Proza

Audronė Girdzijauskaitė. Žiemos, vasaros ir kiti universitetai

2017 m. Nr. 8–9

Atsiminimų romano fragmentas

Režisūros pamokos

Antrojo kurso antrajame semestre mums buvo leista, pasirinkus vieną režisūros kursų, lankyti ir stebėti to režisieriaus profesinius užsiėmimus. Aš nedvejodama pasirinkau Nikolajaus Gorčakovo vadovaujamą kursą. Jis buvo Konstantino Stanislavskio ir Jevgenijaus Vachtangovo mokinys, pastarojo III-iosios Maskvos dailės teatro studijos auklėtinis, Vachtangovo spektaklių, įžymiosios „Princesės Turandot“, dalyvis, vėliau – Maskvos dailės teatro aktorius ir režisierius. Apie abu savo mokytojus parašė puikias knygas. Pagalvojau, kad galėsiu iš pirmų lūpų sužinoti daug įdomaus. Man labai svarbu buvo ir tai, kad, būdama neakivaizdininkė, aš galėjau reguliariai lankyti užsiėmimus, taip pat ir kai kurių man įdomių dėstytojų paskaitas. Tokiu būdu palaikiau stacionaro studijų režimą. Beje, tame kurse mokėsi mūsiškis Vytautas Čibiras, nujaučiau, kad jame studijuos ir bibliotekoje andai sutiktas paslaptingasis nepažįstamasis. Kai pirmą kartą atidariau auditorijos duris ir pasiprašiau į laisvuosius klausytojus, pamačiau šonu į mane sėdintį nepažįstamąjį nunarinta galva. Lyg žaibas pervėrė jo staigus žalias žvilgsnis. O Gorčakovas mane maloniai priėmė. Tas vakaras (užsiėmimai prasidėdavo ketvirtą po pietų ir kartais trukdavo iki vienuoliktos valandos vakaro) nulėmė visą mano profesinę ir asmeninę ateitį. Suvokiau, kad režisūrai priklauso teatro ateitis, neperpratęs šios profesijos niekuomet iš esmės nesuprasi teatro, neįspėsi spektaklio užgimimo, jo brendimo ir atsiradimo paslapties. Kalbėdamas apie Stanislavskio ar Vachtangovo atradimus, pasiaukojimą teatrui, eksperimentus ir darbą su dailininkais, Gorčakovas didelį dėmesį skyrė režisieriaus profesijai, teatro etikai ir tam, kaip kiekvienas gali save tobulinti. „Reikia matyti plačiau, nei akys aprėpia, reikia matyti viską, pastebėti ir tai, kas anoj pusėj gatvės vyksta. Įsidėmėti pardavėjų, padavėjų, vairuotojų veidus, jų kalbos manierą, įsiminti tramvajaus vairuotojo pozą… Viso to jums gyvenime prireiks.“ Tokios kalbos pirmuosiuose kursuose darė didelį įspūdį, vienijo mus, pradėjusius studijuoti scenos meną, skatino stebėti ir pažinti gyvenimą…

Tuo metu Gorčakovas, senstantis gražuolis, artėjo prie šešiasdešimties. Jis išradingai analizuodavo dramos kūrinį ir mokė perprasti jo žanrą ir stilių, kuriuos scenoje turėjo išreikšti personažo charakteris, mizanscenos, tempo ritmas, vaidybos ir kalbėjimo būdas. Įdomiai ir su humoru pasakodavo apie teatro praeitį, apie buvusius kolegas ir mokytojus. Pamenu vieną užduotį – sukurti mizansceną su keliolika žmonių, kuriems labai šalta, nes jie, – regis, kaliniai? – žiemą pusnuogiai išvaryti į lauką beveik neapsirengę. Visi sukom galvas, siūlėm nevykusius banalius variantus, tada jis pasakė: „Надо учиться у пчел. Они все знают…“¹ Ir patarė etiudo dalyviams stipriai susiglausti, kiekvienam stengtis patekti į to kamuolio vidurį, kur šilčiausia. Aš neiškenčiau ir pasigyriau, kad skaičiau Maeterlincko knygą apie bites. Jis kilstelėjo tankius žilus antakius: „Ką jūs sakot?! Tai puiku! Aš ją irgi skaičiau.“ Gorčakovas skleidė žavesį, bet jame jau buvo kažkas konservatyvaus, mes jautėm, kad jis nebegali atsiplėšti nuo šaknų ir tarsi nedrįsta žengti į priekį. Gyveno praeitimi. Vis dažniau jį pavaduodavo asistentas – negabus, neįdomus žmogus, buvęs komjaunimo komiteto veikėjas. Kurse tvyrojo nepasitenkinimas, brendo krizė. Ją išsprendė pats gyvenimas: 1958-ųjų vasarą, maudydamasis Rusijos Pietų pajūryje, Džubgoje, su savo jauna žmona, Gorčakovas užspringo banga ir mirė čia pat prie kranto. Tai buvo simboliška. Juk net nepasakysi, kad paskendo…

Kiti universitetai

Režisūros kursas susirinko nedidelis ir draugiškas, jame buvo keletas žmonių, anksčiau studijavusių kitur, daugiausia – literatūrą, o kai kurie jau buvo paragavę mokslų kitose teatrinėse mokyklose. Tarp jų – dosni atlapaširdė Tania Glagoleva, rimti ir brandūs Piotras Fomenko, Feliksas Bermanas iš Odesos, taip pat ir mūsiškis Vytautas Čibiras, jau apšilęs kojas Vilniaus konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Kiti – dar žali, jauni, gana uždari, nes ir nebuvo ko atverti. Tai žavus, į miklų beždžioniuką panašus dagestanietis Ramzesas Džabrailovas, vėliau tapęs žinomu charakteriniu teatro ir kino aktoriumi; mums visiems imponavę muzikalūs, pietietiškai guvūs ir žavūs albanai Misto, italu save laikęs Piro ir kiek vyresnė jausminga naivuolė didžiaakė Drita, kuklus ir inteligentiškas kinas Ge Žu Ju. Jis buvo toks tyras ir sąžiningas, kad statydamas savo režisūrinį etiudą apie žmogų, stoties perone valgantį pietus, didžiausiai visų nuostabai atsinešė tikrų virtų makaronų! Va čia tai gyvas socrealizmo pavyzdys! Po peržiūros jo makaronus suvalgėm. Įspūdingai atrodė aukšta, stambi, į profesionalią irkluotoją panaši blondinė Tamara; kai vaidino virėją Mav-

rušą „Tarelkino mirtyje“, ja tarsi medžio kamienu į viršų ropšdavosi mažiukas Ramzesas, genialiai vaidinęs Tarelkiną. Žiūrovai plyšdavo juoku. Bendravimas su kiekvienu kurso bičiuliu dovanodavo vis kitokių patirčių. Albanai nesiskyrė su gitara, darniai dainavo savas ir sentimentalokas itališkas dainas iš kino filmų; visi jie puikiai, jautriai vaidino (su stipriu ir labai mielu akcentu) Andrejaus Gončarovo spektaklyje „Vaizdas nuo tilto“ GITIS’o teatre. Ge Žu Ju buvo labai uždaras. Jis niekam, išskyrus Čibirą, nepasakė net apie savo sūnelio mirtį; man paslaptį atskleidęs Vytautas papasakojo, kad Ge su mylimąja gyveno skirtinguose vyrų ir moterų bendrabučiuose. Studentams negalima buvo susilaukti vaikų, bet jie susituokė ir labai džiaugėsi pirmagimiu, juo labiau kad daugiau vaikų ir negalėjo turėti, juk kinų valdžia griežtai reguliavo gimstamumą. Kai vaikelis netikėtai susirgo ir mirė, kinų ambasada nesuteikė galimybės vykti į laidotuves – esą būtų per brangu… Priėjau prie Ge koridoriuje ir netardama nė žodžio paglosčiau jo juodus žvilgančius plaukus. Mes visi buvom tokie sukaustyti draudimų ir įtarinėjimų, kad niekas jam viešai net užuojautos nepareiškė. Gėda ir prisiminti.

Tania Glagoleva

Tania Glagoleva man visuomet asocijuojasi pirmiausia su užmiesčiu, ir tik paskui su pomėgiu daug ir chaotiškai skaityti, o iš bibliotekos pasiimtas knygas tampytis glėbyje. Knygos slysdavo, krisdavo iš rankų, ji lenkdavosi jų susirinkti, o jos vėl krisdavo… Kartą vėlų vakarą po užsiėmimų lydėjau ją namo, ėjom per tiltą ir aš susikivirčijau su girtais chuliganais, kurie sekė iš paskos ir siaubingai keikėsi, tyčiojosi iš mūsų. Kai Tania išgirdo, kad jie mane žada numesti nuo tilto, ir jau prispaudė prie turėklo, ji garsiai sukliko ir krito aukštielninka ant žemės. Aš jau buvau spėjusi pamatyti juodą properšą kovo upės lede. Tania gulėjo kaip numirusi, jos knygos – pažirusios po šlapią asfaltą, ir tai išgąsdino niekadėjus: jie pabėgo. „Kas tau?!“ – paklausiau pasilenkusi prie Tanios, o ji, rinkdama nuo žemės savo sumirkusį turtą, nusijuokė: „Aš tyčia. Kad tave išgelbėčiau.“

Tania buvo nuoširdi ir dosni, dažnai kviesdavosi draugus į savo vasarvietę Firsanovkoje. Maskvą supo nuostabios gyvenvietės, vasarvietės, rusų vadinamos „dačia“ – šį žodį kalbininkai kildina iš „дать“ – duoti, Rusijoje „dačios“ turi savo istoriją. Dar caro laikais geriems valdininkams buvo skiriamas žemės sklypelis poilsiavietės statybai. Ne tik žodis, bet ir pats reiškinys tapo tradicija. Sovietmečiu „dačias“ turbūt skirdavo nusipelniusiems, ištikimiems, o vėliau jos pavirto daržų sklypeliais, kuriuose žmogus, lyg šuo būdoje, galėjo pasislėpti nuo lietaus ar spiginančios saulės tik sandėliuke, suręstame iš vogtų lentų, ar menkoje pašiūrėje iš kelių lentinių dėžių. Šitų skurdžių sklypelių nepuošė nei namai, nei pavėsingi medžiai – čia, kaip patys rusai sako, nebuvo „ни кола ни двора“². O seniau tos gyvenvietės buvo susijusios su įžymiais rusų kultūros žmonėmis: Malachovas – su Čechovu; Peredelkinas – su Pasternaku, Čiukovskiu; Tarusa – su Paustovskiu (dabar ten stovi Belos Achmadulinos paminklas, sukurtas jos vyro Boriso Meserero); Šachmatove vasarodavo Aleksandras Blokas, Nikolinoj Goroj – Michailas Bulgakovas, Maksimilianas Vološinas…

Tas vietas retsykiais aplankydavome. Žiemą kartais visai dienai išvykdavome slidinėti. Nepamenu, kur ir ką ten valgydavom ir ar valgydavom apskritai. Apie maistą niekas nešnekėdavo; kaip ir apie pinigus. O vasarą, ištrūkę iš karšto birželio glėbio, kai asfaltuoti šaligatviai imdavo tirpti ir mūsų „špilkos“ negailestingai smigdavo į juodą košę, tarp egzaminų mėgdavom pasiganyti draugų vasarvietėse.

Ūksmingoje senoviškoje Tanios Glagolevos tėvų „dačioj“ stovėjo nuo laiko ir drėgmės pajuodęs medinis namas su kukliomis mansardomis antrajame aukšte; ten nakvodavo jaunimas, o tėvai labiau mėgo pirmąjį aukštą, kuriame buvo virtuvė su kokline malkomis kūrenama plyta, gana erdvus kambarys, vadinamas svetaine, ir nedidelis tėvų miegamasis. Tanios sode, dar abiem tėvams, mokytojams, gyviems esant, augo obelys ir vaiskrūmiai. Kartais jie duodavo nemažą derlių, kurį rudenį drauge su Tania važiuodavom padėti nurinkti. Už namo buvo dvi skurdokos lysvės; vienoje kartais prisirpdavo nedidelių, bet saldžių braškių, kitoje užaugdavo visai neprasti pomidorų ir prieskoninių žolių. Tenai sužinojau, kad pomidorus galima kepti kartu su bulvėmis ar prie kotletų.

Po medžiais, vakarų pusėje, stovėjo šiek tiek pakelta nuo žemės apvali pavėsinė. Rusai tokį statinį vadina „besedka“, nuo žodžio „беседа“ – pokalbis. Iš jos matydavai kintantį vakaro peizažą – žalias kalveles, toliau vingiuojantį kelią, retkarčiais išgirsdavai tolimą „električkos“ signalą. Mėgstamiausia vieta karštą dieną būdavo „besedkoj“; čia po darbų gerdavom arbatą su ką tik išvirta skysta braškių ar agrastų uogiene ir, aišku, kalbėdavomės. Tėvukas senu įpročiu vartydavo laikraščius, Tanios mama klausinėdavo apie mūsų studijas – jai viskas buvo įdomu. Miegodavom su Tania ir jos sūneliu Kolia mansardoj, senose medinėse lovose, kurios kvepėjo drėgme, dilgėlėm ir mėtom – žoles klodavom ant palangių ir ant grindų nuo uodų apsiginti. Šviesai užgesus, imdavo krebždėti pelės, už medinės sienos bruzdėdavo žiurkės. Aš jų labai bijojau, bet nuovargio ir gryno oro nugalėta pamažu panirdavau į palaimingą miegą.

Feliksas Bermanas

Per Tanią ir Feliksą Bermaną atsivėrė naujos pažintys. Dar vieni universitetai. Feliksas kviesdavosi mane į uždarą savo draugų odesiečių, dirbančių ir gyvenančių Maskvoje, kompaniją, kurioje moterys paprastai nesilankydavo. Feliksas su skirtingų profesijų draugais – teisininkas, du gydytojai, inžinierius ir muzikantas (jų būdavo ir daugiau) – susitikdavo kartą per mėnesį pasidalinti savo profesijos naujovėmis, glaustai papasakoti naujas patirtis. Susitikimų vieta keisdavosi. Vieną birželio vakarą su Feliksu važiavom „električka“ į tolimą vasarvietę, į jo draugo „dačią“. Paprastai vyrai kurio nors bute susėsdavo prie stalo ir prasidėdavo rimčiausias „seminaras“. Vienas pasakodavo, kiti įdėmiai klausydavosi, paskui tik klausinėdavo. Mano vieta būdavo antrojoje eilėje, ant sofos. Ir tik po „rimtosios“ dalies mane pakviesdavo prie stalo. Vaišės būdavo vyriškos, kuklios, dažniausiai – silkė, agurkai, duona ir degtinėlė. Čia, kaip ir kitose žydų kompanijose, vaišindavosi, pasakodavo sąmojingus žydiškus ir „armianskoje radio“ anekdotus, bet niekuomet negirtuokliaudavo. Su Felikso draugais būdavo paprasta ir labai įdomu, mintyse praminiau juos „enciklopedistais“. Kokia puiki mokykla, kokie netikėti žinių klodai atsiverdavo jų besiklausant. Bet nuostabiausias man atrodė jų poreikis dalintis!

Feliksas man simpatizavo ir to neslėpė. Kartą per didžiąją pertrauką sėdėjom ant ilgo balto suolo bulvare, švietė saulė, ir jis planavo ateitį, piešė savo būsimo teatro viziją, pasakojo, kokį kurs repertuarą, kaip bendraus su aktoriais. Kaip tik-

ras žydas, samprotavo išmintingai, racionaliai. Paskui netikėtai nukreipė kalbą į šeimą, sakė norįs pastovumo, vaikų. „Выходи за меня замуж, нарожаем детей, буду много работать, все будут сыты“³. Kai priminiau jam Piotrą, trumpai mestelėjo: „Он все равно тебя оставит, а я – нет“⁴. Bandžiau paaiškinti, kad tai neįmanoma, nes jo nemyliu, o jis atsakė, kad meilė ateina būnant kartu. Ir kad tokių galingų ir seksualių vyrų kaip Piotras ir jis – iš viso reta… Esą man verta pagalvoti. Man nepatiko, kad tokiomis jautriomis temomis jis kalba taip dalykiškai. Tąkart pokalbis nutrūko, grįžom į institutą. Bet netrukus vėl pasitaikė proga susitikti. Tania Glagoleva pakvietė Piotrą ir mus abu į savo sūnelio Koliuškos krikštynas kaime netoli Maskvos, cerkviukėje, kur, pasakota, buvo krikštytas Michailas Lermontovas. Važiavom su Feliksu „električka“, o išlipę turėjom kelis kilometrus eiti pėsčiomis. Piotras, kaip krikštatėvis, ten buvo nuvykęs anksčiau. O mes su Feliksu kirtom nemažą beržų giraitę, kurios pakraščiais kerojo kuplios žydinčios ievos, paskui išėjom į platų lauką. Birželio pieva žydėjo ir svaigino kvapais, pažeme skraidė bitės. Priskynėm margą puokštę Taniai, surišom ją žolėmis. Stambaus sudėjimo Feliksas, mačiau, pavargo, nosine šluostėsi suprakaitavusią plikę, pro saulės išdegintus ir ištrupėjusius jo dryžuotų trikotažinių marškinėlių mėlynus ruoželius ant krūtinės ir nugaros juokingai styrojo juodi garbanoti plaukai. Į kup-

ranugario panašios jo akys atrodė liūdnos. Tada jis vėl dalykiškai bandė kalbėti apie savo jausmus, klausė, ar apmąsčiau jo pasiūlymą. Pasakiau, kad to pasiūlymo nepriėmiau labai rimtai. Bet štai tolumoje pasirodė balta cerkviukė, ir mes paspartinom žingsnį. Spėjom tik į krikšto apeigų pabaigą. Nejaunas pakumpęs šventikas į mus net nepažvelgė, skubėjo, gal nenorėjo liudininkų. Cerkviukės duris užrakino dideliu aprūdijusiu raktu, murmtelėjo atsisveikindamas ir nuskuodė per lauką šluodamas žemę ilgais skvernais. Tanios vyras nufotografavo Piotrą su Koliuška ant rankų. Balta megzta vaikiuko kepuraitė buvo papuošta laukine gėlyte. Bet nespalvotos nuotraukos fone matyti tik cerkviukės siena, ne visas vaizdas… Bijojo įamžinti šitą įvykį?

Po kelių metų, jau baigus institutą, Feliksas netikėtai, neperspėjęs atvyko į Vilnių. Paskambino telefonu iš miesto, pasakė norėsiąs susitikti su manimi, paskui – su Vytu Čibiru, eisiąs pas jį į teatrą. Pakviečiau jį į „Neringą“, ten papasakojau apie Vilniaus gyvenimą, klausinėjau, kaip jam sekasi. Prisipažino savo teatro neturįs, spektaklius statąs įvairiuose miestuose kaip režisierius keliauninkas. Paklausiau, ar nesunku kaskart pradėti darbą svetimame kolektyve, su nepažįstamais aktoriais, bet jis paaiškino, kad viskas paprastai eina sklandžiai: jis sudaro griežtą repeticijų tvarkaraštį, kartais net su scenų pavadinimais, nurodo tikslią peržiūros ir premjeros datą ir pradeda tvarkingai dirbti. Be problemų… Nuo jo dvelkė šalčiu ir vienatve. Jis jau nebetroško turėti savo teatro, ėjo pramintu taku, protu tvarkydamas savo gyvenimą. Ko atvažiavo į Vilnių – taip ir liko neaišku. Gal norėjo rasti darbą kuriame nors teatre, nes teiravosi, ar gerai pažįstu Rusų teatro vadovybę, o gal jam rūpėjo aplankyti su žydais susijusias vietas, nes išėjus iš kavinės paprašė palydėti jį iki sinagogos. Ten ir atsisveikinom.

Vizitas į Vilnių

Prieš akis iškyla ir dar vienas įvykis: norėdama artimiau susidraugauti ir parodyti Lietuvą, visą režisūros kursą pasikviečiau į Vilnių, į savo gimtadienį. Žinojau, kad ir didelį būrį kaip nors priimsim, juo labiau kad man padėjo Čibiras. Su Vytu jau buvom Vilniuje, kai sužinojome, kad atvyksta tik trys personos – albanai Misto ir Piro ir Ge Žu Ju. Pasitikom juos oro uoste, nutarėm važiuoti tiesiai pas mane pietų. Autobuse iš karto pajutom didžiulį susidomėjimą – juk į Vilnių jokių užsieniečių neatvykdavo, o ypač – kinų. Vytas nutarė pagloboti svečius, su savo tėvais, mokytojais supažindinti ir mylimąjį Žvėryną aprodyti… O jis tikrai buvo ne tik puikus gidas, bet ir talentingas pasakorius. Kitą rytą sutarėm susitikti Žvėryne ir keliauti į Vingio parką. Tačiau pėsčiųjų tiltas iš Žvėryno dar nebuvo baigtas statyti, juodavo tik jo griaučiai. Kai drąsuolis, pasipuikuoti mėgstantis Piro užsiropštė ant slidaus, apšalusio turėklo ir pareiškė galįs juo pereiti upę, Čibiras net supyko: „Lipk žemėn, aš noriu, kad grįžtum į Maskvą!“

Tą dieną daug vaikščiojom po Vingio parką ir po senamiestį. Mūsų svečiai stebėjosi – kokios skirtingos kultūros čia sugyvena! Vakare atšventėm mano gimtadienį. Be svečių atvykėlių, prie stalo sėdėjo mūsų šeima ir kelios artimiausios mano draugės. Tėvas su svečių „choru“, dainuojančiu foninį „umfa, umfa“, užtraukė japoniškos dainos imitaciją, o mūsų Ge nutarė padainuoti ištrauką iš klasikinės Pekino operos. Ištrauka buvo labai ilga, skambėjo neįprastai, nes jis dainavo falcetu, kaip reikalauja kinų tradicija, ir aš mačiau, kad mano draugės springsta juoku iki ašarų, o mama pešioja nosinaitę… Įdomiausia tai, kad jau po poros metų būtent su kinais ir albanais visos draugystės Sovietų Sąjungoj baigėsi, – buvo kaip kirviu nukirstos!

Andrejus Gončarovas

Į Gorčakovo vietą rudenį atėjo gražus ir energingas, karšto temperamento ir reiklus keturiasdešimtmetis Andrejus Gončarovas kare sužeista ranka. Gončarovas buvo talentingas Gorčakovo mokinys, pilna galva naujų sumanymų. Bet tuo metu jis dirbo sustabarėjusiame Maskvos dramos teatre ir tikriausiai vylėsi savo kurse su jaunais aktoriais ir režisieriais įkūnyti puoselėtas vizijas. Spektaklius su studentais kūrė itin kruopščiai, skatino jų vaizduotę, atverdamas psichologinius personažų santykių niuansus, ir reikalavo tikslumo. Milžiniškas Gončarovo temperamentas neleisdavo jam per viešas studentų peržiūras ramiai tų spektaklių stebėti, ir jis dėl viso pikto, kad įniršęs nenutrauktų vaidinimo, išeidavo į kiemą ir nervingai vaikštinėdavo palei sodelio tvorą pirmyn ir atgal keistai mojuodamas rankom, lyg diriguotų, permainingas nuotaikas reikšdamas grimasomis, kažką mykdamas ir kartodamas spektaklio tekstus. Tą jo savybę visi žinojo… Institute jis nestatė vienadienių ir populiarių sovietinių pjesių, orientavosi į gero skonio dramaturgiją, – dažniausiai klasiką, kitaip ir daug giliau aktualią. Domėjosi ir Vakarų dramaturgais. Vadovavo režisūros kursui, bendradarbiavo su muzikinės komedijos kursu (keistai dabar skamba toks pavadinimas), tad spektaklius statydavo su abiejų kursų studentais. Manė, kad aktorius turi mokėti viską. Statydamas Arthuro Millerio „Vaizdą nuo tilto“, o vėliau – su muzikiniu kursu – ir George’o Gershwino „Porgį ir Besę“, jis sukūrė „internacionalinį“ spektaklį, kuriame dalyvavo visi užsieniečiai. Beje, šį spektaklį rodė ir savo teatro scenoje. Jam atėjus iš esmės pasikeitė kurso nuotaika, pasikeitė repetuojamų kūrinių pobūdis ir darbo ritmai. Vietoj sovietinių pjesių vis dažniau rinktasi ištraukos iš Dickenso, Fitzgeraldo, Brechto, Hemingway’aus kūrinių. Diplomui statėme „Vaizdą nuo tilto“ ir Aleksandro Suchovo-Kobylino „Tarelkino mirtį“. Psichologinė vaidyba čia buvo kryžminama su grotesku, iš spektaklio tryško piktos satyros energija, jame galėjai nujausti didelę Mejerholdo režisūrinio metodo įtaką. O repetuojant „Porgį ir Besę“ muzika liejosi per kraštus, koncertmeisteris prie fortepijono per pertraukas nesivaržydavo laisvai padžiazuoti… Atpažinau jo grojamą dar Vilniuje per Tėvo kabinete stovėjusį gremėzdišką, gero garso latvišką radioaparatą „Festivals“ nugirstą svinguojantį Elingtono motyvą… Atmosfera repeticijų saliukėje buvo pritvinkusi naujovių ir vilties. Gal ir meilės garų. Sodelyje visi niūniavo ir švilpavo Gershwino arijų melodijas. Bet oficioziniai Maskvos laikraščiai teberašė, kad džiazas – „музыка диких“ (laukinių muzika). Inteligentų sluoksniuose brendo maištas prieš tokias nesąmones.

Visi trys Gončarovo spektakliai (savo asistentu jis ne kartą pasirinko Piotrą) pateko į GITIS’o aukso fondą. Į gitisiečių egzaminus pradėjo rinktis žmonės iš kitų institutų, aktorių draugai; tai buvo neįprasta; svečiai tiesiog netilpo salėje. Pradėta kalbėti apie būtinybę steigti Mokomąjį teatrą, kuriame studentai galėtų repetuoti, rengti spektaklius, kviestis publiką. Tai buvo didžiulė naujovė. Žingsnis į pasaulį, į dialogą, išsivadavimas iš „cecho“ uždarumo. Netrukus tokios patalpos atsirado Kazickij skersgatvyje, Tverskajos prieigose, netoli įžymiosios Jelisejevo parduotuvės… Įdomiausia tai, kad jose kadaise buvo įsikūręs įžymusis Nikitos Balijevo kabarė teatras „Šikšnosparnis“, padaręs įtakos mūsiškiam tarpukario Antano Sutkaus „Vilkolakiui“.

Piotro novelė

Sunkiausia kalbėti apie Piotrą. Ketinantį jį charakterizuoti jis tarsi vedžioja už nosies ir rodo vis kitokį savo permainingą veidą. Apie save pasakodavo santūriai, lakoniškai, lyg nenoriai, ir tie pasakojimai kartais atrodė išgalvoti, prieštaringi. Iš viso nemėgo daug kalbėti. Jį suprasti turėjai iš žvilgsnio, iš intonacijos, iš menkiausio gesto ar net nutylėjimo. Ypač nemėgo postringauti apie meną. Savo tikrųjų vertybių afišuoti nemėgo, nors jam reikėjo, kad jį matytų, įvertintų, stebėtųsi. Užtat tam tikra ekstravagancija, ekscentriški poelgiai, pradžioj man visiškai nesuprantami, jam buvo labai būdingi. Tarsi ginklas ir skydas.

Jis mėgo dėvėti pastelinių tonų drabužius, neišsiskirti. Rengtis anais laikais taip, kaip nori, nebuvo paprasta. Bet jo stilių greitai perpratau. Santūrus, vyriškas ir natūraliai elegantiškas. Laikai buvo sunkūs, parduotuvėse beveik nieko nerasdavom. Neturėjo jis ir už ką pirkti. Apsiėjo be angliško klasikinio kostiumo, nešiojo nežinia iš kur gautą nuostabią milinę amerikiečio kario striukę; laisvą, sportinio stiliaus, su daugybe kišenių, su megztais rankogaliais ir apykakle, chaki spalvos. Tiko ir pavasariui, ir rudeniui. Vieną kitą įdomesnį drabužį jam turbūt kartais gaudavo motina, anuomet dirbusi vertėja Užsienio reikalų ministerijoje. Avėjo Piotras odinius batus, visuomet švarius ir pakaustytus madingais geležiukais, kad užkulnis ilgiau nenudiltų. Jie įspūdingai kaukšėjo. Visuomet nešiojosi švarią vyrišką nosinę. Jokių popierinių anuomet nebuvo. Jo susikaupimą, vyrišką energiją pajusdavau iš tolo, ypač – iš savitos, sunkokos eigasties ir santūraus, dažnai į žemę nudelbto žvilgsnio.

Santykiai su Piotru visiems buvo sudėtingi, tai karštligiški, kupini meilės, tai tiesiog nepaaiškinamai atšiaurūs. Pamenu, kartą netoli instituto, Sobinovo skersgatvyje, sutikom jo seniai nematytą draugą. Piotras trenkė ant žemės savo juodą lagaminėlį – tada tarp studentų buvo madingi ne portfeliai, ne krepšiai ar kuprinės, bet tokie įvairiaspalviai „čemodanėliai“, pati turėjau odą imituojantį žalią, – iškėlė rankas, čiupo draugą į glėbį: „Сколько лет, сколько зим!“⁵ Jie džiaugsmingai sutarė būtinai susitikti, geriausia – rytoj tokią ir tokią valandą Lužnikuose prie teniso kortų žaisti teniso, kurio abu seniai nebuvo žaidę. Džiaugiausi galėsianti pamatyti Piotrą žaidžiantį ir pabendrauti su jo buvusiu kursioku iš Pedagoginio instituto. Kitą dieną Piotras buvo pas mane, mes užkandžiavom, ir aš jam priminiau, kad laikas ruoštis. „Kur?“ – nustebo. „Žaisti teniso. Juk sutarei ir tavęs laukia.“ Bet jis numojo ranka, pareiškė neturįs jokio noro taip toli belstis. Ir nevažiavo. Mane apėmė apmaudas, bet priekaištauti buvo beprasmiška… Kitą kartą į režisūros užsiėmimą jis atėjo plikai nusiskutęs galvą ir visus pribloškė savo išvaizda. Tokia ekstravagancija anuomet buvo neįprasta, pliki vaikščiodavo tik kokie nusenę generolai, naujokai kareivėliai, kaliniai ar žmonės, kuriems Dievas nedavė turėti plaukų. Gorčakovas net aiktelėjo: „Это вы?!“ – „Да, это я“⁶, – piktokai burbtelėjo Piotras. Einant namo paklausiau, kas gi iš tiesų nutiko. O jis man papasakojo, kad susitiko su buvusiais draugais iš Gnesinų mokyklos, kurioje buvo baigęs smuiko klasę, nuėjo visi į kažkokią jiems nuo seno žinomą Arbato palėpę ir atliko atsisveikinimo su smuiku ritualą: grojo, gėrė degtinę ir verkė, o paskui paprašė draugo jį plikai nuskusti. Tam buvo pasiruošęs. Beje, plikė jam visai netiko. Tankūs, dygūs garbanoti pilkšvi plaukai, panašūs į avies kailį, labiau atspindėjo jo būdą. „O ką aš dabar kirpsiu?“ Juk buvau jo kirpėja. Kirpti tankius garbanotus plaukus po kuokštelį, jo prašymu – trumpai, man buvo didžiulis malonumas. „Ataugs“, – niūriai mestelėjo Piotras. Dar atsimenu, kaip Maskvos Baltarusijos stoties perone, lydėdamas mane į Vilnių, jis nurovė trikampiu sulenktą geležinį vagono numerį ir skubiai įgrūdo man į krepšį: „Tai tau atminčiai. Nepamiršk manęs. Greičiau sugrįžk.“ Visą kelią bijojau, kad kas nors neaptiktų šito „suvenyro“.

Pirmųjų studijų laikų draugus Piotras labai mylėjo. Ypač artima jam buvo Lena Dvorcova ir jos vyras Volodia, sporto žurnalistas, parašęs knygą apie rusų ledo ritulį. O Lena dievino Piotrą visą gyvenimą. Švęsti kokių nors svarbesnių švenčių dažniausiai rinkdavomės pas juos, sename name Telegrafo skersgatvyje, pirmo aukšto bute-komunalkoj. Nors patriukšmaudavom, kaimynai mus mėgo. Dvorcovai turėjo vieną nemažą kambarį, kartoninėmis pertvaromis suskirstytą į tris, kurių vienas, be lango, ir buvo mūsų užstalės vieta, nes ten tilpo didelis sudedamas valgomasis stalas. Visų minimos šventės buvo „Старый Новый год“ pagal senąjį kalendorių, sausio tryliktąją, Užgavėnės ir Velykos. Senuosius naujuosius metus švęsdavo su meile ir ilgesiu senų laikų, kurių nė vienas iš esančių nebuvo matęs… Buvo geriamas šampanas, kartais dainuojama, kai su gitara ateidavo kuris nors iš žinomų bardų, buvusių bendramokslių, – Jurijus Vizbaras (beje, ukrainietės ir lietuvio sūnus), Julijus Kim ar dar kuris. Per Užgavėnes Lena iškepdavo kalną didelių plonų blynų per visą keptuvę, ir valgomi jie būdavo su sviestu arba raudonaisiais ikrais! Kartais per tas šventes pas Dvorcovus ateidavo ir Andrejus Gončarovas su mylima žmona. Jis mėgo mūsų linksmą kompaniją, jaudindavosi klausydamas turistinių dainų ir romansų, jam patikdavo, kai Piotras artistiškai parodijuodavo Aleksandrą Vertinskį, pabrėždamas jo išskirtinę „r“ ir ypač – melodramatiškus pasažus. O klausydamasis nemirtingų žydiškų anekdotų, garsiai juokdavosi iki ašarų. Tada jausdavausi taip, tarsi mano tėvas sėdėtų prie stalo…

Velykos rečiau buvo švenčiamos namuose. Tikintieji persekiojami. Dauguma cerkvių Maskvoje apleistos, uždarytos, todėl norintys švęsti Velykas dažniausiai važiuodavo traukiniais į tolimesnes vietas, kur veikė religiniai centrai… Arba – lankė artimųjų kapus, ten daužė ir valgė kiaušinius, senu papročiu palikdavo jų ant kapo, išgerdavo ko nors stipresnio, apšlakstydavo gėrimu kapą… Tokias ir panašias apeigas Piotras, linkęs viską teatralizuoti, ypač mėgo, niekada ten neidavo be artimų draugų ir tuščiomis. Mano pasakojimą paliudytų Vagankovo kapinėse greta gulinčios jo motina Aleksandra Petrovna, teta Variuša ir anksčiau anapilin išėję draugai…

Visiems laikams įsiminė Velykos Sergijev Posade, stambiausiame Rusijos religiniame centre (sovietmečiu pavadintame Zagorsku). Su Piotru ir artimu jo draugu žurnalistu Jurijum Zerčaninovu atvažiavom į tą nuostabią vietą, keliančią asociacijų su Kustodijevo ar Nesterovo tapyba, traukiniu, daug anksčiau, kad galėtume ramiai apžiūrėti cerkvę, vienuolyną ir visą aplinką. Prie didelio, erdvaus šventoriaus vartų žemai nusilenkdami mus pasitiko du aukšti neapsakomo grožio vienuoliai, kurių įdėmūs žvilgsniai, atrodė, vėrė kiaurai; išilgai cerkvės sienos stovėjo ilgutėliai mediniai stalai, ant kurių buvo tvarkingai išrikiuoti didžiuliai tradiciniai velykiniai pyragai – „kuliči“. Iš visko matyti – skirtingų šeimininkių, nes vieni jų kuklūs, paprastučiai, kiti – didesni, apipilti „liukru“, papuošti. Stovėjo jie ten lyg kokia kuopa, niekieno nesaugomi, nevagiami, nelaužomi, ir laukė savo valandos, kai bus pašventinti. Mane tas vaizdas labai sujaudino.

Miestukas atrodė skurdus, ir mes, jau gerokai praalkę, nutarėm užeiti į vienintelį jo seną, nušiurusį restoranėlį. Praskleidę raudoną riebaluotą pliušinę užuolaidą patekom į saliukę, kurioje buvo rūkoma ir geriama kaip tikrame provincijos „kabake“. Saliukės gale ant nedidelės pakylos sėdėjo pusamžis akordeonistas, o greta, atsirėmusi į jo kėdės atkaltę, stovėjo akivaizdžiai neblaivi dainininkė… Per pertraukas tarp dainų jiedu tyliai kalbėjosi, kažko ginčijosi ir rūkė. Tai buvo neįprastas reginys, bet Piotras ir Zerčius (taip draugai vadino Jurijų) tokius dalykus, matyt, labai mėgo. Įdomu buvo ir man. Atėjo vakaras, artėjo iškilmingų naktinių pamaldų pradžia, ir mes vėl pakilom į kalnelį. Dabar jau į šventorių pro vartus spraudėsi marga minia. Piotras ir Zerčius ėjo man iš šonų, kad žmonės nesuspaustų. Staiga riktelėjau, kad nusprūdo batelis, ir čia įvyko stebuklas – jiems pavyko surasti mano batelį iš paskos plūstančioje tirštumoje. Cerkvėje darėsi tvanku. Visi stovėjo susiglaudę, minia vos siūbavo klausydamasi monotoniškų šventiko maldų ir giedojimo. Staiga Piotras išsitraukė iš užančio nedidelę knygelę ir man jau pažįstamu sąmokslininko tonu paprašė priešais stovėjusios moterėlės perduoti ją tolyn. Knygelė nuplaukė per rankas. Staiga į mus ėmė sukiotis, kilo šurmulys: „Kas jie? Sulaikykit! Tai provokatoriai“ ir panašiai. Nors Piotras atrodė ramus ir susikaupęs, pajutau, kad mums gresia pavojus. Kai pagaliau vienas cerkvės duris atvėrė procesijai, išėję paklausėm Piotro, ką jis ten nusiuntė, o jis paaiškino, kad tai buvo Lenino brošiūra „Žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal“. Viena vertus – šokiruojantis elgesys tikinčiųjų atžvilgiu, kita vertus – pasityčiojimas iš Lenino „raštų“, sukūrus paradoksą. Juk mes iš tiesų gyvenom apsupti įvairiausių Lenino ir kitų valstybės vadų lozungų, pamokymų, reikalavimų… Naktis buvo šalta, bet sulaukėm rytinių pamaldų, kurios vyko jau kitoje, vienuolyno patalpoje, – giedojo didžiulis choras – išbuvom ten iki ryto, iki pirmojo traukinio į Maskvą…

Tikėjau kiekvienu Piotro žodžiu ir visokiais jo prasimanymais. Tais laikais apskritai į viską žiūrėjau išplėstom akim, patikliai, naivokai, visais pasitikėjau. Ir turbūt dar neturėjau išlavinto humoro jausmo. Tai matydamas, Piotras mėgo mane provokuoti ir žiūrėti, kaip reaguosiu. Apie kursioką Ramzesą Džabrailovą jis man auditorijoje į ausį pakuždėjo: „А знаешь, он потомок Египетских фараонов…“⁷ – „Tikrai?!“ – nustebau beveik patikėjusi. O kartą einame Krymo tiltu, šviečia linksma pavasario saulutė, pamatęs priešais ateinantį pliką apvalainą pagyvenusį vyriškį su balta išsiuvinėta „kosovorotka“ (liaudiški marškiniai su stačia apykakle), Piotras sugriebia mane už rankos ir sako tyliu, žemu balsu: „Смотри, Хрущев идет!“⁸ Aš net sustingau (baimė buvo mumyse įsišaknijusi), žiūriu, tikrai labai panašus, ir jau patikiu, tik vėliau suvokiau, kad chruščiovai vieni gatvėmis nevaikšto… (Beje, nesunku pastebėti, kad kiekvienoje visuomenėje vyrai yra linkę mėgdžioti kultinius vadus; Stalino laikais atsirado daug į jį panašių ūsuočių, Chruščiovo laikais – plikių, Lietuvoje Smetonos laikais – panašių į Smetoną…) Arba Piotras man sako: „Pažinojau moterį, kuri užpakaliu vinis galėjo traukti!“ Pasakojo, kad yra perplaukęs Maskvos upę ties Kultūros parku. Milicija jį sulaikė. Ir liudininkai tai pavirtino. Arba: „Žiūrėk, šitas va ką tik iš kalėjimo.“ – „Iš ko sprendi?“ – klausiu nustebusi, o jis sako: „Iš batų“. Ir tikrai, suvarstomi to žmogaus aulinukai sunkūs, „darbiniai“, vargo matę, eigastis specifinė, tarsi taupytų paskutines jėgas; Piotras tiesiog gatvėj „tipažus“ rinko į savo režisieriaus kraitę, mokėsi matyti, girdėti, pastebėti. Su laiku ir aš išmokau.

Pamenu, kaip kino teatre „Pirmūnas“ drauge žiūrėjom Vittorio de Sicos filmą „Umberto D“. Filmas apie mielą seną benamį, žmogų, kuris turėjo vienintelį artimą padarą – baltą šuniuką. Kai senis miršta, šunelis lieka visiškai vienas. Tie paskutiniai kadrai buvo tokie meistriški, tokie jautrūs! Visą antrąją filmo pusę, nujausdama liūdną pabaigą, paslapčia ašarojau. Piotras, aišku, tai pastebėjo. Kai išėjom į gatvę, paklausė manęs: „Na, kaip tau?“ Tramdydama ašaras, burbtelėjau „labai“, o jis visiškai ramiai pasakė: „Viskas būtų tikrai neblogai, tik labai jau sentimentalu…“ Tokios trumpos jo pastabėlės apie filmą, paveikslą, kurį nors dirigentą (ypač mėgo leningradietį Jevgenijų Mravinskį) ar autorių (pavyzdžiui, Leskovą, Gogolį ar Babelį) man buvo labai svarbios. Tikra mokykla.

Tikrai įdomu buvo drauge su Piotru vaikščioti į muziejus ir parodas. Ne kartą lankėmės Tretjakovo galerijoje, kurioje Piotras vis primindavo: „O kiek čia visko rūsiuose, nurašyta, mums nerodoma! Visa epocha…“ Mėgom Puškino muziejų, kuriame labiausiai traukė impresionistų kolekcijos iš rusų didikų rinkinių. O juk dar ne taip seniai (1949–1953) Puškino muziejaus patalpose buvo eksponuojamos sovietinių tautų dovanos Stalinui! Įdomu, kur likimas nubloškė tuos suvenyrų kalnus?.. Gal guli jie kur Kremliaus rūsiuose ir laukia savo dienos, kaip kad stalinmečio vadų portretai tolimos Islandijos rusų ambasados požemiuose (apie tai per priėmimą ambasadoje man papasakojo pats kultūros atašė). Taigi turėjome progą apžiūrėti ką tik iš fondų ištrauktus, sutvarkytus ir į sales sugrąžintus eksponatus, meno kūrinius…

Labai gerai prisimenu dar vieną atradimą nedidelėj Kropotkino gatvės Dailės akademijos galerijoj, kur vieną žiemą pirmą kartą sovietmečiu buvo atidaryta Boriso Kustodijevo kūrinių paroda. Kaip gera, kaip šviesu buvo jaukiose saliukėse; iš paveikslų sklido gyvenimo pilnatvė, džiaugsmas, liaudiškų linksmybių ir pirkliško pasitikėjimo savimi dvasia. Prisiminiau karo metais Permėje pirmą kartą pamatytus Palecho darbus; iki šiol saugau juodą Mamos papuošalų dėžutę raudonu vidumi, su pasakų karaliais ant dangtelio ir juodą ovalinę sagę su trimis putojančiais pasakų žirgais, tempiančiais iškylautojų vežimą. O kaip džiaugėsi Kustodijevu Piotras ir kiek visokių įdomybių pripasakojo ta proga – nuo primityvios medžių raižinių, „лyбочное искусство“ krypties rusų dailėje iki Igorio Stravinskio „Petruškos“ ir „Rusų sezonų“ Paryžiuje, apie kuriuos anuomet dar mažai žinojau. Iš parodos išėjome laimingi, pėsti klampojome namo per kustodijevišką kalėdinę pūgą…

1958-ųjų metų vasara Lietuvoje prabėgo greitai. Su Piotru aplankėme Nidą, paskui pakvėpavau bundančio Vilniaus oru, o rudeniop vėl susiruošiau į Maskvą baisiausiai išsiilgusi Piotro ir draugų. Piotras mane pasitiko Baltarusijos stotyje apie devintą ryto ir sako: padėsim namie tavo daiktus ir iš karto važiuojam į Novodevičje kapines, prie Gorčakovo kapo. Truputį nustebau, bet paklusau jo valiai.

Kelyje Piotras papasakojo apie netikėtą profesoriaus mirtį ir laidotuves. Ant kapo dar radom gausybę vainikų ir vystančių gėlių. Diena buvo rudeniškai šilta ir švelni. Pasukom į kitą alėją, Piotras man rodė visokius įdomius antkapius – jis ten dažnai lankydavosi ir daug žinojo. Vienoje vietoje stabtelėjęs mostelėjo: „O čia – mano tėvo kapas.“ Pavardė Fomenko, data, regis, 1937-ieji, suprask, – auka. Nedrįsau nieko klausti, bet pasirodė, kad jis elgiasi keistai. Sutrikau. Juk taip paprastai neinama prie tėvo kapo. Beje, po daugelio metų atvykusi į Piotro laidotuves su mūsų drauge Lena aplankiau tas kapines, jos su visais cerkvės bokštais ir tvenkiniu matėsi iš Lenos buto lango, tada ji parodė man tikrąjį Piotro tėvo kapą viename iš senesnių kolumbariumų. Iš ovalinio emaliuoto portretėlio į mane žvelgė stamboko sudėjimo uniformuotas pulkininkas Naumas Elisonas. Jis buvo muzikantas, karinio orkestro dirigentas, ir mirė per karą, 1942 metais, nuo ligos. Prisiminiau, kad puikus itališkas vaikiškas smuikas, jo dovana ar palikimas, gulėjo ant rūbų spintos Piotro namuose. Piotro motina man jį rodė, sakė, kad norėtų parduoti. Piotras, augęs be tėvo ir motinos pageidavimu nešiojęs jos pavardę, kūrė legendą apie tėvą, visokias prieštaringas istorijas. Tokiu būdu, matyt, slėpė savo kompleksą. Tą psichologinį mazgą bandė išpainioti Michailas Levitinas savo puikioje monografijoje apie Piotrą.

Mūsų institute mezgėsi keletas žymių romanų. Tas poras visi stebėjo, tyrinėjo, sekė. Mudu su Piotru taip pat atsidūrėme dėmesio centre. Niekada nepamiršiu, kaip vienas lietuvis, beprotiškai įsimylėjęs estę, stovėdavo su ja laiptų aikštelėje prie lango, neatplėšdamas žvilgsnio nuo jos negražaus veido ir rudų akių. Lietuvon grįžus, motina, geležine ranka valdanti šeimą, neleido jam estės vesti. Pamenu ir spalvingą asmenybę – Maksą (garsių cirko artistų sūnų, kažkodėl persekiojamą saugumo) iš vyresnio režisierių kurso, kuris pamilo mano kursiokę rumunę Lėną. Jauni, gražūs ir laimingi, jie priminė Romeo ir Džiuljetą, vis lakstė susikibę už rankų lyg pavasario drugeliai. Neišdyla iš atminties ir nuostabi scena, kaip Lėna, apsivilkusi anuomet neįprastą sidabriškai žydrą perregimą lietpaltį, su puokšte įvairiaspalvių hiacintų ir pavasario lietuje permirkęs Maksas įlėkė į instituto fojė… Lyg šmėstelėjęs kadras iš prancūzų impresionistų filmo, gal Jacques’o Demy „Šerbūro lietsargių“… Bet ir jų istorija baigėsi liūdnai: ardant mūsų kursą ir Lėna buvo ištremta namo, į Rumuniją… Tragiškai susiklostė ir vienos čekės, teatrologės, likimas, nes jos draugui rusui neleido jos vesti. Po kelerių metų baigęs studijas GITIS’e ir grįžęs į Lietuvą Jonas Jurašas panašia tema pastatė jaudinantį spektaklį pagal Leonido Zorino „Varšuvos melodiją“.

Namų ilgesys ir vasaros Lietuvoje

Kai būdavo sunku, dar labiau ilgėdavausi Vilniaus, namų, žalio lietuviško peizažo. Pasiilgdavau ne tik gatvių, žmonių, vandenų, smėlynų, bet ir namų aplinkos, o ypač – mūsų sodo. Ežerėlių sodas, kai tiršta ryto rasa žvilgėdama dengia dar nešienautą žolę, o vakare, jau saulei nusileidus ir kylant virš pušyno baltam mėnuliui, tankiose alyvose pragysta lakštingala. Tu jos nematai, bet jauti kažkur visai čia pat… Ant tako gali sutikti pūškuojantį ežiuką, užuosti ant plonų šakelių besivyniojančius margaspalvius žirnelius, netyčia užminti ant vynuoginės sraigės, kurių ten buvo privisę daugybė. Jos tyliai keliaudavo po sodą užkandžiaudamos, bet pastebėjau, kad itin mėgo laižyti kalkėmis nubalintų vaismedžių kamienus. Senoje pušyje sodo kampe į kamieną kalendavo genys ieškodamas kirminėlio. Iš pušyno atskrisdavo godūs margaspalviai kėkštai, ypač mėgę rudenį prinokusias aronijas; mus aplenkdami, jie taip kruopščiai nuskabydavo uogas, kad net ant žemės nubyrėjusios nė vienos nerasdavome. Vadinasi, be aronijos verdama obuolienė ir neįgaus to akvareliškai rausvo atspalvio.

Baldai, paveikslai ir knygos, gyvendami su mumis, tampa ne tik mūsų draugais, bet ir likimų liudininkais. Jie apie mus kartais žino daugiau, negu mes apie juos. Apie savo namų aplinką ir paveikslus yra rašęs ne vienas kūrėjas. Atmintyje iškyla tokie skirtingi autoriai: Oscaras Wilde’as, Thomas Bernhardas, Michailas Kuzminas, Alfonsas Nyka-Niliūnas… Bet mano Tėvui, mėgusiam dailę, labiausiai magėjo įsigyti paveikslų. Keletą jų – lyriškus Petro Kalpoko ir Vlado Didžioko peizažus bei Stasio Ušinsko paryžietiškos mokyklos konstruktyvistinį natiurmortą iš pirmosios jo parodos – tėvai pirko dar prieš karą. Kiekvienas paveikslas turi savo istoriją. Vieni pirkti, kiti gauti dovanų, treti rasti ar jau padovanoti kitiems, arba – po Tėvo mirties parduoti. Po karo savo darbus jam padovanojo dailininkai Vytautas Kuzminskis, Antanas Gudaitis, taip pat Petras Cvirka, turėjęs nemažai į Vakarus išvykusio Adomo Galdiko lakštų. Gavome jo ekspresyvų mišrios technikos žydinčių pamario kopų peizažą ir dramatišką pakaunės sodų prieš audrą peizažą. Cvirka taip atsidėkojo už tai, kad Tėvas jį, gyvenantį Kaune, o dirbantį Vilniuje, dažnai paveždavo savo mašina, nes ir pats profesoriavo Kaune. Kai kuriuos paveikslus pirko iš senuko kolekcininko Pavilnyje. Regis, taip per vieną Mamos jubiliejų namuose atsirado nedidukas prancūzų impresionisto Pelissier tapybos darbas – nuostabus lietaus merkiamas naktinis Paryžius su šviečiančiu commedia dell’arte trupės balaganu ir žiūrovų minia; prašmatni raudona palapinė dengia nuo lietaus tris iš tolo atpažįstamas figūras: spalvotais rombais dekoruotu kostiumu apsivilkusį Arlekiną, liūdną baltąjį Pjero ir jų mylimąją Kolombiną su žydru toutou (balerinos klostytinis sijonėlis) ir juodu triko, stilizuotus pagal prancūzų madą, išdailintus, nė iš tolo nepanašius į paprastus šešioliktojo amžiaus italų gatvės teatro tarnus… Žvelgdama į tą iš pirmo žvilgsnio mane pakerėjusį darbą tada nė nenujaučiau, kad ateityje teks dėstyti Vakarų teatro kursą, italų Renesansą bei vėlesnius laikus, ir Pelissier darbas ne kartą bus nešamas į auditoriją kaip teatro pokyčių įrodymas… Ypač daug dailės darbų, neįrėmintų lakštų dovanojo įžymus latvių chirurgas, medicinos muziejaus steigėjas ir aistringas kolekcininkas, profesorius Paulas Stradinis. Jo kolekcija užgimė dar prieš karą, kai profesorius keliavo po tolimiausias šalis, ten rinkdamas žinias apie senovės gydymo būdus ir jų instrumentus, o paskui ir meno kūrinius savo būsimam muziejui. Profesorius Stradinis su šeima dažnai lankydavosi pas mus Vilniuje. Kaip ir kaunietis profesorius Pranas Mažylis, jis ne kartą nakvojo ant mėlynos saloninės sofutės Tėvelio kabinete. Dar ir dabar stebimės, kaip jie ant jos išsitekdavo? Bet po karo tokiais menkais nepatogumais niekas nesiskųsdavo…

Namie viskas atrodė tarsi po senovei. Tik tėvai kiek paseno, o brolis gerokai paaugo. Kartais vakarais pas Mamą užeidavo draugės – kaimynystėje gyvenanti ponia Ona Budrienė su pačios iškeptu pyragėliu, Mamos globojama bičiulė iš Kupiškio mokyklos laikų Miliusė Žalnieriūnaitė, kino studijos kostiumininkė, atsinešdavusi kokią gėlytę, ponia Elena Krasauskienė, ponia Emilija Ambrazevičienė, tuo metu dar dirbusi Rašytojų sąjungos klube. Apsisiautusios gražiom skarom, nes vadinamuosiuose Mokslininkų namuose visuomet būdavo šalta, jos susėsdavo prie mažo apskrito stalelio. Prie kavos iš mažyčio krištolinio ąsotėlio Mama įpildavo po taurelę jos gaminto svarainių likerio arba virtuvėje per vamzdelį prilašėjusio krupniko, viešnios suvalgydavo po obuolį iš mūsų sodo, keptą su cinamonu ar vyšnia, ragaudavo ponios Onos pyragėlį, girdavo jį, aptardavo naujienas, matytus spektaklius, klausytus koncertus…

Bet man ta kompanija atrodydavo nuobodi, skubėdavau į „Neringą“, kurioje virė aistros, – buvo dalijamasi gyvenimo įspūdžiais, komentuojamas vienas ar kitas kultūros įvykis, atvirai juokiamasi iš visko, kas juokinga. Čia jaučiausi laisva. Galėjau būti tokia, kokia esu. Ypač įdomu buvo bendrauti su mūsų tėvų kartos žmonėmis – profesoriais, vyresnės kartos dailininkais, žurnalistais, klausytis jų pasakojimų apie prieškarį, skirtingų tam tikrų įvykių interpretacijų, aršių ginčų. Mažojoje kavinės salėje buvo jauku, linksma, čia nė vienas iš mūsų, pastovių lankytojų, nelikdavo savų nepastebėtas, neaptartas, visų gyvenimai buvo matyti kaip ant delno. Taip pat ir saugumui, kuris šią inteligentijos užuovėją įdėmiai sekė (kavinės jubiliejaus proga dabartinio saugumo vadovas atskleidė visas sovietinio saugumo paslaptis apie pasiklausymo aparatus balduose ir filmavimo kameras, fiksavusias kiekvieną įeinantį ir išeinantį iš kavinės); kartais drauge su mumis sėdėdavo saugumiečiai, mūsų vadinti „stukačiais“, tik mes to nežinojom…

Didžiulę staigmeną Vilniuje man paruošė Tėvelio draugas, buvęs bendraklasis iš Raseinių gimnazijos Vytautas Kauneckas – padovanojo du gausiai iliustruotus „Skira“ leidyklos „Impressionizm“ tomus. Jis grįžo iš Sibiro tremties peršauta koja, nes bandė bėgti, ir kone apkurtęs nuo smūgių į galvą, bet atrodė visuomet tvarkingas ir žvalus. Prieš karą ponas Vytautas su pirmąja žmona gyveno Prancūzijoje, puikiai vertė iš prancūzų kalbos; jis išvertė biografinių romanų apie žymiausius prancūzų dailininkus iš Henri Perruchot serijos ir kitų knygų, bet, atrodo, niekuomet taip ir nebuvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Visas savo verstas knygas jis dovanojo mano tėvams. Tėvelis itin vertino vieną jo darbą – Andre Maurois „Aleksandro Flemingo gyvenimą“…

Kauneckas puoselėjo pažintis Lietuvoje ir užsienyje, susirašinėjo su lietuvių emigrantais, gaudavo vertingų knygų iš Amerikos ir Prancūzijos, kur nuklydo gelbėdamiesi nuo sovietinės okupacijos jo prieškario draugai. Ne viena siunta dingdavo, bet Kauneckas kovojo su pašto cenzorių „nusavinimais“: viešai barėsi, rašė skundus ir kartais jam pavykdavo susigrąžinti pradingėles knygas. Taip ir atgavo tuos dailius, puikios kokybės, gausiai iliustruotus baltus tomelius apie impresionistus. Kauneckas buvo neramaus būdo, gyveno kukliai, bet jo galvoje visuomet kirbėjo kokia nors idėja, skatinanti daug dirbti, versti, rašyti. Dovanodamas knygas jautriai išreikšdavo dėmesį ir dėkingumą už globą. Aistringai gindavo tiesą, karščiuodavosi, o kalbėdamas apie mūsų valdžią (kaip ir Tagankos režisierius Jurijus Liubimovas, visą vadovų šutvę vadindavęs „jie“) pasidarydavo sarkastiškas ir tiesiog „spjaudė ugnimi“. Dažnai kartu vakarieniaudavom, ir man visuomet buvo įdomu klausytis skeptiškų jo samprotavimų apie ateitį, sarkastiškų pastabų apie mūsų aplinką. Visi Vytauto Kaunecko jaunystės kairuoliškumai, atrodo, buvo išgaravę. Jį, kaip ir žurnalistą, „Naujosios Romuvos“ redaktorių Juozą Keliuotį, su kuriuo jo gyvenimo saulėlydyje man teko susipažinti, be perstojo sekė saugumas. Sekė ir mus, su jais bendravusius. O paskui, būdavo, stebiuosi, kodėl manęs neišleido į Jugoslavijos, Suomijos teatro festivalį… Apie tikrąsias Vakarų šalis anuomet nė nesapnuodavau.

