literatūros žurnalas

Gintarė Bernotienė. Autorystės slankiojoje eroje

2022 m. Nr. 5–6

Metų pradžioje, dar nė nenumanant, kas Ukrainą ir bendrą Europos erdvę ištiks vasario 24-ąją, ėmiau skaityti 2021 m. išleistas lietuvių autorių knygas. Įdėmiau tik dalį jų – poezijos segmentą, kuriame ieškojau ne tik įspūdingų kūrinių, bet ir skaitymą praskaidrinančių sentencijų. Negalėjo likti nepastebėtas Gintaro Grajausko poezijos rinkinio pavadinimas „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, davęs impulsą į poeziją kaip veikimo rūšį bei jos vertinimą žvilgtelėti globaliame civilizaciniame kontekste – kaip į tą Jacques’o Derrida metaforos ežiuką, kertantį greitkelį, – mirtingą, nesaugų ir menkai reikšmingą skubančio pasaulio pakelėje. Vis dėlto vėliau ištikusi geopolitinė civilizacinė katastrofa, pasipylę karo siaubą išrėkiantys tekstai ir jų vertimai esmiškai patvirtino poezijos būtinumą ir reikšmę kintant megastruktūroms. Todėl atrodo svarbu užfiksuoti šio apžvalginio teksto parašymo laiką (dar iki karo) ir tuomet rūpėjusį klausimą – kokie gi praėjusių metų lietuvių poezijos bruožai matyti per humanitariką ironizuojančio G. Grajausko įduotus žiūronus?

 


Nuo G. Grajausko ir pradėsiu. Man jo poezijoje vertingiausia autentiškas prižeminantis žvilgsnis ir humoras. Antrasis socialinės tematikos rinkinio
Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ skyrius silpnesnis, pavykę beveik visi trumpieji eilėraščiai (pavyzdžiui, „jokia čia ne / vargo vakarienė / čia dvasios puota“, p. 73). Tokių permušančių pabirų rastume ne vieno autoriaus 2021-ųjų poezijos rinkiniuose, ir tai yra savotiška mada.

Alio Balbieriaus („Kitas ruduo“), Liudviko Jakimavičiaus („Paliktos paletės“) ir Nijolės Daujotytės („Aiški linija“) poezijos rinkiniai stoja į vieną gretą. Nesitaikoma plačiai aprėpti, kasdienai įsikurti rastas jaukus pavidalas. Gamtinė A. Balbieriaus lyrika išsilaiko jau pasiektame lygyje, jai ne visad parankios trumposios formos, gelbsti konkretika. Yra padėvėto repertuaro, kuris juntamas kaip tam tikras jau žinomo, koks jis turi būti, vaizdinio tipo eksploatavimas – su tuo susidūriau sudarydama dailininkų poezijos antologiją. L. Jakimavičiaus poetika žymiai skiriasi nuo postmodernistinio eiliavimo „laivų sąrašais“, atrodo lyg ir praėjusio laiko, bet ir patraukia tuo paprastumu, akimirkos, kurioje slepiasi eilėraštis, ištraukimu. Itin dera su trapiomis Elenos Selenos iliustracijomis. Iš rastųjų sentencijų – „blunka didinga kalba / mokius / gyventi / mylėti / ir mirti / lyg būtų laikų pradžioj / parašyta simpatiniu rašalu“ (p. 24). Skaitant nekyla mintis, jog tai ne poezija – švaru, neperkrauta, niuansuota, nepretenzinga, sava. N. Daujotytės „Aiški linija“ šliejasi prie vyresnių, moterų iš kaimo, poetikos (pavyzdžiui, Zitos Mažeikaitės) labai paprasta, netgi buitine žiūra, kuri yra tikra, nenusižiūrėta. Eilėraščių pavadinimų galėtų ir nebūti, kartais jie eilėraštį sulėkština. Intertekstualumas kai kada išskyla iš žemdirbiško klodo: „renkasi <…> / sėklas // saulei pasėti / dangui paremti // ir nebus čia rudens“ (p. 69) – regis, atsakoma į Thomo Dylano „Ir nebus mirties karalijos“.

