literatūros žurnalas

„Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7

Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas

 

– Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau. Kai kurios jų, pasirodžiusios nuo 1998 iki 2016 m., sulaukė didelio susidomėjimo ir diskusijų viešojoje erdvėje. Kaip kilo idėja parengti knygą, kokiu principu grįstas tekstų eiliškumas? Ar renkantis pavadinimą norėta pabrėžti skirtingų (kon)tekstų daugiabalsiškumą, polifoniją, dermę?

– Iš tiesų knygos sumanymas klostėsi pamažu – rašant eseistinius tekstus kultūrinei žiniasklaidai, kurioje ne vienus metus dirbau. Nuo 1999 iki 2008 m. – taigi kone dešimtmetį – buvau literatūros žurnalo „Metai“ kritikos redaktoriumi, o vėliau nuolat bendradarbiavau pagrindinėse mūsų kultūros medijose – spaudoje, radijuje, interneto svetainėse. Manyčiau, kad mano tekstų rinkinys atspindi tam tikrą mūsų kultūros kaitos etapą, XXI amžiaus pradžios problemas, reiškinius, lūkesčius, mentalines būsenas, bandymus jas išsiaiškinti ir galbūt pozityviai keisti. Knygos apimamas laikas sutampa ir su Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą, su mūsų visuomenės ir kartu visos Vidurio Europos bei Baltijos regiono raida naujomis aplinkybėmis. Ir kartu – su globalizacijos krize, vis ryškesne po 2001 m. rugsėjo 11-osios. Savo esė, rašydamas apie šiuos reiškinius, siekiu sujungti visiškai asmeninius patyrimus, literatūros skaitymus, gyvenamosios erdvės stebėjimus ir tai, ką pavadinčiau idėjų kritika. O sudaryti rinkinį iš tokio pobūdžio tekstų, tiesą sakant, buvau paskatintas savo artimųjų: „Kada pagaliau leisi knygą?“ Galiausiai pasidaviau jų įtikinėjimui. Dariau savo tekstų, paskelbtų žiniasklaidoje, atranką taip, kad jie sudarytų kelias dalis ar susijungtų pagal pagrindinius motyvus. Tie motyvai – tai asmeniniai susitikimai su poezijos paslaptimi, mūsų kultūrinės atminties praradimai ir rekonstrukcijos, lietuvių humanistikos ir menų situacija šiuolaikinėje visuomenėje, kultūrų dialogo būklė globalizacijos ir jos krizės laikais. Dar vienas svarbus motyvas, išsiskleidžiantis epiloginiame knygos post scriptum – tai asmeninio dialogo tarp žmonių būklė. Ši motyvų pynė mano mintyse sutapo su vienos svarbiausių man pačiam esė „Uosto fuga“ pavadinimu. Jį ir išrinkau visai knygai. Polifoninis fugos kaip muzikinio kūrinio principas išreiškia ir mano jaučiamą artimumą dialogo filosofijai.

– Neretai Jūsų eseistikoje konkreti teksto detalė, akistata su tam tikra vieta, atkuria istorinį įvykį ir tampa stimulu naujai jo refleksijai. Antai esė „Platanų šaknys“ į Kembridžo koledžą vykstančio jaunuolio skubą sustabdo herbas su elnio galva ant „Newnham College“ vartų, mintimis nukeliantis į 1955-uosius, kai toje pačioje vietoje turėjo sustoti Sylvia Plath, o esė cikle apie žymųjį architektą Joną Kristupą Glaubicą svarstoma, ar pravėrus Nisos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios duris būtų galima „pamatyti“ Vilnių – „kaip Lorentzas 1945-ųjų gegužę“. Gyvendamas šalia tarpukariu veikusios Žygimanto Augusto gimnazijos, kurioje mokėsi ir Czesławas Miłoszas, šalia garsiojo Tauro bendrabučio, kuriame jis (o ir daug kitų žymių rašytojų) leido studentiškas dienas, taip pat netoli namų, kuriuose augo rašytojas Romainas Gary, vis iš naujo susimąstau apie laiko ir vietos santykį. Ar susidūrimą su istoriškai, kultūriškai svarbia vieta galėtume laikyti įkvėpimu keliauti istorija, naršyti tekstais ir kontekstais? Ko reikia tokiai kelionei?

