Zita Mažeikaitė. Mielas profesoriau Brandesai!.. Mieloji Selma Lagerlöf!..

1998 m. Nr. 1

Visoj Skandinavijoj garsus danų lite­ratūros istorikas ir kritikas Georgas Brandesas (1842–1927) dabar vėl minimas Švedijoje. Apie jį ypač daug rašo femi­nistinės pakraipos literatūros tyrinėtojos, jos kaltina Brandesą dėl švedų rašytojos Victorijos Benedictsson (1850–1888) savi­žudybės. V. Benedictsson, pasirašinėjusi Ernsto Ahlgreno slapyvardžiu, kūrė rea­listinius pasakojimus apie Skonės žmonių gyvenimą, romanuose gvildeno vedybines problemas. Rašytoja buvo įsimylėjusi Brandesą, tačiau toji meilės istorija baigėsi tragiškai.

Apskritai mėginama teigti, kad Bran­desas nutildęs ne vieną to laiko moterį, turėjusią literatūrinių ambicijų. Todėl didelį susidomėjimą Švedijoje sukėlė G. Brandeso ir S. Lagerlöf (1858–1940) susi­rašinėjimas. Laiškus surinko, komentarus parašė ir išleido danų istorikas ir bib­liotekininkas. Brandeso tyrinėtojas Kristianas Hvidtas.

Daugiau kaip 30 metų truko S. Lager­löf ir šešiolika metų už ją vyresnio G. Brandeso literatūrinė draugystė. Viskas prasidėjo nuo to, kad Selma, nedidukė, nedrąsi mokytoja, 1891 m. išleidusi pirmąjį savo romaną „Sakmė apie Gestą Berlingą“, ryžosi atkreipti į savo kūrybą garsiausio to meto skandinavų kritiko dėmesį.

S. Lagerlöf šito, aišku, siekė sąmoningai, nes tik tada galėjo būti įvertinta kaip tikra rašytoja. Po kurio laiko jiedu pasikeis vaidmenimis. 1909 m. ji bus apdovanota Nobelio premija, 1914 m. išrinkta į Švedų akademiją, o jis pasens, vis labiau graužiamas nerimo, kad yra pamirštas.

Ne vien tik S. Lagerlöf rašė laiškus G. Brandesui. Kiekvieną dieną jis gaudavo apie šešias knygas ir keturiasdešimt laiškų – tai vis prašymai užtarti, padėti, parodyti gerą valią. Daugelis pradedan­čiųjų žinojo Brandeso silpnybę – atrasti naują rašytoją – ir ja naudojosi.

Pasirodžius „Sakmei apie Gestą Ber­lingą“ S. Lagerlöf rašo mandagų laišką Brandesui, jog jau prisiklausiusi apie savo knygą ir pagyrimų, ir papeikimų, tačiau tie vertinimai esą labai prieštaringi ir ji negalinti jais pasitikėti. Jai trūkstą „kel­rodžio. kuriuo galėtų būti tikro kritiko žodis“. Tačiau Brandesas neatsiliepia į jos laišką. Lygiai po metų dviejų draugių dėka jai pavyksta išleisti šią knygą danų kalba. Būdama Kopenhagoje ji vėl rašo Bran­desui, bet ir vėl nesulaukia atsakymo. Tačiau vieną dieną didysis kritikas netikėtai aplanko ją namuose ir, formaliai šio to paklausinėjęs, visą valandą dėsto jai savo požiūrį į to meto rašytojus.

Prabėgus keturiasdešimčiai S. Lagerlöf rašė, jog jis per pirmąjį susitikimą „pasistengė ją pradžiuginti, apšviesti ir šiek tiek šokiruoti“.

