J. A. Baker. Sakalas keleivis

2021 m. Nr. 3

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

J. A. Bakeris, arba Johnas Alecas Bakeris (1926–1987) – britų rašytojas, gamtininkas ir savamokslis ornitologas. Išgarsėjo 1967 m. pasirodžiusia knyga „Sakalas keleivis“ („The Peregrine“).

Nuo rudens iki pavasario J. A. Bakeris kasdien sekiojo paskui porelę sakalų keleivių, gyvenančių Rytų Anglijoje, užliejamose Esekso lygumose. Jis sekiojo paukščius it apsėstas, stebėjo, kaip jie medžioja, maudosi, ilsisi, žaidžia, skraido, žudo ir maitinasi. Visa tai J. A. Bakeris aprašė itin kruopščiai ir neapsakomai poetiškai. Sausas paukščių stebėjimo žurnalas tampa liepsnojančia poetine gamtos vizija, bandymu prasiskverbti į svetimą, paukščio sąmonę, pajusti ją, susilieti su ja.

Skaitydamas junti, kaip J. A. Bakeris tolsta nuo žmonių, nuo žmogiško mąstymo, kaip nori susitapatinti su sakalu, mąstyti kaip jis (kraupiausios knygos vietos yra tos, kur jam beveik – BEVEIK – pavyksta) ir tuo pat metu supranta, kad tai neįmanoma, kad riba tarp žmogaus ir gyvūno, gamtos – neperžengiama, ir galbūt jos peržengti net nereiktų.

Įdomiausia tai, kad šis, atrodytų, pusmečio dienoraštis – kruopštus dešimties metų darbas. J. A. Bakeris nuo 1954 iki 1964 m. kasdien stebėjo paukščius ir vakarais užsirašydavo įspūdžius į užrašinę. 1967 m. išleista knyga, kuri laikoma gamtos eseistikos klasika, yra šių dienoraščių santrauka. Pats autorius teigė knygą perrašęs gal penkis kartus.

„Sakalas keleivis“ žavėjo ir tebežavi menininkus, režisierius, rašytojus ir paprastus skaitytojus. Režisierius Werneris Herzogas pavadino „Sakalą keleivį“ knyga, kurią paprašytų „perskaityti kiekvieną, norintį kurti filmus“, ir palygino autorių su Josephu Conradu. JAV rašytojas ir poetas Jamesas Dickey’is pavadino knygą nuostabia metamorfoze, kai „žmogus susilieja su paukščiu“.

Pasak garsaus britų rašytojo Roberto Macfarlane’o, „aš niekada nevartojau LSD, ačiū Bakeriui, man to nė nereikėjo. Jo Eseksas – kraštovaizdis, pavartojus rūgšties: pernelyg sodrios spalvos, sūkuriuojanti fantasmagorija, iškreipti, išnykstantys matavimai ir erdvės; gamta kaip hipergamta.“

„Kur jis šią žiemą benuskrietų, aš visur jį seksiu. Dalinsiuosi medžiotojo gyvenimo baime, džiaugsmu ir nuoboduliu. Sekiosiu jį tol, kol manasis plėšrus žmogaus pavidalas siaubu nebetemdys margo kaleidoskopo spalvų, nudažančių gilią jo žvilgios akies duobelę. Mano pagoniška galva nugrims į žiemos peizažą ir bus jame apvalyta“, – rašo J. A. Bakeris.

Ir iš tikrųjų, jis rašo taip, it atliktų ritualą, tai tekstas-šokis, tekstas-kartojimas ir kartu tekstas-ekstatiškas vienovės su gamta išgyvenimas. Jis užburia ir savo monotonija, ir siurrealizmu, ir, tikiuosi, ne vienam skaitytojui taps įvadu į britų gamtos eseistiką.

J. A. Bakerio knygą „Sakalas keleivis“ netrukus išleis leidykla „Hubris“.

 

Kovo 23 d.

Šiandiena buvo per ištisą metų laiką nutolusi nuo vakardienos: sušildyta stipraus vakarų vėjo, skendinti sodrioje ir švelnioje saulės šviesoje, sutirpstančioje į geltoniu dvelkiančią prieblandą. Trys šimtai dirvinių sėjikų kartu su pempėmis, kirais ir smilginiais strazdais lesiojo pievose prie upės. Jie lėtai judėjo po žolę it besiganantys galvijai. Staiga paukščiai pakilo, tarsi po jų kojomis kažkas būtų krestelėjęs tinklą ir išsviedęs visus juos į orą. Smulkūs paukščiukai purptelėjo į medžius, kirai ir sėjikai nuskriejo į dangų. Su sėjikais nulėkė ir šeši perkūno oželiai, ir nulėkę pasiliko kartu, aukštai sukdami ratus.

Pro šį mirgantį sparnų nėrinį išvydau, kaip saulėje blyksteli sakalas ir žemėn krenta sėjikas. Radau jį labai negreitai, sakalas jau buvo nuskridęs. Sėjiką jis užpuolė iš apačios. Jo šone matėsi žaizda, tarsi jį būtų nudūrę ilgu peiliu plonais ašmenimis. Sėjiko krūtinė jau buvo išlesta. Viena jo koja buvo susitraukusi, nefunkcionali. Stulbina tai, kaip iš, regis, visiškai vienodų paukščių pulko sakalas neklysdamas išsirenka luošą ar nenormalų individą. Gali būti, kad net menkiausia fizinė negalia ar išsiskiriantis plunksnų apdaras pragaištingai atsiliepia paukščio sugebėjimui pasprukti. Galbūt ligotas paukštis nė nenori gyventi.

Man įžengus į sodą, tamsusis sakalas žybtelėjo į alksnį prie upelio ir stebėjo, kaip vaikštau tarp obelų. Jis nuskrido prie lazdynų eilės, o aš atsisėdau už dešimties metrų nuo jo. Mudu kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą, bet sakalui tai greitai nusibodo ir jis ėmė stebėti žolę. Kai jis nerangiai praskriejo pro mane, iš aštrių jo sparnų mostų supratau, kad pamatė grobį. Jis pakibo ore, nėrė į žolę ir pakilo, naguose gniauždamas pelę. Nusinešė ją į nudžiūvusį ąžuolą ir sulesė, vis atlošdamas galvą, kad pažvelgtų į švytintį pietuose dangų, kur virš pakrantės sklandė auksaspalvis sakalas ir suko ratus kirai. Kai pro kalvą pralėkė išdrikusios paukščių virtinės, jis grįžo prie upelio.

