Gintaras Bleizgys. Gyventi, o ne atvirkščiai

1998 m. Nr. 10

Jonas Mekas. Semeniškių idilės, reminiscencijos. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 150 p.

Neretai nutinka, kad mūsų kultū­rai reikšmingos asmenybės mūsų pačių atrandamos kiek pavėluotai, kai apie jas jau žino ir kalba dauge­lyje kitų kraštų. Panašiai yra ir su Jonu Meku. Šiuo metu Lietuvoje jis išgyvena savotišką renesansą, o daugelio galbūt atrandamas ir pirmą kartą.

Sunku yra paaiškinti, kodėl gana ilgą laiką šio autoriaus kūryba buvo tarsi mūsų literatūros paribyje (ar tai laiko, ar mados dalykas?). Ko­dėl kartais gana netikėtai aktuali­zuojami anksčiau nepastebėti ar pri­miršti autoriai. Vytautas Straižys į panašius klausimus mėgina atsa­kyti šitaip: „Buvo Algimanto Mac­kaus, Tomo Venclovos, Vytauto Blo­žės, Gintaro Patacko, Sigito Gedos dominavimo laikas, ir Meko eilės tokiame kontekste atrodė lyg tiktai kokios pelenės vietos vertos. Tačiau dabar, kai mus pasiekia ir jo kino kūryba bei publicistika, poezija su švyti visai kitaip. Jai, matyt, lyg instaliacijai reikalingas kontekstas, reikalingas lyg ir koks įvadas…“ („Metai“, 1998, Nr. 4). Galbūt taip ir yra. Gal J. Meko poezija kurį laiką mums buvo per daug neįprasta ar netikėta. Jai reikėjo savotiško paaiškinimo, motyvacijos, papildomos medžiagos, kuri pripratintų, įvesdintų į autoriaus poezijos pasaulį.

Skaitant „Semeniškių idiles“ šalia J. Meko netikėtai iškyla Mariaus Ka­tiliškio figūra – jo „Užuovėja“. Šie tekstai panašūs ir savo kalba (be galo vaizdinga, su daugybe jau pri­mirštų, o kartais ir visai negirdėtų, žodžių, gramatinių formų), ir kuria­mu pasauliu, kurto centre kiek sak­ralizuotas, gyvybės pertekęs kaimas, jo gamta, žmonės. „Semeniškių idi­lių“ pasakotojas lėtakalbis, pasaulį piešiantis su visomis smulkmeno­mis, mizanscenomis. Tokia poezijos kalba kiek primena ir prozą.

Ir iš tiesų skaitydamas J. Meką susimąstai: o kur yra toji prozos ir poezijos riba? Jeigu imtum ir sura­šytum idiles eilutėmis ištisai? Nieko net taisyti nereikėtų, tik kai kur pa­keisti žodžių tvarką. Kažkas archa­jiška (mitas, epas?..) yra šioje poezijoje, tiksliau – ji imituoja, kuria archajines (skamba gana paradoksaliai – kuria archajines) formas, struktūras:

Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume,
senas yra mūsų šis kalbėjimas:

apie geltonus miežių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus rudens šlapioj,
vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius,
ir apie vasaros sunkias tvankas,

baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą
begaliniuose keliuos. (p. 17)

Nuo pat pirmosios idilės susiduriame su savotišku erdvės belaikiš­kumu. „Senas yra mūsų šis kalbėjimas“ – kartu ir toks pat (ar tarsi toks pat) kaip prieš daugybę metų, nesikeičiantis, bylojantis apie es­mes, pasaulio ir gyvybės grynuolius. Čia nekalbama apie kurį nors konk­retų periodą, laiką, kuriamas onto­loginis peizažas, į kurį vėliau bus įtalpinami Semeniškių kaimo žmo­nės, gyvuliai, trobesiai, pievos… Šis kaimas visiškai nuskendęs gamtoje (kaip neatskaičiuojamame laike), su­tapęs su jos egzistavimo formomis.

Be abejonės, „Semeniškių idilės“, praėjus bevelk pusei amžiaus nuo jų sukūrimo, pakliuvo į kitą (mūsų dienų) kontekstą ir atrodo visai ki­taip nei savo atsiradimo laikais. Ta­da jos neišvengiamai buvo ryškiau susietos su tam tikru laiku (?). Kad ir tokia paprasta detalė – piemenų ugniakurai šlapioj vėjuotoj rudens vienumoj (žr. ankstesnę citatą). Ką reiškė jie prieš penkiasdešimt me­tų, kiek telkė tikrovės aliuzijų? O kokias reikšmes šiai figūrai sutelks dabarties žmogus, kuriam piemenų ugniakurai vienodai asocijuojasi ir su mūsų amžiaus pradžia, ir su is­torijos pradžia apskritai?

