Neringa Butnoriūtė. Atsarginis išėjimas į poeziją

2022 m. Nr. 1

Šioje apžvalgoje aptariamų trijų knygų autorius vadinti jaunaisiais kūrėjais ar debiutantais šįkart nedrąsu: Mindaugas Kirka, Solveiga Masteikaitė ir Ramūnas Liutkevičius tarp menininkų jau neblogai pažįstami, tačiau iki šiol poezijos knygų dar nebuvo išleidę. Tai viena iš priežasčių šįkart dėmesio skirti joms.

Praėjusius metus įvardyčiau nuosaikiais: pirmosiose ir debiutinėse poezijos knygose labiausiai atsiskleidė tendencija, rodanti, kad stiprėja charizmatiško autoriaus vaidmuo. Eilėraščiai raiškiai pristato autoriaus pasaulėjautą, jo mąstymo stilių, bet nebūtinai pasiūlo daug eksperimentų, drąsos ir įvairovės.

Mindaugas Kirka. Dangus užsitraukia ledu: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p.

Šiemet „Pirmosios knygos“ konkursą laimėjusį Mindaugą Kirką atsimenu iš jo vizitine kortele tapusio eilėraščio „Autopsija“ eilučių: „Visad jaučiau kad egzistuoja pusiausvyra / Kad negaliu būti nei geras nei blogas“ (p. 12). Nors nuo to laiko, kai poetas jį skaitydavo, praėjo beveik dešimt metų, tačiau jis neblogai atskleidžia debiutinės knygos „Dangus užsitraukia ledu“ toną – taikią kančią, pusiausvyros paiešką. Šiandieninės suasmeniškėjusios poezijos kontekste M. Kirkos laikysena atrodo netikėtai nuosaiki.

Knygos „Dangus užsitraukia ledu“ atvejis šiek tiek panašus į Luko Miknevičiaus debiutą „Už vėjo tuščia“ (2019). Tai išsilavinusių, savo kartos literatūrinį kontekstą išmanančių autorių knygos, tačiau jų poetika atspindi bendresnes tendencijas – lengvai nuspėtume, iš ko mokytasi, su kuo bičiuliautasi. Tokia situacija, be abejo, kūrėjui nėra pati parankiausia, bet leidžia ieškoti tam tikrų jų poetiniam kalbėjimui būdingų subtilybių. M. Kirkos poezija iš tiesų artima poetocentriškai, metafiziškos poezijos krypčiai. Jos įtakos zenite maždaug prieš dešimt metų sukosi nemažai jo kolegų jaunųjų poetų (pavyzdžiui, Ramunė Brundzaitė, Dovilė Kuzminskaitė, Paulius Norvila), kuriems vienas iš svarbiausių nusiteikimų – romantizuoti kančią ir laikinumą, bent jau debiutinėse knygose siekti patirtis paversti gražiomis literatūrinėmis universalijomis, ieškoti paveikių gyvenimiškų analogijų, ironiškų kalbinių paradoksų (pavyzdžiui, M. Kirka siūlo įsimylėjimo ir ligos paralelę), balansuoti tarp kasdienybės nuskaidrėjimų ir saviplakos. Todėl natūralu, kad M. Kirkos poezijoje neišvengiamai pasikartoja rašymo strategijos ir poetinės klišės (ligos, kretėjimai, vėjo vilkeliai, sniegas ar mantros).

Tačiau šio autoriaus poezija išsiskiria, nes pasižymi kuklia krikščioniška savistaba. Kalbėtojas aiškiai suvokia neatitinkąs žmogaus, kurto pagal Dievo paveikslą, įvaizdžio. Neatsisako jis ir neįvykusio „pranašo“ ambicijų, todėl tekstuose konfliktiškas pats žmogiškas buvimas. Norėdamas tai atskleisti, M. Kirka linkęs žongliruoti biblinėmis parafrazėmis, į kasdienį žodyną įsiterpusiais dievagojimaisi ir juos paversti autoironiška krikščioniškos praktikos refleksija: „Tikiu jog viskas jau baigta / pažadink į veidą kumščiu / važiuojam jau metas / Velykos“ (p. 50). Apskritai jo poezijos centre – tvirtai įsitaisęs poetinis „aš“, bet neretai kalbantysis matomas iš šalies, per kitus (skrodžiamą varlę, mylimosios emocijas), tarsi „Autopsijoje“, kurioje bandoma ieškoti pusiausvyros, kaip pernelyg nesuracionalizuoti, bet ir nesujautrinti savojo balso („Galėčiau pasakyti kodėl / <…> / Bet tyla / To vis tiek nesuprastų“, p. 72). Tokį atsargų balansavimą taip pat laikyčiau jo atveju ydingo suliteratūrinimo pasekme: aprašomi nusidėjimai – mandagūs (nusidedama nebent mintimis, pasiunčiama daugiausia velniop), nemažai situacijų tiesiog abstrakčios („Ši žemė niekam netinka / Čia sodo ir dievo nėra / Nėra ko ir gelbėt“, p. 15). Tad siūlomas tekstų dramatizmas nupoliruotas iki neaštraus brūkštelėjimo, o pats subjektas atrodo blankus.

