literatūros žurnalas

Torgny Lindgren. Legendos

1991 m. Nr. 12

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Torgnis Lindgrenas (Torgny Lindgren) – šiuo metu labai pagarsėjęs, Europoje gausiai verčiamas švedų prozininkas, g. 1938 m. Vesterbotene. Pagal profesiją – mokytojas. Parašęs keletą pjesių teatrui ir radijui, tačiau populiarumą pelnė sukūręs roma­nus „Gyvatės pėdsakas ant uolos“ (1982), „Bat Seba“ (1984), „Šviesa“ (1987), „Meilės dievas Frėjus“ (1988). Dideliu išradingumu ir fantazija pasižymi jo alegoriniai apsakymai „Merabos grožis“ (1983) ir „Legendos“ (1986).
Apdovanotas septyniomis literatūrinėmis premijomis, šiais metais išrinktas į Švedų aka­demiją.
Į lietuvių kalbą verčiamas pirmą kartą.
Šios legendos paimtos iš to paties pavadinimo knygos.


1

Muroje, Dalarnos krašte, gyveno milžinė, kurią visi vadino Kiula (Kalva), nedidelėje klostėje po kairiąja jos krūtimi gyveno dailininkas Cornas. Jis liejo vandeniniais dažais mažyčius paveikslėlius, o dar ma­žesnius išraižydavo ant vario lakštų, jis buvo laimingas, piešė banguo­jantį vandenį, saulės šviesą ir vešlią žalumą, vaizdavo vaikus ir nerū­pestingas moteris, apsuptas žalumos ir vandens. Toj odos raukšlėje, kur jis gyveno, buvo šilta, Cornas dažnai valydavo dideliu margu skudu­ru prakaitu nuo minkštų savo būsto sienų.

Netikėtai milžinė Kiula pasimirė, širdis, kaip žinome, sunkiai at­laiko tokį kūno vešlumą ir sekinantį karštį, paskutinis, stipriausias jos dūžis tarsi sprogimas išsviedė Corną į žmones.

Ir čia Cornas patyrė, kad žmonių pasaulį sudaro metalo paviršiai, plytos ir betonas, girgždesiai, šaltis ir aidintis garsas, trumpai šnekant, beprotybės gotika.

Netrukus žmonės pastebėjo, kad jis raižė ir piešė daug gražiau ir tiksliau, negu bet kuris kitas iki šiol, to meno jis buvo išmokęs po milži­nės krūtimi. Dabar jis ėme tapyti portretus – karaliaus, karalienės, ban­kų direktorių ir net Amerikos prezidento.

Jis pasidarė meistrų meistras.

Jis susikrovė neregėtą turtą.

Tačiau jis pasiilgo namų.

Jį traukė namo.

Ir jis pradėjo piešti miško ežerus, Viduržemio jūrą, turgavietes, Hamburgo uostą ir paprastus žmones. Jis tapė graužiamas namų ilgesio, kartą pamėgino nutapyti autoportretą, nutapė akis, sklidinas be­galinio sielvarto.

Namo, į mielą širdžiai būstą, į tą kūno slėptuvę!

Tarpais jis įnikdavo gerti, maukė viskį, konjaką, absentą, portveiną, dažnai nevykusiai, bjauriai juos sumaišydamas, jis taip gėrė, kad spiritas net išmušė jo veidus raudoniu tarsi kruvinom žaizdom, tačiau namo vis tiek negalėjo sugrįžti.

Tada susirado moterų iš Dalarnos krašto, dailių, žavingų, kerin­čių moterų su raudonais kaspinais plaukuose, jis sėdėdavo, žiūrėdavo į jas, ir ašaros riedėdavo skruostais, kai moterys uždainuodavo seno­vines lopšines, meilės dainas arba raudas, jis dar labiau susigraudinda­vo. Jis negalėjo jomis atsigrožėti, kuo meiliau jos šypsojosi ir niūniavo, tuo įkyriau, tuo baisiau jį kamavo namų ilgesys.

Galiausiai iš baisaus nusiminimo ryžosi nutapyti Kiulos portretą, jis iš naujo sukurs tą moterį, kuri kadaise buvo jo buveinė ir gimtinė.

Jis tapė ant drobių, kurios buvo švelnios ir elastingos kaip žmo­gaus oda, piešė plikas kalvas, jos maudėsi ežeruose, nusirengdavo nak­čiai, skambindavo mažutėmis gitaromis, droviai atsisegiodavo maudy­mosi chalatus ir apsinuogindavo, kitos kalvos šildėsi prie židinio, nors pačios buvo karštesnės už karščiausią krosnį, rausvas jų kūno karštis tiesiog spinduliavo iš vidaus.

Tos kalvos buvo tvirtai sudėtos, minkštos ir kuplios, galingom krū­tinėm ir pečiais, ant jų paveikslo gilumoje laikėsi dangaus skliautas, blizgančios riebalų rievės vilnijo jų šlaunimis ir pūpsojo ant pilvo, tarsi nulipdytos puodžiaus – visos jos atrodė nėščios.

Kad ir kaip jis stengėsi, rinkosi plačiausias drobes, skiedė ir maišė keturias spalvas, – jo skrynelėje buvo tik keturios didžiulės dažų tūbos, – kad ir kaip įsijausdamas darbavosi teptuku, kalvos taip ir nepa­virto milžine Kiula.

Nieko neišėjo, nors vaizdavo jų išorę ir vidų, kartais net mėgindavo pradėti nuo skeleto, jį kruopščiai užpildydavo vidaus organais, apdeng­davo raumenimis, išpindamas juos kraujo indais, plėvėm ir sausgyslėm, po to viską apklostydavo rausvais riebalais ir permatoma minkštutėle oda su blizgančiomis kraujagyslėmis, tačiau ankstyvosios savo buveinės taip ir neįstengdavo sukurti.

Kalvos jam vis atrodė nepakankamai tobulos.

Įtūžęs ir nusiminęs po kurio laiko jis sudraskydavo jas į gabalus. Tačiau vis dar vylėsi susikurti sau kokią urkštynėlę, į kurią galėtų įlįsti.

Taigi jis galutinai neprarado vilties, vėl kūrė naujas kalvas, visaip jas glaistė; milžinė Kiula tarytum apsigyveno jame su savo įsčiomis ir jo dirbtuvėle po kairiąja krūtimi, kasdien į jo namus būdavo atgabe­namos didžiulės dėžės šviežių dažų, drobės rietimų ir spraustinių rėmų. Geras meistras niekada lengvai nepasiduoda.

Jis pamažu seno, nors senatvė, regis, jį užklupo pačiame žydėjime.

Tačiau ir trumpos senatvės metu jis uoliai dirbo. Turtingi žmonės buvo pasirengę mokėti bet kokius pinigus už jo kalvas, jos atrodė jiems tobulos, ir jie troško jas pasikabinti ant sienų.

Cornui padėjo vienas senas gydytojas, jis buvo daug ko gyvenime regėjęs, klusniai kaip vaikas eidavo į namus ir pas gimstantį, ir pas mirštantį.

Corno veidas susiraukšlėjo ir apniuko iš baimės.

Išgąstingas, paklaikęs jo žvilgsnis klaidžiojo, ieškodamas Kiulos.

Žilaplaukis gydytojas, raudonais nuo išsiplėtusių kraujagyslių skruostais, tuoj pat atspėjo jo ligą, jis šimtus kartų matė graužaties apimtus vyrus, prisimenančius prarastą tėviškę, išdraskytus ir sunaikin­tus gimtuosius namus – kur nors pažastyje, pakinklyje, kirkšnyje ar bambos duobutėje. Jis iškėlė Corną iš lovos, pasisuko į greta stovin­čią slaugę, lyg tyčia pasitaikiusią po ranka, stambią ir karštą moterį, vikriai prasagstė tris jos palaidinės sagas ir įkišo Corną į užantį, pas­kui įgudusiais daktaro pirštais pakėlė sunkią kairiąją jos krūtį ir padarė tarsi kišenaitę, kurioje jis galėtų gyventi.

Taip Cornas išėjo iš žmonių pasaulio.

Apsidairę mes dažnokai sutinkame moterų, kurios, sakytum, nešio­jasi didžiulę paslaptį, žinokite, kad ne viena iš jų, o gal ir visos, raukš­lėje po kairiąja krūtimi slepia kokį nors Corną, kuris ten piešia gražius paveikslus. Vešlią žalumą, banguojantį vandenį ir bekraštį dangų.


2

Gyvatkalnio pašlaitėje gyveno žmogus, vardu Signaras, jis turėjo dukrą, kuri vadinosi Rūta, ji buvo vienintelis jam artimas žmogus. Kažkada jis buvo vedęs, tačiau žmona pasimirė, teisybę pasakius, jis turėjo dvi žmonas, bet abi jau buvo mirusios, jis susilaukė trijų sūnų, bet šie paskendo traukdami tinklus, dar jis turėjo brolį ir seserį, tačiau ir jie numirė, kadaise jis turėjo tėvą ir motiną, kurių taip pat jau nebe­buvo gyvųjų tarpe.

Rūta buvo viskas, ką jis dar turėjo.

Ji klausydavosi jo šnekų, kepdavo jam silkes ir virdavo košę, apkar­pydavo nagus ir patrumpindavo plaukus, kartą metuose išskalbdavo jo milines kelnes, lesindavo narvelyje uždarytą paukštį – juodąjį strazdą, kuris temokėjo pasakyti: prakeiktas pragaras!

Signarui buvo šešiasdešimt metų. Jis atrodė sveikas, pajėgus, ta­čiau negalėjo pakęsti vienatvės. Vis mėgdavo sakyti: kol dar neišva­žiavai. Ir ji atsakydavo: taip, dar neišvažiavau. Taip ir leido laiką, kuris vadinosi „kol ji neišvažiavus“. Ateis diena, ir jai, žinoma, teks išvažiuo­ti, beveik visi žmonės anksčiau ar vėliau kur nors išvažiuoja.

Rūta buvo devyniolikos metų, jau subrendusi, sėkmingai šalino nuo veido strazdanas, o sekmadieniais replėmis garbanodavo plaukus.

