Sigitas Geda. Kaip plėšiama kaukė

1991 m. Nr. 4

Marcelijus Martinaitis. Gailile raso. – Vilnius: „Vaga“, 1990. – 76 p.

Viename interviu teko skaityti, kad Švedijoje poetai nerašo apie savo kolegas – neetiška. Šis nedėkingas dar­bas paliekamas kritikams. Nežinau, kaip Švedijoje, bet Lietuvoje ne vie­nas kritikas, rašydamas apie poeziją, tiek pripainiojo, kad nė velnias neatmazgys. Žinia, tai nereiškia, kad poetai nepripainiojo, kad aš pats visados buvau teisus. Abejoju ne viena savo prielaida, o ir dabar, sėdęs prie balto lapo gerokai drebinu kinkas. Neabejoju vienu – būtent tuo, kad M. Martinai­čio knyga išėjo labai laiku, nors ir gerokai vėluodama. Metų pradžios kruvini įvykiai patvirtino poeto nuo­jautas. Kol šita recenzija išvys pa­saulį, Lietuvoje gali būti daug kas pasikeitę. Į gera ar bloga. Dievas žino, tik nuo to „Gailile raso“ nebus nei geresnė, nei blogesnė. Visa gera poezija yra pranašinga, todėl nenorė­čiau Marcelijaus pranašysčių pernelyg liaupsinti. „Poezija prakalba netikėtai pačiam poetui“, – perskaičiau jo pa­ties žodžius kitame interviu.

Esu rašęs ne apie vieną jo rinkinį, pradedant nuo „Debesų lieptais“. Vis­kas man patiko, nebent vienu metu poetas, mano protu, buvo per ilgai susi­tapatinęs su Kukučiu. Labai jau patiko jam šis žaidimas, juolab kad publikai dar labiau patiko, o publika – visad pavojinga. Čia myli, aukština, čia nie­kina, jei neapspjaudo. Martinaičiui tas negresia, jo populiarumas nėra išblė­sęs, tiesa, tai našta jam pačiam, ir jis tą dalyką supranta: „man širdį išdaužė įkyrios ir girtos bjaurybės: / lig šiol nesubrendo mergaitės nuo mano kūry­bos! / Liko susenusios paauglės – me­tų nei amžiaus nepaiso, / jų žvilgsniai drėgni – lyg rytą surankioti vaisiai…“ (iš poemos „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“).

Įsiveržimas – geriausiai tiktų pasa­kyti apie visą knygą, gal ne visą, o geriausiąją dalį. Neprasta ir kita dalis, bet ji tęsia tai, kas anksčiau daryta, manau, vardyti nėra didelio reikalo, – skaitytojai atsirinks patys. Man pa­čiam ir kitiems tebūnie įdomiausias ki­tas Martinaitis, tas, kur įnirtingai ban­do būti kitu, nusiplėšt seną kaukę nuo veido. Čia reikėtų pridurti, kad kaukę mes dažnai suprasdavom tik neigiama prasme, tačiau vienokią ar kitokią visi ją nešiojame, nėra visiškai plikų veidų, nebent trumpą akimirksnį, nebent tada, kai sena kaukė suplyšta arba spe­cialiai plėšiama ir išnyra „nuogas“ žmogus. Pats kaukės plėšimas – irgi šioks toks vaidinimas, Martinaitis tą gerai suvokia. Įnirtingiausia jo poema, iš kurios kelias eilutes jau citavau, įdomi ne pačiu kaukės plėšimu, ne poetine, žmogiška metamorfoze, o supratimu, kad tai daroma, darosi prieš paties poeto valią. Vaikystės ar jaunystės ke­tinimai, vaizdiniai buvę visai kitokie:

O kaip aš norėjau gražiai, taisyklingai eiliuoti,
lenktyniniu žirgu tribūnom grakščiai prašuoliuoti!
Štai perplėštos žiaunos, žąslų plienas sukąstas.
tiek metų kaip kiaunė velku su savim savo spąstus (p. 38–39)

Prisiminiau kažkodėl 1990 metų poeti­nį rudenį Druskininkuose, kur du ga­būs žmonės – Kęstutis Navakas ir Val­das Kukulas – gerą valandą ginčijosi: žaismė ar ne žaismė slypi poezijos dug­ne. Taip, žaismė, tik, man regis, bent jau dabar, kad pusdieviu reikia būti, norint taip į kūrybą pažvelgti. Šiaip jau kokia čia žaismė, jeigu, pasitel­kus poemos žodžius, „Gulėjau kaip žir­go skeletas – apgraužtas ir kiauras“.