Kol sakalas sklandė virš sodo ar ilsėjosi alksniuose, aš laikiausi visai greta, bet jis visiškai nekreipė į mane dėmesio. Jis įdėmiai stebeilijo į žolę po mano kojomis, matydamas ir girdėdamas kažką judant. Ką būtent, aš visiškai nenutuokiau, nors buvau už pusantro metro nuo to kažko, o sakalas – už trisdešimties. Jo akys sekė tą judėjimą. Staiga jis trūktelėjo galva, tučtuojau pakilo ir pakibo virš žolės už kokių aštuonių metrų nuo manęs. Paukštis pasisuko ant šono, suglaudė sparnus ir smigo žemyn. Jis smigo vos porą metrų, bet smygio technika buvo ta pati – tiek dviem, tiek dviem šimtams metrų. Jis iš visų jėgų nėrė į žolę, bet be smūgio, švelniai ir tyliai it pelėda. Ir lengvai pakilo iš jos, nešinas didele negyva pele, kurią nusinešė į obelį ir prarijo dviem kąsniais, pirma galvą, o paskui kas liko. Visa tai buvo atlikta vos už keliolikos metrų nuo manęs, ir man net nereikėjo stypsoti nejudant.

Sakalas pasiilsėjo dešimtį minučių, o tada ėmė sklandyti virš šiaurinės, tarp tvenkinio ir lazdynų gyvatvorės esančios sodo dalies, kur žėlė trumpesnė žolė. Jis nuosekliai, kvadratas po kvadrato tyrinėjo žemę ir atrodė itin budrus ir susikaupęs. Antroji pelė tik pakurstė jo alkį. Sakalas gal pusę valandos be poilsio sklandė gūsingame vėjyje. Puolė tik kartą ir nepataikė. Saulės nutviekstas sodas skendėjo tyloje, marguodamas blyškiais gintariniais šviesos takeliais. Girdėjosi tik atstumo prislopintos paprastųjų ir juodųjų strazdų giesmės, retkarčiais kektelėdavo nendrinė vištelė, vėjyje girgždėjo ir šnarėjo šakos. Tejudėjo tik ilgi sakalo sparnai, tyliai plakdami saulės nutviekstuose sodo tarpuose. Tačiau jie plakė tyliai tik man, o trumpoje žolėje susigūžusiai pelei, nutykusioms ir aukštuose žolynuose po medžiais pasislėpusioms kurapkoms jo sparnų plakimas rėžė klausą kaip kaukiantis diskinis pjūklas. Tyla joms kelia siaubą – kai ūžimas virš jų nutyla, jos ima laukti kryčio. Taip ir mes per karą išmokome bijoti staiga stojusios krintančių bombų tylos, žinodami, kad krenta mirtis, bet nežinodami, kur ir kaip.

Švelnioje šilto ir giedro pavasario šviesoje sakalas švietė ir mirgėjo tarp obelų šakų it besileidžianti saulė. Man žingsniuojant per sodą, jis sekė iš paskos, sklandė virš manęs, tikėdamasis, kad aš jam ką nors išbaidysiu. Prie upelio pamačiau lekiantį ir šuoliuojantį per kupstėtą žolę ir gervuoges šermuonėlį – jis nešėsi įsikandęs vandeninį pelėną, laikydamas jį iškėlęs, kad nevilktų žole. Suglebęs ir riebus negyvas pelėnas buvo dukart stambesnis už liesašonį šermuonėlį. Atrodė taip, lyg tigras neštųsi nasruose jautį. Palikau sakalą kantriai medžioti, o šermuonėlį sotintis.

Vienam sakalui skirtas visas giedras dangus, platus slėnis, kalvos, užutėkiai, pati jūra, trisdešimt kilometrų medžioklės rojaus, milijonai paukščių, trys kilometrai šilto ir vėjuoto oro, kuriame galima kilti aukštyn ir sklandyti. Kitam sakalui, tokiam pat stipriam, tokiu pat aštriu snapu ir kibiomis kojomis, egzistuoja tik ramus sodo kampelis, pusė hektaro žolės ir obelų, keletas pelių, galbūt kokia kurapka, sliekai ir miegas. Atrodo, kad jį užhipnotizavo mažoji medžių simetrija. Jis primena lošėją, kuris niekaip negali atsispirti pagundai dar kartą mesti kauliukus, vildamasis, kad šįkart jam tikrai nusišypsos sėkmė.

Nužingsniavau palei upelį iki nudžiūvusios guobos pažiūrėti, ar auksinis sakalas jau grįžo nuo pakrantės. Jo dar nebuvo, tad aš atsisėdau lauko kampe jo palaukti. Ant plikos žemės priešais mane tamsavo atsispaudęs ąžuolo šešėlis, ir aš mačiau, kaip paukščiukų pavidalai striksi po vaiduoklišką lają. Buvau beveik užsnūdęs, kai virš galvos praskriejo tulžys ir nusileido prie upelio. Niekada nebuvau matęs tulžio dangaus fone, visada regėdavau juos iš apačios nutviekstus upės atspindėtos šviesos. Skrisdamas aukštai virš sausos žemės, blausiame debesio fone jis atrodė menkesnis ir ne toks įstabus. Laukiniai padarai yra tikrai gyvi tik toje vietoje, kuriai jie skirti. Atsidūrę kur nors kitur, jie gali skleistis kaip egzotiški žiedai, bet akis vis viena dairysis jų prarastų namų.

Pirmą valandą iš rytų pusės atskriejo sakalas ir nutūpė nedideliame ąžuole kitoje lauko pusėje. Aš sėlinau, slėpdamasis dygiųjų slyvų gyvatvorės šešėlyje, kol atsidūriau už keturiasdešimties metrų nuo jo, o saulė švietė man už nugaros. Jis tupėjo atsisukęs į saulę, todėl netrukus apsnūdo ir atsipalaidavo. Įtraukė vieną koją į plunksnas ir užmigo, vis nubusdamas pasikedenti ir apsidairyti. Sakalai miega budriai. Jie nubunda vėjeliui suvirpinus lapą, sušnarėjus žolei, pailgėjus ar susitraukus šešėliui. Jie yra pabėgėliai, pasprukę nuo visko, išskyrus baimę.

Saulė nusileido žemiau, ir sakalas švytėjo gintarinėje šviesoje, kiekviena jo plunksna buvo glotni, blizganti, raibuliuojanti vėjyje. Jis švietė kreivų šakų raizgynėje it puikus varinis auksu aptaškytas indas. Didelės akys buvo kiek išsprogusios toje vietoje, kur vertikalūs ūsai lietėsi su tamsiais horizontaliais akių brūkšniais. Jas supanti plika melsvai pilka oda, sakalui pasukus galvą, sužvilgėdavo baltai. Tose švytinčiose tamsiai rusvose akyse atsispindėjo ąžuolai ir guobos, dangus ir debesys, tarsi visa tai būtų buvę nutapyta miniatiūroje ant glotnios it kiaušinio baltymas glazūros. Akys buvo stebinančiai vangios. Kartais jos tarsi apsitraukdavo vos pastebimu rausvumu, primenančiu žiūronų lęšius dengiančią neorganinę plėvelę ar ūką ant tamsios slyvos odelės.

