literatūros žurnalas

John Donne. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 10

Iš anglų k. vertė Tomas Venclova

Johnas Donne’as (1572–1631) – anglų poetas, pamokslininkas, anglikonų kunigas, žymiausias vadinamosios metafizinės poezijos atstovas, daugelio laikomas vienu svarbiausių visų laikų autorių. Jo barokiniai eilėraščiai, pasižymintys labai išradingomis, neretai painiomis metaforomis bei konceptais, panaudoja ne tik teologijos, bet ir tų laikų mokslo bei teisės sąvokas (J. Donne’as buvo ir teisininkas). Jie turi analogijų su XVII a. Lietuvos barokinėmis eilėmis, rašytomis lotyniškai ir lenkiškai, iš dalies ir su Konstantino Sirvydo pamokslais.

Ilgokai buvęs primirštas, bet iš naujo iškeltas T. S. Elioto ir jo kartos kritikų, J. Donne’as padarė didžiulę įtaką anglų, amerikiečių bei kitų tautų moderniajai poezijai (be kitų, ir Josifui Brodskiui). Lietuvoje J. Donne’as beveik nežinomas, bandymai jį versti ligi šiol buvo nesėkmingi (nenuostabu, nes tai labai sunkus darbas). Šie trys chrestomatiniai eilėraščiai (ypač populiarus pirmasis iš jų) išversti mokyklos tikslams.

 


Atsisveikinimas, užginąs liūdėti

 

Kaip mìrštąs kužda vis tyliau,
O jį palydinti minia
Dvejoja (vienas taria „Jau“,
Bet kitas atsiliepia „Ne“),

Taip mudu skirkimės – ramiai.
Kartėlio marios nepatvins,
O santūrumas įsakmiai
Nuo šventvagių abudu gins.

Kai žemė dreba, dundesys
Ir smūgiai šiurpina visus.
Aukštųjų sferų virpesys,
Nors daug stipresnis – nebaisus.

Jei myli žemiška širdis,
Vien kūnu tenkinas aistra:
Išsiskyrimas – lyg mirtis,
Nes geismui peno nebėra;

Bet mudu mylim taip karštai,
Jog susilydėm amžinai,
Ir sielų nebaugina tai,
Kad skirias lūpos ir delnai.

Ta sandora – jų slėpinys.
Ir kas iš to, kad aš toli?
Tiesiog pavirto lydinys
Į aukso giją. Mus gali

Prilyginti skriestuvui. Du
Jo smaigaliai – tai mes abu:
Tu stovi, aš einu ratu,
Tu nejudi, o aš skubu,

Ir nors lieki pačiam centre,
Sukies, kada mane stebi –
Nei plieno adata ore,
Čia statmena, čia įžambi.

Kol būsi, kaip jinai, tvirta,
Keliavimas netaps kančia:
Ilga klajonė bus baigta
Ten pat, kur slypi jos pradžia.

 

 

Atsisveikinimas raudant

 

Duok man raudot,
Kol mes greta: kol aš nepasitrauksiu,
Tol mano ašarą, tarytum aukso
Monetą, tu pajėgsi įspauduot.
Tokia ryški
Joje lieki,
Kaip sėkloje išlieka didis medis.
Kai krinta vaisius, dūžta pirmapradis
Tavasis atvaizdas, iš skausmo atsiradęs.

Taip gaublyje
Žemynų kontūrus meistrystė raižo,
Kol pasiduoda kartografo braižui
Iš nieko gimusi viešpatija.
Taip iš raudos
Gims visados
Erdvė, kur meilės visata gyvena,
Kol tavo ašara sumiš su mano
Ir dangų paskandins, prišaukus naują tvaną.
Traukos galia
Neragink pikto potvynio, kaip mėnuo.
Neskatink vėtros: aš ir pats šiandieną
Geidžiu nurimti jūrų patale.
Nešauk vilnies –
Ir šiaip ganės
Jai įniršio; nestiprink vėjo šuorų;
Nedūsauk, nes alsuojam vienu oru.
Atimti iš manęs jo likučius – nedora.