Atidžiai skaičiau leidyklos „Kauko laiptai“ išleistą Vytauto Kazielos rinkinį „Sapnų slidininkas“. Autorių priskirčiau prie tokių nepretenzingų kasdienos stebėtojų kaip N. Daujotytė ar L. Jakimavičius, tačiau V. Kazielai pristinga jų savarankumo. Skaitydama vis nusivildavau dėvėta vaizdinija, kuria išsiduoda ne to lygio žaidėjai. Tikras olimpietis šia prasme yra Vainius Bakas, jo Tylos fonetikoje“ aiškiai jutau daugybę jau girdėtų ir įsimintų, poezijoje įsiteisinusių ir laiko devalvuotų poetizmų. Stulbina net ne poezijos banalumas, o tai, kaip rašymuose sugyvena poetinės klišės, elementarieji epitetai – būtinai melsvas ilgesys ir pan. Kai viename posme aptikau Eduardą Mieželaitį ir Justiną Marcinkevičių išsyk (eil. „Žmogus“, p. 36), iškėliau rankas.

Aivaro Veiknio „Mamuto medžioklės“, ketvirtos ir geriausios jo knygos, esminis bruožas – rašymas nuo tradicijos: Rimvydo Stankevičiaus („mokaus išeit iš kūno“, net visas eilėraštis „Jaukas“), Sigito Gedos (svirplelis, „slyvos skleidžiasi baltai“), Donaldo Kajoko (giraitė), Aido Marčėno („iš dulkių vėl pasaulius atstatyti“, p. 42); yra tiesiog pompastikos („kreivom gatvelėm patruliuoja vėjas“, p. 41). Pats savaime taip išryškintas „literatūrinių tėvų“ ir bendraminčių (gausu dedikacijų ir savo kartos poetams) ratas būtų visai įdomus, jei bendrumo paliudijimai metai iš metų nesikartotų A. Veiknio ir jo įkvėpėjų poezijoje. Įtakos matyti ir prikišamai jų neeksponuojant; gailiausia, kad dėl to menksta A. Veiknio kūrybos originalumo įspūdis. Savarankiškumo ir atspindžių klausimą A. Veiknys sprendžia ir sonetų vainike „Mamuto medžioklė“. Geras etimologizavimu ir paradoksais grįstas eil. „Kovas“ – „Lapai tai tokios lapės – medžiai medžioklėn skuba. / Kovas visai ne mėnuo. Griauti nuo žodžio griaučiai“ (p. 52), autentiškas ciklas „Daržas“, tačiau greta jo ir ars poetica turėjęs būti eil. „Poezija“, kurį ritminės ir kitokios citatos tik skandina: „bet įpusėjus būti vis dažniau / man ją [poeziją – G. B.] diktuoja debesys ir bėgiai“ (p. 53). Šis diktantas, kaip ir knygos viršelyje minimas rinkinio apibūdinimas kertinis – dėkingo, tačiau priklausomo mokinio reveransai. Bendras pakylėtumas, dramatizmas, teziniai teiginiai rinkinyje liudija kažkokio poezijai svetimo prado dalyvavimą, dėl kurio blanksta ir knygos privalumai – pavyzdžiui, eiliavimas.