– Dar antikos tekstuose rašoma, kad egzistuoja esminis ryšys tarp žmogiškosios atminties ir erdvės patyrimo. Pavyzdžiui, romėnų mnemotechnikos, atminties ugdymo, vienas būdų – įsiminti tekstą įsivaizduojant jo sakinius kaip vienas po kito einančius pastato kambarius su skirtingu interjeru. Dar nuo tų laikų žinoma, kad ką nors įsimename geriau, jeigu tai susiję su stipriu erdvės įspūdžiu ar kokiu nors kūnišku patyrimu – skoniu, kvapu, garsu. Šitaip atmintis grįžta ir žymiajame Marcelio Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“. Manau, kad išardytoje, sužalotoje Vidurio Europos, taip pat ir Lietuvos, tikrovėje, kur dažnai yra nutrūkę tiesioginės tradicijos ryšiai, vietos yra labai svarbios tarpininkės atminčiai atgauti. Būtent gyvai atminčiai, o ne neutraliam istoriniam žinojimui ar tyrinėjimui, nes tik tokia atmintis mus iš tiesų įpilietina mūsų gyvenimo erdvėje, mūsų Lebensraum. Atmintį suprantu kaip žmogiškosios psichikos organą, gebantį pasipriešinti istorinio laiko abejingumui. Man atrodo, kad dėmesys ir meilė tam tikroms vietoms, pavyzdžiui, savo gyvenamajai erdvei mieste, kaip tik tą organą ir sustiprina. Tada imame jausti ir natūralius ryšius su kitų toje vietoje gyvenusių žmonių likimais, mintimis, tekstais. Tai gali būti Cz. Miùoszas ar R. Gary, bet gali būti ir niekam nežinomo, tačiau toje pačioje gatvėje savo amžių nugyvenusio seno žmogaus istorija. Svarbiausia tai, kad meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę. Tai iš tiesų esu patyręs ir tai savo eseistikos knygoje kaip tik ir siekiu reflektuoti – apleistas, užmirštas vietas, kurios prakalbintos virsta netikėtais, naujais susitikimais.

– Vienos aktualiausių ir liūdniausių knygoje man pasirodė esė „Lituanistinis interesas“ ir „Laisvųjų menų likimas“. Nors ir tenka sutikti su jose išsakytomis idėjomis, atrodo, kad, kalbėdami apie humanitarinių mokslų situaciją, literatūros dėstymą mokyklose, įpratome kartoti žodį „nerimas“ (prisimintina ir tokiu pavadinimu 2012 m. išėjusi knyga, kurioje penki autoriai bando įvardyti ir aptarti humanitarinius ir socialinius mokslus ištikusias grėsmes), vis rečiau randame, kuo būtų galima pasidžiaugti. Galbūt yra ir pozityvių dalykų, poslinkių, pragiedrulių mūsų humanistikos, lituanistikos laukuose?

– Manau, kad humanistikos, meno ir šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės, pragmatiškos ekonomikos santykis – tai nuolatinė įtampa, skirtingų principų kova. Surasti jų dermės modernioje visuomenėje iki šiol nepavyksta, nors ir dangstytume tai „kultūrinių industrijų“ ar kitokiais terminais. Tai labai sena konfliktinė įtampa – dar nuo XIX amžiaus. Kartais ji apmalšta, kartais – paaštrėja. Taigi – ar kada nors nuo šios įtemptos kovos su visuomenės abejingumu, panieka, ekonomine verslo ir politine valdžios prievarta humanitarai, menininkai buvo visiškai laisvi? Uždarame sovietinio bloko maiše lietuvių kultūros situacija buvo nepalyginti baisesnė. Tarpukario Lietuvos valstybėje menininkams irgi teko kovoti su savos biurokratijos, savimi patenkintos tautinės diktatūros cinizmu. O dar prieš tai, XIX amžiuje, buvo ilgi kovos metai su Rusijos imperija dėl pačių elementariausių lietuvių kalbos ir kultūros teisių. Taigi humanistikos situaciją suprantu taip, kaip skamba dar vienos mano esė pavadinimas – „Kova dėl kultūros: nebaigtas siužetas“. Šiame siužete būta ir pergalių, ir pralaimėjimų, ir pakilimų, ir nuosmukių. Bet svarbiausia, kad jis nesibaigia ir tęsiasi toliau. Pozityviausias pokytis – tai, kad, nors netrūksta įvairių problemų ir kliūčių, neoliberaliojo kapitalizmo ir biurokratizacijos grimasų, Lietuvos visuomenė per pastarąjį ketvirtį amžiaus pastebimai tapo demokratiškesnė, tolerantiškesnė ir kultūriškai brandesnė.

