Neringa Butnoriūtė. Pamokslai mažiems žmogeliams
2021 m. Nr. 8–9
Gintaras Grajauskas. Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 107 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Skaitydama žinomo autoriaus poeziją kartais pagaunu save mąstant: laikai ir kontekstai keičiasi, o kaip tai veikia poeziją? Ar veikia? Gintaro Grajausko poezija visada buvo apie „naujuosius laikus“ – meną, epochą ir save tame laike, – taip pat savaip atspindėjo „naujųjų laikų“ kokybišką prozėjančią poetiką. Kas galėjo pagalvoti, kad rašymas apie žmones, „kurių nėra ant viršelių / nei tarp viršelių nėra“ (p. 59), šiuolaikinės gyvensenos kritika, pastanga, kaip poetas sakytų, kad meniškumo poezijoje būtų minimum – taps gana įprastas, net madingas dalykas?
Po trylikos metų pasirodžiusi naujų eilėraščių knyga „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ siūlo pažįstamai ironišką savo stilistiką išgryninusio poeto kūrybą. Ją skaitant atsiskleidė tai, kas bent man anksčiau nebuvo taip akivaizdu: varomoji G. Grajausko poezijos jėga slypi ne smagiai neformaliuose „mažojo žmogaus“ naratyvuose, bet moralizme. Moralistinę gaidelę esame linkę nureikšminti, tačiau man atrodo, kad gerai parašytas moralas ne mažiau paveikus už originalią metaforą. Ypač jei jis yra ir vienas iš poeto kūrybos principų.
Lietuvių poezijos tradicijoje didaktinės potekstės ganėtinai gajos, bet retai kada išreiškiamos tiesiogiai, greičiau – lyg tarp kitko. Dažniausiai renkamasi iškalbingas situacijas, eilėraščių tipui būdingas alegorijas, paraboles. Ši rašymo strategija leidžia autoriui nusiasmeninti ar nuasmeninti aprašomą objektą, suvokėjui – mandagiai perskaityti moralą ir pačiam apsispręsti, į ką rimtai, o gal satyriškai tekste nurodoma. Tokiu pavyzdžiu lietuvių poezijoje gali būti puiki Stasio Jonausko, Ramutės Skučaitės ar Algimanto Mikutos poezija, kai moralinė pozicija reiškiama apeliuojant į metafizinius likimo, laiko ar gamtos dėsnius.
G. Grajausko poezija pasižymi kiek kitokiu didaktiniu efektu. Joje pabrėžiami konkretūs socialiniai aspektai, tik jau ne likimo, bet žemiškesnėje perspektyvoje. Į žmones ir santykius žiūrima pragmatiškai, tarsi į antropologinę rūšį, kurią veikia įvairiausi socialiniai, fiziologiniai veiksniai ir kuri nuolat kvailokai makaluojasi dėl išlikimo. Amžinybės akivaizdoje netikima, kad bet kuris aprašomas atstovas yra perspektyvesnis (ypač dvasiškai) už kitus, tad sąmoningos vidutinioko pastangos įgyti pranašumą atrodo tragikomiškai menkos: „atsistojo, oriai pakosčiojo / ir klausia – / ką autorius norėjo tuo pasakyti // visa, ką norėjo pasakyti, / autorius ką tik pasakė // tu, glušas subingalvi!“ („Po skaitymų“, p. 53).
Kaip įprasta, G. Grajausko poezijoje įgarsinama tai, ką potekstėmis linkstama nutylėti, abi pusės ironizuojamos iš esmės. Tai susiję su viena iš stipriųjų jo kūrybos ypatybių: eilėraščiu siūlomas neformalus vertinimas dažnai ne tik pašiepia progreso idėją, bet ir išdidina visuomenės, ypač kultūros lauko, provincialumą ir netikrumą – atspindi ribotus veikimo dėsnius, bendruomenės santykių schemas, moralinę būklę. Gal todėl G. Grajausko poezijoje nerasime megapolio aplinkos, nebent tik kaštoną, turgų, gentį prie laužo, razborkes, tačiau galėsime suprasti – rašoma apie mūsiškąjį „dabar“.