Šįmet net dvi poezijos knygas išleido Ramutė Skučaitė. Rinkinyje Buvau atėjus“ kalbėjimas toks švelnus, kad nesunku praslysti paviršiumi pro sublimuotą dramatizmą. Atrodo, knyga galėtų būti skaitoma vaikams. Simpatiškos trumposios formos, eilutės ar dviejų įspūdžio fiksavimai, juose matyti didžiausias atsinaujinimo impulsas („Dūla šilkas ir, keisdamas spalvą, subyra“, p. 111). Stilistika nepakitusi, pasikartojimo įspūdį stiprina tam tikri nusistovėję rėmai – temų plėtotę savaip riboja rimai, dichotomijos – priešpriešos, antonimai, teiginių / neiginių poros. Visi išoriniai efektai suskliausti, yra eilėraščių su potekste, santūri ir subtili raiška kontrastuoja su įprastu šiuolaikybėje šokiravimu. Oriai traukdamasi į stebinčiųjų nuošalę, R. Skučaitė nepraranda autoironijos – „Suvienytų senatvių kliedesys / Neišgirstas pakyla ir nuplaukia“ (p. 60).

Linos Buividavičiūtės „Tamsiuosiuose amžiuose“, lyginant su ankstesniu rinkiniu, mažiau viešinimosi įkarščio, santūresnis tonas, maksimaliai atvirai atidengta asmeninė istorija, liguistos (ir) motinystės patirtys, aistra ir juslumas. Kalba literatūrinė („Stipriai viliuosi“), situacijos archetipinės – iš mitologijų, pasakų; moterų istorijos po skutelį išplėšiamos savajam portretui kurti. Nors kalbėjimo apie moters seksualumą ledai pralaužti jau seniau (Giedrės Kazlauskaitės, Laimos Kreivytės), L. Buividavičiūtei dar lieka plataus lauko atskleisti eroso ir psichės užkaboriams („kiek parašyta eilėraščių / apie šaltus baimės pirštus, ištraukiančius šiltą / seilėtą kolektyvinių sapnų gniutulą“, p. 31). Svarbus minimas kolektyvinės traumos dalyvavimas: moterų istorijos rašymui ši L. Buividavičiūtės knyga turėtų būti pravarti, kaip kadaise Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės rinkinyje „Kvėpuoju“ (2015) užrašytos giminės moterų istorijos. Stiliaus individualumas dar formuojasi, tačiau įtaigumas didelis, tematika išskirtinė. Šio traumos poezijos rinkinio svarba ir socialinė. Smagu, kad autentiškai patirčiai rastas tinkamas tonas, drastiškas apsinuoginimas nėra pagrindinis rinkinio įspūdis.

Aušros Kaziliūnaitės rinkinysJūros nėra“ patraukia švaria knygos estetika, taupiu stiliumi, originalia žiūra: nei klišių, nei banalybių, avangardizmas į kuriamą tekstą atsrūva per chrestomatinių kūrinių aliuzijas (pavyzdžiui, eil. „yra upė“ atsiliepia į konkrečiosios poezijos metro Eugeno Gomringerio eilėraštį „Avenidos y flores“). Tai, kad nėra balasto, o tik tai, kas būtina eilėraščiui, liudija teksto kokybę. Realybės daugiasluoksniškumas, įsijautimas į sąlygiškumą pilniausiai išsipildo eil. „Konferencija“, kurio metafora „jūra – tai [žmogaus – G. B.] tuštuma“ (p. 65) padeda konstruojant ironišką eilėraštį apie kraštutinį abstrakcijos materializavimo eksperimentą, kuriuo dažnai ir virsta konferencijos ar „disku[sijos] <…> apie tai, kaip iš tiesų niekas nieko nereiškia“.

Dėl siekiamybės byloti kuo savičiau, nereferentiškų reikšmių pustoniais, strigčioja Ievos Rudžianskaitės rinkinys „Iš gervių“. Braižas individualus, tačiau kai kur neišvengta abstrakcijų įmantrumo. Yra jautrios artumo lyrikos. Tai mąstyti kreipiantys tekstai, nerėksmingi, kartais pernelyg užšifruoti, autorė šį uždarumą reflektuoja ir pati: „nusprendžiau keliauti viena / su hermetiškais krislais užanty“ (p. 27). Modelinis I. Rudžianskaitės sakinys turi tertium comparations tarsi metafora, dažnai neužrašytą, ne visada įskaitomą. Abstrahavimas, minties perkėlimas, staigus apvertimas yra procedūros, kurias reikia priimti kaip jos stiliaus bruožą.

