literatūros žurnalas

Michael O’Loughlin. Mikelio Norgelio eilėraščiai

2012 m. Nr. 10

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

Michaelas O’Loughlinas gimė 1958-aisiais Dubline. 1980 m. persikėlė į Barseloną, o vėliau, iki 2002-ųjų, gyveno Amsterdame. Šiuo metu gyvena Airijoje, yra išleidęs penkis poezijos rinkinius. Debiutavo 1980-aisiais poezijos knyga „Stalingradas: gatvės žodynas“. „Mikelio Norgelio“ ciklo eilėraščiai paimti iš jo naujausios knygos „Šiame gyvenime“ (2011). M. O’Loughlinas laikomas vienu iš įdomiausių ir svarbiausių airių poetų, poetinės tradicijos reformuotojų. Štai ką jis pasakoja apie savo latviškąjį alter ego:

„Vardą Mikelis Norgelis pažodžiui galima išversti į Michaelą O’Loughliną. Šis vardas man suteikė laisvės rašyti apie Airiją taip, kaip negalėjau rašyti būdamas savimi. Kai pirmąkart išspausdinau aštuonis ar devynis šiuos eilėraščius „Ireland Poetry Review“, daugybė žmonių pamanė, kad Mikelis tikras asmuo, ir aš ėmiau gauti laiškus, prašančius paskaityti kūrybos latvių emigrantams. Kurį laiką dar šiuo vardu dangsčiausi, bet paskui prisipažinau, kad tai aš. Su šiuo vardu buvau toks laisvas, tarsi būčiau pasiėmęs pats nuo savęs atostogų.“

Poetas Rytų Europa susižavėjo tada, kai suprato, kad jo gimtasis Dublino priemiestis Finglasas turi Rytų Europos šalių bruožų: „Aš supratau, kad gyvenu pakraštyje miesto, esančio pakraštyje šalies, kuri yra Europos pakraštyje. Visąlaik jaučiau, kad esame toli nuo centro. Ir kai būdamas šešiolikos ar septyniolikos pirmąkart ėmiau skaityti poeziją, mane tučtuojau patraukė Rytų Europos poetai. Jie prabilo man taip, kaip anglų, airių ir amerikiečių poetai negalėjo. Jie kalbėjo apie tikrus, apčiuopiamus dalykus ir vos tik galėjau palikti Airiją, tučtuojau išsiruošiau į kelionę po Rytų Europą.“

 

 

 

Latvių emigrantas atsisveikina su mylimąja Rygoje

I

Tavo krūtys švyti kaip tamsios žvaigždės
šioje juodoje skylėje,
kurioje mes pradingstame.

Kai esame kartu, sakai,
mus gaubia kokonas.
Uždedu delną ant tavo karšto pilvo,

jaučiu keistą sparnų plakimą.
Esi baltasis derlius
ir aš tave nuimsiu.

 


II

Tu niekados nemiegi. Visą
naktį guli šalia
ir kai išnyru,
tavo akys tamsoje –
it atviroje jūroje
prišvartuoto laivo šviesos.
Kas nutiko? – klausiu. – Manai,
jau rusai ateina?
Niekados neatsakai. Kartą prabudau
ir suvokiau, kad sūpuoji mane, laikai
suspaudus glėbyje kaip kūdikį,
žvelgi pasilenkus didžiulėmis akimis.
Nusišypsojau, sumurmėjau kažką ir vėl
nugrimzdau į šviesos nutviekstus miškus,
net tada galvodamas: prisiminsiu tai
mirties akimirką.
Dabar galvoju: tai ir buvo mirties akimirka.

 


III

Vėlyvi atvykėliai, mes skriejame tamsoje
oro uostas šią europietišką dieną jau pilnas.

Tik išaušus,
pasakei visą savaitę įsivaizdavusi,
kad abu esam mirę.
Matei viską: ligoninių palatas,
kapines, kažkokį liebestod.
Papasakojau, ką tai reiškia,
o tada užmigome arba beveik užmigome
pirštai sukibę it užtrauktukas
delnai suspausti it lokomotyvo buferiai
ir sapnavome arba beveik sapnavome
pakilę aukštai virš miesto, vaikštome šviesoje
už laiko ribų, kol mus pažadina troškimas
papasakoti viens kitam, kad sapnavom tą patį.