Taigi ir atėjo jai metas iškeliauti. Iš pradžių ji ketino vykti į Herniosandą ir ten doroti strimeles. Paskui manė nusigauti į Jevlę, aplan­kyti pusseserės vaikus. Po to – į Stokholmą, kur buvo porceliano fab­rikas, ten ji tikėjosi pasilikti.

Kas gali būti dailesnio už porcelianą!

Ji susidėjo į lagaminėlį šalį, abidvi sukneles, išeiginius batelius, psalmyną ir prijuostę, kraštuotą nėriniais.

Tai tu jau išvažiuoji? paklausė Signaras.

Taip, jau išvažiuoju, atsakė Rūta.

Prakeiktas pragaras! pridūrė strazdas.

Ji nusprendė išvažiuoti pirmadienį, pirmąjį gegužės pirmadienį. Kai jiedu rytą atsibudo, pažadinti šiltų saulės spindulių, Rūta gulėjo virtuvėje, o Signaras – savo kamaraitėje, Signarui staiga suskaudo ma­žąjį kairės rankos pirštą. Jis buvo kairiarankis.

Jis atrodė visiškai bejėgis. Atkišęs ranką sėdėjo lovoje, Rūta uždė­jo ant piršto šaltos košės, aprišo, paskui apvyturiavo visą plaštaką ir prisegė žiogeliu jam prie krūtinės, tada jis tarė:

Laimė, kad tai atsitiko, kol tu neišvažiavus.

Su tokia bėda ji negalėjo palikti jo vieno, tokio bejėgio, skau­dančiu mažuoju pirštu.

Iškrausčiusi lagaminą, jis sukrovė sukneles atgal į spintos lentynas.

Jai dar viskas prieš akis, gyvenimas palauks, kol išgis Signaro mažasis pirštas, niekur nedings nei Herniosando strimelės, nei pusse­serės iš Jevlės vaikai, nei Stokholmo porceliano fabrikas.

Po pusmečio Signaras pamiršo savo skaudantį mažąjį pirštą, vieną lapkričio dieną, palydėjęs ją į krautuvę, jis lengvai pakėlė silkių stati­naitę.

Tau jau nebeskauda? nustebo Rūta.

Lyg ir praėjo, atsakė jis.

Ją vėl pradėjo vilioti pasaulio platybės. Tačiau žiemą nenorėjo išvažiuoti, palauks ligi pavasario.

Laikraštyje ji perskaitė apie vienišus jaunus našlius, ieškančius pa­žinčių su jaunomis merginomis.

Prieš pat Velykas Rūta vėl susikrovė lagaminėlį, begydydama tėvo mažąjį pirštą, ji buvo pasisiuvus medvilninę suknelę su melsvais pa­kraštėliais.

Paskutinį vakarą, suplovus indus ir aptvarkiusi namus, ji sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į tolį, Signarui staiga pradėjo skaudėti nugarą, jis vargais negalais įsiropštė į lovą. Kažkas įsimetė po mente, jis neįsten­gė pakelti nei galvos, nei rankos ir dejavo su kiekvienu kvėptelėjimu. Čia tikriausiai dieglys, pasakė ji. Matyt, man jau galas, pratarė jis, o strazdas dar pridūrė: prakeiktas pragaras!

Sulaukusi ryto, Rūta iškraustė lagaminą ir užnešė ant aukšto.

Prabėgo vasara, ruduo, o jis gulėjo lovoje, dejavo, snaudė, ji pa­kišdavo naktipuodį, atnešdavo kibirą, pavalgydindavo kas rytą vakarą, nes jis negalėjo nulaikyti šaukšto ir pakelti galvos nuo pagalvio, kar­tais ji išeidavo į lauką ir ilgai rymodavo ant laiptų, čia nesigirdėjo jo dūsavimų, vaitojimų, ji žiūrėdavo į tolį anapus kalnų keterų, kur plytėjo nežinomas pasaulis. Su strimelėm, pusseserės vaikais, porceliano fabri­ku ir jaunais našliais.

Retkarčiais jis prašydavo paskaityti iš Biblijos apie šiurpų Jeruzalės sugriovimą.

O laikraščiai rašė, kad už šimtą šešiasdešimt kronų galima nuvažiuo­ti į Ameriką.

Tryliktą Naujųjų metų dieną atėjo neturtingųjų šalpos komiteto pirmininkas pasižiūrėti, kaip jiedu gyvena.

Signaras įpyko, pamiršęs skaudamą savo nugarą, pašoko iš lovos ir suriko:

Mes jums ne vargetos!

O Rūta pasakė:

Tai ką, tau nugaros jau nebeskauda?

Jis atsakė:

Taigi va, nė nepastebėjom, kaip praėjo.

Šitą pavasarį ji tikrai išvažiuos, nusisamdys kaimyną, kad pavežtų iki Ostresko, tai padarys pirmąją dieną po Sekminių.

Kai jiedu atsibudo, Signaras paklausė:

Ko tu keliesi, juk dar neprašvito?

Šviesiau nebeprašvis, atsakė Rūta.

Bet juk dar naktis, tamsu kaip maiše.

Saulė jau antai virš Gyvatkalnio pakilus, tarė ji.

Aš nematau jokios saulės, atsakė Signaras.

Tu šiąnakt turbūt apžlibai, pasakė Rūta.

Taip, tikriausiai aš liksiu aklas, atsakė Signaras.

Kaip jis be jos išsivers, neregys, ji nutarė pasilikti namie ir būti jo akių šviesa.

Ji sėdėdavo šalia jo, skaitydavo Kristaus kančių istoriją, vedžiodavo už rankos ir tepdavo jo akis ruonio taukais ir terpentinu.

Ir vis jam kartodavo: tu vėl matysi, patikėk.

Viskas baigta, dejavo jis, ką čia bekalbėti.

Strazdas vėl savo: prakeiktas pragaras.

Tuo tarpu Amerikoje viena mergina basa nupėdino nuo vieno van­denyno kranto prie kito, ant rankų dar nešėsi ėriuką. niekas ligi tol ne­buvo šito daręs, todėl ji išgarsėjo visame pasaulyje.

Yra buvę atsitikimų, kai akli praregėdavo, tad Rūta neprarado vil­ties, vos tik jis pasveiks, ji nieko nelaukus išvažiuos, pasiskaitydama geografijos knygą, ji nusimezgė megztinį rausvais pakraštėliais.

Strimelės, pusseserės vaikai, porceliano fabrikas, našliai, Amerika ir toji moteris, basa nužingsniavusi nuo vieno vandenyno iki kito.

Vieną dieną spalio pradžioje Rūta rymojo prie lango, staiga iš­vydo besiporuojančius briedžius, jie stovėjo bulvienoj, vos per dvide­šimt žingsnių nuo trobos, iš nuostabos sujaudintu balsu ji sušuko: vieš­patie šventas, koks siaubas!

Išsigandęs Signaras puolė prie jos. Ir tarė: ko tu čia šūkčioji, brie­dis užlipo ant briedienės.

Tai tu vėl matai, nustebo ji.

Matau, atsakė jis. O jau beveik nesitikėjau, kad Jis grąžins man regėjimą.

Artėjo žiema, Rūta nusprendė atidėti savo kelionę iki pavasario, keliauti pavasarį daug smagiau, Signaras vėl regėjo kaip savo jau­nystėje, iš pradžių jam dar reikėjo pagalbos, netikėtai praregėjus be­veik taip pat sunku, kaip ir apakus.

Aš išvažiuosiu gegužės pradžioje, pasakė ji tėvui. Kurią nors dieną gegužės pradžioje.

Ir Signaras suprato, kad šitos kelionės nebeatšauksi, pavasarį jis jau neteks Rūtos, vienintelio artimo žmogaus.

Rūta girdėjo, kaip jis vakarais ir naktimis meldėsi, verkšlendamas aimanavo dėl savo vienatvės, minėjo artėjantį gyvenimo saulėlydį. Perskaitė visas evangelijas, skundėsi esąs Dievo ir žmonių apleistas tartum Kristus Getsemanės sode.

Prarado apetitą, kasdien besuvalgydavo pusę dubenėlio košės, ger­davo tik vandenį.

Jo niekas nebegalėjo paguosti, Rūta ir nemėgino to daryti, ji net nebūtų radusi tinkamų žodžių.

Po Kalėdų jis nebesikėlė iš lovos. Tylėjo it nebylys, kai ji paklaus­davo: tėti, gal dar norėtum košės, jis neatsakydavo.

Pirmąją gavėnios savaitę jo delnuose atsivėrė žaizdos, nedidelės kaip smulkus pinigėlis. Rūta patepė jas pikiu, bet jos nebeužgijo.

Trečią gavėnios sekmadienį tokios pat žaizdelės pasirodė abipus kojų pėdų.

Atėjo Verbos – kairiajame jo šone atsivėrė gili pailga žaizda.

Didžiosios savaitės pradžioje iš daugybės žaizdų ant jo kaktos, ausų ir sprando ėmė sunktis kraujas, visa jo galva buvo lyg išvarpytas duonos kepalas.

Rūta parsivedė daktarą. Tačiau jis nieko nebegalėjo padaryti.

Signaras numirė dar neišaušus antrajai Velykų dienai.

Rūta surengė laidotuves, didelių šermenų nekėlė. Po laidotuvių kunigas ir du Signaro pusbroliai palydėjo ją namo, išgėrė kavos, o kunigas tarė:

Nelengva vienišai šioje žemėje, laisvė sunkus ir didelis daiktas, ne kiekvieno pečiams.

Rūta nieko neatsakė, tik pasižiūrėjo į juodąjį strazdą, bet ir tas ty­lėjo, jis nė karto nepravėrė snapo po to, kai Signaras, paskutinį kartą susirgęs, nustojo kalbėti.

Ji pardavė bent kiek vertesnius daiktus aukcione ir gavo aštuonias­dešimt aštuonias kronas.

Paskutiniąją naktį prieš kelionę – pagaliau ji iš čia išvažiuos – Rūta gulėjo virtuvėje ant šiaudų čiužinio, bet miegas neėmė. Snūdu­riuodama svajojo apie Herniosandą, Jevlę, Stokholmo porceliano fab­riką, našlius, basą amerikietę, žingsniuojančią prie kito vandenyno.