Nesitikėjau, kad vienu ypu prasliuogsiu Dainiaus Gintalo „Vienos vasaros giesmės“ taku, jo užkrečiančia kalbos energija, vieno žmogaus pasaulio kalbos užkaboriais. Patraukė originalus šiuolaikiškas žvilgsnis, į vieną ekstatišką srautą susijungusios savų išgyvenimų ir kultūrinių patirčių atošaukos, gyvos reakcijos, persmelkiantys vaizdiniai – kupanti materija, po kurią nardo su tūkstančiu gyvasties pavidalų linkęs tapatintis kalbančiojo pavidalas. Greta gamtojautos čia ir subtili erotika, net ir kraštovaizdžio, intensyvios metaforos, besipilančios viena po kitos tarsi pavadinant pasaulį. Reagavimo skalė plati – nuo euforijos, garbinimo, pakylėto siautulio iki paprasčiausio fiziologiškumo, kaip, pavyzdžiui, fragmente apie Saaremos saloje patirtą jautrumą garsiniam estų kalbos audiniui ir šios tautos būdui, čia pat atmieštame atsitraukusio stebėtojo žvilgsnio: „karvės jau baigė rupšnoti žolę ir ima snausti prisigėrusios druskingo vandens <…> joms vienodai šviečia <…> visi mano alpėjimai senos dzenbudistės sugulusios prie jūros jau viską suatrajojo dabar galės ramiai snausti ir bezdėti“ (p. 44).

Kornelijaus Platelio „Korijantys veidrodžiai“ visų pirma įsimena pasigėrėtinu palimpsestu su išlikusiais Sapfo poezijos fragmentais, o ir kituose eilėraščiuose kultūros citatų įlydymas į šiuolaikybę, jų perrašymas, nelyg orkestro partijos, žodžiais yra esminis rinkinio vyksmas. Nemaža eilėraščių skirta šio rinkinio leitmotyvui – kultūriniam medžioklės siužetui, galbūt geriausias iš jų yra eilėraštis Petrui Repšiui – apie estetinę veiklą kaip medžioklę. K. Platelio meistrystė akivaizdi, intertekstualūs panirimai ir kintančios žiūros perspektyvos natūraliai motyvuotos, nedirbtinės. Smagūs limerikai, eilėraščiai miestų poetams, ciklas su personažu Ferdinandu. Kaukių, šešėlio, atspindžio ir kitos estetinės kategorijos yra tas lygmuo, iš kurio K. Platelis pasaulį išverčia pasauliui. Visiška esteto teritorija, buvimas-čia smalsiai kalbinamas buvimo-ne čia. Sidabriškas veidrodinis knygos viršelis užsimena apie pérėjimo ritualus.