Vasaros su Piotru

Vasaros Lietuvoje būdavo ilgos, permainingos, dažniausiai jas leisdavau prie jūros, Palangoje ar Nidoje, persiėmusi toms vietoms būdingu atsipalaidavimu, lėtu ritmu, svajonėmis. Skaitymas paplūdimy ar parke… Saulėlydžio ritualai ant tilto ar sėdint kopose. Pasivaikščiojimai palei jūrą link Birutės kalno. Vienas iš įdomiausių užsiėmimų anuomet – butelių rinkimas pajūryje. Ypač sėkmingas Nidoje. Ateini po nakties kuo anksčiau ir leki pakrante ieškodamas laimikio. Mėgom „jūros gėrybėmis“ papuošti savo laikinąjį būstą – balkone pasikabindavom metalines raudonas buojas, palangėse išdėliodavom sumazgytas storas laivų virves, kamščių vėrinius ir keistų formų jūros nugludintas balkšvas medžių šakas… Ant palangių kone visi poilsiautojai laikydavo iš pajūrio parsineštus akmenis, kartais tuos laimę nešančius su skylute, degtukų dėžutes su smulkiais gintarėliais. Jūros bangų išmestais buteliais puošdavom namus ir grįžę į miestą. Pas daugelį mano draugų virtuvėse ant spintelių puikuodavosi nemažos butelių iš nepasiekiamo mums užjūrio kolekcijos. Ypač vertinami buvo originalūs spalvoti stiprių gėrimų buteliai su reljefiniais raštais, firmų herbais arba matiniai, lyg aprasoję… Būdavo, išplauni iš jų smėlį, patikrini, ar nėra jame kokio laiško mūsų krantiečiams, ir dedi į lagaminą. Tokį radinį jau galėjai kam nors padovanoti per gimtadienį, įmerkęs rožę ar elegantišką irisą…

Pirmoji vasara su Piotru Lietuvoje buvo tiršta įvykių ir įspūdžių. Pačią pirmąją dieną apkeliavome Vilniaus apylinkes, aplankėme mano nuo vaikystės pamiltas vietas: nuo Trinapolio bažnyčios mišku pasiekėme Kalvarijų kelią, apžiūrėjome stacijų koplytėles, Cedrono upelį nuo skardžio, pro romantiškąsias kapinaites pakilome gražiaisiais laiptais į Kalvarijų bažnyčią, iš ten – į plentą ir dar ilgą kelią nužingsniavome pėsčiomis iki Žaliųjų ežerų. Į paslaptingą statųjį krantą, nuo kurio toli matyti ir jokio žmogaus nesutiksi. Tikslą pasiekėm jau gerokai pavargę. Ežeras tąkart buvo žalias, o jo spalva visuomet priklausė nuo apšvietimo, oras skaidrus ir šiltas; maudėmės nuogi, plaukiojom, o paskui šildėmės vakarėjančioje saulėje ant virš ežero nusvirusio seno karklo kamieno lyg kokie jaguarai. Kai sutemo, Piotras pasiūlė čia ir nakvoti. Mus šildė nedidelis laužiukas ir Piotro kareiviška striukė, kurią jis apdairiai buvo pasiėmęs. Grįžti namo jau ir nebūtų užtekę jėgų.

O kitą dieną vykome į mano tėvų artimų draugų ir kaimynų dukters antrąjį vestuvių ratą, kuris buvo švenčiamas kaime netoli Kauno. Piotrui, neregėjusiam mūsų kaimo, rūpėjo jį pamatyti. Šventė vyko didžiuliame iš kolūkio „pasiskolintame“ klojime, kuriame stovėjo padengti ilgi mediniai stalai.

Kai visi pavalgė ir išgėrė stipraus naminio alaus, kai visas kalbas išsakė, užtraukė dainą. Dainavo daugiausia senovines dainas, labai gražiai, visi kartu, nes ir pati jaunoji, ir kai kurie jos draugai buvo Vilniaus universiteto choristai. Mačiau, kad Piotras sujaudintas. Netrukus kaimo vyrai paėmė jį savo globon, sumanę pavaišinti aukštos prabos samagonu, kurio buvo atsinešę. Aš nuklydau į kitą menės galą pas moteris. Grįžusi Piotro neberadau. Svečiai jau buvo pradėję skirstytis. Išėjau į lauką – niekur nematyti. Patamsiais braidžiau po sodą, kol atokiau išgirdau kažką dejuojant. Piotras kniūbsčias gulėjo po obelimi ir balsu raudojo. Aš priklaupiau, ėmiau klausinėti, ar jį kas įžeidė, ar kas atsitiko, o jis pro ašaras vis kartojo: „Ne. Ne. Tik aš niekada niekada čia, tavo žemėj, tarp šitų žmonių negalėsiu pritapti, niekada nebūsiu savas…“ Bandžiau jį raminti, guosti, bet pati supratau, kad tai, ką jis sako, ką jaučia, – yra tiesa. Tokia yra mūsų lemtis – nebūti kartu.

Kitą rytą skaniai papusryčiavę, padėkoję už romantišką nakvynę ant šviežio šieno, su visais atsisveikinę ir pavežti iki plento, pradėjom gaudyti pakeleivingas mašinas į Palangą. Važiavom ir sunkvežimiais, ir lengvosiomis, kol vakarop atsidūrėm Palangoje.

Apsistojom pas labai malonią šeimininkę Žvejų gatvėje, atokiau nuo centro, bet netoli jūros, tada dar nebrangiai, medinėje tradicinėje viloje, išsinuomojome kambarėlį mansardoje. Valgydavom senojoje blyninėje Jono Basanavičiaus gatvės pradžioje. Šeimininkės patarimu, vakare iš žvejų nusipirkdavom ką tik išrūkytą žuvį ir valgydavom ją, pasidėję tiesiog ant vyniojamojo popieriaus sodelyje prie namo. Kartą turgelyje nusipirkom prisirpusių pomidorų „Jaučio širdis“, kurie Piotrui padarė įspūdį savo spalva ir dydžiu. Saulėkaitoje ant verandos laiptelių gulėdavo gerai įmitusi raina katė, ir net mūsų žuvimi nesidomėjo. Nusimaudę jūroje, rytais bėgdavom į Palangos turgų, tais laikais buvusį čia pat už senosios autobusų stoties; jį, viliojantį gėrybėmis ir žmonėmis, lankėm savo malonumui, – jis tebebuvo natūralus, jaukus, žemaitiškas. Jokių atvežtinių prekių, jokių perpardavinėtojų, jokio kičo. Kvepėdavo medumi, džiovintom vaistažolėm ir ant lazdų iškabintom baltų ir pilkų avelių vilnom… Širšės skraidydavo palei prinokusius, šiene suguldytus obuolius, taikėsi palaižyti medaus. Balti ir riebūs saldaus pieno sūriai gulėdavo pridengti plona drėgna drobele. Šviežios bulvės, vasarinių morkyčių pundeliai, jaunučiai burokėliai šaltibarščiams, krapai – viskas žadino apetitą. Turgaus šone palei tvorą stovėdavo keletas į vežimaičius įkinkytų arkliukų ir tyliai šlamšdavo šieną iš po kaklu parištų abrakinių maišų. Vaikštinėdavome po turgų ir viską, ką tik mums siūlydavo geraširdžiai kaimiečiai, ragaudavom. Pasiūlydavo net išilgai supjaustytą agurką, pamirkytą į medų… Vieną gražų rytą išsiruošėm į Šventąją. Kai priėjom beždžionių tiltą, Piotras, sužavėtas kurorto ir upės pavadinimo, pareiškė: „Kam man eiti per tiltą, kai galiu šventą upę perplaukti“ – ir, skubiai nusirengęs, puolė į vandenį. Išlipo nuogas, šlapias ir laimingas… Šventoji buvo dar visiškai laukinė, truputį atšiauri, bet graži savo natūraliu grožiu.

Per tą savaitę Palangoje nepraleidom nė vieno saulėlydžio, eidavom ant tilto arba įsitaisydavom ant aukštesnės kopos ir tik ties horizontu sušvitus paskutinei žaliai ugnelei, pranašaujančiai gerą orą, pakildavom, užleisdami vietą automatais apsikarsčiusiems pasieniečiams, ir vis kitom gatvelėm traukdavom namų link. Kartais pakeliui užsukdavom į Tiškevičiaus rūmų parką. Vieną vakarą patekom į koncertą: senojoje aplūžusioje estradoje išklausėm mūsų Filharmonijos orkestro griežiamą Piotro Čaikovskio simfoniją, atrodo, Šeštąją, ir, jei neklystu, fortepijono koncertą, nebepamenu kokį. Skambino maskvietis Lazaris Bermanas, Dvarionų šeimoje, pas kuriuos dažnai apsistodavo, vadintas tiesiog Lialiku. Išdėsčiau Piotrui, kad dar gimnazistė buvau įsimylėjusi Balį Dvarioną, kad jo duktė Aldona – artima mano draugė, ir apie tai, kaip, grįždamas iš gastrolių Sibire, Dvarionas aplankė mane baisiojoje Trifonovkoje… Ir papasakojo, kaip Sibire į koncertus susirinkdavę buvę tremtiniai lietuviai ir apie tai, kokie jaudinantys buvo tie susitikimai.

Antroji vasara su Piotru buvo visiškai kitokia. Ji prasidėjo kelione į Trakus su mano klasės draugės Lidijos vyresniuoju broliu, dailininku Anatolijum Mačiulaičiu, anuomet Trakuose turėjusiu motorinę valtį, ir su Vytautu Čibiru. Pirmiausia nukakom į pilį, kurios tik vienas bokštas buvo daugmaž atstatytas. Palypėjus laiptais, Piotras panoro pro langą nusileisti ant pėdos platumo juostos, skirtos grindims tvirtinti. Bet jokių grindų dar nebuvo, viduje bokštas stovėjo neįrengtas; apačioje žiojėjo ertmė, o jos dugne gulėjo didžiuliai rieduliai. Prisispaudęs nugara prie sienos, Piotras po truputį slinko į šoną ta siaura atbraila, norėdamas apeiti bokštą ratu. Vytas ir Anatolijus piktai gūžčiojo pečiais: kam tokia rizika? Kam tas drąsos demonstravimas?! O aš vaizduotėje jau regėjau Piotrą gulintį bokšto dugne, visą kruviną… Pagaliau laimingai grįžo. Pasivaikščiojom aplink pilį, pasižvalgėm, o čia Piotras man sako: „Plaukiam į aną va salą, ten užlipsim į pušį, bus šilčiau ir dar toliau matysim“. Persirengėm ir nuplaukėm. Plaukikė gera nebuvau, bet su Piotru nieko nebijojau, nors ir jo geru plaukiku nebūtum pavadinęs. Plaukiant atrodė, kad sala ne artėja, o tolsta. Pavėsingoje saloje buvo šalta ir pilna uodų. Įlipom į iškerojusią pušį. Netrukus valtimi atsiyrė Anatolijus ir, suprasdamas, kad mane reikia saugoti nuo Piotro beprotiškų „žygių“, pasiūlė visiems drauge paplaukyti po ežerą. Nusileidom. Vytas, visuomet domėjęsis istorija, įdomiai pasakojo apie pilį, apie kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto žygius, Trakų miestelį ir Vytauto Didžiojo atsivežtus ištikimuosius karaimus bei totorius. Ir, žinoma, apie konfliktus su Maskva dėl pilies restauravimo ir „Neringos“ įkūrimo Vilniuje. Atrodo, laikraštis „Советская культура“ paskelbė grasinančius straipsnius: sugalvojo mat lietuviai praeitį atkurti, kažkokias buržujiškas tradicijas tęsti vakarietiško tipo kavinėse. Į ateitį reikia žiūrėti, o ne gręžiotis atgal…

Svajojau su Piotru nuvažiuoti į Nidą. Norint ten patekti, reikėdavo gauti kvietimus iš Nidos (juos gaudavau iš kažkokių geologų, vėlesniais laikais – iš girininko Vlado Krištapavičiaus, ir tik tada Vilniuje, Algirdo gatvės milicijos skyriuje pateikus kvietimą išduodavo leidimus). Iki Klaipėdos važiavom traukiniu, pasivaikščiojom po miestą ir keltu persikėlėm per marias. Aname krante pataikėm į suklypusį autobusiuką, kuris smėlėtu žvyrkeliu pukšėdamas nuvežė mus Nidon. Kelionės vargai atsipirko su kaupu.

Išsinuomojom kambarį sename žvejo name priešais mokyklą, gyvenome ten kukliausiomis sąlygomis. Naktimis pašaliais krebždėjo pelės, iš plyšių lubose į lovą byrėjo spaliai. Bet šiurkštokos drobinės paklodės buvo švarios. Skalbinius žmonės trinkdavo mariose, o skalaudavo įdėję į žvejų tinklus ir prikabinę prie motorinės valties; valtis lėkdavo dideliu greičiu, ir skalbiniai po tokio pasiplaukiojimo likdavo švarut švarutėliai. Mūsų šeimininkai buvo ramūs ir malonūs žmonės. Dabar to namo vietoje ir greta, atrodo, stovi restoranas, nuomojami prabangūs kambariai, o aplinkui – modernūs gėlynai, kuriuos, beje, labai mėgsta į Nidą užklystantys šernai. O tais laikais namo durys, kaip ir visur Neringoje, būdavo atviros kiaurą parą, nerakinamos. Ateidavom ir išeidavom kada norim – niekas mūsų nesekė, neklausinėjo, pasų neprašė. Kukliame kieme palei tamsią, vėjų nugairintą sieną stiebėsi įvairiausių spalvų piliarožės, o jų žieduose dūzgė bitės.

Tuo metu Nidoje atostogavo ir mano draugai – Vida G. su Vytautu G. Rytais Kuverto gatve kartu traukdavom į pliažą. O ten anuomet tvyrodavo namų ramybė. Vos vienas kitas žmogus tolėliau įsitaisęs, tylu. Tik žuvėdros, maži rudaakiai žvirbliukai ir kielės, mojuodamos ilgom uodegėlėm, lakstė po šiltą smėlį. Rojus… Užsnūsti, ir jau sapnuoji spalvotą giedrą sapną, bet kažkas tave žadina. Ogi tai skruzdelytė pasiklydo ant frotinio pakloto. Vyrai paprastai likdavo bendrame pliaže, o mes, panelės, skubėdavom į moterų valdas, kad visas kūnas įdegtų lygiai ir atrodytume kaip vylingos mulatės. Beje, iš tolo vieni kitus matydavom. Kartais pabūdavom kartu, žaisdavom futbolą ir vyrai mus tyčia šaukdavo svetimais vardais: „Kabirija, paduok kamuolį, Vanda, nestovėk apsnūdus, gaudyk…“ Mat jau buvom matę Fellinio „Kabirijos naktis“… Kas nors iš gulinčių netoliese, nugirdęs keistus vardus, pakeldavo galvą ir nužvelgdavo mus kaip kvaištelėjusius. Kas taip sugalvojo? Aišku, Piotras. Prisimaudę iki pamėlynavimo, vidudienį susėsdavom ko nors drauge užkąsti. Mūsų meniu būdavo paprastas: kefyras, paprasčiausias batonas, turgely prie pliažo nusipirktos vyšnios ar minkšti alyviniai obuoliai.

Rytais atlikdavom prausimosi ir skalbimosi ritualus. Prie jūros atsinešdavome muilą ir stipriai išsimuilinę puldavom į vandenį praustis. Tokiu būdu Piotras skalbė ir savo apatinius – ant savęs. Dantis valydavom pasta ir skalaudavom jūros vandeniu. (Tą patį darydavom ir Palangoj, tik ten – anksti rytą, kol dauguma poilsiautojų miega arba pusryčiauja.) O jau galvų trinkti traukdavom toli palei didžiąsias kopas, į kopą Vienišuolę, kartą pasiekėm net Grabšto ragą. Ten einant palei Parnidžio kopą virš galvų praskrisdavo didžiuliai balti paukščiai, kartą radom ant tako vieną negyvą, gulėjo išskėtęs sparnus ir atvertęs galvą stiklinėm akim… O marių vanduo būdavo toks švelnus, toks tyras, plaukai po trinkimo spindėdavo lyg šilkas. Plaukdamas gilyn jau nesijausdavai esąs tik žmogus, o kažkas daugiau. Ten suguldavom į karštą didžiulės kopos smėlį, dairydavomės, vildamiesi pamatyti kokį atbėgusį į marias atsigerti briedį, ar bent jau zuikį; vaišindavomės atsineštu maistu, užgerdami jį limonadu arba kefyru. Kefyras buvo įprasta, nes Neringoje karvių beveik nėra, o atplukdytas iš ano kranto pienas greitai surūgdavo. Beje, kefyru, kaip maitinamuoju kremu, tepdavomės kūną, nes nėra geresnio būdo raminti stipriam įdegiui. Apie kambarius su dušais Nidoje galėjai dar tik pasvajoti. Modernesni poilsio namai atsirado vėliau, ir pirmiausia jie buvo skirti sovietinei ponijai… Mūsų laikais čia gyvavo laukinis kraštas. Žvejų mediniuose namuose jokių patogumų nebuvo, tik lauke, kur nors po obelim ar alyva galėjai šiek tiek apsiprausti po tokiu „myžtuku“, į kurį vanduo būdavo pilamas iš šulinio. Į pajūrį eidavom basi. Aš turėjau pasisiuvus tokį neilgą kimono formos chalatą iš keturių geltonų kiniškų rankšluosčių su kukliu baltu ir raudonu ornamentu galuose. O plačią raudoną su smulkiu baltu raštu, nuo krūtinės trim pakopom rauktą „čigonišką“ suknelę, kuri labai tiko prie įdegusio kūno, – iš rusiškų minkštos medvilnės skarų. Beje, dar turėjau ir palaidinę iš balkšvų pašto maišų, kurią papuošiau gana brangiais tampriais Vologdos nėriniais, atsivežtais iš Leningrado. O siūdavo man labai sumani ir stilių jaučianti mūsų namo liftininkė Lionė nuo Ignalinos. „Голь на выдумки хитра“⁹, – sako rusai. Ir galima būtų nekalbėti apie ano meto garderobą. Bet juk tada negalėdavai nieko nusipirkti. Drabužį turėdavai susikurti. Pažinojau puikiai mezgusią inžinierę, kuri Nidos pajūry rinkdavo įvairiaspalvius akmenėlius ir jų spalvų derinius panaudodavo savo mezginiams, – o kur rasi dailiau suderinta, jeigu ne gamtoje? Po daugelio metų jai pavyko išvykti į Ameriką, kur jos rankų darbas buvo įvertintas šimteriopai. Taigi dieną ilgai būdavom prie jūros, laiką leisdavom kūrybingai.

Pavakariais dažnai lankydavomės kino teatre, kuris stovėjo priešais mūsų namą, ir žiūrėdavom visus filmus iš eilės. Salė būdavo pustuštė, galėdavom balsu komentuoti, juokauti. Viskas būtų buvę puiku, jeigu ne gausybė blusų, kurių ten knibždėte knibždėjo. Išėję po seanso, visuomet lauke išsipurtydavom drabužius, kad neparsineštumėm tų gyvių namo. Pasivaikščiodavom pamariu, o prieš miegą dar užsukdavom į „Akmenėlį“ – į tokią demokratišką „knaipę“ rąstais grįstos prieplaukos prieigose, ten ko nors užkrimsdavom ir išgerdavom taurę vyno. Kartais, kai nepasitaikydavo geresnio, gerdavom rūgštų mūsiškį „Gintaro krantą“, bet labiau mėgom bulgarų „Kadarką“ arba „Gamzą“, o labiausiai – anuomet pasirodžiusį populiarų vengrų baltą vyną aukštuose siauruose buteliuose – „Tokajų“. Vaikštinėjant po Nidą tai ten, tai šen kiemuose matydavai kylant dūmelį, užuosdavai rūkomos žuvies kvapą, o prie žuvų fabrikėlio kartais nelegaliai ir labai nebrangiai galėjai nusipirkti rūkytą ungurį. Didelį ir riebų. Į tamsią valgyklą Pamario ir Kuverto gatvių sankryžoj užeidavom tik iš bėdos – lietingomis dienomis. Maistas ten buvo visai prastas.

Senosios bažnyčios papėdėje, kur dabar restauruotame name įsikūrusi liuteronų klebonija, buvo skurdi maisto ir ūkinių prekių parduotuvė. O netoliese – mažame vienaaukščiame mūrinuke – kai kuriomis savaitės dienomis veikė pirtis. Mėgom ten praustis. Pirtyje kvepėdavo beržinėm malkom, o šiltas vanduo suteikdavo čia retai patiriamą malonumą.

Trečia vasara su Piotru

1960-tieji įsiminė tuo, kad Vingio parke, naujai pastatytoje estradoje pagal estų architekto projektą, buvo rengiama Dainų diena. Į Vilnių priplūdo giedorių iš visos Lietuvos. Pas mus apsistojusi dėdyna Olė iš Utenos išlėkė į repeticiją apsivilkusi aukštaitišku tautiniu kostiumu. Mieste skambėjo dainos, būriais vaikštinėjo provincijos jaunimas su savo vadovais.

Atsiėmę milicijoje leidimus į Nidą, su Piotru aplankėme Aušros vartus, paskui – Čiurlionio kapą Rasose. Tenai išvydome, kaip griaunama Vilniaus universiteto profesorių ir kitų žymių žmonių kolumbariumo siena. Piotras pasipiktino, kad taip barbariškai naikinama istorija, bandė paprotinti darbininkus, bet tie net nesuprato, ko jis čia kimba. Tada pakėliau nuo žemės didelę surūdijusią kolumbariumo akmenis sutvirtinančią kniedę. Daug metų laikiau ją stalčiuje kaip to barbariško istorinės atminties naikinimo simbolį…

O kitą dieną išsiruošėme į Dainų šventę. Pasipuošiau Stefanijos Glemžaitės, neseniai grįžusios iš Sibiro tremties, austu tautiniu kostiumu. Ši puiki audėja, etnologė iš Kupiškio, draugavo su mano Mama, po tremties ją visomis išgalėmis globojusia. Namuose saugojome nemažai jos dovanotų daiktų – pailgą kilimą su tradiciniu oranžinių lelijų ornamentu pilkame fone ir net keletą tautinių kostiumų mums, liaunoms mergaitėms. Su tikrai karališkomis, karoliukais nusagstytomis, gėlėtos taftos kaspinais papuoštomis karūnomis.

Pėsti pakilome į Tauro kalną, o Čiurlionio gatvėje įsiliejome į minią, traukiančią į Vingio parką. Dainoms nebuvo galo. Repertuarą sudarė sovietinės dainos kartu su tradicinėmis lietuviškomis – Sasnausko, Naujalio, Šimkaus ir kitų kompozitorių, bet nuotaika sklandė pakili – šitiek įvairaus amžiaus giedorių, jaunučių ir vyresnių, šitiek gėlių, ąžuolų vainikų dirigentams, sveikinimų ir tikro džiaugsmo visiems susitikus! Po koncerto pasukom miško alėja link išėjimo, o visi labai norėjom rūkyti. Vyrai išsitraukė cigaretes, aš įsitaisiau ant kelmo ir užsirūkiau. Pro šalį plaukiantys žmonės nedraugiškai į mane dėbčiojo, o Piotras pasakė: „Tau nederėtų rūkyti vilkint tokį kostiumą.“ Užgesinau.

O dar kitą rytą nutarėm per Kauną vykti į Nidą. Leidimus iš milicijos jau buvome atsiėmę, tad sėdom į traukinį ir netrukus išlipom Kaune. Apžiūrėjom Soborą, pasivaikščiojom Laisvės alėja, parodžiau Piotrui Prano Mažylio ligoninę, kurioje gimiau, trumpam užsukom į „Tulpę“, išsaugojusią šiokią tokią tarpukario dvasią. Čia dar galėjai sutikti vyresnės kartos inteligentų, išvengusių Sibiro arba ką tik iš jo sugrįžusių, – Liudą Truikį su savo Marijona, Rimtį Kalpoką, aktorius Petrą Kubertavičių, Leoną Stanevičių su kompanija, dainininką ir režisierių Juozą Indrą ir daugybę kitų, taip pat ištikimų jaunesnės kartos lankytojų. Paskui nuėjome į M. K. Čiurlionio muziejų. Paveikslai iš salių prietemos žvelgė į mus draugiškai. Piotras, žinojęs Čiurlionį iš reprodukcijų ir jau vartęs pirmąjį sovietmečiu jo albumą su Antano Venclovos įvadiniu žodžiu, kalbėjo apie ryšius su „Meno pasauliu“ ir apie tai, kad Čiurlionis vis dėlto yra labai savitas.

Po muziejaus pakilome į Žaliakalnį aplankyti mano Tėvo mokytojo iš Raseinių, ilgus metus sirgusio džiova, bet didžiulėmis Tėvo pastangomis išgydyto, kai atsirado ir tapo prieinamas penicilinas. Daug metų nebepakylantis iš patalo ponas Antanas Milašas buvo tikras intelektualas. Mokėjo kelias kalbas, daug skaitė, citavo senąją vokiečių, rusų, lietuvių poeziją, žaižaravo sąmojum ir žinojo daug pikantiškų lenkiškų anekdotų. Žarstydavosi įvairių tautų patarlėmis. Buvo labai išmintingas, delikatus, atidus kitam žmogus. Piotras greitai jį perprato, įsitraukė į pokalbį ir jautėsi kuo puikiausiai. Pono Antano žmona Polė pavaišino mus kukliais pietumis. O desertui gavome žolelių arbatos ir fantastišką vaizdą iš jų tradicinio medinio keturių butų namo, stovinčio Parodos kalne prie pat Tūbelio vilos, balkono: saulėje mirganti, žalumoje skendinti miesto panorama… Į Nidą išvykom naktiniu autobusu.

Nida po truputį civilizavosi. Rengėsi pradėti prieplaukos statybas, įkurti padoresnį restoraną ar valgyklą, nes lankytojų Neringoje kas vasarą daugėjo. Bet tais metais dar buvo ramu. Labiausiai mėgom valgyklą prie pliažo, ji buvo demokratiška, čia visuomet rasdavai šaltibarščių ir blynų. Kiek atokiau su laiku įsikūrė šašlykinė, iš kurios sklido viliojantys kepamos mėsos kvapai. Prie jos vartų, visai nesibaidydamas žmonių, vis atklysdavo šernas ir niūriai spoksodavo į užeigą… Gal buvo pasiutęs?

Vieną vasarą, gal 1961-aisiais, kai Piotras į Nidą negalėjo atvykti, vasarojau ten su maskviete drauge Tamara. Mums kompaniją palaikė dailininkas, gamtos mylėtojas, visų Neringos girininkų bičiulis Jeronimas Čiuplys, nemėgęs rutinos ir vis ką nors netikėta sumanydavęs. Vieną rytą sėdim mes su Tamara ant tvoros prie savo namo (tvoros buvo neaukštos, dengtos plačia lenta), ateina Jeronimas su piešinių aplanku po pažasčia, o paskui ir aktorius Audrius, per naktį su žvejais plaukiojęs dore, kamuojamas pagirių. Jeronimas sako: „Ko čia sėdim kaip žvirbliai ant tvoros, eikim į Preilą. Tenai žvejus pažįstu, gal ungurį gausim.“ Pasiūlymas mums patiko, patraukėm į plentą; netrukus susistabdėm duoną išvežiojantį sunk-

vežimį. Sulipom į dengtą būdą ir, įsistvėrę į palubėje kabančią kačergą, nukakom beveik iki Preilos. Pirmiausia užsukom į krautuvėlę, nusipirkom vyno ir duonos. Pardavėja buvo kukli jauna blondinukė. Audrius rimtu veidu jos paklausė: „Ar saldapicų turite?“ – „Ne, neturim“, – sako. „Tai kodėl gi?“ Ji nedrąsiai: „Tai kad neatvežė…“ Paskui nuėjom ieškoti Jeronimo pažįstamų žvejų. Namai atviri, bet šeimininkų – anei kvapo. Besidairant po daržą, esantį prie pat marių, Audrius staiga pastebėjo tarp lysvių besirangantį ploną ilgą ungurį. Čiupo ir susikišo į savo rezginę. O kur jį išsikepus? Užsukom į Preilos mokyklą. Ir ten nieko neradom. Bet netrukus iš Klaipėdos sugrįžo Jeronimo draugai. Pamatę mūsų ungurį, jie juokėsi: „Kokiam gi miške sugavot šitą gyvačioką?“

Netrukus prasidėjo tikros vaišės: ant stalo buvo nešamos daržo gėrybės, riebūs kepti unguriai, vietinių valgomi su bruknių uogiene, dešros ir visa kita. Ir, aišku, degtinė, kurią gerti teko iš vieno indelio, kokiame vaistinėse laikomas tepalas. Siuntėme ratu sklidiną indelį būtinai palydėdami žodžiais: „Į jūsų širdies ramybę.“ O Dieve, ratas sukosi gana greitai! Jeronimas kaipmat išsitraukė bloknotą ir pradėjo piešti šeimininkų portretus. Tamarai viskas darė įspūdį, ypač – vaišių gausa ir originalumas.

Kitą dieną Jeronimas įkalbėjo mudvi su Tamara eiti su juo tapyti. Nusivedė mus ant kalnelio prie senosios liuteronų bažnyčios, atrėmė į kelmus po kartoną, prieš tai leidęs laisvai pasirinkti rakursą, ir liepė tapyti bažnyčią. Prašė mažiau klausinėti, daryti „kaip išeina“. Bet aš vis dėlto uždaviau du klausimus: kam tas skystis buteliuke? Ir – ką daryti, kad medžių daug ir jie man netelpa. Jeronimas paaiškino, kad buteliuke aliejinių dažų skiediklis, o medžius nebūtina visus tapyti. Tas darbelis jam patiko, turiu jį išsaugojus kaip atsiminimą… Tamarai sunkiai sekėsi: ji dažais ne tapė, o piešė, ir niekaip nesuprato, kaip pavaizduoti kryžių, jeigu nesimato bokštelio, ant kurio jis pritvirtintas? Ir nupiešė tiesiog ore… Po kelių tapymo valandų susėdom ant žolės, lyginom mūsų trijų darbus ir juokėmės iki ašarų.

Maskva žiemą

Kartais ji būdavo kerinti. Mėgavomės jos malonumais; laisvalaikiu su Piotru ir jo draugais vaikščiodavom į čiuožyklą arba važiuodavom į užmiestį slidinėti. Jokių specialių kostiumų neturėjom, vilkėdavom kukliai – kas ką, dažniausiai senus, šilto ir šalto mačiusius treningus. Didžiausia mano puošmena buvo lietuviškos raštuotos pirštinės ir dryžuotos vilnonės kojinaitės. „Električkoj“ tokių keliautojų su slidėmis pasitaikydavo nemažai – visi džiaugdavosi į laisvę ištrūkę. Prie kalnų nebuvau pratusi, vos kelis kartus Vilniuje slidinėjau dar neapstatytais Karoliniškių ir Sapieginės kalneliais, bet labiausiai mėgau čiuožinėti. O čia kiekvienas nusileidimas nuo didesnio kalno man atrodė kaip iššūkis. Svarbiausia buvo būti su draugais. Retai kada pasiimdavom maisto, grįždavom alkani, išvargę ir mėgdavom užgriūti pas kurį nors iš saviškių į namus sušilti, užkąsti. Dažniausiai valgydavom orkaitėj keptas bulves su lupynomis, raugintus agurkus arba kopūstus su aliejumi, kartais ko nors stipresnio išgerdavome. Bet nė vienas subuvimas neapsieidavo be arbatos su citrina. O kartais ir su pilkąja saulėgrąžų chalva.

Visam laikui man įsiminė tų metų Kūčių vakaras svečiuose pas estę Iren–Ireną. Ji mokėsi baleto režisūros GITIS’e, o kambarį nuomojo netoli manęs, Povarskaja gatvėje, tik arčiau Arbato aikštės, prie pat Lietuvos atstovybės. Toje gatvėje ir susipažinome. Ne kartą lankiausi pas ją svečiuose ir visuomet stebėdavausi, kad jos kambaryje nėra jokių knygų, o visas stalelis prie veidrodžio gausiai apkrautas kremų, pudros dėžutėmis, nematytais kvepalų ir odekolonų buteliukais. Iš to gražaus kambario vėliau ji išsikraustė į pigesnį butą, ten turėjo keistą nemažą kambarį pirmame aukšte be lango. O gal tas langas buvo kaip nors užmaskuotas? Šiaip ar taip, ten atėjusi jausdavausi nejaukiai, lyg bunkeryje. Artėjo Kalėdos, ilgėjausi namų, bet netikėtai mane institute susiradusi Irena paklausė, ar nenorėčiau drauge su Piotru ateiti pas ją Kalėdų išvakarėse. Mat estai Kūčių nešvęsdavo. Ji pridūrė, kad atvažiuos draugas iš Estijos. Apsidžiaugusi sutikau. Prisiminiau, kaip pernai per Kūčias pas mane atėjo Piotras, susėdom prie lietuviško lino servetėle papuošto stalo, ant kurio stovėjo mano vargais negalais sutrintas dubenėlis aguonų, o į tą „pieną“ vietoj kūčiukų buvau sumetusi ripkelėm supjaustytų riestainių su aguonom… Menkės konservai atstojo žuvį, o vienintelis tikras Kūčių patiekalas buvo spanguolių kisielius… Piotras atsinešė gruziniško vyno ir paklausė, ar galima tokį šventą vakarą gerti…

Ruošdamiesi pas Ireną, mudu su Piotru pasipuošėm, nusipirkom lauktuvėms degtinės ir šampano, konservuotų kilkių dėžutę ir ledų tortą. Įžengę pas ją stačiai apstulbom: niūriojo kambario kampe ant taburetės stovėjo tanki, tikra, kokio pusantro metro aukščio papuošta eglė! Kambarys kvepėjo jos spygliais, o spindintys žaislai džiugino ir priminė namus. Džiaugėmės kaip vaikai! Paaiškėjo, kad tai Irenos draugas Rudolfas – žavingas auksaplaukis, mėlynakis Rudis – eglutę atvežė traukiniu iš Talino! Atrodytų, kas gi čia tokio? Bet atsiminkime, kad sovietmečiu Kalėdų nebuvo leidžiama švęsti, o stačiatikiai jas šventė pagal senąjį kalendorių, po Naujųjų metų, ir vadino Senaisiais naujaisiais metais. Eglutes čia pradėdavo pardavinėti tik prieš pat Naujuosius metus. O Rudolfas, nedrįsdamas su eglute brautis į metro arba troleibusą, per visą Maskvą pas Ireną atėjo pėsčias…

Balta staltiese apdengtas stalas buvo papuoštas eglės šakelėmis ir dosniai nukrautas valgiais: puikavosi estiška rūkyta žuvis, riebi silkė su svogūnėliais, balta ir raudona mišrainės. Degtinė čia labai tiko, ir mes valgėme pasigardžiuodami. Paskui Rudis atkimšo neapsakomo skanumo firminį čekišką kauliukais kvepiantį „Cherry brendy“ vyšnių likerį. Bet didžiausias stebuklas buvo paprastas senas Irenos patefonas, sukantis plokštelę su Sibeliaus „Liūdnu valsu“. Man svaigo galva nuo vaišių, nuo kerinčios eglės, kuri, iš apačios apšviesta stalinės lempos, atrodė dar paslaptingesnė, nuo Piotro artumo ir muzikos. Dramatiški valso garsai vilnijo per mane, smelkėsi kiaurai, kuždėjo apie laimės laikinumą ir mirtį. Sėdėjau užsimerkusi, panirusi į muziką. Irena su Rudolfu šoko tyliai, susiglaudę, siūbuodami. Piotras niekuomet nešokdavo. Man atrodė, kad kai baigsis valsas – baigsis viskas. Bet Irena jį suko vėl ir vėl…

Atsisveikindamas Piotras, norėdamas atsidėkoti už nuostabų vakarą, pakvietė Ireną ir žavingąjį Rudį ryte susitikti prie Novodevičje kapinių. Ketino jiems parodyti įžymybių kapus, pavedžioti po vienuolyną ir būtinai kartu nusileisti prie tvenkinio. Sumanymas buvo puikus, bet rytą po naktinių vaišių labai tingėjom keltis. Galva ūžė. Piotras susiėmė, pasiūlė man išvažiuoti anksčiau ir užsukti į valgyklą netoli Lenino vardu pavadinto pedagoginio instituto, kuriame prieš keletą metų mokėsi. Tenai visuomet būdavo rūgščių kopūstų sriubos. Skurdi, kaip ir visos, buvo ta valgykla su metaliniais stalais ir nykia publika; bet mes, godžiai srėbdami kopūstienę, nuo kurios prašviesėjo galva, buvom linksmai nusiteikę.

Prie pagrindinių Novodevičje kapinių vartų atskubėjo Irena su Rudolfu – irgi neišsimiegoję, bet laimingi. Ilgai vaikštinėjom apsnigtomis alėjomis, apžiūrinėjom žinomus ir nežinomus kapus, Piotras, kaip tikras gidas, rodė rusų kultūros įžymybių antkapius, pasakojo apie mirusiųjų gyvenimus, apie senųjų kapinių prie vienuolyno, kur buvo laidojami carai ir jų šeimos, naikinimą, apie fantasmagoriškas kai kurių antkapių istorijas ir jų autorius. Vaikščiojom, kol galutinai sušalom, o paskui ieškojom vietos, kur galėtume užkąsti. Maskvoje tai nebuvo paprasta, todėl vėl sugrįžom į tą valgyklą, kur su Piotru gaivinomės rytą. Rūgšti kopūstienė patiko ir mūsų estams. Paskui troleibuso stotelėje atsisveikinom su Irena ir Rudžiu, kuris vakare jau turėjo išvykti į Taliną, išsibučiavom ir dar kartą padėkojom vieni kitiems už nuostabias Kalėdas.

1 Reikia mokytis iš bičių. Jos viską išmano… (Rus.)
2 Rusų k. frazeologinis junginys, šiuo atveju reiškiantis skurdžią buitį.
3 Tekėk už manęs, prisigimdysim vaikų, daug dirbsiu, visi bus sotūs (rus.).
4 Jis vis tiek tave paliks, o aš – ne (rus.).
5 Šimtas metų! (Rus.)
6 Čia jūs? – Taip, aš (rus.).
7 Žinai, jis Egipto faraonų palikuonis… (Rus.)
8 Žiūrėk, Chruščiovas eina! (Rus.)
9 Rusų liaudies priežodis, panašiai kaip lietuvių – „Kai vargas pristojo, tai galva greit sugalvojo“.

Regimantas Tamošaitis. Veidai, vardai, vaidmenys

2023 m. Nr. 8–9 / Audronė Girdzijauskaitė. Kovido meto užrašai. – Vilnius: Scenos meno kritikų asociacija, 2022. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Audronė Girdzijauskaitė. Jis niekada nebuvo ištikimas

2018 m. Nr. 7 / Institute pasklido gandas, kad viena tokia keista būtybė smailu atsikišusiu smakru iš muzikinės komedijos kurso, kuris repetavo Džordžo Geršvino „Porgį ir Besę“, beprotiškai įsimylėjo Piotrą;

Audronė Girdzijauskaitė. Kelionės pradžia

2016 m. Nr. 10 / Vėl Maskva. „Vėl“ todėl, kad dar karo ir pokario metais man, mažai mergaitei, teko būti Maskvoje, bet apie tai jau esu rašiusi savo knygoje „Atminties salos“, kurią užbaigiau maždaug 6-ojo dešimtmečio įvykiais…

Jūratė Sprindytė. Noveliški portretai

2012 m. Nr. 2 / Audronė Girdzijauskaitė. Nutolę balsai: portretų metmenys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 360 p.

Aidas Marčėnas. „Kad mažiau skaudėtų“

2008 m. Nr. 7 / Audronė Girdzijauskaitė. Atminties salos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 150 p.

Kęstutis Šapoka. Tvirti kaip geležis

2017 m. Nr. 8–9

Biografija: gimiau 1974 m. Vilniuje.
Apie kūrinį: mintis rašyti knygą „Pušis, kuri lūžo“, kurios ištrauka pristatoma „Metuose“, brendo keletą metų. Skaitydamas daug mūsų literatūros įvairių laikotarpių kūrinių, tiek eseistinių (auto)biografinių, tiek ir grynai grožinių, domėjausi skirtingų kartų, „įrėmintų“ tam tikro laikotarpio ir vietos (ypač Vilniaus), ideologijos, socialinės padėties (labiausiai žemesniųjų socialinių sluoksnių), pasaulėžiūra, pasaulėjauta ir jų išraiška. Apskritai, kaip literatūroje susiformuoja ar tiesiog padaroma „karta“? Kas ją apibūdina, kokios detalės, jausena, stereotipai? Taip pat toje literatūroje pasigedau ko nors, kas būtų iš karto atpažįstama ir sava man. Ką galėčiau pavadinti savo kartos portretu. O jis būtų neįsivaizduojamas be antrosios nepriklausomybės pirmojo dešimtmečio fono.
Pradėjo kirbėti mintis pabandyti perteikti asmeninę patirtį ir aną specifinį „totalios dabarties ir nuogos tikrovės“ laiką, kuriame formavausi, literatūrine forma. Šiaip jau buvo akivaizdu, kad po metų kitų kils dešimtojo dešimtmečio kartos refleksijos, ano laiko apmąstymų mūsų literatūroje banga, kurios kontūrai kaip tik dabar ima ryškėti.
Todėl ir aš savo ruožtu bandžiau brūkštelėti „eskizą“, žinoma, galvodamas ne tik apie faktinius socialinius ano erdvėlaikio bruožus, bet labiausiai apie grožinio kūrinio specifiką. Kartu ji natūraliai vedė prie rusifikuoto vilnietiško žargono – anuo laiku ir man natūralaus kaip socialinio, psichologinio, vienu žodžiu, daugumos žmonių mentalinio atspindžio. Savo tekstu taip pat bandau diskutuoti ir su kai kuriais tiek sovietmečio, tiek antrosios nepriklausomybės laikotarpio mūsų literatūros kūriniais.

Iš apsakymų rinkinio

Žlobas ir Lauris išlipa Dobros Rados, ta prasme, Gerosios Vilties. Čia, keliolika metrų nuo trūliko stotelės, jau mindžiukuoja eilė į sausakimšą LAZą. Pagaliau per jėgą įsigrūda. Susitrombuoja taip, kad sunku įkvėpti ir iškvėpti, kaip šprotai skardinėje. LAZas stenėdamas pajuda, lėtai įveikia Lazdynų tiltą, tada dar sunkiau ropščiasi į Gariūnų kalną, atrodo, nebeužvažiuos. Bet šiaip ne taip užsivelka. Sustoja šalikelėje. Mašinų grūstis prasideda jau nuo pakalnės, dar neprivažiavus turgaus teritorijos, o ant kalno, arčiau metalinių tvorų, virsta neišvažiuojama ir net sunkiai praeinama maišalyne. Šlykščiai spjaudo lietus, jau biški žvarbu. Tiesa, kitoje kelio pusėje dar tačkių turgus milžiniškas.

Reikia eiti peškomis kelis šimtus metrų ar net puskilometrį, ten grūstis jau neišpasakyta. Žmonės pasipila iš visų tų LAZų, Ikarusų, lenda iš Latvijų ir nuosavų mašinų, jų vis tirštėja, ir pilka masė suteka prie pagrindinių vartų, tipo, įėjimo. Čia budi keli ambalai. Duodi pitaką ir patenki į talkučkę-rojų. Skaityk, didžiausia ir rimčiausia talkučkė Lietuvoje. Čia galima gauti visko!

Palei tvorą − daugybė metalinių aprūdijusių lariokų su galybe įvairių smulkių tavarų. Purvinos balos visur. Tada prasideda dengti prekystaliai, toliau matyti samadėlnos prekyvietės. Sunku prasibrauti, visą laiką reikia stumtis jėga. Kaip kokiam skruzdėlyne. Maišosi visokia publika – pinigingi ir nelabai čiukčios¹, prekeiviai, visokie treninguočiai, karmanikai, čigonai, juodukai, kokie tai bezprizorni vaikiščiai, kur ne kur − mentai, tipo, kokio nors prekeivio „popierius“ tikrina, ir visokie kitokie aiškūs ir neaiškūs tipai.

Vieni tiesiai per talkučkę tampo prekes į lariokus, kiti šiaip trinasi minioje, kai kurie atsinešę sudedamuosius staliukus ir ant jų viską išsidėlioję. O tie dengti prekystaliai, tipo, Pastogė, čia kur arčiau įėjimo, ta prasme, yra prestižiškiausia vieta. Dar prekiaujama iš sudedamųjų palapinių Karakumuose, kartais iš po tokių didelių lietsargių arba iš strypų ir celofano stogą pasidarius, iš visokių minibusų ir taip toliau, ir panašiai. Nusikalusios turgaus bobos stumdosi, kiša praeiviams savo darbo pirčiatkes, kojines. Kita, ant kaklo pasikabinusi puodą, įstrigusi toje maišalynėje, rėkauja: – Kamu gariačije piražki s miasom, s kapustoi?! Gariačije piražki²!

Prie vieno sudedamojo staliuko kelis azijiečius apspitę žiopliai – žaidimas napiorstkais – atspėk, po kuriuo napiorstku paslėptas šratas. Niekas niekada, aišku, neatspėja. Jeigu kas nors pradeda piktintis, tipo, kažką aiškinti apie žulikavimą, staigiai prisistato kažkokie prikačialinti bachūriukai, kažką jam trumpai paaiškina, priekaištaujantysis momentaliai užsikiša ir migom pasišalina.

Mašinų jūra, ant kiekvienos išdėliotos gėrybės, tipo, tavaras. Akys raibsta! Tačkės, ant kurios sudėtos šmotkės ar kitoks tavaras, krūtumas ir naujumas rodo prekiautojo statusą, tipo, štai šitas jau prasigyvenęs, užsidirbęs, tipo, pagarba, o šitas – dar ne. Ant tačkių, tentuose arba dengtuose prekystaliuose viskas padriad – kailiniai, kožuchės, džinsai, treningai, suknelės, vyriški kostiumai, maikės, lifčikai, triusikai, plavkės, kedai, žieminiai batai, tapkės, magai, kvepalai, kasetės su muzika, kasetės su bajevikais ar parnucha, užuolaidos, videkai, bižuterija, kerzai, žaislai, skarelės, kėpkės, netikro aukso gaminiai, patalynės, rankšluosčiai, lietsargiai, tašės, pederastkės, cyzų blokai, lapatnikai, telikų, mašinų antenos, dantų pastos, kremo tūbelės, keptuvės, peiliai, šakutės, paveikslai su nuogom bobom ir be jų, šaukštai, servizai, puodai, plaukų želė, akiniai, marškiniai, bliuskos, sekerai, ikonos, skalbinių džiovyklės, vestuvinės suknelės, žiebtuvėliai, arbatinukai, antikvaras, saulės akiniai, kojinės, vaikiški vežimėliai visokie, laidai, dušo komplektai, fenai, pinti foteliai, prezikai, batų tepalas, čecholai, čekankės, pirštinės, plaktukai, nuodai tarakonams, padangos, basanoškės, atviortkės, dviračiai, jų detalės, adijalai, diržai, drėlės, kačiukai, šuniukai, duslintuvai, pyragėliai su mėsa, prožektoriai, meškerės, plūdės, žilkos, kabliukai, primankės žuvims, kranai virtuvei, kalgotkės, kosmetika, kamuoliai, unitazai, paltai, kortų kaladės, lako bonkutės, laikrodžiai, čemodanai, flomasteriai, kilimai, matrioškos, siūlai, nuodai žiurkėms, gandonai, beisbolkės, kalendoriai su nuogom bobom, pyragėliai su kopūstais, ragai, ausinukai, staltiesės, susuktos į laikraščius sėmkės, muilas, liustros, namų gamybos čiulpinukai, žvačkės, dažai, nelegalūs ginklai, skalbimo milteliai, maisto papildai, spalvotieji metalai, plaukų segtukai, kinietiškos vazos, perukai, šalikai, dulkių siurbliai, banguotosios papūgėlės, visoks chlamas ir taip toliau, karoče, chuj viską išvardysi.

Visokių krūtų žinomų firmų esama ‒ dairosi Lauris su Žlobu ‒ visur achujena inomarkių gausa, tik babkių turėk – Abibas, Pumka, Mecosonic, Reebuk, Parasonic, Sonki, Safsunk, Wersačke, Prilips, Malebaro, Dolce & Dubina, Gučnik, Kanga Russ, Praba, Original, Top original, Original Top, Original & Original…

Klientų aptarnavimas irgi neblogas. Batams matuotis, karoče, pamesti ant žemės kartono gabalai – išardytos batų dėžės. O kelnes, sijonus matuotis galima tiesiai palatkėj tarp kitų įvairių šmotkių. Gali nusimaut ir prisimatuot naujas kelnes − visiems pochui. Kai kur padarytas prisimieruot, mol, privatesnis „matavimosi kampas“ palatkės gilumoj. Jei reikia, pradavščica palaiko veidrodį. Skaityk, pilnumoj normalus aptarnavimas!

– Dobre svetry, ponia, bierzym v Turcji prosto ot gamintojasov! Bardzo dobre, znane gamintojasy³… – aiškina peroksidinė Teresa moteriškei, čiupinėjančiai pakabintus megztinius, tada skardžiai rėkia kažkokiam stambiam bičui: – Ei, Marka, vež porcja cepelinov i jeden szaszlyk dla Agniežki… ‒ tada vėl pirkėjai paplonintu balsu: ‒ A buty tež z Turcji, ponia, bardzo dobre, labai giari, orygynalne, prosto ot gamintojasa! Jak? Nu da, tem sam gamintojas, ponia… Jaki? Dobry, znany gamintojas, ponia! Na co mne klamač! Bardzo bioro i svetry, i buty, bardzo kapujo, ponia! Vo, všystko predami i jedzim nastempny tydzien do Turcji za nowo partjo, atsiviažty, ponia⁴!

