literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Besidairant į Švediją

2014 m. Nr. 2

Tarptautinio penkiolikmečių raštingumo tyrimo (PISA – Programme for International Student Assessment) 2012 m. rezultatai gerokai nuliūdino švedus. Šešiasdešimt devyniose šalyse buvo tiriami mokinių skaitymo, gamtos mokslų ir matematikos gebėjimai. Švedija sykiu su tokiomis išsivysčiusiomis šalimis kaip Suomija, Islandija, Naujoji Zelandija ir Australija smuktelėjo žemiau vidurkio.

Raštingumo tyrimui Švedijoje buvo atrinkta apie penki tūkstančiai mokinių (daugiausia devintos klasės) iš dviejų šimtų mokyklų. Dėl atrankos šiuos tyrimus vykdančiai organizacijai OECD (Organisation for Economic and Social Cooperation and Development) švedai priekaištų neturi. Didesnį susirūpinimą jiems kelia klausimas, kodėl per pastarąjį dešimtmetį taip suprastėjo mokinių parengimas, kas mokykloje yra blogai ir ką reiktų keisti.

Mokiniai, stokojantys skaitymo gebėjimų, nesugebantys suprasti pateiktos informacijos, interpretuoti teksto ar nusakyti jo turinio, neįstengs įgyti reikiamo išsilavinimo, negaus tinkamesnio darbo, gal net pateks į visuomenės užribį ir taps jos našta.

Remiantis minėtu tyrimu, kas trečias paauglys prastai supranta perskaitytą tekstą ir modernios visuomenės informaciją (tyrime naudojami ne tik įprasti prozos, bet ir įvairūs dokumentiniai tekstai: sąrašai, lentelės, grafikai, diagramos). Mergaičių rezultatai geresni negu berniukų. Švedams tai kelia rimtą susirūpinimą.

Stokholmo universiteto docentė Gunilla Molloy, ieškanti šios bėdos priežasčių, kaltina ne vien mokyklą, bet ir visuomenę. Berniukai per daug laiko praleidžia prie kompiuterio, o tie, kurie skaito, dažniausiai renkasi knygas apie istoriją, ypač Antrąjį pasaulinį karą, noriai skaito fantastines ir mokslo populiarinimo knygas. Kartais jie net geriau už savo mokytojus supranta kompiuterines ar vaizdo programas.

Mokytojai, norėdami paskatinti paauglius daugiau skaityti grožinės literatūros, jiems aiškina, kad literatūra teikia daugiau žinių, daugiau išgyvenimų, turtina mokinio kalbą, stiprina jo asmenybę, kultūrinį individualumą. Deja, paaugliai, atrodo, tik pasišaipo iš tokių argumentų. Daugelio manymu, literatūros skaitymas tik menkina jų asmenybę. Jeigu kurį nors bendraklasiai pamatys su grožinės literatūros knyga (apie poeziją net nekalbėsim), jo autoritetas sumažės.

Anot G. Molloy, mokyklos klasė – tam tikra socialinė arena, bet ji nėra neutrali, ji dar priklauso ir nuo mokinių lyties. Šviesiaplaukė mergaitė klostuotu sijonėliu po mėnesio jau gali atrodyti kaip tamsiaplaukė pankė, jos pokytis bus išorinis. Mokiniui daug svarbesnė jo tapatybė pagal lytį, „vyriškas“ ar „moteriškas“ elgesys. Literatūros skaitymą berniukai laiko moterišku, juokingu, nuobodžiu užsiėmimu. Sėdėti šalia mergaitės – nevyriška, kalbėti, rašyti apie literatūrą – taip pat nevyriška, atsiriboti nuo visko, kas moteriška, – tai jau vyriška! Mokytojams iš tiesų nelengva paauglius įtikinti, jog grožinės literatūros skaitymas skatina „naratyvinę vaizduotę“, padeda suprasti kitų žmonių mintis, jausmus, tarsi pažvelgti į jų gyvenimą kitomis akimis. „Naratyvinė vaizduotė“ praverčia renkantis psichologo, teisininko, pedagogo profesijas.