– Esė „Platanų šaknys“ minite, kad santykį su šiuolaikine anglų poezija atradote per Silvios Plath kūrybą, pradėjusią vadinamosios išpažintinės poezijos kryptį. Regis, šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vis daugėja tokio poetinio braižo apraiškų, pavyzdžiui, vis drąsiau kalbama ir autentiškiau prabylama apie moters pasaulį, patirtis (Giedrės Kazlauskaitės, Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės, Rimos Juškūnės ir kitų autorių tekstuose). Kaip regite lietuvių poezijos dabartį, kokie lūžiai čia vyksta ar galbūt dar turėtų įvykti? Kaip mūsų poetų įvairovė atrodo platesniame Europos kontekste?

– Manyčiau, kad lietuvių poezijoje vyksta naujo proveržio fermentacijos procesas. Turime nepaprastai stiprią poetinės kalbos mokyklą. Vėlyvojo modernizmo, paskutiniojo XX amžiaus ketvirčio klasikai – Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Tomas Venclova, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas P. Bložė ir kiti – pasiekė labai aukštą poetinio originalumo lygį. Po jų sekė postmodernesnio poetinio braižo autoriai – nuo Donaldo Kajoko, Antano A. Jonyno iki Aido Marčėno – kurie taip pat sukūrė labai intensyvų kalbinio žaidimo lauką. Tolesnis esminis etapas ar aukštoji poetinio žaidimo lyga, mano supratimu, dar tik pradeda ryškėti. Galimas dalykas, kad jame bus svarbi trauka autentiškai, tikroviškai, kūniškai raiškai, konkrečios asmeninės ir socialinės patirties liudijimui. Ir kad jame labai reikšmingą vaidmenį pagaliau vaidins lietuvių moterų poezija. Beje, jaunesnės kartos moterų poečių kūryboje savaip tęsiama ta daiktiškosios, naratyvinės poezijos linija, kurią pradėjo mūsų XX amžiaus pabaigos klasikė Nijolė Miliauskaitė. Tai tik dar kartą įrodo stiprios poetinės mokyklos svarbą. O šiuolaikinė lietuvių jaunųjų poetų įvairovė yra visiškai europietiška savo laisva raiška, akiračiais, kultūriniais kontaktais, mobilumu, gana greitai pasklindančiais kūrybos vertimais į kitas kalbas. Galbūt patys jaunieji poetai galėtų daugiau versti į lietuvių kalbą jiems svarbių Europos autorių – ne tik iš dominuojančios anglų, bet ir iš kitų, taip pat ir mažesnių kalbų. Mes vis dar turime labai daug baltų dėmių Europos poezijos vertimų lauke.

– Vienoje esė minite, kad dalis žymiosios Rainerio Marijos Rilke’s knygos „Maltės Lauridso Brigės užrašai“ epizodų pirmiausia pasirodė jo laiškuose, kuriuose, lyginant su knygos tekstu, esti daugiau raiškos aštrumo. Skaitydamas suklusau ties šiuo žodžių junginiu – „raiškos aštrumas“! Mat kartais atrodo, jog dalis šiuolaikinės literatūros yra linkusi slėptis už estetinių dekoracijų, mėgautis kalbos grožiu (arba, atvirkščiai, neornamentuota kalba), taip pernelyg „užapvalindama“ turinį, nepalikdama netikėtų ir aštrių jo briaunų. Rodos, sukuriama daug literatūros, kylančios ne iš autentiško autoriaus patyrimo, bet iš siekio tą patyrimą, išgyvenimą sukonstruoti, patirti pačiame kūrybos procese, o gal net iš rašymo inercijos… Ar sutiktumėte su tokia įžvalga?

