Tomas Tranströmer. Prisiminimai regi mane

2014 m. Nr. 5–6

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Švedų poetas, Nobelio premijos laureatas Tomas Tranströmeris (g. 1931 m., debiutavo 1954 m.) iki 1990-ųjų, kai jį ištiko insultas, išleido dešimt poezijos rinkinių. Iš dalies įveikęs savo ligą, sukūrė dar du poezijos rinkinius „Gedulo gondola“ (1996) ir „Didžioji paslaptis“ (2004) bei autobiografinį fragmentą „Prisiminimai regi mane“ (1993) – įžangą ir keletą skyrių apie vaikystę Stokholme, mokslo metus. Tai tarsi švytintis autobiografinis torsas, sukurtas metaforiškos vaizduotės, išmargintas kasdienėmis smulkmenomis, kurias poetas mėgsta įterpti ir į savo eilėraščius.

Prisiminimai

„Mano gyvenimas.“ Kai pamąstau apie šiuos žodžius, prieš akis išryškėja ruoželis šviesos. Atidžiau įsižiūrėjus, tas ruoželis primena kometą su galva ir uodega. Ryškiausia šviesos dalis, galva, yra vaikystė ir jaunystė. Tankiausia kometos dalis, branduolys – ankstyvoji vaikystė, lemianti svarbiausius mūsų gyvenimo bruožus. Aš stengiuosi ten įsiskverbti ir ką nors prisiminti. Bet man sunku judėti tame sutankėjusiame lauke, sunku ir pavojinga, toks jausmas, tartum artėčiau prie mirties. Kitame gale kometa išskydusi – tai ilgoji jos dalis, uodega. Kuo toliau, tuo ji retesnė, bet sykiu ir platesnė. Dabar aš esu vos ne pačiame kometos uodegos gale, man jau šešiasdešimt.

Patys ankstyviausi mano išgyvenimai iš esmės nebeprieinami. Perpasakojimai, prisiminimų prisiminimai, netikėtai plykstelėjusios įvairių nuotaikų rekonstrukcijos.

Ankstyviausias mano prisiminimas – tam tikras jausmas. Pasididžiavimo jausmas. Man ką tik sukako treji metai ir sužinojau, kad tai labai reikšminga – aš jau didelis. Guliu lovoje šviesiame kambaryje, paskui išlipu ant grindų suvokdamas, kad darausi suaugęs. Turiu lėlę, esu jai davęs patį gražiausią vardą, kokį tik įstengiau sugalvoti: KARIN MURKĖ. Aš elgiuosi su ja ne taip, kaip elgtųsi jos mama. Lėlė man draugė, gal net mylimoji.

Mes gyvenome Sioderio rajone, Stokholme, adresas – Svedenborgo gatvė 33 (dabar – Grindsgatano). Tėtis kol kas su mumis, bet greitai jis paliks savo šeimą. Mūsų įpročiai gana „modernūs“ – nuo pat mažumės savo tėvams aš sakiau „tu“. Netoliese, čia pat už kampo, Blekingės gatvėje, gyveno mano senelis ir senelė.

Senelis iš motinos pusės, Karlas Helmeris Vesterbergas, gimė 1860 metais. Jis – buvęs locmanas, dabar – mano artimas draugas, vyresnis už mane septyniasdešimt vienais metais. Įdomu tai, kad toks pat metų skirtumas buvo tarp jo paties ir jo senelio, vadinasi, anas buvo gimęs 1789 metais: Bastilijos paėmimas, Anjalos maištas¹, Mocartas parašė savo Kvintetą klarnetui. Du vienodi žingsniai į praeitį, ilgi žingsniai, o gal ne tokie jau ir ilgi. Prisilietimas prie istorijos.

Senelis kalbėjo XIX amžiaus kalba. Daugelis jo posakių šiandien atrodytų beviltiškai pasenę. Tačiau jo lūpose ir mano ausyse jie skambėjo visai natūraliai. Jis buvo žemaūgis, baltais ūsais, didele, pakumpusia nosimi – „kaip turkas“, jis pats taip sakydavo. Temperamento jam netrūko, bet kada galėjo lengvai užsiplieksti. Į tokius jo pykčio protrūkius niekas rimtai nežiūrėjo, ir jie netrukus praeidavo. Ilgai trunkantis piktumas jam nebuvo būdingas. Iš tikrųjų senelis buvo labai taikus, jį galėjai palaikyti silpnu, neryžtingu žmogumi. Jis stengėsi užstoti kiekvieną, kuris namuose būdavo kuo nors apkaltinamas.

– Tėti, negi jūs nematote – juk tas X. yra tikras sukčius!

– Klausyk, aš apie tai pirmą kartą girdžiu.

Po tėvų skyrybų mudu su mama persikėlėme į Folkungų gatvę 57, į namą, skirtą žemesniam viduriniam sluoksniui. Ten šiaip taip sutilpo margas žmonių būrys. Prisiminimai apie šį namą panašūs į ketvirtojo ar penktojo dešimtmečio filmus su atitinkama personažų galerija. Patraukli durininko žmona, stiprus mažakalbis jos vyras, kuriuo žavėjausi dar ir dėl to, kad jis buvo apsinuodijęs generatoriaus dujomis – tai mums reiškė herojišką atsidavimą visokioms pavojingoms mašinoms.

Pašalinių žmonių čia retai pasitaikydavo. Kartais į laiptinę prasmukdavo vienas kitas girtuoklis. Porą kartų per savaitę prie durų paskambindavo elgetos. Stoviniuodavo prieangyje ir kažką murmėdavo. Mama paruošdavo jiems sumuštinių, ji vietoj pinigų duodavo maisto.

Mes gyvenome penktame aukšte. Taigi paskutiniame. Laiptinėje buvo ketverios durys, neskaitant durelių į palėpę. Prie vienų durų buvo pritvirtinta lentelė su spaudos fotografo Orkės pavarde. Gyventi šalia spaudos fotografo atrodė savotiškai elegantiška.

Artimiausias mūsų kaimynas, kurį girdėdavome per sieną, buvo viengungis, jau gerokai peržengęs vidutinį amžių, gelstelėjusiu, išblyškusiu veidu. Jis dirbo namuose, telefonu varė kažkokį maklerio versliuką. Kalbėdamas telefonu jis dažnai pratrūkdavo užkrečiamai kvatotis, tas juokas skverbdavosi per sieną į mūsų butą. Kitas iš ten dažnai sklindantis garsas buvo kamščių poškėjimas. Alaus buteliai tais laikais neturėjo užspaudžiamų kamštelių. Tie dionisiški garsai – kvatojimas ir šaudantys kamščiai – lyg ir netiko tokiam išblyškusiam, vaiduokliškam dėdulei, kurį matydavau lifte. Metams bėgant, jis tapo niūresnis, jo kvatojimą vis rečiau girdėdavome.

Kartą name kilo triukšmas. Aš dar buvau mažas. Vieną mūsų kaimyną žmona išgrūdo pro duris, žmogus buvo girtas, kažko įpykęs, o ji užsibarikadavo nuo jo. Šis rėkalodamas, grasindamas mėgino išlaužti duris. Prisimenu, kaip jis išrėkė:

– Man, po velniais, nusispjaut! Na ir kas, kad papulsiu į Kungsholmą!

– Kas tas Kungsholmas? – paklausiau mamos.

Ji paaiškino, kad Kungsholme yra policijos nuovada. Apskritai toji miesto dalis kėlė siaubą. (Ir aš tai pajutau, kai Šv. Eriko ligoninėje pamačiau Suomijos karo invalidus, kuriuos ten gydė 1939–1940 metų žiemą.)

Mama anksti išeidavo į darbą. Niekada nevažiuodavo, visada eidavo pėsčiomis. Visą savo gyvenimą kulniuodavo iš Sioderio į Ostermalmą ir atgal – ji mokytojavo Hedvigos Eleonoros liaudies mokykloje, metai iš metų mokydavo trečią ir ketvirtą klases. Mama buvo atsidavusi pedagogė ir labai mylėjo vaikus. Galėjai įsivaizduoti, kaip jai bus liūdna išėjus į pensiją. Bet atsitiko kitaip, ji pajuto didžiulį palengvėjimą.

Kol mama dirbo, mes turėjome namų darbininkę, „mergiotę“, kaip tais laikais sakydavome, nors ją labiau derėjo vadinti aukle. Ji turėjo glaustis tokiame užkaboryje, priskirtame virtuvei, kaip atskira patalpa mūsų dviejų kambarių bute su virtuve jis nebuvo skaičiuojamas.

Kai buvau penkerių ar šešerių, mūsų namų darbininkė buvo Ana Lisa iš Esliovo. Man ji atrodė labai patraukli: šviesūs garbanoti plaukai, riesta nosiukė, švelni Skonės žmonių tartis. Nuostabi mergina, aš ir dabar pajuntu kažkokį ypatingą jausmą, kai pravažiuoju Esliovo stotį. Tačiau toje magiškoje vietoje niekada nesu išlipęs.

Vienas iš talentų buvo jos gebėjimas piešti – puikiai piešti. Ji ypač mėgo Disnėjaus figūras. Aš ir pats tuo metu, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, paišydavau beveik be atvangos. Senelis atnešdavo ritinį balto vyniojamo popieriaus, koks būdavo naudojamas maisto prekių parduotuvėse, ir aš tą popierių išmargindavau savo pieštinėmis istorijomis. Rašyti išmokau penkerių. Bet rašymas per ilgai užtrukdavo. Mano vaizduotei reikėjo greitesnio raiškos būdo, nors dorai ką nors nupiešti man pristigdavo kantrybės. Buvau susikūręs savotišką figūrų stenografiją, svarbiausia – veržlūs judesiai ir svaiginanti drama, jokių detalių. Tai buvo piešti serialai, kuriuos tik aš vienas supratau.