Pirkėja biškį pamindžikuoja, padvejoja ir nueina sau. Teresa grįžta prie mašinos, atsisėda ant sudedamosios kėdutės, traukia iš kurtkės kišenės cyzų pakelį. Užsirūko. Minėta Agnieška šalimais duris prasidariusi sėdi mašinoj, apkrautoj megztiniais, batais. Irgi traukia dūmą. Teresa greitakalbe varo jai:

‒ …nu karoče… to ten jejny Andžej durny calkiem jak zapili, ale za to dobrze urzondzil sie, pracuji na granicy, tamožnykas, dužo bierzy, karoče. To teraz oni budujo dom trocha za Vilėjko, w stronie Dvarčionisa – przy galgach. To Elvira teraz ni chce na talkucze stač, urodzi i biendzie domova gospodyni. Cipa pani bendzi, bendzi jezdič na „Audzi“! Cipa ponią būs! Ja to ni wiem, ja by to rzucala talkuczki, nu bo kto maze viedzieč, co dalej bendzi? Vyrzuco jednego dnia za pjanki tego Andrzeja albo zlapio z sviatko i vsio! Co vtety zrobi? Ma niezle miejsce na „Pitačiokas“, vsie nalogi dla mafiji zaplacila na miesiac v przod, a teraz cipa vymyšlal, karoče… chce ta miejsce momuš prabič… Vo Marka idzi, to niech on podyžuruji… Davai, ciongni termos, – sako draugei, meta dar rūkstantį byką, patrina padu, užgesina. Gauna iš Mareko vienkartinę plastmasinę lėkštę su atšalusiu cepelinu spirguose, pasideda ant kelių, Agniežka irgi ima lėkštę su keliais apdegusiais šašlais, biškiu kečupo ir keletu cibulio griežinių. Atsuka termoso kamštį, garuoja kava. Tačiau išlieka budri − vėl kažkas apžiūrinėja, čiupinėja turkiškus megztinius. Užstaugia į Mareko pusę: – Marka, postoj przy svetrach! Nu co? Cienžko postač?! Tak od szostėj rana tu terczym, poki ty chrapal v maszynie! Davai nevyglupiaisia!.. Ponia, bierzcie biuzon, ymkytę, ponia, bliūzonas, bardzo dobry, prosto ot gamintojasa, bardzo znany gamintojas, ponia! Z Germaniji! Pomierzcie, ponia!.. Marek, potrzymai pani liustro! Davai chodž chodž ⁵…

Kalbų mišrainė nuo rusų, lenkų, tuteišių iki baltarusių, rumunų, lietuvių, ukrainiečių, gruzinų, armėnų, azerbaidžaniečių, čėčėnų, latvių, kinų… Per garsiakalbius, visur iškabinėtus, garsiai varo reklama, tada muzonas − daugiausia rusiškas. Atseit Gariūnų radijas. Vietomis triukšmas nepakeliamas, sunku susišnekėt. Prie kai kurių prekyviečių susispietę skusti treninguoti bachūriukai surūgusiais snukiais, po penkis, šešis, dešimt, – nelabai aišku, ar jie tenai kuo prekiauja, ar tiesiog prižiūri talkučkę. Bet prie jų niekas kažkaip ir neina.

Kitoj vietoj ‒ žmonių maišalynė, erzelynė balsų, kalbų. Apstoję kažką ratu. Vidury rato du ‒ dičkis, spinta toks, bet maža galva ir žema kakta, ir kažkoks mielkas azijatas, toks staigus kaip pipiriukas. Dičkis tik pist kumščiu kaip plyta smulkiajam į snukį. Mielkas kaip kamuolys nusirita į balą, netgi pasivolioja biškį, kol atsičiuchina, ir vėl pašoka kaip užvestas. Laša purvai nuo kurtkės ir snukio. Dičkis vėl chujakst jam į charią ‒ na tebe, pios paganyj⁶ ‒ mielkas vėl ant žemės, pasivolioja ir vėl pašoka. Galiausiai iš kišenės išsitraukia nusmailintą atviortkę ir metasi ant dičkio krauju pasruvusiom akim ‒ zarėžiūūūū! Pist vėl gauna kumščiu ‒ na tebe, štob znal, kamu platitÿ nada, čiurka! Slonam nado platitÿ v etom meste, ponial, čiurka? A ne Udavam⁷! Ir vėl mielkas aria purvą, nosis sukruvinta, net dantys kruvini, atviortkė nuskridusi į šalį ir jau turbūt atsidūrusi kieno nors kišenėj.

Moteriškė juodu ilgu ploščium apžiūrinėja lifčiką, dvejoja, svarsto, tiks jai tas stanikas, ar ne? Prekeivis taip cekavai nužiūri moteriškę per ploščių, įvertina, tada ima kitą lifčiką, paduoda, sako, ponia, vat šitas tai tikrai idialiai tiks, akurat toč v toč jūsų dydis!

Badomi alkūnėmis į šonus, draugai toliau iriasi į priekį. Talkučkės plotas milžiniškas ‒ prekystaliai, palatkės, tačkės, kioskeliai, tentai, celofanai. Virš viso šito muraveiniko už kokio puskilometrio purvino dangaus fone − šiluminė elektrinė, kaminas ir du milžiniški rūkstantys katilai. Tokie agromni, kad, atrodo, riogso čia pat, tuoj užgrius visą šitą talkučkę. Dar toliau horizonte kyšantis televizijos bokštas atrodo toks bloznas… O iki elektrinės − buvę žvyro karjerai, duobės, apaugusios piktžolėm, reta žolyte.

Talkučkės pakraštyje palei tvorą rikiuojasi kioskai su visokiais hotdogais, cepelinais, lyg guminiais karbonadais, pridegusiu šašlyku, kava. Bet geriau vietoje nevalgyti, neišsiskirti iš minios, nes staigiai gali prisipisti bachūriukai ir pradėti reikalauti, mol, „paskolinti“ pinigų arba net susimokėti už tai, kad čia valgai tiesiai prie larioko, tipo, „už vietą“. Nors, aišku, jie, ta prasme, ne pagrindiniai, ne centro, o tie, kurie trinasi pakraščiuose, visokia mėlkata, šestiorkės. Bet vis tiek geriau nesiraut. Dauguma prekeivių perkasi kokį cepeliną ar šašlyką plastmasinėje lėkštelėje ir greitai šauna suryt kur nors tačkėj ar kur palatkėj už šmotkių užlindus.

Tvoros kai kur išlūžusios, kai kur perkirptos, kiauros už lariokų, pro jas galima pranerti į atvirą dykynę, kur tik žvyras ir žolė. Tenai toliau, už keliolikos metrų, lyg tai prišikta vietom, boluoja šūdini laikraščių skutai. Bet už teritorijos vis tiek geriau nelįsti. Sklinda pletkai, kad tenai toliau, tose piktžolių dykynėse, kartas nuo karto atsieit randa apipuvusių gariūnaiskų azijatų lavonų. Tipo, razborkių dėl nalogų aukos. Taigi, geriau atstovėt ilgoj eilėj į mokamą sausakimšą, smirdantį ir apvarytą tūliką, negu bandyt pritūpti čia, už tvoros.

Lauris su Žlobu trinasi palei lariokus, tentus, kur geriausios trepkės. Žiūrinėja, ieško, kai kur važnai teiraujasi kainos. Stabteli prie palapinės su iškabinėtom rudom, juodom kožuchėm. Atrodo, pagaliau rado kažką panašaus į tai, ko ieškojo! Už prekystalio du nuobodžiaujantys gruzinai su kėpkėmis gliaudo sėmkes, spjaudo sau po kojom. Prekiauja, tipo.

‒ Shekhede, ori movida⁸, – sako vienas prekeivis kitam – jaunas stambus vyresniam sudžiūvusiam – kol Žlobas su Lauriu taip biškį neryžtingai trypčioja prie iškabinėtų kožuchių. ‒ Parenÿ, primerÿ kurtku, očenÿ chorošyje kurtki⁹… ‒ mol, meiliai siūlo tas vyresnis Žlobui. Žlobas čiupinėja rankovę, tipo, žiūri, ar tikrai oda. Atrodo kaip tikra… nors kaip ta tikra atrodo, tai nelabai ir žino.

‒ A skolÿka stojit¹⁰? ‒ Žlobas įsidrąsina.

‒ Ty, parenÿ, vižu charošyj, kak tebe, parenÿ, za sto baksy atdam! Pamerÿ kožuchu, očenÿ chorošij kožucha¹¹!

Žlobas nusimeta savo seną kurtkę.

‒ Daj, parenÿ, paderžu, ‒ paslaugiai pasiūlo jaunesnis rubuilis ir ima rūbą iš Žlobo, ‒ a ty mersia… mersia¹²…

‒ Sadari Zurabi¹³? – klausia pusbalsiu vyresnysis stambiojo, kol Žlobas velkasi išgirtą kožuchę.

‒ Sadghats’ ak’, akhlos¹⁴, – atsako tas.

‒ Daudzakhe¹⁵!

‒ Es suleli dachrilia, ar gaushvat’¹⁶! – vėl sako senis rubuiliui ir auksiniais dantim meiliai šiepiasi Žlobui.

Žlobas jau su kožuche. Juoda, pūsta, blizganti ‒ lyg jam būtų siūta! Kietai atrodo! Vyresnis paslaugiai pakiša veidrodį. Jėj bogu tinka! Dar labiau paryškina Žlobo prisikačialinimą! Tuo tarpu iš kažkur išdygsta dar keturi ar penki gruzinai. Visi susidomėję stebi, kaip Žlobas gėrisi savimi veidrodyje.

‒ Mis ukan dadek’i, ar mists’et’ sashualeba, rom gaik’ts’es! Da misi megobari ts’ota gverdze gastsie¹⁷… – sukomanduoja senis kažkuriam iš apspitusių, gal vėl Zurabui. ‒ Nu kak, parenÿ, idiot kožucha? Idiot? Charošij kožucha¹⁸?

Žlobas nusivelka kožuchę, storulis šypsodamasis grąžina jo kurtkę. Žlobas rengiasi, tada dar varto kožuchę, atseit apžiūri. Mol, kurį laiką dvejoja.

– Tak, značit… za sto¹⁹?

– Da, parenÿ, tebe za sto²⁰…

– Nu chorošo… Nu, davaite tagda²¹…

Vyresnysis rūpestingai sulanksto kožuchę ir paslaugiai kiša į maišelį. Žlobas išsitraukia iš savo kurtkės vidinės kišenės dolcų gniutulą, skaičiuoja ir… kažkodėl pritrūksta kem dolcų! Knisasi kišenėje, gal užkrito? Tada džinsų kišenėse…

‒ Čto slučilasÿ, parenÿ²²? ‒ mol, geraširdiškai klausia vyresnis, o kiti jau apstoję Žlobą.

‒ U menia bylo sto baksov! Točno bylo sto baksov²³! ‒ pareiškia išsigandęs Žlobas, staiga išmuštas prakaito, o prekeiviai gudriom chariom apspinta ratu dar glaudžiau.

‒ Nu neznaju… Kožucha sto baksov stoit²⁴… – mol, apsiniaukia senis džiūsna.

‒ Nu točno bylo sto baksov! Sorok izčezla²⁵! ‒ Žlobas viltingai sužiūra į jo kurtkę laikiusį stambųjį.

‒ Nu neznaju, skolko bylo… a možet nebylo ²⁶… ‒ išsiviepia storulis.

‒ Bylo bylo… kak nebylo… točno bylo²⁷…

‒ Polits’ias uqure! – vėl džiūsna burbteli storajam, ‒ da uqure mis megobars²⁸!

Tada demonstratyviai atideda maišelį į šalį ir jau grėsmingiau sako Žlobui:

‒ Nu, parenÿ, kožucha stojet sto baksov²⁹…

‒ No vedÿ byli! Byli! Ja klenus! Točno byli… – isteriškai dievagojasi Žlobas visiems jį apsupusiems, apatinė lūpa pradeda trūkčioti ir Žlobas beveik apsižliumbia. ‒ Nu paverte mne… pažalsta³⁰! ‒ storam beveik į snukį taškosi seilėm, net ašara ištrykšta.

‒ Shekhede ch’uk’ch’as – k’alach’unas, shekhede male ch’aisvris³¹! – pašaipiai pusbalsiu šnypščia senasis stambiajam ir tada jau daug garsiau Žlobui: – Nado pakupatÿ, parenÿ, esli už rešil. Što tut za lomki? Tak serjoznaja liudi ne delajut ³²!

‒ No u menia bylo stooooo³³… – Žlobas įsižliumbia.

– Nu, u druga adalži³⁴… – rubuilis, panašu, irgi nebejuokauja.

Situacija tampa grėsminga. Lauris išbalęs – paskubom rausiasi kišenėse, išsitraukia keletą kupiūrų, atskaičiuoja kem dolcų – iš visų savo pem, kuriuos buvo numatęs talkučkėje išleisti audiokasetėms – paduoda džiūsnai. Išraudęs nuo bliovimo, bet neapsakomai dėkingas Žlobas drebančia ranka skubiai tiesia likusius suglamžytus baksus stambesniajam, gauna iš senio maišelį su kožuche, ir, būreliui gruzinų prasiskyrus, migom šauna iš įvykio vietos. Lauris vos suspėja sureaguoti ir rauti paskui jį.

Už talkučkės vartų Žlobas greitai išsineria iš savo kurtkės, sugrūda ją į maišelį ir apsirengia nauja blizgančia, pūsta dermantinine. Išdidžiai įsimaišo į minią, plaukiančią link LAZų, tuoj išvyksiančių į miestą. Lauris stengiasi neatsilikti.

1 Taip XX a. 10 deš. pirmoje pusėje Gariūnų prekeiviai vadino pirkėjus, nes anie beveik niekada nesiderėdavo.
2 Kam karštų pyragėlių su mėsa, su kopūstais? Karšti pyragėliai! (Rus.)
3 Geri megztiniai, imam Turkijoj tiesiai iš gamintojų! Labai geri, žinomi gamintojai… (Vilniaus krašto tuteišių dialektas)
4 Ei, Marek, paimk porciją cepelinų ir vieną šašlykų porciją Agniežkai… O batai, ponia, irgi iš Turkijos, labai geri, originalūs, ponia, tiesiai iš gamintojo! Kaip? Nu jo, tas pats gamintojas… Koks? Geras, žinomas gamintojas, ponia! Kam man meluoti? Labai ima ir megztinius, ir batus, labai perka, ponia! Va išparduosim viską ir važiuojam kitą savaitę į Turkiją naujos partijos atsivežti! (Vilniaus krašto tuteišių dialektas)
5 Tai tas jos Andžejus durnas visiškai, kai užgeria, bet užtat gerai įsitaisė, dirba muitinėj, daug paima. Tai dabar jie jau stato namą biškį už Vileikos, link Dvarčionių – prie Galgių. Tai Elvira dabar, sako, nebenori talkučkėj stovėt, gimdys ir bus namų šeimininkė. Atseit ponia bus, važinės su „Audi“. Aš tai nežinau, aš tai nemesčiau talkučkės, nes ką gali žinot, kas bus? Išmes vieną dieną už pjankes tą Anžejų arba pagaus su kyšiu, ir viskas. Ką tada darys? Turi neblogą vietą petačioke, visus nalogus jau sumokėjus bachūrams mėnesiui į priekį, o dabar, tipo, sugalvojo… nori tą vietą prakalti kažkam. Nu aš tai nedaryčiau to… Va, Marekas pareina, tegul jis ir pabudės. Davai, trauk termosą!.. Marekai, pastovėk prie megztinių! Nu ką?! Sunku pastovėt?! Nuo šeštos ryto čia stypsom, kol tu knarkei mašinoj! Davai neišsidirbinėk!.. Ponia, imkit bliuzoną, labai geras, tiesiai iš gamintojo, labai žinomas gamintojas!.. Iš Vokietijos! Pasimatuokit, ponia! Davai, eik, eik… Marekai, palaikyk moteriškei veidrodį! (Vilniaus krašto tuteišių dialektas)
6 Še tau, šunpalaiki (rus).
7 Še tau, kad žinotum, kam čia reikia mokėti! Šitoje vietoje Drambliams reikia mokėti, o ne Smaugliams, supratai?! (Rus.)
8 Žiūrėk – du atėjo… (Gruz.)
9 Vaikine, pasimatuok striukę, geros striukės! (Rus.)
10 O kiek kainuoja? (Rus.)
11 Tu, matau, vaikinas geras, kaip tau ‒ už šimtą dolerių atiduosiu. Pasimatuok, labai gera odinė striukė! (Rus.)
12 Duok, vaikine, palaikysiu. O tu matuokis… matuokis… (Rus.)
13 O kur Zurabas? (Gruz.)
14 Kažkur čia, netoliese… (Gruz.)
15 Kviesk čia greičiau! (Gruz.)
16 Šitas durnelis įkliuvo, nepaleisk! (Gruz.)
17 Atsistok jam už nugaros, žiūrėk, kad nepabėgtų! Ir draugelį truputį nustumk… (Gruz.)
18 Na kaip, vaikine, tinka striukė? Tinka! Gera striukė! (Rus.)
19 Tai, sakot, už šimtą? (Rus.)
20 Taip, vaikine, kaip tau – už šimtą… (Rus.)
21 Na, gerai… Na, tai duokite… (Rus.)
22 Kas atsitiko, vaikine? (Rus.)
23 Aš turėjau šimtą dolerių! Tikrai buvo šimtas dolerių! (Rus.)
24 Na, nežinau, striukė kainuoja šimtą dolerių… (Rus.)
25 Tikrai buvo šimtas dolerių! Keturiasdešimt dingo! (Rus.)
26 Na, nežinau kiek ir ko tu turėjai… O gal neturėjai… (Rus.)
27 Buvo buvo, kaip nebuvo… tikrai buvo… (Rus.)
28 Žiūrėk, kad policija neprisistatytų! Ir draugelį jo stebėk! (Gruz.)
29 Na, vaikine, striukė kainuoja šimtą dolerių… (Rus.)
30 Bet juk turėjau, turėjau… Prisiekiu! Turėjau! Patikėkite, prašau! Prašau! (Rus.)
31 Na, čiukčia ir pavaro – apsižliumbė, žiūrėk, tuoj apsišiks čia pat vietoje! (Gruz.)
32 Jeigu jau nusprendei, privalai pirkti. Nevalia kaitalioti nuomonės. Taip rimti žmonės nesielgia! (Rus.)
33 Bet juk turėjau šimtą… (Rus.)
34 Pasiskolink iš draugo… (Rus.)

Eimantas Garšauskas. Juza karantino akivaizdoje

2022 m. Nr. 8–9 / Kęstutis Šapoka. Sakmė apie Juozą. – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – P. 304. Knygos dailininkė – Daiva Visockytė.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai (Pabaiga)

2017 m. Nr. 8–9

Mieli skaitytojai, pastaruosiuose trijuose „Metų“ numeriuose publikavome Bitės Vilimaitės romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Ir tai yra viskas, ką po rašytojos mirties rado jos sūnėnas Darius Vilimas. Labai tikėtina, kad būta viso rankraščio. Tad ką nors apie šio romano likimą žinančius ar nujaučiančius kviečiame kreiptis į redakciją (redakcija.metai@gmail.com) arba tiesiai į autorinių teisių paveldėtoją Darių Vilimą (dariusvilimas@hotmail.com; tel. (8-5) 2403557). Būtume dėkingi už bet kokią informaciją, suteikiančią galimybę rasti dingusią „Pelkių drugių“ dalį.

Pabaiga. Pradžia 2017 m., Nr. 5–6, Nr. 7

Devintas skyrius. Lilė

Štai jau antras mėnuo Lilė, garsaus profesoriaus duktė, svečiavosi kaime pas gimines. Ji universitete studijavo žurnalistiką. Lilė vaikščiojo po apylinkes, kalbino sutiktus žmones, kurie nuo jos tiesių klausimų šasteldavo į šalį, kaip pabaidyti arkliai.

Kartą miestelyje ją susistabdė milicijos viršininkas, pusgirtis žmogėnas, ir paklausė, kada ji ruošiasi važiuoti namo, kur, tikriausiai, jos seniai laukia tėvas, garsus profesorius. Vien dėl tos priežasties, kad jos tėvas profesorius, milicijai pavesta iš tolo ją saugoti, kad, gink Dieve, nė plaukas jai nenukristų nuo galvos. Bet štai pati profesoraitė savęs nesauganti: kai pamiškėj per neatsargumą sudegė Mašauskaičių klėtis su pačiomis Mašauskaitėmis, visai be reikalo ji minioje drumstė ramybę ir nurodinėjusi, kaip turi elgtis mūsų armijos kariai.

– Bet… aš turiu teisę reikšti savo nuomonę, – įsiplieskė Lilė. – Aš gerai žinau įstatymus.

Na, šiaip ar taip, ji turinti kuo greičiau važiuoti namo, pas tėvą. Čia dedasi tokie dalykai!..

…Tėvas pats atvažiavo parsivežti dukters. Mažas žmogutis drobiniu kostiumu buvo kilęs iš šio kaimo. Plačiaskruostis pasaulinio lygio mokslininko veidas buvo sutrikęs ir nelaimingas. Tikrovė smelkėsi jam į kraują ir nuodijo jį.

– Ketinau surinkti įdomios medžiagos dideliam straipsniui apie šiuolaikinio kaimo žmones… jų nuotaikas… Bet man nepavyko. Visi bijo manęs, vengia pokalbių, – skundėsi Lilė tėvui. – Na, buvo vienas įdomus faktas: žmogų, persirengusį elgeta, kitą dieną sutikau miestelyje, mitinge… Tik dabar jis atrodė jaunas nerūpestingas vaikinas… Bet argi galėjau prieiti prie jo?

– Žinoma, ne.

Naktį visus pažadino griaustinis. Pusę padangės buvo apklojęs didžiulis, juodas debesis, – iš jo kaip sulankstytos strėlės į žemę krito žaibai, kaip dieną nušviesdami kiekvieną daiktą visoje apylinkėje: akmenį, medį, karvę, užmirštą ganykloje, kiekvieną kauburėlį ir krūmelį. Tuoj pasipylė lietus. Sunkios lietaus srovės plakė stogą. Ir vis švysčiojo žaibai, nušviesdami nuščiuvusius žmones, sėdinčius troboje. Lilė matė, koks nerimas apėmęs jos tėvą. Žinoma, tai – dėl jos. Ji persėdo arčiau ir paėmė tėvo ranką. Danguje tarsi kalnuose prasidėjo griūtis, ir tik numanomi dangaus kūnai turėjo pasipilti į žemę ir ištaškyti, suploti viską. Tačiau vis dėlto ta grėsmė nugrūmojo pro šalį. Troba drebėjo nuo vis pasikartojančių trenksmų, liūtis galynėjosi su trobos durimis, norėjo išversti jas, ir pro slenksčio plyšius į aslą upeliais tekėjo putotas vanduo.

Tai tęsėsi kelias valandas. Paskui audra, išsibaigus ugniai ir vandeniui, nutolo. Žmonės iš trobos išėjo laukan pasižvalgyti, kas liko iš pasaulio. Jautėsi sieros kvapas, tarsi būtų prasivėrę peklos durys. Išsišvarinusiame danguje jau ryškėjo žvaigždės. Dar krapnojo lietus, tarsi kūkčiojantis žmogus, niekaip nepaliaujantis verkti. Miestelio pusėje kilo ugnies stulpai. Degė trijose vietose. Degėsių kvapas sklido po visą apylinkę. Tačiau jų kaime, ačiū Dievui, visi išsisaugojo.

Kitą dieną Lilė su tėvu atėjo į miestelį gerą valandą prieš traukinio išėjimą. Jie vaikštinėjo po gatves, apžiūrinėdami meniškai išdrožinėtas langines ir žirgelius ant stogų. Jie stebėjosi, kad miestelis tarsi išmiręs. Po vakarykštės audros buvo visur prinešta šiukšlių, išgriaužtais grioveliais tarsi mažais upeliūkščiais plaukė iš darželių išrautos gėlės. Aikštė prie bažnyčios buvo užtverta kareivių. Ten buvo valoma gaisravietė, kur vakar naktį kilo ugnis, kaip Gedimino stulpai. Visur plaikstėsi plėnys. Lilė stipriau įsikibo tėvui į parankę. Profesorius sutrikęs žiūrėjo į sprogimo išmuštas duobes, iki pamatų sugriuvusius namus. Stiklų šukės traškėjo po kojomis, kaip saldainiai. Visur zujo milicininkai ir kariškiai. Jų veidai buvo nuožmūs. Tučtuojau atskubėjo kažkokie civiliai asmenys ir patikrino profesoriaus ir Lilės dokumentus. Atstatęs užtaisytą šautuvą milicininkas nulydėjo juos į geležinkelio stotį. Štai jau tuksi ratai, – Lilė su tėvu važiuoja namo, laimingai ištrūkę iš to pragaro. Lilė žiūrėjo į pilkus arimus, slenkančius pro langą, prigulusias karves, ramiai atrajojančias, išsipūtusiais šonais, kaip vorės. Ėjo kaimietė girdyti veršio…

– Aš tikėjausi, kad tu pajusi visa tai, – tarė tėvas.

– Aš ir pajutau. Bet tai – per daug neįtikėtina, kad galėčiau teisingai aprašyti, – su savo įprastu gyvumu atsiliepė Lilė.

Tačiau ji jautė, kad skausmas užvaldė ir nebepaleidžia.

Dešimtas skyrius. Iš požemio

Areštinės požemiuose buvo prikimšta žmonių, sugaudytų net šešiuose kaimuose. Stribai čiupo kas tik papuolė po ranka: čia buvo ūkininkas Švažas, kurį kaltino dėl to, kad jo aštuoniasdešimtmetis tėvas išėjo pas partizanus, ir kitas atsargus ūkininkas, Lilės dėdė, kurį suėmė kitą dieną po brolio išvažiavimo, atitempė kvailelį Juozinį, čia buvo įkištas ir jaunasis kunigas, kaltinamas, kad skamba bažnyčios varpai, ir dar daug žmonių, sukištų už tai, kad neina balsuoti, kad nepristato pyliavų, neužsisako laikraščių, slepia krūmuose arklius… Tie nelaimingieji, sukimšti požemyje, visiškoje tamsoje, negalėjo net pasižinti. Vienus turėjo išvežti į Kauną, kitus – gal iš karto sušaudyti, jei tik jie palūš per tardymą ir prisipažins nepadarytus nusikaltimus. Keli linksmuoliai mėgino juokauti, kiti maldavo perduoti žinią artimiesiems, nes šie nieko apie juos nežiną, dar kiti veržėsi pas viršininką, kad pasakytų, jog yra nekalti. Kartais visi giedodavo giesmes, pasakodavo visokias istorijas arba miegodavo, įsiknisę į purviną šiaudų pakratą. Slinko dienos. Pagaliau vienas sargybinis džiūgaudamas pasakė, kad rytoj juos visus sušaudys. Nėra čia ko su jais terliotis. Jei jie ir ne visi yra banditai, – vis tiek kalti, kad nepranešė apie tikruosius banditus. Kunigas suklupdė visus ir palaimino. Kai kurie verkė ir bučiavosi atsisveikindami.

Tačiau atėjo rytas ir suimtųjų niekur neišvedė, tik vieną kitą iškvietė tardyti. Jie grįžo atgal į kamerą sumušti, prigąsdinti. Ūkininkas Švažas, jau kartą išsipirkęs iš sovietų kareivių, atėjusių išvežti jo šeimą, ir dabar jau spėjo apsitarti su tardytoju, už kokią pinigų sumą jis galėtų būti paleistas. Jo žmonai buvo duota žinia, ir ūkininkas Švažas nekantriai laukė išvadavimo. Štai vieną popietę subildėjo spyna ir tarpduryje, šviesos ruože, pasirodęs ginkluotas mongolas suriko:

– Spusas!

– Aš! – suriko ūkininkas Švažas.

– Aš! – suriko mokytojas Spukas.

Mongolas vedžiojo akutėmis nuo vieno kalinio prie kito ir, matyt, jam labiau prie širdies buvo riebesnis – ūkininkas. Išsivedė jį, baksnodamas automatu į nugarą. Ten, tardytojo kabinete, jau stovėjo Švažo žmona, kumštyje sugniaužusi auksinę caro monetą. Tokia buvo šios dienos kaina už žmogaus gyvybę. Dar niekada Švažas nejautė tokios meilės žmonai, vos krutančiai, nuo rūpesčių visai susenusiai, užguitai ir netgi dažnai patiriančiai vyro rankos kietumą.

– Tai – dar ne viskas, – pasakė tardytojas, klastingai šypsodamasis. – Turi pasirašyti, kad teiksi žinias apie kiekvieną įtartiną judėjimą kaime… Be to, pirmiausia surask ir pristatyk mums savo tėvą – gyvą ar mirusį… Tą senį. Girdi? Duodame tau tris dienas.

Švažas išėjo, susikabinęs su žmona, nes vos pavilko kojas – iš bado ir beprotiškos baimės. Tačiau paklausė, kas paliko prižiūrėti ūkio. Žmona verkdama atsakė, kad namie nieko neliko. Kareiviai paskerdė kiaules, išsivarė karves, arklį, o šunį nušovė.

– Ar tu nieko negirdėjai, kur tėvas? – paklausė Švažas.

– Ne, ne, – moterėlė verkė be paliovos.

Kai jie pasiekė namus, troba sutiko juos išdaužtais langais, kaip kapuose apleista sena koplyčia. Viešpatie! Kitu atveju ūkininkas būtų apėjęs ūkį, sužiūrėjęs, kas prapuolę, o kas išlikę slėptuvėse, tačiau dabar, kai jo gyvybės užstatas buvo jo senas tėvas, jam viskas buvo nebesvarbu.

Ilgai sėdėjo jis, pasidėjęs rankas ant balto stalo, tarsi laikytų apglėbęs didžiulį plotką, kurio galėtų užtekti visam kaimui. Tačiau jo akys buvo nukreiptos tuštumon. Ten, trobos kampe, jo jaunas tėvas drožė šaukštus, o jis pats, mažas berniukas, stumdė medinį arkliuką su tikrų ašutų uodega ir karčiais. Tėvas pakelia jį, sodinasi ant kelių, ir vaikas sako: „Tėteli, aš myliu tave kaip visą pasaulį, kaip šiltuosius kraštus…“ Kur jis dabar yra, nieko apie jį negirdėti. Senas, silpnas senelis apsiėmė palydėti per pelkę sergantį vyrioką, dar silpnesnį už jį patį. Užsispyręs senis, – įvėlė sūnų į bėdą. Bet kur jis? Ar gyvas? Gal nugrimzdęs pelkės dugne, o gal guli ant samanų, apgraužtas lapių, o gal prie laužo miega, apsiklojęs skrandute? O gal joja ant gero žirgo su vėjo plaikstoma barzda? Ot senis!

– Na, motin, ruoškis į kelionę. Nebėra vietos mums savo namuose, – atsidūsėjęs pasakė ūkininkas Švažas.

Vienuoliktas skyrius. Susitikimas

Rugsėjy, vieną giedrią dieną per pievą ėjo mergina. Ji nešėsi krepšelį, prigrūstą tūtele susuktų popierių. Čia pat ražienose pulkeliais vaikštinėjo paukščiai, panašūs į aprūkusius katilėlius. Mergina vis stabčiojo ir žvalgėsi po nuskaidrėjusius laukus, kurių rytiniame pakraštyje matėsi sodriai žalios girios kupolas. Tai nebuvo kokia kūninga, pasikaišiusi sijoną moteriškė. Pablyškusi, liauna, per liemenį galinti perlūžti mergina buvo miestietė, kažkokių negandų atginta į šį kraštą. Taip atsitiko, kad ji mokytojos darbą gavo šiame rajone. Atrodė, kad ji grožisi rudenine gamta. Merginai reikėjo pereiti girią, ir ji nerūpestingai peršoko griovį, ir iškart atsidūrė prieš tris takus. Ji nežinojo, kad vienas takas ją galėtų nuvesti į girininkiją. Toje pusėje dusliai sulojo šunys. Ir ji nutarė ten neiti. Kitas takas suko ežero pusėn. Jei mergina būtų ten ėjusi, tikrai nieko blogo neatsitiktų. Ežere visada plūduriuoja bent kelios valtys su meškeriotojais. Jie būtų atsiirę prie kranto ir paaiškinę merginai, kur reikia eiti.

Tačiau mergina pasirinko vidurinį kelią, kuriuo, – kiekvienas čionykštis žinojo, – buvo galima pasiekti tik Velnio raistą. Keliavusi gerą valandą, vis braudamasi kelio atšakomis gilyn į mišką, mergina dar nejautė nerimo. Jai atrodė, kad miškas turi tuoj baigtis. Kelias vietomis buvo ištryptas arklių, provėžos pribyrėję spyglių. Tarp mėlynų lapelių vaško telkšojo balos, pilnos rudo vandens. Balas reikėjo apeiti, jei nepasiryši užlipti ant sutręšusių rąstų, kurie atrodė tarsi kažkokio liepto fragmentai. Mergina, pati to nežinodama, jau buvo prisiartinusi visai arti Velnio balos, kuri skleidėsi prieš akis kaip dar viena žalia pieva, prižėlusi žemų krūmokšnių ir žemaūgių berželių. Atrodė – ją pereisi, ir tada pasirodys kaimo trobų šelmenys. Staiga mergina aiktelėjo, sustojo – netikėtai pajuto esanti apsupta būrelio ginkluotų vyrų. Staiga padvelkė šalčiu. Vėjas sūkuriais ėmė šiaušti raisto vandenį, judantį kaip tamsusis grikių medus kubile.

Mergina nejautė išgąsčio, stovėjo, draugiškai žiūrėdama į vyrus, tačiau jų tamsūs, šalti veidai nerodė jokių jausmų. Jų akys žiūrėjo tarsi pro ją, tačiau viską matė: kokia ji graži ir nekalta. Jos mėlynose akyse suspindo kibirkštys nuo besileidžiančios saulės disko. Vyrai vis taip pat nepratarė nė žodžio, – žiūrėjo užsimąstę. Jie ilgai tylėjo, gal net per ilgai, nes mergina pasakė:

– Man laikas eiti.

– Tai eik, – pasakė vienas. – Bet atgal tu negrįši.

– Nesuprantu, kodėl aš negaliu eiti kur panorėjusi? Aš niekam blogo nedarau.

– Tegul sau eina, – pasakė vyriausias iš vyrų. Jo veidas buvo vienų raukšlių, galva aprišta skarele kaip pirato, – atrodė šaunus ir tvirtas.

Mergina pratrūko raudoti.

– Nutilk, – pasakė vienas vyras. – Tai, ką matai prieš akis, – Velnio raistas. Tu jo nepereisi. Niekas, be mūsų, jo negali pereiti… Bet tu gali pamėginti.

– Ne, aš geriau eisiu atgal.

– Ne, tik pirmyn!

– Bet ką jūs sau galvojate? Aš jūsų nepažįstu ir nenoriu pažinti. Jūsų reikalai man nerūpi. Aš tiesiog pasiklydau… Esu naujoji mokytoja! Man prieš akis buvo trys keliai… Kodėl aš pasirinkau šitą?! – grąžydama iš nevilties rankas, kalbėjo mergina.

Vienas vyras šautuvo vamzdžiu išvertė jos krepšį, – iškrito mokymo priemonės – plakatai, kuriuos buvo gavusi švietimo skyriuje: Cvirka, Gorkis ir Stalinas, ant rankų iškėlęs mažutę medvilnės rinkėją Mamlakat.

Mergina išsiveržė, norėjo pabėgti, apgauti tų ginklais apsikarsčiusių vyrų budrumą. Tačiau ją sučiupo nenubėgusią nė dešimties metrų, ir grąžino atgal. Uždususi, paklaikusi iš baimės, ji puolė ant kelių prieš juos.

– Ką aš jums blogo padariau, kad norite mano mirties? – paklausė ji graudžiu balsu.

– Mes nepaliesime nė plaukelio ant tavo galvos, – dusliu balsu pasakė poetiško veido jaunuolis. – Eik tiesiai, mėgink laimę.

Kažkas ją pakėlė ir stumtelėjo šautuvo buože į priekį. Mergina staiga nurimo, pakilusi pasitaisė suknelę, perbraukė ranka susitaršiusius plaukus, susirišo savo mažų batelių raištelius ir lėtai nuėjo raisto link. Stojo mirtina tyla, tik girdėjosi, kaip aistringai čiauškia paukščiai. Temstant vėjas stiprėjo ir ūžė šakose. Vyrai žiūrėjo įkandin merginos, senis – sukryžiavęs ant krūtinės rankas. Mergina neatsigręžė. Trumpai sustojusi, pažvelgė į žalsvą dangų, išmargintą raudonomis plunksnomis, paskui drąsiai žengė tolyn. Ėjo ir ėjo linguojančiu raisto paviršiumi, po kuriuo juodavo gelmė, kaip sąžinė, kol dingo iš akių.

Dvyliktas skyrius. Atokvėpis

Į miestelio paštą buvo priimtas naujas žmogus. Senoji paštininkė atėjo vieną rytą ir pasakė, kad norinti savo vietą užleisti kitam. Ji išvažiuojanti pas dukterį auginti anūko. Naujas darbuotojas, kurį ji pasiūlė vietoje savęs, buvo aukštas, barzdelę užsiauginęs jaunas vyras. Jis turėjo nepriekaištingus dokumentus, buvo atleistas nuo karo tarnybos, nes turėjo invalidumo grupę. Jis ruošėsi studijuoti universiteto neakivaizdiniame skyriuje lietuvių kalbą ir literatūrą. Anketoje jis užrašė, kad jo abu tėvai žuvo, o kiti giminaičiai išsibarstę kas kur. Tiesą sakant, tėvai buvo netikri – jis buvo įsūnytas, paimtas iš Klaipėdos kūdikių namų. Įtėviai turėję namą, bet karo metu į jį pataikė bomba. Jis liko be jokio turto. Kaip jis atklydo į šį miesteliūkštį? Jo įtėvis buvęs laikrodininku ir išmokęs jį šio amato. Bet dabar, deja, žmonės neturi tiek laikrodžių, kad iš jų taisymo būtų galima pragyventi. Naujojo paštininko vardas buvo Norbertas. Jis labai pritiko pašte: buvo paslaugus, mokėjo greit pakuoti siuntas, gerai skaičiavo mintyse, mokėjo priimti ir išsiųsti telegramas… Jis apsigyveno mažame kambarėlyje pašto patalpoje. Iš pirmojo atlyginimo naujasis paštininkas nusipirko primusą ir didelį emaliuotą arbatinuką.

Kai nebūdavo klientų, jis dildele tvarkydavo nagus arba skaitydavo laikraščius, išsikirpdamas įdomesnius straipsnius apie tautų draugystę arba kad Lietuva iškvietė į soclenktynes Vidurinės Azijos respublikas… Iš universiteto atėjo storas vokas – jame buvo egzaminų programos būsimajam neakivaizdininkui. Ilgas valandas Norbertas svarstydavo, kurią gi specialybę jam pasirinkti – istoriją, žurnalistiką, o gal bibliotekininkystę? Žmogui su negalia gal geriau rinktis ramesnę profesiją… Taip jam patardavo pašto viršininkė Marija. Marija taip pat buvo vieniša. Gyveno atskirai nuo tėvų, kurie, kaip ji išsitarė, buvo nepataisomi girtuokliai. Kartais į paštą užsukdavo dar nesena ir gana graži moteriškė – Marijos motina, ir prašydavo rublio pagirioms. Marija, švarutė, išsičiustijusi, akinančio baltumo apykaklaite, drovėdamasi Norberto, vis dėlto sušelpdavo visą drebančią, nuo alkoholio išpurtusią motiną, nors vėliau sakydavo, kad „atsistojusi ant kojų“ ji būtinai išvažiuos iš šio baisaus miestelio, ir niekas nežinos jos adreso…

– Ir man nepraneši? – draugiškai juokėsi Norbertas.

Mergina dėjosi neišgirdusi. Norbertas, atrodė, ne juokais įsimylėjo Mariją. Jis, atrodo, įtraukė ją į savo planus – įkalbinėjo kartu ruoštis egzaminams, paskui, padėdami vienas kitam, jie kartu studijuos, važinės į sesijas… Marija klausėsi jo kalbų, pakėlusi lankelio formos išpešiotus antakius, kurie teikė jos veidui visko patyrusios moters atspaudą. Per pietų pertraukas ji užeidavo gerti arbatos į Norberto kambarėlį. Ji pumpuodavo žibalą į geltoną, tarsi auksinį primusą ir, degant šaltai, mėlynai ugnelei, laukdavo, kada užvirs arbata, apžiūrinėdavo skurdžią Norberto mantą.

– Klausyk, kodėl tu pirkai tokį milžinišką arbatinį? Juk eikvojasi tiek daug žibalo! – kartą tarė Marija.

– Tikrai? – sumišo Norbertas. – Aš nepagalvojau apie tai… Iš tiesų, arbatinis man vienam per didelis… – jam staiga subjuro nuotaika.

Marija pašaipiai stebėjo jį.

– Jūs, vyrai, baisiai nepraktiški, – tarė ji.

Norbertas pamanė, kad dabar gana palankus metas kai ką išsiaiškinti. Rimtai žiūrėdamas į Mariją, jis pasakė:

– Taip… aš visai nemoku vienas gyventi šiame pasaulyje… Arbatinis – niekai. Bet man labai nyku prabusti vienam, kai langai užmūryti ledo, ir man tada būna be galo liūdna.

– Liūdna, nes reikia pačiam keltis, eiti į šulinį vandens, paskui valgyti šaltus lašinius be duonos, nes tu iš vakaro tingėjai pastovėti eilėje prie duonos, – Marija su pašaipa žiūrėjo į Norbertą ir purtė galva, tarsi sakytų: – Ne, ne, vaikine. Neturėk jokių vilčių.

Norbertas išraudo. Jis surinko trupinius nuo stalo, užtiesto laikraščiu, ir susižėrė juos į burną. Nevikriai ėmė mazgoti puodelius.

– Geriausia sau neprisipažinti, kad žinau tuos žodžius, kurių iš gailesčio neištarei balsu, Marija, – po kurio laiko, skausmingai šypsodamasis, pasakė Norbertas.

– Taip. Bet tu vis tiek šaunus vaikinas! – Marija pašoko, įsiklausė į beldimą, sklindantį nuo pašto durų. Durys tiesiog drebėjo nuo smūgių.

– Girdi, kaip laužiasi? Tarsi būtų gaisras! Na ir žmonės… Negali nė minutės palaukti… – nepatenkintu balsu kalbėjo Marija.

– Bet… jau baigėsi pietų pertrauka, – geraširdiškai atsakė Norbertas. – Šiaip ar taip, mudu juk valstybinės įstaigos darbuotojai. – Norbertas nuėjo atidaryti pašto.

Nustumdamas jį nuo kelio, vidun įsiveržė rusų armijos karininkas.

– Maša! – suriko jis. – Kur tu, Maša?

Marija stovėjo, išplėtusi akis. Jos veidas paliko be lašelio kraujo. Norbertas ne juokais išsigando, kad ji gali nugriūti.

– Tai vis dėlto sugrįžai? – sušnabždėjo ji be ypatingo džiaugsmo.

Karininkas peršoko per barjerą ir čiupo ją į glėbį.

– O kaipgi! Tu – mano mergaitė, – dusindamas ją bučiniais, kalbėjo gražuolis leitenantas.

Norbertas sėdėjo savo darbo vietoje, nusisukęs nuo tos porelės, maudamasis satino antrankovius. Iš stalčiaus išsiėmė ir prieš save išdėliojo monpansjė saldainių dėžutę su kapeikomis grąžai, skaitytuvą, vokų pundelį, kelis lakštus mažų pašto ženklų. Tačiau kariškis, paleidęs Mariją, priėjo ir jau kitą akimirką širdingai kratė jam ranką. Norbertas beveik pasipiktino tokiu familiarumu. Į paštą įšlepsėjo senutė su veltiniais, prinešdama sniego, – tarsi su šiūpeliu pažėrė, ir Norbertas ėmėsi ją aptarnauti. Aniedu, jis girdėjo, nusigrūdo į jo kambarėlį, nors jo leidimo, aišku, neklausė. Senutė išėjo. Norbertas įsiklausė – iš kambarėlio sklido nemalonūs garsai. Jis priėjo prie lango, prakrapštė akį ir pamatė, kad prie durų lauke stovi brezentinė mašina, atvežusi leitenantą, o už vairo snaudžia kareivis…

Pagaliau iš Norberto kambarėlio pasirodė nelabųjų porelė. Leitenantas plekštelėjo Norbertui per petį.

– Na, – pasakė, – būkim pažįstami. Aš – Lioša.

Norbertas pasipūtęs šaltai pasisakė savo vardą.

Likę vieni, Norbertas ir Marija, ilgai nepratarė nė žodžio. Norėdamas ištrinti nemalonų susitikimo įspūdį, Norbertas pagaliau pasakė:

– Tu galėjai man iškart pasakyti, kad turi sužadėtinį. Būčiau nesipiršęs. Bet jūs, moterys, mėgstate turėti atsargoj dar bent vieną…

– Na, na, nesipūsk, – draugiškai tarė Marija ir nusijuokė: – Aš tavęs galutinai neatstumiu…

Jau buvo gruodžio pradžia, siautė pūgos. Norberto kambarėlis greit atšaldavo. Anksti sutemdavo. Miestelyje dažnai nebūdavo elektros. Tada Norbertas anksčiau guldavo. Susikrovęs ant savęs visus rūbus, kokius tik turėjo, jis gulėdavo, žiūrėdamas į žioruojančias pečiaus žarijas, virš kurių vis iššokdavo kažkoks baltas ūkas; jam pradingus, iššokdavo kitas… Už lango kaukdavo vėjas. Pro plyšius į vidų pripustydavo sniego. Rytais kūpsodavo ant palangės žydri vėpūtiniai. Ir vis dėlto čia buvo nepalyginti patogiau ir šilčiau, negu miške, bunkeryje, kur dabar šalo ir kentė didžiulius nepatogumus ir pavojus jo, Podės, kovos draugai. Jis galvodavo, ką dabar veikia Vadas. Per visą dieną Vadas pasakydavo tik pačius būtiniausius žodžius. Jo galva amžinai būdavo užimta kovų planais. Jo galvoje šuoliuodavo raiteliai, nusileidę iš kaži kokių aukštybių, vadovaujami nepažįstamo galiūno; žygiuodavo pėstininkai, apsijuosę šovinių diržais; jų daugėjo, jie rinkosi iš visų pašalių ir priekyje ėjo jaunas vėliavnešys Petrelis… Ten arkliai traukė vežimą su partizanų manta, ir jame sėdėjo pats seniausias kovotojas. Jo galva ilsisi ant samanų prikimšto maišo, bet gyslotos rankos įsitvėrusios šautuvo, kaip paskutinio irklo, keliantis per gyvenimo upę į mirusiųjų krantą…

Podė – Norbertas turėjo savo užduotį. Stebuklingu būdu pasveikęs, atsikratęs ligos, jis dabar turėjo nukreipti visą savo energiją priešo naikinimui.

Kaip iš po sniego atkastas spanguolių keras, jo širdis liepsnojo šalčiu.

Tryliktas skyrius. Sargybinis

Ką galima įžiūrėti šarmotoj nakty? Medis atkartoja medį, tarsi statinių tvora; šlumšteli šakose voverė ar paukštis, ir ilgai byra smulkus, baltas sniegas, sakytum, tarp medžių rūksta baltas dūmas. Sniegas palaidojęs žemę. Galima pamatyti, kaip per pusnis, iškildama ir nusileisdama į daubeles, pračiuožia lapė. Oranžinė uodega kaip degantis fakelas braukia sniegą. Dangus blankus, tačiau matyti, kad tuoj vėl snigs. Net skambėdamas ledinis vėjas šuoliais perlekia apsnigtą pelkę, priplodamas mažuosius berželius, kuriems, matyt, nebelemta išaugti dideliems.

Petrelis stovi sargyboje. Žiemą, kai sniego priversta tiek, kad žmonės kaimuose turi prasikasti takelius nuo gryčios iki tvarto, viskas apmirę viduje ir išorėje. Reikia labai pasistengti, kad išliktum gyvas. Šiuo metu tai labai sudėtinga. Gamta giliai įmigusi. Partizanai įsikasę savo bunkeriuose. Petrelis šią naktį stovi sargyboje. Kažkur girdėti pokšint ledą. Daug paslapčių glūdi pelkės gelmėse: čia skendo raiteliai su žirgais, prasmego uogautojai, ir ta jauna mokytoja, nešusi plakatą su Stalino portretu, kad pakabintų jį klasėje prieš vaikų akis… Petrelis užsimąsto. Žmonės kalbėjo, kad jaunai moteriai vis dėlto pasisekė pereiti pelkę, ir ji išsigelbėjo. Esą, kažkas matė išeinančią iš pelkės purviną, aplipusią maurais ir žiedlapiais. Žmonės dažnai kalba nebūtus dalykus. Iš pelkės dažnai girdisi aimanos… Sninga be paliovos. Petrelis sėdi, įlindęs į išpuvusią medžio drevę, kuri nuo jo kvėpavimo apsitraukia spindinčia ledo plutele. Jis norėtų, kad vėjas pasisuktų į kitą pusę ir sniego dygliai taip skaudžiai nebadytų jam veido. Sniego siena, kaip kieta, prismaigstyta adatų drobulė, pakabinta prieš akis, storėja ir aštrėja, visiškai sumenkindama Petrelio sargybos reikšmingumą ir atsakomybę.

Dabar galėtų prišliuožti stribai su slidėmis, tačiau tai beveik neįmanoma – kelias užminuotas… Šis partizanų gyvaliojimas jau ilgai tęsiasi. Būrio vyrai, išpurtusiais nuo miego veidais, persivalgę mėsos… Jie tiesiog užkasti savo bunkeryje – valo ginklus, pasakojasi sapnus, lošia kortom, loposi drabužius. Tas, kuriam tenka eiti į sargybą, būna labai laimingas. Dar labiau visi veržiasi į žvalgybą. Dažnai atvažiuoja pažįstamas ūkininkas su rogėmis užmaskuoti pėdsakų. Jis yra ryšininkas. Petrelis labiausiai ilgisi savo arklio, laikomo kaime, vieno ūkininko tvarte. Pamiršęs savo vargus, Petrelis džiaugiasi, kad bent jo arkliui šiuo metu nieko netrūksta… Petrelis nepaliauja žiūrėti į tamsą prieš save, kuri kaip patalai seniai nuleistais užvalkalais. Jeigu jis užmigtų, niekada nebepabustų. Tačiau Petrelis užmiega, susiliejęs su medžiu, patogiai ir šiltai įstatęs kojas į fosforines pjuvenas. Ji pažadina mergina, išlipusi iš pelkės akivaro. Jos plaukai sušalę į varveklius, akys su milžiniškomis blakstienomis. Ji nuoga. Pro šonkaulius prasišviečia rožinės spalvos širdis. Mergina ima jį bučiuoti. Tie bučiniai tokie skaudūs, kaip dėlių įsisiurbimas. Aha, ji nori atsigerti šilto kraujo. Ten, kur įsitaisęs Petrelis, labai ankšta. Tačiau mergina įsispraudžia vidun ir prilimpa prie Petrelio, beveik susiliedama su juo. Ji sukiša ledines rankas į jo užantį ir grabalioja po pažastim, kur šilčiausia, ir Petrelis akimirksniu pamiršta savo vargus… Jį užlieja palaima. Jis abiem rankom stipriai spaudžia skenduolę ir ūmai suvokia, niekada negalėjęs jos užmiršti. Iš drevės iškrinta ginklas ir iššauna. Petrelis atsipeikėja, šoka iš drevės ir iki juosmens įsmunka pusnin. Aplink nė gyvos dvasios. Viešpatie, kas tai galėjo būti?! Drebančiom sugrubusiom rankom kaip kultėm Petrelis susisagsto savo puspaltį iki pat smakro. Pro baltas šarmos properšas matyti ledinė pelkės dykynė, ir ten mauroja šaltas vėjas, kaip skerdžiamas jautis. Išlenda žvaigždės, net pablakę nuo šalčio ir įsispitriję žiūri į miegančią žemę. Dabar, kai praskaidrėja oras ir mėnulio šviesa liejasi į visus pašalius, Petrelis mato, kaip balta perregima figūra nuskrieja virš pelkės tolyn, kur styro susivėlusios pernykštės žolės kauburiai, kaip nukirstos galvos… Visi miegai išgaravo. Petrelis ėmė karštai kalbėti poterius, bailiai suvokęs, kad čia buvo atėjusi jo mirtis. Tačiau Dievas, matyt, tik norėjo įspėti Petrelį. Jo dar laukia daug kančių, kurias visas reikės išragauti su dideliu likimo šaukštu.

Keturioliktas skyrius. Įvarytas į kampą

Paštas buvo kaip tik prieš saugumo būstinę. Podė jau pažinojo iš matymo visus darbuotojus. Buvo įsidėmėjęs ir bailiai besidairančius, prieš įeinant vidun, informatorius. Tačiau niekada neužsimerkianti saugumo sistema buvo patikrinusi ir naujojo paštininko kiekvieną anketos punktą. Buvo išsiųsti užklausimai į visas puses, ir iš „gimimo vietos“ atėjo aiškus ir visai patikimas atsakymas, kad

[Rankraščio pabaiga]

Bitės Vilimaitės prozos galia „Metuose“

2024 12 20 / Šį literatūros žurnalo „Metai“ teminį „Litera-turą“ skiriame prozininkės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) kūrybai.

Laura Sintija Černiauskaitė. Vasario jonvabaliai

2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Bitė Vilimaitė. Juodos dienos

2018 m. Nr. 4 / Scenoje vieno kambario butas. Kambarys perskirtas širma. Abiejose pusėse geležinėse lovose miega Motina ir Sūnus. Kiekvienam tenka po pusę lango.

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai (tęsinys)

2017 m. Nr. 7 / Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 5–6 / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų…

Bitė Vilimaitė. Rudens veidas

2016 m. Nr. 8–9 / Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama. Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis

Jūratė Sprindytė. Bitė išskrido ir nebegrįš

2014 m. Nr. 11 / In memoriam. Bitė Vilimaitė 1943.II.16 – 2014.X.11 / Bitė sukūrė unikalų novelės modelį, sunertą iš kasdieniško gyvenimo smulkmenų: iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų dialogo frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio…

Bitė Vilimaitė. Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?

2008 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo proga / „Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis rožėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir persižegnojo…“ Prieš jį buvo visa Lietuva, jau apytuštė,

Bitė Vilimaitė. Keturios novelės

2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.

Jūratė Sprindytė. Perlai pakuliniam maišely

2003 m. Nr. 2 / Bitė Vilimaitė. Papartynų saulė: apsakymų rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – 363 p.

Regimantas Tamošaitis. Kūrinio interpretacijos praktika

1999 m. Nr. 3 / Skaitant Bitės Vilimaitės novelę „Brolis ir sesuo“ / Mūsų užduotis praktiška, todėl svarbiausia ne metodologinės teksto analizės problemos, ne spekuliatyvus teorinis darbas, bet įsiskaitymas į kūrinį, jo prasmių sistemos suvokimas.

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos: Leninas Vilniuje

2017 m. Nr. 7

Iš knygos „Lietuviškos apybraižos“

Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu, kai sąmoningai klastojama ne tik mūsų šalies istorija, iškreipiami faktai ir beatodairiškai naikinami atminties ženklai, pažangiesiems pasaulio rašytojams tenka ir vėl priminti visuomenei akivaizdžius dalykus. Kaip antai, kad 1895 metų rugsėjo 19 dieną Vilniuje lankėsi Leninas.
Deja, pasaulio proletariato vado biustas, stovėjęs Vilniaus geležinkelio stoties perone ir bylojęs apie šį faktą, naujausiais laikais buvo sunaikintas. Beje, kaip ir niekam netrukdžiusi elegantiškos formos atminimo lentelė, kurioje buvo primenama, kad Leninas atvyko į Vilnių ne pramogauti, o užmegzti ryšių su vietiniais marksistais.
Neliko Vilniuje ir Lenino paminklo dabartinėje Lukiškių aikštėje. Neliko ir nemenką meninę vertę turėjusios skulptūrinės kompozicijos, stovėjusios anuomet Saulėtekyje, kuri vaizdavo įsimintiną Vladimiro Iljičiaus Lenino ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko susitikimą Poronine.
Taigi mes – pažangieji pasaulio rašytojai – būdami šventai įsitikinę, jog istorijoje, kad ir kokia skaudi tiesa joje slypėtų, nutylėti nieko negalima, pabandėme atkurti įvykius, kuriuos patyrė Vilniuje Leninas.