Ją prikėlė saulė, buvo gegužės septintoji, juodasis strazdas ūmai išgvergždė: prakeiktas pragaras!

Atidariusi narvelį, ji išėmė strazdą, nusuko virš dubenio jam spran­dą ir įmetė į krosnį. Po to užsivilko apsiaustą, kaire ranka pasiėmė lagaminą, ji, kaip visa jos giminė, buvo kairiarankė, – ir išėjo ant laiptų.

Žingsnelį žengusi, ji staiga pajuto baisingą skausmą mažajame kai­rės rankos pirštelyje.

Ant antrojo laiptelio jos krūtinę nusmelkė dūris, lyg kas būtų po men­te įkalęs kuolą, nugara tarsi perlūžo, ir ji turėjo pastatyti lagaminą.

Kai pastatė koją ant trečiojo laiptelio, jos akyse viskas staiga aptemo, nebematė nei saulės, nei savo pakeltos rankos.

Ant paskutiniojo, ketvirtojo, laiptelio, ant kurio dar šiaip taip nu­žengė, – ėmė kraujuoti žaizdos, atsivėrusios delnuose, kojose, kairiaja­me šone ir galvoje, ji susmuko kniūpsčia prie laiptų, ten ir nukrau­javo, visa tai truko neilgai.

Taip Signaro Rūta ir liko niekur neišvažiavus.


3

Varnakalnyje buvo keturios sodybos: Enaro, Antono, Oskaro ir Oto. Oto sodyba stovėjo viduryje, tarsi apsupta kitų trijų.

Kiekviena sodyba turėjo po du šimtus hektarų, laukų ribas žymėjo keturkampių akmenų krūsnys.

Enaras, Antonas ir Oskaras buvo vedę ir sugyvenę pulką vaikų, Otas neturėjo nei žmonos, nei vaikų, jis buvo stambus, veidas atrodė raukšlėtas lyg darbinė pirštinė.

Sodyba jam buvo vienintelis artimas daiktas, jis jautė ją tarsi sa­vo kūną, išdžiūvusį ir bevaisį.

Jei kuo gyvenime ir džiaugėsi, tai tik savo sodyba.

Tad nėra ko stebėtis, kad jis troško, jog sodyba augtų ir klestėtų, mylintis visada šito nori.

Jis pradėjo perkėlinėti laukų ribas žyminčius akmenis, darė tai atsargiai, kai niekas nematydavo, naktimis, patraukdavo per keletą pėdų, akmenis tampydavo atsitūpęs, priglaudęs prie šlaunies, visas krypuoda­mas.

Jeigu būsiu apdairus, mąstė jis, Enaras, Antonas ir Oskaras nieka­da nepastebės, niekas negali sprindžio tikslumu atsiminti, kur eina jo ežia, juk žemė ir visata nuolatos keičiasi, tačiau taip nežymiai, taip lėtai, kad mes nieko nepajuntame, įlankos užželia, upeliai pakeičia savo vagą, medis pargriuvęs supūva, kalnas nugrimzta, o gelmė iškyla.

Tačiau Enarui, Antonui ir Oskarui vis dėlto kilo šioks toks įtarimas. Viena akmenų krūsnis, kuri visada priklausė Enarui, staiga atsirado Oto pusėje, Antono takelis, vedantis prie Varnakalnio ežero, dabar ėjo per Oto mišką. Keletas didžiulių eglių, kuriom Oskaras gėrėdavosi dar bū­damas vaikas, netikėtai atsidūrė Oto valdose.

Tada jie ėmė tarpusavyje tartis.

O jeigu tai ne Oto, o kieno nors kito darbas?

Ir kas čia gali tiksliai prisiminti, kur tikroji laukų riba?

Otas ne iš tų, su kuriais galėtum atvirai pasišnekėti.

Čia jam būtų gyvybinis klausimas.

Jie sutarė palaukti, pažiūrės, kas bus toliau, gal tas akmenų tam­pymas bus apėmęs Otą kaip kokia liga ar apsėdimas.

Praslinkus ketvertui metų, Otas pradėjo arti pasigrobtąją žemę.

Tada jie parašė laišką Umės matininkui.

Pareikalavo, kad iš naujo būtų pažymėtos Varnakalnio ribos.

Matininkas atvyko vieną rugsėjo dieną ir nužygiavo tiesiai pas Otą, odiniame krepšyje jis turėjo matininko grandinę, žiūroną, sulanks­tomą stalelį, pieštukų, liniuotę ir dar kitokių įrankių, tai buvo ramus, tylus žmogelis, tiesiu kaip liniuotė sklastymu, pūstomis kelnėmis ir blauzdinėmis.

Reiktų pašaukti porą kviestinių, pasakė jis, bet Otas paprieštara­vo: kam čia skubėti, jis pirmiausia norėtų matininką pavalgydinti.

Otas išvirė miežinės košės, atnešė pieno, bruknienės, o pats, atsi­sėdęs ant medinio suolelio, įsistebeilijo į svečią.

Matininkas valgė lėtai, tarsi iš mandagumo, o ne alkį tenkindamas, kairę ranką padėjęs ant stalo, akis įsmeigęs į jo lentas, sėdėjo tiesiai, įsitempęs ir atrodė panašus į septynių colių vinį, valgė nesikniaubdamas virš stalo, bet niekas pro šalį nenutiško, košę kabino iš visų ke­turių pusių, šaukštu vis palygindamas kraštus, prieš tai įsikrovė jos į pa­ti lėkštės vidurį, aptapšnojo darydamas stačiakampį, paskui pradėjo ati­džiai ir po lygiai nuo kiekvieno šono kabinti taip, kad košė išliktų ketur­kampė, net paskutinis tos miežinės košės kąsnis liko keturkampis.

Kabini kažkaip keturkampai, tarė Otas. Dar niekad nemačiau, kad kas šitaip valgytų.

Tik įsileisk į gyvenimą netvarką, ir baigta, pražuvęs, pasakė mati­ninkas.

Tai viską taip sąžiningai ir padarai? paklausė Otas.

Aš turiu nugarkaulį, kreivo žingsnio niekada nesu žengęs, net ap­sirikęs svetimo aš nepaimsiu, atsakė jis.

Apsirikimas – ne vagystė, tarė Otas. Laimingas, kas neapsirinka.

Apsirikęs kyštelsi pirštą, ir neteksi rankos, įlipsi ne į savo valtį – greičiau irkis prie kranto, postringavo matininkas.

Tai žadi ir Varnakalnyje taip tiksliai matuoti? domėjosi Otas.

Taip, teks viską matuoti iš naujo, kiekvieną ežios akmenį padėsiu ten, kur jis buvo nuo amžių amžinųjų, patvirtino matininkas.

Tai pats už tokią griežtą gyvenimo teisybę, tarė Otas.

Gyvenime nėra jokios teisybės, kalbėjo matininkas. Todėl būtina laikytis tvarkos.

O man rodos yra ir gyvenime teisybė, pasakė Otas.

Jei gyvenimas būtų teisingas, nereiktų nei įstatymų, nei ežių, nenusi­leido matininkas.

Ir Otas suprato, kad matininko nepalauši, jis netrukus atras tas pakeistas žemių ribas, kainavusias begalę jėgų, ne vienerių metų triūso, tas jau laikysis kietai, nes jam rūpi laukai, o ne žmonės.

Kai jiedu išėjo į kiemą, Otas pasičiupo malkinės kirvį ir užmušė matininką, buvo priverstas tai padaryti, nes matininkas jau rausėsi didžiuliame savo krepšyje. Niekam nematant jį nukirtęs, Otas nuvilko lavoną prie mėšlo duobės, – ne taip lengva buvo jo atsikratyti, – ir už­kasė per trejetą pėdų.

Krepšį užkėlė ant aukšto, nežinia, kada ko gali prireikti, grandinė iš žalvario, o krepšys iš veršio odos, kuri tiktų ir batams.

Žmonės ilgai šnekėjo apie dingusį matininką, niekas jo prieš tai ne­buvo matęs, ieškotojai iš Bjorkselės atėjo vos ne iki pat Varnakalnio, o Liukselės policininkas važinėjo po sodybas klausinėdamas, ar kas nesu­tiko miestiečio, apsivilkusio pūstomis kelnėmis, vėliau kalbėta, kad jis greičiausiai bus nuskendęs Vindelės upėje, Otas taip pat sakė nieko ne­žinąs ir jokio matininko nelaukęs. Juk jis galėjo ir pasiklysti, atsiras kur nors Amarnese arba Surselėje.

Ilgainiui žmonės apskritai jį pamiršo.

Antonas, Enaras ir Oskaras išvažiavo į Sikselbergą ir per visą žie­mą kirto mišką, jiems nebeatėjo į galvą mintis apie žemės permatavimą.

Pavasarį Otas pradėjo vežti mėšlą, didžiumą duobės paskyrė bul­vių laukui. Mėšlą kabino šakėmis, jos lengvai smigo į krūvą, kurioje nieko nebeliko kieto ir neperpuvusio.

Mėšlo duobėje vyksta tikri stebuklai, ten viskas rūgsta, dega, skaidosi ir išsigrynina.

Ji panaši į duobę, kur degamos anglys – joje viskas pasikeičia, bet niekas iki galo neišnyksta.

Netrukus Otas pasodins bulves.

Taigi iš matininko nieko nebeliko – nei pusbačių, nei blauzdinių, nei pūstų jo kelnių, net nugarkaulio, kuriuo jis taip didžiavosi. Otas pasijuto beveik laimingas: matininkas vis dėlto nebuvo toksai užsispy­ręs, jeigu taip ramiai ir be didelio vargo išnyko.

Tačiau beveik pačiam mėšladuobės dugne tarp šakės nagų įstrigo kaukolė.

Nei rūgštys, nei karštis jos nebuvo sugraužę, matyt, šio žmogaus kiaušas buvo stipresnis, atsparesnis negu visa kita. Otas jį pamėtėjo į šalį, tokia didelė, gražiai išsilaikiusi kaukolė, net gaila išmesti, bū­tų nuodėmė tokią supūdyti.