1893 m. pradžioje Georgas Brandesas „Politikoje“ recenzavo „Sakmę apie Gestą Berlingą“. Tai buvo S. Lagerlöf, kaip rašytojos, pripažinimas. Netrukus ji nusiuntė Brandesui viename žurnale išspausdintą savo novelę ir gavo labai rūstų ir piktą didžiojo kritiko atsakymą. Jis sakė esąs sunerimęs. Jaučiąs didelę gėdą, kaip ji po tokios palankios jo recenzijos galėjo parašyti ir dar išspausdinti tokį prastą rašinį. Ilgokame laiške jis išsamiai parodė, kaip autorė neturėtų rašyti. „Nesupraskite klaidingai šių eilučių, verčiau įsiklausykite į jas, ir Jūs ten rasite tik viena: mano rodomą dėmesį ir nerimą dėl Jūsų ateities.“

S. Lagerlöf teisinosi, kad tą novelę rašiusi paskubom, išsiuntusi redakcijai neredagavusi ir prašiusi, kad redaktorius būtų kritiškas. Ji prisipažino, kad tą rudenį ją buvo lyg apsėdusi aprašinėjimo manija, kuriai neįstengusi atsispirti. Ji tiesiog eksperimentavusi aprašinėdama žmonių išvaizdą, tik vėliau, garsiai skaity­dama išspausdintą tekstą, pajuto, koks jis sunkiasvoris, koks perkrautas puošmenom. Sykiu su laišku ji pasiuntė Brandesui kitą savo novelę, kurią šis neblogai įvertino, pridurdamas, jog ši nėra jo skonio. Jis dėkojo, kad Selma lengvai priėmė griežtą jo kritiką. „Tai leido man suprasti, kad Jūsų protas ir širdis yra ten, kur ir turi būti.“

Ilgainiui S. Lagerlöf ir G. Brandeso susirašinėjimas virto nuoširdžia dviejų asmenybių draugyste. Jiedu buvo ne kartą susitikę, kai S. Lagerlöf atvykdavo į Kopenhagą. Brandesas yra parašęs keletą gerų atsiliepimų apie jos kūrinius ir švedų, ir danų spaudoje. Didelį įspūdį jam paliko romanas „Jeruzalė“, kurį jis vadino modernia giminės saga, gyrė, kad S. Lagerlöf čia suradusi savo temą, išvengusi anksčiau jai grėsusio manieringumo, sugebėjusi įsiskverbti į paprastų žmonių sielą. Brandesui patiko, jog šiame romane atnaujintas senas pasakojimo menas. Jis apskritai džiaugėsi jos literatūrine sėkme, populiarumu Švedijoje, jam skiriamu dėmesiu. „Jūs net prisiminėt seną mano straipsnį, rašytą prieš penkiolika metų (minėta recenzija apie Gestą Berlingą – Aut.). Patikėkite, aš nesu prie to pratęs. Beveik visi, kuriems aš kada nors esu padėjęs prasimušti, tai ne tik pamiršo, bet ir su stipria neapykanta atsigręžė prieš mane patį. Nuo to laiko, kai aš pirmą kartą apie Jus rašiau, Jūsų ir mano litera­tūrinės pozicijos taip smarkiai pakito, jog mes tarsi pasikeitėm vietom. Jūsų skaity­tojų dabar penkiasdešimt kartų daugiau negu mano.“

Nobelio premijos įteikimo metu S. Lagerlöf savo kalboje padėkojo „didžiam danų kritikui, kurio keletas žodžių padėjo jai įgyti draugų savo šalyje“.

1920-ieji. Georgas Brandesas artėja prie savo aštuoniasdešimtmečio. Selma Lagerlöf dabar stipri rašytoja, o Georgo Brandeso saulė ima pamažu leistis. Laiškuose jis vadina Selmą ne tik literatū­riniu, bet ir asmeniniu draugu, kuriam vis dažniau su nuoskauda atsiveria: „Ar Jums neatrodo liūdna, jog trys šiaurės šalys dažnai išnaudoja kiekvieną atvejį, kad tik pasirodytų juokingos?

Štai Danija siunčia kokį šimtą savo kareivių į Vilnių, kad tie stebėtų ten vyks­tantį referendumą dėl miesto priklausymo Lietuvai arba Lenkijai. Nė žodžio lietu­viškai, nė žodžio lenkiškai tie vargšai ūkininkų bernai nesupranta!

