Zita Mažeikaitė. Mistiniai E. Swedenborgo sapnai ir pokalbiai su dvasiom

1998 m. Nr. 5

Pernai Švedijoje pasirodė Olofo Lagercrantzo knyga apie Emanuelio Swedenborgo sapnus.

Olofas Lagercrantzas (g. 1911 m.) – švedų prozininkas, poetas, ilga­metis „Dagens Nyheter“ darbuotojas, literatūros kritikas, parašęs studijas apie Karlfeldtą, Krusenstjerną, Dagermaną, Dante, Strindbergą ir kt.

Emanuelis Swedenborgas (1688–1772), garsus švedų mokslininkas, mąstytojas, mistikas ir aukštas valdininkas, sulaukęs penkiasdešimt šešerių metų, patyrė dvasinę krizę, kuri pakreipė likusį jo gyvenimą nauja linkme.

Apie šią krizę yra išlikęs unikalus dokumentas – dienoraštis, kurt Swedenborgas rašė nuo 1744 m. kovo 24-os iki spalio mėnesio. Šis dienoraštis buvo rastas praėjus nemažai laiko po autoriaus mirties. Rankraštį nupir­ko Karališkoji Stokholmo biblioteka, o bibliotekininkas G. E. Klemmingas iššifravo sunkiai įskaitomą raštą ir 1859 m. išleido atskira knyga, kurią pavadino „Swedenborgo sapnai 1744 metais“. Iš Švedijos ši knyga greitai pasklido po pasaulį ir susilaukė daugybės leidimų. Ji tiesiog vadinama „Sapnų knyga“. O. Lagercrantzas ją vadina „Sapnų dienoraščiu“.

Knygoje – sapnai, kuriuos Swedenborgas kasdien užrašydavo ir mė­gindavo paaiškinti. Ši knyga – daugelio rašytojų ir mokslininkų tyrinėjimo objektas. 1988 m. Larsas Bergquistas Švedijoje išleido įžvalgią studiją „Džiaugsmas ir didelė kančia“, pernai pasirodė kita jo knyga apie Swedenborgą – „Biblioteka sodo namelyje“.

Pradėjęs rašyti dienoraštį, Swedenborgas lankėsi Europoje. Ketino Amsterdame ir Londone išleisti savo naujus mokslinius darbus. Apskritai jis buvo paslankus kelionėms, tikras europietis. Puikiai pažinojo Amsterdamą. Paryžių. Romą ir Londoną. Jo kūryboje dažnai pasitaiko šių miestų vaizdų. Londone mokslininkas gyveno dar būdamas jaunas, 1710 metais. Švedija, tuo metu valdoma Karolio XII, dar buvo galinga valstybė, o Swedenborgui. kaip jos valdininkui, tai turėjo didelę reikšmę.

Keliaudamas jis vežiodavosi užrašų sąsiuvinį, kuriame trumpai ir sausai pasižymėdavo tai, ką turi nuveikti savo kelionių metu. Buvo žinomas kaip santūrus, ne Itin linkęs bendrauti valdininkas. Gal dėl to, kad pats kalbėdavo šiek tiek užsikirsdamas.

Pradėtas rašyti dienoraštis staiga pusėj sakinio nutrūksta, kai kurie lapai, atrodo, iškirpti, po keleto tuščių puslapių 1744 m. kovo mėn. parašyta:

1. „Apie jaunystę ir Gustavo laikų šeimą.
2. Apie gražiuosius Venecijos rūmus.
3. Apie baltus Švedijos debesis.
4. Leipcige apie tai, kas buvo verdančiam vandeny.
5. Apie tai, kas sykiu su grandine nugarmėjo į gelmę.
6. Apie karalių, kuris ypač daug paaukojo vienoj mažažemio sody­boj.
7. Apie samdinį, kuris norėjo, kad aš išvažiuočiau.
8. Apie mano nakties malonumus.“

Žinomas švedų poetas Gunnaras Ekelöfas (1907–1968) šias eilutes panaudojo savo eilėraštyje „Miolnos elegija“ ir taikliai jas pavadino „Sapnų pakrantės nuolaužom“. Swedenborgas tikriausiai buvo pasižymėjęs sapnus, kurie jam, matyt, buvo svarbūs ir jaudinantys.

