Wisława Szymborska. Eilėraščiai
2014 m. Nr. 11
Joannos Helander nuotrauka
Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda
Po Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos (1923–2012) mirties praėjus vos porai mėnesių, garsi lenkų poezijos leidykla „Wydawnictwo a5“ paskelbė paskutinį poetės rinkinį „Wystarczy“ (lietuviškai galima versti ir „Pakaks“, ir „Užtenka“). Jame skelbiama trylika eilėraščių, kuriuos poetė spėjo užbaigti, epiloge pridėti keli variantai. Kaip rašo knygos sudarytojas ir redaktorius, žymus poetas Ryszardas Krynickis, rinkinio pranašišką pavadinimą 2011 m. Zakopanėje pasakiusi pati autorė.
Paskutiniuose W. Szymborskos eilėraščiuose kondensuotais pavidalais ryškėja ir daug esminių jos kūrybinio idiolekto ypatumų – lakoniški minties viražai, semantinės elipsės, žaismingi etimologizavimai, verbaliniai (kone neišverčiami) pleonazmai, paradokso ir ironijos išlydžiai. Iš rinkinyje pridėtų rankraščių, primargintų taisymais, sinonimų paieškomis, faksimilių aiškiai matyti, kad tariamai paprastos strofos kristalizavosi per ilgą laiką ieškant kuo tikslesnės išraiškos.
Kažkas, kurį stebiu tam tikrą laiką
Neatvyksta su būriais.
Nesirenka miniomis.
Nedalyvauja masiškai.
Nešvenčia triukšmingai.
Negriaudi iš jo vidaus
chorų balsai.
Neskelbia visada visiems.
Netvirtina kieno nors vardu.
Ne jo akivaizdoje
tie klausinėjimai –
kas yra už, o kas prieš,
dėkoju, nematau.
Nėra ten jo galvos,
kur galva prie galvos,
kur koja kojon, petys petin
ir pirmyn į tikslą
su skrajutėmis kišenėse
ir apynių produktu.
Kur tiktai iš pradžių
angeliška idilė,
nes netrukus viena minia
su kita susilies
ir nebus žinoma,
kieno kas, ak, kieno
tie akmenys ir gėlės,
valiavimai ir lazdos.
Nepaminėtas niekur.
Nieko nedemonstruojantis.
Įdarbintas Miesto Valykloje.
Balzganu apyaušriu,
iš ten, kur viskas vyko,
šluoja, neša, į priekabą meta,
kas vinimis prikalta prie pusgyvių medžių,
kas sutrypta nuvargintoje žolėje.
Suplėšytus transparantus,
butelių duženas,
sudegintas iškamšas,
apgraužtus kaulus,
rožinius, švilpukus ir prezervatyvus.
Kartą krūmuose rado seną balandžių narvelį.
Pasiėmė jį
ir saugo dėl to,
kad ir toliau jis liktų tuščias.
Skaitančios mašinos išpažinimai
Aš, Numeris Trys Plius Keturi Dalinta Iš Septynių,
garsėju plačiomis lingvistikos žiniomis.
Jau išmokau atpažinti tūkstančius kalbų,
kuriomis savo istorijoje
kalbėjo išmirę žmonės.
Viską, ką jie užrašė savo ženklais,
nors tai būtų užversta katastrofų sluoksniais,
aš iškasu, atkuriu
pirminiais pavidalais.
Tai nėra pagyros –
skaitau netgi lavą
ir vartau pelenų lapus.
Aiškinu ekrane
kiekvieną paminėtą daiktą,
kada jis padarytas
ir iš ko, ir kam.
O jau visai iš savo vidinių akstinų
tyrinėju kai kuriuos laiškus
ir juose taisau
rašybos klaidas.
Prisipažįstu – kai kurie žodžiai
sukelia man sunkumų.
Pavyzdžiui, būsenų, vadinamų „jausmais“,
nesugebu kol kas tiksliai išaiškinti.
Panašiai su „siela“, keista leksema.
Nustačiau lig šiol, kad tai miglos atmaina,
neva patvaresnė nei mirtingi organizmai.
Vis dėlto daugiausia keblumų man kelia žodis „esu“.
Jis atrodo kaip bendrinis veiksmas,
kurį atlieka visi, bet ne taip, kaip bendruomenė,
jis naudojamas esamuoju prolaikiu,
eigos veikslu,
nors, kaip žinoma, seniai jau įvykusiu.
Tik ar to kaip definicijai pakanka?
Mano jungtys nuo to urzgia ir varžteliai girgžda.