Gyčio Norvilo „Akla valtis“ nuo pat pirmų sakinių padvelkia originaliu matymu, šviežiomis metaforomis („lapkritį, kai tamsa jau drabužis, pinigai ir dokumentai“, p. 17), šiuolaikiškumu, asentimentaliu stebėjimu ir kalbos autentika. Sodininko topas šįmet jungia K. Platelio ir G. Norvilo poeziją, o personažą sodininką G. Norvilas kuria su tokia ironija ir pažemės ar požemio patosu, kad visas šiurkštusis natūralizmas ima jungtis su aukštosiomis sferomis kaip jų paneigimas ir pratęsimas kartu. Patiko humoristinė scena: „žmonės yra matę: sodininkas pro burną susileidžia bičių spiečių, krato galvą, laksto naktimis po savo trihektarį ūbaudamas. Kaimynai stebisi: „liepsnotosios pelėdos sugrįžo, pelėdos grįžo… <…> o sodininko galvoje trypia sugelti laukiniai arkliai“ (p. 17). Nieko naujo nepasakysiu apie G. Norvilo vaizdų ekspresiją. Išsirašiau ir kur nors pritaikysiu įstrigusią frazę, kas yra poetas, – „aš tik aklas arklys kalbos rūdos šachtoje“ (p. 24). Sodininko ir tvano archimetaforos susijungia aklos valties – akies vaizdinyje, kurį įvaizdina paišai, kaip ir konkretieji eilėraščiai, organiškai įsiliejantys į knygos visumą. Ar šis rinkinys laikytinas performansu, kaip siūlo pats autorius? Gal ir taip, ypač jei vertintume knygoje atskleidžiamą provokatyvią mistifikaciją apie „Literatūroje ir mene“ publikuotų išgalvoto austrų poeto blinde boot (o tai vokiečių kalba ir reiškia „akla valtis“) eilėraščių autorystę. Bet ko gi šioje skaitmeninėje eroje nepasitaiko?

Iš debiutuojančių kito cecho atstovų labiau patiko nuosaikus ir subtilus Edvino Valikonio rinkinys „Rūko dugnas“, o ne Ramūno Liutkevičiaus provokuojantis, tačiau labiau ekstraliteratūriniais (autoterapija, komplikuota tapatybė) nei literatūriniais faktoriais išsiskiriantis rinkinys Šokis įsuka šviesą“.

Stipriausi avangardistiniai impulsai – iš Paulinos Pukytės „Lubino ir seradėlės“. Į performansą panašus jos kalbos stereotipų tyrimas sunkiai žanriškai apibūdinamame kūrinyje „Ką galima pasakyti (apie vieną iš jų)“, forma primenančiame eilėraštį, o funkciškai – dviejų personažų keitimąsi replikomis. Tekstas komponuojamas iš prieštaringų, vienas kitą iš dalies paneigiančių alogiškų teiginių. Šio eksperimentinio kūrinio-vyksmo centre – kalbėjimo(si) absurdiškumas ir informacijos vartojimo automatizmas, kuriuos išryškina mįsles primenančios užuominos ir intencionalus partnerio klaidinimas. Pjeses P. Pukytė kuria taikydama koliažo ar brikoliažo principą, pabrėžtinai nekreipdama dėmesio į tekstų autorystę – pasiskolinami fragmentai iš internetinės terpės, literatūros kūrinių, tačiau intertekstualumas eksponuojamas anoniminiu profiliu: svarbiau yra dekonstruoti kalbos klišes, individualumo stokojančią kalbėseną, į išnašas perkeltomis replikomis kurti metakomentarus citatoms. Brandi, įdomi ir juokinga yra pjesė „Kalno poza (Scilė nori būti žmogumi)“, pjesėje apie Thomą Manną, Jeaną Paulį Sartreʼą ir Simoneʼą de Beauvoir – lytiškumo ir pakantos klausimai, autorystės suabsoliutinimas ir nuvainikavimas. Atsižvelgiant į parašymo metus (2014 m.), ši pjesė yra toliaregis žmogos eros interliudas, šiandienos poezijai keliantis aktualų klausimą apie kalbos gyvybę ir kartotinius perrašus.

Gintarė Bernotienė. Apie pasiuntinius iš kito pasaulio

2022 m. Nr. 10 / Jurga Vilė. Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius. – Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – 360 p. Knygos dailininkė – Ula Rugevičiūtė Rugytė.

Gintarė Bernotienė. Mirties bylos

2022 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Raudonoji jūra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 496 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Gintarė Bernotienė. Sibiro haiku ir ritmingai kirčiuota tyla

2018 m. Nr. 10 / Jurga Vilė, Lina Itagaki. Sibiro haiku. – Vilnius: Aukso žuvys, 2018. – 240 p.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Nuo 2016-ųjų ližės: knygos ir tendencijos

2017 m. Nr. 4 / Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas