2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Literatūros išlaisvėjimas

Pirminis impulsas buvo rinktis aspektą literatūra ir literatūrėlė. Literatūrėle lenkai prieš dešimt metų vadino savo literatūros situaciją nieko reikšmingo joje nerasdami (tvarkydama stalčius radau taip pavadintą Brigitos Speičytės išverstą straipsnį – pageltusią, bet visiškai aktualią iškarpą). Žvalgant metų knygų bibliografiją, stebina iki šiol nežinomų vardų gausa. Aktorė, keliauninkas, daktaras, redaktorė, vertėjas, policininkas, kulinarė, sodo mylėtoja – visi jie, išleidę nors vieną knygą, tituluojami rašytojais. Iliuzijas tapti rašytoju turbūt skatina paprasta žmogaus tuštybė ir kitais būdais nepatenkinamas saviraiškos poreikis. Knygų daug, bet jos bematant dingsta iš kultūrinės apykaitos, jas keičia kitos, taip pat momentinės. Greitis viską pašalina! Bet minimas valstybingumo 100-metis sudrausmino ir nuteikė optimistiškiau, tad dabar pervadinu savo rašinėlį „Literatūros išlaisvėjimas“. Laisvė kūrybiškai save pareikšti – beribė, rašyti galima apie viską ir visaip, nuo kasdienybės paistalų iki pikantiškų trilerių ir pornografinių detalių. Apie literatūrėlę nesinori daug kalbėti, bet literatūrai galiu priskirti mažai pernykštės prozos, na, maždaug pustrečio romano.

Undinės Radzevičiūtės romanas „Kraujas mėlynas“ nustebino tuo, kad jis vėl visiškai kitoks nei ankstesni jos kūriniai. Šia prasme – tai reta mažumos rašytoja (kaip Andrius Jakučiūnas), gebanti kaskart keisti pasakojimo objektą, turinį, registrą. Nors knyga apie autorės šeimos, kilusios iš Kurliandijos, moteriškosios linijos šaknų ieškojimą, bet tai tikras istorinis romanas. Šis kūrinys galėtų būti įdomus estams, lat-viams ir vokiečiams, kadangi kedena ir jų istoriją. „Livonija – Europos pakraštys, todėl visi čia važiuoja arba nuotykių ieškoti, arba šnipinėti“ (p. 62). U. Radzevičiūtė išmoningai pradeda romaną tetos priekaištais (autorės mama turi dvi seseris), kad ji nesidominti šeimos ištakomis. Iš pradžių domėtis ir neketinama, bet vėliau nutinka kai kas netikėta. Pasirodo, kad istoriniame protėvių herbe yra trijų varnų atvaizdas, ir su realiomis varnomis pasakotoja susiduria viename iš Talino parkų (senasis Revelis tampa svarbia veiksmo vieta); pikta varna nutupia jai ant viršugalvio ir ima kapoti. Tai rašytoja traktuoja kaip ženklą imtis darbo, kurio būta gigantiško. Visada gerbiu nuodugnų pasiruošimą rašymui, ir šįkart, autorės liudijimu: „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus. Bazinė medžiaga buvo Livonijos kronikos, Ordino įstatai, Baltijos kilmingųjų sąrašas, istorikų, rašiusių apie Livonijos istoriją, ir istorikų, rašiusių apie Borchų (Burgų, Borgų) šeimą, darbai, elektroniniai archyvai, bendravimas su kitais žmonėmis, ieškančiais savo borchiškųjų šaknų“ (U. Radzevičiūtė – apie naują romaną „Kraujas mėlynas“: „Tai buvo giminės šaknų ieškojimas“¹).

Visas viduramžių anturažas, kurį reikėjo išstudijuoti, tikrai daro įspūdį: Livonijos riterių painios genealogijos, jų papročiai ir užsiėmimai dykaduoniaujant po mūšių (intrigos, lošimas, girtuokliavimas, medžioklės, pasninko ritualai, varžybos, klãstos, vedybos iš išskaičiavimo ir t. t.). Ironiškas ir žvalus trumpų sakinių stilius, gera humoro dozė ir pažintinė informacija daro skaitymą patrauklų, kita vertus, romanas tikrai netrumpas, o nelabai mėgstančiam istorinę prozą – nuobodokas.

Penktasis Marko Zingerio romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ pasakoja vienos žydų šeimos trijų kartų istoriją, kurioje vaizdžiai atsiskleidžia tarpukario / pokario / dabarties Kaunas. Pasakoja anūkas Jokūbas-Jaša Bliuminas, miuziklų vertėjas, gimęs 1947-aisiais kaip ir autorius, taigi romanas savotiškai jubiliejinis ir viską sumuojantis, todėl neišvengia štampų, o kūrinio „vinis“ turi slypėt jo antraštėje, sukurtoje pagal rinkodaros taisykles. Romano koncepcijai svarbus ne tiek berniuko sėdėjimo Stalinui ant kelių epizodas, o tai, kad Stalino režimas (su žinomais atoslūgiais) formuoja visą penkiasdešimties metų priklausomos Lietuvos atmosferą. Kaunas, kad ir laikinoji sostinė, ne kartą pavadinamas „kurvinu užkampiu“, bet svarbiausiu autentiškų kauniečių mentaliteto bruožu laikomas „nenumaldomas modernybės troškimas“, o Jašai Kaunas reiškė tiek pat, kaip Jamesui Joyce’ui Dublinas. Stereotipų gerokai per daug – ir širdies priepuolis, verčiantis permąstyti gyvenimą, ir žmones žudantis Černobylis, ir reemigrantų grįžimai iš Brazilijos, ir visiškai popsinis dukros atsiradimas, ir pagrindinio herojaus baigtis šaltoje jūroje kūrinio finale. Bet vis tiek tai dorai parašytas tradicinis klasikinis romanas, kurio bent vieno kasmet normaliam literatūros funkcionavimui reikia. M. Zingerio proza pasižymi lietuvių romanistikai nebūdinga gera struktūra ir humoro jausmu, dramaturgiškai sukaltu siužetu. Tikslinis romano sumanymas – žmogus ir istorija, ir ne šiaip bevalis žmogus. Viešėdamas JAV, Jaša susitinka mokyklos laikų draugą saksofonistą Gluzmaną ir konstatuoja: „Kas yra likimas? Charakterio susidūrimas su Istorija“ (p. 379) [kursyvas mano, – J. S.]. Daugelyje kitų skaitytų knygų tokį epochinį susidūrimą keičia blaškymasis ir pakrikimas, veikėjo charakterį – hedonisto godos, istoriją – rašytojo vaizduotės kuriami metaforų sąžalynai.

Drįstu papiktinti jaunesnius autorius teiginiu, kad jų prozoje profanuojamas magiškojo realizmo reiškinys. Visa, kas sufantazuojama, prasimanoma, deformuojama, mistifikuojama ir kitaip „nurealistinama“, – neva jau magiškasis realizmas. Kazimieros Kazijevaitės „Septynios kartos“ (tirštai folklorizuotas pasakojimas apie lytinės tapatybės komplikacijas), Mindaugo Jono Urbono „Šimtmečių melancholija“, Deivido Preišegalavičiaus „Dulkių spalvos žuvelės“ pertekusios stebuklinės tikrovės. D. Preišegalavičiaus proza autorizuojama kaip „fantazijų konfeti“ (p. 31), o formos manieringumas gožia turinį: „<…> prezidentiniai pusryčiai ant besikalančios žolės lopinėlio pavirto į aliejinių dažų molbertą, kurio viduryje gervuogių džemas išsiskleidė į gervių pulkelį lyjančiame grikiais peizaže“ (p. 19) – čia sekretorė tik padėklą išmetė! Įdomiausia gal bandymas ištęsti akimirką, užpildyti žodžiais tikrovės pauzes, t. y. žaisti su užrašyto ir realaus laiko desinchronizacija, bet emocinio santykio su tokiu tekstu užmegzti nepavyksta. Suprantu debiutuojančius jaunus autorius, kuriems būtina rašyti kitoniškai, kad taptų pastebėti, o naujų raiškos būdų rasti nelengva.

Esama vis daugiau jauniesiems patrauklios elektroninės leidybos. Jono Žakaičio „90s“ – mažųjų formų, fragmentų knyga. Kas pusantro puslapio vis naujas gabalėlis iš kasdienybės nuotrupų. Kai kurie alegoriški, kiti lyg nukopijuoti atsitiktiniai pašnekesiai (Tolstojus, voverė, Alzhaimeriu serganti moteris, vadybininkė, kuriai viskas nusibodo). Tikėjausi, kad pasakotojo „aš“ suvienys pritrupintus žodžių puslapius. Ką turėtų liudyti tie absoliučiai tušti dialogai apie kavą, suknelę, vieno žodžio frazės? Tie išties kvaili klausimai, kaip antai, ar gyvūnai planuoja, ką jie veiks rytoj? Literatūrėlei priskirtinas ir meno filosofijos dėstytojo Tomo Kavaliausko ne policinis, o „meninis“ detektyvas „Originalas“ apie tapybos klastočių verslą. Išmoningai supainioto pasakojimo išvada atitinka simuliakrines estetikos tendencijas: meno rinkoje svarbu menininko vardas, o ne meno kokybė ar autentiškumas. Tokie kūriniai įvairina literatūros lauką, bet gana paviršutiniškų (žinoma, paskaitomų) knygų sankaupa darosi kaip niekad didelė (A. Jakučiūno sąvokos „skaitymukas“, „kultūrėlė“ – į dešimtuką).

Vyriausioji karta irgi prisideda prie literatūrėlės – traukia iš „stalčiaus dugno“, iš nuobirų, iš rašymo inercijos, iš juodraščių sušluotus trupinius. Šią tendenciją pavadinau praeities įmuziejinimu. Vytauto Bubnio knyga simptomiška antrašte „Iš stalčiaus dugno“ pasakoja apie keliones po artimą ar tolimesnį užsienį, kai oficialus statusas sovietmečiu užtikrino tokių vizitų galimybę ir susitikimų gausą su įvairiais, daugiausia komunistuojančiais rašytojais, kurie, kas be ko, papasakoja ir siaubingų pokario istorijų. Intrigavo dienoraščio puslapiai, sudarantys bene du trečdalius knygos, bet jie pasirodė per glotnūs, nelabai panašūs į užrašus sau, kuriuose būtų intymumo, santrumpų, rizikingų samprotavimų ar pan. Autocenzūra ir prisitaikymas prie publikos, žinomo žmogaus paklusimas priimtiems normatyvams? Tokiais sklandžiais publicistiniais sakiniais dienoraščiai rašomi nebent viešumai, tik ne savivokai.

Rašytojų kūrybos ir laikysenos naujų briaunų visada atskleidžia kultūrinio palikimo, atsiminimų, pokalbių knygos: Rūtos Oginskaitės „Gib a kuk“ apie Kanovičių šeimą, preciziškai Domo Kauno parengti atsiminimai apie Ievą Simonaitytę, pastarojo dešimtmečio Vandos Zaborskaitės pilietinė ir kultūrinė publicistika rinkinyje „Tekančio laiko ženklai“. Aldona Ruseckaitė intensyviai kultivuoja biografinio romano žanrą, seniai paplitusį gausesnėse literatūrose. Vytauto Mačernio gyvenimą rekonstruoti nelengva – jis toks trumpas, dokumentuotų įvykių nedaug, tenka iš poezijos eilučių, laiškų ir amžininkų atminties austi gana efemerišką pasakojimą, įsijaučiant į poeto vizijų būsenas. Įdomiausi puslapiai pagrįsti archyvo konkretybėmis (pavyzdžiui, „Studijų knygelė“). Patyręs leidinių sudarytojas Valentinas Sventickas 2010 metais perspėjo: „Esu įsitikinęs, kad dabar savo prisiminimuose privalome būti kraštutinai konkretūs ir privengiantys interpretacijų, juoba bendrinimų“ („Guriniai“, p. 82). Prašymas apsiriboti faktais ne iki galo įgyvendintas ir naujoje knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“; sudarytojas prisipažįsta turėjęs mažinti „patetikos ir superlatyvų“. Informatyviausi fragmentai, niuansuojantys bendruomeniško poeto veiklą ir skaudų pašalinimą iš politinio gyvenimo (Viktorija Daujotytė: „<…> vidujai laisvas nelaisvėje, o dabar ir nelaisvas laisvėje“), Vytauto Martinkaus pasakojimas, kaip Rašytojų sąjunga reagavo į „Pušis, kuri juokėsi“ bylą, Donatos Mitaitės reabilituojantis žodis poeto gamtinei lyrikai.

Prozoje ryškėja tendencija aprėpti kelių giminės kartų trajektoriją, ieškant šaknų ir paveldėtų vertybių ar jų neberandant. Per visą šimtmetį ir keturias moterų kartas nusidriekia Akvilinos Cicėnaitės romano „Tylos istorija“ pasakojimas. Prozoje matyti trisdešimtmečių kartos savivokos paūmėjimas, nežinojimas, ką daryti su individui atsivėrusia laisve (Vaivos Rykštaitės „Trisdešimt“, Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka: vieneri metai“). V. Rykštaitės veikėja Jurga, tautos didvyrio provaikaitė, jaučia abstrakčią kaltę ir beveik šaukiasi gailesčio: „Aš niekam nepadariau nieko blogo, nepadariau nieko gero, nieko nesupratau, niekuo netapau, nieko nemylėjau taip, kad galėčiau numirti“ (p. 147). Egzistencinės tuštumos pojūtis dar išsamiau išplėtotas G. Grušaitės romane, atliepiančiame multikultūrinio pasaulio realijas. Veiksmo aikštelių gausa (Niujorkas, Tailandas, Malaizija, Honkongas), veikėjų margumas (lietuvis, britas, rusas), hedonistinės kultūros ir snobizmo perteklius (gurmaniški patiekalai ir gėrimai, egzotinės detalės, kelionių ir naujų vietų blizgesys), gausūs frazių intarpai užsienio kalbomis signalizuoja, kad globalizacija jiems sava. Šie pelningų profesijų (kinas, reklama) vaikinai „nešiojosi savyje gilius šulinius, kuriuos po truputį pildė gyvenimu, alkoholiu ir kartėliu“ (p. 63). Bastymosi po pasaulį būdas kaip savęs ieškojimas? Dėl gilių šulinių bent iki pusės kūrinio teko labai abejoti. Žmogiškumas žybteli epizode, kai malaiziečiai nužudo mažyčius šuniukus, o vaikinai kovoja už suluošintą kalę. Vis dėlto tenka suklusti, kad žmogiškumas prabunda ne dėl žmogaus, o dėl šuns. Atkreipia dėmesį neautentiškas veikėjų santykis su realybe, instrumentinis požiūris į aplinką, artimuosius, darbą (tarnauja tam, ką kritikuoja, pavyzdžiui, žiniasklaidą). Sulaukęs išskirtinio dėmesio G. Grušaitės romanas, be abejo, taikliai atspindi trisdešimtmečių savijautą.

Dalį knygų esu sau pavadinusi „taikomąja literatūra“ (be jokio menkinamojo niuanso), kuri daug paveikesnė už literatūrėlę. Miglės Anušauskaitės pieštas pasakojimas (tradiciškai vadinamas komiksu) „Dr. Kvadratas: Greimas ir jo semiotika“ – efektyvus mokslo populiarinimo būdas, smagus ir informatyvus. Tenka tik stebėtis, kaip grafika ir trumpų sakinių kombinacijomis atskleidžiama ir mokslininko biografija, ir autoritetingų teoretikų diskusijos bei esminiai semiotikos bruožai. Kad reikšmingoms temoms paklūsta visi žanrai, liudija ir kitas pasisekęs komiksas – „Sibiro haiku“ (rašė Jurga Vilė, piešė Lina Itagaki).

Dokumentika, atspindėta Viliaus Kočiubaičio romane „Afganistano daktaras“, niekais verčia fikcinius prasimanymus, ir po šių blogio vaizdų dirbtinis literatūrėlės gaminimas atrodo dar nepatrauklesnis. Autorius – karo gydytojas, dvejus metus dirbęs Kabulo ir Goro provincijos ligoninėse. Apstulbina tikrovės agresyvumas, smėlio audros, genčių tarpusavio vaidai, karštis ir skurdas, maisto stygius, ligoninių bombardavimas, kai kasdienis „žiaurumas [yra] toks įprastas kaip kraštovaizdžio kalnai“ (p. 100). Įtariu, kad kūrinys tamtyč sukonstruotas kaip romanas, dokumentinis pasakojimas būtų palaikytas politiškai nekorektišku dėl taikos palaikymo misijos Afganistane fiasko.

Artūro Tereškino veikalas „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ – homoerotinis sociologinis traktatas su menkais romano ar meniškumo požymiais, bet jo ir tikslas, manau, „edukacinis“. Sulaukęs trisdešimt ketverių metų protagonistas siekia suvokti, „kas yra meilė, seksas, kontaktas, intymumas, netikėtumas, erotika, svetimo vyro kūnas, malonumas, tikslas, judėjimas, užsimiršimas“ (p. 14). Besikeičiančių partnerių gausybė išties panaši į kolektyvinį sociologinį portretą, stebėtis tenka, kokia didelė reprezentantų imtis ir kaip tipologiškai vienodai jie pristatomi.

Vardan tariamo kultūros pilnatvės vaizdo daug kas yra atsisakęs teisės kritikuoti, tik ne A. Jakučiūnas. Socialinės satyros knyga „#Utopijos“ grotesko formomis ir nonsensais kritiškai perskvarbo daug viešojo gyvenimo sričių, ypač kandžiai – kultūrinę. Aukštyn kojom apverstų utopijų funkcija kritinė. Tikrąją viešojo gyvenimo nesąmonę efektingiausia parodyti privedus situaciją iki absurdo. Autorius siūlo Lukiškių aikštėje pradėti kasti duobę ir vis ją didinant, naikinant Vilnių ir jo netikusį paveldą, pagaliau atlikti desovietizaciją. Kliaujamasi paradokso poetika: „Daiktų ir reiškinių vienovė versis, įžvelgiant kiekvieno iš jų priešingas reikšmes ir jas visas laikant teisingomis“ (p. 160).

Poezijoje pernai man lyderiavo Agnės Žagrakalytės „Štai:“ – žaisminga, protinga, netrafaretiška knyga („Mano širdies malūnėliai: / Į darbą, į mokslus, į banką, į parką“, p. 20). Kasdieniška buities faktūra kaip kokia skalbyklė susidūzgia su metafizika. Fantastiškas eilėraštis „Žolininkė“ (o iš tiesų – žodininkė). Išsiskirianti A. Žagrakalytės ypatybė – kaip „šventės nesutampančios su progomis“ – nelaukti eilėraščių pavadinimai, išplečiantys turinį. Pats stipriausias įspūdis – jaunesniems artimos technologinės naujovės, multimedialus, interaktyvus komunikacijos pobūdis. Bet kurios medijos skverbiasi agresyviai – ir teksto struktūros pakitimais, ir tiesioginėmis nuorodomis, tad veikia ne tik kūrinio formą, bet ir žmonių santykius. Citata iš A. Žagrakalytės poezijos knygos bandau parodyti ironijos dviprasmiškumą, nes autorė reflektuoja tai, kas vyksta:

šios šiaurės gegužėj aš ryškiai sušalus,
nėra interneto,
myliu tave
dabar baisiai,
dar baisiau – nes nėra kaip to
pasakyti, nėra interneto (p. 48)

Literatūroje kinta teksto pavidalai, įterpiant vis daugiau paratekstinių veiksnių – derinamas spausdintas ir ranka rašytas žodis, piešiniai ir grafika, fotografijos, juodraščių intarpai, instagramo grotažymės, žodžių santrumpos, dažnėja atsainus stilius, greitėja ir trumpėja sakiniai. O vaizdas ir žodis vis draugiškiau koegzistuoja (Gyčio Norvilo poezijos knygoje „Grimzdimas“ autoriaus „paišai“ sukomplektuoja visą atskirą skyrių). Tokia linkmė logiška. Niekaip nepamirštu fakto, kad Prancūzijoje dvidešimt procentų ketvirtos klasės mokinių skaityti išvis nemoka! (TV5monde laida apie vaikų literatūrą, 2018 02 02). Panašu, kad disproporcija tarp knygas rašančių ir jas skaitančių tampa katastrofiška. Sekant A. Jakučiūno utopijų principu, padėtis pasikeistų uždraudus skaityti.

Aušra Jurgutienė

Intensyvėjanti atminties literatūra

Nors 2017 metų mūsų prozos žanrinė raiška labai įvairi – biografiniai romanai, trileriai, detektyvai, istoriniai nuotykių ir meilės romanai, komiksais išpasakotos biografijos bei istorijos, net sociologinis romanas su seksualumo etnografija, – bet didžiausią jos dalį yra užvaldžiusi memuaristika – tiek grynesniuoju pavidalu (Algimanto Baltakio „Privalau paliudyti: mintys, dienoraščiai, posmai, pašnekesiai“; „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“; „Aš esu Etmė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“; Vytauto Toleikio „Pasakojimas prabudus“; Regimanto Dimos „Gyvenimo stebėtojo memuarai“; biografijos apie Algirdą Patacką, Algirdą Julių Greimą, intelektualų Tomo Venclovos, Irenos Veisaitės, Grigorijaus Kanovičiaus interviu knygos apie pragyventą laiką), tiek beletrizuotu (Jono Vėlyvio „O, kad prašvistų Lietuvos dvasia“; Akvilinos Cicėnaitės „Tylos istorija“; Justino Žilinsko „Sarbintai“ ir kt.). Prisiminus, kad Emilis Staigeris ir Romanas Jakobsonas prozą siejo su būtojo laiko dominante ir nusakomąja (denotyvine) kalbos funkcija, galima įtarti, kad tokie yra patys bendriausi tipologiniai jos bruožai. Bet tokia proza taip pat liudija apie tebesitęsiančią komerciškai patrauklios nonfiction literatūros tendenciją, kurios tikslas būtų supažindinti visuomenę su įvairių žmonių biografijomis, pasakojimuose laikytis faktų konkretumo, išnaudojant lietuvių rašytojų nuzulintą patirtinio rašymo stilių.

Naujausioje lietuvių memuaristinėje prozoje mane labiausiai domino vienas dalykas – pasakotojo santykis su istorija ir jos rekonstrukcijos ypatumai. Šiuo aspektu į ją žiūrint galima patirti nemažai nusivylimo. Ypač kenčia „aukštoji“ memuaristika apie žymiuosius asmenis, kurioje dominuoja idealizuojantis monologinis, todėl praradęs tikroviškumą, (pasi)pasakojimas apie herojaus nuopelnus tėvynei. Tokį rašymą veikia ir herojizuojančių monografijų apie rašytojus tradicijos inercija. Nieko naujo nepasakysiu, kad labiausiai taip nukentėję yra prisiminimai apie Justiną Marcinkevičių, kuriuose per gerbėjų liaupses sunku pamatyti tikresnį poeto portretą (A. Baltakio „Privalau paliudyti“, „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“). Juose dominuojantys rašymai – herojizuojantys, teigiantys tik savo tiesą ir besidangstantys abstrakčiu diktatūrą primenančiu tautos vienybės reikalavimu – rodo, kaip Lietuvoje vis dar psichologiškai sunku priimti kitokią nuomonę, išbūti margoje visuomenėje ir savo paties teisme. Kas galėtų, atidžiau ir jautriau patyrinėjęs, pasakyti, kiek Just. Marcinkevičius, po „Kranto“ laidos atsidūręs negailestingame politikos ir literatūros mūšio lauke, išgyveno didelę dvasios dramą, o kiek dvasiškai palūžo, pasiduodamas užgautos ambicijos skauduliams, kai savo garsiojoje esė „Taburetė virš galvos“ rašė: „Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė.“ Bet kodėl turėtume taip nurašyti tuos pasitraukusius ir atimti jiems teisę būti mūsų painios istorijos teisėjais? Kodėl rašytojas, gerbėjų tituluotas kaip tautos sąžinė, taikdarys ir dešiniųjų politikų auka, taip pat ne mažiau kategoriškai gilino visuomenės susipriešinimą: „Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome“? Ir tą „mes“ poetas labai dažnai ganėtinai siaurai identifikuoja tik su savo karta. Bet kita proga tai jam netrukdė nuoširdžiai prisipažinti, kokią didelę įtaką jam buvo padariusi slapta gauta ir skaityta Kazio Bradūno poezija, džiaugtis atkurtu VDU, kurio pradžia neįsivaizduojama be išeivijos indėlio ir pan.

