literatūros žurnalas

Tom Tranströmer. Gedulo gondola Nr. 2

1995 m. Nr. 8–9

Iš švedų k. Vertė Zita Mažeikaitė

Tomas Tranströmeris (g. 1931) laikomas žymiausiu šiandienos švedų poetu modernistu, daug verčiamas Europoje ir Amerikoje.
T. Tranströmerio modernizmas, asketiškai taupus stilius, grafiškai vizualūs vaizdai, mįslingas turinys išskyrė jį iš sentimentalios, dažnai ekshibicionistinės moderniosios švedų poezijos. Jo kūryba internacionali ir sykiu labai švediška.
Tai poetas, kuris kiekviename eilėraštyje tarsi viską pradeda iš naujo, taip vartoja žodžius, jų reikšmes ir motyvus, kaip niekas lig tol jų nevartojo. Daugelis prisipažįsta atradęs jo poezijoje išeities tašką, vietą, į kurią galima nusileisti, tvirtą žemę. T. Tranströmerio poezija tarsi leidžia pajusti, koks netikėtas ir paslaptingas gyvenimas. Tai sugestyvi lyrika.
Poetas yra išleidęs 12 plonų savo eilėraščių rinkinių, apdovanotas keliomis literatūros premijomis. Prieš penkerius metus jis sunkiai susirgo (insultas). Iš dalies įveikęs savo ligą, išleido dar vieną eilėraščių knygą „Prisiminimai regi mane“. Tokiu pat pavadinimu T. Tranströmerio poeziją žada išleisti mūsiškė Rašytojų sąjungos leidykla.
Poezijos knygoje „Gyviesiems ir mirusiems“ (1989) T. Tranströmeris yra sukūręs ne vieno garsaus rašytojo, dailininko, kompozitoriaus portretą. „Gedulo gondola Nr. 2“, kurią poetas parašė 1990 m. pavasarį, skirta Francui Listui. Kas paskatino poetą pasirinkti anų laikų muzikos pasaulio liūtą, moterų numylėtinį, tokį savotišką ir savo gyvenimu, ir kūrybos stiliumi? T. Tranströmeris vaizduoja jau senyvą Listą, ir pats eilėraštis pavadintas kaip ir paskutinis didžiojo muzikos fortepijono kūrinys.


I

Du seniai, uošvis ir žentas. Listas ir Vagnerts, gyvena
       prie Canal Grande
sykiu su nenuilstančia moterim, ištekėjusia už karaliaus
       Mido,
kuris visa, ką tik paliečia, paverčia Vagneriu.
Žalzgana jūros vėsa per grindis smelkias į rūmus.
Vagneris jau yra paženklintas, garsusis Kasperio profilis
        labiau nuvargęs negu anksčiau,
veidas lyg balta vėliava.
Gondola sunkiai pakrauta jų gyvenimais, du kartus
pirmyn ir du kartus atgal, o trečią kartą – jau tiktai vienas.


II

Prasiveria rūmų langas, nuo skersvėjo persikreipia veidas.
Kanalu plaukia šiukšlių gondola, irkluojama dviejų banditų.
Listas parašė porą akordų, jie tokie sunkūs, vertėtų
pasiųsti juos į Padujos mineralogijos institutą, kad ištirtų.
Meteoritai!
Per sunkūs, kad galėtų ilsėtis, jiems skirta
vis grimzti į ateitį iki pat rudmarškinių laikotarpio.
Gondola sunkiai pakrauta sutupdytų ateities akmenų.


III

Anga į 1990-uosius.

Kovo 25-oji. Grėsmė Lietuvai.
Sapnavau, kad esu didžiulėj ligoninėj.
Ten nebuvo personalo. Vien tik pacientai.

Tam pačiam sapne ką tik gimus mergaitė
kalbėjo giliamintėm sąvokom.


IV

Šalia savo žento, tų laikų garsenybės, Listas tėra kandžių
      išvarpytas kilmingas senjoras.
Tarytum kaukė.
Gelmė, išbandžius ir atmetus visokiausias kaukes, jam
      parinko šitą –
gelmė nori įsiskverbti į žmonių tarpą, neparodydama
      savo veido.


V

Abatas Listas įpratęs nešiotis kelionės krepšį per šlapdribą
      ir per kaitrą,
o kai jis numirs, nebebus ko stotyje pasitikti.
Šiltas puikaus konjako dvelksmas dažnai sužlugdo jo užduotis.
Jis visada turi užduočių.
Du tūkstančius laiškų pasiųsti per metus!
Mokinys šimtą kartų perrašo neteisingą žodį,
      kol paleidžiamas namo.
Gondola sunkiai pakrauta gyvenimu, jis paprastas ir tamsus.

VI

Atgal – į 1990-uosius.

Sapnavau, kad veltui trenkiausi dvidešimt sykių.
Paskui viskas ėmė didėti.
      Žvirbliai pasidarė kaip vištos,
taip čirčkė, kad net apkurtau.

Sapnavau, kad nusipiešiau fortepijono klavišus
ant virtuvės stalo. Ir ėmiau be garso jais groti.
Kaimynai užėjo pasiklausyti.


