literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. Tylos prieštara

2014 m. Nr. 10

Lidija Šimkutė. Kažkas pasakyta / Something is Said: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 144 P.

Poetė Lidija Šimkutė lietuvių literatūros padangėje lyg koks unikalus fenomenas – ryški, neliekanti nepastebėta, nuo Poezijos pavasario iki Poetinio Druskininkų rudens džiuginanti Lietuvos klausytoją kaip egzotiškas paukštis iš tolimosios Australijos, tačiau jai vis pavyksta išvengti vietinių literatūros premijų ir apdovanojimų, kurių paprastai neišvengia nė vienas viešuomenėje pasirodantis lietuvių autorius. Taip yra galbūt dėl to, kad Lidijos asmenybė, virstanti kone mitu, užgožia neskubrią tylos pauzių poetiką. L. Šimkutė atstovauja kitokiai literatūrinei tradicijai (galbūt ji australietiška, jeigu kalbėtume apie kontinentą, arba anglakalbė, jei kalbėtume apie lingvistinę išraišką). Kita vertus, ji gyvena transkultūrinėje erdvėje, tad net būdama bilingvinė (lietuvių ir anglų) poetė, ji ne tik dviejų kultūrų, bet, anot Ričardo Pakalniškio, ji jau pasaulio, o ne kokios tautinės bendruomenės žmogus. Nesitapatina ji ir su išeivių karta (nors faktiškai priklausytų generacijai tarp Vitalijos Bogutaitės ir Eglės Juodvalkės), nes yra kitame kontinente ir, teigtume, – žymiausia iš vadinamosios Australijos išeivijos rašytojų.

L. Šimkutė atsiribojusi nuo jaunesniosios kartos poetų mėgstamų naratyvių, pasakojančių eilėraščių ir nuo vyresniosios kartos lietuvių lyriškosios poezijos. Pasak naujausią autorės knygą recenzavusios Imeldos Vedrickaitės, L. Šimkutės poezija skaitoma kaip dienoraštis – kasdienė pastanga sakralizuoti buvimą („Literatūra ir menas“, 2013 m. lapkričio 25 d.). Toji pastanga – poetiškai žvelgti į pasaulį – nebūtinai yra išbaigtas struktūruotas eilėraštis (nors autorė daug dėmesio skiria kiekvieno teksto galutiniam pavidalui), tai gali būti poetinės būsenos išsakymas, poetinis sakralizuotas prisilietimas prie būties paslapčių ar veikiau siekis būtį pateikti kaip paslapties nuotrupą („varpas / užsisvajojęs / paliko savo bažnyčią / ieškodamas dingusių / valandų“, p. 30). „Mane žavėjo ir tebežavi žmogaus paslaptis, tyla, nežinomybė, prieštaringumai, atsitiktinumai ar lemtis“, – yra rašiusi L. Šimkutė.

Naujausias rinkinys „Kažkas pasakyta / Something is said“ byloja minimalistinio poetinio žodžio turinį. Jau pats knygos pavadinimas įpareigoja pasiliekančiai prasmei po ištarto žodžio. Tačiau sunku įvardyti, kas pasakyta – filosofinis, labiau budistinis kažkas, tarsi plevenantis ore, gali būti netgi ne žodis, o didžiosios rankos (rankos-kūrėjos) mostas, „kiekvienu Rankos mostu / kažkas pasakyta“ (p. 40), pojūtis, veikiantis sensoriniu atminties pavidalu: „paliečiu akmenį // jaučiu lapo / ir gėlės drebulį“ (p. 78). Žodžio ekvivalentas yra ir aidinti muzika, kuri: „išliks ilgiau / negu žmonės / ir medžiai“ (p. 128). Šie lyrinio subjekto gestai tapatinasi su pačios autorės (savi)įtaiga: poetės įtikėjimas savo poetinės sąmonės galia („Dažnai įsivaizduoju save medžiu ar paukščiu – šie simboliai ar įvaizdžiai dažni mano kūryboje“, – rašo poetė; žr.: „Poezija – daugiau nei tik kalba“, www.bernardinai.lt), personalizuoja autorę kaip archetipinę ikoną.