I. Traukinyje Sankt Peterburgas–Varšuva

1895 metų rugsėjo 15–17 dienomis Sankt Peterburgo viešuosiuose namuose „Pas Mariną“ vyko Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti posėdis. Slaptam posėdžiui vadovavo šios organizacijos įkūrėjas bei pirmininkas Julijus Osipovičius Martovas – tikroji pavardė Cederbaumas (1873–1923). Be neatidėliotinų šios sąjungos taktikos bei strategijos reikalų, čia buvo svarstomas ir Vladimiro Iljičiaus Uljanovo personalinis klausimas. Organizacijos nariai, ne juokais sunerimę, kad Leninas pastaruoju metu atrodo pervargęs, daugumos balsų sprendimu nutarė kelioms dienoms išsiųsti jį į Varšuvą, kad dvidešimt penkerių jaunuolis Lenkijoje atgautų dvasinę ramybę bei šiek tiek pailsėtų nuo organizmą alinančios revoliucinės kovos. Ir nors Leninas posėdžio metu pirmininko kategoriškai reikalavo, kad Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti jam nupirktų trečios ar net ketvirtos klasės bilietą, organizacijos vadovas Julijus Osipovičius Martovas buvo neperkalbamas – Leninui teko traukiniu vykti pirmąja klase.

1895 metų rugsėjo 18 dieną Vladimiras Iljičius Uljanovas buvo palydėtas gerai nusiteikusio dvidešimt trejų metų Julijaus Osipovičiaus Martovo, Putilovo fabriko darbininkų Ivano Petrovo bei Piotro Jemeljanovo ir vakare įsodintas į traukinį.

Į Varšuvą jis, kaip vėliau pats prisimins savo rinktiniuose raštuose, vyko labai nenoriai. Rudenėjančiame Sankt Peterburge liko aibė nesutvarkytų ne tik revoliucinių, bet ir širdies reikalų. Tačiau tokia buvo sąjungos valia, Leninui teko paklusti.

Vos tik atsidūrė traukinio pirmos klasės kupė, keliautojas nusprendė išgerti arbatos ir eiti miegoti. Gavęs iš palydovės prostynią ir navalačkę, tvarkingai pasiklojo patalynę. Tačiau tada jis išvydo gerai pažįstamą veidą. Tai buvo Lenino gimnazijos klasės draugas – vidutinių gabumų Sergejus Gavrilovičius Petuchovas, vadintas Simbirsko slobodkėje Sieru Petuchu.

Atsitiktinai klasiokams susitikus, tokį įvykį reikėjo būtinai atšvęsti. Abu seniai nesimatę draugai jautėsi vienas kito pasiilgę. Kelionėse apdairus Sieras Petuchas – dabar perspektyvus Simbirsko gubernijos sekretorius – ta proga išsitraukė degtinės puslitrį. Leninas, nors buvo absoliutus abstinentas, nenorėjo prasčiau pasirodyti, tad neliko skolingas. Dar traukiniui nepajudėjus, abu buteliai buvo tušti.

Kai rūstaus veido traukinio konduktorius pradėjo tikrinti keleivių bilietus, Leninas su Sieru Petuchu jau buvo gerokai įšilę. Prisiminę senus laikus, be perstojo žvengė ir įžūliai dairėsi į kupė sėdinčias pakeleives. Leninas, visada pasižymėjęs puikiu humoro jausmu, netrukus joms jau rietė juokingas istorijas: kaip jis pasislėpęs nuo mamos rūkė karvašūdžius, kaip prišlapino į tetos vazą, kaip kartą į gimnaziją atėjo be kelnių etc. Sieras Petuchas, susiėmęs už pilvo, kikeno. Juokėsi ir pakeleivės – pensinio amžiaus kunigaikštienė Anastasija Tarakanova bei ne pirmos jaunystės rūmų freilina Gražina Čertoryska, vykstančios prasiblaškyti į Paryžių. Konduktoriui teko kompaniją kelis kartus raminti, net pagąsdinti ochranka. Tada neapsikentusiam Leninui šovė geniali mintis – pratęsti linksmybes saugesnėje aplinkoje – traukinio restorane. Čia išties buvo smagiau. Restorane užsisakė po kibirėlį raudonųjų ir juodųjų ikrų bei keliolika butelių šampano ir pokštaudami riedėjo Varšuvos link.

Nuo to momento, kai su kunigaikštiene Tarakanova gėrė bruderšaftą, Leninas nedaug ką beprisiminė. Tikėtina, kad, pametęs iš akiračio savo klasioką Sierą Petuchą, šlaistėsi po traukinį su svetimu madeiros buteliu ir visiems siūlė išgerti. Tada su nepažįstamais estų valstiečiais diskutavo tambūre apie kolektyvizaciją, kažką jiems rodė, matavosi, o vėliau bandė paslapčia įsmukti į palydovės kupė. Galbūt, nors tai neįrodyta, už ūsų net patampė konduktorių, spjūviu į veidą įžeidė garvežio mašinistą, pats gavo galvon. Tada iš pečkurio vogė anglis, nuleido traukinio stabdį. Visai gali būti, kad kupė prigulęs šalia kunigaikštienės Tarakanovos siūlėsi padaryti jai vaiką, o Čertoryską Varšuvoje atiduoti į baudžiavą.

Nors Vladimiras Iljičius keliavo pirma klase, 1895 metų rugsėjo 19-osios ryte jis su trenksmais buvo išsodintas iš traukinio. Nelabai ką beatsimenantis ir sunkiai susivokiantis aplinkoje, Leninas pasišaukė stotyje vežiką ir liepė jį gabenti ne į viešbutį, o tiesiai pas proletariatą.

II. Odos ir kailių dirbtuvėje

XIX amžiaus pabaigos Vilnių sunkiai galėjai priskirti prie industrializuotų Rusijos imperijos miestų, tad vežikui teko gerokai paklaidžioti, kol surado ką nors panašaus į pramonės įmonę. Leninas visą kelią piktai burbėjo, keiksnojo miestą, o išvydęs varganą odos ir kailių dirbtuvėlę ėmė bjauriai keiktis. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Dosniai atsiskaitęs su vežiku, Vladimiras Iljičius Uljanovas nusvirduliavo pas vietinius darbininkus.

Odos ir kailių dirbtuvėje dirbo trys proletarai – Juzefas Malkievičius, Dimitrijus Šuškievičius ir Romualdas Fetas. Gyvendami imperijos užkampyje, apie Leniną iš Sankt Peterburgo jie nieko doro nebuvo girdėję, todėl būsimą pasaulio proletariato vadą sutiko nepatikliai. Leninas gi, iš šių proletarų sužinojęs, kad jis ne Varšuvoje, o Vilniuje, ėmė isteriškai juoktis. Ūmaus būdo Dimitrijus Šuškievičius jam įsegė fingalą.

Veltui Vladimiras Iljičius Uljanovas vėliau karščiuodamasis darbininkams aiškino, kad nieko nenorėjęs įžeisti, veltui dalinosi savo ambicingais ateities planais, mintinai citavo Markso „Kapitalą“ ir deklamavo „Komunistų partijos manifestą“. Malkievičiui, Šuškievičiui ir Romualdui Fetui tai nepadarė įspūdžio. Atvirkščiai, proletarinio sąmoningumo stokojantys provincialaus Vilniaus darbininkai norėjo išgrūsti Leniną lauk, tačiau jis staiga prisiminė, kad pažįsta draugą Julijų Martovą, kadaise šiame mieste gyvenusį ir dirbusį Lietuvos socialdemokratų grupėje. Iš bežemių baltarusių valstiečių kilusiems beraščiams Malkievičiui ir Šuškievičiui Martovo pavardė nieko nesakė. Tačiau nelegalius laikraščius paskaitinėjantis odos ir kailių įmonės darbininkas Romualdas Fetas pasiteiravo, ar tas Julijus Martovas kartais ne Julijus Osipovičius Cederbaumas, kuris čia netoliese gyveno. Gavęs iš Lenino patikinimą, kad Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti pirmininkas Julijus Osipovičius Martovas išties gyveno Vilniuje ir tikrai yra tas pats Cederbaumas, Fetas ėmė palankiau žvelgti į svečią.

Žodis po žodžio vyrai išsiaiškino, kad proletaras Romualdas Fetas, pasirodo, yra vedęs tolimą Julijaus Osipovičiaus Cederbaumo žmonos giminaitę, moterys iki šiol susirašinėja. Tai išgirdęs Leninas galėjo lengviau atsipūsti. Niekas jo primušti nesiruošė ir lauk iš dirbtuvės nebevijo.

Juzefui Malkievičiui pasiūlius prisėsti, o Dimitrijui Šuškievičiui užkaitus kipetoko, Leninas staiga pajuto nuovargį, ėmė smiginėti; audringa naktis traukinyje, kad ir koks ištvermingas buvo jo organizmas, nepraėjo be pėdsakų. Iš peregaro, nuskelto priekinio danties bei fanaro paakyje viską supratęs pastabusis Romualdas Fetas kilniaširdiškai pasiūlė svečiui valandėlę nusnūsti dirbtuvėje. Leninas neprieštaravo. Tik primygtinai paprašė Vilniaus darbininkų jį pažadinti ne po valandos, o lygiai po dešimties minučių, tiek laiko atsigauti jam užteks. Sumetę į kampą krūvelę išdirbtų ir dar nespėtų apdoroti kiaulės odų, darbininkai paguldė Leniną, apklojo nekokybiškai išdirbtu avikailiu, ir šis iš karto užmigo.

Vos Vladimiras Iljičius užsimerkė, Fetui kilo mintis pasikviesti gretimų dirbtuvėlių darbininkus, kad šie galėtų iš arti pasižiūrėti į garbų svečią – Julijaus Cederbaumo bendražygį bei draugą iš Sankt Peterburgo.

Netrukus pasigrožėti atvykėliu atėjo pirmoji Vilniaus darbininkų grupė: tekintojai Jevgenijus Golovskis, Jurijus Jelaginas, Kazimiežas Karuckis, Markas Gajus, Tadeušas Darevskis ir Vitoldas Propajevas. Šiems sočiai prisižiūrėjus į girtut girtutėlį Leniną, atskubėjo ir antroji grupė: skardininkai Borisas Babočkinas, Andrejus Butuzovas, Stanislavas Rapoportas, Zbignievas Pužickis ir batsiuvys Nerijus Zacharčenka su žmona Ramute bei dukromis Meilute ir Gailute.

Tą kartą Leninas saldžiai sapnavo išlakią Aurorą. Daili mergina iš Kazanės universiteto buvo beveik nuoga, apsigaubusi geltonomis plūdėmis nusagstytu tinklu. Leninas stovėjo priešais ją basas, vienomis glaudėmis. Rankose jis laikė į laikraštį įsuktą akinamo baltumo rankšluostį, kuriuo vis bandė pridengti merginos gėdą. Aurora šelmiškai juokėsi. Leninas taip pat. Abiem buvo neapsakomai gera…

Iš sapno Vladimiras Iljičius prabudo pats, nepraėjus nė dešimčiai minučių. Priešais jį stovėjo septintoji Vilniaus darbininkų grupė. Visų proletarų veidai buvo rimti, lūpos sučiauptos. Kai kurie jų verkė. Leninas, negalėdamas pakęsti tokio širdį draskančio vaizdo, pašoko iš guolio ir pakvietė visus eiti pasidairyti po miestą. Nusnūdęs Iljičius jautėsi kaip niekada žvalus, pailsėjęs ir kupinas nežemiškų jėgų.

Darbininkai Malkievičius ir Šuškievičius, išgirdę, kad Leninas ketina leistis į pavojingus nuotykius, ėmė raukytis ir niurzgėti. Jie atsikalbinėjo teisindamiesi, kad kailių dirbtuvėje turi daug darbo. Tačiau nuotykiams neabejingas Romualdas Fetas abiem rankom nubalsavo „už“. Be to, Šuškievičiui ir Malkievičiui ryžosi priminti, kad kol kas jis, Fetas, yra dirbtuvės šeimininkas, ir vyrams teko paklusti.

Išėję iš dirbtuvės, visi keturi patraukė artimiausios smuklės link. Greta Aušros vartų solidžiai apsiforminę, leidosi į ekskursiją po Vilnių.

Laikraščius paskaitantis Romualdas Fetas iš pradžių mėgino Leniną sudominti miesto sinagogomis, cerkvėmis bei bažnyčiomis, tačiau Leninas Vilniaus proletarui piktai atrėžė, kad jau seniai dėjo savo didelį ir skersą ant rabinų, popų ir visų pasaulio kunigų. Susigėdęs Fetas pritilo. Į eilinę smuklę visi įžengė tylėdami.

Kai Leninas, demonstruodamas milžinišką pajėgumą, smuklėje užsivertė dar vieną grafiną, Malkievičius ėmė trypčioti, mat užsinorėjo myžti. Netrukus trypčiojo ir to paties jau norėjo Šuškievičius, Fetas, o po kurio laiko net ir pats Leninas. Tačiau myžyklos varganoje smuklėje nebuvo. Vyrai, greituoju būdu užsisakę na pasašok, netrukus stovėjo lauke ir dairėsi, kur čia nuleisti.

Deja, mieste vidudienį pilna žmonių. Kad ir kur lįstum – už tvoros, už balandinės, kieme ar už sandėlio – vis išnirdavo koks vaikigalis ar sargas. Tokioje neramioje atmosferoje nė vienas myžti nesiryžo. Teko eiti pirmyn, ieškoti atokesnių vietelių.

Pirmasis neištvėrė ir gatvėje apsidirbo Šuškievičius. Antrasis į kelnes privarė Malkievičius. Tada Romualdas Fetas. Vladimiras Iljičius Leninas herojiškai kentėjo. Iš paskutiniųjų guodė save naivia mintimi, kad šiame mieste turi būti jei ne tualetas, tai bent viešbutis. Deja, Pilies gatvėje „Versalio“ viešbučio duris saugojęs durininkas pavijo girtą kompaniją šalin. Po tokio akibrokšto Leninas įsiuto. Iškeikė miestą, kuriame, anot jo, nėra net kur nusimyžti.

Kai nusileidę Pilies gatve visi pasuko kairėn, Leninas greta Arkikatedros išvydo įdomų paminklą. Fetas paaiškino, kad stora boba šalia varpinės bokšto – tai Rusijos imperatorienė Jekaterina II. Iki kaulų smegenų nekenčiantis carizmo Leninas net Sankt Peterburge nebūtų radęs šaunesnės vietos nusičiurkšti.

Ilgai nedelsęs jis nuskubėjo prie nekenčiamos patvaldės bei paleistuvės paminklo. Išsitraukęs ėmė palaimingai myžti. Iš pradžių apvarė laiptus, tada paminklo pjedestalą. Nusitaikęs į viršų, išskalbė Jekaterinai II drabužius, iš visų pusių apipurškė veidą. Lyg to būtų negana, kikendamas apšlakstė imperatorienę sergstintį erelį, tada kitą. Kai jau ėmėsi vainikų, pasigirdo švilpukas. Link jų bėgo įsiutęs policmeisteris. Jį išvydęs, Leninas pasileido pirmas. Paskui jį – Romualdas Fetas, Šuškievičius ir vis labiau atsiliekantis Malkievičius.

Leninas skuodė neatsisukdamas. Jis buvo geras bėgikas, o policmeisteris – šiaip sau. Tad kai prie Vilijos Leninas išnyko paupio krūmynuose, policmeisteris jau buvo gavęs pompą. Dabar Leninas bėgo tik savo malonumui, link Antakalnio.

III. „Tivoli“ smuklėje

„Tivoli“ smuklė Antakalnyje jau nuo XVIII amžiaus garsėjo prasta reputacija. Į šią Vilniaus priemiesčio karčemą dar nuo Respublikos laikų rinkdavosi plėšikai, laisvo elgesio moterys, lošėjai, sukčiai ir pavojingi tipai. Teisėsauga, be jokios abejonės, žinojo ir stebėjo šią vietą, tačiau tik iš toli, mat smuklėje nuo seno buvo susiklosčiusi sava tvarka, kurią pažeidus grėsė pavojus gyvybei.

Tikriausiai Leninas būtų pasiekęs Valakampių paplūdimį ar dar toliau dūmęs, tačiau staiga prasidėjo liūtis. Nenorėdamas kiaurai permirkti, jis smuko pro pirmas pasitaikiusias duris – į prietemoje skendinčią „Tivoli“ smuklę.

Negalėtume tvirtinti, kad Leninas Antakalnyje – greta baroko šedevro, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, – buvo maloniai sutiktas. Tačiau būsimas pasaulio proletariato vadas turėjo įgimtą charizmą, dažniausiai nejučia pralauždavo didžiausius nepasitikėjimo ledus. Išvydęs smuklėje įtartinų tipų gaują, Leninas tuojau atvėrė širdį ir prisipažino jiems ką tik apmyžęs Jekaterinos II paminklą, todėl dabar jį vejasi mentai.

Mentų „Tivoli“ karčemoje visais laikais nekentė. Iš doro žvilgsnio supratę, kad šis žmogus nemeluoja, smuklės senbuviai pasiūlė Leninui patį tamsiausią kampą, kur jis saugiai galės ne tik apdžiūti, bet ir sušilti.

Dosniai pavaišintas keliais grafinais degtinės ir porcija cepelinų, Leninas subūrė aplink save smalsiausių Vilniaus galvažudžių grupelę, kuriems ėmė pasakoti neįtikėtinus dalykus. Neva po metų kitų visame pasaulyje kils revoliucija, kuri juos visus išvaduos iš vergijos. Nebeliks nei turtingų, nei vargšų, nei aukų, nei žmogžudžių. Šalčininkų ir Pavoverės virėjos valdys valstybę, o visokie Rusijos carai ir jiems prijaučiantys iškrypėliai ant kelių mels didžiojo Lenino pasigailėjimo, bet to niekada nesulauks. Užsilipęs ant stalo Vladimiras Iljičius Leninas rėžė apie kažkokią visuotinę elektrifikaciją ar industrializaciją, kuri atseit bus tarybų valdžios pagrindas. Proletariato sąjungininkais tarybų valdžios šviesoje taps valstiečiai, kuriems taip patiks kooperacija, kad jie bursis į kolchozus. Iš visų menų svarbiausias visiems žemėje taps kinas, kurį rodys ant kiekvieno kampo. Ir tada, pasak Lenino, ateis komunizmas, kuris duos visiems pagal poreikius, sugebėjimus ar panašiai.

Lenino kalba „Tivoli“ smuklėje sulaukė stulbinamo pasisekimo. Vilniaus senamiesčio vagys, Dzūkų gatvės žmogžudžiai, Naujosios Vilnios rajono prostitutės, deklasuoti Naujamiesčio elementai ir šiaip geležinkelio stoties girtuokliai išsižioję klausėsi Vladimiro Iljičiaus, nes jis mokėjo ne tik kalbėti, bet ir uždegti mases savo idėjomis.

Ypač Lenino mintimis susidomėjo greta sėdintis jaunuolis, neseniai su trenksmais išmestas iš gimnazijos, todėl stumdavęs laiką karčemoje. Norėdamas įsiteikti jį sužavėjusiam Leninui, nors pats badmiriavo, užsakė grafiną degtinės ir, žinoma, kelias porcijas cepelinų. Tada dar vieną cepeliną. Ir dar du.

Leninas, nesiskųsdamas apetitu ir matydamas, kad pašnekovui išties įdomu, ėmė dar karščiau dėstyti, kaip viskas klostysis po revoliucijos. Vieną akimirką, Leninui persiplėšus marškinius ir parodžius nuogą krūtinę, buvęs gimnazistas įsidrąsino ir pasiteiravo oratoriaus, ar po tos revoliucijos neatsirastų ir jam kokio darbelio. Nerinkdamas žodžių tas dosniai pažadėjo net kelis darbus. Tada jaunuolis, nors jau nebeturėjo pinigų, užsakė dar alaus ir keturis cepelinus. Leninas vėl įsikalbėjo – apie jo laukiančius Ženevą, Berlyną, Ciurichą, Paryžių, Londoną, pasaulinę revoliuciją, proletariato diktatūrą, raudonąjį terorą ir kitus smagius dalykus. Apšepusiam gyvaplaukiais klausytojui, kukliai prisistačiusiam Feliksu Edmundovičiumi Dzeržinskiu (1877–1926), visa tai labai patiko. Jis džiaugsmingai plojo katučių prašydamas dar daugiau pasakoti.

Nieko neslėpdamas Leninas lenkė pirštus ir vardino, ką paėmęs valdžią pirmiausia sušaudys, ką pakars, o ką taip išdulkins, kad šie patys nebenorės gyventi. Tai išgirdusios kelios laisvo elgesio karčemos senbuvės geidulingai atsiduso. Nepajėgdamos atsispirti Lenino žavesiui, pradėjo meiliai murkti, glaustytis ir visaip čiupinėti iš toli atvykusį svečią.

Leninas į seksualinį priekabiavimą iš pradžių nekreipė dėmesio, bet netrukus galingu savo protu suvokė, kad yra įdomus ne tik vyriškajai smuklės auditorijai. Tad vienai mergelei leido atsisėsti ant kelių, o kitai lyžtelti jo kaktą, smakrą ir gerokai žemiau. Visa tai, žinoma, nieko nepapiktino, tačiau stipriai įšilęs Leninas užsigeidė daugiau. Merginos nudžiugo. Pasiteiravęs Felikso, kur čia yra meilės žaidimams skirti kambariai, Iljičius labai nustebo išgirdęs, kad ši įstaiga tokių paslaugų neteikia. Leninas įpyko. Išvadinęs senąjį Vilnių, kartu Lenkiją ir Lietuvą sušikta Rusijos provincija, trenkė kumščiu per stalą, sviedė degtinės grafiną į sieną, atsikando stiklinės krašto, iškoneveikė Bundui prijaučiantį smuklininką ir jau ketino paleisti į darbą kumščius, tačiau Dzeržinskiui staiga į galvą šovė puiki mintis – Paupio gatvėje gyvena jo teta, kurios šiuo metu nėra namuose, o jis turi raktą nuo buto. Tad jei Vladimiras Iljičius Leninas – visų gerbiamas svečias – neprieštarautų, valandėlei kitai galima būtų damas ten nusivesti.

Leninas raukė antakius, suko ūsą, ilgai krapštė barzdą – niekaip negalėjo apsispręsti. Tada it sąmokslininkas palinko prie Felikso ir šelmiškai paklausė, ar labai jau toli tas tetos Renės butas. Dzeržinskis atsakė, kad Vilniuje niekas nėra netoli. Kai labai nori, viskas ranka pasiekiama. Atsakymas Leniną tenkino.

Taigi istorija byloja, kad rugsėjo 19 dieną, maždaug apie 14 valandą Peterburgo ir Vilniaus laiku Vladimiras Iljičius Leninas, apkabinęs per liemenį blondinę Žanetą (Iloną Karpis) ir šatenę Žoržetą (Eloną Margulis), patraukė link Vilnelės paskui Feliksą Dzeržinskį.

IV. Paupio 26. Pas Felikso Dzeržinskio tetą

Kylant Olandų gatve, Vladimiras Iljičius Leninas kelis kartus vėmė cepelinais. Feliksui buvo nesmagu prieš merginas, tačiau joms dėl cepelinų buvo dzin – Žaneta ir Žoržeta atrodė iki ausų įsimylėjusios oratorių.

Dzeržinskio tetos butas mediniame dviaukštyje nestokojo religinės atributikos, buvo kuklus, tačiau elegantiškas. Nors bufete nerado nei degtinės, nei likerio, nei „Starkos“, šį trūkumą kompensavo skoningai apstatyta svetainė, erdvus miegamasis ir virtuvėlė, kurioje Feliksas, kai mokėsi gimnazijoje, ruošdavo pamokas. Leninas, apėjęs visus kambarius, nutarė meilės reikalais užsiimti svetainėje. Feliksui teko kuriam laikui užsidaryti miegamajame, kur jis, prigulęs ant tetos lovos, nutarė imtis savišvietos.

Leninui su Žaneta ir Žoržeta sekėsi išties neprastai. Iš pradžių jie trise mylėjosi ant valgomojo stalo, vėliau ant palangės, ant kilimo ir tik tada ant sofos.

Vladimiro Iljičiaus patirtis ir sumanumas meilės reikaluose negalėjo likti neįvertinti. Svečias iš sostinės mokėjo tokių dalykėlių, apie kuriuos provincialės nedrįso net pasvajoti. Žoržetai ir Žanetai buvo didžiulė naujovė, jog silpstant aistrai galima ją stimuliuoti saulėgrąžų aliejumi, kiaulės taukais, sviestu, grietine ar sūdytais lašiniais. Kitą kartą praverčia ir daržovės: agurkai, krieno šaknys, ankštiniai pipirai. Tad merginos sėmėsi patirties, o Leninas, jei šios ko nors nesuprasdavo, kantriai aiškino, kuriam tikslui, pavyzdžiui, skirtas šluotkotis ar žarsteklis.

Merginos dar mielai būtų žaidusios su Leninu, tačiau būsimą proletariato vadą staiga ištiko priepuoliukas. Abstinentui Iljičiui kurį laiką neišgėrus degtinės ėmė vaidentis. Iš pradžių jam rodėsi, kad už užuolaidos slepiasi kažkokio pabaisos Hėgelio dialektika, vėliau niekšelis Kantas su nuogut nuogutėliu Fojerbachu. Apsilankė ir dailus it Apolonas Fichtė. Vėliau Leninas krosnyje ėmė ieškoti Markso su Engelsu, įsileido į polemiką su Plechanovu, popu Gaponu, kunigaikščiu Kropotkinu ir anarchistų armija, staiga su juodomis vėliavomis įsiveržusia į Felikso tetos butą.

Kai Leninas ėmė šauktis mamos ir skųstis, kad jam skauda pilvuką, Žoržeta ir Žaneta pagalvojo, kad taip reikia. Neva Iljičius vaidinąs ligonį. Tačiau kai Leninas ėmė visa gerkle klykauti pro langą, jog ką tik apsikrėtė sifiliu, merginos išsigando. Ypač mėlynakė Žoržeta, kuri ėmė teisintis, jog jau seniausiai sifilį išsigydė, o nuo triperio užvakar pasveiko savaime.

Leninas apie stebuklingą išgijimą nieko nenorėjo girdėti. Atrodė rūstus, ant viso pasaulio įtūžęs, linkęs sužaloti ne tik Žoržetą ar Žanetą, bet ir save.

Netrukus jis pasičiupo kruviną pašluostę, kurią piktai kratydamas vadino velnio išpera. Patiesęs ant sofos, ėmė pašluostę tardyti, bandydamas išgauti prisipažinimą, kad būtent ji apkrėtė venerine liga.

Pašluostė tylėjo. Tai vedė Leniną iš kantrybės. Nebesivaldydamas ėmė ją mušti, norėjo sudraskyti į skutus. Tačiau Felikso tetos pašluostė neketino taip lengvai pasiduoti. Ji buvo vertas Lenino priešininkas.

Feliksas, miegamajame palaimingai paniręs į savo kūno savišvietą, iš pradžių nieko pikta neįtarė. Net girdėdamas svečio riksmus buvo šventai įsitikinęs, kad Iljičius taip smaginasi su merginomis. Tačiau kai Leninas, iškeikęs teismo prisiekusiuosius, ėmė reikalauti pašluostei mirties bausmės, neiškentė ir nutarė pasižiūrėti, kas ten vyksta. Vaizdas išgąsdino. Žoržeta ir Žaneta drebėdamos slėpėsi po stalu, o Leninas su pašluoste išdarinėjo tokius dalykus, kad jaunajam Feliksui teko užsidengti akis.

Pamatęs priblokštą jaunuolį, Leninas iš pradžių Dzeržinskio nepažino, tačiau netrukus ėmė reikalauti medicininės pagalbos. Rodydamas sviestu išteptą lytį, karščiuodamasis aiškino Feliksui, kad sirgti sifiliu dabar neturįs laiko – Julijus Martovas ir visa Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti Peterburge jo laukia su ataskaita.

Tada Žanetai pastalėje kilo mintis – iškviesti patikimą gydytoją, prižiūrintį Vilniuje ne tik „Tivoli“ smuklės merginas. Dzeržinskis sumanymui pritarė. Žaneta išbėgo pagalbos.

Jonas Andrius Domaševičius (1865–1935) buvo ne tik gydytojas ginekologas, bet ir marksistas, būsimasis socialdemokratas, LSDP įkūrėjas bei neblogas Julijaus Martovo bičiulis. Iš Žanetos mekenimo susigaudęs, kas vyksta pas Dzeržinskio tetą, skubiai susikrovė į lagaminėlį instrumentus ir nuskubėjo pas ligonį.

Paupio gatvėje įvykiai klostėsi dramatiškai. Dzeržinskis, stuporo ištiktas, stovėjo perbalęs. Žoržeta, atsirėmusi į sieną, vos laikėsi nesusmukusi. O išprakaitavęs Leninas per visus galus tratino skylėtą pašluostę. Į gydytojo Domaševičiaus raginimą liautis nereagavo. Atvirkščiai, užkrečiamai kikendamas toliau įnirtingai prievartavo niekuo dėtą tekstilės gaminį. Tada Domaševičius nutarė tuščiai laiko negaišti. Liepęs merginoms nusirengti nuogai, ketino kuo nuodugniau jas apžiūrėti. Kad būtų linksmiau, pagalbon pasikvietė ir jaunąjį Dzeržinskį. Abu ėmėsi sifilio paieškų.

Leninui besismaginant su pašluoste, kurią jis pasižadėjo Vilniuje vesti, o Domaševičiui ir Dzeržinskiui ieškant sifilio židinio, netikėtai į namus sugrįžo teta Renė. Religinga, aukštos moralės, griežtai katalikiškai išauklėta moteris, išvydusi pasibaisėtiną vaizdą, iš pradžių nepatikėjo savo akimis. Netrukus trypė kojomis, rovėsi nuo galvos plaukus ir kaip pamišėlė klykė. Reikalavo nedelsiant visiems nešdintis lauk. Taip pat ir mylimam sūnėnui Feliksui, kuriam įsakė daugiau čia kojos nebekelti.

Visi atsidūrė gatvėje. Leninas stovėjo su pašluoste. Meiliai glausdamas prie krūtinės, dainavo jai lopšinę. Feliksas, išvytas iš tetos namų, atrodė labai nusiminęs, merginos – šiek tiek mažiau. Tai matydamas Domaševičius pasiūlė visiems nusiraminti. Tuo tikslu pakvietė į netoliese esantį savo ginekologijos kabinetą.

V. Ginekologijos kabinetas. Pas daktarą Domaševičių

Gydytojas Jonas Andrius Domaševičius Vilniuje garsėjo kaip puikus specialistas. Jo kabinetas buvo įrengtas pagal paskutinę madą. Be kitų įspūdingų medicinos prietaisų, daktaras išties galėjo didžiuotis pačia moderniausia Vilniuje ginekologo kėde, prie kurios praleisdavo nemažą savo dienos dalį. Be to, čia buvo sukaupta puiki biblioteka, kurios garbingiausioje vietoje puikavosi „Sifilis. Kas jis?“, „Venerinės ligos ir jų profilaktika“, „Francas Šiaudinis – spirochetos atradėjas“ bei kita itin vertinga lektūra.

Draugijai sugužėjus į kabinetą, Domaševičius pasodino Leniną į patogią ginekologo kėdę. Sugirdęs stiklinaitę spirito, kurio kabinete niekada netrūko, palaukė, kol Leninas nusiramins. Ir išties, nepraėjus nė kelioms minutėms, Vladimiras Iljičius grįžo į tikrovę. Iš pradžių proletariato vadas nesuprato, kur pateko, tačiau daktaras Domaševičius patikino, kad tarp draugų marksistų, būsimų Lietuvos socialdemokratų. Tai sužinojęs, Leninas apsiverkė iš laimės. Paprašė papiroso. Pešdamas vieną po kito, vis braukė ašaras tetos Renės pašluoste. Jį sujaudino Domaševičiaus ir naujųjų draugų gerumas.

Dar niekada Vladimiras Iljičius Leninas nesijautė taip saugiai ir patogiai. Nenulipdamas nuo moderniosios ginekologo kėdės, paprašė dar šlakelio spirito. Domaševičius, nuo seno tarp vilniečių garsėjantis dosnumu, davė Leninui puslitrį. Dabar ligonis išties atsigavo. Nenorėdamas likti skolingas, pažadėjo Domaševičiui ateityje komisarų tarybos globą, o žaviąsias Žoržetą ir Žanetą nusprendė nedelsiant priimti į Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti. Nepasitaręs su organizacijos pirmininku Martovu, joms žodžiu padiktuotu dekretu skyrė atsakingas pareigas. Dėkingos Žoržeta ir Žaneta ėmė bučiuoti Leninui rankas ir kojas. Šis bergždžiai bandė merginoms paaiškinti, kad jis ne kunigas, tačiau bučiuojamas leidosi.

Išvytas iš tetos namų Feliksas kurį laiką stovėjo kabineto kampe ir nervingai rūkė. Tačiau netrukus užsimanė, kad ir jį kas nors pabučiuotų. Įkirtęs kelias kolbas Domaševičiaus spirito, įgavo revoliucinės drąsos. Įsitaisė kėdėje šalia Lenino, dūsavo, geidulingai dejavo ir kantriai aiškino Lenino pašluostei, kad meilės šiame neteisybės kupiname pasaulyje niekada nebus per daug.

Sužinoti Vasermano reakcijos rezultatų netrukus į kabinetą pasibeldė nuolatinės Domaševičiaus pacientės Maša (Miroslava Gulbinienė) ir Daša (Stanislava Kargevičienė). Iš daktaro išgirdusios, kad abiejų Vasermano reakcija teigiama, ir išvydusios ginekologo kėdėje šalia jaunojo Felikso sėdintį Leniną, moterys prisijungė prie Žoržetos ir Žanetos. Daktaras Domaševičius, matydamas, kaip visiems pas jį gera, taip pat nesusilaikė.

Tada tarpduryje išdygo proletarai Juzefas Malkievičius, Dimitrijus Šuškievičius ir Romualdas Fetas. Vilniaus darbininkai neprašyti ėmė vienas per kitą pasakoti, jog „Tivoli“ smuklėje jie sužinoję, kad Leninas nukeliavo pas Dzeržinskį, o geri žmonės Paupio gatvėje pasakę, kad vėliau jis atseit patraukęs turbūt pas Domaševičių.

Svetingai priimti odos ir kailių dirbtuvės darbininkai Malkievičius, Šuškievičius bei Fetas taip pat prisijungė prie šventės, kurią iš visų pusių karštai mylimas Leninas dabar vadino neeiliniu pogrindininkų susirinkimu.

Neeilinis pogrindinis susirinkimas Vilniuje vyko dalykiškai ir sklandžiai. Jam, it vėliava pamojuodamas raudona pašluoste, sumaniai vadovavo Leninas – svečias iš sostinės. Kai Vladimiras Iljičius pavargdavo, iniciatyvą perimdavo Feliksas Dzeržinskis. Kelis kartus, beje, pirmininko pareigos buvo patikėtos ir Domaševičiui. Tačiau, tenka pripažinti, butelį eterio išuostęs daktaras pritrūkdavo ne tik iniciatyvos, bet ir sumanumo. Tai kėlė nemenką Lenino nuostabą, nes kas jau kas, o marksistas Domaševičius turėjo išmanyti medicinines procedūras.

Vieną akimirką, pajutusios velnišką nuovargį, Žoržeta ir Žaneta ėmė zirsti, kad nori pertraukos. Maša ir Daša pasisakė prieš bet kokias pauzes. Dzeržinskis, ilgokai pasvarstęs, jokios nuomonės neišreiškė, o Leninas, neišleisdamas iš rankų pašluostės, kategoriškai reikalavo tęsti susirinkimą.

Daktaras Domaševičius, pasisiekęs dar vieną eterio butelį ir meistriškai suvaidinęs iš pradžių nuomarį, o vėliau širdies priepuolį, tariamai atsijungė. Tik tada Leninas sutiko padaryti trumpą pertraukėlę. Kad daktaras atgautų jėgas, pasiūlė jį išmaudyti šulinyje. Šis sumanymas visiems patiko. Šuškievičius, Malkievičius, Fetas ir Dzeržinskis, vadovaujami pašluoste mosuojančio Lenino, išvilko Domaševičių į kiemą.

Kai nelaimėlį pakabino ant rentinio ir jau ketino versti į šulinį, kieme pasirodė linksmai nusiteikę Vilniaus darbininkai: Golovskis, Jeloginas, Karuckis, Gajus, Darevskis ir Propajevas. Jiems iš paskos atskubėjo Babočkinas, Butuzovas, Rapoportas, Pužickis ir batsiuvys Zacharčenka su liguistai pavydžia žmona Ramute bei dukromis Meilute ir Gailute.

Gausiam Vilniaus darbininkų būriui Leninas paaiškino, kad po trumpos pertraukos visi bus maloniai pakviesti į pogrindinį susirinkimą ginekologo Domaševičiaus kabinete.

Nuovokos nestokojanti Ramutė, išvydusi laisvo elgesio Mašą, Dašą, Žoržetą bei Žanetą, ėmė piktai burbėti, kad ji puikiai žinanti tokius susirinkimus ir kuo jie vėliau baigiasi, todėl jos vyras Nerijus – užmuškit – jame nedalyvaus. Zacharčenka, tai išgirdęs, labai nusiminė. Nuliūdo ir darbininkų judėjimui prijaučiančios Gailutė su Meilute, beje, jau pilnametės.

Leniną toks Ramutės akibrokštas įskaudino. Tačiau, suvaldęs jausmus, pavydžiai moteriškei jis papunkčiui išaiškino pogrindinių susirinkimų prasmę, tikslus bei numatomas priimti rezoliucijas. Deja, Ramutė liko neperkalbama. Atsistojusi ant Domaševičiaus kabineto slenksčio, visa gerkle užklykė, kad nė vieno pas ginekologą neįleis, o pogrindinis susirinkimas įvyks tik per jos lavoną.

Tada atsigavo ant rentinio kabėjęs Domaševičius. Išgirdęs riksmus, paragino visus nusiraminti. Kad darbininkų judėjimas išlaikytų vienybę, pasiūlė kompromisą – visiems in corpore vykti į Kirtimus – pasilinksminti pas jo pažįstamus čigonus. Ramutė liovėsi šaukti. Gailutė su Meilute nebeliūdėjo, o batsiuvys Zacharčenka tiesiog nušvito. Tai matydamas Leninas taip pat liko patenkintas.

VI. Leninas Kirtimuose. Tabore pas čigonus

Čigonų taboras Kirtimuose buvo įsikūręs nuo neatmenamų laikų. Šiame Vilniaus priemiestyje nuo seno vyravo sava tvarka bei papročiai. Pašalinių taboras nepageidavo, o caro policija vengė be reikalo čia kišti savo nosį. Tiesa, kartą per metus tabore vykdavo parodomieji ochrankos reidai – su trenksmais atlikdavo kratas, tačiau tuo viskas ir pasibaigdavo.

Čigonai apsiginklavę lazdomis išėjo pasitikti nekviestų svečių. Karingai nusiteikę, ruošėsi juos deramai pamokyti. Tačiau, pažinę daktarą Domaševičių, apsiramino ir jau ne taip rūsčiai žvelgė.

Daktaras Domaševičius tabore buvo gerbiamas ir visada laukiamas. Ne kartą čia lankėsi, vienai ar kitai kortų būrėjai prireikus ginekologo pagalbos. Domaševičiaus reputacija tabore buvo nepriekaištinga, jį visi mylėjo. Socialdemokratinių pažiūrų gydytojas marksistas neretai už savo paslaugas iš varganai gyvenančių čigonų neimdavo atlygio. Be to, ne vienai prisižaidusiai čigonaitei padėjo atsikratyti nepageidaujamo nėštumo ar konsultuodavo užsikrėtus triperiu.

Domaševičius maloniai pasisveikino su taboro vyrais ir paprašė visus palydėti pas čigonų baroną – Algirdą Kirilą Stankevičių, su kuriuo jį nuo seno siejo šilti santykiai.

Čigonų baronas Algirdas Kirilas Stankevičius buvo neeilinė asmenybė. Nors ir beraštis, jis nuo mažens puoselėjo patologinę neapykantą carizmui bei garbino nevaržomos laisvės idealus. Neretai Domaševičius, priėmęs tabore gimdymą ar padaręs nepilnametei abortą, iki vėlumos užsisėdėdavo barono lūšnelėje, kur jie, susileidę tabore pagaminto chuchnaro, ilgai diskutuodavo būsimos Europos architektūros temomis.

Kai Domaševičius pristatė čigonų baronui Leniną, šeimininkas svetingai pasiūlė visiems prisėsti ant suolo ir lukterėti valandėlę. Sugrįžo su didžiuliu švirkštu ir senuoju čigonų papročiu pirmąją chuchnaro dozę suleido garbingiausiam svečiui. Tada bakstelėjo į veną daktarui Jonui Domaševičiui ir Feliksui Dzeržinskiui, kurį pažinojo iš matymo. Vilniaus darbininkai, taip pat ir Maša, Daša, Žaneta bei Žoržeta, paleidę švirkštą ratu, chuchnarą susileido patys.

Šiek tiek apspangęs nuo dozės, čigonų baronas Algirdas svečiams papasakojo apie nelengvą gyvenimą tabore. Kirtimuose sąlygos esančios nepavydėtinos. Vasarą galbūt šiek tiek lengviau, tačiau žiemą nėra kuo kūrenti. Šulinyje užšąla vanduo. Niekas neturės, neturi ir niekada neturėjo darbo. Vaikai visada alkani, basi, nelanko mokyklų. Tabore siaučia nepagydomos ligos, knibžda parazitai. Caro valdžia juos visai pamiršo, nelaiko žmonėmis.

Leninas, išgirdęs apie tokią neteisybę, susijaudino. Jautrios sielos žmogui pagailo vargšų vaikų, nelaimingų taboro moterų, priverstų po dešimt ar daugiau kartų darytis abortus, mat nėra kuo jų išmaitinti. Ne ką linksmesnė Leninui pasirodė ir vyrų padėtis, juos skurdas verčia suktis iš paskutiniųjų. Dzeržinskis kalboms pritarė.

Matydamas, kad svečiui išties rūpi taboro problemos, čigonų baronas atnešė dar vieną švirkštą. Po antros chuchnaro dozės Algirdas Stankevičius ir Leninas jau kalbėjosi kaip geriausi draugai.

Netrukus Leninas, iš barono sužinojęs, kad caro valdžia nusikalstamai nevykdo žmonėms duotų pažadų, įsikarščiavo. Užšokęs ant suolo visus ragino netylėti ir kovoti su neteisybe. Jo manymu, visiems čigonams reikia nedelsiant susitelkti, ir ne prašyti iš caro valdžios malonių, bet jas išsikovoti ginklu. Tai išgirdęs Algirdas Kirilas vėl kažkur subėgiojo ir grįžo su pilnu švirkštu.

Po trečiosios chuchnaro dozės pirmosios amžinybėn iškeliavo moterys: Maša, Daša, Žoržeta, Žaneta, Ramutė, Gailutė ir Meilutė. Po ketvirtosios – visi Vilniaus darbininkai: Malkievičius, Šuškievičius, Fetas, Golovskis, Jeloginas, Karuckis, Gajus, Darevskis, Propajevas, Babočkinas, Butuzovas, Rapoportas, Pužickis ir arkliška sveikata garsėjęs batsiuvys Zacharčenka.

Leninas, Dzeržinskis ir Domaševičius didvyriškai laikėsi, juos chuchnaras tiktai tonizavo.

Susileidus penktąją dozę, čigonų baronui kilo mintis. Spragtelėjęs pirštais, jis pakvietė etnografinį Kirtimų čigonų ansamblį – su šešiastygėmis gitaromis, bosinėmis balalaikomis, vietinių meistrų drožtais smuikais ir savadarbiais barškučiais. Šis būsimasis garsiojo „Romen“ teatro Maskvoje branduolys ėmė smagiai dainuoti, siautulingai šokti.

Kilnojosi lūšnos lubos, braškėjo grindys, skilinėjo stiklai. Leninas taip pat nebenustygo vietoje. Čiupęs į glėbį balsingiausią čigonaitę, be ceremonijų užtaisė jai vaiką, džiaugsmingai su muzikantais kratėsi ir tūpčiojo. Pasitiesęs ant aslos, dairėsi kitos…

Trečios…

Ketvirtos…

Pakilęs užstatė vaiką penktai ir šeštai…

Tada dvynukus čigonų barono dukrai.

Paskui žmonai.

Seseriai.

Ilgiau taip tęstis negalėjo. Čigonų baronas Algirdas Stankevičius stovėjo pajuodęs iš pykčio. Vis tvirčiau gniaužė durklo rankeną. Tačiau turėjo valdytis – Leninas buvo jo asmeninis svečias.

Domaševičiui ir Feliksui Dzeržinskiui iš pradžių buvo nė motais, ką šeimininko akivaizdoje išdarinėja Leninas. Tačiau pastebėję, kad Vladimiras Iljičius jau varvina seilę į barono sūnų, sunerimo. Ypač išsigando vakarykštis gimnazistas Feliksas Dzeržinskis, kuris, kitaip nei daktaras, tabore saugus nesijautė.

Nebesitvardydamas baronas iš makšties išsitraukė durklą. Žengė žingsnį.

Atėjo laikas draugams gelbėti Leniną.

Domaševičius, bičiuliškai užmetęs baronui ant peties ranką, pasivedė jį į šalį. Iš pradžių prašė, vėliau atsiklaupęs maldavo nurimti, nesikarščiuoti ir rimtai nežiūrėti į tai, kas čia vyksta. Tačiau barono įniršis neužgeso. Jis pažadėjo atvykėliui perrėžti gerklę ir sukapoti jį dalimis. Tada Domaševičius, nerasdamas kitos išeities, išsitraukė kozirį – prisiekė, jei tik baronas svečio nelies, Kirtimuose niekada neimti už abortus atlygio, o susirgusiems triperiu ar sifiliu net primokėti. Pasiūlymas verslų baroną sudomino. Vyrai sukirto rankomis. Teliko nuraminti įsisiautėjusį Leniną.

Kai pašluoste mojuodamas proletariato vadas ėmėsi gundyti nepilnametį barono sūnų, Algirdas Stankevičius kilniai pasiūlė svečiui prasiblaškyti – eiti vogti arklių.

Tai išgirdęs Leninas atšoko nuo barono sūnaus. Iš džiaugsmo ėmė trinti rankas ir visiems čigonams įkyriai kartoti, kad jam dar niekada neteko vogti, ypač arklių. Prilipęs prie barono kamantinėjo, kokie jie bus. Gal balti?..

Baronas, rūsčiai sučiaupęs lūpas, tylėjo.

Temstant, aprūpinęs pilnais švirkštais chuchnaro, čigonų baronas išlydėjo svečius vogti baltų arklių. Marksistas Domaševičius ir buvęs gimnazistas Dzeržinskis, prilaikydami Leniną už parankių, patraukė laukais link geležinkelio…

Į Sankt Peterburgą Vladimiras Iljičius Leninas sugrįžo 1895 metų rugsėjo 21-osios naktį. Rugsėjo 22 dieną „Pas Mariną“ buvo išklausyta komandiruotės ataskaita. Kovos sąjungos darbininkų klasei išvaduoti vadovybė Lenino ataskaitai pritarė vienbalsiai.

Herkus Kunčius: Pokalbis su skeptiku, arba Atūžianti pavasario grėsmė

2025 m. Nr. 4 / Kalbasi rašytojai Alvydas Šlepikas ir Herkus Kunčius / Po prasidėjusių pavasarinių reikalų, peršalimų ir negalavimų, po rašymo malonumų ir vargų pagaliau susitikome su rašytoju Herkumi Kunčiumi Vilniuje, Sapiegų parko kavinėje.

Herkus Kunčius. Keli epizodai. RoRa

2024 m. Nr. 10 / In memoriam Rolandas Rastauskas (1954 10 13–2024 09 05) / Su RoRa (Rolandu Rastausku) susipažinom XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Sukomės panašiose orbitose.

Herkus Kunčius. Saliamono teismas

2024 m. Nr. 4 / Gėda pasauliui, kad Teisuolis pūdomas kalėjime. Aš tikiuosi, jog žmonės pakels protesto balsą prieš nežmonišką jo laikymą nelaisvėje ir norą susidoroti.

Eugenijus Žmuida. Miręs ir tuo patenkintas, arba „Mano šimtmetis“ pagal Herkų Kunčių

2023 m. Nr. 11 / Herkus Kunčius. Šaltasis karas: operečių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 312 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Herkus Kunčius. Prarasto laiko beieškant. Atminties amnezija

2022 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Prieš ketvertą metų dalyvavau diskusijoje Klaipėdoje, skirtoje rusakalbei auditorijai. Diskusija vadinosi „Sovietinių represijų atmintis posovietinėse visuomenėse: pamiršti?

Herkus Kunčius. Ligos istorija

2022 m. Nr. 1 / Prieblanda. Žmonės fojė vis keičiasi. Iš laukiančių „senbuvių“ sėdime tik su blondine, kuri jau spėjo apsilankyti pas neuropatologą. Kantriai laukiame, kol mus pašauks. Laukiame.

Herkus Kunčius. Kolūkio pirmininkas Palangos kurorte

2019 m. Nr. 11 / Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo…

Erika Urbelevič. Buvo buvo, kaip nebuvo

2018 m. Nr. 12 / Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 256 p. / Praėjo laikai, kai žmonės tikėjo viskuo, kas parašyta…

Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė

2018 m. Nr. 8–9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

Herkus Kunčius. Apie pabėgėlius ir jų daiktus

2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.

Herkus Kunčius. Smulkūs konfliktėliai, vietiniai karai

2015 m. Nr. 11 / Visiems gerai žinoma, kad gauti ar duoti į galvą galima visur. Anuomet Kaune, besimokant vidurinėje mokykloje, tam reikalui puikiai tiko tualetas, kartais – laiptinė ar fojė.

Elžbieta Banytė. Fantasmagoriškas sukimasis ratu

2015 m. Nr. 10 / Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. – Vilnius: Kultūros barai, 2014. – 168 p.

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai (tęsinys)

2017 m. Nr. 7

Romano fragmentas

Tęsinys. Pradžia 2017 m., Nr. 5–6

Penktas skyrius. Nuopuolis

Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą, ir jie tą naktį su Petreliu ilsėjosi garsiųjų gražuolių Mašauskaičių daržinėj, tą patį rytą įsiveržę kareiviai sudegino jų sodybą. Geltonasis namas ir klėtis pavirto pelenais. Išliko gyvas tik senis Mašauskas, tą naktį atsitiktinai miegojęs sodo pavėsinėje. Iš jo dukterų nieko neliko – kaip papasakojo susirinkę gaisro gesinti žmonės, esą, jie matė, kaip šovė į dangų du dailūs ugnies stulpeliai – Melanija ir Rožė. Paskui sodybą daug dienų gaubęs rausvas rūkas. Podę kažkodėl traukė ten vis praeiti pro šalį. Jis jautė keistą prieraišumą senam ašarojančiam seniui, kuris nebeturėjo kur gyventi ir vis rausėsi po degėsius, tarsi ieškotų kokio švento medalikėlio. Jo dukterų kauleliai buvo surinkti gerų žmonių. Pradžioje rusų kareiviai, apsupę kiemą, varė visus šalin, tačiau į priekį išėjo jauna, mažai kam pažįstama mergina, miestiškai apsitaisiusi, baltais drobiniais bateliais, ir pamojavo prieš kareivio nosį kažkokiu popierėliu.

– Jūs neturite teisės neleisti tėvui palaidoti savo dukterų. Negana to, kad jos žuvo be jokios kaltės, jūs dar kiršinate liaudį.

Taigi, kaulelius surinko ir palaidojo geri žmonės. Podė viską matė, jis buvo įsimaišęs į kaimiečių minią, tačiau nė su vienu nesusidūrė akimis. Atrodo, jis buvo nematomas. Žmonės žiūrėjo pro jį stačiai, kaip pro stiklą.

Podė kartą praeidamas ryžosi užkalbinti senąjį Mašauską. Tas pakėlė galvą nuo degėsių krūvos, ir Podė pamatė tiesiog klaikią neapykantą jo veide. Išsipūtusios šnervės, atrodė, tuoj iškvėps šėtonišką ugnį.

– Ką tamsta čia veiki? – paklausė Podė. – Gal galėčiau kuo nors padėti?

– O ko pačiam reikia šioje egzekucijos vietoje?

– Man? Nieko, šiaip ėjau pro šalį.

– Tai ir eik sau, kol sveikas. Aš galėčiau nusitaikyti tau tiesiai į kaktą, ir kad tu nukristum snukiu į mėšlą…

Podė stovėjo bejėgis, nukoręs sunkias rankas. Jis stovėjo senio žemėje. Jis žinojo, kad senis teisus. Tačiau jam dar buvo duota šiek tiek laiko. Žemė ir Dievas buvo kantrūs. Podės veidu pralėkė daugybė jausmų: abejonė, rūpestis, siaubas…

– Jeigu tu su savo draugu, tuo gaišena, nebūtum atsivilkęs tą naktį į mano kiemą, mano mergaitės dabar būtų gyvos! – varė senis. – Tu atnešei negandą į mano namus!

Senis stovėjo vos gyvas, tačiau grabaliojo, kažko ieškodamas, už kamino, styrančio degėsių vidury. Ten jis buvo kažką pasislėpęs. Podė pajuto baimės saldumą – jis tuo mirs, ir baigsis visos kančios. Jam buvo skirta laimingesnė dalia nei kitiems – jis skausmingai suvokė, kad teks mirti nuo šito senio rankos.

Ak, taip! Senis turi nupjautavamzdį. Tačiau ar gali senos sugrubusios rankos būti vikresnės už šį jauną snaiperį? Senis krito aukštielninkas, vis dar svaidydamas iš šnervių šėtonišką ugnį. Paskui jo kaktą apgaubė skausmas, o smilkiniu šliaužė siauras kraujo ruoželis. Sukriošusi senatvė pagaliau nurimo, ataušo, ėmė palengva smelktis į žemę.

