Sigitas Geda. Kaip plėšiama kaukė
1991 m. Nr. 4
Marcelijus Martinaitis. Gailile raso. – Vilnius: „Vaga“, 1990. – 76 p.
Viename interviu teko skaityti, kad Švedijoje poetai nerašo apie savo kolegas – neetiška. Šis nedėkingas darbas paliekamas kritikams. Nežinau, kaip Švedijoje, bet Lietuvoje ne vienas kritikas, rašydamas apie poeziją, tiek pripainiojo, kad nė velnias neatmazgys. Žinia, tai nereiškia, kad poetai nepripainiojo, kad aš pats visados buvau teisus. Abejoju ne viena savo prielaida, o ir dabar, sėdęs prie balto lapo gerokai drebinu kinkas. Neabejoju vienu – būtent tuo, kad M. Martinaičio knyga išėjo labai laiku, nors ir gerokai vėluodama. Metų pradžios kruvini įvykiai patvirtino poeto nuojautas. Kol šita recenzija išvys pasaulį, Lietuvoje gali būti daug kas pasikeitę. Į gera ar bloga. Dievas žino, tik nuo to „Gailile raso“ nebus nei geresnė, nei blogesnė. Visa gera poezija yra pranašinga, todėl nenorėčiau Marcelijaus pranašysčių pernelyg liaupsinti. „Poezija prakalba netikėtai pačiam poetui“, – perskaičiau jo paties žodžius kitame interviu.
Esu rašęs ne apie vieną jo rinkinį, pradedant nuo „Debesų lieptais“. Viskas man patiko, nebent vienu metu poetas, mano protu, buvo per ilgai susitapatinęs su Kukučiu. Labai jau patiko jam šis žaidimas, juolab kad publikai dar labiau patiko, o publika – visad pavojinga. Čia myli, aukština, čia niekina, jei neapspjaudo. Martinaičiui tas negresia, jo populiarumas nėra išblėsęs, tiesa, tai našta jam pačiam, ir jis tą dalyką supranta: „man širdį išdaužė įkyrios ir girtos bjaurybės: / lig šiol nesubrendo mergaitės nuo mano kūrybos! / Liko susenusios paauglės – metų nei amžiaus nepaiso, / jų žvilgsniai drėgni – lyg rytą surankioti vaisiai…“ (iš poemos „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“).
Įsiveržimas – geriausiai tiktų pasakyti apie visą knygą, gal ne visą, o geriausiąją dalį. Neprasta ir kita dalis, bet ji tęsia tai, kas anksčiau daryta, manau, vardyti nėra didelio reikalo, – skaitytojai atsirinks patys. Man pačiam ir kitiems tebūnie įdomiausias kitas Martinaitis, tas, kur įnirtingai bando būti kitu, nusiplėšt seną kaukę nuo veido. Čia reikėtų pridurti, kad kaukę mes dažnai suprasdavom tik neigiama prasme, tačiau vienokią ar kitokią visi ją nešiojame, nėra visiškai plikų veidų, nebent trumpą akimirksnį, nebent tada, kai sena kaukė suplyšta arba specialiai plėšiama ir išnyra „nuogas“ žmogus. Pats kaukės plėšimas – irgi šioks toks vaidinimas, Martinaitis tą gerai suvokia. Įnirtingiausia jo poema, iš kurios kelias eilutes jau citavau, įdomi ne pačiu kaukės plėšimu, ne poetine, žmogiška metamorfoze, o supratimu, kad tai daroma, darosi prieš paties poeto valią. Vaikystės ar jaunystės ketinimai, vaizdiniai buvę visai kitokie:
O kaip aš norėjau gražiai, taisyklingai eiliuoti,
lenktyniniu žirgu tribūnom grakščiai prašuoliuoti!
Štai perplėštos žiaunos, žąslų plienas sukąstas.
tiek metų kaip kiaunė velku su savim savo spąstus (p. 38–39)
Prisiminiau kažkodėl 1990 metų poetinį rudenį Druskininkuose, kur du gabūs žmonės – Kęstutis Navakas ir Valdas Kukulas – gerą valandą ginčijosi: žaismė ar ne žaismė slypi poezijos dugne. Taip, žaismė, tik, man regis, bent jau dabar, kad pusdieviu reikia būti, norint taip į kūrybą pažvelgti. Šiaip jau kokia čia žaismė, jeigu, pasitelkus poemos žodžius, „Gulėjau kaip žirgo skeletas – apgraužtas ir kiauras“.