Gražiausi M. Kirkos tekstai man pasirodė ne tie, kuriuose atvirai demonstruojamas dvasinio gyvenimo komplikuotumas, bet tie, kuriuose subjektui labai svarbus dvasingumas, tikėjimas neprikišamai suteikia eilėraščiams ašį. Tai geriausiai atsispindi peizažiniuose eilėraščiuose: „Mano saule tekėki / Viršum medžių ir skausmo / Smeigiant irklą į tėkmę / Verski šaltį į šviesą“ (p. 66). Lyginant su dievoieškos eilėraščiais, šie pagrindžia nekonfliktišką, neegocentrinį kalbėjimo pobūdį: „įsupta šakelė taip ir lieka siūbuoti / paukščio baime“ (p. 68). Nors tradiciškai remiamasi gamtos ciklu, tekstams tai suteikia meditatyvumo, žmogiško jautrumo, laikinumo – tai knygoje „Dangus užsitraukia ledu“ man atrodo vertingiausia.

Solveiga Masteikaitė. Pietūs vidury niekur: eilėraščiai. – Vilnius: Versus, 2021. – 152 p. Iliustracijų autorė – Ina Budrytė.

Apie režisierės ir rašytojos Solveigos Masteikaitės „Pietūs vidury niekur“ sužinojau socialiniuose tinkluose iš Gintaro Grajausko įrašo, kuriame poetas ieškojo lėšų šios knygos leidybai. Kadangi prieš tai gerų žmonių pastangomis išleistas baltarusių poetės Sabinos Brilo rinkinys „Tiras „Biblio“ (vertė G. Grajauskas, 2019) lūkesčius pateisino, štai ir paskata patikrinti, kas išleista šįkart. Taip rankose atsidūrė pirmoji S. Masteikaitės poezijos knyga (tiesa, autorės bibliografijoje – ketvirta, šalia išleistos knygos vaikams, novelių rinkinio ir istorijų apie Vilnių).

S. Masteikaitės poetiniai tekstai – lyg neprijaukinti gyvuliukai. Galiu nujausti, kad šį apibūdinimą ji palaikytų komplimentu. Kalbėdama apie santykį su pasauliu ir žmonėmis, rašytoja siūlo į tai pažiūrėti žaismingai: „Vėl sekmadienis. Kas į bažnyčią, kas į kosmosą, marš visi!“ (p. 50); „Yra tik lapė ant ledo tik ledas po lape“ (p. 60). Knyga „Pietūs vidury niekur“ net ir sumaketuota taip, kad tekstuose dvi raidės būtų rašomos pasvirusios ir skaitymo procesas būtų švelniai trikdomas. Toks formalus „ekscesas“ atitinka bendrą S. Masteikaitės kūrybos pobūdį nuolat pabrėžti kūrybiško netaisyklingumo vertę. Tai pastebima ir eilėraščių turinyje, kai aprašoma realybė primena nesvarumo būseną, kurią svarbu įveikti kasdieniškus rūpesčius nubuitinančiu nonsensu. Jos eilėraščius perskaičiau kaip vientisą teiginio „nėra gražesnio žmogaus už laisvą“ (p. 34) reprezentaciją, vaizdingiausiai išreikštą skyriuje „Naujienos iš stratosferų“.