Apie L. Šimkutės kūrybą kalbama kaip apie minimalistinę, haikišką, persunktą labiau orientalistinės tradicijos. Tokia ji lieka ir šiame brandžiame rinkinyje. Kaip ir ankstesnėse knygose, kiekvieną skyrių lydi epigrafas, nuteikiantis susimąstymui, stabtelėjimui prieš eilėraštį. Čia, kaip ir anksčiau, varijuojama žodžio ir tylos tematika („noriu išmainyti / šonkaulį / į žodį“, p. 44). L. Šimkutės eilėraščiuose nenusakomas nei laikas, nei erdvė. Kalbama lyg ir konkretybėmis (kartais net labai konkreti topografija), tačiau žodžiai ir vaizdai liejasi į abstrakcijas, į paradoksalią kažko pasakyta prieštarą – tylą, pvz., eilėraštis, bylojantis konkrečiais baro vaizdais baigiamas netikėta metafora ir palyginimu: „tyla kybo / kaip tinklinės kojinės“ (p. 124). Dažnas eilėraštis šiame rinkinyje jau iškart pakylėtas į meditatyvią sakralią būseną, kai į aplinką žvelgiama užsisvajojus, su nuostaba, nedaroma jokių išvadų, tik stebima, linksniuojant būties intervalus:

LYJA
jokios atminties
pilki debesys
klajojantys debesys
vien tik debesys (p. 84)

PLŪDURIUODAMA
lietaus garsuose
įskaitau mintis
prieš laiką
prieinu akligatvį (p. 92)

Iš pažiūros tarsi abejingos stebėtojos nuostata pakylėja tekstus į aukštesnį būties matmenį. Plūduriavimas – nirvaniška būsena, buvimas tarp erdvių. Tai stichinės gamtos erdvės – jūra, vandenynas, kalnai. Autorė yra rašiusi: „Australijos kontinentas yra vienas seniausių pasaulyje. Užkopusi į ‚Obiri Rock’ centrinėje Australijoj, Kakadu parke, aborigenų rezervate, esu tarsi patyrusi pirmykštę pasaulio būseną“ (žr.: „Poezijos kryžkelės“, 1994, p. 375). Tekstuose susilieja ir asmeninė tiesioginė patirtis, ir kultūrinė erudicija, išreikšta archetipiniais įvaizdžiais. Lietuvių skaitytojui toji patirtis gali atrodyti neįtikinamai egzotiška, galbūt jei ji būtų ne lietuvių autorė, jos tekstus interpretuotume ir suvoktume kitaip. Paradoksalu, tačiau kultūrinė autorės tapatybė tampa svarbiu vertinimo niuansu, nors tekstai tarsi savaime turėtų liudyti savo menines vertes.

Dėl minimalistinės tekstų įtaigos, žodžio reikšmių išskaidrinimo, žodžio ir tylos pauzių įtampų L. Šimkutės eilės lengvai pasiduoda kitų meno šakų interpretacijai – muzikos ar šokio, teatrališkumo sugestijai. Kaip įvadiniame žodyje rašo Tomas Venclova, „Šimkutei artima orientalinė tradicija, kada žodis beveik „nuplaunamas“, susilieja su gestu, šokio judesiu, ritualo akimirka. Eilės turi pavirsti nelyginant Kyoto sodu, kuriame tėra akmenys ir smėlio ratilai aplinkui juos, užuominomis ir nutylėjimais kalbantys apie kažką esmingiausia, ligi galo nesuvokiamo ir neišsakomo“ (p. 10). Tokio „sodo“ centre lyrinis subjektas, veikiantis kaip archetipinė ikona, įvairiais pavidalais skrodžia sapno, gyvenimo ar mirties matmenis: „pajuntu žemę / užkopus į dangų“ (p. 58); „stovėjai / kaip sala / tarp žmonių // tavo alsavimas / skleidėsi migloje // tu išsiskyrei / iš minios // žodžiai lėtai nuplaukė / nuo tavo krantų“ (p. 50). Žodžiai tarsi ratilai nuplaukia tobulu apskritimu. Beje, reiktų pagirti subtilų knygos viršelį, kuriame mandalą menantis dailininkės Daliutės Ivanauskaitės piešinys lyg švelni medvilnė (pure cotton) tiktų eilėraščio „lietingą vasarą“, skirto Marijai Gimbutienei, iliustracijai: „pusnis sušlamėjo šermukšniuos“ (p. 102). Šis eilėraštis, prasidedantis pasivaikščiojimu Vilnelės pakrante ir pasibaigiantis šnabždesiais dykumoje bei chtoniško mėnulio šviesa, liudija autorės gebėjimą pereiti į skirtingus mitologinius lygmenis.