Lemia čia ir poeto amžius. Viena yra giedoti, kai tau dvidešimt ar tris­dešimt, ir visai kita, kai per penkiasdešimt („Gyvenimo pusę nuėjus – prasideda miškas!“).

Neprisimenu, kas yra sakęs, kad ra­šyti eiles po penkiasdešimties metų ga­li tik beprotis… Tai, žinoma, irgi jokia taisyklė, bet Martinaičio poemoje ši tiesa suvokiama – liūdnas, pamišęs poetas… Toliau pataisoma, kad jis nei liūdnas, nei pamišęs, o paprasčiausiai (čia jau ne citata) žvelgiantis iš šalies ir į save, ir į savo kūrybą. Tai, kas jaunystėje buvo žaidimas, pavirto liki­mu, prakeiksmais, sielvartu, praradi­mais, neišbrendama pelke, neišvargs­tamu vargu… kuo tiktai nori, tik ne pergalėm ir fanfarom.

Bijau, kad neaprėpsiu visos poemos, neišnarpliosiu šito poetinio maišto gijų, būtent maišto, sukilimo, apaki­mo ar susideginimo, aukos dvasios. Poetas keičiasi, plėšia kaukę sykiu su oda nuo veido (vartoju čia metafo­ras, nes šnekėti estetiniais terminais nelabai tinka). Kas nors pasakytų, kad Martinaitis keičia savo raiškos priemones… Kaip tatai banalu! Regis, vengiama pačios poezijos, jinai ateina, įsilaužia, atsėlina, veržiasi, graso – pik­ta, įniršusi, negraži. Gal čia geriau tiktų antipoezijos vardas? Per daug jau esam poezijos prirašę („ir liūdim, kad mūsų tiek maža, o šitiek poetų!“). Martinai­tis, bėgdamas pats nuo savęs, bėga ir nuo gražios, taisyklingos, jausmingos poezijos. Paneigiant save ankstesnįjį, paneigiamas ir poetas apskritai. “Dai­nos, kad neišnyktų A. Baranausko lakš­tingalos“ paskutinis posmas skelbia:

Slapstydama savo mažumą,
skelbi didelę skalsą
Kai giedi – visa Lietuva
vos telpa į tavo balsą. (p. 31)

Taip sakoma perpratus, jog „ne nuo mūsų poetų šlovės aušros gražumas priklauso…“. Lakštingala – didžiausia poetė.

Keista, bet panašus mintijimas bus apsėdęs ne vien Martinaitį. Dabar ne­prisimenu kur, bet A. J. Greimas yra rašęs, kad jam rūpi ne estetizavimas, o estezės ieškojimas. Kas yra toji estezė, kaip ją supranta A. J. Greimas, mes aiškiai nežinome. Galime tik nujausti, komentuoti. Kas yra gro­žio šerdis? Kas jo viduje? Ai nevertėtų čia prisiminti R. M. Rilkes „Duino elegijų“? Baisūs visi angelai… arba grožis tik baisumo pradžia. Ne apie kokį nors gąsdinimą čia kalbama, ne apie amžiaus pradžios pamėkles, o apie egzistencijos gelmę, šiurpą, kuris „supjausto žmogų kaip maistą ir po gaba­lą nakčiai išdėlioja po miestą“.

Manau, kad nuo estetizavimo prie estezės jau buvo perėjusi mūsų išei­vių kūryba – H. Nagys, A. Škėma, ypač A. Mackus. Priartėta prie jos ir čionai, gal tik ne taip tiesiai, drastiš­kai, atvirai. Antai tuo pačiu metu, be­veik tuo pačiu, pasirodė ne tik „Gailile raso“. bet ir J. Juškaičio „Pučia vėjas į širdį“ (ne į veidą, o į širdį). Skaičiau šias knygas pakaitomis, nenoriu jų gre­tinti ar lyginti, bet abiejose suradau po eilėraštį „Sopulingoji“. Tiesa, J. Juškaitis savo eilėraštį datuoja 1979-ais, o M. Martinaitis datos nenurodo.

