„Poezijos pavasario 2020“ svečių poezija
2020 m. Nr. 7
Ádám Vajna (Vengrija)
Ádámas Vajna gimė 1994 m. Budapešte. Budapešto Lorando Etvešo universitete studijuoja skandinavistiką. Pirmasis poezijos rinkinys „Tenai“ („Oda“, 2018) apdovanotas Mako miesto medaliu už geriausią debiutą ir nominuotas Pèterio Horvátho stipendijai. Redaguoja žurnalus „Észak“ ir „Versum“, nuolat bendradarbiauja su žurnalu „Hévíz“.
Iš vengrų k. vertė Marius Burokas ir Beatrix Tölgyesi
Vienuolė iš Café Démagogue
Vienuolė iš Café Démagogue
Metai, praleisti vienuolyne,
paliko savo pėdsaką.
Laisvės,
girdėjosi šūkiai kolonijų gatvėse.
Mes tuo tarpu valgėme orinius pyragaičius Café Démagogue terasoje,
buvo vasara, mūsų nosies plaukeliai košė jūros kvapą,
o tu negalėjai suprasti kinų vyrų.
Kas vakarą Kinijoje vyrai
eina į turgų pirkti žąsies, pasakojai,
parsineša ją namo ir išdulkina, pasidėję ant stalo.
Pro šalį pradundėjo sunkvežimis,
jauni kareivėliai spoksojo į mus iš po brezento.
Nesuprantu, žvelgiau stebėdamasi,
nejau Kinijoje nėra moterų?
Tik pagalvok, atsakei,
mes čia sėdime Café Démagogue terasoje,
galbūt tuoj prasidės revoliucija,
o tuo tarpu kažkas Kinijoje
dulkina žąsį virtuvėje.
Vėliau tądien įstojau į vienuolyną.
Vasara.
Valgau orinį pyragaitį Café Démagogue terasoje.
Esu vienuolė.
Myliu tave.
Bejan Matur (Turkija)
Bejan Matur gimė 1968 m. Kachramanmaraše, kurdų alavitų šeimoje. Ankaros universitete studijavo teisę. Kelių poezijos knygų turkų kalba autorė, tarp jų – „Rūmai, kuriuose kaukia vėjai“ („Rüzgar Dolu Konaklar“, 1996), „Dievas neturi matyti mano rašto raidės“ („Tanrı Görmesin Harflerimi“, 1999), „Mėnulio užauginti sūnūs“ („Ayın Büyüttüğü Oğullar“, 2002), „Jo dykumoje“ („Onun Çölünde“, 2002), „Abraomas apleido mane“ („İbrahim’in Beni Terketmesi“, 2008). Prozos knygoje „Žvilgsnis už kalnų“ („Dağın Ardına Bakmak“, 2011) ji pasakoja realias kurdų partizanų gyvenimo istorijas. Buvo nuolatinė dienraščio „Zaman“ autorė, įgyvendino pagalbos Kurdistano partizanų karo pabėgėliams projektus. Rengė kultūrinę televizijos laidą. Vadovauja Dijarbakyro kultūros ir meno fondui. Gyvena Londone, yra Demokratinio pažangos fondo konsultantė kurdų klausimais.
Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas
Žemės sapnas
Vieniša nakties padangė
klausia –
iš kur šios žvaigždės?
Iš kur šis balsas, dūzgiąs tamsioj mano šerdy?
Kas lieka,
visiems balsams nutilus?
Iš kur šie gniaužtai, smaugią mano sielą?
Ar jūreivis paklys,
Šiaurinei pasislinkus per sprindį?
Ar piemuo užmirš, kaip švilpti?
Regis, niekas,
niekas per amžius nekis.
Aš esu žemės sapnas.
Miegantieji
pakirdę išvys
tirštą tamsą anapus.
