Zita Mažeikaitė. Susipažinkime arčiau: Peteris Høegas
1997 m. Nr. 5
Palei Baltiją
Peteris Høegas – tikras fenomenas šiandieninėj skandinavų literatūroj. Šis danų rašytojas dar jaunas (g. 1957 m.), išleidęs tik penkias knygas, bet jau plačiai išgarsėjęs. Tarptautinį pripažinimą jam pelnė romanas „Panelės Smilos sniego jausmas“ (lietuviškai išėjo 1995 m., leidykla „Tyto alba“), išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų, išleistas 3,5 milijono egz. tiražu. Vien Danijoje nupirkta ketvirtis milijono, o Amerikoje parduota per 1,1 milijono šios knygos egzempliorių. Beje, karštą vasarą ten buvo surengta net sniego kampanija. Režisierius Bille Augustas, pasitelkęs garsiąją anglų aktorę Julia Ormaund, pagal šį romaną sukūrė filmą, kuriam buvo išleista apie 195 milijonai daniškų kronų. Deja, filmas, turėjęs tapti tarptautiniu įvykiu, kritikų buvo stipriai išpeiktas. Pats autorius ateity žada atsargiau duoti sutikimą ekranizuoti kūrinius.
Nepaisant pasaulinio pripažinimo, puikių recenzijų. Danijos laikraščiuose įsiplieskė karštos diskusijos. P. Høego priešininkai teigia, kad jo romanai pernelyg manipuliatyvūs, per daug „prasmingi“, kad tai tiesiog literatūrinis flirtas su populiaria kultūra, perdėtas kišimasis į visuomenės reikalus. Apskritai daugelį erzina ir paties rašytojo gyvenimo būdas.
Šis gražus, malonus, santūrus literatas gyvena Kopenhagoj, Ostrebro rajone, trijų kambarių bute be televizoriaus ir telefono, neturi ir automobilio. O milijonines pajamas, gautas už knygas, perveda į savo fondą „Lolwe“, skirtą trečiojo pasaulio šalių ir Tibeto moterims ir vaikams šelpti. Gal todėl jis dažnai vadinamas „labdaringuoju geradariu“. Yra vedęs juodaodę iš Kenijos, turi du vaikus.
Iš pradžių rašytoją žeisdavo pikti kritikų straipsniai, dabar jis į tai nebekreipia dėmesio, tų straipsnių tiesiog neskaito, nes mano, jog kritika – tai „servisas skaitytojams, o ne rašytojui“.
P. Høegas apgailestauja, kad jis, kaip asmuo, susilaukia perdėto spaudos dėmesio, o jo keliami etiniai dalykai beveik nutylimi. Pavyzdžiui, ar žmogus turi teisę išnaudoti gyvulius? Anot jo, naminiai gyvuliai dabar patiria iš žmogaus daug daugiau žiaurumo nei per visą žmonijos istoriją. Toji „kompiuterių valdoma produkcija“ yra baisus dalykas – gyvuliai laikomi triaukščiuose tvartuose, jie niekada neišleidžiami į lauką taip yra ne tik Danijoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje. Europos Sąjungoje dabar bandomas naujas hormonas, samotropinas, skatinantis augimą. Jo pasekmės gyvuliams bus žiaurios. Todėl šiandien Danijoje beveik penkiasdešimt procentų žmonių, dirbančių su gyvuliais, mėgina atitaisyti kai kurių fermerių gyvuliams padarytą žalą. Pats rašytojas nėra vegetaras, nėra kovotojas prieš bandymus, atliekamus su gyvūnais. Tiesa, vegetaru norėtų pasidaryti, yra mėginęs trejetą kartų, bet – „aš esu tik žmogus“.