Tarp pusės keturių ir keturių sakalas sujudo, ėmė kiloti uodegą, mindžikuoti, dairytis aplink ir gyvai žvilgčioti aukštyn, į dangų. Jis netikėtai pakilo, apsuko virš lauko ratą ir nusklendė taip, tarsi ruoštųsi kilti aukščiau. Tačiau sklandymas virto puolimu, kryčiu, ir pasekęs jį pamačiau porą žemai virš upelio skrendančių pelėsakalių. Sakalas juos puolė, ir jie visi kartu nėrė į medį. Pelėsakalio patinėlis kliegdamas nulėkė į pietus, patelė pasiliko tūnoti medyje. Sakalas, nešinas vieno iš pelėsakalių išmesta pele, nuskriejo į šiaurę. Šiuos pelėsakalius sakalas užpuolė gindamas savo teritoriją ir vydamas iš jos kitus plėšriuosius paukščius. Jei nebūtų pamatęs krintančios pelės, galimas daiktas, būtų vieną iš pelėsakalių nugalabijęs. Tačiau dabar neatsispyrė instinktui, raginančiam nusivyti tą pelę ir ją pačiupti.

Sakalas grįžo kur tupėjęs, bet neatsipalaidavo. Iš jo akių išnyko tingulys. Jos blyškiai rudai žvilgėjo, it pro tankų mišką besiskverbiantys žiemos saulės spinduliai. Sukdamas ratus, jis pakilo aukštyn į šiltas melsvas ūkanas ir nusklendė tolyn pavėjui. Oras buvo tirštas, saldžiai kvepiantis, vėjas nešiojo jį tarsi žiedadulkes.

Žinojau, kad šiandien sakalas nebegrįš, tą žinojo ir visi paukščiai aplinkui. Vėl pradėjo skraidyti keršuliai. Pulkelis jų nuplasnojo per laukus tarp dviejų miškų, jie laikėsi prie žemės, niekada nepakildami aukščiau nei per metrą. Keršuliai bijojo sakalo puolimo, nes daugelis jų žuvo, keliaudami iš vieno miško į kitą. Pelėsakaliai, melodingai klykaudami, nuskriejo į nudžiūvusią guobą. Dilgėlėse prie medžio kamieno radau tiek sakalo, tiek ir pelėsakalio išmatų. Sakalo išmatose buvo daug keršulio plunksnų ir keletas nemažų, maždaug trijų milimetrų skersmens, smailų grūdėtų akmenukų aštriais kraštais. Sakalas sulesa juos maudydamasis upelyje, jie padeda virškinti maistą.

Gal valandą žvalgiau tolimus kalvagūbrius, o aplinkui mane čiulbėjo ir taikiai maitinosi paukščiai. Įkalintas horizonto, aš pavydėjau sakalui beribės dangaus platybės. Sakalai gyvena dangaus skliauto linkyje. Jų apvalios akys niekada nematė to pilko ir plokščio žmogaus regimo vaizdo.

Estuarijoje kilo potvynis. Žemės šviesai blėstant, dangus nušvis plūstančio vandens raibuliavimu. Sakalas užpuls išsibarsčiusias ir snaudžiančias pakrančių paukščių gentis. Jų sparnai pakils į saulėlydį kaip dūmai virš aukojimo laužo.

 

Kovo 25 d.

Baltos bangos ritosi virš plieno melsvumo vandens, svilindamos šiltą jūros pylimo sieną. Kilo potvynio vanduo. Saule žiburiuojanti estuarija mirgėjo nuo besileidžiančių švytinčių paukščių. Urvinės antys plaukė į upelius ir užutėkius arba, didelės ir baltos, ilsėjosi žaliuojančiose pelkėse. Giedojo raudonkojai tulikai ir vieversiai. Vartėsi ir šoko pempės. Jūriniai kirlikai mąsliai spoksojo į bangas arba susiburdavo virš jų į sidabrinius guotus, it skraidančios žuvys. Vienas iš jų traukė savo giesmę ant siaurėjančios kranto juostos, kraipydamas ir siūbuodamas sparnus: „piuji, piuuuji, piuuji“. Lėta, didinga smailiauodegė antis plūkavo kylančiame vandenyje, rudos su baltu spalvos, elegantiška it aristokratė, ilgakaklė, ji laikėsi atokiau nuo kitų. Medžiais apaugusios salos švelnino tolyn į horizontą nutįsusio balto molo fragmentus, koralais švytėjo tolimi migdolų žiedai.

Kurapkų porelės purpčiojo nuo molo. Iš pradžių jų sausas čirškimas nederėjo tarpusavyje. Bet trūkčiojantys žemai plakančių sparnų judesiai išspaudė iš jų tilstantį gerklinį garsą, kuris, paukščiams perskriejus per gyvatvorę ir nusileidus slėptis, pamažu nutyko. Jos buvo it prisukami žaisliukai, kurie palaipsniui liaujasi tarškėję.

Pavasario potvyniui užliejus salpas, pakrančių paukščiai pakilo į dangų ir mirguliavo, susispietę į pilkus ir sidabraspalvius diskus, beveik liesdami vandenį, liejosi ir krito žemyn it lašai, vėl kilo aukštyn it suplakti bangų purslai. Vis nugirsdavau keistą knarkimą ar prunkštimą, o paskui pasigirsdavo burbuliavimas, lyg kažkas įkvėptų oro ir imtų gargaliuoti. Kartais vandenyje pamatydavau ir burbuliukų. Galiausiai į paviršių išniro tamsus ūsuotas ruonio snukis, o tada ir visa glotni varvanti jo galva. Jis pažvelgė į mane, įkvėpė ir vėl panėrė. Ruonis neskubėdamas taškėsi ir vartėsi įlankoje, paskui vėl įplaukė į estuariją. Čia, sekliuose vandenyse, ruoniams gyventi gera. Toks gyvenimas, kaip ir daugelio kitų vandens ir oro gyvių, atrodo geresnis nei mūsų. Mes neturime savo stichijos. Mums krentant, mūsų niekas neparemia.

Negyva jūrų kiaulė tysojo ant gargždo, sunki it maišas su cementu. Jos glotnioje odoje margavo pilki ir rausvi lopai, liežuvis buvo juodas ir kietas it akmuo. Nasrai žiojėjo praviri, tarsi nuo seno bato atplyšęs vinių prikalinėtas puspadis. Dantys buvo panašūs į bjauraus vakarinės suknelės užvalkčio užtrauktuko dantelius.

Radau šešiolika sakalo aukų: paplūdimyje – tris rudagalvius kirus, raudonkojį tuliką ir cyplę, o pelkyne – penkias pempes, dvi cyples, kuosą, kėkštą ir urvinę antį. Urvinė antis gulėjo ilgo ją puolant išplėštų plunksnų tako gale. Rudagalvis kiras buvo nupeštas ir sulestas ant dailios žalios vasarnamio vejos. Jis kėpsojo pačiame jos centre, baltų plunksnų šūsnyje, it gėlė tarp nubyrėjusių žiedlapių.