Podė pasiėmė senio šautuvą ir nuėjo. Senis taip ir liko gulėti sudegusių pelenų įkapėse.

Podė nebuvo kalbus. Dabar jis tapo dar tylesnis. Kad pasiektum naująją partizanų stovyklą, reikėdavo pereiti Velnio raistą. Kartą, vienas grįždamas iš žvalgybos, jis išklydo iš tako, įstrigo, ėmė klimpti. Jis kapstėsi ir nepasidavė, ilgai kovojo, kaip liūtas. Galiausiai, išsibaigus jėgoms, pasidavė. Kelias valandas buvo siurbiamas pelkės gilyn, kaip triušis, patekęs į smauglio gerklę. Viskas baigta. Virš galvos sukosi debesys, žvaigždės jam mėtė savo silpnus spindinčių siūlų pluoštelius, tačiau jam nė vieno nepavyko įsitverti… Paskui nebeliko ir rankų…

Paryčiui vienas partizanas, grįždamas su laiškais, šokinėdamas per kupstus, pamatė žmogaus galvą. Jis prisiartino, manydamas, kad tai numirėlio galva, tačiau blakstienos suvirpėjo, ir atsimerkė akys, ir prasižiojo burna. Gyvas! Kovotojas – tai buvo Gimnazistas – išgelbėjo Podę. Paguldęs žalioje salelėje, kuri buvo panaši į trumpam išnirusios iš gelmių nedidelės žuvies nugarą, Gimnazistas gaivino Podę kaip tik mokėjo. Atsigavęs Podė sėdėjo sumišęs ir dairėsi.

– Čia praėjo dvi moteriškės ir senis, bet nė vienas man neištiesė rankos, – pasakojo jis. – Maldavau, verkiau, bet jie ėjo ir praėjo, nė nepažvelgę į mane.

– A, tau tikriausiai pasivaideno, – švelniai tarė Gimnazistas. – Ko tik nepamatai, kai galvoji, kad gyveni paskutines akimirkas. Man ne kartą taip buvo. Ypač, kai atsišaudant baigiasi šoviniai, ir tu nė vieno nesi sau palikęs…

Jo žodžiai stingo ore. Siaubas, kurį patyrė Podė, kai grimzdo į pelkę, mirties laukimo valandą, negailestingai pakeitė jį.

Gimnazistas partempė Podę į stovyklą ant kupros. Podės kojos visai nelaikė. Taip prasidėjo jo liga. Jį dažnai kamavo košmarai. Tada prabusdavo išpiltas šalto prakaito ir žiūrėdavo į vieną tašką, bijodamas kryptelėti į šoną, kad jo nepagriebtų šmėklos, susirinkusios prie jo guolio.

Šeštas skyrius. Raudonosios vėliavos

Kad ir kokie būtų sunkūs laikai, žmonės vis tiek laukia atlaidų. Važiuoti ir pėsti, rankose nešdamiesi batus ir krepšelius su maistu, žmonės plūdo į miestelį iš visų aplinkinių kaimų. Išėję iš bažnyčios, būriavosi šventoriuje, ėjo į krautuves, lankė gimines, vaikštinėjo po turgų, kur buvo galima šį tą nusipirkti ir parduoti. Žmones tarsi valdė kokios nematomos jėgos, neramūs ir susierzinę jie spietėsi į krūvas ir, nors bijodavo atviriau kalbėti, vis tiek atsirasdavo karštakošių, kurie nepabijodavo reikšti savo minčių. Tuos tučtuojau koks nors blankus tipas pakviesdavo nuošaliau pasikalbėti ir kažkur nusivesdavo. Visur šmirinėjo tie tipai. Iš jų nagų nepaspruksi. Petrelis vaikščiojo po minią su baltomis drobinėmis kelnėmis, blizgančiais batais, turėjo rankoje gerą šikšninį botagą su penkiais mazgeliais, – atrodė tarsi ūkininkas, pasiruošęs tuoj sėsti į savo vežimą. Dar jis dažnai ėjo atsigerti vandens iš šulinio prie šventoriaus tvoros. Iš ten matė visą aikštę – nuošaliau susėdusius užkandžiaujančius žmones, už parankių susikabinusias merginas, vyrus susirūpinusiais veidais, aptarinėjančius baisius gandus apie artėjančią kolektyvizaciją. Žmonės buvo agituojami stoti į kolūkį – bet dėl nesuprantamų priežasčių buvo griaunami klojimai, ardomos klėtys. Jau buvo surašinėjami gyvuliai, ruošiantis suvaryti visus į vieną krūvą. Susierzinę, sutrikę žmonės beveik kiekvienas turėjo išvežtų į Sibirą giminių, jau buvo gaunamos žinios apie baisias kančias tuose lageriuose. Niekas nežinojo, kas bus toliau. Tačiau savisaugos instinktas neleido atvirai priešintis. Petrelis galvojo, kad jie – kaip avių banda. Taip galvojo Petrelis, vėl atsiradęs prie šulinio, stebėdamas, kaip krenta į šulinio gelmę kibiras, o paskui kyla, pilnas ledinio skanaus vandens. Jis suprato, kad jį, vaikščiojantį po aikštę, pažįsta daugelis kaimiečių ir persigandusiais veidais stengiasi į jį nežiūrėti. Laikas slinko labai lėtai. Žmonės vis būriavosi prie bažnyčios. Ji, visa raudona, iškili, traukė žmones į save. Jie tarsi negalėjo atsiplėšti nuo jos. Ji vienintelė dar buvo neatimta iš jų, nors sklido visokiausios kalbos. Visi žinojo, kad kunigas buvo priverstas užsisakyti Maskvos laikraštį „Pravda“. Jam buvo uždrausta katechizuoti vaikus, ruošti eisenas, ligoninėj lankyti mirštančiuosius. Tai buvo nežmoniška. Petrelis jautė tūžmingą pasipiktinimą tais žmonėmis, kurie kaip skruzdelės zujo po aikštę, rūpindamiesi tik savo smulkiais reikalais. Va, net valgo kiekvienas iš savo krepšelio atskirai, nusisukęs nuo kaimyno…

Pagaliau atėjo sutarta valanda. Ėmė kalenti nematomas kulkosvaidis. Žmones akimirksniu tarsi kas iššlavė iš aikštės. Tikrai, neliko nė vienos bobelės. Tik vėjas po aikštę vartė ir nešiojo visokias atliekas ir popiergalius. Petrelis kaip tik stovėjo prie šulinio ir laikė rankoje puodelį su vandeniu. Staiga iš kažkur atklydusi kulka pataikė į skardinį puodelį. Tai buvo taip keista – vanduo gražia srovele teka tokiu pat principu kaip alus iš didžiausios statinės. Petrelis prigludo tarpe tarp dviejų mūrų: šventoriaus tvoros ir šulinio rentinio. Ėmė laukti. Štai iš vykdomojo komiteto išbėgo kažkokie tipai pasižiūrėti, kas čia vyksta be jų žinios. Petrelis, išsitraukęs žolėje slėptą automatą, atidengė ugnį. Iš saugumo rūsio išvaduoti trys partizanai jau laimingai išgabenti iš miestelio. Į gatves pasipylė kareiviai. Petrelis įbėgo į bažnyčią ir suklupo prieš Nukryžiuotąjį. Ilgai jis meldėsi. Bet kas ta mergaitė, kuri tvarko gėles prie didžiojo altoriaus? Juk tai gėlių mergaitė iš prieglaudos! Jos maži piršteliai dėlioja žalumynus, pina rūtų girliandą, o paskui apkaišo ja mažą stalelį, kur kunigas laiko savo Šventąjį Raštą. Viešpatie, dar yra pasaulyje tokia knyga! Petrelis, vis klūpodamas, klausia mergaitės:

– Ar tu prisimeni mane?

– Taip, prisimenu.

– Ar gali padėti man?

– Galbūt… Nežinau.

– Išgelbėk mane.

– O kaip?

– Sugalvok.

Mergaitė, suraukusi kaktą, mąsto.

– Mano šeimininkės šiandien nėra namie. Aš tave galiu pasikviesti pas save.

Jiedu išeina iš bažnyčios. Mergaitė neša kraitelę su žalumynais. Petrelis eina šalia jos. Juos įtariai nužvelgia milicininkas, stovintis poste, bet ta porelė atrodo taip nekaltai…

Štai ir sodas. Mergaitė eina tarp ligustrų krūmų siauru taku. Jos sijonas vos dengia kelius, savo baltus batelius, aišku, ji tepa dantų milteliais. Mergaitė atrakina duris, ir jie patenka vidun, kur yra šiokia tokia prabanga, likusi iš geresnių laikų: smetoniška pliušo sofa, etažerė su indiškais niekučiais, ant sienų – vėduoklės ir povo plunksnos.

– Kas tavo šeimininkė? – kažkodėl klausia Petrelis.

– Našlė. Dabar ji išvykusi.

– Mat kaip, – sako Petrelis. – Tu čia dabar būni viena? – Petrelis žvilgteli pro langą, pro kurį matyti visas rožynas, ir šypteli. – Tai iš šios vietos ji visada stebi tave?

– Taip, tikriausiai.

– Užtrauk užuolaidas. Aš nenoriu, kad mane kas nors pamatytų.

Mergaitė išpildė jo prašymą. Žiūri į jį išplėstomis akimis, gaudydama kiekvieną jo žodį.

„Kokia kvailiukė“, galvoja Petrelis.

– Aš turiu dar daug darbo sode, – sako mergaitė tyliu balsu.

– Puiku, eik, darbuokis. O aš truputį pailsėsiu.

Mergaitė tyliai, kaip paukštelis, spursteli iš kambario. Netrukus ji jau kapstosi lysvėje. Petrelis sėdi, nugrimzdęs minkštoje sofoje. Ginklą jis pasikiša po pagalvėle, nusiauna batus ir tučtuojau užmiega. Jis prabunda po kelių valandų. Mergaitė šakele su švelniais lapais glosto jam skruostą, paskui šakele slenka už ausies, pakutena, vėl grįžta ir brauko kaktą, paskui nuslenka prie smakro. Viešpatie! Ji moka glamonėti! Mergaitė stovi, palinkusi virš jo. Petrelis ištiesia ranką ir prisitraukia tą vaiką, tą kvailelę, tą benamę prieglaudos mergiotę.

Ji visa prakvipusi darželio gėlėmis ir rasa. Jos plaukai šviesūs ir apgaubė bangomis Petrelio veidą, kai jie bučiavosi.

– Ar tu turi mylimąjį? – staiga paklausia Petrelis.

– Taip. Tai – tas tavo draugas.

Petrelis kaip įgeltas pašoka.

– Jis? Tu su juo mataisi?

– Taip. Jis visada susiranda mane, kai tik ateina į miestą…

– Šit kaip, – sako Petrelis beprasmiškai.

Jis baisiai nusivylęs. Jam netgi gėda, kad buvo patikėjęs savo pergale.

– Gal aš jau eisiu, – sako jis netvirtai, bet mergaitė nesistengia jo sulaikyti.

Nusivylęs ir įžeistas Petrelis bėgo iš miestelio. Nakties šviesa, ta amžinoji jo gyvenimo palydovė, ir šįkart švietė jam kelią. Jis vėl įsidegė, galvodamas apie paliktą mergaitę. Staiga pajuto pasiklydęs. Skausmas tiesiog dusino jį. Petrelis turėjo pastovėti, atsirėmęs nugara į šaltą klevo kamieną. Bet juk Petrelis pasuko atgal ir netrukus vėl atsidūrė prie namo, iš kurio prieš keletą minučių buvo išbėgęs. Jis peršoko tvorą ir tuo takeliu tarp ligustrų nusėlino prie namo. Viduje degė šviesa. Girdėjosi du balsai – aštrus vyriškas ir silpnas – mergaitės. Petrelis pažvelgė pro užuolaidos plyšį – mergaitė sėdėjo prie stalo, o priešais ją buvo įsitaisęs blankus, prisilaižęs vyrukas.

– Bet mes žinome, – kalbėjo prisilaižęs vyras, – kad prieš pusvalandį iš čia išėjo liaudies priešas, banditas. Mes seniai sekame šį namą… Turbūt supranti, ką tai reiškia? Ar tu seniai pažįstama su tuo žmogumi? Kas jis?

– Aš jo beveik nepažįstu. Aš jį esu mačiusi tik du kartus. Prisiekiu Dievu!

– Taip mes ir patikėsim. Ar jis turėjo ginklą?

– Taip. Turėjo pasidėjęs po pagalve.

– Hm… Mes turėsime dar daug padirbėti su tavimi… Jei tu sutiksi mums padėti ir darysi viską, ką įsakysime, tuomet gal ir išvengsi kalėjimo. Dabar renkis, eisi su manimi.

Petrelis atšoko nuo lango. Nepajuto, kaip prasiskverbė pro šaltą tarsi vaškinę krūmų lapiją – tarsi karštas peilis per sviestą. Apimtas baisios nevilties, blaškėsi po miestelį kaip po labirintą, kol pagaliau iš jo ištrūko. Jis bėgo daug kilometrų, kol pasiekė kovotojų būstinę. Ten buvo švenčiama sėkmingai pasibaigusi išvadavimo operacija. Išvaduotieji partizanai dėkojo Petreliui už puikią priedangą. Tada Petreliui prasiveržė rauda. Jam parodė krūvas naujutėlaičių raudonų vėliavų, kurias kovotojai buvo pagrobę iš saugumo kanceliarijos kartu su kitais daiktais – blankais, antspaudais. Tai buvo viso labo ant bunkerio grindų sumesti gabalai audeklo, – be tos atstumiančios melagingos didybės, nepanašūs į nepermaldaujamos prievartos simbolį… Draugai juokėsi, kad prikarpys Petreliui raudono šilko nosinių ašaroms šluostytis.

Septintas skyrius. Kur mergaitė?

Kitą dieną, įsimetęs į vežimą rugių maišą, Podė išvažiavo į malūną. Malūnininko rūsy partizanai buvo įsirengę spaustuvę. Visi atsišaukimai ir laikraštis išeidavo būtent ten. Senasis malūnininkas būdavo visada linksmas, pasišiaušusiais, miltų pridulkėjusiais ūsais, sulopytom odinėm kelnėm ir vokiška išblukusia kareiviška miline, kuri, kaip pats tvirtino, yra žymiai šaltesnė už rusišką (turėjo ir tokią, išsimainęs į miltus). Podė mėgo šį senioką, kovojantį nežinia už kokius idealus. Jis keikė Smetoną, bet dar labiau nekentė rusų tvarkos. Jis vadino juos okupantais maskvėnais.

Podė atsistojo su savo vežimu į eilę. Žmonės kiekvienas saugojo savo maišelį. Ūkininkas Švažas, išsipirkęs nuo Sibiro auksinėmis monetomis, apsirengęs kaip paskutinis vargeta, savo pakulines kelnes netgi susijuosęs pančiu, kalbėjosi su ūkininku Puškoriumi, kuris irgi liko neištremtas, nes vietoj savęs „pakišo“ bendrapavardį naujakurį kaimyną. Jo paties abu sūnūs buvo spėję pasitraukti į Vakarus. Puškorius pūtė ašakas, pasisėmęs delnu saują grūdų iš maišo, ir nepatenkintas rodė Švažui, kokie prasti jo grūdai. Pasirodžius Podei, visi nutilo, nudelbė akis, kad nereikėtų prisiminti nepažįstamojo veido bruožų, jei kartais tektų duoti parodymus. Vakar dieną įvykęs saugumo būstinės užpuolimas miestelyje buvo aptarinėjamas pašnibždomis. Tačiau visi kaimiečiai dėl to įvykio buvo pakilios nuotaikos. Okupantų elgesys buvo taip įsiėdęs į žmonių sąmonę, kad kiekvienas partizanų veiksmas stiprino viltį, kad pagaliau ateis galas tai nesibaigiančiai savivalei. Čia pat, prie tvenkinio, mažytė malūnininko anūkė, pasiėmusi žabą, vaikė vištas, švebeldžiuodama: „Į mitingą!.. Į mitingą!..“ Nekaltas vaiko žaidimas dar labiau pritemdė ir taip jau susirūpinusius ūkininkų veidus. Greit jie visi bus suvaryti į kolūkius. Ir nebeteks stovėti eilėje prie malūno, kai norės susimalti savo grūdus. Greit rikiuosis į gurguoles, prikrautas atimtų grūdų „valstybės reikmėms“. O kas ta valstybė? Kiekvienas buvo įpratęs rūpintis savo arkliu, savo pakinktais, savo vežimu… Nejaugi mano arklys rytoj stovės kareivinėse ir juo jodinės koks nors mongolas? Gal geriau jau dabar iš karto perrėžti savo arkliui gerklę?.. Viešpatie, už ką?

Priėjo malūnininkas ir, rodydamas į Podės vežimą, pasakė, kaip kirviu nukirto:

– Šiandien priimu tik iki šito žmogaus.

Kilo murmesys, tačiau malūnininkas nesileido į aiškinimus.

– Važiuokit, važiuokit. Ir pats važiuok! – reikšmingai įsakė Podei. – Be eilės niekas nepralįs.

Podė apgręžė vežimą. Jis lėkė vieškeliu iki smuklės, kur miesto aikštėje. Ten pririšo prie tvoros arklį ir leidosi po gatves pėsčiomis. Turėjo atlikti svarbų reikalą.

Tuščios gatvės atrodė išglebę nuo kaitros. Kiekvienas lapelis virpėjo ir prašėsi vandens. Seniai nebuvo liję. Kažkokia keista atgaila po vakar pralieto kraujo tvyrojo ore. Po to, ką jam vakar papasakojo Petrelis apie mergaitę, patekusią į saugumo rankas, Podė vėl troško pasinerti į mūšio verpetą ir keršyti keršyti už tą vargšę, nekaltą auką. Podės širdis kraujavo. Jis ėjo, jausdamas nežmogišką nuovargį. Po to įvykio, Velnio raiste, kai jis vos išliko gyvas, jau niekada nesijautė tikrai sveikas. Jis turėjo gauti vaistų iš partizanų ryšininkės, smuklės bufetininkės, tačiau ant lango tik pusiau užleista užuolaida buvo ženklas, kad vidun eiti pavojinga. Podė nutarė vaistų užeiti vėliau. Dabar jis turi eiti į prieglaudą, kad sužinotų ką nors apie gėlių mergaitės likimą.

Pilkas, neišvaizdus prieglaudos namas, išsitiesęs kaip smauglys, iš tolo skleidė skurdą, nemeilę, abejingumą. Iš kišenės išsitraukęs kepurėlę su celiulioziniu snapeliu, Podė užsimaukšlino ją ant galvos. Iš užančio išsitraukė baltą popieriaus lapą, perlenktą pusiau, ir, dviem pirštais laikydamas jį prieš save, įžengė į direktorės kabinetą. Tačiau ten rado tik vyresniąją auklėtoją.

– Priešgaisrinės apsaugos inspekcija! – prisistatė Podė.

Auklėtoja, pusamžė moteris, prisisegusi komjaunimo ženklelį, tučtuojau pasisiūlė pavedžioti inspektorių po pastatą. Jiedu apėjo vaikų miegamuosius, virtuvę, valgyklą, raudonąjį kampelį… Visur dvelkė nykuma ir skurdu. Tik raudonasis kampelis buvo papuoštas plakatu ant sienos, kuris dar buvo likęs iš po karo meto: baisus alkanos moters veidas su grėsmingais žodžiais: „Motina Rusija priglaus tave“.

– Štai ir viskas, – pasakė auklėtoja. – Dabar, vasarą, nekūrename. O žiemą užėję pamatysit, kokios tvarkingos mūsų krosnys.

– O kurgi visi gyventojai? – paklausė Podė ir juokaudamas pridūrė: – Ar tik vaikai nežaidžia degtukais, pasislėpę kur nors rūsy? O gal vyresniosios mergaitės rūko?

– Tai griežtai draudžiama, – pasakė auklėtoja tvirtu balsu. – Mūsų mergaitės sąmoningos ir suvokia rūkymo žalą.

– Bet kurgi jos?

Pedagogė nudelbė akis. Paskui ryžosi pasakyti:

– Visi vyresnieji vaikai išvesti tardymui.

– Visi? – aiktelėjo gaisrininkų inspektorius. – Tarp mūsų kalbant, ką gi jie tokio baisaus iškrėtė?

– Mus ištiko baisi, gėdinga nelaimė… Nežinau, ar turiu teisę pasakoti…

– Jeigu tai neliečia priešgaisrinės apsaugos taisyklių pažeidimo, galite ir nepasakoti, – tarė inspektorius taktiškai. Kiek patylėjęs, pridūrė: – Matau, kad esate labai sukrėsta. Savo gyvenimo pavyzdžiu, be jokios abejonės, skiepijote auklėtiniams pačius tauriausius jausmus.

– Stengiuosi, tačiau visko nesužiūrėsi… Šiąnakt nusižudė viena auklėtinė.

Podei subangavo po kojomis žemė. Jis staiga atsisėdo į krėslą prieš auklėtoją, stebeilydamas jai į krūtinę, kur liepsnojo mažutė komjaunimo vėliavėlė. Savaip išsiaiškinusi pareigūno žvilgsnį, auklėtoja visa nukaito.

– Ar lauksite grįžtant direktorės?

– Nemanau, kad verta, – lėtai pavargusiu balsu atsakė Podė. – Tikriausiai ji turi daug rūpesčių, ruošdama minėtos auklėtinės laidotuves.

– Tai kad ne, – atsakė auklėtoja. – Jos kūną išsivežė ir, sako, negrąžins…

– Kaip? Ir niekas nežinos, kur ji guli… Kaip, jūs sakėte, mirusiosios vardas?

– Aš nesakiau. Bet, jeigu jums įdomu, tai Valerija Moser… vokietaitė… iš pabėgėlių… likusių po karo…

– Taip, likimas kartais būna negailestingas nekalčiausiems.

– Mes turime kitą nuomonę. Nepaisant savo jauno amžiaus, ji buvo įsivėlusi į labai nešvarius reikalus… Daugiau nieko negaliu pasakoti…

– Ką gi, vis tiek viską pamiršiu, vos atsidūręs už šių namų slenksčio. Man svarbiausia – evakuacijos planas ir kad dūmtraukiai būtų tvarkoj. Artimiausiu metu aš dar grįšiu su ekspertais.

– Lauksime.

Podė pasitraukė. Sparčiu žingsniu jis išėjo iš miesto. Čia jį ištiko tas pasikartojantis bejėgiškumo priepuolis; jis tiesiog susmuko ant žemės, peršokęs griovį. Peraugę krienų lapai ir rūgštynių raudoni stiebai, suvešėję virš galvos, visai paslėpė jį nuo išorinio pasaulio. Podė pagalvojo, kad jam nebėra dėl ko gyventi. Štai kaip atsitiko – kaip pavargėlis sėdi pakelėj ir žiūri į dangų. Varlės kurkia ir kurkia, turėdamos savo paslaptingą gyvenimą. O jis, Podė, prarado bet kokį pagrindą po kojomis. Jau fiziškai patirtas jausmas, kai jis grimzdo pelkėje ir neturėjo į ką atsiremti, dabar vėl užvaldė jį… Nežinia, kiek laiko jis taip gulėjo. Išgirdo vežimo ratų girgždėjimą – ten važiavo kažkoks ūkininkas. Ūmai Podė prisiminė smuklės kieme paliktą arklį su vežimu. Jaunystė yra jaunystė – jis staigiai pašoko, trokšdamas veiklos, ir nuskubėjo atgal į miestą… Ten kai kur jau degė žiburėliai. Plerpiančiu motociklu pravažiavo milicininkas. Prie kareivinių į sunkvežimius sėdo kareiviai, matyt, važiuoti į operaciją. Smuklės lange Podė staiga pamatė tvarkingai nuleistą užuolaidą ir drąsiai žengė vidun. Prie žibalinės lempos apšviesto stalo gėrė keli nuolatiniai lankytojai, o bufetininkę prie baro šnekino du civiliais rūbais apsirengę vyrai. Vienas buvo šlykščiai prilaižytais plaukais, kitas – kresnas mongolas, iš kumščio valgantis sūrį.

– Štai ir jūs! – kreipėsi bufetininkė į Podę. – Jūsų vežimą su grūdais areštavo milicija. Aš nesiruošiu atsakyti už tai, ką klientai palieka lauke.

– Ką, areštavo mano arklį su vežimu ir grūdais? – sušuko nustebusiu balsu Podė.

– Eikit ir aiškinkitės milicijoj, – pavargusiu balsu atsakė bufetininkė. – Ir daugiau nepalikinėkite savo turto be priežiūros.

– Bet ką man daryti?

– Eikite, eikite, kol milicijoj priiminėja asmeniniais klausimais, – tarsi vydama įkyrią musę, kalbėjo bufetininkė. O tai partizanų kalba reiškė: – Dink iš čia, brolyti, ir kuo greičiau!

Podė taip ir padarė. Vėl jame sukilo jaunystės jėgos. Visos jo šiandieninės kančios susikoncentravo į neapykantą. Šaltas ir negailestingas jis traukė keliais.

Aštuntas skyrius. Senelis

Podė apsigyveno ūkininko Švažo namuose per pačią rugiapjūtę. Pats vadas paprašė Švažo ir sumokėjo jam už gyvenimą keletą auksinių. Tuo metu miestelyje buvo išklijuotas Podės portretas. Tiesa, tai buvo labai sena jo fotografija, dar iš Žemaitijos apygardos kovų. Podė dabar buvo labai pasikeitęs – stipriai išretėjusiais plaukais, gunktelėjęs per pečius, įdubusia krūtine, visai neapsimestai raišuojantis. Ta paslaptingai prikibusi liga jau keletą mėnesių darė savo – vakarais jam pakildavo temperatūra, jį krėsdavo šaltis. Vadas ilgai svarstė, kaip geriau jį įtaisyti Švažo namuose – slėptuvėje ar troboj. Ir nusprendė, kad Podei sveikiau bus gyventi troboje. Reikalui esant, jis pro spintos užpakalinę sieną galės lengvai patekti į slėptuvę. Podei reikėjo gryno oro, šviesos, šilumos, gero maisto. Po pelkę ir miškus jam daugiau nereikės vaikščioti. Iš suimto malūnininko rūsio partizanų spaustuvė buvo perkelta į Švažo klėtį. Ten po keletą valandų per dieną dabar darbuodavosi Podė.

Švažo namuose, be jo žmonos, dar gyveno jo tėvas, vikrus senukas, visais laikais garsėjęs kaip sumaniausias žmogus visoje parapijoje. Jis turėjo šviesų protą ir dabar, skaitė laikraščius, apie viską turėjo savo nuomonę ir dažnai pamokydavo sūnų. Naktimis jis klausydavo „Amerikos balso“. Slankiodavo po namus vienais apatiniais ir niekada nekalbėdavo buitiniais klausimais – tik apie politiką. Jis atvirai sakė, kad pasipriešinimo kova – beviltiškas dalykas. „Iš to nieko nebus, visi žūsite“, – liūdnai dėstė senelis.

– Kiekvienam jums skirta vidutiniškai po dvejus metus gyvenimo ir kovos. Aš pats paskaičiavau. Visi, kurie partizanavo, – gyvena tik dvejus metus. – Jo išmintis buvo negailestinga. Senis, atrodo, net perprato, kokia liga apsirgęs Podė. Jis sakė, kad jo veide matąs pasmerktumą. „Imk dalgį, eik pamosuoti juo!..“ – kalbėdavo Podei. Kai vakarais nukrisdavo karštis ir stodavo ramybė – tiesiog skambėdavo nedrumsčiama tyla, o virš sukrautų kaugių pievose pakildavo rūkas, atrodydavo, visas pasaulis gieda tylią giesmę. Nuo tos giesmės pievose linguodavo gėlės ir žolynai, o paukščiai ore kildavo ir vartaliodavosi, tarsi pasmeigti ant iešmo. Praošus vėjui, pasklisdavo jaukumas nuo kiekvienos žalios šakelės. Ir vis dėlto jausdavai kažkokią tuštumą. Senis Švažas sakydavo, kad baisiausiai sprogsta tyla. Jis prisirišo prie Podės ir nuolat sekiodavo jį susirūpinusiu žvilgsniu. Ne tėvų namuose gyvena berniokas, ir nėra rankos, kuri užgydytų jo skaudulius… Senasis Švažas įtaisė Podės kambarėlyje užrakinamą spyną, kad jis galėtų retkarčiais užsirakinėti iš vidaus ir niekam neatidaryti. Pro savo langą Podė matė vis tą pačią žvaigždę. Čia, gulėdamas minkštuose pataluose, jis labiausiai jautė savo benamystę. Kartais naktį jį aplankydavo Petrelis, atnešdavo popieriaus, paimdavo lapelius, papasakodavo naujienas. Kaskart Podė norėdavo išeiti su juo atgal į bunkerį pelkėje, norėjo dalyvauti naktiniuose žygiuose, šuoliuoti žirgu, stovėti sargyboje, šaudyti ir pataikyti, ir nuolat laukti, į kokią pražūtį jį nublokš likimas. „Matyt, tau iš tikrųjų reikia pramiklinti kojas, – pritardavo Petrelis, klausydamas Podės svajonių, – bet vadas sakė, kad tu turi galutinai sustiprėti.“ Per tą laiką vadas buvo dukart perėjęs sieną, lankėsi Lenkijoje ir laimingai grįžo su naujomis instrukcijomis ir planais. Su skausmu Podė galvojo, kad yra paliktas nuošalyje.

Kaip ilgai tęsėsi vasara! Jau visas šienas buvo suvežtas, o Podė taip ir liko „nepamojavęs dalgiu“.

Balti popieriaus lapai, dažai, rotatorius – prie jų dažniausiai sėdėdavo Podė. Senis Švažas kažkokiu reikalu buvo miestelyje, grįžęs pasakojo matęs Podės atvaizdą prie šventoriaus vartų ir kitą – ant pašto durų. Jis esąs visai nudegintas saulės ir nuplaktas lietaus. Tačiau senelis buvo susikrimtęs. Jo patarimų ir pranašysčių niekas neklausė. Jis buvo bejėgis ką nors pakeisti. Juk nesutrukdysi skrieti debesims arba kažkur saulėtose kalvelėse kiauksėti lapiukams, arba katei ieškoti savo nuskandintų kačiukų, arba aidui skambėti pamiškėj, kai jis atkartoja kaimo mergaičių juoką…

Tuo tarpu kaime visi ėmė kalbėti, kad stribai ruošiasi apsupti Švažo namus ir išrūkyti besislapstantį partizaną. Apie Podę, ten gyvenantį, visiems išplepėjo kvailelis Juozinis. Jis vaikščiojo po kaimą ir pasakojo matęs Švažo kieme į numirėlį panašų žmogų. Podę buvo matę ir kiti. Išsislapstyti buvo labai sunku. Tuo tarpu ėjo rugpjūtis. Tyliau paliko pievose. Nebešūkavo pjovėjai. Blyškiame danguje virpėjo vieversys, tarsi sukutis, paleistas Dievo rankos.

Podė sėdėjo daržo gale saulės atokaitoje, tiesiog ant bičių tako. Bitės kaip gelsvi apynių lukšteliai mirgėjo saulėje. Atėjo ūkininkas Švažas ir pasakė Podei, kad jam reikia išeiti. Geriausiai – šiąnakt, nes yra žinių, kad šiąnakt bus apsuptas visas kaimas. Podė laukė pasiuntinio iš būrio, tačiau niekas neatėjo jo parsivesti. Podė nusprendė eiti vienas. Tada staiga priėjo senelis ir pasisiūlė jį palydėti. Podė žiūrėjo į išminčiaus kaktą. Nesvarbu, kad jis persunktas senatvės kaip pelkės vanduo rūdžių. Kaip bežiūrėsi, jis nėra labai stiprus, tačiau vaikino vieno išleisti nevalia, jis nevalios vienas pereiti pelkę. Podė įspėjo senį, kad, kartą nuėjęs į partizanų stovyklą, nebegalės iš ten grįžti namo. Tokia esanti geležinė tvarka. Senelis su viskuo sutiko. Kaip vaikai ginkluojasi mediniais kardais – taip ir senasis Švažas pasiėmė caro laikų kardą, su kuriuo kažkada kariavo japonų kare.

Pagaliau nusileido saulė. Rasotos pievos atrodė juodos. Oras buvo pilnas vakaro murmesio. Senelis pasikinkė senovinę lineiką. Sutarė su sūnumi, kur paskui paliks ganytis arklį, kad tas jį vėliau pasiimtų. Pasiekęs mišką, taip ir padarė. Iki dantų apsiginklavęs, Podė sunkiai ėjo paskui senelį, kuris savo kardu kapojo sužėlusias garšvas ir jonažoles. Jis dažnai sėsdavosi ilsėtis. Danguje žvaigždžių šviesa smelkėsi tarsi pro dūmus. Ir lapeliai prie sėdinčiųjų veidų buvo balkšvi nakties prieblandoje. Kilo ir leidosi nakties drugiai tiesiai virš kunkuliuojančių gilių duburių. Iš ten girdėjosi tarsi atodūsiai. Artėjo vidurnaktis. Podę krėtė šaltis, tarsi atsidūrus kryžkelėj, kur pučia lediniai vėjai. Jie įsitaisė mažoje patikimoje salelėje, kuri lingavo, tarsi jie gulėtų tinkle. Senis sudrėkino skepetą ir uždėjo Podei ant kaktos. Sėdėjo tylėdami. Šią akimirką jaunuolis galėjo papasakoti taip staigiai įsigytam senajam draugui visą savo gyvenimą – ir po to taip pat atvirai būtų galėjęs žiūrėti jam į akis, bet nesuprantamas drovumas jam surakino lūpas. Senis pakišo Podei po galva glėbelį gailių. Keista pora sėdėjo pelkėje. Senelis prašė nurodyti, kur jam eiti, kad galėtų eiti ir parvesti pagalbą. Jis matė, kad jaunuolį apleido jėgos.

Tačiau jis labai klydo. Podė tylėdamas mąstė. Senelio siūlymas jam netiko. Reikia keltis ir eiti į tą pusę, kur kabo juodas debesis, tarsi atskilęs kalno luitas, pasiruošęs visus sutraiškyti. Po juo blykčiojo žvaigždės, žiūrėdamos tarsi pro dūmų uždangą. Podė stebėjo viską. Senio profilis jam atrodė kaip nukaršusio, nedėkingų vaikų nukamuoto erelio…

Ir jį vėl užplūdo nesutramdomas noras gyventi.

(Bus daugiau)

Bitės Vilimaitės prozos galia „Metuose“

2024 12 20 / Šį literatūros žurnalo „Metai“ teminį „Litera-turą“ skiriame prozininkės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) kūrybai.

Laura Sintija Černiauskaitė. Vasario jonvabaliai

2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Bitė Vilimaitė. Juodos dienos

2018 m. Nr. 4 / Scenoje vieno kambario butas. Kambarys perskirtas širma. Abiejose pusėse geležinėse lovose miega Motina ir Sūnus. Kiekvienam tenka po pusę lango.

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 5–6 / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų…

Bitė Vilimaitė. Rudens veidas

2016 m. Nr. 8–9 / Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama. Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis

Jūratė Sprindytė. Bitė išskrido ir nebegrįš

2014 m. Nr. 11 / In memoriam. Bitė Vilimaitė 1943.II.16 – 2014.X.11 / Bitė sukūrė unikalų novelės modelį, sunertą iš kasdieniško gyvenimo smulkmenų: iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų dialogo frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio…

Bitė Vilimaitė. Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?

2008 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo proga / „Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis rožėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir persižegnojo…“ Prieš jį buvo visa Lietuva, jau apytuštė,

Bitė Vilimaitė. Keturios novelės

2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.

Jūratė Sprindytė. Perlai pakuliniam maišely

2003 m. Nr. 2 / Bitė Vilimaitė. Papartynų saulė: apsakymų rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – 363 p.

Regimantas Tamošaitis. Kūrinio interpretacijos praktika

1999 m. Nr. 3 / Skaitant Bitės Vilimaitės novelę „Brolis ir sesuo“ / Mūsų užduotis praktiška, todėl svarbiausia ne metodologinės teksto analizės problemos, ne spekuliatyvus teorinis darbas, bet įsiskaitymas į kūrinį, jo prasmių sistemos suvokimas.

Viktorija Daujotytė. Atskiras balsas ir sąskambis: Bitės Vilimaitės „Užpustytas traukinys“

1997 m. Nr. 8–9 / Pažinti ir atpažįstant. Jeigu viskas tik keistųsi, žmogus atsidurtų dykroje, kur nieko negalėtų atpažinti, viskas būtų svetima ir jis pats taptų sau svetimas ir nereikalingas. Tokio keitimosi šoką dabar patiria Vilniaus senamiesčio…

Aldona Ruseckaitė. Dūžtančios formos

2017 m. Nr. 5–6

Biografinio romano fragmentai

Kartūzų vienuolis

Ilgėjo pavasario vakarai. Vėliau temdavo. Paaugliai lėkdavo laukan spardyti sviedinio, slėpynes žaisti buvo jau per dideli. Kompanija mišri – mergaitės, berniukai, visi kaimynai, bendramoksliai. Leonas, jų vadinamas Levuku, nes viskas, kas siejosi su juo, buvo švelnu ir tyra, niekas neišgirdo pykčio ar grubaus žodžio, retą vakarą teateidavo pabūti kartu, nors visi vaikino ypač laukė, dažniausiai į dvarininko Kelpšos namo langus žvilgčiojo mergaitės. Levas jau buvo paauglys, gražiai besistiebiąs – aukštas, lieknas, dailiai apkirptais plaukais ir didelėm liūdnom akim… Jis turėjo savo rūpesčių, užtat ir gyveno pas šiuos ponus, kad gautų nemokamą kambarėlį bei maistą, nes papildomai mokė du Kelpšiukus, padėjo jiems ruošti pamokas. Turiu ir dar pora mokinukų pinigams pačiupinėti. Iš savo namų, iš didžiosios sodybos Šarnelės kaime, iš savo bajorų tėvų mažai tegaudavo finansinės paramos, nuo paauglystės priprato pats užsidirbti, prisidurti. Nors, kai su broliu Vladu mokėsi Sedos progimnazijoje, tėvai nerūpestingiems berniukams buvo net tarnaitę nusiuntę, kad gamintų valgyti, prižiūrėtų, samdė visiems porą kambarėlių, atveždavo arkliais maisto. Tačiau po tėvo mirties motina viena neišgalėjo tvarkytis su ūkiu, atliekamo maisto nei pinigo jau nebebuvo. Todėl į Telšius Leonui naminių gėrybių retai atveždavo, ir kartais jis nežinodavo, iš kur gauti duonos kąsnį. Aš norėčiau tapti elgeta, paprastu elgeta, – sunkią valandą skundėsi pažįstamam Telšių klebonui. Vaikščiočiau per žmones, vis tiek neleistų numirti badu. O dabar šeimininkė kelia triukšmą, kad iš namų jau kelinta savaitė maisto nepristato…

Šiemet jis Telšių gimnazijos šeštokas, ruošdamas namų užduotis, daug mokosi. Tačiau šiltą gegužės vakarą meta į šalį anglišką Šekspyro „Romeo ir Džiuljetą“ – juk skaito ne pamokoms, tik savo malonumui, ir, plačiai atidaręs duris, įkvėpęs į krūtinę gaivaus pavasario oro, bėga kitapus gatvės susitikti su draugais. Nors išties galėtų be to ir apsieiti. Jis vienišius. Noriu turėti kambarėlį, kad rankomis galėčiau pasiekti sienas. Man pasaulis per didelis, – prisipažino tam pačiam klebonui.

Kamuolio spardymas, tuščias plepėjimas, triukšmingas erzelis – niekas jo nevilioja. Dažnai pyksta ant savęs, kam veltui švaisto laiką, ko į gimnazijos vakarus vaikšto, geriau sėdėtų namuose, skaitytų knygas. O kartais užeina begalinis, neįveikiamas noras išsiplepėti su kuo nors artimu, atvirai papasakoti apie viską, kas neramu… Arba parašyti laiškuose tiems, kuriais pasitiki. Pats supranta, kad vienas ne visada galėtų šiame pasaulyje atsilaikyti, kad kartais įtampa gali tapti per didelė, kur ją padėti? Kaip išsivaduoti, kai galva ūžia nuo minčių chaoso? Draugai jam dažnai sako ar rašo, kad jis esąs liūdnas, pesimistas, taip, jis pripažįsta – toks esąs, nors ir ne toks. Leonas gali keistis beveik kas minutę – čia tapti optimistu, kilti į dangų, į žvaigždynus, siekti savo aukštų svajonių, čia tarsi vėjo gūsiui pūstelėjus – jau kitaip, jau nuotaika nukritusi, vilčių nebėra, jis niekam tikęs… Kartais aš jaučiu savyje tiek jėgos, jog galėčiau pakeisti žemės veidą. Tik gaila, ji neilgai tesilaiko. Po to ateina vėl nepajėgumo momentai. Jaunuolis supranta, kad jame verda nuotaikų ir nerimo katilas, ne tik verda, bet ir kunkuliuoja, žiežirbos šokinėja per kraštus, tačiau ką daryti – jis toks yra, pripažįsta. Ir laiškuose draugams rašo labai prieštaringai – čia jis trokštąs išsikalbėti, labai pasiilgstąs artimų žmonių, bendravimo, čia jau kitame laiške užkerta, jog nori būti vienas, susikaupti, jokios draugijos jam nereikia. Mačernis suvokia, kad įtampą gali sumažinti kūryba. Man neramu. Aš savo nerimą bandau išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais…

Leonas atbėga į pievą, kur berniukai spardo kamuolį, mergaitės į būrį sulipusios plepa, kikena. Ak, tos mergaitės, kartais atrodo – neprotingi padarėliai… Pamatę jį, visi supuola artyn. Levuk, sukurk mums pasaką, sukurk, žiūrėk, debesys plaukia! Dažnai jie sugula ant nugarų, stebi debesis, o Leonas ko tik nesugalvoja, vaikai juokiasi, ginčijasi, nes kiti nemato raganų, žvėrių ar karaliaus karietos, kurią mato pasakotojas. Tu išsigalvoji, – šūkauja, – nėra tų dalykų danguje, išsigalvoji! Jūs akli, ką aš galiu padaryti! Nepaisydami, kad Leonas juos lyg ir apgaudinėja, kiekvieną kartą jo prašo – pasakok, ką matai! Šį kartą vaikinas erzinasi, nežiūri į debesis, nekuria istorijų. Sako – šiandieną jums išduosiu paslaptį, kuo aš būsiu, kai užaugsiu, jau tikrai žinau, apsisprendžiau, tik mamai dar nesakau. Kuo, kuo? – klausinėja vaikai. Pabandykit atspėti! Jie vardija visokiausias profesijas, net ir juokingas, nors Telšių gimnazistai nedaug jų žino – mokytojas, daktaras, vaistininkas, agronomas, kirpėjas, batsiuvys, mūrininkas… Viena mergaitė sušunka – tu būsi kunigas! Stop, labai šilta! Aš būsiu ne kunigas, o vienuolis, ir ne šiaip koks laisvas vienuolis – stosiu į kartūzų vienuolyną. Draugai nieko nežino nei apie vienuolynus, nei juo labiau apie kažkokius kartūzus. Levukas užsidegęs aiškina, kaip jis išeisiąs į kartūzus, kurie gyvena vienatvėje ir visiškoje tyloje, su niekuo nesikalba, tik meldžiasi, atgailauja, miegoti gula į karstą, o tokiam vienuoliui numirus po galva padedama plyta. Jis karštai ginčijasi su visais, kuriems baisus šis pasakojimas, sakosi perskaitęs daug apie kartūzus, vienuolynų yra Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Levukas sakosi norįs tylos, ramybės, vienatvės. Kartūzai ir naktimis keturias valandas meldžiasi, jis jau dabar pratinasi prie tokio gyvenimo. Ką čia kalbi! – šaukia paaugliai, – tu meluoji, neisi į tuos kurtūzus, nėra pasaulyje jokių kurtūzų, kurie nakčiai į grabą gultų – brrrrr, kaip baisu! Leonas šaiposi – žiopliukai jūs – ne kurtūzai, o kartūzai, bent pavadinimą įsidėmėkite. Yra, tikrai yra, ir aš ten eisiu – mano toks kelias. Kartūzų vienuolynai stovi laukinėje gamtoje, kur joks žmogus neužeina – tik vienuoliai, dar žvėrys užklysta… Gamtoj randame nuostabų pasaulį, į jį galima tik per ilgesnį laiką įeiti. Kartūzai įsikuria kalnuose, kad niekas negalėtų jų pasiekti. O kalnai – kas yra kalnai – stebuklas – juose pateka saulė, jie traukia savęsp, jie kelia didžiulį nerimą, kuris man reikalingas. Levukas dar stovi, kalba, bet nuo draugų jau atsitolinęs, galbūt regi tuos kalnus, sniegu žėrinčias viršūnes, gal į juos jau keliauja… Iš tikrųjų savo vidiniame gyvenime Leonas Mačernis paliks kartūzų vienuoliu, tik beveik niekas šito nesupras. Į horizontą krinta saulė, prie Levo prisigretina dar visai pyplys Stepukas, šniurkščioja nosimi – Levuk, neik į tuos kalnus, negulk į grabą, prašau, nepalik mūsų… Leonas sugriebia vaikiuką už pažastų, apsuka aplink save – durniuk, šiandien niekur neinu, ko čia bliauni, dar daug laiko nutekės, kol iškeliausiu į vienuolyną, šiandien pamokų lekiu ruošti, nes jeigu būsiu kvailas, nepriims į kartūzus. Vyresni berniokai pavymui pasišaipydami priduria – Leo, tiek gražių panelių dėl tavęs džiūsta, o tu į vienuolyną! Bet jis tik numoja ranka, net neatsigrįžta. Dar ne vieną kartą gąsdinosi eisiąs į kartūzus, jau apsisprendęs…

Vargu ar rimtai planavo stoti į kartūzų vienuolyną, greičiausiai buvo lyg žaidimas paerzinti vaikus, ypač mergaites. Tačiau nerimo, nusiminimo, vienatvės valandomis Leoną gal ir traukė uždaras, paslaptingas vienuolyno gyvenimas, apie kurį buvo prisiskaitęs, gal su kunigu pasikalbėjęs. Gimnazijos metais bendramokslėms dovanodamas savo portretėlį ant antros pusės vis užrašydavo, kad jos prisimintų kartūzų vienuolyną ir jį patenkintą gulintį grabe…

Buvo tuomet šešiolikos. Širdis plačiai atsiverdavo ir įsileisdavo Kristų. Pasiskųsiu, Dieve, kad gyvent sunku. Bet kodėl sunku, kai šešiolikos, kai tuoj ant Kuršių marių bangų ištikš lyg saulės spindulys pirmoji meilė? Tačiau sunku – ir taip bus iki mirties… Dienos kartais liūdnos, niūrios. Visokių rūpestėlių ir užduočių gana daug, laisvo laiko beveik nelieka. Vadovauju literatams ir mažiesiems ateitininkams. Sekmadienį Telšių katedroje per mišias Levas negali susikaupti, jis visiškai užsimiršęs, iškritęs iš aplinkos žiūri tik į didįjį kryžių, į prikaltą ant jo Jėzų Kristų, akyse tvenkiasi ašaros, nes mato dyglių vainiką ir kraują, lašantį iš rankų ir kojų, ir jaučia, kaip begaliniai myli Jėzų, suvokia, kad su juo gyventi lengviau, nes jis pasiaukojo už nuodėmingą žmoniją, vadinasi, ir už jį, Leoną… Vaikinas tarsi prisipildo mistinių jėgų, pajunta didžiulį džiaugsmą, pakilimą, galėtų šią valandą kalnus nuversti, galėtų Kristui aukoti jaunystę ir save, ir gražias dienas… Jis nežino sau kito Pranašo, rodosi, kad niekas negali pakeisti šio Mesijo, trokšta tik jam tarnauti, tik jo idėjų vedamas eiti per pasaulį… Nespėjo parašyti diplominio darbo „Kristus ir Nyčė“, kokios idėjos ten būtų suformuluotos?.. Bet šiandieną Telšių katedroje jis paauglys, ir neišmano, kas dar galėtų suteikti stiprybės ir jėgų, kai jis savyje palūžta, kai negali būti visas? Tik šis Viešpats! Po mišių Leonas skubiu žingsniu keliauja į savo kambarėlį, po kojomis gurgžda sniegas, gnaibosi šaltis, besisukančios ore snaigės asocijuojasi su tik ką bažnyčioje girdėta vargonų muzika, vis dar aidinčiomis choro giesmėmis, sniegas krinta ant veido, akių, nusimauna pirštines, ištiesia rankas ir ilgai tarsi suakmenėjęs stovi, stebi snaigių ornamentus, kol jos pranyksta šiltame jo delne, snaigės krinta ir pradeda gaust… Sniegas lyg gili paslaptis. Leonas mąsto – keista, ten, kur gimė ir gyveno Kristus, niekada nebūna sniego, tik dykumos, miražai, palmės, bet jam rodosi, kad Kristus yra ir čia, Šiaurėje, jis yra šiose snaigėse ir delne ištirpusiame vandens laše… Jaučia, kad dega skruostai, kad ima smarkiau daužytis širdis. Vaikinas vis dar stovi, net pats nesuvokia, kur stovi, žmonės pro jį eina, jie grįžta iš bažnyčios, Leonas išgirsta mergaičių krizenimą, jos šūkteli – Leo, neik tu į kartūzų vienuolyną, geriau užsuk pas mus arbatos! Atitoksta, pakniopstomis lekia namo, klumpa sniege, parkrenta, pakyla, grįžęs nepietauja, užsidaro kambarėlio duris, palinksta prie stalo, jis rašo „Laišką Kristui“, dėlioja žodžius gražiausius iš pačios širdies. Po kelių savaičių Telšių gimnazijos literatų vakare skaito šį eilėraštį, mergaitės apsiverkia, o kai išsitraukia kitą eilėraštį – „Tėvynei“, pravirksta ir mokytojai, salė ilgai ploja, o Leonas pritilusiu balsu kartoja: Ją matau / mielos akys įdubę / ir toks kruvinas, kruvinas veidas… Kai 1939 metų pavasarį Klaipėdos kraštas buvo perduotas vokiečiams, Leonas jautriai reagavo: Pasilik! Gal nuplaučiau tą kraują / gal nušluostyčiau dulkes nuo kojų! / Pasilik – ten baisu / Ten nuo marių grūmoja, grūmoja… Pasilik, Tėvyne, – prašo jaunasis poetas, verkia pats, ašaroja visa salė…

Baigdamas Telšių gimnaziją, Leonas sukuria apsakymą „Aš atnešiau jums saulės patekėjimą“, jame rašo, kad Kristus yra Viešpats, kuris visą laiką budi šalia ir primena, kad jūs, žmonės, šviesos laukiate miegodami. Aš atnešiau jums saulės patekėjimą, bet jūs nebudėjote… Mačerniui Kristus yra saulė, šviesa, meilės ugnis. Jis tarsi perduoda Viešpaties žodžius, kad reikia palikti žmogum, kuris niekada neišleidžia saulės iš akių ir iš širdies.

Po kelerių metų, kai jau studentas Leonas sekmadieniais iš Šarnelės atkeliaudavo į Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčią, per mišias sėsdavo į vienuolių suolą ir skaitydavo kokį nors filosofinį veikalą, tuo papiktindamas aplinkinius. Piktintis nevertėjo. Mačernis visą savo trumpą gyvenimą ieškojo Dievo, abejojo, diskutavo, klydo, bet pripažino, kad be jo nieko pasaulyje neįvyksta…

Mama Elzbieta, matydama šį savo sūnų nuolat skaitantį, rašantį, tokį rimtą, sakydavusi, kad jam vertėtų eiti į kunigus. Mamate, aš kunigu negalėčiau būti… Patylėjęs pridurdavo, kad jeigu ir būtų kunigu, tai tik tokiu „revoliucionieriumi“, kuris, iš turtingųjų pririnkęs visokio gėrio, išdalintų jį skurstantiems…

Aš kūrėjo pareigą matau šalia kunigo pareigos. Kuo blogu kunigu būti – geriau nebūti; kuo blogu rašytoju būti, geriau malkas kapoti… Viskas arti ir viskas toli, bet Leonui daugybė pasaulio reiškinių yra susiję.

Tėvo mirtis

Jaunuolis ar mergaitė, kurie nesvajoja – yra žuvę… kurie svajoja, yra draugiški, nuoširdūs, tikrieji gyvenimo judintojai. Juos aš myliu… – išdėstė septyniolikmetis Leonas laiške Danguolei. Tačiau į jo mintis nuo pat paauglystės, nuo pirmųjų eilėraščių įšliauždavo ir mirties paveikslas – lyg amžina priešprieša. Mirtis atsimušdavo į svajones, Leonas iškrisdavo iš šviesių regėjimų ir vizijų, iš susikurto fantazijų pasaulio. Mylimos senolės mirtį jau buvo primiršęs, tačiau visuomet slėgė žinojimas, jog kiekvieną žmogų vieną dieną ištiks mirtis, o kartais nelaukta ir staigi…

Buvo 1938 metų rugsėjo pabaiga. Leonas sėdėjo Telšių gimnazijos klasėje prie lango, blyški saulė švietė tiesiai į akis, buvo matematikos pamoka, jis pametė eigą, nutolo mokytojo balsas, švysčiojo vasaros prisiminimai, kelionė garlaiviu iš Kauno į Kuršių neriją, Nidos kopos, daug baltų paukščių, žydras dangus ir vis ta mergaitė, jos tamsios ilgos kasos, didelės mėlynos akys, ji kvailai nekikeno, nelakstė kaip kitos, sėdėdavo jūros pakrantėje, ilgesingai žiūrėjo į bangas, kramtė smilgos stiebelį… Klykauja žuvėdros, vakaras, laužas, dainos – nuostabi buvo vasaros kelionė. Leonai, – sako matematikos mokytojas, – Leonai, ar tu snaudi, ką veiki, žiūrėk, pas tave iš namų atvažiavo… Pas mane, iš namų, juk vidurys savaitės? Klasės tarpduryje, rankose glamžydamas kepurę, galvą nuleidęs mindžikavo Mačernių bernas. Levuk, atvažiavau tavęs parvežti, – išlemeno tyliai. Tam žmogui buvo nesmagu stovėti prieš mokytoją, prieš kitus vaikus, jie jau dideli, aštuntokai, visi į svečią išplėtę akis. Vaikinas išėjo iš suolo, pasiėmė portfelį, priėjęs prie berno paklausė – ar kas numirė? Levuk, tavo tėvelis vakar po pietų… Jam ėmė suktis galva – tėvas Vladislovas dar tik keturiasdešimt aštuonerių metų, tvirtas ir sveikas, šeimos galva, nors ir mėgsta bastytis po svečius, medžioti, išgerti, tačiau numirti… Vakar vakare bulius subadė, suerzino tėvelis tą baisų gyvulį, subadė mirtinai.

