Marijus Šidlauskas. Rasti laiko kelią
2013 m. Nr. 12
Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 168 p.
Naujausią Juliaus Kelero eilėraščių ir fotografijų rinkinį „Vėliau, gerokai vėliau“ išleido poetams seniai simpatizuojanti leidykla „Homo liber“, pastaruoju metu pasiūliusi įdomių knygų ir suaugusiems (Alio Balbieriaus haiku, Laimos Kreivytės pirmoji, Valdo Gedgaudo pomirtinė), ir vaikams (Tautvydos Marcinkevičiūtės, Ramutės Skučaitės nuotaikingi kalbiniai žaidimai), pristačiusi mūsų literatūros bičiulį, islandų poetą Johaną Hjalmarssoną („Sielos krantai“). Tačiau minėtų autorių knygose neparašyta, kaip tapti sveikam, sočiam ir laimingam, tad negi aukosime joms savo brangų laiką? Imsime ir švaistysime jį visokiems lyriniams apmąstymams? Nėra laiko! Nes juk panašūs apmąstymai nepasiūlo mūsų kūno čiuptuvams nieko doro, nieko alkanai akiai ar smiliam gomuriui. Maža to, užsigalvojęs apie laiką turėsi nemaloniai pripažinti, kad pasaulio vis tiek nepakeisi. Užtat pasaulis neišvengiamai pakeis tave. Kitais. Bet tai atsitiks vėliau, gerokai vėliau, tiesa?
J. Kelero eilėraščiai mums primena, kad žmogaus laikas būtasis kartinis, bet poezija turi galimybę paversti jį amžinu esamuoju. Iš šių dviejų laikų sandūros ir gimsta bendroji viso rinkinio filosofija, estetika ir, jei norite, etika. Šią (vienuoliktąją, o eilėraščių – aštuntąją) autoriaus knygą būtų galima apibendrinti vienu žodžiu – nostalgiška. Tokį įspūdį paremtų klasikinio modernizmo nuostata, jog lyrika – praėjusio ir praeinančio laiko menas, o sutvirtintų Rolando Rastausko pastaba, kad „fotografija, be abejo, yra aukščiausioji nostalgijos forma“ (R. Rastauskas, „Bermudų trikampis“, Vilnius: Kultūros meniu, 2011, p. 288). Fotografijose užfiksuoti irstantys daiktai – nykstančios būties eksterjerai – tyliai asistuoja eilėraščiams, poetiniams tos būties interjerams, per atmintį sugrąžinantiems į tikrovės sapną ir sykiu kuriantiems nesusapnuotą dabartį, sprūdinėjančią tarp dar ne ir jau ne. Poetas nesirausia praeityje, idant ją atgautų, bet sulieja ją su čia ir dabar akimirka, tarsi perfotografuodamas į amžinąjį esamąjį laiką ir pratęsdamas ją „anapus ribos“, kaip sakė Maironis. Į šį kuriamąjį judesį neakivaizdžiai įtraukiami ir fotografai Shinzo Fukuhara, Alvydas Lukys, Alfonsas Budvytis.
Knygą persmelkia savosios tapatybės, egzistencijos tikrumo ilgesys, tačiau autentiškojo aš paieškos neatrodo itin perspektyvios:
<…> kelias atviras, sustok ir paklusk, tačiau
nėra kam paklusti, nėra kam sustoti ir aš vėl išeinu
į niekur savęs – kaip kadaise išeidavo vandens ir duonos
(„Sapno katalogas“)
Ne itin vaisinga kelionė į save bei jos užprogramuotos komplikacijos nūdienos žmogui gerai pažįstamos, nes, kaip tikina psichologai, tikroji sąmonės istorija prasideda nuo pirmojo mūsų melo. J. Keleras priklauso tai poetų kartai ir tam amžiaus tarpsniui, kuris dar galėtų pasirašyti po Tomo Venclovos eilutėmis: „Mane ištiko amžiaus vidurys, / Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.“ Elegišką išsprūstančios būties toną duoda ir knygos paskyrimas brolio Viliaus atminimui, gražiai palaikomas eilėraščio „Vidurvasaris, du berniukai“. Keliaujant per šešis rinkinio skyrius neapleidžia įspūdis, jog atminties juosta, kurioje vyrauja vaikystės ir jaunystės kadrai, tiesiog ryškinama mūsų akyse, o pati atmintis yra sykiu atgaiva ir našta. Iš šių kadrų dvelkia kažkuo pažįstamo gyvenimo dvelksmas, tarsi vartytum ir savo praėjusių dienų albumą, kurio nuotraukų data, metų laikas, vieta tampa egzistenciškai bendros:
aš dar nesu fotografavęs tavo sapnų nei šaligatvių,
dar nemoku gedėti to, ką vėliau tik suprasiu,
nors moku dar švilpaut užsimerkęs virš bedugnės,
nors neturiu jokios datos, jokio metų laiko nei vietos („Kurioje tebesu“)
Reflektyvus vizualumas („žvilgtelk savęsp“ – eil. „Vyšnia po langu“ pradžia) leistų šiuos eilėraščius vadinti sielos fotografijomis, bylojančiomis apie vidinę poezijos ir fotografijos bendrystę: abi esmingai susijusios su laiku ir erdve, abi fiksuoja užrašydamos, tik viena užrašo žodžius, o kita vaizdus. Vizualumo svarbą patvirtintų ir eilėraštis „Akis“, tik čia persveria jau ne egzistencinė, o socialinė introspekcija. Apskritai šio autoriaus poetikai būdinga vizijinė struktūra – eilėraštis plėtojamas raktinio motyvo ar vaizdinio variacijomis (jų kartojimas kartais primena maginę inkantaciją), kur lengvai ištirpsta riba tarp konkretybės ir abstraktybės, tarp vidinės ir išorinės tikrovės. Rimvydas Šilbajoris, meistriškai gliaudęs eilėraščio „Elegija artėjančiam gimtadieniui“ (iš 1995 m. rinkinio „Sauja medaus“, pelniusio LRD premiją) metaforas, yra pabrėžęs, kad J. Kelero eilėraštis – ne tik vaizdas, bet ir vyksmas (žr.: R. Šilbajoris, „Julius Keleras – metaforų kūrėjas“ // R. Šilbajoris, „Poezijos skaitymai“, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2004, p. 90). Tasai vyksmas-žaismas įdarbina ir skaitytojo vaizduotę, kuria poetas geranoriškai pasitiki, kartais gal ir pernelyg (tarkim, skaitant eilėraštį „Obuolio apžiūra“ vietoj obuolio sugestijuodamas įsivaizduoti save). Ne visiems žmonėms pasaulis regisi kaip neišsenkantys metaforų šaltiniai, o žmogaus buvimas – kaip būdas rašyti eilėraščius. Ši kūryba tarsi maitinasi iš savęs, jos metafizinis alkis giminingas tai „miegančiai raidei, kuri prasižioja tam, / kad prarytų pasaulį, mus su tavim, logosą…“ („Lorelei“). Dar iš R. Šilbajorio: „Prieš mus – poetinis tekstas, kalbantis daugiau apie save, nei apie akistatą su siaubinga būties-nebūties paslaptimi“ („Poezijos skaitymai“, p. 92).
Šią mintį būtų galima išplėtoti keliant klausimą, ar J. Keleras nėra užsimaskavęs postmodernistas. Galėtų būti – ta prasme, kad šioje knygoje, kaip ir postmodernistų teorijose, tikrovės nebėra kaip tiesos. „Vėliau, gerokai vėliau“ kuriama tikrovė primena Jeano Baudrillard’o įžvalgą, kad gyvename visatoje, kartais panašioje į originalą, o iliuzija tapo negalima, nes negalima pati tikrovė, kurią atstoja tikrovės ženklai. Taigi pasaulis negalimas, tad lieka tik šešėlių majos skraistė, tik simuliakrų mugė. Iš šios logikos įmanu pasidaryti šėtonišką išvadą, kad tuomet ir melas negalimas, nes negalima tiesa. J. Keleras, ačiū Dievui, prie tokios reliatyvizmo apaštalams mielos išvados neprieina, tačiau ir jis orientuojasi ne į tikrovę, o į antrinį darinį – tekstą, kuris, kaip