literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Susipažinkime arčiau: Peteris Høegas

1997 m. Nr. 5

Palei Baltiją

 

Peteris Høegas – tikras fenomenas šiandieninėj skandinavų literatūroj. Šis danų rašytojas dar jaunas (g. 1957 m.), išleidęs tik penkias knygas, bet jau pla­čiai išgarsėjęs. Tarptautinį pripažinimą jam pelnė romanas „Panelės Smilos sniego jausmas“ (lietuviškai išėjo 1995 m., lei­dykla „Tyto alba“), išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų, išleistas 3,5 milijono egz. tiražu. Vien Danijoje nupirkta ketvirtis milijono, o Amerikoje parduota per 1,1 milijono šios knygos egzempliorių. Beje, karštą vasarą ten buvo surengta net sniego kampanija. Režisierius Bille Augus­tas, pasitelkęs garsiąją anglų aktorę Julia Ormaund, pagal šį romaną sukūrė filmą, kuriam buvo išleista apie 195 milijonai daniškų kronų. Deja, filmas, turėjęs tapti tarptautiniu įvykiu, kritikų buvo stipriai išpeiktas. Pats autorius ateity žada atsar­giau duoti sutikimą ekranizuoti kūrinius.

Nepaisant pasaulinio pripažinimo, puikių recenzijų. Danijos laikraščiuose įsi­plieskė karštos diskusijos. P. Høego prie­šininkai teigia, kad jo romanai pernelyg manipuliatyvūs, per daug „prasmingi“, kad tai tiesiog literatūrinis flirtas su populiaria kultūra, perdėtas kišimasis į visuomenės reikalus. Apskritai daugelį erzina ir paties rašytojo gyvenimo būdas.

Šis gražus, malonus, santūrus litera­tas gyvena Kopenhagoj, Ostrebro rajone, trijų kambarių bute be televizoriaus ir telefono, neturi ir automobilio. O mili­jonines pajamas, gautas už knygas, perve­da į savo fondą „Lolwe“, skirtą trečiojo pasaulio šalių ir Tibeto moterims ir vaikams šelpti. Gal todėl jis dažnai vadi­namas „labdaringuoju geradariu“. Yra vedęs juodaodę iš Kenijos, turi du vaikus.

Iš pradžių rašytoją žeisdavo pikti kri­tikų straipsniai, dabar jis į tai nebekreipia dėmesio, tų straipsnių tiesiog neskaito, nes mano, jog kritika – tai „servisas skaitytojams, o ne rašytojui“.

P. Høegas apgailestauja, kad jis, kaip asmuo, susilaukia perdėto spaudos dėme­sio, o jo keliami etiniai dalykai beveik nutylimi. Pavyzdžiui, ar žmogus turi teisę išnaudoti gyvulius? Anot jo, naminiai gyvuliai dabar patiria iš žmogaus daug daugiau žiaurumo nei per visą žmonijos istoriją. Toji „kompiuterių valdoma produkcija“ yra baisus dalykas – gyvuliai laikomi triaukščiuose tvartuose, jie niekada neišleidžiami į lauką taip yra ne tik Danijoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje. Europos Sąjungoje dabar bandomas naujas hormonas, samotropinas, skatinantis augimą. Jo pasekmės gyvuliams bus žiaurios. Todėl šiandien Danijoje beveik penkiasdešimt procentų žmonių, dirbančių su gyvuliais, mėgina atitaisyti kai kurių fermerių gyvuliams padarytą žalą. Pats rašytojas nėra vegetaras, nėra kovotojas prieš bandymus, atliekamus su gyvūnais. Tiesa, vegetaru norėtų pasidaryti, yra mėginęs trejetą kartų, bet – „aš esu tik žmogus“.

Skaitant P. Høegą, stebina jo išprusimas, nusimanymas apie tokius skirtingus dalykus kaip glaciologija, Grenlandijos tar­mės, genetika, navigacija, astronomija, neurologija, veterinarija, ondontologija. Autorius prisipažįsta, kad jo žinios nėra tokios gilios. Rengdamasis rašyti knygą, tiesiog rimtai studijuoja jam reikiamą temą. Kurdamas naujausią savo romaną „Moteris ir beždžionė“, konsultavosi su šešiais ar septyniais smegenų tyrinėtojais, zoologais. Knygai apie panelę Smilą prireikė dar daugiau specialistų. Autoriui atrodo, kad jų buvo net per daug. „Aš niekada nebesikreipsiu į tokį būrį žmonių, tai nėra gerai, daraisi priklausomas nuo tų, kurie tau padėjo.“

P. Høegas – buvęs šokėjas profesio­nalas, iš pradžių lankęs klasikinio baleto mokyklą, vėliau pasirinkęs modernų šokį. Jam sekėsi gal dėl to, kad keletą metų intensyviai fechtavosi. Apie šokį jis kol kas tėra parašęs tik vieną novelę „Hommage a Bournonville“, išspausdintą puikioje kny­goje „Pasakojimai apie naktį“. Paskui keletą metų dirbo burlaivių jūreiviu Vakarų Indi­joje ir Viduržemio jūroje. „Be šokėjo patir­ties aš nebūčiau galėjęs parašyti to sky­riaus, kur beždžionė eina per Londoną“.

