Proza
Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai
2010 m. Nr. 10
Pavėlavę
Fėleksis pavėlavo.
Stovėjo dabar toks suglumęs, žvilgčiodamas tai į juoda marška apdengtą jau tuščią pakylą, žvakidėse jau užgesintas žvakes, tuščias vazeles, išstumdytas kėdes, tai į šen ten ant grindų gulintį iš puokštės ar vainiko iškritusį lapelį ar žiedlapį, pagaliau į paties rankoje laikomas keturias tulpeles. Tuščioje patalpoje tebetvyrojo vaško ir žolynų kvapas, tas nestiprus, bet atgrasus mirties dvelksmas.
Kur dabar dėti tas tulpes? Na tikrai – kur jas dabar kišti? Į kokią vazelę, vazelių tai čia yra, galgi ne. Nenumesi ant pakylos, bet su savim tai irgi nesinešiosi. Varyt tik į šiukšlių dėžę… Eik jau eik.
Fėleksis gerai neįsidėmėjo valandos – manė, kad išneš pirmą, o išnešė, matyt, apie dvyliktą. Taip, jau iš toliau jisai pastebėjo, kad prie klubo niekas nestoviniuoja, nėra nė vienos mašinos, taip viskas kaip po visko.
Dabar stovi tuščioje, ypač nykioje salėje. Pats su tamsiu švarku, baltais marškiniais ir juodu kaklaraiščiu. Tik tos basutės prie iškilmingesnio aprėdo kiek netinka. Ir kelnės, žinoma, turėjo būti labiau išlygintos. Bet tai smulkmenos. Kas iš to? Va tasai, kuris ką tik čia gulėjo, buvo aptaisytas kaip per vestuves. Ir kas iš to?
Reikėjo ateiti vakar, bet vakar buvo kitų reikalų. Beje, dar su tokiais dviem kitais jie labai gražiai prisiminė Arvydą. Oi, kaip jie gražiai prisiminė, taip, kad šiandien Fėleksiui pavyko net pavėluoti.
Koks pagaliau skirtumas – ar čia, ar ten? Jei Arvydas negirdėjo savo draugų prisiminimų apie jį tenai, tai nieko negalėjo nei matyt, nei girdėti ir čia.
Bet Juozas su Vladu tai buvo atėję?
Žinoma, kur jie tau neateis – jie žmonės kaip žmonės. Ir dar nulydėjo į kapines. Žinoma. Gal vienas jų ir kalbą dabar ten sako.
Na je – pačiam Arvydui nei begirdint, nei bematant. Arba girdint ir matant dar pasiučiau – dar su visais žodžių pamušalais, dar su tuo, kuo čia nieks nei pamatys, nei išgirs. Nieko gi nežinai, kaip yra iš tiesų su visais tais girdėjimais ar negirdėjimais, matymais ar nematymais.
Su kibiru, šepečiu ir skudurais ant slenksčio valytoja Stefanija.
– Tai pavėlavot?
– Pavėlavau, Stepute, pavėlavau, sumaišiau valandas.
– Taip taip, dvyliktą jau išnešė.
– O aš mat… Dabar mano galva tokia kaip ir dekoratyvinė, tik dėl gražumo. Arba kaip tame anekdote – kad į pilvą neprilytų ar neprikristų lapų.
– Ką jūs čia kalbat?..
– Bet ką man dabar su šitom gėlytėm daryti? Į kapus gi jau nebelėksiu, kur aš belėksiu.
– Ne, kur jau jūs belėksit, padėkit va ant kėdės, aš, kai apsitvarkysiu, vis jau kur priglausiu.
Prie tuščios pakylos jie kažkodėl dar prisėdo. Fėleksiui gal pasirodė, kad bent prie šitokios reikia kiek pasėdėti.
– Ar buvo kunigas? – klausia Fėleksis.
– Buvo, kaip nebus, buvo. Dabar jau šitaip, dabar jau be kunigo niekur niekas, vėl visai kaip seniau.
Jie dar persimetė keliais žodžiais, ir Fėleksis išėjo.
Ir čia pat, prie lauko durų, susitiko Danutę.
– Ir tu čia?
– Ir aš, Feliuk. Nebevažiavau į kapus – bjaurus mano šiandien kraujospūdis, dar ta kaitra, pabuvau lig išvežant, atsisveikinau, išlydėjau. Arvydo veidas toks ramus. Paskui dar pasisukiojau šen ten, o dar paskiau žiūriu – ir tu ateini.
– Taip durnai man čia išėjo.
– Koks čia durnumas – supainiojai valandas, kam nepasitaiko.
– Et, mano galva man dabar tiktai priedas.
– Baik tu, – Danutė šyptelėjo, – gal užeikim kur nors?
– Į kavinę?
– Ne, į kavinę nenoriu, gal geriau eikim prie upės, norėčiau tau kai ką pasakyti. Net labai norėčiau.
– Einam.
Ir jie nusileido prie Neries. Krantinė beveik tuščia, tik kai kur koks meškeriotojas (kaip jiems neatsibosta stypsot), pralekia vaikai, vėjo nešiaušiama upė atspindi dangų.
Tik štai šiame, bent jau čia jaukiame pasaulyje nebėra Arvydo. O šitie du taigi buvo jo draugai. Nuo studijų metų. Ir geri draugai, tik vėliau gal kiek nutolo. Ir su jais, kaip su visais – pasidaro žmonės kaip salos, kurioms labiausiai rūpi tik savi potvyniai. Dažniau sueit, pabendraut, paprasčiausiai pabūt lyg pritrūksta ir ryžto, ir laiko. Na kaip čia dabar nei iš šio, nei iš to, be jokio aiškaus reikalo griausies pas kitą – gal jisai užsiėmęs, ką suplanavęs, gal jo nuotaika kiek prastesnė, atimsi jam laiką. Mat kaip išminčiai kalba: daug ką žmogus, iš kito atėmęs, paėmęs ar pasiskolinęs, gali grąžinti, bet niekad negali grąžinti laiko. Tai mat taip. Vaikai gali lakstyti vieni pas kitus, kada užsimano. Bet tai vaikai. Beje, juk ir jie su reikalais – žaidimai yra rimti reikalai, ar nekalti, ar su šunybėm.
Jie eina koja už kojos.
– Matai, Feliuk, kaip čia yra – tu pavėlavai į laidotuves, o aš nespėjau kai ko daugiau. Kai ko daug daug daugiau.
– ?!
– Nespėjau aš su Arvydu pasišnekėti. Nespėjau, nes gerai nenuspėjau. O reikėjo. Dabar aš tau kai ką papasakosiu.
– Apie Arvydą?
– Apie jį. Apie jo mirtį.
– Tai buvo nelaimingas atsitikimas, visi gi žino, ir laikraštis rašė, kad taip. Kuo tu čia dėta? Ko tu nespėjai? Ko tu galėjai nespėti?
– Nelaimingas tai nelaimingas, bet laikraštis ir abejoja. Matai – abejoja. O aš, gali sakyti, net neabejoju.
– Kad pats?
– Taigi, kad pats.
– Šitas? Šitas komikas, pašaipaila. Padūkėlis šitas pats?
– Tai va.
– Eik tu sau.
– Visi taip mano, kaip tu. Net ir aš norėčiau šitaip manyti.
– Bet iš kur tau dabar abejonė? Iš kur tu šitai ištraukei? Tas laikraštpalaikis?
– Ne ne, žurnaliūgas tai aš pažįstu – jiems tik kuo daugiau sumaišties, jiems tik kuo daugiau žibalo į ugnį. Bet man pats Arvydas…
– Pats Arvydas?
– Ne ne, žurnaliūgas tai aš pažįstu – jiems tik kuo daugiau sumaišties, jiems tik kuo daugiau žibalo į ugnį. Bet man pats Arvydas…
– Pats Arvydas?
– Taip. Taip taip. O kad jis ne toks jau padūkėlis, ne komikas tai man seniai ne naujiena. dar nuo bendrabučio laikų.
– Na tikrai – tau jis buvo didelis draugas, mes tai tik draugavom. Va Juozui, Algiui, va tau tai jis buvo labai artimas.
– Taip. Ir štai gal prieš kokį mėnesį užeina jis pas mane. Šiek tiek išgėręs, bet ne baisiai. Išviriau aš jam kavos, dar paklausiau, ar prie kavos nenorėtų ir nedidelės taurelės, atsakė, kad neblogai būtų. Išgėrė, pasiurbčiojo kavos ir pradėjo pasakot. Pasakotis. Sakė, kad seniai taip norėjo, bet vis susilaikydavo. Kažkaip ten pasidrovėdavo. O dabar jau nebegalėjo ištverti. Va. Prieš mėnesį kokį. „Va, Dana, – sako, – baigiu aš prieit liepto galą…“ – „Kas, – sakau, – yra, kokios čia tau dabar bėdos?“ – „Vaiko mane, baigia užjodyt arba, kaip dabar paaugliai pasakytų, baigia užknisti.“ – „Kas, – klausiu, – baigia?“ – „Mintys, – sako, – visokios kvailiausios mintys, Danute. Pats suprantu, kad tai nesąmonės, bet negaliu atsiginti, ir baigta. Na negaliu. Ir ne nuo šiandien, ir ne nuo vakar. Man rodos, kad aš niekada neturėjau ramios dienos. Gal aš kažkam kažkada esu padaręs kokią baisią kiaulystę ir dabar turiu atsiteisti? Net šitaip aš pagalvoju.“ Ilgai jis man šitaip kalbėjo, labai ilgai. „Niekam, – sako, – aš to nepasakoju, niekas nežino. Tik Zinkai, na tai kai ką prasitariu, Zinka kai ką tai žino, bet jau vaikai tai nieko. Visai. Bet štai tau, – sako, – nutariau išsipasakot. Su tavim, – sako, – man visada būdavo labai paprasta.“
– Prisimenu dar bendrabuty jūs fligely ilgiausiai šnekėdavot. Visi matydavo. Manydavo, kad burkuojat. Jūs nebuvot įsimylėję? Ar nebuvot?
– Ne. Bet prašnekėdavom tai valandas. Apie viską, bet ne burkuodavom. Būna ir taip.
– Būna, pasirodo, kad būna. O jis gi tada neatrodė, kaip dabar sakės, užvytas. Gi toks juokdarys. Mūsų kurse tik du tokie buvo – Algis ir jis.
– Aišku, kad neatrodė. Tai buvo seniai, mes buvom labai jauni, per daug jauni, kad mus kas galėtų vaikyti ar užvaikyti. Ir tie vijikai nebuvo tada tokie aršūs. O kad Arvydas ne juokdarys, tai aš žinojau seniausiai. Dar nuo tada. Juokdarys jis buvo tik dėl akių. Juokas jam buvo priedas. Priedanga, uždanga, gal net šarvas.
– Taip, bet kokios ten tos mintys. Mintys mintys, be minčių būna tik pagalys, tik baslys. O šiaip tai visi mes jų turim. Tik nubusk vidury nakties, pamatysi, kas bus. Prisiminsi, kas buvo bala žino kada, ko tu nebegali pataisyti. Ė, bra… Kas turi galvas, tas turi ir voveryčių galvose. Visokių visokių.
– Matai – visokių, voverytė voverytei nelygi. Arvydą vaikė kaltinimai – kaltas, kad žemė kažin kur dreba, kad potvyniai, kad katastrofos, kad ligos… Ir kad jis turi kažką daryti…
– Bet ar čia psichiatrams kokia naujiena? Eik pas psichą ir gydykis. Yra toks pasakymas – durnas, o nesigydai. Čia elementari psichopatologija.
– Nesijuok, Feliuk.
– Aš ir nesijuokiu, aš tik taip dabar pasakiau. Ką gali žinoti, gal ir prie manęs prisikabins koks brudas. Mano galva irgi, žinok…
– Jis manė, kad gali ką užkerėti, nužiūrėti.
– Net šitaip, tada jau nekas.
– Sakykim, pamato kirvį, ir jau tuo kirviu gali kas nors ką nukirsti. Pamato virvę, o ta gali kas nors ką pakarti. Einu, sako, žiūriu – prie gatvės žilvity kabo ilgas ilgas virvagalys. Ė, sakau, jau tuo kas nors ką pakars. Ką daryti? Pareinu namo, neramu baisiausiai, pasiimu peilį ir einu tos virvės nupjauti… Žinau, kad kvaila, bet negaliu neiti. Nors tu pasiusk. Taigi einu, virvė aukštokai, aš šokinėju prie jos su peiliu, tokie vaikūzai eina pro šalį, juokias: „Pasikart sugalvojai?“
– Betgi čia liga, čia aiškiai liga, reikėjo gydytis. Būtinai reikėjo gydytis.
– Jis ir bandė, tik niekas iš mūsiškių nežinojo, kad jis Naujojoj Vilnioj pragulėjo kelis mėnesius. Paskui dar vaikščiojo pas visokius. Šitą dalyką žinojo, žinoma, tik Zina. „Ir kas man iš to, – sakė Arvydas, – gydo injekcijom, tabletėm, kažkokiais dar šamarliakais, insulinais. Dar elektrošokais. Ką? Likimo tabletėm nenugalėsi, jei aš žinočiau, kad čia liga, pasveikčiau iš karto, bet jie negalėjo įrodyt, kad čia tik liga. Va.“ Buvo toks vienas protingas daktaras, Šimkūnas, rodos, buvo to pavardė, jis su Arvydu tik kalbėdavos, bet tas daktaras mirė.
– O kodėl netikėjo, kad liga: jei daktarai gydo, vadinas, liga. Ko dar bereikia. Čia ir yra įrodymas, juk kiti žmonės pasveiksta.
– Netikėjo jis daktarais. Vienas tik toks buvo, bet ir tas pats…
– Jei daktarai nepadėjo, tai gal galėjo padėt kunigai?
– Nepadėjo ir tie.
– Bet į bažnyčią tai, rodos, vaikščiodavo?
– Na vaikščiodavo. Bet sakė: „Nuo to man dar sunkiau.“
Arvydas tada man labai daug apie viską pasakojos. „O kiek metų, – sakė, – mane ėdė mintis, kad galiu nužudyt savo vaiką! Mat jį labai myliu. Prie Mindaugėlio aš, – sakė, – peilio į rankas neimdavau. Pasinaudojęs peiliu, nusimazgodavau rankas… Taip mazgojuos rankas ir po šiai dienai…“ Matai!
„Ir kiek man kraujo yra pagadinę visi tie „gulikai“. Einu, ir vis man šalia tako – ar skersai, ar pusny, ar baloj, ar baisiausioj atokaitoj – guli. Kad būtų kokios ligos ar traumos ištiktas, suprantama: kviesk greitąją, ir viskas. Palauk greitosios. Betgi čia, – sako, – matau aiškiausiai, kad prisirijęs… Ir ką daryti? Nei bėgti, nei rėkti. Nei miliciją (dabar tai policiją) šaukti, nei greitąją. Ir nei pačiam tokį begemotą kur tempti. Ką daryt – ir pareigūnus esu kvietęs, ir greitąją, ir pats tempęs. Prisitampiau aš su jais. Sakiau: vieną kartą – gana! Eisiu, praeisiu kaip visi. Žmonės sau eina, praeina, eina, kur jiems reikia. Ką jie gali padaryti? Žiūrėk – pakvietei policiją, o kol jinai atvažiavo, balvonas tas atsikėlė ir nusvyravo… Palieki durniaus vietoj. Eina žmonės, praeina, o aš negaliu taip praeiti, jei praeinu, tai vis tiek tenka grįžti… Gera buvo Gailestingajam samariečiui: jis tą gulintį gelbėjo iš meilės. O aš ne, aš ne iš meilės, aš iš nervų, aš dar ir pykdamas. Kiek kartų esu sau sakęs: baigta! Bet vis neištveriu. Čia mano liga? Tai kad ne, čia bausmė… Matyt, kad bausmė.“
Jam vis atrodė, kad kažkas iš jo laukia kažkokios pagalbos, net tie tolimiausiam pasaulio pakrašty po stichinių nelaimių. O kiek čia pat?! Na, eina, išgirsta ką nors riktelint. Pala? Ar tik nesišaukia, kad padėtum? Kas, kur? Ir kur tik jisai nelandžiojęs – ir po rūsius, ir savo, ir ne savo, po šiluminius koridorius, po apleistų namų griuvėsius. Stovėjo prie Antakalnio tilto toksai namas vaiduoklis kelerius metus, tai jis vis negalėdavęs pro jį praeiti „nepatikrinęs“. Ar kas nors ten tik nesigaluoja… Į rūsį, į antrą aukštą, į palėpę… „Užėjau, – sako, – kartą, žiūriu – ant laiptų butelis. Nudaužtas, o limonadas ar alus jame dar burbuliuoja, vadinas, ką tik padėtas, vadinas, kažkas ką tik praėjo… O „vaiduoklio“ rūsy tokie gultai, tokie čiužiniai. Gal vagių, gal šiaip valkatų.“
– Betgi turėjo būti baisu?
„Baisu, – sako, – labai baisu. Ypač kai teko kartą lįsti į kapo rūsį Rasose… Bet ką galėjau daryti? Žinojau, kad nei užmigsiu, nei kokio darbo galėsiu imtis, kol… Pareinu išsibaltinęs, Zina klausia, kur taip landžiojęs, atsakiau, kad savo rūsy bulves tvarkiau.“
Vaikytas jis ir po kapines, ir po miškus, ir po griovius, ir po patiltes…
– O ką nors rasdavo?
– Laimė, nieko nerasdavo. Ir būdavo baisiausiai laimingas, kad nerasdavo. „Lengvai atsidusdavau ir lėkdavau namo.“
– Bet žiūrėk, Dana, ar tau neatrodo, kad tai jo fantazijos?
– Tu taip manai?
– Ko gero. Miunhauzenas. Jis buvo geras Miunhauzenas.
– Kažin, Feliuk, kažin.
– Keista kažkaip – ar protingas žmogus negali taip imt pasipurtyt ir nusikratyt visų tų, kaip čia pasakius, demonų? Nusikratyt, ir baigta.
– Kai prie mūsų tie demonai neprisvilę, tai mums gera kalbėt. O tie, prie kurių prisvilę, matyt, negali. Nėra čia taip paprasta, būtų paprasta, neblūdinėtų tokie, kur nereikia ir kaip nereikia. Kaip Arvydas blūdinėjo. Pats su savim kariaudamas, nuo kitų juokeliais vis prisidenginėdamas. Anekdotais! Kiek anekdotų! Ir kaip mokėjo pasakot! Artistas.
– Tai jau – artistas. O tie visi juokai, tie visi anekdotai, matyt, tikrai buvo jo, kaip tu ir sakei, šarvas, savotiška jo gynyba. Taip taip. Prisimenu stojamuosius penkiasdešimt trečiųjų rugpjūtį. Aš tau dabar papasakosiu. Apgyvendino mus Čiurlionkėj.
– Prisimenu – Čiurlionio vienas buvo apgyvendinti visi stojantieji. Ir aš ten buvau.
– Na va. Kambarys mūsų didelis, lovų gal kokios aštuonios. Daugiau! Kambario vidury ilgas stalas. Mes, keli stojantieji, ir du kažkodėl neatostogaujantys trečiakursiai. Ekonomistai, kiek prisimenu. O gal ir teisininkai. Tokie pasipūtę, tokie išsičiustę. Vienas, rodos, šiaulietis, kitas kaunietis. Kodėl jie neatostogavo? Gal buvo kur įsidarbinę? O mes, suvažiavę stojamųjų, visi kaimiečiukai. Namų audimo švarkeliai, kelnės. Gal kurio ir geresnis buvo drabužėlis, gal. Priėjo prie vieno tie, pakėlė kelnių klešnę: „O, – sako, – kokia medžiaga, kokia medžiaga! Koks materijolas!“ Ir žvengia. „Per lietų su tokiom kelnėm labai gerai – parėjai, pasistatei…“
Bet prie mūsų su Arvydu nekibo. Ir manau todėl, kad patį pirmąjį vakarą Arvydas prie to ilgojo stalo, kai valgėm kas ką turėjom, suskėlė kelis anekdotus. Visi cha cha ir krinta aukštielninki. Ir tie gudročiai, ir tie. Anekdotai riebūs, Arvydas vėliau tokių nebepasakodavo, bent jau man nebeteko girdėti. Iš kur jis tokių buvo prisigraibęs? Va. Tie čiusnos mato – šitas, bra, ne pirštu penėtas. Ne ne. Ir nekibo. O kas su kitais darės? Su tokiuo Rafiku, dar su tokiuo žemaituku (tas stojo į geologiją). Ateina vieną vakarą dar su kitais dviem, irgi balažin kažkodėl neatostogaujančiais, vienas su baltu chalatu. „Čia, vyrai, – sako, – renkam dabar tokią komandą tokiam ypatingam krosui. Reikia labai gerų vyrų. Bet dabar dar patikrinsim jūsų sveikatą. Matom, kad pora iš jūsų labai labai tinka.“ Tai čia apie tą Rafiką ir tą žemaituką. Priėjo, paspaudė žąstų raumenis. „O, – sako „daktaras“, – kaip geležiniai!“ Rafailo pasirodė esančios labai stangrios strėnos. „Spyruoklės, tikros spyruoklės!“
Ir taip vieną vakarą įvyko „didysis krosas“. Ne vakarą, o jau naktį. Tokių „ypatingų“, tinkančių „didžiajam bėgimui“ buvo surasta gal septynetas ar aštuonetas. Ir, žinoma, patys organizatoriai. Nusirengę visi ligi pusės, kai kurie su trumpikėmis. Maršrutas: nuo Čiurlionio bendrabučio ligi Tauro, nuo Tauro gatve žemyn ligi Stalino prospekto, apsukus aikštę, prospektu ligi Gedimino kalno, tada vėl atgal ir dar kartą pakartoti viską iš pradžių… Na, pirmyn! Ir sportininkai nulapsėjo. Organizatoriai, žinoma, pabėgėjo tik ligi Tauro ir tada, nuduodami atsiliekančius, movė į šalį. O tie – tas Rafikas, tas žemaitukas, kiti – kaip nurodyta… Dvylikta valanda nakties! Pusnuogiai. Milicija ten apačioj juos iš karto ir „supakavo“.
Bet kai viskas galų gale išaiškėjo, tas žemaitukas parodė, kad jo rankelė tikrai geležinė. Vienam iš organizatorių, rodos, „daktarui“, dantelius jis praretino.
– O sakyk, kodėl tu pasakei, kad irgi pavėlavai, kad nespėjai? Apie ką tu?
– Gi jau sakiau – nespėjau pasikalbėti; prieš savaitę buvome mes susitikę, ir jis pasirodė man baisiai linksmas.
– Tai gerai.
– Nelabai. Jis, Feliuk, buvo per daug linksmas. Toks linksmas linksmas, ir staiga matau – tik žiūri kažkur į šalį. Staiga „išsijungia“. Vėl paskui lyg niekur nieko kalba su manim. Gal jis norėjo apie ką nors vėl išsipasakot, kaip tada anksčiau. Jam tada, rodos, buvo geriau pasidarę. Žinai, yra tokia nuomonėlė – „nieks nepasikeitė, bet va išsipasakojau ir lengviau pasidarė“.
– Žmonės taip kartais pasako.
– Ko gero, ir tada taip buvo, bet aš kažkodėl nesusigriebiau. Leidau praleidau pro šalį, reikėjo man pasiūlyti vėl išsikalbėti. Arba reikėjo man jam paskambint. Po to. Bet ilgai nedelsiant. O aš nepaskambinau. Kodėl? O ką aš bežinau kodėl?
– Tik jau tu, Dana, dabar nepradėk! Reikėjo – nereikėjo. Nepradėk. Be to, tu gi nieko tikrai nežinai. Tu tik spėlioji, kad jis pats, tik spėlioji. Va ir laikraštis sako – nelaimingas atsitikimas. Nelaimingas atsitikimas! Aš tai irgi taip manau.
– Bet kad ir laikraštis suabejojo, ten pabaigoj…
– Suvaikysi tu žurnaliūgas, tokiais atvejais jie spirga iš džiaugsmo. Tu gi pati sakei. Oi, Danute, tik nepradėk!
– Reikėjo gal su Zina pasikalbėti?
– O ką tu jai galėjai sakyti? „Zinka, man rodos, tavo vyras durniuoja“?
– Taip tai gal ne, bet vis tiek… Kad jį bala tą gyvenimėlį – nieko negali atsukti atgal.
– Negali, Danute, ko jau negali, tai negali. Ir, Danute, aš tau dar kartą sakau: tai buvo nelaimingas atsitikimas. Per laidotuves buvo gi ir kunigas, o prie savižudžio kunigas neis.
– Eis, ko jis neis, dabar nebe tie laikai. Seniau tai – paskaityk tik Karoblienės prisiminimus, baisu net ir pagalvoti.
– Palauk, sakei gi, kad kai susitikot, jis buvo linksmas. Juk taip?
– Per daug linksmas.
– O ar pagalvojai kodėl? Gal todėl, kad tų savo „demonų“ buvo jau nusikratęs? Ką tu žinai. Iš to smagumo gal ir padaugindavo… O kai kartelį smarkiau padaugino, tai ir… Tai ir atsitikimas.
Jie eina iš lėto, koja už kojos. Kaitra. Čia kaitra. Ir kapinėse tenai kaitra. Medy koks paukščiukas sučirpia, žmonių būrelis laukia tik greičiau apeigų pabaigos. O žemėmis užpilamoje dėžėje nebėra nieko, kas buvo.
Fėleksis tik dabar pastebėjo, kad tebelaiko tulpių puokštelę – valytojai į rankas kai iš karto nepadavė, tai ant kėdės palikt ir pamiršo.
– Kur dabar šitas man dėti?
– Parsinešk.
– Ne ne, namo tai jau nenešiu.
Ir jis švystelėjo gėles į upę. Pasroviui nuplaukė keturios tulpės.
2008. VII. 1
Lapkričio sodas
Jei į miestelį bažnyčion ar kitais reikalais ne važiuojam, o einam pėsčiom, tai traukiam po tiesumai. Pirmiausia per Šeško kiemą. Šeškai geri mūsų pažįstami ir kaimynai. Pažįstami mes ir su jų šuniuku, kai per tą jų kiemą einam, jis amteli tik dėl mados, o paskui šokinėja ir vizgina uodegą. Pats toks rudas su balta burnyte.
Tuojau pat už kiemo – sodas. Labai didelis. Tokio namų miško, manau, Šeškams ne vienas gal ir pavydi. Bet ką padarysi – kas draudžia ir pačiam tokį įsiveisti. Šiandien šis sodas pilkas, beveik jau be lapų, jame guli drungna migla. Tokia tiršta, kad tolimesnių obelų bematyti tik pilkšvi neryškūs siluetai.
Iš šitos pusės sodo pradžioje – stoginėlė. Paprasta, be sienų, bet po gerų malksnų stogu stovi stalas ir iš abiejų pusių suolai. Čia rudeniop būna spaudžiamos obuolių sultys, čia dažnai ir susėdama smagiai pasibūti prie uzbonėlio. Esu šičia prisėdęs ir ašen. Kartą tai jau visai rudenį. Buvo jau spalio gal pabaiga, bet dienelė giedri. Gera buvo pajaust tyčia lyg ir susigrąžintą vasarą. Nėjom į kambarį, sakėm – et, pabūkim dar čia. Kaimynas Jurgis grojo armonika polkas, valsus ir maršus, mano sesuo dainavo spalvingas dzūkiškas – iš kur tokių ir išmokusi, mes gi ne dzūkai – dainas, šeimininkas su ąsočiu vis ėjo į pirtį. Alų mat laikė pirty.
Visi mes turim tokių prisiminimų. Nedidelių, bet gražių. Ir žiūrėk – retkarčiais ima kokio iš tų ir įsireikia.
O Šeškas alaus pirtelėje nebelaiko. Kai po vienos nakties rado pirtelės spyną nudaužtą, alų visą išpiltą. „Man tai pikčiausia – na, įsilaužei įsilaužei, prisileisk, kiek tau reikia, prisigerk, kiek jau beišgali, ir eik sau. Bet mat ne – reikia dar ir kiaulystės, – kalbėjo mano tėvui senis. – Nežinau, kas tai padarė, ir nenoriu žinoti. Snargliai kokie, kas gi daugiau. Nors įtarti tai įtariu.“
Vėl ruduo. Jau vėlyvas, bet gana dar šiltas, nors ir pilkas. Eini taip, ne per labiausiai nusmurgęs – juk leidžiamės jau į metų dugną. O ten bus ir šio to kietesnio, į ką galėtume atsispirti. Vėl aukštyn, vėl į pavasarį. Yra žmonių, ir gana nemažai, kuriems visi gražumai visada tik priešaky. Arba jau praėję. Ir tik jokiais būdais ne dabar, ne šiandien.
Prie stoginėlės kampo, matau, stovi Šeškas. Rankas už nugaros susimetęs, žiūri į sodo gilumą, rodos, toks labai labai rimtas. Šiaip tai jo galva visada visokių vėjų pilna. Kaimynas Zilpuris sakydavo: „Oi, tas mūsų Šeškas, oi, tas Šeškas, oi, pramaniūgas…“
Amteli baltaburnis šuniukas, ir senis atsigręžia.
– Sveiki, dėde Juozai, kaip gyvenat?
– Sveikas sveikas, Aliuk. Kaip gyvenu? O kaip kitaip aš galėčiau gyvent – tik gerai. O pats kur šiauši?
Tvirtai pasispaudžiam delnus.
– Aš tai į miestelį, reikia vinių, dar visokių niekų.
– Aha. Patiko tau kaime, nebenori į savo tą miestą?
– Kol kas čia. O jūs, dėde, ką dabar ten užmatėt?
– Nieko neužmačiau, ką čia labai užmatysi. Toks rūkas, tik rūkas. Ar labai skubinies?
– Ne, laiko lig sočiai, dargi nėra nė dvylikės.
– Tada prisėsk.
Senis rankoje laiko didelį pageltusį sūrio gabalą. Pastebėjęs, kad mano žvilgsnis per tą sūrį nuslydo, tarė:
– Gi duočiau ir tau, bet ar tavo dantims? Mano tai va.
Ir Šeškas išsišiepė. Tik sublizgėjo balti ir lygūs.
– Nežinau aš, Aliuk, kas yra dantistas. Na, kad toks daktaras yra, žinau, bet man tai jo niekada neprisireikė. Tokia mūsų familija. Atsimenu, dar smarkiai seniau – stovim keli bernai Pakamačiuos per gegužinę, rūkom sau. Kažkas pasijuokė iš Savicko Lievano. Kad jo pana nei šiokia, nei tokia paukštytė. Aš gal kiek ir tiesiau, ir smarkiau pasakiau, ir savo dantis labiau kiek parodžiau. Tai Lievaniukas kad dės man į šituos. Bet pats ir susirietė… Kaip į geležis, bra… Pala, aš tau sūrio gal čia patrupinsiu, kur čia man peilis?
Paplekšeno sau per kišenes.
– Va.
Ir, pasidėjęs tą jau beveik suakmenėjusį sūrį ant stalo, pradėjo smulkint.
– Tai matai, Aliuk, koks gražus buvo šių metų ruduo.
– Iš tiesų, dėde, ne kasmet toksai pasitaiko. Va jau lapkritis, o kaip šilta. Nei tų baisių lietų, nei ko.
– Je, čia man, vaikeli, kai kas – gal Dievas, gal nežinau kas tokį uždovanojo. Kaip paskutinį. Kad pasižiūrėčiau ir atsižiūrėčiau.
– Na ką jūs, dėde, negi prastai jaučiatės? Gi nesat toks labai senas.
– Ne prastai, bet… Bet jau. Ir kas, kad ne taip baisiai senas. Šituos dalykuos eilė savotiška. Čia ne taip, kaip kad seniau kooperatyve prie geresnės prekės nė vienai miestelio bobai nieks be eilės neleisdavo užlįsti. Čia, bra, ne.
– Ką jūs, ką jūs, – bandau prieštarauti. Kas čia tam Šeškui dabar?
– Žinau, vaikeli, gerai žinau. Mūsų familija jau tokia, viską iš anksto nujaučia. Ir tip top. Va mano tėtušis – ir sveikas, ir stiprus buvo, bet kartą, valgėm taip ramiai pusryčius, jis ir pasakė: vaikai, po porio savaičių manęs nebebus… Pasižiūrėjom tik vieni į kitus, brolis Rapolas dar pasijuokė. Ir ką tu manai? Maždaug kaip jis ir sakė – irgi valgom, tik jau vakarienę. Buvom baigę suvežti dobilus. Srebiam sau rūgštų pieną su bulvėm, tėvas sakydavo, kad tai bais sveikas maistas, kažkas net šimto metų sulaukęs šitaip valgydamas, srebiam, o tėvas tiktai padėjo šaukštą, šypt mums, atsikėlė, nuėjo seklyčion, atsigulė ir numirė. Štai šitaip… Gali tu galvoti, ką nori, bet va. Bet va!
Šeškas kiek patylėjo, o man nebėr ką sakyti.
– Taip taip, – tęsė jis, – jaučiu jau, kad man šis ruduo paskutinis. Gal dėl to, kad šitokio gražumėlio.
Paskutinis paskutinis, o kas dažnai taip nepasako, kam dažnai taip į galvą nešauna? Gal jau ruduo paskutinis, gal vasara, gal suėjimas koks ar dar kas? Ypač jei dar esi kiek vyresnis. O tu gi, žiūrėk, kaip šitą akmenį dar pjaustai, kaip skaldai – net žiežirbos eina. Stiprūs dantys, rankos kaip replės, pats visas tvirtas, tai kas, kad pasausęs. Ne, tau dar ne laikas. Bet dėl to paskutinio tai jau žinai, bus ir paskutinis.
– Ak, – sako Šeškas, – alus man geras buvo išėjęs, bet kad nebeturiu. Steponas su savo viršininkais buvo atvažiavęs – su direktorium, dar su tokiais dviem. Gėrėm ir išgėrėm. Nepratę anie prie mūsų alaus, galvoja – ką čia reiškia alus, stiklinę po stiklinės, stiklinę po stiklinės, o žiūri, kad jau… Tas vienas tai visiškai, pradėjo dainuoti kaip teatre, kaip toj ten operoj. Nebekalba, o dainuoja… Eik tu sau… Linksmi žmonės. Ko jauniems nebūti linksmiems. Ir aš pats nebuvau liurbis. Oi, ne.
Sėdim tik dviese prie didelio stalo, sodo migla lyg ir nori pradėti retėti.
– Tai mat, – sako Šeškas, – buvai buvai, kol buvai. Ir nebebūsi. Ir jau niekad.
Suplakdamas sparnais, staiga pralėkė karvelis. Karveliai mat šitaip parodo, kad ir jie šaunūs paukščiai.
– Betgi sako, kad taip nebus – kad niekad, kad suvis tai neišnyksim. Nuo senų senovės ir visur gi šitaip, – sakau aš.
– Sako sako, kiek tokių sakymų mes klausę ir prisiklausę. O kas žino, kas patikrino? Tie patys sakytojai taip jau ir galvoja, kaip sako? Tikriausiai. Ir reikia jiems taip sakyti – taip mokyti, taip įpratę, taip įsitikinę, taip jų protai jiems šviečia. Bet nieks nebeparėjo numiręs ir neapsakė, kaip tenai kas.
– Nebeparėjo.
– O kad jau taip, na kad kažkas ir yra, tai ar mes ten matysim ką, ar ką girdėsim? Kaip mes ten atrodysim? Bus koks mūsų paveikslas ar nebus? Tave aš dabar matau, mane tu matai, o ten?
Iškart man prisiminė Šešiapūdžio ir Izidoriaus Krukelio disputas apie sielą – tai išeina lyg koks garas nuo barščių…
– Ko tu juokies?
– A, taip sau, prisiminiau vieną tokį…
– Pasakyk ir man.
– Tiek to, dėde Juozai, buvo kitados toks rašytojas, labai mėgo juokelius krėsti, tiek to.
– Ak, rašytojai rašytojai, kalbėtojai kalbėtojai! Kalba kalba, šneka šneka, kaip jau sakiau – toks jų amatas. Aiškina aiškina, bet, ilgą virvę bevydamas, pats susivysi. Jei ilgai šnekėsi, vis tiek nusišnekėsi.
Sunku man čia jam prieštarauti, tyliu ir klausaus.
– Va dėl tos išvaizdos – jei jau taip, tai aš gi norėsiu pasimatyt su saviškiais, ten jų nuo seniausiai pilna. Kaip aš juos tarp baisybės kitų susirasiu? Kur jie?
– Ten, sako, bus pagal teisybę.
– Gal, bet man tai pirmiausia rūpės saviškiai. Ko tie žmonės taip veržias į dangų? Ko? Nagi kad susitiktų su saviškiais. Juk tik dėl to, negi…
Ir senis tuoj užsičiaupė, tuo užkirsdamas kelią įkandin atgriūvančiam sekančiam žodžiui, kurio reikėjo verčiau nesakyti. Mat kas pagalvota – tai viena, o kas pasakyta – visai jau kas kita. Kiek patylėjęs tęsė:
– O, kai jau susitiktume su savais, tada tai pasišnekėtume, tada tai jau. Ką kita galėtume veikti? Darbų gi tenai gal nebebūtų. Nei ten arklių, nei akėčių, nei pūdymų. Tik debesų debesys. Tuos ten akėtum? Kuo ten akėtum? Ne, man rodos, beliktų tiktai šnekėtis. O bra! Bet gal nusibostų. Taip visą laiką, taip visą laiką. Ten, sako, nėr pabaigos. Pagaliau kas ir iš tų kalbų – kas buvo, pražuvo, ką beiškalbėsi, ką bepakeisi? Dar kad tik nepradėtume rietis – juk visko esam vieni kitiems pridirbę. Ak, tu man toks, tu Petrą Ratkų, vaikams matant, nušovei, o tu Zabielas… Kaip pradės kultis – tu man šitaip, o aš tau šitaip. O kas mano alų pirtelėj išlaistė? Ar tik ne jūs?
Čia Šeškas nusijuokė.
– Gal ten tokie dalykai niekam jau neberūpi?
– Gal. Bet kas ten tada? Na kas? O gal iš tenai ir aš pasaulio galėčiau daugiau pamatyti? Interesinga man būtų. Dabar tai toliausiai esu nusiklausęs tik lig Rygos. Su obuoliais, su kaukozo teliukais.
Dabar Šeškas galvą pakraipė jau kiek linksmėliau. Grybštelėjo geležiniais dantim sūrio.
– A, man teko skaityti ir aš žinau, kad yra tokie, kaip jie ten – spiritistai, – tie dvasias moka iškviesdinėti, kalbas tenai su jom. O gal dar ir mato. Susižino kažkaip ten su anuo pasauliu. Girdėjai apie šitokius?
– Žinoma.
– Kaip negirdėsi – tu gi mokytas. Bet ar tiki?
– Ne.
– Ir aš ne. Bet va Jurgis, ne šitas Jurgis, mūsų kaimynas, bet Patkauskas iš Brenčių, mano gi brolėnas, baisus knygų knislius, buvo kartą atsinešęs tokią knygelę, prie Smetonos dar leistą. Žiūrėk, sako, čia apie spiritistus moksliškai… Ir ką tu – moksliškai ten, bra. Man rodos, kad dar ir kunigų vyresnybės kažkaip ten patvirtinta. O ką tu pasakysi?
– Nieko. Visokių, dėde Juozai, yra ir kunigų, ir jų vyresnybių.
– Visokių visokių, man tai kartais jų ir gaila – malonūs, gražūs, kiti dar tokie jauni, o vargsta su moterytėm… Sušilę suplukę vasarom, ypač per karščius ir atlaidus. Daug kas sako, kad jie dykaduoniai. Eik tu sau – pabūk tu toksai dykaduonis, pabūk, kad gudrus, daugiau nebenorėsi. Ė, o ką tu manai apie skaistyklą? Ką? Ruskis, kiek žinau, tokios nepripažįsta. O ruskis kai jau tiki, tai tiki. Seniau baisiausiai tikėjo. Tai tik dabar jis savo cerkves griauna ir mūsų žmonėm liepia iš bažnyčių daryt sandėlius. Sūnus man sakė, kad Vilniuj dabar taip – kelios bažnyčios paverstos sandėliais. Tu gi buvęs vilnietis, kaip tenai iš tikrųjų?
– Taip, dėde, ir ne viena.
– Matai, kas daros. Ė, aš dar apie tą skaistyklą – liuteriai ir bambizai, tie irgi skaistyklos nepripažįsta. Betgi ir jie Bibliją išblusinėję, kiek man žinoma, tai baisiausiai. Ligi paskutinio šapelio. Štai kas.
Šeškas nutilo, bet nesulaukęs, kad aš jo abejones dėl skaistyklos ar patvirtinčiau, ar paneigčiau – aš gi tikrai apie tuos dalykus neišmanau – nelabai linksmu balsu tęsė:
– Ir man dar kartais, ne kartais, o gan dažnai atrodo, kad nieko ten nėr – nei skaistyklos, nei nieko. Nieko. Še tau… Gulėsi grabe gražiai aptaisytas ir net nežinosi, kad toks gražus. Patamsių patamsy, kol sukirmysi.
– Nežinau, dėde Juozai, gal ir nėr. Bet gal ir yr.
– Tai ir būk tu žmogus gudrus kad nori. Va dirbai dirbai, plūkeis plūkeis, gyvenai gyvenai – ir piš?! Ką?! Su savo žmonėm susigyvenai, susibuvai – ir piš?!
– Betgi jūs, rodos, tikintis?
– Rodos, taip, – senis patraukė pečiais.
– Na mat.
– Tikintis tai tikintis, kaip čia tau geriau pasakius – kad man, vaikeli, kitaip neišeina. Kartais net pagalvoju, kad būtų geriau netikėti. Gyventum sau, ir baigta. Ir kas čia tokio. Tas yra, to nėra. Ko tau daugiau? Bet va žiūriu – kad ir ta pati obelė. Auga medis, ima ir auga. O kodėl jis toks auga? Pavasariais žydi, paskiau iš tų žiedų obuoliukai, dar paskiau obuoliai. Kad drėgna ir šilta? Bet ir liepai drėgna ir šilta, o iš jos liepžiedžių tik arbata išeina. Gera arbata, sveika. O obuolių – ne. Ir va vėl – iš šitos obelės tokie obuoliai, iš anos kitokie – čia papinkos, ten antanupkos. Ir griežtai. Kaip čia tas obuolys? Lyg ir iš nieko. Lyg ir iš nieko… Bet ėmė ir išaugo. Kodėl taip? Sako – gamta. Gamta tai gamta, na, sakykim, gerai – gamta, bet kas jai tokį nurodymą davęs? Pati sau? Iš kur ji tada tokia? Kažkas yra, matyt, sutvarkęs, yra tvarkytojas, galvok, ką nori, sakyk, ką nori, bet be protelio čia nė iš vietos. Kaip tas Digrio Balys sako: yra „artiktas“. Taip jis vadina architektą. Sudarytoją, sumanytoją. Ir taip pasiutiškai visai visur, kur tik tu pasisuksi, kur tik pasižiūrėsi. Man tai, kai tik taip pradedu galvot, net negera pasidaro. Kodėl kai kur taip surikiuota, kad tik, kaip tas sako, plaukai šiaušias… Arba – kodėl čia visur tiek visokios bezabrazijos. Va starkas sukas lig pačių beveik debesų, o kurmis durnelis turi po žeme landžiot. Ir dar beveik aklas su visokiais sliekais ir vabalais vajavotis. Arba visokie šūdvabaliai ten. Ar musės, ar uodai, ar vėl koks bjaurus gyvis. Ką? Negi yra dar vienas „artiktas“? Kaip dabar čia?
– Pasakos gi sako, kad vienus sukūrė Dievas, o kitus – velnias. Taip.
– Ė, pasakos yra pasakos, gražu pasiklausyti. Bet kad ir vaikai pasakų nebepripažįsta. Mūsų Sauliukui anądien sakau – būk geras, kitaip Kalėdų senelis nieko tau neatneš. Nėr Kalėdų senelio, – sako jis man. Nėr, jūs viską sutaisot. Gudrūs dabar vaikai. Ak, jis man tada ir kitaip dar pasakė, tik aš nenoriu dabar tau…
Žiūri jis į mane, jo akys pilkos, bet švytinčios.
– Galiu aš čia zaunyt kiek noriu, – sako jis, – kas iš to. Ir visi juk ir apie tuos augalus, apie vabalus, apie paukštelius lygiai taip pat nuo kadų kadžios galvoja. Visai visi kaip ir aš. Ir nieko mes neišgalvojam. Gal gudresniems ir geriau išeina. Gudresniems gal, bet man ir į mane panašiems – ne. Dantys mano, tie tai jau stiprūs, bet ne galvelė.
Smagiai senis tą savo galvelę papurtė ir nusijuokė:
– Gučas čia man, kai mums panašiai taip iš kalbos išėjo ir aš pasakiau apie bezabraziją, tai jis: „Je je, tau vis negerai, o kad jau tu būtum pasaulę tvėręs, tai oi oi, kokie būtų buvę visur gražumai – nei tau musių, nei tarakonų. Gal ir oro nebūtų reikėję gadinti…“ Galvočius tas Gučas.
Pritariu Šeškui, pritariu Gučui ir čiulpčioju sūrio skeveldrą, tokią tikrai bent jau ne mano dantims.
– Labai čia tiktų alus, bet kad nebeturiu, ateik per Kalėdas.
– Gerai, – sakau, – bet gal ir jūs pas mus pasirodysit.
– Sunkiau – suvažiuos gi biržiečiai, Steponas atlėks. Čia pas mus per šventes nėr vietos kur nukrist obuoliui. Mažųjų šitokia kirbinė.
Bet jam kažkokia mintis vis dar neduoda ramybės ir prašosi pagarsinama.
– Klausykis, Aliuk, sakykim, kad yra tas, anot Balio, „artiktas“. „Artiktas“ yra, bet iš kur jis pats? Va. Iš kur jis pats? Tą „artiktą“ sukūrė dar kitas? O tą kitą – vėl kitas? O tas…
– Taip, dėde Juozai, čia gal nieks negalės nei paaiškint, nei atsakyti. Dideli mokslinčiai – na tie, kurie apie šitą ir ne šitą pasaulį savo dideles galvas suka, aiškinas, prikalba visko, pričiulba, bet taip striukai drūtai, kad niekam paskiau nereikėtų nei klaust, nei perklaust, nežinau… Gal… Bet jau mes – jūs kad ir visko matęs, patyręs, aš kad ir kiek, kaip sakoma, apsitrynęs – mes nieko neišsiaiškinsim.
– O kad alaus dar turėčiau? Kad taip prie uzbonėlio? Ką?
– Na tada gal. Tada jau gal. Tada jau ir mes duotume kokių vertingų patarimų.
Smagu, labai smagu mums pasidarė, rūkas lyg ir praskydo.
– Ir man dar štai kas atrodo – būtų daug prasčiau, jei nebūtų ko nors, kas žiūrėtų iš aukščiau, – sako senis. – Dabar tai lyg ir drąsiau, lyg ir ką… Vis jau. Aš ne koks kiškis, aš geras šeškas, oi, geras. Bet ir man kartais pastiprinimo ima ir įsireikia. Eik tu sau, kaip būna kartais gerai, kad būni ne vienas. Arba vėl, žiūrėk, įsinori kam nors pakiaulavoti, taip įsinori, kad eik tu sau, bet – stop! Mato gi tave kiaurai kažkas – stop! Ar tau taip, Aliuk, neatrodo?
– Atrodo.
– Na mat, tu gi ir jaunas, ir mokytas, taip sakant.
Į sodo galą nusileido varnų būrys, tik kvar kvar, tik kvar kvar. Gal ir jos ten svarsto apie aną karalystę. Kas čia gali žinoti. O gal tokia yra ir joms? Ar čia tik mūsų privilegija? Kuo jau čia labai aš už varną geresnis? Įmesti mes į pasaulį, varnele, ir tu, ir aš, ir mes visi. Labai jau tu norėjai būt varna? Na tik jau, na tik jau.
Štai kaip visko gali prisigalvoti, nors ir neįkaušęs, o tik sūrio pagraužęs.
Varnos pro miglą, o ji dar neišsisklaidžiusi, kaip kokios tamsios dvasios.
Lyg apsaugodamas, kad dar labiau, tai kas, kad ir sau, nenusišnekėčiau, Šeškas vėl sako:
– Bet man, tokiam žemės vabalui, tai sekės. Sekės. Gražiai man gyvenimas klojos. Ir va štai dar šitas paskutinis ruduo koks!
Nemirė Šeškas nei tą rudenį, nei žiemą, nei pavasarį, nei vasarą. Vaikšto sau po namus, šį bei tą dirbinėja, toks, toks debesėlis nuo jo vis atsiskiria. Bet tai ne dūšelė, o cigaretės dūmas. Sūnus jam gerų nuperka, šiaip tai senis, taupus būdamas, tokių brangių neperka. Susitinkam retkarčiais, pasišnekam, bet apie tą, kaip jis sakė, „paskutinį“ nė žodžio.
Ir kai jau vėl atėjo ruduo, kai praėjo ir tas, kai jau artėjo Kalėdos, vėl, eidamas per kiemą, susitikau Šešką. Grįžta pakūręs pirtį.
– Na, – sakau, – dėde Juozai, tai nebuvo anas gražus ruduo jums paskutinis.
Jis tik nusijuokė.
– Nebuvo, vaikeli, ne mums, pasirodo, žinoti, kada kur kas. Yra kas jau tvarko, tai ir patvarko. Ir nereikia gal kištis. Ir nereikia per daug šnekėti.
Pro žilus barzdos šerius švietė dantisto nematę dantys.
Algirdas Pocius. Spengianti tyla
2010 m. Nr. 8–9
Atsirėmusi į šulinio rentinį, Julija skausmingu žvilgsniu išlydėjo baltą automobilį, kuris neskubėdamas tolo siauru sodybos keliuku. Netrukus mašina pasiekė vieškelį, pasuko į Vilniaus pusę ir, lydima dulkių debesėlio, greitai dingo iš akių. Moteris nubraukė ištryškusias ašaras. Ji visuomet susigraudendavo atsisveikindama su vieninteliu broliu. Labai didžiavosi juo, nes jis Vilniuje buvo pamokslininkas, universiteto docentas. Tas žodis jai įstrigo į atmintį ir skambėjo tiek pat garbingai kaip „Prezidentas“. Šiandien atsisveikinant gal labiau dilgtelėjo sesers širdį vien dėl to, kad per paskutinį pokalbį troboje Julija susiginčijo su broliu ir šiurkščiai pasakė, kad miestas jos netraukia, o iš tėviškės niekada neišvažiuos. Čia numirs. Taip ir pasakė. Brolis docentas įdėmiai pasižiūrėjo į jos akis, lyg pasitikrindamas, ar vargšė sesuo rimtai apgalvojo tokius žodžius. Jo žvilgsnis akimirkai stabtelėjo ir ant klausos aparato, kuris buvo uždėtas ant dešinės sesers ausies. Šį naujausią išradimą docentas atvežė iš Vilniaus, nors pažįstamas gydytojas skeptiškai perspėjo: jei pažeistas klausos nervas, sunku tikėtis sėkmės.
Julija, kai tik baltoji brolio mašinėlė pasislėpė už rugių lauko, klausos aparatą nuėmė nuo ausies ir įsikišo į megztinio kišenę. Su juo moteris nepajuto ryškaus pagerėjimo. Spengianti tyla nuo jos neatsitraukė. Nebetikėjo, kad kas nors jai dar gali padėti. Iš bėdos Julija gelbėjosi kitu būdu, kurį jau buvo išbandžiusi ne vieną kartą. Savo megztinio plačioje kišenėje nešiodavosi bloknotėlį ir pieštuką. Jei į sodybą užklysdavo laiškininkė ar kitas nepažįstamas žmogus ir imdavo kažko klausti, moteris atkišdavo bloknotėlį ir paprašydavo užrašyti. Skaityti Julija mokėjo. Buvo pramokusi nutolusiais jaunystės metais. Broliui docentui retkarčiais parašydavo laišką. Dažniausiai priekaištavo, kad ją pamiršo ir neaplanko. Jos laiškai būdavo savotiški, su įvairiais nukrypimais. Dėl to brolelis nesistebėjo, nes, gyvenant spengiančioje tyloje ir vienatvėje, pasikeičia žmogaus mąstymas ir gyvenimo supratimas. Pradeda kamuoti įvairūs įtarinėjimai ir baimės. Vienu metu Julijai atrodė, kad naktimis kažkas vaikšto apie jos namą. Nors buvo apkurtusi, bet pasakojo, kad girdi, kaip pastogėje kažkas brazda. Artimiausia kaimynė Albertina tik pasijuokdavo iš tokių jos nuogąstavimų.