Otas visada darbavosi, triūsdavo, kiek leisdavo jėgos.

Baigdamas sodinti bulves, jau įpusėjęs paskutinį rėžį, jis atsinešė kaukolę, parinko didelę akiuotą bulvę ir įspraudė pro praskeltą kiau­šą. Ir pasodino pačiame įsaulyje, kur bulvės augdavo geriausiai.

Tą vasarą jis ir vėl įniko perkeldinėti akmenis, kurie žymėjo laukų ribas, kiek čia lindėsi susigūžęs iš baimės ir neveiklumo.

Bulves jis pradėjo kasti rugsėjo pabaigoje, tausodamas nugarą, šliau­žė keliais.

Visai užmiršo, kad vieną bulvę buvo pasodinęs kaukolėje.

Išrausė ją ir net apstulbo.

Tai atsitiko priešpiet, antrąją bulviakasio dieną. Bulvė buvo keis­tai apsivaikavusi – kaukolėje baltavo daugybė mažų bulvyčių, tarsi kokia pelė būtų privilkusi jų į savo slėptuvę, bulvelės rikiavosi tvar­kingomis lenktomis eilėmis, tarytum malkos, sukrautos į rietuvę, arba sugulę prie kiaulės paršiukai, nelyginant mintys, kažkada tūnojusios matininko galvoje.

Otas iškratė iš kaukolės bulveles į veltinę skrybėlę ir nunešė į rūsį. Kaukolę išdžiovino ir sutrupino į miltus – negi paliksi tokią trąšą.

Rudenį iš matininko grandinės padarė du saitus karvėms pririšti, jie blizgėjo tarsi būtų iš gryniausio aukso.

Paskerdęs kiaulę, jis užsimanė virtų ausų ir kojų, prie jų atsinešė matininko bulvelių.

Po pusvalandžio jos dar nebuvo išvirusios.

Praslinkus valandai, Olas vėl pabaksnojo jas šakute, bet lupyna dar nepasidavė.

Atrodė, kad bevirdamos jos dar labiau kietėja, šakutė net skamb­telėjo, kai jis po poros valandų pamėgino jas persmeigti. Vakarop vanduo jau baigė išgaruoti, ir bulvės subarškėjo į puodo dugną, mati­ninko bulvės virto akmenėliais. Keturkampiais akmenėliais. Panašiais į laukų ribas ženklinančius akmenis.

Jis nunešė jas atgal į rūsį.

Susirado tarnaitę, kuri tvirtino mokanti gerai išvirti bulves.

Bulvių virimas – svarbiausias žmogaus gyvenime dalykas.

Ji virino jas keturiolika dienų, per tas dvi savaites – tarnaitė tiek ir teišbuvo – bulvių paviršius pasidarė blizgantis.

Jis nė karto nepalietė tarnaitės, net nepažvelgė į jos pusę, vakarais ji nusirengdavo ir stovėdavo virtuvėje vienmarškinė.

Gegužyje jis vėl pasodino bulves. Įkaišiojo ir kelias matininko bulves. Matysis, kas iš to išeis.

Vasarą bulvių sklype pradėjo augti akmenys, lindo iš žemės vie­nur kampu, kitur plokštuma, jie buvo panašūs į laukų ribas ženklinan­čius akmenis. Otas pradėjo juos rinkti ir nešioti. Pasidirbo vežimaitį su ienomis ir puspūrę dėžę akmenims. Akmenis krovė į rietuvę palei savo malkinę.

Rugpjūtyje prie malkinės iškilo atraminė siena, ją buvo lengva statyti iš keturkampių akmenų, netrukus akmenų krūsnis pasiekė stogo šelmenį.

Delnų oda nusilupo, nugarą gėlė nuo akmenų rinkimo, bjaurūs skaus­mai varstė rankas ir strėnas.

Sutriko ir miegas, sarmata, kad tavo laukai labiau akmenėti nei kitų.

Rugsėjo mėnesį jis pradėjo kasti bulves. Tarp akmenų bulvelės užaugo neką didesnės už nykščio nagą, ir tesurinko jų vos pusę stati­nės. Visas derlius buvo tie keturkampiai akmenys, ta naujoji rūšis, paplitusi iš matininko kaukolės.

Už linų džiovyklos Otas sukrovė dar vieną akmenų rietuvę, nakti­mis jis pasiimdavo žibintą, po švarku pasikabindavo diržą ant kaklo, kad lauke galėtų pasišviesti rausdamas, rinkdamas ir tąsydamas keis­tą savo derlių.

Jis taip nusiplūkė, kad net kraujas ėmė veržtis iš burnos.

Tačiau jau nebemėgino išsivirti sau tų akmeninių bulvių, apskritai jis nenorėjo gaišti laiko maisto gaminimui. Valgė sėtinius, ropes, žalią ir džiovintą žuvį.

Bulviena įdubo, pasidarė slėsnesnė už kitus laukus, akmenys, ku­riuos jis taip stropiai rinko, buvo suriję bulvienos dirvožemį.

Per Visus Šventus jis pagaliau metė šį darbą.

Dvi dienas nejudėdamas išgulėjo virtuvėje ant minkštasuolio, sieni­nis laikrodis tylėjo, jis buvo pamiršęs pakelti svarsčius, veidą jis buvo prisidengęs dviem išplyšusiais Postilės lapais – Mirtis ir Teismas.

Trečią dieną išvažiavo į Malo pas daktarą. Pas daktarą Riudvalį.

Otas papasakojo jam apie skaudamą nugarą, rankas, klubus, kelius ir kojas. Skundėsi visu savo kūnu.

Gal man duotum kokių nors vaistų nuo skausmo, paprašė jis.

Daktaras jį apžiūrėjo, viskas buvo taip akivaizdu, kad ir aklas butų pamatęs: nugara sulinkusi, delnai prakiurę, dubuo persikreipęs, keliai nubalnoti, o kojos vienos pūslės.

Daktaras paklausė, iš kur tiek bėdų ir ligų viename kūne.

Ir Otas papasakojo, kad jo bulvių laukas užsikrėtė akmenimis, jis turėjęs su šaknimis naikinti tą užkratą, keturkampiai akmenys lindę iš žemės kaip piktžolės, laukus žymintys akmenys ėmę daugintis kaip triušiai.

Daktaras Riudvalis suprato, kad tikroji ligos priežastis ir yra tie akmenys, tas bulvių laukas.

Vakare jiedu su daktaru išsiruošė į Varnakalnį, kol jį pasiekė, atėjo naktis. Otui gėlė visą kūną, jis troško kuo greičiau atsigulti, o dakta­rai rūpėjo pamatyti tuos vislius akmenis, kurie dauginosi kaip kralikai.

Otas uždegė žibintą, žemę buvo nubalinus šalna, pasilenkęs jis pakėlė vieną matininko akmenį ir prikišo žibintą.

Daktaras ilgai stovėjo, stebėjosi, kraipė galvą, tarsi norėdamas ištirti tą akmenį iš visų pusių. Paskui jis tarė:

Kad aš čia nieko nematau.

Akmens nematai? – paklausė Otas.

Tai kur tas akmuo? klausė daktaras. Aš nieko nematau.

Otas prikišo žibintą prie pat savo rankos ir vėl paklausė:

O dabar jau matai?

Daktaras atsakė:

Matau – tuščią delną.

Tada Otas pakėlė ranką prie savo akių ir pats įsitikino, kad jo del­nas iš tikrųjų tuščias.

Turbūt tas akmuo man išslydo, pratarė.

Pakėlė kitą akmenį, kietai sučiupo jį visais penkiais pirštais ir spaus­damas pakišo daktarui panosėn.

Na, o šitą matai? paklausė.

Daktaras vėl pakartojo:

Dievaži, nematau jokio akmens.

Otas pajuto, kaip jo pirštai graibsto tuštumą, gniaužias į kumšti, tarsi mėšlungio traukiami, jis tarė:

Visa bėda – tos mano rankos. Jos man atsisako tarnauti.

Otas padavė daktarui žibintą, o pats, atsiklaupęs ant kelių, abiem rankom ėmė rausti žemę, kuri jam rodėsi ištisai nusėta matininko akme­nimis, bet vos tik pamėgindavo bent vieną paimti, akmuo kaipmat pradingdavo, suguręs pavirsdavo žeme. Akmenys nesidavė paimami, Otas išliaužiojo bulvienoj graibstydamas, stvarstydamas, grabinėdamasis ap­linkui, šalna deginte degino jo delnus, tačiau jis nepačiupo nė vieno akmens. Galiausiai atsistojęs įsmeigė akis į daktarą, kuris laikė žibintą, buvo aišku, kad daktaras Riudvalis viską suprato, Otui atrodė, kad jis mato jį kiaurai, nuo to daktaro nieko nenuslėpsi, jeigu jau tokie akme­nys įsimeta į bulvių lauką, vadinasi, yra kokia nors priežastis.

Aš turbūt niekada nesuvoksiu, kas, iš kur ir dėl ko, pasakė Otas.

Taip, mūsų būtis tarsi misterija, pridūrė daktaras.

Gal tu čia galėtum manęs palaukti, paprašė Otas. Aš tuoj atsinešiu vieną įrankį.

Jis nuėjo į malkinę, kitos išeities nebeturėjo, ištraukė iš sienos kirvį, grįžo pas daktarą ir užmušė jį, paskui nuvilko už kojų prie mėšlo duobės ir ten užkasė. Tada parėjo namo ir įsiropštė į lovą. Otui skaudė­jo visą kūną, jis buvo tarsi apdujęs, kaipmat užmigo ir išmiegojo dvi paras, nors nebuvo gavęs jokių skausmą malšinančių vaistų.

Žmonės suskato ieškoti daktaro Riudvalio, jie išbraidė Avinų ir Malo pelkynus, dairėsi, gal jis kur išplaukė paviršiun, ligoniai nuo ryto iki vakaro stypsojo laukiamajame, policininkas klausinėdamas apvažiavo kaimus ir viensėdžius, Malo upė buvo išgraibstyta beveik iki pat krioklio. Kito tokio daktaro ne tik Malo miestely visam pasauly nebera­si, – jis toks buvo paprastas, tarsi paties Dievo jiems siųstas.