Tėvo šermenyse buvo daugybė žmonių, Vladislovą Mačernį kaimynai ir giminės mėgo, svetingas, paprastas, nors bagotas bajoras, bet ir samdinių neskriaudė, ir ranką kiekvienam paspausdavo, ir stikliuką kartu išlenkdavo, dainuoti su bernais mėgo ir rimtas dainas, ir visokias blevyzgas. Sunku patikėti, kad taip kvailai žuvo šeimininkas. Ir anksčiau tą bulių Mačernis paerzindavo, už ragų jį sugriebdavo, bet šis kartas buvo lemtingas. Žmonės nuoširdžiai jį apraudojo, graudžiai pajuokaudami, jog galbūt tik zuikiai šia mirtimi džiaugiasi, nes Vladislovas buvo itin taiklus jų medžiotojas. Leonas visai nenorėjo, kad jam reikštų užuojautas, vis panešiodavo savo jauniausią broliuką Antonijų, gimusį prieš kelis mėnesius, pavaikštinėdavo po sodą, kaip tik buvo pats obuolių kritimas, niekas jų nerinko, baltavo, raudonavo krituolių ratai, jis atsitūpęs dėliojo į krūveles. Popietę patraukė per laukus link Žvyrynėlio kalno, pats sau netikėtai užtraukė mylimiausią tėvo dainą: Lakštingalėle, linksma paukštele, kodėl nečiulbi anksti rytelį… Niekaip negalėjo sustoti, kartojo ir kartojo žodžius, pajuto, kad ašaros per veidus upeliais teka, o jis sėdėjo ant kalno ir vis dainavo. Tėvas buvo jo draugas labiau nei mama, kuri lepino vyresnėlį Vladą. Bet ir tėvas kartais baisiai jį lupdavo. Kol nėjo į mokyklą, Levukas buvo išdykęs, padauža, karstėsi po medžius, lakstė po laukus su piemenimis, nuolat kažkur prašapdavo. Bet pradėjo mokytis – ir viskas pradingo. Neatpažįstamai pasikeitė. Lūžo. Lyg nebe tas vaikas pasidarė. Žodžio ir knygos stebuklas jį pakerėjo.

Mintys greitai užplaukia, greitai vėl pradingsta. Išsiverkęs grįžo tiesiai per laukus, jo atbėgo pasitikti sesutė Valerija, jai dabar aštuoneri, o keturi broliukai dar maži lyg žvirbliai, dar ir nesuvokia, kas čia atsitiko. Mačernių namas didžiulis, keturiolika kambarių, tėvas pašarvotas didžiajame alkieriuje, iš ten sklinda giesmės, susirinkę žmonės vėlyvą vakarą pradeda giedoti žemaitiškus „Kalnus“, gieda per visą naktį. Leonas nuslenka į mažąjį alkierių, nenusirengęs įlenda į lovą, bet beveik neužmiega – būdrauja tarp realybės ir sapno, tarp mirties ir dangaus… Giesmės atsklinda labai tyliai, o kartais moterys užtraukia aukštais balsais, rodos, visai už sienos. Tik paryčiais vaikinas giliau įminga, bet vis grįžta tas pats sapnas – tamsa ir krytis žemyn, tamsa ir krytis žemyn… Sekmadienį Vladislovą Mačernį palaidojo Žemaičių Kalvarijos kapinėse Beržų kalne. Grįžęs į Telšius Leonas parašė: Raudokit, kapo akmenys, ir verkit, mirusieji, nes gyvenimas tekės toliau, visi eis pro šalį ir niekas mirusiųjų verksmo negirdės…

Taip pasibaigė vienas Mačernių šeimos gyvenimo etapas. Leonui buvo skausminga senolės mirtis, tuomet jį, dvylikametį, nuo likimo smūgių saugojusi ranka paleido į pasaulio baugumą. Dabar tėvas – visai sugriuvo šeimos stiprybė, dingo apsauga, beliko viena mama su septyniais vaikais. Mama… Aplinkiniams rodėsi, kad neturėjo šitam vaikui motiniškos meilios akies, tačiau Leonas ją labai mylėjo, norėjo eilėraščiais su ja kalbėtis: Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte, / Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą… Sunku suprasti paslaptingus motinų ir sūnų ryšius. Jis jau didelis, pats bando motiną suprasti. Juk po jo iki sesutės Valerijos gimimo mirė šeši vaikiukai – kaip moteris galėjo išgyventi, čia tik Elzbieta ištvėrė, kita būtų palūžusi. Senolė, jos motina, tuos vaikelius padėdavo palaidoti, jeigu ne senolė, mama gal ir neatlaikiusi būtų. Žino, kad prieš jį gimė ir mirė mergytė, kurios Elzbieta labai gedėjo, o kai po jos suklykė kitas vaikas – berniukas Leonas, mama nusiminė.

Šarnelė, gimtoji sodyba, jį stiprino, be jos nežinia kaip su savo nerimu, su begaliniu vienatvės jutimu būtų išgyvenęs. Nieko pasaulyje nėra malonesnio už gerus draugus, tėviškę, motiną. Tokie jo pamatai, į kuriuos dar paauglys įsikirto kruvinomis panagėmis ir iki pat mirties, kai nesiryžo trauktis į Vakarus, palikti namų, motinos, o ir po mirties nenutolo – įsikūrė ant Žvyrynėlio kalno…

Jaunystė kitaip dėlioja kasdienybės kortas. Po tėvo laidotuvių greitai grįžo į Telšius, vėl kibo į mokslus, skubino baigiamoji gimnazijos klasė. Galva pilna svajonių, troškimų, pažinčių. Ramiai, be jokių aimanų pasiaiškina literatui iš Tauragės Pauliui Dreviniui, kodėl ilgokai neparašė laiško – (mirė mano Tėvelis). Tik tiek informavo skliausteliuose, viskas, nereikia krauti svetimiems žmonėms savo sielvartų. O rūpi ta mergaitė, Danguolė iš Pauliaus mokyklos, – tegul ir Danguolė man pabrėžia… Bet ji Leonui nebrėžia, ji ne tokia, ji pirmoji nerašys, jeigu tas bernaitis nori – teparašo… Danguolė nepamiršo iš vasaros išvykos išblyškusio, išstypusio, didžiaakio vaikino iš Telšių, jis į ją vis žvilgčiojo pro nuleistas blakstienas, retkarčiais prieidavo, ką nors tarsteldavo, Veliuonos bažnyčioje pastebėjo jo skvarbų veriantį žvilgsnį. Ak, bažnyčioje! Ji kuo greičiau išsprūdo laukan. O Jurbarke vakarienės metu vaikinas šūkavo, jog neliko jam kavai puoduko, kas galėtų jo pasigailėti. Mergaitė pakilo ir ištiesė savąjį – paskolinsiu – teištarė, – kad iš troškulio nenumirtum. Jis švelniai palietė jos ranką, ir jie išsigandę vienas nuo kito atšoko – pirmą kartą lengvas kūno drebulys… Paskui prie jūros, kapanojantis ant Didžiosios kopos, kai jau smėlis visai sprūdo iš po kojų ir vertė atgal, Leonas jai padavė ranką. Jiedu stipriai suglaudė delnus. Vakarai prie laužo, jis vis atsirasdavo greta, Danguolė irgi pajuto, kad nedrąsiai gaudo vaikiną akimis. Leonas nors ir krečia pokštus, išdykauja, juokiasi, o vis tiek kitoks nei visi berniukai. Liūdno veido ir tokių gilių akių, kai pažiūri, net šiurpas perbėga – atrodo, kiaurai mato, veriantis žvilgsnis… Atsiųsiu tau laišką, pasakė išsiskiriant, bet praėjo vasara, paskui įpusėjo ruduo, Danguolė vis nesulaukė, nusprendė, kad ją pamiršo. Besibaigiant 1938 metų spalio mėnesiui, parašė, tėvelis buvo neseniai miręs, bet Leonas mergaitei neužsiminė nė žodžiu. Prisipažįsta jos pasiilgęs, todėl ir rašo, jam kritusi į akį, kitų mergaičių net neprisimena, tik ją… Pasiilgo, bet per dažnai matytis nenorėtų – matytis pavojinga, realybė kartais įkyru. Jis nenori daiktų matyti iš arti, iš toli jie gražesni. Daiktų – bet ji gyva mergaitė! Ir dar jis nori, kad šis laiškas ją pralinksmintų. Berniokiškas egoizmas, pasipūtimas. Įsivaizdavo, kad jai įdomu, koks jis esąs: visoks, pasakysiu! Kai kada taip širdį gelia, net dūstu, kai kada taip linksma, net priežasties nebegaliu suvokti ko? Tai toks aš, Leonas! Ir ne tam užgimęs, kad meilės laiškus rašinėčiau! O tu, Danguole, rašyk kuo dažniau!

Mergaitė

Po kelių dienų gavau iš Leono dar vieną laišką, šįsyk eiliuotą. Mane net prajuokino – jo poezija buvo gerokai suvelta, bet vis tiek jaučiau, kad jis talentingas. Dabar jau neprašė manęs rašyti meilės laiškų, pats prisipažino, jog tik man kuriąs rimuotą laišką, o pabaigoje pridūrė: visad matysies man akyse! Man buvo net per drąsu, juk teturėjau penkiolika metų. Tačiau šis eiliuotas laiškas mane sužavėjo, niekas nerašė laiškų eilėmis, neiškentusi net draugėms parodžiau, netilpau savo paslaptyje, mergaitės nors šiek tiek šaipėsi, kad jau turiu kavalierių, bet ir pavydėjo. Aš jam tąsyk neskubėjau rašyti, žinojau, kad lapkričio pabaigoje Leonas atvažiuos į Tauragę su Telšių literatais, į Žemaitijos moksleivių meno vakarą, atvažiuos kaip poetas, skaitys eilėraščius. O man mokytoja paliepė dainuoti, aš mėgau dainuoti, nuo vaikystės mokykloje dainuodavau, namuose turėjau pianiną, ketinau važiuoti mokytis į Kauną, tapti dainininke. Turėjau šią didžiulę svajonę. Tam vakarui repetavau keletą dainelių, viena iš jų linksma neapolietiška „Sugrįžk į Sorentą“. Jaudinausi, bauginausi jo gilių, kiaurai permatančių akių, labai stengiausi, jaučiau, kad šiek tiek perspaudžiu, bet vis tiek dainavau tik jam, Leonui. Tai buvo pirmas berniukas, kuris man patiko, kurį mano dar labai jauna širdis priėmė. Nors jis keistas, viename laiške gąsdino, kad tik mes vienas kito neįsimylėtume. Per daug didelis absurdas savo šviesią ir gaivią galvutę apsunkint per ankstyvom meilės idėjom. Tu sutinki, Dangute! Jis manęs to neklausė, jis teigė, įsakė su šauktuku. Man sukako šešiolika metų ir aš pirmą kartą įsimylėjau, Leonas virš manęs sklandė lyg didelis baltas paukštis arba glostė mano veidą lyg besileidžiančios saulės vėjas. Aš daug apie jį galvojau. Ir mamai pasipasakojau, ji atlaidžiai šypsojosi, troško, kad tik būčiau laiminga. Tada po Tauragės vakaro pažadėjau jam savo nuotrauką, ištesėjau – pasiunčiau, iš jo taip ir nesuspėjau gauti, vis teisinosi – dar nenusifotografavęs. Metų pabaigoje mūsų šeima persikraustė į Alytų, tėvelis čia gavo notaro darbą. Žemaitijos moksleiviai ir toliau važinėjo pasirodyti vieni pas kitus, paskaityti eilėraščių, padainuoti, pabendrauti, aš ilgėjausi tų susitikimų, bet širdį mažiau maudė, kai Leonas laiškuose rašė, jog ir jis jau nenorįs blaškytis po vakarus, mokytis reikia, gimnaziją baigti, vis svajojo, kad aš atvažiuosiu į Kauną mokytis, gyventi, mudu susitiksime, draugausime… Nežinau, ar Leonas eilėraštį „Mergaitei“ skyrė man, ar šiaip parašė, bet skaičiau jį „Ateityje“, žurnaliuką mama į ligoninę atnešė. Blogai jaučiausi, karščiavimo ir skausmų kamuojama norėjau tikėti tuo eilėraščiu: Toksai šviesus dangus rytojų lemia… Tokia šviesi žvaigždė… O aš net išsigandau Leono žodžių, kitame eiliuotame laiške jis prisipažino – Aš niekad nerašiau dar taip mergaitėm, / Nes jų dar niekad nemylėjau… Nemylėjau? Čia jis aiškina, jog nereikia įsimylėti jaunystės pavasaryje, tik vėliau, kai jau būsime brandūs, čia jis vėl kitaip rašo… Būki mano draugė. Buvau. Po eiliuotų laiškų jis ėmė kreiptis Dangute, man buvo be galo malonu, o aš jam – Levuk… Jis parašė ilgų laiškų, buvo atviras, prisipažino, jog esąs didelis svajotojas, visas gyvenimas verda viduje, jis turįs vidujines akis. Ne viską supratau, labai jauna buvau, ne viską… Man kartais jis atrodė pasipūtėlis – aš nebūsiu vidutinis žmogus. Aš būsiu arba niekšas, arba didis žmogus. Kompromisų ir vidurio aš nemėgstu. Aš apie jokią didybę ar niekšystę negalvojau, nesvarsčiau, juk gyvenimas gražus, įdomus, kam tokie kraštutinumai – mąstydavau apie jo žodžius. 1939 metų kovo mėnesio laiške jis labai skausmingai išgyveno Klaipėdos krašto atplėšimą. Rašė, jog aš tikriausiai esu didelė patriotė, turiu švelnią ir jautrią širdutę ir kad gal man teko ir keletąkart apsiverkti, matant pasaulio kumštį. Dar prisiminė mūsų vasaros kelionę laivu Nemunu, nuotykius Kuršių nerijoje. Vylėsi, kad vokiečiai neamžinai valdys Klaipėdos kraštą. Ir vis rašė, kad būtina svajoti. Aš neverkiau dėl Klaipėdos krašto, nuo manęs jis buvo toli, buvau per jauna, vėliau susirgau. Verkiau dėl savęs. Godžiai troškau Leono laiškų, o jis rašė, kad mūsų laukia pilnas, didelis naujas gyvenimas, aš taip norėčiau viso atsikratyti ir pažiūrėt vidujinį gyvenimą gyvendamas, kuris galingai kviečia savin. Tavęs niekad nepamiršiu… Tu mane papildai… Mama, klausdavau Kauno ligoninėje, ar aš mirsiu, ar pasveiksiu, dar noriu su Levuku susitikti. Kokios čia kalbos, dukrele, pasveiksi, mes jį vasarą į svečius pakviesime, tik tu stiprėk, ilsėkis… Aš už tave pasimelsiu, – parašė jis paskutiniame laiške. Ir linkėjo man pasisekimo, kokio net įsivaizduoti negaliu… Paprašė – pasimelsk ir tu, jei prisiminsi. Gal juokais, mat laikė baigiamuosius egzaminus. Mamyte, atvežk man Levuko laiškus, – paprašiau, kai jau negalėjau atsikelti ir labai skaudėjo. Mudu Kaune pasimatėme, žinojau, kad jis jau studentas, galėjau jam neišsiduoti, kad sergu, bet labai troškau išvysti Leono akis, išgirsti jo gražų balsą, man atrodė, jeigu jis mane aplankys, aš iš karto ir pasveiksiu. Keletą kartų atskubėjo į ligoninę, stengėsi mane išblaškyti, pralinksminti, nors jo akyse mačiau susirūpinimą, kodėl aš nepasveikstu, o paskutinį kartą paklausė – gal padeklamuoti eilėraštį, gal man sveikiau bus? Daugiau niekuo padėti nesugebu, – prisipažino. Gerai, padeklamuok, sušnabždėjau, bet aš tau nepadainuosiu, man labai skauda. Kitąmet, kai baigsiu gimnaziją, atvažiuosiu į konservatoriją, prirašyk daug eilėraščių, man jie labai patinka, tada ir aš tau padainuosiu. Leonas išsitraukia iš švarko kišenės „Pirmąją viziją“, – žinok, eilėraštis ilgas, ar nepavargsi? Ne, ne, tu tik skaityk! Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti, / O smilkiniais tiksent kančia… Virsteli durys, į palatą įeina daktaras Kuzma, stabteli tarpduryje – o, čia skamba poezija, labai gerai, bet jūs, jaunuoli, varginate ligonę, ją operacijai ruošiame. Vėliau galėsite net ir poemas skaityti. Leonas tarsi susigėdęs šokteli nuo kėdės, mosteli ranka – iki, sako, ryt aplankysiu. Viskas, tai buvo paskutinis kartas. Eilėraščio neišgirdau, operacijos nesulaukiau… O rodėsi viskas taip paprasta – įsimetė iš kažkur peritonitas, kurio pavojaus niekas iš pradžių nesuvokė.

Aš nežinau, ar Leonas eilėraštį „Laiškas mirusiam draugui“ man skyrė, bet žinau, jog manęs nepamiršo. Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom / Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny…

Vasara prieš studijas

Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį, / Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys… Nuo Dangutės mirties praėjo ketveri metai, bet poetas, rašydamas jai laišką į anapus, teigia: turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti: / Nes žemėj, kas didinga – tai jaunystė mumyse… Leonas negalėjo patikėti, kad ji mirė – šešiolikmetė. Įsimylėti jauniems neverta, pasakysiu… Kvailys, ką jis čia sapaliojo, arogantiškai – neverta, nereikia, juk buvo iki ausų Danguolę įsimylėjęs, pripažino, kad ji ypatinga, graži, paslaptinga, kažkaip neįvardijamai į jį įsipynusi. Kokie keisti ir ūmūs yra mirties paveikslai! Mirtis – gal sesuo, o gal motina šaltom kaulėtom rankom? Mirtis prie mirties, žiūrėk, jau ir visa jų eisena, viską užgožianti. Senolė, tėvas, Danguolė. O čia dar tas prakeiktas karas – vyrų žudynės Rainiuose, išguldyti pažįstami Žemaičių Kalvarijos žydai… Tačiau visa panešime, nes nėra to, ko žmogus neiškęstų. Skausmingi jaunystės potyriai. Tačiau gyvenimas turi būti skirtas kūrybai, jis bus poetas, bus tautos pranašas, bus filosofas. Poezija turi žmones kelti, rodyti jiems šviesą, nepataikauti miniai. Jeigu nusprendi būti poetu – nusprendi stoti į skausmo didvyrių eiles. Tuomet visos netektys, sielvartai susilydo ir grimzta į eilėraščių gelmes. Nes būsiu arba nulis, arba didis!

1939 m. pavasarį Leonas Mačernis baigė Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnaziją. Visų egzaminų laikyti nereikėjo, nes silpnoka sveikata, jam vis įtarė džiovą. Kovo mėnesį guodėsi laiške Dangutei, kad jis niekaip neapsisprendžiąs, ką studijuoti, niekaip… Apsispręsti yra daugiau negu sunku. Apie kartūzų vienuolyną jau neužsimena. Ir artimiausiam bičiuliui Pauliui Jurkui rašo, kad nežino, ką pasirinkti studijoms, norįs mokytis Kaune, universitete. Draugai jį baugina, kad artėja karas ir teksią studijuoti kulkoms švilpiant. Nesvarbu, jis vis tiek ruošiasi, sutrukdymas man daug kaštuotų.

Tačiau prieš akis dar visa vasara, Šarnelės, namų, mamos, sesės, mažųjų brolių labai pasiilgęs. Jau greitai bus metai, kai mirė tėvas. Jiedu su broliu Vladu dabar vyriausi, tik Vladas vis kažkur laksto, blaškosi, mėgsta linksmą, nerūpestingą gyvenimą, nuolat susipainioja su moterimis. Baigęs gimnaziją, grįžęs iš Telšių, Leonas įsikuria alkieriuje, savo kambaryje. Į lentyną susikrauna knygas, į stalčiuką paslepia Danguolės laiškus, kad niekas nekaišiotų nosies, lauks jos žodžių, tikra atgaiva, gera nuotaika, pakilimas būna, kai gauna mergaitės laišką. Negi jis išties įsimylėjo, nors žodžiais baugino, kad ne laikas, bet kas tie žodžiai, širdis visai kitaip plaka… Dar nejaučia mirties alsavimo, Danguolei dar likę gyventi apie pusę metų.

O gimtojoje sodyboje virė darbas, vasara pasitaikė lietinga, visus rikiuojančio šeimininko nebėra, mama, nors ir stipri, betgi negali nudirbti visų darbų, keturi mažieji broliai ne kažin ką pajėgia, nors visi raičiojasi po laukus lyg žirniai, kažką darbuojasi. Nė vieną vasarą Leonas taip sunkiai namuose nedirbo, kaip šią, po gimnazijos baigimo. Neliko laiko nei rašymui, nei skaitymui. Dirbančių eilėn ir ašen įsijungti nuskubėjau / per pievų lygumas plačias. Prie namų driekėsi didžiulės pievos, prisėta vasarojaus – viską suimti, suvežti, išsaugoti nuo lietaus. Griuvo tą vasarą visa „Vizijų“ romantika, vaikinas pajuto, kad žemdirbiai sunkiai dirba, jų sugrubusios, pajuodusios rankos, jų varganas, šuniškas gyvenimas, kaimo skurdas ir tamsa, tėvynė jiems nė galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus… Žmonės laukia kokių permainų ar netgi karo. Tos vasaros realybė Leoną sukrėtė. Vėlyvais vakarais įžiebdavo žiburį, paimdavo rankosna knygą, bet nė puslapio neperskaitęs užmigdavo pervargusio žmogaus giliu miegu. Rytmečiais maudė sąnarius, skaudėjo nugarą, bet jis niekam nesiskundė – jei kas nori pamatyti vargą ir tikrai nuogą gyvenimą, tas teatvyksta į kaimą, – rašė laiške bičiuliui Pauliui. Ir vis dėlto savo gimtinę jis beatodairiškai mylėjo, nes mokėjo atskirti žmonių vargus nuo gamtos grožio, panirti į ją ir pasislėpti lyg kartūzų vienuolyne. Pasislėpti „Vizijose“…

Nors ir prisipažino tą vasarą Pauliui, kad sunkiai ir daug dirba, kad kūryba į galvą nelenda, tačiau iš draugo reikalavo, jog jis visas literatūros naujienas surašytų, kad būtinai atsiųstų savo eilėraščių, prisipažino, kad ir kito patinkantį eilėraštį jis daugybę kartų skaito, džiaugiasi, beveik mintinai išmoksta. Aš skirstau eilėraščius su ugnim ir be ugnies. Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti. Rūpėjo Mačerniui kūryba, nauji jos keliai, norėjo paskelbti kovą snobams ir visiems, kurie dėl mados rašo…

1939 m. rugsėjo viduryje Leonas Mačernis iškeliavo studijuoti į Kauną.

Studentas

Įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Leonas kurį laiką buvo sutrikęs, blaškė miestas, trikdė universiteto tvarka, nepajėgė susikaupti, atlėgo tik po gerų dviejų mėnesių, tuomet laiške Pauliui prisipažino: pradėjau pasitikėt savimi ir jaust esąs taip pat žmogus, o ne koks iš kaimo atklydęs gimnazistėlis… Susirado draugų, kurie jį ir palaikė, ir pritarė, net garbino. Su kai kuriais vaikinais ir merginomis buvo pažįstamas iš tų moksleiviškų literatūros vakarų, kai važinėdavo vieni pas kitus iš miesto į miestą.

Kaune susiburia kūrybingų universiteto jaunuolių būrelis: Leonas Mačernis, Eugenijus Matuzevičius, Paulius Jurkus, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Kazys Bradūnas. Ypatingas būsimųjų klasikų šešetukas. Jie tarsi užuodžia vienas kitą. Nusprendžia bendrauti vyriškai, neblaškomi merginų, netoli universiteto rūmų, Kęstučio gatvėje, suranda karčemėlę, kurią valdo pilietis Čepurna. Vėliau, kai bendrakursės suuos, kad kiekvieną penktadienį jų vaikinai slepiasi pas Čepurną, pramins juos čepurnykais. Šeimininkas šį būrelį uždaro į atskirą kambarį, atneša dažytos degtinės grafinėlį, dešrelių, silkės su svogūnais. O, kokios tik kalbos neužvirdavo jų jaunose galvose, kokios diskusijos! Dažniausiai apie kūrybą – juk visi rašė. Ką atrasti naujo, kokia jų kartos kryptis? Vaikinai vis dar patosiškai skaito Bernardo Brazdžionio eiles, graudžiai dainuoja Jono Kossu-Aleksandravičiaus poeziją, žavisi Henriku Radausku, bet kiekvieną kartą skelbia ir savo žodį, ir kritikuoja vienas kitą iki užkimimo, ir vis planuoja, kaip pasirodyti, susiburti, „išsišokti“ – gal kurti grupę, pasivadinti Vitalistais, ar kokį naują žurnalą, ar dar ką nors… Vitalistai – Mačernio pasiūlymas, jo idėja. Jaunasis poetas leidžiasi į žmogaus gyvybės paslapčių svarstymą. Jam rodosi, jog didelis rašytojas yra ryškus vitalizmo pavyzdys. Vitalizmas – nuolatinis gyvybės pulsavimas. Leonas prisipažįsta, kad jam ne taip įdomu, kas jau yra, svarbiausia, kas bus, ką galima naujo sukurti, kokiu gyvybės keliu pasukti – didelė paslaptis toji gyvybė… Jaunuolis užveda painiausias diskusijas, ginčus, nerimsta dėl to, ką jie privalo nuveikti, juk užmojai dideli – netrukus jie, poetai, turės vadovauti tautai… Rašytojas tai: nenumaldomas teisėjas kitiems ir sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė. Kiti čepurnykai prieštarauja – rašytojas ne šventasis, jis kaip tik turįs patirti visokių nupuolimų – gal net iki pragaro dugno… Leonas sutinka, kad poetas neturi pasitraukti iš purvinų žmonijos aikščių, bet jis privalo tą purvą naikinti, aikštes švariomis paversti.

Gerokai pasipašioję, išgėrę po taurelę, jaunuoliai darniai traukdavo liaudies ar kitas dainas, o „Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau“ virto tarytum čepurnykų himnu. Kai studentai pas Čepurną uždainuodavo, prasiverdavo duris lankytojai ir iš kitų kambarių, visiems patiko jų sodrūs jauni balsai. Vaikinai buvo iš kaimo, aplink jų kojas ir širdis dar vyniojosi žemdirbiškos šaknys, nors miestas juos jau gundė ir viliojo, bet prigimtinė ištikimybė tėvų namams buvo taip pat labai stipri. Nauja mūsų poezija, mums atrodė, turi būti arti lietuviškos žemės mistikos…

Bičiuliai Mačernio kūrybos vis dar neperprato. Jis skaitydavo eilėraščius, kurie lyg ir nebuvo įsimintini, kuo nors užkabinantys. Bet štai vieną penktadienio vakarą čepurnykai vėl susirinko į savo kambarėlį, ginčijosi ir šurmuliavo, gurkštelėjo po stiklelį dažytosios degtinėlės. Tik Leonas buvo tylus, labiau susimąstęs, vis dar nieko nekalbėjo. Ei, Leo, šaukė vaikinai, ko nosį nuleidęs, gal kokią naują srovę atsinešei? Gal ką pašlapinsim po savimi, anot mūsų senelio Vaižganto… Bet Mačernis vis tylėjo, jo didelės liūdnos akys žvilgčiojo į besilinksminančius draugus, galop ir jie aprimo. Leo, kokia nelaimė ar ką? Prabilk gi! – šaukė vienas per kitą. Dar kiek patylėjęs, Leonas atsistojo. O, sakysi kalbą, Leo? Gerai, klok! Paprastai jie skaitydavo sėdėdami, tačiau Mačernis atsistojo, paėjėjo kiek toliau nuo stalo ir pradėjo: Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą / Per statinius vidun pasižiūrėjau, / Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs / Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo… Iš pradžių vaikinai dar erzėjo, tačiau greitai rimo ir nurimo. Leonas jiems skaitė „Trečiąją viziją“. Tokių jo eilėraščių bendraminčiai nebuvo girdėję. Sukluso, netgi suglumo, tai buvo visiškai nauja, visiškai kitaip, lietuvių poetų kūryboje negirdėta. Leo, bravo! Ėmė visi šaukti, plojo atsistoję, Čepurna įkišo galvą – gal dar degtinėlės, bet jie tik mostelėjo netrukdyti ir reikalavo – perskaityk dar kartą, Leo, velnie, slapuke, dar kartą skaityk! Ir jis skaitė – susikaupęs, balsas sodrus, su žemaitiškomis priegaidėmis. Vėl vaikinai šoko Leoną glebėsčiuoti, tuomet jau ir Čepurnai sušuko – dabar degtinėlės! Visi džiūgavo, niekas nepavydėjo – mes vienas už kitą galvas guldėm… Ėmė reikalauti, kad Leonas ir kitas jau parašytas „Vizijas“ paskaitytų. Tuomet jaunasis poetas prisipažino – jau realiai buvau projektavęs apie naują srovę. Kad draugai jo „Viziją“ suprato, įsileido į save, Leonas pasijuto pakylėtas ligi debesų, išdidus, pripažintas. Mačernis savo eilėraščius mėgdavo garsiai skaityti, leisdavo juos nusirašyti, bet niekas negalėjo jų deklamuoti taip įtaigiai kaip jis pats.

Galbūt tą dieną ir gimė šios kartos naujoji srovė.

Ateitininkų rūmų salė Laisvės alėjoje virte virė, triukšmavo studentiškas jaunimėlis, čia į savo susirinkimą atėjo studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ nariai, kviestiniai svečiai, profesūra. Tuoj įvyks literatūros popietė. Leonas, atvažiavęs studijuoti, draugų paragintas, įsirašė į „Šatrijos“ draugiją, nors didelio noro ir nejautė. Savo nuotaikas išdėstė laiške Pauliui: nelabai tepatinka, nes nėra tokių artimų draugų… Šiandieną Mačernis pirmą kartą viešai skaitys savo eilėraščių, lyg ir nesijaudino, bet štai pamatė prie lango būrelį jaunuomenės, jie buvo apsupę Bernardą Brazdžionį. Vaikinas garbino šio poeto kūrybą, jį ir rašinyje „Lietuvių naujosios lyrikos motyvai“ analizavo, ypač išgyrė eilėraštį „Lietuvos motina“. O ir pats savo eilėraščiui „Gal dar pameni“ pasirinko kaip epigrafą Brazdžionio žodžius: Negaila mylimos, eilėrašty numirusios. Pažinojo jis šį poetą nuo gimnazijos laikų, kai važinėjo kaip literatas po Lietuvos mokyklas, skaitė savo kūrybą, tačiau Brazdžionis jo nėra dar pastebėjęs, pagyręs… Prie prezidiumo stalo sėdėjo profesoriai Vincas Mykolaitis, Juozas Eretas – jie buvo tarsi savi, jų Leonas mažiau bijojo, girdėjo skaitant paskaitas, dabar labiausiai jaudinosi dėl Brazdžionio – ką jis pasakys? Čepurnykai prisakė Leonui skaityti „Vizijas“, garantavo šlovę ir publikos sukrėtimą. Visi nekantravo. Pakviestas į sceną, Mačernis ramiai išsitraukė iš švarko vidinės kišenės sąsiuvinį, kuriame turėjo perrašęs pirmąsias tris „Vizijas“. Kadangi salė buvo prisigrūdusi studentų, tai pleveno smagus lengvas šurmuliukas, merginų kikenimas, bet, padeklamavus pirmosios „Vizijos“ keliolika eilučių, visi nurimo, poetą apgaubė visiška tyla, jo žodžius sekė nustebusios akys. Tačiau tyla buvo pražūtinga, Leonas jautė, kad papuolė tarsi į vakuumą, kuris vis labiau užsiveria, ir jis ima dūsti. Girdėjo tik savo tolstantį balsą, atsimušantį tarsi į šiaudų sieną ir bumerangu sugrįžtantį atgal. Paskaitęs porą pirmųjų „Vizijų“, poetas nutilo. Ir salėje buvo tylu, plojo tik jo bičiuliai, šūkavo bravo. Žinoma, Mačernis dar nebuvo pripratęs prie šlovės, tačiau moksleivių literatūros vakaruose jam griaudėdavo aplodismentai. Vaikinas staiga apsisuko ir jau norėjo išeiti pro duris, bet kažkuris bendrakursis jį sulaikė – pabūk, palauk, pasikaukim! Čepurnykai buvo baisiausiai nustebę ir įsižeidę – negi publika nieko nesuprato, negi visi apkurtę? Ir užvirė diskusijos, Leonas klausėsi suraukęs kaktą, primerkęs akis, dirstelėjo į Brazdžionį, šis kilo pasisakyti. Taip, jis prisipažino nesuprantąs tokios poezijos, čia esanti daugiau proza, dar tik nelygūs pirmieji studento bandymai, iš kurių vargu ar išaugs kada poezija. Eilutė ilga, supašiota, ar čia yra koks eiliavimas, ritmas? Argi yra eilėraščio skambėjimas? Drąsiausi bendrakursiai ginčijosi, įrodinėjo, gyrė ir gynė Mačernį, kol vyresnieji, nebepajėgdami atsimušti, numojo ranka.

Nors Leonas žinojo, kad rašo kitaip, bet kad jo visai nesupras – neįsivaizdavo, tas jį nugąsdino. Kita vertus, jaunuolis buvo nusistatęs savo kelią: rašyk, ką sako širdis. Ir jautė, ir žinojo, kad kūryba suteiks begalę skausmo, gal nusivylimo, įtampų. Tačiau, stojus į rašytojo kelią, nėra kur trauktis. Ramybė, pasitenkinimas ir geras, laimingas gyvenimas turi būti užmirštas. Reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu, kūrybą priimti ne tik kaip prasmę, bet ir kaip kančią. Kūryba man – sunkiausias katorgos gyvenimas. O pesimizmo valandą laiške Pauliui Mačernis svarsto, ar išvis nereiktų mesti rašyti eilėraščių ir baigti su visa ta kūryba. Kas iš to? Juk kiti žmonės nerašo, nesikankina, normaliai gyvena, yra ramūs kaip avinėliai ir galbūt laimingi, o poetai draskosi, vaikšto lyg išprotėję, ar juos kas įvertina?.. Bet štai ir vėl – surandi naują temą, ją išreiški – ir jau turtuoliu jautiesi…

Besibaigiant pirmiesiems mokslo metams, 1940 metų gegužės trisdešimtą dieną studentų ateitininkų meno draugija „Šatrija“ susiorganizavo aplankyti jau ketverius metus gyvuojantį Maironio muziejų. Buvo įrengti trys memorialiniai kambariai, vadovavo poetas Bernardas Brazdžionis. Dar ir šis faktas traukė studentus – o gal pats poetas praves jiems ekskursiją? Gal su juo apie kūrybą pasikalbės? Susibūrė keturiolika šatrijiečių – panelių ir vaikinų, tie patys čepurnykai, o ir daugiau prisijungė. Išlindo iš universiteto rūmų į Laisvės alėją, visi su studentiškomis kepuraitėmis, linksmi, garsiai besikalbantys, ėmė provokuoti, kuris gali mintinai padeklamuoti Maironio eilėraštį, išties jie mokėjo, šūkavo vienas per kitą, Kazys su Leonu net bandė užtraukti: Oi, neverk, matušėle, kad jaunas sūnus… Bet kiti sutramdė – dar policija dėl tvarkos drumstimo prisikabins. O ką – gal mes universiteto choras, repetuojame! Merginos pasiūlė užkąsti, tad visi susigrūdo į „Pieno centrą“, suvalgė po bandelę su stikline kefyro. Pasisotinę nė nepajuto, kaip perėjo Laisvės alėją, pasuko į Vilniaus gatvę, tuomet sustojo prie arkikatedros bazilikos, parymojo prie Maironio kapo. Ak, tas mūsų klasikas – reikia iš jo išsivaduoti, – kažkuris šūktelėjo. Vaduokis, vaduokis – žiūrėk, kad Maironis už batų raištelių nepagautų! Vaduojiesi, o paskui matai, kad prasčiau už Maironį rašai! Šito nebus! O gal drožiam prie Nemuno – ką mes tame muziejuje pamatysim! Tik jau ramiau, neįsijauskite! Paskui ir prie Nemuno galėsite, štai Leonas su Monika vis atsilieka – mintį audžia, kaip pasprukti… Taip, Mačernis dažnai bendrauja su bendramoksle Monika, būsimąja Pauliaus Jurkaus žmona. Vėliau Leonas net Sofijai laiške prisipažino, kad universitete jam Monika patikusi. Meilė tarp jų neįsiplieskė, tačiau paslaptinga gija, gal net jiems patiems nesuprantant, kabino jų sielas ir traukė pabūti kartu, paatvirauti, pasitikėti vienas kitu.

Perkirtę Rotušės aikštę, pasiekė Maironio rūmų duris, visi aprimsta, kopia į antrąjį aukštą. Randa sargą, jis sako, kad ne, šiandien vedėjo Brazdžionio nėra, gaila, bet nėra, prašom visi užsirašykite į lankytojų žurnalą. Leonas Vytautas Mačernis užsirašo antrasis po Eugenijaus Matuzevičiaus, paskui kiti – kiekvienas savo ranka. Vaikšto, žiūrinėja – tiek čia to muziejaus – trys kambariai, nors Maironio gyventa aštuoniuose. Merginos tyliai pašaukia Leoną, rodo – žiūrėk, Maironio laurų vainikas, pranašaujame, kad tu irgi gausi, būsi iš visų pirmas su laurų vainiku. Tai kad čia paprasti lauro lapeliai, nors būtų paauksuoti, – prunkšteli Leonas. Poeto daiktai – laikrodis, supamoji kėdė, darbo stalas, krucifiksas, tapytas portretas, daugybė paveikslų, per visą sieną Vytautas Didysis, toliau prabangūs raudono aksomo baldai, krištolo šviestuvai, kilimai. Viskas taip iškilu, net baugulį kelia. Koks išties buvo Maironis? Ar jo kūryba neprasilenkė su realiuoju gyvenimu? Išsprūdę laukan, jie patraukia prie Nemuno, gegužės pabaigos saulė šiandieną karšta, nusimeta švarkus, įsitaiso pakrantėje ant žolės. Ei, būsimieji klasikai, kuris norite gyventi tokiame namelyje kaip Maironio? Kuris, kuris? Visi vienas per kitą replikuoja, juokauja, bet Monika vėl sako – Leonas nori – juk nori, Leonai? Ir laurų vainiko nori? O ką, – šypteli Mačernis, – gal ir noriu gyventi tokiame namelyje, juk esu iš bajorų gūžtos, Maironis buvo iš valstiečių kilęs, o štai kokiuose rūmuose gyveno. Mumyse turi būti nuolatinis troškimas tobulumo ir begalybės, jaunieji žmonės turi rengtis tautos vadovavimui. Gerai, gerai, Mačerni, vadovauk tautai, nedraudžiame, – šaukia vaikinai. Tau ir laurų vainiką pirmam uždėsime, – antrina merginos. Pašūkavę padainuoja keletą Maironio dainų, atsistoję, susikibę už rankų sutraukia „Lietuva brangi“. Kažkuris iš bičiulių turi brangų ir retą daiktą – fotoaparatą. Šūkauja – jaunime, kas norite fotografuotis? Visus suvaryti į vieną būrį sunku. Sustoja Leonas, Monika, Antanas, Danutė, Eugenijus, apsikabina vienas kitą. Monika prisišliejusi prie Mačernio, visi linksmi, juokiasi, tarytum kalbasi… Leonas atrodo modernus – tamsus švarkas, atlapa marškinių apykaklė ir šviesios „su kantu“, su įvertu diržu labai ilgos ir plačios kelnės. Iš profilio didoka aristokrato nosis, tamsūs dailiai pakirpti plaukai. Ką ten Matuzevičius – kelnės potrumpės, atrodo, iš milelio, švarkelis lyg išaugtas, bet jaunystei viskas tinka. Pradeda skirstytis. Leonas nueina vėl su Monika. Jiedu tolsta panemune, iki upių santakos, prie jų prisijungia dar viena bendrakursė. Saulė jau artėja vakarop, čia pat valčių stotis, Monika sako – šokim, paplaukiokim. Visi trys strykteli valtin, niekur neplaukia, bangelės pliuškena į valties kraštus, valtininkas klausia, ar jie patys irkluos, bet Leonas prašo – leiskite tik pasėdėti, neplauksime. Keistas jaunimas, – burbteli savininkas, – pasėdėti – man jokio uždarbio, matyt, studentai. Juos tris valtyje vėl tas pats bendrakursis nufotografuoja. Monika nuleidusi galvą, graži, garbanota, lengva marga vasariška suknele, skabo kažkokį žiedelį, o Leonas sutelkęs į ją dėmesį, lyg ko klausia – kas dabar begali įsivaizduoti, apie ką jie kalbasi valtyje – jauni, nerūpestingi. Tądien tautiniais drabužiais apsirengusi Monikos draugė, kartu įlipusi valtin, jaučiasi čia nereikalinga. Būna kartais gyvenime, kai esi trečias, nereikalingas, gal net trukdantis, bet negali iš valties iššokti tiesiai į vandenį…

1940 metų birželio penktą dieną draugų būrys pas Čepurną atšventė Leono devynioliktąjį gimtadienį, „pakėlė jį į vyrus“, patys sudėjo bendrą satyrinę dainą, linksminosi, deklamavo, dainavo, jie buvo jauni ir laimingi, kupini vilčių, svajonių, pašėlusio siautulio. Jų ilgas gyvenimas žėravo prieš akis.

Tačiau po dešimties dienų į Kauno Laisvės alėją atgrumėjo rusų tankai. Leonas tuomet draugams ištarė – turbūt čia mūsų jaunystės pabaiga…

Aldona Ruseckaitė. Vienatybė

2023 m. Nr. 2 / Į Sibirą. Į Uralą. Į Čeliabinską. Ona juk ne dekabristo žmona, kodėl jai reikia ten važiuoti su trimis mažais vaikais? Vyras Kazys Puida iškeliavęs 1912 metų…

Aldona Ruseckaitė. Vilko plaukas

2022 m. Nr. 2 / Mykolaičių šeimoje užaugo penki broliai: Vincas, Jurgis, Antanas, Matas, Juozas, ir seserys: Elzė, Ona ir Magdalena. Kai Vincas po aštuonerių mokslo metų užsieniuose galop pargrįžo į tėviškę…

Vaida Venskutonytė. Paskutinis Salomėjos Nėries teismas

2019 m. Nr. 8–9 / Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 278 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Aldona Ruseckaitė: Išrašyti gyvenimai

2019 m. Nr. 10 / Rašytoją, muziejininkę Aldoną Ruseckaitę kalbina Elvina Baužaitė / Kaip Jūs regite Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį? Ar šios asmenybės, Jūsų vertinimu, pažintos, suvoktos, įprasmintos mūsų šiandienoje?

Vaida Venskutonytė. Poetas legendose ir anapus

2018 m. Nr. 8–9 / Aldona Ruseckaitė. Dūžtančios formos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 224 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Aldona Ruseckaitė. Neskelbti Maironio laiškai

2017 m. Nr. 8–9 / Jono Mačiulio-Maironio – prelato, poeto, profesoriaus, rektoriaus – laiškų, susijusių su jo veikla ir bičiulystėmis, yra išlikę gana nedaug. Šį faktą liudija artimas Maironio draugas kunigas Mykolas Vaitkus…

Aldona Ruseckaitė: Prozos labirintai, poezijos paunksmė ir tarnystė muziejui

2016 m. Nr. 7 / Rašytoja Aldona Ruseckaitė atsako į Vidmanto Kiaušo klausimus / Metai prasidėjo įspūdingai: Kauno menininkų namų kolegija Jus išrinko viena iš dviejų įsimintiniausių 2015 m. profesionalaus meno kūrėjų,

Aldona Ruseckaitė. Maironis. Naujienos iš šešių neskelbtų laiškų

2012 m. Nr. 8–9 / Laiškai atveria daug erdvių, atidaro paslaptingų durų, iš jų kuriama pasaulio, kultūros, literatūros istorija, atpažįstama asmenybė, geriau suvokiama kūryba. Šiuo atveju Maironio epistolikos likimas nėra palankus ir gailestingas…

Aldona Ruseckaitė. Poezijos vėjas

2009 m. Nr. 7 / Apie Poezijos pavasarį reikia rašyti skubiai – atlekia birželis, pakyla vėjai ir nuneša kažkur į dausas eilėraščius, emocijas, nuotaikas, susitikimų džiaugsmą ir kartėlį, galop sudžiūsta ir šienu pakvimpa laureato vainikas…

Daina Opolskaitė. Grotos

2017 m. Nr. 5–6

Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija

Gali paverkti, tarė ji, gali paverkti, jei nori, nieko čia tokio.

Tačiau jis net nesujudėjo. Tas vaikas, berniukas neįtikėtinai baltais, baltutėliais kaip žirgo karčiai plaukais, tikrai buvo keistas. Nuo pat ryto negalėjai nuspėti, ką jis galvoja. Atrodė, lyg ji būtų vežusis svetimą daiktą, visai nežinia kam naudojamą, kurį tegali apžiūrėti, pačiupinėti, bet niekada neįspėsi, kas jame slypi.

Jiems prieš akis bėgo pilki laukai, pilkas dangus, pilki krūmynai ir pavieniai medžiai. Nykus horizontas tirpo tolumoje, netgi jo aštrus pjautuvas, visada negailestingai įpjaunantis akis, buvo gerokai apsitrynęs. Važiuoti teko ilgai ir beveik visą kelią stovint, nuo šalčio sužvarbo rankos ir iki vaiskaus raudonio užšalo visi pirštų galai, tačiau vaikas nė karto nepasiskundė nutirpusiomis kojomis ir nepaprašė pirštinių. Kaip paaiškėjo vėliau, jis jų nė neturėjo. Atplyšęs žalios striukės pamušalas laikėsi tik įkištas į rankovę. Kišenėje – nešvari nosinė, kelios centų monetos ir nuo rudens pamiršti susiraukšlėję kaštonai. Jis atrodė taip, tarytum iš viso nieko nebūtų turėjęs, tarytum nieko ir nepaliekąs, gimęs toks, koks yra dabar, šią akimirką, ir dėl to jai pasidarė baisu. Išvažiuojant jai sakė, kad jo tikrasis vardas Vladimiras, jis gimęs kažkur tolimajame Sibire, kur žmonės žvelgia vienas į kitą nenukreipdami akių, kur tankūs kedrynai, kasmet subrandinantys sveikus it kaulas branduolius, ir minkštai liula šlapios aitria drėgme įmirkusios samanos. Galbūt dėl to, ji pastebėjo, taip staiga išsiplėtė ir patamsėjo jo akių vyzdžiai netikėtai autobusui nunirus keliu į juodą spygliuočių mišką. Mėlynai žalios pušų viršūnės bėgo autobuso stogu, berniukas užvertė galvą, tada jos ėmė bėgti jo akimis, skaidriu veidrodiniu jų paviršiumi kaip vandeniu. Pagaliau jie gavo atsisėsti.

Suvalgyk, pasakė ji, išvyniodama ir paduodama jam sumuštinį. Sumuštinis buvo gerokai susitrynęs kelionėje, klampiame svieste geltonavo plonos sūrio salelės.

Jis ėmė ir valgė, darė, ką ji liepė, jam buvo tas pats. Sviestu išsitepusius pirštus greitai ir nepastebimai nulaižė kyštelėdamas balsvą liežuvį. Ji pagalvojo, kad dabar jis užkando, kiek pailsės ir pagaliau supras, įsisąmonins, kad paliko savo gyvenamąją vietą, buvo jos paimtas ir išsivežtas kažkur, kur visai nežino, kas jo laukia, nenuostabu, kad tikriausiai net pravirks dabar. Reikia būti tam pasiruošus. Ji greitai ir nepastebimai žvilgtelėjo į jį. Paprastai vaikų akys neslėpdamos atspindi pojūčius ir emocijas, ji žinojo. Berniukas beveik atsigulęs autobuso kėdėje žiūrėjo į lekiančius medžius. Jo akys – du veidrodėliai – tik gaudė ir rinko atspindžius, pačios neatspindėjo nieko. Kartais jis krypteldavo į langą ir pravėręs sausas sukepusias lūpas imdavo lėtai pūsti šiltą kvapą į nešvarų šalčiu aptrauktą stiklą pazulindamas jį nykščiu. Ji iškart įsivaizdavo, kaip parsiveš jį namo ir jis sėdės jos virtuvėje prie lango, lygiai taip, kaip sėdėdavo jos pačios vaikai, kur pro du senus sumedėjusių pelargonijų medžius gerai matyti raudonuojanti šulinio stoginė kieme ir tartum ryški storai nubrėžta linija kietai sumintas pėdų takas prie malkinės, ir jai tas regėjimas pasirodė kone šventvagiškas.

Kiekvieną rytą ji eina tuo taku užsimetusi nudėvėtą striukę ir klausosi savo vienišų žingsnių, ir kiekvieną rytą tuo metu pagalvoja apie savo Aliną ir Arnoldą, esančius apytikriai už trijų šimtų kilometrų. Ji mato juos lovose, miegančius ramiai ir giliai, ir žino, kad jie dar beveik dvi valandas taip miegos, saugomi aksominio laikrodžio tiksėjimo, nes jų bendrabutyje keliamasi apie septynias, o pamokos gretimame pastate prasideda aštuntą. Jos vaikai neįtikėtinai gabūs ir jiems tiesiog pasisekė, kad per atranką buvo pastebėti tarp kelių dešimčių tokių pat vaikų, besimokančių didžiuosiuose miestuose, o juk jie atvažiavo iš mažo miestelio, apie kurį daug kas net nebuvo girdėjęs, vos baigę pradinę vieno aukšto mokyklą. Jiems sekasi gerai, tik mokosi daug, beveik iki vakaro, todėl jiems būtina gerti vitaminus ir gerai maitintis. Kas dvi savaites ji įdeda į autobusą dėžę su lauktuvėmis (uogienė, konservuoti grybai, obuolių pyragas ir šiek tiek pinigų), o autobuso vairuotojas ją jau gerai pažįsta. Jei viskas bus gerai, pavasarį ji pati važiuos į Vilnių, į didžiulį teatrą su aukštais kuorais, ir sėdės salėje. Arnoldas turėtų šokti solo, tai bus pirmasis jo pasirodymas baleto scenoje. Alina metais jaunesnė, jai dar anksti.

Berniūkštis daugiau nebezulino stiklo. Iškišęs liežuvį pačiu galiuku atsargiai jį lyžtelėjo. Ji nekumštelėjo ir nesudraudė jo taip, kaip sudrausdavo savo vaikus, prasimaniusius ką nors netinkamo ar negero, tikriausiai dėl to, kad nesijautė už jį atsakinga, bent jau kol kas. Šiandien jis įžengs į jos namus ir pamažu ji turės išsiugdyti tą jausmą.

Sunkiai vilkdami savo nuovargį jiedu suėjo vidun. Ji pirma, tempdama du storai prikimštus krepšius, baltaplaukis berniūkštis jai iš paskos, dairydamasis tamsoje į siaurą koridorių, užverstą visokiausiais daiktais. Baltais šilkiniais siūlais siuvinėtas sparnuoto žirgo atvaizdas paveiksle ant šoninės koridoriaus sienos atrodė toks pat nerealus ir nepalytimas kaip ir visa prasidėjusi diena. Jo apvalus, švelnus snukis, tamsios šnervės ir aksominės akys kiekvieną akimirksnį vis giliau nardino juos į prasidedančią naują būtį. Toliau viskas priminė didžiulės senos kriauklės vidų. Du pereinami kambariai, paskutiniojo durys uždengtos barškančia bambukine užuolaida, visur išblukę bespalviai užtiesalai, grėsmingai atšokęs lubų tinkas, nulūžinėjusios spintos rankenėlės. Šviestuvas tarsi didžiulis geltonas moliūgas suposi palubėje, skleisdamas mieguistą, slopią šviesą, o medžiaginėse jo vidurių klostėse tamsavo nugaišusių musių kamuolėliai. Po kojomis gurgždėjo grubiai pintas virvelinis takas.

– Čia, – garsiai iškvėpusi orą ji numetė maišus, iš kurių akimirksniu išsprogo drabužiai, ir mostelėjo berniūkščiui į pasienį, kur glaudėsi žema, aptrinta sofutė, o virš jos ant senos raižytais šonais indaujos kerojo šakotas smidras. Jo spygliuotos šakos buvo gausiai nusagstytos raudonomis uogomis, o pati gėlė buvo tokia sena ir taip išvešėjusi, kad virste virto iš perskilusio molinio vazono.

Berniūkščiui, atrodo, niekas nerūpėjo. Jis nieko neklausinėjo. Nesidairė smalsaudamas, kaip paprastai naujoje vietoje elgiasi vaikai, o atsisėdęs ant sofutės ėmė krapštyti striukės sagas, godžiai įsikandusias išplyšusį pamušalą, todėl niekaip nenorinčias atsisegti ir išlaisvinti jo lieso, čiuplaus kūno. Jis elgėsi taip, lyg būtų keliavęs visą trumputį savo gyvenimą. Daiktai ir aplinka neturėjo jokios reikšmės, pernelyg dažnai keisdavosi, todėl neverta buvo jų įsiminti. Kur kas svarbesni buvo pojūčiai. Pagaliau jam pavyko išsinerti iš striukės (pamušalas visai išplyšo ir karojo tarytum nuplėšta oda), ir jis kūnu, oda pajuto namų šilumą. Kvepėjo džiūstančiomis vaistažolėmis, gal liepžiedžiais, ir – medžiais. Jis greitai apsidairė. Toliau, pasieny, prie krosnelės stovėjo didžiulė storo kartono dėžė su alksninėmis malkomis.

Virtuvėje šildydama vandenį ji budriai klausėsi, kas vyksta kambaryje. Nebuvo girdėti nė garso. Tik jos pačios žingsniai. Atrodė, kad, kaip visada, be jos namuose nėra nė gyvos dvasios. Nuo tada, kai išvažiavo vaikai. Galbūt todėl tasai berniūkštis jai buvęs nebuvęs. Jo žingsniai, kad ir kaip norėtų, jai niekada neprimins jos vaikų žingsnių, neapgaus ir nenuramins aštrios klausos, bus nereikšmingi ir vos juntami kaip pelių šmižinėjimas po grindimis arba vaiduokliškas šlamėjimas, kurį kartais girdi, o gal tik sapnuoja viena tamsiomis naktimis. Reikia, kad jis nusiplautų rankas.