Po to prasideda tikrasis dienoraštis. Jis parašytas švediškai. Visi ki­ti Swedenborgo veikalai – ir gamtos mokslų, ir teologiniai – lotynų kalba. Dienoraštyje jis pirmą kartą išsivadavo iš lotyniško frako. Tačiau dieno­raštis skirtas ne viešumai, o tik pačiam sau. Čia viskas tiesu, paprasta, nėra dviprasmybių. Matyti, jog rašė žmogus, paveiktas vidinio regėjimo. Tekstas be jokių literatūrinių puošmenų.

Viename iš pirmųjų užrašų Swedenborgas sakosi atsidūręs „in exstasibus vigillbus“ – budrioj ekstazėj. Jis rašo apimtas pakilios nuotaikos. Minimos kelionės vietos, žvaigždynai tarsi iliustruoja jo sielos nerimą ir jaudulį.

Rašydamas dienoraštį autorius kiekvieną naktį miegodavo neįpras­tai ilgai – po dešimt, dvylika valandų; tai tapo viso likusio jo gyvenimo įpročiu. Tada ir patyrė tikrą sapnų griūtį, nesibaigiantį spektaklį – ko­mišką, juokingą, patetišką, mišrų. Labai dažnai sapnai užplūsdavo prieš pat atsibudimo akimirką. Čia O. Lagercrantzas daro prielaidą, kad Swedenborgas niekada tiksliai nežinojo, kur yra sapnas, o kur fantazija.

Jau iš pat pradžių Swedenborgas mano, kad sapnai yra dvasių spektaklio, vykstančio jo sieloje, dalis ir traktuoja tai kaip tam tikrą gy­venimo kelrodį. Sapnai tampa svarbia gyvenimo sritimi, jis tyko jų kaip koks medžiotojas grobio, nesitenkindamas vien tuščia nuostaba. Jam sap­nai – ne koks paslaptingas faktas ar literatūros kūrinys. Kiekvienąkart sapnas yra mįslė, kurią reikia įminti, rebusas, kurį būtina išspręsti. Sa­kytum, žmogui į ausį kuždėjo dar negimęs S. Freudas. Tačiau Freudas teigia, jog sapno neįmanoma iki galo paaiškinti, o Swedenborgas nuolat ieško vienareikšmio, paties Dievo padiktuoto atsakymo. Tai biblinė tra­dicija, o jis – krikščionis. Egipte Juozapas, aiškindamas Faraono sapnus, irgi pateikdavo aiškų atsakymą.

Sapnuose Swedenborgas dažniausiai būna raitas arba sėdi puoš­niam, arklių traukiamam vežime. Kartą, važiuojanti pro aukštus vėjo malūnus, vienas sparnas jį užkliudo tarytum Don Kichotą. Kitąkart jis su baime ropščiasi kopėčiomis iš kasyklų angos. Eina siauru liepteliu bedugnę, lipa įsikibdamas į virvę, jį užpuola įvairių veislių šunys. Tokiuo­se sapnuose šmėkščioja buvusio gyvenimo vaizdai. Tada kaip kalnakasiu kolegijos asesorius važinėdavo po kasyklas ir kalves. Pats Karolis XII buvo jam paskyręs šį aukštą postą – būti atsakingam už krašto kalnakasybą, svarbiausią ir didžiausią tuometinės Švedijos pramonės šaką.

Atvykęs į Hagą, Swedenborgas dienoraščio pradžioje įrašo, kad staiga prarado „potraukį moterims“, „kurios buvo svarbiausia mano aistra“, toji „aistra“ pasitraukė į pogrindį, tačiau stiprus erotinis jausmas žymus visuose iki pat mirties parašytuose kūriniuose. Dienoraščio rašymo me­tu moterys nuolat lanko jį sapnuose, gundo, vilioja įvairiausiomis pozomis. Pavyzdžiui, kartą pasirodo dvi moterys – viena vyresnė, kita jau­nesnė – ir atsigula iš abiejų šonų. Jis bučiuoja joms rankas, nesiryždamas kurios nors glamonėti. Kitąkart kažkokia moteris ima čiupinėti jo falą, kuris kaip niekada padidėja, tačiau netenka jėgos, vos tik įsismelkia į ją. Dar begėdiškesniam sapne moters vagina turi dantis, ir jis niekaip negali įsibrauti į ją.