 

 

Elegija, skirta Lady Markham

 

Žmogus – tai sausuma, mirtis – tai vandenynas,
Jo dalį savyje be pėdsako skandìnąs.
Gelmė apsiaučia mus: nors Viešpaties galybės
Tarp žemių ir vandens nubrėžtos griežtos ribos,
Bet bangos ūžauja, staigiais verpetais auga,
Ir jūra traukiasi, paglemžus mūsų draugą.
Tuomet ir sausumoj nesustabdysi srauto:
Upokšniai ašarų patvinsta ligi skliauto,
Savąsias nuodėmes balsu aprauda sielos,
Ir trunka šermenys, ir kaupiasi kartėlis.
Bet verksmas daugina nusidėjimų svorį:
Mes tvano šaukiamės, nors Viešpats jo nenori.
Žmogus pasirenka nuodingo roplio kelią,
Jei ašarom save pikčiau nei angys gelia.
Netikę akiniai – jie kliudo mums atskirti,
Kur esam mes, kur ji, anksčiau patyrus mirtį.
Ją vandens pavogė, tačiau nesunaikino.
Vilnis, praošusi viršum slidaus uolyno,
Palieka mezginius ant smėlio, nei karūną,
Ir lygiai taip mirtis pagražina jos kūną.
Rytiečiai amatą mįslingą prasimano:
Jie molį kaitina, kad gautų porcelianą;
Taip duobėje, kuri be gailesčio tirpina
Jos kūno deimantą, safyrą ir rubiną,
Kitės materija, kol Viešpačiui paliepus
Visatą suardys rūstingo Teismo liepsnos
Ir atsinaujinęs, tarytum siela tyras,
Tas kūnas vėl sušvis it grožio eliksyras.
Praranda pajėgą beprotis marių šuolis,
Nes kūniška mirtis – lyg jaunesnysis brolis:
Iš to, vyresniojo – iš nuodėmių vergijo
Visus išlaisvina jos nuogas kalavijas.
Bet jas abi nudės, abi nukaus teisieji:
Į kurčią tamsumą jie traukiasi laimėję.
Abi palaidojus, ji pelnė didžią tylą,
Kur nuodėmės nėra ir skausmas neprabyla.
Sakau: nemiršta tie, ko nebaugina kapas.
Ji amžinai skaisti – ir šičia, ir anapus.
Jos dvasiai suteikta taip pat kita malonė –
Pažinti atgailos ir atleidimo skonį.
Baltam paviršiuje net ir šlakelis – juodas
(Taip krištolą įskels nepastebimas nuodas!),
Bet ji nusižengė tik tiek, idant prasmingai
Patvirtintų žodžius: „Nėra nenuodėmingų.“
Tie sąžinės krislai paryškindavo šviesą,
Nes kartais netiesos pristinga kilniai tiesai,
Klaidelės – žygdarbiui, šešėlio – tobulybei,
Kad nusilenktume Neklystančiai Esybei.
Kaip skrieja angelai taurioj apoteozėj,
O skrydį spartina juos garbindamas Mozė,
Ji kyla vis aukščiau – jos greitis šimteriopas,
Nes mūsų ašaros – jos kopėčių pakopos.
Džiaugiuosi, nes žinau: taip myli ją Kūrėjas,
Jog rauda net mirtis, prieš laiką atskubėjus,
Džiaugiuosi, nes žinau, kad jos dora – stebuklas.
Nepaisant titulų, jos norai buvo kuklūs,
Ir jos akivaizdoj tu negalėjai klysti,
Paikai kartodamas: „Ne moteriai – draugystė.“
Tačiau gana kalbų, nes tokį širdingumą,
Švelnumą, išmintį, visų vertybių sumą
Mes regim seniuose – o josios amžius trumpas.
Jei tęsiu šiuos žodžius, didės mirties triumfas.

 

Versta iš: John Donne. COLLECTED POEMS. Wordsworth Editions Ltd., 1999


Eilėraščiai išversti projektui „Lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių skaitmeninės duomenų bazės, skirtos mokytojams ir mokiniams, sukūrimas ir diegimas“, kurį bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika. Projektą vykdo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su partneriais: Vilniaus universitetu, Ukmergės švietimo centru, Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazija ir Ukmergės rajono Želvos vidurine mokykla. Mokymosi šaltinių skaitmeninė duomenų bazė www.šaltiniai.info pradės veikti šių metų lapkričio mėnesį.

Czesław Miłosz. Pasaulis

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.