Mindaugas Kvietkauskas. Atsiverti ir atsitiesti

2021 m. Nr. 1

In memoriam. Irena Veisaitė (1928 01 09 † 2020 12 11)

 

Takas palei rugių lauką buvo labai siauras – net ne takas, o brydė lauko pakraščiu, praminta tarp arimo ir tamsios pamiškės. Iš vienos brydės pusės – rugiai, iš kitos – šiurkštus eglių milas. Ten, kur takas artėjo prie dulkių debesis keliančio žvyrkelio, stūksojo juodas akmuo – lyg iš žemės išdygęs aštrus smaigalys.

Prie akmens buvo susirinkęs nemažas būrys žmonių. Vieni iš jų rankose laikė baltas lelijas. Kai kurie – atverstas knygas. Skaitė eilėraščius lietuviškai. Paskui – kadišą, hebrajišką maldą už mirusiuosius. Geltonų rugių siūravimas, žvyrkeliu slenkantys dulkių debesys, juodo akmens stela ir žalio milo užuolaidos darė šią sceną panašią į simbolizmo paveikslus.

Kartu su profesore Irena Veisaite toje simbolinėje scenoje buvome šią liepą. Tenai, ties Kavoliškio mišku šalia Rokiškio, nukeliavome aplankyti jaunos, per Holokaustą nužudytos Lietuvos žydų poetės Matildos Olkinaitės amžinojo poilsio vietos. Atvykome nešdami Matildai svarbią žinią – pagaliau išleista jos kūrybos knyga „Atrakintas dienoraštis“, kurioje publikuotus rankraščius stebuklingai išsaugojo profesorė Irena. Po jaudinančio skaitymų vakaro Rokiškio dvare jo dalyviai nusprendė nuvažiuoti į nuošalią pamiškę prie juodo akmens, ant kurio iškalta Dovydo žvaigždė, 1941 metų data ir Olkinų bei Jofių pavardės.

Žinojome, kad prieš keletą metų pastatytas paminklas ženklina tik apytikrę dviejų žydų šeimų egzekucijos vietą. Tiksliai toji vieta buvo nustatyta vos prieš metus, šiuolaikinius neinvazinius tyrimus atlikus amerikiečių ir lietuvių archeologams. Kad pasiektume miško properšą, prakirstą ten, kur buvo atrasta žudynių duobė, reikėjo nuo žvyrkelio paeiti dar kelis šimtus metrų siaura bryde palei rugių lauką, braukiant drabužiais svyrančių varpų akuotus.

Jau ruošėmės eiti aplankyti Matildos pavieniui, gal tik atsargiai vienas kitą prilaikydami, bet staiga Irena pasakė: „Dabar susikibkim už rankų.“ Toks ritualas – susikibti už rankų – buvo įprastas jos draugams, apsilankiusiems arbatos ir pokalbio jos namuose. Šiuo paprastu būdu Irena tarp skirtingų žmonių – intelektualų, menininkų, politikų, lietuvių ir žydų, katalikų ir liberalų – staiga sukurdavo įasmenintą ryšį. Tokį ryšį, kuris būtinas, kad pokalbyje iš tiesų gebėtum išgirsti kitą, peržengtum savo individualistinius barjerus, galvojimą pirmiausia apie savąją tiesą ir savąjį „aš“.

Tad, kaip jau įpratę, pamiškėje tvirtai susiėmėm už rankų, vieną Irenos delną suspaudžiau aš, kitą – jos artimas bičiulis lituanistas Marius Mikalajūnas, ir apdairiai statydami kojas nužingsniavome taku. Štai ta nežymi Matildos atilsio vieta: kelių nukirstų medžių kelmai, praretinti krūmai, sudžiūvusios eglišakės, susiraizgiusios šaknys. Ir visai čia pat – laisvai ir plačiai kaip marios vilnijantys rugiai. Palaukės take – Matildos kūrybos vertėja į anglų kalbą, rašytoja Laima Vincė, režisierė Neringa Danienė, knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Bieliauskas, Rokiškio meras Ramūnas Godeliauskas, mecenatai Philipas ir Aldona Shapiro. Visi buvo atvesti į šią miško ir atminties properšą ne kieno nors kito – Irenos dėka. Visiems tyliai stovint Irena staiga dar stipriau suspaudžia man ranką: „Vis dėlto kokia liūdna čia vieta. Geriausia tokioj vietoj melstis. Žinai, sukalbėjau Matildai katalikišką „Amžiną atilsį“. Gal ji dėl to nesupyks.“

Matyt, nė vienas iš mūsų, kurie tąkart ėjom taku iki Matildos properšos, nė nenujautėme, kad vos po pusės metų turėsime skirti savo maldas pačiai Irenai. Kad turėsime jai kalbėti ir katalikišką Requiem, ir judėjišką kadišą. Negalėdami vieni su kitais susikibti už rankų, nes Irenos neteksime kaip tyčia įsisiautėjusios pandemijos atskirtyje. Todėl ana akimirka, kai stovėjome susikibę rugiuose ties properša, dabar atrodys lyg simbolinis kadras su lemtinga potekste. Irena ne veltui tada paprašė mūsų susikibti už rankų.