Kodėl keliu šiuos klausimus? No­rėdamas apginti teiginius, jog J. Me­ko poezija atrodo archajiška, pana­ši į mitų (ir pan.) tekstus? Knygos post scriptume pats autorius rašo: „Pirmąsias idiles parašiau Kassely, Vokietijoje, 1947-tais metais. Per daug širdį graužė. Ėjau Kasselio laukais, bet mačiau tik Semeniškių laukus. Skaičiau savo bendralaikių poeziją, jie visi rašė taip gražiai, gra­žiai oficialia lietuvių kalba, ir jie visi rašė apie miestą, ir tėvynę, labai patriotiškai, ir rašė gražiai. Bet aš norėjau rašyti tik apie Semeniškius. Be poezijos, daiktiškai“ (p. 9). Bet kiek šioje poezijoje Semeniškių? Ką reiškia bet kurio autoriaus mėginimas atsispirti į konkrečios erdvės, vietovės vaizdus, patirtis (pvz., kokį ryšį turi S. Gedos poezija ir Veisiejai arba Maironis ir Dubysa, Šešupė?). Geras poetas, matyt, yra tas, kuris sugeba sukurti naują, savą erdvę ir tik tada po truputį įvesdinti į ją konkrečios vietovės, laiko elementus, personažus – kažkokius atpažinimo ženklus, nuorodas, kad kalbama, sakykim, apie istoriškai ir geografiškai apibrėžtą pasaulio (šalies) dalelę. Poezija užgimsta tada, kai konkretūs dalykai beveik neatpažįstamai transformuojami, modeliuojami (nors viskas iš pirmo žvilgsnio ir atrodytų labai paprasta).

J. Meko poezija pateisina šiuos lūkesčius. Jo Semeniškiai – ir konkrečios vietovės aliuzija, ir tobulos, neliečiamos žemės (savo Rojaus) archetipas. Prarastos žemės (ir laiko) archetipas.

Praradimo, nykimo motyvai paslėpti giliai giliai, po amžiams sustabdytais (bet jau neegzistuojan­čiais) laiku, kaimu, gamta, tvarkingais, gyvastį ir ramybę žmogui nešančiais metų laikais, darbais, šventėmis. Tik retkarčiais pro pilnatvišką, palaimingą idilių nuotaiką šie motyvai iškyla netikėtais, skau­džiais šūksniais: „Kur tu, šviesiaplauke Emilija?“ (p. 47). Arba kita, šiek tiek panaši vieta:

Kur tu, senas Ignotai, kur ateidavai kas rudenį
su linų brauktuve ir kabliais, rugių blokšti,
šukuot linų ar kasti bulvių, –

kur tu, Martynai, kur baltom, drobinėm kelnėm,
surinkdavai kas rytą trumultus
ir dardaliuodavai keliais į pieninę – (p. 59)

Pasaulis ir gyvenimas negailestin­gai ir neišvengiamai juda pirmyn. Pa­žįstamus, įprastus vaizdus, žmones, artimuosius keičia nauji, Naujume atpažįstama kažkas sava, išgyventa, artima. Į naujus reginius ir įspūdžius projektuojamos senos, kisti, ar kartais nykti pradėjusios patirtys. Tai ypač ryšku „Reminiscensijose“. Žmo­gus kaip augalas, išrautas iš savos žemės, ilgainiui pripranta gyventi kitur. Visur yra gyvybė norintiems, besiveržiantiems (drįstantiems?) ją turėti, imti sau. Po kiek svetimu Ba­varijos dangum, pasirodo, taip pat yra visa (beveik visa?), ko trūksta, reikia, kas neduoda ramybės, verčia ir verčia pajusti gyvenimą:

Mes buvome Bavarijoj.

Žiūrėk, – kalbėjo brolis. – kaip žali
laukai, kaip medžiai, kaip žali akiračiai! –
ir kopėme, aukštyn, aukštyn, į sodų viršų.
ir ėjome laukais.
tartum pakvaišę, gerdami laukinių rožių kvapą.
sodų pavėsį.

Čia vėl buvo gyvybė, kiekvienoje
obels šakoj, atkalnių vynuogynuose.
Ir žmonės,
merginos, moterys, savo spalvotom vasaros skarom,
ir įsirpę, tartum sodai, ir vyrai,
ėjo su pilnomis pintinėmis žemyn į miestą. (p. 76–77)

Viena gražiausių ir dramatiškiau­sių žmogaus ypatybių – noras ir sie­kis gyventi, justi gyvenimo pilnatvę. Ir nuostabu, kai šį jausmą, potyri žmogus sugeba išgyventi net sveti­mose, menkai tepažįstamose žemėse. Kas jeigu ne gyvenimo drąsa (per­teklius?) skatino žmones leistis ieš­koti Šiaurės ašigalio, plaukti aplink pasaulį? Tas pats jausmas verčia žmogų kurti, kovoti, nepasiduoti, at­sigauti po ligų, gyventi ir nepalūžti tremtyje. Iš J. Meko eilių trykšta gy­vybė, jeigu kam patinka – idiliškos gimtinės (bet be perdėm patriotiškų, kiek dirbtinokų tonų) vizija. Pro šią poeziją prasišviečia amžinas žmo­gaus instinktas ir siekis – gyventi, mielus ar liūdnokus prisiminimus, praeiti projektuoti į bet kurią aplin­ką, išgyvenamus akimirksnius. Nie­ko nepamiršti, bet elgtis taip, kad prisiminimai neslėgtų, kad verstų gyventi, o ne atvirkščiai.