– Turbūt tai, apie ką klausiate, yra nuolatinė literatūros, ars poetica situacija – kova su kalbos inercija. Kaip ir kiekvieno kitos srities menininko kova su pagrindinės kūrybos medžiagos inercija. Šios grumtynės visada sunkios ir pergalė jose niekam negarantuota. Laimi vienetai, ir dažnai – be galo didele asmenine kaina, absoliuti dauguma pralaimi. Tokie yra negailestingi kiekvieno tikro meno, taip pat ir kalbos meno, dėsniai. Klausimas tik toks – ar tokią kovą rašytojas, nepaisydamas visų šiuolaikinės literatūros ironijų ir reliatyvumų, toliau bando kovoti, ar patenkintas savimi ją apleidžia. Šiuolaikinės reklamos metodai, viešųjų ryšių technologijos meninėms vidutinybėms labai lengvai leidžia sau ir kitiems atrodyti genijais, literatūriniam niekalui tapti „šedevru“. Suprantama – literatūros rinkai nuolat reikia „šedevrų“. Reikia jų ir tarptautinėms knygų mugėms. Manau, kad turime daug vidutiniškos literatūros, konstruojamos būtent šiems tikslams, šiai terpei, pasisekimui joje. Bet juk aišku, kad tikrųjų šedevrų būna retai. O kai būna – tada visos sklaidos priemonės lieka jau tik trečiaeilis klausimas. Galiu paliudyti, su kokiu susidomėjimu šiemet vokiškai išleistą Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“ Leipcigo knygų mugėje graibstė skaitytojai, su kokia nuostaba – kaip absoliutų atradimą – jį gyrė vokiečių kritikai. Ir jokio skirtumo, kada jis buvo parašytas, kiek turėjo laukti savo šlovės valandos Vokietijoje, kur po karo A. Škėma tebuvo skurdus pabėgėlis DP stovykloje. Tad į Jūsų klausimą apie autentiškos kalbos trūkumą literatūroje tiktų atsakyti to paties R. M. Rilke’s žodžiais, tobulai galiojančiais prieš šimtmetį ir dabar: iš tiesų tokią kalbą kiekvienas autorius gali atrasti tik pats savyje, eidamas į save. „Es gibt nur ein einziges Mittel. Gehen Sie in sich.“

– Pasakodamas apie aktyvų sostinės literatūrinį gyvenimą tarpukariu – salonų, slaptų bendrijų, draugijų egzistavimą – lietuvių literatūros dabartį pavadinate „krize dėl susvetimėjimo“. Paprašyčiau išplėsti šią mintį. Ar šiandien juntamas aktyvesnio, aršesnio, aistringesnio literatūrinio gyvenimo – diskusijų, nesutarimų, grupavimosi, būrimosi, bohemos – stygius? O gal, suvešėjus virtualiam bendravimui, didžioji dalis to persikėlė į socialinių tinklų „sienas“?

– Grupavimasis vertingas ne dėl grupavimosi, literatūriniai ginčai – ne dėl pačių ginčų, o dėl to, kas jungia, dėl ko ginčijamasi. Tarpukario Vilniuje būta tokių meninių terpių – tai lenkiškoji „Žagarų“ ir žydiškoji „Jung Vilne“ grupės – kurios veikė kaip labai intensyvios literatūrinės ir intelektualinės laboratorijos. Jeigu norite – kaip modernistinio stiliaus gildijos. Na, ir gyvenimo meno, neformalios draugystės laboratorijos – dažniausiai tai vadinama bohema. Lietuvių literatūroje šiuo požiūriu intensyviausios ir įdomiausios grupuotės – tarpukario avangardo grupė „Keturi vėjai“, neoromantikų karta su „Naujosios Romuvos“ žurnalu bei žemininkų-lankininkų sambūris, susitelkęs Antrojo pasaulinio karo metais Vilniuje ir pokario išeivijoje. O paskui jau nebuvo nieko panašaus – sovietmečio „tyliojo modernizmo“ sambūriai negalėjo reikštis atvirai, Nepriklausomybės laikais nė vienas sambūris tokio konceptualumo jau nebepasiekė (vienam iš jų – poetų grupei „Įžanga“ – aš ir pats priklausiau 1994–1996 m.). Deja, manau, kad socialiniuose tinkluose nieko, kas pasiektų kūrybinės laboratorijos lygį, sukurti iš principo neįmanoma. Iš jų neatsiras nei naujas futurizmas, nei naujas Bauhauzas todėl, kad bendravimas juose tenkina kasdienio pasiplepėjimo poreikius, bet ne daugiau. Belieka viltis, kad likimas kada nors vėl suves artimas menines prigimtis taip, kaip yra buvę modernizmo klestėjimo laikais. Ir kad tai bus labai netikėta pradžia.