Prisiminimuose apie Just. Marcinkevičių (koks dabar pranašingas atrodo jo tapatinimasis su Moze eilėraštyje „Liepsnojantis krūmas“…) tarsi tebežioji pokaryje iškastos fronto linijos, nes tiek jo gerbėjų, tiek ir jo kritikų yra nuobodokai šaudoma tik į vieną pusę. O memuaristika demokratėjančioje visuomenėje įdomiausia ne tiek istoriniais faktais, kiek jų reikšmės atidžiu ir gerai apgalvotu aiškinimusi, parodančiu istorijos sudėtingumą, kokį randame Günterio Grasso romane „Svogūno lupimas“. Jam intencijomis artimoje, įdomioje ir turiningoje Aurimo Švedo interviu knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ abiejų pašnekovų įdėta labai daug pastangų, kad praėjęs laikas būtų pamatytas komplikuočiau. Vis dėlto išankstinė idealizuojanti nuostata, jog gyvenimas turi būti skaidrus, mėlyni nostalgijos rūkai, o gal traumos pernelyg nugludino aštresnius kampus ir prislopino sprogstamąją interpretavimų galią.

Astridos Petraitytės parašytoje biografijoje „Algirdas iš Kauno“ sukurtas nevienareikšmis politiko ir kultūrininko A. Patacko portretas, kvestionuojant jam primestą chuliganiškumo etiketę, kai jis tinkamu laiku Seime reikalavo priimti liustracijos įstatymą, taip pat klausiant, kiek A. Patackas buvo teisus kategoriškai kritikuodamas „Santarą-Šviesą“ dėl kompromisinės veiklos. Štai toks pasakojimas, kai asmenybės istorinių įtampų lauke parodomos kaip problemiškos, kai gebama jomis žavėtis nenutylint ir silpnybių, atrodo labai gyvas ir patrauklus.

Šiuolaikinėje memuaristikoje patraukliai atrodo perėjimas prie šmaikštesnių daugiabalsių ir tarmiškų intonacijų, kasdienio gyvenimo istorijų su etnografinėmis ir antropologinėmis intencijomis, prie patirties ar tiesiog pramoginių internetinių pasakojimų (V. Toleikio „Pasakojimas prabudus“, R. Dimos „Gyvenimo stebėtojo memuarai“). Toks žingsnis nuo asmenis idealizuojančių istorinių liudijimų, nuo deklaratyvių nuostatų, kad pasakotojo patirtys yra šventa tiesa, prie praeities tikrumo ieškančio, dėl jo abejojančio, žemiškesnio ir šmaikštesnio pasakojimo – yra labai reikalinga.

Undinė Radzevičiūtė, kaip jai yra įprasta, romane „Kraujas mėlynas“ skaitytoją perkelia į senuosius laikus. Tai smagiai skaitomas istorinis nuotykių romanas su psichologiniais personažų portretais ir labai įdomiais istoriniais artefaktais. Jame rašytoja ieško mėlynojo kraujo personažų, kuria šeimos kroniką, aprašinėja Latvijos (Kurliandijos) teritorijoje (su pateiktais senaisiais miestų pavadinimais ir žemėlapiais) įsikūrusio Livonijos ordino pabaigą, prikelia jo magistro Bernhardo von der Borcho gyvenimo reikalus parodydama, kaip nepamatuotos ambicijos šiam veikėjui atnešė pražūtį. Patrauklus ir žaidimas kalbomis, kai pasakotojos prosenelės mama Burg ar Borg Baltijos baronų sąraše tampa ispaniška Borcha, o šis vardas keičiamas į itališką Bordža. Tačiau užmojis parašyti šeimos kroniką šiek tiek sušlubuoja, nes autorė išsiplėtė ir pasiliko vien prie spalvingo magistro Borcho likimo ir profesionaliai kruopščiai atkurtos jo istorinės aplinkos, todėl kiek silpnesnis atrodo viso to pasakojimo įrėminimas dabarties realijų konstrukcijoje.

Iš skaitytos memuaristikos sudėtingesniu pasakotojo santykiu su istorija išsiskyrė Marko Zingerio romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. Prieš skaitymą knygos pavadinimas trikdė sensacingumu, tačiau perskaičius pasirodė, kad jis yra gerai motyvuotas – ne tik kaip konkretus įvykis, bet ir kaip pasakojimas apie gyvenimą totalitarinėje visuomenėje, apie likimus žmonių, po karo ir holokausto tragedijos grįžusių į gimtąjį Kauną. Svarbiausiam romano personažui Jašai Bliuminui, kurį vaikystėje žydų šeima, išsigandusi tremties į Sibirą, išmoko deklamuoti Nekrasovo poemą, po laimėto konkurso Maskvoje nutinka tiesiogine to žodžio reikšme atsidurti ant Stalino kelių, bet jam ir perkeltine prasme lemta užsibūti ant diktatoriaus kelių visą gražiausią savo gyvenimo dalį, kol Lietuvai pavyksta ištrūkti iš totalitarinių ir okupacinių Sovietų Sąjungos gniaužtų: „Jis čia stovėjo [pasakojama apie Jašos dalyvavimą Sausio 13-osios įvykiuose, – A. J.] ir keršydamas, taip, keršydamas prasmirdusiems dešimtmečiams baiminimosi būti savimi. Stovėjo dėl to, kad geriausius metus praleido aptvare infantilams, vadintame SSRS <…>, kur geriausiems jo kartos polėkiams buvo apkarpyti sparnai. Stovėjo prieš svolačių veidmainystę“ (p. 396).

Protagonisto pavardės asociatyvumas su Bliumu nėra atsitiktinis, nes romane pasakojimas permušamas autoanalizės ir skirtingų interpretacijų nuokrypiais. Jame meistriškai sužaista meniniais kontrastais: fantazija pinasi su dokumentika, praeitis su dabartimi, žydiškas prieraišumas savo šeimai – su atvirumu pasauliui, liūdesys – su išdaigomis ir ironija, Lietuvos istorija – su pasauline perspektyva, personažo individualybė – su „apkarpytų sparnų“ kartos likimu, tikros meilės džiaugsmas – su vienišumo kartėliu, egzistenciniai filosofavimai, aštri publicistika – su pašmaikštavimais ir gyvais dialogais. Patraukia pasakotojo aistra brautis prie nugyvento gyvenimo tiesos, poreikis aiškintis jį supančiųjų liūdną likimą, su šypsena apmąstant, kad didžiausia visų gyvenimo figūrų likimų valdovė yra mirtis. Smagu romane rasti ir sudėtingesnį personažų interpretavimą. Štai kaip charakterizuojamas Mikas Bliuminas, Jašos tėvas: „Jam trūko romantiškų vaidmenų, o epocha pasiūlė vien tik komunistų partiją, kuriai jis gerinosi, kurios šalinosi ir kuria, šlovingąja TSKP, šlykštėjosi, bet tai būtų buvę išaiškinta ir išanalizuota, tik jeigu anie nebūtų išvežę iš Lietuvos visų psichoterapeutų“ (p. 119).

Neabejotinai šis M. Zingerio romanas daug kuo panašus į ankstesniuosius: pasikartoja tie patys Kauno vaizdai, tas pats platus ir saikingai ironiškas aprašomojo pasaulio matymas, savitai barbarizmais nusagstytas žodynas, net tos pačios kai kurios pasakojimo klišės ir tas pats brolio iš Seimo personažas. Bet šis naujausias M. Zingerio romanas kokybe išsiskiria ne tik iš anksčiau parašytų knygų, bet ir iš 2017-ųjų lietuvių prozos srauto. Jo stiprybė – istorinio mąstymo aistra, rizika skaitytojams pasiūlyti romane dominuojančią mirties temą, žodyno drausmė ir žaismė, kompozicijos tikslingumas, skirtingų pasakojimo rakursų sustygavimas.

Kadangi nemažai naujausių memuaristinių knygų taip ir liko neperskaitytos, negaliu daryti kokių nors reikšmingų apibendrinimų. Tačiau viena išvada vis dėlto ryškėja: ar memuaristikos išvešėjimas šiuolaikinėje lietuvių prozoje nerodo realios problemos – geros beletristinės, futuristinės ar mokslinės fantastikos literatūros stygių? Nykstančią vaizduotės galią literatūrinėje kūryboje, o galbūt ir apskritai visuomenės gyvenime? Ši išmonės bei vaizduotės knygų leidybos niša kompensuojama užsienio literatūros vertimais ir aktyvia jos fanų klubų veikla. Bet lietuvių literatūra, regis, nepajėgia drąsiau ir kritiškiau atsiverti naujoms ateities vizijoms, kurias tiesiog gyvybiškai provokuoja sustiprėjusi šiuolaikinio mokslo ir visuomenės kaita. Andriaus Jakučiūno „#Utopijos“ pasirodė pačiu laiku, bet jų mūsų literatūros procesui tikrai nepakanka.

Gintarė Bernotienė

Pacientai, personažai, veikėjai?

Šiemet prieš kasmetį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengiamą kūrybiškiausių metų knygų aptarimą prisiminiau menotyrininkės Birutės Pankūnaitės pastabą, kad vakariečiams Nepriklausomybės laikotarpio lietuvių vizualusis menas daro „lamentacijų“ įspūdį, ir jos minimą 1998-ųjų ribą, kada lamento ima nusverti analitiškumas. Stebina, kad potrauminės visuomenės lamento ir tanatologijos temos dažnesnės 2017-aisiais išėjusiuose jaunųjų poezijos tekstuose, tačiau iki visuomenės procesų analitikos šios „atvejų studijos“ nepakyla.

Lina Buividavičiūtė debiutiniame „Helsinkio sindrome“ grumiasi su „septynių kartų istorijos“ sąnašomis. Seniai nebe marginalinis kalbėjimas apie psichikos trikimus į jos poezijos centrą iškelia kūną, tvirtesnį „už įžeistą sielą“ (p. 121), saukizmais aiškiai atribojamą nuo tokios mitologizuojamos atgyvenos kaip dvasia. Autoterapiniame, vietomis žurnalistiškame L. Buividavičiūtės rašyme dažnas žodis sakinyje smūgiuoja solo; epiniais pano ji pralaužia lyrizmo barjerus – dominuoja ironija, dreskiantis santykis, fiziologija. Popkultūros, slengo ir akademizmų mišinys stilistiškai ir negali būti vienalytis; autorės pasirinkta identifikacija rinkinyje – „kiaulė egzistencialistė“, „bulviškosios metafizikos“ adeptė, kuri „būna, kaip būnasi“ ir tik tai teigdama sveiksta, savaip pratęsia klasika tapusį deromantizuotą Daivos Čepauskaitės suformuluotą santykį „Esu karvė, vardu poezija“. Šildantis D. Čepauskaitės poezijos karviašūdis buvo atsakymas į kuriančiuosius nukreiptų visuomenės lūkesčių pragmatiškumui, o L. Buividavičiūtės poezijoje „musė, šūdo dekonstruotoja, luošom kojelėm pernešanti mirtį kitiems“ (p. 22), kreipia į kitą, geliantį būtiškų klausimų lauką, į kuriuos atsakymų autorė nelaukia. Pirmosios knygos įniršio krūvis ir feministiniai užmojai disonavo su keistoka jos viešinimo strategija. Vis dėlto prieš porą metų Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė daugiapersonažiu „riksmu“ rinkinyje „Kvėpuoju“ socialinio audinio užgriebė plačiau.

Kitos debiutantės Virginijos Kulvinskaitės „Antrininkė“ išsiskiria teksto organizavimo kokybe. Perkeista tikrovė čia struktūruota, pajungta konceptualizavimui. Seserystės / savęs pažinimo, netgi narcisizmo tematika rinkinyje skleidžiasi techniniais ėjimais: fotoestetika leidžia nagrinėti psichines projekcijas – atspindį, dvynystę, išžengimą iš savęs, eilėraščio „Antrininkė“ optika pagrindžia užkoduotą virsmą iš „aukštyn“ į „žemyn“. Pasikartojantys vaizdiniai (eketės lankymas), tamsos, vandenų, blizgesio / aštrumo pasijos rodo egzistuojant stiprų mirties traukos lauką, kurio fone persvarstomi tradiciniai vaikų / tėvų vaidmenys, galios santykiai ir tapatinimosi traumos. Tiesiogiai, pažodžiui V. Kulvinskaitės eilėraščių traktuoti nederėtų: pavyzdžiui, brandos, tėvažudystės, maišto temą inversiškai ji įvaizdina santykiu su motina, kuri yra ir reali lyg sovietinėje virtuvėje į spąstus įkliuvusi pelė, ir tuo pačiu – atspindinčios sąmonės konstruktas, nuo kurio savyje siekiama išsilaisvinti. Ryški kūniškumo ir viso, kas lieka už jo, t. y. „pasakų“, priešprieša. Kaip ir kitais retrospektyvaus sovietmečio mitologizavimo atvejais, magėtų klausti, ar slegiančių patirčių ir jų raiškos santykis adekvatus, tačiau tai būtų tas pat, kaip kvosti veidrodžius: „Antrininkės“ prerogatyva šiuo santykiu lengvai manipuliuoti.

Indrės Valantinaitės poezijai, galvojau skaitydama „Trumpametražius“, turbūt niekada nebus būdinga triuškinanti įtaiga: jos nebrukanti, o siūlanti poezija išsiskiria prasmingumo paieškomis ir vis dar siekiasi glaustumo. Skaitant netikėtumas neištinka: valdo scenerija, autorė yra tradicijos katalogu pasitikinti siužetų perrašytoja (tikrai vykęs eilėraštis „Gulbė pakyla“). Moteriškai atidžios medžiagoms, kostiumams, archyvinėms istorijoms ir detalėms I. Valantinaitės laikysena sušiurkštėjusios šiuolaikinės poezijos panoramoje yra alternatyvi: prasmės formulės matymas, kaip ji rašo, bitės kūno plaukelių kontražūre, „šviesos iš už objekto“ akcentavimas ir kažko, kas šviečia už žeidžiančios realybės formų, telkimas eilėraščiu kuria iš izoliacijos išvaduojantį trapaus nuolankumo santykį su pasauliu.

Tautvydos Marcinkevičiūtės „Mano poe(ma)ma“ palieka prieštaringą įspūdį. Vertintina visų pirma kaip etinis poetinis dokumentas ir gyvenimu sukuriama aukštoji ištikimybės forma, ši slaugymo ir įsipareigojimų artimiausiems istorija („kad rasčiau būdą atkalbėt artimą / nuo savižudybės“, p. 28), perteikta nelygiaverčiais eilėraščiais ir be griežtesnės atrankos, patyrusiai poetei daro meškos paslaugą. Ne tik tada, kai paliekami eilėraščių variantai (pavyzdžiui, „Sulėtintai“ ir „Lėtumas“, „Vasaros pradžia“ ir „Visur“), bet ir kai tiražuojami firminiai žodžių perskaidos triukai. Kalbos nuotykis T. Marcinkevičiūtę juk subtiliai ištinka ir natūraliomis kalbos aplinkybėmis („vaikai – seni vaikai: senukai“, p. 53), o geras jos eilėraštis dažniau geba imtis iš klasikinių formų. Eilėraštyje „Padegėjas“ apie švelniakailį plėšrų meilės žvėriuką fizinė ir simbolinė plotmės užrašytos su galimybe skaityti vieną kaip kitos metaforą; šis eilėraštis – geras rašymo „nuo natūros“ (tai – viena dabartinės poezijos tendencijų) pavyzdys, radus regos tašką, kuriame tradicinę vaizdinio konotaciją (lapė – meilės pavidalas) keičia ir tikslina realistinės charakteristikos (pavyzdžiui, mizantropiškas lapės žvilgsnis).

Agnės Žagrakalytės „Štai:“ turi tiek vitalizmo ir ekspresyvumo, kad lamentacijomis rinkinio nepavadinsi. Daro įspūdį valdoma atvira kūrinio struktūra: siužetinių teksto galimybių simultaniška išsklaida ir paneigimas, teksto nutraukinėjimas ir jungimas, pasakojimą permušantis komentavimas, čia pat reflektuojamas rašymo procesas. Iš ankstesnės A. Žagrakalytės prozos „Klara: bande dessinée“ perteka šuoliuojantis tempas, sakinio nuotrupomis subyrantis, dvitaškiais iškapotas kalbos srautas neša detalių apsčiausią aprašymą, kurį posūkiu tekste paverčia iš vaizdo išgautas intensyvus metaforiškas apibendrinimas. Skaitytojui ši poezija negarantuoja stabilumo. Net ir stilizuodama, pritraukdama intertekstus A. Žagrakalytė nuo literatūriškumo nenukenčia. Kalbos gyvumas, stipri originali jutiminė pagava („Soti šviesa pro dulkiną stiklą“, p. 57, „mergaitė, akim įkypom lyg šniokščiantys horizontai“, p. 29) šį ironijos, savistabos, buvimo intensyvumo ir pozityvumo sprogdinamą rinkinį daro vienu patraukliausių.

2017-aisiais išėję vyrų poezijos rinkiniai paženklinti tuo, ką esame įpratę vadinti dievoieška ar, tiksliau, tikėjimo krizės išrašymu. Gyčio Norvilo „Grimzdimas“, debiutinė Tomo Petrulio „Triukšmo gyvatė“ stovi postmetafizinėje „intensyvią realybę“ (G. Norvilas) apklausiančiųjų pozicijoje ir kartoja Sigito Parulskio poetinius ėjimus – „epifaniško pobūdžio patyrimais“ (T. Petrulis) tirti blasfemijos ribas. Mirusiųjų energijos jutimas į gretą paradoksaliai įrikiuoja, rodos, nelygintinus Rimvydą Stankevičių su „Šermuonėlių mantija“ ir G. Norvilą. Skiriasi jų dievybės įsivaizdavimo būdai (R. Stankevičiaus visiškai tradicinė Dievo peizažo muzikoje refleksija ir G. Norvilo į pirmykštišką laukiniškumą nukreiptų transformuojančių poezijos / Dievo syvų ieškojimas mirties liekanose – kauluose), santykis su demonais, sutampa profesinės aspiracijos: R. Stankevičiaus – būti tribūnu, pamokslininku ir gelbėtoju, G. Norvilo – gyvybės įkvėpėju, kūnų tiesintoju, šešėliu apsimetančiu dvasregiu – Dante’s pakeleiviu. G. Norvilo ir T. Petrulio rinkinių ropliški šventybės pavidalai (žvynuotas dievas, transcendenciją provokuojanti triukšmo gyvatė) rodo traukimąsi nuo išjausti nepajėgiamų paveldėtų šventybės vaizdinių, kurie tėra „kalbos luoši kūdikiai“ (G. Norvilas, p. 14). Prieš šešerius–septynerius metus lietuvių poezijoje aiškiai tematizuotas prasmės ištuštėjimas vėrėsi kiaurymėmis, ertmėmis, smegduobėmis. 2017-ųjų literatūroje (netgi antraštėse) jis išnyra dugno vaizdiniais. G. Norvilo „Grimzdimas“ įsimena stipriausiu grėsmingos negyvybės erdvės jutimu: autentiško vaizdijimo ekspresija (užkrečiantis mirusiųjų tranzitas autostrada) siekiasi su universaliaisiais vaizdiniais, o kultūrinis podirvis, politinės aktualijos vaizduotės vagos neskurdina, priešingai – ją gilina.

Aidas Marčėnas rinkinyje „Dirbtinis kvėpavimas“ šią problematiką apžaidžia. Vis dar lyg apsidrausdamas jis formuluoja (skyriaus pavadinimas „Žaislinis dievas“) naują savo santykį su Dievu: užtikrinčiau nei kada nors Jį teigia, negaili laiko, melsvų puslapių ir spaudos ženklų eksperimentinio „Apokalipsės angelo“ inkantacijai „buvo, yra ir bus“. Rinkinio personažą Santapą Nerėpą juokaujant galima vadinti A. Marčėną ištikusio dirbtinio kvėpavimo pasekme. Personažo vardo perskaitymo variantai – Sántapa, Santa Panerė, šventasis [nerėpos] nepasotinamumas – atsako į daugybę rinkinio temų: savasties, įsivietinimo, kanonizacinio (auto)reikšmingumo. Išventiliuotas iš savų plaučių šis sintetinių bruožų (Kukutis ir Niekas), autoironiškų potėpių nestokojantis „nežinioje / išmintį išmina[ntis]“ veikėjas – dar vienas būdas iš estetinės distancijos kalbėti apie save, sykiu tai ir madingo praėjusių metų literatūroje personažėjimo raiška (plg. Alfonso Andriuškevičiaus esė protagonistus „Sufalsifikuotuose dienoraščiuose“, V. Kulvinskaitės ar Dovydo Grajausko debiutinio rinkinio „Apie reiškinius“ personažus). Santapa yra netgi vienijantis rinkinį pradas, jei skaitytume neparaidžiui – kaip eilėraštyje Trijų Karalių poeto poetui įteiktas kryželis, ginčo kryželis ir polilogo su tradicijos balsais dovana. Iš buvusių ištrupėjimų, pavydėtinų „Iš duženų“ (p. 17), iš rytietiškos tuštumos šiame rinkinyje A. Marčėnas susikaupia stipriam teigimui („apie / niekur niekada neprašapsiančią / tvirtą hierarchiją, nenusimušusią / vertybių skalę <…>, pasauli“, p. 26) ir laisvei derinti skirtingas pasaulėvokines perspektyvas. Jų sankirta – spiritualistinis kvėpavimo, o ne vibracijų, užginčijamų Donaldui Kajokui, buvusiam sau ar, veikiausia, neapibrėžtybei, akcentas.

2017-aisiais literatūros lauke geriau pasimatė, kaip leidybinės strategijos modeliuoja autorių išlikimą / iškilimą. Kol vyresnės kartos autoriai metai iš metų laukia Kultūros tarybos skiriamos paramos, instituciniu legitimavimu(si) nesirūpinantys jaunieji leidžia poeziją elektroniniu formatu; leidyba vis labiau decentralizuojasi, tampa privačia iniciatyva. Džiaugiuosi, kad ką tik įsisteigusios leidyklos pajėgios leisti aukšto poetinio ir meninio lygio knygas („Žalio kalno“ debiutas – Ievos Babilaitės iliustruoti Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“ vaikams). 2017-ųjų poezijos sraute labiau ryškėja radikali jaunimo ir vyresniųjų takoskyra, einanti maišto ir vertybinio angažavimosi linija. Pagaliau gerą rinkinį „Stebinti Psichė“ subrandinęs Albinas Galinis, Almis Grybauskas su „Toli blizga“, Jonas Juškaitis, kristalėjantis savo poetikoje paties redaguotame rinkinyje „O laike, o niūniavime manęs“, atrodo lyg bendraamžiai, o Vytauto Landsbergio rinktinė „Organizuoti tekstai“, sudaryta Vytauto V. Landsbergio, išlieka jau arčiau šių laikų eksperimentų. Kad jų poezija ir problematika nepriklauso magistralinei krypčiai, liudija nišinių leidyklų pavadinimai, o įspūdį dar stiprina retrospekcija, kalbėjimas iš juntamo užribio ir požiūris, jog „aktoriai ir lošėjai formuoja epochos stilių“ (A. Grybauskas, p. 44), kuriam jie stengiasi oponuoti.

Kasmet įspūdingesnis stilizacijų mastas poezijoje patvirtina, kad tradicijos atnaujinimas (neoriginalu!) ištiks, kai bus atsiplėšta nuo patogaus tekstų multiplikavimo, kultūrinį tankį „didinančių“ perrašų, literatūrinių dubletų ir kohortų formavimosi. Kita vertus, neprisimenu ir tokios alternatyvių pozicijų įvairovės, greitinančios kaitos procesą. Kandantys poetų mantijų žvėriūkščiai, tie asmeniniai rašančių pasiekimai, tikiuosi, per naujai atrandamų tikrovės plotų paviršius poetus gins basus – kad iliuzinėse paciento / personažo / veikėjo perspektyvose vertųsi šis tas esmiškai tikro, nes tai, kas masina skaityti šiuolaikinę literatūrą, į jos centrą yra atplukdyta jau nebe išvešėjusio vizualumo, o dokumentalumo – naudojantis žanrų ribų paslankumu.

Saulius Vasiliauskas

Kas ir kaip debiutavo lietuvių literatūros lauke 2017-aisiais. Mistifikuoti Tomo Petrulio regėjimai ir konceptualiosios Jono Žakaičio miniatiūros

Paprastai lūžiai literatūroje (į)vyksta pasigirdus naujiems skambiems balsams, susiformavus naujai kartai, susidūrus kitokioms kūrybinėms laikysenoms, oponuojant įsenėjusiai tradicijai ar / ir savaip atnaujinant jos raiškos galimybes. Identifikuoti tokius lūžius sudėtinga, tam pravarti laiko distancija. Vis dėlto galima bandyti intuityviai spėti, ar, pavyzdžiui, 2017-ieji, nors iš pirmo žvilgsnio ir ne itin gausūs ir kokybiški metai lietuvių literatūrai, po kokių poros dešimt-mečių neįgis papildomos vertės: šiuo laikotarpiu debiutavo daug naujų ir perspektyvių kūrėjų, įvertintos ir į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką išrinktos net dvi elektroninės debiutantų knygos¹, daug dėmesio sulaukė ir Miglės Anušauskaitės komiksai, konservatyvesnių literatūros skaitytojų nelaikomi „rimtąja“ literatūra, ir slemas, kurio vienas žymiausių atstovų Marius Povilas Elijas Martynenko vos su pirmąja knyga (tiesa, pasirodžiusia 2018-ųjų pradžioje) gerbėjų dėmesiu, atvirumu ir kūrybine drąsa pranoko ne vieną jau įsitvirtinusį rašytoją.

Ne tik literatūros lauke debiutuojantiems aktualus klausimas, kaip būti (tapti / išlikti) autentiškam, nepasiduoti dominuojančioms tendencijoms ir nepradėti gaminti inertiškos, tas tendencijas daugiau ar mažiau reprodukuojančios tekstinės produkcijos. Antai kovo pradžioje Vilniuje viešėjęs ir LMTA paskaitų ciklą skaitęs žymus lenkų kino ir teatro režisierius Krzysztofas Zanussis paskutinės paskaitos metu rekomendavo klausytojams pirmiausia išsiaiškinti, kokios temos ir problemos šiuo metu aktualios ir madingos kine – pataiko į laiko dvasią, – ir pasiryžti jų neeksploatuoti, ieškoti asmenine patirtimi grįstos temos, kitokios prieigos prie aktualaus objekto. Tiesa, siekiant būti originaliam esti pavojus nuslysti į kitą kraštutinumą – griebtis tiesmukai įmantraus, manieringo ir pretenzingo stiliaus.

Ko gero, ryškiausi 2017-ųjų debiutantai – jaunieji poetai Lina Buividavičiūtė, Dovydas Grajauskas, Virginija Kulvinskaitė ir Tomas Petrulis bei prozininkai Deividas Preišegalavičius, Virginija Rimkaitė ir Jonas Žakaitis. Jų knygos buvo pastebėtos – dalis susilaukė oficialių įvertinimų, recenzentų ir apžvalgininkų dėmesio, dėl visų aktyviau ar pasyviau diskutuota konkursų komisijose ir socialiniuose tinkluose (ne naujiena, kad diskusijos feisbuko paskyrų sienose dažnai būna aršesnės ir labiau intriguojančios nei viešesnių ir oficialesnių debatų metu). Galima būtų išskirti ir kontekstinius, labiau literatūros sociologo žvilgsniui aktualius aspektus, pavyzdžiui, kad L. Buividavičiūtė ir V. Cibarauskė (kurianti Kulvinskaitės slapyvardžiu) taip pat yra aktyvios literatūros kritikės; D. Grajauskui prikišamas sekimas poetinėmis tėvo pėdomis; D. Preišegalavičius ypač daug pastangų skyrė knygos leidybai ir viešinimui; V. Rimkaitė prieš išleisdama pirmąją knygą jau pasireiškė dramaturgijos lauke (tai justi turint galvoje jos apysaka pavadintos knygos stilių, artimą pjesėms); T. Petrulis (ne tik jis) keletą metų buvo gana ryškus ir matomas autorius kultūrinėje spaudoje bei literatūriniuose renginiuose, tačiau nelaimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamo „Pirmosios knygos“ konkurso ir ilgokai nerado būdo knygai išleisti; J. Žakaitis į literatūrą „įšoko“ iš šiuolaikinio meno lauko (parodų kuratorius, galerininkas) ir kaip rašytojas iki tol buvo bemaž nežinomas. Atskira pastanga būtų tirti, kaip kiekvieno iš debiutantų knygų recepciją veikė jau anksčiau (kitose srityse: literatūros kritikoje, konceptualiajame mene, sleme etc.) sukauptas simbolinis kapitalas, kiek tai lėmė vieną ir kitą (ne)įgytą įvertinimą bei kitų lauko dalyvių reakcijas pasirodžius debiutinei knygai.

Toliau apžvelgsiu dvi kol kas, regis, mažiausiai recenzentų dėmesio sulaukusias debiutantų knygas.

T. Petrulio eilėraščių rinkinys „Triukšmo gyvatė“ išsiskiria ne tik tarp jaunųjų rašytojų – analogų jam nelengva būtų rasti ir bendrame šiuolaikinės lietuvių poezijos fone. Autorius savitai jaučia kalbą, jo eilėraštis – lyg stebėjimo ar savistabos aktas (intensyvi, budri (pa)sąmonė), specifinė fenomenologinė-teosofinė poetika, kurioje į vieną visetą įtaigiai supinamos juslinės, erotinės ir religinės patirtys, mistifikuojama ir čia pat demistifikuojama, konstruojama ir dekonstruojama, o kai jau atrodo, kad bus aklai pasiduota kalbos spontaniškumui ir žaismei, nuo galimo perviršio sergsti koncentruota forma, žodžių taupumas, savalaikiai lūžiai ir nutylėjimai.

T. Petrulio tekstai – lyg savotiški poetiniai ritualai, kurių viena pamatinių jungčių tampa kūnas ir jo dalys: galva, akys, burna, pilvas, rankos, oda, organai, per kuriuos, lyg mediumus, veriasi mistiški regėjimai. Jiems aktuali ir erdvė, dažniau nestabili, deformuota, siurrealistinė („nuskilusį erdvės tinką“, „erdvės skerstuvės“ ir pan.). Maga pridurti, kad dalies eilėraščių vaizdinija, o gal ir apskritai T. Petrulio tekstų pasaulėvoka, atrodo artima Šarūno Saukos tapybai.

Neretai T. Petrulio eilėraščio išeities tašku tampa ir komiškų atspalvių jam prideda kasdieniškų situacijų dekonstravimas: „jūs labai graži / sako jai pagyvenęs vyriškis / jo balsas suvirpa / jisai desperatiškai šypsosi / o ji jam atsako / ačiū mokaus mokykloje“ („Dvi tiesos“); „man patiko baristos pasiūlymas / ji siūlė „ką nors prie kavos?“ / lyg siūlytų visišką staigmeną / tam tikrą malonią nesąmonę“ („Man patiko baristos pasiūlymas…“). Santykiai, bandymai – paprastai nesėkmingi – megzti intymesnį ryšį, subjekto pastangos suvokti savo tapatumą („kai ieškau savo galvos / kad galėčiau ištarti sau labas“) esti vienos svarbesnių knygos temų. Ir nors kai kurie tekstai atrodo tiesmuki, galbūt pertekliniai, „Triukšmo gyvatės“ eilėraščių subjektas, pasitelkiant semiotiko Kęstučio Nastopkos ištarmę, kantriai bando sugauti išsprūstančią prasmę.

Iš trumpų istorijų, konceptualių miniatiūrų suverta elektroninė J. Žakaičio knyga „90s“ – lyg delikatesų rinkinys ne tokios konvencinės literatūros mėgėjams, pavargusiems nuo tradicinio modernistinio pasakojimo, kurį puoselėja nemenka lietuvių prozininkų dalis (tai, žinoma, savaime joks blogis, tačiau kai kurių jaunųjų autorių novelės ar apsakymai, publikuojami kultūrinėje spaudoje, kurpiami puošnia, egzaltuota, neretai metaforomis ir palyginimais prisodrinta kalba, kartu bemaž inertiškai perimant neoromantinę pasaulėvoką, atrodo kaip anachronizmas). Skaitant ją susidaro įspūdis, kad rašoma ramiai ir taupiai, nesiekiant pasidemonstruoti², nujaučiant skaitytojo lūkesčius, apdairiai dirbant su kalba³ ir varijuojant autoriui gerai pažįstamais kontekstais.

Pirmajame knygos tekste „Spaustuvė“ personažas, perpasakodamas istoriją apie tai, ką jo darbovietėje veikia voverė, netiesiogiai liudija ir savo paties situaciją⁴: besijuokiant iš voverės, tepasiekiančios vieną mygtuką, antrame plane ironizuojama veikėjo padėtis (voverė spaustuvėje gali atrodyti neįprastai, bet su jos buvimu susitaikoma taip, kaip susitaikoma ir su savo vieta darbe, interpretuojant dar plačiau – su kapitalistiniu pasauliu, kur didžiausia reikšmė skiriama technologijoms, gamybai, vartotojo lūkesčių formavimui ir tenkinimui). Kai veikėjas giria spaudos mašiną, kai taria, kad čia „automatizuota viskas“, ima atrodyti, kad automatizuotas ir jo paties elgesys: jo aplinkoje dominuoja perteklius („Va pilasi raidės tūkstančiais, nepritrūksim“), nėra vietos atsitiktinumui („Pamatysit, dabar nuo kėdės atlošo šoks tiesiai ten, kur puodelis iškrenta“), klesti tvarka ir lojalumas darbdaviui („Anksčiau eidavau iki degalinės kavos su pienu parsinešt, bet dabar ir čia gerai putą išplaka“).

J. Žakaičio knygoje plėtojamos keistos, mistiškos, kiek kondrotiškos situacijos, pavyzdžiui, kas rytą pas pagrindinį veikėją užeina nepažįstamas sodininkas ir veda į sodą, kuris „sodo beveik neprimena“ („Sodas“), žmonės ima elgtis vis lėčiau („Giovanni“), miręs draugas reinkarnuojasi į bičiulio kūną („90s“) ir t. t. Veikėjai sunkiai susikalba, painioja kontekstus, renkasi bemaž nesąmoningą, instinktyvų, inertišką gyvenimą: „Mama tupi tamsoj tarp suverstų nereikalingų baldų ir raportuoja apie savo dieną, spausdina iš lėto dviem pirštais. Kažkoks instinktas turbūt“ („Mama“); „Nežinau, man atrodo, negalvojau tuo metu, ar man nuobodu, ar ne, dirbau, ir viskas“ („Kiek jai buvo metų“). Jiems būdinga susitaikymas su aplinka, stinga sąmoningumo, distancijos, savikritiškumo, šlubuoja atmintis, trūksta motyvacijos ir energijos: „Kiti žmonės judėjo tylėdami, beveik sustingę. Reikėjo ilgai žiūrėt, kol suprasdavai, ką jie nori nuveikti“ („Giovanni“). Akcentuojamas artimųjų susvetimėjimas, vienišumas, kone totalus abejingumas, pavyzdžiui, sergančia mama ima rūpintis aplinkiniai, dukra lieka tik stebėtoja („Mama galėdavo pasiversti bet kokiu daiktu“), o mirusios močiutės kūnas tampa tik mėgautis malonumais trukdančiu daiktu („M“). Ir nors veikėjai demonstruoja pastangas pamatyti save iš šalies, svarsto galimybes kardinaliai pakeisti savo būtį, tokios pastangos paprastai utopiškos, primena lengvabūdiškus svaičiojimus: „Norėčiau persikelti į daug daug vietų vienu metu. Arba bent į kelias, kurias dabar atsimenu labai dažnai“ („LSD“).

Kažin ar apibendrinant knygos „90s“ veikėjus pakaktų skambaus teiginio, esą visus juos, įkalintus buities ir būties paviršiuose, mentaliai užstrigusius devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, sieja metafizikos ilgesys („Gyveni savo gyvenimą, dirbi darbus, kasdienybe užsiimi ir taip toliau, o tų dalykų, kurie per tave gyvena, nepažįsti ir negali pažint“). Šiaip ar taip, tokio pobūdžio literatūra – tartum fikcinė egodokumentika, konstruojama apdairiai organizuojant kalbą ir gerai jaučiant kuriamų charakterių mąstymo subtilybes, apie posovietinio žmogaus tapatybę ir dabartį liudija daugiau ir įžvalgiau nei nekukli kitų nūdien pasirodančių tekstų dalis.

V. Kulvinskaitė savo pirmosios knygos įžangą pabaigia rašymo paralele su mokykliniais šokiais, kai „tiesiog norėjome patvirtinimo, kad esame ypatingi, o gal – kad mūsų veiksmai gali sulaukti atsako, kad apskritai egzistuojame“. Toks apibūdinimas atrodo artimas debiuto situacijai, o ir kreipia terapinės literatūros funkcijos link⁵ (perfrazuojant René Descartes’ą, rašau, vadinasi, esu) bei verčia pasvarstyti, kiek stereo-tipas, jog „tikroji“ literatūra kyla iš skausmo, nepritekliaus, neišsipildymo (kad ir eskapistinis rašymas, kai nuo realybės bandoma atsiriboti, ištrūkti, steigiant kitą, patrauklesnę – tekstinę tikrovę), gajus šiandien, ar, pavyzdžiui, galime iš jo, o ir apskritai iš meninės veiklos sakralizavimo bei mistifikavimo truputį pasijuokti, renkantis autoironiškesnę, laisvesnę ir nuosaikesnę laikyseną. Bene arčiausiai tokios iš 2017-aisiais debiutavusiųjų atrodo T. Petrulis, viename pokalbių teigęs, „kuo poezija mažiau kažką kažkam reiškia, tuo ji turi daugiau galimybių būti gera poezija“⁶ ir J. Žakaitis, LRT laidoje „Stambiu planu“ pabrėžęs, kad rašymas „kur kas labiau kūniška ir fizinė veikla <…> labai panaši į keramiko ar tapytojo – tikrai amato dalykas“⁷.