Žinodama savo negalią, Julija ėmė vengti svetimų žmonių. Nežinojo, kaip su jais bendrauti. Bijojo, kad jie gali pasišaipyti. Atsiskyrusi nuo platesnio pasaulio, ji gerai jautėsi tik savo sodyboje. Čia buvo jos maža valstybė. Kas dėjosi už jos ribų, ji nelabai ir domėjosi. Julijos geriausi draugai ir sargybiniai buvo du maži šuneliai – vienas juodas, kitas rudas. Jie lydėjo šeimininkę jos darbuose ir pasivaikščiojimuose, o naktį miegodavo ant kilimėlio šalia jos lovos. Šuneliai dažnai pavaduodavo nusilpusią moteriškės klausą. Jie pirmieji išgirsdavo svetimus žingsnius kieme ir imdavo taip triukšmingai loti, kad Julija tuoj puldavo prie lango pasižiūrėti. Jei kieme pasirodė laiškininkė ar kaimynė Albertina, ji nušlepsėdavo į verandą atrakinti durų.
Už ištikimybę ir paklusnumą moteris savo sargybinius labai mylėjo ir lepino. Dažnai tai vieną, tai kitą šunelį pasisodindavo į skreitą, glostydavo ir kalbindavo tarsi mažą vaiką. Jie žvelgdavo į šeimininkę tokiomis meiliomis ir atsidavusiomis akelėmis, kurios be žodžių pasakydavo apie geriausius jų jausmus.
Julija niekam nesiskundė savo likimu, savo negalia. Ji gėdijosi apie tai kalbėti. Tik patiems artimiausiems – broleliui docentui ir kaimynei Albertinai – ji atvirai pasiguosdavo, o kai kada ir apsiverkdavo. Geriausiai ją apramindavo priprasta tėviškės aplinka: kiemo ir sodo medžiai, juose iškelti inkilai, o pavasarį parskrendantys paukščiai, darželio gėlės ir paupio pievų žolynai. Išmoko gyventi vienišės gyvenimą. Net senovišką didelį, apvalų laikrodį, pakabintą ant galinės kambario sienos, ji laikė beveik savo draugu. Vaikščiodama po kambarį, dažnai į jį žvilgčiojo. Nepailstantis laiko darbininkas jai buvo tarsi gyvas padaras, kuris pasakydavo, kada vėlyvą vakarą klotis patalą poilsiui, o rytais – kada šokti iš lovos. Bet jis negalėdavo paguosti, kai širdį užguldavo neviltis ir skausmas. Julija negalėjo rasti atsakymo į kamavusius skaudžius klausimus. Kodėl likimas taip anksti atėmė tėvus, o klastinga liga ją užpuolė ir sužalojo? Kuo aš nusikaltau, kad gyvenimas mane taip nuskriaudė? Kodėl aš vieniša ir tikriausiai niekas manęs nebepamils? Į tuos klausimus atsakymų nežinojo.
Nevilties valandėles Julija stengėsi įvairiais būdais nustumti į šalį, užmušti darbais. Dažnai, lydima šunelių, išeidavo pavaikštinėti į žydinčias paupio pievas. Nepastebimai skaudus akmuo nuslinkdavo nuo širdies. Bet ne visada pasisekdavo. Neviltis laikėsi įsikibusi į jos sielą. Tą suprato ir jos vienintelis brolelis. Pastarąjį kartą atvažiavęs su dovanomis, jis tikriausiai ti-kėjo, kad televizorius paįvairins monotonišką sesers kasdienybę. Jis ilgai įtikinėjo Juliją, kad ne tik garsai, bet ir rodomi vaizdai gali būti labai įdomūs.
Julija iš pradžių į televizorių žiūrėjo įtariai. Manė, kad nepajėgs su juo susikalbėti. Bet brolelio pamokyta ir kaimynei Albertinai padedant, ji palaipsniui išmoko valdyti televizijos programas. Išsiaiškino, kada žinių laidos, diskusijos, o kada jaunų mergelių linksmybės. Ji mėgo šokinėti iš vienos programos į kitą. Tarsi ieškojo, kas jai prakalbės tokiais žodžiais, kuriuos aiškiai girdės ir supras. Nors nemėgo klausos aparato, jai atrodė, kad jis tik spaudžia ausį, bet retkarčiais šaukdavosi ir jo pagalbos. Ypač kai žinias skaitydavo jai patikęs jaunas, švelnių veido bruožų pranešėjas. Stengėsi nepraleisti jo laidų. Julijai atrodė, kad jis žiūri į jos akis ir kalba tik jai vienai. Moteris taip stipriai susižavėjo šiuo jaunuoliu, kad vieną naktį susapnavo keistą sapną. Jai pasivaideno, kad žavusis pranešėjas prisiartino prie jos lovos ir atsigulė greta. Jis apkabino Juliją ir pabučiavo. Moteris net per miegus sudrebėjo ir pabudo. Apsižvalgė, o aplinkui nieko nėra, tik apkabinta pagalvė. Tą dieną Julija buvo laimingesnė, dažnai prisimindavo keistą sapną ir gailėjosi, kad jis taip greitai baigėsi.
Bet buvo laidų, kurios Juliją išgąsdindavo ir prislėgdavo. Ji negalėjo suprasti, kodėl rimti vyrai, susėdę pasikalbėti, paskui taip įsiaudrina ir ima karštai ginčytis. Po vienos tokios laidos Julijai pasirodė, kad Lietuvai yra iškilęs kažkoks didelis pavojus, apie kurį ji dar nežino. Susijaudinusi nubėgo pas kaimynę Albertiną išsiaiškinti. Kaimynė tik smagiai pasijuokė ir nuramino:
– Tu nekreipk dėmesio į besiginčijančius. Toks jų darbas. Geriau paieškok laidų, kuriose šokama ir dainuojama.
Julija grįžo namo gerokai suglumusi. Žinoma, kaimynė gera moteris, bet stačiokė ir vargu ar ji gerai žino, kas pasaulyje dedasi.
Kitą vakarą pati ponia Albertina susiruošė į svečius pas Juliją. Jai knietėjo pasižiūrėti, kurios televizorius geriau rodo. Gal vilniškis docentas atvežė kokį ypatingą aparatą.
Moterys susėdo greta ant kėdžių priešais šviečiančią, mirgančią dovaną. Albertina buvo ne tik gera kaimynė, bet dažnai Julijai paaiškindavo ir tai, ką ji ne taip išgirdo ar nesuprato. Kai kas net stebėjosi, kaip šios dvi moterys sugeba taip puikiai susikalbėti.
Po įprastų žinių Julija jau bandė pasikelti ir pasiūlė viešniai išgerti arbatos, bet Albertina ją sulaikė:
– Neskubėk. Dar bus kriminalinė kronika. Sėskis.
Šį laidos pridurką kaimynė mėgo, niekada nepraleisdavo. O Julija tų laidų bijojo. Jau buvo įsitikinusi, kad per jas galima pamatyti ir baisių dalykų.
Tą vakarą kriminalinė kronika prasidėjo gana ramiai. Papasakojo apie Kaune sučiuptus vagišius, apie pajūrio kontrabandininkus. Bet po to staiga – siaubinga avarija greitkelyje netoli Elektrėnų. Sumirgėjusiame ekrane pasirodė į griovį nuvirtęs didžiulis sunkvežimis. Jis gulėjo ratais į viršų. Šalikelėje matėsi visiškai suknežinta balta mašinėlė, apie kurią vaikščiojo policininkas.
Šis vaizdas iš karto smigtelėjo į Julijos širdį. Juk sulamdytas automobiliukas toks pat kaip brolelio docento. Persmelkta blogos nuojautos, ji negalėjo atitraukti akių nuo pamatyto vaizdo. Gal ta mašina ne brolelio? Juk panašių Lietuvoje ne viena. Už tos minties kabinosi, kaip už tvoros kuolo. Bet kai sanitarai nuo pakelės žolyno pakėlė žuvusį, juodu kostiumu apsivilkusį žilstelėjusį vyriškį, ji nebeišlaikė ir sukliko:
– Ten mano brolelis! O Dieve! Jis žuvo! Aš atpažįstu – ten jis! Nebėra mano brolelio! Albertina, juk tu matei?! Jis žuvo!
Kaimynė bandė raminti, perkalbėti, bet nesėkmingai. Nebesutramdomo isteriško priepuolio apimta, Julija klykė be perstojo: žuvo mano brolelis! Jei nebėra brolelio ir aš nebegyvensiu! Dieve! Dieve!
Į kilusį košmarišką triukšmą įsijungė ir du šeimininkės šuneliai. Pergąsdinti Julijos dejavimo ir klyksmo, jie ėmė loti ir kaukti.
Albertina blaškėsi po kambarį, nebežinodama ko stvertis. Dar labiau išsigando, kai pamatė, kaip išblyško Julijos veidas ir merkėsi jos akys. Atrodė, kad moteris tuoj praras sąmonę. Albertina pabandė ją gaivinti šaltu vandeniu, bet vanduo nebepadėjo. Suglebusią moterį vargais negalais paguldė ant lovos. Atsitraukusi nuo jos, Albertina išbėgo į verandą ir mobiliuoju telefonu paskambino į rajono greitosios pagalbos stotį.
– Paskubėkit! Žmogus tarp gyvybės ir mirties! – girdėjosi ryžtingas jos balsas. Stotis pažadėjo pagalbą.
Kol Albertina sukosi apie suglebusią kaimynę, praėjo gal pusvalandis, o gal kiek daugiau – į kiemą tyliai įriedėjo greitosios pagalbos autobusiukas. Į kambarį įžengusiems dviem sanitarams Albertina pritildytu balsu, tarsi ligonė būtų atgavusi klausą, paaiškino, kas čia nutiko. Vyrai baltais chalatais atidžiau pasižiūrėjo į keistą ligonę, gulinčią ant lovos. Retkarčiais ji pramerkdavo akis ir apsiblaususiu žvilgsniu permesdavo kambarį. Buvo neaišku, ar ji ką nors matė.
Kai sanitarai pabandė ligonę paguldyti ant neštuvų, ji pasipriešino:
– Palaukit! Aš pati!
Sanitarų prilaikoma, vis dar tebedejuodama ir šnibždėdama: broleli, broleli, Julija buvo palydėta į greitosios pagalbos autobusiuką.
Iš pradžių Albertina ketino keliauti su savo bičiule iki pat ligoninės, bet pabijojo nakčiai palikti tuščias dvi sodybas. Atsisveikino su kaimyne prie greitosios pagalbos mašinos.
Vilnietis brolelis docentas ankstyvą rytą dar tik skutosi barzdą, kai sudzinksėjo telefonas. Skambino iš tėviškės ponia Albertina. Ji trumpai papasakojo apie keistą, audringą Julijos reakciją į televizijos laidą.
– Ką? Julija patikėjo, kad aš toje avarijoje žuvau? – perklausė nustebęs brolis.
– Taip. Jai įstrigo į galvą sulamdyta balta mašinėlė, tokia kaip tamstos, o žuvęs vyras jai pasirodė… – to sakinio Albertina neužbaigė.
– Visai pakvaišo ta mano seserėlė, – susierzino docentas. – Kur ji dabar?
– Ji paguldyta mūsų rajono psichiatrinėje ligoninėje.
– Ačiū, ponia Albertina, už paramą ir žinias. Nors turiu daug neatidėliotinų darbų, bet teks ją aplankyti, – pažadėjo docentas ir padėjo telefono ragelį. Jis pajuto, kad dreba ranka, laikanti skutimosi peiliuką. Šį kartą aiškiai suvokė, kad nelaimingos sesers problema pradeda jį slėgti ir trukdyti darbui. Tuo labiau, kai pasijunti bejėgis ką nors pakeisti. – Gal iš tikrųjų tik psichiatrai gali tarti svarų savo žodį, – mąstė docentas. – Man nėra prasmės skubėti, ligoninė seserimi pasirūpins. Jei nuvažiuočiau dabar, Juliją vėl gali ištikti šokas. Juk ji įsitikinusi, kad aš žuvau.
Į kelionę brolelis susiruošė tik po trijų dienų. Baltoji mašinėlė vėl jį skraidino į tėviškės pusę. Vairavo įsitempęs ir labai atsargiai. Negalėjo atsikratyti patirto įspūdžio apie kraupią avariją prie Elektrėnų. Kodėl sesers galvoje įstrigo sulamdytos baltos mašinėlės vaizdas ir žuvęs jos vairuotojas? Gal tai koks įspėjantis lemties ženklas? Greičio nedidino per visą kelionę. Tėviškės rajono centrą pasiekė laimingai. Pasiteiravęs sutikto vietinio gyventojo, surado ir psichiatrinę ligoninę.
Priimamajame budėjusi medicinos seselė lankytoją pasodino ant apšiurusios sofos ir paprašė palaukti. Ji pati dingo. Likęs vienas, docentas ryškiau pajuto savotišką šių niūrokų rūmų atmosferą. Nors aplinkui buvo tylu, bet pastato gilumoje girdėjosi lyg rėkavimas, lyg pagalbos šauksmas. Nosį dirgino vaistų kvapas, kuris buvo įsigėręs į šio kambario sienas.
Pagaliau prasivėrė durys ir jose pasirodė ligonė, lydima aukštos, tvirtai sudėtos moteriškės mėlynu chalatu. Pastumta į priekį, Julija apsiblaususiu žvilgsniu permetė kambarį, bet nestabtelėjo ties broliu. Tarsi čia nieko daugiau nebūtų, tik tuščios sienos.
– Atvyko tavo brolis, – pasilenkusi į ligonės pusę, tarė palydovė. – Jis atvyko tavęs aplankyti.
Julija pasipiktinusi nusipurtė ir atrėžė:
– Manote, kad aš išprotėjau? Vis tauškiate tą patį. Mano brolelis žuvo avarijoje. Argi to nežinote?
Docentas nebeiškentė ir pabandė įsikišti:
– Julija, čia aš. Argi tu neatpažįsti? Aš nežuvau.
Žinoma, vargšė seserėlė jo žodžių neišgirdo. Nuo patirto streso jos kurtumas dar labiau sustiprėjo. Ji kažkaip keistai prisimerkusi žvilgtelėjo į brolį ir tuoj pat nusigręžė.
– Visokių čia prisirinkę, – sumurmėjo ir apsisukusi nukiūtino prie durų. Palydovė jos nestabdė.
– Atsiprašome, – tarė aukštoji moteris, ironiškai šypsodamasi sutrikusiam, iš sostinės atvykusiam lankytojui. Tvirtu tramdytojos žingsniu pasivijo ligonę ir abi dingo už durų.
Brolelis docentas dar norėjo kažką pasakyti ar paklausti, bet nebespėjo. Liko sutrikęs stovėti praverta burna vienas pats tuščiame priėmimų kambaryje. Stebėjosi, kad sesuo per trumpą laiką taip neatpažįstamai pasikeitė. Net paburkęs jos veidas atrodė lyg kitos moters. Akys žvelgė, bet lyg nieko nebematė.
Sudirgęs ir prislėgtas, brolelis docentas paliko niūroką ligoninės rūmą.
Atsidūręs gatvėje, pirmiausia žvilgtelėjo į savo baltąją „Astrą“, kuri, prisiglaudusi prie šaligatvio krašto, kantriai laukė šeimininko. Docentas buvo stipriai susijaudinęs, todėl nenorėjo tuoj pat sėstis už vairo. Reikėjo apsiraminti, gal truputį pavaikščioti ir tik tada iškeliauti.
Pasižvalgius aplinkui, jam pasirodė patrauklus skveriukas kitoje gatvės pusėje. Matėsi ir keletas suolų. Nusprendė, kad ten bus patogu atsikvėpti ir pamąstyti. Jį sukrėtė sesers pasikeitimas. Juk ne taip seniai bendravo tėviškėje ir jokių blogų ženklų nepastebėjo. Keisčiausia, kad iš Julijos galvos nebeįmanoma išmušti įsitikinimo, kad brolis žuvo. Nejaugi televizijos laida gali šitaip paveikti žmogaus psichiką? – svarstė docentas. Suprato, kad Juli-jos įsitikinimas yra kliedesys, bet buvo nemalonu, kad šitame juodame paveiksle atsidūrė jo asmuo. Net į sveiką ir gyvą brolį ji šiandien pažvelgė kaip į vaiduoklį. Mokslo žmogui tai pasirodė ne visai suprantama ir keistoka.
Pasikėlęs nuo suolelio skveriuke, docentas dar užsuko į artimiausią kavinukę ir išgėrė kavos puodelį. Sėdęs į baltąją mašinėlę, didindamas greitį, per kelias minutes paliko šį mažą, nelabai malonų miestelį. Puikų naują automobiliuką docentas buvo įsigijęs visai neseniai, todėl su malonumu mėgavosi jo privalumais. „Šis vokiškas kūrinys dirba kaip laikrodukas“, – girdavosi savo kolegoms. Išvažiavęs į asfaltuotą kelią, paspaudė mygtuką – atsidarė stogo langelis. Gaivi oro srovė ėmė šiurenti žilstelėjusius vyriškio plaukus. Mašinėlė klausė kiekvieno vairuotojo prisilietimo. Smagu buvo jausti jos greitį. Kilometrai lėkė pro šalį kaip juodi rudens paukščiai. Docentas tikėjosi, kad dar suspės į mokslinės tarybos posėdį. Artėjo didysis Šilinės miškas. Kažkada jame buvo maloniai grybauta.
Staiga vairuotojui pasirodė, kad iš medžiais užgulto šalutinio keliūkščio ant plento išriedėjo gremėzdiška pabaisa – traktorius su priekaba. Sucypė iki galo nuspausti baltosios mašinėlės stabdžiai, bet docentui pasirodė, kad ji pakilo į orą ir skrenda. Baisaus trenksmo jis nebeišgirdo.
Rytojaus dieną laikraščiai ir radijas pranešė liūdną žinią: kelyje prie Šilinės didžiųjų miškų autoavarijoje žuvo žinomas chemikas universiteto docentas J. K. Policijos pareigūnai tiria avarijos aplinkybes.
Rimantas Černiauskas. Paukščiai poetai ir poetai paukščiai
2010 m. Nr. 7
Strazdas
Yra šalis, kurios tu neregėjai. Tankios girios, sraunios upės, kalnai ir slėniai, ir paukščiai ant medžių šakų, čiulbantys, ulbantys nuo aušros iki saulėlydžio.
Pats žymiausias jų – toksai strazdas. Tai nedidelis žvirblio giminaitis, galintis gyventi miškuose, krūmynuose, pievų, sodų ar parkų smilgose. Jo plunksnos tankios, gerai prigludusios prie kūno arba purios, gali būti visokiausių spalvų. Patinai stambesni, ryškesni ir labai gražiai gieda. Patelės deda po 3–6 kiaušinėlius, peri juos 2 savaites. Jauniklius maitina abu šeimos nariai. Todėl šeimos darnios ir tvirtos.
Strazdų pasitaiko įvairiausių rūšių ir tipų. Vandeniniai strazdai netgi nardo kaip žuvys ir bėgioja upės dugnu, o smilginiai šiukšlinėja ir laksto tarp dulkėtų žolynų, baltagurkliai strazdai, kaip visi naujieji lietuviai, slapstosi nuo gentainių Kuršių nerijos ir Palangos miškuose, o strazdai giesmininkai tik čiulba ir linksminasi, bet visų įdomiausias – juodasis – apsitaisęs juodai tarsi kunigas su labai ilga uodega ir geltonu snapu. Savo melodingas giesmes jis traukia tupėdamas aukštai medžio viršūnėje ar bažnyčios sakykloje latviškai, lenkiškai ir lietuviškai, pamaldas laiko lotyniškai, lanko jaunas našles ir vienišas moteris, sėdi smuklėse, užeigos namuose, negalėdamas pakęsti vienatvės. Uždarytas Pažaislio vienuolyne, vienas strazdas sudžiūvo į skiedrą, bet pabėgo ir giedojo toliau savo numylėtuose Kamajuose. Smuklininkas Liova Šmackis kožną dieną įpildavo jam skolon. Kartais jis susipešdavo su bajoru Songaila, kuris, pasidėjęs ant stalo šoblę, garsiai rėkaudavo: Dzikus litwin! Duren jak kura! Suprask – laukinis lietuvis! Kvailas kaip višta.
O jis juk gimė strazdas, laisvas girios paukštelis, ne kokia patvorės višta. Taip ir numirė Kamajuose dideliausiai skursdamas.
Įsirašė į lietuvių poeziją Antano vardu. Jo gyvenimo būdą, paplitimą, migraciją, kūno sandarą ir biologiją nagrinėjo toks poetas Sigitas Geda ir prozininkas dramaturgas Juozas Glinskis. Bet kodėl jie net menku žodeliu nepriminė geraširdžio smuklininko Liovos Šmackio?
Kėkštas
Jis kaip ir strazdas priklauso žvirblinių būriui. Kėkštas yra maždaug kuosos dydžio, rusvas su baltom dėmelėm ant šonų. Ne visada bėga iš Lietuvos, kartais čia pasilieka žiemoti mišriuose arba spygliuočių miškuose. Pastaruoju metu vis dažniau sukinėjasi miestų parkuose, soduose ar kapinaitėse.
Nenuorama, vikrus ir šnekus kaip dzūkelis po kelių stiklinaičių savivaldybinės. Lizdą krauna ant stambesnių šakų ąžuoluose, alksniuose, kėniuose. Šeimoje sugyvena darniai ir draugiškai. Kiaušinėlius peri pakaitomis ir patelė, ir patinėlis. Jeigu kartais susibara, ima čaižiai čirškauti. Moka mėgdžioti kitus paukščius ir poetus.
Juozas Kėkštas, kurį mūsų kritikai priskiria žemininkams, iš nevilties net pradėjo čirškėti eilėraščiais. Sėdėjo kalėjime, veržėsi į laisvę, o pakliuvo į karą ir straksėjo su lenkų samdiniais anglų armijoje per Afriką ir Italiją.
Eilini Kėkštai, šaukdavo kapralas, ką aš sakiau, pakartok! Vėl nesiklausei? Vėl kuri sapaliones litvinų kalba? Gulk, stok! Gulk, stok! Apie mokyklą penkis ratus bėgte marš!
Ir liūdnai numodavo ranka, ką iš tokio paimsi? Poetas. Nušaus kvailį, atsakyk kaip už gerą.
Ir kėkštas bėgdavo, straksėdavo svetimais nematytais keliais ir takeliais.
„Jei tuo keliu kasmet eis kas – lai žino: juo valkata ėjo, kuris nemokėjo gyventi, nes žmogaus laisvės norėjo.“
Juk laisvė lietuviškos girios paukšteliui – neatskiriama laimės dalis.
Dagilis
Jis yra strazdo ir kėkšto brolis. Simbolių žodyne rašoma, kad viduramžiais jis buvo laikomas Kristaus (pirmiausia – vaikelio Jėzaus) ir per kančias nuskaidrėjusio tikinčiojo simbolis. Jį nesunku atpažinti iš juodai, baltai ir raudonai išmargintos galvos bei geltonų dėmių ant sparnų. Klajoklis paukštis, bėga iš Lietuvos kas rudenį, bet vienas kitas, žiūrėk, ir pasilieka žiemoti. Gyvena miško pakraščiuose, upių, parkų želdiniuose, prie apleistų sodybų ar geležinkelių. Nemėgsta grynų, atvirų pušynų ar kitokių spygliuočių miškų. Judrus, nuotaikingas, linksmas, nuolat čiulbantis paukštis. Pavasarį pradeda poruotis ir kraunasi lizdus. Lizdą krauna patelė, o patinas tik skraido greta, čiulba, linksmina pačią ir vaiko nuo lizdo kitus paukščius. Dažniausiai lizdas būna ant šakos toli nuo kamieno, kiek įmanoma užmaskuotas šakelėmis. Gegužės mėnesį deda 4–6 baltai melsvus kiaušinėlius, iš kurių po poros savaičių išsirita jaunikliai.
Vienas dagilis buvo Stanislovas, puošnus ir naudingas paukštis, geras giesmininkas ir muzikantas. Biržuose baigęs pradinę mokyklą, išmoko groti vargonais ir graudino parapijonis per pamaldas. Vėliau mokėsi Kėdainiuose, Slucke ir Peterburge. Čiulbėjo lenkiškai, rusiškai, latviškai ir lietuviškai. Pradėjo eilėmis, o pabaigė proza. Originaliosios kūrybos paliko nedaug, bet pasižymėjo vertimais iš rusų, lenkų ir vokiečių kalbų. Mylėjo savo lizdą gimtuosiuose Biržuose, buvo sėslus, tik poravosi ir čiulbėjo, poravosi ir čiulbėjo.
„Nameliai mano brangūs. Man visur patogu, bet niekur nėr tiek laimės, kaip po jūsų stogu.“
Ar ne puikiai pastebėta, kai visi tik skrenda, migruoja į šiltesnius ir sotesnius kraštus?
Kukutis
Kukučius geriausiai ir išsamiausiai aprašė poetas Marcelijus Martinaitis. Jo poezijoje Kukutis – antropomorfinis padaras, labai panašus į žmogų, netgi konkretų Homo sovieticus personažą. Jis džiaugiasi turėdamas darbą, kantriai jį dirba ir dėkoja savo karaliui už tai, ką jis pats padarė ir kad gali kažką daryti. Jis valgo, geria, žiūri televizorių, poruojasi ir dauginasi, atsiveda jauniklių – tokių pat kukučių. Sėslus, nejuda ir niekur nemigruoja. Taip jis elgiasi Martinaičio eilėraščiuose.
Tikrovėje kukutis stambaus strazdo dydžio paukštis su dideliu kaip vėduoklė kuodu, ryškiai apsitaisęs ir išsipustęs kaip pankas. Snapas jo ilgas ir lenktas, uodega juoda. Viduramžiais dėl savo ragus primenančio kuodo ir dvokaus skysčio, kuriuo apipurkšdavo savo priešininkus, jis buvo laikomas velnio simboliu. Lietuvoje jų retai pamatysi, tik Labanoro giriose ir M. Martinaičio knygelėse. Daugiausia jie gyvena Afrikoje ir kai kuriose tropinėse salose. Nemėgsta didesnių susibūrimų, nepriklauso jokioms partijoms, sąjungoms ar būreliams. Į žiemojimo vietas ir atgal keliauja pavieniui, nevažinėja į turistines keliones, nevyksta net premijos atsiimti.
Poros gyvena atokiau nuo kitų gentainių, slapstosi medžių lajoje, nesirodo visuomenėje, peri daugiausia Gudų girios kaimuose, juos pamatysi Marcinkonyse, Musteikoje, Pamerkyje… Nepataisomi dzūkų individualistai.
Ir kodėl Martinaitis juos vaizdavo žemaičiais?
Genys
Genių yra daug – poetų, istorikų, dykinėtojų. Yra tripirštis genys, yra mažasis genys, didysis ir vidutinis.
Geniai būna maži ir didesni už žvirblį. Paprastai jų snapas tiesus, jo viršūnė kalto pavidalo. Kojos trumpos, pirštai stiprūs, nagai aštrūs, riesti kaip elektriko kabliai. Uodega gana ilga ir stangri. Apdaras margas arba žalsvai juodas. Jie gerai kopinėja medžių kamienais. Galėtų tvarkyti elektros įrangą, bet to nedaro. Sėslūs, retai bėga iš Lietuvos. Per tuoktuves tarškina snapais į sausas šakas, kviečia visus į vestuvių pokylį. Už tą tarškėjimą juos vadina kalikais, arba beldikais (suprask, skundikais) ar tiesiog būgnininkais. Germanai dėl tokio uolaus kalimo jį laikė griaustinio pranašu, o krikščionybėje jis tapo nesibaigiančios maldos simboliu. Kadangi geniai ryja kirminus, viduramžiais jį laikė velnio priešu. O juodasis genys pats buvo kaip velnias, kuris ilgu snapu prasikala iki žmogaus širdies ir tikrina, ar ten nesiveisia moraliniai parazitai. Geniai – nenuspėjami paukščiai, bet istorikai jie geri ir gerai vadovauja partijoms, institutams, mokslo tyrimo įstaigoms ar verslo įmonėms. O poetų genių Lietuvoje pastebėta įvairiausiose vietose – Telšiuose, Kaune, Vilniuje, Prienuose, JAV. Jų poezija ritmiška, atvira, patriotinė, žadinanti tautinį sąmoningumą.
Pabudome ir kelkimės, beldžia į ąžuolą tikras genys.
Čiurlys
Čiurliai – labai maži paukščiai, panašūs į kregždes. Snapas trumpas, suplotas, plačiomis žiotimis. Kojos trumpos ir silpnos, tokiomis niekur nenubėgsi. Plunksnos trumpos ir tankios, sparnai labai ilgi ir smailūs, apdaras juodos ir baltos spalvos kaip smetoninio inteligento, nors iš tikro tie paukščiai mėgsta purvinus darbus kaip kokie proletarai. Žiemoti iš Lietuvos čiurliai skrenda net į Pietų Afriką pas Praną Domšaitį. Lietuvoje lankosi mažuose miesteliuose, kaimuose, senuose pušynuose ir didelių miestų senuose rajonuose. Judrus, darbštus paukštis, skraido beveik visą dieną. Monogamas, įsimyli tik vieną kartą. Lizdą krauna pastogėse, nišose, plyšiuose, drevėse ar laisvam inkile, paliktame varnėnų. Vaikus peri pakaitomis patinas ir patelė net tris ilgas savaites. Savo vaikų po jokius globos namus nemėto, maitina ir rūpinasi net sunkmečiu ar karo metais. Ieškodamas maisto gali nuskristi po kelias dešimtis kilometrų per dieną. Todėl jie geri tolimų reisų vairuotojai ir dar geresni statybininkai, dirbantys labai aukštai.
Vienas čiurlys buvo Pranas, išsiperėjęs Pakupyje netoli Kupiškio. Vos apsiplunksnavęs ėmė čiulbėti eilėraščiais, bet išgirdo lakštingalą Salomėją ir susigėdo dėl savo kūrybos. Tada susiprotėjo aprašinėti paprastą paprastų čiurlių, statybininkų ir vargetų, gyvenimą. Bet susitiko Petrą Cvirką ir vėl susigėdo, šįkart – kad tiek mažai parašė apie sunkų gyvenimą ir nuožmią klasių kovą buržuazinėje Lietuvoje. „Tinginy, kalbėjo jam Petras, mokykis iš Antano ir majoro Guzevičiaus, kaip reikia vaizduoti lietuvišką ekploatatorių.“ – „Taip“, – atsakė čiurlys ir iš gėdos nuleido galvą. Jau geriau būti darbštuoliu čiurliu nei tinginiu rašytoju.
Balbierius
Tai labai retas paukštis. Paplitęs Rytų Lietuvoje, Biržų pilies apylinkėse. Kaip strazdas ar kėkštas jis priklauso žvirblinių būriui. Plunksnos mažos, retos, taip gerai prigludusios, kad beveik nepastebimos. Snapas ilgas ir smailus, uodega paslėpta. Panašiai kaip genys turi aštrius nagus ir gerai laipioja elektros stulpais ir medžių kamienais. Panašiai kaip kėkštas moka mėgdžioti kitus paukščius, bet kažkodėl to nedaro. Panašiai kaip kukutis mėgsta vienatvę, vengia didesnių susibūrimų, laikosi atokiau nuo savo gentainių. Poruojasi, lizdą krauna nuošaliose, bet vaizdingose vietovėse. Vadovaujasi daugiau estetiniu, nei savisaugos jausmu ar instinktu. Jauniklius peri patelės. Iš Lietuvos migruoja labai retai, sėslus ir smalsus kaip šarka. Pastebėtas Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos smuklėse. Vieną balbierių vyriausiasis paukščių žieduotojas Leonas Jezerskas pavadino Alio vardu. Jis buvo pagautas ir sužieduotas Ventės ornitologinėje stotyje. Paleistas į laisvę nuskrido Vilniaus kryptimi ir ilgai čirškėjo eilėraščiais. Tada jį pamatė ir aprašė žymus mūsų kritikas Marijus.
Jo poezijoje ryški ekologinė tema, pasaulis atsiveria per mažytes gamtos detales, romantizuota gamtos ir žmogaus, žmogaus ir paukščio harmonija.
Šarka
Šarka yra varnos ir kovarnio giminaitė. Kuosos dydžio, labai ilga uodega. Jos kaklas, pagurklis, nugara ir sparnai juodi, melsvai žalio metalinio žvilgesio, o pilvas ir krūtinė balti. Jos labai sėslios, nesiblaško iš vietos į vietą ir nemigruoja, nes tų paukščių ir taip pilna visuose kraštuose nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.
Paprastai jos įsikuria paupių, paežerių krūmynuose, dažnai lankosi miestų parkuose, naujuose gyvenamuose rajonuose. Ji šokinėja žeme, juokingai kilnodama uodegą. Gal iš to atsirado dainelė: Tupi šarka ant tvoros, nenulaiko uodegos. Prilipo uodega, atlipo snapas, atlipo uodega, prilipo snapas. Ir t. t. Viduramžiais šarką ir pelėdą piešdavo ant lopšių, kad nuo kūdikio nuvaikytų visas blogybes bei ankstyvą mirtį.
Apie šarką žmonės prikūrė daug dainų ir istorijų, bet dar daugiau gandų apie žmones išnešiojo pačios šarkos. Tai labai smalsūs ir plepūs paukščiai. Bendrauja su visom ir visais, bet įsimyli tik vieną kartą ir išsyk kraunasi lizdą ant beržo, karklo ar pušies šakos. Lizdą suka iš žemių, molio, šaknelių ir smulkių šakelių. Dažniausiai laikosi poromis ir labai triukšmauja, pamačiusios žmogų. Mėgsta apsimetinėti, vaizduoti, mėgdžioti kitus gyvus padarus.
Vienas tokios šarkos jauniklis Antanas Šarkelė išsiperėjo Dzūkijoje netoli Lazdijų, mokėsi Dauguose ir susisuko lizdą Punios apylinkėse. Buvo labai smalsus, išmanė medžius, žoleles ir gėles, ir čirškėjo eilėraščiais apie viską, ką akys matė. Labai įkyrėjo savo patelei, tai ji neapsikentusi mušdavo jį žabu per sparnus ir per nugarą. O be reikalo. Juk paukštis kaip žmogus dažnai persisotina pyragu ir poezija.
Gulbė
Tai labai įnoringa, neatspėjamo elgesio paukštė. Lietuvoje paprastai ji tik peri ir tuokiasi, o žiemoti traukia kitur. Bet nereikia dėl tokio jos elgesio kaltinti mūsų valdžios.
Anot istorinių šaltinių, jau XVI a. gulbės gausiai gyveno ir perėjo Lietuvoje, tačiau jas šaudė ir kepė ekonominių krizių nualinti mūsų protėviai. Todėl nuo XIX a. gulbės Lietuvoje jau bijojo perėti. Tik naujaisiais laikais gyvūnų apsaugos draugijos pastangomis jas ėmė gerbti, vertinti ir saugoti. Žuvinto ežeras tapo net savotišku lietuviškų gulbių populiacijos lopšiu. Čia gali pamatyti visokiausių gulbių rūšių – nebylių, giesmininkių ir mažųjų.
Lietuvoje dažniausiai lankosi gulbės nebylės – jų baltos plunksnos tankiai prigludusios, oranžinis snapas, juodas gumbas kaktoje ir trumpos juodos kojos. Paprastai patelės smulkesnės, mažesnis ir gumbas jos kaktoje. Tai patys tikrieji lietuviški migrantai. Į gimtą šalį jos atskrenda kovo mėnesį ir būna čia iki spalio. Pavieniai individai net pasilieka žiemoti Baltijos jūroje ar Kuršių mariose. Mat dažniausiai jos išskrenda į Danijos ar Vokietijos salas, o dabar vis daugiau traukia į Olandiją, Belgiją, Airiją…
Gyvena ir peri žuvininkystės tvenkiniuose, vandens saugyklose, raistuose, užpelkėjusiuose duburiuose. Aktyvesnės šviesiu paros metu, maitinasi dieną, ieškodamos maisto skraido iš vieno ežero į kitą. Mėgsta linksmintis, poruojasi ir kelia vestuves. Per tuoktuves abi gulbės švelniai glaustosi, susipindamos kaklais ir išskleisdamos sparnus tarsi baltas bures. Ypač ryškus ir išdidus atrodo gulbinas, kuris per tuoktuves ir po jų būna piktas ir agresyvus kitų gentainių atžvilgiu.
O vienas gulbinas, kurį šaukia Viktoru, taip atsidavė geismui, kad prabilo eilėraščiais apie sumaištį savo sieloje ir erotinius jausmus. Kas girdėjo to gulbino giesmę, susigraudino, apsiverkė ir apdovanojo Amūro kankinį visokiomis literatūrinėmis premijomis.
Bet tikram gulbinui reikia ne pinigų ar trumpalaikės garbės, bet kažko daugiau…
Šalvena rugsėjo naktis, tyliai skundžiasi gulbinas, o mes sėdim prie židinio dviese, bet myli tik vienas…
Iš prigimties gulbinai – monogamai, poros ilgą laiką pastovios, barasi, mušasi, bet nesiskiria. Lytiškai subręsta trejų ketverių metų, lizdą krauna ežero, tvenkinio ar kitokio vandens telkinio sunkiai prieinamoje vietoje. Deda po penkis aštuonis kiaušinius ir peri penkias savaites. Visą laiką gulbinas rūpinasi šeimos saugumu ir gerove. Bet naujieji laikai pakeitė net paukščių prigimtį.
Išperėjo man gegužiuką, toliau skundžiasi gulbinas, į mane visai nepanašų. Užauginau ir šitą kaip savo: negi atskirsiu, kad svetimas?
Vanagas
Nustatyta, kad Latvijoje vanagų gyvena gausiau. Jų būriui priklauso garsūs rašytojai, aktoriai, dainininkai. Gal todėl žinomiausi Lietuvos vanagai lizdus suka arčiau latvių sienos – Joniškyje, Pakruojy, Anykščiuose…
Vanagai būna vidutinio didumo ir labai dideli. Kai kurie neblogai žaidžia krepšinį. Tai plėšrūs paukščiai, kurie minta gyvu grobiu, pasigaudami jį ant žemės, o kartais – net ore. Krepšinio aikštelėje vanagai mikliai perima kamuolį iš priešininkų žaidėjo, bet dažnai piktnaudžiauja individualiais veiksmais. Komandiniam žaidimui tie paukščiai netinka.
Vanagai nėra vieningi visuomenėje – jie pasiskirstė į vapsvaėdžius, savo išvaizda ir dydžiu primenančius nedidelį suopį, į peslius, rudus ar juodus, vištvanagius ir paukštvanagius, kurie yra gerokai mažesni už vištas medžiojančius brolius, bet panašūs savo kūno sandara ir plunksnų spalva.
Vištvanagis yra stambiausias iš visų vanagų. Jam būdingi trumpi, buki sparnai ir ilga uodega. Patino kūno apačia pilka, viršugalvis juosvas, pakaušis, išmargintas baltomis dėmėmis, atrodo kaip plikė, o antakiai – balti. Jo snapas melsvai pilkas, kojos ir rainelė geltoni, o nagai juodi ir labai aštrūs. Tai sėslus, žiemojantis paukštis, kuris iš Lietuvos bėgioja vien į latviją. Vištvanagiai skraido dienomis pavieniui, o rudenį juos gali pamatyti netoli gyvenviečių ar sodybų. Perėti mėgsta eglynuose, beržynuose, mišriuose miškuose, tačiau vengia sausų pušynų. Jie labai prisiriša prie gimto lizdo. Senos poros kasmet apsigyvena toje pat teritorijoje ir kelerius ar keliolika metų peri vienam lizde. Gindamas jauniklius, vištvanagis puola net žmogų. Tada jis veriamai rėkia: „Ke ke ke…“
Vienas vanagas išsirito Pesliuose prie Anykščių ir anksti ėmė rėkauti eilėmis bei kitokiais literatūriniais tekstais. Pavadintas Rimantu prūsų garbei, buvo ilgam išlėkęs į sostinę, kur medžiojo ir auklėjo smulkius paukštelius ir poetus. Tačiau Vilniuje daug mašinų ir sunkvežimių, purvo ir dulkių, auga vien sausos pušys ir beveik nėra vištų… Nieko kito neliko vanagui, kaip sugrįžti į savo gimtą lizdą Anykščiuose. Čia jis tupi medžio viršūnėje, sklando pažeme, stebėdamas aplinką, medžioja smulkius paukštelius ir siužetus naujoms savo knygoms. Miestelėnai jį mėgsta, vaišina, apdovanoja visokiomis premijomis ir didžiuojasi jo kaimynyste. Retas žmogaus ir plėšrūno draugystės atvejis.
Dabrišius
Aristotelis apibrėžė žmogų kaip paukštį be plunksnų. Bet dabrišiai nepanašūs net į paukščius. Jo snapas trumpas, uodegos nematyti, plunksnos neprasikalusios, skraido labai retai ir tik lėktuvais, laipioja medžių kamienais, minta daugiausia bičių medum, duona ir pieno produktais, kaip rudosios meškos. Gyvena mišriuose miškuose ir želdiniais apsodintose vietovėse. Paplitę siauroje teritorijoje tarp Kauno ir Prienų, bet buvo pastebėti su vilkais Žemaitijoje, Telšių apskrityje. Labai sėslūs. Migruoja retai, daugiausia į Azijos pusę, mėgsta taigą ir Kirgizijos kalnus. Deda du kiaušinėlius, bet pasiima juos atgal. Jauniklius peri patelės iš atminties. Lėti, ramūs paukščiai, gieda nedaug, bet prasmingai.
Vienas dabrišius, pavadintas Gintauto vardu, ėmė čiulbėti eilėraščiais, kuriuos mažai kas suprato, bet vertino dėl netikėtų žmogaus ir gamtos sugretinimų ir labai savitos pasaulėjautos. Dėl savo retų giesmių dabrišiai įtraukti į Raudonąją knygą.
Dabrišių kilmės mįslė ir paslaptingas jų gyvenimo būdas užkoduoti pavardėje. Iš tikro dabrišiai kilo iš darbišių, sukeitus veitomis dvi raides. O darbas – svarbiausia masonų ložės sąvoka, simbolizuojanti jos darbotvarkę, kilimėlį, braižomąją lentą. Bet dabrišiai niekada neprisipažins, kad yra patys tikriausi masonai Lietuvoje.
Nepabuvęs dabrišium, nesuprasi ir jo poezijos.
Pelėda
Paukščių paukštelių Lietuvoje – nesuskaičiuojama gausybė. Vieni tik praskrenda kaip turistai, kiti apsistoja, suka sau lizdus ir peri vaikelius, kiti čia žiemoja. Vien perinčių paukščių šeimų mūsų krašte mokslininkai suskaičiavo 210 rūšių. ne visi jie virto poetais, kiti tik lakiojo, gaudydami mašalus ir museles, kapstė žemę ir čiulbėjo. Dar įdomesnis faktas, kad tarp lietuviškų čiulbuonėlių eilėmis ir poemomis nesutikau patelių, vien patinėlius ar pradedančias eiliuotojas, kurios po perėjimo ir kitų buities rūpesčių greitai meta į šalį plunksną ir užsiima proza, pradeda aprašinėti savo genties ir artimiausių kaimynų gyvenimą.
Vienas toks nenusisekęs poetas, bet geras pasakotojas yra pelėda.
Pelėdiniai paukščiai auga maži, vidutinio didumo ir stambūs naktiniai plėšrūnai. Paprastai jų snapas būna trumpas, tačiau stiprus su smailiu kabliuku gale. Galva labai judri, sukiojasi vos ne į visas puses. Visi pirštai gerai išvystyti ir judrūs, puikiai nulaiko plunksną ir greitai rašo. Nagai riesti ir aštrūs. Klausa jautri, geresnė nei rega. Plunksnos minkštos ir lengvos, galva didelė. Patelės dažniausiai didesnės ir raštingesnės už patinėlius. Aktyvios naktį ir sutemose. Skraido tyliai ir vikriai. Rašo dar tyliau ir vikriau, kol šeimyna sumigusi ir netrukdo kaimynai. Monogamai. Poros dažnai ilgą laiką būna pastovios. Bet pelėdų Lietuvoje daugiau nei rašytojų. Čia gyvena liepsnotoji, žvirblinė, lututė, baltoji, balinė, raiboji, laplandinė, uralinė, naminė ir visokie jų broliai apuokai.
Kelios naminės pelėdos mėgo tupėti lazdynuose, o užaugo Parugiuose netoli Akmenės. Jos buvo vos vos stambesnės už varną – labai didelėm galvom ir trumpom uodegom. Rengdavosi pilkai, o per šventes – rusvai, viršutinę kūno dalį pasidabindavo balsvai ir išmargindavo dėmėmis. (Gal nuo taukų, gal nuo rašalo?) Kojos buvo pūkuotos, snapai gelsvi, nagai juodi, rainelės tamsiai rudos. Labai protingos, turėjo fenomenalią atmintį. Ne veltui daugelyje tautų pelėda laikoma išminties ir mokslo simboliu.
„Ūūū… uhuhūūū…“ – ūbauja patinėlis vakaro sutemose viliodamas paneles.
„Kuvyk, kuvyk“, – atsiliepia patelės ir veja jį šalin, nes kvailas, nemoka rašto, smirdi taboka ir rugine.
Taip ir liko jos vienos seno ąžuolo drevėje tarp lazdynų. Dienomis snūduriavo, naktimis tyliai sklandė tarp medžių, gaudydamos peles, siužetus ir mažus paukštelius. Paskui rašė viena kitai apsakymus, skaitė ir ašarojo.
„Uhuhūūū…“ – sapnuodavo dienomis.
„Kuvyk, kuvyk“, – atsiliepdavo mintyse.
Bendri paukščių ir poetų bruožai
Paukščių mėgėjų vadovėly „Lietuvos fauna“ skelbiama: „Paukščiai – specializuota, prisitaikiusi skraidyti stuburinių klasė.“ Paukščiai skraido trimatėje euklidinėje erdvėje. Poetai taip pat skraido keturmatėje Hilberto erdvėje, kur viena svarbiausių yra laiko ašis. Laiko pojūtis – būdingiausias tikro poeto bruožas. Jie skraido į praeitį ir ateitį taip pat lengvai, kaip paukščiai aukštyn ar žemyn, kol nenukrenta, ar koks nors literatūros kritikas nenušauna. Žinau ne vieną poetą, kuris, neatlaikęs kritikos, nustojo skraidyti. Tupi kur nors šiltam lizde ant kiaušinių ir neprisimena, kad kažkada rašė ir čirškėjo eilėraščiais. Paukščius šaudo medžiotojai, o poetus – literatūros kritikai ir negailestinga buitis.
„Paukščių kūnas kompaktiškas, kiek apvalus, galva nedidelė, kaklas ilgas ir judrus. Kūno forma aptaki.“
Reikia pripažinti, kad tokios išvaizdos poetų dar neteko matyti. Poetai, kai pasensta, atrodo kaip nejudrios uolos, didelėm galvom be jokio kaklo, dažnai nuplikę, jų sėdynės platesnės už pečius ir visai neprisitaikę skraidyti aukštyn žemyn ar į tolį. Jie skraido daugiausia laike.
Guli sau lovoje įsikandę pieštuką ir skrenda mintimis į viduramžius pas alchemijos daktarą Jakobą Biomę ar narsųjį hidalgą Servantesą.
„Paukščių skeletas tvirtas ir lengvas. Dauguma kaulų pneumatiniai. Kaukolei būdinga didelė smegenų dėžė, gilios akiduobės, bedantis snapas ir tik vienas pakaušio krumplys.“
Beveik viskas čia tinka poetams – tvirtas skeletas, pneumatiniai kaulai, didelė smegenų dėžė, tik vietoj snapo – burna, pilna aštrių dantų, kuriais poetai mielai kramto vienas kitą. Dabartiniais laikais literatūros kritiko vaidmenį mielai atlieka patys poetai. Jie skaito ir kritikuoja vienas kito eilėraščius daug pikčiau, nei koks nors apsnūdęs, sotus kritikas. Juk poetas visada alkanas ir ištroškęs garbės kaip raudono vyno.
„Svarbiausias paukščių orientacijos erdvėje organas yra akys. Jos labai didelės ir akiduobėse beveik nejuda.
Klausos organas sudarytas iš vidinės ir vidurinės ausies. Paukščiai girdi labai gerai.
Uoslė išsivysčiusi menkai.“
O poetų pasitaiko su visokeriopai išvystytom juslėm. Kai kurie jų turi nepaprastai išmiklintą uoslę, kai kurie – dideles akis, kai kurie – tobulą klausą. Tobula klausa – viena svarbiausių poetinio skraidymo detalių, apibūdinanti tobulą eilėraščio trajektoriją pagal muzikines rondo, trioleto, soneto, baladės formas.
„Paukščių kraujotakos sistema labai tobula. Širdis didelė, iš keturių kamerų. Pulsas 300–1000 kartų per minutę.“
Panašiai ir poeto (ypač blogo ar vidutinio) širdis jo eilėraščiuose užima pagrindinę vietą, o pulsas kūrybinio orgazmo metu siekia 1000–3000 kartų per minutę. Jei pabandytume nubraižyti žmogaus modelį pagal lietuvių poetų eilėraščius, tai būtų keista figūra beveik be rankų ir kojų, kurios didesnę pusę užimtų širdis. Širdis, ypač mūsų estradoje, yra pagrindinis žmogaus organas, atliekantis visą, net intelektualią, veiklą. Galva poetui nereikalinga, smegenys – tuo labiau.
„Patinų lytiniai organai – tai pora į pupelę panašių sėklidžių. Veisimosi periodu jų tūris padidėja net 1500 kartų.“
O poetų lyties organai visai nepadidėja. Dauguma poetų dauginasi dalijimosi būdu, panašiai kaip ląstelės. Jokių sėklidžių jie net neturi. Yra tik keli poetai Lietuvoje, kurie dauginasi panašiai kaip paukšteliai.
„Patelės lytinė sistema asimetrinė. Dažniausiai funkcionuoja tik kairioji kiaušidė ir kairysis kiaušintakis.“
Kas kalbama apie poetus – vyrus, puikiausiai tinka ir poetėms – moterims. Jos neturi jokios lytinės sistemos. Arba nenori apie tai kalbėti. Arba kalbėti apie tai griežtai draudžiama. Bent jau eilėraščiuose.
Būdingiausias paukščio odos raginis darinys – plunksnos – yra ir poetų nematoma nuosavybė. Ne veltui apie pradedantį poetą vyresni jo kolegos pašaipiai sako: jis dar jaunas, neapsiplunksnavęs.
Tačiau neapsiplunksnavę poetai dažnai būna daug geresni ir įdomesni už patyrusius, apaugusius tankiomis plunksnomis, nes jie nebijo rizikuoti, daryti klaidų, būti kritikos daužymo objektu.
„Paukščių protėviais laikomi senovės ropliai. Tarpinę padėtį tarp roplių ir paukščio užima archeopteriksas, gyvenęs Žemėje Juros periodu.“
Kas yra žmogaus ir poeto protėvis, mokslininkai nesutaria iki šių dienų. Seras Čarlzas Darvinas manė, kad žmogus kilo iš beždžionės, tačiau jo gana pagrįsta evoliucijos teorija turi kelias spragas ir negali paaiškinti staigaus šuolio nuo primityvios žmogbeždžionės iki civilizuoto žmogaus. Mokslas čia jau bejėgis, nebent įsikišo Dievo ar Kosmoso ranka.
„Didelė paukščio estetinė vertė. Tai bene puošniausi ir grakščiausi gyvūnai, turintys įvairius ir gražius balsus.“
Apie estetinę poezijos vertę ir poetinių balsų įvairovę parašytos didelės ir storos knygos. Tai bus svarbiausia jungiamoji grandis tarp poetų ir paukščių, tarp paukščių ir poetų.
Sara Poisson. Amžinojo grožio mašina
2010 m. Nr. 7
Iš tikrųjų sapnas tęsiasi trumpiau negu sapnuojamo dalyko tikrovė, užtat sapnas visada yra nepalyginamai gilesnis už bet kurią tikrovę.
Milorad Pavič, „Chazarų žodynas“
Sapno laikas yra panašus į knygos teksto laiką – knygos pasakojimas, kaip ir sapno filmas, gali būti ir greitesnis, ir lėtesnis už tikrovėje srūvančią ir ją skalaujančią ar drumsčiančią tėkmę. Tai turbūt dėl to, kad kažkas bus sumanęs išvaduoti sapnus nuo visko, kas trunka nuobodžiai ilgai, kas pakenčia menką vyksmo spaudimą, šitaip puoselėdamas lėtą merdėjimą. Tad mes sapnuojame intensyviau nei gyvename, neretai panašiai ir rašome. Galėtume sakyti, kad abu šiuos vyksmus sietų būsena, kurią apibūdina žodžiai „šuoliais“ ar „paknopstomis“, o vis dėlto tikrame sapne ir tikrame tekste, tarkim, gerame eilėraštyje, to nepajusite.
Bėda tačiau, kad tas sykį apreikštas laiko greičio panašumas, siejantis sapną ir tekstą, kažin kuo įpareigoja, užkrauna atsakomybę, nebeleidžia gyventi taip, tarsi to panašumo nebūtum pastebėjęs. Jausmas toks, lyg staiga gyvulio akyje ir sulenktame sąnary būtum atpažinęs savąją akį ir sąnarį, o po to ne tik niekada nepajėgtum atsikratyti bendrumo jausmo su tuo gyvu padaru, bet būtum priverstas liudyti tai amžinai, visais įmanomais būdais skelbti, kad šis tavo išgyventas bendrumas taptų sąmoninga daugelio žmonių ir kitų gyvų padarų nuosavybe. Kad tai nebūtų pražiopsota. Arba: kad niekas, nė tu pats, negalėtų kaltinti tavęs nutylėjus kažką itin svarbaus ir esmingo.
Kiek beprisimenu, man visada magėjo kokiu nors būdu – specialia grandele, spalvotu reljefiniu ornamentu, galbūt bendra etikete, naujos kartos sakramentu ar net naujai atrasta raide sujungti tuos, kurie turi panašumo – sapną ir jo tekstą – tą, kuriame būtų bandoma aprašyti visa, su kuo susiduriama sapne. Rūpėjo pirmiausia išreikšti šį ryšį, ir tik paskui pasitikrinti, į ką tai pavirto. Kuo gi po šių jungtuvių tapo sapnų daiktai.
Kodėl, paklausite, tik daiktai? Ar sapnuose nebuvo įvykių, nutikimų, pojūčių, jausmų, gal net regėjimų ar reginių, kuriuos sunkiai pavadintume daiktais? Ar tada, kai sapne snigo baltais nagučiais, nebuvo drebulio, nesutampančio nei su tais nagučiais, nei su lengvais įbrėžimais, kuriuos vėliau pavadinote tiesiog įraudusiais skruostais ar nužvarbusia nosimi? Be abejonės, tų dalykų pasitaikė ne taip jau retai. Buvo ir ausyse skambančių balsų, ir ore užrašomų sakinių bei elektroniniu sapno paštu siunčiamų simbolinių piešinių, judančių, pulsuojančių, švytinčių – šviesa ir pulsavimas juose buvo didesni, svarbesni ir išraiškingesni nei patys piešiniai ar simboliai. Juos jau esu bandžiusi aprašyti, perpiešti, nors galiausiai tekdavo suvokti, kad šviesa nepasidavė šitokiu būdu pririšama, nes ji kur kas laisvesnės prigimties nei tekstas. Bet kaip tik tada, kai sapnų vėjas ar drebulys būdavo kaip nors fiksuojami, apibrėžiami, jie tapdavo daiktais – šioje, ne sapno (jei tik mes nesapnuojame visą laiką), tikrovėje jie galėdavo gyvuoti vien kaip rašytiniai, pieštiniai ar sakytiniai daiktai.
Turbūt jie net džiaugdavosi šia galimybe įsikūnyti į daiktus, kad jau man taip lengvai, nors ir ne visiškai, pasiduodavo.
Bet kuriuo atveju man buvo patogu ir atrodė teisinga pavadinti juos daiktais. Nejausdavau dėl to didesnio sąžinės graužimo. Regis, būta vilties, kad ilgainiui savo sapnams man pavyks sukurti geresnius daiktikus atitikmenis.
Gali būti, kad tie sapnų daiktai, kurie buvo šiek tiek nepatogūs, nerangūs mano sapnų atitikmenys, yra gera medžiaga, iš kurios galima sukurti kažką dar labiau daiktiško. Manytina, tai būtų daiktų deriniai, kurių ornamentai ar išdėstymas atpirktų daiktų trūkumus. Kartais individualumas aukojamas geresnės visumos ar universalumo labui. Galvojau ir apie tai. Palikdama vėlesniam laikui: ši kilpa dar neužveržė man gerklės.
Dvi liesos meškos. Jos sapne paprastai pasirodo ten, kur sunkiausia tikėtis jas išvysti, tačiau dažniausiai nespėji nustebti, mat nuostabą netrukus išstumia baimė. Tiesa, jos šiek tiek panašios į cirko meškas, ir šalia baimės esama abejonės, ar tikrai verta bijoti. Vis dėlto abejonė ar drąsa gali per daug kainuoti – suvoki tai sapne, ir jau kitą akimirką esi bėglys, netgi tada, kai tau pakerta kojas – tai nutinka, regis, kaip tik dėl to, kad pabėgti anapus, ten, iš kur negrįžtama, tau dar svarbiau, nei pasprukti nuo meškų.
Lėkdamas nuo šių sapno plėšrūnų, sprunki neatsigręždamas. Meškas matai labai trumpai ir beveik galėtum manyti, kad apskritai jų nematei, gal jos netgi neegzistavo. Kokiu būdu nutari elgtis taip, tarytum tos dvi liesos meškos būtų tikri sapno daiktai, užuot buvę sapno miražu, haliucinacija? O vis dėlto tu bėgi, nieko daugiau nebematydamas ir negirdėdamas, visais savo pojūčiais aptikdamas tik kokių nors durų ar vartų, kuriuos galėtum uždaryti iš kitos pusės, galimybę. Ausyse skambant nežinia kieno, galbūt tavo paties, balsui: „Jei šalia didesnės meškos pamatei mažesnę, gali tikėtis, kad mažoji yra jos vaikas ir jo motina yra pasirengusi sudraskyti bet ką. Bėk, kiek tik kojos neša.“
Sapne dažnai atsiranda patarėjų, tačiau tai nereiškia, kad patarimai bus adekvatūs tikrovei, kad jie nėra dar vienas sapnas, sapnas sapne.
Ir kas po viso šito galėtų patikėti, kad tu tikrai matei tas dvi meškas, kurių viena iš tiesų buvo pastebimai mažesnė? Bet tu esi įsitikinęs, kad jas matei, tiksliau, sapnavai matąs, ir kad abiejų kailis buvo šviesesnis, nei galėtų pasirodyti tikrovėje. Balintos gilių ar miežinės kavos spalvos gaurai. Prabudęs galvoji, kad tokia kailio spalva įmanoma tik sapne. Tačiau po dviejų dienų, visiškai neplanavęs, nueini į muziejų ir ten pamatai meškos iškamšą lygiai tokiu pat kailiu.
Sapno meškų kailis buvo susimetęs į kuokštus, nelyginant riebaluotas. Ar tai reiškė, kad meškos susijusios su nešvara, galbūt jos buvo alkanos ir ieškojo maisto kokiam sąvartyne, ten kaip nors ir išsiriebalavo? Kodėl sąvartyne išsiriebaluoja katės? Kodėl kažkas išmeta į šiukšlyną riebalus? O gal kaip tik dėl to, kad meškos buvo pastebimai nešvarios, tu lengviau apsisprendei? Nuo pat vaikystės buvai mokomas, kad nešvara neįmanoma pasikliauti ir, jei tik pajėgi, privalėtum jos vengti savo ir nešvaros labui. Mat ne visa nešvara yra naikintina, yra tokios nešvaros, kuri puoselėtina ir susijusi su vaisingumu, tad geriausia pozicija – tiesiog vengti panašių dalykų. O jeigu kyla grėsmė, kad ši nešvara sparčiai artėja link tavęs, tenka nuo jos sprukti, taip pat greitai, tarsi šiuo keliu ne bėgtum, bet kriste kristum, įkaitindamas ir suvirpindamas pakeliui skrodžiamą orą, kuris tave, skirtingai nei tu jį, bando atvėsinti, nors ir nesėkmingai.
Trintis į sapno orą primena visas kitas trinties rūšis – jų metu įkaitinami abu besitrinantys paviršiai.
Sapnų trintis, galima sakyti, panaši į kitus trinties pavidalus, kaip sapno meška panaši į meškos iškamšą muziejuje. čia verta daryti prielaidą, kad vėliau muziejuje pamatyta meška kitoje, mums neįprastoje, laiko matavimo sistemoje pasirodo tuo pačiu metu kaip ir dvi liesos sapno meškos. Dera pagalvoti, kad visos trys meškos galbūt yra neatsitiktinis įelektrintas trikampis, turintis tam tikrą kažkam gerai žinomą paskirtį. O galbūt visi sapnų nutikimai yra ne tik greitesni, bet ir ankstesni už visus nutikimus pabudus? Net ir tuo atveju, kai susapnuotą mešką staiga išvysti muziejuje ir imi manyti, kad sapnas kažkokiu būdu buvo vėlesnis, kad susapnavai jau matytą mešką. O susapnuoji tai, ką dar matysi. Lygiai kaip vaikystėje sapnuodavai besikalbąs mobiliuoju telefonu ar besikalbėdamas matydavai savo pašnekovą taip, kaip dabar gali jį matyti kalbėdamasis per „Skype’ą“. Panašiai, visiškai neabejodamas tokia galimybe ir neparodydamas nė menkiausios nuostabos, sapnuose kalbėdavaisi su draugais apie 1970–1975-uosius. Tas pokalbis tada tau neatrodė keistesnis nei švelnus vėjelis, jis buvo natūralesnis už nupjautos žolės kvapą.
Keturios baltos vištos. Sapnų daiktai taip mėgsta pasirodyti poromis, kad gana dažnai jiems papuola būti ir keturiese, kitaip sakant – dviem poromis, o ne viena. Be to, sapnų daiktai taip mėgsta baltą spalvą ir jiems taip patinka visa, kas susiję su paukščiais, kad visiškai nenuostabu, jei vieną gražią sapno dieną į jūsų sapno akiratį paklius keturios baltos vištos.
Prisiminus, kad vištos yra genetiškai artimi tiranozaurų palikuonys, sapnuoti vištas jums pasirodys dar natūraliau: jūsų protėviams vištos sapnuojasi taip seniai, kad tik sapne dar galėtumėte perprasti, kuo skiriasi višta ir tiranozauras. Kartu – perprasti vištos arba keturių vištų teisę būti jūsų sapnuose ar netgi jų teisę į jūsų globą bei rūpestį. Toks rūpestis yra paveldo puoselėjimas, ir paveldas turi teisę iš jūsų šito tikėtis.
Tiesa, šios keturios vištos, arba dviejų vištų poros, labai gerai atspindi ir sapno fenomeną: čia viščiukams virsti vištomis netrunka nė nakties. Viščiukai užauga per pusę sapno, ir dar prieš atsibusdamas spėji pamatyti, kad iš dviejų viščiukų užaugo dvi didžiaskiauterės dedeklės ir dvi mažaskiauterės mėsinės vištaitės. Ir ne tik tai. Pamatai dar ir poros jų ateitį – susmulkintą šviežią vištieną, kuri sapne atsiranda vos pagalvojus apie mėsinių vištų paskirtį. Mat sapnuose įprasta, kad praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu metu. Yra mėsos, ją užsiauginai, o balti sapno paukščiai gražiai ir nuosekliai išsaugo savo kvartetą iki pat sapno pabaigos, ir tuo visiškai nereikia rūpintis. Skirtingai nei vištiena, dėl kurios išsyk pradedi sukti galvą: ar etiška vartoti skerdieną ir sykiu – ar išmintinga prarasti mėsą, jei nesuskubtum jos suvartoti (tuo pat metu ir grūdus; jų, manytina, prireikė vištienai rastis), nes šioms vištoms juk vis tiek nebesugrąžinsi gyvų paukščių pavidalo. Juolab kad gyvasis pavidalas tebėra po ranka.
Sapno viščiukus vištomis verčia ne koks įprastas maistas, o pirmiausia pro kluono, kuriame auga šie paukščiai, durų apačią plūstanti šviesa. Ji iš pirmo žvilgsnio atrodo ir šalta, ir šiek tiek nuodinga, ir svilinanti. Šviesa ne tik apšviečia paukščius, bet ir išpučia juos, įsiskverbdama į pačią jų esmę. Štai dėl ko jiems nesunku užaugti per kelias sapno valandas. Tačiau galima būtų numanyti, kad kluono grindis apklojęs storas spalių ir sutrūnijusių šiaudų sluoksnis turi tiranozaurų palikuonims pasiūlyti kai ką apčiuopiamesnio – ką nors, kas pačiu tikriausiu būdu užpildytų jų skilvius. Taip manyti būtų saugiau. Tad sapno pašnekovui kur kas geriau pasakyti, kad jūsų viščiukai užaugo tiesiog bekapstydami ir berankiodami kluono sluoksniuose suslėptus laiko ar fantazijos grūdus, o šviesos net neminėti. Galų gale šviesos ryšys su čia pat po kojomis apšviestais paukščiais ir taip aiškus.
Nėra jokios rimtos priežasties praverti burnos dėl dalykų, kurie visiškai aiškūs ir matomi. Jūs tiesiog žiūrite į vėjuotoje šviesoje baltai liepsnojančius vištų gurklius (galbūt derėtų sakyti „gūžius“), matydami, kaip jūsų akyse jie pilnėja lyg mėnulio pilnatys. Ir joms, toms pilnatims, nė kiek nė motais, kad jos ne viena, o keturios, ir kad čia pat, sapne, jau pakvipo šviežia vištiena, nors nė viena šviesos prisilesusi višta nė viename sapne nebuvo nukirsta ir nė viena panašios vištos akis nepažvelgė į sapno pasaulį iš jau nukirstos galvos.
Stikliniai varvekliai. Jei jums nepatinka stiklas, apgailestauju, tačiau jis sapnuose pasirodo neatsiklausęs. Sunku rasti ką nors įkyresnio nei jis, tiesą sakant. Turbūt sapno stiklas yra skystesnis ir labiau panašus į visur besiskverbiančią vandens drėgmę. Na, o pasakymas „stikliniai varvekliai“ greičiau yra metafora, nei tikslus to, kas pasirodo sapne, apibūdinimas. Atitinka tiesą tai, kad jie iš tiesų atrodo tarytum iš stiklo. Tokį įspūdį sustiprina laisvos jų formos. Esama užuominos, kad prieš tai jiems suteikta malonė pasidžiaugti skystu būviu. Mat jie nėra labai glotnūs ir jų paviršius pasirengęs atskleisti gamybos būdą. Šis būdas akivaizdus: stikliniai varvekliai atrodo lyg neišbaigti pusfabrikačiai, kuriuos dar reikėtų specialiai apdirbti, galbūt šlifuojant. Liejinių šerpetos ties buvusių formų sudūrimais. Tai, kas dabar vertikalu, anksčiau tenkinosi horizontaliu būviu. Tai matoma ir apčiuopiama. Galbūt bežodė ironija. Liejiniai išsaugojo nelaisvės ir neįgalumo žymę: tapti kietu kūnu jiems prireikė ne tik jų vidinių savybių, bet ir formelės, į kurią buvo įvarvintas stiklas, kadaise skystas ir nenuspėjamas. Tuo metu jis kur kas laisvesnis, nei iki tol, kada bus sustingęs ir tarytum vergiškai, nors ir grakščiai, nusilenkdamas pasirodys sapnuojančio asmens iš nuostabos plačiai atmerktose akyse.
Tokiose akyse atspindėta ironija išryškėja ne anksčiau kaip po trijų dienų, o stebuklo nuojauta ir grožis išryškėja akimirksniu.
Viename sapne stikliniai varvekliai atrodė (galbūt čia labiau tiktų esamasis laikas?) lyg prie stiklo siūlų prikabinti stikliniai žaisliukai, turintys puodelių su ąselėmis pavidalus. Ąselėmis? Argi vaikystėje ir sapnuose jų nevadinome auselėmis? Puodeliai aukštai, po aukštomis lubomis, be to, nelabai gerai apšviesti, tad neįmanoma suprasti, ar tai normalūs, tinkami naudoti indeliai, t. y. ar juos būtų galima panaudoti kaip tikrus puodelius. Tarkim, gurkšnoti arbatą ar bent jau vandenį, jei pasirodytų, kad spalvotas stiklas nepritaikytas karštam gėrimui. Jei paaiškėtų, kad stiklui spalvinti panaudotų dažų spalva nėra tokia atspari ir nekenksminga tada, kai stiklas, nepaliaudamas būti skysčiu net tapęs sapno varvekliu, turi sąlytį su karštu vandens tirpalu. O gal tie puodeliai apskritai pilnaviduriai, gal įsivaizduojamos jų ertmės pilnos to paties vėsaus stiklo, panašaus į ledą ir cukrų?
Kaip teisingai supratote, stiklo varvekliai sapne buvo i spalvoto stiklo. Nors tiksliau sakyti: jie – iš spalvoto sapnų stiklo. Vienoje vietoje, t. y. vienoje palubėje – tai žalios ar beveik smaragdinės spalvos puodelių atvirkščias miškas, kitoje – tai tamsiai rožinių puodelių tankynė. Jų buvo daug, po maždaug šešis ar aštuonis kvadratinius metrus, nelyginant du panašūs skirtingos spalvos puodelių-varveklių sklypeliai. Ir tuo pat metu jie kvietė pasilypėti, ištiesti ranką ir nuskinti kelis puodelius nuo jų stiklinių siūlų (beveik galima išgirsti tą ore virpantį ir beveik besiprašantį apreikštybėn stiklo trakštelėjimą), o sykiu tai atrodė tarytum koks kantrybės testas, išbandymas, kiekgi kažkas gebės susilaikyti ir neliesti to, ką sukūrė ne jis, kiek jis pasirengęs ir galbūt netgi pamėgęs tiesiog grožėtis.
Jeigu šie sapno varvekliai nors per plaukelį būtų mažiau panašūs į stiklinius, galėtume pamanyti, kad tai nuostabaus grožio žemyn kepurėlėmis iš lubų augantys šungrybiai, o galbūt net į juos panašūs valgomi grybai. Gal tai stikle įkūnytas sakinys apie haliucinogeninius grybus? Galima vaizduotis, kaip kažkas dalgiu, vienu ar dviem mostais tuos grybus nušienauja. Tie grybai krenta lyg mana iš dangaus. Lėtai. Apšviesti iš šoninio žibinto palubėje jie kažkuo panašūs į kaitinamąsias lemputes.
Sapne neapleido nuojauta, kad šie stikliniai varvekliai turėjo kažin kokią apsaugos funkciją – tai buvo galima susivokti dar ir dėl aplinkos, kur jie buvo įkurdinti: blausiai apšviesta patalpa pilkšvai baltomis kalkintomis sienomis, tokiomis pat lubomis, metalinėmis grotomis ar slankiosiomis plieninėmis pertvaromis, kažkuo primenančiomis kalėjimą arba mokyklos drabužinę, įrengtą rūsyje. Stiklinių varveklių lankose nebuvo natūralios šviesos, nors dabar gana sunku atsakyti, ar prieblandą kūrė tamsa už lango, ar patalpoje apskritai nebuvo langų.
Įsivaizduokime: stikliniai kybančių puodelių varvekliai šiek tiek juda tarsi nuo vėjo, arba sūpuojasi laivo kajutėje, dėl to atrodo, kad stiklinis siūlas gali trekštelėti tiesiog savaime – ir ima vaizduotis, kad nėra didelio skirtumo, ar nuraškysi puodelį, ar jis pats pliumptelės iš palubės, rizikuodamas prarasti prigimtinę formą. Tikriausia pagunda!
Argi ne tada mes labiausiai gundomi, kai mums kokiu nors būdu žadamas ne tik malonumas, bet ir tai, kad jo nepasiėmę pražudysime jį, neteksime visiems laikams? Tačiau kaip tik tais kartais kažkas sulaiko – visos intencijos ir postūmiai lieka potencialūs, ir varvekliai lieka palengva judėti tarytum koks kviečių laukas ar tulpių darželis, retsykiais susilietę žvangtelėdami bei tapdami gaivia svetimybe niūrioje sapno erdvėje.
Stiklo burbuliukai. Šie turi nemažai bendro su stikliniais varvekliais, jų pasirodymo laukas sapne toks pat tamsus. Beveik drąsiai galima teigti, kad sapnuotojas juos regi naktį ir kad kažkas juos apšviečia tamsaus dangaus fone – regis, šviesos šaltinis yra sapnuotojo, kuris mato stiklo burbuliukus, pusėje. Nepaisant to, kad sapno objektai kybo ar sklando nelyginant atvirame ore, po atviru nakties dangumi, oras tvankus lyg uždaroje neišvėdintoje patalpoje, panašioje į kalvę ar stiklapūčių dirbtuvę. Ore siūruoja stiklo burbuliukai, jie šiek tiek panašūs į ilgai stovėjusius nebejaunus žmones, kuriems paskaudo nugaros ar nuvargo kojos, jie nenustygsta vietoje, perkėlinėdami savo kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos ir savo nuvargusiu kvėpavimu smaugdami orą. Patalpos erdvė, kurioje sklando stiklo burbuliukai, pilna stiklo garų, ir dėl to neramu, jog čia pavojinga kvėpuoti. Įkvėpus stiklo burbuliuką, jis gali sudužti kvėpavimo takuose ir jus sužaloti. Ore yra stiklo, ir tai labiau grėsminga nei gražu, nors grožį, tiesa, irgi galima justi – stiklo sferytės šviečia, jos patrauklios, kaip kad vaikams patrauklūs atrodo spindintys ir grakščiai oru skriejantys muilo burbulai. Jie tarytum įkūnija visiškai nenaudingą ir tuo pat metu gryną grožį, gryną geometriją. Šis įvairiopas skaidrumas ir tuštumas yra jų ypatybė: muilo burbulai yra tokie trumpalaikiai daiktai, kurių neprivalu nei saugoti, nei ieškoti jiems vietos – jie nereikalauja nei erdvės, nei dėmesio, jie gimsta ir miršta per kelias sekundes. Jie nieko nežada, ir dėl to dar labiau prikausto žvilgsnį, verčia susitelkti taip, kad būtų išnaudotas kiekvienas šio nenaudingo grožio mirksnis: tai kažkuo panašu į meilę, apie kurios laikinumą ir trapumą žinoma – tai kiekvieną akimirką daro dar brangesnę ir įstabesnę.
Juodaodis berniukas. Galėtume drąsiai sakyti, kad šis berniukas į jūsų sapnus atėjo iš filmų apie vergus, ir ši teiginio drąsa, kaip kad paprastai įvyksta su visais labai drąsiais dalykais, prilygtų tiesai. Tačiau, jei vis dėlto dar drąsiau tikime, kad viskas sapnuose nutinka anksčiau už kitus įvykius, visi sapnų daiktai yra esamų ir būsimų filmų pirmtakai, o ne atvirkščiai.
Tad sapnuose jus lankantis juodaodis berniukas yra ir jūsų gelbėtojas, ir geriausias draugas, ir jūsų vaikas, ir žaislas, ir šokoladinis saldainis, ir galiausiai jis – tai jūs pats. Todėl galima net tarti, kad nieko nėra geresnio sapnuose už šį juodaodį berniuką. Jis nebijo saulės ir nesiprašo aprengiamas pagal paskutinę madą, nezyzia saldainių, iškenčia nubrozdintą šokoladinį keliuką ir net piktavalio personažo rimbą (panašu, kad jo netgi nespaudžia vadinamasis „didelis reikalas“, dėl kurio jam reikėtų eiti į tualetą).
Jūs žiūrite į ašarotas berniuko akis lyg į patirpusį cukrų ir palengva jūsų širdis atitirpsta. Arba kažkas atleidžia jūsų širdį veržusį diržą; pasijuntate laisvesni. Panašiai laisvesni jaučiatės bendraudami su savimi – puikiai žinote savo norus ir jums nereikia nuspėti savo minčių taip, kaip kartais tenka skausmingai įsitempus spėlioti mylimojo norus, dažniausiai pralaimint. Ypač neatspėjant tada, kai jūsų mylimasis kankinasi spėliodamas jūsiškius norus; tokiu būdu daugiausia laiko praleidžiate spėliodami vienas apie kitą. Tai mirtinai pavojingos lenktynės. Be to, šie numanymų ir nenusimanymų burtai yra jūsų meilės trąša, ir neretai tokiu būdu jūsų meilė praauga jus pačius. Tampate savo meilei per ankšti, ir ji jus paprasčiausiai pameta, palikusi jums ant stalo kokybišką, kvapnią šokolado plytelę.
Juodaodį sapno berniuką jūs mylite kaip save patį, gerai žinodami, kad jis valgys jūsų pasiūlytą obuolį ar bananą, o dar labiau jį pradžiugins juodos duonos sumuštinis su silke ir česnaku. Kai juodaodis berniukas paims į savo rausvus delniukus juodos duonos ir riebios silkės sumuštinį, jis trumpai, jaukiai susijuoks, ir jūs staiga išvysite jo rausvą liežuviuką bei baltutėlius dantukus, kurie akimirką jums pasirodys lyg baltos česnako skiltelės.
Juodaodis sapno berniukas džiaugiasi, kai jam parodote dėmesį, tačiau lygiai taip pat jis džiaugiasi, kai paliekate jį ramybėje. Prisižaidęs jis lyg išpūsta burė šliejasi prie jachtos borto, jo čiurkšlelė panaši į saulėje paskleistus perlų karolius.
Jis jums lyg puošmena, kurios nereikia pirkti ar jaustis skolingam, kai ji dovanojama. Jis – lyg vaikas, kurio nereikia gimdyti bei rūpintis jo auklėjimu, tuo pat metu skrupulingai puoselėjant savo moralę. Draugas, su kuriuo nebūtina kalbėtis: jūs ir juodaodis berniukas kuo puikiausiai žinote, jog jūsų liežuviai sukurti kalbėti skirtingomis kalbomis. Tik judviejų rankos ir kojos, judviejų akys, dantys ir nebylus liežuvis, jūsų abiejų saulėje žvilgantys plaukai susikalba ta pačia kalba, jie niekada nepavargsta kalbėtis vieni su kitais. Lygiai taip pat susišneka tarpusavyje jo juokas ir jūsų ašaros, kai lupate berniukui iš piršto rakštį ir kai ant jo atkišto keliuko staiga dribteli sūrus lašas iš jūsų nosies. Ar nelauktai, iš didelio susikaupimo, nervinės įtampos ir atsakomybės labiausiai jaudinančiu momentu jūs staiga pagadinate orą, visiems laikams pralinksmindamas vaiką, kuris yra ne kas kitas, o jūs pats.
Tada jūs žiūrite į šokantį berniuką, jo judesiuose, jo besilankstančių ir besiūbuojančių rankų ir kojų rašmenyse, šimtuose jų, įžvelgdamas visą ne kalbai sukurto raidyno žavesį arba vienos raidės, kuri atstoja visas ligi tol žinomas ir nežinomas raides, grožį.
Tai erdvinis, besimainantis amžinai potencialios kalbos ženklas, panašus ne į laiko, o į belaikystės ir amžinojo grožio mašiną, kuri pasako jums viską – apie pasaulį, apie jus ir apie tai, kas nesate nei jūs, nei pasaulis.
Stambūs kūnai. Vos tik spėji užsnūsti, kaip ši grožio mašina įsijungia ir tęsia savo pradėtą darbą. Galbūt ji veikia automatiškai, yra kažkieno gudriai užprogramuota.
Vieną iš ilgesnių miego naktų šios mašinos medžiaga tampa stambūs kūnai. Jų paskirtis kas akimirką paneigti ribą tarp grožio ir negražumo, aiškumo ir abejonės bei netikėjimo. Paneigti, paleisti visa visur esančiomis dulkėmis, nepasitelkiant šiam reikalui nė menkiausio bent kiek aiškiau suprantamo žodžio ar veiksmo. Jei kartais kokia nors kalba čia ir vartojama, tai panašu į nemokyto nebylio balbatavimą.
Jei perprastum bent keletą ištartų žodžių ar suvoktum bent vieną jų veiksmą, galėtum sakyti, kad tai buvo ne sapnas, o filmas. Tačiau tai vis dėlto sapnas, nes tik jis savo įprasta tvarka ištrina tai, kas nesvarbu, kad dar labiau išryškėtų tai, kas svarbiausia. Dėl to kalba ištrinama tiek, kad iš jos teliktų užuomina, jog buvo kalbėta. Kas kalbėta, jau nebebus aišku niekada.
Stambių kūnų grožį tuokart imasi atskleisti trise. Vienas jų – vyras, kuris neskiria vyro nuo moters ar galbūt per lengvai, nevyriškai leidžiasi apgaunamas, kitas yra moterimi apsimetęs vyras, o trečioji yra stambi, stamantri jauna moteris, turinti auklės ir kareivio bruožų.
Galima sakyti, kad visi trys įkūnija ne tik grožio, proto, bet ir lyties neapibrėžtumą. Visi trys turi kitos lyties bruožų. O ketvirtasis, kuris pripažįsta šį neapibėžtumo planą ir jame dalyvauja, esi tu pats. Esi šio neapibrėžtumo šalininkas ir bendraautoris. Šiame trejopame neapibrėžtumo tirpale tu plūduriuoji absoliučiai palaimingas, jei tik dėl grožio ir menko apibrėžtumo užmiršime, jog širdies gilumoje vis dėlto šiek tiek nerimauji, kad ši maloni būsena nesibaigtų greičiau, nei esi nusiteikęs.
Taigi, kaip sakyta, pirmasis stambus vyras leidžiasi apgaunamas kito vyro, vaidinančio moterį, nors stebėdamas juodu tu kuo puikiausiai matai, kad nevykėlis artistas į moterį panašus nė kiek ne daugiau nei tas, kurį jis nori apmauti. Dėl to apgautasis atrodo ne toks jau protingas ir pastabus, kaip galėtum tikėtis iš vyro, kurį domina moterys. Galbūt moterys jo beveik nedomina? Štai dėl to pastabumo ar dėmesingumo suvaidintai moteriai stokos šis vyras neatrodo labai vyriškas. Dėl to jo lytis, seksualinė orientacija ir protas lieka tiek pat neapibrėžti, kiek jo apkūnumo estetika.
Pridėkime dar tai, kad tu, stebintysis, puikiai žinai, kad abu vyrai turi čia kažkokią užduotį, kuri susijusi su apgaule, manipuliacijomis. Tad juodu jau pradžioje nėra tyri personažai. Kad ir ką darytų stebėtojas, juodu jau netaps tyri. Viskas, ką gali padaryti puoselėdamas dar likusias tyrumo užuomazgas – tai prisidėti prie taikingos situacijos palaikymo.
Akimirkomis atrodo, kad abu vyrai yra vienas kito variacijos. Kelias akimirkas jie panašūs lyg broliai dvyniai. Geltonoje sapno šviesoje abu atrodo vienodai jaukūs ir vienodai be vietos. „Be vietos“ čia reikėtų suprasti ne kaip trūkumą ar nerimastingumą, o kaip nepriklausomybę nuo geografinės padėties.
Jie kažką kalbasi kambaryje, kurio langai į pietus (kaip minėjau, žodžių neįmanoma suprasti), kalbasi vien tam, kad paliudytų savo taikingumą ir pasitikėjimą vienas kitu. Abu jie pliki iki pusės, tik nesupratingasis vyras su trumpikėmis, o moterį vaidinantis vyras – dažytų žolių sijonėliu. Tokį tikriausiai galėtų dėvėti australas aborigenas ar kokios nors Afrikos genties atstovas.
Sijonuotas vyras sėdi, o tu, sapno stebėtojas, neatitrauki akių nuo artisto krūtinės, kuri taip menkai panaši į moterišką, kad net neramu. Siekdamas išsaugoti ramybę, bandai visomis savo minties galiomis prisidėti prie to, kad vyriška krūtinė taptų panašesnė į tą, kurią norėtų vaizduoti. Tai skatina tavo vidinis tvarkos, sklandaus vyksmo poreikis. Žiūri į krūtinę ir bandai prisišaukti visus iki tol tavo paties matytus vaizdus, kuriuose moterys neatrodė su pakankamai moteriškomis krūtimis – tarsi šio vyro krūtinės įtraukimas į nedidelių moteriškų krūtų kategoriją sustiprintų vyro šansą būti panašesniam į moterį. Kodėl tau, stebėtojui, tai svarbu? Gali būti, kad tai svarbu dėl taikingos atmosferos, tiesiog dėl taikingumo instinkto. Juk saulėtam kambariui taip tinka taikiai besišnekučiuojantys stambaus kūno žmonės, ir šiam taikingumui, kurio apsuptyje, tau dalyvaujant, patvirtinamas apkūnumo grožis, galėtų stipriai pakenkti tai, kad vienas iš scenos dalyvių būtų atpažintas kaip apgavikas. Grožis ir taikingumas čia prioritetiniai, jie šiame sapno tarpsnyje karaliauja, o tiesos laikas tegul ateina kiek vėliau. Štai ši mintis yra tavo veiksmų ir kitų minčių variklis. Tegul tai, kas paslėpta, atidengiama po to, kai stambaus kūno grožis bus pripažintas neatšaukiamai.
Todėl tu žiūri į vyro, apsimetančio moterimi, krūtinę, kuri tariamo moteriškumo įgauna daugiau, kai tas vyras kūprinasi, sudrimba krėsle, panašiame į stomatologo kėdę. Tada tu įsitempi, lyg įtemptum laiko vadžias ir sustabdytum akimirką, kurios metu apsimetėlio vyro vaidmuo atrodo įtikinamiausias. Turbūt panašiai įsitempia krepšinio ar futbolo varžybų sirgaliai, kurie nesąmoningai vaizduojasi, kad savo šūksniais ar nebyliais linkėjimais kažkaip prisideda prie žaidimo ir sportininkų sėkmės. Tu žiūri į staiga bent kiek sumoteriškėjusią vyro krūtinę, vildamasis, kad scenos taikingumas bus sėkmingai pratęstas ir padidins artisto galimybę tinkamai atlikti savo vaidmenį.
Bet galbūt jums jau kirba klausimas, kodėl šią nerimastingą sirgaliaus padėtį mes vis dėlto pavadinome palaiminga būsena? Atsakysiu: palaiminga ją daro grožio išgyvenimas. Sirgaliaus padėtis čia yra ne kas kita, kaip grožio tarno padėtis, o tarnauti grožiui yra malonu, nors ir nelengva.
Visą šią harmoningą sceną su sirgaliu sugriauna jau anksčiau minėta stambi veikėja. Ji pasirodo tame pačiame kambaryje. Ir jai tu dabar skiri visą savo dėmesį. Tuo metu vyrai išsprūsta iš regėjimo lauko ir pranyksta buto gilumoje. Jie nebetenka juos stebinčio sirgaliaus, ir šitaip jie galbūt praranda aukštesniosios malonės įrankį. Pasislinkę iš akivaizdybės (galbūt ir Dievo akivaizdybės), jie atpažins vienas kitą, demaskuos apgavystę. Kažkas nutiks. Apie tai, tiesa, šiek tiek vėliau. Dabar į sceną įtraukiamas ir tu: panašu, kad stebėtojo vaidmuo jau atliktas.
Tu įžengi į sapno kadrą tam, kad tiesiogiai išsakytum, kaip tau patinka stambus kūnas, tiksliau – tos stamantrios, gal 25–30 metų moters apkūnumas. Tu ateini į sapno filmą ir šiek tiek drovėdamasi sakai, kad tau patinka didelės tvirtos moterys, kad norėtum turėti tokią auklę kaip ji – auklę sau arba savo vaikams. Sakai jai tiesiai į jos platų, sveiką veidą, padengtą glotnia, sveika strazdanota oda. Tokias moteris, vyrus ir vaikus kažkada mes vadindavome kanapėtais: tai buvo tarytum paskutinis ženklas, kad mes kažką žinome apie teisėtą kanapių esmę, savitą jų grožį. Dabar tos moters veidą ir akis mieliau lygintum su putpelių kiaušiniais – visi jūs galite tuos dalykus palyginti: atidaryti prekybos centro lentynoje padėtą dėžutę, ant kurios užrašyta „Putpelių kiaušiniai“, jei likote nesupratę, ką aš ar mano sapnas norime jums pasakyti apie tos įstabios moters veidą ir akis.
Moteris švelniai nusijuokia, atsakydama tau, kad kaip tik tokios auklės norėjo ir jos dabartiniai šeimininkai. Jų berniukui esą nieko nėra mieliau, kaip iš savo saujos maitinti auklę pieno dubenyje pamirkytais batono gabaliukais. Ji taip skaniai ir kartu švelniai juokiasi, kad netrukus pajunti piene mirkyto batono saldybę, tau netgi išsiskiria seilės… arba tu tiesiog tirpsti, pradėjęs nuo burnos, nes juk sapne tai įmanoma. Tai šiek tiek nepatogu, negražu – tu gėdijiesi savo pernelyg drėgnos burnos, tarsi ji kažką išduotų.
Staiga moteris pasirąžo ir įsitveria durų staktos viršaus, lyg norėtų geriau pamankštinti ir sykiu parodyti savo gražų stambų kūną. Lygiai taip pat netikėtai tu pamatai, kad toji moteris be sijono ir kad tau prieš akis – beveik iki pat juosmens glotniai baltomis medvilninėmis kelnaitėmis aptrauktas tos moters pilvukas. Kažką sakydamas apie stambaus kūno grožį, ryžtingai, tarytum patvirtindamas savo žodžius, tvirtai perbrauki delnu per auklės pilvą, jausdamas jį lyg guminį žaislą, kurį iš vidaus vėl suvirpina geraširdiškas moters juokas. Svetimą pilvą lieti tarytum savo – kaip tada, kai, suabejojęs savo kūno, savo sotaus pilvuko estetika, nutarei sau skubiai, be didesnio pasirengimo ir sąžinės graužaties perkurti taisykles, nusakančias, kas yra grožis, sykiu iš naujo įvertindamas daiktus bei savo kūno pokyčius. Glostei savo išgaubtą kūno dalį, su kiekvienu prisilietimu save vis labiau įtikindamas, kad ji yra tokia pat graži, kaip ir anų dienų stangrus, beveik plokščias pilvas. Dabar, turėdamas prieš akis svetimą kūną, esi ne tik visiškai pasiruošęs juo grožėtis, bet ir išreikšti tai, sukurdamas šiam pokyčiui gražų teksto daiktą, žodinį atitikmenį. Žinoma, kad taip pat nori ir pasidalyti šiuo grožėjimusi, jei tik kažkam pasirodytų verta tai paimti.
Tavo paliesta moteris skamba lyg varpelis, kuris tarytum džiaugiasi švelniai užkliudytas, ją nelengva perprasti (nes juk varpelis skamba ir mušamas), tačiau vis dėlto nėra sunku patikėti, jog tu ir ji užmezgėte grožio ir grožėjimosi ryšį.
Suprantama, tai negali ilgai tęstis, juolab kad stambaus kūno grožio tema šiame sapne visiškai išsemta. Staiga atsiduri sapno prieškambaryje, kuriame vėl esi dviejų stambių vyrų stebėtojas. Bet tarp jų kažkas jau nutiko. Tai išduoda keptos mėsos kvapas. Vyras su trumpikėmis sparčiu žingsniu įžengia į prieškambarį, jo rankose – du virbai su tebegruzdančios mėsos vėriniais, staiga jis smeigia metalinius strypus sijonuotam vyrui į blauzdą iš abiejų pusių, tarytum siekdamas, kad metaliniai galai susijungtų blauzdos ašyje. Dėl to pakirstas sijonuotasis parvirsta, pargriaudamas ir smeigiką, pastarasis griūdamas kliudo į sieną paremtą sunkų juodą neaiškios paskirties plastikinį dangtį, kuris jam pačiam vožia per viršugalvį ir atjungia. Viskas baigiasi lyg situacijų komedijoje. Skausmo ir tragizmo motyvą čia užgožia per visą sapną sukrautas minties ir vaizdo krūvis, galingai, su didžiule tragikomiška jėga teigiantis stambų ir teisėtą stambių kūnų grožį.
O jei kalbėsime visiškai atvirai, tie du sapno vyrai pernelyg panašūs į du obuolius krituolius. Ir tie virbai su mėsos mautinukais – lyg motinos obels šakos, kurios visiškai niekuo dėtos, jog žemyn krisdami obuoliukai į jas mėgsta užsigauti, nes jiems patinka elgtis pagal žemės traukos diktuojamas taisykles. Galbūt tai atitinka jų religinius įsitikinimus. Todėl dabar jie guli pasienyje visiškai harmoningai. Ir tad visiškai nenuostabu, kad mudvi su standžiąja sapno auklyte pritupiame prie krituolių ir pasilenkusios krimstelime – vienam už šeriuotos blauzdos, kitam – už karšto nelyginant plikapilvio katino sfinkso pilvuko.
Mūsų dantys nepalieka žymės, tik nuryjame sūroką prieskonį, skrudintos mėsos ir keptų obuolių kvapą. Neklauskite kodėl. Taip elgiamasi ir tai pavyksta tik iš meilės.
2010
Aleksandra Fomina. Plaukiantys namai
2010 m. Nr. 7
Romano ištrauka
Aktyviausios darbo paieškos vyksta pirmadienio rytais. Šiandien Ūlos eilė apeiti darbo pasiūlymų „medžioklės plotą“. Vienas gali parsinešti iškart kelis nemokamus laikraščius su darbo skelbimais, o vienu laikraščiu gali pasinaudoti iškart keli žmonės. Tad „medžiotojai“ nueina jų parsinešti paeiliui: kad visiems nereikėtų keltis šeštą valandą. apie aštuntą ryto dauguma darbo vietų būna jau užimtos, todėl gauti laikraštį ir skambinti reikia kuo anksčiau. Tai būna ypač nelengva po sekmadienio vakaro, kuris šiuose neramiuose namuose paprastai užsitęsia iki paryčių.
Ūla pėdina tyliomis gatvėmis. Visi dar miega, tik autobusai, nenuilstantys tarsi bitės, zuja pilkų mūrinių sienų fone, stoviniuoja stotelėse, laukdami ankstyvų keleivių: senukų, kurie neturėdami ką veikti važinėja pirmyn atgal, ir užsimiegojusių imigrantų. Ji keliauja prie metro stotelės.
Čia aplink didelį transporto žiedą susitelkė kone visos rajono parduotuvėlės, vaistinės, kavinukės ir kiti svarbūs visuomeninio gyvenimo objektai. Šalia stotelės, vidury žiedo, kur į visas puses išsišakoja keliai į kitus rajonus, stovi paminklas anglams, žuvusiems Antrojo pasaulinio karo kovose. Šviesaus akmens, didžiulio šautuvo vamzdžio formos obeliską puošia šalmuoto kareivio veido reljefas ir siaura pailga akmeninė lentelė. Raidės seniai pajuodusios, bet ant laiptelių papėdėje visada guli išblukusi dirbtinė gėlė.
Aikštingas, nežmoniškai taurus veidas iš tolo žvelgia į Ūlą kaskart, kai ji sustoja pasiimti laikraščių po tiltu, kuriuo važinėja metro traukinukai. Nuo to žvilgsnio neįmanoma pasislėpti: kareivis visada žiūri tiesiai į ją, stebi jos judesius šaltu, truputį niekinančiu žvilgsniu. Netgi jei veidas būtų iškaltas sulig jos ūgiu, vis tiek žiūrėtų į ją iš aukšto, kaip tik gali žiūrėti galingos imperijos gynėjas, didžiosios civilizacijos atstovas. Jo žvilgsnį ji jaučia net nugara, o jei eidama atsisuktų, pamatytų, kaip lygiai tokia pat ori išraiška šmėsteli ir praeivių veiduose. Jei, žinoma, kažkas iš jų apskritai ją pastebėtų.
Šiandien Ūla jaučiasi atliekanti neką svarbesnę misiją nei civilizacijos sklaida. Nešasi namo šūsnį laikraščių, nuo kurių – kalbant kilniu stiliumi – priklauso jos ir kitų skvoterių ateitis. Ir artima, ir tolima, o gal netgi jų vaikų ateitis. Juk viskas čia priklauso nuo pinigų, kuriuos kažkam gal pavyks užsidirbti, jei iš kelių tūkstančių skelbimų jiems netikėtai nusišypsos laimė. Todėl ji nešasi laikraščius atsargiai, prisispaudusi prie krūtinės, tarsi nepaprastai vertingą brangenybę.
Praėjus kelioms dienoms, Marija išmes juos į kaimyno šiukšliadėžę. Ji nekenčia popierių. Jų ir taip pilna ant prieškambario grindų: kasryt laiškanešiai uoliai ir abejingai meta į pašto dėžutę dešimtis reklaminių skelbimų ir nemokamų katalogų. Gyventojai trypia juos, tarsi sausus lapus, palikdami nešvarius pėdsakus. Marija pyksta, nes pėdsakai atrodo neestetiškai, tačiau visų padėtis tokia pati: ir besireklamuojantys, ir reklamas kojomis mindžiojantys viso labo tik trokšta parduoti savo paslaugas.
Kol kas ir vienų, ir kitų pastangos lieka visiškai bergždžios. Gal jie ne itin stengiasi, nes kol kas turi pinigų. Pinigus leidžia lengva širdimi, nes čia kainos atrodo kur kas mažesnės nei Lietuvos parduotuvėse. Jie dar nepriprato prie tų mažų skaičių: gyvena šia diena ir ne itin rūpinasi, iš kur gaus svarų.
Jau kelintą pirmadienį iš eilės kažkas keliasi pusę septintos, o kitą dieną, ir vėl negavęs darbo, numoja ranka ir toliau stumia dienas. Indis žaidžia kompiuterinius žaidimus, Remis vaikšto po parką, Marija iki vidurnakčio žiūri televizorių ir visą dieną miega. Ūla bastosi gatvėmis, o pavargusi grįžta namo ir šiaip sau sėdi prie lango. Stebi.
Visą praėjusią savaitę ji ieškojo parduotuvėse marinuotų agurkėlių: nepaprastai jų pasiilgo. O atstumai čia pribloškia: nueiti kelias stoteles pėsčiomis užima kone dvi valandas. Kažkas jai sakė, kad Kaune atstumas tarp stotelių yra penki šimtai metrų, tad pirmomis dienomis ji optimistiškai žygiuodavo taupydama autobuso bilietukus. Žygiuodavo ir žygiuodavo, kol, apsipylusi prakaitu, pradėdavo griuvinėti. Tada suprato, kad atstumų tarp stotelių tarptautinis etalonas arba neegzistuoja, arba Londone jo nepaisoma.
Pagaminti skanų valgį iš produktų, parduodamų vietiniuose prekybos centruose, irgi nelengva. Nors Ūla niekada nemėgo gaminti, dabar entuziastingai imasi kulinarinių eksperimentų: nusiperka pigesnių produktų italų ar lenkų parduotuvėse ir likusią dienos dalį „buria“ virtuvėje. Vakarais bernai paprastai parneša alaus, ir visi jaukiai susibūrę virtuvėje žiūri televizorių. O daugiau čia lyg ir nėra ką veikti, jei nenori išleisti pinigų.
Namie visi dar miega, arba apsimeta miegančiais. Ūla išsiverda antrą kavos puodelį, suranda flomasterį ir sėda prie lango skaityti skelbimų. Netrukus vienas miegmaišis pradeda judėti, iš jo išlenda susivėlusi Marijos galva siaurutėliais akių plyšeliais. Plyšeliai grėsmingai plečiasi: pamačiusi laikraštį Marija akimoju šauna iš miegmaišio ir paėmusi pieštuką jau traukia iš Ūlos rankų vieną lapą.
Pasiūlymų, atrodo, labai daug, tačiau kiekviena akimirka yra lemtinga – visai kaip amerikiečių filmuose. Sunku patikėti, kad žmogaus gyvenimas ga-li priklausyti nuo to, kaip greitai jis nueina prie tilto pasiimt laikraščio ir kaip mikliai surenka telefono numerį. Kol Ūla skaito ir geria kavą, Marija negaišdama čiumpa telefono ragelį.
Pagaliau jie išmoko kalbėti telefonu, nors pirmomis dienomis siaubingai bijojo. Bijojo pasirodyti neišsilavinusiais idiotais, nesuprasti pašnekovo ir išsiduoti, kad nesuprato. Juk negali kalbėti telefonu dešimt minučių: ir darbdavys neturi kantrybės, ir pinigai „kapsi“. O kinkos drebėjo todėl, kad niekas jų to nemokė.
Telefono pokalbį anglų kalba anksčiau visi sapnuodavo baisiuose sapnuose. Mokykloje tokią bausmę skirdavo tik kraštutiniais atvejais. Išdalydavo lapelius su klausimais ir įjungdavo telefoninio pokalbio įrašą. Ir per pamoką, ir pirmą kartą skambinant širdis plakė lyg triušelio, kaito ausys, prakaitavo delnai, svaigo galva. Balsas išdavikiškai kimo, pamiršdavai būtiniausius žodžius, mikčiojai, bijojai perklausti ir į nenugirstą klausimą skubiai, juokingai drebančiu balseliu kartojai: yes, yes, yes. Dėl visa pikta, nes darbdaviai, kaip juos įspėjo patyrę draugai, labiau mėgsta teigiamus žodžius ir suklūsta išgirdę no. Taip, pone. Kaip pageidausite, pone. Pabūsiu kelias minutes idiotu, jei taip norite, juk jūs mėgstate lopus labiau nei gudruolius, ar ne, pone?
Kaip čia nesijaudinsi, kai nuolat turi prisiminti, kad kelių savaičių ateitis, ir visas tavo likimas priklauso nuo vieno vienintelio skambučio. Čia ir dabar laikai rankose savo ateitį. Kokia skambi frazė, o laikraštis – viso labo tik popieriaus skiautė. Lietuvoj ją dar panaudotų tualeto reikmėms, o pirmadienio ryte ji yra kone šventa. Galbūt netrukus, jei tau nepasiseks, tavo draugai bandys laimę skambindami pagal tą patį skelbimą. Tu sėdėsi gretimam kambaryje ir gestais rodysi, jei jie nusišneka. Po to trumpai pasikoliosite, nes vienam atrodys, kad darbdavys sakė viena, kitam – kita, o kartu žinosite, kad ir viena, ir kita gali būti tiesa. Paskui visi drauge lauksite vakaro, paskui – rytojaus. Paskui – dar kitos dienos, kurią nurodė pažadėjęs perskambinti visagalis aname laido gale.
Naktį nemiegi, įsivaizduodama, kaip tai įvyks. Bet, kaip sako Remis, „vaizdo plokštė neišneša tokių vaizdų“: kaip galima įsivaizduoti tą, ko niekada nerodo televizija? Tik prisapnuoji košmarų ir pabundi nusikankinusi, nors tau atrodo, kad išvis nemiegojai. Slampinėji aplink telefoną, visą parą rūpestingai įjungtą į lizdą, bijai net išeiti iš namų: o gal tau paskambins tada, kai būsi triukšmingoje gatvėje ir neišgirsi gyvybiškai svarbios informacijos?!
Kai pagaliau tampa akivaizdu, kad ir vėl nieko neįvyko, gali ramiai gyventi dar kelias dienas. Ankstyvą rytą iš geltono vagonėlio išlipęs kombinezonuotas žmogelis įdės į prikaltą prie tvorelės dėžę šūsnį laikraštukų. Ir vėl viskas iš naujo: šaltu vandeniu iš virtuvės čiaupo skubiai nupraustas veidas, kantri eilė prie telefono, tirštas kavos kvapas kambarių kertelėse, kur pasislėpę, prisidengę ragelį tupi sėkmės medžiotojai ir klausydamiesi visagalio paišo kringelius popieriaus skiautėje.
Išauga eilė prie kompo: reikia tinkamai apdoroti savo gyvenimo aprašymą, priderinti prie visagalių reikalavimų. Įrašyti neegzistuojančių firmų pavadinimus, seniai uždarytų kavinių adresus, tėvynėje likusių draugų, pasirengusių angliškai papasakoti apie tavo „darbo kokybę“, telefono numerius. Ir kuo daugiau būdo savybių, reikalingų tam ar anam darbui atlikti: čia pasitarnaus geras anglų kalbos žodynas ir laki vaizduotė. Bet daugiausia pasitarnauja paties visagalio reikalavimai, išvardyti tame pačiame skelbime. Jokiu būdu nevartotini pageidaujamas būdo savybes apibūdinantys būdvardžių sinonimai: čia jau visagalio žodynas gali sustreikuoti ir tik prireiks papildomų aiškinimų. O jie kainuoja.
Pagrindinė taisyklė ieškant darbo telefonu labai paprasta: būk papūga ir beždžionė vienu metu. Būk aktorius, pasirengęs improvizuoti labai aiškiai apibrėžta tema ir labai aiškiai nustatytose ribose. Būk čia ir dabar, reaguok akimirksniu ir kartu turėk omenyje, ko šiam konkrečiam visagaliui iš tavęs gali prireikti. Būk pasirengusi pakartoti jo reikalavimus. Ir apskritai pamiršk, kad esi asmuo: dabar esi papūga.
Jei pasiseks ir darbdavys paskirs pokalbį, būk pasirengusi akimirksniu pamiršti savo praeitį, dabartį ir ateitį. Išmok tobulai vaidinti. Kas kartą naujam darbui gauti susikurk kitą istoriją. Visada sakyk tik tai, ko iš tavęs tikimasi išgirsti, ir jokiu būdu neišsiduok, kad neturi patirties, net jei iš tikrųjų niekada niekur nedirbai. Savo nuopelnus išpūsk kiek pajėgsi, o klaidų ir nepasisekimų neminėk net per kryžminę apklausą.