Nežinau kito žmogaus, kuris būtų mokėjęs taip, kaip Irena Veisaitė – ne tik žodžiais, bet per pačias rankas – perduoti dialogo, atvirumo kitam ir tolerancijos žinią. Manau, kad toks jos gebėjimas nebuvo kokia nors mistinė dovana. Jis buvo perimtas ir iš savosios tarpukario Kauno žydų inteligentų šeimos, ir iš karo metu Ireną gelbėjusių lietuvių šviesuolių, ypač – iš „antrosios“ jos motinos, Pasaulio tautų teisuolės Stefanijos Ladigienės. Šis gebėjimas išryškėjo ir todėl, kad Irena pati savyje kadaise turėjo įveikti gniuždančias ribas – tragišką Holokausto patirtį, motinos ir daugybės artimųjų netektis, savo pačios akistatas su prievarta ir mirtimi. Tokios ribos žmogaus sąmonę gali įkalinti traumos kalėjime. Tačiau Irena sugebėjo atrasti iš jo išvedantį taką, vidinę properšą, per kurią iš naujo išeinama į kūrybos laisvę, atvirą mąstymą, pasitikėjimą pasauliu ir kitais žmonėmis. Kryptį, kuria einant iš pažeminimo prisikeliama meilei.

Kaip tik todėl dar jaunai Irenai tokia artima ir svarbi tapo krikščionybės žinia, kurią ji visą gyvenimą drąsiai jungė su savo gimtąja judaizmo tradicija, įkūnydama unikalią ekumeninę, religijų dialogo laikyseną. Kaip tik todėl ji galėjo save suvokti kaip dvitautę – žydę ir lietuvę tuo pat metu – ir mokyti abi tautas pažvelgti vienai į kitą atvirai, be stereotipų, nedangstant skaudžios tiesos, bet ir girdint abi puses. Iš čia ir ypatingoji Irenos atvirumo pedagogika – pastebėjus jauną kūrybingą asmenybę, literatūros studentą ar teatro aktorių, išsyk drąsinti atsiverti, oriai išsitiesti, nebijoti savęs, laisvai išsakyti, ką pats mąstai, ir kaip tik per savo paties atsivėrimą, savo vidinių ribų ir baimių įveikimą (o ne per autoriteto slėgį) susitikti su aukštąja Europos kultūra, su tikruoju menu – Friedrichu Schilleriu arba Heinrichu Heine, Peteriu Brooku arba Arvo Pärtu. Šią atvirumo pedagogikos mokyklą yra išėję ne vien tiesioginiai profesorės Irenos studentai – literatai, teatralai, germanistai. Neformaliai, Irenos salone Vilniaus J. Basanavičiaus gatvėje, ją ėjo ne vienas kultūros ir politikos žmogus, kuriuos dar nuo jaunystės profesorė vedė visuomenės gyvenimo taku.

Turėjau ypatingos likimo laimės patirti šią neformalią Irenos Veisaitės pedagogiką. Nuo septyniolikos metų, kai pirmą kartą sulaukiau jos dėmesio kaip moksleivis, dalyvavęs Atviros Lietuvos fondo jaunimo programose. Iki pat paskutiniojo mūsų pokalbio telefonu pernai gruodį, kai paskambinęs Irenai į ligoninę pradžiuginau ją žinia, kad jau spausdinami Matildos Olkinaitės knygos angliškojo leidimo lankai. Užuot atsakinėjusi į mano klausimus apie savo sveikatą, Irena išsyk ėmė kalbėti apie aktualius kultūros politikos reikalus su tokiu rūpesčiu dėl ateities, kuris tuojau nustelbė jos pačios būklės sunkumą. Girdėjau, kaip prabilus apie viešuosius kultūros ir politikos reikalus pačiame jos balse tarsi pasikeitė registrai – iš ligos duslumo į aukštos minties natas.

Daug ką galėčiau pasakoti iš savo ėjimo taku su profesore Irena. Atsiminti daugybę gyvenimo ir mąstymo atverčių, į kurias ji yra atvedusi, ir žmonių, su kuriais jos dėka buvau ir esu susikibęs rankomis. Bet iš to tako man yra ypač įstrigusios dvi metaforos.

Skambindamas į ligoninę prisiminiau, ką Irena man sakydavo telefonu, kai pats sirgdavau. Paprastai ji patardavo: „Atsimink, svarbiausia neturėti ligonio sąmonės. Kai pradedi galvoti apie save kaip apie ligonį, kai manai, kad nebegali to ar ano, iš karto užsidarai ligonio kiaute. Tada būna labai sunku pasveikti.“

Viena dažniausių mūsų pokalbių temų – lietuvių ir žydų santykiai, Holokausto atmintis, 1941-ųjų birželio įvykių interpretacijos. Kertinė Irenos frazė: „Kai lietuviai mąsto apie Holokaustą, svarbiausia jiems nusimesti kuprą. Kol žmogus vengia tiesos, tol jis lieka susigūžęs, nes jį slegia kitų kaltė, kurios jis bando nepripažinti, ir taip šitą naštą pats užsikrauna ant savo pečių. Štai tada kaltė tampa kolektyvine.“

Neturėti ligonio sąmonės. Nusimesti kuprą. Susikibti rankomis.

Takas, kuriuo profesorės Irenos Veisaitės – kultūros strategės, teatro ir literatūros kritikės, Atviros Lietuvos fondo vadovės, žymios Europos intelektualės, Apšvietos dvasios žmogaus, genialios pedagogės – telkiama ir skatinama mūsų bendruomenė ėjo iš sovietinio gniuždymo į orią laikyseną pasaulio erdvėje.

Atvirumas kaip moralinė dimensija – tai Irenos kryptis, kurią ji steigė ir stiprino šiuolaikinėje mūsų kultūroje. Laikytis šio tako krypties – tai išlaikyti Irenos delno atmintį savo delne. Ir atsigręžus į plačią vilnijančią erdvę, ir į skaudžiausių klausimų properšas.