literatūros žurnalas

Gintaras Bleizgys. Bokso kriaušių šventumas, arba Kryžkelėse su Donaldu Kajoku

2021 03 31

Pradedame naują literatūros žurnalo „Metai“ internetinę rubriką „Subjektyvus objektyvas“. Joje rašytojai, vertėjai, kritikai tampa kito poeto publikacijos kuratoriais. Taigi jie savo nuožiūra atrenka ir skaitytojams pristato išskirtinius kūrinius. Ši rubrika yra tikrai subjektyvi, ir tai – vienas didžiausių jos privalumų, galinčių mums atskleisti įdomiąsias literatūros skaitymo patirtis.

 

1993-ųjų gegužė. Artėja abitūros egzaminai ir visas suaugusio žmogaus gyvenimas. Koks jis galėtų būti, koks bus, ką baigęs mokyklą veiksiu?

Tarsi koks pasakos veikėjas stoviu ties pirmąja rimta savo gyvenimo kryžkele ir svarstau, į kurią pusę turėčiau pasukti. Aiškūs yra bent du pasirinkimai: patiriu kai kurių giminaičių spaudimą važiuoti į Vilnių studijuoti ekonomikos (perspektyviausiai anuo metu atrodanti profesija), o kyokušin kun karatė treneris yra įsitikinęs, kad privalau važiuoti į Kauną, mokytis Kūno kultūros institute ir toliau dalyvauti karatė varžybose, mat suėjus aštuoniolikai įžengsiu į suaugusiųjų lygą ir su tuometiniais savo pasiekimais galėsiu važinėti po visą Europą, o tai neseniai žlugus geležinei uždangai atrodo labai viliojamai – tarsi pakliūti į paukščių pieno ir keptų karvelių pasaulį, nugalėti drakoną, laimėti princesę ir pusę karalystės…

1993-ųjų gegužę manęs nevilioja nei vienas iš minėtų ateities variantų, jaučiuosi ligotas, palūžęs, išsižadėjęs kelerius paskutinius metus puoselėtos svajonės – važiuoti į Vokietiją studijuoti teologijos, paskui tarnauti pastoriumi: šiai kelionei ir studijoms nėra lėšų, o artimieji išgirdę apie tokius mano planus stoja piestu. Todėl man visa nebesvarbu ir neįdomu, po abitūros neveiksiu nieko – nuskęsiu į tuštumą, išnyksiu, pražūsiu ties pirmąja savo gyvenimo kryžkele.

– Skaičiau tavo lietuvių egzamino rašinį, – vieną birželio rytą einančiam į mokyklą sužinoti lietuvių literatūros egzamino rezultato persisvėrusi per girgždančią antro aukšto medinio namo palangę pareiškė Veisiejų kultūros namų direktorė – tokia apie pora šimtų kilogramų sverianti moteris, tą rytą plonais naktiniais – matyt, tiesiai iš lovos. – Žinai, dabar tokia tvarka, buvo atvažiavusi komisija, tikrino – davė paskaityti ir man, prašė perduoti tau: važiuok, vaikeli, studijuoti literatūros.

Ėmiau ir nuvažiavau. Pusiau rimtai, pusiau juokais – blogiau nebus, juk vis tiek planuoju nieko neveikti. Įstojau.

Rudenį atvykęs gyventi į Vilnių jaučiausi dar blogiau nei pavasarį. Niekaip neapleido jausmas, kad veikiu ne tą, ką turėčiau gyvenime veikti, kad išsižadėjau savo svajonių, vertybių, pasukau lengviausiu, atsitiktiniu keliu, o dar liūdesys išsiskiriant su artimaisiais ir vaikystės bičiuliais ir kyokušin treneris, kuris mano išvykimą į Vilnių laikė paprasčiausiu minkštakiaušiškumu.

Rugsėjo pabaigoje dėstytoja Rita Tūtlytė aštuoniems jos vadovaujamą teksto suvokimo seminarą pasirinkusiems pirmakursiams išdalino ant A5 formato popieriaus nukopijuotą Donaldo Kajoko eilėraštį „Eilutės ant sniego“.