Vėlyvą popietę sakalė nuskriejo estuarijos link: daili, didinga, stambi it kuolinga. Toli danguje pasklidusiuose spinduliuose mirgėjo jūriniai sėjikai, tarsi žuvys locmanai, plaukiantys pirma ryklio. Sakalė nusklendė ir ėmė kilti. Plūduriuodama šiltame vakarų vėjyje, ji įvijom pakilo aukštyn ir pranyko melsvoje tolimo dangaus migloje. Nieko nenutiko. Potvynis slūgo, ant vėl platėjančio kranto spietėsi paukščiai. Iš sausumos parskrido kirai. Po pusvalandžio pro žiūronus stebėjau aukštai virš galvos besinešantį varnėnų pulką ir įžiūrėjau už jo tamsų, nejudantį krislelį. Jis nejudėjo, bet vis tiek augo. Augo labai greitai. Tai buvo iš neįtikėtino aukščio sminganti sakalė. Lėkdama tiesiai į mane, ji nepriminė paukščio. Tai buvo krintanti, iš dangaus skriejanti ryklio galva. Ji vos girdimai ošė, bet tas ošimas netrukus peraugo į veriamą šaižų garsą, tarsi vėjas grotų įtemptais aukštos įtampos laidais. Stambus rudagalvis kiras, skrendantis kranto link, akimirkai užstojo sakalę. Jo geltonas, raudonai dėmėtas snapas žvilgėjo saulėje, šaltos, blyškios akys žvelgė žemyn. Jis, kaip paprastai, spoksojo su niūriai abejinga išraiška. Pasigirdo garsus smūgis. Kiras sulinko it įkaitęs metalas. Jo galva trūktelėjo ir suglebo. Sakalė smogė tiesiai į kaklą.

Po ilgo, beveik laipsniško nusileidimo šis pašėlęs baigiamasis smūgis atrodė svaiginančiai greitas. Sakalė užpakaliniais nagais užkabino ir perplėšė kiro kaklą. Nuo smūgio bangos ji virpėdama nulėkė šalin, it skiedra nuo kertamo rąsto. O tada pakilo švelniu lankstu palei vandenį, atgaudama savitvardą. Kiras gana lėtai nuslydo žemėn likusius trisdešimtį metrų ir suzmeko ant pakrantės gargždo. Sakalė nutūpė šalia ir ėmė lesti. Nuplėšė mėsą nuo aukos kūno. Nuogi kaulai barkšojo į dangų it sudužusio laivo lentos.

 

Kovo 27 d.

Iš gyvatvorėje greta molo augančio nedidelio ąžuolo sklido švelnus, svajingas būbavimas. Tas medis tuščiaviduris, trumpu, kresnu kamienu ir plačiai išsiskleidusiomis aplink išpuvusį liemenį šakomis. Stovėdamas greta, galėjau matyti virš uokso krašto kyšantį pelėdikės viršugalvį. Ji žinojo, kad esu čia ir po akimirkos atpėdino šaka į mane pasižiūrėti. Mus skyrė gal trys metrai. Ji sumirksėjo: iš pradžių abiem akimis, o tada tik kairiąja. Pelėdikė tūptelėjo per kelių sąnarius, padarydama kažką panašaus į skubų reveransą, ir ištiesė kaklą, kuris pasidarė plonas ir ilgas. Virš jos akių krusčiojo baltų plunksnų „antakiai“. O tada nusisuko, lyg būtų staiga susigėdusi.

Ji dar truputį paėjo šaka, stebėdama savo kojas, paskui apsisuko ir dar kartą pažvelgė į mane. Aš lėtai pakėliau žiūronus. Pelėdikė išsigando ir įtraukė galvą. Bet jai buvo smalsu, todėl ji keletą minučių žvelgė tiesiai į lęšius. Jos didžiulės apskritos akys švietė, bet žėrėjo be jokios išraiškos, tarsi nupieštos. Juodas vyzdys buvo tokio pat pločio, kaip ir ryški geltona rainelė. Ji tankiai mirksėjo, ir pilkos membranos akimirką šleikščiai užslinkdavo ant akių – tarsi užsimerktų lėlė. Regis, ji nepajėgė sutelkti į mane žvilgsnio. Jutau, kad neturiu jai jokios prasmės. Buvau lyg ta apgaulinga pažįstamo daikto nuotrauka: jei jo negalima atpažinti, jis visiškai nieko nereiškia. Pelėdikės susidomėjimas išblėso, ji nusisuko. Nusisukusi gana greitai mane pamiršo ir nuplasnojo į kitą medį. Aš buvau išorėje, o ji – viduje, ir neturėjo ką man pasakyti.

Pelėdikės kojos tokiam smulkiam paukščiui yra stebėtinai stambios ir galingos. Jos atrodo plaukuotos, kaip žinduolio. Tupintis paukštis atrodo itin neproporcingas, it dvikojė galva. Stengiuosi nemąstyti antropomorfiškai, bet pelėdikes stebėti labai linksma. Skraidydamos jos atrodo kaip paprastos pelėdos, bet nutūpusios pavirsta tikrais klounais. Jos pačios, aišku, to nežino. Todėl jos dar juokingesnės, nes atrodo nuolat suirzusios, įtūžusios, kone plyštančios iš piktumo. Bet jų aštrūs nagai ir plėšrus snapas visai nejuokingi. Jie priklauso žudikei. Jie skirti žudyti. Bet, pamatęs vieną iš pelėdikių tupint medyje, visada garsiai nusikvatoju.

Temstant, prieš prasidedant medžioklei, jos vėl pasikeičia. Jų pavasario giesmė – it viena medinio pučiamojo instrumento nata, kylanti, dusli, pilna saldaus liūdesio. Ji skamba taip, lyg tolumoje per miegus giedotų kuolinga. Tamsai tirštėjant medžiuose, pelėdikės šaukia viena kitą per laukus ir slėnius. O tada ateina šalta žole dvelkianti pavasario naktis.

Palikęs pelėdikę neramiai snūduriuoti, aš palei molą nuėjau iki pat estuarijos žiočių. Besitraukiantis potvynis tyliai žvilgėjo saulės spinduliuose. Kažkoks padaras tarsi gyvatė perslydo išvagotą plynę ir nuniro tolyn. Tai šermuonėlis sekė grobį, judėdamas greitai ir tiksliai. Jis lakstė išgraužomis, užšokdavo ant gūbrių, vėl grįždavo atgal, sukiojosi, raitėsi, nuklydo toliau į lauką, netrukus grįžo į jo pakraštį. Šermuonėlis pritūpė, pasileido bėgti, pašoko, vėl pritūpė ir ėmė sėlinti, virpėdamas iš susijaudinimo, tarsi regėtų ryškią kvapo spalvą. Jis priminė žmogų, mėginantį pabėgti iš labirinto. Žvėrelis įšoko į pelkę, mačiau jo rusvą nugarą, vingiuojančią prie žolę skabančio triušio, ligoto ir bejėgio it purvyne įklimpusi karvė. Bet šermuonėlis jo nenugalabijo. Jis tebegyvena, ginamas ir saugomas savo patirto asmeninės mirties siaubo.