Dabar žinau, kad esame viena, – sakai,
tarp miego ir sapno.
Bet klysti. Aš skrisiu
per europietišką naktį, vienas, be tavęs,
alų maukiančioje minioje.
Užmerksiu akis
bet laikas nesustos
nes laikas, kaip ir meilė, mus visad išdulkina.

 


IV

Šok, nesustoki, princese,
senamiesčio aikštėje.
Naktis, nustojo snigti,
šoki viena,
pagal tik tau girdimą muziką.

Aš keliauju į Vakarus
palaidot savo širdies airiškoj pelkėj.

 


Latvių poetas rašo odę kapitalizmui

Bepigu buvo Pablui Nerudai,
Majakovskiui ir kitiems draugams
rašyti odes darbui: jie turėjo
stachanoviečius iš plieno liejyklų, traktorininkus,
raudonais traktoriais vagojančius dirvonus.
O aš? Kaip man šlovint
skambučių centro darbuotoją,
baristą prašmatniame viešbutyje,
nekilnojamojo turto agentą, nuomojantį būdas slovakams?

Sėdžiu čia aštuonias valandas per dieną, mėlyna uniforma
prie Tesco kasos aparato,
bandau sugalvot pavadinimą
tam, kuo užsiimu.
Mano bendradarbiai vardu Mariška ir Muchamadas,
nežinau, kur jie gyvena,
nežinau, ką jie valgo.

Tik žinau, kad visi mes – žemosios kastos žyniai
didžiausioje visų laikų bažnyčioje.
Žmonės eina prie kasos altoriaus,
mes dedame rankas ant šios žemės vaisių
ir grąžiname žmonėms, juos pagaminusiems,
jau palaimintus, pašventintus ir apmokėtus.

Ne, nesu pajėgus parašyti odę tokiems, kaip aš.
Na, ką gi, Bagoto gatvėj šiandien vakarėlis
ir bičas iš Brazilijos turės tikrai geros žolės.

 


Latvių poetas atlieka piligrimystę Džoiso keliais

Ciniškas kunigas aprodo man kambarį
Su baltais ir rausvais gipso lipdiniais ant lubų –
Medžiojanti Diana
Kur kadaise klūpojai, meldeisi
Ir svajojai apie Monto kekšes.
Išeidamas patraukiau dideles paradines duris
Lygiai tokias, kaip aprašytos Portrete
Vedančias į ilgą siaurą tamsią
Šiaurinės Didžiojo Džordžo gatvės griovą.

Leidžiuosi ja, kaip ir tu dažnai darydavai
Į dantiškąjį Dubliną, pro melsvas
Kobalto kavinės šviesas, šaligatviai nustatyti
Automobiliais su lietuviškais numeriais.
Ant hostelio laiptų stoviniuoja vyrai
Rūko, kalbasi rusiškai.

Ant gatvės kampo
Pavadintos jūsų nuvainikuoto karaliaus vardu
Pilnos telefono paslaugų kontorų ir kinų restoranų
Nusiperku penkis butelius latviško alaus
Parduotuvė vadinasi Gėralas išsinešti
Specialus pasiūlymas: penki už dešimt eurų!

 


Latvių poetas susiduria su Róisķn Dubh*

I

Verti mane trinti tau nugarą, kol oda sutrūksta ir parausta,
verti mane spausti tavo kaulus, kol trekšteli.
Noriu įgrūsti kumštį
giliai į tavo krūtinę,
ištraukti širdį, iškelti
ją blizgančią šviesoje,
juodą ir kietą kaip pelkėje išmirkęs ąžuolas.

Noriu išimti tavo stuburą
ir pastatyti Kildero gatvėje
greta Didžiojo airių elnio*,
kad tas vargšas išnykęs šūdžius imtų virpėti iš baimės.

 


II

Man patinka, kai miegi
prispaudžiu nosį prie tavo odos
kvepi lietumi, merkiančiu kalvos šlaitą
kvepi niekuo
kvepi tarsi Neapolio šventoji
pakylanti iš karsto
po šimto metų rojuj.