Išmok meluoti nerausdama, visiškai nuoširdžiai: pasitreniruok namie priešais veidrodį. Nusišnekėk ramiu balsu, oriai pakėlusi galvą, šiek tiek šypsodamasi ir žiūrėdama tiesiai į akis tyru kūdikio žvilgsniu. Nepaisydama savo tikros fizinės būklės ir to, ką tautiečiai ir meksikiečių serialų veikėjos vadina skambiu žodžiu tiesa, vaidink nepaprastai ištvermingą, visada gerai nusiteikusią, iš pusės žodžio viską suprantančią, akimirksniu įsakymus vykdančią būtybę. Šypsokis taip, tarsi tau mokės vien už šypsenas. Pritark, linksėk ir visaip reaguok, kai tau pasakoja apie galimas kliūtis, čia pat siūlyk sprendimus, rodyk, jog esi ryžtingai nusiteikus kovoti su sunkumais.
Niekada nesakyk tiesos apie savo išsilavinimą – darbdavio akyse turi išlikti kuo paprastesnis. Kam jam reikia lietuvių filologijos specialistės? Jam reikia valytojos. Prieš jį turi atrodyti Pelenė, neturinti ko valgyti, išlaikanti visą šeimą ir visiškai priklausoma nuo jo malonės. Neužsimink apie savo antrąją pusę – darbdaviui palanku, kad būtum darbui atsidavusi vienišė, o ne kažką mylintis ir pažeidžiamas žmogus.
Svarbiausia – kuo daugiau žadėk. Žadėk dirbti šį darbą mažiausiai pusę metų, pradėti bet kokiu laiku, žadėk niekada nesėdėti rankas sudėjus, žadėk erelio žvilgsniu stebėti aplinką ir neleisti įvykti menkiausiam nesusipratimui. Žadėk skubiai išmokti tą, ko niekada nebandei, žadėk mesti rūkyti, jei rūkai, ir pradėti lakstyti rytais, jei netelpi į tau paruoštą, iš kažkieno kito paveldėtą uniformą.
Žadėk sumokėti užstatą, net jei sutartyje įrašytas skaičius su trimis nuliais, žadėk prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, net jei prireiks valyti šūdus, žadėk toleruoti darbdavius, net jei tie atrodo šlykščiausi žmonės pasaulyje, žadėk besąlygiškai paklusti kliento užsakymui, net kai jo kaprizai atrodo beprotiški, žadėk dirbti viršvalandžius ir savaitgalius, net jei kas vakarą griuvinėsi iš nuovargio, žadėk uoliai tarnauti, net jei vien kalbantis su visagaliu tave apima šleikštulys, žadėk atsisakyti visko, kas jam nepatinka, net jei reikėtų pasidaryti plastinę operaciją, žadėk būti pasiruošusi likti šiame darbe dar ištisus metus, net jei kasvakar verki ilgėdamasi namų, žadėk, žadėk, kuo daugiau žadėk.
Žadėk kuo nuoširdžiausiai, mielai šypsodamasi ir kontroliuodama balso tembrą, valdykis ir nepersistenk. Nesielk familiariai, bet ir nedrebėk prieš visagalį tarsi bejėgis šunelis prieš piktą šeimininką. Jei prastai moki angliškai, tiesiog kuo daugiau šypsokis ir linksėk, rodydama, koks puikus žmogus esi, kaip mėgsti šį užsiėmimą ir šiuos nuostabius žmones. Atkakliai belskis į jų duris rankomis ar kojomis, jei prireiks – trankyk galvą. Šypsokis per jėgą, per ašaras, per šleikštulį – galimas daiktas, per kokį stebuklingą sutapimą tau, būtent tau iš tūkstančio pageidaujančių šios vietos pagaliau bus atidaryta.
Marijai šiandien paskyrė net tris pokalbius dėl darbo. Ūlai – tik vieną. Vyriškis iš degalinės labai apgailestavo, kad negali priimti merginos, nes tai „ne moterų darbas“. Senutei, kurią reikia prižiūrėti, būtinai prisireikė blondinės, mokančios graikiškai. Skalbykla siūlė juokingai mažus atlyginimus, už kuriuos sutiktų dirbti nebent plikas kaip tilvikas valkata. Visos kitos septyniolika darbo vietų vos per valandą jau išgraibstytos.
Padavėjos arabų kavinėje darbo Ūla pati atsisakė, įsivaizdavusi, kaip turės dešimt valandų per parą atlaikyti karštus azijiečių žvilgsnius, nuo kurių gatvėse ir taip nėra kur pasislėpti. Atrodo, juk suaugę žmonės, o ne kokie ištroškę paaugliai – ir vis tiek tarsi šunys, iškišę liežuvius, bėgioja paskui visas, kurios tik turi kojas, plaukus ir dantis. Su jais reikia būti atsargiai, nebent turi apsauginį arba esi ištekėjusi už stipraus vyro.
Ir štai ta diena išaušta. Ūla vyksta į pokalbį su darbdaviu: tarsi per stebuklą jos atsakymai į visus klausimus jam tiko. Pirmą kartą ji viena važiuoja metro. Turi nusigauti į Pedingtono stotį kitame miesto gale. Šiek tiek jaudinasi: malonaus balso darbdavys nuoširdžiai nustebo dėl to, kad ji vyresnė nei jis, o paskui liepė būtinai apsirengti juodomis kelnėmis ir tamsiais marškinėliais, apsiauti juodais bateliais. Dėl priežasčių, kurių jis neturėjo laiko aiškinti telefonu, tokia apranga kažkodėl yra labai svarbi.
Kelnes ji šiaip ne taip susiveikė: išsiskalbė iš Lietuvos parsivežtas, kuprinės dugne užsilikusias juodas storesnės medžiagos kelnes, kurios atrodo ne itin elegantiškai, bet vis dėlto – juodos. Marškinėlius pasiskolino iš Indžio, o dėl batų iškilo problema. Darbdavys Džonas pasakė shoes, bet Ūla turi tiktai boots – suveržiamus storapadžius batus iki kauliukų, kuriais avės atėjus šaltiems ir lietingiems orams.
Ji baiminasi, kad tas menkutis kalbinis skirtumas nesugadintų pirmo įspūdžio. Juk Džonui visai gali pasirodyti, kad ji neatidžiai klausėsi nurodymų, ir jis padarys išvadas ne jos naudai. Šiaip jau batai atrodo neverta dėmesio smulkmena, tačiau ji jau pastebėjo, kad smulkmenos čia neretai sudaro bendrų dėsningumų pagrindą.
Kelionė tęsiasi visą amžių. Kelnės pasirodė vis dėlto per trumpos, tad iš tolo matyti, kad ji apsiavusi kerzais. Be to, dešinysis netikėtai pritrynė koją prie kauliuko. Raukydamasi iš skausmo Ūla karštligiškai laksto metro koridoriais, gąsdina santūriai žingsniuojančius garbius piliečius, kol pagaliau suranda reikiamą platformą. Iš baimės praleisti savo reisą ji kažkodėl įlipa į pirmą pasitaikiusį traukinį. Pavažiavus kelias stoteles tenka išlipti ir kone alpstant iš susijaudinimo vėl bėgioti po platformas. Metro darbuotojas, kurio ji paprašo padėti, šneka su klaikiu indišku akcentu: vos supranta, ką jis sako, bet drovisi perklausti ir padėkojusi nutipena nurodyta kryptimi.
Kai pagaliau įlipa į reikiamą traukinį, šalia atsisėda kažkoks psichas įraudusiais skruostais ir kimiu balsu ima jai siūlyti savo gėrybes. Šneka kažką apie jos grožį, kad jis iš tolo ją pastebėjo ir kad norėtų ją geriau pažinti. Dvokia pigiu odekolonu, o drebančios jo rankos apkramtytais nagais nenustodamos lamdo sintetinių marškinių kraštą ties išsipūtusiu klynu.
Ūla nusisuka, tačiau daugiau neturi kur dėtis, ir tenka dvidešimt minučių klausytis jo eržiliško šnopavimo bei labai įdomaus pasakojimo apie tai, ką jis mėgsta veikti laisvalaikiu. Kompleksų kratinys, turbūt niekad anksčiau nėra sėdėjęs šalia merginos. Nes mokykloje neleidžiama, tėvai draudžia. Nevykėlis, ką tik iš mokyklos, kurioje prisiskaitė per daug knygų, turbūt tikisi metro surasti savo meilę.
Pagaliau stotis. Prie McDonald’so ją pasitinka šiek tiek susiraukęs žemaūgis juodaodis.
Stoties viduje žvilga pilkos marmurinės grindys, visur pristatyta miniatiūrinių tvorelių ir grėsmingai atrodančių aukštų metalinių konstrukcijų. Pūpso komercinius kioskelius primenančios bilietų kasos. Po senoviško modelio aukštu stogu ji slapta tikisi pamatyti balandį.
Kokie jau čia balandžiai: visur tik blizgantis metalas. Kur akys mato, driekiasi begalinės tamsiai mėlynų vagonų eilės. Toks pat tamsiai mėlynas yra Džono švarkas, su juo beveik susilieja pilkai melsva jo oda.
Jis nuveda Ūlą vingiuotais koridoriais į mažytį kambariūkštį apsilupusiomis gelsvomis sienomis. Prie spintelės išrėžtos kreivos raidės: „GIEDRIUS“. perskaičiusi Ūla kažkodėl nurimsta. Vadinasi, čia įmanoma įsidarbinti lietuviams. Vadinasi, jie gali net ant sienų paišyti. Vadinasi, jai galbūt teks nuvalyti šį užrašą. O gal net turės bendradarbį lietuvį, bus su kuo paplepėti laisvą minutę.
Ją pasodina prie stalo pasikalbėti su smarkiai prakaituojančiu seniu žilais, tarsi kandžių apgraužtais ūsiukais. Vartydamas popierius, jis užduoda Ūlai daugybę keistų klausimų.
Ar ji alergiška mėsai? kiaušiniams? kavai? šokoladui? Ar neturi nieko prieš, jei tektų valyti vėmalus? chemines medžiagas? kraują? šlapimą? ekskrementus? spermą? Ar nepabūgtų imti į rankas šiukšlių? svetimų drabužių? vaikiškų žaislų? nosinaičių? kosmetikos? maisto atliekų? švirkštų? Ar galėtų kartais pasilikti dirbti vėlai vakare? naktį? o iki pat penktos valandos ryto? Ar galėtų atvažiuoti į darbą bet kada, jei tik jai paskambins? Ar galėtų kelias valandas nieko nevalgyti ir negerti? Ar ji mokanti ispaniškai? rusiškai? arabiškai? hebrajiškai? Ar turinti žindomo amžiaus kūdikių? Ar ji turinti vaikiną? Ar galėtų iš anksto jam pranešti, kad griežtai draudžiama ateiti į stotį ir kalbėtis su ja darbo metu?
Į visus klausimus Ūla beria yes. Pyškina tarsi mokyklinukas, mintinai išmokęs eilėraštį. Pati stebisi, iš kur tiek drąsos ir įžūlumo. Mintyse pakikena, bet žiūri tiesiai seniui į paraudusias akis. Prieš atsakydama valandėlę pamąsto, koks atsakymas labiausiai tiktų, kad priimtų dirbti. Senis, matyt, nusprendžia, kad ji prastai supranta angliškai, ir kantriai palaukia. Paskui patenkintas kažką užsirašo storame sąsiuvinyje ir pažada jai perskambinti.
Ji nuvažiuoja namo ir iš inercijos toliau skambinėja pagal skelbimus. Dėl šventos ramybės. Ką gali žinoti. Kažkam pasisiūlo auginti gėles šiltnamyje už miesto. Paskui – prižiūrėti trejų metukų dvynius.
– Tau ir vieno vaiko būtų per akis, – nelinksmai juokauja Marija, prie lango vartanti vis tą patį laikraštį. Panašu, jog šiandien jai ir vėl nepasisekė.
Batų parduotuvei reikia rekomendacinio laiško iš ankstesnio darbuotojo, o drabužių lyginimo salonui – laiško iš gydytojo, patvirtinančio, kad Ūla neserga grybelinėmis ligomis.
Vienišai senutei gyvybiškai svarbu, kad ją prižiūrėtų judaizmo išpažinėja. Nespėjančiai susitvarkyti namų šeimininkei – kad mokėtų ruošti kažkokią daržovę, kurios pavadinimo Ūla niekad nėra girdėjusi.
Gerą darbą merginoms siūlantis vaikinas slavišku akcentu paklausia apie jos krūtinės apimtį. Ūla supykusi numeta ragelį.
Vos išaušus ją pažadina telefono skambutis. Ne iš karto suvokia, kad tai Džonas: liepia vėl atvažiuoti į stotį. Kuo greičiau – vadinasi, nėra laiko net kavos puodeliui. Londono autobusuose niekas neskelbia stotelių: ji turi visą laiką įsitempusi žiūrėti pro langą, kad vėl nepasiklystų. Laimei, keleivių dar nedaug, ji net gauna atsisėsti prie lango.
Nutriušusiame kambarėlyje susirinkusios apie dvidešimt moterų ir merginų. Visos, kaip ir Ūla, atrodo apsimiegojusios ir nepatenkintos. Maikas – senukas kandžių nuniokotais ūsais – po vieną kviečiasi jas prie stalo ir pasitikslina vakar užsirašytą informaciją, tikrindamas, ar nepamelavo. Likusios ankštame kambaryje moterys patyliukais stebi viena kitą, nes daugiau neturi kur žiūrėti.
Ūla slapčia apžiūrinėja tuos veidų žemėlapius, nes niekas nekreipia į ją dėmesio. Afrikos deivių muziejus, ne kitaip. Jei jos mama pamatytų, su kiek juodaodžių galbūt teks dirbti, pareikštų užuojautą. Jos akyse visos juodaodės – nuskriaustos likimo, nes ji užaugo su pasakomis apie alkanus Afrikos vaikus, o visi juodaodžiai jai automatiškai siejasi su tais nelemtais vaikais. Nepaisant to, kad čia dauguma moterų – per trisdešimt. Jų veiduose matyti begalinis nuovargis, o gal nuobodulys: stovi atsirėmusios į sieną, kai kurios vis išeina parūkyti, dūsauja, mindžikuoja, tikrinasi mobiliakus. Paprasčiau būtų paplepėti vienai su kita, bet joms niekas, išskyrus darbo galimybę, nerūpi. Turbūt visą gyvenimą augino vaikus, tikriausiai yra tekę dirbti ir prastesnius darbus nei šis.
Jos pralaukia keturias valandas. Vienas iškviečia, kitos neapsikentusios išeina ir nebegrįžta. Kai kurios galiausiai pradeda plepėti, bet ne angliškai, o kažkokiais gomuriniais garsais. Ūla apžiūrinėja visų batus, tyrinėja dažų dėmių ant sienų, savo rankų odos ir valdiško stalo paviršiaus spalvų ypatybes. Iš už daugybės koridorių ir sienų vos vos girdėti stoties triukšmas ir šurmulys.
Kambaryje tvanku, trenkia prakaitu ir įvairiausiais kvepalais. Priešais Ūlą sėdinti meškutė romiu apskritu veidu bukai spokso priešais save ir kramto nagus. Pirmyn atgal laksto pasitempę darbuotojai, tarp jų vakarykštis Giedrius – kortelė su vardu blizga gelsvoje lempų šviesoje. Smulkus, šlakuoto veido, lietuviškai pilkšvų plaukų, kaip ir visi darbuotojai, truputį pasipūtęs.
Labą dieną, ponaiti Giedriau, mintyse pasisveikina Ūla.
Pasikalbėjus su Maiku, Džonas nuveda Ūlą siaurais koridoriais į pastato gilumą. Minutės laša lėtai, lyg vanduo iš sugedusio čiaupo.
Ūla užpildo ne mažiau trisdešimties anketos puslapių. „Išduoda“ visą informaciją apie mamą, įrašo suklastotą skvoto adresą ir ištisas dešimt minučių bando prisiminti, nuo kokių ligų ją kadaise paskiepijo mokykloje.
Dar valandėlę palaukusios nutriušusiame kambarėlyje, Ūla ir meškutė nuseka paskui Džoną į sandėlį, kur indoneziečių kilmės darbuotoja apmatuoja jas nuo pėdų iki ausų. Nes pagal taisykles stačiai atlenkta uniforminių marškinių apykaklė turi siekti ausis.
Grįžusi namo Ūla griūva ant čiužinio ir akimirksniu užmiega. Tik pabudusi vakare prisimena, kad rytoj reikės eiti į stotį, išklausyti valytojoms privalomų nurodymų. Be to, jos galės – vadinasi, ir turės – tuoj pat pradėti dirbti Pedingtono stotyje.
Iš pradžių buvo visai linksma. Joms išdalijo uniformą: prijuostes iš klijuotės, guminius batelius, gumines pirštines, kepuraites, prisegamas korteles su vardais ir daugybę daikčiukų, primenančių žaislinius įrankius smėliui kasti. Šluotas, semtuvėlius, plunksnų šluoteles dulkėms valyti, kibirėlį sausoms šiukšlėms, kibirėlį cheminėms medžiagoms, kibirėlį maisto atliekoms.
Ūla stebėjosi, kam tiek visko reikia, kol įėjusi į pirmą skirtą tvarkyti vagoną pamatė, kas jame liko išsilaipinus keleiviams. Dievuli brangiausias, niekada nebūtų nė pagalvojusi, kad žmonės gali TIEK šiukšlinti.
Jei Green Peace susiprotėtų kuriam laikui atidėti kilnias kovas už gyvūnų teises ir susirūpintų tokiais elementariais kasdieniais dalykais, kaip sveriamų saldumynų pakuotės, pasaulis akimirksniu taptų švaresnis. Ūla kerta lažybų, kad visiškai niekas nepasikeistų, jei pirkėjai valgytų iš popierinių maišelių, o ne iš tų bjaurių plastikinių taikomojo meno kūrinių, į kuriuos dabar pakuojami saldumynai.
Vargšai dizaineriai pluša apipavidalindami spalvingus sausainių ir traškučių pakelius, saldainių dėžutes, karamelių maišelius, ledų indelius, sulčių ir vandens buteliukus. Jie net neįsivaizduoja, kaip valytojos ir valytojai keikia jų kūrinius, kasdien jų prikimšdamos didžiulius polietileninius maišus. Juos sunkiai išvelka iš vagonų ir padeda platformoje, kad išvežtų. Paskui kelias valandas stipriai maudžia nugarą.
Palyginti su senais lietuviškais traukiniais, čionykščiai atrodo tarsi mūriniai namukai su ratais. Net padirbusi kelias savaites Ūla kasdien susimąsto, kodėl žūtbūt stengiamasi sudaryti keleiviui iliuziją, kad jis ne važiuoja kažkur toli, o tiesiog leidžia laiką truputį kitokioje aplinkoje nei jo miegamasis.
Ji vis prisimena keltą per Lamanšo sąsiaurį: jame buvo net keturi aukštai restoranų, lošimo bei kino salių, parduotuvių. Kai nusprendė kur nors prisėsti ir pasigrožėti jūra, nerado vietos: visa buvo skirta tik pramogoms. Tikras Titanikas, kurio visiems, matyt, labiausiai gaila ne dėl nuskendusių keleivių, o dėl nesuskaičiuojamų milijonų, iššvaistytų prabangai.
Tokia pikta, visiškai įžūli mintis Ūlos net nebestebina. Juk žmonės neretai žūsta avarijose, bet jų sutraiškytų brangių mašinų niekas neaprauda. O prabanga tviskančių transporto priemonių, kuriose, kaip jai teko skaityti, aukštesnės klasės keleiviams buvo kone privalomai dalijami šaukšteliai ledams, katastrofa – tikra retenybė. Tik pamanykite – nuskendo ištisas lošimo namų ir restoranų kvartalas!
Laimei, Titanike buvo keliasdešimt kartų mažiau visokio šlamšto, liekančio pavalgius ir pagėrus, nes plastikinės pakuotės dar nebuvo išrastos. O čia paprasčiausias traukinys, kuriame keleiviai praleidžia daugiausia dvi valandas, tiek prišiukšlintas, kad jau nejučiomis pradedi suvokti, iš kur Londono gatvėse tiek nesveikai nutukusių žmonių. Atrodo, kad traukinių keleiviai visą laiką tik valgo: numalšindami įtampą, neišvengiamai kylančią pakliuvus į neįprastą aplinką.
Tokios mintys sukasi Ūlos galvoje, kol ji renka šiukšles specialiu įrankiu su žnyplėmis ant galo ir deda į maišą. Po to turi išsiurbti kiekvieną kajutę, bjauriai chemikalais dvokiančiu skysčiu nuvalyti langų stiklus, nušluostyti dulkes ir gražiai pataisyti sėdynių apvalkalus, o jei reikia – juos pakeisti. Turi visą laiką skubėti, tad neleidžia sau ilgai galvoti apie tokius globalius dalykus kaip aplinkos užterštumas.
Džonas minėjo, kad mokės už valandas, tačiau ji jau pastebėjo, kad daug kas šiame darbe sakoma šiaip sau, dėl bendros tvarkos: merginos jai pranešė, kad gali netekti darbo, jei nespės per dieną sutvarkyti kiekviena po tris traukinius. Tad ji pluša kiek įgalėdama: vien pagalvojus apie naujas darbo paieškas per skelbimus darosi negera.
Grįždama namo autobusu ji visą laiką smiginėja. Namie net vakare paprastai nebūna nieko valgomo, nes bernai tingi gamintis, minta visokiais sausainiais su arbata, kurie baigiasi vos pravėrus pakelį. O Marijai patogiau paskambinti eilinei simpatijai ar pažįstamam ir gražiai pačiulbėjus telefonu prisiprašyti, kad ją pavaišintų kavinėje arba sumuštiniais iš pakelio. Tad atsigėrusi arbatos ir šiek tiek atsigavusi, Ūla kiūtina į parduotuvę, ten jau beveik užsimerkusi išsirenka pigiausių makaronų arba ryžių, kelias daržoves ir pieno. Tada pareina namo ir stengiasi pasigaminti valgyt kuo tyliau, kad kiti nepastebėtų ir nepradėtų mėtyti užuominų, kokie jie alkani. Tokiomis akimirkomis alkana Ūla galėtų ir užmušti ką nors dėl lėkštės makaronų.
Paskui tenka ūkiniu muilu pasiskalbti uniforminių marškinių pažastis, nes jos būna permirkusios. Stora tamsiai žalia medžiaga sunkiai pasiduoda, atsirėmusi į kriauklės kraštą Ūla jau nebesupranta, ar mato tą bėgantį vandenį, ar sapnuoja.
Pilkšvas muilo gabalas kaskart primena tėvynę. Ji galvoja apie geležinkelio stotis, kurias teko matyti. Jų buvo nedaug: be Kauno ir Vilniaus, kelis kartus važiavo į Latviją ir kartą į Lenkiją. Gerai įsiminė ilga ir nuobodi diena traukinyje: patyrusių keleivių šlepetės ir treningai, kuriais jie apsirengdavo vos įsitaisę kajutėse. Valgydavo kietai virtus kiaušinius, į foliją suvyniotas virtas vištas, obuolius, kurių nuograužas mesdavo pro langą, o vakare visi gerdavo. Prisimena prirūkytus tambūrus ir nešvarią patalynę, ledinį vandenį čiaupuose ir nuolat pavargusias, bet romantiškai užsisvajojusias palydoves.
Tąsydama didžiulius dulkių siurblius, valydama tualetus, pildama į aparatus skystą muilą, keisdama tualetinio popieriaus ritinius, naikindama dėmes ant sėdynių apvalkalų, valydama langus ir metalinius turėklus Ūla stengiasi kuo mažiau galvoti apie tai, ką veikia, o ypač – apie tuos žmones, be paliovos kažką kramtančius ir gurkšnojančius vagonuose pakeliui iš Anglijos miestų ir miestelių į Pedingtono stotį.
Iš dalies ji net gali pateisinti potraukį kimšti: juk ne visi mėgsta keliauti. Pavyzdžiui, pati Ūla labai mėgsta, bet juk žmonės yra skirtingi. Galbūt keleiviams kyla toks didžiulis šokas ir stresas dėl persikėlimo iš taško A į tašką B, kad, vos atvykę į stotį ir įsigiję bilietą, jie panikuodami prisiperka visokiausio šlamšto, vadinamo užkandžiais. Vos įlipę į vagoną, pradeda desperatiškai jį kimšti.
Kai viską suryja užsigerdami kokakola, po kiek laiko vėl pajunta nenumaldomą egzistencinį nerimą ir bėga į bufetą, kuriam skirtas ne vienas vagonas, o visi trys. Užvalgę karštų sumuštinių, dešrelių su padažu, keptų bulvyčių, lietinių su uogiene ar šaldytų daržovių salotų, jie geria arbatą, probėgšmais grožėdamiesi pro šalį slenkančiais gimtinės vaizdais. Tiesiog negali to daryti neprisiėdę. Gamta, tėvynė, grynas oras, na ir taip toliau, bet juk ne vien dvasia žmogus gyvas, ar ne?
Iš likusių atliekų krūvelių galima spėti, jog keleiviai pažiūri pro langą tik kelias minutes. Jie tiesiog nejaučia poreikio žiūrėti pro langą. Juk traukinyje viskas taip pat kaip ir namuose: šilta, patogu, valgyt yra, na, gal žmonių kiek per daug, bet nieko, beveik telikas.
O namuose niekas pro langą nežiūri. Ką ten lauke galima pamatyti? Gamtą? Na, gamta, ir kas? Kad ir kiek į ją žiūrėtum, jai vienodai rodo. Apskritai nėr čia ko be reikalo spoksoti į nenaudingus dalykus. Reikia leisti laiką racionaliai. Skaityti detektyvą, kurį išlipdamas neva netyčia pamiršti minkštoje kėdutėje, žaisti kiniškus elektroninius žaidimus, spręsti kryžiažodžius ar madingą rytietišką galvosūkį sudoku – jis juk ne šiaip sau pramoga, o gerina smegenų veiklą.
Reikia ilsėtis. Klausytis ausinukų, atsidursiančių pamestų daiktų biure, arba tiesiog gerti alkoholį. Tai bene geriausias vaistas nuo kelionių keliamo streso ir egzistencinio nerimo, taip pat gerinantis virškinimą ir skatinantis keleivių tarpusavio bendravimą. Pavalgai, paplepi apie orus, žiū – jau ir Pedingtono stotis.
Kartais Ūla galvoja apie aplinkybių priverstų susipažinti pakeleivių pokalbius. Bando įsivaizduoti juos vykstant čia, kaip tik tame vagone, kurį tvarko. Stengiasi kaip nors sužmoginti, suasmeninti tuos vagonus, kad darbas, kaip sakoma, būtų mielas širdžiai. Juk kažkas turi dirbti vadinamuosius juodus darbus. Kažkas turi šluoti gatves, kažkas turi vairuoti traukinius, kažkas turi juos tvarkyti ir prižiūrėti. Bet pati kaskart su nuostaba pamato, kad ir kaip stengtųsi, vis tiek sunkokai sekasi tą kilnų darbą pamėgti.
Pedingtono stoties traukinių išvietėse ji išsamiai susipažino su tuo, ką moralistai vadina tamsiąja žmogiškosios prigimties puse. Guodžia mintis, kad visoms iš Lietuvos kilusioms jos bendraamžėms nors kartą gyvenime yra tekę valyti tualetus. Kartais – namuose, vėliau – nuomojamam bute, na, o Ūlai – ir porą kartų skvote. Buvusioje tarybų sąjungoje visada ir visur tualetus valo moterys.
Nepaisant reklamos apie „stebuklingus valiklius“ pastangų (beje, reklamose valymo ekspertai vis dėlto dažniausiai būna vyrai, nes jie paprastai atstovauja visiems viso pasaulio ekspertams), tokios rimtos būtybės kaip Lietuvos vyrai kol kas namų tvarkymą laiko pernelyg nedvasingu užsiėmimu. Logiškai mąstant, kam jiems apskritai valyti tualetus? Smulkų reikalą visada gali atlikti lauke ir niekas į juos pirštais nebadys. O stambaus galima nubėgti į krūmus. Arba pas kaimyną į tualetą. Kurį, žinoma, valo jo žmona. Kol iš statistinių lietuvių vyrų sulauksi, kad pradėtų valyti tualetus, greičiau dangus nugrius. Švara ir tvarka laikoma „bobišku“ arba „valdišku“ reikalu, o bernai užsiima svarbesniais dalykais, nei klozetų šveitimas. Pavyzdžiui, kaip Indis ir Remis – žaidžia kompiuterinius žaidimus.
Jau pirmą savaitę vietoj dviejų studenčių Džonas priėmė dvi pagyvenusias moteris. Šioms kresnoms, ramių veidų juodukėms, ko gero, jau buvo tekę ir gimdymą priimti, ir basonus keisti, ir girtų vyrų vėmalus iš patalynės išskalbti. Trapios gėlelės, ieškojusios papildomo uždarbio per atostogas, neištvėrė išbandymo išmatomis.
Bet ir naujokės, ir pagyvenusios, ir jaunos, ir juodaodės, ir geltonodės, ir maišytų rasių atstovės vienodai raukiasi valydamos tualetus. Viena neištvėrė ir per pietų pertrauką visiems girdint paklausė Džono, ar negalėtų išduoti kaukių, panašių į tas, kurias užsideda dviratininkai, kad nekvėpuotų išmetamosiomis dujomis. Jo atsakymas buvo nepaprastai humaniškas ir politiškai korektiškas:
– Taip, žinoma, galėtume jums išduoti specialias kaukes nosiai uždengti… Bet pati pagalvokite, jei netyčia į tvarkomą vagoną įeis keleivis ir pamatys valytoją su tokiu antsnukiu, jam bus labai nemalonu… Tai neestetiškai atrodys, suprantate? Galų gale žmogus gali tiesiog išsigąsti, jį gali ištikti šokas, o juk mes to visai nenorime, ar ne?
Per kelias savaites, kol Ūla čia dirba, nebuvo nė vieno bandymo įsibrauti į tvarkomą tualetą. Kokia tikimybė, kad tai atsitiks per ateinančius tris mėnesius? Ūlos mama sako, kad atsarga gėdos nedaro. Tačiau čia atsarga yra svarbiau už patį žmogų, dėl kurio ir reikia saugotis. Šioje šalyje, rodos, atsitiktinis įvykis prilyginamas bendrai pasaulio tvarkos taisyklei, tuščia žmogelio užgaida – paskutiniam mirtininko norui, o kvailas juokelis gali užtraukti šmaikštuoliui nemenką baudą už moralinę žalą. Tas rūpestingai saugomas ir puoselėjamas civilizuotas pasaulis – toks rimtas ir jautrus, kad kartais, giliau susimąsčius, Ūlai net baisu.
Palyginti su aplinkiniais, ji jaučiasi kone plienas, kuris buvo tiek metų grūdinamas tarybinėse vidurinėse mokyklose, kad galėjo eiti į žygius su keliolika kilogramų sveriančiomis palapinėmis ir, užlipus su jomis į kalnus, dar per naktį dainuoti dainas prie laužo. Šiems gi subtiliems piliečiams net tokios nekaltos sąvokos kaip „palaukti“ ir juo labiau „pakentėti“ tiesiog neegzistuoja. Iš kasdienio aplinkinių elgesio akivaizdu, kad jie net nežino, kaip tai daroma. Laukimas ir kentėjimas nepaprastai varžo jų asmeninę laisvę, o tai jau prilygsta pasaulinio masto katastrofai.
Šiame mieste neskubėti yra blogo tono požymis: niekur neskubantis aplinkinių akyse atrodo taip, tarsi negerbtų savęs. Juk, kaip sako amerikiečiai, time is money. O money yra svarbiau už viską, nes už juos gali nusipirkti laisvės. Todėl nė vienas padorus žmogus tiesiog neturi teisės gaišti brangaus laiko. Visai nesvarbu, kaip, kur ir su kuo jis praleis tas neįkainojamas savo sutaupytas minutes. Rodos, reikia nuolat būti kažkuo užsiėmusiam, arba vaizduoti, kad esi užsiėmęs, jei nesi kurorte – kitaip tau galas. Tiksliau, galas tavo gerai reputacijai, o tai jau tiesus kelias į padugnes.
Kasdien gali pamatyti, kaip gatve bėgantys solidžios išvaizdos verslininkai, mojuodami rankomis, dusdami ir šaukdami iš nevilties, gaudo taksi. Atrodo juokingai, tarsi pareigingi mokinukai, vėluojantys į žygį su klase, bet jiems dzin. Motinos su kūdikiais vėžimėliuose lekia metro traukinio pavymui, rizikuodamos savo ir kūdikių gyvybėmis. Vairuotojai eina iš proto, jei tenka staiga sustoti užsidegus raudonai šviesai. Parduotuvių eilėse kasininkės dirba spėriai, kaip automatai, o kai prie kasos susidaro didesnė nei dviejų žmonių eilė, iš karto atidaromos dar kelios kasos, kad tik niekas neužtruktų eilėje.
Iraniečių parduotuvėlėje prie kasos laukiantis vyrukas nervingai trypčioja vietoje, kol pardavėjas patikrina alaus butelio kainą. Pralaukęs net dešimt sekundžių, jis nusiprunkščia ir drebėdamas iš pykčio trinkteli duris. Pirkiniai lieka ant prekystalio, iranietis sutrikęs bėga jo pasivyti, manydamas, kad ponas pamiršo prekes, bet iš lauko pasigirsta variklio burzgimas. Paskui to alaus bus pasigesta, bet dabar negalima delsti nė sekundės. Kaip – tiesiog stovėti eilėje ir nieko neveikti? O kas pinigus uždirbs?!
Gali pamanyti, kad kiekviena sekundė prilygsta pusei gyvenimo. Palyginti su šiais jautruoliais, lietuviai yra atsparūs tarsi uola ir kantrūs tarsi pats dievas. Ūla prisimena, kaip stovėdavo eilėse, kai buvo maža: mama palikdavo jas su pussesere trypčioti vienoje parduotuvėje, o pati lėkdavo į kitą. Kol prieidavo jų eilė, tekdavo vienai nubėgti mamos parsivesti. Dabar Ūla tik šypsosi tą prisiminus. Išdidžiai galvoja, kad Lietuvoje žmonės labai užgrūdinti. Jei kokiam britui tektų gyventi tokiomis sąlygomis, jis turbūt iškart nusižudytų.
Nenuostabu, kad šitaip lakstydami žmonės visai nemato, kas vyksta aplinkui. Todėl viešose vietose kiekviename žingsnyje kabo lentelės, įspėjančios apie pavojų, net jei anas yra grynai teoriškas arba toks menkas, kad kitas ir nepastebėtų.
„Atsargiai, laiptelis.“ „Tučtuojau pažiūrėkite į kairę.“ „Laikykitės už turėklų.“ „Čia gali būti slidu.“ „Dėmesio, stovėkite tik dešinėje.“ „Laikykitės saugaus atstumo.“ Atsargiai, lemputė gali mirgėti. Neužsigaukite į savo šešėlį. Būkite budrūs, prie jūsų gali prisiartinti balandis.
Žmonės saugomi dieną ir naktį. Taip gali pasirodyti, kai galva svaigsta nuo tų įspėjimų, perspėjimų, perdėto atsargumo. Bet pradėjusi dirbti stotyje Ūla suprato, kad tie įspėjimai – ne iš didelės meilės, o iš praktinių sumetimų: nukentėjęs gali dėl paprasčiausios smulkmenos kreiptis į teismą. Nesvarbu, ar jis tikrai nukentėjo dėl darbuotojo neapsižiūrėjimo, ar dėl savo paties žioplumo ir elementarių dalykų neišmanymo. Vis tiek nepraleis progos pareikalauti, kad jam būtų atlyginti nuostoliai.
Štai viena iš stoties McDonald’so lankytojų prieš porą dienų kreipėsi į teismą dėl to, kad nusisvilino liežuvį marinuoto agurko gabalėliu. Atseit restorano darbuotojai neįspėjo, kad reikia palaukti, kol mėsainis su marinuotu agurku truputį atvės. Prakando jį dar garuojantį ir ėmė cypti taip, kad išgirdo net lauke dirbusios valytojos. Grasino iškviesti policiją. Sukėlė didžiausią isteriją. Vadybininkas kinas net perbalo iš baimės: juk dėl šitos vištos, kuriai mama vaikystėje nepaaiškino, kad karšto sumuštinio nereikia iškart grūsti į burną, jis gali netekti darbo ir dar ilgus metus bylinėtis teismuose.
Ūlos bendradarbės aptarinėjo tą įvykį taip ilgai, lyg jis būtų koks bombos sprogimas. Kelias dienas atėjusios į darbą ir pasisveikinusios iš karto puldavo klausinėti, kas ką naujo girdėjo apie „incidentą Makdonaldse“. Lyg ten būtų nutikusi pasaulinio masto istorija. Ūla pati nepasidomėjo, kaip jam baigėsi, nes toks cirkas ją tiesiog erzina. Politinis korektiškumas ir saugojimasis čia kartais peržengia proto ribas ir virsta marazmu. Žmonės bylinėjasi dėl savo teisių taip, lyg daugiau neturėtų ką veikti. Tikrina viską, kas po ranka papuola, ir džiūgauja galėdami prisikabinti prie kokio nors nekalto juokelio. Bet juokas juokais, o pradedamos „valyti“ net pasakos. Štai Marija girdėjo per televizorių, kad kitais metais mokykliniuose vadovėliuose septynmečiams nebeliks pasakos apie tris paršelius: kažkokia komisija nusprendė, kad kiaulių minėjimas gali įžeisti musulmonų tikėjimą išpažįstančius mokinius.
Kuo toliau, tuo juokingiau. Tačiau net juokdamasis turi kaskart sukti galvą, kad neleptelėtum ko netinkamo. O jei nusikeiksi girdint bosui, nesistebėk, kad kitą dieną atleis už netinkamą elgesį. Matyt, darbuotojai tik namie atsigriebia už praleistą galimybę keiktis ir čia plūstasi į valias. Vargšai žmonės tokie pažeidžiami: tiesiog sunku patikėti, kad vienas žodis gali sukelti jiems isteriją.
Kartais Ūla net didžiuojasi tuo, kad yra savotiškai užsigrūdinusi. Lietuvoje daug kas keikiasi, gali ką nemalonaus pasakyti, bet juk nereiškia, kad turi kreipti dėmesį į visokius idiotus. Beje, politinio korektiškumo taisyklės draudžia sakyti „idiotas“: tai gali įžeisti žmones su protine negalia. Įdomu, kaip įmanoma įžeisti žmogų, kurio protas kaip keturmečio vaiko ir jis net nelabai gerai suvokia, kas aplinkui kalbama?
Neseniai darbe kažkas pasakė, kad jau net nebekorektiška sakyti black person. Sakytina tik chocolate person, net jei to žmogaus oda tokia pat melsvai pilka kaip Džono ir nė iš tolo neprimena šokolado. Pasirodo, kažkokie tyrinėtojai atrado, kad „juodas“ anglams dažniausiai asocijuojasi su neigiamais dalykais: juoda diena, juodu darbu, juoda avimi… Juoda avis anglams – kaip lietuviams balta varna. O šokoladas, matyt, siejasi tik su teigiamais dalykais.
O gal vieną dieną alergiški šokoladui asmenys kreipsis į įstaigą, kuri Lietuvoje vadinama kalbos komisija. Gal jiems net užuomina į šokoladą gali sukelti alergiją. Arba – neigiamas emocijas: šiame be galo civilizuotame pasaulyje jos laikomos rimtu sveikatos sutrikimu. Žmogų reikia saugoti net nuo jam pačiam kylančių neigiamų emocijų.
Ir kas visa tai sugalvojo? Kad ir kaip būtų, Ūla šiame spektaklyje nedalyvauja. Ramiai sau dirba ir nesirengia kaskart, vos pamačiusi bendradarbį, išsišiepti ar šaukti „labas“, kaip daro visi kiti. Turi svarbesnių užsiėmimų, negu dairytis į šalis, kai darbo iki kaklo.
– Turi daugiau šypsotis. Esi gera mergina, bet per mažai šypsaisi. Jei nesišypsosi, susirgsi vėžiu! – kuo rimčiausiai aiškina prižiūrėtojas Oblo.
„Aha, tuoj, skubu, lekiu ir griūnu, kaip noriu tau įsiteikti, – suirzusi galvoja Ūla. – Kai turėsiu laisvą minutę, būtinai surasiu internete informacijos apie tai, nuo ko susergama vėžiu, ir atsispausdinusi straipsnį įduosiu tam naivuoliui į rankas.“ Tegul nešneka apie tai, ko neišmano.
Žinoma, šypsotis malonu, bet ne tuomet, kai turi dvidešimt minučių pietų pertraukai ir susiklijavusiu skrandžiu stovi eilėje McDonald’se, nes vakar pavargusi nespėjai pasigamint salotų ir atsinešti plastikinėje dėžutėje. Jiems visiems šypsotis yra normalu, o Ūlai – nenatūralu. Jei jie pamatytų, kiek susiraukusių veidų Lietuvos miestų gatvėse, iš karto visiems kolektyviai diagnozuotų paskutinę depresijos stadiją ir vėžio užuomazgas. Tai jiems reikalingos tos dirbtinos šypsenos, o ne Ūlai, kuri save pamato veidrodyje tik savaitgaliais. Jiems šypsena – tarsi signalas, kad esi sveiko proto ir pakenčiamai jautiesi. Kad tau nieko netrūksta, nieko neskauda, kad nieko nenuskriausi nežinia ko reikalaudamas. Sveikoje visuomenėje piliečiai nuolat laimingi ir tą parodo šypsodamiesi. Jei nori, kad aplinkiniai tavimi pasitikėtų ir neįtartų psichine negalia, turi nuolat lakstyti išsišiepęs.
Niekam neįdomu, ar šypsaisi nuoširdžiai, ar apskritai nusiteikęs šypsotis. Tai tarsi gestas, kad dar skiri judantį objektą nuo nejudančio. Apskritai dėl visa pikta galėtum išsiviepti ir pamačiusi stulpą – o gal už jo kas nors stovi? Turi šypsotis net tada, kai tavęs niekas nemato. Tam atvejui, jei kas staiga įsibrautų į tavo valomą tualetą ir jį ištiktų kad ir grynai teoriškas šokas. Tas nepaminėta darbo sutartyje, bet, regis, visi žino tą nerašytą taisyklę.
Visada, bet kokiomis aplinkybėmis turi šypsotis, nesvarbu, kaip jautiesi ir kas apskritai šiuo momentu vyksta tavo gyvenime. Tik pamačius žmogų, turi tučtuojau „prisiklijuoti“ šypseną ir, kol jis nenueis, jos „nenusiimti“.
Šypsokitės, ir jums bus atidarytos visos durys. Visada rodyk dantis. Visada vaizduok, kad jautiesi puikiai ir esi beprotiškai laiminga, kad apskritai gyveni šiame nuostabiame mieste, civilizacijos lopšyje. Kaip nepaprastai tau pasisekė. Nusišypsok, brangute, kiekvienam, ką matai, ir net tiems, ko nematai. Valydama šlykštynes – šypsokis. Tąsydama sunkius šiukšlių maišus – šypsokis. Valgydama šokoladą per penkių minučių pietų pertrauką – šypsokis. Always look at the bright side of life.
Vaiva Markevičiūtė-Rykštė. Novelės
2010 m. Nr. 5–6
Vaiva Markevičiūtė-Rykštė gimė 1990-ųjų vasarą, augo Sintautuose – nedideliame miestelyje greta Šakių. Aštuonerius metus mokėsi Sintautų pagrindinėje mokykloje, 2009 m. baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją. buvo įstojusi į Klaipėdos universitetą. Šiuo metu laukia rudens ir planuoja studijuoti lietuvių filologiją Vilniaus universitete.
Šios novelės iš rengiamo spaudai rinkinio „Paliktainiai“. Jas vienija visa griaunanti, beribė meilė, nubloškianti žmones į jų Paliktainius – unikalią jauseną, kuri sukuria tarsi uždarą erdvę, kitą pasaulį aplink paliekantį, paliktą ir patį savo noru pasitraukusį į paliktųjų gretas.
Keturiolika Emilijos kelio stočių
Perbėgus gatvę, Emilija stabtelėjo. Pakėlė akis į viršų ir nužvelgė keturiolikos aukštų nebaigtą statyti pastatą. Tuščias ir apleistas jis stovėjo beveik dvidešimtmetį. Emilija nežinojo jo tikrosios istorijos, buvo girdėjusi tik gandus – čia turėjo būti viešbutis, tačiau jo statyti taip ir nebaigė, nes savininką pasodino kalėjiman už kažkokius nešvarius darbelius. Tačiau istorija jai ir nerūpėjo – pastatas buvo reikšmingas tik tuo, kad ne kartą matė jį vizijose.
Buvo vėlus vakaras, po pusvalandžio laikrodis miesto centre turėjo išmušti vidurnaktį. Daugiaaukštis stovėjo miesto pakraštyje. Automobilių, zujusių greta esančia gatve, dabar beveik nebebuvo, praeivių taip pat nesimatė. Emilija apsižvalgė ir pastebėjo tik įkyriai žybsinčias oranžines šviesoforų lempas. Dieną ji buvo apėjusi šį pastatą ir išsiaiškino, kad iš gatvės pusės jis aptvertas aukšta betonine tvora, tačiau iš kiemo jį juosia tik vielinis tinklas. Geriau patyrinėjusi šį, pastebėjo skylę, pro kurią, jos manymu, galėjo pralįsti. Būtent prie jos dabar ir patraukė.
Eidama aplink pastatą, ranka braukė per tvoros paviršių. Mąstė, kodėl jai taip reikėjo ateiti čia naktį. Aiškaus tikslo neturėjo, tačiau manė jį suprasianti ant keturiolikaaukščio stogo. Keletą kartų vizijose matė tą stogą, matė raudoną mėnulį ir baltai melsvą vyro veidą. Šį vyrą vizijose regėdavo dažnai. Jo lūpos buvo siauros ir pilkšvos, akys – gilios ir ledinio mėlio spalvos. Antakių nebuvo ir dėl to veidas atrodė ypač paslaptingas. Per tas kelias vizijos sekundes ji neįsidėmėdavo nieko aiškaus. Vyras visuomet pasirodydavo su gobtuvu, tačiau kartą lėtai jį nusiėmė. Emilija pamatė pliką kiaušinio formos galvą.
Radusi skylę tvoroje, ėmė pro ją lįsti. Susiplėšė kelnes ties blauzda, prasidrėskė koją. Bet, atsidūrusi kieme, nekreipė į tokią smulkmeną dėmesio. Kiemas buvo didelis, tačiau prigrūstas įvairiausių statybinių ir buitinių šiukšlių. Merginai netgi pasirodė, kad atsidūrė sąvartyno, o ne planuoto viešbučio, kieme. Buvo girdėjusi, kad vasaros naktimis čia renkasi narkomanai ir vietinis nekokios reputacijos jaunimas, tačiau sausio mėnesį nieko nesitikėjo sutikti. Iš tolo pamatė įėjimą į namą. Patraukė jo link, laviruodama tarp betono luitų, sušalusio smėlio bei žvyro kalnų, šiukšlių maišų ir kito šlamšto.
Pirmame aukšte rado didelę salę, matyt, holą. Į kitus kambarius nėjo, pasuko laiptinės link. Platūs laiptai buvo aptrupėję, ant jų kur ne kur mėtėsi tušti buteliai, drabužių draiskanos, pavieniai batai. Sieną greta laiptų puošė neįskaitomas grafitti darbas. Turėklų Emilija net ir nesitikėjo, todėl atsargiai lipo, viena ranka remdamasi į piešinį. Įveikusi pusę aukšto, sustojo ir įsispoksojo į sieną priešais save. Laiptai sukosi šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu, jų aikštelėje stovėjo apverstas, į sieną atremtas kryžius. Virš jo puikavosi juodas užrašas. Emilija pusbalsiu perskaitė:
– Tu nepateksi nei į rojų, nei į pragarą. Gana iliuzijų. Atėjai ČIA be tikslo. Visi mes sergame viena liga – GYVENIMU. Gana iliuzijų. Protingasai žmogau, ar esi toks kvailas, kad nenori pasveikti? Ar esi toks silpnas, kad nedrįsti pasveikti? Ar esi toks nenuovokus, kad nesupranti, kaip pasveikti? Aš tau pasakysiu – g a n a i l i u z i j ų.
Emilija užsimerkė ir prieš akis jai iškilo dar viena vizija. Ji pamatė vonią, pilną kraujo, ir vyrą be antakių, mažu samteliu iš vonios semiantį lipnų raudoną skystį ir pilantį jį ant mažo gaublio. Akimirksniu vizija dingo ir mergina turėjo įsikibti sienos, kad nenugriūtų.
Vizijas pradėjo matyti paauglystėje. Iš pradžių išsigando, netgi apsilankė pas psichologą, tačiau šiam ėmus klausinėti, ar ji niekada nevartojusi narkotikų ir ar jos vaikystėje niekas neprievartavo, daugiau pas jį nėjo. Ilgainiui priprato prie trumpų vaizdinių. Kartais nematydavo jų ištisus mėnesius, o kartais regėdavo kone kasdien. Pastaraisiais mėnesiais jie tapo itin dažni. Užtrukdavo vos kelias sekundes. Dažniausiai matydavo kraują, išžagintas moteris, mergaites išdraskytais viduriais, pjaunamas galvas, kažkokius aukojimus ir panašiai. Ir visuose vaizdiniuose būdavo jis – melsvaodis vyras be antakių.
Antrame aukšte stabtelėjo, nes staiga suvokė, ko čia atėjusi ir ką turi padaryti. Širdis ėmė plakti greičiau, kai suprato, kad ženklus matė jau ilgą laiką, bet jų neatpažino. Prisiminė kelionę troleibusu iš namų į šią vietą. Sėdėjo jo gale, pro langą žvelgė į tuščią, šaltą miestą. Troleibusas buvo pustuštis, tik pusiaukelėje įlipo vyras ir iškart patraukė Emilijos dėmesį. Akimis nužvelgė jį nuo kojų iki galvos. Ilgai žiūrėjo į veidą, keistus ūselius panosėje, žemą kaktą, tamsius plaukus, kol jos ir vyriškio žvilgsniai susitiko. Tada suprato, ką jis jai primena, ir greitai nuleido akis. Nors niekada nebuvo mačiusi Hitlerio akių, tačiau šis vyro žvilgsnis persmelkė ją taip, kaip, manė, fiurerio akys persmelkdavo žydaites. Mergina neturėjo nė lašo žydiško kraujo, tačiau instinktyviai palto gobtuvu uždengė vešlius tamsius savo plaukus, o labai šviesios odos veidą nudelbė žemyn. Troleibusui sustojus jai reikiamoje stotelėje, puolė iš jo it iš degančio laivo.
Tarp antro ir trečio aukštų esančioje aikštelėje stabtelėjo atsikvėpti ir pažvelgė viršun. Ant laiptų mėtėsi daug plytgalių. Laviruodama tarp jų vėl kopė į viršų. Pasiekusi paskutinį laiptą, užkliuvo už plytos ir griuvo ant betono, skaudžiai susimušdama koją. Suaimanavusi atsisėdo ant sušalusių laiptų ir susiėmė kelį. netrukus kelnės nusidažė tamsiai raudonai. Šiaip ne taip atsistojo, sveikąja nuspyrė plytą. Ši aidžiai dunksėdama nusirito laiptais. Nors jautė, kaip koja žemyn nutekėjo šilta srovelė, savo tikslo neatsisakė ir šlubčiodama bei tyliai keiksnodama plytgalius ėmė kopti į ketvirtą aukštą.
Čia, kampe, ji pamatė sujauktų skudurų krūvą. Matyt, tai buvo kažkieno lova. Emilija tyliai priėjo įsitikinti, ar joje niekas nemiega. Ji buvo tuščia. Užsimerkė ir išvydo kruvinas paklodes, kurias ant geležinių tvoros virbų džiaustė melsvaodis vyras. Atsimerkusi dar kartą pažvelgė į krūvą. Kiek tolėliau, netoli lango, ant sienos buvo prikalta gelsva moteriška prijuostė. Mergina priėjo prie jos, pirštų galiukais palietė ir staiga prisiminė savo motiną.
Vieną vasaros sekmadienį šešiametė Emilija sėdėjo ant savo kambario palangės antrame namo aukšte ir stebėjo motiną, kieme džiaustančią skalbinius. Lengvas vėjas kedeno jos atgal atmestus plaukus. Emilijai patiko vasaros sekmadieniai, kai nuo pat ankstyvaus ryto jos motina rankomis skalbdavo paklodes, užuolaidas ir staltieses. Mergaitė lakstydavo paskui ir uosdavo skalbimo miltelių ir drėgnos medžiagos kvapą. Tądien motina liepė susitvarkyti kambarį, mat turėjo atvykti Emilijos krikšto tėvai. Mergaitė burbėdama nuėjo, tačiau įsitaisė ant palangės, nes manė, kad jos kambarys ir taip tvarkingas. Motina baigė džiaustyti skalbinius, padėjo ant žemės pintinę ir ėmė šluostytis rankas į savo gelsvą prijuostę. Tuomet mergaitė tolumoje pamatė atriedant raudoną automobilį. Tai turėjo būti lauktieji svečiai.
– Mama! – sušuko ji. – Mama, atvažiuoja!
Motina pakėlė akis į antro aukšto langą ir spėjo pamatyti, kaip Emilija neišlaikė pusiausvyros ir žnektelėjo žemėn.