Apie poeziją tuo metu dar menkai nusimaniau, bet jaučiau, kad šitas eilėraštis pataiko į tuometinių mano išgyvenimų epicentrą. Eilėraštyje kalbama apie tiesą, apgaulę, šventumą, verkiama, kad apgaulė pamilstama švenčiau negu tiesa, visą kalbėjimą lydi laikinumo motyvas: šešios apgaulės eilutės, dėl kurių kyla didžioji įtampa ir visas eilėraščio vyksmas, yra parašytos ant sniego, vadinasi, ir tokios pat, kaip sniegas, laikinos.

Ar tai, dėl ko eilėraščio subjektas (ir gyventi į Vilnių atvažiavęs aš) šitaip nerimauja, yra laikina? Ar verta nerimauti dėl laikinumo? Akimirka, kuri tuoj išnyks kaip apgaulė. Bet gal tai kartu ir praregėjimo akimirka? Momentas, kai pradėjai/sugebėjai tiesą atskirti nuo melo, į save (kaip akimirką) pažvelgei iš kitokių (pavyzdžiui, amžinybės) pozicijų? Gal tu pats ir esi sniegas, ant kurio tos apgaulės eilutės užrašytos? Sniegas ir ašaros. Jos turėtų būti priešingybė sniego šaltumui. Ašaros tirpdo sniegą ir jame užrašytą apgaulę. Ar tai surambėjusią žmogaus širdį tirpdanti atgaila? O kodėl už tiesą daug švenčiau pamilstamos apgaulės eilutes? Gal todėl, kad tose eilutėse (tomis eilutėmis) ėmei ir vieną akimirksnį apčiuopei tikrąjį save?

Kas aš esu?

Dzūkijoje palikęs savo praeitį ir artimuosius, persikėlęs gyventi į akmeninę Vilniaus vienatvę. Atsisakęs teologijos ir pasirinkęs literatūrą. Išsižadėjęs ankstesniojo pasaulio ir vertybių. Išdavikas (?) po truputį pradedantis įsimylėti naująjį savo pasaulį – senuosius Vilniaus universiteto rūmus, skaityklų prietemas, senove kvepiančių spausdinių šiugždėjimą. Ar tai, kuo tikėjau, ko siekiau ankščiau, yra tiesa, o dabartis melas: juk dabartį, į kurią patekau, prieš keletą mėnesių pasirinkau iš tuštumos – iš nežinojimo, kas esu ir ką turiu veikti?

Viešpatie, kokie sudėtingi klausimai aštuoniolikmečiui. Ir nors tas naujasis pasaulis jau pradeda visai patikti, bet kaip aš kartais jame pavargstu nuo perdėto kai kurių filologų jausmingumo, snobiškumo, susireikšminimo… Norėtųsi ko nors paprasto ir aiškaus. Pavyzdžiui, bokso kriaušės arba tiesiog, kad man kas nors be jokių didelių filosofijų ir įžvalgų paspardytų į snukį.

Nusprendžiau susirasti kovos menų klubą.

Kurį laiką nesisekė. Sporto klubų tuo metu nebuvo. Žmonės sportuodavo tik mokyklų sporto salėse ir visokiuose stadionuose, bet ten man netinkamos sporto rūšys. Galiausiai vis dėlto radau, tokią kačalką netoli Universiteto – Liejyklos gatvėje. Iš kur galėjau žinoti, kad joje centro brigados vyrukai kačalinasi ir kad svetimi čia užeina nebent numirti.

Kai man apšilinėjant vietiniai liovėsi kilnoti savo svarmenis ir nepatenkintais žvilgsniais įsistebeilijo į naujoką, pajutau tokią įtampą, kad neliko nieko kito, kaip nueiti prie bokso kriaušės ir ją taip „atpyzdinti“, kad net pačiam saldu pasidarė.

Iš kur ir kas toks? Ko čia atėjai – gal durnas? Studijuoju filologiją – ana ten, už kampo.