Skaitant P. Høegą, stebina jo išprusimas, nusimanymas apie tokius skirtingus dalykus kaip glaciologija, Grenlandijos tarmės, genetika, navigacija, astronomija, neurologija, veterinarija, ondontologija. Autorius prisipažįsta, kad jo žinios nėra tokios gilios. Rengdamasis rašyti knygą, tiesiog rimtai studijuoja jam reikiamą temą. Kurdamas naujausią savo romaną „Moteris ir beždžionė“, konsultavosi su šešiais ar septyniais smegenų tyrinėtojais, zoologais. Knygai apie panelę Smilą prireikė dar daugiau specialistų. Autoriui atrodo, kad jų buvo net per daug. „Aš niekada nebesikreipsiu į tokį būrį žmonių, tai nėra gerai, daraisi priklausomas nuo tų, kurie tau padėjo.“
P. Høegas – buvęs šokėjas profesionalas, iš pradžių lankęs klasikinio baleto mokyklą, vėliau pasirinkęs modernų šokį. Jam sekėsi gal dėl to, kad keletą metų intensyviai fechtavosi. Apie šokį jis kol kas tėra parašęs tik vieną novelę „Hommage a Bournonville“, išspausdintą puikioje knygoje „Pasakojimai apie naktį“. Paskui keletą metų dirbo burlaivių jūreiviu Vakarų Indijoje ir Viduržemio jūroje. „Be šokėjo patirties aš nebūčiau galėjęs parašyti to skyriaus, kur beždžionė eina per Londoną“.
P. Høegas mėgsta vaizduoti ribines zonas – tarp gamtos ir civilizacijos, blogio ir gėrio, intelektualumo ir sensualizmo. „Aš ir pats visada gyvenau ant ribos: tarp miesto ir kaimo, jūros ir sausumos. Mano žmona – afrikietė, ir mano vaikams irgi yra pažįstama tokia riba. Žiemas mes leidžiame mieste, vasaras – kaime. Aš turiu akademinį literatūrinį išsilavinimą, bet akademiniame gyvenime nedalyvavau.“ Rašytojui nesuprantamas kultūros skirstymas į aukštą ir žemą. „Aš nematau principinio skirtumo, ar žmogus meninį išgyvenimą patiria žiūrėdamas Disney’aus filmą, ar klausydamasis Mocarto, dalyvaudamas pasilinksminime, ar skaitydamas grožinę literatūrą. Kai studijavau universitete, daugelis tvirtino, kad toks skirtumas yra, bet niekam nepavyko teoriškai šito įrodyti. Tas skirtumas atsirado tik prieš porą šimtmečių. Shakespeare, Homeras, Rabelais, Servantesas jo nejautė.“
Paskutinis P. Høego romanas „Moteris beždžionė“, kaip ir „Panelės Smilos sniego jausmas“, primena trilerį. Į vieną Londono uostų Temzės upe atplaukia didžiulis burlaivis, iš kurio pabėga į šimpanzę panaši beždžionė. Garsus zoologas Adamas Burdenas ima slapčia, neteisėtai tyrinėti beždžionę, duoda jai Erazmo vardą ir viliasi visus pritrenkti savo sensacingu tyrimu. Adamas – veiklus vyras iš puikios anglų aukštuomenės šeimos. Jo alkoholikė žmona, danė Madlena, liaujas gėrus ir ryžtasi išvaduoti Erazmą. Beždžionė ir moteris įsimyli. Erazmas, pasistvėręs Madleną, pabėga Londono stogais ir medžių viršūnėmis. Atsidūrę kaime, jie porą vasaros mėnesių gyvena tarsi kokiam Edeno sode, jausdami vienas kitam intelektualini ir seksualini artumą.
Erazmas čia vaizduojamas labai „žmogiškas“, tuo tarpu Madlena turi daug „gyvuliškų“ bruožų. Erazmo gyvuliškumas yra kitoks, jis nemoka meluoti ir apsimetinėti. Tai savotiškas pasakojimas apie XX a. žmogaus krizę. Erazmo pasirodymas Londone sugriauna nusistovėjusią didmiesčio civilizacijos tvarką.
Ir šita knyga, kaip ir ana, apie Smilą, baigiasi laimingai. Čia išmoningai balansuojama tarp realizmo ir fantazijos, romantikos ir filosofijos.
Susidaro įspūdis, kad tarptautinė sėkmė rašytojui nelabai išeina į gera. Kritikai veltui ieško literatūrinės kokybės mato, kurį galima būtų priešpriešinti skaitytojų meilei. Matyt, čia irgi veikia priešybių dėsnis. Tikrai geri rašytojai kartais būna nepaskaitomi, jie tenkinasi savo garbe ir stipendijom.