Smalsumo dėlei sugretinkime tik pas­kutiniuosius šių kūrinių akordus. Martinaičio sopulingoji, klausiama savo sūnaus: „Gyvą ar mirusį / mane laikai tu?“, atsako:

– Ką man žinoti, –
aš juk tik sūnų
dieną ir naktį
laikau ant rankų… (p. 29)

J. Juškaičio:

Dievą nematomą, prie kurio auka didi
Pakylėja širdį vynu ir duona,
Tu tarsi veidrodis mums atspindi,
Madona. (p. 16)

Ką galėtume pasakyti, nesileisdami į plačią analizę? Tiktai tiek, kad abiem rūpi išreikšti didesnę tiesą, kažką svar­besnio, nei laukėme iš eilėraščio, – tikėjimo tiesą. Nenoriu čia vartoti žo­džių „religinė poezija“, nes, mano su­pratimu, ten, kur baigiasi estetizavimas, prasideda svarbesni, gilesni po­kalbiai. Dievas, Jėzus Kristus, Marija čia gali būti visai neįvardyti, o ištirpę, virpantys, matomi ir nematomi, nujau­čiami ir nejaučiami.

Butų pats laikas pereiti prie kitos, daug ramesnės poemos – „Šienapjūtė“. Ji turi aiškų ryšį (ir nuorodą) su R. Frosto „Į šiaurę nuo Bostono“. Turi ir aiškų siužetą. Autorius laukia autobuso Rie­tave, skaitinėja amerikiečių poetą, tuo tarpu kaimiečiai šnekasi apie savo rei­kalus, užgriebdami savo šnekose ir pa­ti „barzduką“.

Vėlgi nenagrinėsiu visos poemos, nes temų ir motyvų čia daug, viskas suka­si ne tiek apie šienapjūtę, kiek apie gyvenimą ir mirtį, pokarį, praeitį ir dabartį, bet svarbiausia – apie labai didelę sumaištį gyvenime ir žmonių širdyse. Mums rūpimu aspektu čia tie­siogiai nekalbama apie Dievą, dangų – kalbama apie Piliakalnio viršūnėje esantį šaltinį, kursai „garuoja gruodį, vasarą – kaip ledas“. Tiesa, nuo se­novės niekas ten nebuvo užlipęs, nie­kam net į galvą nešaudavę ten karsty­tis. Visi tikėjo, ir to užteko. Dabar kiek­vienas kvailys ten braunasi, pėsti ir su mašinėlėm, šaltinis tapo vos ne privalo­ma aplankyti vieta kiekvienam prava­žiuojančiam.

Atimkite iš žmonių Dievą, o po to su jais bus galima daryti viską, – mėgo kartoti rusų anarchistai. Tačiau pavojingas ne tik Dievo atėmimas, bet ir jo suviešinimas.

„Viena pirmųjų rimto meno prošvais­čių amžių sandūroje meno, beveik religinio, tačiau nevartojančio žo­džio „Dievas“ ir neišpažįstančio konfesijos, meno, kurį aš pavadinčiau hero­jišku, – buvo, aišku, simbolizmas. Ne­atsitiktinai jis paliko tokį pėdsaką li­teratūros istorijoje. Turiu omeny pran­cūzų simbolizmą.

Pagrindinė jo idėja buvo viena pa­prasta mintis, aiškiai suformuluota Baudelaire’o, paskui sutvirtinta Mallarmé, – pakeisti gyvenimą. Turėta omeny – pradėti tikrai gyventi tam, kuris rašo poemą, rašo romaną, simfoniją, piešia. Ir jie įvertino meną, tai yra tekstų kū­rimą, kaip tokio gyvenimo akto ele­mentą bei instrumentą, taigi visiškai rimtai.“ (M. Mamardašvilis, „Literatū­ros kritika kaip skaitymo aktas“)

Nebūčiau čia pasitelkęs žymaus gru­zinų filosofo, jeigu man nerūpėtų atspė­ti gilesnę M. Martinaičio, o ir visos dabartinės mūsų poezijos intenciją, bent jau vienos kartos poetų intenciją, tegul ir laikai ne tie, ir viskas pasikei­tę. Intencija ta pati – pradėti tikrai gyventi. Nelabai tikiu, kad geriausieji mūsų poetai mano ką nors gyvenime pakeisią. Gyvenimas – stichija, galin­gesnė nei menas. Be to, Marcelijaus Martinaičio poezija grumtynėse su pa­čiu savimi ir pasauliu išsaugo tradici­nę dvasią, visus jos parametrus. Ne­sąmoningai, spontaniškai, specialiai to nesiekdama.