Štai Norvegijos stortingas duoda Taikos premiją Bourgeois (prancūzų poli­tikas, vienu metu vadovavęs Tautų Sąjungai, pasmerkęs Želigovskio smurtą – Aut.), kuris visą savo gyvenimą tebuvo apgailėtinas rėksnys, šokaujantis: soli­darumas!. ir Wilsonui, kuris militarizavo visą Ameriką nuo viršaus iki apačios ir paskelbė karą <…>.

O Švedija! Ji suteikė Nobelio premiją Gjellerupui (rašė idealistinius romanus ir dramas – Aut.), kurio net Danijoj nėra skaitęs nė vienas žmogus. Dar Spittelerui (šveicarų rašytojas, kūręs ilgus mitolo­ginius kūrinius – Aut.), apie kurį sklando visai pagrįstas gandas, kad tai nuobo­džiausias šios žemės rašytojas.

Net ir Hamsuno apdovanojimas man atrodo truputį juokingas. Aš jį gerai paži­nojau dar tada, kai buvo tramvajaus konduktorius ir atvyko čia iš Amerikos, mudu keletą metų bendravom, kai jis dar buvo jaunas. Jis drąsiai mėgdžioja Dosto­jevskį. Hamsunas neabejotinai talentingas, bet išsilavinimo neturi nė už grašį.

Taigi, mieloji Selma Lagerlöf, man re­gis. kad mudu, kaip skandinavai, galim jaustis gerokai drąsiau, nes priklausom tautoms, sugebančioms pasidaryti juo­kingomis ir neleidžiančiomis šiam talentui rūdyti“.

Abiejų laiškuose Nobelio premijos tema darosi vis dažnesnė. S. Lagerlfif ne tik jos laureatė, bet ir Švedijos akademijos narė, taigi viena iš tų aštuoniolikos žmonių, nuo kurių priklausė, kam skirti šią premiją. Jis jautėsi esąs tik praeivis.

S. Lagerlöf iš dalies pritarė Brandesui, kad taikos premijos skiriamos gerai nepasvėrus, skubotai, tačiau nesutiko su jo priekaištais dėl Hamsuno, kurio „Žemės syvus“ ji laikė puikia knyga.

Brandesas ne kartą atvirai skundėsi jai, kad yra pamirštas ir neįvertintas: „Mūsų literatūriniai keliai buvo labai skirtingi. Jūs rašote jau daugiau kaip tris­dešimt metų, per tą laiką pelnėte pergalę po pergalės, aš rašau jau penkiasdešimt šešerius metus, bet per visą tą ilgą laiką negalėčiau nurodyti nė vienos savo sėkmės. Švedijoje aš taip pat mažai popu­liarus, kaip ir Danijoje.

Tad labai vertinu mielus Jūsų žodžius ir Nobelio premijos palinkėjimus, bet aš tikrai niekada nesitikiu jos gauti, tik noriu pasakyti, kad Nobelio komiteto nutartys mane dažnai stebina. Aršiausias mano priešas ten yra Peras Hallströmas (rašyto­jas, ilgai buvęs Švedų akademijos sekretorium – Aut.). Anksčiau jis iš visų švedų man buvo artimiausias, net vieną savo knygą man yra paskyręs. Kodėl?“

Ką ji galėjo atsakyti žmogui, kuri graužė nepripažinimo nuoskauda? Gal tik guosti ilgametį savo draugą, kad nėra girdėjusi, jog P. Hallströmas būtų viešai ar privačiai pasisakęs prieš Brandeso kan­didatūrą, kad Akademijoje ji tėra viena moteriškė tarp septyniolikos ponų, kad gyvena kaime, savo Morbakoj, toli nuo Stokholmo, todėl per metus dalyvauja vos trijuose ar dviejuose komiteto susi­rinkimuose, kad pastaruoju metu nutarta Nobelio premiją skirti tik grožinės litera­tūros kūriniams, kad ją gerokai stebintų, jei ši premija būtų skiriama filosofams ar teologams, tačiau ji mananti, jog literatū­ros istorija yra tokia artima sritis, kad galbūt vertėtų padaryti reikšmingą išimtį…

Parengta pagal „Svenska Dagbladet”