 


III

Įstrigai man po oda
kaip stiklo nuoskila. Geras tas skausmas
kai spusteliu, jaučiuosi gyvas.

Dabar judi it Minotauras
mano kūno labirinto tamsoj
kaip nematomas mėsininkas supjaustysi mane.

 


IV

Vikingams būtum patikusi:
vaikytųsi po durpines kalvas,
tavo baltos pėdos taškytų juodą vandenį,
jie atplėštų tave tarsi kačiuką nuo Motinos Airijos spenio,
iš kurio žindai grynus neatmieštus nuodus.

Jie būtų žinoję, kas esi,
bet vis tiek, kaip ir aš, tave apkabintų,
tikėdami, kad visi vyrai laimingi ar pasmerkti.
Ir nuvestų pas tavo sesę, Gudruną,
nuvariusią keturis gerus vyrus į kapus:
Torkelį, vadą, gražuolį Bolį,
Išmintingąjį Tordą ir Torvaldą.
Senatvėj tapus dorybinga ji sakys:
„Tą, labiausiai mylėtą,
daugiausia ir ėdžiau.“


* Róisķn Dubh (išvertus iš airių gėlų kalbos – „tamsioji rožė”) – XVI a. parašyta viena garsiausių airių politinių dainų. Iš jos paimtas „tamsiosios rožės“ įvaizdis tapo pačios Airijos metafora. Be to, Róisķn Dubh galimai buvo XVI a. gyvenusio Tirono grafo Hugho O’Neillo (gėlų kalba – Aodh Mór Ó Néill) dukra. Grafas buvo vienas žymiausių airių kovos prieš anglus lyderių.

* Didysis airių elnias (Megaloceros giganteus) – vienas didžiausių vėlyvojo pleistoceno laikotarpiu teritorijoje nuo Airijos iki Baikalo ežero gyvenusių elnių. Dauguma šios rūšies griaučių rasta Airijos pelkėse – iš čia ir pavadinimas. 

 


Latvių poetas skaito Jeitso Regėjimą
„Oliver St John Gogarty“ aludėj

Airija tokia drėgna šalis.
Alus ir vėmalai, šlapimas ir sėkla.
Tualete apačioje anglė
Dulkinasi su dviem airiais.
Čia, virtuvėje, kikena kinai
Ir rūsčiai dėbso lenkai krovikai.
O man kavos pertraukėlė,
Galėsiu grįžt prie Jeitso Regėjimo.
Mėgstu užsirūkyti, perskaityti kelias eilutes
Ir leisti žodžiams sūkuriuoti galvoje.

Keista, kai pagalvoji, kad visi mes –
Lenkai, kinai ir aš –
Kadaise buvome vaikai akinančiai baltais marškiniais
Su raudonais kaklaraiščiais po kaklais
Dainavome dainas apie Viltį ir Progresą
Nė nežinodami, kad esame Žvėris
Kurio jie čia taip baiminosi
Nežinodami, kad beveik užtemdėm jiems šviesą.

Bet Žvėris padvėsė ir mes
Išropojome kaip parazitai
Iš šalto jo kailio.

Mano pertraukėlė baigėsi.
Grįžtu į darbą. Turiu
Nunešt žemyn alaus
Didžiules statines, plieno tabletes,
Kurias sugrūs į gerklę Templ Baro
Gatvėmis šliaužiančiai gyvatei.

Pasaulyje nebeliko tamsos.
Šviesa plieskia kiekvienam kampe.
Negaliu miegoti, negaliu sapnuoti,
Tik kaip viduramžių latvių baudžiauninkas
Laukiu, ko laukti turėčiau.

 


Latvių poetas praleidžia Kalėdas Folėj gatvėje

Gatvės keistai pilnos.
Kaimynų šeimos pagausėja
Naujais nariais. Kas vyksta?

Šalia kiaurą parą dirbančio Sparo
Mergina įgrūda liežuvį man į burną
Lyg alkaną žuvį.

Man baigėsi Kalėdų džiaugsmas, –
Sako. – Nežinai
Kiek cizų pakelis kainuoja?

