literatūros žurnalas

Werner Aspenström. Eilėraščiai

1997 m. Nr. 12

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Werneris Aspenströmas (1918–1997) – garsus švedų poetas ir prozininkas, išleidęs per 15 eilėraščių rinkinių, keleto literatūrinių premijų laureatas. 1969 m. už poeziją pelnęs mažąją Nobelio premiją.
Tai vienas ryškiausių moderniosios švedų poezijos atstovų, kritikų vadintas „kasdieny­bės poetizuotoju“. W. Aspenströmo poezijai būdingi paradoksai, uždara erdvė, ironija, spontaniški išgyvenimai. Čia nėra „melsvos poetinės miglos“, filosofinių samprotavimų, literatūrinių klišių ar šablonų.
W. Aspenströmas išsiskyrė iš pokarinių švedų poetų, kurių eilėraščiuose vyravo baimė ir pesimizmas. Jo eilėraščių rinkinys „Sniego legenda“, pasirodęs 1949 m., davė pradžią šešto­jo dešimtmečio lyrizmui, idilei, saulės šviesai, žaismei. Tai buvo savotiška atsvara penktojo dešimtmečio poezijai, skelbusiai baimę ir vertybių praradimą.
Savo eilėraščius poetas mėgdavo vadinti „užkalbėjimais“. Jis skeptiškai žiūrėjo į literatū­ros teorijas, „ieškodavo naujo, neapkartusio nuo estetikos peno“, bet ir jo paprastumas buvo daugiaprasmis.

 

Irklai

Paveldėjau valtį, bet neturėjau irklų.
Išsirinkau dvi nešakotas lentas,
užkėliau ant aukšto, kad išdžiūtų.
Po to praplyšo žemės pluta,
ėmė veržtis visokiausi
elektriniai velniai ir vorai.
Po 30 metų žemės pluta vėl užsitraukė.
Paspaudžiau gailestingajai seseriai ranką ir padėkojau
Paspaudžiau docentui ranką ir padėkojau.
Jis palinkėjo man laimingos kelionės.
Mačiau giraites, mačiau raudonus traktorius,
kurie trūkčiodami slinko geltonu lauku.
Jų skaičius mane nustebino.
Vartai prie mano tėvo namų buvo perdažyti.
Paspaudžiau broliui ranką ir nusilenkiau.
Paspaudžiau svainei ranką ir nusilenkiau.
Paskui nusiėmiau nuo aukšto tas dvi lentas
ir pasidariau iš jų porą irklų.
Tada pasigedau valties.
Atsisėdau ant perdžiūvusio tiltelio
ir ėmiau skaičiuoti savo metus.
Paskui nusviedžiau juos rėksmingom jūros kregždėm,
paukščiai nusinešė virš nendryno,
bet pradėjo mėtyti juos
kaip nevalgomus daiktus.


Dramblys

Afišos. Afišos.
Degančios akys.
Degančios akys.
Klausimai. Klausimai.
Ant kiekvieno gatvės kampo.
Jėzus tuoj ateis, ar tu pasirengęs?
Ne.
Apkaišytas plunksnom,
prožektorių apšviestas
palapinėj dramblys tyliai rūko
beprotybės cigaretę.


Sezono kulminacija ir pabaiga

Uždanga pakilo.
Dievas skėlė Jobui pirmą antausį.
Jobas trenkė atgal.
Pjesė ėmė mus dominti.
Ecce homo!
Štai jis tašo kryžių!
Štai jis jau kabo ant savo kryžiaus!
Karalių žudynės, tautų žudynės, ritualinės žudynės,
seksualinės žudynės…
Įvykis eina po įvykio,
to pageidauja teatro publika.
Paskutinė scena:
duobkasys pakelia kaukolę
žvaigždėm nusagstytam Jone –
tai Jano kaukė, dviveidė kaukolė!
Didinga?
O gal kelia juoką?
Hamletas apleidžia sceną.
       Lieka scena.
Žmonės apleidžia sceną.
       Lieka scena.
Užgesinamos šviesos.
       Lieka scena,
apgaubta tamsos,
scena buvo pirmiau negu tamsa,
negu istorijos žaidimai,
negu tos penkios religijos,
negu suodinas rankų atspaudas olose…
Medžiai ramiai sau puošėsi lapais.
Paukščiai niekieno nestebimi
nusiyrė vandeniu.


Veiksmo vieta

Šalyje nevyksta joks karas.
Karališkasis tiltas nebus susprogdintas.
Ant jo turėklų nutūpus melsvoji žuvėdra
žvalgos aplinkui,
jos žvilgsnis skvarbus kaip režisieriaus,
planuojančio filmą apie šio tilto susprogdinimą.
Pro šalį eidami du jaunuoliai
draugiškai pasibučiuoja pro ūsų užtvaras,
jie mėgina naujovišką stilių,
atrodo, lyg dalintųsi kramtomą gumą.
Kažkas sviedžia į vandenį „Dagens Nyheter“.
Laikraštis ne iš karto nuskęsta,
bet vis dėlto grimzta.


Šiaurės bendruomenė

Helsinky laikrodis rodė trečią,
Stokholme – antrą.
Saulė jau rengėsi ropštis
iš Baltijos jūros.
Tikras suomių poetas,
iškeikęs tikrą suomių poeziją,
įsitaisė lango nišoj
lyg raudonplaukė pelargonija
ir ėmė skaityti ką tik sukurtą savo eilėraštį.
Turbūt apie gamtą,
medžius ar kažką panašaus.
Mes nieko nesupratom,
bet nujautėm vis daugiau ir daugiau.
Tai tas pats, lyg vilkdamasis švarku
įkištum rankas tarp pamušalo ir medžiagos
ir įsipainiotum į švarko misteriją.
Eilėraštis ir saulė pasislinko
per kokį sprindį.
Pusiaugula lovoje,
pusiausėda ant grindų
mes įsivėlėm į audinį, kuris vis didėjo,
tai buvo bekraštis apsiaustas.
Taip, taip, ir šitaip atsitinka.


Gatvė

Mėnulio takas –
taip vadinosi pamėgtoji gatvė.
Mes ja eidavom
nežinia kur.
Parsinešti
nežinia ko
iš mūsų pasaulio.


Sapnas

Jeigu nesapnuoji gali išprotėti.
Tačiau per patį sapno vidurį pažadina protas
ir užsako tradicinius angliškus pusryčius.
Tada dar dieną dieną vaikščioji pusiau pamišęs.


Medinis
arkliukas

Gimiau Moros apskrity 1840.
Bergkarloso kaime mane nudažė raudona kaip rūdys spalva.
Daug kas manim jodinėjo.
Daug vežimų aš traukiau.
Bet ilgiausiai stovėjau po komoda
ir galvojau apie vaikus. kurie nuskendo.


Akys

Daugelį metų gyvenau nuomojamam kambary į šiaurės pusę,
bet man buvo nepakeliamos žmonių akys.
(Taip jau atsitiko.)
Po to gyvenau kambary į rytų pusę,
bet man buvo nepakeliamos žmonių akys.
(Tai buvo mano paties bėda.)
Dabar gyvenu kambary į pietų pusę,
bet man nepakeliamos žmonių akys.
(Per vėlu ką nors keisti.)
Šiandien čia neįprastai tylu.
Dviem aukštais žemiau kažkas kala į sieną vinį,
paskui numeta į šalį plaktuką.
Pušynas ošia durų staktoj, slenksčiuose.
To ošimo pilnas ilgasis stalas, kurį padarė man brolis.
Šakos grindyse tarsi akys gaudo mano žvilgsnį,
o aš – jų.
Kažkas, pristigęs laiko, pasakė:
„Jei turėčiau laiko, galėčiau viską paaiškinti“.
Laiko aš užtekčiau.
Tačiau beveik nieko negaliu paaiškinti.


Kanalas

Eikš.

Nuvažiuokim į tokią vietą, kur nieks neiškylauja,
nusileiskime slidžiu skardžiu prie žalsvo kanalo,
kur svyra gluosnių šakos!

Kitapus dviračiu važiuoja mergaitė
raudonais drabužiais,
jos kasa, regis, tuoj išsileis.

Prie mūsų kvarksėdama artinasi laukinė antis
per šalnos nuspalvintą, bet dar stačią žolę.

Keisti tie paukščiai,
jie alsuoja visa plunksnuota savo esybe.


Ryto brėkšma

Pakilo vėjas.
Prabudęs žiogas
žada nustebint visą pasaulį.
Geltonų pakelės žolynų vardas
toks pat kaip Jono.
Žodis buvo gerokai anksčiau už Pradžią.


Malūnas

Sakmės pradžioj ramiai plytėjo sustingę visos jūros,
ežerai, miškų akivarai, užtvankos ir balos,

kol Žemės rutulys pasivertė ant šono
(Kas jį pavertė ant šono?),

vanduo tada pradėjo bėgti upėm,
upeliais, upeliukais, vagelėm, kol atsirado sraunumos.

vandens ratas, girnų akmenys, grūdai,
kuriuos reikėjo malti,

malūnininkas atsirado, o vėliau – ir jo vaikai,
sustoję prie nubalinto malūno jie žiūrėjo

į vandenį, kurs šniokštė lataku
(Kas vertė jį taip šniokšti?),

o žemė vėl atsivertė (kas tai padarė?),
ir vandenys nuščiuvo ir sustingo.

Sakmė! – sušuko Pasakotojas,
sakmė sustabdė tą malūną,

sakmė ir vėl paleido.


Muzikantas ir užrašinėtojas

Senasis muzikantas jau nebegalėjo groti,
tik pusbalsiu dainuoti.
Bedantis muzikantas jau nepajėgė dainuoti,
tik švapsėjo.
Tam jo švapsėjime girdėjosi daina,
dainoj galėjai justi stryko raudą,
stryko raudoj – laukinę upę.
patenkintas užrašinėtojas skubėjo dviračiu namo,
jo portfelyje buvo penkios mylios Dalos upės.


Prisipažinimai

Ji eina į savo bažnyčią.
Jis – į savo pakrantę.

Ji geria vyną,
kuris vėl ir vėl
virsta krauju.

Jis stovi prie vandens,
kurį banga po bangos
paverčia vandeniu.

Ramiu švininiu ežeru
staiga nubėga skersos bangelės.

Gal čia vėjas
taip braukia per Dievo veidą?

O gal ir mes –
kaip tie vandens ribuliai?

Apie tai jiedu kalbėjo
iki pusiaunakčio.

Ji išėjo į savo bažnyčią.
Jis – į savo pakrantę.


Sniego laiškas

Žodis jungias prie žodžio
į „eilėraštį“.
Į Babelio bokšto sumaištį.

Štai taip. mano sese
iš mėlynosios verandos.


Niekas nebuvo Mėnulyje

Kai kurie melagiai tvirtina,
net ir moksliniuose straipsniuose,
kad žmogus buvo Mėnulyje
ir atvežė jo grunto.

Niekas nebuvo Mėnulyje.
Niekas niekada nenužengs
ant Mėnulio.

Mėnulis – tai karvė pritvinkusiu tešmeniu.
Mėnulį galima melžti tik rankomis.
Taip buvo Rigvedos laikais.
Taip bus visada.

Retkarčiais jis atgręžia į mus savo karvišką akį
ir stebisi: kada gi jūs pasisotinsit?
Tai žino kiekvienas liaudies astronomas
ir visi, kas nori žinoti tiesą.

Versta iš: Werner Aspenström. Dikter. Man Pocket. Stockholm, 1986.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių…

Zita Mažeikaitė. Didžioji nežinomybė Tomo Tranströmerio poezijoje

2015 m. Nr. 10 / Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis…

Zita Mažeikaitė. Sena knyga – atradimas šiuolaikiniam pasauly

2015 m. Nr. 5–6 / Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje.

Zita Mažeikaitė. Baltoji mergelė

2015 m. Nr. 3 / Skersvėjis nusiaubtoj
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.
Paskliautės freskoj –
vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,

Zita Mažeikaitė. Miręs klasikas – paršas išradingoj virtuvėj

2015 m. Nr. 1 / A. Strindbergas buvo vadinamas didžiuoju vienišiumi, tačiau toks jis buvo tik savo kūryboje, šiaip laisvalaikį mėgdavo leisti su draugais, nors tie, jo manymu, kai kada jį išduodavo. Jis nebuvo lyderis, bet juo tapdavo…