Lemia čia ir poeto amžius. Viena yra giedoti, kai tau dvidešimt ar trisdešimt, ir visai kita, kai per penkiasdešimt („Gyvenimo pusę nuėjus – prasideda miškas!“).
Neprisimenu, kas yra sakęs, kad rašyti eiles po penkiasdešimties metų gali tik beprotis… Tai, žinoma, irgi jokia taisyklė, bet Martinaičio poemoje ši tiesa suvokiama – liūdnas, pamišęs poetas… Toliau pataisoma, kad jis nei liūdnas, nei pamišęs, o paprasčiausiai (čia jau ne citata) žvelgiantis iš šalies ir į save, ir į savo kūrybą. Tai, kas jaunystėje buvo žaidimas, pavirto likimu, prakeiksmais, sielvartu, praradimais, neišbrendama pelke, neišvargstamu vargu… kuo tiktai nori, tik ne pergalėm ir fanfarom.
Bijau, kad neaprėpsiu visos poemos, neišnarpliosiu šito poetinio maišto gijų, būtent maišto, sukilimo, apakimo ar susideginimo, aukos dvasios. Poetas keičiasi, plėšia kaukę sykiu su oda nuo veido (vartoju čia metaforas, nes šnekėti estetiniais terminais nelabai tinka). Kas nors pasakytų, kad Martinaitis keičia savo raiškos priemones… Kaip tatai banalu! Regis, vengiama pačios poezijos, jinai ateina, įsilaužia, atsėlina, veržiasi, graso – pikta, įniršusi, negraži. Gal čia geriau tiktų antipoezijos vardas? Per daug jau esam poezijos prirašę („ir liūdim, kad mūsų tiek maža, o šitiek poetų!“). Martinaitis, bėgdamas pats nuo savęs, bėga ir nuo gražios, taisyklingos, jausmingos poezijos. Paneigiant save ankstesnįjį, paneigiamas ir poetas apskritai. “Dainos, kad neišnyktų A. Baranausko lakštingalos“ paskutinis posmas skelbia:
Slapstydama savo mažumą,
skelbi didelę skalsą
Kai giedi – visa Lietuva
vos telpa į tavo balsą. (p. 31)
Taip sakoma perpratus, jog „ne nuo mūsų poetų šlovės aušros gražumas priklauso…“. Lakštingala – didžiausia poetė.
Keista, bet panašus mintijimas bus apsėdęs ne vien Martinaitį. Dabar neprisimenu kur, bet A. J. Greimas yra rašęs, kad jam rūpi ne estetizavimas, o estezės ieškojimas. Kas yra toji estezė, kaip ją supranta A. J. Greimas, mes aiškiai nežinome. Galime tik nujausti, komentuoti. Kas yra grožio šerdis? Kas jo viduje? Ai nevertėtų čia prisiminti R. M. Rilkes „Duino elegijų“? Baisūs visi angelai… arba grožis tik baisumo pradžia. Ne apie kokį nors gąsdinimą čia kalbama, ne apie amžiaus pradžios pamėkles, o apie egzistencijos gelmę, šiurpą, kuris „supjausto žmogų kaip maistą ir po gabalą nakčiai išdėlioja po miestą“.
Manau, kad nuo estetizavimo prie estezės jau buvo perėjusi mūsų išeivių kūryba – H. Nagys, A. Škėma, ypač A. Mackus. Priartėta prie jos ir čionai, gal tik ne taip tiesiai, drastiškai, atvirai. Antai tuo pačiu metu, beveik tuo pačiu, pasirodė ne tik „Gailile raso“. bet ir J. Juškaičio „Pučia vėjas į širdį“ (ne į veidą, o į širdį). Skaičiau šias knygas pakaitomis, nenoriu jų gretinti ar lyginti, bet abiejose suradau po eilėraštį „Sopulingoji“. Tiesa, J. Juškaitis savo eilėraštį datuoja 1979-ais, o M. Martinaitis datos nenurodo.
