literatūros žurnalas

Neringa Butnoriūtė. Iš nenuolankios poezijos

2021 07 16

Subjektyvus objektyvas
Gintarui Patackui – 70


Apsilanko minia prie paveikslo
Ir pati tampa jo paroda.

(Gintaras Patackas „Vieno paveikslo paroda“)

Gintaro Patacko kūrybai labai tinka minios, kuri čia pat virsta medžiaga menininkui, įvaizdis. Daugiau nei keturiasdešimt metų jis stebi gyvą kasdienybę ne vien pro darbo kambario langą, bet ir kavinėse. Rašo poeziją, kurioje galime atpažinti save. Kiek stipriai kito socialinė tikrovė, iliuzijos ir realijos, kuriomis gyvena visuomenė, tiek kartų mainėsi ir Patacko kūryba. Vienaip skamba pašėlę jo eilėraščiai, rašyti vėlyvuoju sovietmečiu, kitaip – artėjant Sąjūdžiui, Nepriklausomybės pradžioje ir šiandien. Man jo sociali poezija – vienas iš tų svarbių pavyzdžių, kai kalba išduoda Zeitgeist, rodo, kaip stipriai visoje lietuvių poezijoje išsiplėtė mūsų laisvės ir meno ribos, kaip silpsta dviprasmybė, patekusi į plakatišką eilėraštį. Nenuostabu, kad ilgainiui ir Patacko poezijoje kritiška emocija tapo tiesmukesnė, įžūlesnė, o sumanią sovietmečio sistemos parodiją nusvėrė socialinė naujųjų laikų satyra ir ironija asmeninei buičiai; visa virto poetiniu farsu – patackišku „Žmogiškosios komedijos“ variantu. Kaita – Patacko poezijos ypatybė ir drama.

Gintaro Patacko nepavadinsi dvaro poetu. Jis daug sykių parodė, kad jambas tinka nepatikliai, nenuolankiai poezijai. Joje viskas, rodos, lyg nepaprastosios padėties metu – taip ryšku, kad net siurrealu, groteskiška, tragiška. Apie tai Patackas mums rašo, norėdamas susikalbėti – poetinę formą pripildo lengvai atpažįstamų įvaizdžių, varijuoja siužetais, pasiskolintais iš literatūros lobyno, ir siūlo tendencingą emociją. Jo siūloma žiūra išreiškia įtampą, kad kažkas visgi nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bent mane Patacko poezijoje intriguoja galimybė sekti tuos laiko diktuojamų įtampų dirgiklius, čiuopti situacijos atmosferiškumą, o kartais – kritiškus atsakymus kitiems poetams (pvz., jo verstam Brodskiui ar Radauskui, kurio poetika stipriai paveikė).

Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek klasikinės literatūros autorių siužetų ir veikėjų kaukių jau pasimatavo Patackas, norėdamas stilizuoti laiko pulsą. Iš daugybės sąmoningai pasirinktų nepritapėlių labiausiai atpažįstamos romantinės – nuodėmingo mylimojo, bohemiečio, pusaklio dainiaus – kaukės. Kuri iš jų patackiškiausia, turbūt atsakytume skirtingai, nes Patacką atpažįstame įvairiaveidį. O aš iš mėgstamų poeto knygų „Subjektyviam objektyvui“ atrinkau eilėraščius, tarsi nesusijusius su konkrečiu laiku, bet siūlančius savaip jį patirti. Juose kalbama tarytum atsidūrus anapus socialinių vaidmenų, beveik be garsiojo jambo ir gimtojo Kauno panoramų. Tuose eilėraščiuose šiek tiek neįprastai jaučiamasi ir taip siūlau pasijusti skaitytojams.  


 


* * *

kivirčas dviejų daiktų bet juos vienijantis peizažas
šitaip priekaištauti man gali augalas su dangumi
aš iš kairės rankos pažeriu žirgus ir raitininkus
dešine išmetu kelią ir jį sunkiai valdau

audžia ir audžia
audžia jisai tamsus man sutemas
supila pelkes ir liūnus įkaitina dykumas
bet iš mano burnos lekia garuojančios sėklos
skrieja žodžiai lengvai ir toli gali juos išgirsti

aš namo visus atlydėsiu

o žiogas už lango o skruzdė krūtimi maitina išalkusį rudenį

(Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983)

 


* * *

Kaip vėjas įtempia varinę vielą,
taip nervai įsitempia. Rodos, kad lig šiolei
pasaulis dar nebuvo parklupdytas
ant kelių,
dar nedrįsta melstis
Dievybei, didesnei nei pats jisai.