Įvairiopą menkumą įgarsinančioje G. Grajausko poezijoje vertybiškai atsiskiria viešoji ir privati sferos. Jeigu pirmajai negailima aštrių vertinimų dėl viešai reiškiamų ekscesų, atspindinčių visuomenės grupių nuostatas ar manieras („tamsa pralaimi, ir triumfuoja protas / ir idiotą edukuoja idiotas“, „Apšvieta“, p. 86), tai antrąja sfera graudžiai pasigėrima dėl nerėksmingo „mažųjų“ stojiškumo, nykstamai menkų dalykų, „kurie nieko nereiškia <…> neslepia <…> nesiūlo // <…> liūdi ir liudija“ (p. 17). Liūdno grožio esmę išaiškina pats kalbėtojas, tuo priartėdamas prie daugelio vyresnės kartos poetų pamėgtos etikos. Galima sakyti, kad menkumo suvokimas G. Grajausko poezijoje yra dvilypis – graudžiai juokingas ir graudžiai tragiškas. Poeto siūlomos išvados retai kada paguodžia, bet jose atsikartoja nesyk poezijoje girdėta tiesa: tikrumas slypi anapus socialinių vaidmenų siūlomo autentiškumo konstrukto, būtis yra gerokai banalesnė nei atrodo iš feisbukų, buitiniuose užkulisiuose visi mes – tragikomiški vienišuoliai („Žmogus su puse arbūzo“, „Vyras, kuriam skauda“, ciklas „Paguodos giesmės“). Galbūt iš čia ir kyla vadinamasis grauduliukas. Vis dėlto knygos kontekste tie sklandūs „mažųjų žmogelių“ naratyvai atrodė svarbūs ne dėl to, kad praneštų ką nors naujo, netikėto, o todėl, kad funkcionuoja kaip vertybinis fonas, skirtas atsverti tiesa šiurkščią viešos sferos kritiką. Pastarąją norisi sieti su „grajauskiškumu“.
Būtų keista, jei didaktiniai eilėraščiai išvengtų autoritetingumo. G. Grajausko poezijoje dažniausiai leidžiama aiškiai suprasti, kokiai primatų lentynėlei aprašomasis priklauso: pavyzdžiui, „Iš tiesų tai durniai / Dėl visko kalti. // Bet ir jie nekalti / Kad durniai“ (p. 51), moterys iš Marso, vyrai iš Veneros – invazinės rūšys (p. 13) ir t. t. Tekstuose nujaučiama viršenybė, tad sunkoka sutikti su kritikoje įsitvirtinusia mintimi, kad G. Grajausko pamėgta atsitraukėlio pozicija – nepretenzinga. „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ įsimena dėl kitokios tendencijos: kalbama vienareikšmiškai konstatuojant iš aukšto. Štai todėl poeto kūrybai įprastas vidutinybių spektaklis, kuriame „tu bėgai Vilties bėgime / aš bėgau Nevilties bėgime // susitikom ties finišu“ (p. 64), neatrodo neutralus.
Grajauskiško kalbėjimo specifikai būdinga viršenybę apklostyti autoironija: „dabar apsikabinkim, mano bukoji / darbščioji bičiule, ateina ruduo / mus užbaigti“ (p. 27). Šypteldamas lyg ir atsitrauki, bet deklaruoji, kad „aš“ ne visai tolygus „jiems“. Todėl ironiška savinieka suponuoja radikaliai atvirkščią prasmę. Justi, kad kalbėtojas disponuoja didesne verte, kuri neprieinama išsyk į vietą pastatytam primatui („galiu išmokyti / rašyti eilėraščius – nors ne, / to tai jau negaliu, atleiskit“, p. 35). Bent jau mano supratimu, tokia perspektyva poezijoje gana pavojinga, nes elitarizuoja kalbėtoją, šio pozicija šaukiasi moralų apie ne visiems prieinamas vertybes. Ir tai šiek tiek primena dešiniųjų naratyvą žiniasklaidoje, kuris būtent dėl tokių tendencijų lengvai pereina į patyčias. O jas skaityti, pripažinkim, gaižu. Net jei rašoma su humoru, numanoma moralinė viršenybė slopina niuansą, teksto radimosi prielaidas ir palieka jį vienareikšmį. O juk šiuolaikybės ir meno grimasos yra atspirtis G. Grajausko poezijai, ji savaime atsigręžusi į ypač medijų eroje išvešėjusį minios politizavimą, prisitaikėliškumą, jautrumo ar šaunumo pardavinėjimą – šiuos ir kitus reiškinius, kuriais norisi suteikti gerokai daugiau prasmės nei būtina. Todėl man gaivališkai nuskambėjo tie tekstai, kurių logika priveda prie neįkyraus absurdo, paremto minios mąstymo nuoplaišomis ir kurio neperskrodžia tendencingumas (pavyzdžiui, „verčiau darykime iš žmonių kotletus! / verčiau darykime iš žmonių dešras!“, p. 46).
Ne kartą yra tekę įsitikinti, kad poezijos ypatingo kalbėjimo mitas ir tekstų įtaigumas priklauso ir nuo to, kaip stipriai pasitikime pranešėju-poetu. Pavyzdžiui, tuo bent iš dalies paremta stebėtojiškai išmintinga Donaldo Kajoko ar Aido Marčėno poezija ir jos aktualumo vertė. Jau tapo įprasta, kad ilgainiui įsimeni ne vien atsišviežinantį grando pastabumą, meistrystę, bet neretai – jo profesionalią charizmą. Ypač pastarosios G. Grajauskui tikrai nestinga. Galbūt „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ yra savotiškas simptomas, bylojantis apie tai, kad kuo viešoji erdvė tampa nepakantesnė, tuo radikalesnė jos atžvilgiu darosi poeto ironija?