Jerzy Kwiatkowski. Poetė, kuri randa žodį

1997 m. Nr. 1

Iš lenkų k. vertė Gražina Gedienė

Šešetas mažų tomelių, iš kurių mums svarbiausia tik ketvertas. Maž­daug šimtas eilėraščių. Ir kartu – vienas svarbiausių šiuolaikinės lenkų poezijos įvykių. Neįprastas paprastumas ir komunikatyvumas. Naudojima­sis fabula ir anekdotu. Absoliutus nepretenzingumas. Tuo pačiu metu – viena ambicingiausių intelektualių versijų, išskirtinis poetinis pasaulis, atspindintis įdomiausią egzistavimo būdą.

Eilėraštis, kuriuo Wisława Szymborska debiutavo, vadinosi „Ieškau žodžio“. Šiandien šitą formulę jau galima kritiškai keisti. Szymborska yra poetė, kuri suranda žodžius. Pirma, kas sulaiko dėmesį skaitant jos eilėraščius, tai nepaprastas taiklumas, „prigludimas“, formuluočių atodan­gos – regimos net tada, kai poetė rašo apie dalykus, neperžengiančius kas­dienės patirties ribų, o ir tada, kai randa pirmiausia pašauktus žodžius nuo­vokai, būsenai, situacijai išreikšti.

Szymborska nepriklauso tiems poetams, kurie „siekia bendravimo“, be paliovos aptarinėja žodžio priklausymą kalbai, nuolat „įtarinėja kalbą“. Nėra ji ir poezijos metodologė. Nors šita problematika jai anaiptol nesvetima, – tai liudija tokie brandūs ir patrauklūs kūriniai kaip „Rašymo džiaugsmas“, – vis dėlto jos kūryba – veiksminga, linkusi siekti aukščiausių arba apibendrinančių tikslų. Jeigu jau Szymborska ką nors „įtaria“, jeigu dėl ko nors skeptiška, tai ne tiek dėl kalbos, kiek dėl pasaulio. Žodis čia, kaip kad įprasta, yra tarpininkas, ne tikslas, tarpininkas, turintis geriau atskleisti tai, ką poetė, žinodama savo tikslus, nori pasakyti. Ir galbūt dėl to jos žodžiai yra dau­giaprasmiai, skirtingi ir atviri.

Įsižiūrėkime į porą pirmiausia pasitaikiusių įvaizdžių: „Gūžteliaujanti moterų fauna“ – tai Rubenso moterų karikatūra. „Turėt nuosprendį sunkiesiems norvydams…“ – tai tragikomiškas, su nelinksma autoironija išvystas poeto likimas. Kitur meistriškas poetinis sąmojis. Kiekvieną kartą susiduriame su vis kitokiu kalbiniu principu. Kiekvienąkart elastinga kal­bos atvirybė vienodai patikimai padeda pasiekti skirtingų tikslų.

Antai „Koloratūra“ – eilėraštis apie dainininkes. Kokia jo kalba, jo sti­lius, jo maniera? Tai stilizuota operos libreto parodija. Išmoningas, humoristiškai patrauklus poetinis triūsas, vertas ypatingos analizės. Meistrišku­mas, bet – įvairiapusiškas ir funkcionalus. Tame poetiniame pokšte slypi ištisa drama, dvasinės biografijos fragmentas. Pradedant naiviu optimizmu:

Myliu ir mylėsiu, dievaži,
Žmogų iš didžiosios Ž. . .¹

per sukrėtimų siaubą einama iki kitokios nei anksčiau, brandžios psichinės pusiausvyros ir meilės žmonėms. Žodžiai

O ne! O ne! Nors laukia sunkios dienos.
Neveria mirt nuo savo veido minos

dar dvelkia parodija, o jau priežodžiu tapęs pabaigos posmas skamba visai rimtai ir oriai:

kur vox humana krištolinis
tarsi pasėliai šviesūs.

Ši maniera išstudijuota ir apmąstyta kaip parodijos objektas – vienam vieninteliam eilėraščiui. Tokio pobūdžio subtilios stilizacijos-parodijos Szymborskos kūryboje išnyra ne vieną kartą.