Tą vasarą ji praleido ligoninėje ir sanatorijose. Po dvejų metų jos motinai diagnozavo leukemiją. Dar po metų ji mirė. Emilija niekada nepamirš motinos laidotuvių. Karšta vasara. Motina pašarvota mažoje, tvankioje kaimo bažnytėlėje. Durys praviros, todėl aplink karstą sukiojasi galybė musių. Devynmetė mergaitė spokso į tas muses, kartais nužvelgia išbalusį tėvą, kūkčiojančią senelę. Pati neverkia. Tik rūpinasi, kaip nuvyti muses, kurios rėplioja baltais mamos skruostais, tokiomis pat baltomis liesomis rankomis ir violetinės suknelės klostėmis. Kai jos ima lįsti po suknele, mergaitė pasipiktina ir sušnabžda senelei į ausį: „Senele, tos musės lenda po mamos suknele.“ Senelė tik palinguoja galvą ir apkabina anūkę.
Kopdama į penktą aukštą prisiminė savo paauglystės metus ir draugystę su Simonu. Po motinos mirties tėvas pardavė namą ir jie išvažiavo į kitą kraštą, nusipirko būstą mažame aštuonbutyje. Emilijai nesisekė susidraugauti su naujaisiais bendraklasiais, ji jautėsi be galo vieniša. Pro savo balkoną matė kaimynystėje stovinčio namo kiemą. Jame dažnai pasirodydavo jos metų berniukas. Jis nelankė mokyklos ir merginai labai magėjo sužinoti kodėl. Tačiau dienos buvo užimtos ir kaimyną prisimindavo tik vasaromis, kai laikas slinkdavo ypač lėtai. Vieną tokią vasarą, kai jai buvo keturiolika metų, nuėjo pas kaimynus ir duris atidariusiai moteriai tiesiai pasakė, kad yra jų kaimynė, norinti susipažinti su jų sūnumi.
Simonas buvo neįgalus, jis gyveno savo pasaulyje, retai priimdamas realybę tokią, kokia ji yra. Mąstydavo lėtai, dar lėčiau kalbėdavo, tačiau per tą vasarą juodu su Emilija tapo geriausiais draugais. Pavasario, vasaros ir rudens popietes abu leisdavo Simono namo palėpėje, kur turėjo įsikūrę savotišką valstybę. Vaikinas gyveno su senele, kuri čia niekada neidavo, džiaugėsi, kad jos berniukas turi tokią šaunią draugę. Emilija išmokė Simoną skaityti. Kartu jie skaitydavo įvairiausias pasakas. Kartą mergina atsinešė storą juodą knygą, ant kurios viršelio buvo tamsiaplaukės mergaitės nuotrauka.
– Kas čia? – paklausė vaikinas.
– Tai dienoraštis, – atsakė Emilija. – Anos Frank dienoraštis.
Emilija perskaitė savo draugui šią knygą, jo pageidavimu atsinešė kitų. Tačiau labiausiai jį sujaudino žydaitės istorija. Kartą jis pirštų galiukais glostė Anos Frank dienoraštį, po to jį padėjo į šoną ir lėtai pasakė:
– Tu panaši į ją. Arba į Snieguolę. Tu graži.
Kitą dieną jis atsinešė į palėpę raudoną mamos lūpdažį. Pastatė veidrodį, atsuko Emiliją į jį ir lėtai tarė:
– Dabar tu Ana Frank.
Užmetęs ant jo savo megztinį, suėmė rankomis merginos veidą ir lūpų dažais ištepė jos lūpas. Tuomet atidengė veidrodį ir, žiūrėdamas į merginos atspindį jame, droviai pratarė:
– Dabar tu Snieguolė.
Sulaukusį pilnametystės, Simoną išvežė į pensioną. Jo susenusi ligota senelė išvažiavo į kitą. Keletą kartų Emilija aplankė draugą, tačiau ten jis neatpažįstamai pasikeitė. Tapo tylus, nebeskaitė knygų, tik sėdėdavo kieme ant suolelio rankose laikydamas Anos Frank dienoraštį. Paskutinįkart išvažiuodama paliko jį verkiantį.
– Juk tu numirei, – šnabždėjo jis, įsikibęs į Emilijos ranką. – Juk tu numirei. Tave sušaudė. Tu šmėkla. Aš tavęs bijau. Negrįžk. Tu numirei. Tu mirus.
Šlubčiodama į šeštą aukštą, mergina ir jautėsi beveik mirusi. Gėlė sužeistą koją, prisiminimai vijo vienas kitą, užgriūdami ir dusindami ją kaip sniego lavina. Šeštame aukšte sustojo pailsėti. Žvalgėsi į užrašus ant sienų. Dėmesį patraukė didelėm mėlynom raidėm parašyti žodžiai: MŪSŲ KARTA ANGELUS SARGUS NUNUODIJO BORU*. Šie žodžiai kažką jai priminė, mergina netgi prisėdo ant šalto betono pamąstyti. Užsimerkus pamatė melsvaodį vyrą, sklandantį virš prarajos. Už jo nugaros kruvina saulė raudonai dažė dangų. Atsimerkusi prisiminė prieš kelias dienas troleibuse matytą moterį. Šios galva taip pat buvo plika. Ji lakstė po troleibusą ir mosavo visiems bepiršte dešine ranka. Vienas pirštas, matyt, nukirstas neseniai, nes žaizda apvyniota kruvinu bintu.
– Pasaulio pabaiga jau čia pat, – aiškino ji. – Apokalipsės angelai visur. Apokalipsės angelais tapo ir jūsų angelai sargai, nes jūsų, jūsų, jūsų, jūsų, – kartojo ji, bepiršte ranka rodydama į kiekvieną sėdintįjį, – jūsų karta angelus sargus nunuodijo boru. Greitai prasidės TAI. Iš pradžių praūš didelė vėtra, tada sujudės žemė ir į ją sukris patys mažiausi ir nekalčiausi – kūdikėliai jėzūs. Paaugę berniukai jėziukai ne visi… ne visi sukris… O vyrai, vyresni nei Jėzus, bus pasmerkti. Bet jūs turite galimybę stoti į išsigelbėjusiųjų gretas. Tam turit nusiskusti visus visus visus plaukus! – šaukė ji. – Ir nusikapot dešinės rankos pirštus, nes tik jie veda mus į nuodėmę! Skelbkite pabaigos žinią visiems! Jie jau čia… Apokalipsės angelai!
Troleibusui sustojus, ji išlėkė ir Emilija matė, kaip, įlipusi į kitą, moteris laksto po jį rodydama savo ranką.
Dabar mergina suprato, kad ir tai buvo ženklas. Visas jos gyvenimas buvo nusėtas ženklais, rodančiais vieną kryptį – kelią ant šio pastato stogo.
Susimąsčiusi apie ženklus, septintame aukšte ji nepastebėjo betono luito, užkliuvo už jo, vėl krito ir susižeidė tą patį kelį. Gulėdama ant grindų tyliai unkštė. Šįkart kelnės praplyšo ir Emilija matė gilią raudoną skylę baltoje savo odoje. Iš jos plūdo kraujas. Sukandusi dantis ji atsistojo ir patraukė laiptų link. Kartojo sau, kad niekas jos nesustabdys, kad toks kelias jai jau nulemtas, kad įveikė dar tik pusiaukelę ir negali pasiduoti.
Smarkiai šlubuodama pasiekė aštuntą aukštą. Atsisukusi atgal pamatė, kad eidama palieka kraujo pėdsakus. Nušokavo prie netoliese esančio lango ir atsisėdo ant palangės. Kojomis nesiekė grindų ir tarėsi girdinti, kaip tyloje į betoną tykšta kraujo lašai. Pažvelgusi pro langą į miestą nejučia apsidžiaugė, kad turi tiek valios įvykdyti ženklų išpranašautą baigtį. Stebėjo kartais pravažiuojančius automobilius, tolyje šviečiančius langus, miesto žibintus ir džiaugėsi, kad niekas nė nenutuokia, kur ji dabar. Džiaugsmą kiek aptemdė įkyri mintis, kad net nėra kam jos pasigesti. Senelė, su kuria gyveno mieste, dabar jau miegojo. O jei ir nemiegotų, vargu ar pasigestų anūkės, kuri namuose ir taip būdavo retas svečias. Tėvas liko kaime – negalėjo palikti butelio ir draugų, padedančių tą butelį ištuštinti. Vienintelis, kuris tikrai pasigestų, buvo Simonas. Deja, šis dabar turbūt sapnavo Snieguolę, arba Aną Frank. Emilijos jo gyvenime jau nebebuvo.
Atsidususi mergina pakilo nuo palangės ir pasuko į laiptų pusę. Liko įveikti ne tiek jau daug – šešis aukštus. Sunkiai lipo į devintą. Koja vis kliuvo, aštrus skausmas nudiegdavo nuo kelio iki pat čiurnos. Vienu metu mergina netgi pamanė, kad koja gali būti lūžusi. Tačiau įveikė ir šią, ir kitą laiptinės dalį. Dešimtame aukšte nuo kaktos braukė prakaitą. Jautė, kaip visu kūnu teka mažos prakaito srovelės, todėl nutarė nusivilkti paltą. Eidama link palangės, užkliuvo už iš sienos kyšančių virbų. Dar bandė kur nors įsitverti, tačiau krito veidu į grindis. Nosimi atsitrenkė į akmenį. pasipylė kraujas. Atsisėdusi Emilija nusimetė paltą ir isteriškai ėmė jį plėšyti šaukdama:
– Visiems po gabalą! Visoms pusėms! Vakarams, rytams, šiaurei ir pietums! Kraujo auka! Mėgaukitės. Mėgaukitėsmėgaukitėsmėgaukitėsprakeiktieji.
Sudraskė jį į keturias dalis, kiekviena nusivalė iš nosies tekantį ir iš kojos besisunkiantį kraują ir išmėtė po patalpą. Nusitraukė šaliką, apsirišo juo koją. Nuplėšusi šaliko kutus, suvijo juos į kamuoliuką. Juo vis nusivalydavo nosį.
Įtūžusi šiaip taip atsistojo ir ryžtingai pasuko laiptų link. Nė karto nepagalvojo apie pasidavimą. Šios nesėkmės tik dar labiau paaštrino ryžtą įvykdyti tai, ko čia atėjo, kas joje brendo jau labai seniai.
Vienuoliktas aukštas buvo visiškai tuščias. Nei plytgalių, nei šiukšlių – nieko čia nebuvo. Vien apledėjęs betonas, pilkos sienos. Ši tuštuma Emiliją nuramino. Mergina nusiėmė nuo pirštų žiedus, nusitraukė grandinėlę nuo kaklo ir numetė juos į patalpos vidurį. Mėnulio šviesoje sidabras vaiduokliškai blizgėjo. Ji nusiavė batus. Vieno jų vidus buvo raudonas nuo kraujo. Emilija pavertė batą ir betonas greta jos kojų nusidažė raudonai. Atsikračiusi šių daiktų, ji vėl kopė laiptais. Dabar tik galvojo, kaip greičiau pasiekti stogą.
Dvyliktą ir tryliktą aukštus įveikė nesustodama. Pasiekusi keturioliktąjį, akimis perbėgo tris pilkas jo sienas. Priešais ją turėjo būti didelis balkonas, tačiau turėklų statybininkai nebuvo uždėję, todėl atsikišusi atbraila staiga baigėsi be jokios sienos ar apsauginės tvorelės. Iš palengvėjimo Emilija net atsiduso.
Lėtai nušlubavo link atbrailos. Prieš ją atsivėrė viso miesto panorama. Galvoje buvo tuščia, tik smilkiniuose tvinksėjo kraujas, tarsi primindamas, kad dar liko paskutinis žingsnis – žingsnis žemyn, į miestą. Žingsnis į pasveikimą, kaip kad buvo parašyta pirmame aukšte. Jokių iliuzijų. Ji tik jautė, kad atėjo kažkokia ypatinga akimirka, kai ji yra visa ko valdovė. Ji gali paniekinamai stebėti miestą, gali juo gėrėtis, jį prakeikti, apspjauti, apvemti, šaukti ant jo ar tylėti, nusijuokti į veidą, ar tiesiog apkabinti.
Mergina priėjo prie pat krašto, betonas keistai trakštelėjo, kojų pirštai jau kabojo ore. Tereikėjo palinkti į priekį ir skrieti. Giliai įkvėpė, vokai lėtai nusileido. Vos užsimerkus pamatė melsvaodį vyrą. Jis sėdėjo krėsle, apmuštame raudonu aksomu. Rankoje laikė fotoaparatą, jo dešinėje ant grindų stovėjo senas aliumininis puodas, kokiame Emilijos mama virdavo braškių uogienę. Tačiau dabar puode buvo ne uogienė, o mažos rankytės ir pėdos. Vaikai nupjautomis rankomis ir kojomis sėdėjo aplink melsvaodį. Visi jie buvo be antakių. Viename jų mergina atpažino savo motiną. Ji buvo be akių.
Atsimerkusi Emilija susvyravo, atsiklaupė ant atbrailos ir pravirko. Verkė ilgai, pasikūkčiodama. Kruvinus skruostus plovė sūrios ašaros, kurias ji braukė plaštakomis. Pasibaigus ašaroms, ji ėmė linguoti apsikabinusi kelius ir prisitraukusi kuo arčiau savęs. Priglaudė skruostą prie žaizdos kelyje ir tarėsi jaučianti, kaip joje dar pulsuoja gyvybė. Tarėsi girdinti senelės balsą, susiliejantį su monotonišku kunigo pamokslu, vienišos savižudžio motinos rauda ir senos girios ošimu:
– Tu negali atimti sau gyvybės. Ji tau nepriklauso.
Atbraila vėl sutraškėjo ir tame traškėjime Emilija išgirdo pašaipius žodžius:
– Tu neįstengei. Bet už ryžtą praradai ramybę ir… angelą sargą.
Šįkart pasigirdo garsesnis traškesys. Emilija pažvelgė į keturiolikto aukšto sieną. Ten puikavosi didelės juodos raidės, kurių anksčiau mergina nepastebėjo. Ji pakilo nuo betono. Atsistojo ir balsu perskaitė:
– Ir mirtis nebus nugalėta**.
Vos ištarus šiuos žodžius, atbraila, ant kurios ji stovėjo, nulūžo ir be garso ėmė kristi žemyn. Miestas išgirdo tik Emilijos klyksmą, kuris baigėsi tyliu bumbtelėjimu į sušalusią sausio žemę.
* Žodžiai iš gotikinio roko grupės „Siela“ dainos „eM. eS. eN. Dži. J. eN.“.
** A. Mackaus „Ir mirtis nebus nugalėta“.
Katinas
Gabija sėdėjo ant grindų ir spoksojo į savo dvigulės lovos subraižytą medinę koją. Kambaryje buvo tylu, tik į lango stiklą po speiguotos žiemos tyliai barbeno pirmieji lietaus lašai. Iš kito kambario retkarčiais atsklisdavo duslus televizoriaus aidas. Mergina vilkėjo žydrą pižamą, viena jos rankovė buvo atraitota iki alkūnės, kita dengė pusę pirštų. Lova užėmė didesnę kambario dalį, ją čia po motinos mirties atitempė tėvas, o sau pasiėmė siaurą viengulę. Gabija neprieštaravo – plačioje lovoje tilpo kone visas jos gyvenimas: viename kampe mėtėsi kompaktiniai diskai su mėgstama muzika bei filmais, po čiužiniu gulėjo knygos ir dienoraščiai, kojūgalyje stūksojo drabužių kalnas; po ja buvo sukrauti batai, vaikystės žaislai ir dėžės su nuotraukomis. Viskas buvo lengvai pasiekiama net neišlipus. Čia daugiausia laiko mergina ir praleisdavo.
Taip ji sėdėjo gerą valandą. Nemąstė, ką reikėtų daryti. Jos juodaplaukis katinas gulėjo ant sujauktos patalynės ir jau kelias valandas nebekvėpavo. Mergina rado jį po lova. Ištraukė už uodegos, paguldė, pati sudribo greta.
Už lango sutemo. Giliai alsuodama, ji baimingai pakėlė akis į patalus. Katinui buvo tik treji metai, tėvas parnešė jį užantyje motinos mirties metinių išvakarėse. Glostė kačiuko paausį ir kalbėjo, kad jo akys tokios pat žalios kaip ir Gabijos mamos. Kai kačiukui pabodo ramiai gulėti ir jis ėmė muistytis, vyras staigiu judesiu iškėlė jį į viršų ir metė į sieną, sušukdamas:
– Ir tu taip pat nori pabėgti, palikti mane vieną!
Žalios akys tebebuvo atmerktos. Gabija pakilo nuo grindų, patrynė nutirpusią koją ir lėtai prisėdo ant lovos krašto. Katino letenos styrojo ištiestos į priekį. Piršto galiuku palietė priekinę – ši buvo glebi, šalta. Keliais pirštais paglostė šoną. Tada lėtai perbraukė snukutį. Pro tamsią lūpą buvo išsikišęs vienas baltas iltinis dantis. Smiliumi jį pabaksnojo – tebedūrė taip pat kaip ir tada, kai įkąsdavo jai žaisdamas. Užsikėlė kojas ir atsigulė greta lavonėlio. Padėjo savo galvą šalia jo ir ilgai žvelgė į stiklines akis. Mąstė, ar katinas galvojo apie mirtį ir kokia buvo jo paskutinė mintis. Ar jis bijojo mirti? Ar šaukėsi jos, Gabijos? Ar jam skaudėjo? Ką jis veikia dabar? Galbūt jo siela sklando kambaryje ir stebi, kas vyksta su kūnu? Ūmai panoro paliesti jo akį. Ištiesė pirštą ir atsargiai, lyg bijodama nepasitenkinimo, šnypštimo ar drėskimo, palietė akies obuolį. Jis buvo šaltas ir minkštas it ką tik suminkytas vaško gabaliukas. Pauostė katino viršugalvį ir greitai atitraukė nosį – pasirodė, kad užuodžia mirties kvapą, tačiau jis žymiai skyrėsi nuo to, kuris tvyrojo šarvojimo salėje, kai apatišku žvilgsniu tyrinėjo motinos karsto griovelius.
Gabija ilgai žiūrėjo į jo akis, kol ėmė rodytis, kad šios mainosi – tampa tai šviesesnės, tai tamsesnės. Jai net pasirodė, kad katino šonas sujudėjo lyg iškvepiant. Kai šis sujudėjo darkart, ji pašoko pyktelėjusi, mat pamanė, kad galbūt katinas tik apsimeta mirusiu, nes nori pamatyti jos reakciją. Mergina pasitraukė lovos krašto link, pakišo ranką po ja ir išsitraukė vieną dėžutę. Iš jos išsiėmė mažą aštrų peiliuką, kuriuo pjaustydavo kartoną. Atsisėdo greta katino, delnais pakėlė jo galvą ir, žiūrėdama tiesiai jam į vyzdžius, tarė:
– Jei tu apsimetinėji, tau labai skaudės. Dar leidžiu liautis ir manęs atsiprašyti.
Tačiau katinas net nesumirksėjo ir išlindusi vieniša iltis nepasislėpė. Gabija pakėlė viršutinę augintinio lūpą ir pirštais perbraukė per dantis. Smilių vėl pridėjo prie ilties ir paspaudė stipriau. Katinas nesureagavo, ir mergina pajuto, kaip iltis susmigo į odą. Skausmas sukėlė dar didesnę pykčio bangą. Tvirtai laikydama katino galvą, spaudė pirštą, kol pasirodė kraujas. Piktdžiugiškai atitraukė ranką ir įsikišo pirštą į burną. Nuo lovos paėmė peiliuką. Virpančia ranka prikišo prie lavonėlio tarpuakio.
– Tu dar gali liautis apsimetinėti, – perspėjo, bet ir vėl nesusilaukė atsakymo.
Peiliuku lėtai perbraukė katino snukelį. Ant jo atsirado raudonas dryželis. Augintinis net nemiauktelėjo, ir tai siutino Gabiją. Mergina virpančia ranka tvirčiau sugniaužė peiliuką ir rėžė per katino šoną. Raudonas dryželis atsirado ir čia. Ėmė raižyti jį vis stipriau ir giliau, kol patalai aplink paraudo, ranka tapo lipni, o juodi plaukai nusidažė tamsiai raudonai.
– Baik vaidinti! – kuždėjo mergina. – juk tu negali, negali, negali išeiti. Aš tau neleidžiu. Todėl baik, baik, baik apsimetinėti!
Ji pakilo nuo lovos ir atatupsta pasitraukė. Į langą tebesidaužė lietaus lašai. Už jo blankioje šviesoje skendėjo miestas. Žvelgiant iš dvylikto aukšto miesto žibintai atrodė it maži jonvabaliai vasaros naktį kitapus ežero.
Numetusi peiliuką ant grindų, išbėgo iš kambario. Stovėjo įsirėmusi į sieną ir žvalgėsi po koridorių. Eidama į virtuvę pakeliui stabtelėjo prie pravirų tėvo kambario durų. Šis sėdėjo fotelyje, jo galva buvo nulinkusi, akys užmerktos. Per televizorių rodė dantų pastos reklamą. Gabija nuslinko į virtuvę, nusiplovė kruvinas rankas ir nuėjo pas tėvą. Jai išjungus televizorių, šis pabudo, pakėlė pageltusias akis ir paklausė:
– Nemiegi?
– Tu nužudei mano katiną? – drebėdama paklausė ji.
Tėvas pažvelgė į dukrą taip, lyg ji būtų pasakiusi, kad jis yra vienas iš apokalipsės raitelių. Gabijos kumščiai susigniaužė.
– Ar tu nužudei mano katiną? – paklausė darkart.
– Aš… jis nebegyvas?
Mergina kumščiu trenkė į sieną.
– Ar TU jį nužudei?! – sukliko.
Vyras sunkiai pakilo iš krėslo, priėjo prie dukros ir ją apkabino.
– Aš nesuprantu, apie ką tu, – tyliai tarė pavargusiu balsu. – Argi aš galėčiau? Juk jis tavo, aš neliečiu tavo daiktų… Ar jis tikrai nebegyvas? Esi tuo tikra?
Gabija pravirko. Išstenėjo tik neaiškų „mhm“ ir ėmė balsu raudoti. Tėvas glostė jos plaukus ir kartojo:
– Aš nupirksiu tau kitą… kitą katiną… Rytoj pat nupirksiu… nupirksiu tau katiną… Čia turbūt kaimynai… Jie skundėsi, kad atsirado pelių… Gal padėjo nuodų… Gal tavo katinas jų suėdė… Aš tau nupirksiu kitą katiną… Tokį pat juodą… kitą katiną…
Išsiverkusi mergina atsitraukė nuo tėvo ir, nuleidusi paraudusias akis, išslinko iš kambario. Tyliai pravėrė savojo duris, lyg bijodama pažadinti jautriai miegantįjį. Lovoje raudonavo sujauktos paklodės, o tarp jų – tamsus bežadis kūnelis. Gabija prisiartino prie lovos, virpančiais pirštais ėmė traukti paklodes artyn, vyniojo jas į vieną tumulą, įsukdama ir lavonėlį. Su ryšuliu priėjo prie lango, ranka nuo palangės nutrenkė gėlių vazonus, šie nukrito ant grindų ir sudužo, pažerdami žemes ant kilimo. Lietus ėmė veržtis į kambarį, vėjas suplevėsavo gelsvas užuolaidas ir palaidus merginos plaukus. Ji ištiesė įvyniotą katiną virš miesto ir lėtai nulenkė rankas.
Ryšulys be garso dingo tamsoje.
Reikia
Dideli sunkūs debesys lėtai ritosi tamsėjančiu dangumi. Buvo gruodžio pabaiga, Kūčių vakaras. Dangus nežadėjo nė kruopelės sniego, debesys pranašavo lietų. Senelė tyliai sėdėjo virtuvės kampe ir kuždėjo poterius. Prie stalo rymojo anūkė Ramunė. Rankose ji vartė lankstinuką apie chemoterapiją. Jį rado už dešimties kilometrų esančio miestelio medicinos punkte. Lankėsi ten prieš kelias savaites, norėjo įsigyti skausmą malšinamųjų, mat kojos skausmas ėmė vogti jos miegą. Senelei nieko nesakė, nenorėjo jos jaudinti, nors diagnozę sau nusistatė vos grįžusi iš miestelio vienkiemin.
– Ramunėl, ar šiandien Kūčios? – staiga nutraukė poterius senelė.
– Nežinau… Galbūt, – sumurmėjo ši.
– Reikėjo įsigyti kalėdaičių. Į bažnyčią nueiti būtų gerai, – labiau sau nei anūkei kalbėjo senelė. – Bet ne tie laikai. Amžiną atilsį Antanas pasiimdavo mane už parankės ir eidavom taip takeliu iki vieškelio. Ten jau autobusas atvažiuodavo. O bažnytėlėj smilkalų kvapas taip galvą apsukdavo… Rodos, šviesą pamatydavau. Visad sakydavau Antanui, kad tai Dievulis ženklą duoda, glosto vargšę mano galvą…
Ramunė pažvelgė į senelę, nuolankiai sėdinčią tamsiame virtuvės kampe. Moteris jau dešimtį metų buvo akla. Vyrą palaidojo prieš dvejus metus, nuo tada Ramunė apsigyveno nuošalioje sodyboje ir globojo senolę. Mergina savotiškai ją mylėjo. Dažniausiai senelė tyliai murmėdavo poterius, tačiau kartais užsimindavo apie senus senus laikus, apie savo jaunystę, karą, apie buvusius kaimynus ir kavalierius. Ramunė atidžiai klausydavosi, galvojo parašyti senelės atsiminimų knygą. Tačiau pastarąjį mėnesį mergina buvo labai išsiblaškiusi, nepastebėjo netgi atėjusių švenčių. Ant jos kelio, atrodo, kas dieną didėjo gumbas. Koją skaudėjo, Ramunė ėmė šlubuoti. Žinoma, tą pastebėjo tik pati, o baimės kupinos akys situaciją matė blogesnę, nei buvo iš tiesų.
– Sako, žvėrys per Kūčias kalba. Kažin ką pasakytų mūsų Margė? – paklausė senelė ir tęsė toliau: – Kiek daug papasakotų žvėreliai… Ramunėl, o ar Margutę pamelžei šiandien?
– Pamelžiau, senele, pamelžiau, – atsakė susimąsčiusi anūkė. Karvę teko parduoti prieš pusmetį. Buvo per brangu ją išlaikyti, o gyvulys jau senas, pieno duodavo mažai. Senelei to nesakė. Per daug senoji mylėjo kadais Antano pirktą ir augintą gyvulėlį. Kiekvieną šeštadienį Ramunė parsinešdavo kelis litrus pieno iš kaimynės, gyvenančios už trejeto kilometrų. Iš pradžių senelė kalbėjo, kad Margės pieno skonis pasikeitęs, esą ji galbūt serga. Bet, bėgant laikui, senelė nurimo. Matyt, priprato prie naujos karvės pieno.
Mergina priėjo prie krosnies, įmetė į ją keletą malkų.
– Ar tik nesnigs? – pasidomėjo senutė.
– Manau, lis. Sniego jau seniai nebuvo. Vien sunkūs sunkūs debesys.
– Ne prieš gerą taip, pamatysi…
– Ne prieš gerą, močiut…
Virš krosnies ant vinies kabojo stora virvė, kadais dar senelio Antano nuvyta. Ja senelis aprišdavo didesnį ryšulį malkų ir vilkdavo į namą. Ramunė nukabino virvę ir ištiestomis rankomis pamatavo jos ilgį. Beveik trys metrai. Padėjo virvę ant stalo. Vaikščioti buvo sunku, skaudėjo koją. „Matyt, keisis oras“, – pagalvojo mergina. Atsisėdusi ji apglėbė kojas rankomis ir ėmė linguoti, mintimis ramindama skausmą. Jis kilo koja ir jau siekė juosmenį.
– Ar greitai sėsim vakarienės? – paklausė senelė.
– Nežinau. Aš galvoju šįvakar nuvažiuoti į miestelį. Reikia… reikia šventėms nusipirkti ką skanaus. Reikia… švęsti, – nutęsė ir susimąsčiusi paglostė ant stalo gulinčią virvę. – Reikia.
– O ar ne vakarėja? – nustebo senelė.
Už lango jau buvo susikaupusios sutemos, laikrodis ant sienos rodė lygiai šeštą valandą vakaro.
– Dar ne, močiut. Dar tik trečia dienos, – pamelavo.
– Lėtai slenka tos dienos, – atsiduso senelė. – Anksčiau tai darbą kokį nudirbdavau, tai knygą pavartydavau, o dabar tik pasiruošimas pas Dievulį beliko. Keliauk tada miestelin. Ir nepamiršk pas kunigėlį plotkelių užeit. Kaip čia mes dabar Kūčias be plotkelių…
– Gerai, nepamiršiu, – prikimusiu balsu atsakė Ramunė ir pakilo nuo kėdės. Skausmas gniaužė koją ir neleido jos tinkamai priminti. Nušlubčiojo į savo kambarį. Paėmė mobilųjį telefoną ir surinko brolio numerį. Po ilgo signalo pasigirdo jo balsas:
– Sveika, Ra. Kažkas atsitiko?
– Labas. O turėjo atsitikti?
– Kad iaip neskambini…
– Juk šventės…
– A, taip. Šventės. Žinai, užsikasęs darbais nė nepastebiu tų švenčių. Tik vaikai namuos šokinėja aplink ir šūkauja apie Kalėdų Seneliui parašytą laišką. Kiek daug džiaugsmo vaikams ir kiek mažai mums… Pameni, vaikystėj mes bijodavom, kad nepakankamai geri per metus buvom, – nusijuokė brolis.
– Pamenu, – liūdnai šyptelėjo Ramunė. – Bet šiandien skambinu, norėdama paprašyti.
– Prašyk, tik nežinau, ar…
– Atvažiuok rytoj.
– Kodėl? Kažkas atsitiko?
– Tu vis kartoji tą klausimą. Nieko neatsitiko. Dar nieko. Atsitiks, pranešiu. Tik atvažiuok rytoj, gerai? Man reikia… su tavimi pakalbėti. Be to, juk šventės…
– Nežinau, rytoj pas Lauros tėvus važiuot tarėmės…
– Prašau, brolau. Juk taip retai tavęs ko nors prašau… Atvažiuok bent valandėlei.
– Pabandysiu.
– Pažadėk. Dėl senelės, dėl manęs…
– Na, gerai. Atvažiuosiu.
– Pažadi?
– Pažadu.
– Ačiū. O dabar man reikia… eiti.
– Gerai, iki rytojaus, Ra.
– Iki… Sudie.
Ramunė išjungė telefoną ir padėjo ant staliuko. Apsivilkusi striukę, nuėjo virtuvėn.
– Kažkas skambino? – pasidomėjo senelė. – Jau išeini?
– Brolis skambino. Audrius. Prašo atvažiuot šįvakar jo vaikus pažiūrėt, turi kažkur išeit.
– Ajaja, nieko švento nebeliko. Tokį vakarą su šeima reikia būti…
– Ar nieko tokio, jei paliksiu tave vieną?
– Nieko tokio. Tu neprivalai, juk žinai… Aš sena, akla, bet… nesu našta, ar ne? – taip viltingai paklausė senelė, jog atrodė, kad nuo atsakymo priklauso tolesnis jos gyvenimas.
– Nesi našta, močiut, – atsakė Ramunė, pabučiuodama senelę į kaktą. Tada pasiėmė nuo stalo virvę, apsivyniojo ją aplink kaklą ir išėjo iš namų. Lauke buvo šalta ir tylu. Mergina pasuko per kiemą tvarto link. Šis tuščias stovėjo jau pusmetį. Tai buvo senas medinis pastatas nebeužsidarančiomis durimis ir suplėkusiu šienu viduje. Ramunė įėjo ir privėrė duris. Tvarte sklandė slogus pūvančio šieno ir pelėsių kvapas. Pažvelgė į lubas. Kai kur pro jas matėsi dangus. Rankomis pabandė pasiekti stogo sijas. Nepasiekė. Tuomet išėjo iš tvarto ir apėjo malkinę. Vienoje jos pusėje rado išrautą storą kelmą nukapotomis šaknimis. Parvertė jį ant šono ir sunkiai šlubuodama nurideno į tvartą. Pastatė jį viduryje ir užsilipo. Nuo kaklo nusivyniojo virvę. Viename jos gale surišo kilpą, kitą pritvirtino prie vienos iš stogo sijų. Įkišo galvą. Valandėlę taip stovėjo ir giliai alsavo. Kaip niekad aiškiai jautė savo kūną. Galvoje tvinkčiojo kraujas, kojoje karaliavo skausmas. Jautė kūną, bet nejautė minčių, jausmų ir nieko, kas būtų privertęs grįžti namo ir užsikaisti arbatos. Mąstė, ką reikėtų galvoti tokią akimirką. Keista, bet gyvenimas prieš akis neprabėgo, ji nenorėjo nei ką nors apkabinti, nei kam nors pasakyti trumpą ir šiltą „myliu“.
– Reikia, – nukirto.
Toliau viskas įvyko akimirksniu. Nušoko nuo kelmo. Virvė suveržė kaklą, pajuto deginantį skausmą ir sunkiai šleptelėjo ant suplėkusio šieno. Paskui ją nukrito supuvusios sijos nuolaužos. Viena stipriai tvojosi į skaudamą koją. Iš pradžių Ramunė nesuprato, kas atsitiko. Tuščiomis akimis ji žiūrėjo į rąstigalius, gulinčius šalia jos. Tada pajuto save. Pravirko.
Po kelerių metų pertraukos verkė ilgai ir graudžiai. Kūkčiojo iš visos širdies. Išverkė viską: vienatvę, vienumą, neviltį, skausmą, baimę, neapykantą ir tai, ko negalėjo įvardyti žodžiais. Tada atsistojo ir nušlubčiojo link tvarto durų. Ant jos kaklo pamėkliškai tebekabojo pakaruoklio virvė. Lauke snyguriavo. Stambios snaigės neskubėdamos leidosi iš tamsaus dangaus.
Per kiemą nužingsniavo namo.
– Tai nevažiavai? – visai nenustebo senelė.
– Nevažiavau…
– Tiek to tas plotkeles. Pasimelsim ir bus gerai. Dievuliui nesvarbu, ką valgom, svarbu, kad meldžiamės.
– Dievuliui nesvarbu, – atkartojo mergina.
Pavalgė kuklią vakarienę ir kartu pasimeldė. Paskui išsiskirstė į savo kambarius. Ramunė atsigulė nenusirengusi, netgi nenusiėmė pakaruoklio virvės.
– Aš sergu, – pasakė ji ryte broliui. – Aš bijau mirti. O reikia…
Brolis apkabino Ramunę, o senelė tamsiame kampe tyliai kalbėjo poterius. Dideli sunkūs debesys lėtai ritosi švininiu dangumi. Snigo.
Vargšė, ji nemyli
Skiriu D. M.
Tik padėjusi galvą ant pagalvės, Noja prisiminė, ką buvo pažadėjusi prieš mėnesį, o gal jau ir prieš du.
Tą rudens pradžios dieną ji skubėjo į paskaitą. Negalėjo pakęsti vėlavimo, todėl lėkė gatve nesidairydama, akimis vis ieškojo laikrodžio ir krūpčiojo kaskart krustelėjus ilgajai rodyklei. Iki universiteto likus keletui šimtų metrų, ji rėžėsi į žmogų. Tai suprato tik pajutus jo apkabinimą. Žmogus skleidė aitrų sakų aromatą. Noja stovėjo susigūžusi, nuo lėkimo jos širdis pašėlusiai daužėsi, kiekvienas dūžis jai priminė nenumaldomą laikrodžio tiksėjimą. Jautėsi kaip slaptoji agentė Holivudo filme, turinti žūtbūt sustabdyti bombos mechanizmą, antraip viskas išlėks į orą, tačiau nežinanti, kurį laidelį nukirpti. Virpėdama visu kūnu ji nesitraukė iš žmogaus glėbio, o ir šis nemanė paleisti. Akimirką Nojai pasirodė, kad jis netgi suspaudė ją stipriau. Taip jie išstovėjo geras penkias minutes. Noja jautė, kaip aplink juos juda žmonės, kaip vėjas lengvai sklaido jos sijoną, kaip nuo medžių krinta lapai, kaip sukasi žemė, ir laikrodžio tiksėjimas joje ėmė slopti. Kai jis visai nutilo, žmogus paleido merginą iš glėbio. Ji atsimerkė ir pažvelgė į žmogaus veidą. Tai buvo vyras. Kelias dienas neskusti jo skruostai buvo pasidengę tamsiais šereliais, kurie suteikė jo veidui kažkokio graudulio. Vyro akys buvo tokio mėlynumo, koks būna tik pavasariškas dangus vaiskią dieną. Tarp jo akių buvo susimetusi mažytė raukšlelė ir merginai kilo noras ją paliesti. Ji pakėlė ranką, bet pusiaukelėje sustojo. Vyras keistai spoksojo į jos smakrą. Nojai nuleidus ranką, jis ją nulydėjo žvilgsniu. Tada delnu perbraukė ilgus tamsius savo plaukus ir kimiai pratarė:
– Pažadėk.
Jis pažvelgė į jos veidą ir jų žvilgsniai susitiko. Noja jau norėjo klausti, apie ką jis kalba, tačiau vyras pridėjo didelį kreivą pirštą jai prie lūpų.
– Tiesiog pažadėk.
Noja linktelėjo galvą, vyras atitraukė pirštą.
– Pažadu, – pasakė ji.
Vos ištarus šį žodį, jis nusisuko ir dideliais sunkiais žingsniais nutolo. Mergina lydėjo jį žvilgsniu, kol vyras dingo žmonių minioje. Apsilaižė lūpas ir ant jų pajuto jo paliktą pėdsaką – jūros skonį.
Į paskaitą nepavėlavo, nors jai ir atrodė, kad su tuo vyriškiu prastovėjo gerą pusvalandį. Pavakare grįžo namo. Stovėdama prie savo buto durų, striukės kišenėje greta raktų rado raštelį. Įėjusi į butą, numetė striukę ir rankinę, atsisėdo ant grindų prie sofos ir išlankstė rastąjį popieriaus lapelį.
…nes nebėra nieko prasmingo, kai viskas turi prasmę. Dabar krinta lapai, bet pavasarį juos turėsiu mėtyti pats. Gyvenu keistai. Kaip žiurkėnas rate – vis bėgu, bėgu… Už tai gaunu riešutų, šiltą namelį. Turiu viską, ko reikia išgyvenimui. Bet… žiurkėnai gyvena narvuose. Aš Tave apkabinau. Ir Tu nesipriešinai. Parašyk man laišką. Juk pažadėjai.
Jokio parašo nebuvo. Tik dailiu braižu išguldytos raidės. Kitapus raštelio buvo adresas. Noja žinojo tą vietą, netoliese gyveno vaikystėje. Pirštais perbraukė eilutes, po to – savo lūpas. Prisiminė jūros skonį, sakų kvapą. Viskas buvo keista. Kitą rytą susitikimas atrodė susapnuotas, o ir raštelio neberado.
Prisiminusi pažadą, Noja pašoko iš lovos, įsijungė šviesą ir ėmė vartyti visas ant stalo gulėjusias knygas, sąsiuvinius bei žurnalus. Raštelis turėjo kažkur būti. Keletą kartų apžiūrėjo visus stalčius bei lentynas. Galop, netekusi vilties jį rasti, sukniubo ant kilimo prie sofos. Bandydama prisiminti to vakaro veiksmus, ėmė graužti nagą. Deja, atmintyje žiojėjo tuštuma.
– Turi prisiminti, privalai, – murmėjo.
Nusprendė išgerti arbatos. Sėdėjo virtuvėje ir pro atviras duris atsainiai apžiūrinėjo savo kambarį. Nutarė, jog reikia nusipirkti naujas užuolaidas. Ryškiai mėlynas. Prie jų priderintų ir žydras pagalvėles ant sofos. Dar norėtų naujų šlepečių. Su gelsva vilna ir… Noja pašoko nuo kėdės ir puolė prie greta sofos gulinčių šlepečių. Niekada jų nemėgo ir retai nešiojo, bet šįkart jos lyg išsivadavo iš nenusakomų kančių. Iš po vienos šlepetės ištraukė ieškotąjį raštelį.
Atsinešusi garuojantį puodelį arbatos kambarin, sėdosi rašyti atsakymo.
Pažadėjau, bet nežinau, ką rašyti. Aš Jūsų nepažįstu ir nežinau, ko tikėjotės, įkišdamas man tą raštelį. Iš tiesų aš esu tik eilinė mergina, viltingai laukianti Kažko, kas nušviesintų mano realybę. Aš nemoku guosti. Aš nemoku… aš nemoku mylėti. Nors…
Papurčiusi galvą, Noja suglamžė atsakymą ir nušveitė po stalu.
Po truputėlį manyje kažkas trūksta. Bijau tos akimirkos, kai nutrūks galutinai. Ar tada dar jausiu? Ką tada jausiu? Nieko? Daugybė klausimų, jokių atsakymų. Vien tik tas sumišimas. Bijau nemiegoti naktimis, nes tuomet atslenka tiršti beprotybės debesys. Susikaupia aplink mane ir pasaulį imu matyti iš šalies. Ši juodai balta kino juosta sukasi labai lėtai. Matau save. Slenku į vonią. Plytelės, kriauklė, dušo užuolaida… Ryte randu sudaužytas stiklines, sienas, išterliotas rašalu, suplėšytas užuolaidas. Kartą sudaužiau veidrodį. Pamenu tą jausmą ir akimirką, kai nesusivaldžiusi paleidau į darbą kumščius. Veidrodis dužo, kriauklės kraštu tekėjo kraujas, pamažu srovenantis iš supjaustytų krumplių. Išsiliejusi atsigulu lovon ir skaitau išeivijos poeziją. O joje vien neviltis, mirtis, mirtis, mirtis. Vakar prieš užmiegant galvon šovė mintis: „Jei galėčiau, mirčiau šimtais būdų, kol išsirinkčiau sau artimiausią.“ Po to supratau, kad aš jais ir mirštu. Tik kitoje realybėje – vaizdiniuose, kurie aplanko vis dažniau. Imu nebeskirti realybių. Kur sapnas, kur iliuzija, o kur vadinamoji realybė? Kuri tikrovė tikroviškiausia? Kas tikra, o kas – ne? Kur ta riba? Neatsakyk. Atsakymų nėra.
Padėjo tušinuką į šalį ir apžvelgė kreivomis raidėmis išvagotą lapą. Nusprendė laišką išsiųsti ryte ir nuėjo miegoti. Sapnavo labai aukštą pastatą, nuo kurio stogo nušoko paukštis neišsivysčiusiais sparnais.
Ryte užėjo į paštą, išklausė visas paskaitas, pasėdėjo kavinėje su naiviomis draugėmis ir grįžo namo, nešina vyno buteliu. Už lango jau buvo sutemę, todėl kambaryje uždegė kelias žvakes. Gurkšnojo vyną, o prieš akis plaukė įvairiausi vaizdai iš vaikystės ir jaunystės: tėvas, kertantis galvą vištai, brolis, glostantis kaimynei plaukus, džiaustanti skalbinius motina, pirmoji meilė ir jo sudaužyti akiniai, mokyklos baigimo vakarėlis ir girtos ašaros tą naktį. Visa atrodė praėję ir nereikšminga. Dabar ji gyveno viena, šeimyną kitame mieste lankydavo retai. Nors pati nuo jų atsiribojo, jautėsi palikta. Niekas nesiveržė į jos erdvę, nustojo netgi skambinti. Studijų draugės vadino ją žavia, simpatiška ir be galo linksma mergina, galinčia išvesti iš proto bet kurį vaikiną ar vyrą. Tačiau kai uždarydavo savo namų duris ir nusimesdavo visas kaukes, ji likdavo tiesiog vieniša nelaiminga mergaitė. Pati nežinojo, ko jai trūko. Galbūt meilės. Nors nežinojo, kas ta meilė, ir netgi manė, kad negali mylėti. Kažkur kažkada perskaitė sakinį apie šėtoną: „Vargšas, jis nemyli.“ Ir nuo tada vaizdavosi jo apsėsta. Taip pateisino beprotybės priepuolius naktimis, atminties spragas ir keistus sapnus bei vaizdinius.
Išgėrusi pusę vyno butelio, kambaryje pajuto sakų kvapą. Prisiminė sutikto vyro akis. Užsinorėjo vėl jas pamatyti. Apsirengė paltą, pagriebė jo raštelį nuo stalo ir išlėkė. Troleibuso laukė neilgai, o jame vis trypčiojo. Bijojo, kad noras dings taip pat greitai, kaip ir atsirado. Išlipo reikiamoje stotelėje, susirado reikiamą namą. Laiptinėje stovėjo keletas skustagalvių pilkų vaikinų ir rūkė. Jie nulydėjo ją akimis. Užkopusi laiptais į trečią aukštą, sustojo. Reikiamo buto durys buvo medinės, ant jų kabojo kalėdinis vainikas. Paspaudė durų skambutį ir anapus pasigirdo tylus paukščiukų čiulbėjimas.
Po akimirkos Noja jau buvo vyriškio glėbyje. Po valandėlės ją paleidęs mostu pakvietė užeiti. Noja ėmė smalsiai žvalgytis, tačiau hole degė tik maža stalinė lempa, o kambaryje, į kurį juodu nuėjo, buvo tamsu. Daiktai, apšviesti pro langą iš gatvės besiskverbiančios balkšvos šviesos, atrodė pamėkliški ir iškreipti. Mergina atsistojo prie palangės ir stebėjo jį. Vyras nurankiojo pagalvėles nuo sofos ir sumetė jas kambario kampe. Tuomet atsisėdo ant stalo ir pažvelgė į ją. Balzganoje šviesoje jo veido bruožai buvo dar graudesni nei rudenį gatvėje. Jo skruostai vėl buvo neskusti ir merginai norėjosi juos paliesti. Ji priėjo prie jo ir švelniai delnu perbraukė dygius šerelius.
– Tu išgėrusi? – nutraukė tylą jis.
– Ar gavai mano laišką? – klausimu atsakė ji.
– Negavau. O tu žadėjai…
– Išsiunčiau šįryt.
– Pasakok.
Noja grįžo prie palangės ir ant jos atsisėdo. Už lango, virš miesto šviesų, žvilgėjo mėnulio diskas.
– Aš negaliu mylėti. Gal nemoku. Vargšė, aš nemyliu.
Vyras priėjo, pravėrė langą, užsidegė cigaretę.
– Rūkai? – paklausė.
Ji papurtė galvą.
– Tuomet tęsk, – pasakė išpūsdamas dūmų kamuolį.
– Dažnai noriu verkti, bet negaliu net ir to.
– Ar tu bent svajoji apie meilę? – paklausė jis. Melsvi dūmai keliavo laukan.
– Svajoju? Aš ją sapnuoju. Kartais.
– Kaip ją įsivaizduoji?
– Jei neužmiegu iki vidurnakčio, užsiropščiu ant palangės ir imu kalbėtis su mėnuliu. Nuplėšyk mano sparnelius po mažą dalelę, sakau jam, plėšyk kaip mažus laukų ramunės lapelius, kartodamas žodžius it mantrą: myli – nemyli – myli – nemyli – myli… Bet ar tą žodį palieku gale? Nutraukyk man kojytes, sakau, kaip mažas vaikas nutrauko jas vargšei musei. Daužyk mane su mažu plaktukėliu ir atidžiai klausykis, kurioje vietoje skambėsiu aidžiau. Taukšt. Čia trenk su jėga ir tinkas ims byrėti. Bučiuok, sakau, mane skausmingai. Valgyk mano lūpas. Krauju tegu susitepa horizonto kraštas ir tegu susitvenkia raudonas ratas aplink mus. Tu niekur nepabėgsi. Pasodink, sakau, mane ant stogo krašto ir kartok: nušok, jei myli, nušok, jei myli, šok, šok, šok. O aš tik žvelgsiu į tave – nešoksiu. Vargšė, ji nemyli.
Vyras užsidegė antrą cigaretę.
– Tu jausmingai kalbi, – tarė jis. – Gal studijuoji filologiją? Filosofiją?
Noja šyptelėjo.
– Niekam nesu to pasakojusi. Geriau pagalvojus, net pati sau to niekada nesakiau. Nesikalbu su savimi. Aš dažnai nesusikalbu su savimi. Gal dėl to kertasi tos realybės manyje? Gal dėl to nesu laiminga?
– Laimė – filosofinis dalykas. Aš apie tai nenoriu kalbėti, – nutraukė vyras. – Verčiau tęsk. Man patinka, kaip tu kalbi.
– Mėnulis niekada neatsako. Bet tyliai viską išklauso. Kartais man rodosi, kad jis siūbuoja aukšyn žemyn, lyg linksėtų galvą pritardamas. Man nereikia tavo žvilgsnio, sakau jam, man reikia tik žinojimo, kad galiu tave stebėti. Leisk, prašau, leisk lūpomis paliesti tavo petį ir išgirst tylos žodžius: „Kristaus kūnas.“ Aš teištarsiu „amen“ ir susidėsiu rankas ten, kur širdis. Tu vėl kartosi: šok, jei myli, šok. Bet aš nešoksiu. Vargšė, ji nemyli.
– Vargšė, ji nemyli, – aidu atkartojo jis.
– O ar tu jautiesi mylimas? – staiga paklausė Noja.
– Aš meluoju. Meluoju visiems, net ir sau. Todėl neklausk manęs nieko. Aš tau pameluosiu. Kartais rašau laiškus. Kartais – tik laiškelius. Kaip tau, – jis pažvelgė į blyškų merginos veidą.
– Kaip lengva apgaudinėti save raštu ir kaip neįmanoma sapnuose ir nevalingose mintyse, kurios pačios ima slysti viena po kitos, kai pamiršti valdyti tą srautą, kai nustoji cenzūruoti įeinančias mintis ir išeinančius žodžius… Kaip lengva sau meluoti, ar ne? – paklausė Noja ir tęsė nelaukdama atsakymo: – Tiesiog atsisėdi ir rašai tą melą, pili žodį po žodžio, sakinį po sakinio, pastraipą po pastraipos ir atsiranda daugybė raidėmis primargintų puslapių, kurių niekada neskaitysi, kurie yra tiesiog bereikšmiai, nes visa tai – melas. Melas sau dėl… dėl melavimo? Jokio kilnaus tikslo. Vien siekis pabėgti, užgniaužti, užsimerkti.
– Kodėl manai, kad aš taip jaučiuosi?
– Kodėl to klausi, jei supranti, kad aš žinau?
Vyras neatsakė.
– Meluoji, nes pats sau nepatinki, nes nemoki mylėti net savęs, ar ne? – po minutėlės tęsė ji. – Žinau. Aš juk žinau. Vienkartiniu melu pritrauki žmones, prie kurių negali prisirišti, nes jie mato ne tave, o tavo sukurtą personažą. Ir laimė lieka anapus sukurto pasaulio, realybėj, kurios pats baidaisi. Suvokę, o gal tik intuityviai pajutę, kad nieko tikra iš tavęs negavo ir negaus, jie pasitraukia, apsitveria sienomis, ima nekęsti, paslapčia ilgisi to tavęs, kurį matė, kartais visiškai ištrina tave iš savo gyvenimų. O tu negali savęs ištrinti iš savojo. Ir vis menkesnis dėl to sau atrodai ir vis naujas kaukes kuriesi. Užburtas ratas, kurio niekaip nenutrauksi, tu tam nepajėgus. Kitaip gyventi net nemokėsi. Ir niekada nebūsi laimingas. Kursiesi laimės iliuzijas ir naktimis tave draskys bežadė rauda, kai nusisuksi nuo eilinio bandymo būti mylimas, supratęs, kad tai ne ji, kad laimės tu nerasi.
– Tu gražiai kalbi… Kaip iš knygos.
– Žinai… Naktimis pabundu išpilta prakaito ir nesuprantu, ką sapnavau, kas privertė aidžiai daužytis širdį ir baugiai žvalgytis į kiekvieną tamsią kertę. Džiaugiuosi bent tuo, kad neprisimenu tų sapnų, kurie priverčia pabusti vidury nakties ir klausytis spengiančios tylos. Pavasarį, vasarą, už lango nebūna tylu. Girdisi vakarojančių balsai, čiulba ankstyvieji paukščiai, važinėja troleibusai, autobusai, automobiliai. Rudenį ūžauja vėjas, o žiemą… Tyla. Aš nebežinau, ką daryti, todėl nedarau nieko. Sako, uoste saugu, bet supūna laivo dugnas. Kaip atpažinti tą laiką, kai bus būtina išplaukti? Kokia kvaila metafora…
– Viskas, kas pasakoma mano žodžiais, atrodo taip bereikšmiškai tuščia ir nyku. Ir kvaila, – tarsi pratęsė jos mintį vyras.
Kurį laiką jie tylėjo. Noja glostė akimis žvaigždėtą dangų.
