literatūros žurnalas

Claes Andersson. Eilėraščiai

2004 m. Nr. 3

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Claesas Anderssonas – Suomijos švedų poetas (g. 1937). Iš profesijos – psichiatras, apie trisdešimt metų dirbęs šį darbą. Išleidęs daugiau kaip dvidešimt poezijos rinkinių, tris prozos knygas, parašęs per dvidešimt pjesių. Eilėraščiai versti į dešimt kalbų. C. Andressonas yra vadovavęs Suomijos švedų rašytojų sąjungai, buvo Suomijos parlamento narys, kultūros ministras.


Etiudas vasaros vėjui

Ji eina su vėju plaukuose
Jos eisena patinka man
Patinka man kad ji
su vėju plaukuose
Patinka kaip ji eina
kaip plaikstos jos plaukai
patinka vėjas šiaušiantis jos plaukus
Man patinka kai ji šitaip eina
Patinka man jos eisena su vėju plaukuose
Patinka vėjas plaikstantis jos plaukus
Patinka kaip tai daro vėjas
Man patinka
ji eina o vėjas draiko plaukus
Ji man patinka ir vėjas man patinka
kai ji eina palaidais plaukais
man patinka kad vėjui patinka jos plaukai
Ji man patinka kai eina su vėju plaukuose


*

Visa, ką turiu – parduodama.
Kambarys, knygos, rankos, pianinas, stalo įrankiai,
        visi mano daiktai.
Parduodu ne tam, kad praturtėčiau, o tam,
        kad likčiau beturtis.
Parduodu už pačią mažiausią kainą.
Mūsų meiles guoly palikai ištirpusio sniego
        kvapą
Peržiemojęs džiaugsmas, vaikiška pirštinė,
        tuščias vyno butelis.
Tai, kas pastovu, kinta, mažėja, virsta
        nepastovumu.
Jokia šviesa neprilygsta žmogaus šviesai.
Nebejuokaukim, kad upė teka į jūrą, kokie gražūs krantai
        plaukia pro šalį.


*

Neviltis – per stiprus žodis,
nors nežinau… Tas liūdesys
nepagydomas, nes jis niekada nepraeina
Čia visa jo stiprybė ir jo vaisingumas,
valdantis tai, kas mumyse dar nesunaikinta
Kas nejaučia liūdesio, tas nieko neturi
Nejaučiantis liūdesio gali imtis
bet ko! Ir su bet kuo!
Nepažįstantis liūdesio nieko neprarado
ir nieko neįgijo
Žmogus, nepatyręs liūdesio, nežino, kas yra
skausmas, susitaikymas Ir eilėraštis
gimsta iš liūdesio, iš to, kuris glūdi
džiaugsmingo rato stebulėj
ir išgiedrėjęs virsta visa suvokiančia akim

*

Mes spendėme spąstus žvėrims ir gaudėm paukščius
        didžiuliais tinklais.
Mes patys paskelbėm save išrinktaisiais.
Kirtom miškus, deginom žolę ir krūmus.
Mes kapojom patys save, rovėme širdį iš savo kūno,
        draskėm ir tąsėme savo žarnas, žalojome lytį.
Lupinėjom akis, graužime kojas.
Mūsų alkis didėjo bevalgant.
Kokia čia chroniška liga, kas čia per alkis, ėdantis mus
         iš vidaus ir verčiantis ėsti save ir kitus.


*

Storumas – tai būdas visiems apsiskelbti: mano alkis siaubingas.
Tai kalba, iš kurios visi šaiposi, mergos miršta iš juoko.
Niekas kitas savo artimui nesuteiks tiek džiaugsmo
         kaip storulis.
Nieks dorai nesupranta, ką storulis norėtų pasakyti.
Tai kurčnebylio kalba, vis rodant tuos pačius ženklus,
         per visą gyvenimą.
Iš kur rastis jausmams, seksualiniam potraukiui?

Eunuchas, taip mano jie.
Bjauru būti storam, nors veidrodžius išdaužyk.
Kas vakarą užmigdamas meldies, kad atsibustum liesas.
Dievas negirdi, jis mūsų nekenčia.
Pilvas tampa kliūtim, kai nori su bet kuo suartėt.
Niekad nieko iš to neišeina.
Prisipažintum, kad neištveri to baisaus alkio ir daraisi storas,
         jie tave užmuštų.
Ir jie dar sako, kad storuliai yra geraširdžiai, o kad jie žinotų!
Kai esi storas, visą laiką numetinėji svorį.
Tai kenkia nervams, turi nuolat valgyti, kad įstengtum
         visą laiką numetinėti svorį.
Kai mirtinai save suvalgysi, jie įspraus tave į tuščią dėžę,
         kurioj nerasi nė trupinio, nė sūrio luobo.
Koks iš esmės tu buvai, nieks nesužinos.

 


*

Apie būsimą savo gyvenimą, kai pavirsiu veja,
galėsiu pasakyti tik tiek:
Jaučiuosi pusėtinai!
Pagaliau esu trumpai nukirptas (ji visada to norėjo)
Lietus man patinka, kaip ir anksčiau
Be reikalo vengiau futbolo
Basos vaikų kojos smagiai kutena man nugarą
Aš mėgstu ilgai pamiegoti (laikrodis paliko šiapus)
Mano kaimynai – Pušiniai, Egliniai, Beržiniai
Per mane nutiesti ilgi, gaudžiantys vamzdžiai
Vasarą ant manęs gulinėja jaunos įkaitusios moterys
Jaudulys tarsi kurmis ima rausti man vidurius
Saulė, patekėjus rytiniam griovy, nusileidžia į vakarinį
Miegu aukštielninkas po atviru dangum
Žvaigždės tiksi ant naktinio staliuko
Visos kalbos apie varputį man atrodo juokingos, kaip ir anksčiau
Kartą atsirado kažkoks miesto planuotojas ir mane išmatavo
Man ilgai skaudėjo po to
Kai kada atrodo, lyg vyrai sustoję šlapintųs ant manęs
Anksčiau nebuvau pastebėjęs, kokie gražūs mano delnai
Kai katės žiaumoja mane, žinau, kad artėja lietus


*

Mes vasaras prisimenam, tik vasaras
Jose užsimiršdavom, jos mus išryškindavo
Rudens vakarais vartydavom tą dieną albumus,
mūsų vaikai kasmet vis didesni,
nužydėję kaip saulėgrąžos išnyksta
Vasarų aidai, vasariniai mūsų balsai
sulapoję vasaros dienom, vaišės sode, prisimeni? O taip!
Verandoj planuodavom ateinančią vasarą, ką reiks pakeisti nudažyti…
Vasara suteikdavo gyvybės visam rudeniui, žiemai, pavasariui
Kai braidydavom purvą ir sniegą
Kai tamsoj eidavom į darbą ir su tamsa grįždavom namo
vasara šviesdavo tarsi žibintas mūsų rankoj
Vasarą susitikom, pamilom vienas kitą, vasarą mylėjomės
tiesiog ant žolės, taip tai buvo vasarą!
Ir vaikus pradėjom per trumpas vasaros naktis, tuos išblyškusius kovo vaikus
Jeigu kas nesisekdavo, viens kitą guosdavom sulauksime vasaros
Kartais jos būdavo lietingos ir šaltos
Sėdėdavom vasarnamio virtuvėj, skaitydavom, sužvarbę gerdavom arbatą
Kokia lietinga vasara, tik tiek pasakydavom
Nepaprasta vasaros galia
Tai stebuklas
Jei būtume bent kiek religingi, mums nereikėtų kitų dievų


*

(positive thinking)

Briuselis garsėja saulėtu oru ir
       atliekų tvarkymu.
Mano potencija ir mano dantys
       dar niekad nebuvo tokie geri.
Kiekvieną laisvą valandėlę klausausi Wagnerio
       ir varau Proustą.
Maža bėda, jeigu uždusiu ir mano kūną
       suės graužikai.
Panikos priepuoliai – sena praeitis.
Politika – tai pagarba kitaminčiams,
       kilnumas ir dora.
Man niekad nesinori uždrožti žmonai
       per veidą.
Ruduo – mėgstamiausias laikotarpis,
       minčių ir proto giedra.
Kaip miela ankstyvą rytą mėgautis
       kapų vienatve.
Aš – laimingas žmogus.


*

(Larsui Huldenui)

Nerasim didesnės taikos kaip jūros dugne.
Niekas netrokšta pakilti iš jūros dugno.
Jokia vieta negali prilygti jūros dugnui.
Tas, kuris mano kitaip, nėra regėjęs jūros dugno.
Jokio karo, jokią kautynių jūros dugne.
Nieks nėra žuvęs mūšyje jūros dugne.
Šviesa niekur nėra tokia švelni kaip jūros dugne.
Ir mirtis pati švelniausia jūros dugne.
Meilė beribė jūros dugne.
Pavydo, keršto, smaugiančios neapykantos nėra
                  jūros dugne.
Dangus ir vandenys lyg mylimieji jūros dugne.
Grigorij Sokolov groja Šubertą jūros dugne.
Nei telefono, nei atsakovo jūros dugne.
Vaikystė rodos kaip sapnas jūros dugne.
Nors sako, kad begemotai nusibaigia
                  jūros dugne.
Viskas minkšta ir aptaku jūros dugne.
Jei gyvenčiau kitur, atiduočiau gyvybę,
                  kad pamatyčiau jūros dugną.
Jei kada čia buvai, manyk, kad buvai
                  ir jūros dugne.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių…

Zita Mažeikaitė. Didžioji nežinomybė Tomo Tranströmerio poezijoje

2015 m. Nr. 10 / Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis…

Zita Mažeikaitė. Sena knyga – atradimas šiuolaikiniam pasauly

2015 m. Nr. 5–6 / Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje.

Zita Mažeikaitė. Baltoji mergelė

2015 m. Nr. 3 / Skersvėjis nusiaubtoj
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.
Paskliautės freskoj –
vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,

Zita Mažeikaitė. Miręs klasikas – paršas išradingoj virtuvėj

2015 m. Nr. 1 / A. Strindbergas buvo vadinamas didžiuoju vienišiumi, tačiau toks jis buvo tik savo kūryboje, šiaip laisvalaikį mėgdavo leisti su draugais, nors tie, jo manymu, kai kada jį išduodavo. Jis nebuvo lyderis, bet juo tapdavo…