Carolina Pihelgas (Estija)
Carolina Pihelgas gimė 1986 m. Taline. Tartu universitete studijavo religijos antropologiją. Šešių poezijos rinkinių autorė, naujausias – „Šviesa akmeny“ („Valgus kivi sees“, 2019). 2012 m. tapo Gustavo Suitso poezijos premijos laureate. 2020 m. pelnė Tartu miesto rašytojos titulą ir Estijos kultūros fondo premiją už geriausią metų poezijos rinkinį. Redaguoja literatūros žurnalą „Värske Rõhk“, kuriame daugiausia publikuojama jaunų autorių kūryba, taip pat šio žurnalo leidžiamą debiutantų poezijos rinkinių seriją. Išvertė Sapfo, K. Kavafio, T. Ulveno, B. Carpelano, P. Nerudos, G. Mistral, O. Pazo, N. Madžirovo eilėraščių. Kūryba versta į anglų, arabų, suomių, vengrų, norvegų, ispanų kalbas.
Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė
Dvaro kelias
Eina šešis kilometrus mišku, gražiu oru visad eidavome tuo keliu, ypač pavasariais, griovių krantams geltonuojant. Kitas variantas: autobusu, o tada iš stotelės tiesiai aukštyn į kalną. Tėvas dirba institute, sename apgriuvusiame dvare, kurio masyvių drožinėtų durų sunkumas iki šiol išlikęs mano kūno atminty. Kaip ir minkšta danga šachmatų langeliais po kojom, girgždančios salės grindys. Grindys juk buvo daug arčiau už lubas.
Rytais, eidamas į darbą, tėvas skaitydavo visą kelią įkalnėn, šitas vaizdas iškyla prieš akis kaip miglotas filmo kadras. Aukštas akiniuotas vyras, septynių minučių kelyje iš žodyno išmokstantis dvidešimt naujų žodžių. Gal kartais klupteli, bet galvos pakelti nereik, nes kojos žino, kur žengti. Galbūt tai buvo būdas išlikti gyvam. Arba atstu. Nes tai, kas išorėje, visada truputį per toli. O tai, kas viduje, mažumėlę baisu. Nors savo baimės, savo skausmo vieno į kitą nekeistume. Grįžtant vėl dvidešimt žodžių. Sulankstau skirtuku save į knygą.
Dan Coman (Rumunija)
Danas Comanas gimė 1975 m. Gersoje, šiaurės Rumunijoje. Klužo universitete baigė filosofijos studijas. Gyvena Bistricoje, dėsto technikos kolegijoje, rengia tarptautinį poezijos ir muzikos festivalį. Išleido keturis eilėraščių rinkinius: „Geltonojo kurmio metai“ („Anul cârtiței galbene“, 2003; M. Eminescu premija už geriausią poetinį debiutą), „Ginga“ („Ghinga“, 2005), „Maros žodynas“ („Dicționarul Mara“, 2009), „Comano insektarijus“ („Insectarul Coman“, 2017), dvi rinktines: „D great coman“ (2007), „ERG“ (2012), tris romanus: „Neatremiama“ („Irezistibil“, 2010), „Parapija“ („Parohia“, 2012), „Vedybos“ („Căsnicie“, 2015). Pelnė Rumunijos kultūros radijo premiją (2010, 2018) ir tarptautinį Vilenicos krištolo apdovanojimą (Slovėnija, 2011). Eilėraščių išversta į vokiečių, švedų, prancūzų, anglų, slovėnų, serbų, vengrų kalbas.
Iš rumunų k. vertė Vytas Dekšnys
neįmanoma atsispirti
ilgai išbuvau sustingęs vėl pasirodo kad man neįmanoma atsispirti.
skverbiuosi į savo protą jauno gepardo greičiu
ir dukart greičiau už jauną gepardą laigau po kambarį.
dovanoju sau ypatingą malonumą. tiesiog geriu orą: aš linksmas.
vos ištveriu akis į akį su savim (atpažįstu save net šokdamas).
neprilygstamai mitriai atsirandu greta savo širdies.
kalbu sau bet turiu saugotis: tik pernelyg save girdamas
pereinu iš vienos dienos į kitą.
esu išties įstabi būtybė.
nebežinau ką daryti: pasirodo kad man neįmanoma atsispirti.
atidarau langą ir žemė įsiveržia į kambarį lyg tyras vanduo.