Kiekvienas L. Šimkutės eilėraščių rinkinys kruopščiai estetiškai sutvarkytas: tvarkingai struktūruotuose, pavadinimus turinčiuose skyriuose tekstai lietuvių ir anglų kalbomis ne tik atkartoja vienas kitą, bet ir papildo jei ne prasme, tai skambesiu. Naujausiame rinkinyje ryškiausiai eksplikuota sapno metafora. Sapnas suteikia galimybę ontologiniam erdvių susitikimui ir persikeitimui („lapui sapnuojant / kitame lape“, p. 22). Sapniškoji – tai dar viena esamybė, pakelianti į plūduriuojančią onirišką būseną: „tai sapnas, jokio sapno, viskas yra tik sapnas“ (p. 82). Ši mąstysena, turinti ir Rytų, ir Vakarų filosofijos (tezė / antitezė / sintezė) atbalsių, darosi išskirtiniu autorės poetikos bruožu.

Lidija Šimkutė. Šviesa dainuoja. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 8–9 / GUMBUOTŲ ŠAKNŲ
labirinte
mangrovės perkelia potvynio
vandenis į sausą žemę

Ramutė Dragenytė. Tuštumos jūra

2021 m. Nr. 7 / Aušra Kaziliūnaitė. Jūros nėra. – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – 99 p. Knygos dizainerė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.

Michael Sharkey. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / Michaelas Sharkey’is (g. 1946 m. Kenterberyje, Australijoje) – poetas, eseistas, literatūros kritikas. Studijavo Sidnėjaus universitete, tęsė studijas Oklando universitete, kur 1976 m. apsigynė daktaro disertaciją…

Ramutė Dragenytė. Surimuok ir numirk

2020 m. Nr. 1 / Lukas Miknevičius. Už vėjo tuščia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 71 p. Knygos dailininkai – Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė.

Ramutė Dragenytė. Arkliška poezija

2019 m. Nr. 12 / Ramūnas Kasparavičius. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 303 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramutė Dragenytė. Poezija iš minties

2019 m. Nr. 11 / Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 163 p. Knygos dailininkė – Viktorija Daniliauskaitė.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Lidija Šimkutė. Griaustinio palaikai

2018 m. Nr. 11 / garuojantys debesys pravirko susirangę medžių kamienai išgąsdino žiedus lapų prieglobstyje palinko šakos prie moterų gėlėtų skarelių apšlakstė žemuoges krepšeliuose

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kaip prozininkai „pridėjo į kelnes“

2017 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2017. Sudarė Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Marija Mažulienė, Donata Mitaitė, Vytas Dekšnys. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2017. – 296 p.

Julija Jocytė. Kažkas gyvenime ir šalia jo

2017 m. Nr. 5–6 / Lidija Šimkutė. Baltos vaivorykštės / White Rainbows. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 160 p.

Lisa Gorton. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / Australijos poetė, eseistė ir prozininkė Lisa Gorton (g. 1972) baigė Melburno universitetą, Oksfordo universitete apgynė daktaro disertaciją, skirtą Johno Donne’o poezijai.