O Centro mygtukas, užuot švietęs, dūmija.
Turbūt paprašysiu broliškos pagalbos
Bičo numeris Dvi Penktosios Nulio Brūkšnelis Pusė.
Tiesa, tai žinomas idiotas,
bet turi idėjų.
Yra tokių, kurie
Yra tokių, kurie gyvenimą atlieka gabiau.
Viskas juose ir aplink juos tvarkinga.
Viską išmano, į viską turi teisingą atsakymą.
Iš karto suvokia, kas ką, kas su kuo,
kokiu tikslu, kokiu būdu.
Antspauduoja tik vieninteles tiesas,
išmeta į smulkintuvus nereikalingus faktus,
o nežinomus asmenis
į iš anksto jiems priskirtus segtuvus.
Galvoja tiek, kiek verta,
nė akimirksnio ilgiau,
nes už to akimirksnio tyko abejonė.
O kai išleidžiami iš būties,
palieka savo postą
pro nurodytas duris.
Kartais jiems pavydžiu –
laimė, tai praeina.
Grandinės
Tvanki diena, šuns būda ir šuo ant grandinės.
Per keletą žingsnių netoliese pilnas dubenėlis vandens.
Bet grandinė per trumpa, ir šuo nepasiekia.
Paveikslėlį papildykim dar vienu mažmožiu:
mūsų grandinės gerokai ilgesnės
ir mažiau matomos,
jos leidžia mums laisvai praeiti pro šalį.
Oro uoste
Bėga vienas pas kitą išskėtę rankas,
šaukia džiugiai linksmi: Pagaliau! Pagaliau!
Abu sunkiais žieminiais drabužiais,
storomis kepurėmis,
storais šalikais,
pirštinėmis,
batais,
bet jau tik mums.
Nes sau jie – nuogi.
Prievarta
Valgome svetimą gyvenimą, kad gyventume.
Lavoną karbonadą su velioniais kopūstais.
Valgiaraštis – tai nekrologas.
Netgi geriausi žmonės
turi ką nors užmušto kramtyti, virškinti,
kad nenustotų plakusios
jų jautrios širdys.
Netgi poetai, patys lyriškiausi,
netgi asketai, labiausiai susilaikantys,
ką nors kramto ir geria,
kas juk augo savaime ir sau.
Sunku man tai sutaikyti su dievų gerumu.
Nebent jie labai patiklūs,
nebent jie naivūs,
ir visą pasaulio valdžią suteikė prigimčiai.
Ir tai ji, beprotė, primeta mums alkį,
o ten, kur alkis,
ten nekaltybės pabaiga.
Prie alkio kaipmat prisijungia juslės:
skonis, uoslė ir rega, ir lytėjimas,
nes nėra nesvarbu, kokie yra patiekalai
ir kokiose lėkštėse.
Net ir klausa dalyvauja
tame visuotiniame vyksme,
nes prie stalo dažnai linksmos šnekos.
Kada nors kiekvieno
Kada nors kiekvieno artimas miršta,
tarp tų būti arba nebūti
priverstas pasirinkti tą antrą.
Sunku mums pripažinti, jog tai banalus faktas,
įjungtas į įvykių seką,
atitinkantis procedūrą;
anksčiau ar vėliau pagal dienos tvarką,
vakaro, nakties ar blyškaus ryto tvarką;
ir akivaizdus kaip žodis knygos rodyklėje,
kaip paragrafas kodekse,
kaip pirma pasitaikiusi
data kalendoriuje.
Bet tokia gamtos teisė neteisė,
tokia, kaip pataikys, jos valia negalia.
Tokia jos evidencija ir omnipotencija.
Ir tik kartais
mažytė mandagi jos dovana –
mūsų mirusius artimus
įsviedžia mums į sapnus.
Delnas
Dvidešimt septyni kauliukai,
trisdešimt penki raumenėliai,
apie du tūkstančiai nervų ląstelių
kiekvienoje mūsų penkių pirštų pagalvėlėje.
To visiškai pakanka,
kad parašytum „Mein Kampf“
arba „Mikės Pūkuotuko trobelę“.
Veidrodis
Taip, atsimenu tą sieną
mūsų sugriautame mieste.
Bolavo kone iki šešto aukšto.
Ketvirtame matėsi veidrodis,
neįtikėtinas veidrodis,
nes nesudužęs, stipriai pritvirtintas.
Niekieno veido jau neatspindėjo,
niekieno rankų, taisančių plaukus,
jokių durų priešais,
nieko, ką būtų galima pavadinti
vieta.
