literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Strindbergo duktė – prozininkė ir dramaturgė

1997 m. Nr. 10

Svetur

 

Tikriausiai nedaug kas žino, jog gar­siojo švedų dramaturgo Augusto Strind­bergo vyriausia duktė Karina Smirnoff irgi rašė pjeses ir romanus.

Kitais metais Stokholmas taps Euro­pos kultūros sostine, tarp gausybės kultūrinių renginių vyks didelis Strind­bergo festivalis. Stokholmo moterų kultūros centras šia proga nutarė pastatyti K. Smirnoff pjesę „Lemties paženklinti“.

Šią dramą autorė sukūrė trečiajame dešimtmetyje, bet Švedijoje Ji nė karto nebuvo suvaidinta. Dramatene ji pragulėjo keliolika metų, tačiau tuometiniai trys didieji teatro režisieriai Olofas Molanderis, Peras Lindbergas ir Alfas Sjöbergas nesiryžo jos statyti, o teatro kritikas rašytojas Bo Bergmanas jos turinį apibūdino kaip pernelyg provokuokuojamą – „žiūrovai tokios pjesės nepriimtų“.

Dramaturgė Sara Lizzie Saks, atsitiktinai suradusi šį veikalą viename Suomijos antikvariate, mano, kad jeigu K. Smirnoff būtų buvusi Ibsenas, jos pjesės būtų statomos teatruose. Tačiau tuometinis moters dramaturgės vaidmuo kultūriniame Švedijos gyvenime buvo nepavydėtinas: vyrai valdė teatrą, vyrai rašė pjeses, recenzavo, režisavo, leido knygas. Ji buvo garsaus žmogaus duktė, bet ir šis privalumas jai, ko gero, trukdė, nes Strindbergas tuo laiku Švedijoje nebuvo populiarus.

Dramoje „Likimo paženklinti“ vaizduojamas vidutinio amžiaus vyras, kuris pamilsta ir priglobia ištvirkusį berniuką iš Paryžiaus. Tas jo poelgis sukelia tikrą sumaištį tarp jo artimųjų – ir vyrų, ir moterų. Kitas pjesės veikėjas, pagyvenęs dvarininkas, moderniai šnekant, pedofilas, mėgina prisivilioti tą paauglį ir išsivežti į Londoną. Šio amžiaus pradžioje paliesta tema tebėra aktuali, gerokai provokuojanti ir šiandien, nors amžius jau baigiasi.

„Likimo paženklinti“ ir dar kita K. Smirnoff pjesė „Galios“, – apie psichinę ligą ir požiūrį į mirtį, – Švedijoje buvo išspaus­dintos 1923 metais. Kritikai jas vertino vien tik neigiamai, kaip ir kitos švedų rašytojos Agnės fon Krusenstjernos kūrybą, kuri dabar sulaukė tikro renesanso.

Recenzentai stebėjosi, kaip moterys rašytojos gali būti tokios „dekadentės ir taip uoliai domėtis įvairiausiom perversijom“. Beje, vienas kritikas netgi teigė, kad tik vyrams dera rašyti apie vyrų homosek­sualumą, jeigu apskritai kas nors drįsta imtis tokios temos.

Pjesė „Likimo paženklinti“ buvo išver­sta į danų kalbą, bet ir Skandinavijos šalyse nė karto nesuvaidinta. Tačiau ji buvo pastatyta eksperimentiniame teatre Briuselyje 1933 m., labai palankiai sutikta žiūrovų ir gerai įvertinta kritikų. „Galios“ 1924 m. buvo suvaidinta Hamburge ir taip pat kritikų išgirta. Net Gorkis žavėjosi K. Smirnoff dramomis ir norėjo, kad jos būtų išverstos į rusų kalbą ir pastatytos Rusijoje. Tačiau tas jo idėjas, matyt, paskandino įsibėgėjusi revoliucija.

Keista, kad ir A. Strindbergas pirmiausia išgarsėjo užsienyje, o tik po to savo tėvynėje. Tėvo lemtis tarsi savotiškai veikė ir dukters likimą.

Karina Smirnoff laikė save Suomijos švedų rašytoja. Ji buvo ištekėjusi už revoliucionieriaus Vladimiro Smirnoffo, kuris dėstė rusų kalbą Helsinkio universitete. Vėliau jie persikėlė į Švediją, nes Smirnoffui Suomijoje nebuvo saugu. Tik tada dukra supažindino tėvą su savo vyru. Jie, atrodo, neblogai sutarė. Beje, Smirnoffas sėdėjo prie mirštančio Strindbergo lovos.

Anot dramaturgės Saros Lizzie Saks, Smirnoffas įkalbėjo žmoną išleisti savo kūrinius. 1915 m. išėjo du Jos romanai – „Pavasario pradžia“ ir „Paveiktieji“. Prabė­gus dešimčiai metų, Karina išleido biografinę knygą „Pirmoji Strindbergo žmona“, o 1949 m., kai buvo švenčiamas Strindbergo šimtmečio jubiliejus, ji paskelbė tris istorinius, storus it plytos romanus apie viduramžius, pasirašydama Didriko Bemdtseno slapyvardžiu.

1956 m. knygoje „Taip buvo iš tikrųjų“ ji pavaizdavo alinančias skyrybas tarp Strindbergo ir Siri fon Essen. Ši knyga paremta rašytojo laiškais, dienoraščiais ir kitais dokumentais. Karina iš dalies palaikė motinos pusę, nes ji, dukters nuomone, buvo neteisingai apjuodinta Strindbergo pjesėje „Kvailio išpažintis|.

Karina Smirnoff motina Siri fon Essen po skyrybų su Strindbergu gyveno vieniša Suomijoje. Ji dvidešimt metų buvo vie­nintelė trijų Strindbergo vaikų maitintoja. Vaikai augo reiklioje, kūrybingoje ap­linkoje, rašė vaidinimėlius ir patys kūrė teatrą. Karina nuo vaikystės įprato rašyti, tačiau buvo priversta tarnauti banke, kad išlaikytų savo motiną, kuri mirė beveik tuo pačiu metu kaip Strindbergas.

Karina Smirnoff sulaukė 93 metų. Ji taip ir neišvydo savo dramų švedų scenoje.

Parengta pagal „Dagens Nyheter“

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…