Į griovį nusileido porelė šaukštasnapių ančių, jos ilgai delsė, kol pagaliau su pliūkštelėjimu puolė į vandenį. Sodriai vyskupiškai violetinis patinėlio pilvas žvilgėjo saulėje. Jis plaukė įgrimzdęs į vandenį, palenkęs sunkų snapą it šuo pėdsekys snukį, glotni jo galva švietė žaliai.

Gargždo paplūdimyje radau dviejų neseniai sakalo sumedžiotų keršulių liekanas. Stiprus pavasario potvynis makabriškai užmetė begalvį balnotojo kiro lavoną ant netoli molo kyšančios spygliuotos vielos vijos. Tai buvo įstabus grobis, net ir sakalui. Toks kiras paprastai sveria du ar pustrečio kilogramo, o pats sakalas – tik kilogramą ar kilogramą su trupučiu. Nupeštas ir nulestas kiro kūnas svėrė tiek pat, kiek gyvas keršulis. Šie stambūs kirai yra bjaurūs, neišrankūs žudikai. Negailėjau šio žuvusiojo.

Potvynio pakraštyje kartu su jūriniais sėjikais ir kuolingomis maitinosi ir pulkelis laplandinių griciukų. Vienas griciukas niekaip nenustygo vietoje. Jis skraidė virš dumbluotų seklumų, nardė žemyn, pašėlusiai sukiojosi, švaistėsi savo ilgu snapu, kaip fechtuotojas rapyra. Griciukas padrikai blaškėsi nuo vieno paukščių pulko prie kito, kraipėsi ir švytavo tarp jų, baidydamas juodakrūčius bėgikus, pakeldamas iš salpų antis. Atrodė, kad jis tyčia mėgdžioja puolantį plėšrųjį paukštį. Jo veiksmai buvo stebėtinai panašūs į medžiojančio sakalo. Jei nebūčiau matęs jo snapo ilgio, iš tolo būčiau palaikęs jį sakalu. Keista, kad po valandos iš sausumos atskriejo sakalas ir puolė paukščius lygiai taip, kaip juos puldinėjo tas griciukas. Jis kurį laiką pasivaikė kitą griciuką ir, vis dar jį persekiodamas, dingo už salos.

Ketvirtą valandą virš estuarijos pasirodė kartu sklendžiantys sakalas ir sakalė. Iš seklumos pakilo garnys ir, sunkiai modamas sparnais, nuskrido į sausumą, į savo lizdą. Tikėjausi pamatyti, kaip abu sakalai įspūdingai puola jį iš aukštai, kaip tai dažnai aprašinėjama knygose apie sakalus. Bet jie to nepadarė. Sakalė nekreipė į garnį dėmesio. Sakalas praskriejo pro jį ir puolė iš apačios, tarškėdamas it beždžionė. Garniui atrijus žuvį, sakalas nėrė paskui ją ir keletą kartų bandė pačiupti, bet nesėkmingai. O tada pakilo į viršų ir prisijungė prie sakalės, jie abu ėmė sukti ratus ir pradingo anapus pelkių, šiaurėje.

Diena baigėsi mėnulio taku ant vandens. Sužibo ryškios žvaigždės, sučiulbo paukščiai, estuarijos vandenyse raibuliavo šviesa. Virš sausumos vakaruose švytėjo raudoni debesys.

 

Kovo 28 d.

Visą dieną stiprėjo pietvakarių vėjas. Šiltas, saulės spindulių persmelktas ryto oras kilo aukštyn, į debesis. Vienuoliktą valandą iš sodo taukšėdami pakilo pora šimtų keršulių, nes iš pietų atskrido tamsiai rudas sakalas. Aš ką tik buvau ten įžengęs iš rytų pusės. Mes susitikome prie upelio. Jis gal valandą dairėsi ir sklandė, vis nutūpdamas medžiuose. Pasigavo pelę. Į mane sakalas vis dar nekreipė didelio dėmesio, bet, man pajudėjus, imdavo mane stebėti sekdamas iš paskos arba pakildamas aukščiau. Sakalui įgijau kažkokią prasmę, tik nežinau kokią. Aš esu jo lėtas ir sukriošęs bendrakeleivis, jo, Arielio, Kalibanas.

Kaskart jį pastebėjęs matydavau, kaip jis stengiasi pakilti aukštyn, bet oras tam netiko. Jo pastangos buvo nedrąsios ir nevykusios. Šiandien pusę pirmos jis vėl pabandė. Pakilo į devyniasdešimties metrų aukštį, pasisuko ir nusklendė pavėjui. Jis norėjo sklęsdamas pradėti įvijom kilti aukštyn, bet skriejo per greitai. Švystelėjo virš sodo, atkragino sparnus ir nutūpė į lazdyną gyvatvorėje. Dar po pusvalandžio neramaus sklandymo ir skraidymo sakalas vėl sugrįžo į gyvatvorę. Sėdėjau atsirėmęs į obels kamieną ir stebėjau nelaimingą, susikūprinusį sakalą. Kaitino saulė, žolė buvo sausa ir šilta. Čireno vieversiai, virš galvos plaukė balti debesys. Prie upelio sutarškėjo žalioji meleta. Sakalas žvilgtelėjo į dangų, pamindžiukavo, pažiūrėjo į gyvatvorę ir nuskrido. Grobio jis nematė. Skrido lengvai, žvaliai, sparnais glostydamas vėją. Tada pasviro, ėmė raižyti padangę zigzagais kaip perkūno oželis, mitriai, švelniai liesdamas orą, ieškodamas, kaip įsikabinti sparnais į jo slidų glotnumą.

Nuožulniajame sodo šlaite esama tokios tuštymės, kur neauga medžiai, o žolė ten trumpa ir reta. Žemė čia užstota nuo vėjo, ir nuo jos kyla šiltas oras. Sakalas išskėtė sparnus ir uodegą virš tos tuštymės, skriedamas ilgu puslankiu lėtai pasviro ir pasuko pavėjui. Jis sklendė tolyn ir aukštyn. Netrukus jau buvo aukštai, juodavo krisleliu virš šiaurinio sodo krašto. Po savaitės tupinėjimo, slapstymosi ir sklandymo, sakalas pagaliau ištrūko, jis kilo aukštyn, aukštyn: jis išsiveržė į laisvę.

Staiga atsisukęs į vėją jis trumpam nurimo, pakibęs trijų šimtų metrų aukštyje. Taip prakybojęs penketą minučių, vis vasnodamas ir įtempdamas išskleistus sparnus, jis priminė į baltą debesį išmestą tamsų inkarą. Kraipydamas galvą, sakalas nužvelgė apačioje plytintį sodą, judri jo galva atrodė grėsmingai, it iš po akmens išlindusi gyvatė. Vėjas negalėjo jo išjudinti, saulė negalėjo jo pakelti. Tame dangaus plyšyje jis buvo saugus ir nurimęs.