Ketvirtojo dešimtmečio vidury kartą pasimečiau Stokholmo centre. Mudu su mama buvome mokinių koncerte. Spūstyje prie išėjimo iš Koncertų rūmų mano ranka išslydo iš mamos delno. Mane negailestingai nunešė žmonių srovė, buvau labai mažas, tad sunkiai pamatomas minioje. Hiotorgeto aikštėje jau temo. Stovėjau netekęs jokios apsaugos. Žmonės zujo aplinkui, visi užsiėmę savais reikalais. Nebeturėjau į ką įsitverti. Tada pirmą kartą pajutau mirties baimę.

Kai panikos valandėlė praėjo, ėmiau galvoti. Tikriausiai įmanoma parsirasti namo. Tai visiškai įmanoma. Mudu atvažiavome autobusu. Aš, kaip visada, atsiklaupiau ant sėdynės ir žiūrėjau pro langą. Mačiau, kaip pravažiavom Drotningsgataną. Dabar man tiesiog reikėtų eiti atgal tuo pačiu keliu, stotelė po stotelės.

Aš ėjau teisinga kryptimi. Iš tos savo kelionės aiškiai prisimenu vieną epizodą. Prisiartinau prie Norbro tilto ir pamačiau vandenį. Eismas čia buvo labai tirštas, vis nesiryžau pereiti gatvės. Pasisukau į šalia stovintį vyrą ir pasakiau: „Čia tiek daug mašinų.“ Jis paėmė mane už rankos ir pervedė per gatvę.

O paskui paleido. Nesuprantu, kodėl jam ir kitiems suaugusiems žmonėms atrodė normalu, kad toks mažas vaikas tamsų vakarą vienui vienas vaikšto po Stokholmą. Bet taip jau buvo. Likusi mano žygio dalis – per senamiestį, Šliuzo rajoną ir Sioderį buvo gana paini. Galbūt aš ėjau į tikslą pagal tą patį mistinį kompasą, kurį turi šunys ir pašto karveliai – juk jie visada randa savo namus, kad ir kur būtų paleisti. Tos kelionės dalies aš nebeprisimenu. Ne, pamenu – mano pasitikėjimas savimi didėjo su kiekvienu žingsniu, namo grįžau tarytum apimtas ekstazės. Mane pasitiko senelis. Sielvarto prislėgta mama tuo metu sėdėjo policijos nuovadoje ir laukė kokios nors žinios. Stiprūs senelio nervai puikiai atlaikė, jis sutiko mane kaip įprastai, lyg niekur nieko. Suprantama, apsidžiaugė, bet viso to per daug nesureikšmino. Viskas saugu, kaip visada.

Muziejai

Vaikystėje mane viliodavo muziejai. Pirmiausia – Karališkasis gamtos ir istorijos muziejus Freskačio rajone. Kokie rūmai! Milžiniški, babiloniški, neaprėpiami! Apatiniame aukšte – daugybė salių, čia dulka įvairiausių žinduolių ir paukščių iškamšos. Griaučių kvapas persmelkęs skliautus su kabančiais banginiais. Kitame aukšte – suakmenėję gyvūnai, bestuburiai…

Į šitą muziejų mane kažkas atvedė už rankos. Man buvo penkeri. Prie įėjimo mus pasitiko dviejų dramblių griaučiai. Lyg du sargybiniai prie vartų į stebuklų pasaulį. Jie mane apstulbino, vėliau juos nupiešiau ant didelio paišybos sąsiuvinio lapo.

Po kurio laiko lioviausi lankęs Karališkąjį gamtos ir istorijos muziejų. Atėjo toks metas, kai ėmiau labai bijoti visokių griaučių. Šiurpiausi buvo pavaizduoti Visuotinėje enciklopedijoje „Nordisk Familjebok“ prie straipsnio ŽMOGUS.

Ta baimė kažkaip išaugo, apimdama ir tuos muziejaus dramblius. Aš ėmiau bijoti net savo paties piešinio, kuriame buvo vaizduojami jų griaučiai, net nedrįsdavau atsiversti paišybos sąsiuvinio.

Pradėjau domėtis Geležinkelio muziejumi. Šiuo metu jis yra užėmęs Jevlės pakraštį, o tada muziejus buvo įsispraudęs viename iš Klaros kvartalų. Net porą kartų per savaitę mudu su seneliu nusileisdavome nuo Sioderio kalvų ir ten apsilankydavome. Ir senelis tikriausiai buvo pakerėtas tame muziejuje buvusių traukinių modelių, kitaip nebūtų ištvėręs. Mes ten užtrukdavom beveik visą dieną, užbaigdami šalimais esančia Stokholmo centrine stotimi, kur iš tikrų garvežių tumulais virsdavo garas.

Muziejaus darbuotojai pastebėjo tokią berniuko aistrą, jie kartais pasikviesdavo mane į raštinę, kur įrašydavau jiems savo pavardę (su atbula S) lankytojų knygoje. Tada svajojau tapti geležinkelių inžinieriumi. Mane labiau domino garvežiai, o ne modernūs elektriniai lokomotyvai. Kitaip tariant, buvau daugiau romantikas negu technikas.

Baigęs keletą klasių, vėl grįžau į Karališkąjį gamtos ir istorijos muziejų. Dabar aš jaučiausi zoologas mėgėjas, rimtas, protingas ne pagal savo metus. Ilgai sėdėdavau prie knygų apie vabzdžius ir žuvis.

Ir pats pradėjau kolekcionuoti. Mano rinkiniai stovėdavo spintoje. O mano galvoje visa tai virto didžiuliu muziejumi, tarp to vaizduotės muziejaus ir tikrojo Freskačio rajone atsirado ypatingas ryšys.

Maždaug kas antrą sekmadienį važiuodavau į tą nepaprastą vietą. Tramvajumi – iki Roslago muitinės, likusius kilometrus nueidavau pėsčiomis. Iš tikrųjų tas kelias buvo šiek tiek ilgesnis, negu man atrodė. Puikiai prisimenu tuos savo pasivaikščiojimus, dažniausiai pūsdavo smarkus vėjas, man bėgdavo snarglys, ašarodavo akys. Kaip iš ten grįždavau, nebeprisimenu, tarsi nė nebūčiau žingsniavęs į namus, tik į vieną pusę, į muziejų – apsisnarglėjęs, ašarojantis ir pilnas lūkesčių, toks buvo mano ėjimas į tą didžiulį, babilonišką pastatą.

Atėjusį mane, kaip ir anksčiau, pasitikdavo dramblių griaučiai. Aš dažniausiai pasukdavau į tą „senienų“ skyrių, kuriame buvo dar XVIII amžiuje padarytos įvairių gyvūnų iškamšos, kai kurie žvėrys negrabiai preparuoti, išsipūtusiomis galvomis. Tačiau ten tvyrojo kažkokia ypatinga magija. Platūs dirbtiniai gamtovaizdžiai su elegantiškai sukurtais ir įkomponuotais gyvūnų modeliais manęs nedomino – ten buvo tik iliuzinis kūrinys, labiau skirtas vaikams. Buvo aiškiai matyti, kad ir čia negyvi padarai. Tačiau iškamšos tarnavo mokslui. Man buvo artimas Linėjus: atrasti, rinkti, tyrinėti.

Aš lėtai vaikštinėdavau po muziejų. Ilgiausiai užsibūdavau tarp banginių ir paleontologijos skyriuje. Kitas skyrius, kuriame praleisdavau daugiausia laiko, buvo bestuburiai. Niekada su niekuo nesikalbėjau. Tiesą sakant, neprisimenu, kad ten būtų buvę kitų lankytojų. Kituose muziejuose, į kuriuos aš kartais nueidavau – Jūros, Etnografijos, Technikos, – visada būdavo daug žmonių. O šis, Karališkasis muziejus, rodos, buvo skirtas tik man.

Kartą aš vis dėlto susidūriau su vienu žmogumi. Tai buvo ne šiaip sau lankytojas, o tikriausiai koks nors profesorius, jis dirbo šiame muziejuje. Mudu susitikome bestuburių (invertebrata) skyriuje, jis staiga išdygo tarp stendų, buvo beveik tokio pat ūgio kaip aš. Jis, kaip man pasirodė, kalbėjosi su savimi. Netrukus mudu jau aptarinėjome minkštakūnius. Žmogus buvo toks išsiblaškęs arba toks nuoširdus, kad mane laikė suaugusiu. Vienas iš tų angelų sargų, kurie kartais pasirodydavo mano vaikystėje ir paliesdavo mane savo sparnu. Po šito pokalbio mane įleido į vieną skyrių, kuris kitiems lankytojams buvo neprieinamas. Aš ten gavau daug gerų patarimų, kaip reiktų preparuoti nedidelius gyvūnus, ir apsiginklavau stikliniais vamzdeliais, kurie priminė jau rimto specialisto reikmenis.

Aš rinkau vabzdžius, daugiausia vabalus, būdamas vienuolikos ir iki pat penkiolikos metų. Paskui tai nurungė kitas mano susidomėjimas – polinkis menui. Kad ir kaip liūdna, entomologiją turėjau apleisti! Įtikinėjau save, kad tai tik laikina. Gal praeis koks penkiasdešimt metų, ir aš vėl kolekcionuosiu vabalus. Dabar gi mano darbas prasidėdavo pavasarį, bet pats įkarštis, žinoma, būdavo vasarą, Runmario saloje. Vasarnamyje, kur spaudėmės vos keliolikos kvadratinių metrų kambaryje, stovėjo mano stiklainiai su negyvais vabzdžiais ir dėžutės drugeliams. Čia tvyrojo etilacetato kvapas, juo atsidaviau ir aš, nes kišenėje nešiojausi buteliuką su šiuo vabzdžius marinančiu skysčiu.