P. Høegas mėgsta vaizduoti ribines zonas – tarp gamtos ir civilizacijos, blogio ir gėrio, intelektualumo ir sensualizmo. „Aš ir pats visada gyvenau ant ribos: tarp miesto ir kaimo, jūros ir sausumos. Mano žmona – afrikietė, ir mano vaikams irgi yra pažįstama tokia riba. Žiemas mes leidžiame mieste, vasaras – kaime. Aš turiu akademinį literatūrinį išsilavinimą, bet akademiniame gyvenime nedalyvavau.“ Rašytojui nesuprantamas kultūros skirstymas į aukštą ir žemą. „Aš nematau principinio skirtumo, ar žmogus meninį išgyvenimą patiria žiūrėdamas Disney’aus filmą, ar klausydamasis Mocarto, dalyvaudamas pasilinksminime, ar skaitydamas grožinę literatūrą. Kai studijavau universitete, daugelis tvirtino, kad toks skirtumas yra, bet niekam nepavyko teoriškai šito įrodyti. Tas skirtumas atsirado tik prieš porą šimtmečių. Shakespeare, Homeras, Rabelais, Servantesas jo nejautė.“

Paskutinis P. Høego romanas „Moteris beždžionė“, kaip ir „Panelės Smilos sniego jausmas“, primena trilerį. Į vieną Londono uostų Temzės upe atplaukia didžiulis burlaivis, iš kurio pabėga į šim­panzę panaši beždžionė. Garsus zoologas Adamas Burdenas ima slapčia, neteisėtai tyrinėti beždžionę, duoda jai Erazmo vardą ir viliasi visus pritrenkti savo sensacingu tyrimu. Adamas – veiklus vyras iš puikios anglų aukštuomenės šeimos. Jo alkoho­likė žmona, danė Madlena, liaujas gėrus ir ryžtasi išvaduoti Erazmą. Beždžionė ir moteris įsimyli. Erazmas, pasistvėręs Madleną, pabėga Londono stogais ir medžių viršūnėmis. Atsidūrę kaime, jie porą vasaros mėnesių gyvena tarsi kokiam Edeno sode, jausdami vienas kitam intelektualini ir seksualini artumą.

Erazmas čia vaizduojamas labai „žmogiškas“, tuo tarpu Madlena turi daug „gyvuliškų“ bruožų. Erazmo gyvuliškumas yra kitoks, jis nemoka meluoti ir apsimet­inėti. Tai savotiškas pasakojimas apie XX a. žmogaus krizę. Erazmo pasirodymas Londone sugriauna nusistovėjusią did­miesčio civilizacijos tvarką.

Ir šita knyga, kaip ir ana, apie Smilą, baigiasi laimingai. Čia išmoningai balan­suojama tarp realizmo ir fantazijos, romantikos ir filosofijos.

Susidaro įspūdis, kad tarptautinė sėkmė rašytojui nelabai išeina į gera. Kri­tikai veltui ieško literatūrinės kokybės mato, kurį galima būtų priešpriešinti skaitytojų meilei. Matyt, čia irgi veikia priešybių dėsnis. Tikrai geri rašytojai kar­tais būna nepaskaitomi, jie tenkinasi savo garbe ir stipendijom.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių…

Zita Mažeikaitė. Didžioji nežinomybė Tomo Tranströmerio poezijoje

2015 m. Nr. 10 / Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis…

Zita Mažeikaitė. Sena knyga – atradimas šiuolaikiniam pasauly

2015 m. Nr. 5–6 / Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje.

Zita Mažeikaitė. Baltoji mergelė

2015 m. Nr. 3 / Skersvėjis nusiaubtoj
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.
Paskliautės freskoj –
vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,

Zita Mažeikaitė. Miręs klasikas – paršas išradingoj virtuvėj

2015 m. Nr. 1 / A. Strindbergas buvo vadinamas didžiuoju vienišiumi, tačiau toks jis buvo tik savo kūryboje, šiaip laisvalaikį mėgdavo leisti su draugais, nors tie, jo manymu, kai kada jį išduodavo. Jis nebuvo lyderis, bet juo tapdavo…