Erotinės scenos čia be jokio moralizavimo. Swedenborgas ieško sim­bolinės jų prasmės, bet sykiu mini moterų skleidžiamą žavesį. Toji su dantimis begėdiškoj vietoj, anot Swedenborgo, reiškia mokslinę jo veik­lą, kurios, matyt, turįs atsisakyti. Jis tiesiog įsitikinęs, jog privalo pradėti kažką naujo.

O. Lagercrantzo nuomone, tie fantazijos pliūpsniai rodo Swedenborgo pasąmonės protestą prieš ilgai užsitęsusią sielos discipliną. Mat jis kelis dešimtmečius buvo atsidėjęs nepaprastam projektui – ieškojo mokslinių sielos nemirtingumo įrodymų, o vėliau pašėlusiu greičiu stu­dijavo anatomiją ir fiziologiją. Viename sapne regi save besiklausantį anatomijos paskaitos ir veltui laukiantį, kada tarp šios srities autorite­tų bus paminėta ir jo pavardė. Galų gale ima abejoti, ar apskritai pasieks užsibrėžtą tikslą.

Swedenborgo siela kuria įvairiausius šiurpius paveikslus. „Atsidū­sėjimai mirtinos baimės akivaizdoj“ – taip vadinasi vienas jo naudoto Psalmyno skyrius (tą Psalmyną buvo redagavęs jo tėvas – vyskupas Jesperas Svedbergas). Dabar tie „atsidūsėjimai“ jo beveik neapleidžia. Sap­nuodamas grumiasi su tamsiai pilka gyvate. Budelis krosny kepa nukirstas galvas. Miręs brolis Eleasaras guli tarp dviejų šernų, kurie grau­žia jo galvą. Makabriški dalykai susipynę su linksmais ir juokingais. Sapnuoja, jog pietauja užeigoj su kažkokiu pastorium ir už tai sumoka nemažus pinigus. Graužiasi, kad išeidamas nugvelbė nuo stalo dvi si­dabro taures. Susikrimtęs svarsto, kaip tas taures nepastebimai grąžinti, o atsibudęs dievobaimingai aiškina ir šitą sapną.

Kažin, ar dar kokios nors pasaulio šalies literatūra turi tokį doku­mentą, kaip ši Swedenborgo knyga. Strindbergas domėjosi okultizmu, į viską žiūrėjo blaiviai, budriai, įžvalgiai, tuo tarpu Swedenborgas tary­tum klaidžioja po savo sapnus. Juose gausu švediškų ir europietiškų realijų įvairių krikščioniškų minčių. Čia pasirodo ir Karolis XII, ir sesuo Ulrika Eleonora, ir Fredrikas I su savo meiluže Hedvig Taube, ir kiti ka­riaus rūmų dvariškiai. Ir pats Swedenborgas dažnai regi save karaliaus rūmuose, bet vis jaučia gėdą dėl netinkamų savo drabužių.

Dienoraštis vaizduoja besiblaškančią, skausmingą sielą. Swedenborgas dėkingas už jam suteiktą Dievo malonę, bet sykiu bijo, lyg būtų gavęs per stiprią vaistų dozę. Jis dažnai verkia, bet ne iš sielvarto, o iš sielą užplūdusio džiaugsmo, kurį suteikė Viešpats. Sunėręs rankas puola ant kelių – ir atsibunda išpiltas šalto prakaito. Ima vis labiau abejot| savo moksline veikla, smerkia savo tuštybę, jam atrodo, kad jo laukia kažkokia kita užduotis.

Likusį savo gyvenimą Swedenborgas dažnai maišys sapnus ir fantaziją.

Būdamas Hagoje, Velykų dieną vienoje miesto bažnyčioje jis priėmė komuniją, o naktį jam aiškiai prisisapnavo Jėzaus veidas. Ir tada daro išvadą, jog Jėzus kaip tik taip ir turėjo atrodyti, kai gyveno žemėje. Sapne Jėzus paklausęs Swedenborgo, ar turįs „sanitarinį liudijimą“. Šis atsakęs jam: „Viešpatie, tu geriau žinai už mane“.