Apie Kalėdas pradėjo snigti, privarė sniego per tris pėdas, todėl ieškoti daktaro nebebuvo prasmės.

Otas visa žiemą išbuvo sukiužęs, pašerdavo gyvulius, atsinešdavo malkų ir pasikurdavo krosnį – štai ir visas jo darbas, nei jis meistravo, nei kalviavo, pirmą tokią žiemą praleido be jokio darbo, o juk turėjo auksines rankas.

Po Didžiojo ketvirtadienio jis pradėjo mėšlavežį.

Iš daktaro Riudvalio nieko nebeliko – nei drabužių, nei dirbtinių dantų, nei žandenų, nei kaukolės, – jis dingo visiems laikams. Otas, kabindamas mėšlą, jo net neprisiminė, ačiū dievui, sveikata per žiemą pa­sitaisė, jis vėl galėjo darbuotis su šakėmis.

Bet staiga jis iškėlė į paviršių ranką, tai buvo daktaro dešinioji, ji atrodė kaip gyva, nė kiek nesugedusi, įsigėrę vaistai neleido jai su­pūti, smilius buvo ištiestas, tarsi kažką norėjo parodyti.

Sodindamas bulves, Otas atsinešė daktaro ranką, įdėjo į delną vieną bulvę, didelį gražų gumbą, užlenkė pirštus – kaip čia be naudos laikysi tokią puikią ranką, – ir užkasė pačiame sklypo įklonyje.

Vasara pasitaikė karšta, naktimis dažnai palydavo, tikra bulvių va­sara.

Otas pradėjo kasti bulves paskutinę rugsėjo savaitę, šalnos jau buvo pakandusios bulvienojus, jis apsivyniojo kojas maišais, kad galė­tų kapstytis šliauždamas keliais.

Paskutiniame rėžyje daktaro rankos neaptiko.

Vietoj tos didelės bulvės, įdėtos į delną, buvo telikęs puvėsis, o aplink jį – gyva galybė puikiausių bulvių.

Jos buvo didelės, pailgos kaip migdolai, lygia ir švelnia odele, kiek­vienas gumbas buvo tartum penkialypis, taip panašus į plaštaką su put­liais pirštais, kai kur net matėsi tarsi krumpliai ir nagai – taip atsirado penkiapirštės bulvės, tai buvo pačios gražiausios bulvės, kokias Otas kada nors regėjo savo gyvenime.

Žmonės kalba, kad Stiošelbrenoje dar ir šiandien pasitaiko penkiapirščių bulvių, ten galima gauti jų sėklos, Otas jų šiek tiek davęs savo pusbroliui, kuris ten kadaise gyveno.

Otas vakare jų išsivirė, bulvių skonis priminė kiaušinio trynį, vie­nos užteko visai vakarienei, šias bulves jis pasidėjo sėklai. Jų lupe­na ties krumpliais buvo storėlesnė.

Po dvejų metų Otas teužsodino tik vieną rėželį paprastų bulvių, kitus paskyrė penkiapirštėms.

Jis atkuto, pasitaisė, nugaros nebeskaudėjo, dubuo sugrįžo į savo vietą, pėdos, delnai ir keliai užgijo, jis tiek sustiprėjo, kad vėl ėmė galvoti apie Enaro, Antono ir Oskaro laukus, tikriausiai tos penkia­pirštės bulvės turėjo gydančių galių.

Matininko akmenys tarytum dingo iš bulvių lauko.

Kai daktaras Riudvalis neatsirado ir po trejų metų, jo seselė ište­kėjo už Malos policininko Multino, surasti daktarą ji buvo praradusi bet kokią viltį.

Tą rudenį ji išgirdo šnekant apie kažkokį vyriškį nuo Liukselės, kuris daro odinius aptaisus durų užraktams, tie aptaisai esantys be galo gražūs.

Tai Otas dirbo tuos pagražinimus iš matininko krepšio, kurį tebe­saugojo užkėlęs ant aukšto.

Seselė ir policininkas Multinas atvažiavo paskutinį rugsėjo sekmadienį, tolokai palikę savo arklį, paskutinę mylią jiedu atėjo pėsčiomis, tas parodė aptaisus.

Seselė stebėjosi: kaip jis čia ir sugeba, su visokiais išraitymais ir alputėm, grožybė, auksarankis meistras, tikras menininkas!

Otas jiems parodė jo paties gamintas formas, sujaudintas seselės pagyrimų, atsinešė spaustuvus su keturiais mediniais varžtais odos pa­gražinimams štampuoti.

Policininkas Hultinas tą įrankį pavadino puikiu, tiesiog stulbinan­čiu išradimu, ir Otas švytėdamas išsitraukė odos gabalą ir parodė, kaip tas presas veikia, jis taip retai gaudavo pasišnekėti su žmonėmis, kad dabar net suprakaitavo iš džiaugsmo, ir čia seselė pastebėjo kibirą bulvių po stalu.

Kokios keistos bulvės, tarė ji.

Penkiapirštės, pasigyrė Otas.

Išauginau šią rūšį lavono rankoje, kurią kažkur ištraukiau, paaiš­kino jis.

Seselė, paėmusi bulvę, atidžiai apžiūrėjo ir pamatė tai, ką buvo gali­ma vadinti rankos smiliumi.

Staiga ji prisiminė vieną dalyką, kurį visaip stengėsi pamiršti. Ji anksčiau labai troško ištekėti už daktaro Riudvalio. Vieną gegu­žes dieną, kai jis dar nebuvo dingęs, prisipažino daugiau nebegalinti be jo gyventi, tegul jis daro su ja ką nori, nes jis jos gyvenimo vieš­pats, ji norinti amžinai jam priklausyti.

Daktaras pasakė, kad jis ne jai sutvertas. Kaip nori, taip ir suprask.

Tą lemtingą vakarą ji nesusilaikius įkando jam į smilių, o buvo taip: atėjo toks vaikinas, kuris buvo kirviu susižeidęs koją, kai dakta­ras užsiuvo jam žaizdą, jai reikėjo nukąsti siūlą, tačiau ją apėmė toks pašėlimas, jog ji suleido dantis į daktaro Riudvalio smilių, taip įkando, kad net ir jam reikėjo susiūti žaizdą. Liko aiškiai matomas randas.

Tą randą ji dabar ir įžiūrėjo Oto penkiapirštėje bulvėje. Pavartė dar keletą bulvių, visos turėjo tokį pat randą. Koks keistas kartais būna žmogaus įkandimas, jis gali persmelkti tarsi ugnis durpių gabalą, pamanė ji, o paskui paklausė:

Tai kieno čia rankoj užderėjo toji veislinė bulvė?

Otas, meistras ir žemdirbys, ėmė ir pasigyrė:

Ogi daktaro Riudvalio.

Policininkas Hultinas iš karto viską suprato.

Dabar jie visi trys buvo tarytum bendrininkai, prieš atsisveikinda­mi, jiedu nupirko iš Oto net šešis aptaisus užraktams.

Otas suvyniojo juos į tuos pačius Postilės lapus – Mirtis ir Teis­mas, – dar įdėjo dvylika penkiapirščių bulvių, ši rūšis buvo didžiausias jo laimėjimas ir viso gyvenimo prasmė.

Jas net galima valgyti žalias, pasakė jis, ypač patogu kelionėj. Ir dar pridūrė:

Žmogaus gyvenimas – kaip nesibaigiantis stebuklas.

Netrukus Oto sodybą perėmė jo sesers sūnus, tačiau ir dabar nakti­es jis dar perkelia po vieną kitą akmenį tolyn į Antono, Enaro arba Oskaro valdas.

Šie nieko jam nebesako, Otas tenuvelka juos tik vieną kitą pėdą. Beprasmiška būtų su juo vaidytis, toks jau jis yra ir nieko jam nepadarysi. Iš esmės jis doras, tyros širdies, kuo jis kaltas, kad jam užeina toks įkvėpimas, ne žmogus jį pasirenka, Otas tol nenusiramins, kol į patį pasaulio kraštą nenukels paskutinio savo ežios akmens.


4

Rungneris pamilo Frėją, jiedu dažnai mylėdavosi, jis buvo milžinas, o ji deivė. Frėja buvo didžiulė, tačiau Rungneris buvo kur kas dides­nis. todėl jam derėjo retkarčiais susilaikyti, bet jis neįstengė sutramdy­ti savo aistros, milžino galia buvo stipresnė už dieviškąją.

Rungneno galva ir širdis buvo akmeninės, iš pirmykštes uolienos, Frėjos lovoje akmeniu pavirsdavo ir didžiulis jo meilės instrumentas, ir Frėjai atrodė, kad jos pilvas ir krūtinė persprogs, kai jis įsibraudavo į ją, kiekvieną kartą jis tarsi arė ją milžinišku savo noragu. Begali­nė jo meilė ištrynė ribą tarp gašlumo ir kančios, tarp meilės ir mirties.

Man derėtų pasisaugoti, pamanė Frėja, besaikis sangulavimas gali pakenkti mano dieviškumui, reikia surasti tokį santykiavimo būdą, kuris jį patenkintų taip pat, kaip jis mane patenkina, įsismelkti į jį dar skaus­mingiau, negu jis į mane įsismelkia.

Tu privalai manim tikėti, pasakė ji Rungneriui.

Kodėl aš turėčiau tavim tikėti? paklausė šis.

Todėl, kad aš esu deivė.

O ką reiškia – tikėti?

Tai reiškia manyti: ji yra viskas, o aš – niekas, paaiškino Frėja.

O paskui? nustebęs paklausė Rungneris ir pasižiūrėjo į ją akmeninė­mis akimis.

Paskui aš patenkinsiu tave taip, kaip tu mane patenkinai.

Anksčiau mes niekada nesukome sau galvos, kad tu esi deivė, tarė Rungneris.

Viskam ateina laikas, atsakė Frėja.

Tu turi karpą žemiau bambos, pasakė Rungneris. Tai kokia iš tavęs deivė?