– Esė „Requiem „Literatų svetainei“ – tarsi rauda dėl istorinių vietų, kurių neįstengiame išsaugoti, dėl kultūrinių erdvių, kurias nušluoja globali rinka, komercija, ir iš dalies valstybinio kultūros sektoriaus, pačios visuomenės pasyvumas. Kokių dar vietų turime Vilniuje, kurias būtų nevėlu prikelti, restauruoti, sugrąžinti miestiečiams ir svečiams?

– Šiuo metu man labiausiai rūpi dviejų išties ypatingų Vilniaus vietų tolesnis likimas. Pirmoji – tai buvusi Vilniaus geto biblioteka Žemaitijos (prieš karą – Strašūno) gatvėje. Tame pastate telkėsi geto kultūrinė ir pogrindinė veikla, o iš karto po karo žymiųjų geto poetų Avromo Suckeverio ir Šmerkės Kačerginskio pastangomis čia buvo įsteigtas pirmasis Vilniaus žydų muziejus, vėliau uždarytas stalinistinės valdžios. Pastatas šiuo metu tebėra griuvėsių būklės ir šaukte šaukiasi būti prikeltas. 2014 m. rugsėjį, surengę savanorišką talką, su grupe doktorantų jame suorganizavome pirmuosius po septyniasdešimties metų literatūros skaitymus – buvo skaitoma A. Suckeverio kūryba jidiš ir lietuvių kalba. Labai norėčiau, kad ši istorinė vieta, skaudi it žaizda, dabar vėl priklausanti Valstybiniam Vilniaus Gaono muziejui, atgytų kaip litvakų kultūros muziejus ar literatūros namai. Ir kad juose prie įėjimo ant sienos būtų užrašytos A. Suckeverio eilutės – kaip poezijos pergalės prieš destrukciją ženklas.

O kita vieta, kurios ateitis parodys, ar jau esame kultūringo europietiško lygio visuomenė – tai Šv. Jurgio bažnyčia ir buvęs karmelitų vienuolynas pačiame sostinės centre, prie Gedimino prospekto. 1946 m. šis kompleksas buvo paverstas Knygų rūmais – specifiniu, pusiau uždaru bibliografijos centru, kuriame saugotos iš daugybės dvarų, katalikų vienuolynų, gimnazijų, žydų religinių mokyklų ir sinagogų suvežtos knygos – daugiausia religinės. Bažnyčios viduje ant betoninių atramų iki pat skliautų buvo sumontuotos milžiniškos lentynos, ir taip ši vieta virto itin keista heterotopija, primenančia Jorge’s Luiso Borgeso Babelio biblioteką. Rašau apie šią bažnyčią savo esė „Esteros žirklutės“, toje erdvėje kartu su knygos dailininke Sigute Chlebinskaite šių metų vasarį surengėme meninę akciją ir mano knygos pristatymą. Šiuo metu bažnyčia iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuosavybės jau yra perduota Vilniaus arkivyskupijai. Faktas tas, kad tai yra visiškai išskirtinė mūsų kultūrinės atminties vieta. Tai tarsi Vilniaus daugiakultūriškumo amalgama. Kaip su šiuo ansambliu toliau elgsimės, ar sugebėsime įprasminti ir pripildyti gyvybės? O gal jis pavirs tik dar vienu privačių nuomininkų, komercinių biurų aviliu, kaip yra atsitikę jau su ne vienu tokiu senamiesčio kompleksu ar atminties vieta? Tai ir parodys, kiek mūsų mąstymas pažengė nuo posovietinio į kultūringesnį europietišką.