Dienoraštis liudija, jog tokie sapnai Swedenborgo sieloje sukėlė tik­rą sumaištį. Kartais jis džiaugdavosi, net leisdavosi į puikybę, paskui vėl apnikdavo abejonės, ir jis imdavo prašyti Dievo pagalbos, į sapnus vis la­biau ėmė veržtis moterys, tarytum erotika ir šventumas būtų neatsiejami.

Tuo metu Swedenborgas tebekeliavo: iš Hagos – į Leideną, iš ten – į Amsterdamą. Dienoraštyje pažymėta, jog jaučia „keistą kvaitulį“. Ke­lionės jį šiek tiek prablaškydavo, tačiau buvo taip nugrimzdęs į dramatiškus savo išgyvenimus, jog vos vienu kitu žodžiu tepamini ma­tytus miestus ar sutiktus žmones.

Pagaliau Swedenborgas nusprendžia mesti mokslinius tyrinėjimus ir atsidėti būties esmei – meilei Viešpačiui.

Po daugelio metų, jau sulaukęs aštuoniasdešimties, vienam savo kai­mynui prasitarė, jog dar sykį buvo susitikęs su Jėzum. Tai atsitiko po to, kai Swedenborgas liovėsi rašęs dienoraštį. 1745 m. būdamas Londo­ne, vienos užeigos kertėj pamatė sėdintį vyriškį, kuris jam pasakė: „Nevalgyk tiek daug!“ Vakare tas pats žmogus atėjo pas Swedenborgą, pasisakė esąs Viešpats Dievas ir liepė aiškinti Bibliją. Nuo tos dienos jis ir atsidėjo vien tik rašymui apie dvasias. „Viešpats kasdien atverdavo kū­niškas mano akis, kad aš vidury dienos galėčiau pažvelgti į kitą gyvenimą ir, būdamas budrus, šnekėčiau su angelais ir dvasiom.“

Šie du Jėzaus regėjimai padėjo vėlesnėms kartoms susikurti mitą apie garsųjį švedų mistiką. O. Lagercrantzo nuomone, antrasis susitikimas su Jėzum tikriausiai taip pat buvo sapnas.

Dienoraščiu Swedenborgas mano įveikęs savo tuštybę ir susigrąžinęs vaikišką tikėjimą Dievu. Tačiau O. Lagercrantzas įsitikinęs, kad jo nemir­tingumo troškimas iš mokslinės srities persikėlė į meninę. Čia buvo galima laisvai elgtis su būtim, nereikėjo griežtai laikytis gamtos dėsnių.

Savo sapnų dienoraštį Swedenborgas baigia taip pat netikėtai, sunkiai paaiškinamai, kaip ir buvo pradėjęs. Jis susapnavo virš jo galvos sudegan­čią raketą, kuri paskleidė nuostabų žiežirbų lietų. „Galbūt tai meilė aukštesniam tikslui“, – užrašo jis. Tuo ir baigiasi Swedenborgo dienoraštis.

Dabar, Dievui paliepus, jis imasi kūrybos. Iš pradžių tiesiog aiški­na Biblijos tekstus. O. Lagercrantzo manymu, kiekviena jo knyga galėtų vadintis „Gyvenimas dvasių pasaulyje“ arba „Gyvenimas po mirties“. Čia su neišsenkama fantazija aprašinėjamas mirusiųjų gyvenimas, jų tra­dicijos ir papročiai, mintys ir jausmai, dieviškosios visuomenės organizacija.

Iš kur jis semiasi šitiek žinių apie dvasias? Anot jo paties, iš savo pokalbių su dvasiomis. Tie pokalbiai vyksta apėmus tam tikrai būsenai, kurią pats vadina persikėlimu „į dvasią“. Tai Dievo duota malonė, ku­rią jis patyrė sapnų krizės metu ir tebejaučia iki šiol. Jam atrodo, jog išsiveržia iš savo kūno ir tuomet pradeda kalbėtis su Viešpačiu, angelais ir dvasiom.

Tada „girdi ir mato nuostabius dalykus, kurie yra anapusiniame gyvenime ir kurių anksčiau nebuvo lemta pažinti jokiam žmogui“.