Tai dieviška karpa.

Tu esi geroji ar piktoji deivė?

Aš esu meilės deivė.

Taip, aš tai žinau, sutiko Rungneris. Bet kokia tu – gera ar bloga?

Ji tik nusišypsojo, ir nei juodo, nei balto.

O kaip tu suprasi, ar aš tavim tikiu, ar ne? vėl paklausė Rungneris.

Tu man turėsi melstis, atsakė Frėja.

Melstis? nustebo Rungneris.

Taip, patvirtino Frėja. Melstis.

O jeigu aš to nedarysiu?

Tada mane prarasi.

Rungneris puolė ant kelių ir ėmė jai melstis; jis taip sudėjo ran­kas, kad pirštai pavirto nuospaudom išmarginta uola, kurią jis ištiesė į ja, o savo žvilgsnį uždengė akių vokais, apaugusiais minkštomis sa­manomis ir rasa sidabruojančiomis kerpėmis, siuntė jai karščiausias maldas, kokias tik galėjo sugalvoti, prašė jos pasigailėjimo ir palan­kumo, šventosios galios ir stiprybės, amžinosios palaimos ir paguodos. Jis kartojo: aš tikiu, tikiu visu savo protu ir siela!

Ji ramiai ir švelniai alsavo į jo suskeldėjusi veidą, į dūlančią jo kaktą.

Ir ji užtvindė jį, kaip jis ją anksčiau užtvindydavo.

Staiga Rungneris pajuto, kad darosi minkštesnis, sąnariai atsilei­do, kūnas ėmė glėbti, o kai ištarė „amen“ ir rankomis palietė veidą, pirštai įsispaudė į skruostus, jį nusmelkė skausmas.

Kai po to jie atsidavė glamonei, Frėja jau taip nebekentėjo kaip anksčiau.

Tačiau suminkštėjęs ir jis nebegalėjo taip audringai smagintis.

Jie vis dėlto tikėjosi, kad apsipras, visa tai iškęs, pergyvens. Jie tokie pakantūs vienas kitam, tad nutarė pasistatyti namą, jį pastatė Rungneris. Šlaite prie jūros dar užveisė sodą. Prabėgus kuriam laikui, Frėja jam pasakė:

Tu privalai pastatyti man altorių.

Altorių?

Taip. Altorių.

Jis paklausė:

Kodėl?

Kad galėtum tinkamai mane garbinti, atsakė ji.

O jei aš to nepadarysiu?

Tai mane prarasi.

Ir jis pastatė jai altorių, tašyto akmens, trisdešimties uolekčių aukščio, tai buvo tas pats akmuo, kurį jis su ilgesiu prisimindavo, nes pats kadaise juo buvo, suklojo laiptus iki pat altoriaus viršaus, tais laip­tais jis užnešdavo jai skiriamas aukas: sumedžiotą briedžiuką, kurtinį ar šerną.

Rungneris buvo toks pat didžiulis kaip anksčiau, bet jau nebe toks galiūnas.

Netrukus Frėja tapo nėščia ir pagimdė jam sūnų. Pavadino jį Ak­meniu.

Jis yra mano, pasakė Frėja. Ir tu jį man paaukosi.

Ir čia Rungneris paprieštaravo:

Ne!

Jis ištarė taip garsiai, kiek tik leido jo suminkštėjęs liežuvis.

Rungneri, tarė Frėja, jei tu mane myli, tu privalai man jį paaukoti.

Kodėl aš? Tu pati gali tą padaryti!

Tu esi jo tėvas. Ir tu privalai jį paaukoti.

Tu iš tiesų esi meilės deivė? paklausė Rungneris.

Taip, atsakė ji. Aš – meilės deivė.

Tada meilė visai ne tokia, kaip aš tikėjaus, pasakė jis.

Žinoma, ne, patvirtino ji. Meilės esmė suvokiama tik deivei.

Argi tu nemyli mūsų sūnaus? Mūsų Akmenio?

Aš jį myliu kaip save.

Tai jau šis tas, tarė Rungneris. Bet vis dėlto…

Taip, patvirtino Frėja. Ir vis dėlto. Tiksliau – kaip tik dėl to!

O jeigu aš to nepadarysiu?

Tada mane prarasi.

Rungneris pažvelgė į Akmenį, jo vaikiškas veidelis švietė lyg šlifuotas gintaras.

Ne, pakartojo Rungneris. Ne!

Ir jis ėmė talžyti altorių, įsiutęs daužė, trupino, tačiau ir jo įniršis buvo suminkštėjęs, nebepanašus į tą nesuvaldomą šėlsmą, kuris jį apim­davo jaunystėje. Viską čia reiktų sugriauti, sunaikinti, akmens ant ak­mens nepalikti! šūkavo jis. Sugniaužęs kumščius šoko vartyti ir daužyti altorių, basomis kojomis spardyti jo pamatus.

Frėja tylėdama jį stebėjo, kupina meilės ir užuojautos. Altorius stovėjo kaip stovėjęs, nė viena sandūra neišsiskyrė, nė vienas akmuo nepajudėjo, stūksojo tarsi vienalytė uola. Rungneris nusidaužė krumplius, nusiplėšė nagus, į aštrius akmenis nusibrozdino kelius, suglebo pertempti raumenys, visur buvo pritaškyta kraujo.

Frėja pradėjo būgštauti, kad jis gali per daug nukraujuoti, norėdama palengvinti maištautojo kančią, ji pasilenkė ir pūstelėjo į altorių šventą savo kvapą, paskui pakėlė Akmenį ir pasisodino ant dešinės rankos: nuo jos pūstelėjimo akmenys sudrebėjo tarsi nuo šalčio, suplastėjo lyg nuo vandens kylantys paukščiai, ir subyrėjo visas altorius: bokštai, bokšteliai ir karūna, akmens sienos ir laiptai – viskas sugriu­vo ant Rungnerio, prislėgė jo galvą, pečius ir jėgos netekusias rankas, akmens luitai sulaužė jo stuburą, sutraiškė kojas, suknežino galvą, raumenis ir odą pavertė raudonu moliu.

Titititi, sučiauškėjo Akmenis.

O Frėja pasakė jam:

Jis vietoj tavęs pasiaukojo.

Ir dar pridūrė:

Tai vis toji meilė…

Savo silpnumu, pamaldumu ir stropumu jis tikriausiai pelnė amži­ną palaimą.

Ir dar pasakė sūnui:

Gerbk jo atsidavimą, bet jį patį pamiršk, užaugęs tu būsi dievu, o Rungnerį pamiršk!

Milžinas niekaip negali prilygti dievybei, vieno jos pūstelėjimo užtenka, kad sutrupėtų net tokie iškilus pirmykščių uolų milžinai.

5

Trys vyrai lošė pokerį, Boldė, Ulvas ir Boje, jie sėdėjo prie apskri­to stalo vienoje Hudingės troboje, ten gyveno Ulvas. Jis vis išlošdavo, o Boldė su Boje – atvirkščiai, Bojė, pralošęs visą savo turtą, išėjo na­mo basas, net jo batai atiteko Ulvui.

Boldei irgi ne kažin kas liko, pinigus ir turtą jis taip pat buvo pra­švilpęs, tačiau turėjo keturias damas. Ulvas padidino banką iki penkių šimtų kronų, o Boldė jam tarė:

Statau save, savo kūną ir sielą, visą savo esybę, žiūrėsim, kas iš to išeis.

Tačiau Ulvas turėjo visus kryžius, ir Boldė tapo Ulvo vergu.

Jis virė Ulvui valgį, šveitė grindis, aprengdavo ir nurengdavo, valydavo šepetėliu ir skystu muilu dirbtines jo žiaunas, naktį gulėda­vo prie jo lovos, kojūgaly, o pats Boldė valgė, miegojo, šlapinosi ir prausėsi tik Ulvui paliepus.

Po kurio laiko pasklido gandas, kad Ulvas turi vergą, vadinamą Bolde.

Negirdėtas dalykas – vergas!

Laikraščiai rašė: Hudingėje atsirado vergas, kurio vardas – Boldė.

Boldės nuotrauka pateko į vakarinius laikraščius: prasižiojęs, plau­kai uždrykę ant akių – fotogralas jį užklupo ant laiptų, – vergo vei­das atrodė nustebęs, sutrikęs ar susirūpinęs.

Vienas TV žurnalistas nusibeldė į Hudingę pas Ulvą ir Boldę, klau­sinėjo tik Boldės, į Ulvą nekreipė dėmesio, pokalbis truko keturias mi­nutes ir buvo parodytas svarbiausių žinių laidoje.

Švedija nebeturėjo vergų nuo pat viduramžių!

Nė vieno vergo!

Boldės vergovė, kaip žinome, buvo savanoriška, tačiau neišvengia­ma, jis tapo vergu bėdos prispirtas, bet savo valia nuo likimo nepabėgsi. Boldė pralošė save žaisdamas pokerį, buvo nusiminęs ir nelaimingas, tačiau kitoks būti jis nebegalėjo, jis neturėjo jokių teisių, nes jos būtų pažeidusios jo vergavimo sąlygas. Ulvui priklausė visi jo drabužiai, rankinis laikrodis ir netgi dantų šepetėlis, tik Ulvui įsakius jis galėjo pasidaryti laisvas.

Taigi Boldė išgarsėjo visoje Švedijos karalystėje.

Laikraščius, radiją, TV staiga užplūdo įvairiausių žanrų korespondencija: apybraižos, apsakymai, straipsniai, nuotraukos ir diskusijos.

Visi tvirtino: laisvoje šalyje niekas negali uždrausti būti vergu. Vergo negalima suimti ir patupdyti į kalėjimą už jo vergavimą.

Boldė ne tik išgarsėjo, bet ir tapo mylimas, daugelis jį užjautė ir net didžiavosi juo.

Vasarą Ulvas surengė kelionę po visą šalį, Boldė buvo rodomas scenose ir aikštėse, žmonės veržte veržėsi, mokėjo po dvidešimt kro­nų, kad tik jį pamatytų ir pagerbtų.

Visuomenės rinkliava, paskirta Boldei, siekė šimtą aštuoniasde­šimt keturis tūkstančius kronų.