Nu, nežinau, ble, ką reiškia ta filologija, bet skamba achūjebytelnai ir pats į psichą panašus… Iš kur išmokai taip apversta ranka smūgiuot? Galiu pamokyt, jei nori.

Susibičiuliavom.

Vilniaus universitete skaičiau knygas, o nuėjęs į kačalką daužydavau bokso kriaušę – kad neverkčiau, tiksliau: tas daužymas ir buvo mano verkimas, įtampos nuotėkis, viena iš adaptacijos naujajame pasaulyje programų.

Dėstytoja Rita Tūtlytė į seminarą nešė vis naujų Donaldo Kajoko eilėraščių, o aš vis skaičiau ir verkiau (tratinau bokso kriaušę), ir vis geriau supratau poeziją. Artėjant Kalėdoms susiradau tuo metu visai šalia universiteto įsikūrusią Vilniaus Naujojo testamento baptistų bendruomenę ir visą žiemą bei pavasarį su jos pastoriumi ir evangelizaciniais patarnautojais bent pora kartų per savaitę eidavau į įvairias Vilniaus ligonines, kur buvo teikiami evangeliniai patarnavimai sunkiai sergantiems ligoniams.

Čia sutikau įvairių žmonių: pilnų neapykantos, besiplūstančių ir vejančių lauk, užkietėjusių bedievių, nesusivokiančių, taip pat ir turinčių daugybes egzistencinių klausimų, ieškančių patarimų iš Šventojo Rašto, atgailaujančių, stojančių akistaton su savo gyvenimo laikinumu ir artėjančia baigtimi. Čia pirmą kartą savo gyvenime supratau, kodėl Biblijos institutų Vokietijoje dėstytojai ragino mane bent kelis metus patarnauti atliekant paprastas „ūkiškas“ tarnystes, kad įsisąmoninčiau, jog teologija toli gražu nėra jokia filosofinė ar teorinė disciplina.

Neišvengiamai ir nesugrąžinamai tolau nuo ankstesnio savęs bei mokyklos laikų įsivaizdavimų apie pasaulį. Klausimas: „Kas aš esu?“ darėsi vis skausmingesnis ir sudėtingesnis. Horizonto tolybėse sužaižaravo trumputė viltis, kad tarnystė bažnyčioje dar nėra galutinai prarasta ir kada nors (pavyzdžiui, baigęs studijas Vilniaus universitete) vis tiek išvyksiu studijuoti teologijos.

Pirmieji mano gyvenimo Vilniuje metai prabėgo vinguriuodami tarp Vilniaus universiteto, sporto klubo, bažnyčios ir sergančiųjų nepagydomomis ligomis. Visus tuos metus mane lydėjo pamėgtoji Donaldo Kajoko poezija.

1994-ais „Nemuno“ redakcija išleido naują Donaldo Kajoko rinkinį – „Drabužėliais baltais“ ir tai tapo bene didžiausiu mano gyvenimo poetiniu sukrėtimu, o rinkinyje išspausdintas eilėraštis „Sningant“ – neabejotinai intensyviausiu ir reikšmingiausiu iki šiol patirtų poetinės egzistencijos pliūpsniu.

Kai išėjo „Drabužėliais baltais“, buvau jau antrakursis ir mano gyvenimas jau buvo nesugrąžinamai persikėlęs į Vilnių, persikeitęs. Mokyklos nerimai ir atsiskyrimas nuo artimųjų bei to, kas įprasta, rimo, atsirado nauji įpratimai ir džiaugsmai. Kaip tik išgyvenau tą momentą, kai išdrįsau sau pripažinti, kad teologija ir pastorystė nebėra tikslas, kurio dar ketinu siekti, bokso kriaušės daužymas su brigados vyrukais jau irgi buvo pabodęs, o klausimas „Kas aš esu?“ (tiksliau gal reikėtų formuluoti – kas iš manęs bus?) užaštrėjęs smailiausiomis savo briaunomis.