Federico Díaz-Granados (Kolumbija)
Federico’as Díaz-Granadosas gimė 1974 m. Bogotoje. Poetas, eseistas, universiteto dėstytojas, kultūros renginių organizatorius, privačios berniukų mokyklos „Gimnasio moderno“ bibliotekos direktorius, tarptautinio poezijos festivalio „Líneas de su mano“ direktorius. Išleido poezijos rinkinius „Ugnies balsai“ („Las voces del fuego“, 1995), „Vėjo namai“ („La casa del viento“, 2000), „Laikinas prieglobstis“ („Hospedaje de paso“, 2003), rinktines „Atsisveikinimų albumas“ („Álbum de los adioses“, 2006), „Paskutinė pasaulio naktis“ („La última noche del mundo“, 2007), „Pamirštos valandos“ („Las horas olvidadas“, 2010), „Akimirkos skubà“ („Las prisas del instante“, 2014), esė rinkinį „Poezija kaip talismanas“ („La poesía como talismán“, 2012). Įtrauktas į įvairias šiuolaikinės kolumbiečių poezijos antologijas, pats keletą jų sudarė.
Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė
Svetima gėda
Dabar viskas mus erzina:
pasivaikščiojimai su tėvais,
prekybos centre sutikti šykščiąją tetulę,
piko valandos darbo savaitę ir nuobodulys sekmadieniais.
Mus skaudina
kai kurie kasdienybės artefaktai –
mėnesių mėnesius, ištisas dienas vilkėti tą patį nublukusį švarką,
vaikščiot su sulamdytom kelnėm ir skyle bate
arba kad kas nors pamatys slapta išsliūkinant iš porno kino teatro.
Apmaudu negauti laiškų per Kalėdas
arba kai svečiuose garsiai skaito mano eilėraščius,
stebėti priešais svetimą grožį
arba kai vidury gatvės ištrūksta palto ar marškinių sagos.
Erzina prievolė pasisakyti per susirinkimus
ir skaityti eilėraščius per Kalbos dieną,
nebūti aplankius tūkstantmẽčių miestų
arba stebėti, kaip kirpykloj žili plaukai krenta ant pelerinos.
Neramu skaityt dienos horoskopą
ir vartyt paskalų žurnalus stypsant eilėje prie kasos,
peržiūrėti sąsiuviniuose pribraukytus eilėraščius,
pilnus pataisymų, šalia arabeskų ir keverzonių.
Mane siutina nežinoti, ką veikt su svečiais, išdygusiais be jokio įspėjimo,
pasipuošusiais kreivai surištais kaklaraiščiais, besišypsančiais pilnais tarpdančiais maisto,
ir tas paštininkas, vis dar metąs laiškus į mirusiųjų pašto dėžutes.
Bet labiausiai mane išmuša iš vėžių daugiau nebesilankyt rytiniuose seansuose
ir nebematyt tavo vienišo vardo, be kalbos
ir be vertimo
tarp teatro afišų, reklamų,
koridos sezono pradžios arba pabaigos futbolo.
Petr Hruška (Čekija)
Petras Hruška gimė 1964 m. Ostravoje. Ostravos aukštojoje kalnakasybos mokykloje – Technikos universitete įgijo inžinieriaus diplomą, Ostravos universiteto Filosofijos fakultete gavo literatūros magistro, o Brno Masaryko universitete – daktaro laipsnį. Dėstė Ostravos ir Brno universitetuose, yra Čekijos mokslų akademijos Čekų literatūros instituto Brno darbuotojas, tyrinėja čekų poeziją po Antrojo pasaulinio karo. Redagavo keletą literatūros žurnalų. Gyvena Ostravoje, organizuoja literatūros renginius, vaidina kabarete. Devynių poezijos knygų, dviejų monografijų apie čekų poeziją autorius. Eilėraščių knygos išleistos vokiečių, slovėnų, lenkų, kroatų, italų, vengrų kalbomis. Drezdeno lyrikos premijos (Dresdner Lyrikpreis), Jano Skacelo premijos ir Čekijos valstybės premijos už literatūrą laureatas.
Iš čekų k. vertė Vytas Dekšnys
Tėvo perteklius
Ta mėsa,
ta pernelyg sunki tėvo mėsa,
plūstanti jūsų link.
Jau šiek tiek atsitraukiate.
Jau pastebite pradegintą
striukės rankovę,
išteptą alkūnę.
Bet jūs tebestovite,
žiūrite tiesiai,
sakote sau – tėvas,
amžina naktinė sargyba,
ką tik įžengusi į šviesą,
alebardas ir vėliavėles
išbarstė nerimas.
Vėl kažkur svaidė akmenis į tamsą,
skaičiavo ir klausėsi,
kada kas atsilieps.
O dabar plūsta čionai,
į jūsų brendimą,
tėvo perteklius.
Sabina Brilo (Baltarusija)
Sabina Brilo gimė 1974 m. Barysave. Gyvena Minske. Europos humanitariniame universitete Vilniuje baigė medijų ir komunikacijos studijas. Žurnalistė, redaktorė, Baltarusijos žurnalistų asociacijos narė. Rusų ir baltarusių kalbomis rašo publicistiką, esė, apsakymus. Išleido poetinių tekstų knygas „Tai – raidės“ („Это буквы“, 2017), „Aš ir kiti žmonės“ („Я и другие люди“, 2019). Lietuvių kalba išleistas rinkinys „Tiras Biblio“ (2019, vert. Gintaras Grajauskas).
Iš rusų k. vertė Vytas Dekšnys
***
Klausiu: kaip gyventi?
Jis sako: lengvos dienos belaukiant.
Klausiu: kaip man ją atpažinti?
Jis sako: neatpažinsi.
Klausiu: galbūt jau praėjo?
Jis sako: jau daug kartų praėjo,
kitaip nerastum jėgų klausinėti.
Simon Lewis (Airija)
Simonas Lewisas gimė 1978 m. Dubline. Baigė informatikos studijas. Gyvena Karlou, yra pradinės mokyklos direktorius. Parašė straipsnių apie technologijas švietime. Debiutinis poezijos rinkinys „Žydų rajonas“ („Jewtown“, 2016) skirtas XIX amžiaus pabaigoje į Korką atsikrausčiusiems Lietuvos žydams. Pelnė Hennessy poezijos debiuto premiją, nominuotas Patricko Kavanagho premijai ir dar keliems poezijos apdovanojimams. Neseniai išleista antra jo eilėraščių knyga „Ech, vyrai!“ („Ah, Men!“, 2019).
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Ratelyje
Buvai pasodintas greta manęs, klauseisi
kitų – dujininko, vieną po kito skaldančio
anekdotus apie vaikinus iš apylinkės,
dviejų eržilų ratelio pakrašty,
svarstančių, kuo pasatas geresnis
už škodą. Mes sėdim kartu
per kiekvieną šeimos šventę, paspaudžiam rankas,
tu sakai, kad aš pajaunėjau,
juokiesi, plekšnoji
sau per plikę, patapšnoji man nugarą.
Aš klausiu, kaip ūkis, bet tu ilgiesi
rimtos šnekos apie traktorius,
šieno pakavimo techniką, geriausią galvijų pašarą.
Ne su manimi apie ūkį kalbėtis.
Kilmė iš miesto neturi vertės
čia, šioje vietoje, kur karaliauja plotas akrais,
todėl atsistoji, kėblini prie kitos kėdės,
juokdamasis, spausdamas rankas, plekšnodamas
nugaras.