O jis kaip buvo vergas, taip juo ir liko.

Visi pinigai atitekdavo Ulvui, jis kasdien pirkosi naujus kostiu­mus, nešiojo ant kairės rankos mažojo piršto žiedą su deimantu, va­karienei ir pusryčiams Boldė jam dabar teišdrįsdavo pasiūlyti vien žą­sų kepenėlių, ikrų arba austrių.

Tačiau Ulvo persisotinusi ir nuo lėbavimų aptingusi širdis pama­žu prisipildė pavydo Boldei dėl jam skiriamos žmonių užuojautos ir susižavėjimo.

Verge! sušuko jis.

Klausau, atsiliepė Bolde.

Pasikeiskim vietomis. Dabar aš būsiu vergas, o tu būk mano šeimi­ninkas.

Kad aš nenoriu, pasakė Boldė.

O aš įsakau, atrėžė Ulvas. Neužmiršk, kad esi mano vergas!

Taip Boldė buvo priverstas pasidaryti Ulvo ponu, nenoromis lei­dosi aptarnaujamas, lyg svetima burna žiaumojo ikrus ir žąsų kepenėles, vangiai užsnūsdavo minkštuose pataluose.

Ulvas tirtėjo iš nekantrumo, svajojo, kaip jį pamils ir pradės garbs­tyti.

Jis visiems apsiskelbė: viskas tebėra kaip anksčiau, tik vienas skirtumas: Ulvas tapo Bolde, o Boldė – Ulvu.

Tačiau dabar apie juos niekas net girdėti nenorėjo, ponas tapo vergu, o vergas – ponu, ne, tokia apgavystė nė sudilusio pinigo ne­verta, vergystė – tai ne juokas, tai dalykas rimtas.

Kantrybės, tarė sau Ulvas.

Tačiau ir kantrybė nedavė jokių reikiamų vaisių, po kurio laiko visi pamiršo ir Ulvą, ir Boldę.

Visas jų turtas, kurį dabar valdė Boldė, sutirpo: ir Ulvo pinigai, kadaise išlošti žaidžiant pokerį, ir žiedas su deimantu, ir Boldės užvergauti pinigai, ir visuomenės rinkliava.

Jie pateko į baisų skurdą, privertusį tenkintis Hudingės žmonių išmalda.

Bet kodėl jie neišsiskyrė, kodėl nepatraukė kiekvienas savo keliu ieškoti sau laimės ir duonos kąsnio?

Todėl, kad jie nebegalėjo.

Nebeįstengė išsiskirti, skurdas, jų praeitis ir buvo viskas, ką jiedu turėjo, jie tapo vienas kito vergu.

Jiedu taip suartėjo, jog net patys gerai nebežinojo, kuris iš jų Ulvas ir kuris Boldė.

Ulvo buvo labai išsišovusi kulšis, Boldė ant jos pasiremdavo alkūnę, Boldės pakaklėje buvo gilus įdubimas, jame Ulvas mėgo šildytis sau ranką.

Visi juos pamiršo, visi apleido, jiedu gyveno pažeminti ir drau­giškai dalijosi lemtim, rymodavo prie lango, žiūrėdami į Niuneso vieš­kelį, arba sėdėdavo virtuvėje ant minkštasuolio. Laikui bėgant Boldės alkūnė priaugo prie Ulvo šlaunies, o Ulvo ranka kepte prikepė Boldės pakaklėje.

Vieną vėlyvą vakarą abu atsistojo norėdami atsinešti iš virtuves Pilzeno alaus ir pajuto, kad yra tvirtai vienas su kitu suaugę, kad ir kaip muistėsi, tampėsi, bet atsiplėšti vienas nuo kito nebegalėjo. Tada Ulvas suspaudęs palaikė butelį, o Boldė jį atkimšo.

Vieną vakarą pas juos atėjo Bojė, jiedu kaip niekur nieko sėdėjo sau ant sofos.

Gal paloškim? tarė jiems Bojė.

Kad nebeturim iš ko lošti, atsakė Ulvas ir Boldė. Nėr ko nei užsta­tyti, nei pralošti.

Kol esi gyvas, visada atrasi, ką užstatyti, atsakė Bojė.

Tai jau ne, paprieštaravo Ulvas ir Boldė, mums beliko vienatvė, bet ji per daug brangi, kad iš jos galėtume lošti.

Aš labai graužiaus, kam tąsyk pasitraukiau iš lošimo, pasakė Bojė. Girdėjau apie jūsų neregėtą sėkmę. O mano gyvenimas nenusi­sekė.

Kad ir mudu per dienas čia sėdim ir spoksom į Niuneso vieškelį, atsakė Ulvas ir Boldė. Bet dėl to per daug nesijaudinam.

Na, tada tikrai nėra prasmės lošti.

Tai jau taip.

Bet vis dėlto jie nusprendė palošti, Bojė pareikalavo, kad Ulvas ir Boldė loštų išvien, šie ir neturėjo kitokio pasirinkimo, Bojė pralai­mėjo, pralošė rankinį laikrodį, užrašų knygutę su pusseserės Blendos, vienintelio jam artimo žmogaus, telefonu, prakišo batus ir kepurę su antkakčiu ir užrašu VIDEO, o galiausiai pralošė save, jam pavyko sa­vęs atsikratyti, net išspaudė ašarą iš džiaugsmo, kai Ulvas ir Boldė pa­rodė savo šešiaakes, Bojė teturėjo triakes.

Viešpatie, bet koks gi jiems džiaugsmas? Kokia jiems iš to Bojės nau­da?

Ką iš jo beišspausi?

Ką tas trečiasis gali padaryti dviems, kurių vieno alkūnė priaugu­si prie šlaunies, o ano ranka nebeatplėšiama nuo duobutės pirmojo kak­le?

Kraštutiniu atveju telieka vienas valdymo būdas: viešpatauk, kad išsaugotum savo gyvybę.

Kai Ulvas glostė Boję dešiniąja ranka, Boldė nužudė jį kairiąja.

Taip jiedu vėl pateko į laikraščius: du krūvon suaugę vyrai nu­galabijo savąjį vergą. Kalboms ir straipsniams, atrodė, nebus galo, ta­čiau visas triukšmas baigėsi per trejetą savaičių – ko tik šiais laikais neatsitinka, tad ko čia stebėtis, jei du daiktan suaugę vyrai savo malo­numui įsitaiso vergą, o paskui jį nugalabija?

Kaip toliau klostėsi jų gyvenimas, niekas nežino. O gal papras­čiausiai niekam nesvarbu.

Ulvas ir Boldė teisėjams aiškino, jog kartais taip susiklosto liki­mas, kad žmogui nebeįmanoma taikyti sąvokų – priežastis, tikslas, pa­sekmė ar net išskirtinis atvejis, jie ne tik suaugo į krūvą, bet susipynė ir jų likimai, jie tik vykdė likimo užgaidas, o patys nieko nepajėgė pa­keisti. Jie patys nesuvokė, kas jiems atsitiko, todėl nieko daugiau ne­begalėjo paaiškint, net nesuprato klausimo esmės. Jiedu kalbėjo vie­na burna tikrąja šio žodžio prasme.


6

Meilė – taip.

Bet dar yra kažkas kita, panašu į ją, tačiau ne meilė, tai artumas ir tarpusavio bendravimas, kurie niekada neįkūnijami ir neįteisinami, tai slaptoji sąjunga, kai net ją sudarantys nežino apie jos buvimą. Gal tai būtų galima pavadinti neišsipildžiusia arba išvengtąja meile, išsi­sukti nuo meilės nepaprastai sunku.

Selma ir Verneris buvo didžiausi savo meto rašytojai.

Lagerliof ir fon Heidenstamas1.

Abu žinojo, jog yra sutverti būti drauge, atrodė, jog tereiktų ku­riam nors ištiesti ranką, ir jiedu susikibtų kaip dvi užtrauktuko pusės, tačiau šių dviejų žmonių jungtis būtų buvusi labiau nusikalstama nei brolio vedybos su seseria.

Jiedu mėgdavo pasišnekučiuoti, kalbėdavosi telefonu arba šūkau­davo vienas kitam iš skirtingų didžiulės salės kampų.

Jie gimė su vienerių metų tarpu, abudu buvo išrinkti į Švedų aka­demiją, abu gavo Nobelio premijas, abu nuošaliai, miškingoje šiaurėje turėjo didelius baltus dvarus ir abu pasimirs beveik tuo pat metu.

Vieną vienintelį kartą jiedu ryžosi žengti šiurpiai rizikingą žings­nį – sueiti krūvon.

Tai atsitiko tūkstantis devyni šimtai dvidešimt septintaisiais, ne­regėtų šalčių ir sausros metais, Selma tupėjo ir šalo savo Morbakoj, o Verneris susitraukęs kiūtojo Ovralide.

Nė vienas neįstengė parašyti nė eilutės. Vos tik Selma panorėda­vo užsirašyti kokią nors mintį, plunksna išslysdavo tarsi varveklis iš sužvarbusių pirštų; kai Verneris vargais negalais prisikalbindavo iš­džiūvusią savo ranką pavingiuoti vieną kitą žodelį, toji imdavo brai­žyti didingą antkapį su jo pavarde.

Tad parašyti vienas kitam apie kraupoką savo sielos būseną jie­du, suprantama, negalėjo, kaip negalėjo susėsti greta ant dailios sofos ir išsikalbėti apie pačią ydingiausią kūrėjų negalią – tylėjimą, jiedu užsimindavo apie savo bėdas ir vargus labai atsargiai, vos vienu kitu žodeliu, susitikę akademijoje arba prie karaliaus pietų stalo, kur bū­davo kasmet kviečiami.

Jiems atrodydavo, kad viską išsipasakojo ir nieko neliko nepasaky­ta. Tačiau abu slėgė kaltės jausmas dėl savo negalios, kūryba – tai būdas atgailauti už nepadarytas nuodėmes.