G. Molloy nuomone, mokytojams turėtų padėti vyriškoji visuomenės dalis. Jeigu tėvas neskaito knygų, tai ir jo sūnus neskaitys. Mokykloje savo „vyriškumą“ ginantis sūnus modernioje visuomenėje bus pralaimėjęs. Literatūros vaidmenį švietimo sistemoje švedai laiko prioritetiniu, politiniu dalyku. Mokyklos uždavinys – išauklėti demokratiškus piliečius, ir visuomenė čia taip pat neturi likti abejinga. Grožinės literatūros skaitymas mergaites ir berniukus turi vienyti, o ne atskirti, svarstant apie tai, kaip kiti žmonės mąsto, gyvena, ką jaučia.

Jau nuo XX a. devintojo dešimtmečio pastebėta, kad Vakarų pasaulyje akivaizdžiai mažėja mokinių domėjimasis matematika ir gamtos mokslais. Apklausos rodo, kad gamtos mokslai mokiniams atrodo „sunkūs, nuobodūs, nereikšmingi“.

Švedai jau linkę abejoti savo mokyklų sistema, kuri rūšiuoja mokinius pagal jų žinias ir gebėjimus, diskutuojama, ar pasiteisino laisvas mokyklos pasirinkimas. Siekiama griežčiau tikrinti mokyklas, mokytojų darbą, įvesti daugiau egzaminų mokiniams.

Ramūnas Klimas. Šiluma

2022 m. Nr. 12 / Net jei ir nebūtų liūdnos progos – dvidešimtųjų mirties metinių – Ramūno Klimo (1945.VII.22–2002.XII.22) kūrybą verta ir norisi prisiminti. Novelė „Šiluma“ – viena pirmųjų, rašyta studijų metais ir 1967 m. paskelbta…

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.

Lina Buividavičiūtė. Praeitį ir dabartį sujungianti alyvmedžio šakelė varno snape

2022 m. Nr. 12 / Birutė Grašytė-Black. Sumokėjau alyvmedžio lapais. – [PK]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 63 p. Viršelyje panaudota Gabrielės Vingraitės iliustracija.

Martynas Pumputis. Kelialapis į audringą praeities jūrą

2022 m. Nr. 12 / Greta Ambrazaitė. Adela. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 88 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Išvari Prema (Ieva Gudmonaitė). Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / valandom švelniai riksmas kapsėjo,
sniego gelmės jį glaudė giliai
įrėmindamos neryškų vežimėlio reljefą

Charles Bukowski. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Charlesas Bukowskis – vienas žinomiausių ir kontroversiškiausių XX a. JAV rašytojų, susilaukęs galybės pasekėjų ir mėgdžiotojų, puikiai jau žinomas ir Lietuvos skaitytojams.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / samanos sapnas
kuo greičiau atsitiesti
po žmogaus žingsnių

Vladas Braziūnas. Šešios giesmės Pranciškaus šešiakojei

2022 m. Nr. 12 / Valanda apleistoji rasos
vakare kaip Golgotos rūsiuos
kaip kare tarp Maskvos ir Rusio

Jurgis Kunčinas. (Ne)gyvenimo užrašai: 2001–2002 m. fragmentai

2022 m. Nr. 12 / Jurgis Kunčinas (1947–2002) buvo ne tik talentingas prozininkas, puikus poetas ir profesionalus vertėjas. Daugiau nei keturis dešimtmečius jis rašė ir dienoraštį – savęs ir pasaulio stebėtojo užrašus. Jame fiksuojama kasdienybė…

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Vytautas Martinkus. Išaugti studentiški džinsai, arba Prie tyliojo modernizmo slenksčio

2022 m. Nr. 12 / Visada verta dar sykį perskaityti vieną ar kitą rašytoją ir pagalvoti apie jo kelią į literatūrą. Skaitydamas iš naujo atpažįsti tai, ką anksčiau vertinai jo knygose, surandi, ko pirmu kartu neužtikai…

Vytautas V. Landsbergis. Trupinėliai nuo Jono stalo

2022 m. Nr. 12 / Jonas dažnai pusiau juokais pasakydavo rimtus dalykus – ne visad iš karto galėjai suprast, bet jausdavai, kad šmaikščiame pasakyme yra ir kažkas labai rimta, esmiška. Vienas tokių išliko atminty apie Lietuvos himną…