VII

Fortepijonas, tylėjęs per visą „Parsifalį“ (bet klausęsis),
      pagaliau gauna prabilti.
Dūsauja… sospiri…
Kai Listas vakarais ima skambinti, Jis spaudžia jūros pedalus,
kad žalia gelmių jėga prasiskverbtų pro grindis
       ir susilietų su rūmų akmenimis,
Labą vakarą, gražioji giluma!
Gondola sunkiai pakrauta gyvenimu, jis paprastas ir tamsus.


VIII

Sapnavau, kad turiu skubėt į mokyklą,
    aš vėluoju.
Klasėj visi su baltom kaukėm.
Neatspėsi, kuris iš jų – mokytojas.



Gelmės muzika

Šiame kelių dalių eilėraštyje susipynę du skirtingi laikotarpiai: poeto dabartis ir daugiau kaip šimto metų senumo praeitis, kai gyveno F. Listas. 1882 m. pabaigoje. 1883 m. pradžioje F. Listas aplankė Venecijoje savo dukterį Cosimą ir jos vyrą kompozitorių R. Vagnerį. Po kelių mėnesių R. Vagneris mirė.

T. Tranströmeris 1990 m. kovo mėnesį keletą savaičių praleido Venecijoje, rinkdamas medžiagą istoriniam savo eilėraščio fonui. Čia jį pasiekė žinios iš besivaduojančio Pabaltijo: „Kovo 25-oji. Grėsmė Lietuvai“. Pats poetas biografiškai susijęs su Pabaltijo kraštais: jo motinos tėvas buvo locmanas, Baltijos jūra ne sykį lankęs Rygą ar Liepoją. Poetui šie kraštai visada buvo svarbūs ir giminiškai artimi. Jis yra parašęs poemą „Baltai“ (1974), pagal ją net savotiškas filmas, kur pats autorius skaito savo tekstą. Taigi tų metų Pabaltijo įvykius T. Tranströmeris išgyvena su nerimu ir viltim: „<..> ką tik gimus mergaitė kalbėjo giliamintėm sąvokom“.

Poetą tarsi apėmęs dvilypis jausmas: būdamas Venecijoje jis mato nyks­tantį, pamažu į jūrą grimztantį miestą – „žalzgana jūros vėsa per grindis telkias į rūmus“. Kanalų vanduo kyla namų sienomis, skverbiasi į ten gy­venančius žmones, į jų sapnus, į sąmonę. O kažkur toli, prie kitos jūros, trys Baltijos valstybėlės vaduojasi iš ilgos priespaudos. Tai teikia poetui viltį.

„Gedulo gondolą“ F. Listas parašė Venecijoje, dar prieš Vagnerio mirtį. T. Tranströmeris, prieš vykdamas į Italiją, kruopščiai išstudijavo šį kompozitoriaus kū­rinį savo namuose prie pianino.

F. Listas (1811–1886) minėto apsilankymo Venecijoje metu jau buvo se­nas, sulaukęs 71-erių metų, kamuojamas įvairių fizinių negalių (sirgo vanden­lige), bet vis dar veiklus kaip kompozitorius, mokytojas ir dirigentas. Jis jau viešai nepasirodydavo kaip pianistas virtuozas, bet tebebuvo Europos muziki­nio pasaulio garsenybė, dalyvaudavo įvairiose iškilmėse, šventėse, privačiose ir labdaringose kontinento renginiuose. Jis neturėjo pastovaus būsto, nuola­tos keliaudavo, o apsistodavo kartais Veimare, kur turėjo pareigas kuni­gaikščio rūmuose, kartais Romoje – ten proteguojamas kilmingo kardinolo su­kiodavosi kaip abatas Vatikano sluoksniuose – ar Budapešte, kur, supranta­ma, buvo centrinė savo gimtinės muzikinio gyvenimo figūra.

Šis nenuilstantis, nuolat keliaujantis žmogus ir pavaizduotas penktoje T. Tranströmerio eilėraščio dalyje su kelioniniu krepšiu, skubantis su kokia nors „užduotim“. Jis palaiko ryšius su dvasiniais ir pasaulietiniais kuni­gaikščiais, mecenatais, leidėjais, koncertų rengėjais, muzikais, draugais ir gerbėjais – ne tik juos aplanko, bet ir susirašinėja. „Du tūkstančius laiškų pa­siųsti per metus!“ – nustebintas sušunka T. Tranströmeris. Didžiuma tų laiškų, parašytų vokiškai, prancūziškai, itališkai, išleisti atskira knyga, kurią poetas tikriausiai skaitė. Jis sako, jog dabar ir pats gerai neprisimena, kokiais litera­tūriniais šaltiniais naudojosi rinkdamas medžiagą apie F. Listą.

Turtinga rusų–lenkų kilmės kunigaikštienė Carolyne von Sayn-Wittgenstein, beveik trisdešimt metų buvusi F. Listo gyvenimo draugė ir globėja, priekaiš­taudavo dėl jo pomėgio išgerti. Apie tai T. Tranströmerio užuomina: „Šiltas puikaus konjako dvelksmas dažnai sužlugdo jo užduotis“.