Pagaliau Verneris nusprendė paskambinti Seimai ir viską jai iš­dėstyti, tik ji viena galėtų įminti tylėjimo mįslę ir išaiškinti tą bežodį šifrą, jam teko ilgokai palaukti su telefono rageliu rankoje, nes Selma tuo pat metu mėgino prisiskambinti jam, todėl atrodė, kad linija užimta.

Tačiau ką jie begalėjo vienas kitam pasakyti, kūrėjo nevaisingu­mas negali būti žodingas, jie greitai suprato vienas kitą.

Nutarė susitikti Veterno ežero pakrantėje, tai buvo dar geras ga­las nuo Olshamaro, bet visai netoli Igelbekeno.

Gal jiedu drauge įveiks savo tylėjimą ir drovumą.

Tą dieną – tai buvo sekmadienis, vienas pirmųjų vasaros sekma­dienių, nes pagaliau atėjo vasara, – Verneris atsikėlė anksti, papusryčiavo, užsivilko juodą kostiumą, kurį buvo pasisiūdinęs Harleve prieš dvidešimt penkerius metus, į švarko kišenę įsidėjo porą sumuštinių, į dešinę ranką pasiėmė grubią kelionės lazdą, pasakė, kad veršienos kepsnys su marinuotais agurkais būtų paruoštas tik septintai valandai vakaro, kad grietinės padažas būtų tirštas ir pakaitinto sviesto skonio, ir išėjo ant laiptų į malonią saulės šviesą, kažkoks paukštis, tikriausiai vieversys, čireno padangėje virš jo galvos, kad dar butų patiekta ir keptų bulvių, nebereikėjo priminti, prie mėsos visada turi būti keptų bulvių.

Jis krypavo smulkiais žingsneliais, sparčiau žygiuoti neleido se­natviškos strėnos, tad prislopintu balsu niūniuodamas ir dainuodamas jis nusileido plynai iškirstu šlaitu, perėjo miškelį, pelkyną, paskui siau­ru takeliu patraukė senojo Lemundos tilto link.

Verneris fon Heidenstamas per ilgą savo gyvenimą išmoko dau­gybę melodijų. Kartais kokią nors padainuodavo. O dainuodamas būti­nai pagalvodavo: kokia smagi melodija, nesu dar tokios girdėjęs.

Po pusvalandžio pasiekė ežero krantą, atsisėdęs ant žemės, jis at­sisagstė ševro pusbačius ir nusiavęs padėjo ant tilto.

Po to atsistojo ir nužingsniavo per Veterno ežerą.

Žengė tvirtai, su pasitikėjimu, vanduo maloniai vėsino kojų pa­dus, o kai baksteldavo lazda, vandens paviršius skambėdavo lyg stik­las, Verneris dainavo, džiaugdamasis savo lengvumu ir polėkiu.

Jam tereikėjo nueiti pusantros mylios.

Po poros valandų jis pasiekė kitą ežero krantą, jau buvo vidur­dienis, saulė negailestingai kepino, kamavo troškulys, tačiau jis nesi­ryžo stabtelti ir pasilenkęs atsigerti.

Ant plokščio akmens ties Igelbekeno žiotimis jo lūkuriavo Selma. Ji atvažiavo ankstyvuoju rytiniu traukiniu iki Halsbergo, ten nusisam­dė vežiką, Askersundo miesto viešbutyje išgėrė puodelį arbatos ir su­valgė porą džiūvėsių, apsivilkusi šviesiai žaliu medvilniniu kelionės kostiumėliu ji panėšėjo į neregėtai vešlų krūmą su ką tik išsprogusia lapija. Ji protarpiais pašvilpiniuodavo kokį posmelį iš senos lopšinės, bet jau po poros taktų lūpos išdžiūdavo, ir garsas tarsi nuvytęs pranyk­davo.

Tolumoje pastebėjusi Vernerį, iš pradžių pamanė, kad ten valtis su smaila juoda bure, tačiau artėdama ji vis labiau panašėjo į žmogų.

Pagaliau ji atpažino Vernerį.

Likus keliolikai žingsnių iki kranto, kur ji sėdėjo, Verneris susto­jo. Abu žiūrėjo vienas į kitą džiaugdamiesi, pasiilgę, tačiau sykiu keis­tai nustebę.

Selma regėjo, kad ežero paviršius po Vernerio kojomis šiek tiek įlinkęs, bet nepratrūkęs. Išpampusios rankų gyslos tarsi darė jį per­matomą, jos buvo tamsiai mėlynos, kaip ir vanduo.

Pagaliau Selma sušuko: Tai tu čia, Verneri?

Taip, tai aš, atsiliepė jis.

Jiedu valandėlę patylėjo, bet ji neišturėjo ir prieš savo valią vėl sušuko: Tai tu eini per vandenį? O gal tu esi vaiduoklis?

Čia tikrai esu aš, atsakė Verneris. Aš tik pradėjau vaikščioti vandeniu.

Jis pažvelgė į saulę, ir ji pamatė jo kilnų, išdidų erelišką profily jis gerokai pasistengė, kad atrodytų tiesus ir jaunatviškas,

Ar tau visa tai neatrodo keista? paklausė Selma.

Taip, sutiko Verneris, kai tu man priminei, ir man pačiam pasidarė keista.

Tai prieštarauja gamtos dėsniams, pastebėjo Selma.

Aš visą gyvenimą su jais kovojau, atsakė Verneris.

Bet kaip tau tai pasisekė? su išgąsčiu paklausė Selma.

Pats nežinau, atsakė jis. Aš einu, ir tiek.

Ir kiek pamąstęs ramiai ir blaiviai pridūrė: Tai tikriausiai dėl mano sukalkėjusių venų.

Paskui atsigręžė į ją, ir Selma staiga išvydo, koks jis pasenęs, raukšlėtas, koks vaikiškai baikštus ir nepatiklus jo žvilgsnis, jis tarsi maldavo pritarimo, o ne sveiko protavimo.

Po to jie ilgokai tylėjo. Paskui Selma tarė jam: Taigi…

O jis užbaigė: Taigi mes nelabai ką teturim viens kitam pasakyti.

Jis tebestovėjo ramiai žiūrėdamas ant vandens, o ji nejudėdama tesėdėjo ant akmens, abu žiūrėjo vienas į kitą galvodami apie tas galimybes, kurios jiems visada atrodydavo negalimos, apie akivaiz­džius, realius dalykus, kurie jiems niekuomet netapdavo realybe, apie nematomas jungtis, kurios juos neišvengiamai išskirdavo.

Bergždžios pastangos!

Tad jie pamojo vienas kitam atsisveikindami, žinoma, ne visam laikui, bet tam tikra prasme galutinai.

Verneris apsisuko ir nužingsniavo atgalios per Veterno ežerą, sunkiai pasiramsčiuodamas savo lazda ir tolumoje regėdamasr Ovralido dvaro stogus; prie veršienos kepsnio jis įsinorėjo daniško alaus ir net pusbalsiu uždainavo apie keptą veršieną.

Selma vis dar sėdėjo ant akmens, regėjo, kaip jis mąžta, virsdamas tamsiu tašku, ir galiausiai išnyksta už Lila Rioknen.

Kai jis pradingo, ji atsistojo ir krypuodama žengė tuos keletą žingsnius link vandens.

Pasikėlusi sijonus, ji atsargiai, tarsi tikrindama, pastatė ant vandens dešinę koją. Tačiau vanduo nelaikė.

Paskui pamėgino kaire koja, bet ir ta paskendo vandeny.

Tada ji ėmė ramiai, dalykiškai, gal net kiek be nuotaikos bristi į vandenį, sijono palankus užsivertė kone iki alkūnių, vanduo pamažu apsėmė kelius, juosmenį, pečius, ir po valandėlės Selma pradingo Ve­rno ežere.

 

Praslinkus trejetui valandų, apie ketvirtą po pietų, ji vėl pasirodė. Iš pradžių plaukų kuodas, užsibaigiantis susuktu mazgu, po to didinga galva ir galiausiai visa figūra, tai buvo pora kilometrų piečiau nuo Askersundo, šlapiomis lūpomis ji garsiai ir melodingai švilpavo triumfo maršą iš „Aidos“. Išbridusi į krantą, ji pasipurtė tarsi senas paukštis, nukratė vandenį, delnais palygino žalsvą medvilninį drabužį ir nužingsniavo Askersundo linkui.

Ten nusisamdę vežiką iki Halsbergo, pernakvojo Karlstade, į kurį atvažiavo vėlyvuoju vakariniu traukiniu, ir pirmadienio vidurdie­nį buvo Morbakoje.

Tada Selma Lagerliof ir padiktavo romano „Ana Sverd“ pabaigą, „Vieno jaunuolio memuarus“, „Dienoraščius“ ir dar šį tą, visa tai sukūrė pabuvus penkiasdešimties, o gal net šešiasdešimties metrų gelmėje.

O Heidenstamas, kuris iš tikro vaikščiojo vandeniu – jau vien tas sugebėjimas vertas poeto plunksnos, – niekad nebeparašė nė vienos vertingos eilutės.


1 Selma Lagerliof (1958–1940) – viena žymiausių Švedų rašytojų, Nobelio premiją gavusi 1909 m.
Verneris fon Heidenstamas (1859–1940) – Švedų neoromantikas, poetas, istorinių romanų apie Švedijos istoriją autorius, Nobelio premiją pelnė 1916 m. – Vert. past.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių…

Zita Mažeikaitė. Didžioji nežinomybė Tomo Tranströmerio poezijoje

2015 m. Nr. 10 / Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis…

Zita Mažeikaitė. Sena knyga – atradimas šiuolaikiniam pasauly

2015 m. Nr. 5–6 / Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje.

Zita Mažeikaitė. Baltoji mergelė

2015 m. Nr. 3 / Skersvėjis nusiaubtoj
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.
Paskliautės freskoj –
vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,

Zita Mažeikaitė. Miręs klasikas – paršas išradingoj virtuvėj

2015 m. Nr. 1 / A. Strindbergas buvo vadinamas didžiuoju vienišiumi, tačiau toks jis buvo tik savo kūryboje, šiaip laisvalaikį mėgdavo leisti su draugais, nors tie, jo manymu, kai kada jį išduodavo. Jis nebuvo lyderis, bet juo tapdavo…