– Esė „Prakeiktoji poetė“ svarstote, kodėl praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų atgyja poreikis teisti sovietmečiu kolaboravusius rašytojus. Į šį kontekstą, matyt, galėtume įtraukti ir kitas viešojoje erdvėje plačiai nuskambėjusias diskusijas, pavyzdžiui, apie okupaciją menančių Žaliojo tilto skulptūrų likimą. Kaip manote, kodėl mūsų visuomenei taip staiga kilo noras teisti ir griauti? Ar tai susiję su paaštrėjusiais geopolitiniais įvykiais, karu Ukrainoje? Ar toks poreikis nėra kiek paviršutiniškas?

– Nesu nei sovietmečio kolaborantų, nei kokių nors tėvynės išdavikų gynėjas. Nejaučiu jokių simpatijų tiems, kurie puoselėja kokią nors nostalgiją sovietinės okupacijos metams. Tačiau, mano manymu, mūsų diskusijos dėl sovietmečio kultūros vertinimo yra pernelyg kategoriškos ir politizuotos – jose suplakama į viena tai, kas turėtų būti vertinama skirtingai. Sovietinės Žaliojo tilto stovylos – tipiškas stalinizmo produktas, ideologinis štampas. Santykis su juo galimas tik dvejopas – arba visai atsikratyti, arba atrasti būdą, kaip juos ironiškai transformuoti, padaryti iš jų šiuolaikinio meno objektus. Aš pats buvau už antrąjį variantą, kurį siūlė žymus menininkas Gediminas Urbonas. Tačiau ir skulptūrų nukėlimą priimu kaip pagrįstą sprendimą. Tačiau kai kalbame apie tokią poetę kaip Salomėja Nėris, susiduriame su visai kuo kitu – su klasikine, labai gilia lyrika, su ypatinga moters kūrėjos biografija bei didžiulio talento tragedija. Istorinė klaida, kurią S. Nėris padarė sutikdama kolaboruoti su sovietiniais okupantais 1940-aisiais, buvo jos pačios netrukus suvokta, ir už tą klaidą sunkiai atgailauta – ir tekstais, ir veiksmais, platinant slaptą rankraštinę savo kūrybą, kuri pasiekė ir antisovietinius partizanus. Karo ir pokario metais tai reikalavo labai didelės drąsos. Todėl manau, kad naikinti S. Nėries, suklupusio, bet prisikėlusio talento, atminimą yra didžiulė klaida – taip keliama ranka ir prieš poeziją, ir prieš krikščioniško atlaidumo atgailaujančiajam principą. Toks politinis agresyvumas tik rodo, kad mūsų visuomenės santykis su sovietmečiu vis dar kupinas traumų, bėgimo nuo pilnos istorinės realybės, aklo neigimo – o juk būtina ieškoti kelio, kaip tokias traumas įveikti produktyviai.

– Verčiate iš jidiš kalbos ir į Vilniaus literatūros recepciją tokiu būdu įtraukėte Avromo Suckeverio, Moišės Kulbako ir kitų rašytojų kūrybą. Kokius dar autorius ketinate versti ir kuo jie papildo istorinį Vilniuje gyvenusiųjų ir kūrusiųjų literatūros paveikslą?

– Kaip jidiš literatūros vertėjas jaučiu, kad turiu kalbinti į tylą ir užmarštį nugrimzdusį milžinišką kūrybos kontinentą. Tai išties nelengvas darbas, bet kartu jis suteikia stiprų prasmės pojūtį. Mano išversta A. Suckeverio poetinės prozos knyga „Žaliasis akvariumas“, kurioje liudijamos Vilniaus geto patirtys, iš tiesų sulaukė be galo didelio skaitytojų dėmesio ir labai gilių, jautrių reakcijų, ypač jaunosios kartos. Jaučiu, kad ji daug kam padėjo atrasti būtent gyvą atminties, o ne tik pažinimo santykį su žydų kultūra ir Holokausto tragedija. M. Kulbako, vieno originaliausių litvakų literatūros klasikų, kurio ekspresija ir vaizduotė man daug kuo primena Marcą Chagallą, vertimus dar tik pradėjau. Jau vien M. Kulbakas – tai ištisas pasaulis: keli romanai, stambios poemos, daugelis iš jų sukurti būtent Vilniuje. O juk iki šiol lietuviškai turime tik vienintelę poemą „Vilnius“ ir dar vieną kitą eilėraštį. Tad realiai tokio įspūdingo kūrėjo kaip M. Kulbakas tekstai dabartiniams vilniečiams neprieinami – iš kur tuomet gali atsirasti gyvas ryšys, supratimas, kas iš tiesų buvo litvakai, kuo jie gyveno ir kaip mąstė? Artimiausiais metais norėčiau išversti bent vieną M. Kulbako romaną ir daugiau jo poezijos. Dar vienas Vilniaus žydų rašytojas, kurio vertimai mums tiesiog būtini, – Chaimas Gradė.