O štai jau visiškai kitokia maniera „Pietoje“. Maksimaliai paprasta ir suprozinta bendračių kalba savo veikslo formomis ir imperatyvine funkci­ja čia pinasi su taupia ir apgaulingai paprasta šneka. Tai pokalbis su kita­dos sušaudyto herojaus motina, demonstruojantis ir diskretiškumą svetimai nelaimei, ir tam tikrus neįmanomus užgniaužti pojūčius, – tokio pobūdžio kalbų ir susitikimų paviršutiniškumą, neesmingumą, banalumą:

Taip, atmintis ją apgauna.
Taip, truputėlį pavargus. Taip, tatai turi praeiti.
Keltis. Padėkot. Atsisveikint. Išeiti
prasilenkiant priemenėj su eiliniais turistais.

Ir trečias kūrinys – „Atlantida“. Čia jau pati kalbinė struktūra reiškia ypatingą, numanomą, nei tikrą, nei netikrą legendinio kontinento pobūdį:

Egzistavo arba neegzistavo.
Saloje arba ne. Okeanas arba neokeanas
prarijo juos arba ne.
<…>
Toje beveik Atlantidoj.

Kalbos lankstumas ir atvirumas, atkuriant ir formuojant jos galimybes – menas charakteringiausių tokios poezijos bruožų, vienas jos avangardiškumo elementų, gilesnių nei grynai kalbiniai.

Tai ne tik uždarumo ir atvirumo klausimas, bet ir Szymborskos poezijos kalbos bei stiliaus išskirtinumo problema. Beveik kiekvienas eilėraštis remiasi skirtingais principais, reikalaujančiais ypatingos poetikos. Tai ir vienas atsakymų į klausimą: kodėl ši kiekybiškai negausi kūryba gali būti svarbus šiuolaikinės poezijos reiškinys? Šitų eilėraščių išskirtinumas ir nulemia tai, kad daugelyje tekstų glūdi ištisas rinkinys. Gal ne vienas poetas taip ir pasielgtų – išdaugintų tuos eilėraščius!

Tai giliai asmeniška poezija, sykiu kažkas iš Leibnizo ar Giordano Bruno dvasios. „Nors skiriamės vienas nuo kito, kaip du tyro vandens lašai“, – rašydama šiuos žodžius, Szymborska beveik cituoja Leibnizą. Kaip tik kokybinio skirtumo principas, individualių bruožų suteikimas atskiroms monadoms ir metafizinis pliuralizmas yra išreiškiamas pačiomis vaizdingiausiomis pavienių eilėraščių formomis. Kiekvienas eilėraštis tampa atskira individualybe. Žinoma, tas principas išryškėja pasiekus aukščiausią hierarchijos laiptelį – šitai sieja tuos eilėraščius ir išskiria juos iš visos šiuolaikinės poezijos.

Ši problematika atsiranda Szymborskos kūryboje kaip principas expressis verbis. Eilėraštyje, liudijančiame, kokia svarbi jai filosofų lektūra, poetė rašo:

Heraklito upėj
esu pavienė žuvis, atsiskyrus žuvis
(kad ir nuo medžio žuvies ir nuo akmens žuvies)
atskirais atvejais piešiu mažas žuveles („Heraklito upėje“)

Tačiau viena filosofinės tradicijos pasirinkimas, kas kita sugebėjimas eilėmis liudyti savo humorą ir individualybę. Szymborska pačiu natūraliausiu būdu pasiekia to, kas kūryboje svarbiausia: vienybės skirtybėse.

Straipsnis nelabai tinkama vieta tokiems dalykams aiškinti ir anali­zuoti. Neabejotinai svarbi šitai unifikacijai yra drąsa, su kuria poetė siekia dialogo, naudojasi kasdienės šnekos žodynu ir sintakse, ta, kuri savaime vyrauja pokalbiuose. Keisdama, moksliškai šnekant, įprastines idiomas į šnekamąsias, ji priartina savo eilėraščius prie to, kas sudaro jos psichikos vienovę ir jos asmenybės nepakartojamumą. Tokiu būdu individualizuojami ir neutralūs sakiniai bei posakiai: „Yra pasaulis? Tai ir gerai“, „Žvelgiu į jį“, „Viskas kaip ir mano“ – posakiai, atsirandantys netikėtai, situacijose, kurios galėtų būti patetiškos. Jie įgyja specifinį efektą skaitant: bemaž girdime balsą, kuris tuos žodžius taria.

Apibrėžtumo jausmas šitoje poezijoje tampa įžanga į atsiskyrimą nuo visuomenės. Abipusio svetimumo, abipusio nesusikalbėjimo situaciją Szym­borska atskleidžia erotinio pobūdžio eilėse: „Vasaros nakties sapnas“, „Babe­lio bokšte“ – čia, ko gero, įdomiausia toks pusiau pokalbis, kuriame klausi­mai nesisieja su atsakymais, kiekvienas iš partnerių šneka sau. Nors pagrindinė dialogo prasmė aiški: išsiskyrimas.

Vis dėlto išraiškingiausiai tai išryškėja per kitą opoziciją: žmogaus ir daikto, pasaulio, gamtos pasaulio opoziciją. „Pokalbyje su akmeniu“ skaitome:

Beldžiuos į akmens duris.
– Tai aš, įleisk.
<…>
Eik sau – sako akmuo. –
Esu sandariai užsklęstas.
<…>
Beldžiuos į akmens duris.
– Tai aš, įleisk.
<…>
– Neįeisi – sako akmuo –
tau trūksta bendros lemties.

Ir taip tęsiasi dialogas: prašymo ir atsakymo, troškimo ir atstūmimo, žmo­gaus ir pasaulio, žmogaus ir daikto, buvimo sau ir buvimo savy: Sartre’o egzistencializmo terminai čia tiktų geriausiai.

Filosofinės inspiracijos Szymborskos kūryboje siejasi – retu šiais laikais būdu – su inspiracijomis iš gamtos mokslų. Kaip kitais, taip ir šiuo atveju Szymborska iš smulkių konkrečių dalykų ir savitos stebėsenos daro plates­nius apibendrinimus, atskleidžia visuotinesnes problemas. Taip atsitinka, pavyzdžiui, eilėraštyje „Autotomija“: nuo jūrinės lūgnės iki bedugnės, kuri mus apkabina…

Pagrindinis klausimas, traukiantis poetę – žmonija kaip biologinė rūšis. Vėlgi – ir tai tolesnis „Pokalbio su akmeniu“ tęsinys – svetimumas pasauly, apibrėžtumas ir atskirtis nuo visuomenės. Beje, lygiagrečiai – tai nesunku pastebėti – jos poezijoje pabrėžiamas glaudus žmonių ryšys: įvairių epochų žmoniją jungianti bendrystė – įžūli koncentracija laike:

Įnirtęs, reik pripažinti, smarkiai,
Su tuo pirštu nosy, ta toga, tuo megztiniu…(„Šimtas paguodų“)

bei ribotumas:

Išgyvendinom žvėris.
Kas išgyvendins mus? („Pastaba“)

Nuotolis šioje poezijoje subtiliai sutaria su intymiu artumu ir leidžia poe­tei atskleisti problematiką, kurios turinys kupinas pirminių egzistencinių išgyvenimų. Prie šiuo požiūriu vertingiausių eilėraščių priklausytų „Nuosta­ba“ – stebėjimasis savo pačios identiškumu, esant to, o ne kito pavidalo, šita­me, o ne kitame laiko, vietos ir erdvės taške. Nuostaba, kuri lydi kiekvieną – asmeniškai traktuojamą – filosofinę refleksiją.

Tačiau netrukus šitos vietos, laiko ir visų pirma – būties pobūdis išryš­kina tokią laikyseną, kurią galima įsivaizduoti ir kitonišką, be absoliučios baigties jausmo. Szymborskos poezijoje įdomiausia yra jos „metafizinė vaiz­duotė“, laisvė, kurios vedama poetė eina tolyn: per tariamąją nuosaką, per negatyvą, per tikroviškus vaizdinius. Tokiu savitu koncertu virsta tomelis „Šimtas paguodų“. „Rašymo džiaugsmas“ – tai literatūros kūrinio realybė, „Peizažas“ – paveikslo realybė, specialiai sumaišyta su tuo, kas realu. „Pagaliau atmintis“ – sapno regėjimų realybė. „Gyventojų surašymas“ – neįtikėtinai iš istorijos ištraukta realybė; ką su ja veikti? „Rūmai“ – negatyvi realybė, išreikšta prieštarų kalba:

Mano neatvykimas į miestą N.
įvyko punktualiai.
Buvai įspėtas
neišsiųstu laišku.
Nusprendei neateiti
numatyta tvarka.