1746 m. Svvedenborgas pradėjo rašyti vadinamąjį „Dvasios dienoraštį“ ir neapleido jo porą dešimtmečių. Tai savotiškas sapnų dienoraščio tęsinys, tik ne toks skausmingas ir chaotiškas. Čia aprašytas beveik vien vidinis jo paties gyvenimas, susitikimai su dvasiom, išorinis pasaulis šmėsteli tik retkarčiais, kaip koks „dvasios“ atspindys.

Dar kitame veikale „Išmintingos angelų mintys apie dieviškąją Apvaizdą“ mokslininkas tvirtina, jog įkvėpimo akimirką jis gauna žinių tiesiai iš Dievo, rečiau – iš angelų ir dvasių. Tačiau visi jo raštai pilni pokalbių su angelais. Dienoraštis ir yra savotiškas šių pokalbių proto­kolas.

Tie pokalbiai dažniausiai vyksta naktį. Kartą sapnuodamas jis regi save, stovintį ant kalno ir stebintį laivą, kurį traukia į jūrą arkliai. Ve­žėjas, arba kapitonas, vis važiuodamas ratu, galiausiai su visais arkliais ir laivu panyra po vandeniu. Laive stovi vyras ir jauna moteris su vai­ku. Swedenborgui jų labai gaila.

Kai jis atsibunda, keletas dvasių papasakoja, kad ir jos buvo tame laive, vos nenuskendo, bet iškilo į paviršių išdrikusiais plaukais. Užtat nusprendė nubausti kapitoną, netikusiai valdžiusį arklius, ir sudraskė jį į gabalus. Toks susidorojimas, Swedenborgo manymu, vyko ne sapne, o tikrovėje. Čia jau darosi sunku atskirti, kur yra sapnas, o kur dvasia – regystė. Dvasios dalyvauja sapnuose, yra gana aktyvios.

Jos pasirodo kaip koks neišsenkantis srautas. O jeigu nepasirodo, pats Swedenborgas žengia į jų pasaulį ir ieško kontakto. Kai kurios dvasios yra geranoriškos, kitos – piktavalės. O. Lagercrantzas linkęs manyti, jog kiekvieną žmogų aplanko panašios dvasios, tik mes jas va­dinam paprasčiau – impulsais, įkyriom mintim, gundymais, keistybėm.

Daugelis dvasių – realūs žmonės, kuriuos Swedenborgas pažinojo ar­ba susipažino persikeldamas į anapusinį gyvenimą. Daugumą jų perteiktų žinių jis panaudojo didžiausiam savo veikalui „Dangiškosios paslaptys“ („Arcana Coelestia“), savotiškam Biblijos komentarui. „Dvasios dienoraš­tis“ tebuvo šio milžiniško darbo eskizas.

Autorius blaiviai ir aiškiai kalba apie tai, kas jam yra nutikę. Čia nie­kas jo nepersekioja, negąsdina, kaip sapnų dienoraštyje. Jis bendrauja su angelais ir dvasiom lyg su savo kaimynais iš Horno gatvės Stokhol­me. Swedenborgas nurodo keturis skirtingus bendravimo būdus su dvasių pasauliu.

Pirmasis – kai jis miega ir sapnuodamas viską regi taip ryškiai, lyg būtų atsibudęs. Kartais klausia savęs: jeigu tai sapnas, tai gal ir visas mano gyvenimas tėra tik sapnas?

Antrasis – jis užsimerkęs, bet viską mato taip ryškiai, lyg būtų at­simerkęs. Skirtumas tik tas, kad viskas atrodo gražiau, mieliau ir patraukliau. Kartais taip atsitinka ir tada, kai jis būna atsimerkęs. Šitaip yra nutikę bent trejetą kartų.

Trečiasis – jis atsimerkęs, o dangus ir dvasios užplūsta kaip vaizdiniai, atsirandantys nepaaiškinamu būdu.

Ketvirtasis – jis atsiskiria nuo savo kūno ir persikelia „į kurią nors dvasią“. Yra įsitikinęs, kad tuo metu nemiega, viską jaučia, suvokia, kas vyksta aplinkui.