– Kas baisiausia, – prakalbo ji. – Tu nieko nauja man duoti negali, nes tiesiog nebeturi ką. Melas demaskuotas, bet nepasmerktas. Argi galima smerkti žmogų vien dėl to, kad jis nemoka būti laimingas?.. Kai žmogus grįžta į iliuzinio idealo rėmus, viskas tampa savaime suprantama. Ir kartais ateinantis begalinis ilgesys greitai užčiūčiuojamas, nes ir jam meluojama, kad visa buvo tik sapnas. O šio sapno nuotrupas telieka sudėti į laiškus. Tada jos – jau nebe tavo kankintojos.
– Kaip paprasta sau meluoti suvokiant, kad meluoji, – atsiduso jis.
Tylėdamas vyras surūkė trečią cigaretę ir išėjo iš kambario. Noja liko viena. Jautėsi keistai. Kalbėjo tai, ko niekada negalvojo, ko būtų net neleidusi sau ištarti kitomis aplinkybėmis. Dabar gi jautėsi laisva ir nuoga. Žvelgė į vyriškį kaip į veidrodį.
Po valandėlės jis grįžo.
– Sako, mėnulis šiąnakt didžiausias per pastaruosius penkiolika metų. Paskui mažės ir mažės. Kaip manai, ar jis išvis nedings?
Noja pažvelgė į dangų.
– Ar galiu čia pernakvoti? – paklausė.
– Žinoma. Aš tau jau paklojau lovą.
– Ar galiu… miegoti su tavim?
Vyras užsidegė ketvirtą cigaretę.
– Ne, – atsakė.
– Kodėl?
– Dar negavau tavo laiško. Neišpildei pažado. Ilgai laukiau.
– O kai gausi, galėsiu?
– Galėsi.
– Kaip man tave vadinti?
– Kaip nori. O kaip vadinti tave?
– Vargšė, ji nemyli… – atsiduso Noja ir akimis nulydėjo melsvus dūmus, išėjusius pro jo lūpas ir nukeliavusius mėnulio link.
Marius Vyšniauskas. Novelės
2010 m. Nr. 5–6
Marius Vyšniauskas gimė 1986 gruodžio 4 d. Kaune. 1994–2006 m. mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Lankė muzikos mokyklą. Šiuo metu – VDU ketvirto kurso istorijos studentas. Mėgsta skaityti knygas (ypač klasikinę amerikiečių, anglų, prancūzų, vokiečių ir rusų literatūrą), klausytis klasikinės muzikos, fotografuoti. Domisi XIX a. fotografija, Senovės Artimųjų Rytų bei Pietryčių Azijos istorija bei kultūra, Senojo Testamento pasakojimais, Vakarų Europos tapyba (ypač iki XIX a. pab.), filosofija ir psichologija. Ateity norėtų studijuoti egiptologiją.
Rašyti pradėjo 1999 m. Didžiausia svajonė – parašyti gerą istorinį, psichologinį, kultūrinį romaną.
Bėgimas…
Tą naktį ponas Kristofas bėgo kiek įkabindamas. Nuolat atsigręždamas, tačiau nelėtindamas tempo. Uždusęs, besikilnojančia krūtine ir iš skausmo linkstančiais keliais. Galvoje sukosi tik viena mintis. Ar jo nesiveja? Tačiau vytis nebuvo kam. O jei buvo, tai tas besivejantis greičiausiai sustojo kur nors pusiaukelėje. Bet Kristofas bėgo.
Kartkartėmis pasukdamas į kokią gatvelę, kurioje vaikščiojo tik pavieniai žmonės, o žibintus seniai išdaužė akiplėšiški piliečiai. Tamsa jam netrukdė. Kuo greičiau jis bėgo, tuo labiau rodėsi, kad ir tas, kuris jį vejasi, didina greitį.
– Dabar negalima sustoti, – balsu kartojo Kristofas. – Jokiu būdu.
Slidūs senamiesčio grindinio akmenys jam trukdė išlaikyti pusiausvyrą. Kristofas paslysdavo ant jų, tačiau nekrisdavo, tik, staiga pakilęs į orą, vėl nusileisdavo ant žemės. Tuomet jis stabteldavo sekundei, o paskui kojos vėl imdavo jį nešti.
Pirmiau jis nieko nejautė. Tik baimę. Baimę, gniaužančią širdį ir visas kraujagysles. Baimė būdavo taip arti, visai šalia. Tada jis ją pastumdavo ranka. Stumteldavo atsargiai, kad šioji tik atsiliktų, o ne parkristų. Toks stumtelėjimas prilygo kūdikio rankos prisilietimui. Vėliau baimė sustiprėjo. Įsiskverbdama į smegenis, šioji ėmė sakyti, reikalauti, kad jis sustotų ir pasitiktų jį persekiojančią būtybę, tačiau Kristofas atsispyrė.
– Tu man nieko negali padaryti!! – šaukė jis mintyse.
Su kiekvienu tokiu šauksmu kūną užplūsdavo naujos jėgos. Jis imdavo laisviau kvėpuoti, o akys prašviesėdavo. Pagaliau baimė per smegenėles pasiekė jo nugarą. Kristofui ėmė tirpti kojos. Keliai tapo tarsi švininiai, tačiau nuovargio jis nejautė. Nebeliko baimės. Tik kažkokia nežinia. Kiekvienas žingsnis pasidarė sunkus, tarytum jam ant nugaros kažkas būtų užkrovęs keletą sunkių maišų. Keldamas koją po kojos, jis jautė tą svorį ir stengėsi jį nugalėti. „Viens, du, trys… viens, du, trys“, – kartojo peržengdamas dar vieną kyšantį grindinio akmenį.
Sunkumas pradingo. Kristofas to nepastebėjo. Na, bent pirmaisiais žingsniais. Jis vis kartojo skaičių seką. Stengėsi ją ištarti kuo aiškiau ir tiksliau.
Tardamas „viens“ jis regėjo prieš save vienetą, sudarytą iš daugybės mažų dalelių, iš mažučių padrikai sukibusių molekulių. Tardamas „du“ jis sugebėjo įžiūrėti tik juodą skaičių, tokį juodą, kad net nesimatė, nei kur jis baigiasi, nei kur prasideda. Kristofui šis skaičius atstojo tuštumą. Aklą tuštumą, kurioje žmogus įžvelgia tik tai, kas glūdi jo sąmonėje, o tai, kas vyksta aplinkui, tėra iliuzija.
Tardamas „trys“ Kristofas krūptelėjo. Trys neturėjo kūno. Neturėjo sielos ir proto, o tik kažkokią tirpią masę, kuri prilimpa prie jūsų batų. Kojos apsunksta, o jūs pasijaučiate mieguistas. tardamas tą skaičių, Kristofas suprato, kad daugiau nieko nėra. Kad ir kiek jis stengėsi, kitų skaičių neprisiminė, tik tuos tris. Sąmonė jam sakė, kad egzistuoja kiti, tolesni skaičių deriniai, bet kaip jie vadinasi? Jis nežinojo. Stengdamasis prisiminti, pamiršo bėgimą. Bėgimas tapo tik šalutiniu veiksmu. Svarbiausi buvo tik tie trys skaičiai.
Staiga skausmas pervėrė Kristofo krūtinę. Skausmas buvo toks stiprus, kad deginte degino. Krūtinės kaulai atrodė minkšti. Kristofas pradėjo jų nejausti. Jautė tik neapsakomą karštį. Iš kur tas karštis? Pirmą sekundę jis sklido iš sugniaužtų delnų. Paskui karštis perėjo į veidą. Staiga Kristofo veidas išraudo kaip perlietas šaltu vandeniu. Tuo pat metu veidas kaito ir šalo. Šaldamas ėmė trauktis, todėl Kristofas mėgino tempti odą pirštų galiukais įsikibęs į lūpų kraštelius. Pirma atėjusi į galvą mintis buvo: „kaip man reiks gyventi?“ Kristofas negalvojo apie šią minutę, negalvojo apie savo, kaip žmogaus, būtį, jam rūpėjo ateitis. O jeigu jos nesulauks? Ar tai ir bus jo ateitis? „Koks keistas žodis „aš“, – susimąstė Kristofas ir pamiršo savo veidą.
Iš ko jis sudarytas, kad man tiek daug reiškia… o gal jokio „aš“ nėra?
Bėgti buvo vis sunkiau, ir galvoje radosi neįtikimiausios mintys. Dingtelėjo, kad žmogus gali pakilti į orą. Tereikia tokio aparato, kuris sugebėtų jį išlaikyti bent septynias minutes. kodėl – septynias? todėl, kad tas skaičius pasirodė perdėm didelis ir neapčiuopiamai patrauklus. Panašus į tą, kurį matė aną savaitę mokslo parodoje.
Mintys sukosi ir sukosi, kol sumišusi jo sąmonė pradėjo krikti. Suskaudo galvą. Norėdamas kaip nors numaldyti tą skausmą, pradėjo bėgti dar greičiau.
Miestas atrodė iškreiptas. Kiekvienas namas pasviręs, o medis nulinkęs.
Kristofas rijo sunkius oro kąsnius. Bėgo jau negalėdamas sustoti. Kristofui pritrūko oro.
– Turbūt gerklė užsikimšo, – pamanė Kristofas ir pastūmė nurytą oro kąsnį gilyn.
Tačiau oras sukėlė kosulį, kurį jis kelias minutes tramdė krūtinėje. Širdis daužėsi neįtikėtinai smarkiai. Kristofas jautė, kaip ji smogia ir vėl atleidžia. Vis smarkiau ir smarkiau. Tie dūžiai Kristofui priminė bažnyčios varpo dūžius prieš sekmadienines pamaldas. pirmiausia pasigirsta labai garsus dūžis, o paskui blėsta, ilgainiui atskleisdamas visą skambesio grožį.
Bėgant pro pono Z parduotuvę, kurios lange dar nuo praėjusios savaitės kabėjo skelbimas, kviečiantis padirbėti mėsos skyriuje, Kristofui ėmė tirpti kojos. Kojų pirštai, ypač – antrasis, rodės, prismaigstyti adatų, kurios kas žingsnį badė vis smarkiau. Išsikišęs akmuo, už kurio jis užkliuvo ir vos nenukrito ant grindinio, tą skausmą dar paaštrino. Kristofas įsivaizdavo, kad tokį skausmą kentė šv. Sebastijonas, kai į jo kūną smigo strėlės.
– Velniai griebtų, rytoj reikės nueiti pas poną Gredį, – nusprendė Kristofas. – Jis tikrai išklausys mane.
Jis atsigręžė. Tamsu. Jokios šviesos. Tik gąsdinanti tamsa. Kristofui pasigirdo artėjantys žingsniai, tarsi kas nors netrukus turėtų jį pasivyti. Todėl ėmė sparčiau bėgti.
Atsitrenkė į pakelės žibintą ir iki kraujo praskėlė antakį, tačiau pernelyg nesikrimto. Jis žinojo, kad tokios žaizdos greitai sugyja. Žinojo, nes kadaise dirbo ligoninėje. tokias žaizdas tepdavo žaliu tirpalu, dvokiančiu prašvinkusiais obuoliais.
Kristofas užkliuvo dar kartą. Krisdamas spėjo pagalvoti, kad būtų labai nemalonu, jei dabar išsipurvintų naują švarką. Grindinio akmenys Kristofui pasirodė labai kieti, kai sunkus kūnas nusileido ant jų.
– Turiu keltis, – mąstė jis. – Kuo greičiau keltis…
Tačiau, kad ir kaip stengėsi, kojos nebeklausė. Kristofas sunerimo, kad iš ryto ponia Benif labai pyks dėl švarko. Daugiau nieko. Jį apėmė keistas svaigulys, kuriam nesistengė priešintis. Jis nedejavo, nešaukė. Nors kūną maudė labiau nei bet kada. Jam tik buvo neramu dėl švarko…
Kristofas užsimerkė ir nustebęs pradėjo juoktis, nes skausmas ėmė gesti ir pranyko. Tarytum jo net nebuvę…
– Keista, – pagalvojo Kristofas. – O vis dėlto akmenys ne tokie ir kieti.
Veidrodis
Kiekvieną rytą ponas F atsikėlęs pirmiausia pažvelgdavo pro langą. Tačiau tik ne tą sekmadienio rytą.
Jis atsikėlė anksti. Kambaryje, kuriame gyveno jau devinti metai, dar buvo tamsu. Laikrodis ant sienos tiksėjo skelbdamas pusę penkių. Ponas F apsidairė. Kaip visada kampe stovėjo senas, keliomis plytomis paramstytas stalas su nudegusia žvake, iš kurios buvo likę tik vos įžiūrima dagtis, ir sena kėdė kiauru atlošu. Virš stalo kabojo lentyna su devyniomis knygomis. Viena jų buvo pasirengusi nukristi žemėn. Ją laikė lentynos atrama, bet kitos knygos ją stūmė, tarsi nenorėdamos, kad šioji papildytų jų draugiją. Jūs paklausite, kodėl? Toji knyga buvo prasčiausios kokybės, žiurkių apgraužtu viršeliu ir keliais išplėšytais lapais. Ponas F ją saugojo, nes kiekvieną vakarą iš jos stengdavosi pasisemti supratimo apie jį supantį pasaulį. Knygoje išguldytos mintys kaskart skaitant atrodydavo vis kitokios. Ponui F gyvenimas tebuvo medžio kamienas išpuvusiomis šakomis, taigi jis mielai skaitydavo tokias knygas, stengdamasis pažvelgti į gyvenimą kitų akimis.
Be lovos, kurios čiužinys pakeistas prieš porą dienų, kambaryje dar buvo senovinis veidrodis, išmargintas raižiniais. Prieš tą veidrodį ponas F skusdavosi barzdą. Skutimąsi jis laikė svarbiu darbu, reikalaujančiu ypatingos precizikos. pasak jo, žmogų lengviausia perprasti pažvelgus į jo veidą. Ypač į smakrą.
Ponas F atsistojo ir kaip visada ruošėsi prieiti prie lango, tačiau jo ausis pasiekė tylus balsas, primenantis šnaresį, todėl pirmiausiai jis pamanė, kad tai žiurkės, mat jos kambaryje susisuko mažutį lizdelį. Tačiau tai buvo ne žiurkės…
Balsas sklido iš sienos. Ponas F suprato tik vieną žodį „gražu“, kiti buvo nerišlūs ir prastai girdimi.
– Kas čia? – apžvelgdamas tamsias kambario atsilupusiais tapetais kertes, paklausė ponas F.
– Tai aš, – pasakė balsas.
Ponas F sustingo. „Gal tai kaimynai iš gretimo buto? – pamanė jis. – Tačiau juk ponas Vitšopas išsikraustė prieš mėnesį, o ponia Grasoma pasimirė nuo šiltinės dar aną vasarą. Gal tai jų dvasios?“ – mąstė ponas F.
– Kas čia? – balsą pakeldamas pustoniu vėl paklausė.
– Tai aš, – atsakė tas pats balsas.
– Ar galėčiau sužinoti jūsų pavardę, pone? – ponas F žengė žingsnį prie tos sienos, iš kurios girdėjosi balsas.
Balsas ėmė juoktis. Jis taip juokėsi, kad tuo juoku užkrėtė net patį poną F. Kelias minutes juokėsi kartu. Po teisybei, ponas F net nesuprato, kodėl juokiasi. Juokėsi dėl juoko.
– Pone, ar jūs – dvasia? – susitvardęs paklausė ponas F.
– Jei mane nori taip vadinti, tai vadink, – atsakė balsas.
Ponas F pastebėjo, kaip ant sienos, ant kurios kabėjo veidrodis, pasirodė mažutis šviesos lopinėlis.
– Tu veidrodis, – nusijuokė ponas F.
– Jei mane nori taip vadinti, tai vadink, – pakartojo balsas.
Ponas F priėjo prie veidrodžio ir įdėmiai į jį pažvelgė. Stiklas buvo subraižytas ir pajuodęs nuo dulkių. Tačiau ponas F jame išvydo tik savo atvaizdą. Senas, neskustas veidas pražilusiomis žandenomis ir traiškanotomis akimis žvelgė į poną F.
– Gražu, – tyliai ištarė balsas.
– Kas gražu? – nustebęs pakėlė antakius ponas F, išryškindamas raukšlę ties kaire akimi.
– Gražu, kaip senatvė pakeičia žmogaus veidą, – tarė balsas.
– O kodėl jis tau gražus? Juk senatvė nieko gražaus neatneša. Mano galva, žmogus gražus, kol jaunas.
Balsas vėl nusijuokė.
– Kodėl tu juokiesi? – paklausė ponas F.
– Todėl, kad tu nematai senatvės.
– O ar aš galiu pamatyti senatvę? Parodyk man ją, – ištarė ponas F. Ir jo balsas pasikeitė.
Kelias minutes balsas tylėjo. ponas F pabūgo tylos ir ėmė švilpauti.
Švilpavo dainelę, dar vaikystėje išmoktą iš kaimynų vaikų. Ponas F žinojo, kad tai nepadori dainelė, tačiau melodija jam patiko.
Balsas giliai atsiduso.
– Kodėl tu atsidusai? – paklausė ponas F.
– Nes sužinojau, kas yra žmogus.
– O kas yra žmogus?
– Tik veidas, – atsakė balsas.
– Nejaugi žmogus – tai tik veidas? O kaip kojos, rankos, galva, liemuo? Veidas tik mūsų dalis. Kas gi būtume be kojų… Žmogui svarbu galvoti, vadinasi, jam reikalingas protas. Mums reikia nueiti į darbą, vien tam reikalingos kojos. O kaip paimtume mums sumokamus atlyginimus, tuos kelis pencus, jei neturėtume rankų… Tu kalbi kvailystes, žmogus nėra vien veidas.
– Gražu… – teištarė balsas.
– Kas gražu? – nustebo ponas F.
– Pažvelk į veidrodį ir pasakyk, ką jame matai?
– Veidą. Savo veidą, – nesutrikęs atsakė ponas F, kuriam ėmė pabosti tokie keisti balso prašymai.
– O ar jis – tikras? Ar tavo veidas – tikras?
– Taip, tikras. Juk aš jį jaučiu.
– O iš kur tu žinai, kad jis – tikras? Juk žmogus jaučia ir savo kojas, ir kito žmogaus buvimą, ir begalę kitų dalykų. Kodėl tu manai, kad tai, ką matai šiame veidrodyje, yra tikra?
– Nes žinau, kad tai aš…
– Vadinasi, veidas tėra tavo atspindys? O jei tu neturėtum veido? Jei neturėtum nei akių, nei ausų, nei lūpų, ar vis dar būtum tas pats žmogus?
– Aš būčiau, jausčiausi tas pats.
– O koks tai būtų jausmas?
– Žinojimas…
– Aaaa… – nusijuokė balsas ir vėl nutilo.
Ponas F vis dar žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje, stengdamasis suvokti, kaip jis atrodytų be įprastų dalių: burnos, nosies, akių, ausų ir plaukų. Nusijuokė. „Būčiau panašus į kiaušinį“, – įsivaizdavo ponas F.
O tada pagalvojo, kaip jis galėtų atpažinti save tokių pačių „kiaušinių“ minioje. Gal – iš kvapo? Neturėdamas nosies, negalėtų užuosti. Vadinasi, tektų pasikliauti nuojauta, kad tai, kas yra manyje, esu aš. „Reikėtų labai stiprios nuojautos, – pagalvojo ponas F. – Argi aš nesugebėčiau atskirti savęs šalia kitų tokių pačių būtybių? Tai – nesąmonė… aš esu aš ir tikrai tikiu, kad atskirčiau save iš begalės kitų.“
– O iš kur tu žinotum, kaip atrodai? – vėl pasigirdo balsas, pripildantis ramybės visą pono F kambarį.
– Štai, aš matau save veidrodyje, ar tai – ne įrodymas? – pirštu paliesdamas savo atvaizdą nusistebėjo ponas F.
– O gal jo nėra?
– Kaip – nėra?
– Tu sakai, kad matai savo atvaizdą. Tu man jį nupasakojai, tačiau tai tik tavo nuomonė. Gal kiti žmonės suabejotų tavo žodžiais?
– Mes visi matome skirtingai.
– vakar buvo užėjusi tavo sesuo. Ar prisimeni, ji pasakė, kad tavo raukšlė ties kaire akimi yra didesnė nei prieš savaitę? Ar tu jai pritari? – balsas atrodė įsakmus ir dabar girdėjosi visai prie pat pono F dešinės ausies.
Ponas F įdėmiau pažvelgė į veidrodį, bet jam atrodė, kad raukšlės tokios pačios, kokios buvo iki šiol.
– Matai, tu nesutinki… – tarė balsas ir nusijuokė.
– Aš nieko nepasakiau, – nustebo ponas F.
– Aš supratau, kai palietei tą kairės akies raukšlę. Tai – tuštybė.
– Nemanau, kad turiu tuštybės, jos kupini tik žmonės, gyvenantys rūmuose, ir tie, kurie kiekvieną šeštadienį vaikšto po parką. Aš nesu tuščias.
– O kodėl jie tušti? – pasiteiravo balsas.
– Jie visada stengiasi žiūrėti tik tiesiai, nesidairydami į šalis, o jų smakrai tada nežymiai užsiriečia.
– O tu nori panėšėti į juos… Vadinasi, ir tu esi tuščias.
– Ne, aš nesu pilnas tos tuštybės, apie kurią tu kalbi, – tyliai, kalbėdamas tik sau, ištarė ponas F.
– Tai kodėl nepripažįsti, kad tavo sesuo teisi? Tuščias žmogus niekada neleis, kad kitas jį juodintų. Tuščias žmogus mato save tobulą, – balsas vėl ėmė tolti, po minutės iš jo liko tik aidas.
– Aš nesu tobulas, – paprietaravo ponas F.
– Tu kasdien skutiesi savo smakrą labai atsargiai, o paskui apie dvi minutes apžiūrinėji veidrodyje, ar jis gerai nuskustas… ar tai – ne tuštybė?
– Niekada nemaniau, kad tai – tuštybė. Aš tik noriu gerai atrodyti, kai einu į darbą.
– Bet darbe to niekas nepastebi? – ištarė balsas.
– Tu klysti, vakar ponas Debtas pasakė, kad aš gerai dirbu.
– Jis pasakė, kad tu dirbi gerai, tačiau darbe visada pasirodai dviem minutėm vėliau, – pataisė jį balsas.
– Tai nieko nereiškia. Ar tai įrodo, kad sergu tuštybe?
– Tu norėjai, kad jis pagirtų tavo smakrą, bet jis jo net nepastebėjo. Prisimeni, ką tada padarei prie staklių?
– Nukirpau dalį siūlų, kurių vienas rulonas Mėjerio turguje kainuoja septynis pencus, – didžiuodamasis atsakė ponas F.
– O kodėl tu tai padarei?
– Nes supykau…
– O kai ponas Debtas paklausė, kas dėl to kaltas, tu apkaltinai tą niekuo dėtą vaikiną, kuris visada ateidavo iš tavęs pasiskolinti cigaretės.
– Man niekada nepatiko tas vaikinas, jis peikdavo mano cigaretes.
– Tačiau tu nepripažinai savo kaltės…
– Dėl visko kaltas pyktis, – atsainiai tarė ponas F ir kairės rankos nykščio nagu spustelėjo spuogą ties dešinio skruosto duobute.
– Dėl visko kalta tavo tuštybė.
– Aš neturiu nė krislelio tuštybės, – pasipiktino ponas F.
– Argi kiekvieną rytą žiūrėdamas į savo veidą nemanai, kad jis tobulas?
Ponas F nieko neatsakė. Jis atsirėmė į sieną ir kelias minutes stebėjo, kaip keturi žiurkiukai stengiasi išsiropšti iš lizdo.
– Aš niekada taip nemaniau, – pagaliau prabilo jis.
– Nei šiandien, kai pabudęs pažvelgei į veidrodį? – balsas tapo tvirtesnis.
– Nei šiandien.
– Apgaudinėdamas save, nieko nepakeisi, – nusijuokė balsas.
Ponas F staiga suprato, apie ką balsas kalba, tačiau jo visai neėmė juokas. Jis vis dar žiūrėjo į žiurkių lizdelį.
– Tu pilnas tuštybės, – tarė jam balsas.
Ponas F žinojo, kad tai paskutiniai balso ištarti žodžiai. Tyla apgaubė nudriskusį kambarį.
– Aš neturiu tuštybės, – ištarė ponas F ir penkias minutes žiūrėjo į save veidrodyje, kartkartėm paliesdamas raukšlę ties kaire akimi.
Paskui jis nusiskuto smakrą, kaip visada tyrinėjo savo veidą dvi minutes ir išėjo į darbą.
Tą dieną jis sužinojo, kad fabriką, kuriame dirbo, ištiko bankrotas…
Beprotybės idėja
(1901-ųjų pavasaris)
Ši idėja labai subtili. Joje nerasite nieko pastovaus ar kintančio. Tai lyg vidurys tarp to, kas kinta, ir kas ilieka pastovu. beprotybė – tai aukso vidurys, kuris vartosi, bet nekeičia buvimo vietos.
Bepročiai, suvokdami pasaulį savaip, suvokia viską skirtingai, nes savo bergždžio proto galimybėmis tesugeba įsiminti padrikus šešėlius, tačiau kuo puikiausiai iš pastarųjų sudėlioja vientisus paveikslus.
Ką paprastas žmogus galėtų pasakyti tokia subtilia tema? Greičiausiai, jei užkalbintume tokį niekuo dėtą praeivį, jis pasakytų, kad beprotybė tėra žaislas. Tarkim, sukutis. Su šiuo žaislu galima žaisti, nepakenkiant sau iki tam tikros ribos. Peržengus tą ribą, galima negrįžtamai nuskęsti giliausioje sąmonės jūroje.
Kiekvienas beprotis tą žaidimą žaidžia savanoriškai. Klaidžioja tokiais labirintais, siekdamas suprasti, paaiškinti, kas jis toks, kodėl jis čia ir kas bus po jo…
Savo žodžiams pagrįsti, aš pateiksiu pavyzdį.
Kadaise man teko matyti tokį senį, kiekvieną rytą vaikštantį apie seną skulptūrą. Tasai senis – vardu Žermenas, pavarde Ši. Jis gyveno Ruane, Sery gatvėje, kuri susikirsdavo su Farmi gatve. Šių gatvių sankirtoje stovėjo paminklas Žanai d‘Ark. Gatvės buvo neišvaizdžios, tamsios, o kai imdavo lyti, jose neretai galėdavai gauti galą. Net keista, kaip architektui atėjo į galvą pastatyti tokioje vietoje paminklą, įkūnijantį iškilios tautos drąsą ir ištvermę.
Senio butas buvo sename, dar 1705 metais statytame, name. Langai siauri ir suskaidyti į daugybę mažučių langelių. Pro vieną langą atsiverdavo vaizdas į aikštę, kurioje kiekvieną sekmadienį vykdavo turgūs. Jau seniai niekas nebuvo atidaręs to lango, todėl, Žermeno pageidavimu, visi langai buvo užkalti, nes jis nepakentė šviežio oro. Jo kambarys buvo didelis ir jaukus, čia anksčiau rinkdavosi visa jo šeima. Sienas puošė lipdiniai ir freskos, o grindys buvo iš aukščiausios rūšies lentų.
Senis pabusdavo apie trečią valandą nakties ir iki penkių galvodavo apie savo praeitį. Pirmiausia jis prikeldavo vaikystės prisiminimus, kuriuose viskas atrodė šviesu ir šilta. Ilgiausiai apsistodavo ties tuo laiku, kai jam buvo septyneri metai. Tada jis pirmą kartą matė paradą, vainikavusį kažkokias iškilmes. Žermenas prisiminė, kaip dėdė Žozefas jį pakėlė ties langu ir leido stebėti visą tą neblėstantį reginį.
Net dabar, prisiminus tą nepaprastą džiaugsmą, jam sudrebėdavo rankos. Pirmiausia gatve žygiuodavo eilės kareivių puošniais mundurais ir aukštomis kepurėmis. Jie darniai žengdavo visi, nesidairydami, ir jei kokia mergina numesdavo jiems gėlių, jie nesistengdavo jų pakelti, o tiesiog sutrypdavo. Visi kareiviai, aukštai keldami kojas ir tvirtai prie šono prispaudę šautuvus, žengė tiksliai lyg mašina. Jų veidai blizgėdavo nuo prakaito, atrodė, kad kuris nors vienas iš jų kris vietoje, apimtas dusulio. Tokia ledinė eisena trukdavo dvylika minučių, nuo vieno gatvės krašto iki kito vos galėjai rasti vietą kur įsisprausti, nes kariai žygiavo labai plačiai išsirikiavę. Kartais net pečiais imdavo stumdyti jiems pasimaišiusius kostiumuotus vyrus, kurie lyg niekur nieko nukeldavo prieš juos savo apdulkėjusius cilindrus.
Po pėstininkų pasirodydavo kavalerija. Visi ant juodų žirgų, aukšti, tačiau nelabai išvaizdūs vyrai. Jie jausdavosi laisviau ir galėdavo tarpusavyje kalbėtis. Dažnai vienas kuris imdavo kažką rėkauti miniai ar stebintiems juos iš balkonų.
Žermenas mėgdavo mojuoti kavalerijai. Jis sakydavo, kad užaugęs taps tokiu kaip jie ir kad taip energingai jos šia gatve, skanduodamas šūksnius karaliui.
Žermeno motinai ledi Hortenzijai nepatiko, kad jos sūnus vaizduojasi savo ateitį, ir ji visada, nė neįpusėjus paradui, uždarydavo langą.
Kadangi paradas tęsdavosi, esantys kambaryje sėdėdavo kaip ant adatų, spėliodami, kas ką tik praėjo ar kaip kuris kareivis atrodė. Norėdamas pralinksminti savo sūnų, jo tėvas mesjė Šarlis leisdavo jam stebėti paradą pro savo kabineto langą, labai siaurą, todėl puikiai tikusį vaikui.
Paskui senio prisiminimai staiga nutrūkdavo, jis apsiversdavo ant šono, užsiklodamas antklode galvą, ir stengdavosi nekrutėdamas klausytis tylos. Atrodydavo, kad viskas kambaryje pasikeisdavo. Visa aplinka suskildavo į nesuskaičiuojamą dalelių mišinį. Kadangi antklodė būdavo trumpa, tai senio kojų pirštai šalo. pajutęs rytinio šaltuko prisilietimą, Žermenas trukteldavo koją, tačiau nebegalėdavo jos sulenkti kaip jaunystėje, taigi reikdavo kęsti šaltį ir toliau…
Galiausiai jis susimąstydavo apie savo dabartį, kuri jam rodėsi keistai atžagari. Jam buvo aštuoniasdešimt septyneri, tačiau jis vis dar puikiai viską aplinkui jautė ir suprato. Nors mėgdavo sakyti, kad tada, kai viena epocha pakeitė kitą (taip kalbėdamas turėdavo omenyje, kad prasidėjo 1900-ieji), viskas ėmė blogėti, nepaisant to, kad kiti įžvelgė tik pažangos artėjimą.
Senis Žermenas buvo keistas žmogus, jam nepatikdavo naujos mados, jis nesižavėjo naujais išradimais ar besikeičiančia valdžia. naujoji valdžia seniui atrodė ypač nestabili, nes dėstė viską neatsižvelgdami į liaudies norus. Apskritai senis Žermenas buvo nejautrus naujojo amžiaus aušrai.
Kai išmušdavo penkias, jis eidavo pasimankštinti, nes taip buvo įpratęs jaunystėje. Mankštindavosi beveik valandą, klausydamasis, kaip traška jo seni, sudžiūvę kaulai. Tarytum tuo jis būtų mėgavęsis. Žermenui patikdavo tas jausmas, kai ranka, sulenkta per alkūnę, staiga nevalingai imdavo drebėti, o palenkta galva apsvaigdavo. Tokias būsenas jis vadindavo „pabudimu i melancholijos“.
Kiekvieną rytą, kai gatvės dar būdavo tuščios, o nakties vėsa dar neatsitraukusi, senis Žermenas išeidavo į gatvę vilkėdamas seną švarką ir baltinius stačia apykakle, o ant galvos užsidėjęs pageltusį nuo dulkių cilindrą. Jis eidavo iš lėto, nesidairydamas, kaip tie kareiviai, šalti it ledas ir abejingi visiems į juos žiūrintiems. Taip ir senis Žermenas eidavo aukštai iškėlęs galvą ir nenuleisdamas į grindinį akių. Jo nugara būdavo tiesi, o krūtinė atstatyta į priekį. Kai kas, jį pastebėjęs, sakydavo, kad tokia eisena gali užgauti šių laikų žmogų, nes tai tartum pajuokai išstatytas paveikslas, kurį dailininkas nutapė turėdamas labai gerų ketinimų.
Nors tuo laiku pasitaikydavo nemažai karietų, jos turėdavo praleisti senį, nes antraip jis būtų joms pareiškęs savo pasipiktinimą.
Priartėjęs prie gatvių sankirtos, kur kairėje pusėje stovėdavo mažutis neveikiantis fontanėlis, o viduryje – didingoji karės statula, senis staiga sustodavo ir imdavo akylai stebėti nebylų statinį.
Tačiau vieną rytą aš kaip tik pasekiau tą senį. Tą dieną lijo, nors saulė labai skaisčiai švietė, o pro namų stogus driekėsi nuostabi vaivorykštė.
Senis kaip visada ėjo išsitempęs ir labai rimtas. Pabandžiau jį pralenkti, kad galėčiau stebėti einantį į mane. Priartėjęs prie jo aš nežymiai kilstelėjau skrybėlę, tačiau pastarasis net nepažvelgė į mane, nors pasirodė, kad jis akies krašteliu stebėjo.
Paėjęs šiek tiek greičiau, aš pasislėpiau už kampo, ant kurio voras buvo numezgęs tinklą. Kelias minutes stovėjau baloje, o nuo stogo ant mano skėčio pliaupė vandens krioklys.
Senis praėjo susimąstęs, o nevalingi jo judesiai išdavė, kad mintys jam labai svarbios, nes lazdelė jo rankoje nuolatos virpėjo.
Lietus liovėsi dar nepriėjus aikštės. Aš stovėjau prie restorano, nuo kurio vėrėsi puikus vaizdas į visą aikštę.
Mačiau, kaip senis priėjo prie Žanos d‘Ark statulos, kaip ją tyrinėjo žvilgsniu lyg koks gydytojas, besidomintis ligonės sveikata. Paskui jis perbraukė grublėtomis rankomis postamentą ir atsitraukęs ėmė kažką burbėti panosėje. Norėjau prisiartinti, kad galėčiau išgirsti jo žodžius, kurie, kaip man atrodė, turėjo būti nežemiški. Niekada negirdėjau senio Žermeno balso. Tik kartą teko išgirsti jį kosint, tačiau iš kosulio ne kažin ką galima spręsti apie žmogaus balsą.
Man norėjosi sušukti:
– Ei, Žermenai, kaip gyvuojate?!
Tačiau kad ir koks buvau drąsus, šito sau negalėjau leisti, tai būtų sutrukdę stebėti tokį keistą seno žmogaus poelgį, per kelis dešimtmečius virtusį rutina.
Staiga senis Žermenas ištiesė ranką ir įsikibo į pjedestalą. Visi kaulai įsitempė. Petys nustojo drebėti ir tasai žmogus ėmė traukti savo kūną aukštyn. Jis užkėlė dešinę koją, kurią sulenkęs galėjo pasispirti ir pašokti iki norimo aukščio. Senio kojos buvo labai liesos, tačiau tai jam netrukdė. Tada senis ištiesė kairę ranką, nes dešiniąja pasilaikė už postamento atbrailos ir atsargiai trijų pirštų galiukais palietė karžygės kojos šarvus. ar Žana pajuto tą prisilietimą? Tai buvo lengvutis prisilietimas, persmelktas noro paliesti stebuklą.
Taip senis Žermenas prakybojo kelias sekundes, o tada visu svoriu klestelėjo ant grindinio. Jo koja nuslydo, o ranka nesugebėjo įsitverti ko nors apčiuopiamo. Smūgis buvo staigus, bet labai lėkštas. Jame nebuvo nieko ypatinga ar nepastebima akiai. Toks kritimas negalėjo būti suvaidintas.
Senis Žermenas net nesuriko, nenusikeikė, tai liudijo aukštą jo kilmę ir išsiauklėjimą. Dar gulėdamas ant grindinio senis apsidairė, tarsi ko laukdamas, tačiau jis norėjo įsitikinti, kad jo niekas nematė.
Mačiau aš…
Žermenas lėtai pakilo, nusivalė permirkusias kelnes ir dar kartą žvilgtelėjęs į paminklą pasisuko eiti.
Šį kartą senis mane pastebėjo. jis išdidžiai išsitiesė, pakėlė galvą ir nežymiai man linktelėjo:
– Bonjour monsieur.
Balsas buvo sodrus ir žemas, tačiau kalboje netrūko saldumo ir senosios prancūziškos tarties, retai pasitaikančios tarp mūsų luomo žmonių. Jam prabilus, iš akių padvelkė nuovargis ir beprotybė, tačiau pastaroji buvo tokia trapi, kad, atrodė, tuoj tuoj išnyks.
Aš jam atsakiau ir net kilstelėjau skrybėlę.
Senis liko patenkintas ir dar kažką sau pasakęs išdidžiai nuėjo į savo namus. Jo nugara buvo šlapia, o cilindras susilamdęs, tačiau jis vis tiek buvo senosios šio gražaus miesto dvasios įsikūnijimas.
Po metų senis Žermenas mirė. Kaip vėliau sužinojau, jis net prieš mirtį norėjo nueiti prie Žanos d‘Ark skulptūros.
Taigi beprotybę neretai įkūnija paprastas, kasdienis jausmas. Kiekvienas keistesnis žmogus gali būti pavadintas bepročiu dėl savo neįprastų polinkių. Stebėdami tokį žmogų, imame geriau suprasti jo dvasią ir įgeidžius, todėl visi beprasmiai įtarinėjimai ima ir išnyksta, palikdami tik faktus ir teiginius, kuriais „sveikasis“ žmogus linkęs kliautis visais atvejais.
Ar, atidžiau pažvelgę į save, nepastebėtume senio Žermeno bruožų, kartais priverčiančių pasielgti neapgalvotai? o gal mus labiau traukia ledi Horten-zijos ištvermė ir begalinis taisyklių kūrimas, sukeliantis tik visišką netvarką ir nieko daugiau?
O gal verčiau būti mesjė Šarliu, nuolaidžiu ištižėliu? Anksčiau ar vėliau gyvenimas atskleidžia, kokį vaidmenį mums yra numatęs.
Taip mąstė senis Žermenas…
Kelionė
(1898-ųjų liepa)
Silas Fersonas važiavo dulkėtu keliu per negyvenamus laukus ieškodamas Gurdabos kaimo, kuriame turėjo susitikti su diplomatu i Berno.
Kelias buvo nelygus, į šalis virto dulkių kamuoliai, pro kuriuos nieko nematė ne tik arkliai, bet ir vežikas. Reikėdavo laukti bent kelias minutes, kol dulkės nusėsdavo.
Viskas atrodė vienoda.
Silui buvo pabodę keliolika valandų žiūrėti į nesikeičiantį kraštovaizdį.
Tolumoje driekėsi kalnai, kurių smailios keteros kyšojo pro kamuolinius debesis. Tuojau turėjo prasidėti lietus, nes oras atvėso, o dangus rytuose ėmė niauktis.
Pažvelgęs į dešinę galėjai pamatyti tankiai suaugusius aukštus laibus medžius. Kelmai tarp medžių skelbė, kad naujoji epocha neaplenkė ir šių kraštų.
Kairėje pusėje plytėjo pieva, kuri tęsėsi iki pat mažučių kalnelių. Žolė buvo nepjauta, todėl žmogui siekė juosmenį. Papūtus vėjui, čia linguodavo smilgos ir keistą kvapą skleisdavo Rhododendron ferrugineum bei Gentiana lutea, mums labiau pažįstamas kaip geltonasis genecijonas.
Netoli kalnų gulėjo įvairių akmenų, tartum specialiai čia išmėtytų.
Netikėtai Silo Fersono žvilgsnis pastebėjo pievose besiganančius laukinius ožius, nusileidusius nuo kalnų ir smagiai rupšnojančius žolę. Šie gyvūnai atrodė didingai. Silas Fersonas pirmą kartą gyvenime matė kalnų ožius. Jis buvo miesto žmogus ir gamtą jam atstojo sutvarkyti parkai su dailiomis, mažutėmis pavėsinėmis. Miestas – tai negyva vieta, paprastas mūras, nejaučiantis, nematantis ir neskleidžiantis grožio. Ar mūras gali būti gražus savaime?
Jis ilgai negalėjo atitraukti akių, stengdamasis sugerti kuo daugiau šio neaprėpiamo grožio.
– Ar mes jau greitai būsime Gurdaboje? – vokiškai paklausė Silas strazdanoto vežiko.
– Bijau, kad ne, pone, kelias labai dulkėtas, baiminuosi, kad galime būti pasiklydę. Jau kuris laikas nematau jokių žmonių veiklos pėdsakų.
– Nejaugi tu rimtai? – pašoko Silas. – Sustok… tučtuojau sustok!
Vežikas sustabdė arklius ties posūkiu, už kurio atsivėrė upės brasta su tolumoje besitęsiančia perėja tarp dviejų kalnų.
Kairėje buvo kalva, ant kurios augo uoliniai žalčialunkiai.
– Greitai lis, – žiūrėdamas į dangų pasakė strazdanotas vežikas.
– Reikia eiti pasižiūrėti, kas už tos kalvos, gal mes ne taip ir toli, – nekreipdamas dėmesio į vežiką samprotavo Silas, kurio baimė, atrodė, auga vis greičiau.
– Kažkas turės likti prie vežimo, pone, o gal mums reiktų grįžti ir važiuoti kitą dieną?
– Jokiu būdu, aš sudariau sutartį, kurią turiu patvirtinti. Eisiu apsidai-ryt, o tu lik čia. Jeigu prapliuptų lietus, pakelk stogą, nenoriu kratytis šlapiame vežime.
– Gerai, pone, – nusišypsojo vežikas.
Silas Fersonas išlipo iš karietos ir sparčiai ėmė kopti į kalvą. Kiekvienas žingsnis reikalavo augalijos aukų. Užmynus ant žiedų, šie daugiau nebeatsitiesdavo. Keista, bet mirtis užklumpa augaliją taip staiga, kad šioji net nesusivokia ir nespėja pasiruošti. Tačiau saulė ir lietus vėl prikelia nelaimėlius. Taigi gamta yra nemirtinga.
Kopė jis pusvalandį, kol pagaliau pasiekęs viršūnę laisvai įkvėpė Alpių oro. Tolumoje matėsi kaimas, kurį ženklino bažnyčios bokštas saulėje spindinčiu kryžiumi. Kaimas buvo netaisyklingai išsidėstęs. Padrikai išmėtyti namai raudonais čerpių stogais ir akmeninėmis sienomis priminė Silui vaizdelį, matytą sename žurnale apie kažkokią tolimą šalį, greičiausiai Japoniją.
Keli namai buvo atsiskyrę nuo viso kaimo. Jie stovėjo nepriklausomi, truputį gražesni už kitus. Jų tvoros iš tolo atrodė aukštos ir labai neišvaizdžios. Kairiau kaimo telkšojo šioks toks tvenkinys, prie kurio spietėsi skalbėjos ir keli vaikai, žaidę vandenyje. Ant žolės džiūvo didžiulės baltos paklodės.
Silas mėgavosi šiuo reginiu su tokia aistra, kokios dar niekada nebuvo patyręs. Jis ėmė gailėtis, kad nėra dailininkas ir negali nutapyti tokio peizažo, tačiau prižadėjo sau, kad kai tik parvyks namo, būtinai lieps pažįstamam dailininkui čia atvykti. O jeigu turės laiko, tai ir pats grįš su fotoaparatu, kurį neseniai nusipirko parodoje, kad galėtų fotografuoti savo šeimą. Silas buvo jautrus menui, tačiau šaltas kūrybai, – taip jis apibūdindavo save. ią mintį kiekvienas turi teisę suprasti savaip.
Silas buvo naujųjų laikų žmogus. Jam atrodė, kad visi turi žengti koja į koją su laiku, kad mokslo atradimai atneš žmonėms laimę. Jis netgi skaitė tokią literatūrą, kurios drovėjosi jo tėvas. Silas tyčia tokias knygas laikydavo savo kambaryje ant stalo, kad visi matytų jo naujas pažiūras. Tačiau vienas jausmas jam vis tiek nedavė ramybės. Jis nuogąstavo, kas laukia jo XX amžiuje, koks tai amžius, ar pritaps naujomis sąlygomis?
Atsitokėjęs nuo minčių, Silas grįžo į karietą ir nuvažiavo kaimo link.
Kuo labiau kaimelis artėjo, tuo labiau ryškėjo įvairios jo nesėkmės klaidos. Įgriuvęs namas, kurio pamatai statant netikėtai pradėjo smukti į žemę. purvas aplink iškastą tvenkinį su atmestinai suręstu liepteliu, ant kurio moterys skalbdavo drabužius. Įvažiavus į kaimą, neapsakomas vaizdo grožis, lydėjęs Silą per kelionę, staiga prasmego.
Karieta sustojo prie dviejų aukštų namo puošniomis langinėmis ir didžiulėmis raudonmedžio durimis. Iš čia labai gerai matėsi didinga bažnyčia su dviem bokštais, o prie jos fontanas ir Poseidono statula.
Vežikas išlipo ir paskambino varpeliu prie durų.
Duris atidarė senyva moteriškė, laikydama rankose kažkokį popierėlį, greičiausiai laišką. Ji dėvėjo juodą suknelę bei raštuotą šalį, o galvą slėpė po senovišku kyku.
– Jūs tikriausiai ponas Silas Fersonas? – darkyta italų kalba paklausė moteriškė, žiūrėdama į karietoje sėdintį Silą. – Mes laukėme jūsų.
Silas Fersonas lėtai išlipo iš karietos ir pasiramsčiuodamas lazdele priėjo prie moteriškės.
– Ar ponas Anri Rodmeras jau atvyko? – paklausė pagarbiai.
– O taip, taip, užeikite.
Kambariai pasirodė labai prašmatniai apstatyti. Didžiajame kambaryje, į kurį ir atvedė svečią, stovėjo juodai dažyti ąžuoliniai baldai bei fortepijonas. Ant sienų kabėjo daug impresionistų darbų, kurių ryškiausi – Ogiusto Renuaro paveikslas „Dvi seserys“ bei Kamilio Pisaro „Lordšipleino stotis, Dalvičas“. Jie pagyvino visą kambarį. Kiti paveikslai blankesni, nors ir gerai žinomi daile besidomintiems žmonėms.
– Jūs manęs neprisimenate, pone Fersonai? – parodydama, kur svečiui atsisėsti, paklausė moteris.
– Deja, ne, – atsakė Silas ir smalsiai nužvelgė paveikslus.
– Ak, kaip gaila. Aš ponia Edma Koreidus. Mes buvome susitikę Paryžiuje pas mano brolį, Sesilį Koreidus, nejaugi manęs nepamenate?
Silas staiga prisiminė, kaip prieš metus Paryžiuje draugas jį nusivedė į vienus namus Turino ir Maskvos gatvių sankryžoje. Ten jie turėjo aptarti kažkokius klausimus dėl miesto pertvarkymo planų. Tačiau iš to nieko neišėjo, kadangi pagrindinis visų reikalų veikėjas neatvyko.
Silas dar atsiminė tą keistą vyrą, poną Koreidus, vis klausinėjusį apie gyvenimą Šveicarijoje. Fersonui tas žmogus nepatiko, tačiau jis stengėsi užgniaužti nepasitenkinimą.
– Taip, prisimenu, dabar prisimenu. Kaip gyvuojate, ponia Koreidus? Nežinojau, kad jūs gyvenate tokiame Dievo pamirštame kaime.
– Na, ką jūs, čia visai jauku gyventi. Atvykau su savo dukterėčia madmuazele Žana. Turbūt būčiau numirusi iš nuobodulio tame jūsų Paryžiuje. Bet aš jus gal gaišinu. einu pakviesti pono Rodmero.
Senutė išskubėjo. Nulydėdamas akimis moterį Silas šyptelėjo, nes jam pasirodė juokinga toji krypuojanti būtybė.
Po minutės į kambarį įbėgo jaunutė mergina, nešina gėlių puokšte.
– Oi, nežinojau, kad čia kas nors yra… – išsigandusi ištarė ir kaipmat nuraudo.
– Madmuazelė Žana? – stodamasis paklausė Silas.
– Taip, bet iš kur jūs žinote?
– Man apie jus ką tik pasakojo jūsų teta. Mes greičiausiai buvome susitikę Paryžiuje pernai rudenį.
– Mesjė Fersonas? Koks malonus susitikimas! Jūs klystate, mes buvome susitikę aštuoniasdešimt pirmaisiais, – pamerkdama gėles, lyg atsitiktinai atsigręžusi, ištarė Žana.
– Greičiausiai…
Mergina atsisėdo ant žaliu audiniu aptrauktos sofos ir, slėpdama susidomėjimą, ėmė žiūrėti į paveikslą.
– Na pagaliau jūs atvykote! – pasigirdo sodrus ir išraiškingas vyriškas balsas.
Į kambarį įėjo stambus ponas dideliais ūsais ir vešliais antakiais. Rankose laikė šūsnį popierių. Tai buvo ponas Anri Rodmeras.
– Jeigu nesupyksite, reikalus aptarsime čia, svetainėje. Kabinetą dabar remontuoja, o kitų laisvų kambarių pas mus nėra.
– Aš nieko prieš, svarbiausia, kad prieitume bendrą kompromisą, nes per pastaruosius penkerius metus daugiau nieko neveikiu, kaip tik važinėju iš vieno Europos galo į kitą, – apsimestinai piktai ištarė Silas, negalėdamas atplėšti akių nuo Žanos.
– Aš čia viską paruošiau. Štai planas. Matote, šitą gatvę reiktų paplatinti, o šitos visai atsisakyti, tada galėtume pastatyti dar du papildomus namus.
Silas užsidėjo akinius ir atidžiau pasižiūrėjo į planus su daugybe tiesių ir kreivų linijų, o tada pakėlė galvą.
– Jūs klystate, šitos gatvės negalima atsisakyti, ji – svarbiausia, o štai šitos – gal ir galima, ji trukdo patekti į aikštę. Ją panaikinus, atsivers nuostabus prospektas. Paskui reiktų, matote, va čia (jis bedė pirštu į kairį plano kampą) pastatyti tiltą, ir visos mūsų bėdos išsispręs. Be to, siūlyčiau vadovautis senuoju Hausmano planu. Jis jau įrodė, kad visos naujovės tik į gera.
– Galbūt, tačiau jei panaikinsime šių gatvių dalį, nebeliks simetrijos. Viską teks perstatyti. O jei dar netyčia pažeisime kokį istorinį paminklą?
– Hausmanas juk sugriovė Paryžių, vadinasi, jis turėjo, jis privalėjo sugriauti visas viduramžių gatveles, o mes tik patobulinsime, ir viskas.
– Kiek tai kainuotų?
– Užvakar gavau laišką iš savo buhalterio Paryžiuje. Jis rašo, kad viskas kainuotų nei daug, nei mažai – vos apie septynis milijonus, o vėliau mums viskas sugrįžtų.
– Ir jūs manote, kad už tokią sumą galimi tokie priverstiniai miesto pakeitimai? Nelabai tuo tikiu. Kiek žmonių rengiatės iškeldinti? – įsakmiai paklausė ūsočius.
– Greičiausiai 3600. Jeigu, aišku, per tą laiką jų nepadvigubės. juk žinote, kaip su tais prasčiokais būna?
– Nežinau, nežinau. Man vis tiek atrodo pernelyg keista. Tiek žmonių ir tiek mažai pinigų.
– Pone Rodmerai, kokie ten žmonės, tik valkatos ir darbininkai – smulkmė, ir nieko daugiau. O mes rengiamės kelti miesto potencialą, plėsti akiračius. Pagalvokite apie tai.
– Manau, kad reiktų surengti posėdį. Aptartume viską, suskaičiuotume visus neatitikimus, nes dabar išeina taip, kad viskas man atrodo raudona, o jums, mielas Fersonai, – mėlyna. Na, kaipgi viskas atrodys, kai užbaigsime darbus? Juk tai ne šiaip trinkeles stumdyti. Rengiamės perstatyti miestą. Gatves platinti, gyvenimą žmonėms gerinti. Reikia posėdžio, Fersonai, reikia posėdžio, – Rodmeras atsilošė krėsle ir pasitrynė akis.
– Posėdžio? Posėdžiavome jau praėjusį mėnesį ir ką nusprendėme? ogi nieko! Susirinko dvidešimt senų pažiūrų ponų ir susiginčijo. Kiekgi galima, pone Rodmerai? Pagalvokite, kiek brangaus laiko tie posėdžiai atima. Būtume jau pusę šalies pakeitę, bet ne – sėdime, kalbame, popierėlius paišome, liniuotėmis matuojame. O jūs bent matėte, kokie pastatai Amerikoje dygsta? namai dangų siekia. Toks grožis, ką ir sakyti.
– Jūs buvote Amerikoje?