Staiga išleistas į atvirą orą, sakalas ištiesė sparnus ir ėmė lėtai kilti aukštyn. Vėl stabtelėjo, išlaikė pusiausvyrą, pakibo. Dabar jis buvo tik mažas krislelis, tolimos akies vyzdys. Jis ramiai plūkuriavo. O tada, it staiga suskambusi muzika, ėmė leistis.

Jis gal šešiasdešimt metrų niro žemyn ir į kairę, o tada sustojo. Po ilgos, ramios pauzės slystelėjo dar šešiasdešimt metrų į dešinę ir vėl sustojo. Tokiu vertikaliu zigzagu, vis stabtelėdamas išskėstais sparnais, sakalas lėtai nusileido stačiu dangaus skardžiu. Jis nedvejojo, netikrino savo galimybių. Jis krisdavo, o tada stabtelėdavo, kaip voras ant siūlo, ar ant virvės kybantis žmogus. Pagaliau ilgas iškvėpimas baigtas. Sakalas vėl sugrįžo į storą žemės oro luobą.

Maniau, jis pailsės, bet atsidūręs virš arimų jis vėl pakilo, nepajėgdamas atsispirti šiltam glamonėjančiam orui. Paukštis kilo labai lėtai, nes buvo dar nepatyręs. Jis kiek galėdamas išskėtė ir ištiesė sparnus, atkišo į priekį galvą ir nukreipė akis į viršų, kad matytų, kas ten vyksta. Apsukęs pirmą platų ratą, jis jau žinojo esąs saugus. Atsipalaidavo, pažvelgė žemyn. Ir, brėždamas ilgus plačius ratus po didžiuliu baltu debesimi, nutolo į šiaurę ir išnyko. Bet sakalas nenorėjo palikti sodo ir nesilaikė debesies. Lėtai, per šimtus metrų saulės nutvieksto oro jis parskriejo atgal ir nutūpė į medį prie upelio. Ten pailsėjo po keturiasdešimties minučių skrydžio, bet neužmigo. Kai priėjau arčiau, jis manęs nepastebėjo. Jis nežiūrėjo į nieką. Buvo atsimerkęs, bet nesutelkęs žvilgsnio. Jis nuskrido į pietus, judėdamas it lunatikas, žvelgdamas pirmyn tarsi užkerėtas. Jo sparnai vos lietė orą. Jį nušvietė saulė, ir sakalas žvilgėjo it sidabrinis vandens paviršius, švietė drėgnu rusvu raudoniu, tarsi suarta dirva po lietaus.

Už tuopų eilės jis apsuko ratą ir vėl ėmė kilti. Šį kartą jis yrėsi skersai vėją, greitai kildamas į šiaurės vakarus, judėdamas tolyn, aukštai aukštai virš upės slėnio. Sklęsdamas, sukdamasis, irdamasis, sklandydamas jis, regis, išsivadavo nuo jį apsėdusio sodo. Laisvas! Jūs nežinote, ką reiškia laisvė, kol nematėte sakalo keleivio, skriejančio į šiltą pavasario dangų, kad galėtų kur užsimanęs klajoti po tolimas šviesos pasaulio šalis. Jis karingai kilo palei stačius upės oro šlaitus. Kaip žalioje jūroje delfinas, kaip ūdra suplaktam vandeny, jis nardė giliuose dangaus užutėkiuose, kildamas baltų plunksninių debesų rifų link. Kai man imdavo mausti rankas ir daugiau nebegalėdavau jo stebėti, jis išskysdavo į mažą dėmelę ir pradingdavo iš mano regėjimo lauko. Netrukus vėl jį aptikau ir stebėjau, kaip jis auga. Ramiai, palaipsniui. Iš trijų šimtų metrų aukščio virš slėnio jis leidosi į sodą, kurio dar nebuvo pasiruošęs palikti visiškai. Iš kruopelės jis išaugo į dėmelę, paskui į paukštį, į sakalą, į sakalą keleivį, į pro vėją besibraunančią sparnuotą galvą. Staiga, it žaibas, plakdamas sparnais, jis nutūpė gyvatvorėje už aštuoneto metrų nuo manęs. Nutūpė, pasivalė plunksnas, apsidairė, buvo net nepavargęs, tas šventiškas pusvalandžio skrydis netapo jam išbandymu. Jis galėjo rinktis bet kurią slėnio vietą, tačiau sugrįžo į sodą, kuriame stovėjau aš. Ryšys yra: neapčiuopiamas, neaprašomas, bet jis egzistuoja.

Dabar keturios. Saulė dar šildo, dangus beveik giedras. Sakalas žvilgteli į viršų. Pasekęs jo žvilgsnį, matau aukštai danguje sklandančią sakalę. Tyroje saulės šviesoje jos sugniaužti kojų pirštai ir blyškios plunksnos virš jų žvilga auksu ir dramblio kaulu. Visas paukštis švyti it actekų meno dirbinys, lyg būtų nulietas iš bronzos, o ne lengvas, plunksnuotas ir tuščiakaulis. Ji pamatė skraidantį sakalą ir atskriejo nuo estuarijos prie jo prisijungti. Toks ir buvo jo skrydžio tikslas. Jis pakyla iš sodo, ir jiedu lėtai plūkuriuoja virš galvos, sklando, sklando ir klykauja. Jų šaižūs klyksmai skardžiai atsimuša į titnaginį dangų. Sakalai dažnai kliegia pirmąkart atskridę į žiemojimo vietas, taip pat iš jų išskrisdami. Jų vangūs ratai pamažu greitėja, gražėja. Netrukus jie jau sukasi didžiuliu greičiu, vienas aukštai viršum kito. Ilgais plačiais puslankiais jiedu tolsta į pietryčius, greitą sklendimą keičia platūs, kapoti sparnų mojai. Kiekviename judesyje justi jėga ir būtinybė. Saulė ir vėjas jiems nebevadovauja. Jie turi savąją jėgą ir pagaliau žino savąją kryptį.

Dabar jie jau mato už pusantro šimto kilometrų nusidriekusią Olandijos pakrantę. Mato išlenktas Šeldės žiotis, baltą dambų liniją, tolimą Reino, apgaubto ateinančios nakties šešėliu, tviskesį. Jie palieka pažįstamą laukų ir miškų, upių ir spalvingų ūkių raštą: jie palieka estuariją, jos žalias salas ir nuolat it gyvatė besirangantį dumblą, palieka rusvus salpų sąžalynus, netikėtai tiesią kranto liniją, aštrias, saulės nutviekstas žemės briaunas. Šie gyvi vaizdai susigniaužia į sutraiškytų spalvų vaivorykštę, nusileidžia už jų atminties horizontų. Iškyla kiti vaizdai, kol kas iškreipti it miražai, bet išsigiedrysiantys į ilgą žemyno pakrantės baltumą, į kol kas tamsoje skendinčias salas, į išplaukiančias iš nakties uolas ir kalnus.

 

Kovo 29 d.

Du šimtai dirvinių sėjikų lesiojo želiančiuose javuose, smaigstydami snapais dirvą it peraugę strazdai. Daugelis jų buvo jau vasariniu apdaru. Jų krūtinėlių apačios švietė saulėje po juodai margintu garstyčių geltoniu it juodi, vėdryno žiedadulkėmis apibyrėję batai. Ant upės kranto radau kiškio likučius. Negyvas jau keletą dienų. Kailis nupeštas nuo apnuogintų kaulų. Plonesniuose kauleliuose sakalo snapas buvo iškirtęs mažas trikampes žymes. Galbūt jį jau rado kritusį ir nulesė mėsą, bet greičiausiai jis buvo nugalabytas dviejų kartu medžiojusių sakalų. Tokių kiškių esu aptikęs ir anksčiau, dažniausiai kovą, kai besišeriantys sakalai išžudo daugybę žinduolių.

Miške prie upės giedojo liepsnelės, giesmė buvo tyra it pavasario vanduo, gaivi tarsi susigarbanojusi, traški salotos šerdis. Jų giesmė švytėjo ūkanota nostalgija, kaip klavesino skambesys. Miškas kvepėjo žieve, pelenais ir sutrešusiais lapais. Proskynos galuose švietė šalto dangaus apskritimai. Ant nusvirusios maumedžio šakelės tupėjo sniegenos patinėlis. Jis ištempė kaklą į viršum jo kabančią šakelę, grakščiai snapu nukirpo pumpurėlį ir mąsliai jį sukramtė. O tada nukorė galvą ir nuskabė pumpurėlius nuo žemesnės šakelės. Šis raudonai juodas rubuilis tingiai lesiojo, kartais pasivargindamas kimiai ir tykiai švilptelėti „du-dudu“, tuomet jo riebus pagurklis švelniai suvirpėdavo. Jis buvo panašus į jautuką, žiaumojantį gudobelės lapus. Bet snapo suktelėjimas nukerpant pumpurą man priminė stuburą savo aukai perlaužiantį sakalą. Kad ir kas būtų naikinama, patys naikinimo veiksmai skiriasi nedaug. Grožis tėra garai, kylantys iš mirties duobės.

Nuėjau prie upelio pasidairyti auksinio sakalo. Nemačiau jo slėnyje nuo kovo 24-osios. Apie pirmą valandą virš laukų greta pietinio miško pakibo pelėsakalis. Jo sparnai atsargiai glostė vėją, it pirštų galiukai, liesdami įkaitusią geležį. Jie vibravo lyg peilio kumpiui pjaustyti ašmenys. Pelėsakalis nusileido žemiau ir nejudėdamas pakibo ore, jo sparnai buvo atlenkti atgal nuo riešinių sąnarių, jų blyškūs kraštai blykčiojo saulėje. Tada jis krito stačiai žemyn, leidosi išgaubęs plevėsuojančius sparnus. (Nerdami žemyn, pelėsakaliai nepriglaudžia sparnų prie šonų, kaip sakalai keleiviai.) Jis išsitiesė paskutinę akimirką ir bumbtelėjo ant kažko, pasislėpusio žolėje. Pelėsakaliui skrendant ant kurmiarausio lesti, tas suglebęs ir pilkas kažkas kybojo jo snape. Kai pasukau prie jo, jis tučtuojau pakilo, palikęs grobį. Tai buvo paprastasis kirstukas, lengvas ir mažytis. Jo minkštame pilkame kailiuke dar matėsi pelėsakalio pirštų atspaudai. Padėjau kirstuką atgal ant kurmiarausio, tikėdamasis, kad man nuėjus paukštis sugrįš.

Dvi valandas laukiau po kalnine guoba, augančia greta nudžiūvusio medžio, bet sakalas keleivis taip ir nepasirodė. Danguje virš galvos pasigirdo keistas mekenimas, iš pradžių tylus, bet vis garsėjantis. Tai buvo perkūno oželis. Dairiausi jo arčiau, maždaug penkiolikos metrų atstumu, bet galiausiai pamačiau už šimto penkiasdešimties. Mažas it vieversys, jis greitai skriejo ratais, taip apsukdamas nemenką plotą. Jis švietė ir žybsėjo saulėje, arba rėždavo debesis it tamsus deimantas. Kas dvidešimtį sekundžių oželis nerdavo žemyn, plačiai išskleisdamas uodegos plunksnas, ir į jas atsimušantis oras sukeldavo keistą, panašų į popieriumi ir šukomis išgaunamą garsą, kurį mes vadiname „mekenimu“. Jame galima išskirti nuo aštuonių iki dešimties zvimbiančių natų, ketvirtoji ir penktoji nuskambėdavo garsiausiai. Tos natos pakildavo iki crescendo ir, oželiui vėl ėmus rėžti ratus, palaipsniui nutildavo. Garsas būdavo labai ryškus, vibruojantis. Atrodė, lyg virš galvos viena po kitos įnirtingai zvimbtų milžiniškos strėlės. Garsas aidėjo grėsmingai, tarsi iš dangaus tuojau turėtų prabilti orakulas. Mane apimdavo jausmas, kad neturiu kur pasislėpti. Pamekenęs ir pasisukaliojęs penketą minučių, oželis nusileido ant pelkėtos žemės prie upelio. Jei vandens lygis gerai pakildavo, kovą ten visados būdavo perkūno oželių, bet jie niekuomet nepasilikdavo perėti.

Po pusvalandžio vėl pasigirdo mekenimas. Oželis vijo ratą po rato, kol pakilo dar aukščiau, taip aukštai, kad pasidarė vos įžiūrimas. Stebėdamas jį pamačiau paukštį, kurį palaikiau kiek žemiau skraidančiu antruoju oželiu. Bet pažvelgęs pro žiūronus atpažinau sakalą. Jis greitai artėjo link oželio, kuris nejautė pavojaus tol, kol sakalas neatsidūrė už penkiolikos metrų. Tuomet oželis liovėsi mekenęs ir ėmė vertikaliais zigzagais kilti aukštyn, kaip jis paprastai daro pabaidytas nuo žemės. Sakalas neatsiliko. Oželis ėmė leistis žemyn, bet sakalas tučtuojau irgi nėrė žemyn, priversdamas jį vėl pakilti. Šį manevrą jie pakartojo dešimt ar vienuolika kartų, kol abu paukščiai beveik pranyko aukštybėse. Jie sklandė didžiuliame aukštyje virš upės, kur, kaip maniau, išsekęs oželis išmėgins paskutinę galimybę pasprukti, nerdamas į apačioje želiančias nendres. Jis smigo staiga, it būtų partrenktas. Ir vartydamasis krito tiesiai žemyn. Sakalas leidosi sklandžiau, artėdamas prie jo, norėdamas užkirsti kelią. Likus šimtui penkiasdešimčiai metrų iki upės, abu siluetai susiliejo į vieną didelį paukštį, kuris vėl pakilo ir lėtai sugrįžo prie upelio. Sakalas nusinešė savo grobį į nudžiūvusią guobą. Ten jį nupešė ir nulesė, kol saulė švietė ant jo ribuliuojančių, nunokusių javų spalvos nugaros plunksnų. Palesęs jis pailsėjo, o tada nuskrido į rytus, į savo tupimvietę medyje, vienišoje guoboje vienoje iš estuarijos salų.