Be abejo, būtų buvę daug geriau naudoti kalio cianidą, kaip kad rašė vienoje knygoje. Gerai, kad tas preparatas man buvo neprieinamas, tad nereikėjo laikyti vyriškumo egzamino jį renkantis arba jo atsisakant.

Daug kas padėdavo man medžioti vabzdžius. Kaimynų vaikai, pamatę kokį nors keistesnį gyvį, tuoj pradėdavo šaukti. „Vaaabalas!!“ – visas kaimas aidėjo nuo jų balsų, o aš tuoj bėgdavau su tinkleliu.

Aš dažnai iškylaudavau. Gamta, grynas oras be jokios nuostatos, kad visa tai man išeis į sveikatą. Savo laimikiui, žinoma, neteikiau jokios estetinės vertės – visa tai Mokslo vardan, – tačiau pats to nesuvokdamas patyriau gražių išgyvenimų. Aš prisiliečiau prie didžiosios paslapties. Įsitikinau, kad žemė gyva, kad egzistuoja ištisas ropojančių ir skraidančių padarų pasaulis, jie gyvena visavertį, savitą gyvenimą, ir mes nė kiek jiems nerūpime.

Mažytę dalelę šito pasaulio aš pagaudavau ir prismeigdavau savo dėžutėse, kurias tebesaugau iki šiol. Privatus mažutis muziejus, kurio pats nesu gerai išstudijavęs. Bet tie mano vabzdžiai tebėra. Tarsi tebelaukia savo valandos.

Liaudies mokykla

Aš pradėjau lankyti liaudies mokyklą, kuri vadinosi „Katarina Norra“, mano mokytoja buvo panelė R., netekėjusi puošeiva, kiekvieną dieną vis su kita suknele. Šeštadieniais per paskutinę pamoką mes visi gaudavom po karamelinį saldainį, šiaip jau ji būdavo griežta, papešdavo už plaukų, kai ką apkuldavo, bet aš tokios bausmės nesusilaukiau, nes buvau mokytojos vaikas.

Pirmąjį pusmetį svarbiausia mano užduotis buvo ramiai sėdėti suole. Aš jau mokėjau rašyti ir mokėjau skaičiuoti. Sėdėdavau suole ir karpydavau kažką iš spalvoto popieriaus, jau neatsimenu ką.

Man atrodo, kad pirmaisiais mokslo metais atmosfera čia buvo nebloga, bet vėliau ji darėsi griežtesnė. Mokytoja imdavo pykti, jeigu kuris bent kiek pažeisdavo tvarką arba suklysdavo. Ji neleisdavo nė krustelėti ir garsiai kalbėti. O tuo labiau pasirodyti žioplam. Parodyti, kad tau sunku ką nors suprasti ar išmokti. Jokių išsišokimų. Iš gėdos ar baimės apsišlapinusi mergaitė negalėjo tikėtis jokios užuojautos.

Kaip jau minėjau, nuo bet kokio smurto mane saugojo tai, kad buvau mokytojos sūnus. Bet ir mane, žinoma, veikė ta slogi priekaištų ir bausmių atmosfera. Vyriausiasis mokytojas tvyrojo tarsi šešėlyje, pavojingas tipas, tarytum vanagas. Pati rimčiausia bausmė – atsidurti specialioje perauklėjimo įstaigoje, ypatingais atvejais ir apie tai būdavo kalbama. Man tai negrėsė, bet pats faktas buvo nemalonus.

Kokia ta perauklėjimo įstaiga, aš galėjau maždaug įsivaizduoti, buvau girdėjęs, kad ji vadinasi SKRUBBA², tas žodis man priminė tarkavimą arba obliavimą. Kad ten patalpinti vaikai kasdien yra kankinami, man nekėlė jokių abejonių. Taigi į mano susikurtą pasaulėvaizdį pateko vaizdinys, kad esama ir tokių įstaigų, kuriose suaugusieji kankina vaikus – gal net mirtinai – dėl to, kad šie triukšmauja. Baisu, bet taip ir turi būti. Jeigu esi triukšmadarys…

Kai vienas mūsų berniukas buvo uždarytas į perauklėjimo įstaigą ir po metų grįžo, aš į jį žiūrėjau kaip į prisikėlusį iš mirusiųjų.

Daug tikresnė grėsmė buvo EVAKUACIJA. Pirmaisiais karo metais buvo planuojama iš didesnių miestų iškeldinti mokinius. Ant mūsų paklodžių ir kitų daiktų mama cheminiu rašalu užrašė TRANSTRÖMER. Iškilo klausimas, ar aš būsiu evakuotas su mama ir jos mokyklos klase, ar su „Katarina Norra“, taigi, ar būsiu deportuotas su mokytoja R. Įtariau, kad taip ir bus.

Evakuacijos išvengiau. Gyvenimas mokykloje ėjo savo vaga. Aš vis laukiau, kada pasibaigs mokslo metai, ir vėl galėsiu pasinerti į tai, kas man iš tikrųjų įdomu. Afrika, povandeninis pasaulis, viduramžiai ir panašiai. Vienintelis dalykas, kuris mokykloje mane iš tiesų traukė, buvo mokomieji plakatai. Aš buvau tų iliustruotų plakatų garbintojas. Kokia laimė kartu su mokytoja nueiti į sandėlį ir atnešti kokį nors aptriušusį kartoninį paveikslą. Ta pačia proga galėdavau bent akies krašteliu pamatyti ir kitus ten kabančius plakatus. Aš ir pats kaip įmanydamas panašius darydavau namie.

Nuo kitų klasės draugų skyriausi tuo, kad negalėjau parodyti savo tėčio. Daugelis mano bendraklasių augo darbininkų šeimose, kuriose skyrybos buvo labai retas dalykas. Neapgaudinėjau nei savęs, nei kitų, kad mano šeimos situacija yra kitokia. Aš turėjau tėtį, nors su juo pasimatydavau tik kartą per metus (paprastai prieš Kalėdas), žinojau, ką jis veikia, – per karą, pavyzdžiui, kurį laiką plaukiojo minininku, iš ten man atsiuntė malonų laišką ir taip toliau. Aš ir kitiems būčiau tą laišką parodęs, bet kai kam tai būtų atrodę keista.

Prisimenu vieną panikos akimirką. Aš porą dienų nėjau į mokyklą, kai ten vėl pasirodžiau, vienas bendraklasis pasakė, kad mokytoja – ne mūsų panelė R., o ją pavaduojanti, – visai klasei išklojo, kad manęs nereikėtų erzinti, nes augu be tėčio. Kitaip tariant, mane derėtų užjausti. Tai išgirdęs aš ir pajutau paniką – vadinasi, esu nenormalus. Paraudęs iš pykčio mėginau visa tai paneigti.

Aš jutau gniuždantį nerimą, kad tik nebūčiau laikomas kitokiu, nes širdyje kaip tik toks ir jaučiausi esąs. Domėjausi tokiais dalykais, kurie kitiems, normaliems vaikams, nebuvo įdomūs. Niekieno neverčiamas braižiau ir kitaip vaizdavau vandenų gyvenimą: žuvis, jūrų ešerius, krabus, pilvakojus. Mokytoja viešai pripažino, kad mano piešiniai labai „saviti“, tada mane vėl suėmė panika. Vis pasitaikydavo savaip nejautrių suaugusiųjų, kurie rodydavo į mane lyg ne į tokį kaip kiti. Iš tiesų mano bendraklasiai jokio skirtumo neįžvelgė, jie buvo tolerantiškesni. Aš nebuvau populiarus, bet niekas manęs ir neužgauliojo.

Pirmaisiais mokslo metais toks Hasė, paniuręs drimba, gal penkis kartus už mane stipresnis, buvo įpratęs per kiekvieną pertrauką mane pargriauti. Iš pradžių aš dar mėginau jam priešintis, bet jis vis tiek mane parblokšdavo ir džiūgaudavo, pasijutęs nugalėtoju. Vėliau suradau būdą, kaip jį atšaldyti, nuvilti: aš į tai nereaguosiu, tarsi subliūkšiu. Kai jis imdavo prie manęs artintis, įsivaizduodavau, kad mano tikrasis Aš pasitraukia, išskrenda, palikdamas tik bejausmį kūną kaip kokį skudurą – gali maigyti jį kiek tik nori. Hasei netrukus visa tai nusibodo.

Aš ir dabar pamąstau, ką toks būdas – pasiversti skuduru – reiškė tolesniam mano gyvenimui. Menas neprarasti savo orumo, kai esi gniuždomas. Ar ne per dažnai tuo naudojausi? Kartais man pasisekdavo, o kartais ne.

Karas

1940-ųjų pavasaris. Aš buvau liesas, laibas devynmetis, sėdėjau palinkęs prie laikraštyje atspausdinto žemėlapio, kuriame vokiečių tankų divizijų puolimas buvo pažymėtas juodomis strėlėmis. Tos strėlės jau buvo įsiskverbusios į Prancūziją, ir kaip kokie parazitai gyveno ir mūsų, Hitlerio priešininkų, kūne. Aš iš tikrųjų tokiu save laikiau. Dar niekada nebuvau taip nuoširdžiai atsidavęs politikai!

Suprantama, tai gali kelti šypseną, kai rašau apie devynmečio politinį angažuotumą, iš tikrųjų čia ne taip svarbi politika. Aš tiesiog jaučiausi karo dalyviu. Žinoma, tada ničnieko neišmaniau apie visuomenės keliamus klausimus, apie klases, profsąjungas, ekonomiką, išteklių paskirstymą, socializmo kovą prieš kapitalizmą ir taip toliau. „Komunistu“ buvo vadinamas Rusiją palaikantis žmogus. „Dešinieji“ man atrodė šiek tiek įtartini, tos partijos dalis simpatizavo Vokietijai. Apskritai aš supratau vien tai, kad už dešiniuosius balsuoja tik tas, kas yra turtingas. Bet ką reiškia būti turtingam? Kartais mes vakarieniaudavome vienoje šeimoje, kuri buvo laikoma turtinga. Jie gyveno Epelvike, namų šeimininkas buvo urmininkas. Didžiulė vila, tarnai juodais ir baltais drabužiais. Aš buvau įsidėmėjęs, kad tos šeimos sūnus – mano vienmetis – turėjo didelį žaislinį automobilį, gaisrininkų mašiną, apie kokią galėjau tik svajoti. Vaikui turėti tokį dalyką? Todėl ir šmėstelėjo mintis – šita šeima priklauso kitai visuomenės klasei, jie turi pinigų net ir tokiems dideliems žaislams. Čia tik toks atsitiktinis, ne itin reikšmingas prisiminimas.

Kitas prisiminimas: kartą apsilankiau pas vieną bendraklasį ir nustebau sužinojęs, kad jie neturi tualeto, tik būdelę kieme kaip mūsų kaime. Ten man tekdavo šlapintis į nebenaudojamą puodą, kurį mama išpildavo virtuvėje į kriauklę. Vaizdinga detalė. Atvirai šnekant, aš nesukdavau galvos, kad kuri nors šeima vieno ar kito dalyko neturi. Ir toji vila Epelvike man neatrodė dar kuo nors ypatinga. Aš taip nesugebėdavau įvertinti kaip tie, kurie apsidairę vienu žvilgsniu jau nuo mažens nustatydavo klasinę priklausomybę, ekonominį standartą. Daugelis vaikų tai sugebėjo, bet tik ne aš.

Mano „politinis“ supratimas apsiribojo vien tik karu ir nacizmu. Maniau, kad žmogus gali būti arba nacistas, arba jo priešas. Švedijoje tuo metu paplitusio drungnumo, atsargaus oportunizmo aš negalėjau suvokti. Man tai atrodė kaip nebyli parama vokiečių sąjungininkams, arba kaip slepiamas nacizmas. Kai tik paaiškėdavo, kad man patinkantis žmogus yra „draugiškas vokiečiams“, iš karto pajusdavau, kaip man sugniauždavo krūtinę. Baigta. Tarp mūsų jau nebegalėjo būti jokių draugiškų ryšių.

Iš savo giminaičių tikėjausi visiško pritarimo ir palaikymo. Vieną vakarą, kai mes lankėmės pas dėdę Elofą, motinos brolį, ir tetą Agdą, po žinių šiaip jau santūrus mano dėdė pasakė: „O anglai sėkmingai traukiasi…“ Ištarė šiek tiek apgailestaudamas, bet aš pajutau ironijos gaidelę (šiaip jam bet kokia ironija buvo svetima) ir man iškart suspaudė krūtinę. Negalima šitaip reaguoti į mūsų sąjungininkų pranešimus. Aš niršdamas spoksojau į palubėje kabantį šviestuvą. Tas šviestuvas mane kažkaip nuramino. Jis buvo panašios formos kaip plieniniai anglų kareivių šalmai: nelyginant lėkštė sriubai.

Sekmadieniais mes dažnai vakarieniaudavome Enskedėje, pas kitą mano dėdę, motinos brolį, ir tetą, jų šeima mums buvo tam tikra atrama po mamos skyrybų su tėčiu. Ten buvo toks ritualas – įsijungti BBC švediškai transliuojamą radijo stotį.

Tos programos šaukinio aš niekada nepamiršiu. Išgirsdavome penkis signalus, o po jų įžanginę melodiją iš Perselo³ „Trumpet Voluntary“⁴ (iš tikrųjų tai buvo nuotaikinga Džeremijo Klarko kūrinio cimbolais aranžuotė). Ramus diktoriaus balsas su vos juntamu akcentu nuoširdžiai kalbėjo iš to pasaulio, kuriame paprasti didvyriai, nepaisydami krintančių bombų, ramiai dirbo savo darbą.

Kai mes įlipdavome į priemiestinį traukinį, važiuojantį į Enskedę, aš norėdavau, kad mama – ji nemėgdavo kaip nors atkreipti į save dėmesio, – išskleistų propagandinį laikraštį „Nyheter Från Storbritannien“⁵ ir šitaip pademonstruotų mūsų pažiūras. Ji beveik viską dėl manęs padarydavo, net ir tai.

Karo metais savo tėtį retai matydavau. Vieną dieną jis pasirodė ir nusivedė mane į savo kolegų žurnalistų vakarėlį. Taurės, klegesys, juokas, nuo cigarečių dūmų tiesiog tiršta, aš ėjau ratu, sveikinausi, atsakinėjau į klausimus. Čia visi buvo atsipalaidavę ir tolerantiški, galėjai daryti ką norėjai. Aš pasitraukiau į šalį ir perbraukiau ranka tų svetimų namų knygų lentyną.

Ten gulėjo ką tik išėjusi knyga „Lenkijos kančia“. Dokumentika. Atsisėdau ant grindų ir praktiškai viską perverčiau nuo pradžios iki galo, aplinkui klegėjo svetimi balsai. Siaubinga knyga – tokios dar nebuvau matęs, – joje buvo rašoma tai, ko aš labiausiai bijojau ir ko tikėjausi. Nacistai buvo tokie nežmoniški, kokius aš juos vaizdavausi, bet, pasirodo, jie buvo kur kas baisesni! Aš buvau pritrenktas, man darėsi bloga ir kartu jaučiau savotišką triumfo jausmą: aš buvau teisus! Knygoje viskas aprašyta, įrodyta. Palaukit! Kada nors ir jūs sužinosite, visi, kurie abejojate, būsite priversti pažvelgti tiesai į akis. Palaukite! Taip ir atsitiko.

Biblioteka

Apie 1940-uosius buvo pastatyti Piliečių namai. Didžiulis keturkampis gremėzdas pačiame Sioderio centre, tačiau pakankamai šviesus, modernus, funkcionalus pastatas. Jis stovėjo gal už penkių minučių kelio nuo to namo, kur mes gyvenome.

Piliečių namuose, be kita ko, buvo įrengta viešoji pirtis ir miesto biblioteka. Vienoje pusėje – vaikų skyrius, kitoje – suaugusiųjų. Pagal savo amžių aš, žinoma, priklausiau vaikų skyriui, ten buvo knygų, kurių iš pradžių man visai pakako. Svarbiausia – Brėmo „Gyvūnų gyvenimas“⁶.

Į tą biblioteką užsukdavau beveik kasdien. Tik ne visada viskas sklandžiai sekėsi. Kartais bibliotekos tetulėms atrodydavo, kad pasirinktos knygos nėra tinkamos mano amžiui. Pavyzdžiui, Knudo Holmbojės⁷ šiurpus dokumentinis pasakojimas „Dykuma dega“.

– Tą knygą kas skaitys?

– Aš…

– Tai jau ne.

– Taip.

– Pasakyk savo tėvui, kad pats čia atėjęs ją pasiimtų.

Dar prasčiau sekėsi, kai pabandžiau prasmukti į suaugusiųjų skyrių. Man reikėjo knygos, kurios vaikų skyriuje nebuvo. Prie durų mane sustabdė.

– Kiek tau metų?

– Vienuolika.

– Tau čia negalima. Ateisi, kai užaugsi.

– Taip, bet man reikia knygos, kuri yra čia.

– Kokios knygos?

– „Gyvūnijos pasaulio išplitimas Skandinavijoje“. Ekmano⁸, – tyliai pridūriau nujausdamas, kad nieko iš to neišeis. Taip ir atsitiko. Buvau išraudęs ir įpykęs. Aš niekada jai neatleisiu!

Man vėliau padėjo mažakalbis dėdė Elofas, jis paskolino savąjį skaitytojo pažymėjimą, pamelavau, kad būtent jam imu knygas. Dabar jau galėjau įžengti į suaugusiųjų skyrių.

Viena to skyriaus siena ribojosi su pirtimi. Prie durų buvo juntamas baseino garas, pro ventiliacines angas sklido chloro kvapas, iš pirties girdėjosi mauduolių balsai. Pirčių patalpose visada gera akustika. Po vienu stogu čia tilpo sveikatingumo ir knygų šventovė. Neblogas pojūtis.

Tai Piliečių namų bibliotekai aš buvau ištikimas daugelį metų. Ji man atrodė pranašesnė už pagrindinę biblioteką Sveavėgeno gatvėje – ten aplinka buvo šiek tiek slegianti: tyla, jokio chloro kvapo ir aidinčių balsų. Ir pačių knygų kvapas ten buvo kitoks, nuo jo man imdavo skaudėti galvą.

Tapęs suaugusiųjų skyriaus lankytoju, aš labiausiai domėjausi specialiąja literatūra. Grožinę palikau likimo valiai. Ekonomikos ir visuomenės skyriai man taip pat nerūpėjo. Istorija mane domino. Medicina gąsdino.

Man patrauklesnė buvo geografija. Itin ilgam sustodavau prie Afrikai skirtos lentynos, o ji buvo netrumpa. Iki šiol prisimenu kai kurių knygų pavadinimus: „Aplink Elgono kalną“, „Vaikinas iš Hiotorgo aikštės Afrikoje“, „Dykumos eskizai“… Kažin ar dabar tebėra tos knygos, anuomet užpildžiusios lentynas.

Albertas Šveiceris⁹ buvo parašęs knygą viliojančiu pavadinimu „Tarp vandens ir pirmykščio miško“. Tai labiau apmąstymai apie gyvenimą, Šveiceris ramiai sau gyveno misionierių stovykloje ir niekur iš jos nekeliavo, jis nebuvo tikras ekspedicijų dalyvis, tyrinėtojas, kaip, pavyzdžiui, Josta Mūbergas¹⁰, kuris ištyrinėjo kiekvieną mylią (kodėl?) tokiose viliojančiose ir nežinomose vietose, kaip Nigeris ir Čadas, apie tuos kraštus bibliotekoje daugiau nerasdavai literatūros. Gausu knygų buvo apie Keniją ir Tanganiką, senas švedų gyvenamas vietas. Turistai nuplaukdavo Nilu iki Sudano ir grįžę parašydavo knygą. Bet niekas dar nebuvo pasiekęs sausringųjų Sudano vietų, neįžengęs į Kordofaną ar Darfūrą. Portugalų kolonijos, Angola ir Mozambikas, žemėlapyje užimantys didžiulius plotus, toje Afrikai skirtoje knygų lentynoje buvo nežinomos, užmirštos vietovės, todėl mane labiausiai ir viliojo.

Kai kurias knygas aš tiesiog perskaitydavau stačiomis – nenorėjau neštis namo per daug tos pačios rūšies knygų arba imti tą pačią knygą keletą kartų. Be to, bijojau, kad kokia nors bibliotekos tarnautoja neimtų manęs barti, šito aš labiausiai vengiau.

Vieną vasarą – nebeprisimenu kurią – aš diena iš dienos gyvenau pasinėręs į svajones apie Afriką. Tai buvo Runmario saloje, toli nuo bibliotekos. Atsiribojęs nuo visko vaizdavausi, kad vadovauju ekspedicijai skersai per Centrinę Afriką. Vaikščiodamas po Runmario mišką skaičiuodavau, kiek apytikriai esu nuėjęs, paskui namie tą atkarpą taškais pažymėdavau dideliame Afrikos žemėlapyje, Afriką buvau nusibraižęs beveik savo ūgio. Jeigu, pavyzdžiui, per savaitę Runmario saloje sukardavau šimtą dvidešimt kilometrų, tiek ir pažymėdavau žemėlapyje. Ne kažin kas.

Iš pradžių savo ekspediciją ketinau pradėti nuo rytinės Afrikos pakrantės, maždaug nuo tos vietos, kur į savo kelionę leidosi Stenlis¹¹. Bet man tektų labai ilgai keliauti, kol patekčiau į pačias įdomiausias vietas. Todėl apsigalvojau ir pakeičiau planą – ėmiau vaizduotis, kad jau esu nugabentas automobiliu net iki Alberto ežero. Ten ir prasidėtų tikroji mano ekspedicija – pėsčiomis. Iki vasaros pabaigos man, ko gero, pasisektų įveikti didesniąją dalį Iturio miško.

Tai būtų XIX amžiaus ekspedicija, nešikai ir visa kita. Vis dėlto suvokiau, kad dabar toks keliavimo būdas jau pasenęs. Ir Afrika pasikeitusi. Britų Somalilande vyksta karas, apie tai buvo kalbama per radijo žinias. Ten važinėja šarvuočiai. Šiaip ar taip, tuo metu tai buvo vienintelė vietovė, kurioje sąjungininkai kovėsi iš tikrųjų sėkmingai – aš, žinoma, tai buvau įsidėmėjęs, – o Abisinija buvo pirmoji šalis, išsilaisvinusi nuo Ašies valstybių.

Po keleto metų mane vėl apniko Afrikos svajonė, tik šį kartą jau modernesnė ir beveik realistinė. Aš labai norėjau tapti entomologu ir Afrikoje rankioti vabzdžius, atrasti naujas rūšis, o ne naujas dykumas.

Realinė mokykla

Vos porą mano bendraklasių iš liaudies mokyklos perėjo mokytis į realinę. Tik aš vienas patekau į Siodermalmo berniukų gimnaziją, kitaip dar vadinamą „Södra Latin“.

Norint patekti į šią mokyklą, reikėjo išlaikyti stojamąjį egzaminą. Iš to egzamino prisimenu tik tai, kad neteisingai parašiau žodį „särskilt“¹². Aš parašiau dvi „l“. Toji rašybos klaida mane persekiojo net iki 1960-ųjų.

Gerai prisimenu pirmąją mokslo metų dieną „Södra Latin“ 1942-ųjų rudenį. Kaip šiandien regiu: atsidūriau tarp visiškai nepažįstamų vienuolikmečių berniukų. Skrandį maudžia nuo jaudulio, jaučiuosi vienišas, nepatiklus. O kiti, atrodo, vienas kitą pažįsta, jie atėję iš pradinės Marijos mokyklos. Aš veltui dairausi, ieškau kokio nors veido iš „Katarina Norra“. Mano širdis pilna ir niūraus nerimo, ir viltingų lūkesčių.

Netrukus mokiniai buvo skelbiami pavardėmis ir suskirstyti į tris klases. Aš patekau į pirmą B, man liepė eiti paskui dr. Moliną, klasės auklėtoją. Tai buvo vienas senesnių mokytojų. Jis mokė mus vokiečių kalbos. Tas mažaūgis vyras kažkuo man priminė katiną. Buvo vikrus, bet vaikščiojo tyliai, plaukai šiurkštūs, tarsi nenorom pražilę, virš kaktos – jau pliki trikampiai. Iš vieno „žinovo“ šalimais išgirdau: Molė – taip jį čia vadino – „labai griežtas, bet teisingas“. Būk atsargus!

Iš pat pradžių paaiškėjo, kad gimnazija – tai ne liaudies mokykla. „Södra Latin“ buvo absoliučiai vyriška – viena lytis kaip kokiame vienuolyne ar kareivinėse. Tik po keleto metų į mokytojų kolektyvą įsiskverbė porą moterų.

Kiekvieną rytą mokiniai susirinkdavo į aulą, pagiedodavo porą psalmių ir išklausydavo kokį nors krikščionišką pamokslą. Paskui visi išsiskirstydavo į savo klases. „Södra Latin“ gimnazijos nuotaika atsispindi filme „Pjudymas“¹³, kuris tuo metu buvo filmuojamas mūsų mokykloje. (Mes net patekom į keletą šio filmo epizodų kaip statistai.)

Mums buvo išdalintas mokyklos katalogas, kuriame be viso kito buvo „Gimnazijos tvarkos ir drausmės įstatai“:

Mokinys, dailiai ir tvarkingai apsirengęs, turėdamas reikiamas knygas, ateina į pamoką po mokyklos skambučio, laikosi tvarkos, padoriai elgiasi ir atidžiai seka pamoką. Kiekvienas susikaupęs ir dėmesingas nurodytu laiku dalyvauja rytinėje maldoje…

Mokiniai gimnazijos mokytojams rodo pagarbą ir paklusnumą, nuolankiai priima jų nurodymus, papeikimus ir bausmes…

„Södra Latin“ stovėjo aukščiausioje Sioderio vietoje, mokyklos kiemas tilpo plokštikalnėje, kuri buvo iškilusi virš šios miesto dalies stogų. Raudonų plytų gimnazijos pastatas buvo iš toli matomas. Kelią į tą dūsavimų pilį aš paprastai įveikdavau beveik pustekine. Praėjęs pro ilgas ir aukštas malkų rietuves, atsiradusias per šitą krizę ir sukrautas priešais parduotuvę „Björns Trädgård“, pakildavau Jotgatano (Götgatan) gatve, ­– ten iki šiol veikia knygynas „Hannson & Bruces“, – tada pasukdavau į kairę, į Hiogbergo (Högbergsgatan) gatvę, kurioje žiemos rytais stovėdavo pakinkytas arklys ir kramsnodavo šieną iš savo maišo. Tai buvo aludario stambus, garuojantis ardėnas. Akimirką aš atsidurdavau to arklio kvapų debesy, iki šiol ryškiai prisimenu tą kantrų gyvulį ir jo kvapą drėgname šaltyje. Tas kvapas dusino ir sykiu kažkaip ramino.

Į mokyklos kiemą įpuldavau jau skambinant rytinei maldai. Aš beveik nepavėluodavau, nuo septintos iki aštuntos ryto viską būdavau tiksliai apskaičiavęs. Prieš prasidedant dienai, mano vidinė spyruoklė būdavo kietai suspausta.

Baigiantis pamokoms pasidarydavo ramiau, tvarka mažiau reguliuojama. Kartais aš palydėdavau Palę. Pirmaisiais gimnazijos metais Palė buvo artimiausias mano draugas. Mudu siejo kai kurie bendri dalykai: ir jo tėvo nebūdavo namie, – Palės tėvas buvo jūreivis, – be to, Palė taip pat buvo vienturtis, jo maloni motina mane pamačiusi apsidžiaugdavo. Vienturtis Palė, kaip ir aš, turėjo daug visokių pomėgių, jie ir buvo jo gyvenimas. Pirmiausia jis buvo kolekcionierius. Ką gi jis rinkdavo? Viską. Alaus butelių, degtukų dėžučių etiketes, špagas, titnaginius kirvukus, pašto ženklus, atvirutes, kriaukles, etnografinius papuošalus ir skeleto kaulus.

Jo kambaryje, pilname įvairiausių daiktų, mudu špaguodavomės. Kasinėjome vieną niekam nežinomą Ridarholmo (Riddarholm) vietą, radom griaučių liekanų, mano dantistas nustatė, jog tai „žmogaus dalys“.

Draugystė su Pale mane labai praturtino, bet vėliau mudu nutolome vienas nuo kito. Aukštesnėse gimnazijos klasėse Palės dažnai nebūdavo pamokose dėl jo ligos. Jis buvo perkeltas į kitą klasę, ir mūsų ryšiai nutrūko. Buvęs senas mano draugas darėsi nebepasiekiamas. Mirtis jau buvo jį paženklinusi: mokykloj jis retai tepasirodydavo, išblyškęs, rimtas, be vienos kojos. Kai jis mirė, man buvo sunku su tuo susitaikyti. Mane kamavo graužatis, nenorėjau jo mirties pripažinti. Atrodė, kad dabar aš turėsiu atsisakyti visų prisiminimų, tų linksmų nuotykių, kuriuos mes buvome patyrę.

Palė mirė prieš keturiasdešimt penkerius metus, taip ir netapęs suaugusiu, su juo aš tebesijaučiu vienmetis. O mano mokytojai, tie „seniai“, kaip mes juos vadindavome, jie ir išliko atminty kaip seniai, nors vyriausieji iš jų buvo tokio pat amžiaus kaip ir aš dabar, kai apie juos rašau. Visada jautiesi esąs jaunesnis negu esi. Savyje tebesinešioji ankstesnius savo veidus, kaip medis metų rieves. Tai ir yra suma to, kas sudaro mane, manąjį „aš“. Veidrodis parodo tik patį vėliausią mano veidą, bet aš tebejaučiu ir ankstesnius.

Žinoma, ryškiausiai atmintyje išliko tie mokytojai, kurie anuomet kūrė didžiausią įtampą, tai gyvenimo nualinti, bet ryškūs, spalvingi originalai. Tokių nebūdavo dauguma, bet jų tada buvo nemažai. Kai kuri nebuvo laimingi, ir mes tai jautėme. Apgailėtina būsena: tie nenuoramos, priešais sėdintys kopūstagalviai tavęs nekenčia, suprantama, kad jie negali tavęs pamėgti, bet tu pasistengsi, kad jie tavęs jau niekad nepamirštų!

Klasė – kaip teatras. Scenoje – svarbiausio vaidmens atlikėjas, be jokio gailesčio mūsų vertinamas mokytojas. Visi mokiniai – žiūrovai, tik vienas kitas kartais pasidarydavo tos dramos veikėju.

Turėdavai neprarasti budrumo. Visada laukti bet kokios agresijos. Liaudies mokyklos mokytoja jau buvo padėjusi puikų pagrindą – ji buvo griežta ir kietarankė. Bet ją sunku būtų pavadinti tikru teatro žmogumi. Namuose panašios patirties aš negalėjau pasisemti. Čia nekildavo jokių skandalų, jokių spektaklių, nebuvo rėkalojančio supykusio tėvo. Mano mama buvo ūmaus būdo, bet ne dramatiška. Rodyti pyktį atrodė vaikiška. Vaikystėje aš dažnai supykdavau, o vėliau buvau pakankamai susivaldantis mokinys. Mano idealas buvo angliškas posakis – a stiff upper lip¹⁴. Savo pykčio nesuvaldo tik Ašies sąjungininkai.

Mokykloje buvo ir choleriškų „žvaigždžių“, jos didesnę pamokos dalį paskirdavo isteriškam savo nepasitenkinimui, iš to būdavo renčiamas tarsi koks bokštas, liedinamos pykčio taurės.

Mūsų klasės auklėtojas, Molė, žinoma, nebuvo kažkuo ypatingas. Jis – viso labo besikartojančio nevaldomo pykčio auka. Ramesniais tarpais Molė iš tikrųjų buvo malonus žmogus ir geras pedagogas. Gaila, bet būtent jo pykčio priepuolius aš geriausiai prisimenu. Didžiausias įtūžis prasiverždavo ne dažniau kaip tris keturis kartus per mėnesį. Tomis valandomis jo garbus autoritetas kažkur ilsėdavosi.

Per tokias pamokas klasėje dažniausiai kildavo perkūnija. Žinojom, kad žaibų neišvengsim, tik nežinojom, į kurį trenks. Molė nebūdavo ant kurio nors mokinio pastoviai užsisėdęs. Jis buvo „griežtas, bet teisingas“. Jo pykčio galėjo sulaukti bet kuris.

Vieną dieną griaustinis trenkė į mane. Turėjome atsiversti vokiečių kalbos gramatiką. Aš niekaip negalėjau rasti reikiamos knygos. Gal ji portfelyje? Gal pamiršau namie? Tos abejonės knygos man nepadėjo rasti.

– Stokis!

Molė žengė nuo savo pakylos ir ėmė artintis prie manęs. Jausmas lyg būtum pievoje ir matytum į tave einantį jautį.

Pasipylė antausiai. Aš susvyravau. Molė grįžo prie mokytojų staliuko ir atsisėdęs, vis dar niršdamas, parašė raštelį – pastabą į namus. Suformuluota ji buvo kažkaip neaiškiai, tik pasakyta, kad aš nusižengiau, buvau „aplaidus pamokos metu“ – kažkaip panašiai.

Daugelis mokytojų tikriausiai manė, kad tokio pobūdžio pastabos namuose sukels tolesnius tardymus ir papildomą bausmę.

Bet pas mus to nebuvo. Mama paklausė, dėl ko aš gavau tokią pastabą, ir pasirašė ant raštelio. Ji dar pamatė ant mano veido porą mėlynių nuo žieduotos pedagogo rankos. Dėl to ji labai pasipiktino. Žadėjo susisiekti su mokykla, gal net paskambinti pačiam direktoriui.

Aš ėmiau protestuoti. Jokiu būdu! Juk iki šiol viskas buvo gerai. Dabar iš viso to kiltų Skandalas. Aš būčiau laikomas mamos lepūnėliu, mane imtų persekioti ne tik Molė, bet ir kiti mokytojai.

Mama, atrodo, suprato. Nuo tada aš dar labiau stengiausi, kad namų ir mokyklos pasauliai būtų skyrium. Jeigu jie persipintų vienas su kitu, namai pasidarytų suteršti. Prarasčiau savo tikrąjį prieglobstį. Aš ir šiandien nenoriu girdėti apie „sąveiką tarp namų ir mokyklos“. Atskirdamas tuos du pasaulius vėliau aš iš principo netapatinau savo asmeninio gyvenimo su visuomeniniu. (Čia niekaip nesusiję su dešiniųjų ar kairiųjų požiūriu.) Mokykloje įgyta patirtis vėliau tiesiogiai perkeliama į visuomenės gyvenimą. Mano mokyklinė patirtis įvairi, vis dėlto joje daugiau tamsių nei šviesių spalvų. Maždaug toks pat man atrodo ir Visuomenės paveikslas. (Kas iš tikrųjų yra toji „visuomenė“?)

Mokytojo ir mokinio ryšys būdavo primestinai asmeniškas, klasės atmosfera, pilna įtemptų situacijų, ardydavo svarbius asmenybės bruožus. Ryšys asmeniškas, bet tik ne privatus. Mes beveik nieko nežinojom apie privatų mūsų mokytojų gyvenimą, nors daugelis gyveno netoli mokyklos. Gandai, žinoma, sklandė – kad ir apie Molę, esą, jaunystėje buvęs lengvojo svorio boksininkas, – tačiau tie gandai buvo menkai pagrįsti, todėl jais niekas rimtai netikėjo. Patikimų faktų turėjom apie du kuklius jaunesnius mokytojus, kurie niekada nesukeldavo jokių dramų. Vienas iš jų buvo neturtingas, prisidurdavo pragyvenimui vakarais grodamas restorane pianinu. Kažkuris mokinys jį ten buvo matęs. Kitas buvo šachmatų didmeistris. Apie jį buvo parašyta laikraštyje.

Vieną rudens dieną Molė atsinešė į pamoką žaliąją ūmėdę. Padėjo tą grybą ant mokytojo staliuko. Kokia atvanga, koks nustebimas – pamatėm jo asmeninio gyvenimo pragiedrulį! Vadinasi, Molė mėgsta grybauti.

Nė vienas mokytojas nerodė politinių savo pažiūrų. Bet mokytojų kambaryje tvyrojo nepaprasta įtampa. Antrasis pasaulinis karas vyko ir ten. Gana daug mokytojų pritarė nacistams. Vienas iš jų 1944–ųjų pabaigoje, esą, mokytojų kambaryje sušukęs – „jeigu kris Hitleris, krisiu ir AŠ“. Bet jis to nepadarė. Gimnazijoje jis mums dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Jis šiek tiek atkuto, net pergalingai sušuko sužinojęs, kad 1946 metais Hesė gavo Nobelio premiją.

Aš buvau stropus mokinys, bet ne pats geriausias. Mano mėgstamiausias dalykas turėjo būti biologija. Tačiau mokykloj daugelį metų ją man dėstė labai savotiškas mokytojas. Kartą jis pasakė vieną nesąmonę, kurios aš negalėjau nutylėti, ir jis man tapo užgesusiu ugnikalniu. Geriausiai man sekėsi geografija ir istorija. Tuos dalykus dėstė etatinis mokytojas Brenmanas, raudonveidis, energingas, apyjaunis vyras, tiesiais šviesiais plaukais, kurie pasklisdavo į visas puses, kai jis supykdavo, o tai atsitikdavo gana dažnai. Jis buvo pilnas geriausių ketinimų, ir aš jį vertinau. Rašinio temą visada rinkdavausi iš geografijos arba istorijos. Tie rašiniai būdavo ilgi. Apie juos vėliau užsiminė Bo Grandienas¹⁵, „Södra latin“ mokinys. Gimnazijos metais Bo tapo artimu mano draugu, o realinėj mokykloj mes dar nepažinojome vienas kito.

Bo prisipažino, kad apie mane jis pirmą kartą išgirdo per vieną pertrauką iš mano bendraklasių. Šie, išsidalinę savo rašinius, buvo nepatenkinti pažymiais. Bo nugirdo, kaip kažkuris susierzinęs pasakė:

– Ne visi sugeba TAIP GREITAI parašyti kaip tas Gervė!¹⁶

Bo nusprendė, kad tas Gervė – bjaurus tipas, jo verčiau privengti. Mane ta istorija savotiškai guodžia: dabar esu žinomas kaip ne itin produktyvus, o tada, matyt, garsėjau kaip sparčiai rašantis, man buvo priekaištaujama už pernelyg gausią produkciją, tikras žodžio stachanovietis.

Egzorcizmas

Žiemą, kai man buvo penkiolika metų, mane apniko didžiulė baimė. Mane tarsi apšvietė didžiulis prožektorius, kuris vietoj šviesos skleidė tamsą. Jis pasiglemždavo mane kiekvieną popietę, vos tik pradėdavo temti. Apėmusi baimė išleisdavo mane iš savo gniaužtų tik kitą rytą, jau įdienojus. Aš mažai miegodavau, dažniausiai sėdėdavau lovoj, akis įbedęs į kokią nors storesnę knygą, per tą laiką perskaičiau daug storų knygų, tik negalėčiau sakyti, kad aš jas iš tikrųjų įveikiau, atminty nieko neišliko. Tos knygos buvo dingstis man užsidegti lempą.

Viskas prasidėjo vėlyvą rudenį. Vieną vakarą aš nuėjau į kino teatrą, žiūrėjau „Prarastą savaitgalį“¹⁷, tai filmas apie alkoholiką. Jį galiausiai ištinka baltoji karštligė – sukrečianti filmo dalis, dabar ji man atrodytų naivi. Tačiau tada…

Atgulęs aš tą filmą dar kartą peržiūrėjau savo galvoje, kaip dažnai atsitinka grįžus iš kino.

Staiga kambario oras tarsi sutirštėjo nuo kilusio nerimo. Kažkas mane užvaldė. Visas kūnas, ypač kojos, ėmė drebėti. Pasidariau tarsi koks mechaninis žaislas, kurį kažkas prisuko, todėl nesulaikomai drebėjau ir spurdėjau. Traukuliai, kurių nepajėgiau kontroliuoti. Iki šiol nieko panašaus nebuvau patyręs. Ėmiau šauktis pagalbos, atėjo mama. Traukuliai pamažu liovėsi. Nebesikartojo. Bet nerimas išliko ir nuo sutemų iki aušros manęs neapleido. Tas naktimis mane apninkantis jausmas buvo baimė, kurią Fricas Langas labai įtaigiai perteikė keliose „Daktaro Mabūzės testamento“¹⁸ scenose, ypač įžanginėje: kažkas pasislepia spaustuvėje, mašinos dirba, vibruoja, aš iš karto pažinau – tai mano būsena. Tik mano naktys būdavo tylesnės.

Svarbiausia mano būties dimensija tapo Liga. Pasaulis – didžiulė ligoninė. Regėdavau žmones, suluošintus kūnu ir siela. Deganti lempa šiek tiek prigesindavo tuos siaubingus veidus, kartais užsnūsdavau, akys užsimerkdavo, tačiau tie siaubingi veidai vėl grįždavo prie manęs.

Aplinkui buvo tylu, tačiau kažkokie balsai visą laiką darbavosi, murmėdavo toje tyloje. Tapetų raštas išdarinėjo visokias grimasas. Kartais tylą trikdydavo kažkoks spragsėjimas sienose. Kas jį galėjo sukelti? Aš pats? Siena traška todėl, kad šito nori liguistos mano mintys! Dar blogiau… Gal aš išprotėjęs? Netoli to.

Aš bijojau beprotybės, šiaip jau, fiziškai, man negrėsė jokia liga – tai nebuvo hipochondrijos atvejis – ne, tai buvo totalinė ligos galia, kuri žadino siaubą. Tarsi kokiame filme – niekuo dėtas buto interjeras staiga pasikeičia, kai tik suskamba baimę kelianti muzika. Aš keistai išgyvenau mane supantį pasaulį, suvokdamas jame tvyrančią ligos galią. O prieš keletą metų svajojau būti keliautojas, atradėjas. Dabar nenorom buvau įsibrovęs į nežinomą kraštą, į kurį niekada nenorėjau patekti. Aš aptikau blogio jėgą. Arba, tiksliau pasakius: blogio galia aptiko mane.

(Neseniai perskaičiau apie paauglius, kurie prarado gyvenimo džiaugsmą, nes juos apsėdo vaizdinys, kad AIDS jau tapo totaline galybe. Jie būtų mane supratę.)

Tą vėlyvo rudens vakarą krizės pradžioje mama buvo mano traukulių liudytoja. Bet vėliau ji liko nuošaly. Niekas nieko neturėjo žinoti – tai, kas vyko, buvo per daug šiurpu, kad būtų galima su kuo nors pasidalinti. Mane supo vaiduokliai. Aš ir pats buvau šmėkla. Toji šmėkla rytais eidavo į mokyklą, sėdėdavo pamokose, bet savo paslapties niekam neatskleisdavo. Mokykla buvo tapus atokvėpiu, pauze, klasėje baimė buvo kitokia. O namuose buvo alinamas asmeninis mano gyvenimas. Taigi viskas apvirto.

Tada aš nepasitikėjau jokia religija ir nemokėjau jokių maldų. Jeigu tokia krizė mane būtų ištikusi keletą metų vėliau, aš ją būčiau priėmęs kaip savotišką apreiškimą, kaip kažką, kas būtų mane pažadinęs lyg Sidhartos keturi susitikimai (su seniu, ligoniu, numirėliu ir elgetaujančiu vienuoliu). Gal būčiau pajutęs ne baimę, bet užuojautą tiems suluošintiems ligoniams, kurie išryškėdavo bemiegėj mano sąmonėj. Tačiau tada, apimtas dominuojančios baimės, aš neradau jokių religijai būdingų paaiškinimų. Jokių maldų. Tik mėginau tą velniavą išvaryti su muzika. Tada ir pradėjau rimtai kamuoti pianiną.

Aš, žinoma, augau. Rudens semestro pradžioje klasėje buvau mažiausiais, o jau pavasary – vienas didžiausių. Baimė, su kuria gyvenau, buvo kaip kokia trąša, kuri skatino augalą stiebtis aukštyn.

Žiema ėjo į pabaigą, dienos darėsi šviesesnės. Atsitiko nuostabus dalykas – tamsa ėmė trauktis iš mano gyvenimo. Ji nyko pamažu, dar kiek užtruko, kol aš tai galutinai suvokiau. Vieną pavasario vakarą pastebėjau, kad baimė mane jau nebekamuoja. Sėdėjau tarp savo draugų, filosofavom (aš rūkiau cigarą), atėjo metas grįžti namo, naktis buvo šviesi, ir aš net nepagalvojau, kad namuose manęs tyko kokia nors baimė.

Ką besakytum, aš kai ką patyriau. Gal tai buvo svarbiausia mano patirtis. Bet tai – jau praeity. Atrodė, kad visa tai – Inferno, o tai buvo tik Purgatorio.

Lotynų kalba

1946 metais perėjau į klasikinę gimnaziją. Pasikeitė mokytojai. Vietoj Molės, Šėtono, Bukagalvio ir kitų atsirado Fjalas, Fidas. Mažylis, Tetulė ir Ožys. Svarbiausias būtent pastarasis. Jis buvo klasės auklėtojas ir man padarė daug didesnį poveikį, negu aš norėjau su juo susidūręs.

Prieš kokius metus, kai jis dar nebuvo mano mokytojas, tarp mūsų įvyko dramatiškas susitikimas. Vėluodamas į pamoką bėgau mokyklos koridorium. Iš kito jo galo tiesiai į mane lėkė kitas vaikas iš paralelinės klasės. Tai buvo G., garsus peštukas, mušeika ir priekabiautojas. Mes staigiai sustojom vienas priešais kitą, susidūrimo neišvengėm. Staiga atsirado agresija, o mudu visame koridoriuj tebuvom vieni du. G. pasinaudojo proga ir trenkė man.

Dešiniu kumščiu – į paširdžius. Akyse aptemo, ir aš susmukau, nualpau kaip kokia XIX amžiaus romano mamzelė. O G. nuėjo sau.

Kai tamsa išsisklaidė, pamačiau prie manęs pasilenkusį žmogų. Gailiai melodingas balsas beviltiškai kartojo tą patį klausimą: „Kas tau? Kas tau?“ Mačiau rausvą veidą ir išpuoselėtą baltą barzdelę. Jo veide atsispindėjo nerimas.

Tas tęvas balsas ir tas veidas buvo lotynų ir graikų kalbų mokytojo Pero Venstriomo, kitaip – Pélės Kairio¹⁹, arba dar kitaip – Ožio.