Kita didelė F. Listo gyvenimo aistra, trukusi vienuolika metų, buvo grafienė Marie d’Agoult, su kuria susilaukė trijų vaikų, tarp jų ir dukters Cosimos, gi­musios 1837 metais. Tai ši mylima duktė minima kaip „nenuilstanti moteris, ištekėjusi už karaliaus Mido“. 1882 m. Cosimai buvo 45-eri metai, Ji jau beveik dešimtmetį gyveno ištekėjusi už R. Vagnerio, kuris paveržė ją nuo pirmo­jo vyro, garsaus pianisto ir dirigento Hanso von Bulowo. F. Listas, labai vertinęs Bulową, buvo nepatenkintas skyrybomis, bet vėliau susitaikė su naujuoju žentu.

F. Listas žavėjosi R. Vagneriu kaip kompozitorium, bet dažnai būdavo skeptiš­kas pažiūroms. Kai 1882 metų pabaigoje F. Listas atvyko į Veneciją, 69-erių metų R. Vagneris jau buvo įkopęs į savo šlovės viršūnę, išgarsėjęs visoje Europoje. Visa, ką jis paliesdavo, netapdavo auksu kaip karaliui Midui, bet pinigų jam netrūko, gyveno puikiuose rūmuose. Tik pora metų jaunesnis R. Vagneris atrodė geriau už savo uošvį, tačiau paskutiniuose portretuose, kaip sako T. Tranströmeris, „garsusis Kasperio profilis labiau nuvargęs negu anksčiau, veidas lyg balta vėliava“. Iš išorės nebuvo matyti, kad Vagneriui telikę gyventi vos keletas mėnesių, tačiau F. Listas kažkokiu būdu jau anksčiau ir dar gruodžio mėnesį sukūrė savo fortepijoninį kūrinį „Gedulo gondola Nr. 2“.

Viename savo laiške jis rašė: „Tarsi kokios nuojautos persmelkta rašiau šią elegiją Venecijoje, telikus šešioms savaitėms iki Vagnerio mirties“ (1883.II.13). Impulsą davė pro rūmus praplaukusi laidotuvių gondola su numirėliu, tai ir tapo kūrinio pavadinimu. Tame pačiame laiške Listas apie mirtį rašė: „Jau nuo jaunų dienų aš laikau mirtį daug paprastesniu dalyku negu gyvenimą. Nors prieš pat galą dažnai apninka kraupūs, ilgai varginantys skausmai ir kančios, vis dėlto tai visada atneša išsivadavimą iš ne savo užsikrauto egzistencijos jungo. Religija sušvelnina tą jungą, nors mūsų širdis, jo slegiama, nuolat plūsta krauju“.

Tad kas gi yra bendro tarp F. Listo ir T.Tranströmerio? Kontrastas tarp keliaujančio demoniškojo virtuozo F. Listo ir kuklaus, psichologu ilgokai dirbusio šeimos tėvo T. Tranströmerio yra beveik komiškai didelis, tačiau poetas metams bėgant darosi panašus į nenuilstantį abatą. Važinėdamas po pasaulį dažnai skaitydamas savo eilėraščius, jis irgi patyrė tam tikrą gyvenimo elegan­cijos skonį ir entuziastingą pripažinimą.

Beje, 1990 m. lankydamasis Venecijoje jis buvo apsistojęs ne ištaigin­guose rūmuose, o bute netoli San Marco aikštės. Tą prieglobstį jam suteikė draugas, Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis. T. Tranströmerio žmona Monika man apie tai kovo mėnesio laiške rašė: „Tai buvo senas, tamsus ir drėgnas butas, užgriozdintas kuriozinėm senienom. Už vonios kambario sie­nos tyvuliavo kanalo vanduo, įsisukęs vėjas nuolat atidarydavo vonios kambario langą. Mes miegojom dulkėtoj XVIII a. lovoj, Tomas kiekvieną rytą pasa­kodavo man savo sapnus. Tame miegamajame jis pirmą kartą savo gyvenime pamatė vaiduoklį. Kažkokia moteriška būtybė (iš pradžių jam pasirodė, kad tai aš) praslinko pro mūsų lovą ir dingo sienoj. Tos kelionės metu Tomas jautėsi labai pavargęs, Jam kėlė nerimą politinė padėtis. Ypač jis nerimavo dėl Lietuvos…“

Gondola asocijuojasi su Charono valtim. Mirtis, gelmė jau koks dešimtme­tis vyrauja T. Tranströmerio poezijoje. Šiame eilėraštyje gelmė personifikuota – tai būtybė, slepianti savo veidą ir norinti „įsiskverbti į žmonių tarpą“. Gal tai mirtis arba viena iš jos kaukių? Aišku tik viena – gelmėje visi lygūs.

Šiame straipsnyje, autoriui leidus, panaudotos švedų literatūrologo ir rašytojo Stafano Bergsteno mintys. Beje, S. Bergstenas yra išleidęs esė knygą apie T. Tranströmerį „Viltinga mįslė“ (1989).

Straipsnį parengė Zita Mažeikaitė

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…