– Prieš gerus dvejus metus. Lankiau ten savo pusbrolį. Mums reikia sekti naujoves, pone Rodmerai, tik naujovės išgelbės sustabarėjusį mūsų pasaulį…
– Na, kad ir ką jūs sakytumėt, aš vis tiek nežinau… Man reikia dar pasitarti su kitais. Negaliu vienas visko patvirtinti, paskui, jei atsitiks kokia nelaimė, pats turėsiu atsakyti.
– Tačiau tokie pinigai ir tokios pertvarkos, Rodmerai, pagalvokite, kokios bus pertvarkos, kokie iššūkiai! Mums gali pavydėti bet kuri šalis, o jūs man kalbate apie posėdžius.
Ponas Anri Rodmeras dar kartą peržvelgė visus popierius, pavartė įvairius planus ir, pasirašęs kelias pastabas savo storuose sąsiuviniuose, įdėmiai pažvelgė į Silą.
– Na, aš esu linkęs jums pritarti, tačiau posėdį vis tiek surengsime, kad ir ką jūs, mielas drauge, kalbėtumėte. Posėdžio reikia, ir taškas. Žmonių nuomonė svarbi, kas mes prieš tokią nuomonę…
Silas Fersonas atsiduso ir meiliai žvilgtelėjo į Žaną, kuri skaitė knygą visiškai nesiklausydama vyrų kalbų.
– Gerai, Rodmerai, gerai. Jei jau taip sakote, bus ir tas posėdis. Dabar verčiau pasikalbėkime apie malonesnius reikalus. Ar jūs ilgam Šveicarijoje?
– Iki kitos savaitės galo. Paskui artimiausiu traukiniu keliausiu į Italiją, o tada namo – Paryžiun. O jūs?
– Turėčiau poryt išvažiuot. Pardaviau namus Berne. Dabar kraustausi į Miuncheną. Reikalai, vis reikalai…
– Vadinasi, gyvensime beveik kaimynystėje. O kaip jūsų seserys?
– Nuostabiai. Tiesiog džiaugiasi gyvenimu, ir tiek. Lidija žada ištekėti, laukiam vestuvių.
– Kas bus vyras?
– Johanas Frankeplermanas i Zalcburgo. aunus vyras. Didelis kapitalas, namai Amerikoje. Garbinga giminė. Ko gi daugiau damai reikia šiais laikais.
– Jūsų teisybė. Amžius taip greitai eina tolyn, kad nebegalima susigaudyti, kas yra garbinga, o kas – ne. O tokie vyrai kaip Frankeplermanas – tai aukso vidurys. Tikiuosi, jūs pas mus nakvosite?
– Oi, ne… atleiskite man, bet ketinu grįžti į stotį, ten pirmu traukiniu važiuosiu iki artimiausio miestelio, kur yra viešbutis. Pastaruoju metu prastai miegu, – dėdamasis popierius į portfelį pasakė Silas.
– Kodėl gi? – pakėlusi galvą paklausė Žana.
– Vis tie sapnai…
– O ką jūs sapnuojate?
– Panele, mano sapnai labai keisti, nežinau, ar jums būtų įdomu. Net man pačiam baugu apie juos kalbėti.
– Nagi pasakokite, – nusijuokė Anri.
Silas truputį surimtėjo, jo veido išraiška pasikeitė. jam buvo pikta, kad apie tai užsiminė, tačiau trauktis nebuvo kur.
– Na štai, vakar sapnavau tokį keistą miestą. Tik tiek žinau, kad jis kažkur šiaurėje. Tame mieste viskas buvo sugriuvę. Namai nutrupėjusiu tinku, fasadai baisūs, gatvės purvinos, kai kur net žole apaugusios. Vos kelios bažnyčios, tačiau jos kažkokios išblukusios. Daug statulų, kurios neteikia jokio grožio. Jos pasibjaurėtinos.
– O kokie ten žmonės gyvena? – neiškentusi paklausė Žana.
– Žmonės ten visiškai suvargę. Vaikšto pikti, akis nudelbę, tartum ko ieškotų. Niekas jų nedžiugina. Nepastebi jie nei dangaus, nei debesų. Jiems tik pinigai galvoje. Kaupia pinigus, kaupia, o paskui skundžiasi, kad vis tiek mažai turi… Keista pagalvojus, tiek pinigų prikaupia, o skundžiasi. Tačiau turbūt tokia žmonių padermė?
– Keisti jūsų sapnai, pone Silai Fersonai, kažkokie makabriški. Jie dvelkia mistika. Patarčiau jums pailsėti, – kreipdamas kalbą pasakė ponas Anri.
– Miesto oras man pakenkė. per daug sumodernėjau, todėl ir sapnai tokie. Tai praeis, jei ne šiandien, tai bent po metų… Nuovargis.
Po pietų Silas Fersonas sėdo į savo karietą ir tuo pačiu keliu išvyko geležinkelio stoties link. Oras buvo geras. Ką tik nulijo, todėl gamta spindėjo įvairiomis spalvomis. Kalnuose plaukė rūkas. Žolėje spindėjo rasa. Kai kur traukė kaimiečiai, vesdamiesi arklius. „Kažin? – pagalvojo Silas. – Kažin kur jie eina?“
Vėlai vakare jis sėdo į traukinį ir pasiėmęs laikraštį „Daily Telegraph“ pradėjo skaityti nuo paties pirmo puslapio, tikėdamasis, kad kelionė neužtruks ir jam neteks nuobodžiauti…
Ramūnas Kasparavičius. Čiurlys
2010 m. Nr. 5–6
Jis pakyla nuo žemės ir vėl nusileidžia į žemę,
surenka aukštųjų ir žemųjų daiktų jėgą.
Hermis Trismegistas,
alchemijos globėjas
Įsibėgėjus ketvirtajam praėjusio amžiaus ketvirčiui, atėjo Maskvos olimpiados metai. Žmonės jau gal ir pamiršo, kad tokie buvo, tačiau tuomet, regis, pasivaideno šviesus ir nuostabus „perestrojkės“ pavasaris.
Vienas gana patikimas sugėrovas, tai kas, kad rašytojas, pasakė Jonui Čiurliui, geros parduotuvės vedėjui:
– Panėšėji į Edgarą Alaną Po, tamstele, – ir, ištraukęs iš portfelio, parodė Jonui knygą anglų kalba, čia, Vilniuje, pirktą, nes tokiems kaip jis irgi atidarė „gerą“ parduotuvę. Juokas tiesiog.
Užėję kartą su rašytoju į tą parduotuvę, sužinojo gana įdomių dalykų. Mat knygų verslo žinovai buvo apsilankę tikrame užsienyje, toliau nei VDR.
Kas ten leidžiama, o kas – ne, kokios ten prekės ir kiek kainuoja? Kaip tos sutartys sudaromos, nesakyk, įdomu. Kaip elgtis su užsieniečiais Vilniuje nuo atvykimo iki išleistuvių, su kokia valdžia derinti, o kokia ir neprašoma įsikiš? Pvz., gali tekti turėt reikalų ne su „obuchaesu“, o su tais, kurie patys galingiausi ir kurių pats „obuchaesas“ bijo… Jonas prisiminė savo paiką jaunystę kaime ir šniurkštelėjo nosimi kaip pacanas.
– Žinoma, tai ne Glavlitas! – pakikeno raytojas…
Tais laikais, pasak šviesios atminties Jurgio Kunčino, „nerašyk, kad Leninas žydas, o komunizmas šūdas, o visa kita gali rašyti“.
Knygos užsieniuose dešimteriopai brangesnės, negu pas mus, o perka panašiai kaip čia. Na, pas mus gal daugiau, nes trūksta įvairių pramogų, spalvotų ir visaip kvepiančių… Ima pas mus ir dolerius, jei koks užsienietis užsukęs pasiūlo vietoj penkių rublių penkis „žalius“. atkiša ir džiaugiasi pigiai nusipirkęs. Duokdie niekas nemato, tai dolerius į kišenę, iš savo kišenės penkis rublius į kasą ir sėdi sau ramus, truputėlį tądien užprekiavęs, ir malonu tau. Šypsaisi. Kiekvienoj parduotuvėj gali tokia laimė užklupti… Kai kurie užsieniečiai ir pas mus polaisviai ganosi… Vilniaus ribose… visi tie komunistuojantys, socialistai visokie, nemanyk, pašneki, pasirodo, visai normalūs.
– Turėtum užsieny knygyną, tai gyventum kaip pas mus „tikros“ parduotuvės vedėjas, – koketuoja knygyno vyriausioji, – bet palyginus su mūsų – tenykštis „tikros“ parduotuvės vedėjas, – tai bent savininkas! Ten tikrai esi galingas žmogus ir nieko nebijai!
Jonas Čiurlys visa tai žino. negi prieštarausi, kad teisybė?
O įdomiausia – naujiena ar paskala, bet vis tiek įdomi, nes panaši į tiesą. Taigi eina patylom tokios šnekos (tylus žodis „šnekos“ čia labiau tinka nei kietos „kalbos“), kad atskris pirmoji kregždė ir atvers Vilniuj bei Kaune dolerines parduotuves Maskvos olimpiados proga ir atsiras užsieninių prekių… Dabar tokios dvi tėra tik didžiojoj sostinėj šeštosios pasaulio dalies, nudažytos žemėlapiuose rausva spalva, – jau ne sukepusio kraujo spalva, o švelnučiu žmogišku išvystyto socializmo veideliu, dešimties rublių spalva. tad Jonas, palankiai nusiteikęs, ir žvilgtelėjo į tą knygą, ištrauktą iš aptrinto dirbtinės odos portfelio. Į paslaugiai atverstą knygą. Iš tikrųjų tas Po buvo smarkiai į jį panašus. Ypač ūsai.
Namie, sekmadienio rytą karpydamasis ūsus, Jonas dar kartą tuo įsitikino, net galvą pakraipė. Gerą vaizdinę atmintį turėjo Jonas. Be jos prapultų! Rašytojas reikalingas, kad pagelbėtų Jonui gauti kalbos „začiotą“, nes neakivaizdžiai studijuoja ekonomiką. studijuoja neskubėdamas, nes niekas rykšte ir negena. ir žmona studijuoja, irgi neakivaizduolė, jai patinka šis žodis, skamba kaip neužmirštuolė, o sūnus „akivaizdžiai“ studijuoja, dizainą, – tokia nauja specialybė „dailioškėj“.
Pamėgino prisiminti, ką dar su tuo rašytoju ar vertėju, – velnią juos suprasi, vienąkart jis toks ir anoks, kitą kartą tik šiaip rašytojas. Žmona geresnę pažintį sumezgė – su anglų kalbos dėstytoja. Net ir sūnui praverčia, kad mama su angliste kavą geria. Anglistės pažįstama, pasirodo, sūnaus dėstytoja. Na, o Jonui teko pažinčių ieškotis pačiam. Pavyko susipažinti su tokiu rašytoju, nors ne Širviu, žinoma, kurį visi prekybininkai gerbia ir vaišina.
Ką ten su juo kalbėjo?.. kad nieko ir įdomaus. Rašytojas norėjo pasakoti ir pasakoti apie tą Po ir kaip sudėtinga jį versti, bet Jonas sumaniai nukreipė pašnekesį kita linkme, apie mergas. Moteris. Tema domino abu, o Po šioje srityje turėjo vien amžiną nesusipratimų ir susitaikymų krūvą su pačia ir gera (iš tikrųjų!) uošve… Aišku, dėl ko. Jonas paniūniavo: „Švelnus pūkeli, ar žinai, kur dingo uošvės pinigai, nulėk pas ją su kvapeliu, sakyk, „pachmielkai“ neturiu…“ Rašytojas nusijuokė:
– Ne visai taip, bet į tą stepę…
Kartu pasidžiaugė, per abu turi mažiau rūpesčių negu Baltimorės Potas, mat Jonas jau neturėjo uošvės, o vertėjas – laikinai – žmonos. angloamerikonybių adeptas nespėjo papasakoti, kuo dar tas Po garsėjo ir kaip jam baigėsi, nes… parėjo Jonienė ir, natūralu, vertėjui rašytojui teko išeiti…
„O gaila…“ – po mėnesio pagalvojo Jonas, kai vertėjas užsuko aplankyti jo pasliko gulinčio lovoje ir spoksančio į lubas, nuo kurių vorai atseit myžo ant jo fizionomijos… Vorai čia niekuo dėti, tik jausmas toks, nes per poras tryško mažyčiai prakaito lašeliai, o jausmas toks – atrodo tarsi smulkiai lyja drengia, lynoja rasoja ir kur? Kambary, uždaram kambary trečiam aukšte, trečio aukšto bute. Apie tą vorų myžimą šikimą ant nelaimingų girtuoklių sugalvojo moterys… Girdi, taip būna visada, kai belaimis girtuoklis gauna per galvą. Taip ir yra iš tikrųjų. „Dabar pats patyriau“, – krenkščia nekrizendamas Jonas.
O buvo taip, pasak šlubosios lietuvių klasikės, jaunystėj tarnavusios Klaipėdos krašto magistratūroje ir apie daug ką išmaniusios, net keista: ir tarp rašytojų yra visai normalių žmonių, tai yra moterų, kaip išsireiškė intelektualioji Jonienė, literatūroje mėgstanti beveik latvišką solidumą… Buvo taip.
– Ir pikta gi ji buvo į senatvę, – pridūrė apie šviesios atminties ir sovietinės praeities europietiškiausią mūsų klasikę rašytojas, vėl nusmukęs į tą lygį, kuriame buvo jau nebe vanderobas masajas, nebe rašytojas vertėjas… Jonas nusijuokė, nes „Žaliąsias Afrikos kalvas“ buvo skaitęs: nepasisekė tau safaris… Atėmė iš jo amerikoniškąjį vertimą, kitus grąžino ar užmarinavo: kam ten dar rašyti apie Amerikos girtuoklius, lyg savų neužtektų! Kai sužinojo (o sužinojo!), kad jo sugėrovas, tada visi sakė – „sobutylininkas“, kokio galima tik pavydėti, buvo šviesiam pavakary gatvėje sumuštas ir be sąmonės nuvežtas į greitosios pagalbos ligoninę, kur nustatyta, kad yra apibrozdintas ir permirkęs alkoholiu, nes Jonas tąvakar triokštelėjo, namo tiesiai raudamas, pakelės bufetuky „stopiencdziesionc“ ir dar kažkokios itin smirdinčios mastikos, galvodamas tačiau: nelabai ir būtina. Ir tada tufbūf… Kas, kodėl… Lyg ir du, ir juodai apsirengę, – „kožankėmis“…
Iš ligoninės paskambinta žmonai, tarp dokumentų atradus, kad žmogus J. Čiurlys yra naudingas. Jonienė atvažiavo taksi, parvežė namo, paguldė ištisą ir užklojo. po to „nubrozdinimo“ Jonas gulėjo pusantro mėnesio ir ėmė siaubas, kad jo gerosios parduotuvės neatimtų, kaip tam „draugui rašytojui“ – vertimo. Pats rašytojas dar labiau įsibaimino, nes buvo nuskriaustas bepinige ir priverstas ilgam laikui likti blaiviu. visur vaidenosi KGB, NKVD ir net FTB. Tada ir papasakojo apsilankęs, kad Po buvo rastas rytą ūkanotą gatvėje negyvai uždaužtas – koks siaubas – girtas numirėlis! Net patsai Po nebūtų tokio siaubo sugalvojęs. Kokia nešlovė!
– Tai tau dar pasisekė! – sakė eksvertėjas, o Jonas paspaudė pirštu sau kaukolę, paskui akį, net pamėlo, bet jau netraškėjo, kaip iš pradžių, tarė:
– Nereikėjo man garsiai kalbėti, reikėjo, kaip tu sakai, tyliai šnekėti, ir vienai dviem, o ne visoms savo pardavėjoms ir darbuotojoms… dar ir pirkėja kokia klausėsi, bledė! – pasmerkė ją Jonas, nors nebuvo tikrai nustatytas josios kenksmingumas. – Štai ir guliu „ant biuletenio“.
Gulėjo jis, žinoma, ant lovos, bet jau atsikeldavo.
– O tu irgi be reikalo kam nors pasakojai, kad tavo pažįstamą, – pabrėžė Jonas, – sumušė. Ir dar, kad tieji… Šit ir nukentėjai. Netekai „šabašo“: nė šlovės, nė daugiau pinigų.
– Deja, taip, – atsakė rašytojas, neaiškindamas, kad nepasakojo, nes jam pačiam buvo nesuprantama. Išsitraukė iš portfelio vokiškų dėdėerinės gamybos geltonų sulčių, vadinamojo „žolės miltų skiedalo“, nes prasto kvapo ir nekokio skonio. Pastatė ant stalo. Ką gi jis daugiau atneš? Tokiam ir tai prabanga. Dabar jau ir jam teks gerti tik tokius gėrimus.
Jonas nė negėrė. Žmona aptikus nuėjo į artimiausią parduotuvę ir, pridė-jus rublį, pakeitė. Atnešė normalių sulčių, užtat pusę pati išgėrė. Tada davė Jonui. pirma cigaretę, o paskui per ausį. Ir juokėsi. Sakė, kad psichiatrė taip liepė, čia toks patikrinimas. sveikatos patikrinimas: žiūrėk, kaip sureaguos. Jonas nutylėjo. Šitą juoką visi žinojo, nuvalkiotas buvo neduokdie. (Buvo tada toks žodis, vertas tarybinio žmogaus ateisto, jei taip parašytas: kartu ir be didžiosios „D“.) Bet Joną užgavo, kad „psichiatrė“. Jis puikiai žino, kad neuropatologė, neuropatologė, o ne kas kitas! Negi jis koks prietranka vasarotojas?
Ir dar kelis jo vyriškos nepriklausomybės forpostus žmona nesunkiai užėmė, – ir namie, ir netgi jo parduotuvėje. O tai, kaip sako estai, negerai. Lyg savoj parduotuvėj maža darbo turėtų.
„Kaip ten buvo, kas, kada ir kaip, sunku prisiminti, – galvoja Jonas, nes visokios mintys ir prisiminimai galvon lenda. – Nes mano gyvenimas ne be nuotykių. Net brandžiame amžiuje, – susiraukia. – va ir atsitiko, – susiraukia dar rūsčiau. – Buvo visko ir jaunystėje… Ne viską ir atsimeni, nes nelabai ir noris kartais… Lyg būta, lyg sapnuota – kaip to jugoslavo knygoje apie mišką. Ta knyga – apie paprasčiausią mišką… Lietuvoje tas žodis kelia liūdnus ir baisius prisiminimus… Et, žmogus daug ką užmiršti… O ko ir pasiklausi? Negi tų, katrie dvi gimimo dienas švenčia? Čia tokis „mandagus“ senoviškai šiuolaikinis posakis apie mirusius: viena diena šioje žemėje gimimo, kita mirties – kaip atgimimo, kaip amžinojo gyvenimo pradžia… Tokius dalykus, kuriuos kiekvienas kaimo senis žino ir netgi Prano bobutė, dabartiniai hipiai mėgina pateikti kaip visuotinę išmintį. čia, vadinasi, budizmas, o čia mazochistiška vakarietiška išmintis. Tik jos kažkodėl sutampa, kaip vapa sūnus ir jo draugai dizaineriai. Keista, bet svarbu. Taip galvoja ir tas vertėjas, kuris kartais rašytojas, o sako, nemaža nuveikęs, kalnų nenuvertęs, bet kad ir nereikia, tegu stovi riogso, bet „vagą išvertęs“ ilgą ir tiesią, ir gilią, kaip koks pievų melioracijos buldozeris… O vaikščioja, mizgis toks, apsiplaukavęs, apsibarzdavęs, teisinas, kad užsieniuos visi proto žmonės tokie vaikšto, net aukštieji dėstytojai ir profesoriai.“
– Net ir tokie kaip mūsų aukštosios partinės??? – „šlangu apsimetęs“ pasiteiravo Jonas. – tos mokyklos, kur Žvėryne, o „studentai“ stipendijas gauna 120 plius nemokamas kambarys (nors ir su nuosava boba) bendrabuty?
– Ir tokie, – nelabai užtikrintai patvirtino vertėjas, – bet tik ten tokie ir ypač. – neaiškiai paaiškino. – Tai lyg skiriamasis ženklas laisvės, proto ir teisybės.
– Toks protas mūsų šalyje… – buvo bepradedąs Jonas.
– Nuošalėje, – perėjo į futbolo kalbą rašytojas, vanderobas masajas rašytojas vertėjas, kaip patsai retkarčiais save apibūdindavo, suprask – sunkiai dirbantis protinio darbo vergas. Šitą pokštą Jonas žinojo, buvo skaitęs Hemingvėjaus „Žaliąsias Afrikos kalvas“. Neblogai parašyta. Visai neprasta būtų ir jam, paprastam prekybininkui, taip atostogas praleisti. Vyrui tai net įdomiau nei kokiame Sočyje. Bet tėtušio Hemo ir barzda tvarkinga, ir šukuosena, net ir tarp mūsų prekybininkų yra tokios išvaizdos vyrų, dabar jau valdžia leidžia, nors ir prie Petro… Griškevičiaus.
Bet hipiai… nu kad jų tokia išvaizda ir eigastis, ir žvilgsnis paklaikęs… įeina toks į parduotuvę, tai tuoj sužiūra pirkėjai ir personalas: a, ims ir pavogs ką iš lentynos, o neduokdie rankinuko… Žodį „personalas“ vaizbūnai jau buvo perėmę iš medikų. Tik vaizbos – klientai, o medicinos – pacientai. Žodis koks toks: panašus į leisgyvį pacuką. O ir tie hipiai, ir sūnus – tai dažnai irgi tokie: vos pajuda… Ką jie gyvenime pasieks… Net ruskiai „apšūstrins“… ne, narkotikų nevartoja, ne, gal kokie trys „paskiri vienetai“: iš kur gausi? Deficitas! – krizena Jonas.
– Nuo „rašalo“ jie tokie, – tvirtina rašytojas. – kaimo jaunimas panašiai vangus, gal net labiau.
Prekybininkas pritariamai linkčioja: tas tai taip… Velniai juos žino, tuos hipius. Iš išvaizdos tai tikri velniai, o pakalbi, jei jau tenka, sakykim, toks įsidarbina jaunesniuoju „gruzčiku“… ar su giminaičiu kokiu tolimesniu… ar su sūnaus draugais pasišneki – lyg ir nieko vaikinai, nuoširdūs, lyg ir nuskriausti sovietų valdžios, nieko ypač iš gyvenimo nesitikintys. „Valdžios produktai“, – gailestingai mąsto Jonas, nes ir prekybininkai jaučiasi valdžios ujami, ir dar kaip, nors daug kas, vos ne visi, jiems pavydi. Kad jie žinotų, ko pavydi? Ogi baimės didžiulės, kur ten, kur kas… milžiniškai didesnės už algininkų… bijokis dieną naktį visokių „obuchaesų“, kad nutvers, susems už pereikvojimą arba, kas dar blogiau, – už perviršį…
Lenkeliai studijokai iš Krokuvos atvažiavę pas mūsų „dailioškininkus“ vapa mūsiškiams, kad menininkų, visokių ten filologų, protas – tai joks protas, tai užprotis beprotybės link, kad tokia mada netgi soclagery (o Lietuva – tai, galima sakyti, soclageris): protas reikalingas tikslus, gerai skaičiuoti mokąs, tad teisingai Vilniaus studentai šaukia: „Vivat rector Kubilius! Mathematicus!“ O pas juos labiausiai vertinami ekonomistai, jau ir tie aukštieji, pas mus tik popierius vartantys ir straipsnius į „Mokslą ir gyvenimą“ rašantys nesuprantamus, nes ir nėra ką ten suprasti. O Polšoj jau ir tie turį tikro naujo darbo. Jak w Koronie, tak w Litwie, – varinėja jie tokias batūrijas. Jonui net juokas, jis lenkiškai gana neblogai supranta, kai reikia, ir pašneka, jo gimtinė nuo Vilniaus tik už penkiasdešimt kilometrų…
Čia Jonas pajunta, kad turi, tiesiog privalo, taip jam pačiam tat pasidaro svarbu, pagalvoti ir apie gimtinę, ir apie jaunystę, tiek dėl savo sūnaus jaunuolio, kad geriau jį suprastų, tiek ir dėl savęs, irgi kad geriau patį save suprastų. Taigi nesunkiai atsisveikina su rašytoju, gana lengvai jį nupirkęs juokeliu, kad jis, Jonas, dabar taip pat trenktas kaip ir draugelis filologas. Rašytojas noriai išeina, nes jam svarbu, svarbiau, kaip čia negėrus, o ne atvirkščiai. Pabendravęs su Jonu, teigiamai pasikrovė. Pasisėmė patirties, teisybę buvo girdėjęs, kad vaizbūnai tai neblogai suderina: ger ir ne. Nenoriai prekybininkai prasigeria, retas kuris.
Sako, kad tikras alkoholizmas prasideda, kai esi priverstas gerti nenoromis. Čia žurnalistų nuomonė, o jie kai ką ir tvirtai išmano. Pvz., sočiai atsigėręs už teisybę, už blaivybę žiauriai nekovok.
Juos, sako, gelbsti judrumas.
Jonui koks gi čia judrumas, slunkizmas nuobodžiausias: skaito, nerašo, cigarečių prašo iš locnos žmonos ir gražiai, nes jai skolingas, ne kam kitam… kad viską užglaistė, kai Jonas gavo per kramę… ir kodėl aš taip apie save vis galvoju: aš, Jonas, lyg ne Jonu jau būčiau tapęs ar truputį kitu Jonu. Tai turbūt nuo žmonos priekaištų: ar bent savo vardą atsimeni, Jonas ar koks achlamonas? Kai jinai pradeda taip „trackai achlamoniškai“ šnekėt, nes yra iš netolimo Trakams lietuviško kaimo: „Še, streloke tu vorošilovskas!“ ir atkiša prabangių – „Kastyčio“, o pati tyčia „BT“ arba „Tallinn“ rūko ir saldžiai čmaksi, nors irgi karčios tos cigaretės, dar ir už savas, vilnietiškas kartesnės… bet ką aš čia… Vilniaus fabrikėlis „imeni Dzeržinskio“ jau keleri metai užsidarė, dabar tiktai Kauno ir Klaipėdos: nedaug kuo skiriasi receptūra, ir tie, ir tie irgi tabako deda. O skaitymas? „Vakarines naujienas“ parneša už „dvi kapeiki“. Tai tiek to ir skaitymo, o ir nesinori… geriau nė nežinoti, negu kas nors pasigirtų:
– Apie tave „per spaudą“ sužinojau!
Čia tai jau įžūlus pasakymas, „ntk.“, kaip sako vertėjas. Aišku: negi apie prekybininką ką nors gera parašys! Kaipgi, sulauksi. Apie Joną nė neparašė: didelė čia sensacija – kasdien kas nors per galvą gauna, sakykime, mokytojas, tai kodėl negali gauti prekybininkas.
Dar žurnalą „DP“ atneša. „Darbas ir poilsis“. lykščiai elgiasi.
Sūnus kaime, kažkur Žemaitijoj, darbo ir poilsio stovykloj, „darbo prievolę“ atlieka, sovietinio „ordnungo“ mokosi, tai jį vis primena ir primena… „jei ne tu, tai būtų Vengrijoj, paskutiniu metu išbraukė iš laimingųjų sąrašų, dėl tavęs laksčiau pas medikus, o būčiau dėl sūnaus, būtų prie Balatono, „forintskai“. Tai kokia jo, sūnaus, dizainerio, nuotaika? Galima įsivaizduot, bet nelabai norisi… kad ir atitolę abu viens nuo kito, sūnus sako: natūralu, visiems taip yra, tą jau Turgenevas įrodė. O rašyti… laišką į kaimą… ką čia dabartės rašysi?
Ir nė iš šio, nė iš to prisiminė Jonas girdėjęs apie Stančiką, Žygimanto Senojo juokdarį bajorą. persijuosdavo jis ilgą žiponą virve su drūtu mazgu, vadinosi tas aprišalas „asilo tas“, nes galas tabalavo žemiau kelių. Jei virvė ir mazgas medvilniniai, – tai reiškė „Per giliai lendi!“ tam, kas užuominą suprasdavo. Gudresni bajorai tuoj suprasdavo. Jeigu tas aprišalas garbingas, kurį jis nešiodavo vietoj Slucko juostos, būdavo šviežių liepos karnų, tai nesvarbu, kad jis baltas ir gražiai atrodo, nyk iš rūmų, karalius be nuotaikos, ypač jei pakeldavo juokdarys tos virvės galą virš galvos ir sukdavo, suprask: čia jau ne bajorų reikalas! Bet kur aš tą girdėjau? – stengias prisiminti Jonas. Iš senų žmonių Dzūkijos kaime ar čia, Vilniuje?
Nemalonu, kad jį velniai, kai negali visko savo galvoje susieti. Tada jau tikrai jautiesi pats kaltas ir pernelyg jau kaltas, o tai nesveika ir trukdo gyventi. Ir pinigus uždirbti, nes tieji uždirbtieji kitais keliais nusirita kaip biliardo kamuoliai, tik lazda lieka, ir ta žmonos rankose, ir šimts ją žino, į kokias skyles ji sustumdė, į kokias kišenes. Nuo minties apie skyles ir tinkliukus jau visai negera pasidarė: primena prekėms nešioti permatomą rezginėlę, vadinamą „ruskij čemodan“, bet buvo jau pasirodę pirmieji plastmasiniai krepšeliai, užsieniniai, labai gražūs, prekėms namo nešioti, neši ir nesimato ką, kad tik viduj taip gražu būtų, kaip išorėj nupaišyta: bananai, apelsinai, ananasai ir graži merga. Čia ir jojo, kaip suvalkai sako, Jono žmona pargrįžo, ir pirmoji kalbą pradeda:
– Guli it pėdas, tai ir gulėk, mendeli tu mnemotechninis, – išpuiko su savo medike bendraudama, bebenčiukė. – Daugiau aš tavęs negelbėsiu, nors ir paskutiniai „trusikai“ ant tavęs užsidegtų, plūge tu!
O pačiai iš striukės kišenės kyšo. lynoja gatvėj, tai ji su striuke, o iš kišenės kyšo… „labai tvarkingai galvojasi – viena mintis paskui kitą…“ gydytoja teigia: „Blogas požymis, nusilpus atmintis. Tegu nieko nedaro.“ Tai iškvėšo galva, tai iškvaišino pati paties galvą. „Tegu šiaip galvoja.“
Ką čia išgalvosi? Kad tai jau ne galvojimai, o prisiminimai… ir dabarties vaizdelis: pačiai iš kišenės nepradėtas butelis kyšo. Ir prasidėjo: atkimšo butelį prie kriauklės, tyčia duris atsidarius, kad girdėtųsi, kaip atkimšus pykšteli, truputį nupylė į kriauklę, toliau leidžia vandenį, vaizduoja, kad visą butelį išpylė, paskui užsimiršusi gliugliu atseikėjo „oficierską“ normą, makt: jai galima. butelį tyliai užkimšo, vėl pila vandenį iš puoduko į kriauklę ir sako:
– Čia tavo dalis!
Jonas įeina pro duris ir iš kvapo supranta: žiaurus midus, „Suktinis“, 50 laipsnių, kas gi kitas, jeigu ne moterys gali jį vartoti? Liepos mėnesį, na ir paikšė! Nusinešė įsikišus tarp papų į savo kambarį, duris užsidarė, užbaigs ir saldžiai miegos. Stiklinę turi. Kada nors joje dirbtinius dantis laikys, jei taip saldžiai mėgsta. Prisiminė Jonas savo gydytojo žodžius ir jai pritaikė.
Kaip kalbėdavo didysis Dzūkijos tekstilininkas, mąsliai įsitaisęs prie būsimo gobeleno:
– Kai padarysiu, tai pamatysit. Ne veltui sako, kad esu panašus į „ponadievą“.
– Tai vis apmąstai?
– Apmąstau ir apmetu, ir suprantu, kad jau netoli tobulybės.
„Gerai sakė, – apie kitką pagalvojo Jonas. – Simonas amerikonas kaimynų Petrui per vokytmetį už kluono užuovėjoj, „zatyšėj“.“
– Tu ty su visokiais verbuotojais geriau neprasidėk. Jeigu jie patys lenda ir tikina, kad bus labai gerai, tai tikrai nebus. Įsivaizduok blogiausia, kas gali nutikti. Nagi, ką išmąstei?
– Nu, biskį kiek gerėliau, taip ma atrodo.
– Smarkiai blogiau. Ir baikim tą šneką, nes kaip blogiau, tai aš irgi nežinau. Čia ne Amerika.
„Kokia nors nesąmonė – kaip su tom brazilijom – tik gal bjauresnė“, – nueidamas pamanė sau Simonas. Tolyn nuo vokiečių. Ir jis buvo teisus. Į tokius „amerikonus“, USA buvusius, ne kokioj Brazilijoj, vokiečiai žiūrėjo labai nepalankiai, tad neverta nė veltis. Nė savo išmanymo rodyti. Geriau sakyk: „Nu, buvau, nu, gal mačiau, bet ar labai aš žinau.“ Kaip žydas kokis…
– Svarbiausia – laiku išsigąsti, – pakartojo savo išmintį Jonas ir vyptelėjo.
„Ir ko čia aš šypsausi vienas būdams? Lyg matytų kas, ar būčiau bent savimi patenkintas. Kad ne… Ir pernelyg dažnai aš po to įvykio tą savo išmintį kartoju, tai kas, kad dažniausiai sau. Nieko iš to gero. Neblogai sakė ir tas rašytojo draugas ar pažįstamas, kursai sėdėjo apsinešęs tarsi iš pelų krūvos, ilgus antakius atstatęs.“
– Tai kas, kad jis į tą Po panašus, iš tikrųjų tai jis visai ne toks ir tokiu nė būti nenori.
„Nu, kad teisybė, – nustebo tada Jonas, atidžiau įsižiūrėjo: nė velnio jis neapsinešęs, gal gurkšnį kokį ir patraukęs iš savo stiklelio. Šiaip knarpso ir niekam netrukdo, dar ir protingą mintį pasako. Ir toliau knarpso. Jo reikalas. Gal jam taip norisi ir reikia.“
Kai išėjo, pasiklausė Jonas, kas jis toks, tasai dailininkas. Pasirodo, įžymybė esąs, net ir Jonas žinojo: o, tas tai perkamas! Ir yra už ką. Žodžiu, pirkęs neapsiriksi.
– Ir jis visada toks? – paklausė Jonas ir susigriebė: – gana kvailai paklausta!
Rašytojas, nepastebėjęs klausimo kvailumo, atsakė normaliai:
– Kartais ir toks būna… Kaip šiandien. Kartais ir taip, kaip atrodė… pelų maišas, ir tiek. Tada jis nė žodžio neprataria ir greitai išeina. ar jis ne žmogus, ką?
– Čia teisybė, dažnam visokiam būt pasitaiko, – sutiko su tuo Jonas ir pagalvojo protingai: „Būčiau pasakęs kiekvienam – tai tarsi kokia rašytojiška išmintis būtų pasakyta, o nenatūralu… kalboj kasdienėj kitaip reikia.“
Jonas pasitaiso pagalvę… Nėra judrumo.
Be žodžių… be žodžių irgi kartais būna bjauru. Tarkime, kolega šypsosi ir kikena… Kol supranti dėl ko: negi tau kas gero gresia?
Kol supranti, kur čia rakštis, ima kas nors ir atsitinka. „Ekleras nukrinta ant galvos, arba plyta ant nugaros“, – kaip sako locna žmona, o šiuo metu ir meilužė zulusė. Tokia, kur „čia yra, čia jau nėra“. Štai kas atsitinka. Ir kai jos nėra, tai kur ji? Su kuo? „Meilužė zulusė – tai gerai, ją reikia suprasti ir surasti.“ Ypač, kai fiziškai negali to padaryti.
„Tokia buvo anų dienų pusiau Ezopo kalba, tiek visur paplitusi, kad jau nebeteko savo ezopiškumo“, – svarsto Jonas ir taip svarsto todėl, kad vis dar yra „neakivaizdus studentas“.
Pasvarstė, apsisvarstė ir nusišiepė prieš veidrodį kreiva autodidakto šypsena šypsenuke. „Užmaršus daraisi, – kritikavo save, – ir viskas dėl to anglų kalbos minimumo.“
Nebūtų peršokęs tada prekybos mokykloje nuo Pferd ant horzės, nuo vokiečių prie anglų, dabar būtų žymiai lengviau, žymiai… Ir į soc. Vokietiją būtų nuvažiavęs. O dabar… sako, tautiečiai amerikonai lietuviškai dar moka, tik mūsų nesupranta. Gal net taisyklingiau kalba, ypač į Lietuvą atvažiavę. Nusivilia baisiai, mūsų kasdienės kalbos pasiklausę. Čia ne lietuviškai, čia velnias žino kaip, tik kas trečias žodis lietuviškas, kiti net ne rusiški, o kažkokie sovietiški, šimtas žino, ką reiškiantys… Kaip jiems paaiškinsi, kas yra, tarkim, „kolchozo pirmininkas“, jeigu tokio pas juos nėra ir jie tokio nė nenori žinoti? „Mūsų sekmadieninėse mokyklose to nemoko.“ Matai, moko tik sekmadieniais, o išmoko.
Tačiau progimnazijoje mokėsi vokiečių, ir mokytoja buvo nebloga, jauna, labai norėjo išmokyti, todėl jai sunkiai sekėsi. Iš Klaipėdos krašto buvo Dzūkijon atkilusi. Sakė:
– Juk tai visai nesunku.
Kai ji tuos vokiečius kasdien sutikdavo ir būtinų reikalų su jais turėdavo, tai gal ir nesunku. per pamokas ji prišnekėdavo apie knygas, apie šokius, apie sukneles, kaip prie vokiečių teko progimnazistams pasiklausyti oficialaus atstovo tikros vokikos kalbos. buvo atsiųstas į miestelį vokietis, jis vienas ir buvo visa valdžia, ką sovietmečiu sunku įsivaizduoti. o ir dabar. vienas tikrasis okupacinės valdžios atstovas, tikras viršaitis, nors buvo ir lietuvis kažkoks achlomonas. Tas tikrasis buvo pavarde Zaksas (Sachs), saksas jis ir buvo, iš Saksonijos, smarkiai šlubas, mažas kaip ir miestelis, iš kurio jis kilęs, rudų įsitikinimų partenogenezės produktas. Ką jis pašnekėjo, ne tik mokiniai, bet ir proislandiškė mokytoja ne viską suprato, nes labai idėjiškai kalbėjo Zaksas. Vargšė labai kentėjo, nes visi ją laikė to Zakso meiluže, o ji greičiau buvo „sobutylininkė“, nes Zaksas, kai jam įkyrėdavo veblenti su Venteriu daugiau jidiš negu vokiškai, geriant liurliką, tai įsakydavo atkviesti froilen, pasisodinti priešais, įduoti į rankelę didelį stiklą samanės ir klausytis atsakymų į savo saksiškus veblenimus švankia literatūrine kalba. Juokas juokais, bet mokytojukė karui baigiantis su tuo Zaksu ir pabėgo. Žvitrus gi senis buvo, susiveikė sunkvežimį, malkutėmis kūrenamą, ir nurūko ten, kur saulė leidžias pamažu. Šio bei to pasikrovė į tą sunkvežimį: lašinių tai tikrai ir dar kažkokių nevalgomų gėrybių, ir mokytojukę, pats įsitaisęs šalia šoferio, nes ypatingas džentelmonas nebuvo, et, biurgeris toks. Artimos draugės teigė, kad froilen panelė gynė kiek įmanydama savo mažąsias lietuviškas rūtas, tuo daug kas tikėjo, net Zaksas gėrė, kaip vokietis visai nemažai, daug, tad nusigerdavo iki pergalingos pabaigos ir negražus buvo. Bet išvažiavo su juom vargšiukė Vakarump, kėbule, plonu palteliu, tiek ji iš tų falšmarkių ir praturtėjo, tai gal ir ne meilužė. Zaksas gal grįžo Saksonijon, savo Saksonijon pas frau ne didesnis invalidas, negu buvo. girtas pasipasakojo apie žmoną ir dvi dukri Venteriui, tai visi ir žinojo, tik viena mokytojukė gal ne…
Šalta ir vargšiška buvo išvažiuoti. Betgi teisingai ji pasielgė, būtų po karo ją tikrų tikriausiai išvežę kur nepalyginamai šalčiau ir žvarbiau, gal iki jos dienų galo už tokį baisų kolaboravimą, bet mokytojukė Vakaruose vokietį, regis, paliko.
Prekybos mokykloje buvo tokia „vokytka“, akiniuota isterikė, pedantiška, nors lietuvė, ar Vilniaus lenkė, kiek užuita ar pagauta, maniakiškai visko bijanti, todėl mokinius viskuo gąsdinanti. Jai tas kuoktelėjimas atsirado iš įsitikinimo, kad vokiečių – tai nugalėtų baisių priešų kalba. Tai ir germanistė tapo savotiška germanė. Anksčiau, sako, buvo ramesnė senmergė, gal kad jaunesnė. dabar visai pasiuto: rėksminga, skundikė ir šykšti pažymio. Be to, buvo įsitikinusi, kad lietuviai vokiečių kalbos negali išmokti, nes nenori mokytis, ypač tie, kurie „prie Smetonos“ mokėsi anglų ar prancūzų kalbos, o vokiečių primetė okupantai. kur čia išmoksi per porą metų, gerų pagrindų neturėdamas. Ir keturiasdešimtaisiais žmonės kalbėjo pasimirkčiodami, kad neperspektyvi vokiečių, nors ir Markso, va kalba Lenino, tai…
Anglų kalbą prekybos mokykloje dėstė stotingas kokių trisdešimt kelerių metų vyras, pabrėždamas, kad tai – sąjungininkų kalba. Išsilavinimas – aukštasis batorinis (Stepono Batoro universiteto) su pertraukomis, „samosaboj“. Tačiau dėstytojas siekė sovietinio aukštojo diplomo. Be to, Vilniaus rusas, iš inteligentų. Pas jį mokydamasis gal greičiau ir į ponus pataikysi. Tad į jo grupę nemaža ir perėjo – mokytis angliškai nuo pat pradžių, teisingais Krupskajos ir Makarenkos metodais. Bet pataikė Jonas į vieną gretą su pataikūnais ir atsilikėliais.
Tačiau Jonui pavyko iš pataikūnų ir atsilikėlių luomo išslysti. Tas „angliorius“ (anglorusas) stipriai spaudė ir išmokė ko reikia: pagrindinio leksinio fondo ir terminų, būtinų prekyboje. Pats kartu mokėsi to, ką dėstė, nes nekvailas buvo. Taigi Jonas pažymėjime gavo ketvertą ir kalbos tarsi pramoko, tik paskui užmiršo, nes nebuvo kur jos pritaikyti – prisireikė tik rusų. O dabar jam tenka siekti didesnio minimumo, negu pernai tame pačiame kurse.
Keista, bet jį gulintį aplankė neakivaizdininkų dėstytoja anglistė, atnešė tulpę, pakalbino tema „Poliklinikoje“, išgėrė su žmona kavos, pasirašė angliškai studijų knygelėje ir lietuviškai palinkėjo sveikatos. Išėjo, aplankiusi studentą ir akivaizdžiai patenkinta.
O Jonui vėl neaišku: kaip čia taip, iš kur ji adresą žino? Žmona šaiposi, nieko nesako, vertėjas nesirodo… Hm…
Jonui taip nyku pasidarė, kad nors eik dirbt „algininku“. Bet kad sveikatos nėra…
Ta mintis – tarsi paršui šiaudu į nosį. Mat žodis „šnipas“ su bet kuo šnekantis, net su savimi, yra „ntk.“. Taigi – nosį… „Tau ne į nosį, žmogeli mielas, – anot rašytojo, – į priešingą kūno dalį, bet ne į uodegą, kurios neturi, o į rūrą įveria žiedą ir verčia ne tukti, o plūktis, ir kai tiktai ką nors gera užtinki, patraukia tą žiedą pirštu, atitraukia tave nuo to gero, patys pasiima, o tau sopa ir sarmata. Toks išradimas bjauresnis už Širvio granatą. Kieno išradimas? Jų. Kieno jų? Na, saugumo. Tada buvo sakoma „saugum“, žodis, pagal vanderobą masają, įdomus ir vertingas interlingvistine prasme, rodantis nūdienos kalbinius procesus.
Pasiima Jonas „magniponą“ – „Griundigą“, dar jį vadino „grindiku“, ir paleido „palėpinę“ juostą – „modern modern underground“ – repo „kavalką“, čia, Vilniuje, įrašytą vieno vietinio triūslaus muzikanto, kurio užsieniečiai kolegos nevertino dėl pasenusių pažiūrų, senoviško požiūrio į kūrybą, t. y. aistringo „šnapso“ pomėgio. Jono nuomone, verčiasi žmogus kaip išmano, tai kas, kad tą verslą piratavimu vadina, bet savas žmogus, „v tu step’“, ir pirkėjas, ir pardavėjas. Matai, mes visi vieni pas kitus ir pirkėjai, ir pardavėjai, ir nemenki, o jei kiek kas ne pagal taisykles, tai ne mes tas taisykles sugalvojom ir jos mums neatrodo idealios..
– Ir aš šioje srityje nemenkas, – didžiuojasi rašytojas, tiksliai nepasakydamas kuom gi. „Didžiuokis, – galvoja J. Čiurlys, geros parduotuvės vedėjas. – Tu man reikalingas kaip kultūringasis partneris, su tavim pabendravus kažkas (?) ima ir atlėgsta. iaip tai mes kaip visi, nes visi išgeriam ir geriam, ir Brežnevas, ir tu, ir aš, ir buomas paskutinis, o iš „magnipono“ juostos lietuviškas balsas girdis: „Dabar ir paukščiai sėdi, o karvės pilkos, o arkliai rudi, o a pats paapyniuotas…“
„Negerai, – apie tai sako estai. – Paratrust.“ Ir užsičiaupia. Tai reiškia, kad negers ir mums pataria taip daryti. Ir apie Petsą nešneka, nei apie super supę: Smetona, Ulmanis, Petsas. Gal tai reiškia, kad Talinas virsta reveliu, Vilnius – Kaunu, į Rygą važiuoti nesinori, ten dunda. Prekyba pajūry kaip parūry. Prekyba švak. Tak.
Prekiausim su kaimu, ką sėkmingai ir darom. Tiek privešim prekių, kad kaimas nuo miesto nesiskirs. O jie mums – „pinigi, pinigi“!
Et, kam taip toli mąstyti – šimtais kilometrų ir septynmečiais? Ko nepagalvoti arčiau, kad ir apie savo šeimą.
Gerai (tai yra nelabai kaip) išgirdo pas Praną, pas jį namie gurkšnojant, tiesa, tą pliurptelėjo Pranienė apie jų Čiurliuką, apie dailininką, dizainerį.
– Kad tie vienturčiai ir užsimano…
O Pranas dar paikiau (mažiau gertų!):
– Tai kad tokia specialybė – tai vienturtėms, menininkėms…
Jono pati labai apširdo, net užsiraukė fatališkai: ir prie stalo, ir dvi dieni namie, o sūnus, sužinojęs (iš jos, aišku) šeimos draugų nuomonę apie jį ir jo amatą, net apsiputojo:
– Karikatūros jūs tikrų buržua, nuvorišai parveniu viskačkos jūs visi, štai kas jūs – proletarų lygio mąstymo! Raudoni, atsiprašant, buržujai!
Tad ir vėl prisiminė tą Po ir „Raudonosios mirties kaukę“, – yra tokia to Po novelė, ne apie sovietus, žinoma, nes Po šimtmečiu anksčiau gyveno, bet vis tiek pačiu pavadinimu politiškai pavojinga, lyg būtų kokio Brazdžionio, sakytum… papasakok kam, kad Amerikėj giminių turi (kas jų neturi?) – tai išsigąs, anksčiau balių pabaigs, gatvėje sveikintis nustos, o kam to noris, jei visai neblogas žmogus, reikalingas?
Ir aš visai neblogas.
Todėl ir nieko nekalbu, nesakau, kas papuolė. Dažniausiai.
Pabudo Jonas anksti ryte, vos pravitus saulei, o tie rytai tokie vienodi pasidarė, niekuo vienas nuo kito nesiskiria. Net pirmadienis nuo penktadienio. na ir kas, ne aš gi juos sugalvojau… Atėjo mintis nei šiokia, nei tokia. Nuotaika nėra tokia jau tragiška, atvirkščiai. Tarsi atostogautų gimtame kaime, kol dar tėvai gyvi buvo. Benediktas ir Agota…
Paskaitė vakarykščias „Vakarines“, bet eilutės akyse paskliundom eina, negi reikės akinius pirkti, nemenkai per galvą gauta, tenka pripažinti.
Pavartė „DP“. profsąjunginį „Darbą ir poilsį“. Sūnus darbo ir poilsio stovykloj. Sūnus sako, kad pusė velnio ten, bent pernai buvo. Dailininkai, ypač dizaineriai kaip jis, tai ir visai smagiai laiką praleidžia. gal kokią dieną runkelius paravi, kad nepavydėtų kitų aukštųjų mokyklų auklėtiniai, parduodantys vasaras kolchozams baudžiauninkai, ištisą mėnesį tik už maistą tą lažą velkantys, išskyrus „Lietuvos žioplius, ūkiškai apmokytus“. Pastarieji, kaip būsimi žemės ūkio specialistai, agronomai, zootechnikai ir elektrikai, iš principo to nedaro: mokosi vadovauti, jiems vis rajoniniai teoriniai simpoziumai, o žiūrėk, ir kauniniai ar vilniniai… Neduokdie tokius jaunus specialistus į savo ūkį gaut.
Dailininkai gi, ypač taikomųjų menų, vis ką nors praktiško „sutveria“, kokius nors darbus padaro, kuriuos rajoninė valdžia reikalauja kasmet padaryti iš naujo. Stendus, pavyzdžiui, gražius, labai spalvotus: „Miestui – pieno, mėsos, pelų!“ Šiek tiek ir pinigo užsidirba tie dailininkėliai: vis koks vaizduotės jausmo atspindėlis, bent jau agitacinis menas lieka nykiam fermų vaizdui pridengti, žiūrint nuo vieškelio, ne vien pilnos dvi trys išvietės po šviežių lašinių ir šv. bulvių, ir kvapas neapsakomas!
– Kur ten, – šaipėsi žmona. – panelės europinės, o niekam nepritaikysi! Gauna darbo eiline pardavėja kokiam nusmurgusiam knygynėly, tai nors pėdkelnes vasarai nusiperka, oi, džiaugias, nuogom kojom nevaikšto, nors, jei vaikšto, tai atseit mada tokia: nusiskuta kojas ir kremu išsitrina, kad blizgėtų, tada saulėj pakaitina – kaip lakuotos… o kojines nešioti – tai nelabai moka, nepratusios, europinių – tai net užsimaut nemoka…
– Bet nusimaut… – mėgino pajuokauti Jonas, tai tuoj gavo sulenktu „DP“ per… O negavo to kažko gero, ką neva buvo nusprendusi Jonui patiekti…
– Net į marčias tinginės tokios netinka. katra jau išteka, tai tuoj pat vaiką pasidaro ir į dekretines, – kažkodėl atsiduso Elvyra, nors ji ir ne knygyno vedėja, o rimtas žmogus, prekybininkė. – Darbuotojos tokios!
Išėjo ji darban, o Jonas vis prisimena nesenus laikus ir draugus, su kuriais, žinoma, gėė…
– Tu gi kitaip reikalų tvarkyti nemoki! – peikia ir peikia Elvyra.
– Tik pašnekėk „strojploščiadkoje“ apie arsenalą, – prietaringai sumirksėjo po eilinės „čierkos“ jo draugas „prarabas“ iš senų laikų. – Pamatysi, kaip tau seksis… eis kaip iš pypkės, tik šnypš ta pypkė kaip moteriška subinė.
– Bus daug dūmų ir troškumo, – pritarė Jonas.
Pyktelėjo juodu ne viens ant kito, o ant k… komisariato, nes užpraėjusią vasarą buvo pagriebti „partizanais ant apmokymo“ ir dar Sovetske – Tilžėje… ten žemelės rausimo neišvengsi. labai žmones kamuodavo ir žemė tenai tinkama kam ne kam, tik jau ne apkasams kasti. Stipriai kariškai patobulino juodu, nepasisekė net išsipirkti… Bet kai grįžo, vos ne žiemą, dviem mėnesiais vėliau nei tikėjosi, tai tapo geri draugai…
Su juo galima išgert ir pakalbėt – su nauda sau ir jam. Ne taip kaip su rašytoju: vien valdiški nemalonumai. Tas tai žmogus – „prarabas“.
O rašytojas… Kreipdamasis į Joną, kaip į praktinės veiklos žmogų, rašytojas tikėjosi gauti buitinių patarimų. Jie dažniausiai gana paprasti, todėl ir tinkami. „Fantazieriaus“ protui – jie tarsi beverčiai akmenukai ar geležėlės be ypatingo užtaiso. Tik va be jų, tų akmenukų, betono neužmaišysi. O užtaiso kaži kokio ir nereikia, nekalbant jau apie fejerijas ir miraklius. Reikia savo galva galvoti, ką ten tie patarimai! Kiekvienas atvejis kitoks.
Vėl tos skruzdėlės po veidą bėgioja… tai vorai, tai skruzdėlės. Šonkauliai jau beveik sugijo – kiek tuodu jų sulaužė? Tris?
Batukais storapadžiais, „operiškais“. Čia jis ne tenorus baritonus vis prisimena, o labiau saugumo operatyvininkus. Parepetavę sinchroniškai dirbti – „atkalė“ iškart iš dviejų pusių: juodas staiga tapo visas pasaulis, ne tik tuodu „kožankiniu“ operu. Moka tvatint – jiems už tai moka. Neva pajuokavo Jonas, bet kad prastas čia sąmojis. Susiraukė.
„Inkščiu ir inkščiu, – supeikė save Jonas. – Nebūčiau lietuvis.“
Romas Daugirdas. Atkarpos
2010 m. Nr. 4
Palydos
Kai kam saulėlydžio palydoms būtina jūra, kitiems – didelis laukas, dantytos miško viršūnės ir t. t. Mes tai darėme ant apleisto dangoraižio stogo. Susėdę ratu ant aptrupėjusių betono plokščių ir net nekalbėdami – stiprus vėjas neleido net prasižiot.
Saulės kamuolys artėjo prie stalininių namų ir greitai seno. Žilos nukarusios sruogos kaip inkarai tempė žemyn, kur kiek prarūgusį raudoną diską stiklinėmis išsidalijo, suspėję atsirast laiku ir vietoj. Ir mums neliko.
Bet neišnyko noras išsiveržti iš šios niekieno zonos ar bent priartėti prie krašto. Labiausiai paveikti vaikščiojo stogo briauna, balansuodami virš 22-jų aukštų kiaurymės. Ji naikino savisaugos inkstinktą ir tarsi artino prie saulės slegiamos laisvės.
Du iš mūsų pajuto šią laisvę, bet tik kelias sekundes – kol atsitrenkė į žemę.
Saulėtekis atkeliaudavo iš senų lūšnų kvartalo, kurį po dešimtmečio paskelbė urbanistiniu paminklu.
Tramplynas
Kartais – dėl įvairių priežasčių – taip traukia užsikasti po žemėmis. Bet neverta akėti dievo lankų. Užtenka nusileisti į Bičistaną – šiluminėmis trasomis ir kitomis komunikacijomis nutįsusį po raukšlėtu miesto veidu.
Čia liepsnoja aborigenų laužai ir baltuoja žiurkių apdoroti užmirštųjų kaulai. Neatskiriama peizažo dalis – nedidelės barikados. Tai daiktai, pasitraukę iš normaliųjų pasaulio. Šios barikados ne visad apsaugo nuo daugybos lentelių išminties. Bet aborigenai sugeba išlikti ir klaidose, net sumuoja jas, dažniausiai gaudami pirminį skaičių, kuris dalijasi tik pats iš savęs ir iš vieneto.
Čia daug vietos pasistatyti tramplyną ir išnerti pro miesto akis. Jos ir taip beveik nenaudojamos. Bet vis dar apgauna, kai žongliruoja šviesa plyštančiame regos lauke.
Žaidimas
Nuleido mašinos padangas. Iškart abi. Kad nebūtų per daug gerai. Kad persmelktų nervingas vėjas ir kamščiatraukiais pašalintų iš galvos sudžiūvusio obuolio sėklas, kaip būsimą nesąmonių derlių.
Dar ne dabar, pagalvojo, ir šiukšlėmis užblokavo smegenis.
O po pusvalandžio reikėjo laidoti draugą, kuris nusižudė visai be fantazijos. Prisiminė, kaip velionis, sėdėdamas ant vartų skersinio, tabalavo kojomis ir pirštu spriegė nuorūką dievui į akį. Ir šis leido žaisti. Čia ir anapus. Bet tikriausiai apgavo.
Sudėjo padangas vieną ant kitos ir sviedė akmenį tarsi kamuolį į šitą urną ar krepšį. Ir įmetė už jų nenutrūkstantį žaidimą.
Pagrobtas mėnulis
Kadangi mėnesienos takas buvo laikinai užimtas, nuvedė ją į pigią kavinę. Užsisakė tik kavos, o kai ką stipresnio gurkšnojo iš po skverno.
Greitai pradėjo belstis euforija ir atsėlino noras nekaltai pajuokauti – pvz., susprogdinti prišlapintą prezervatyvą ir taip pademonstruoti postmodernistinės kultūros prasmės funkciją. Kaip tik tada likimo draugė nulingavo į damų kambarį.
Be jos fono pasijuto pernelyg apnuogintas. Lyg tarakonas ant balto stalo. Nemokantis tiesiai nukeliauti iš taško A į tašką B. Nes kelrodžių nedaug – tik dėmės arčiau krašto.
Po valandos pasigirdo nepatenkintų piliečių protestai – moteris užsidarė vyrų tualete ir neišeina. Vis dėlto pavyko išlaisvinti ant unitazo užmigusią bendrakeleivę (taupydamas skaitytojų laiką, neaiškinsiu kaip).
Jie neturėjo kur eiti, todėl atsistojo į eilę prie mėnesienos tako. Dar nežinodami, kad mėnulį jau pagrobė šviečiantys inkubatoriai.
Driblingas
Buvo kryptingas žmogus – profesijas keitė kaip moteris: aktorius, klubo vedėjas, žurnalistas, mikro verslininkas, teisininkas. Sandūras tarp šių atkarpų (ir ne tik) užpildydavo totaliniais užgėrimais. Darė tai gražiai – su įkvėpimu.
Atsimenu, atėjo alkoholiniam vidurkely – ir negėrė iškart. Sakė, turi prisiskiepyti. Prasikrapštė nosį – laukė, kol lašantis kraujas sumažins spaudimą ir „kūno negerumą”. Ir kliedėjo apie kažkokias psichologines chimeras.
Paskutinį kartą užsikabino žiemą. Pasistatė palapinę ant anglių krūvos ir pasikvietė prostitutę (yra tokių neišlepusių Žvėryne).
Atėjo pavasaris. Paukščiai pradėjo grįžti į Lietuvą. Jis prisiminė dukras, kurios dainuoja ne blogiau nei sparnuočiai. Bet nebeliko jėgų viską kartoti. Ir tęsti. Ir suprasti, kad tik tęsi. Dantim išskrosti juoką ir klijuoti jį prie ausų. Ir driblinguoti dar vieną kėlinį su tuštuma.
Tą kartą tai suprato ir širdis.
Raktas
Šis barmenas prisistatydavo kaip Pederastų partijos pirmininkas. Nuolatiniams klientams išduodavo šalia smilkstančius saugumiečius. Artimiausiems draugams surengdavo išbandymą. Uždarydavo belangiame kambarėlyje, kur stelažuose iki pat lubų švietė aibė butelių. Visi nekalti – neatkimšti. Šis vaizdas degino akis ir tirpdė valią. Ypač ji sušlubuodavo, kai eksperimentinis triušis sužinodavo, kad darbą turi atlikti vietoje – išsinešti negalima.
Sunkiausiai sekėsi šviesios atminties alkoholio didmeistriui (paraleliai ir poetui). Godžiai pradėjo tuštinti kažkokį butelį, bet staiga sustojo ir pravirko kaip karvė, negalinti atrajoti.
Pasikeisdami nešėme jį namo, kaip simbolį kažko trapaus ir dūžtančio. Barmenas ėjo paskutinis ir laistė ant šaligatvio brangų viskį. Tebūnie tai jo pėdsakas literatūroje, murmėjo po nosimi. Šį pėdsaką papildė ir pamestas batas.
Barmenas taip pat tapo simboliu – nelaimingos meilės. Jį papjovė meilužis. Kol buvo dar gyvas, vis žadėjo pradurti savo šešėlį. Jam tai buvo gražu ir visai nepragmatiška. Kaip raktas į tuščiavidurę jūrą. (Štai sėdi su draugais ant kranto ir matai, kaip grįžta bangos, žuvys.)
Apsinuoginimas
Už džiaugsmo dozę žadėjo jam parodyt sielos skylę. Suminkštėjusiais kraštais, kad būtų patogiau išsiurbt jausmus.
Ir ėjo jau į vonią atlikti apsinuoginimo akto, o potekstėje – nusipraust. Ir lenkė patyrimo lanką, nors nežinojo, kur paleisti strėlę. Kaip suvaldyt šlubas mintis, kai klibinkščiuoja iš galvos į širdį, tačiau iki dangaus vis tiek toli.
Kaip po vokais išskleist neigimo dvasią, kai akligatviai vyzdžius prikausto tik prie sankryžų. Kad išsiplėstų jie (lyg po dozės), mėgindami aprėpti dievo išmaldą, kuri iš lėto išsivaikšto skirtingomis kryptimis.
Tačiau sueina kada nors į vieną tašką. Bet jau kitam pasauly. Kurį sužeist turėtų džiaugsmas.
Pakvietimas
Atėjo liūdni laikai – nuolat turi pinigų – nespėji išmėtyt viskam, kas nesveika. O ta liekana atima laisvę. Nebeleidžia paskambinti draugui, kuris mirė prieš penkmetį, bet dar nori būti atrandamas.
Esi tarsi masalas, jaukas visiems tvarkdariams. Jų klaidingam galvojimui, kad tu dar neprarastas.
Lyg pakvietimas į dar vieną teismą (po paskutinio), kur siunčia laimę – kaip žirnį – ratu ir svaigsta nuo galimybės (tikriausiai jau nulinės) nukrypt. Ir išteisina, nes obuoliai nebeauga ant medžių, nes pažįsti tuos, kurie ateis po tavęs. Apgirtę nuo gyvenimo epitetų.
Nes telpi į nuotrauką šalia būsimo kapo.
Arka
Tą vasarą dirbo gelbėtoju pajūrio mieste. Dažniausiai linksniuodavo svetimo prakaito ir euforijos mišinį, bet gėrė tik vyną – pakilti aukščiau trukdė karštis ir nuolat skęstantys kurortiniai pingvinai.
Bergždžiai vylėsi, kad vangiai slenkanti saulė uždegs vieną dieną išėjimo kontūrus. Kažkur kitur. Gal net į Šiaurės ašigalį, kad pakeliui sukietėtų ir nukristų sunešioti sparnai. Kalorijų perteklių atiduos į ledą įšalusiai moteriai. Kad neplūduriuotų ilgai – iškart eitų į dugną. Kitas kalorijas įprasmins degindamas vėliavas ant ledo lyties. Ir t. t.
Popietė niekuo nesiskyrė nuo kitų – preferansą žaidė kalnų ereliai, bendražygiai tvarkė kažkokias lenkes gelbėjimo stotyje, o jūroje pradėjo skęsti moteris. Klasikiniu krauliu nuplaukė iki sumo meistrės. Bet neišgelbėjo – atjungti besiblaškančią moterį trukdė apsauginiai jos lašinių žiedai. Vis dėlto paviršiuje ji kankinosi trumpiau.
Į krantą grįžo tarsi pro gėdos arką. Buvo totališkai kaltas – dabar ir visada. Tačiau netyčia smilktelėjo: gal tai degančių išėjimo kontūrų prieangis?
Susitikimas
Buvo sunkiai nusakomo amžiaus – tarp 30-ies ir 60-ies. Mėgo rengtis Kalėdų eglutės stiliumi. Tačiau netausojo ant jos sukartų žaisliukų. Galėjo gatvėje bet kurį nusisegti ir mesti į garbų pilietį. Ir palydėti daikto skrydį erotišku žvilgsniu. O tada pasislėpdavo už kampo ir laiminga kikeno. Tarsi atlikusi pareigą.
Nesibrangino. Už litą mielai kėlė sijoną, o kelnaičių niekad nenešiojo. Kažkur perskaitė, kad Sicilijoj jas mūvi tik prostitutės. Pusę surinktų pinigų aukojo beglobėms katėms.
Kartą parsivedėm ją į bendrabutį. Iš ten jau savaitę nesugebėjo išeiti 80-metis dailininkas – ieškojo mūzos. Pamatęs viešnią, nustėro. Nedelsdamas puolė vaišinti degtine. Net kojines pastatė už lovos ir užsivilko nudryžusį švarką.
Jau neprisimenu, apie ką jie kalbėjo, – perteiksiu įspūdį. Jis persikūnijo į mirusių draugų vėles ir barstė ant stalo (tarp butelių) citatas apie ateitį. Pakvietė ją į griaučius praeities tarsi į pagalbinę klasę. Atrodė, kažkas gims (ne tik pagirios), pakerėtas asimetriško santykio. Ir įleis amžinybėn, kur puolę angelai lyg Ikaro pasekėjai – pakaruokliai – draugiškai mojuoja rankom.
Laikinoji ugnis
Padėjo morką ant stalo ir supjaustė į tris dalis – dievui, tėvynei ir savo šuniui. Po to viską sumaišė ir sumalė, norėdamas pakelti į tragifaršo lygį. Ir atsigulė ant bėgių pailsėt. (Tarsi lauktų vilties, kuri ateis su akiniais nuo saulės. Apvaisins skylių koloniją aukščio matuokliais ir pojūčius išprievartaus vardan nematomos vaivorykštės.)
Tačiau nesusitaikė su likimu. Iškvietė visas savo moteris – pusantro metro ūgio, sveriančias apie 40 kg (jos neužstojo saulės) – ir sustatė statmenai į šiaurę. Lyg pleištą į šiltų jausmų apleistą teritoriją, kurią dar galima suremontuot be brėžinių.
O pats liko budėti. Priklaupė ant dešinio kelio. Ir užsidegė cigaretę. Ji neužgeso ir tada, kai traukinys nubloškė nuorūką šimtą metrų į pietus. Tačiau nepradegino naujo tunelio, nesulydė kūno į antkapį. Tiesiog laikinai smilko, pavaduodama amžinąją ugnį nežinomam keleiviui.
Sklaida
Kai esi išblaškytas apžiojamais kąsniais ir vėl sudėliotas į karstą. Kai kūną nuomojanti siela gyvena jame ubago teisėmis. Rūdys krenta nuo varžtų ir jie, nors retai, bet atsisuka. Siela veržias į laisvę pro nosį, ausis. Ir kutena išlindusius plaukus, ir ant asfalto lašnoja. Rangosi tarp supriešintų nuorodų ir tįsta toliau nei velniop. Atspindi chaoso paribį tarsi švilpiančią skylę.
Ir pažadina dar nepastojusią iškamšą, kuri nori taip pat atsitikti. Flirtuot su ugnimi iš tolo. Ir permiegoti su dangum.
(Arba: kai pajėgi ištiest rankas į priekį ir jausti oro svorį. Ir dreba pirštai, išsekinti lopšinės merdintiems. Ir lengvas vėjo gūsis molekules išbarsto be iliuzijos pratęst.)
Gimtadienis
Pakvietė į gimtadienį, nors su ja tryniausi vos kelias dienas. Beveik už visą algą nusipirkau Chanel Nr. 5 ir nuėjau. Šventės scenarijus nebuvo labai išradingas – prieš akis visą laiką mirgėjo moterys, vyrai ir piktnaudžiavo. Ir labai isteriškai rūkė – cigaretes ir žolę. Na, bent jau nereikėjo sėdėti prie stalo ir gilintis į prabundančio hemorojaus signalus.
Vėliau figūros šmėkščiojo vis greičiau, o ugnies lašų stipriai sumažėjo. Dar spėjau pamatyti, kaip kažkas išgėrė mano Chanel Nr. 5 – be užkandos.
Turbūt neverta paprastų dalykų priimti sudėtingai. Tarsi siurbtum iš atmosferos lakius fluidus ir vis kaitaliotum jų vietą smegenyse. Taip tik artėji prie peizažo karikatūros. Šios minties išvystyti nespėjau – buvau apvemtas. Nuo šiol tuo pačiu kampu atsimušančios aplinkos skeveldros pasidarė sunkiai nuspėjamos. Tai gręžėsi iki pat odos, o kartais nuslysdavo į burną. Klijavosi prie konstatuojančio teksto ir trukdė būti nepastebimam.
Išgelbėjo šeimininkė – aplaistė savo ašarom ir seilėm. Ir padarė vėl nematomu. Abu ieškojom manęs ir tai suartino.
Eglė Sakalauskaitė. Uogelė
2010 m. Nr. 4
…Noriu vesti, nusižudyti arba užsiprenumeruoti L‘illustration.
Beviltiškas poelgis, ar ne?..
A. Camus
Kartą vienas skaitytojas (jų, prisipažinsiu, turiu nedaug) manęs paklausė, koks įvykis, atsitikimas ar akimirkos įspūdis paliko liūdniausius prisiminimus mano gyvenime. Sutrikau. Paprastai tarp skaitytojų klubo narių yra nerašytas susitarimas – apie asmeninį gyvenimą nekalbėti!
Buvo rudens vakaras, anksti leidosi saulė, nušviesdama senamiesčio gatveles auksine šviesa, karčiai kvepėjo žemė, klojama nukritusių lapų, iš vyninės plaukė tylūs seno pianino garsai, kažkuriame balkone suskardeno saksofono trelės ir tuoj, tarsi susigėdusios, nutrūko, po dienos kamščių gatves gaubė lyg permatoma migla, smogo ir dulkių debesėliai. Tą vakarą leidykla, prieš metus išleidusi mano pirmąją knygutę, kavinėje surengė skaitytojų klubo narių susitikimą su vadinamaisiais jaunaisiais rašytojais. Jaučiausi keistokai, keli skaitytojai tiesiog maniakiškai klausinėjo to, ko mielai jų pačių būčiau paklaususi, gilinosi į kažkokias mistines, pagoniškas mano kūrybos šaknis, traukė iš mažo kaip delnas romaniūkščio neaiškius psichoanalizės ir tautosakos motyvus. Bandžiau diskusiją atsargiai pakreipti universalesnių literatūrinių barų link: aptarėme šiuolaikinius mūsų šalies rašytojus, vėliau netyčia nukrypome į rusų psichologinį realizmą, paskui – Tarkovskio filmų analizė, vėliau – įspūdžiai apie prancūzų impresionistų tapybą (mes buvome
susėdę apie staliukus, sustumtus į centrą, tad aplinkiniams atrodėme it studentų ir dėstytojų kompanija, gyvai aptarianti kolokviumo klausimus), o kai arbatos namai ėmė ruoštis darbo pabaigai, buvome jau viduramžių epochoje, žavėjomės Abeliaro ir Eloyzos meilės istorija. Skaitytojai čiauškėjo nesustodami, virė gyvas pokalbis, aš pasijutau taip gerai, tarytum bendraučiau su keliomis draugėmis filologėmis prie vyno taurės vidurvasarį. Tada – prieš atsisveikinant – ir buvo užduotas klausimas, į kurį atsakymo tuomet dar neturėjau.
Dabar, prabėgus keleriems metams, žinau, ką galėčiau papasakoti tam žmogui, kurio nei vardo, nei veido jau nebeprisimenu.
Paskutinį birželio sekmadienį po alinančios ir įkyrėjusios egzaminų sesijos karštinės į garažą išnešiau nereikalingas šūsnis konspektų, atsivariau voratinkliais per žiemą apaugusį dviratį, susitvarkiau kambarį, kuris buvo pavirtęs ne tik mokslų, bet ir dulkių šventove, neskubėdama išsimaudžiau karštoje vonioje, apsivilkau suknelę ir, lėtai susivarsčiusi basučių dirželius (mano „mokslinė“ apranga – vėžlio kiauto akiniai ir džinsai su marškinėliais – gulėjo spintos tamsybėse), pasivaikščiodama nuėjau į vakarines mišias – nusikaltau ir Dievui, ir žmonėms, visą mėnesį būdama užsidariusi tarp keturių sienų! Jaučiausi pakylėta, pavargusi, rami ir nesudrumsčiama – baigėsi dar vienas svarbus gyvenimo etapas, atėjo vasara, o aš gyva, gyva…
Vėl daug rašysiu, prisiekinėjau sau, naktimis ir dienomis, ir daug keliausiu, po platųjį pasaulį ir po mūsų mažytę šalį, ir labai pavargsiu, pavargsiu taip, kad kiekviena stotelė prie garuojančio plento ar kaimo žvyrkelio, kiekvienas suoliukas ar paupys, kuriame atsidarysiu arbatos termosą ir sausainių pakelį (tobulo atokvėpio valandėlės), ir kiekvienas skveras, fontanas, kuriame braidysiu, kiekviena vyninė kuriame nors miestelyje, visi bažnyčių bokštai, spindintys tolimiausiuose mūsų šalies kampeliuose (juose paprastai metus ar dvejus, sukandę dantis, vargonininkavo Naujalis, Čiurlionis ir kiti genijai, kurių nevykusios skulptūros dabar puošia šventorius), visi parkeliai su vietinių liaudies meistrų drožybos šedevrais taps man brangiausiais namais. Kiekvienas žmogus, šyptelėjęs parduotuvėje prie daržovių ar alaus, pyptelėjęs iš seno džipo ar tiesiog, pjaudamas žolę, įdėmiau pažvelgęs ir pasisveikinęs, kad ir pakelės arkliaganys, iššiepęs pajuodusius dantis ir šaldęs
alų upėje, – kiekvienas gyvas padaras, pažįstamas ir svetimas, taps artimas, savas ir mielas… O tada ateis ruduo, vėl prasidės darbai, bet aš daugiau nebedejuosiu, nevadinsiu savęs vovere amžiname rate, kontempliuojančia sizifišką akmens ridenimą, ir žodžiai „absurdiška“, „nuobodu“, „įkyrėję“, „šleikštu“ daugiau nebeišsprūs iš mano lūpų.
Taip mąsčiau tą paskutinį birželio sekmadienį įeidama į vėsią bažnyčią taip nerūpestingai, tarytum būčiau plaštakė, vėjo šuoras, lengvas debesėlis. Choralininkai jau giedojo Introitus. Jų rami vienbalsė monodija – ataidėdama ir vėl nutildama – it dūmas raitėsi paskliautėse. Lėtai priėjau prie
arčiausiai stovėjusio suolo ir pasikabinau rankinę. Bažnyčia buvo pustuštė, mišias aukojo jaunas šviesiaplaukis kunigas, pas kurį prieš Velykas (o gal Vėlines?) buvau išpažinties. Neprisimenu, kiek sveikamarijų tuomet man liepė sukalbėti, nes per visą išpažintį mudu diskutavom ne apie mano baisiąsias nuodėmes, bet apie Aurelijaus Augustino sielos didybės koncepciją… Kartą tas pat buvo, kai vidury išpažinties prakalbau apie evoliucijos teoriją, šventųjų gyvenimus – niekaip negalėjau suprasti, už ką Uršulė, Britanijos karaliaus duktė, pakeliui į Romą nužudyta pagonio sužadėtinio, buvo pa skelbta šventąja. Nors ir retai nueidavau į bažnyčią, galima sakyti, tik prieš didžiąsias šventes, bet po ilgų diskusijų neišsakytų nuodėmių naštos beveik nejausdavau.
Mišios buvo jau beveik įpusėjusios, kai pastebėjau ant to paties suolo sėdintį seną žmogų. Tai buvo žilaplaukis, praplikęs vyras, apsiavęs juodus batus, apsimovęs tamsiai žalias kelnes, juodu švarku, senais raginiais akiniais; ant suolo atkaltės čežėjo maišelis, kuriuo vyras buvo apvyniojęs skėtį. Galbūt tas maišelio čežėjimas, nederantis prie dieviškų choralo balsų pustuštėje bažnyčioje, ir pažadino mane iš ramaus svaigulio ir kontempliacijos, – tas paprastas šiurėjimas, toks buitinis, turginis garsas, kurį išgirsti, kai vynioja parduotuvėje varškę ar sveria meduolius, ar neša šiukšles į konteinerį, dabar retsykiais sudrumsdavo mano sielos rimtį ir versdavo dirsčioti į jo skleidėją.
Vyras į mane nė karto nebuvo atsisukęs, jo žalias skėtis, kurį jis tai vyniodavo į maišelį, tai padėdavo ant suolo, buvo senas ir sudriskęs.
Ir tuomet, galbūt jau trečią kartą atsigręžusi į suolo draugą, pažinau jį; lengvas virpulys perbėgo mano kūnu. Iš vyriškio plačios kaktos, kumpos nosies, kietai sučiauptų lūpų, iš lėtų, kiek neužtikrintų judesių, iš senų raginių akinių, net ir iš to skėčio pažinau. To paties skėčio, kurį pasiskolinusi, dar maža mergaitė būdama, kartu su seneliais vieną birželio popietę lašnojant lietui ėjau kalvarijas. Šio seno žmogaus (man ir dabar kartais atrodo, kad šis vyras buvo pražilęs dar prieš man gimstant: nuo vaikystės senelių draugijoje jį prisimenu jau bąlančiais plaukais, susiraukšlėjusia rankų oda, jis keistokai kosčiodavo, kai sakydavo kalbą, sveikinimą, raginimą) pavardė buvo
Uogelė. Taip, tai buvo pati nuostabiausia pavardė, kokią tik girdėjau!.. Neprisimenu, kad šį vyrą kas nors būtų vadinęs kitaip, žmonės sakydavo: „Uogelė organizuoja Blaivininkų sąjungos suvažiavimą“; „Pasak Uogelės, valančiukų vėliavoje turėtų plevėsuoti ne tik ąžuolo lapas, bet ir kryžiaus ženklas“; „Uogelė sekmadienį kviečia į savo sodybą, bus vakaronė, vaišės – suneštinės“
ir panašiai.
Uogelė buvo tikras lietuvis, tikras vyras, tikras patriotas. Nesu mačiusi žmogaus, dirbančio daugiau visuomeninių darbų, nei mano senelių draugas. Jis, pensininkas, vadovavo Blaivininkų sąjungai (Sąjūdžio metais tai buvo gan svarbi politinė ir kultūrinė jėga), organizavo piketus ir demonstracijas prie Seimo rūmų (tuomet, kai buvo svarstomi įstatymų dėl alkoholio ir tabako
reklamos pakeitimai), remdavo valančiukų sąskrydžius ir stovyklas, redagavo jų laikraštį, įkūrė tautinių dainų ir šokių ansamblį „Atgaja“ (o gal „Versmė“?), kuriame dainavo ir mano seneliai. Tačiau iš tiesų Uogelė buvo tikrų tikriausias istorikas, daugelį metų tyrinėjęs Vidurio Lietuvos dvarų kultūrą, sovietiniais laikais keliavęs po griaunamas dvarvietes, fotografavęs inventorių, pastatų ansamblius, parkus, rašęs monografijas, kurių jokia valstybinė leidykla nenorėjo leisti (tačiau dabar Uogelės rankraščiai neretai pasitarnauja rengiant tiek privačių, tiek valstybės remiamų dvarų rekonstrukcijų planus, nors už tai, žinoma, jam niekas pinigų nemoka). Uogelė, dirbęs
Vidurio Lietuvos krašto muziejuose, savo sodyboje įkūrė Žalčių muziejų po atviru dangumi. Tuomet jis buvo dar jaunas istorikas, susižavėjęs pagonybės simboliais, piliakalniais, paslaptingais ženklais, įspaustais akmenyse, senovinėmis girnomis, žalčių ir arkliukų figūrėlėmis, išraitytomis kaip saulutės spinduliai liaudies meistrų kryžiuose, ant stogų viršūnių senose sodybose… Uogelė pusę amžiaus tempė į savo namus akmenis, riedulius, girnas, krikštus, dievadirbių skulptūrėles, kubilus, nepailsdamas keliaudavo po gūdžiausius šalies kaimus, užrašinėdavo pasakas, istorijas apie žalčio ir žmogaus draugystę, prietarus, papročius ir apeigas, kurios nyko kartu su paskutiniais mirštančiais senoliais. Jo sodyba ilgainiui tapo panaši į pasakų parką su tvenkiniu, kuriame augo baltosios lelijos. Tarp riedulių ir girnų gyveno ir keli žalčiai. Jie kasryt atšliauždavę palakti pieno iš „dubenėlių“ akmenyse, kuriuos Uogelė buvo radęs kažkokiuose šabakštynuose ir manė, kad jiems –
daugiau nei tūkstantis metų.
Kartą, būdama mokinė, per vasaros atostogas su seneliais keliavau po Lietuvą žiguliu. Dzūkijoje aplankę giminių kapus ir vienkiemius, pasukome į Pažaislio vienuolyną, po to – į atlaidus prie Kryžių kalno (nuo tos dienos savaitę besitęsianti kelionė man jau pradėjo įkyrėti), į Žemaičių Kalvariją, kol galų gale apsigręžėme ir atvykome į Upytę, kurios prieigose ir stovėjo žymioji Uogelės Žalčių sodyba. Apsivilkusi gera trikotažine suknele, nuvarginta tiek vasaros karščių, tiek kasdienių maudynių pakelės upėse ir ežeruose, per savaitę kelionėje spėjusi perskaityti Stendalio „Parmos vienuolyną“, burbėdama išlipau iš žigulio prie dar vieno kvanktelėjusio senelių draugo
namų. Tačiau šie namai, paskutinė ilgos mūsų kelionės stotelė, paliko man giliausią įspūdį… Prisiklausiusi Uogelės ir jo žmonos pasakojimų, prisidainavusi liaudies dainų, prisikirtusi virtų bulvių su rūgpieniu, pradėjau tapyti Žalčių sodybos vidury tyvuliuojantį tvenkinį – svajojau pavirsti undine, lelijos žiedu, na gerai, gal net bjauriai žalsva žaltiene ir čia apsigyventi. Atrodė, ne tik girnos ir ypatingieji akmenys, kurių „dubenėliuose“ telkšojo mažos balutės, prikritusios jazminų žiedų, ne tik medinės žalčių galvutės, kurios kaip tikros kyšojo kiekvienoje sodybos kertėje, ne tik krikštų laukelis, jaukiai boluojantis mėnesienoje, bet ir saulė čia kitaip spindėjo, ir naktį žvaigždės
ryškesnės švietė. Oras buvo prisigėręs kažkokios nuostabios paslapties ir ramybės. Paskutinį mūsų viešnagės vakarą klykdama parbėgau nuo tvenkinio ir paklausiau Uogelės, kodėl jie savo nuostabiame sode neišgaudo žalčių, kurių per daug priviso. Juk čia muziejus, ne zoologijos sodas, šlykštėdamasi tariau. Uogelė man šiltai atsakė, kad žalčiai yra šventi. Kad jų gaudyti ir žudyti negalima. „Seniau žmonės trobose juos laikydavo, jie iš vaikų dubenio pieną lakdavo… vaikai mediniais šaukštais žalčiams per galvutes daužydavo, kai šie per daug išdrąsėdavo!“ Uogelės žmona juokdamasi pridūrė: „Užmušęs žaltį, žmogus netekdavo savo gyvenimo laimės. O mes tą laimę norim prisivilioti.“
Kai tapau panele ir atvažiuodavau pas senelius tik per didžiąsias šventes, labai retai tenueidavau į jų ansamblio koncertėlius (supraskite, tuo metu man rūpėjo didingesni užsiėmimai nei liaudies meno, valančiukų veiklos ar bažnyčių istorijų tyrinėjimas), tad ir apie savo herojų Uogelę ilgai nieko nebuvau girdėjusi. Baigiau mokyklą, pradėjau studijuoti (seneliai vis seno… pardavę sodą, jie vis dar kovojo už blaivios Lietuvos ateitį, auklėjo jaunąją valančiukų kartą ir suko suktinį, nors ir sulėtėjusiais judesiais, jų baigiančiame išmirti ansambliukyje), ir štai vieną vasarą, kai kartu su draugais beviltiškai tinginiavau pajūryje, man kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė į galvą mintis parašyti mažą romaniūkštį, kurį po metų išleido viena leidykla. Spėkite, ko tada man prireikė?.. Ogi Uogelės sukauptos pagoniškų pa sakų apie žaltį bibliotekos!.. Nieko nelaukusi, iš pajūrio nudūmiau į Vidurio Lietuvą, į Upytę.
Nevarginsiu brangiųjų skaitytojų ilgu pasakojimu, kokias nuostabias dienas praleidau Žalčių sodyboje, kurioje kiekvienas augalas, kiekvienas daiktelis buvo surizgęs su visata, graikiškuoju cosmos, eudemonija, ir žmogus buvo visumos, savito perregimo tyrumo, prasmės dalis, kuri gamtos ir žmogaus sukurtame prieglobstyje atsvėrė šiek tiek absurdo, informacinio šlamšto, populiariosios kultūros šiukšlių, postmoderno destrukcinių kliedesių, kurių tuo laiku, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, per daug buvau įsileidusi į savo protą ir sielą. Pamenu, Uogelės tomis dienomis nebuvo namie, jis kartu su kitais blaivininkais (žinoma, ir mano nepailstančiu seneliu) tolimame Lietuvos kaimelyje rentė lauko tualetus, ruošė vietą valančiukų vasaros stovyklai. Sodyboje mane vaišingai priėmė jo žmona. Mudvi kelias dienas knisomės po Uogelės mašinraščius ir rankraščius jo bibliotekoje, ant subraižyto riešutmedžio stalo rašiau kai kurių veikalų konspektus ir dariau fotokopijas (vėliau jų man neprireikė, nes rašiau romaną, o ne mokslinę studiją), klausėmės senų magnetofono juostelių įrašų, vakarais, kai atslūgdavo dienos kaitra, pjaudavome žolę, ravėdavome darželius ir genėdavome rožynus, po to, klausydamosi Klasikos programos, virdavome pienišką sriubą ir valgydavome sūrį su medumi užsigerdamos mėtų arbata. Mano išvažiavimo išvakarėse atsidarėme obuolių vyno butelaitį ir dar kartą susėdome pavėsinėje, apaugusioje laukiniais vijokliais. Ir tą vakarą senoji moteris (ji buvo nužengusi tarsi iš pasakų knygelės: žilais plaukais, susuktais į storą kuodelį, smulkiomis raukšlelėmis, išvagojusiomis baltą veidą, gyvomis mėlynomis
akimis – jos buvo tokios didelės, kad nejučiomis pagalvojau, jog jaunystėje moteris tikriausiai buvo gražuolė, – apsirengusi paprasta drobine suknele, ji kalbėjo taisyklingai, nors kartais išsprūsdavo vienas kitas tarmiškas žodis) papasakojo jos ir Uogelės meilės istoriją…
Tai buvo pasakojimas, vertas plunksnos, ir tikrai talentingesnės nei vargšė kreivoka manoji. Važiuodama iš Upytės namo, vis mąsčiau, ką vakar senoji moteris pasakojo, gal kiek pagražindama, gal ką ir nuo savęs pridurdama. Dar ilgai prisimindavau tą graudžią, mielą ir romantišką istoriją apie jauną merginą, Dumbliabudžio miestelio pradinių klasių mokytoją, kurią buvo pamilęs
mokyklos direktorius, jaunas vyras, vėliau užkariavęs jos širdį ir ranką (tapęs sužadėtiniu). Tai buvo didelė meilė, gilūs jausmai rišo jaunuolius, vyras sekmadieniais savo nauja volga veždavosi brangiąją į koncertus sostinės filharmonijoje, apipildavo saldainiais (deficitine preke!) mylimosios
tėvus ir mažesnius brolius, seseris, jie abu Dumbliabudžio miestelyje subūrė saviveiklos teatrą, rengdavo muzikinius ir literatūrinius vakarus, žodžiu, kurstė šviesų žiburį tamsoje. Miestelėnai tikėjo, kad ši pora išties susilauks Dievo palaimos. Atvykėliai sužadėtiniai ketino po vestuvių įsikurti miestely ir iš savo kuklios pedagogų algos pradėjo statytis mūrinį namuką tarp karstinių
ežeriukų, kurie buvo nusėję visas Dumbliabudžio apylinkes, ruoštis vestuvėms. Jau buvo paskelbti pirmi užsakai bažnyčioje, kai jaunoji sužadėtinė pajuto besilaukianti. Staiga ši istorija daro keistoką, psichologiškai tarsi nemotyvuotą vingį: po mėnesio moteris glaudžiasi jau kitame miestelyje,
Upytėje, dirba kitoje mokykloje… Išsiskyrusi su sužadėtiniu (taip ir nesupratau, ar ji pabėgo, ar jos būsimas vyras ją išvarė…), jaunoji mokytoja buvo pražuvusi mergina, kurios pilve augo nesantuokinis vaikas (anuomet žmonės būtų sakę bjauriau, pirštais badę). Tačiau netikėtai į sceną išėjo ne kas kitas, o… mano nepailstantis herojus Uogelė!.. Tuo laiku jis, senberniams būdingo kvaitulio ir užsispyrimo pagautas, kaip tik buvo pradėjęs tampyti į savo sodybą visokius riedulius, girnas ir dubenėtus akmenis su žalčių, runų ir Grįžulo Ratų žvaigždyno įspaudais, dirbo Upytės krašto muziejuje, lakstė po baigiamus nugriauti dvarus, maištaujančia dvasia rašė vieną savo inventorizacijos veikalų, kuriuos vėliau spausdinti atsisakydavo visos valstybinės leidyklos, ir liūdna mėlynų akių mergina, susimąsčiusi vaikštanti į mokyklą, liejanti ašaras ant bažnyčios klauptų, išbalusi sėdinti ambulatorijos laukiamajame, patraukė šauniojo Uogelės dėmesį. Jiedu buvo vos keletą kartų susitikę, kai Uogelė iš moters lūpų išgirdo jos istoriją ir… pasipiršo. Jiedu susituokė, veikiai gimė mergaitė, kurią, pasak motinos, vyras mylėjo kaip savą. Prabėgus keleriems metams, Uogelė, žmonos padedamas, baigė tvarkyti Žalčių sodybą, mynė valstybinių leidyklų slenksčius norėdamas išleisti savo istorinę studiją, o Upytės mokykloje dirbanti moteris buvo paskirta į direktorės pareigas. Jaunai šeimai pamečiui gimė du sūnūs. „Tai pati laimingiausia
istorija, kokią tik teko girdėti! – sušukau ir paklausiau: – Bet kas jums sutrukdė ištekėti už mergaitės tėvo, jūsų sužadėtinio? Pamilote Uogelę? Kodėl jis pasiryžo jus vesti? Ar vėliau, kai susipykdavote, vyras neprimindavo jūsų „nuodėmės“? Ar jis jums buvo geras?“ Uogelės žmona paslaptingai tylėjo. „Gyvenimas yra paprastesnis, nei kartais tau atrodo, vaikeli“, – pasakė kitą rytmetį mane išlydėdama. Daugiau šios moters nebemačiau.
Prabėgo dar keleri metai. Draugavau su vienu šauniu vaikinu ir, įpusėjus mano studijoms, jis pasipiršo. Keleriais metais vyresnis už mane, jau dirbo, buvau beprotiškai jį įsimylėjusi (iš prigimties esu santūri, net šalta mergina, tad žmogus, šitaip mane uždegęs, mano giliu įsitikinimu, tikrai turėjo tapti šiuo tuo daugiau nei draugu), ir, ant bevardžio piršto pajutusi vėsų baltąjį auksą, negalvodama sutikau būti jo žmona. Mudu kartu praleidome nuostabius sužadėtuvių metus: vasarą keliavome po Europą, baidarėmis apiplaukėme ir dviračiais apvažiavome pusę Lietuvos, kelias savaites kiūtojome Pažaislio vienuolyne (jis skaitė nuotykių romanus, aš rašiau naują romaną), aplankėme senelius jų sodyboje, naktimis skaičiuodavome žvaigždes (ir ne tik), vakarais gerdavome vyną ir, susėdę ant apžėlusio siauruko bėgių, skaitydavome poeziją… Kai atėjo nauji mokslo metai, vėl kibau į studijas, nekantriai laukdavau savaitgalių, susitikdavau išrinktąjį, ir mes vėl kur nors važiuodavome – į dvarus, mažus miestelius, parkus ir sodus šalia medinių bažnyčių, jose išbandydavome vargonus, užeidavome į klebonijas, gydyklas, mineralinių vandenų sanatorijas, muziejus, į draugų susitikimus ir vakarėlius, nukeliaudavome į giminaičių mirties metines ir gimtadienius, vaikų krikštynas ir draugų vestuves… Pavasarį pradėjau rašyti pakvietimus, siūdintis
baltą šilkinę suknelę, nusipirkome vestuvinius žiedus, susiradome kaimo sodybą, kurioje šėlsim laimingiausią savo gyvenimo dieną, rezervavome santuokos sakramento datą Šventosios Uršulės bažnyčioje ir paprašėme vieno choro vadovo (ak, kaip jis maištavo prieš tokią idėją!), kad per
būsimą ceremoniją padiriguotų S. Rachmaninovo Ave Maria. Tą nuostabų pavasarį mudu išsinuomojome mažą butuką senamiestyje, jo laiptai ir stogelis buvo apaugę vijokliais, aš ant palangių pradėjau auginti orchidėjas ir bazi likus. Piršliais pakvietėm senus mūsų šeimos draugus, surinkom pamergių ir pabrolių svitą, man atėjo sesija, slinko lėtai, bet pirmąkart taip lengvai ir
sėkmingai, o artėjančių vestuvių įsivaizduojamas šurmulys žadėjo puikų, saulėtą gyvenimą…
Vieną birželio sekmadienį mudu buvome trumpam užlėkę pas mano tėvus (atrodo, tuomet paskubom įteikiau tėčiui nupiepusią rožę, pasveikinau Tėvo dienos proga), mama mus pamaitino savo firmine pomidorų sriuba su aitriaisiais pipirais, ir kai aš srėbiau ugnies skonio viralą, tėtis pasakė, kad Uogelės (mano jau užmiršto ir apleisto herojaus) šeimoje atsitiko nelaimė. „Du jo sūnūs prieš mėnesį žuvo, pateko į autoavariją.“ Netekau žado. Tėtis sakė, kad Uogelės sūnūs buvo išsilavinę, vienas dėstytojavo universitete, kitas buvo kažkoks biotechnologijų mokslų daktaras. „O kaip dukra? Juk Uogelė dar ir dukrą turėjo?“ – nekantraudama paklausiau. Turėjo, bet ji, dar paauglė būdama, nuskendusi jūroje. „Tai kaip dabar Uogelė gyvena? Vargšė jo žmona…“ – prisiminusi senutę švytinčiom mėlynom akim, kone verkiau. „Jo žmona mirė, – nustebęs tarė tėtis, – juk seneliai prieš metus tau skambino, kvietė į laidotuves. Vėžys.“
Išėjau iš tėvų namų nejausdama žemės po kojomis. Tą vakarą nieko negalėjau imtis, visi daiktai krito iš rankų. Sužadėtinis, supratingai palikęs mane vieną prie savo orchidėjų ir vijoklių, išėjo susitikti su draugais. Tą naktį jis negrįžo. Pirmąkart negrįžo namo. Mano meilė, mano laimė tą naktį
pamiršo, kad turi mane ir mūsų namus!.. Visą naktį prakaito pilama blaškiausi po antklode, o paryčiais pajutau salsvą alkoholio tvaiką prie skruosto. Mudu pradėjome pyktis. Kitą naktį aš negrįžau namo, bet jis man atleido. Paskui jam ėmė skambinti kažkokios merginos. Ėmiau jo nekęsti. Vieną vakarą kartu su senu vaikystės draugu nuėjau į koncertą filharmonijoje ir grįžau
vėlai naktį, tačiau mano sužadėtinis parėjo dar vėliau. Jaučiau, kad mano – kaip ir Uogelės – gyvenimas staiga pradėjo byrėti į šipulius.
Dar po kelių dienų mudu su sužadėtiniu atšaukėme vestuves ir išsiskyrėme. Grįžau gyventi pas tėvus (buvau studentė, vadinasi, nieko neuždirbau, vadinasi, nuolatos gyvenau iš kieno nors nelemtos malonės!..). Po savaitės patyriau persileidimą ir, visus pasiuntusi velniop, iš savo paskutinių santaupų išvykau pailsėti į pigiausius Egėjo jūros pakrančių viešbutukus ir paplūdimius.
Grįžusi išlaikiau paskutinius dėl ligos atidėtus egzaminus, išsivaliau savo vaikystės kambarį tėvų bute, iš garažo išsivariau dviratį, aplipusį voratinkliais. Išsimaudžiau karštoje vonioje, apsivilkau gražiausią suknelę ir patraukiau ten, kur dar tikėjausi rasti kažką, ką seniai užmiršau, ir kas dar
galėjo būti paskutinė susitaikymo ir ramybės viltis suniokotame, kaip tuomet galvojau, mano gyvenime.
Vėl daug rašysiu, prisiekinėjau sau braukdama ašaras, naktimis ir dienomis, parašysiu daug puslapių ir kaip Beatričė, keliaudama per Dangų ir Pragarą, per tą Skaistyklą, kurią tik aš pati susikursiu ar sugalvosiu savo herojams, tapsiu deive, lemiančia jų likimą, ir niekas nebus nepelnytai nuskriaustas ar neteisingai įžeistas, kiekvienas mano novelės ar apsakymo veikėjas bus globojamas šiltų mano rankų, lengvų minčių, ir tas pasaulis, kaip sakydavo Uogelės žmona, nebus sudėtingas, nebus jame absurdo, nevilties ir tuštybės, jis bus lengvas it perregima vakaro migla, nusileidusi ant
senamiesčio bokštų ir terasų, jis bus paprastas it laukinio vijoklio ūglys, jis bus geras ir be nuodėmės!.. Ir daug keliausiu tiek po platųjį pasaulį, tiek po mūsų mažytę šalį, pavargsiu kaip šuo, kuris lekuoja kelio dulkėse, pavargsiu taip, kad kiekviena stotelė prie garuojančio plento ar kaimo žvyrkelio, kiekvienas suoliukas ar paupys, kuriame atsidarysiu arbatos termosą ir sausainių pakelį, bus man tobulo atokvėpio, ramios laimės vieta, kur prasidės tikrasis gyvenimas, kurio nebegaubs jokio svetimo šešėlis, jokio mylimo apkabinimas, jokia kita prasmė, tik manoji, tik mano vienos drąsa ir skausmas būti ir nesustoti, iki galo, iki galo išragauti kartybių taurę, iki dugno, ir niekaip kitaip… Kiekvienas skveras, fontanas, kuriame braidysiu, kiekviena kavinė bet kuriame miestelyje, visi bažnyčių bokštai, kuriuos pamatysiu mindama dviratį kalvotu vieškeliu, visi parkeliai su keistomis skulptūrėlėmis taps man brangiausiais namais. Kiekvienas žmogus, it sugėrovas šyptelėjęs parduotuvėje prie alaus ar vyno lentynų, pyptelėjęs iš seno džipo ar tiesiog pjaudamas žolę savo sodyboje gūdžiose Vidurio Lietuvos platybėse, įdėmiau pažvelgęs ir pasisveikinęs, kad ir pakelės arkliaganys, iššiepęs pajuodusius dantis ir šaldęs alų upėje, kiekvienas gyvas padaras, pažįstamas ir svetimas, taps artimas, savas ir mielas… Su kiekvienu pasisveikinsiu, kiekvienam
šyptelsiu ar linktelsiu galvą – šiuose veiksmuose slypės pats paprasčiausias apsikeitimas tuo visuotiniu džiaugsmu, kurį mums teikia laimė čia būti ir gyventi per amžių amžius… O tada ateis ruduo, vėl prasidės darbai ir mokslai, į kuriuos kibsiu kaip išbadėjusi vilkė; kiekvienas rytmetys,
nušvitęs rudens spalvomis, apšerkšnijęs žiemos ledine tamsa ar vėl suspindėjęs srūvančiais polaidžio vandenimis, atneš tik bundančios dienos džiaugsmą, ilgesį to, kas dar neįvyko, atneš ne trapią akimirkos laimę, bet gyvą žinojimą, kad visur ir viskas yra prisigėrę prasmės ir gyvybės…
Taip mąsčiau šį paskutinį birželio sekmadienį, šį vienintelį ir neapsakomą vakarą, kai man atsivėrė mano laisvė kaip brangiausia dovana, kaip geriausia gyvenimo privilegija; įėjau į vėsią bažnyčią taip nerūpestingai, tarytum būčiau vėjo šuoras, lengvas debesėlis. Choralininkai jau baigė giedoti Introitus. Jų rami vienbalsė monodija – ataidėdama ir vėl nutildama – it dūmas raitėsi paskliautėse. Lėtai priėjau prie suolo Apaštalų pusėje ir ant jo numečiau rankinę. Bažnyčia buvo pustuštė, mišias aukojo jaunas šviesiaplaukis kunigas, pas kurį prieš Velykas (o gal Vėlines?) buvau išpažinties. Klapčiukai smilkė altorių, zakristijonas kosčiojo (matyt, nuo liturginių smilkalų jam paūmėdavo astma), visi klaupėmės ir mušėmės į krūtines už savo kaltybes didžiąsias, paskui vėl stojomės, klausėmės Dievo žodžio, Šventojo Rašto aiškinimo ir choralo antifonų…
Mišios buvo jau beveik įpusėjusios, kai pastebėjau ant to paties suolo sėdintį seną žmogų. Tai buvo žilaplaukis, praplikęs vyras, apsiavęs juodus batus, apsimovęs tamsiai žalias kelnes, juodu švarku, senais raginiais akiniais; ant suolo atkaltės čežėjo maišelis, kuriuo vyras buvo apvyniojęs skėtį. Galbūt tas maišelio čežėjimas, nederantis prie dieviškų choralo balsų pustuštėje bažnyčioje, ir pažadino mane iš ramaus svaigulio ir kontempliacijos – tas paprastas šiurėjimas, toks buitinis, kasdienis garsas, kurį išgirsti, kai vynioja parduotuvėje duoną ar sveria sausainius, ar neša šiukšles į konteinerį, dabar retsykiais sudrumsdavo mano sąmonę ir versdavo atsigręžti į tylos drumstėją. Vyras į mane nė karto nebuvo atsisukęs, jo žalias skėtis, kurį jis tai vyniodavo į maišelį, tai padėdavo ant suolo, buvo senas ir sudriskęs.
Ir tuomet, galbūt jau trečią kartą atsigręžusi į suolo draugą, pažinau jį, ir lengvas virpulys perbėgo mano kūnu. Iš vyriškio plačios kaktos, išvagotos horizontaliomis raukšlėmis, žalsvų ir pavandenijusių akių, iš kumpos, išdidžios it romėnų senatoriaus nosies, kietai sučiauptų lūpų, iš lėtų, kiek neužtikrintų judesių, drebančių nuo senatvės rankų, iš senų raginių akinių, net ir iš žaliojo skėčio pažinau. To paties skėčio, kurį pasiskolinusi, dar maža mergaitė būdama, kartu su seneliais kadaise lašnojant lietui ėjau kalvarijas.
Uogelė man tuomet sakė, kad Kryžiaus kelias einamas meldžiantis ir prašant Dievo išpildyti kokį nors didelį ir svarbų norą. „Dieve, padėk man užaugti geru žmogumi“, – prisimenu, prašydavau, kai buvau pradinukė. „Dieve, prašau, palaimink mano brandos egzaminus“, „Dieve, padėk įstoti“, „Mergele Marija, suteik laimę sutikti mylimą žmogų“, – vėliau melsdavau. Uogelė, atrodė, įdėmiai klausė mišių, tačiau jo rankos vis čežino maišelį. Ir kodėl jis skėtį nešioja maišelyje? Iš kur kilo šis įprotis?.. Gal kadaise jis, jaunas vyras, per mišias bijodavo aplašinti šalia klūpančių mergaičių sijonus ir basutes?.. Gal jį šitaip vynioti skėtį, spėliojau, išmokė žmona, gal ji manė, kad įvynioto daikto užuomarša vyras nepaliks autobusų stotyse, valančiukų stovyklose, mitinguose prie Seimo rūmų ar bažnyčiose?.. O gal tas skėčio nešiojimasis maišelyje – tai tik bandymas sukurti šiokią tokią tvarką, harmoniją, mažą prasmę savo išdegusiame, išdraskytame pasaulyje, kuriame
visi daiktai turi ypatingą vertę ir privalo būti saugomi? Išorinė tvarka sukuria dvasinę pusiausvyrą?.. Išorinė tvarka leidžia išvengti vidinės beprotybės?..
Mišios ėjo į pabaigą. Mes buvome palaiminti, choras džiaugsmingai užgiedojo paskutinę giesmę – Salve Regina. Giedojau kartu su visais. Uogelė persižegnojo ir lėtai patraukė durų link.
Kada vėl jį pamatysiu? Norėjau pulti, apkabinti jį, pažvelgti jam į akis ir paklausti, kaip jis išgyveno visa tai, norėjau it iš šaltinio versmės atsigerti jo ramybės, stoiškumo, jo tikėjimo. Norėjau šaukti iš liūdesio ir kartėlio!..
Tačiau likau stovėti vietoje. Žmonės lėtai slinko iš bažnyčios, zakristijonas gesino žvakes, į navas tvino vakaro šešėliai. Po valandėlės prie manęs pribėgo dvi mano draugės, giedojusios chore, ir mes kartu nuėjome į kavinę valgyti ledų.