– Regis, Lietuvoje iki šiol neturime stiprios kultūrinės mecenatystės tradicijos. Ar šiuo požiūriu Europoje esame išskirtiniai? Kokios to priežastys – labiau verslininkų kultūrinis abejingumas, intereso remti kultūrą stoka, ar galbūt ir pačių kūrėjų užsisklendimas, vengimas ieškoti ryšių, kontaktų, būdų pristatyti savo kūrybą platesnėse auditorijose?

– Mūsų mecenatystės tradicijos – gilios dar nuo LDK aristokratijos ir tautinio atgimimo, kultūros mecenato Petro Vileišio laikų – buvo tiesiog nutrauktos. Posovietinio kapitalizmo laikais naujiesiems verslininkams jos atrodė nesuprantamos. Tačiau jos jau pastebimai atgyja, ir gana solidžiu mastu. Prisiminkime verslininkų mecenatų Viktoro ir Danguolės Butkų steigiamą Modernaus meno centrą, kuris iškils vietoj buvusio „Lietuvos“ kino teatro, stambios mūsų teisės įmonės „Valiūnas Ellex“ remiamus dailės projektus. Prisiminkime, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto teikiamą Kūrybiškiausios knygos premiją jau ištisą dešimtį metų finansiškai remia įmonė „Bod Group“ ir jos lyderis Vidmantas Janulevičius, Vytauto Kubiliaus premiją už literatūros kritiką – Kubilių šeima. Taigi manyčiau, kad mecenatystės principai po truputį sugrįžta ir tai rodo, kad mūsų ekonominio bei politinio elito kultūrinis tapatumas irgi stiprėja. Pamažu, bet šio sluoksnio skonis ir poreikiai keičiasi. Tai ketvirčio amžiaus, mūsų jau pragyvento nepriklausomoje valstybėje, efektas.

– Kalbėdamas apie žymųjį dailės istoriką, tapytoją Vladą Drėmą klausiate, „argi iš gryno mokslo gali gimti tokie fantastiški veikalai kaip „Dingęs Vilnius“; taip pat ne kartą vartojate žodžius „kūrėjas idealistas“. Ar XXI amžiuje turime tokių, savo menui ir darbams visapusiškai atsidavusių, menininkų, mokslininkų? Ar, kai vertinimo orientyrai nukreipiami į greitą ir pataikavimu tarptautiniams standartams grįstą produkciją, tebegalime viltis jų turėti?

– Perskaičiau šį Jūsų interviu klausimą ir rašau jam atsakymą Veimare, šiltą ankstyvo pavasario dieną, sėdėdamas kavinėje Frauenplan aikštėje visai greta Johanno Wolfgango Goethe’s namų. J. W. Goethe’s teigimu, kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo filosofiją. Vaikas, anot jo, yra realistas, jaunuolis – idealistas, brandus žmogus – skeptikas, o senas – mistikas. Pagal J. W. Goethe’ę išeitų, kad idealizmo kultūroje galime turėti tiek, kiek joje turime jaunystės. Tad argi jos nebeturime?

 

„Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

2019 05 14 / Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

„Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

„Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

„Dabar viską laimingai pamirštu“

2018 m. Nr. 1 / Rašytoją Saulių Tomą Kondrotą kalbina Saulius Vasiliauskas / Sauliaus Tomo Kondroto (S. T. K.) kūryba užima vieną reikšmingiausių vietų lietuvių moderniosios prozos raidoje. Mįslinga, magiška…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

„Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“

2017 m. Nr. 12 / Poetę, rašytoją Agnę Žagrakalytę kalbina Saulius Vasiliauskas / – Naująjį poezijos rinkinį „Štai:“ pradedi tekstu: „Man tik / Greičio baisu / Kitokio / Tavęs / nebijau.“ Panašiu, tik sudėtu į dvi eilutes, užbaigi…

„Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5-6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.