Dar prisiminkime „Atlantidą“ – įmanomą realybę, beženklę, apie kurią negalima pasakyti nieko tikra, daugmaž telpančią tarp priešingų realybės polių. Prisiminkime groteskiškai metafizinę fantastiką: pasaulį, sukurtą iš monadų-žuvų eilėraštyje „Heraklito kalba“.

Visa tai nereiškia, kad Szymborskos poezija yra eiliuotas traktatas apie įvairias egzistavimo galimybes. Metafizinė poetės vaizduotė glaudžiai siejasi su giliai asmeniškai, žmogiškai išjausta būties problematika. Literatūros kurinio realumas paliudijamas eilėraštyje, kurio kvintesencija – trys eilutės:

Rašymo džiaugsmas.
Galimybė įamžinti.
Kerštas rankos mirtingos.

Sapno realybė analizuojama eilėraštyje apie mirusius tėvus: negatyvio­ji realybė – mylinčių žmonių prasilenkimo aprašymas.

Šituose apmąstymuose svarbų vaidmenį vaidina tikrovės kaip priešta­raujančios netikrovės traktavimas, savotiška netikrovė. Ją aptinkame eilėraš­čiuose „Tomas Mannas“, „Gimęs“, „Bet kokiu atveju“. Čia Szymborska randa adekvačią poetiniam regėsenos rakursui kalbą. Nuteiktas

prieš savąjį nebuvimų
iš visų pusių,
kiekvieną akimirką.
<…>
O jo judesiai –
tai noras išvengti
visuotinio pasmerkimo („Gimęs“)

Sunku įtaigiau išreikšti žmogaus būties trapumą. Ir vienodai sunku, turint galvoje tą ramių posakių preciziją, išlaikyti subtilesnį diskretiškumą reiškiant jaudulį, kuris paprastai apibūdinamas kaip baimė dėl kito žmogaus gyvenimo.

Szymborskos kūryboje tai beveik dėsnis: svarbi filosofinė problematika slepiasi už įprasto, visuotinio ir kasdieniško, visad suprantamo jaudulio bui­tinėse situacijose.

Tačiau įdomiausias šiuo požiūriu eilėraštis „Nebūties nebūna ir man pa­čiai“: nuostabus dvigubo neigimo virtuoziškumas atskleidžiant pasaulį, kuris neegzistuoja, į kurį žvelgiama iš nebūties pusės.

Paprastai gyvenimas jos eilėse suvokiamas ne kaip realybė, kuri supran­tama pati savaime, o kaip neįprasta nebūties pauzė, kurią poetė yra puikiai pajutusi, suartėjusi su ja, atvykusi iš anapus.

Be abejo, tokio pobūdžio mąstymas apie pasaulį, gyvenimą sutinka­mas ir amžiaus filosofijoje – pavyzdžiui, Heideggerio, ir poezijoje – pavyzdžiui, Lešmiano ir Przybosiaus. Tačiau nė vienas taip paprastai ir akivaizdžiai, o kartu ir su tokiu patraukliu sąmoju šios situacijos nėra vaizdavęs.

Nebūties nebūna ir man pačiai.
Iš tiesų atsivertė antra jos pusė.
Kaip aš tai užtikau –
nuo kojų lig galvos planetų terpėj,
netgi neatmindama, kaip buvo man nebūti.

„Nichts nichtet“ (Niekis niekėja), – rašė Heideggeris. „Nebūties nebūna…“ – sako Szymborska . Tas žodžių žaismas iš karto duoda toną: nors kalbėjome apie esminius dalykus – jokio patetinio rimtumo! O kartu – koks sumany­mas: ta nebūtis, kuri, kita vertus, turi būti. Užtenka ją tik išversti – kaip medžiagą. Tačiau tuos žodžius galima perskaityti ir kitaip. „Menkystė pasikeitė“: tarsi įveikė savo menkumą, pasiekė aukštesnę pakopą – „niekėjant“ ir „niekėjant“ staiga peržengė į kitą pusę, virto savo pačios priešybe.

Tokiu būdu atskleistas pasaulis yra mums įprastas, normalus. O kaip įmanoma nebūties aiškiaregystė? Kaip tam, kuris žvelgia į ledkalnį: prieš akimirką matė iš vandens nelygiai kyšančią dalį. Kaip tam, kuris savarankiškai atrado neigiamuosius skaičius.