Smalsumo dėlei sugretinkime tik paskutiniuosius šių kūrinių akordus. Martinaičio sopulingoji, klausiama savo sūnaus: „Gyvą ar mirusį / mane laikai tu?“, atsako:
– Ką man žinoti, –
aš juk tik sūnų
dieną ir naktį
laikau ant rankų… (p. 29)
J. Juškaičio:
Dievą nematomą, prie kurio auka didi
Pakylėja širdį vynu ir duona,
Tu tarsi veidrodis mums atspindi,
Madona. (p. 16)
Ką galėtume pasakyti, nesileisdami į plačią analizę? Tiktai tiek, kad abiem rūpi išreikšti didesnę tiesą, kažką svarbesnio, nei laukėme iš eilėraščio, – tikėjimo tiesą. Nenoriu čia vartoti žodžių „religinė poezija“, nes, mano supratimu, ten, kur baigiasi estetizavimas, prasideda svarbesni, gilesni pokalbiai. Dievas, Jėzus Kristus, Marija čia gali būti visai neįvardyti, o ištirpę, virpantys, matomi ir nematomi, nujaučiami ir nejaučiami.
Butų pats laikas pereiti prie kitos, daug ramesnės poemos – „Šienapjūtė“. Ji turi aiškų ryšį (ir nuorodą) su R. Frosto „Į šiaurę nuo Bostono“. Turi ir aiškų siužetą. Autorius laukia autobuso Rietave, skaitinėja amerikiečių poetą, tuo tarpu kaimiečiai šnekasi apie savo reikalus, užgriebdami savo šnekose ir pati „barzduką“.
Vėlgi nenagrinėsiu visos poemos, nes temų ir motyvų čia daug, viskas sukasi ne tiek apie šienapjūtę, kiek apie gyvenimą ir mirtį, pokarį, praeitį ir dabartį, bet svarbiausia – apie labai didelę sumaištį gyvenime ir žmonių širdyse. Mums rūpimu aspektu čia tiesiogiai nekalbama apie Dievą, dangų – kalbama apie Piliakalnio viršūnėje esantį šaltinį, kursai „garuoja gruodį, vasarą – kaip ledas“. Tiesa, nuo senovės niekas ten nebuvo užlipęs, niekam net į galvą nešaudavę ten karstytis. Visi tikėjo, ir to užteko. Dabar kiekvienas kvailys ten braunasi, pėsti ir su mašinėlėm, šaltinis tapo vos ne privaloma aplankyti vieta kiekvienam pravažiuojančiam.
Atimkite iš žmonių Dievą, o po to su jais bus galima daryti viską, – mėgo kartoti rusų anarchistai. Tačiau pavojingas ne tik Dievo atėmimas, bet ir jo suviešinimas.
„Viena pirmųjų rimto meno prošvaisčių amžių sandūroje meno, beveik religinio, tačiau nevartojančio žodžio „Dievas“ ir neišpažįstančio konfesijos, meno, kurį aš pavadinčiau herojišku, – buvo, aišku, simbolizmas. Neatsitiktinai jis paliko tokį pėdsaką literatūros istorijoje. Turiu omeny prancūzų simbolizmą.
Pagrindinė jo idėja buvo viena paprasta mintis, aiškiai suformuluota Baudelaire’o, paskui sutvirtinta Mallarmé, – pakeisti gyvenimą. Turėta omeny – pradėti tikrai gyventi tam, kuris rašo poemą, rašo romaną, simfoniją, piešia. Ir jie įvertino meną, tai yra tekstų kūrimą, kaip tokio gyvenimo akto elementą bei instrumentą, taigi visiškai rimtai.“ (M. Mamardašvilis, „Literatūros kritika kaip skaitymo aktas“)
Nebūčiau čia pasitelkęs žymaus gruzinų filosofo, jeigu man nerūpėtų atspėti gilesnę M. Martinaičio, o ir visos dabartinės mūsų poezijos intenciją, bent jau vienos kartos poetų intenciją, tegul ir laikai ne tie, ir viskas pasikeitę. Intencija ta pati – pradėti tikrai gyventi. Nelabai tikiu, kad geriausieji mūsų poetai mano ką nors gyvenime pakeisią. Gyvenimas – stichija, galingesnė nei menas. Be to, Marcelijaus Martinaičio poezija grumtynėse su pačiu savimi ir pasauliu išsaugo tradicinę dvasią, visus jos parametrus. Nesąmoningai, spontaniškai, specialiai to nesiekdama.