 

Kovo 30 d.

Pliaupė iki antros po pietų, tuomet ėmė lyti šuorais, pakilo migla, pasirodė pavandenijusi saulė. Sakalą aptikau trečią valandą, jis tupėjo guoboje netoli pietinio miško. Paukštis atrodė didžiulis, išsipūtęs nuo drėgmės, ir nenorėjo niekur toli skristi. Apie pusę keturių vėl ėmė dyžti lietus. Sakalas kentėjo, kol permirko kiaurai, o tada nuskrido į tuščiavidurį medį, įsiglaudė į jo vidų ir pasislėpė nuo vėjo. Lietui liovusis, jis sunkiai ir lėtai nuplasnojo į ražienas, kur lesiojo pulkelis žvirblių. Šie nespruko, kol sakalas jų nepuolė. Jis lengvai sučiupo vieną iš jų ir nusinešė į guobą sulesti. Jo sunkus, lėtas skrydis priminė varnos plasnojimą, ir žvirblius tai suklaidino.

Išlindo saulė, sakalas ėmė džiovintis varvančias plunksnas. Iš pietų artėjo audra. Traškančioje prietemoje pamečiau sakalą iš akių. Iš violetinio debesies pylė lietus, vėjas virto vėtra. Pro mane pralėkė šermuonėlis, šokinėdamas it žaibas. Dantyse jis nešėsi negyvą pelę.

Kai liūtis baigėsi, iš permirkusios žolės pakilo rūkas. Visur burbuliavo ir raibuliavo paklydęs, nusiraminimo lėtoje upės tėkmėje ieškantis lietaus vanduo. Sakalas pradingo. Ankstyvose sutemose virkavo pelėdikės.

 

Kovo 31 d.

Saulėtekis buvo vėsus ir vaiskus, rūkana rytuose kiek prašvito, išryškėjo blausus debesis. Prie upės sukiojosi vėlyva liepsnotoji pelėda, balta dėmė virš tamsaus atspindžio. Priskriejo sakalas, puolė tylią pelėdą. Atspindžiai susiūbavo, susidūrė, sukunkuliavo it lydekos perskrostas vanduo. Pelėda išsilenkė mitriai it pempė, bet skrido daug greičiau už ją; per žalius laukus numirguliavo balti blyksniai. Sakalas liovėsi vijęsis, pakilo, nusklendė pirmuose saulės spinduliuose ir nusuko į rytus, o pelėda pasislėpė medžio drevės tamsoje.

Du mažieji margieji geniai nuskrido į maumedžių guotą. Girdėjau jų šaižų, kiek prislopintą ceksėjimą. Kiek sulietus garsus jie iškvėpdavo tarsi per jėgą, ausiai jie skambėjo kaip aikštingas, prismaugtas žvingčiojimas. Jie nutūpė ant stambios maumedžio šakos, per keliolika centimetrų vienas nuo kito, ėmė šnypšti ir dunksnoti vienas kitą sparnais. O tada abu atsistojo baleto šokėjų pozomis. Stovėjo tiesiai, išskleidę lapo formos sparnus, kad matytųsi banguotos žymės vidinėje jų pusėje, snapus abu buvo nukreipę vertikaliai aukštyn. Jiedu atrodė it dvi keistos pirmykštės peteliškės, nutūpusios ant didžiulio papartmedžio pilnose garų priešistorinėse džiunglėse. Vienas iš jų nuskrido ant nudžiūvusio gluosnio. Nė kiek nesulėtinęs greičio nutūpė ant kamieno šono, tarsi jo plačios kojos būtų buvusios su apskritais siurbtukais. Balti dryžiai švietė pro jo elipsės formos, boružiškos nugaros tamsą, kuri visada atrodo taip, tarsi į ją būtų buvusios atremtos mažos, baltai dažytos kopėčios, palikusios plunksnose drėgnus savo skersinių įspaudus. Jis pakalė sudžiūvusį medį keliomis ilgomis tratančiomis serijomis, beveik be pauzių. Snapas šokinėjo taip greitai, kad pavienių stuktelėjimų nė nepamatytum, beldžianti galva atrodė neryški, išsiliejusi. Šis genys kala kiek lėčiau nei didysis margasis genys. Ir kalimo garsas truputį aukštesnis, nenuslopstantis. Įgudus tuodu visada galima atskirti. Ausis išmoksta greičiau nei akis.

Kiek pakalęs, jis gal tuziną kartų lėtai, pabrėžtinai ir labai garsiai subeldė į medį, atlošdamas galvą taip smarkiai, kad buvo priverstas kiek galėdamas stipriau atsiremti kojomis. Atlėkė antras paukštis ir nutūpė kitoje kamieno pusėje. Abu gal minutę nejudėjo. O tada antrasis genys agresyviai plastelėjo prie pirmojo, nuvijo jį šalin ir užėmė vietą prie rezonatoriaus. Kai mažasis margasis genys kala ilgai, tas jo kalimas būna kiek panašus – tiek rezonansu, tiek vibracija – į lėlio giesmę. Be abejonės, šis garsas išgaunamas mechaniškai, snapu barškinant negyvą medį, bet jis gali šiek tiek ataidėti ir paukščio rėklėje. Tik tuo galima paaiškinti neįtikėtiną jo garsumą. Garsiausiai genys kala plačiai pražiojęs snapo puseles.

Ankstyvosios ir pilkosios pečialindos švelniai čiulbėjo blyškiu žalsvu ūku apsitraukusiose miškingose kalvose. Didžiulė naminės pelėdos galva linksėjo blausioje eglyno prošvaistėje. Kur pasiekdavo saulė, ten melsvi šešėliai garavo sūkuriuojančių vabzdžių šiluma. Pro medžius mačiau nedidelius laukus ir tamsuojantį upės linkį. Pasirodė sakalas, puolė kirą. Jie pralėkė it judantys paveikslėliai, sumirgėjo tarp medžių ir pranyko tamsoje.

Estuarijoje tvyrojo ramybė: nei sakalų, nei jų aukų. Pelkėje susišūkavo pora pempių, patelė tupėjo žolėje, o patinėlis giedojo, ją viliodamas. Jis skraidė it pamišęs klounas, tikras oranžinės, juodos ir baltos spalvų sūkurys. Rodėsi, kad jo sparnai sukasi it vežimo ratai, it malūno sparnai. Jie lankstėsi tarsi pelekai, bangavo lyg čiuptuvai, kol jis vartėsi, sukosi ir kilo aukštyn, ir atrodė, kad jis pina, raizgo ant savęs orą.