literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4

Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Apie šią knygą teko trumpai kalbėti Vilniaus knygų mugėje (ji ir išėjo mugės išvakarėse). Jau buvau po ją pavaikščiojęs, pasidairęs į naujų knygų lentynas, pasiklausęs renginių kalbėtojų. Ir patyręs, kad viena iš matomų tėkmių yra sovietmečio vertinimai bei apmąstymai. Tą daro ir meno žmonės, ir istorikai, ir politologai, ir publicistai. Knygos apie Eduardą Mieželaitį keliamos mintys įsilieja į šią tėkmę. Salė, tekusi šios knygos pristatymui, nebuvo iš didžiųjų, bet – pilnutėlė, nors tai buvo vienas iš dešimties tos valandos renginių, ir kalbėta ne apie kokį pagarsėjusį romaną, o apie literatūros mokslo veikalą. Manykime, kad tai aktualumo ir vertės ženklas.

Elena Baliutytė-Riliškienė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Šis institutas sovietmečio literatūros peržvalga ir vertinimais užsiima nuosekliai, sistemingai, šiam teiginiui patvirtinti galima būtų minėti daug knygų, tyrinėjimų, konferencijų. Literatūrologų garbei reikia pasakyti, kad jie beveik išvengia konjunktūrinių sovietologijos banalybių, kelia kartelę aukščiau.

Toks yra laukas, į kurį numanoma eigastimi ateina E. Baliutytės knyga. Jos pavadinimas – „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“ – dėl to, kad ilgas, nepradžiugins bibliografų ir nuorodų rašytojų, tačiau turi prasmių ir turbūt bent kiek pritaikytas Lietuvos mokslo tarybai, kad paremtų išleidimą. Tai dabarties smulkmenos. Išleista ši knyga deramai.

Sakykime paprastai. E. Mieželaitis šių dienų literatūrologui nėra patraukli empatiška figūra. Tačiau daugeliu požiūrių reikšminga, atskleidžianti ir jo gyvento laiko būdingumus, ir turinti visai individualių, vienintelių bruožų. Nelabai traukia, bet būtina, yra reikalas pasigilinti. Tokia galėjo būti E. Baliutytės apsisprendimo būsena. Jos pasiryžimas imtis šio veikalo nusipelno pagarbos. Juoba kad ji suprato, kokį kalną teks perakėti – vien E. Mieželaičio „Raštai“, baigti leisti 1984 m., sudarė vienuolika tomų (prisimenu, kad Vitas Areška pasigirdavo vienintelis perskaitęs „visą Mieželaitį“), o kur dar kitos knygos, begaliniai kūrinių perdirbiniai, autobiografijos, interviu, laiškai, visa, ką apie jį rašė Lietuvos ir ne tik Lietuvos kritikai (net ir „vidinės recenzijos“ cituojamos), memuaristai, skaitytojai, o kur dar biografijos žinių rankiojimas bei tikslinimas archyvuose. E. Baliutytė padarė didelį darbą, o veikalo tekste prakaito žymių nepaliko. Tiesiog dalykiškai, įžvalgiai, subtiliai pasinaudojo begale sukauptų žinių ir patirtų įspūdžių, be kita ko, kantriai referavo apie kūrinius, kurių daug kas net neskaitęs, nurodė E. Mieželaičio ir kitų menininkų kūrybos sąšaukas, paslėptas citatas ir nutylėtas pavardes, į jo tekstus įterptus vertimus, pavyzdžiui, japonų poetų, Grigoro Narekaci.

Knyga parašyta ramia objektą nuodugniai pažinusio literatūros tyrinėtojo kalba, santūriu stiliumi išsakant ir teigiamus, ir neigiamus vertinimus. Ne panegirikos tai, ne feljetonai, o profesionalus įtikinamas vertinimas.

Kai ką iš svarbiųjų teiginių reikia pacituoti.

<…> yra tekstų, kurie, mano nuomone, tebeturi estetinės gyvybės, yra tokių, kurie svarbūs poezijos istorijai kaip simbolinės formos, yra tokių, kurie atrodo kaip nepavykę eksperimentai ar tik kaip tuščia sovietinės ideologijos retorika“ (p. 10).

Poeto dvigubas žaidimas su valdžia, pastangos ją įtikinti savo lojalumu buvo nulemtas stipraus kūrėjo instinkto“ (p. 10).

<…> tačiau tai pareikalavo asmens ir poeto integralumo kainos“ (p. 10).

<…> poetas su knyga Žmogus tapo socialistinio modernizmo pradininku ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos mastu“ (p. 11).

Pabrėžtinai lojalia ideologine laikysena Mieželaitis tarsi dengė savo poeziją, kuri ir po Žmogaus daug kam atrodė nepakankamai tarybiška. Susiklostė savotiška paradoksali padėtis: ideologams naujoji Mieželaičio poezija atrodė įtartina dėl formos dalykų, o modernizmo besiilgintiems – ji buvo pernelyg ideologiška“ (p. 199).

Sąjūdžio idėjos (bent jų dauguma) jam turėjo būti priimtinos, bet poetą stabdė viešasis jo įvaizdis – žinojo, kad daugumos žmonių akyse jis atrodys nenuoširdus, sau naudos siekiantis atsivertėlis“ (p. 283).

[Mieželaičio] akiratis, erudicija, intelektualinis imlumas yra fenomenalus“ (p. 260).

Galima sakyti, Mieželaičio pavardę turi bent keli skirtingi poetai“ (p. 11).

Tai pagrįstos, vykusiai suformuluotos išvados, kurias, pasakysite, galima parašyti ir šiaip, žiūrint į lubas ar debesis. Tačiau E. Baliutytės kelionė iki šitų išvadų jos knygoje labai įdomi, visa ko prisodrinta. Pagirsiu vykusiai parinktas kūrybos citatas, svarbių žinių kupinus komentarus išnašose, „pakeliui“ aprašomus ypatingus įvykius, pavyzdžiui, kaip atsirado komunizmo statytojų kodeksas (p. 151). Reikšmingai įprasminami „žieduoto paukščio“ ir „banglaužio“ įvaizdžiai, poeto susigretinimai su Prometėjum ir Don Kichotu, įtikina E. Mieželaičio kūrybos nacionalinių šaknų piešinys, žaidybiškumo, virtuoziško manieringumo aprašai. Galime tikėti tvirtinimu, kad geniali kūryba, E. Mieželaičio supratimu, turėtų būti didelio masto, apibendrintų, sąlygiškų formų, pasižyminti vizijos ir pranašavimo galiomis, kad jam „rūpėjo žmogus Visatos kontekste“ (p. 251–252).

Apmąstydama E. Mieželaičio kūrybos išliekamąją vertę ir poveikį mūsų literatūros raidai, monografijos autorė pabrėžia visų pirma modernizmą. Tikriausiai taip. Tačiau viena jos išvada, kurią pati pavadino paradoksalia, iš tiesų nustebino. Tik paskaitykime:

Priėjau iš pirmo žvilgsnio paradoksalią išvadą, kad miesčioniškojo žmogaus variantas, Mieželaičio traktuotas ironiškai ir pristatytas kaip jo prometėjiškojo žmogaus antipodas, iš esmės priklauso tai pačiai pasaulėžiūrinei Žmogaus paradigmai: atpigusio pasaulio pajacas, instinktų herojus, „sintetinės“, vartotojiškos visuomenės „natūralus žmogus“ yra tolesnė jos perspektyva“ (p. 161).

Paradokso pliūpsniu, kad ir įdomiu, atsipirkti, man rodos, per lengva, mintį reikėtų grįsti ir plėtoti.

E. Baliutytės knygos skaitytojai, ypač tie, kurių sąmonėje E. Mieželaitis tėra įžymus tarybinis poetas, Lenino premijos laureatas, oficiozinių prezidiumų „iškamša“, gaus progą sužinoti, kad jis buvo ir kitas – įdomi, nestandartiška, nenuspėjama, savaip tragiška asmenybė.

Jeigu, pavyzdžiui, talentingas kino režisierius ir roko muzikantas serbas Emiras Kusturica savu slystančių kontrastų stiliumi sukurtų kinematografinį E. Mieželaičio atvaizdą, tai būtų dėl ko pasigraudenti, pasijuokti ir susimąstyti. Įsivaizduokime įsivaizduojamo filmo scenas: kairuoliškų pažiūrų rašinėjantis gimnazistas laikinojoje sostinėje vadovauja Vinco Kudirkos lavinimosi kuopelei; jaunas poetas karo metais Maskvoje, frontuose, prie propagandinių mikrofonų; Salomėja Nėris, paskaičiusi jaunuolio patikėtą rankraštį, nė nepaklaususi autoriaus, duoda leisti Maskvoje jo pirmą knygą „Lyrika“ (1943); iš Maskvos parsiveža pirmą žmoną (?) rusę, neilgam; aktyvus komjaunimo lyderis, išleidęs knygą „Tėviškės vėjas“ (1946), LKP CK sekretoriaus Kazio Preikšo žiauriai triuškinamas (nacionalistinė bala, bohemščina, latravimas, žus kaip kūrybinė jėga), mano būsiąs ištremtas, o to dorojimo rūmų prieigose jo laukia mylimoji Stasė, kuri dievagojasi keliausianti į tremtį kartu; ilga kūrybinė pauzė ir žygis į „tarybinę literatūrą“ su Stalino pagarbinimais ir „Broliška poema“, tada ir dėl to prasidedanti reikšmingų postų grandinė ir asmeninės dvilypumo depresijos su įspūdingomis girtuokliavimo scenomis bei meilės istorijomis (Monika Mironaitė); impulsyvi neužgesusio talento pastanga modernizuoti sovietinę literatūrą, knyga „Žmogus“ (1961), Lenino premija, o jos skyrimo aplinkybės, kaip atskleidžia monografija, pertekusios šių dienų žmonėms nežinomų ir nenumanomų įtampų, tarp kurių kine gerai atrodytų Genriko Zimano protesto raštas premijos komitetui ir Vilniaus universiteto filologų (turbūt studentų) kritiška peticija tuo pačiu adresu; dar vienas triuškinimas už formalizmą jau Nikitos Chruščiovo laikais; atskiri filmo motyvai būtų sovietinio poeto kelionės po pasaulį, susitikimai su įžymybėmis, pavyzdžiui, Allenu Ginsbergu, Jeanu Pauliu Sartre’u, su mūsų išeivijos talentais; bendravimo su sovietiniais valdininkais gudrybės ir šiurkštumai – iki obsceniškų posakių; amžinas konfliktas su kritika, konkurentų gniuždymas, prie Santakos pagautos lydekos, ir t. t., ir pan.

Tokio būdo asmenybė suteikė galimybę E. Baliutytei sukurti raiškų nekonvencionalų sovietmečio gyvenimo ir literatūros sąsajų vaizdą. Visai nepolemizuodama ji paneigė to vaizdo paprastintojus. Tiek apie individualiąsias spalvas. Kartu reikia pasakyti, kad ilgametis įvairios E. Mieželaičio kūrybos ir veiklos tyrinėjimas paakino patirčių sukaupusią mokslininkę greta konkrečiojo pasakojimo sukurti savąjį sovietmečio literatūros raidos paveikslą.

Kai skaitai gerai parašytą knygą, savaime bent kiek susisaistai su autoriaus būsenomis ir laikysenomis, šis išgyvenimas persikelia ir į recenziją. Kirba viena mintis, kurią lyg verta sakyti, lyg ne, ir dar stinga tikėjimo, kad ją tinkamai užrašysi. Kai knygoje apie poetą, susijusį su režimu, randama, ką gera apie jį reikia pasakyti, kai išsakoma supratimo ir atjautos, – tikrai žinai, kad šiandieninėje mūsų visuomenėje atsiras akių, ir knygos autorių, ir palankios recenzijos rašytoją pamatysiančių režimo atrūgų tamsybėse. Sovietija sugebėjo užmesti meškeres toli į tinkamą gylį, ir susipriešinimų bei kerštavimų žuvys tebekimba.

Baigiant.

Paradoksali išvada, kurią netiesiogiai siūlo ši knyga. E. Mieželaitis, bent jau Lietuvoje, mažai beturėjo nuolatinių ištikimų savo kūrybos gerbėjų, gerus žodžius – ar literatūros tyrinėtojų, ar kolegų, ar politikų, ar skaitytojų – kaskart lydėjo bet, tačiau, nors ir t. t. Nepaisant laimėjimų, premijų ir postų. Jo gyvenimo ir kūrybos visa kelionė – su debesiu virš galvos.

Padėjęs tašką išeinu į balkoną. Nuo Antakalnio baroko pusės virš pušų plaukia kovo debesys.

Elena Baliutytė. Ar galėtų Eduardas Mieželaitis pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje?

2019 05 07 / Yra manančių, kad Mieželaitis sugadino lietuvių poeziją iki mūsų dienų, yra apgailestaujančių, kad jis nepelnytai iš kanono pašalintas.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Valentinas Sventickas. Tenai, kur mes būsime. Mykolas Karčiauskas (1939–2018)

2018 m. Nr. 5-6 / Tos kartos, kurios skaitė literatūrą ir domėjosi jos atgarsiais praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, poetą Mykolą Karčiauską visų pirma sietų su „Žvirgždės poema“.

Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu

2017 m. Nr. 2 / 2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose. 1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944)…

Nuo rašytojo prie Jo Didenybės skaitytojo: lietuvių literatūros kritika šiandien

2016 m. Nr. 12 / Su literatūros kritike Elena Baliutyte-Riliškiene kalbasi Elvina Baužaitė / Visą pastarąjį dešimtmetį, o gal ir dar anksčiau, kai imta intensyviau reflektuoti literatūros kritikos padėtį, kalbama apie jos krizę.

Elena Baliutytė. Tolstantis, bet vis dar matomas: Eduardo Mieželaičio gyvenimas jo paties ir kitų akimis

2016 m. Nr. 4 / Rašytojui X. didelis liūdnas žmogus užmirštas ir negyvenamas tolsta į aukštus namus ir pasilieka tik menamas žodžiai dar atneša jį tartum vitražuose lūžta dulkės šviesos spinduly užpildo barokinę tuštumą.

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Valentinas Sventickas. Panegirika epitafijų kūrėjui

2004 m. Nr. 12 / Leonardas Gutauskas. In fine. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 222 p.