Kiek ten tylos vienam čionykščiam svirpleliui,
koks ten stygius pievos čionykščiam rūgštynės lapeliui.
<…>
Pertrūkis begalybėje dangui, nežinančiam krašto
Bilietas į neerdvę dvejojančio beržo pavidalu!

Eilėraštis baigiasi žavia, šokiruojančia kvintesencija:

Ir iš tiesų nematau čia nieko
kas įprasta.

Susiduriame su dar vienu kalbiniu pokštu: nepaklusnios prieštaros, nuvalkioto „nieko naujo po saule“ apvertimu. Galima tarti: atmetusi nebūtį, atmetusi banalią realybę, poetė atmetė taip pat – nuosekliai – žodį.

Tačiau užmeskime akį į ką kita. Visas eilėraštis sukurtas tokiu principu: nematyti pasaulyje nieko, kas įprasta, savaime suprantama. Tad galima spręsti, kad čia slypi viena didžiausių poetinių vertybių: ten, kur viskas savaime aišku, įžvelgti nepaprastumą, slėpiningumą, stebuklingumą. Vaiz­duoti pasaulį per metafizinės nuostabos prizmę – tos pačios nuostabos, kuri glūdi filosofinės refleksijos pamatuose.

Vis dėlto Szymborska giliau slepia filosofinį savo eilėraščių dugną. Apsimeta, jog rašo apie kasdienius reikalus. Slepia amatą. Apsimeta, kad eilėraščių rašymas yra vaikiškai lengvas. Galų gale slepia tragišką, karčią savo poezijos prasmę. Apsimeta, kad niekuo jau nebesusižavi. O tuo klausimu tiek daug išmano. Eilėraštyje „Po viena žvaigždele“ rašo:

Nepriimki už pikta, kalba, kad aukoju patetišką žodį,
o paskui prakaituoju, kad lengvai man išeitų.

Diskretiškumas, o svarbiausia savitas humoras, turint galvoj jausmų skalę, kuri šioje poezijoje atsiskleidžia, – vienas patraukliausių jos bruožų.

Daugeliu atvejų čia atliekama procedūra, kuri iš pirmo žvilgsnio gana komplikuota. Tai, kas šiose eilėse galėtų atrodyti kaip patetiškos įtaigos sprogimas, turi atvirkščią ženklą ir karikatūrišką raišką, iš pažiūros erzina, netgi atrodo suvaidinta. Šitas iškrovos pakeitimas suteikia galimybę diskretiškumui, ramybei ir darnai tada, kai jų labiausiai reikia: svarbiausiais momentais, pačiam tragizmo centre.

Nepakartojamą to mechanizmo formulę demonstruoja eilėraštis „Šešėlis“:

Mano šešėlis tarsi juokdarys už karalienės.
<…>
Tasai stačiokas susigriebė sau visus gestus.
patosą ir neišmatuojamą begėdiškumą,
viską, ko negaliu pakelti.
– karūną, skeptrą ir karališką apsiaustą.
Būsiu lengvutė tavo glėby.
Ak, kaip lengvai atsilošiu,
karaliau, mums atsisveikinant.
pakeliui į geležinkelio stotį.
Karaliau, tai juokdarys tokiu metu
gali prigulti ant torso.

Dviprasmiškumo principui, nuskausminimui juoku, ironija, pokštu Szymborska lieka ištikima iki galo. Tuos elementus ji moka dozuoti taip, kad sudedami ar laipsniuojami jie išlaisvina išgyvenimus, suteikdami jiems nekasdienišką estetinį mastą.

Taip žvelgiant gražiai dera įvairūs komponentai, įveikiamos antinomi­jos, išvengiama perdėto egoizmo. Nėra nieko svetimesnio Szymborskai už kalbinės poezijos koncepciją, užsisklendimą subjektyviose asociacijose.

Galime stebėtis poetais, kurie būties tragizmą atskleidžia lengvai, savo baimes ir fobijas iškloja prieš mus paprastai, taip iš jų išsilaisvindami patys. Tačiau didžiausios pagarbos nusipelno tie, kuriems estetinės ir pažintinės vertybės siejasi su etinėmis. Tie, kurie savo eiles kuria tarsi tarp kitko, lyg ir nenorėdami, tačiau labai daug pasakydami.

Sutrumpintas tekstas iš: Wisława Szymborska. Poezje. Wydawnietwa „Alfa“, Warszawa. 1987.

---

1 Eilėraščių citatas vertė S.Geda.