Jaučiau, kaip užsiveria ankstesniojo gyvenimo erdvė ir sugrįžti ar kaip nors ją išsaugoti yra neįmanoma, į ten, kur kažkada jaučiausi laimingas, savas ir artimas, kelio nebėra ir durys jau niekada neatsivers: „manęs jie sningant neįleido į namus/ nors belsdamas kartojau tėvo vardą.“ Ar aš išdaviau savo ankstesnį pasaulį ir to pasaulio gyventojus? Kadaise kalbėjau apie dangaus karalystę, o apie ką kalbu dabar? Yra žmonių, kurie tikėjosi ir laukė, kad tapsiu pastoriumi, grįšiu į savo vaikystės regioną – ką dabar jaučia, ką apie mane galvoja tie žmonės?

Be abejo, kad juos nuvyliau, gali būti, kad ir pats tapau atmestinas. Lakios fantazijos dangaus sparnuotis, sulinkęs, pabrukęs uodegą, vos bepavelkantis įmirkusius sparnus, palikęs savo brolius žūtbūtinėje kovoje traukiasi „per brolių lauką šoblėmis suartą“. Baisusis nušvitimas: suvokimas, „jog niekados dangaus/ jau nepasieksiu nesulauksiu ryto“, pripažinimas, kad to, apie ką svajojai, – nepasiekei ir nepasieksi, nepadarei ir nebepadarysi, neišlaikei savo lūkesčių, savęs paties… Baisusis pralaimėjimas, kuris, kaip tos šiame rašinyje jau apkalbėtos eilutės ant sniego, kažkodėl vilties vis dėlto neatima, o kaip tik ją sustiprina. Gal čia irgi užkoduotas kažkoks savęs tikrojo, net jeigu tas tikrasis yra iškreiptas, sulinkęs ir pralošęs, atpažinimas?

Nesvarbu, koks tas „tikrasis“, nesvarbu, kokiuose jis dumblynuose ir gelmėse, bet jį atpažinęs, gali atsiremti į tvirtą pagrindą, atsispirti nuo dugno. Tai tarsi atgimimas, kurio galybės paliestas imi ir netikėtai užgiedi. Giedodamas raitaisi iš skausmo ir džiaugiesi. Ir (čia truputį pafantazuosiu) džiaugdamasis, „kad jie neatidarė durų nesuklydo“ žinai, kad durys yra ir tu jas branginsi, saugosi, o iškilus reikalui pridengsi savo nevertais, įmirkusiais sparnais ir ginsi šoblėmis, tikriausiai netgi kartosi tėvo vardą.

Kodėl „Sningant“? Pavyzdžiui, todėl, kad sniegas paslėps tavo pėdas ir niekas nežinos, kokiu keliu pasukai. Be to, sniegas (kaip ir eilėraštyje „Eilutės ant sniego“) turi laikinumo motyvą. Šitoj laikinybėj manęs neįsileido į mano paties namus, nes mano, mūsų namai, yra amžinybėje, kurioje iš tėvo namų aš niekada nebuvau išėjęs – čia jau gal kiek nutolstu nuo teksto, bet kas gi uždraus, 2021-ųjų kovo pabaigoje, už lango krintant paskutiniam šio sezono sniegui kiek pafantazuoti. Štai sėdžiu namuose ir rašau – tarsi niekad iš jų nebūčiau išėjęs. Ir skaitau Donaldo Kajoko eilėraščius, ir truputį graudenuosi. Ar šito rašinio skaitytojai patikės, jog atrodytų santūri ir tam tikra prasme hermetiška Donaldo Kajoko poezija mano gyvenime reiškė apokaliptinio dydžio maištą ir uraganines audras? Kad būtent ši poezija priėjusį prie bokso kriaušės mane užveda kovai ir mintyse deklamuodamas: „manęs jie sningant neįleido į namus/ nors belsdamas kartojau tėvo vardą“ į bokso kriaušę beldžiu tarsi į dangaus vartus – nusiraminu ir pašėlstu, tampu sunkiai nugalimas?