Įdomiausiuose eilėraščiuose S. Masteikaitė sukuria naują arba netikėtą kontekstą kasdieniškoms situacijoms. Pavyzdžiui: „kas šiandien darbotvarkėj, dieve / <…> / o paskui būna, kad, dieve / ne taip tu žiūri pro mane / ne taip tu tari pro mane / <…> / jeigu duosi dar vieną pavasario dieną / aš tave visko išmokysiu“ (p. 42). Kai kuriuose tekstuose tokį netikėtumą lemia žodžio reikšmei suteiktas vaizduotės krūvis, kai, pavyzdžiui, svarmenys sklandžiai interpretuojami kaip dvasiniai sunkumai, o kosminiai palydovai natūraliai susiejami su žemiškais padėjėjais.

Pozityviu mąstymu, spontaniška ir emocinga kalbėsena knyga „Pietūs vidury niekur“ giminiška Agnės Žagrakalytės „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008): „mano tyla jau nebetyli, tvinksi garsiai / jaučiu – dar kiek ir pradės šaukti – duok man / didžiosiom raidėmis krauju ant šilko / nežinomybės, nuotykių ir žygių!“ (p. 29). Tačiau A. Žagrakalytės eilėraščiuose pastebimas autoironiškas nutrūktgalviškumas, sumanus žaidimas su stereotipais, kuriuos ji nuolat atnaujina ir interpretuoja, o S. Masteikaitės poezijoje įdomų eilėraščių turinį užgožia nuoširdumas, kuris siejasi su stereotipiškai įsivaizduojamo menininko portretui būdingomis savybėmis – kreizovu, „atsijungusiu“ nuo realybės požiūriu, žavėjimusi marginalais, vaikiškumu ir jaukiomis smulkmenėlėmis (skylamušio skylutėmis, bambos sagute, elgeta ar egzotišku berberu). Vis dėlto būtent taip autorė sukuria viltingą orbitą, kurioje infantilumas atrodo greičiau motiniškas, įsisąmonintas, o ne naivus. Jos kalbėjimu siekiama klasikinio nuskaidrėjimo – „sugrąžinti žmogų į save, / iš objektų patyrimo – į paties buvimo patirtį, į savo širdį“ (p. 58). Tačiau reprezentacija neapsieina be kraštutinumų: ribotų „jautimosi“ eilėraščių, kurie tėra tik subjektyvios emocijų iškrovos: „Šiandien man liūdna aš maudausi liūdesyje. / Blogiausia, kas gali dabar atsitikti, tai žmogus su klausimu kodėl kas nutiko. / Geriausia, kas gali atsitikti – tai šuo, kuris paprastai pasprunka ir kurį reikia šaukti, / bet šiandien ne“ (p. 108). Taip pat iš smagios ir jos vaizduotę stimuliuojančios poezijos ir joje juntamo bendravimo su skaitytoju pereina į banalius pamokslavimus apie tikrąją buvimo prasmę, kuri pasiekiama atsigręžiant į gamtą ir nesėdint „kamščiuose siaurose gatvėse dideliuose automobiliuose / prismaugti[ems] kietų kaklaraiščių / godžiomis nuobodžiomis tuščiomis akimis“ (p. 133). Todėl nesudėtingų tekstų knyga „Pietūs vidury niekur“ iš principo stipriausiai pasiūlo ne reikšmių įvairovę, bet pristato poetės pasaulėjautą, smagina kūrybiniu mąstymu. Ir nors gana didelės apimties leidinyje tenka irtis tarp mėgėjiškų tekstų, jame esama grynuolių, kurie primintų, jog gyvenime sveika vadovautis ir vaizduote.

Ramūnas Liutkevičius. Šokis įsuka šviesą: eilėraščiai. – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2021. – 104 p.

Bent jau rašytojų ratuose Ramūno Liutkevičiaus pavardė girdėta ne vienerius metus, tam tikro smalsumo galėjo pakurstyti publikacija „Metuose“ (2019 m. Nr. 10). Jo poeziją formavo vieši neformalūs skaitymai (jam sessions, slemas), kuriuos R. Liutkevičius romantizuoja kaip pogrindinius, ir juose palaikomos tendencijos. Būtent tokiuose vakaruose paplito artistiškas išpažintinis kalbėjimas, pabrėžiantis nenorminį („gyvenimišką“) turinį, kuris dažnai aprėpia priklausomybių, emocinės sveikatos, kūniškumo ar susvetimėjimo problemas. Scenoje reali patirtis ir ją atitinkanti neformali raiška, čia ir dabar vykstantis skaitymo įvykis intriguoja labiau nei „negyvomis“ traktuojamos literatūros žanro konvencijos, nes jas galima diktuoti pačiam, kadangi skaitant viešai sustiprėja charizmatiško atlikėjo vaidmuo (plg. R. Liutkevičius: „ne mano reikalas, / kad donelaitis / rašė hegzametru“, p. 62). Tokio kalbėjimo lietuvių poezijoje ėmė daugėti pastaraisiais metais, palengva įtvirtinant ryškią liniją – nesėkmės virsmą optimistine patirtimi. Šiame kontekste R. Liutkevičiaus tekstai išsiskiria siūloma perspektyva ir todėl, kad šiam autoriui prasmė pirmiausia yra ne tik leidinys, bet ir buvimas spoken word tekstų atlikėju.