Buvo kaip per atostogas –
į jį dairėsi gyvas dangus,
laukiniame danguje skriejantys debesys,
griuvėsių dulkės, plaunamos spindinčių lietų,
praskrendantys paukščiai, žvaigždės, saulėtekiai.
Ir taip, kaip kiekvienas gerai padarytas daiktas,
nepriekaištingai veikė,
pagal savo profesiją visai nenustebęs.
Pro miegus
Susapnavau, kad kažko kažkur ieškojau,
turbūt to, kas paslėpta arba pamesta,
po lova, po laiptais,
po sena gatvės iškaba.
Kuičiausi spintelėse, dėžėse ir stalčiuose,
pilnuose kiaurai daiktų nedaiktų.
Iš lagaminų traukiau
įvykusius metus ir keliones.
Iš kišenių kračiau sudžiūvusius
laiškus ir lapus ne man.
Bėgiojau uždususi
per savus, nesavus
nerimus, rūmus, ne rūmus.
Grimzdau sniego tuneliuose
ir užmiršimuose.
Painiojausi spygliuotuose krūmuose
ir savo mintyse.
Yriausi per orą
ir vaikystės žolę.
Stengiausi suspėti,
kol nukris ano amžiaus rūkas,
durų kablys ir tyla.
Galop palioviau žinojusi,
ko taip ilgai ieškojau.
Atsibudau.
Žvilgtelėjau į laikrodį.
Miegas tetruko nepilnas tris minutes.
Štai kokius pokštus turi rodyti laikas,
nuo to meto, kai aptiko
miegančias galvas.
Abipusiškumas
Yra katalogų katalogai.
Yra eilėraščių apie eilėraščius.
Yra pjesių apie aktorius, kuriose vaidina aktoriai.
Laiškų dėl kitų laiškų.
Žodžių, aiškinančių žodžius.
Protų, tiriančių protą.
Yra liūdesių, užkrečiamų kaip juokas.
Popierių, atsirandančių iš surinktų popierių.
Paregėtų žvilgčiojimų.
Linksnių, kaitaliojamų pagal linksnius.
Didelių upių su dideliu mažų upių indėliu.
Miškų, lig pakraščių apaugusių miškais.
Mašinų, skirtų gaminti mašinas.
Sapnų, kurie mus išplėšia iš sapno miego.
Sveikata, kuri būtina atgauti sveikatai.
Laiptų, tiek pat žemyn, kiek ir aukštyn.
Akinių ieškoti akiniams.
Įkvėpimas ir iškvėpimas kvėpavimo.
Ir, nors nedaug, retsykiais
yra neapykantos neapykanta.
Nes galų gale
nežinojimo nežinojimas
ir rankos rankoms nusiplauti.
Savo eilėraščiui
Geriausiu atveju
tave, mano eilėrašti, įdėmiai skaitys,
komentuos ir atsimins.
Blogesniu atveju
tiktai perskaitys.
Trečia galimybė –
nors parašytas,
bet po akimirkos būsi išmestas į šiukšlinę.
Gali dar pasinaudoti ketvirta išeitimi –
išnyksi neparašytas,
iš pasitenkinimo kažką sau murmėdamas.
Žemėlapis
Plokščias kaip stalas,
ant kurios patiestas.
Niekas po juo nekruta
ir savo intako neieško.
Virš jo – mano žmogiškas kvėpavimas
nesukelia oro sūkurių
ir visą jo paviršių
palieka ramų.
Jo žemumos, slėniai visada žali,
aukštumos, kalnai geltoni ir rudi,
o jūros, okeanai – tai šiltas melsvumas
prie draskomų krantų.
Viskas čia maža, artima, pasiekiama.
Galiu nago smaigaliu įspausti ugnikalnius,
be storų pirštinių glostyti žemynus,
vienu žvilgtelėjimu galiu
kiekvieną dykumą aprėpti
kartu su šalia pat tekančia upe.
Girių tankmė čia pažymėta keliais medeliais,
tarp kurių sunku būtų paklysti.
Rytuose ir vakaruose,
viršuje ir po pusiauju –
tyla it pabertos aguonos,
o kiekvienam grūdelyje
gyvena sau žmonės.
Masiniai kapai ir griuvėsiai –
viskas ne šiame paveikslėly.
Šalių sienos vos vos matomos,
sakytum, abejoja – būti ar nebūti.
Mėgstu žemėlapius, nes meluoja.
Nes neįsileidžia agresyvios tiesos.
Nes kilniadvasiai, su garbingu humoru
išskleidžia man ant stalo pasaulį
ne šio pasaulio.