Jiedu susidūrė tarpduryje kaktomuša, kaip du prasilenkiantys paukščiai, staiga supainioję ore savo kelius. Berniukas puolė ant jos kaip įniršęs vanagėlis, tačiau greitai išsisuko pro šoną, nėrė į tamsų koridorių ir smarkiai pastūmęs duris išlėkė į lauką.

– Kur tu?!

Nespėjusi atsikvošėti ji puolė jam iš paskos į gilaus vakaro juodumą. Nors buvo aklinai tamsu, spėjo įžiūrėti mažą figūrėlę, lekiančią prie malkinės, iš ten prie šulinio, ir pagaliau sustojančią prie didžiojo kelio į miestą, kuriuo atvažiuoja vienintelis maršrutinis autobusas.

– Kur tu?

Balsas skambėjo keistai: sunkiai ir dusliai, pernelyg greitai susigėrė į tamsą ir tylą, dunkstelėjo kaip akmuo jai pačiai po kojomis.

Vaikas tebestovėjo prie kelio ir dairėsi. Šviesi jo plaukų dėmė klaidžiojo tolumoje. Staiga ji suprato, kas jam. Vaikas ieškojo miško, bet jo nerado. Net tamsoje matė ir užuodė, kad miško čia nėra.

– Grįžk, – pavadino ji. Jis turėjo girdėti.

Uždariusi ir užrakinusi duris ji pasitrynė sužvarbusius pirštus ir pasakė:

– Negalima išbėgti nieko nesakius. Daugiau ne, girdi?

Berniukas spoksojo tiesiai jai į akis, atrodo, nesuprasdamas nieko, ką ji sako.

Ji pabudo naktį nuo keisto ir baisaus pojūčio: tarytum kas būtų rankomis glostęs veidą. Krūptelėjusi atsisėdo lovoje ir įsižiūrėjo į tamsą. Nieko nebuvo. Drebėdama nusiklojo storą antklodę ir nuleido kojas ant žemės. Šaltos grindys sugildė basas pėdas, ji apsisiautė storu megztiniu ir nuėjo prie durų. Stengėsi kuo tyliau praskleisti bambukinę užuolaidą ant durų, tačiau ši barškėjo nuo menkiausio prisilietimo. Reikės ją nukabinti. Kol gyveno viena, užuolaida netrukdė, jos net nepastebėdavo. Dabar turės būti atsargesnė ir apdairesnė – namuose atsirado svetimas žmogus, tegul jis tik ir vaikas.

Ant pirštų galų ji įslinko į kambarį. Pro langą aštrų žvilgsnį metė mėnulis – taip ir liko jo prismeigta. Šviesa buvo stipri ir aiški, kaip paprastai ilgą rudenį, jau beveik žiemą, kada žemė šąla į kietą gruodą, tik ji buvo ją pamiršusi. Ji gerai matė savo keistą šmėkliškai baltą veidą priešais stūksančios indaujos stikle. Šalia indaujos stovėjo sofutė. Ji prisiartino tyliai ir atsitūpė, kupina nenusakomų jausmų: smalsumo ir krečiančios baimės, apsimestinio, apgaulingo rūpesčio ir švelnios neapykantos. Mėnulio šviesa lyg tyčia krito ne ten, kur reikėjo, trykšte tryško į gretimo kambario duris, o kertė prie indaujos tarytum patikima ir saugi užkarda skendėjo visiškoje tamsoje. Jai prireikė laiko, kol akys vėl apsiprato su tamsos aklumu ir ji pamatė vaiką. Jis miegojo kniūbsčias, šiek tiek pavirtęs ant dešiniojo šono ir surietęs per kelius liesas kojas, o baltutėliai plaukai švytėjo kaip sniegas, kaip žvaigždė. Kietai užmerkti vokai ir gilus kvėpavimas, smulkutės rankos, riešai ir šiek tiek pravertos lūpos, o labiausiai saldus miego dvelksmas, sklindantis nuo vaiko, skaudžiai prikėlė išblukusius prisiminimus. Uosdama tą miego kvapą pasijuto galinti iškrėsti keisčiausių dalykų. Rankos tiesėsi į jį pačios. Trumpą akimirką jai netgi pasirodė, kad galėtų jį mylėti. Išsigandusi atsitraukė, skubiai atsistojo ir vos nesuklupo: nuo ilgo tupėjimo nutirpo kojos. Tačiau vaiko miegas buvo gilus ir kietas: taip miega žmogus, kuris per kiekvieną savo dieną eina kaip per visą gyvenimą.

Apie pusę septynių ryto gavo Alinos žinutę. „Labai skauda šoną, negaliu paeiti“, – rašė ji. Persigandusi vos neišmetė telefono. Štai iš kur tas prabudimas vidury nakties, tartum kas virpančiomis rankomis glostytų veidą. Ir dabar ji žinojo, jautė, kad bus negerai, bus labai negerai.

– Kas? Kas tau, mažute? – sunkiai kvėpavo į ragelį, laukdama ir bijodama kiekvieno dukters žodžio.

– Nežinau, mama… Skauda, ir viskas, labai skauda… – jos įtempta kaip vilko klausa aiškiausiai girdėjo dukters slepiamą kančią ir ašaras.

– Auklėtojai pasakei? Ką sakė?

– Liepė neiti į pamokas. Atleido nuo visų užsiėmimų. Sakė gultis ir gulėti… Gal man praeis, mam…

– O gydytojas? Ką gydytojas?

– Koks gydytojas?

– Niekas nieko nekvietė?!

– Aš nežinau, mama… Gal čia tik šiaip sau… Gal tie pratimai, žingsnių variacijos… Kasdienė įtampa ir krūviai…

– Kur brolis? Arnoldas kur? – klausinėjo ji.

– Išėjo į pamokas. Per pietus, sakė, grįš. Aš dar parašysiu, mama, tu nebijok…

– Aš pati paskambinsiu, – griežtai pasakė ji.

Daugiau taip ir neužmigo. Skubiai apsirengusi ėjo į virtuvę nebegirdėdama bambukinės užuolaidos tarškėjimo, neslopindama žingsnių, visai pamiršusi, kad namuose kažkas miega. Leido vandenį, kilnojo puodelius, šaukštelius, cukrų ir degtukus, neprisimindama, ką su jais ketino daryti. Retkarčiais sustingdavo, stengdamasi atsikvošėti papurtydavo galvą, pasižiūrėdavo į daiktus rankose ir susivokusi galiausiai padėdavo juos į vietą. Dešimtis kartų išsiblaškiusi žvilgčiojo į sieninį kalendorių, kurio tebuvo likęs paskutiniojo mėnesio lapas, aptaškytas riebalų dėmėmis, šimtus kartų atsisuko į garsiai tiksintį laikrodį ant duoninės, tačiau siaubo ir negeros nuojautos išdraskytas protas nepajėgė sekti laiko.

Berniūkštis atėjo pasižiūrėti, ką ji veikia. Išsproginęs akis, susitaršiusiais plaukais spoksojo į ją ir į pamirštas svylančias skrudinamos duonos riekutes keptuvėje. Jis užsikosėjo nuo troškaus kvapo ir tada ji atsigręžė. Iš keptuvės rūko dūmai, pro juos įžiūrėjo tik dvi liesas plikas blauzdas tarpdury. Išryškėję kelių kaulai ir pilkšvai melsva oda priminė plonas paukščio kojas. Ji greitai atidarė langą, dūmai netrukus išsisklaidė. Vaikiūkštis tebestovėjo tarpduryje pusplikis, vilkėdamas tik apatiniais marškiniais.

– Ateik… Koks tavo vardas? – suraukusi kaktą paklausė ji, niekaip negalėdama atsiminti. – Koks vardas?

– Vladik.

Jo balsas taip pat buvo panašus į paukščio – čaižus, skardus cyptelėjimas, tarytum laukinio pelkių paukščio. Daugiau neištarė nė žodžio. Matyt, su juo mažai buvo kalbama, dėl to ir jam sunku suprasti ir rasti tinkamus žodžius. Ji įkrėtė jam į lėkštę košės, padėjo duonos, apteptos sviestu, užplikė arbatos.

– Sėsk.

Jis čiupo duoną ir rijo dideliais kąsniais. Suvalgęs pažiūrėjo į košę ir pakraipė galvą. Tada ėmė pirštais ir grūdo į burną. Košė dribo pro pirštus ant plikų vaiko kojų ir marškinių, jis rinko ją nuo savęs, vėl dėjosi į burną ir kramtė. Ji žiūrėjo į jį nesuprasdama, su kokiais žmonėmis jis gimė, augo, gyveno, nesąmoningai bandydama įsivaizduoti moterį, pagimdžiusią jį, ir tėvą, kuris turėjo jį pasitikti gimstant. Juk paprastai taip būna. Kitaip būti negali. Bet ne, jai įdavė jį kaip kačiuką, vieną, nusivalkiojusį ir nusibaigusį, niekam nereikalingą, svetimos kilmės ir tautybės, neturintį apskritai jokių žmogaus požymių. Kažkur tarp jo daiktų turėtų būti gimimo liudijimas, jai jį atidavė prieš išvažiuojant. Jame turėtų būti viskas parašyta. Reikės surasti. Ji prisiėmė jo globą, nes seniai galvojo apie vaiką, kurį galėtų globoti už pinigus. Ji sąžininga, tvarkinga, neturi jokių negerų įpročių, kaip gal kitiems pasitaiko. Ir augančiam vaikui būtų geriau, ir ji pati neliktų vieniša. Juk abu savo vaikus atidavė, paaukojo dideliam miestui ir menui, kraugeriškai atėmusiam iš jų vaikystę, o iš jos – motinystės laimę. Į namus juos išleidžia tik per atostogas, abu parvažiuoja sumenkę ir pabalę, jai rodos, didesnėmis nei paprastai akimis, ir kasdien miega beveik iki pietų. Tada ir ji miega kaip užmušta, o atsikėlusi neprisimena jokių sapnų. Tylutėliai atvėrusi duris prisiglaudžia prie sienos ir ilgai žiūri pro durų tarpą į jų lovas: dvi tamsios galvos, nusvirusios rankos, virpčiojančios Arnoldo lūpos (jis visada taip miega, tarytum šnabždėtų sau kokius žodžius). Jie abu talentingi, daug pasieks, o jai reikia pinigų.

Tačiau šis vaikas net kalbėti gerai nemoka. Jo akys neužkliūna už jokių daiktų, neįsigilina, nestabteli prie jų, nuslysta paviršiumi kaip tekančiu drumstu vandeniu, štai kas yra baisiausia. Žmonės jam taip pat neegzistuoja, ji jam buvusi nebuvusi, jis ir savęs gerai nesuvokia šiame pasaulyje. Būna, ir viskas, vaikšto, mato, girdi, užuodžia. Tik tiek. O ji dar galvojo, kad jis norės verkti.

Savo ryšuliuose jis neatsivežė nieko vertingo. Kelios poros suplyšusių ir nuskalbtų apatinių baltinių, išdėvėtos kelnės, keista kepurė, net nepanaši į jo, atrodo, įdėta tik šiaip sau, kad būtų ką įmesti. Medžiaginiai supjaustytais padais sportbačiai ir krūva senų neaiškios spalvos rankšluosčių – irgi nežinia kam. Ji žiūrėjo ir stebėjosi tais daiktais, tokiais nereikalingais, nereikalingesnių dar nebuvo mačiusi, net nebūtų patikėjusi, kad tokių gali būti. Pavartė juos, pačiupinėjo ir nutarė viską sudeginti. Vieno krepšio dugne ji užčiuopė popierių. Ištraukusi atvertė ir atidžiai apžiūrėjo. Ten buvo parašytas vaiko vardas ir neįskaitoma pavardė. Ilga ir sudėtinga, aiškiai ne lietuviška. Dar gimimo metai ir vieta. Su popieriumi ji nežinojo, ką daryti, jis jai buvo nereikalingas, keistai tvilkė pirštus lyg atgrasi svetimo žmogaus paslaptis, nenorėjo net laikyti jo rankose. Pasilenkusi įkišo į stalčių tarp dviejų storų knygų. Daugiau nieko negalėjo veikti. Sustingusi sėdėjo prie stalo, parėmusi rankomis galvą ir klausydamasi tylos, keistai nuo jos virpėdama. Slenkantis laikas brėžė sąmonėje ryškią raudoną trajektoriją, kaip gyvsidabris kylančiame termometro stulpelyje, su kiekviena akimirka darėsi vis sunkiau, ir galiausiai ji suprato, kad nebeištvers. Drėgnos jos pirštų dėmės bežiūrint džiūvo ir traukėsi nuo stiklinio telefono paviršiaus. Drebėdama surinko numerį. Signalai vienas po kito gaudė ausyse, ilgi ir sklidini liūdno ilgesio. Vienas, antras, trečias… penktas, septintas… Išsigandusi nusviedė telefoną ant stalo, jis dusliai barkštelėjo į kietą paviršių ir nukrito ant žemės.

– Mama, čia aš, – Arnoldo balsas aidėjo keistai, tartum iš kriauklės. Ji išmetė iš rankų stiklinę vandens, iš kurios pasilypėjusi ant kėdutės laistė gėles. Stiklinė barkštelėjo ant virtuvės grindų, tačiau stebuklingai nesudužo, o nusirito tarp dviejų vandens kibirų prie sienos.

– Kas? – paklausė ji ir nutilo laukdama atsakymo.

– Nieko, mama. Jai apendicitas. Sako, trūkęs. Išvežė operuoti.

– Ir tu sakai – nieko?! – visą kūną apėmė siaubingas silpnumas, neatplėšdama akių ji žiūrėjo į nuriedėjusią stiklinę ir suprato, kad tuoj pati, kaip ta stiklinė, nukris nuo aukštos kėdės.

– Nežinau, sakė, taip būna, kartais. O ką dabar?

– Turiu atvažiuoti.

– Aha, klausė, kur tėvai, na, motina… Pasakiau, kad tu toli…

– Nieko, aš rytoj būsiu. Taip ir pasakyk.

– Gerai, mama.

Dusdama iš siaubo ir iš keisto džiaugsmo, kad reikės važiuoti, ji nesąmoningai graibstė drabužius, puldinėjo rinkdama daiktus, trynė į šonus aptirpusias rankas ir niekaip neatgavo kvapo. Norėjo važiuoti tuojau pat, žinojo, kad neišlauks iki ryto, tikrai neužmigs, įsivaizdavo, kad jau važiuoja, girdėjo po kojomis burzgiantį autobuso motorą ir ritmingą traukinio bildesį. Matė Alinos, savo mergaitės, veidą, liesutį ir baltą, išvargintą griežtos dienotvarkės, disciplinos ir muštro ir galiausiai šitos operacijos. Jos akys užmerktos, lūpos blyškios, vos rausvos ir šerpetotos. Ji susvyravo, gal paslydo, spėjo kažko įsitverti, bet skubiai patraukė rankas pajutusi po jomis plonus raktikaulius ir geibius, kaip skurdūs neūžaugos medeliai, vaiko pečius.

– Sėsk, – paliepė ji. – Ir paklausyk. Gerai paklausyk.

Nustūmė jį prie sofutės ir privertė pažvelgti jai į akis. Žodžius tarė lėtai, su didelėm pauzėm, tarytum pati mokytųsi kalbėti iš naujo. Norėjo, kad ją suprastų. Tai buvo svarbu.

– Aš – išvažiuoju – o – tu – liksi – čia – ir – lauksi – manęs.

To neįmanoma pamiršti. Niekada. Jokie – nei šviesūs, nei drumzlinai apniukę – gyvenimo lapai niekada neužsivers. Tai kaip sūraus jūros vandens išgraužtas pėdsakas prirašytame popieriaus lape. Pirmame, antrame, trečiame. Gali versti puslapius vieną po kito, visur tas pats. Įsisūrėjęs pėdsakas lieka toje pačioje vietoje, kad ir kiek verstum. Jis niekur nedings, niekada.

Alina gimė vėlai pavasarį, kai Arnui buvo beveik dveji. Tą popietę jis mažais pirštukais rinko nuo kilimo pabirusias iš skardinės dėžutės sagas, daugybę sagų, o ji sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo į jo darbą, nes pati negalėjo pasilenkti. Aštrus skausmas dūrė staiga kaip peilis kažkur tiesiai tarp šlaunikaulių.

Ji taip ir nesuprato, kaip viskas atsitiko. Raudoni paukščiai, lekiantys dangumi, ji gulėjo ir žiūrėjo į juos, o jie lėkė ir lėkė, skrido virš galvos tirštais debesėliais. Raudoni raudoni paukščiai, ji galėjo prisiekti, kad jie tokie buvo. Jų apvalios krūtinės blykčiojo kaip krintantys obuoliai. Ji bijojo, kad neatsimuštų į stiklą, kažkodėl atrodė, kad taip neišvengiamai turi nutikti, tiesiog neįmanoma, kad jie visi štai taip lengvai ims ir pralėks jai pro akis, įstrižai kirsdami aštrų lango keturkampį, kuris sparčiai bluko ir niuko peleninėje prieblandoje. Prie lango ant žalsvais dažais nuteptos sienos tiksėjo laikrodis, o gal tiksėjimas sklido iš jos širdies ir iš mažos širdutės giliai jos pilve, tai buvo vienas tikslus ir darnus tiksėjimas, kaip balandžio burkavimas. Taip, laikrodis iš tiesų buvo sustojęs, žiūrėdama į jo rodykles ji skausmingai nusišypsojo, norėjo net nusijuokti, tik neįstengė, o paaiškinti, kodėl taip pasielgė, nebūtų galėjusi. Paukštis smigo staiga, tiesiai jai į išplėstus vyzdžius, ji sukliko iš skausmo nuo dūrio ir kietai sumerkė akis. Užsimerkusi galvojo, kad jis tikrai turėjo užsimušti, ji juk aiškiai girdėjo kraupų snapo barkštelėjimą į skaidrią plokštumą. Taip užgimė Alina.

Sniegas – lipni sukarpyta juosta už ligoninės lango, kimbanti prie odos, krintantys gipso gurvuolėliai, kurie susiranda vienas kitą ir nedalomai susilieja. Visai kaip mažučiai Alinos batukai, balti ir kieti, miniatiūriniu padu, apauti jau antrąją jos gyvenimo dieną. Ji glostė tuos gipso batukus ant dukters kojyčių ir nepatikliai klausėsi senyvo ortopedo, kalbančio jai apie dukrą, žiūrėjo į jo rodomas nuotraukas, tamsiai mėlynos rašalo spalvos, kuriose kaip žemės rutulio išklotinėje bolavo daugybė salų ir pusiasalių, ilgos, ištįsusios įlankos ir sąsiauriai. Jai aiškino, kad kažkas tame žemėlapyje yra negerai, ne viskas savo vietose, bet ji nesugebėjo įsižiūrėti tiek, kad suprastų. Paskui numovė Alinos batukus, parodė čiurnas ir blauzdikaulius. Ji išvydo dvi suriestas virpančias galūnes, panašias į užpakalines gulinčio ant nugaros katino letenėles. Paskui vėl užmovė gipso batukus ir perspėjo, kad gali būti motorikos sutrikimų, beje, šokėja mergaitė niekada netaps. Senyvo ortopedo antakiuose ji pastebėjo keletą gerokai per ilgų plaukelių, jie stirksojo atsikišę kaip ūsai, o vieno jo nykščio nagas buvo įskilęs pusiau, tą nykštį jis laikė ant rašiklio susilanksčiusiu galu, kuriuo rodė jai salas ir sąsiaurius nuotraukose.

Dabar, praėjus šitiek metų, ji rankose laikė Pelenės kurpaitę. Pačią tikriausią, nusagstytą blizgančiais žvyneliais ir gausiai nupurkštą sidabrine dulksna, lengvutėliai telpančią į jos šiurkštų delną. Kurpaitės nosis gražiai smailėjo, o kulnelis buvo padarytas iš tikro porceliano. Ja negalėjai atsidžiaugti kaip vaikas. Glostė kurpaitę pirštais, atsargiai lytėdama žvynelius ir akmenėlius, nekantriai laukdama tos valandos, kai Alina perkirps kaspiną, atidarys kartoninę dėželę ir pasidės kurpaitę ant švelnaus delno. Įsivaizduodama tą akimirką ji suvirpėjo. Paskui dukra pašoks ir ims suktis iš džiaugsmo, o jos gražios ir grakščios kojos, nuostabios kojos, judės mažais balerinos žingsneliais. Ji tikroji Pelenė, jos mergytė, įvyko tikras stebuklas. Ji įvyniojo kurpaitės dėžutę į traškų popierių ir paslėpė spintoje.

Dabar Alina miegojo gretimame kambaryje, miegojo jau dvylika valandų, gražiai atmetusi galvą ant smulkiomis gėlytėmis išmarginto pagalvės užvalkalo, ir kvėpavo taip lygiai, taip ramiai, kad ji klausėsi to kvėpavimo prisėdusi šalia beveik valandą, gardžiuodamasi visa savo išalkusia klausa, o paskui tyliai išėjo iš miegamojo neatitraukusi nė vienos užuolaidos.

Arnoldas išėjo pačiuožinėti ant ledo, o Vladikas virtuvėje skuto bulves. Jis garsiai šliurpčiojo nosimi, nes prieš porą dienų prisėmė pilnus batus sniego brisdamas iš mokyklos. Jis visuomet taip eina – kaip visureigis, net nedirsteli sau po kojomis – o grįžęs namo nenusimovė šlapių kojinių, iki vakaro šlepsėjo purvinomis po visus kambarius. Dabar jis traukė nosį taip garsiai, kad buvo girdėti net kambariuose. Ilgomis liesomis rankomis piktai gniaužė bulvę, nes nenorėjo dirbti. Retkarčiais pakeldavo nuo plastmasinio kibiro galvą ir ji sugaudavo jo žvilgsnį – baisų, kupiną laukinės neapykantos. Nejučia prisiminė, kaip kažkurią dieną užsimiršusi ištiesė ranką norėdama paglostyti jam galvą, o jis atšoko suvirpėdamas visu kūnu, kad tik jo nepaliestų. Net skaudžiai užsigavo petį į sieną. Tarp jų visada stovėjo kažkas neperžengiamo, stipresnio už juos pačius. Tarytum grotos, kurių niekaip nesulaužysi. Dabar ji vaikščiojo po visus kambarius ir šalimais jo rami, atkakliai atremdama jo įniršį. Pagaliau jis turės suprasti, iš ko susideda gyvenimas.

Reikia pripažinti, kad jam sunkiai sekėsi. Tikriausiai mieliau būtų gyvenęs gatvėje ir valkatavęs. Namų patirtis pernelyg vėlai atėjo į jo pasaulį, veikiau užgriuvo ant galvos ir prislėgė, užuot jaukiai šildžiusi šiurpstančius pečius. Jis taip ir neišmoko žmoniškai kalbėti. Savo emocijas dažniausiai reikšdavo neįprastais pavieniais garsais – šnypštimu, unkštimu, dar kuo nors. Kartais tie garsai nuskambėdavo taip neįprastai, kad ji krūptelėdavo ir atsisukdavo į jį. Kur kas geriau sekėsi bendrauti žvilgsniais. Jie išduodavo jo neramią, kupiną agresyvaus maišto ir emocinio nestabilumo prigimtį. Jis nebuvo pratęs, kad jį kas prižiūrėtų, kasdien mokytų, kaip reikia gyventi. Toks pasitiko ją ir tą vėlų vakarą, grįžusią iš Vilniaus po Alinos operacijos. Iš pradžių nusigando, pamaniusi, kad jis pabėgo, paliktas vienas, nes visuose namuose buvo aklinai tamsu ir nesigirdėjo nė menkiausio krebždesio. Durys neužrakintos. Virtuvėje iškart pamatė, kad rytą jos paliktos virtos bulvės suvalgytos, o ant stalo netyčia išbertas cukrus, daugiau nieko. Vaiką surado didžiajame kambaryje, sėdintį ant grindų ir žvelgiantį į tamsą. Net sukliko ir stvėrėsi už širdies pastebėjusi kertėje tarp sofos ir šaldytuvo jo žvilgančias akis. Vėliau vis spėliojo, kiek laiko jis taip laukė tamsoje, ar gali būti, kad visą dieną ir išsėdėjo toje kertėje nekrustelėdamas iš vietos, apsikabinęs liesus kelius ir įrėmęs į juos smakrą?

Arnoldas grįžo įraudęs ir visas snieguotas. Akys žiburiavo. Šaltas žiemos oras atgaivino jo visad išblyškusį veidą ir apšerkšnojo antakius. Jis partempė didžiulę sidabrinės eglės šaką, atšilusi ji namuose iš karto paskleidė jaudinantį magišką kvapą. Kai ją įtaisys didžiuliame vazone ant komodos, paslapčia nutaikiusi progą ji padės slepiamas dovanas: porcelianinę kurpaitę Alinai ir fotoalbumą Arnoldui. Vladikas gaus domino ir kauliukus, daugiau ji neišmanė, ką galėtų jam nupirkti. Tas vaikas niekuo nesidomi. Gal taip bus geriausia, galbūt jie net pažais trise, susidraugaus. Kol kas jie net nesikalbėjo, kai jos vaikai parvažiavo, Vladikas tik spoksojo į juos ir jo akyse buvo tiek baimės, kiek jai per visą savo gyvenimą nebuvo tekę matyti vaiko akyse. Iš karto pastebėjo: jo liesas kampuotas kūnelis nuo tos dienos instinktyviai įsitempė ir laukė, pasirengęs gintis, kiek tik leis jėgos, arba sprukti kuo toliau.

Mokykloje jai sakė, kad jis neturi jokių socialinių įgūdžių. Linkęs nuo visų atsitverti kaip grotomis. Be to, iš prigimties yra konfliktiška asmenybė. Jau spėjo keturis kartus susimušti klasėje. Protestuodamas prieš bausmę prispjaudė ant grindų. Negirdi, kas jam sakoma, apskritai nereaguoja į jokias pastabas. Psichologas ne kartą vedėsi į savo kabinetą ir ten su juo dirbo. Labai sunkus ir keistas vaikas. Jam beveik vienuolika metų, bet nemoka nei skaityti, nei rašyti. Tačiau puikiai karstosi po medžius, turbūt galėtų gyventi medyje. Laikui bėgant jis vis tiek apsipras ir bent kiek integruosis į bendraamžių grupę, svarbu, kad su juo būtų bendraujama ir jis nuolat jaustų globą. Ji pažadėjo kiek galėsianti dėl šito pasistengti.

Klyksmas. Iš pradžių ji nesuprato, kas atsitiko. Išgirdo bruzdėjimą gretimam kambary ir tą klyksmą, kraupų ir veriantį, – taip kliegia tarpdury prispaustas šuo arba leisgyvė katė. Agresyvus, žūtbūtinis, kaip noras išlikti gyvam garsas. Kažkas ten vyko.

Alina ašarojo, jos lūpos ir rankos virpėjo, ji iš visų jėgų stengėsi nepravirkti.

– Mama… pažiūrėk, ką jis padarė… norėjau paimti, bet man nedavė…

Ir tada ji pamatė. Ir apmirė. Kūnas bejėgiškai suglebo. Kartoninė dėželė buvo išplėšta, ant grindų gulėjo kaspinas. Pasišiaušęs po laimėtos nuožmios kovos Vladikas stovėjo kambario kampe ir nešvariose rankose laikė kurpaitę, laikė ją taip, kaip neseniai virtuvėje skutamą bulvę – grubiai ir nemokšiškai sukiojo nežinodamas, kas tai yra ir kam toks daiktas gali būti reikalingas. Kitoje rankoje spaudė nulaužtą kulnelį. Jai pasidarė silpna, atrodė, kad sapnuoja. Iš kur tas Vladikas atsirado? Juk ką tik buvo išbėgęs į lauką. Ji pati matė, kaip vaikėsi šunį. Kada jis spėjo įsmukti? Kaip aptiko kurpaitę? Pamatė dėžutes po eglės šaka ir pagautas smalsumo, gryno laukinio smalsumo, kokį savo kraujyje nešiojasi laukiniai miško žvėrys, panūdo iššniukštinėti, kas jose slypi. Instinktai, štai kas jį valdo. Nieko daugiau. Ji visa drebėjo iš įniršio. Tokio kaip gyva per visą gyvenimą nebuvo patyrusi.

Alina jau kūkčiojo susirietusi ant sofos. Ji neištarė nė žodžio, priėjo, paėmė sulaužytą kurpaitę ir iš visų jėgų skėlė Vladikui. Jis sucipo ir susirietė kaip šuo, nesitikėjo, kad ji smogs jam, kad bus tokia žiauri ir nenuspėjama, nes jau priprato būti jos prižiūrimas, maitinamas ir saugomas, kaip pripranta šuo, kasdien matydamas tą patį žmogų – savo šeimininką. Ji suprato, kodėl jam suduoda, bet kitaip negalėjo. Tame smūgyje slypėjo visa jos širdgėla, visa vienatvė ir ilgesys, visas skausmas. Ir ji žinojo, kad tai gali būti viskas.

Su kiekvienu įkvėpiu oras, atrodo, darėsi vis rūgštesnis ir karčiai aitrus, pasiekęs šnerves smelkėsi gilyn į nosiaryklę ir kutenančiomis letenėlėmis apčiupinėjo visas gleivinės kerteles, kurias tik galėjo paliesti ir sudirginti. Taip dvelkia per ilgai spintoje užsibuvę drabužiai ir nenaudojama patalynė. Seniena, štai kuo atsidavė.

Ji neramiai dairėsi, jautėsi pagauta lyg kiškis. Nejučia braukė pirštais ir lygino tamsiai mėlyno sijono klostes sau ant kelių. Išsitraukė jį iš spintos gilumos, kur kabojo užmiršti drabužiai, tyliai laukę jos metų metus. Laikas buvo suradęs jame saugų prieglobstį ir ramiai tebeglūdėjo klostėse, skleisdamas aitrų kvapą. Jokia galia nebūtų galėjusi jo sunaikinti. Šiurkštūs jos pirštai nesmagiai kibo už gruoblėto sijono audinio. Bateliai truputį spaudė, jie taip pat ilgai išstovėjo kartoninėje dėžėje nenešiojami. Gerai, kad įsidėjo ir kitus, paprastus žemakulnius, vėliau, koncertui pasibaigus, galės persiauti.

Sugriaudėjo pirmieji orkestro akordai, ji krūptelėjo ir įsižiūrėjo į aplink temstančias šviesas. Jos merkėsi ir blauso lėtai ir iškilmingai. Staiga pasivaideno, kad tai ryto prieblanda, ir ji netikėtai prisiminė visus ankstyvus rytus, kai jos vieniši žingsniai kirsdavo kiemo tylą, o blunkančios žvaigždės danguje žvelgdavo į ją iš nepasiekiamų aukštybių kaip jos vaikų akys. Pasidarė visai tamsu, muzika sugriaudėjo dar kartą, minkštos užuolaidos klostės stebuklingai lėtai atidengė stebuklą. Ją išpylė nemalonus karštas prakaitas. Širdis plakė taip garsiai, kad, rodės, gaudžia lyg varpas, ir ji išsigando, kad tuos stiprius akordus girdi visi aplinkui sėdintys. Ji pabandė susitelkti į tai, kas vyko scenoje.

Tai buvo pats tikriausias stebuklas. Tiesiog jai prieš akis. Mistiškas, pasakiškas reginys iš svajonių ir sapnų, juo ne visai galėjai patikėti. Ji vis klausinėjo savo apakintos atminties, ar jai kada teko patirti ką nors panašaus. Stebuklo išsipildymą. Atmintis suglumusi tylėjo. Ten, didžiulėje scenoje, šoko Arnoldas. Ne šoko, o skraidė ir plasnojo po visą sceną kaip nežemiškas pavidalas. Tai nebebuvo jos vaikas, jos sūnus. Nejaugi jį pagimdė, augino ir rūpinosi, taupė pinigus ir siuntė jam lauknešėlius su konservuotais grybais ir uogienėmis? Tas baltas drugelis, trapi plazdanti siela, tobula ir kupina įkvėpimo, – ji negalėjo patikėti, kad turi su ja ką nors bendra, kad juos sieja kraujo gyvybės siūlas. Bet iš tikrųjų jame plakė jos širdis, plazdėjo jos gyvybė, ir visi žiūrėjo į jos skrydį, tūkstančiai akių gėrėjosi tuo stebuklu.

Ašaros plaukė skruostais kaip tylios džiaugsmo upės, jų niekas nematė, niekas negirdėjo. Ji net nustebo, pajutusi, kaip nuo oro virpesių džiūsta šlapi skruostai. Stengdamasi per daug nesisukioti, smalsiai dairėsi aplinkui. Daugybė rimtų veidų ir degančių akių. Visi žiūrėjo į jos vaiką, jos berniuką. Jis tebešoko – lengvai ir grakščiai kaip miniatiūrinė porceliano figūrėlė. Kažin ar kam nors iš čia sėdinčiųjų bus tekę matyti panašų reginį. Staiga ji skausmingai panoro tuo įsitikinti, jautė, kad nebeištvers.

– Paklausykite… – palinko į dešinėje sėdinčią moterį raudonai dažytomis lūpomis ir skoninga aukšta nėrinių apykaklaite. – Tas berniukas, matote… Tamsiais plaukais, kur vaidina Karlą… Juk jis puikiai šoka, tiesa? O gal tik man taip atrodo?

Moteris atidžiai pasižiūrėjo į ją. Tada nukreipė žvilgsnį į sceną.

– Jis dar labai jaunas.

– Ar jums patinka, kaip jis šoka?

– Taip, jo judesiai gana profesionalūs… Atrodo, jis gabus. Greičiausiai jo laukia graži ateitis.

To jai visiškai užteko. Ji laiminga šypsojosi pati sau: graži ateitis. Tai viskas, ko ji nori. Apie ką svajoja. Reikėjo tai suvokti ir tuo pasimėgauti. Jausdama, kaip sūri drėgmė vėl užtvindo akis, ji užsimerkė ir taip išsėdėjo iki pat pabaigos.

Ji atsimerkė ir suprato, kad buvo užsnūdusi. Miegas pagaliau įveikė ir ji pasidavė jo saldžiai pagundai. Laikrodis tyliai tiksėjo, jo garsas buvo jaukus kaip katės murkimas, o daiktų šešėliai glūdėjo paskendę tamsoje, saugomi aklai ir patikimai. Kažin, kiek taip išsėdėjo neatsigulusi ir kiek galėtų būti valandų, tačiau staiga suprato, kad laikas jos gyvenime niekada neturėjo ypatingos reikšmės. Kiek jo turėjo, to laiko, taip pat nežinojo. Jis praeidavo pro jos namus tyliais metų žingsniais, kiekvienąkart įkopdamas į aukštų medžių viršūnes ir išnykdamas praplaukiančiuose virš galvos debesyse, niekada jo nejuto ir negirdėjo. Sakoma, kad laikas yra metai. Kiek jų buvo, praėjo?

Vladikas šiemet baigia mokyklą. Arnoldas išvykęs, jo gastrolės po Europą vis tęsiasi, laukia daugybė spektaklių. Primario – sapnas virto tikrove. Jis stiprus, gražus ir aistringas, tikras scenos deimantas. Nematė jo beveik metus. O jos mergaitė, Alina, tebegyvena sostinėje. Taip ir liko brolio šešėlyje – trapi, jautri ir neapsisprendžianti. Norėčiau mesti baletą, sako ji, tai ne man, mama, tik tu nesijaudink. Noriu gyventi kaip paprastas žmogus, aš nelinkusi visko aukoti. Noriu šeimos, vaikų. Noriu pajusti gyvenimą. Vienas italas jai kasdien rašo laiškus ir kviečia atvykti. Pajusti nuostabų saulėto gyvenimo skonį ir mėgautis juo amžinai. Jiedu susipažino Vilniuje, tiesiog gatvėje. Abu prasilenkė ir staiga sustojo lyg įkirsti. Viskas buvo lemtinga. Jo vardas Žuanas. Jis turi nuosavą kavinukę akmenimis grįstoje senamiesčio gatvelėje ir kiekvieną rytą kepa karštas bandeles ir čiabatą. Ko gero, viską mesiu, sako Alina.

Po namus klaidžiojo tamsa ir mintys. Ir laikrodžio žingsneliai kaip minkštos katės pėdutės. Kieme net spengė nuo tylos. Vladikas grįžta dviračiu, tada sėdėdama tyloje ji girdi, kaip į minkštą kiemo žvyrą sugrikši ratai. Kol jis atsirakina garažo duris ir įveda dviratį, ji neskubėdama spėja atsigulti į lovą, o jam įžengus nė nepagalvotum, kad nemiegojo ir jo laukė. Ir taip kiekvieną savaitgalį. Vladikas rengia diskotekas mokykloje, be jo ten kaip be rankų. Tiesa, jis taip ir neišmoko gerai skaityti, ir rašyti jam nesisekė, visada padarydavo apie dvidešimt klaidų, taip ir užaugo beraštis. Tačiau mechanikos būrelio vadovas atkreipė dėmesį į jo nagingas rankas ir iš karto pasakė: šitas vaikinas turi pirštus, skirtus atsuktuvui. Nuo to laiko viskas pasikeitė. Vladikas valandų valandas iškiūtodavo prie stalo koridoriaus kampe kažką knibčiuodamas tais savo ilgais kaulėtais pirštais. Neištardamas nė žodžio visa galva pasinerdavo į darbą, kuris jį tiesiog užburdavo. Ji tik pakviesdavo jį valgyti. Išgirdęs iš kokio trečio karto nenoriai atsistodavo nuo kėdės. Atėjęs į virtuvę tankiai mirksėdavo dairydamasis aplinkui – akyse jam mirgėdavo nuo visų tų detalių ir varžtelių, mygtukų ir kniedžių, į kuriuos spoksodavo prisikišęs iki išnaktų. Kažką lituodavo. Aitrus svilėsių kvapas pasklisdavo iki jos ir po visus kambarius, ir uosdama jį žinojo, kad šitas vaikas gyvenime neprapuls.

Jiedu taip ir gyveno tylėdami. Mažakalbis, nenoriai bendraujantis su žmonėmis Vladikas toks ir liko – neprakalbinamas. Tačiau jis nebebuvo ir tas maištingas vaikas, neklaužada berniūkštis, laukinis padaras, nesiklausantis, kas jam sakoma, ir išvedantis ją iš kantrybės. Po to vienintelio karto, kai užvaldyta baisaus įsiūčio jam sudavė per veidą, jis vengė jai pažiūrėti į akis. Kelias naktis nakvojo koridoriuje susirietęs kampe kaip šuo, ir nėjo į kambarį. Ji leido jam elgtis kaip nori. Davė laiko pamąstyti ir suprasti. Alina nenusiramino, kol suradęs „Moment“ klijų Arnoldas prilipdė nuskeltą porcelianinį kurpaitės kulnelį. Sutvarkė taip, kad nesimatė nė įbrėžimo. Tačiau tą vakarą visi buvo tylūs, niekas nesidžiaugė, vakarieniavo vos nurydami kąsnius, o Vladikas taip ir neįkėlė kojos kambarin.

O gal jis viską seniai pamiršo? Gal jis iš tų, kurie nieko neima į galvą? Praėjo daug laiko, jis užaugo, subrendo, iš vaiko tapo bernioku. Matydama jį palinkusį prie stalinės lempos, visiškai užsimiršusį, įsistebeilijusį į smulkias detales, atidžiai įsižiūrėdavo į jo veidą. Ar jame liko koks nors skriaudos pėdsakas? Suraukti antakiai ir žema kakta, baltut baltutėliai plaukai kaip žirgo karčiai – jis mažai tepasikeitė. Tiktai tapo ramesnis, surado mėgstamą užsiėmimą ir jiems pavykdavo susitarti. Vladikas kasmet sukasdavo daržą, sukapodavo parsivežtas malkas, atnešdavo vandens, o praėjusią vasarą perdažė kambarių sienas ir pakeitė senas durų staktas.

Jis dirbo visus darbus, visur jai padėdavo. Tačiau ji matė, kaip engia aplink slampinėjančias kates, kaip be gailesčio griebia akmenį ir nusišiepdamas sviedžia taikydamas tiesiai į galvą. Taip pat žinojo, kad tai jis, Vladikas, nuskandino iš tankių gudobelių iškrapštytą šarkos lizdą su pradėjusiais ristis šarkiukais. Stebėjo, kaip abejingai tiksliai jis perveria žemyn galva pakabintos nutrijos gerklę aštriu geležiniu virbu ir pasilenkęs lapų gniūžte ramiai nusivalo sau nuo batų kraują. Ji viską matė, daug žinojo apie jį, metų metus gyveno su juo po vienu stogu, tačiau taip ir nebūtų galėjusi pasakyti, koks jis žmogus.

Tylus traškėjimas lauke užgavo jos jautrią klausą. Dviračio ratai knežo į kiemo žvyrą.

Ji pakilo ir nuėjusi atsigulė.

– Mama, čia aš. Kaip tu gyveni?

Ji skubiai nusišluostė rankas, užsuko dujas, paliko jau apkepusį plokštainį keptuvėje ir pasitraukė į kambarį.

– Viskas gerai. O kaip tu, vaikeli?

– Šiaip sau. Klausyk…

Ji gerai pažinojo savo mergaitę. Alina skubėjo ir jaudinosi. Taip visada būna, kai nori ką nors pasakyti, bet nepavyksta būti atvira iki galo.

– Mama…

Ji krūptelėjo. Ar gali būti, kad niekas taip ir nepasikeitė? Jos balsas, Alinos balsas, kitame ryšio gale, gaudomas ir grobstomas šalto oro, – visiškai toks pat, kaip prieš daugybę metų. Kaip tą dieną, kai skambino kęsdama apendicito skausmą, iš baimės ir susijaudinimo rinkdama žodžius. Dabar vėl ją girdėjo. Savo mergytę. Prisiminimai glaustėsi kažkur čia pat – švelnūs, jautriai dirginantys. Ir buvo kažko baisu.

– Ar kas atsitiko?

– Ne, mama. Aš tik… na, kaip tau pasakyti… skrendu į Romą. Jau turiu bilietą šeštadieniui, rytinis reisas.

Jos abi patylėjo.

– Mama, aš juk ne visam gyvenimui.

– Tikrai?

Tas „tikrai“ jai išsprūdo netyčia. Greičiausiai ji norėjo paklausti ko nors kito.

– Kada tave pamatysiu? Kada grįši?

– Nežinau… Gal rudenį…

– Rudenį?

– Aš tau paskambinsiu, mama. Tikrai. Kai nuvyksiu, paskambinsiu.

– Bet…

– Jei kas nors, juk yra Vladikas. Pati sakei, kad jis geras pagalbininkas. Juk susitvarkysit.

Ji daugiau negalėjo ištarti nė žodžio. Iš baimės ką nors pasakyti net prispaudė prie lūpų delną. Girdėjo, kaip kieme Vladikas kapoja malkas. Kaip garsiai poška į kaladę kirvis ir kraupiai atsimušdamos į žemę tarsi į širdį krinta suskaldytos pliauskos.

– Iki, mama. Paskambinsiu.

Tai buvo visiškai nežinomas pasaulis.

Drėgmė ir vėsa krito ant veido kaip šlapia šalta drobė. Lipnia migla persigėrė plaukai. Išlakios eglės, aukštos, neįprastai išsikraipiusiais kamienais pušys ir seni, atsilupusia žieve maumedžiai nardino savo vainikus į virš galvos kybantį storą rūko debesį. Rūkas stūksojo kaip siena, kaip uola, pro jį nesimatė nieko, todėl atrodė, kad tie medžiai visai neturi viršūnių ir aplink driekiasi nuogos jų begalvių kamienų eilės – ilga kraupi alėja. Ji kilo aukštyn į kalną, tada leidosi žemyn į skardį, į lomą, iš kurios buvo matyti dar vienas kalnų masyvas, ilga ir nelygi uolų juosta su tokiais pat begalviais medžiais rūke. Po kojomis traškėjo spygliai. Niurnėjo nematomos viršūnės. Švilpčiojo vėjas. Šniokštė vanduo. Tai buvo nepaliestas pasaulis, gąsdinantis savo tikrumu ir tyrumu. Buvo baisu aptikti ką nors, ko nesitiki, nelauki ir negali numanyti. Kažkas galėjo išnirti staiga, prieš akis.

Tarp šakų šmėkštelėjo šešėlis.

Suvirpėjo oras.

Tylą perpjovė garsas – ilgas čaižus kliegesys.

Paukščio? Žvėries? Žmogaus?

Garsas pasklido po visą vietovę, bet greitai išblėso, susigėrė, dingo.

Tyla. Vienuma.

Buvo gražu ir baisu. Tas jausmas vis stiprėjo ir augo, vos buvo galima jį suturėti.

Drebėdama ji atsisėdo ant žemės. Nugara atsišliejo į medį. Užvertusi galvą aukštyn išvydo tik lygų juodą kamieną, kylantį kaip kryžiaus vertikalė jai virš galvos ir įsmingantį giliai į miglos debesį. Pasijuto tarsi prikalta prie to kryžiaus – maža, pavargusi, keistai išsigandusi. Basos jos pėdos buvo subadytos spyglių ir šiurkščios žolės, tik atsisėdusi pastebėjo įbrėžimus ir žaizdeles, iš kai kurių sunkėsi ir krešėjo kraujas. Apsilaižė lipnias lūpas – jos buvo saldžios nuo krintančios miglos, rūko. Saldumas pažadino naują staigų suvokimą: ji kažko ieško. Šis kraštas, nepažįstamas ir didingas, alsuojantis atšiauria gamta, turėjo kažką, ką jai žūtbūtinai reikia rasti. Atsistojo nuo žemės ir neramiai apsidairė. Godžiai uodė orą. Budrus instinktas atgijo – toks pat, kaip išsigandusios stirnos ar kiškės, ieškančios savo jauniklio. Ji buvo motina. Kur dingo jos vaikas?

Pabėgėjo kelis žingsnius gilyn į mišką. Siaubas augo. Ji desperatiškai blaškėsi tarp vešlių uogienojų ieškodama savo vaiko pėdsakų. Buvo viena. Po kiek laiko grįžo į tą pačią vietą. Nužvelgė aukštą uolų masyvą ir sušuko. Uolos suvirpėjo ir susigūžė, tačiau jos balsas – ilgas čaižus kliegesys – kaip ir pirmąjį kartą suskydo, suiro didžiulėje erdvėje. Ji ėmė atsargiai leistis į lomą. Skardis buvo aukštas ir status, pažvelgus žemyn sukosi galva. Įsitverdama šakų, krūmokšnių ir akmenų ji slinko žingsnis po žingsnio. Migla retėjo ir sklaidėsi, čia buvo daug jaukiau, šviesiau ir nebe taip šalta. Aplink didžiuliai išsikeroję kedrai, ištisas kedrynas! Lūpos vėl buvo saldžios. Pajudino ranką norėdama paliesti jas pirštais ir netikėtai pajuto, kad delne laiko mažą rankelę. Berniukas stovėjo šalia, ji laikė jo ranką. Tai buvo jos sūnus. Jis niekur nedingo, neprapuolė. Tebeturėjo jį. Kokia laimė.

Jausdama svaiginantį palengvėjimą ji atsisėdo ant žolės, ištiesė kojas, o Arnoldas įsitaisė jai ant kelių ir prisiglaudė. Vaiko kūnelio šiluma svaigino ir migdė. Ji glostė mažus pečius ir rankas alpėdama nuo odos švelnumo, glostė veidą, panoro paglostyti ir plaukus, bet nustebo išvydusi, kad jos vaiko plaukai ne juodi, o labai šviesūs, ne, balti, baltut baltutėliai kaip žirgo karčiai…

Skausmas viduriuose jai kirto iš pasalų kaip virstantis medis. Tai nutiko po pietų, o vėliau gulėdama lovoje ji prisiminė sapną, kurį sapnavo naktį, o ryte jau buvo pamiršusi. Skausmas atgaivino pamirštus vaizdinius. Tik ji nepajėgė apie juos galvoti. Vladikas parėjo iš lauko ir spoksojo į ją išplėstomis akimis.

– Paduok man vandens, – paprašė ji ir jis klusniai nuėjo į virtuvę.

Kol ji gėrė, jis stovėjo šalia ir žiūrėjo. Vos suspėjo atšokti į šalį, kai ji viską išvėmė ant grindų prie jo kojų.

– Dieve…

Ji raitėsi ir dejavo. Akimirką pagalvojo apie savo vaikus, Aliną ir Arnoldą, pagalvojo, kad gali mirti. Balti Vladiko plaukai šmėžavo jai prieš akis ir ji užsimerkė riesdamasi ant šono. Aptemo akys, ji atsimerkdavo ir beviltiškai stengdavosi ką nors įžiūrėti, bet jas laikė užspaudusi tamsa. Ausyse šniokštė, kaip šniokščia didžiulių medžių viršūnės.

– Paduok telefoną… Tik greitai.

Vladikas atrodė išsigandęs. Jis aiškiai blaškėsi. Galiausiai surado telefoną virtuvėje ant duoninės ir atnešė. Pagulėjus ant šono skausmas kiek apmalšo, ir ji suprato: inkstai. Prisiskambinus į medicinos centrą mieste jai pasakė, kad lyg tyčia ne laiku: sprogo greitosios padanga ir teks palaukti iki rytojaus. Ryte kas nors būtinai pasirodys, o iki to ramiai gulėti, daug gerti ir vaikščioti į tualetą. Vartoti nuskausminamuosius.

Ji atsiduso ir užsimerkė. Truputį užsnūdo. Vladikas tyliai krapštėsi namuose, net snausdama girdėjo jo prislopintus žingsnius. Prasimerkusi pamatė dubenį su vandeniu. Vladikas atsitūpęs mirkė ir gręžė skudurą. Paskui plovė privemtas grindis, vėl mirkė ir gręžė. Baigęs tvarkytis viską išnešė.

– Pakelk mane, ar galėtum… Truputį ant šono…

Jis priėjo. Suėmęs už pečių jaunomis ir stipriomis rankomis kilstelėjo aukštyn ir atsargiai nuleido ant pagalvių. Ji sugavo jo žvilgsnį, ir jis žiūrėjo į ją. Berniokas, kurį išaugino ir kurio nepažinojo, tolimojo Sibiro svečias. Jau taip išaugęs. Tik dabar pastebėjo, koks siauras ir kampuotas jo veidas, šviesūs, kaip ir plaukai, antakiai, siauros, nukramtytos lūpos ir šeriuoti skruostai. Pamėgino įsiklausyti, ką jis galvoja.

– Ačiū.

Juos suartinusi akimirka buvo keista ir sukrečianti. Tikra ir tyra, pervėrusi aštriai kaip žaibo kirtis, iki šviesos nuskaidrino ilgus gyvenimo metus. Padriki vaizdai praskriejo atmintyje pašėlusius greičiu: sukleręs autobusas, sulysęs ir sulaukėjęs berniūkštis, liežuviu laižantis stiklą, suskilusi Pelenės kurpaitė, aitrus lituoklio kvapas, dubuo su vandeniu ir skuduru… Kažin kodėl labai norėjosi verkti. Kartais viską atiduotum už tai, kad tik galėtum pravirkti. Jei tarp jų ir stovėjo kažkas, jeigu ir buvo kokios grotos, niekas per tą akimirką nepasikeitė. Ir buvo aišku, kad vargu ar ateityje pasikeis. Tikriausiai jie ir netaps artimi. Tačiau po ilgo atsiribojimo ir vienatvės, tegu ir pro grotas, jie pagaliau žvelgė vienas kitam į akis, suprato ir jautė vienas kitą. Tai buvo svarbiausia.

Vakare ji dar išgėrė vaistų, tada arbatos. Vladikas išsikepė kiaušinienės. Pavalgęs atsisėdo prie savo aparatūros ir prasikrapštė iki nakties. Jai buvo gera girdėti jo žingsnius ir šnaresį. Ilgiems šešėliams tįstant ant sienų ji paprašė visiškai atitraukti užuolaidas. Naktis turėjo būti giedra ir žvaigždėta. Žvaigždės – tolimos jos vaikų akys – ji žiūrės į jas iki ryto.

Jūratė Sprindytė. Vienišumo ertmės

2025 m. Nr. 12 / Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 191 p. Knygos dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.

Dalia Staponkutė: Nieko nėra, tik ugnis

2024 m. Nr. 10 / Rašytoją Dalią Staponkutę kalbina Daina Opolskaitė / Rašytoja, vertėja, kultūrologė Dalia Staponkutė man, kaip tikriausiai ir neretam, visada buvo įprastas lietuvių rašytojui ribas peržengusi asmenybė.

Daina Opolskaitė. Duobkasys

2024 m. Nr. 2 / Kaip praėjo pirmoji savaitė, Leikus neprisiminė. Antrąją savaitę jis praleido tvarkydamas visokiausius dokumentus, beveik kasdien skambindamas dukroms ir notarui.

Daina Opolskaitė. Provincijos ruduo ir žodžių rūpesčiai

2022 m. Nr. 10 / Šiandien greičiausiai neparašysiu nė žodžio. Nes kai skaitau žodžius, jų parašyti negaliu. Nė vieno. Užtat perskaitysiu daugybę – keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių. Jie aptūps mano mintis kaip vabzdžiai – tyliai ir švelniai…

Daina Opolskaitė. Riteriai

2021 m. Nr. 11 / Jam skirto trys šimtai penktojo kambario duris Nerijus pravėrė jau gerai žinodamas, kad gyvenimas nieko neduoda lengvai, už dyką – tuo labiau. Tą jau buvo spėjęs išmokti, tad neturėjo jokių ypatingų lūkesčių…

Ramutė Skučaitė: „Poezijos taku ėjau palengva ir tylomis“

2021 m. Nr. 10 / Poetę ir vertėją Ramutę Skučaitę kalbina Daina Opolskaitė / Spalio 27 d. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei, mylimai vaikų ir suaugusiųjų poetei, vertėjai, daugybės operų ir operečių libretų autorei Ramutei Skučaitei…

Daina Opolskaitė. Miške

2020 m. Nr. 5–6 / Ir staiga pasukęs kairėn vos nesuriko iš netikėtumo. Žmona sėdėjo čia pat, vos už penkių žingsnių, atsukusi jam nugarą, gobiama dviejų žemaūgių eglaičių. Greta jos kojų stovėjo apytuštė pintinė, regis, nedaug tepririnko.

Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Daina Opolskaitė: Ištikima kūrybos procesui

2019 m. Nr. 7 / Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Daina Opolskaitė. Dūdelės magija

2018 m. Nr. 8–9 / Laureatės kalba priimant Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją / Ten, kur balti ir saulėti akmenys grimzta pakelės pievų žalume ir tykiai vidurnakčiais šneka Šeimena…

Daina Opolskaitė. Karūnos

2016 m. Nr. 2 / Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 5–6

Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų, pataisyti tik korektūros riktai. Už galimybę publikuoti dėkojame kūrėjos autorinių teisių paveldėtojui Dariui Vilimui.