Dienoraštis liudija, jog Swedenborgas laisvai persikelia į sapną ir pa­ėjęs išeina iš jo. Pabudęs dažnokai ilgisi pranykusio sapno, lieka nugrimzdęs savo mintyse ir kalba pats su savimi, „fantazuodamas kokia nors tema“.

O. Lagercrantzo nuomone, šiuos keturis dvasių regėjimo būdus galima suprasti ir kaip savotiškų meninį, kūrybos vyksmą. Panašiai sapnais naudojasi ir poetas G. Ekelöfas, tačiau jis sulydo juos su sąmoninga sa­vo kūryba. Akimirka tarp sapno ir prabudimo jam yra natūralus išeities taškas. Swedenborgas ne kartą yra prisipažinęs, kad ir pats susikuria tą sielos būseną, kai lankosi dvasios. O kai jis, dvasių vedžiojamas po dangų, pagalvoja apie žemiškus dalykus, dangiškoji vieta tuoj pat išnyks­ta.

Yra įvairiausių Swedenborgo kūrybos aiškinimų – nuo atviro priešiš­kumo iki viską suprantančio žavėjimosi. I. Kantas 1766 m. parašė apie jį knygą „Dvasių regėtojo sapnai“. Joje Swedenborgas vadinamas fantas­tu, blaivaus proto stokojančiu svajokliu. Kantas jo pokalbius su dvasiomis laiko beprotybe ir jausmų apgaule. Anot filosofo, tokie žmonės kaip Swedenborgas lengvai pavergia tuos, kurių auklėjimas buvo grįstas ti­kėjimu dvasiomis ir angelais.

Swedenborgo mokiniai, Naujosios bažnyčios nariai, remdamiesi jo raštais, įkūrė religiją, kuri mano realiai egzistuojant dvasių pasaulį. Swedenborgas jiems yra dvasios Kolumbas, atradęs naują žemyną ir su­teikęs viltį. Jie vadovaujasi dažnai besikartojančiu Swedenborgo teiginiu, kad visa, apie ką jis kalba savo raštuose, yra iš tikrųjų regėta tikrovė.

Kantas iškėlė keliolika Europoje paplitusių anekdotų apie Swedenborgo pokalbius su mirusiais. Išstudijavęs veikalą „Dangiškosios paslaptys“, jis priėjo išvadą, kad autorius nepateikė nė vieno įtikinamo įrodymo apie anapusinį gyvenimą.

Pasak O. Lagercrantzo, kiekvienam, pamėginusiam labiau įsigilinti į Swedenborgo veikalus, sunku būna paneigti Kanto išvadas. Martinas Lammas, garsiausias Swedenborgo kūrybos aiškintojas Šiaurėje, – atlai­desnis skeptikas. Dvasių apsireiškimus jis vadina „objektyviom jo paties minčių pasaulio apraiškom, nesąmoningom sąmonės spekuliacijom, per­keltom į sapnų ir haliucinacijų sritį“.

Švedų prozininkas tuos „sapnus“ ir „haliucinacijas“ labiau linkęs va­dinti kūryba. Swedenborgas yra ne kartą aprašęs, kaip bendrauja su dvasiomis. Dvasios persikūnija į jį, arba jis – į dvasias. Jos yra pats Swedenborgas, kalbantis pro kaukę. Piktosios dvasios – tai jo paties blogi impulsai. Autorius tarsi siūlo kūrybinį savo pasaulį, kuriame pats vai­dina pagrindinį vaidmenį. Jis nė karto neatsigręžta ir nepaklausia savo skaitytojų: „Ar Jūs suprantat mane? Ar tikit, jog visa tai yra tiesa?“

O. Lagercrantzui Swedenborgo veikalai yra kaip savotiški kūriniai apie svetimą šalį su keistais dėsniais ir papročiais. Šiai „kūrybai“ Emanue­lis Swedenborgas paskyrė bevelk trisdešimt metų. buvo atsidėjęs jai iki pat mirties. Tai vienas įstabiausių Vakarų kūrybinės minties paminklų. Čia gausu samprotavimų apie žmogų, jį kuriančias ir naikinančias aist­ras, apie vertesnį gyvenimą, nevaržomą žemiškų apribojimų.

Parengta pagal švedų spaudą