ir postmodernistų atveju, nebetransliuoja apie tikrovę tiesos, o tik žaidžia kalbos ženklais ir kultūros simboliais. Šitaip įdarbinamas vadinamasis intertekstualumas, pasitelkiama koliažo technika, knygos ir eilėraščiai remiasi vieni kitais ir vieni kitus daugina (tarkim, patirties įgijimas vaikystės nekaltybės praradimo kaina savo literatūrinius kodus gali skolintis iš gausybės kūrinių, nuo Williamo Blake’o „Nekaltybės ir patirties dainų“ iki J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“). Ir vis dėlto šioje reliatyvybės ir praeinamybės misterijoje poetas įžvelgia savą metafiziką, paradoksaliai bylojančią, jog tai, kas praeina, niekados nesikeičia (tai įdomus J. Kelero poetikos savitumas – tarsi bandymas užpildyti spragą tarp būtojo ir būsimojo laiko):
tūkstančius metų toks pat –
skausmas, žaizda, takelis,
griūvantis vaikas toks pat –
skaudantis, bėgantis, kylantis
(„Pargriuvęs vaikas“)
Tad laikas – visos knygos konceptualioji ašis, jos poetinio pasaulio valdovas: „<…> o išties tavo Rexus [Rex? – M. Š.] – tave atpažįstantis laikas („Eilutė. Miestas“). Į pavadinimą iškeltas laiko prieveiksmis suaktyvina daug kontekstų, pats bendriausias: didieji supratimai ateina vėliau (plg. vaikystėje ir jaunystėje girdėtą „kada nors vėliau suprasi“). Tai ir užuomina į būseną po, vėliau, kuri jau savaime refleksyvesnė už būseną iki, anksčiau. Taip pat užuomina į tą būvį, kuris ateina ar ištinka po saulėto vaikystės rojaus, po jaunatviškų ieškojimų, ambicijų, klaidų ir praradimų. Nepadarykime klaidos – šiuose eilėraščiuose tiksi ne linijinis, o egzistencinis laikas, kurį skaičiuoja ne laikrodžių rodyklės, o būsenos ir patirtys, paverčiančios gyvenimą likimu. Tačiau poetas atidus ir socialinės realybės laikui, jo skaudumui, jis moka socialinį kitą paversti integralia lyrinio aš dalimi (žr. eil. „Iš vaikų namų“, „Autobusų stoty“, „Žmogus be kojinių“). Šiuo požiūriu itin informatyvi iš viršelių žvelgianti briaunota stiklinė, galinti pretenduoti į savotišką anų laikų, ille tempus mitologemą, kurioje telpa ir sovietmečio, ir nūdienos socialinė nykuma.
Senamadiškai kalbant apie turinį ir formą galima tarti, jog J. Kelero poezijos turinys pakankamai klasikinis (akivaizdi klasikinių topų trauka, justi hierarchinė vertybių vertikalė, moralinis įsipareigojimas nemeluoti sau ir nemeluoti savęs pasauliui), o forma (įvairios verlibro modifikacijos) gana moderni. Visų pirma, moderni šio autoriaus kūrybos motyvacija – suteikti ar gauti postūmį iš kalbos. Nes kalba – geriausia laiko saugykla, laikiškumas glūdi ne tik semantikoje, bet ir gramatikoje, sintaksėje, ritmikoje, ir poetas tai gerai žino. Akivaizdi aukštojo (brandžiojo) modernizmo trauka, prustiškas prarastojo laiko (rojaus) ilgesys. Pritraukiamas ir Oskaras Milašius, eilėraštyje „Lopšinė“ ištaręs: „Švelnumas atsispindi vien praeities lagūnose…“ – su šiuo sieja vizionieriška pasaulio pirmavaizdžių trauka ir „minkšta“ stilistika. Tik O. Milašiaus vaikystės sodą ir Čerėjos dvarą čia keičia Vilnius, Vilniaus ir Vilnelės apylinkės. „Viliuosi, kad ši knyga kaip tik apie tai – apie mane tebesmelkiantį Vilniaus laiką“, – sako poetas antrajame knygos atvarte.