Laimė, jis manęs netardė, rodos, liko patenkintas, kad aš galiu paeiti savo kojom. Jis man pasirodė nuoširdžiai susirūpinęs, netgi linkęs padėti, aš susidariau įspūdį, kad Ožys iš tikrųjų yra geranoriškas žmogus. Toks įspūdis išliko net ir tada, kai tarp mūsų prasidėjo konfliktai.

Ožio išvaizda buvo stilinga ir šiek tiek teatrališka. Prie baltos barzdelės jam tiko tamsi plačiakraštė skrybėlė ir trumpas apsiaustas. Ir čia visas jo žiemos drabužis. Jį galėjai palyginti su Drakula. Iš tolo jis atrodė puošnus ir nepriklausomas, žiūrint iš arčiau, jo veide dažnai matydavai bejėgišką išraišką.

Daininga Ožio intonacija buvo ištobulinta Gotlando tarmė.

Ožys kentėjo nuo lėtinės sąnarių ligos ir gerokai buvo apšlubęs. Bet eidavo jis greitai. Dramatiškai įžengęs į klasę, numesdavo portfelį ant stalo, ir mums jau būdavo aišku, ar jis geros, ar prastos nuotaikos. Tikriausiai jo savijautą veikė oro permainos. Šaltom, giedriom dienom pamokos būdavo gana ramios ir malonios. Kai slėgis nukrisdavo, lauke apsiniaukę, pamokos slinkdavo vangiai irzlioj atmosferoj, kurią vis drebino jo pykčio proveržiai.

Jis priklausė tai grupei žmonių, kurių neįsivaizduotum kitam vaidmeny, išskyrus mokytojo. Ir ne šiaip kokio nors mokytojo, o būtent lotynų kalbos.

Antraisiais gimnazijos metais aš pradėjau kurti modernius eilėraščius. Mane viliojo senoji poezija, ir kai lotynų kalbos pamokos nuo istorinių tekstų apie karą, senatorius ir konsulus perėjo prie Katulo ir Horacijaus eilių, aš su džiaugsmu pasinėriau į poetinį pasaulį, kuriame viešpatavo Ožys.

Eilėraščių kalimas buvo pamokantis. Viskas vykdavo taip. Mokinys iš pradžių turėdavo perskaityti kokią nors strofą, pavyzdžiui, Horacijaus:

Aequam memento rebus in arduis
servare mentem, non secus in bonis,
ab insolenti temperatam
laetitia, morituri Delli!

– Išversk, – liepia Ožys.

– Ramia siela… eee… prisimink, kad ramia… ne… išsaugok ramią sielą sunkiomis sąlygomis, ir ne kitaip… hm… ne… o palankiomis… ee… palankiomis sąlygomis susivaldyk nuo perdėto… hm… nuo per didelio džiaugsmo, mirtingasis Delijau!

Spinduliuojantį romėnišką tekstą pagaliau pavyksta patupdyti ant žemės. Tačiau kitą akimirką, su kita strofa tikrasis Horacijus ir vėl sugrįžta – lotyniškai, su nuostabiu poetiniu tikslumu. Tas pakaitomis vykstantis žaidimas tarp to, kas apgailėtinai trivialu ir pakylėta, mane daug ko išmokė. Tai poezijos prigimtis. Gyvenimo sąlyga. Per formą (Formą!) galima kai ką išaukštinti. Vikšro neliko, išsiskleidė sparnai. Nereikia prarasti vilties!

Ožys, deja, neįžvelgė to, kad esu susižavėjęs klasikine poezija. Jam aš buvau tik tylus, provokuojantis jaunuolis, 1948 metų rudenį mokyklos laikraštyje atspausdinęs mįslingus „penkiasdešimtųjų dvasia“ parašytus eilėraščius. Pamatęs tą mano kūrybą be didžiųjų raidžių ir skyrybos ženklų, jis pasipiktino. Aš jam atrodžiau tik plintančios barbarybės dalis. Horacijaus toks niekada nesupras.

Dar labiau savo įspūdį sugadinau, kai per vieną pamoką nagrinėjom lotynišką viduramžių tekstą apie XIII amžiaus gyvenimą. Diena buvo apniukusi, Ožį kamavo skausmai, kiekvienu metu galėjo pratrūkti jo įsiūtis. Staiga jis metė mums klausimą: kas toks buvo Erikas Šlubis Šveplys? Jis buvo paminėtas tekste. Griončiopingo²⁰ įkūrėjas, pasakiau aš. Tai buvo instinktyvus mano noras praskaidrinti slogią pamokos nuotaiką.

Ožio įtūžis peržengė visas ribas, tą semestrą aš gavau „įspėjimą“ dėl lotynų kalbos kurso. „Įspėjimas“ – trumpas raštelis, kad mokinys nesusidorojo su dėstomu dalyku. Kadangi mano pažymiai iš lotynų kalbos rašto darbų buvo labai geri, supratau, kad tas įspėjimas skirtas mano elgesiui apskritai, o ne lotynų kalbai.

Paskutinėje gimnazijos klasėje mūsų santykiai pasidarė geresni. Prieš egzaminus tapo beveik nuoširdūs.

Maždaug tuo metu dvi poetinės Horacijaus eiliavimo formos – sapfinė ir alkajinė strofos – įsibrovė į mano paties poeziją. Vasarą, išlaikęs egzaminą, parašiau du eilėraščius naudodamas sapfinį metrą. Vienas vadinosi „Odė Toro²¹“ – vėliau sutrumpinta, išmetus jaunatviškas vietas, virto „Penkiom strofom Toro“. Antrasis eilėraštis, „Audra“, pateko į skyrelį „Rudeniniai šcherai“. Nežinau, ar Ožys susipažino su tuo, ką buvau parašęs, kai išėjo pirmoji mano knyga²².

Klasikinė eilėdara. Iš kur man toks sumanymas? Jis tiesiog atsirado. Horacijų aš laikiau šiuolaikišku poetu. Jis man buvo kaip Renė Šaras²³, Liorkė²⁴ ar Einaras Malmas²⁵. Naivumas, virtęs rafinuotumu.

---

11788–1789 m. vyko švedų ir suomių karininkų sąmokslas prieš Švedijos karalių Gustavą III. 1789 m. to sąmokslo dalyviai buvo nubausti mirtimi. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
2 Skrubba – šveisti, trinti; aptašyti (šv.).
3 Henry’is Purcellas (1659–1695) – garsus anglų baroko stiliaus kompozitorius, dar gyvas būdamas pelnęs „Orpheus Britannicus“ titulą.
4 „Trumpet Voluntary“ klaidingai buvo priskirtas H. Purcellui, iš tikrųjų tai anglų kompozitoriaus Jeremiah’o Clarko (1674–1707) „Danijos princo maršas“, dažnai grojamas per vestuves.
5 „Nyheter från Storbritannien“ – „Naujienos iš Didžiosios Britanijos“ (šv.)
6 Alfredas Edmundas Brehmas (1829–1884) – vokiečių zoologas, keliautojas ir rašytojas, pagarsėjęs savo veikalu „Gyvūnų gyvenimas“ („Tierleben“).
7 Knudas Holmboe (1902–1931) – danų žurnalistas, knygoje „Dykuma dega“ aprašęs nuotykingą savo kelionę automobiliu po Šiaurės Afriką.
8 Svenas Ekmanas (1876–1961) – švedų zoologas.
9 Albertas Schweitzeris (1875–1965) – vokiečių teologas, filosofas, Biblijos tyrinėtojas, muzikas, gydytojas, misionierius, rašytojas humanistas, Nobelio taikos premijos laureatas.
10 Carlas Gustafas (Gösta) Mobergas (1894–1975) – aistringas švedų keliautojas, fotografas, parašęs daug knygų.
11 Henry’is Mortonas Stenly’is (1841–1904) – britų žurnalistas ir keliautojas, pagarsėjęs savo knyga apie Afriką ieškant dingusio britų keliautojo D. Livingstono.
12 Ypač, ypatingai (šv.)
13 1944 m. švedų režisieriaus Alfo Sjobergo (Alf Sjöberg, 1903–1980) filmas pagal Ingmaro Bergmano (1918–2007) scenarijų.
14 Būti atkakliam, neprarasti drąsos (angl.).
15 Bo Grandienas (Bo Grandien, g. 1932) – švedų rašytojas, žurnalistas, menotyrininkas.
16 „Gervė“ švediškai – „trana“. Tai autoriaus pavardės vedinys.
17 „Prarastas savaitgalis“ (The lost Weekend), 1945 m. amerikiečių režisieriaus Bilio Vailderio (Billy Wilder) filmas.
18 „Daktaro Mabūzės testamentas“ – 1933 m. vokiečių filmas, režisierius Fricas Langas (Fritz Lang).
19 „Kairė“ švediškai – „vänster“, iš čia pravardė „Kairys“.
20 Išgalvotas provincijos miestelis (švediškai – Grönköping), kvailybės ir ribotumo simbolis; ironiškas, humoristinis Švedijos apibūdinimas.
21 Henris Deividas Toro (Henry David Thoreau, 1817–1862), amerikiečių rašytojas, natūralistas, išgarsėjęs savo knyga „Voldenas, arba gyvenimas miške“.
22 Debiutinė knygelė„17 eilėraščių“ (1954) sulaukė palankaus kritikų ir skaitytojų įvertinimo.
23 Renė Šaras (René Char, 1907­–1988), prancūzų poetas.
24 Liorkė (Oskar Loerke, 1884–1941), vokiečių poetas ekspresionistas, magiškojo realizmo atstovas.
25 Einaras Malmas (Einar Malm, 1900–1988), švedų rašytojas.