Michael Sharkey. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 5–6
Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė
Michaelas Sharkey’is (g. 1946 m. Kenterberyje, Australijoje) – poetas, eseistas, literatūros kritikas. Studijavo Sidnėjaus universitete, vėliau tęsė studijas Oklando universitete, kur 1976 m. apsigynė daktaro disertaciją, skirtą George’o Byrono poetinėms dramoms. Redagavo daugelį poezijos žurnalų bei antologijų. Išleido poezijos ir eseistikos knygų – naujausios jų yra „The Poetic Eye: Occasional Writings 1982–2012“ (2016) ir poezijos rinkinys „The Real World“ (2017). M. Sharkey’io poezijai būdingas subtilus humoras bei jautrus dėmesys šiuolaikinės kultūros temoms. Jo poetika bei meistriškas žodžio valdymas lyginamas su W. H. Audeno poezija. Šiuo metu autorius gyvena Australijoje, Viktorijos valstijoje.
Keistos geografijos
Eftpos saloj
Žmonės aukoja dešimtines kunigams
jie tuoj pasiunčia maldas dievams
kurie vienu metu
kalba visom kalbom
Kolorbondija: gentinės salos
Jų piliečiai ilgisi panašių į Džoanos Rivers
ar mumijų veidų,
iškeltų iš majų kapų, tobulais
kaip dievų skruostikauliais.
Taigi garbina veidrodžius, trokšta
atsisakyti individualybės, bet būti vienovėje.
Dipsomanija
Šio krašto žmonės laiko dievus skardinėse
ir buteliuose. Jie tiki, kai dvasia plevena
tarp jų, taip sužinoma tiesa. Jie kalba
kartodami, suliedami, praleisdami žodžius, su ilgom pauzėm.
Tikėk manim, juos sunku suprasti.
Jie kalba alegorijomis ir mitais.
Laikas jiems – nesuvokiamas dydis.
Diena ir naktis šiam krašte neegzistuoja.
Plykstelėjęs smurtas virsta džiaugsmu, kai atsimena –
jie gimė be kojų.
Įsivaizduojamos šalys: realus pasaulis
Realiame pasaulyje
rytais įsimylėjėliai atsibučiavę
atsisveikina ir ilgesingai atsigręžia
prieš prapuldami iš akiračio.
Nerūpestingai eina į darbą,
protarpiais nusišypso –
štai jų gyvenimo Vivaldis.
Kiti suteikia gyvenimui poezijos
skaičiuodami dienas,
kol vėl ras darbo.
Žiūrėdami į vyšnias parduotuvėj vaizduojas,
kad jų atsikanda. Jos rodos tokios skanios.
Vaikai maniežo salėj dainuodami padaro pertraukėlę,
išlekia į parką pasvaidyti skrajojančių lėkščių.
Berniukas skambina Sati pianinu,
du amerikiečiai apsikabina
automobiliams urzgiant prie namų,
jie iškeliauja į realaus pasaulio tolimiausią krantą.
Realiame pasaulyje
kažkas kas akimirką pasirašo peticijas,
tvarko kitų šiukšles
ir pasveikina kitą, kurį myli kažkas kitas.
Šitaip realus pasaulis tvarkosi būdamas ekonomika,
matematika, ekologija ir botanika
belaukiant autobuso.
Kostiumuoti žmonės užsidirba gyvenimui
išslysdami iš realaus pasaulio įtikint mus pirkti
mėnulio pyragaičius, švelnią odą, tobulus plaukus.
Šypsomės išvydę jų beždžioniavimą.
Gymnorhina tibicen1 sminga žemėn didžiuodamasis savo teritorija:
vaikai išbėgę klykia „šarka“,
o paukštis prisimena dieną mėgdžiojančia giesme,
tvarka atstatyta, jis pietauja atliekom alfresco2.
Mums bežiūrint į Magrito dangų, virstantį El Greko,
de Kiriko stogais po plastiko debesimis,
netikėtai ant melsvos skiautės įsiterpia lėktuvas.
Rojaus filmas
Kaip sužinosime, ar Ieva ir Adomas buvo laimingi
nepatyrę vaikystės?
Ieva, skirtingai nei Adomas, nepažino pasaulio,
kur nebūtų kitų plepėjimo.
Kaip ji tai ištvėrė? Ir net norėdama
kaip būtų galėjus pasirinkti gyvent viena?
Ko užvalgė vyras, kad ėmė girdėt balsus,
kol Ieva tuo tarpu kūrė neviltį?
Kur ji galėjo išeit ir atsipalaiduoti nuo Jo balso,
jo odos drabužių kaip Tarzano,
tikinančio krūmą, kad jis ką tik pagimdė moterį?
Ar ji šyptelėjo iš kvailio, ar jam priminė, kad jis
miegojo, kai ji pasirodė ir jį rado?
Kur turėjo dėtis, kai jam prireikdavo motinos?
(Gaila, kad jį prikėlė.)
Abiejų gyvenimas tarsi bandomasis filmas realiam laike,
apie zoologijos sodo zen.
Kai atvyko enciklopedijų pardavėjas, kas galėtų ją kaltinti, kad nusipirko?
Joks tyrėjas nepaklausė, kaip ji jautės,
kai išėjo filmui pasibaigus.
Valgant nuodėmę
Žmogus pradėjo valgyti užsakytą žuvį ir išvydo žuvies šmėklą, kuri prabilo. Atleisk man, ji pasakė, išklausyk mane, prašau. Miriau iš nevilties ir, kaip žinai, juk tai pati blogiausia iš mirtinųjų nuodėmių. Lėtai bedusdama svetimame man ore praradau išganymo viltį ir numiriau be tikėjimo paguodos. Užjauski ir pasigailėk manęs, užpirk mišias ir pasimelsk už mano sielą. Tai tarusi žuvies šmėkla išnyko, o žmogus, pasveikinęs save, kad turi tokio atgailaujančio padaro kūną, valgė toliau.
Versta iš: Michael Sharkey. IMAGINARY COUNTRIES: THE REAL WORLD // THE SWEEPING PLAIN. Five Islands Press, 2007; Picador Press, 2011.