Minėtas postūmis iš kalbos yra ir rizikingas, nes nežinia kada ir kur eilėraštis prasideda ir pasibaigia. Kartais susidaro įspūdis, kad autorius rašo vieną begalinį eilėraštį, kurio fragmentus primena „negramatiški“ eilėraščių pavadinimai: „Kažko po akmeniu“, „Niekad tavęs neišmoks“, „Tik vėjaraupių pėdsakus“, „Kurioje tebesu“, „Dainuojančio Kamajuos“, „Kurį pasigavo pauzė“, „Tą pačią istoriją“ ir pan. Skaitytojas ima jausti poetinės informacijos perteklių ir gali reaguoti dvejopai – arba kompleksuoti dėl savo paties nepakankamo informuotumo, arba pernelyg girdėti ataidinčius kitų poetų balsus. Tarkim, eilėraštis „Niekad tavęs neišmoks“ atrodo esąs pernelyg arti Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Ašara, dar tau anksti“ situacijos, o jo paskutinė strofa nuskamba tik kaip daugiažodis Jurgio Baltrušaičio eilutės „maža vertas žmogus neverkęs“ („Dienos sutartinė“) komentaras. J. Kelero rašymo būdas, perfrazuojant patį poetą, primena „pieštuką, vandeny skubiai rašantį baltą, / ką tik išskalbtą ir jau skalaujamą žodį“ („Shinzo Fukuhara, 1931. Fotografija“) – toks skubrus jau išskalbtų žodžių rašymas vandeny. Tuomet ne toks skubrus skaitytojas gali pasigesti „sausesnės“ alternatyvos, kad ir lakoniškos imažistinės manieros – tarkim, lapidarinės Emily Dickinson nuostatos niekad nevartoti dviejų žodžių ten, kur pakanka vieno. Apie tam tikrą poetinės disciplinos stoką signalizuoja ir praslystančios kalbos klaidos (atvirutė (= atvirukas), p. 34, 60).
Ši poezija yra sugėrusi universalią ir labai individualią patirtį, jos kalba sudėtinga ir sykiu paprasta. Paprasta dažniausiai yra pati eilėraščio matrica (savaime poetiškų daiktų, būsenų katalogas ir pabaigos puantas), o sudėtingas ją gaubiantis asociatyvinis tinklas, kuriantis tiršto daugiaprasmiškumo įspūdį. Vyraujanti refleksyvi vaizdinija – atspindžiai veidrodžiuose ir vandenyse, toji dulkių ir ašarų, rūko ir debesų, sapnų, drugelių ir silfidžių efemerija yra maitinama giluminių archetipų, iš kurių išskirčiau tris: 1) vaikystės kaip sugrįžimo į aukso amžių pirmavaizdis („Vaikas, žaidžiantis smėly“, variantas – vonelėj besitaškantis kūdikis („(Daug kartų) girdėta istorija“); 2) gyvenimas kaip kelionė-klajonė tarp išėjimo ir sugrįžimo. Toji kelionė ganėtinai kinematografiška, primenanti Andrejaus Tarkovskio ar Ingmaro Bergmano filmus, virstanti vidine kelione į save; 3) Eros et Thanatos kompleksas. Amžinas meilės veržimasis išsipildyti, įveikti mirtį. Dieviškas nemirtingumo ilgesys ir žmogiško netobulumo bejėgystė.
Improvizuotas metaforų šokis lengvai kuria poetinę nuotaiką (sušalusi mirusio vaiko blakstiena, plazdenamas tiulio nuometas), tačiau kartais pasidingoja, kad visas šis grožis paleidžiamas į pasaulį pernelyg lengva ranka. Jeigu J. Keleras būtų filosofas, jam, regis, praverstų vadinamasis Ockhamo skustuvas – nedauginti būčių ir jų nepostuluoti, jeigu to nereikalauja reiškinių aiškinimas. Taigi, poetinės nuotaikos apstu, tačiau vieno įsimintino eilėraščio tenka paieškoti. Ačiū Dievui, recenzentas rado jų pakankamai – prie jau minėtų dar pridurčiau „Alvydas Lukys. Iš serijos „Laike“. Pabaiga # 6, 2002“, „No exit“, „Niekada negyvensi“, „Beveik Vivaldis“.
Knyga baigiama eilėraščio „Trys linijos“ eilutėmis: „atsisveikindamas nebežinau, / kas labiausiai esu – smėlis, kelias ar veidas.“ Kelio leitmotyvas primena, kad kelionė nesibaigia, atmintin sugrąžindamas eilėraštį „Taisomo kelio ruožas“ (autoriui palinkėsime tokių ruožų išvengti) bei citatą iš „Veneros“: „pasakyk, kas bus kitas, kurį tu sugundysi, kurį tu išvesi / iš kelio, iš proto…“ Žinia, mūzų tarnams panašūs gundymai ir išklydimai neišvengiami, tačiau poetui Juliui Kelerui tokie išbandymai turėtų būti nebaisūs, nes jis turi su pavarde atsineštą prigimtinį priešnuodį. Įsiklausykime: Keleras – kelią ras.