„Šokis įsuka šviesą“ yra sunki išpažintinės poezijos knyga. R. Liutkevičius pristato iki šiol lietuvių poezijoje retą balsą, kurį priskirčiau vadinamiesiems outcastams – asmenims, esantiems anapus sociumo (šiuo atveju ir be lyties). Tai trauminės biografijos sunaikintas, bet kultūrai atviras kalbėtojas, kuris nemaištauja, nekelia reikalavimų, nes pats sau nepriskiria jokių vaidmenų, lieka svetimas konformizmui ir mesianizmui („esu ramūnas ir klaidžioju seno miesto gatvėmis, ieškodamas atsarginio išėjimo gyvenime“). Jo tekstų stiprybė – ne mėginimai gilintis į praeitį ir atskleisti biografiją (apie ją sužinome tik epizodiškai), bet kalbėjimas apie dabartį įgijus traumuojančios patirties. Tekstai primena tam tikrą haliucinaciją, kurioje banalūs pasikalbėjimai veda prie destrukcijos, visiems galiojančios taisyklės laikomos cenzūra ir prievarta, o šypsenos gali atrodyti agresyvios.

Įdomiausios R. Liutkevičiaus tekstų sukurtos reikšmės, mano manymu, sukasi ne apie kalbėtoją ir jo neurozes, bet dėliojasi iš jo atskleisto situacinio konteksto. Būtent taip pasirodo visuomenę kamuojantis susiskaldymas, veidmainystė ir žiaurumas, o Vilnių charakterizuoja neįprastas fizinis ir moralinis atkampumas. Todėl pasiteisina, kad knygą „Šokis įsuka šviesą“ sudaro eilėraščiai ir proziniai intarpai (dažniausiai dienoraštiniai dialogai su įvairiausiais žmonėmis). Techniškai R. Liutkevičiaus poezija yra monotoniška, o svarbiausias išlikimo, atstūmimo, bėgimo nuo trauminės praeities motyvas nekinta. Proziniai dialogai tekstus praplečia ir pagilina visuotinio absurdo pojūčiu, dėl to centrinė frazė „šokis įsuka šviesą“ konceptualizuoja visumą.

R. Liutkevičiaus poezijoje šviesos ir atramos ieškoma kultūroje ir naudojantis lietuvių poezijos panacėja – polinkiu stipriai metaforizuoti, hiperbolizuoti objektą, kol iš jo telieka emocinis kontūras: „Karpio galva prie laukujų durų / skaičiuoja kiek mums dar liko / gruodžio“ (p. 13; plg. M. Kirka: „Visa kuo sirgome būdami vaikai / Tėra lapkričio purtomas medis“, p. 7). Susidaro įspūdis, kad poezija stengiamasi ne tiek kurti drastiškus vaizdinius, kiek dramatizmą slopinti įspūdingais palyginimais, kurių į knygos pabaigą vis mąžta (tikiuosi, sąmoningai). Tą pačią paskirtį atlieka ir varijavimai daugeliui pažįstamomis literatūrinėmis frazėmis „gyvulių ūkis“, „nepakeliama būties lengvybė“ ir pan. Interpretacijomis ar intertekstais tuos paminėjimus vadinti per drąsu, nes tam tikri rečitavimai derinami prie rašomo teksto atmosferos. Tačiau tokia tradicinio poetiškumo ir tiesmukumo, lyrikos ir slemo dermė kuria R. Liutkevičiaus poezijos charakterį ir jos stipriai pro visą destrukciją sklindančią šviesą. Knygos „Šokis įsuka šviesą“ nelaikyčiau išskirtinai maištinga, sąmoningai nekonformistiška, tačiau sutikčiau, kad ji leido išgirsti balsą, pagaliau paįvairinusį lietuvių išpažintinės poezijos kontekstą.