Ramybė neateina per minutę.
Aistrų pritvinko mėnesis ir jūra –
jie stebi,
kaip varnas taikosi nutūpt ant bokšto,
ištirpdamas lyg mažas taškas
didžiuliam taikiny,
jie stebi,
kaip pėdina keliu pavargęs darbininkas,
kaip kyla potvynis, kaip siurbia medžių šaknys
gyvybės syvus nugalėtam gumbui.

Ramybė neateina per minutę,
bet rankos jau laisvesnės, pulsas plaka
laimingą giesmę žiedo ir žolės.

(Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985)

 


NAKTIES BOKŠTAI

Lieskite sutemą lūpom kol lūpas sutiksit
kol bokštas nakties nusileis į šlamesį kiečių
viršūnėj dangaus briliantas ir kumštis mėnulio
sustabdomas kraujas skaudesnis

duris mes užvėrėm kaip uolą užritinom širdį
lukštelį aistros ji skilo kai kopėme laiptais
palietusi paslaptį mūro liūdnu purpuriniu balsu
bet pasiekė mus tik nematomas vėjas tik juodas šešėlis

jį uždengei debesiu šypsnio
blakstienų vijokliai prasklido dvi žvaigždės suspindo
du kūnų upeliai paniro į snaudžiančią jūrą
ir pirmas jos gurkšnis sukėlė tik troškulį aitrų
lig dugno lig dugno

(o kam tu davei man rankas kad tolimą krantą pasiekčiau
kur smėlio pajuodus burna šaukia plėšrią žuvėdrą)
aš savo gyvenimą vieną į gniūžtę suspaudžiau
sviedžiau tau krūtin jis pataikė gražus tartum žaibas
laiminga juokeisi po orą vedžiojai kreidėjančiais pirštais: sugrįžki
kai krito į plaukus tavuosius milijonai mano akių
kai pelenas krito į plaukus

ir pirmą dangaus briliantą užsimovei ant piršto

(Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981)

 


ŽODIS KURIS YRA AKIS

žodis kuris yra akis
žiūri ir žiūri į ilgėjančius laikrodžius
žiūri anapus

tai ką paliekame žydrumai stiklo su ašarom
vasaros veidrodžius blyškėjančiam ametistui
poliruotame vandeny nesibaigiant ribai
visa tai niaukiasi dabartin
kad dangaus durims užsitrenkus
bėgtume paskui šešėlį liepsnos išdeginti
nedvejodami šoktume į gelmę kristalo

žodis kuris yra anapus yra akis kuri žiūri
malonumų apygardoje nesibaigiantis skambutis
išderintais judesiais juvelyras pradeda darbą
šukės krenta ant kilimo dantratis pradeda suktis
kambarys pilnas molio

vėlei ir vėlei vaikiškuose pasažuose
kaip ir dulkei mokantis amato
auga begalinis pelėsis uždengia vyzdį
paskutiniame trečdalyje tiesos projekcija

(Patackas, Gintaras. Išvarymas iš rojaus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1981)

 


* * *

aš už brūkšnio
už plauko linijos
už horizontalios įtampos
toli aš
galva įsmigęs į laiką
trupantį kaip duona
paukščių medžiotojo rankose
bet paukštis tai aš
aš leidžiu save
nuskristi
už pempės lizdo dimensijos
ir pakeliu šautuvą
balandžių mylėtojo rankomis
ir iššaunu
toli toli
į save

(Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983)

 


* * *

Sekundė viršum žemės nepakyla, –
kaip mezginys, prie virbalo prikibęs,
ilgėja ji – tingus ir storas vikšras.

Kvailumas bando apsauginę kaukę
ant veido užsidėt; po grimo sluoksniu
neberegi, kaip šypsos išdavystė.

Bet tyko pasalūną princo durklas,
po medžio tiltu slepiasi plėšikas,
tikėdamasis mėnesienos aukso.

Girdi tyloj apuoko juoką kurtų, –
o gal ten pešasi dvi mažos fėjos
dėl žiogo sielos, lekiančios į dangų.

Net daros keista –
pasaulyje yra kiti pasauliai,
o tuos kituos nauji pasauliai slypi.

Kas dieną vis leki į amžinybę,
sekundės šliužą trindamas ramentais,
kol į mirties pataikai šaltą guolį.

Bet patalas dar šiandien nepaklotas,
dar lieka kilometras, metras, žingsnis,
paskui apvaldo kūną tinginystė,

ir viskas vėl prasideda iš naujo.

(Patackas, Gintaras. Pergamento kriauklė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985)