 


Latvių poetas klausosi airių dainų

Kaip veikia mus tos dainos
Transilvanijos čigonų baladės
Tango, fado, gruzinų raudos –
Muzika kalba mums žodžiais
Kurių nesuprantam, gal tik vieną ar du –
Brastos akmenis, vedančius
Per tamsių jausmų upę.

Tokios ir airiškos dainos, jų klausaus baruose
Ir per radiją. Kai kuriuos žodžius
Išmokau atpažinti,
Tarkim, muir – jūra. Lengvas žodis,
Susijęs su romanų kalbom.
Ir dar vienas – croí, reiškia širdį. Sunkesnis,
Bet nedaug nutolęs nuo coeur ir corazon.
Bet ką pasakysit apie brón ir uaigneas?
O mano mėgstamiausias žodis, raudonai spalvai skirtas: dearg
Keistas ir netikėtas, kaip mūsų latvių sarkans

Ar privalau išmokt šią kalbą, kad suprasčiau
Dainas? Ne.
Jūra ir širdis, sielvartas ir raudona,
Visados ta pati istorija.

Kaip ta mergina, dirbanti krautuvėlėje ant kampo
Kur perku cigaretes.
Nežinau nei jos vardo, nei tautybės
Bet jos akys tarsi šalis, kviečianti
Patyrinėti krašto gilumą.
Kalbamės kasdien, kol
Nutylu ir ji nutyla, nusišypso
Ir laukia ant slenksčio
O aš žvelgiu į tuos akivarus galvodamas:
Kiekvienos akies viduryje
Po juodą apskritimą, tokį pat
Kaip kiekvienos mylėtos moters
O tada atsisveikinu ir nusisuku.

 


Latvių poetas kopia į Kilinio kalvą

Šis miestas šviesiai nusidažė plaukus
Ir pasitobulino krūtis
Kad atrodytų kaip kekšė
Bet kurio pasaulio
Viešbučio fojė.

Norėčiau sužinoti, kaip jis atrodė anksčiau
Todėl įkopiu į Karalienės Viktorijos kalvą
Pasižiūrėti obelisko badmečiui atminti
Nes žinau, kad alkis –
Tikrasis airių dievas.
Jis nusileido nuo kalno
Ir davė jiems du įsakymus:
Tu rysi ir tu nekęsi
Ir juoksies, ir šoksi, ir dainuosi, kad apkvailintum
Mirties angelą ir jis palaikytų tave gyvu.

Žvelgdamas nuo kalvos į purviną takelį
Matau ją, pakeliančią akis, pusiauropom
Geltona kukurūzų košė priskretus prie lūpų
Kabo suglebusios jos sirpios krūtys
Kaip vystantys vaisiai ant šonkaulių
Virpančių it giedančio paukštuko gerklė.

Jos oda balta kaip grybai
Šaltoje Latvijos miškų žemėje
Bet akys ir plaukai juodi
Juodi kaip vėjas erškėtyje
Juodi kaip per amžius pūvančios bulvės
Giliai juodoje dirvoje.

Maksym Kryvcov. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius / Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m.
Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės…

Marius Burokas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 12 / laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu

Iryna Šuvalova. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

Stephen Watts. Sekmadienių mėnuo / Nepažaboti eilėraščiai proza

2023 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Stephenas Wattsas gimė 1952 m. Ilgai gyveno Šiaurės Škotijoje, nuo 1977 m. gyvena Rytų Londono Vaitčapelio rajono daugiakalbėse bendruomenėse.

Kateryna Michalicyna. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas / Ukrainos rašytoja, vertėja, redaktorė, PEN Ukraine narė Kateryna Michalicyna (g. 1982) yra parašiusi daugiau nei dvidešimt knygų vaikams ir pelniusi už jas apdovanojimų…

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Andrej Chadanovič. Poetų nacija ir jos vidiniai emigrantai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Šią toli gražu ne išsamią, bet šmaikščią ir įdomią baltarusių poezijos apžvalgą poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius rašė baltarusių poezijos antologijai graikų kalba…

Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius

2022 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius….

Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke…

Marius Burokas. Bibliotopia

2022 m. Nr. 3 / Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius…