Elena Baliutytė. Keturiasdešimt aštuonios iliustracijos Homero poemoms
2021 m. Nr. 4
Alvydas Valenta. Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2020. – 88 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.
Alvydo Valentos naujoji poezijos knyga „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ pateko į 2020 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tai jau septintasis jo poezijos rinkinys (dar yra išleidęs romaną „Pradžios užkalbėjimai“ (2010) ir porą publicistinių knygų). Viename interviu poetas sakė, kad naująją knygą rengė apie penkiolika metų; keletas jos tekstų jau yra ankstesniuose rinkiniuose. Kūrybiškiausios knygos kriterijus apima ne tik tekstų kokybę, bet ir jų naujumą, išskirtinumą literatūros lauke ar autoriaus kūrybos kontekste. Kas šią A. Valentos knygą daro išskirtinę? Pirmiausia pats sumanymas: joje keturiasdešimt aštuoni eilėraščiai, iš kurių kiekvienas skirtas konkrečiai „Iliados“ ir „Odisėjos“ giesmei, turi iš jų paimtus epigrafus, kurie nusako eilėraščio temą ar pagrindinį motyvą. Knygą sudaro dvi dalys po dvidešimt keturis poetinius tekstus – „prierašus“: „Iliadai“ ir „Odisėjai“. Antika ar apskritai kultūros istorija ir ankstesnėje A. Valentos kūryboje buvo svarbūs intertekstai, bet šioji išsiskiria tuo, kad tai tapę knygos struktūros pagrindu. Kita svarbi aplinkybė, kad Trojos karas ir Odisėjo klajonės, grįžtant į Itakę, yra tapę vaizdiniu ir loginiu pagrindu kalbėti apie savo laiko tikrovę – neretai su humoru ir ironija.
Koks ankstesnės kūrybos nuoseklumas vedė autorių į šį konceptualų sumanymą? Pirmiausia, žinoma, pats kaukės principas: juk antikos, o anksčiau ir kitų kultūrų siužetai A. Valentos poezijoje yra būdas išreikšti pasakotojo požiūrį į savo pasaulį. Skirtumas tik tas, kad pirmuose rinkiniuose kaukė „pridengė“ vidinius pasakotojo išgyvenimus, nes stengtasi neapsinuoginti, vengti atvirų emocijų. Viename interviu A. Valenta yra kalbėjęs apie „pridengto“ rašymo privalumus: „Šių metų „Druskininkų rudens“ tema buvo „Poetinis tekstas: kaukė ir vaidmuo“. Vytautas Bložė pastebėjo tokį paradoksalų dalyką: „Nuvažiuoji kur nors į poezijos vakarus, po jų žmonės skaito savo pačių eilėraščius apie gyvenimą, sudėtus lūkesčius, godas – iš viso to banalybių banalybė. Poetas, užsidėdamas kaukę, keisdamas vieną kaukę kita, sugeba save daugiau išreikšti ir daugiau pasakyti negu tas, kuris eina į poeziją be kaukės arba bent jau pats apie save taip mano“1.
Vis dėlto toks rašymo būdas turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Ankstesnėse knygose asmeninis pasakojimas, man rodos, ne visur yra organiškai susietas su antikiniais ar kitais kultūriniais siužetais; kartais jie labiau trukdo, nei padeda – juk labiau nei kaukė gali dominti veidas. Romane „Pradžios užkalbėjimai“ (tiksliau būtų – memuarinės prozos knygoje) galima justi, kad tai, kas pasakotojui bene svarbiausia, nutylima arba vos užsimenama. Vis dėlto ši knyga yra parankus biografinis kontekstas poezijos supratimui.
Reflektuodamas savo kūrybos raidą A. Valenta yra sakęs, kad su ketvirtąja knyga „Varpininkas“ (2005) baigėsi jo egzistencializmo etapas. Taip teigdamas jis tarsi išskyrė pirmąją knygą „Lazdynų žydėjimas“ (1994), kur beveik nėra nei „kaukės“, nei „egzistencializmo“. Prie jos stabtelsiu: man šioje knygoje patinka tai, ko vėlesnėse autorius stengėsi išvengti, – atsivėrimas, emocijos. Šio rinkinio pasakotojas apie pasaulį kalba neslėpdamas nerimo ir skausmo dėl savo aklumo, bet būna akimirkų, kai jis dėkoja Kūrėjui „ir už tokią dalią, / ir ji graži / lyg žydinti laukinė obelis“ (p. 32). Su „Bliuzo gimimu“ (1997) prasidėjo, pasak autoriaus, egzistencializmas: prasmės ir beprasmybės imtynės. Kūryba šioje situacijoje, nepaisant joje dominavusio skepsio, skausmo, nevilties, vienišumo, rezignacijos, buvo teigiama išeitis. Pasakotojas vengia savigailos, nenori atrodyti pažeidžiamas ar kitaip išskiriamas (jei tai kyla ne iš kūrybos). Jam būdingas užslėptas išdidumas, vidinė autonomija, atsparumas, stiprumas, tylus nesusitaikymas („mažas laukinis vilkiukas“). Ši programa laikosi pasakotojo sąmoningu siekiu, valios pastangomis. Kai skaičiau romaną „Pradžios užkalbėjimas“, atkreipė dėmesį kritiškas pasakotojo santykis su dzūkišku mentalitetu: pasyvumu, susitaikymu, aukos sindromu, pesimizmu. Jam priešinama žemaitiška laikysena, kurią įkūnija studijų draugas iš Žemaitijos: ten esą viršų ima pasitikėjimas savimi, išdidumas, kovingumas, maištingumas. Tokia pasakotojo „nepatriotiška“ pozicija, man rodos, yra nukreipta pirmiausia prieš patį save, dzūką, jaučiant tas nekenčiamas savybes savo viduje.
Vėlesniuose A. Valentos poezijos rinkiniuose („Nuožmiai artėjantis“ (2013), „Hormonai visi išsislapstė“ (2018) dramatinei jausenai ieškoma įvairesnių poetinių aplinkkelių: dar anksčiau atsirado naujų temų (Sibiras, Šiaurė, tarpininkaujant Henriko Nagio poezijai), eilėraščių proza vitmenišku pavadinimu „Dainos apie save“, dėmesio pačiam rašymo procesui; išbandoma trioleto forma, dažnėja etninės kultūros (dainų, pasakų, sakmių, užkalbėjimų) intertekstų. Poezijoje ima dominuoti meditacinis pradas, refleksija, – susitaikoma su tikrove: „<…> nenoriu pažinti ir aiškinti šio pasaulio – / leisti pro pirštus nesibaigiančios / priežasčių ir pasekmių grandinės, / noriu vienintelio – man skirtąjį laiką / patirti ir būti“ (eil. „Credo“ iš rinkinio „Nuožmiai artėjantis“, p. 15). Bet santykinė dvasios ramybė ir pasaulio aiškumas turi savo kainą: rinkinys „Hormonai visi išsislapstė“ yra kiek pabiras, krypstantis į eseistinį memuarinį pasakojimą, nebeturintis vidinės įtampos ir bendro vektoriaus.
Ir štai vos po dvejų metų – staigmena: konceptuali, vientisa, kaukės principu paremta knyga „Prierašai…“. Kaip teigia autorius vidiniame knygos viršelyje, jis norėjęs tik dar kartą Homerą perskaityti, paieškoti dabarčiai ir aniems laikams bendrų istorinių, kultūrinių kontekstų. Taip šuo Argas virsta Jono Biliūno Brisiumi, Helijo jaučiai – apsėklinti vedama kolchozo karve, Odisėjo tarno Eumajo kiaulės dvejinasi su kolchozo ir skandinaviškų technologijų kompleksų gyventojomis ir t. t.
Skaitant šią knygą, reikia prisiminti Homero poemų herojus, Trojos karo siužetą, bet akcentas kūriniuose vis dėlto tenka dabartinio laiko apmąstymams. Kartais autorius ironiškai šaiposi iš aktualijų (eil. „Telemachas aplanko Eumają“ minimi Naisiai, Kėdainiai, Seimas, rinkimai), kartais rimtai improvizuoja, netikėtai sujungdamas keletą tarpusavyje tarsi nederančių kontekstų: štai eilėraštis „Dolonėja“, kurio epigrafu parinkta „Iliados“ X giesmės eilutė: „Šventąją naktį tamsiausią pas priešus piktuosius nuvykti“.
Tyli naktis, šventa naktis,
vien tik žvaigždės nemirksėdamos žiba,
tyli naktis, šventa naktis,
tokią naktį tik eit į žvalgybą!
O žvalgyba, brolau, tai visai ne juokai,
tamsoje reiks matyti, girdėti, gerai atsiminti,
eisi tu, eisiu aš, dar mūsų draugai,
su mumis – Odisėjas daugmintis.
Ir visai nesvarbu, kad sugrįžtančių mūsų jau niekas nelauks,
kad nei tu ir nei aš naujienų svarbių neparnešime,
Odisėjas sugrįš ir parneš,
ir visiems, kas paklaus, pasakys,
kad tėvynę mylėjome labiau mes už gyvenimą. (p. 18)
Odisėjas, naktį žvalgantis priešus, Kalėdų giesmės pradžia, sovietinės dainos apie karą „Tamsi naktis“ eilutė ir Salomėjos Nėries eilėraščio „Vilnele, bėk į Viliją“ pabaigos parafrazė. Teksto interpretaciją kiekvienas, manau, susikurs vis kitokią – man tai karas, viltis, mirtis, tėvynė – istorija ir egzistencija. Ir kituose eilėraščiuose netikėti intertekstų deriniai virsta filosofinio pobūdžio refleksijomis ir meditacijomis apie laiką, tradicijas, vertybes. Po saule nieko naujo – tik variacijos: Trojos karas tampa visų karų provaizdžiu, istorija uoliai kartoja mitą. Knygoje, be Homero epo, yra svarbus ir lietuvių tautosakos intertekstas, kuris čia pasirodo kaip dar viena europinės kultūros pradžia. Knygos verlibrai dera su giesmių hegzametro ritmika, kalba turi archaizacijos atspalvį – proziškai rupi, skalsi; A. Valenta savo giesmėse tęsia donelaitiškąją pasakojančios, epinės poezijos tradiciją. Šios poetikos ypatybės (antikos intertekstas, kalbos proziškėjimas, „antilyrizmas“, kaukės principas) iš esmės buvo būdingos ir ankstesnėms autoriaus knygoms, bet „Prierašuose…“ jos rado organišką formą, kuri padarė matomus ir ankstesnius ieškojimus bei atradimus. Manau, kad šios knygos atsiradimas kūrybiškiausiųjų dvyliktuke yra nulemtas ir jos pačios kokybės, ir pernykštės poezijos konteksto, kuriame vyrauja autobiografinis išpažintinis lyrizmas, o tai jau yra šiek tiek pabodę.
Filosofas Naglis Kardelis, parašęs knygai pabaigos žodį, savo vertinimą užbaigė taip: „Šis įstabus poezijos rinkinys bus įdomus ne tik lietuvių poezijos gerbėjams – jį su didžiausiu susidomėjimu perskaitys ir profesionalūs Homero epų tyrėjai: juk taikli poeto akis kartais leidžia išvysti tai, ko nebuvo įžvelgę patys mokslininkai“ (p. 84).
1 Interviu su Alvydu Valenta. Tekstai.lt. Prieiga per internetą.