Kiekvienas savaip mes užsivedame savo kovoms, kiekvienas mes, atėjus laikui, skaitom ir verkiam ties tirpstančiais rašmenimis, savosiomis eilutėmis ant sniego, savo laiku, postulatais, vertybėmis, postamentais, supratimais ir įsivaizdavimais, būna, kad atsisakome to, ko kažkada siekėme, apie ką svajojome, ir kamerinę savo aplinką, savo menką naują gyvenimėlį pradedame mylėti labiau nei tą, kuris galėjo būti, kurį vis dar nešiojamės savo gelmėse, nes nors ir labiau negu tiesą mylime tas apgaulės šešias eilutes, mes juk vis dar žinome, kas yra tiesa. Būtent todėl ir verkiame ir gali būti, kad kada nors, imsime ir pokštelsime kaip koks dinamitas, išsprogdindami apgaulėmis, baimėmis ir nuolaidžiavimais apraišiotą savo pasaulėlį – taip, kad net patiems saldu pasidarys.

Kadangi šitame rašinyje esama biografinių elementų, užbaigdamas noriu pateikti kelis prierašus:

  1. Pažintis su brigados vyrukais man paskui pravertė dirbant versle ir (ypač) pakliuvus į Lukiškes.
  2. Pastorius, su kuriuo evangelinėms tarnystėms pirmakursis vaikščiojau po ligonines, sulaukęs dabartinių mano metų susirgo vėžiu ir per patį pirmąjį patikrinimą jam buvo nustatyta jau ketvirta ligos stadija. Jis laikėsi tvirtai, net kai po visų chemoterapijų ir sudėtingų gydymų sveikatos sistema užsivėrė ir (matyt, nematydama prasmės) atsisakė jį gydyti. Žmogus dar ilgą laiką nemirė ir gyveno tarsi palytėtas stebuklo, bet šia žiemą apsikrėtė kovido virusu ir iškeliavo pas Viešpatį, šiapusybėje palikdamas žmoną ir keturis vaikus. Galvodamas apie jį, noriu prabilti eilutėmis iš D. Kajoko eilėraščio „Liūdna daina“, nes žinau, kad mes dar eisim „baltu baltu taku/ tarp gėlynų ir dūzgiančių bičių/ šviečiant saulei virš rojaus svetingų laukų/ vainikuoti žvaigždėtu vaikų vainiku/ eisim ten be gėlos be patyčių“.
  3. Į 2017-ais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą Donaldo Kajoko viso gyvenimo poezijos rinktinę „Poezija, o gal ne ji“ esu prisikaišiojęs plonų lapukų: taip pasižymėjau eilėraščius, kuriuos norėčiau paskaityti iš sakyklos bažnyčioje, jeigu kada nors išauštų diena, kai bus lemta pamokslauti.
  4. Kartą autoriaus paklausiau, kodėl nei į vieną savo kūrybos rinktinę (be minėto Lietuvos rašytojų sąjungos leidinio yra 1997-ais „Vagos“ išleista rinktinė „Meditacijos“) jis neįdėjo eilėraščio „Eilutės ant sniego“. Poetas atsakė: „Matyt, maniau, kad yra vertesnių.“

Gintaro Bleizgio atrinkti Donaldo Kajoko eilėraščiai

 

EILUTĖS ANT SNIEGO

o aš apie tai parašiau
sniege tik šešias eilutes
o auštant verkiau ir skaičiau
skaičiau ir verkiau daug švenčiau
už tiesą mylėdamas tas
apgaulės šešias eilutes

(Kajokas D. Tylinčiojo aidas: eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1988)

 

SNINGANT

manęs jie sningant neįleido į namus
nors belsdamas kartojau tėvo vardą
sulinkęs nuėjau
           vos bepavilkdamas įmirkusius sparnus
per brolių lauką šoblėmis suartą

ir supratau jog niekados dangaus
jau nepasieksiu nesulauksiu ryto
giedojau viešpatie
           raičiaus iš skausmo ir džiaugiaus
kad jie neatidarė durų nesuklydo

(Kajokas D. Drabužėliais baltais: eilėraščiai – Kaunas: Nemunas, 1994)