Pirmas skyrius. Petrelis

Traukinys nėrė į tunelį, ir žmonės, atsidūrę visiškoje tamsoje, tvirčiau spaudė savo pinigines. Tačiau ir šis paskutinis kelionės išbandymas baigėsi. Netrukus vėl visiems nušvito dienos šviesa. Traukinys jau lėtino greitį. Stotis. Žmonės be jokios tvarkos grūdosi prie išėjimo – rėkė vaikai, tulžingi seniai daužė į kojas kietais kaustytais lagaminais, moterys tempė už save didesnius ryšulius. Visi tie pirmųjų pokario metų keleiviai, atrodo, turėjo tik vieną tikslą – pirmieji išlipti, pirmieji patekti į požeminį perėjimą, pirmieji išbėgti į aikštę, kad pasigautų vežimėlį – karutį savo daiktams, kurį tempia įsikinkęs žmogus. Petrelis buvo be nešulių – turėjo tik subliuškusį portfelį. Daug kas dairėsi į jį, tikėdamiesi pagalbos, bet Petrelis tik užsitraukė ant akių kepurę ir slinko su visa gyva žmonių mase pradžioje peronu, paskui tuneliu, kur dvokė išmatomis, o puikūs balti sienų kokliai buvo negailestingai išdaužyti. Stoties aikštę supo griuvėsiai, iki krūtinės prižėlę kiečių, dilgėlių, kur ne kur švietė saulėgrąžos, kaip mergaičių galvutės. Dykvietėje ganėsi karvės, kurias budriai saugojo apdriskę berniūkščiai – piemenys. Prie medinių barakų džiūvo skalbiniai, ant akmenų arba slenksčių sėdėjo senės, abejingai stebinčios, kaip sklaidosi ir tirpsta atvykėlių minia – vieni spraudėsi į po miestą kursuojančius dengtus sunkvežimius, kiti dingo siaurose gatvelėse, treti krovėsi daiktus į nusisamdytus karučius.

Petrelis nuėjo plačiąja gatve centro link. Matė daug kariškių ir milicininkų, kurie perleisdavo jį skvarbiu žvilgsniu, tačiau Petrelis su savo portfeliu buvo panašus į studentą. Jis ir buvo studentas, tačiau jo mokslai buvo nutrūkę paskutiniaisiais prieškario metais. Artėdamas prie miesto centro, Petrelis užsuko į kapines. Čia pat buvo mokykla. Jis matė, kaip kapinių alėjomis vaikštinėja merginos, vilkinčios mokyklinėmis uniformomis, jos kartojo pamokas, ir jų balsai susiliejo su pašėlusiu paukščių čiulbesiu iškerojusiuose krūmuose. Petrelis apsižvalgė ir tik įsitikinęs, kad jo niekas neseka, pasuko prie kapo, kur didžiulio diemedžio siauri lapeliai, apgobę antkapį, atrodė kaip žalias šydas. Tik trumpą akimirką Petrelis stabtelėjo prie to kapo, ir tuoj nuėjo tolyn, beveik išvarytas iš proto to nepakeliamai džiugaus paukščių čiulbesio. Jis vėl atsidūrė gatvėje. Sužalotas bombų, apleistas miestas, atrodė, niekada nebeprisikels. Žmonės pilkais, susirūpinusiais veidais stoviniavo prie tuščių parduotuvių, laukdami, kada atveš duonos. Iš anksto rikiavosi eilės, vaikai drausmingai stovėjo prie motinų, įsikibę į skvernus, laukdami savo dalies.

Petrelis pro Soborą išėjo į gražiausią miesto gatvę. Ji buvo gerokai barbarų suniokota. Petreliui svaigo galva, tarsi įsisupus sūpuoklėmis. Jis pajuto, kad reikia pavalgyti, ir įėjo į kažkokią užkandinę. Petrelis atsisėdo prie kampinio staliuko. Kariškiai, sėdintys prie gretimo stalo, atsisuko ir priešiškais šaltais žvilgsniais ėmė jį stebėti. Petrelis užsisakė sriubos. Kiekvieną jo pasemtą šaukštą, nešamą prie burnos, lydėjo tos priešiškos okupantų akys. Pagalvojęs, kad jis neturėtų išsiskirti iš kitų, Petrelis užsisakė taurelę degtinės. Išgėręs pasijuto laisviau, užkaitusiu veidu dairėsi po nejaukią, nešvarią patalpą, kur oras net mėlynavo nuo tabako dūmų. Keli civiliai asmenys buvo atėję su moterimis, jie, kaip ir Petrelis, vilkėjo nutriušusiais dar prieškario laikų drabužiais: kas angliškos medžiagos, kandžių sukapotą kostiumą, kas sportinę striukę, o moterų batai buvo pačių pasisiūti iš ceratos, su virveliniais padais, – tai buvo išmokę per karą iš taupiųjų vokiečių.

Visur aplink girdėjosi rusiška šneka, ir aplinkiniai, dar prie to neįpratę, sunkiai tramdė susierzinimą.

– Vokiškai kalbėti moki? – staiga Petrelis išgirdo klausimą. Krūptelėjęs pakėlė akis ir pamatė prie stalelio stovintį aukštą, pilkaakį rusų leitenantą.

– Moku, – drąsiai atsakė Petrelis. – Gimnazijoje mums dėstė tikra vokietė.

– Ir aš moku vokiškai, – pasakė karininkas. – Baigiau mokyklą Maskvoj, ir man dėstė tikras vokietis… Galima prisėsti? – su tikru slavišku nuoširdumu paklausė.

Petrelis pakėlė nuo laisvos kėdės savo portfelį, ir kariškis dribtelėjo į tą vietą.

– Sergo! – geraširdiškai šaukė jį draugai grįžti pas juos.

Tačiau tas tik papurtė galvą.

– Tie seniai… tie alkoholikai… – juokdamasis pasakė Petreliui. – Kaip tavo vardas, studente?

– Petras, – nejaukiai jausdamasis, atsakė Petrelis.

– O tėvavardis?.. Tu, žinoma, esi studentas, aš išsyk perprantu žmogų. O kur tu gyveni? Su tėvais gyveni?

– Ne, – atsakė Petrelis. – Aš gyvenu su teta. Mano abu tėvai yra mirę. Šiandien kaip tik buvau užėjęs į kapines.

– Sergo! Na, kiek galima! – plyšojo nuo gretimo stalo.

Karininkas pakilojo, tarsi sverdamas, Petrelio portfelį.

– Knygos?.. O! Kaip aš pasiilgau knygų… Noriu sėdėti skaitykloje ir vartyti storiausius laikraščių komplektus… Matai, aš noriu rašyti rimtus straipsnius… Noriu spausdintis, ir kad visi atpažintų, kas tų straipsnių autorius…

– O aš studijuoju mediciną, – pasisakė Petrelis.

– Tai puiku! Mums reikės gydytojų… Daug daug gydytojų…

– Sergo! Po velnių, eini ar ne? – šaukė draugą girta kompanija.

Jaunasis leitenantas apgailestaudamas pakilo.

– Na, Petrai, mes dar susitiksim?

– Taip, taip, – užtikrino Petrelis.

Jis pasistengė kuo greičiau atsiskaityti ir išeiti. Karininkai kivirčijosi. Vienas, išsitraukęs pistoletą, grasino pataikysiąs į musę, ropojančią ant lempos. Kiti užlaužė jam rankas ir atėmė ginklą. Kai Petrelis atsidūrė gatvėje, jį ėmė krėsti drebulys. Jau vakarėjo. Jis ėjo sutaršytais plaukais, vis prisimindamas keistą, kenčiantį ruso leitenanto veidą. Petrelis tiesiog skuodė gatvėmis, nieko aplink nematydamas. Greit atsidūrė Žaliakalnyje, ir čia sulėtino žingsnius. Per platų griovį buvo permesta lenta. Tačiau griovyje vandens beveik nebuvo – tik žolėse matėsi tarsi pribyrėję smulkių žydrų gėlyčių. Jau buvo nusileidusi saulė, žemė tarsi snaudė, danguje buvo tarsi pripaišyta žvaigždžių. Petrelis stabtelėjo, – čia pat, per tvorą buvo persisvėrę vaismedžių šakos, skleidžiančios sprogstančių pumpurų kvapą. Miestas buvo tarsi atsitraukęs, susigūžęs tolimoje prieblandoje. Petrelis staiga pajuto, kokiu gerumu dvelkia šie priemiesčio mediniai namiūkščiai, žiūrintys į jį tarsi primerktom akim. Jis susirado tarp dviejų didesnių namų įsispraudusį mažą namelį, kurio rasotas stogas žibėjo mėnulio šviesoje, ir pastūmė vartelius.

Antras skyrius. Naktį ir rytą

Kostas Saudargas gyveno savo paskutiniąsias dienas. Buvęs departamento direktorius, sovietų išmestas iš nuosavo namo, dabar glaudėsi medinėje trobelėje, palėpės kambarėlyje, kartu su seserimi Zenta. Pirmajame aukšte gyveno batsiuvys, neišsiblaivantis girtuoklis, stačiokas ir primityvas, kuriam teikė malonumą buvusio „pono“ terorizavimas. Buvusi mokytoja Zenta Saudargaitė, prižiūrėdama brolį, į savo palėpę kasdien turėdavo užtempti per trisdešimt kibirų vandens. Jų vienintelis džiaugsmas buvo naktį atsidarius stoglangį žiūrėti į žvaigždėtą dangų. Atrodė, kad tomis akimirkomis jie suvokia visatos paslaptingumą. Paprastai brolis ir sesuo kalbėdavosi tik pašnibždomis, – bijojo, kad batsiuvys jų neįskųstų, pasigviešęs to vargano palėpės kambarėlio. Zenta paramstydavo ligonį pagalvėmis, ir jis kvėpuodavo gaiviu nakties oru. Iš viršaus pilkuojantys stogai atrodė kaip gauruoti šunys, sumigę prie šeimininko kojų.

Jau kelios savaitės brolis su seserimi laukė savo brolvaikio Petrelio. Jam buvo duota žinia aplankyti mirtinai sergantį dėdę.

Kai jie išgirdo vartelių virstelėjimą, abu sukluso. Štai, girdėti žingsniai laiptais. Kokia laimė, kad batsiuvys seniai kriokia savo dirbtuvėj apačioj, ir Petrelis įeis niekieno nepastebėtas ir neužkabintas.

Petreliui įžengus, dėdė ištiesė į jį melsvas, beveik perregimas rankas. Prieblandoje jis atrodė kaip vaiduoklis, kaip dvasia, kuri gali tuoj išskristi pro stoglangį į žvaigždėtą padangę.

Petrelis apkabino dėdę. Atsisėdo ant jo lovos, beveik laikydamas jį glėby, kaip mažą vaiką.

Dėdė žinojo, kad Petreliui sunkiau negu jam, – gyvena miške, bunkeryje, šaltyje ir drėgmėje, medžiojamas stribų ir rusų kareivių, nuolatiniame pavojuje ir baimėje. Žinoma, tai negali trukti ilgai, – tvirtino dėdė, godžiai žiūrėdamas į jauną, nerūpestingą Petrelio veidą. Pagalba iš Vakarų netruks ateiti… Dėdė apipylė Petrelį klausimais, pats pasakojo apie savo mirtinai pavojingą šuoliavimą žirgais, ir kokį kardą jis turėjo… Pamaži žodžiai virto čežėjimu, tarsi veržtųsi pro šieną… Ligonis pagaliau nutilo, ir tik žiūrėjo žiūrėjo į Petrelį iš savo gilių akiduobių. Pakui jis pamojo seseriai prieiti. Sesuo jau laikė paruošusi nemažą svarų ryšulėlį – tai buvo paskutiniai jųdviejų pinigai – carinės aukso monetos – „nikolaškės“, išsaugotos per visas kratas, ir dabar turėjusios atitekti Petrelio kovotojų būriui, – ginklams ir vaistams, šiltiems drabužiams, raudonųjų valdininkų papirkinėjimui, įsigyjant tikrus dokumentus, – visiems reikalams, kurie tik gali iškilti tiems jauniems vyrams, kovojantiems už laisvę.

Visi trys verkė, nes tai buvo tikras atsisveikinimas.

Jau švito. Petrelis išskubėjo į geležinkelio stotį. Dabar jis buvo apsirengęs kaip geležinkelietis, skubantis į darbą. Iš užančio, išėmęs krūvelę atsišaukimų, praeidamas išbarstė vienoje sankryžoje. Jie bolavo prieblandoje – balti kvadratai, tarsi laiškai, nukritę iš ateities.

– Nepamiršk, kad aš lauksiu pergalės! – pasakė dėdė atsisveikindamas.

Paryčio vėsoje Petrelis pamatė iš šoninės gatvelės išjojančius patrulius.

Pasislėpęs alyvų krūmuose, jis spaudė rankoje ginklą. Arklys prusčiojo visai šalia. Jo snukis su rausvom prusnom buvo visai prie Petrelio veido. Panorėjęs galėjai paglostyti baltą žvaigždę arklio kaktoje, galėjai supinti kaselę iš jo karčių, – taip ilgai, neramiai dairydamiesi, stovėjo patruliai. Pagaliau nujojo tolyn, linguodami balnuose, tarsi apsišaukėliai didikai, apjojantys savo valdas.

Štai ir geležinkelio stoties rajonas. Maža piemenėlė išginė į dykvietės kalvas karvę. Praėjo pienininkės su bidonais, išlipusios iš ankstyvojo priemiestinio traukinio. Maišelininkų minia jau apgulusi kasas. Žmonės sukritę miega ant grindų, kiekvienas apsikabinęs savo turtą. Viešpatie, kur pasikėlė šalis? Benamiai, vagys, valkatos, karo pabėgėliai, ieškantys, kur apsistoti, plūstantys į Lietuvą iš visos Rusijos su žindomais kūdikiais ir naktipuodžiais, pririštais prie didesnių vaikų pečių. Smarvė, purvas, betvarkė, išsišovę mongoliški skruostikauliai, siauros akys… Jie visi čia nusės, užims atimtus iš lietuvių butus, įskundinės, parazituos, engs… Petrelis, kaip geležinkelietis, mosuodamas ore pažymėjimu, be eilės prasibrovė prie kasos langelio. Pasisekė. Štai jis jau įsigrūdo į perpildytą vagoną ir iš karto buvo priplotas tambure prie tualeto durų…

Puikusis Lietuvos kraštovaizdis slinko pro akis. Pakelės beržai, apsipylę žaliais lapeliais, ir vos ne prie pat geležinkelio bėgių daržuose triūsiančios moterys. Mažos medinės stotelės, kurių antroje pusėje gyvena geležinkeliečių šeimos: jų vaikai, šunys, skalbiniai, malkų rietuvės, sulaužyti triratukai, sukrypę lauko tualetų grabai – viskas tęsėsi, kaip neišryškinta filmo juosta.

Praėjusi naktis buvo tokia keista. Petrelis staiga pajuto savo padėties šiurpumą – tas amžinas stovėjimas ant peilio ašmenų! Kartais jam patikdavo žaisti su likimu. Jis galvodavo, kad žino savo gyvenimo paslaptį…

Pro žmones brovėsi karo patruliai. Jų žvilgsniai sustodavo prie kiekvieno jauno veido. Jų armijai reikėjo jaunų – jų kraujo, jų mėsos, jų smegenų. Jiems prikibus, sunku būdavo išsisukti. Pirmoje didesnėje stotelėje Petrelis išlipo. Dabar jam teks eiti kelias dešimtis kilometrų, mėtant pėdas, slapstantis nuo kaimuose knibždančių kareivių. Ant kai kurių pastatų plevėsavo raudonos vėliavos. Iš toli girdėjosi, kaip susišūkauja žmonės savo sodybose. Pravažiuojančiuose sunkvežimiuose sėdėjo kareiviai, tarsi akmeniniais, sustingusiais veidais, tarp kelių suspaustais šautuvais, trokštantys šaudyti, šaudyti į visas puses, padeginėti trobas, gainiotis merginas, į ugnį mėtyti vaikus… Dabar Petrelis buvo kuprotas elgeta. Jau prasidėjo jo būrio partizanų rajonas, – jo kraštai…

– Seneli, seneli! – staiga jis išgirdo mergaitės balsą.

Ant griovio krašto sėdėjo mergaitė. Griovy ramiai žibėjo vanduo ir darniai kvarkė varlės. Petrelis net krūptelėjo – piemenėlė buvo tiesiog susiliejusi su žalia lapija. Ir kojinė, kurią ji mezgė, buvo žalia.

– Kad tave kur bala, varliuke, – krūptelėjo Petrelis iš netikėtumo.

– Seneli, neik ten, – pasakė mergaitė rimtai ir mostelėjo ranka miestelio pusėn, kur girdėjosi šūkavimai. – Ten tau nieko neduos – tik gausi švino kulką.

Petrelis apsisukdamas trepsėjo vieškelio dulkėse, o kai dulkės išsisklaidė, ant griovio krašto mergaitės nebebuvo. Jis šoko į krūmus, ir tuoj praūžė pro jį kareivių pilna mašina. Dar vėliau toli, pamiškėj, sukaleno kulkosvaidis. Toliau Petrelis sėlino vogčiom. Visoje apylinkėje užuodė pažįstamą savitą kvapą – degančios mėsos, ir dvėselienos primestų šulinių, taip pat – kareivių autų…

Jis nakvojo pernykščio šieno kaugėje. Jis gulėjo, ilsindamas sąnarius, po žvaigždėtu dangum, pamiškėj buvo pasiliejęs rūkas, kur ne kur trobose degė žiburiai, lojo šunys.

– Amžina naktis, o man lemta budėti, – galvojo Petrelis.

Trečias skyrius. Likimo pirštas

Kai Petrelis pabudo, saulė jam švietė tiesiai į veidą. Jis valandėlę gulėjo nejudėdamas, įsiklausydamas į mažiausią šlamesį, tačiau jokio pavojaus nepajuto. Stengėsi prisiminti sapną, tarsi kažkas parodė jam storą didelį pirštą ir pasakė:

– Štai tavo likimo pirštas.

Štai taip jaunam gulėti pakelės kaugėje, nešvariam, alkanam, su elgetos krepšiu ir dar su pritaisyta kupra – kas gali būti baisiau!.. Esi niekam vertas. Jam prieš akis iškilo mažutis namelis mieste, kurį vakar paliko, – besikilojantis nuo batsiuvio knarkimo, palėpės kambarėlis ir mėnesienos nušviestas mirštančio dėdės veidas… Vertybės, kuriomis Petrelis taip tikėjo, staiga subangavo ir pakibo ore. Maudė širdį. Jis gulėjo, įbedęs nejudrų žvilgsnį į voriuką, kuris, nepaisydamas viso pasaulio grėsmių, ramiausiai rezgė tinklą… Suplėkęs šienas vis labiau kaito. Petrelis pakėlė nužemintas akis į dangų, ir staiga pajuto begalinį džiaugsmą. Užplūdus energijos gūsiui, jis pašoko ir vos nepargriuvo, – gegužis kaip stipri banga trenkė jam į krūtinę. Norėjosi dainuoti, voliotis pievoje. Netoliese žaliavo žiemkenčiai, netgi raibuliavo, kaip šilta bala. Petrelis žvalgėsi. Tolumoje ant kalvos stūksanti sodyba jam buvo pažįstama. Petrelis nemėgo jos šeimininko, amžinai skaičiuojančio savo nuostolius. Jo brolis buvo partizanas Petrelio būryje. Kas ten gali nutikti, jei Petrelis ten nueis? Kaip ten šiandien sutiks elgetą, mintantį iš Dievo ir žmonių malonės? Petrelis nusišypsojęs pasitaisė kuprą ir ryžosi eiti.

Priemenės durys buvo praviros. Petrelis pažvelgė pro plyšį: viduje prie krosnies stovėjo mergina, vilkinti miestiškais drabužiais, laužė žabus ir kurstė ugnį. Prie stalo sėdėjo šeimininkas, šeimininkė kažką veikė prie spintelės. Petrelis neišdrįso iš karto įeiti. Jautė, kad ten, viduj, vyksta kažkoks svarbus pokalbis, ir atsistojo taip, kad galėtų nepastebėtas klausytis.

– O aš sakau, – kalbėjo miestietė mergina, – kad tas įstatymas buvo labai protingas ir teisingas. Jeigu vyrai būtų tada išėję iš miško ir atidavę ginklus, jų niekas nebūtų baudęs. Visi galėjo grįžti prie žemės… Ar važiuoti mokytis, kurie jauni ir gabūs… Nebūtų to baisaus kraujo praliejimo… Kokios beprasmiškos žudynės vyksta po šiai dienai! – karštai kalbėjo mergina.

Petrelis gerai matė jos veidą: mažas gyvas akis, plaukus, prasidedančius vos ne nuo antakių, gelsvą veido odą… Ji stovėjo, vis kurstydama ugnį. Jai ant krūtinės, kaip virvė, buvo permesta stora kasa. Jos kurpaitės buvo baltos, drobinės, o kojinaitės – rožinės spalvos.

Petrelis atsargiai žengė atatupstas, instinktyviai norėjo sprukti iš čia.

Kokia čia agitatorė? – pagalvojo jis.

Šeimininkė, šiltai šypsodamasi, tarė:

– Na, jei taip sako profesoraitė – tai, matyt, teisybė. Mes nesulaukiame laikraščių, ir radijo neturime, mes nieko nežinome, kas darosi margajame pasaulyje.

– Neturit radijo? Bet visi žinot, ką kalba „Amerikos balsas“. Kokia nesąmonė – tikėti tais mulkinimais! Ką gali saujelė menkai ginkluotų mūsų berniokų prieš visą rusų armiją?! Visi žus, kas nepadės ginklų! Kaip man susirišti su tais partizanais? Aš manau, jie neturi paprasčiausios informacijos… Juk taip baisu žūti jaunystėje!

– Na, ne, jie viską žino, – staiga ramiai pasakė ūkininkas. – Ir jie kausis iki paskutinio kraujo lašo. Kito kelio nėra. O tu, Lile, jeigu atvažiavai pas mus pailsėti, niekur nesikišk… – jis kalbėjo tulžingu balsu.

Koks rimtas tos mergiotės veidas! Ji užsimąsčiusi žiūrėjo į ugnį, paskui netikėtai žvilgtelėjo į duris ir riktelėjo, susidūrusi su Petrelio akimis.

– Kas čia?! – sušuko ji.

Petreliui nieko daugiau neliko – turėjo pasirodyti.

– A… čia tik elgeta, – tarė ūkininkas. – Sėskis prie durų ant suolo, aš tau įpilsiu sriubos.

Ūkininkas nepatenkintas krunktelėjo, kaip varnas:

– Iš kur būsi, kad toks nematytas?

Petrelis dėjosi neišgirdęs klausimo, tik poteriavo, leisdamas tarp pirštų rožančiaus karoliukus. Mergina Lilė, profesoraitė, žiūrėjo į Petrelį nepatikliomis akimis.

– Seneli, ką jūs galvojate apie savo nemirtingą sielą? – staiga paklausė toji mergiščia, ilgai stebėjusi, kaip Petrelis valgo.

Petrelis vos neužspringo duonos kąsniu.

– Lile! – sudraudė ūkininkas. – Duok žmogui ramybę! Jis vis tiek tau neatsakys.

Mergina vėl įrėmė į Petrelio veidą mandagų, bet kupiną kažkokios trikdančios jėgos žvilgsnį. Ne juokais sunerimęs, Petrelis nudelbė akis į dubenėlį ant kelių.

Po kelių minučių Petrelis pasijuto einąs per kiemą. Galutinai atsipeikėjo tik miške. Jį prislėgė gėda, kad nežinojo, ką atsakyti tai atkakliai merginai apie savo nemirtingą sielą. Jautėsi tarsi išpertas botagu – buvo nežmoniškai pažemintas. Ėjo toliau, iš įpročio neprarasdamas budrumo, pro proskynas ėjo atsargiai, jausdamas ir pastebėdamas ryškias gėles, skruzdėlynus, paukščius, skrendančius į savo lizdus. Jis brovėsi pro eglaičių jaunuolyną, ir kiekvienas spyglio įdūrimas atrodė kaip iš erškėčių vainiko. Jam apsvaigo galva. Tarsi ieškodamas išsigelbėjimo, užvertė galvą į dangų. Jis stengėsi susivokti savo mintyse. Staiga pajuto, kaip sulig kiekvienu žingsniu jam daužosi į šonkaulius sunkus auksinių monetų kapšas. Tai atnešė prablaivėjimą. Vėl viskas sugrįžo į savo vietas. Pajuto, kad suko ratą po avietyną, kuriame buvo išminti šernų takai. Netgi girdėjo šernų kriuksėjimą, vietomis matė garuojantį mėšlą ir išraustas samanas. Artėjo popietė. Petrelis jau buvo savo būrio teritorijoje. Padvelkė vėjas. Štai ir ežeras. Dabar jau visi takai veda į bunkerį. Jis ieškojo sutartinių ženklų ant medžių kamienų ir surado juos. Įkaitęs, laimingas įveikė paskutinę atkarpą iki būstinės. Aikštelėje degė laužas. Gimnazistas dyrė kailį zuikiui, katile kunkuliavo vanduo. Podė, kaip visada, kažką rašė savo storajame sąsiuvinyje. Pamatę Petrelį, draugai metė viską ir bėgo jo pasitikti. Draugiškai tapšnojo per petį. Bet štai iš palapinės išėjo vadas, aukštas, plačiapetis vyras, apsivilkęs karišku švarku. Petrelis žiūrėjo jam tiesiai į akis. Tada vadas prabilo savo dusliu, tyliu balsu – pasveikino Petrelį, laimingai sugrįžusį į savo namus.

Ketvirtas skyrius. Pavasaris

Podė buvo tik prieš keletą mėnesių atėjęs į jų būrį. Už jo galvą Žemaitijoje buvo pažadėta didelė premija. Jį atgabeno savi žmonės, paguldę į grabą. Sako, kelyje tik du kartus patruliai stabdė vežimą ir tikrino dokumentus. Vežimą su karstu traukė vos gyvas kuinas. Ant karsto apsiverkusi sėdėjo tikra Podės motina. Ji taip neapsimesdama raudojo, aiškindama, kad veža džiova mirusį sūnų į tėviškę palaidoti, kad net įtariausi patruliai pasitraukdavo į šalį, neapsikęsdami to riksmo. Tačiau motina pati neatlaikė tos kelionės ir buvo palaidota svetimuose kraštuose pievoje.

Podė buvo drąsus nutrūktgalvis, – jis visada dalyvaudavo vykdant slapčiausias partizanų štabo užduotis. Petreliui patikdavo eiti su juo į žvalgybą.

Kartą rajono centre jiedu vaikščiojo po gatves, apsirengę kaip paprasti kaimiečiai, atvežę pyliavas. Podė atvedė Petrelį prie vieno namo ir parodė merginą, triūsiančią gėlyne.

– Na, – tarė jis. – Kaip tau ji patinka? Aš ją seniai nusižiūrėjau.

Petrelis matė tik žydrą suknią su volanu, šviesiaplaukę galvutę, palinkusią virš rožių kero, ir didžiulį laistytuvą, kone didesnį už ją pačią.

– Kas ji?

– Aš žinau apie ją tik tiek, kad ji čia dirba kaip pririšta. Niekada neišeina už vartų.

– Ar tu kada kalbėjaisi su ja?

– Ne, niekada nepasitaikė progos užkalbinti. Bet būtinai pamėginsiu, – tarė Podė.

Tuo tarpu mergaitė su savo laistytuvu persikėlė prie kitos klombos. Ji valandėlei išsitiesė. Pastebėjusi, kad du kaimiečiai stebi ją, užsikvembę ant tvoros statinių, paliko viską ir įėjo namo vidun. Namelis buvo vienaaukštis, gal kokių dviejų kambarių. „Kaip tik gyventi vienai jaunai mergaitei“, – galvojo abu.

– Kai tik būnu mieste, visada praeinu pro šalį, ir kaskart ji triūsia sode, nė minutės nesėdi, sudėjus rankas. Kai jos nebūna sode, aš manau, ji viduj ką nors skaito arba žiūrinėja albumus su nuotraukom.

Petrelis nustebęs klausėsi.

– Bet kas ji?

– Nežinau. Man ji – gėlių mergaitė, – atsakė Podė ir, truputį apgailestaudamas, pridūrė: – Tik dar labai jauna…

Petrelis nenuleido nuo draugo nustebusio žvilgsnio. Podė, matyt, gailėjosi taip daug prikalbėjęs apie nepažįstamąją.

– Gal einam į smuklę išgerti? – staiga pasiūlė jis. – Ten visada galima išgirsti įvairių dalykų… Vadas tikrai pritartų, – pridūrė, tarsi įkalbinėdamas Petrelį.

Jie įėjo į smuklę prie turgaus. Už ilgo stalo sėdėjo kaimiečiai, pasistatę stiklines arbatos, kuria užgerdavo savo atsineštus užkandžius. Vyrų grupelės gėrė degtinę. Buvo ir keletas visai girtų stribų, kurie kabinėjosi prie žmonių. Į du vaikinus su milo švarkais niekas nė dėmesio neatkreipė. Visa smuklė šurmuliavo tuo maloniu šurmuliu, dėl kurio vyrai eina iš namų. Stalai buvo aplaistyti alumi, apkrauti nešvariais indais. Bufetininkė įpylė vaikinams dvi stiklines gruziniško vyno ir staiga tarė Podei:

– Kur aš tave galėjau matyti, gražuoli?

– Gal gegužinėj? – paklausė Podė, užsiguldamas ant bufeto ir spoksodamas į iškilią persirpusios moters krūtinę.

Petrelis stovėjo nuošaly, gerdamas savo vyną, giliai širdy jausdamas sąžinės graužimą, kad veltui leidžia laiką. Jiedu turėjo šiandien žvalgyti „valstybines įstaigas“. Tačiau, šiaip ar taip, smuklė – taip pat valstybinė įstaiga.

Staiga atsilapojo tos įstaigos durys ir vidun įvirto stambus augalotas vyras su raudonu raiščiu ant rankos.

– Į mitingą! – suriko jis nežmonišku balsu. – Valkatos ir girtuokliai! Ar neskaitote skelbimų, idiotai?! Marš visi į mitingą!

Murmėdami ir nepatenkinti, daugiausia bijodami fiziškai stipraus agitatoriaus, žmonės paskubomis susivertė į gerkles savo gėrimų likučius ir išslinko iš smuklės. Ir Petrelis išėjo kartu su visais. Podė kažkaip savaime liko su bufetininke. Skystais būreliais žmonės traukė į aikštę, atvaryti iš visų pašalių. Ten stovėjo ąžuolo vainikais apipinta tribūna, kur keletas vyrų ordinais ir medaliais apkabinėtom krūtinėm bandė kažką rusiškai kalbėti susirinkusiai miniai. Buvo ir vietinių veikėjų, kurie neva vertėjavo, patys suprasdami kas dešimtą žodį.

Petrelis atsistojo gana toli nuo tribūnos, bet po minią nardė keli kariškiai, kaip visada, medžiodami įtartinus asmenis. Jie čiupo keletą vyrų ir kažkur nusitempė. Petrelis staiga pamatė per minią besiiriančią profesoraitę – Lilę, kurios klausimo apie sielos nemirtingumą niekaip negalėjo pamiršti. Mergina vilkėjo šviesų kostiumėlį, kasa šįkart buvo susukta aplink galvą. Atrodo, jai sunku išlaikyti tą plaukų karūną, nes galva buvo palenkta į šoną. Ji sustojo visai netoli Petrelio, ir jis persigando, kad ji jo nepažintų.

Tačiau Lilės žvilgsnis praslydo jo veidu, nė kiek nesusidomėjęs. Atrodė, ji kažko laukia. Petrelis nutarė pasitraukti. Jis atėjo atgal prie smuklės, tačiau jos duris rado užrakintas. Jis nusprendė duoti laiko Podei pasilinksminti ir išėjo toliau klaidžioti gatvėmis. Nė pats nepajuto, kaip atsidūrė prie gėlių namo. Stengdamasis atrodyti, kad skuba savo reikalais, Petrelis tarsi netyčia pažvelgė į sodą ir šįkart pamatė mergaitę stovinčią visai arti. Ji stovėjo šešėlyje po klevu, jos lūpos buvo pravertos, tarsi ji nedrąsiai šypsotųsi. Ji buvo ne daugiau šešiolikos metų. Petrelis sustojo ir pasirėmė ant tvoros.

– Kuo tu vardu? – paklausė mergaitės.

Ji neatsakė. Stovėjo, žiūrėdama į Petrelį, tarsi vertindama jį, o paskui triukšmingai atsiduso.

– Kas tu? Ką tu veiki čia, sode? Visą laiką kapstytis žemėje tokiai jaunai ir gražiai tikrai neverta…

– Ką aš galiu padaryti? Aš čia dirbu, – atsakė mergaitė. – Mano šeimininkė man užmoka, bet visą laiką stebi, ką veikiu…

– Tai tu gyveni kitur?

– Taip, prieglaudoje, – atsakė mergaitė.

– Mano draugas jau seniai tave pastebėjo, bet aš apie tave dabar žinau daugiau negu jis.

– A… tas ilgšis? Man jis nepatinka. Jis daug kartų stovėjo už tvoros, o paskui šeimininkė man priekaištauja. Pasakyk, kad jis daugiau neateitų… – ji atsidarė vartelius ir išėjo į gatvę. – Šiandien jau darbą baigiau.

– Gal galiu tave palydėti?

– Tu? Gerai.

Ji ėjo šalia kaip maža sesutė. Ir vis dėlto ji buvo kaip mažutė moteris, nes Petreliui įsikibo į ranką.

Jie atėjo į miestelio pakraštį prie ilgo pilko pastato, kurio kieme nebuvo nė vieno medelio. Mergaitė tuoj nuskubėjo vidun. Petrelis liko stovėti, kol tarpdury pasirodė moteris šaltu bejausmiu veidu. Ji ėmė stebėti Petrelį. Nebuvo kas daryti – reikėjo pasitraukti. Ir vis dėlto tas susitikimas daug reiškė Petreliui. Maža, nudirbta rankutė, patikliai įdėta jam į delną, kėlė graudulį. Jis buvo laimingas.

Petrelis vis vaikščiojo ir vaikščiojo po miestą, praeidamas pro įvairiausias įstaigas. Tarp pirštų sukinėdamas nusilaužtą vyšnios šakelę, atrodė kaip dykinėjantis vaikėzas. Miestas gyveno savo gyvenimą. Per ruporą girdėjosi nesibaigiančio mitingo garsai. Pagaliau ėmė temti. Smuklė vis dar buvo uždaryta. Podės niekur nesimatė. Išsigavęs iš miesto, Petrelis ėjo rasa pakvipusiais laukais. Mėnesienoje takeliai atrodė balti, tarsi pabarstyti miltais. Kiek jo vaikščiota naktimis pievomis ir žvyrkeliais, plaukta valtimis per ežerą, jota arkliais, įsikibus į karčius, tykota krūmuose, nakvota kapinėse, išsitiesus tarp antkapių po diemedžiais, žvalgytasi iš pačių aukščiausių beržų… Ir visada ranka šildydavo ginklą. Iki šiol jam sekėsi išvengti mirties. Kartą teko šokti iš degančio namo svylančiais plaukais, o kartą laiku suspėjo išmesti granatą iš bunkerio… Kartą stribui užsikirto šautuvas, taikant jam į krūtinę…

Virš kaimo sodų žalsvai švietė dangus. Petrelis išgirdo, kaip taku kažkas eina jam iš paskos. Petrelis šoko į griovį, užsimaskavęs laukė, ir nustebo, pamatęs Podę. Jis švilptelėjo.

– Ar tik ne Petrelis? – pasakė Podė juokdamasis. – Puikus oras pasivaikščioti!

Jie abu pasisveikino tarsi seniai nesimatę. Podė atrodė šaltesnis ir tarsi nepatenkintas.

Petrelis nieko neklausinėjo. Ir, lyg pasitvirtinant jo įtarimams, kad Podė vykdė mieste užduotį, staiga pasigirdo baisus sprogimas ir už nugaros, miesto pusėje, įsiplieskė pašvaistė.

– Tu galėjai įspėti mane, – tarė Petrelis, truputį įsižeidęs. – Vaikščiojau, kaip koks kvailys, laukdamas tavęs.

– Užtat tu susipažinai su ta prieglaudos mergina, – gudriai atsakė Podė. – Atrodei labai draugiškas.

Ir vėl Petrelis nurijo nuoskaudą.

– Atrodo, tu ją vadinai gėlių mergaite.

Podė neatsakė. Žiūrėjo į besiverčiančių dūmų temdomą dangaus pakraštį.

– Žinos, kaip per Sekmines mitinguoti, – kalbėjo Podė tarsi sau. Paskui vėl kreipėsi į Petrelį: – Bet kokia stebuklinga naktis!

– Taip, gaila tokią naktį miegoti.

– Gal užsukim į vieną vietą?.. Che che che…

Petrelis žinojo, kad jis turi galvoje geltoną namą pamiškėj, kur gyvena garsiosios seserys Mašauskaitės.

Jie ėjo mėnesienos užlietu kiemu prie dailios klėties su akmeniu vietoj laiptelių.

– Nežinau, ar verta belstis? Pažadinsim jų tėvą, – abejojo Petrelis.

Tamsoje šuo, pažinęs juos, abejingai pasikasė ir tuoj nėrė atgal į būdą, perbraukdamas grandine angos kraštą. Tas garsas – toks buitiškas, naminis, visiškai atšaldė Petrelį. Jis tarė:

– Ar galėtume ramiai grįžti į būrį? – pats nustebo, kaip ramiai skamba jo balsas.

Podė staiga mostelėjo ranka.

– Labiausiai noriu būti čia, su vyresniąja iš seserų – Melanija… Bet gal ir gerai, kad klėtis šiąnakt užšauta. Gal lendam į daržinę, numigsim. Esu velniškai pavargęs.

Jie kaip savo namuos įėjo į daržinę, prisėdo prie lovio, atsirėmė į šiaudus. Aplink buvo mirtina tyla.

– Ne, gal verčiau eikim, – vėl pasakė Petrelis, kuriam nusibodo tylėti.

– Taaaip… – susimąstęs tarė Podė, pro pusiau praviras duris žiūrėdamas į baltą kiemą – toks siauras plotelis, kaip nuometas, driekėsi jiems prieš akis. – Tokią naktį, kaip ši, dažnai galvoju – gal po kelių dienų jau nieko nebebus… ir mes nieko nematysim… Gimiau turtingoj šeimoj… Aštuoniolikos metų jau buvau parašęs ir išleidęs dvi poezijos knygas. Mano tėvas, aukštas valdininkas, buvo nušautas pirmosiomis dienomis, kai tik užėjo rusai. Sesuo su vyru spėjo pasislėpti. O aš… aš tą dieną laukiau savo naujos knygos korektūrų iš spaustuvės… Supranti, laukiau korektūrų… – tai tokie lapai iš spaustuvės, tai kaip iš įsčių ištrauktas kūdikis, dar nenupraustas…

Petrelį ėmė krėsti šaltis. Jis žinojo, kad reikia nutraukti šį pasakojimą, nes vėliau jie negalės pasižiūrėti vienas kitam į akis. Podė tęsė:

– Atbėgo žmogus pasakyti, kad darbovietėje nušautas tėvas, ir tą akimirką pasirodė pasiuntinys su korektūrom… Įsivaizduoji?! – Podė droviai susijuokė.

– Turbūt ne, – burbtelėjo Petrelis ir pašoko. – Nėra čia ko mums sėdėti, girdi? – jis nenorėjo leisti draugui daugiau šnekėti.

– Ar tik neišsigandai?

– Kurgi ne! – atšovė Petrelis, atslūgus baisiai įtampai. Jis bičiuliškai ištiesė Podei ranką, padėdamas atsistoti.

Jie ėjo atgal kitu keliu – per sodą, kaip apkvaitę nuo jaunystės pertekliaus svyrinėjo pro žiedais apkibusias obelis.

– Dievulėliau! – sušnabždėjo Podė ir pakėlė besišypsantį veidą į žvaigždes.

Virš miesto vis plėtėsi pašvaistė. Staiga, lyg padūkę, ėmė daužytis bažnyčios varpai.

– Vėlai susigriebė, – tarė Petrelis.

Sunkios, skaudžios mintys staiga užvaldė abu draugus. Jie tylėdami ėjo daug kilometrų, kol pasiekė savo bunkerį. Jau baigėsi naktis, ir šalia išblyškusio mėnulio turėjo tuoj pasirodyti saulė.

(Bus daugiau)

Bitės Vilimaitės prozos galia „Metuose“

2024 12 20 / Šį literatūros žurnalo „Metai“ teminį „Litera-turą“ skiriame prozininkės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) kūrybai.

Laura Sintija Černiauskaitė. Vasario jonvabaliai

2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Bitė Vilimaitė. Juodos dienos

2018 m. Nr. 4 / Scenoje vieno kambario butas. Kambarys perskirtas širma. Abiejose pusėse geležinėse lovose miega Motina ir Sūnus. Kiekvienam tenka po pusę lango.

Bitė Vilimaitė. Rudens veidas

2016 m. Nr. 8–9 / Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama. Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis

Jūratė Sprindytė. Bitė išskrido ir nebegrįš

2014 m. Nr. 11 / In memoriam. Bitė Vilimaitė 1943.II.16 – 2014.X.11 / Bitė sukūrė unikalų novelės modelį, sunertą iš kasdieniško gyvenimo smulkmenų: iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų dialogo frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio…

Bitė Vilimaitė. Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?

2008 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo proga / „Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis rožėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir persižegnojo…“ Prieš jį buvo visa Lietuva, jau apytuštė,

Bitė Vilimaitė. Keturios novelės

2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.

Jūratė Sprindytė. Perlai pakuliniam maišely

2003 m. Nr. 2 / Bitė Vilimaitė. Papartynų saulė: apsakymų rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – 363 p.

Regimantas Tamošaitis. Kūrinio interpretacijos praktika

1999 m. Nr. 3 / Skaitant Bitės Vilimaitės novelę „Brolis ir sesuo“ / Mūsų užduotis praktiška, todėl svarbiausia ne metodologinės teksto analizės problemos, ne spekuliatyvus teorinis darbas, bet įsiskaitymas į kūrinį, jo prasmių sistemos suvokimas.

Viktorija Daujotytė. Atskiras balsas ir sąskambis: Bitės Vilimaitės „Užpustytas traukinys“

1997 m. Nr. 8–9 / Pažinti ir atpažįstant. Jeigu viskas tik keistųsi, žmogus atsidurtų dykroje, kur nieko negalėtų atpažinti, viskas būtų svetima ir jis pats taptų sau svetimas ir nereikalingas. Tokio keitimosi šoką dabar patiria Vilniaus senamiesčio…

Liudvikas Gadeikis. Proza kaip persišviečiantis bitės sparnelis

1997 m. Nr. 5 / Bitė Vilimaitė. Užpustytas traukinys: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 108 p.

Algimantas Čekuolis. Zygfrid, moteriškas vardas

2017 m. Nr. 4

Spausdinama iš ruošiamo apysakų rinkinio

Prieš apsigindama disertaciją ji ežiuku nusikirpo plaukus ir suko galvą, kaip nudažyti tai, kas liko. Kirpėjas lenkas nesistebėjo ir nepatarinėjo. Tik sudėjo jos geltonai blizgančius kaip nušveistas žalvaris plaukus į skaidrų plastikinį voką ir įteikė jai. Zygfrid prunkštelėjo, norėjo jį išmesti čia pat į šiukšlių dėžę, bet persigalvojo. Paklausė meistro, ar jis gali nudažyti ją kaip tigrą.

Zbignevas mintyse paskaičiavo, kiek laiko tai užims, ir atsakė, kad gali. Bet jeigu juostos bus siauros, galva atrodys kaip kačiuko. Jei nori atrodyti kaip tigras, juostas reikia daryti plačias, geltonas, pereinančias į rudas. Reikia išdažyti visą veidą, vokus, nosį, ausis irgi.

Zygfrid buvo besutinkanti. Bet pagalvojo, kad tigras raudonomis lūpomis ir mėlynomis akimis – prastas skonis. Karnavalas.

Ji nekentė savo daniško veido – blondinė raudonais žandukais. Barbė vyrams. Žmogus turi būti vertinamas dėl visumos. Jai patiko tik tai, kaip yra sudėta, nors niekam to nesakė. Nelabai aukšta, bet liauna. Kai maudydavosi po dušu, visada krumpliais perbraukdavo sau per šonus – ar dar neapaugo riebalais? Kaip fortepijono klavišai.

Motina tikėjosi berniuko. Parinko vyrišką vardą, visose germaniškose gentyse reiškusį „pergalę“ ir „laisvę“. Kabalos astrologija aiškina, kad vardas gali būti ir moteriškas. Zygfrid visada pasieks, ką užsibrėžusi, bet gali būti per daug nepriklausoma. Iš astrologijos dukra juokėsi, nors apibūdinimas patiko. Niekam neleido vardo moterinti.

Liepė Zbignevui dažyti paprastai – vieną pusę galvos Uralo aukso spalva, kitą juodai. Bet taip juodai, kad žvilgsnis klimptų.

Kopenhagos universiteto Filosofijos fakulteto egzaminų ir kvalifikacijos komisija naujos šukuosenos nepastebėjo. Jie buvo dar ne to matę. Suteikė mokslinį laipsnį su lotynišku prierašu cum laude – su pagyrimu, kad būtų suprantamas visur, kur tik nauja filosofijos mokslų daktarė panorės dėstyti ar kitaip dirbti.

Tik ji nenorėjo niekur nieko dėstyti.

Įsitikino: Danijoje sudrebinti žemės, sukelti skandalo ar kaip kitaip pasižymėti neįmanoma. Ateitų į atestacinę komisiją visai nuoga, išsidažiusi rainai, su prikabinta užsirietusia uodega – atidėtų svarstymą „iki pagerės kandidatės sveikata“, ir tiek. Laikraščiai apie tokius dalykus irgi nerašo, „neetiška“.

Namie – žinojo, kad kaip bus, – motina ją pasitiko su itališku gazuotu vynu, kurio butelis atrodė visai kaip šampano, ir su daniška kmynų degtine „Aguavit“.

Didelis čia malonumas dviem boboms nusigerti.

Ji pati stebėjosi, kad nejaučia jokio jaudulio. Buvo nyku kaip pirmadienio rytą. Net žinojo, kokią kalbą pasakys dekanas – tą pačią kaip pernai. Buvo galima pernai užsirašyti ir šiemet jam parodyti. Žemės drebėjimas dėl to neįvyktų. Dekanas nusijuoktų, patapšnotų per petį, ko gera, dar ir pagirtų už sąmojį. Ar verta iš to seno krėslo šiaudus traukyti?

Bet dieną pažymėti kaip nors reikėjo.

Universiteto bibliotekoje registratoriumi dirbo Mohamedas Ali. Jaunas, nuaugęs. Didelės kaip kumeliuko akys ir tiek pat nieko nereiškiančios. Kažkur baigęs universitetą. Žiūrėdamas į Zygfrid visada meiliai šypsodavosi ir knygą paduodavo abiem rankomis. Kai stovėdavo greta, taikydavo, kad šlaunys liestųsi. Ji jausdavo, jog bernas virpa, net siūbuoja. Bet jai nerūpėjo.

Nutarė tokios dienos proga vakare pasikviesti jį į namus.

Nors grėsė, kad nykuma taps tik dar didesnė.

Motina jau anksčiau buvo užrašiusi ją į moterų, globojančių benamius gyvuliukus, draugiją. Paskui užrašė į bažnytinį chorą. Zygfrid įsiuto, net lėkštę trenkė į žemę, nors siuto priežasties negalėjo paaiškinti.

Motina guodė:

– Priklausyti geriau negu niekam nepriklausyti. Aplankyk kokias penketą ar dešimt draugijų. Rasi tikslą, žmonių.

„Ir gyvensi kaip aš“, – mintyse pratęsė Zygfrid. Motina kadaise kažkur dirbo, bet jau seniai gauna gal senatvės, o gal bedarbio pensiją. Be to, kiekvieno mėnesio pirmą dieną į mamos sąskaitą banke įplaukia kukli sumelė. Gal tai Zygfrid tėvo, apie kurį ji nieko nežinojo, alimentai, o gal teismo nutarimo vykdytojo perlaida? Duktė neklausė, motina nepasakojo.

Mohamedas Ali atėjo laiku ir su puokšte raudonų rožių. Zygfrid puokštę paėmė, pabučiavo Mohamedą Alį į lūpas, tegul bus drąsesnis. Rožės buvo olandiškos, bekvapės.

Ilgų ceremonijų nebuvo. Jis jai ne pirmas vyras ir net ne penkioliktas.

Iš pradžių ji negalėjo suprasti, kas dedasi.

Mohamedas Ali apkabino ją, gal truputį per daug spausdamas, įėjo, bet tuoj pat atsitraukė, pergalingai suriko ir nuogas ėmė lakstyti ratais po kambarį, daužydamas kumščiais sau į plaukuotą, nelabai galingą krūtinę, tai daniškai, tai arabiškai šaukdamas, koks jis šaunuolis. Ir taip kelis sykius.

Zygfrid ėmėsi priemonių.

Paglostė, padėkojo už šaunumą ir pasiūlė abiem pamiegoti.

Išaušus rytui ritualą jis pradėjo iš naujo. Žybt žybt, ir laksto laimingas.

Zygfrid pamėgino paaiškinti, kaip turi būti. Jis įsižeidė.

– Tai tu nieko negali! – šaukė. – Turbūt su tikru vyru niekada negulėjai! Aš penkiolika kartų tau padariau!

To jau buvo per daug.

– Lauk! – sušuko ji. – Nieko tu man nepadarei! Ničnieko! Užuolaidą apteršei, mulki!

Įšoko į batus, spyrė jam, pasilenkusiam paimti kelnių, į užpakalį, į šakymą. Bernas sukliko kaip krisdamas nuo stogo. Batukai buvo išeiginiai, smaila nosimi.

„Ir gerai“, pasakė pati sau.

Mahomedas Ali nudundėjo laiptais žemyn.

Iš pirmo aukšto motina pašaukė:

– Zygfrid! Tavo svečias nori išeiti kavos neišgėręs!

Ji užsimetė chalatą ir nusileido apačion.

Mohamedas Ali stypsojo virtuvėje ir paistė niekus tarsi pritrenktas:

– Ačiū, aš jau gėriau. – Kur jis galėjo tos kavos gerti? – Ačiū, aš jau pusryčiavau! – pridūrė. Bet sušveitė du sumuštinius su sūriu, paskui dar keptą kiaušinį.

Zygfrid tik dabar pastebėjo – jo panagės juodos kaip antakiai. Pasidarė negera. Prisiminė, kur naktį tie pirštai klaidžiojo. Metė kavą ir nubėgo. Dušinėje paleido karštą vandenį.

Prasistumdė Kopenhagoje dvi dienas ir suprato: dar savaitė, ir eis giedoti į bažnyčios chorą. Jei negali savęs pakeisti, keisk visuomenę ar bent aplinką, skelbė 31-oji filosofijos studentų taisyklė.

Kaip per rūką prisiminė, kad kažkur Pietų Amerikoje turi pusbrolį. Jo motina, Zygfrid motinos sesuo, gyvena Kopenhagoje, bet seserys susipyko dar jaunystėje ir nieko viena apie kitą nežinojo. Net adreso.

Zygfrid susirado ir tetą, ir pusbrolį. Abu gyveno kažkur Pietų pusrutulyje. Netoli Ramiojo vandenyno. La Paso mieste, Bolivijoje. Išsiaiškino, kad pusbrolis – verslininkas. Turi savo restoraną.

Tinka!

Bilietą nusipirko tik į vieną pusę. Atgaliniam pinigų nesukrapštė. Kaip nors išsivers.

Kai lipo La Pase iš lėktuvo, akyse sumirguliavo, paskui ėmė dusti – pritrūko oro. Lėktuvo palydovė pusbalsiu tarstelėjo, kad tai aukščiausiai esanti sostinė pasaulyje. Beveit keturi kilometrai virš jūros lygio. Ji buvo įpratusi: palaikė Zygfrid už alkūnės, tada uždėjo kaukę, prijungtą prie deguonies balioniuko.

Miestas Zygfrid iškart patiko. Tarsi dubenyje, apsuptas kalnų snieguotomis viršūnėmis.

Pusbrolis Virginijus laukė iškėlęs plakatėlį su Zygfrid vardu. Nes nebuvo jos matęs. Danų kalbos jis neužmiršo, tik nerado apie ką kalbėti. O gal nesidžiaugė viešnia? Jiedu buvo vienmečiai. Virginijus automobilio neturėjo. Kai Zygfrid pasuko link taksi aikštelės, pasakė: „Važiuosim autobusu. Taksi čia labai brangūs.“

Virginijaus restoranas – vienas nemažas kambarys, gal penki staliukai, įėjimas tiesiai iš gatvės. Durys atviros, ant šaligatvio irgi keli staliukai. Galima ir išsineštinai.

Patiekalas vienas – kotletukas su garstyčiomis, įkištas į prapjautą bandelę. Vadinasi išdidžiai: hamburgeris. Pati įstaiga – hamburgesarija. Galima užsisakyti kavos, arbatos, kokakolos ar alaus buteliuose. Virtuvė – dviejų spintų dydžio niša su virykle, šaldytuvu ir elektrine mėsmale – masyviu metaliniu piltuvu. Sumals bet ką, net arklio sausgysles.

Antrame aukšte – miegamasis su viena lova. Virginijus jau buvo supažindinęs Zygfrid su, kaip pats sakė, savo partneriu Morisu iš Grenoblio. Daugiau aiškinti nereikėjo. Ji suprato kur atsidūrusi vos tik įžengė į „restoraną“. Ir pasijuto labai gerai. Nebus jokių dviprasmybių.

Pastačiusi lagaminą ir nusimetusi viršutinius marškinėlius ji ėmė šveisti indus ir visą virtuvę. Užtruko dvi valandas. Kartais reikėdavo įkvėpti deguonies iš aliumininio buteliuko. Buvo matyti, kad indai seniai neplauti. Kavos tirščiai puodukuose tarsi suakmenėję. Kai užgirdo šaukiant „Kavos!“, pasvarstė, dera jai ar ne, ir nunešė. Trys paaugesni vyrai gavę tviskančius kaip japonų porcelianas puodukus nustebo labiau, negu moterį pamatę. Vienas sužvejojo kišenėje ir padėjo Zygfrid ant padėklo porą monetų. Filosofijos daktarė sutriko, bet padėkojo. Vis dėlto tai pirmieji jos bolivianos.

Toliau viskas klostėsi savaime. Visi trys miegojo viename kambary. Virginijus iš kažkur ištraukęs atnešė jai sulankstomą širmą.

Pas motiną ji nevirėjaudavo, bet gimnazijoje, kaip visi danų vaikai, buvo mokoma šeimininkauti virtuvėje. Palyginti su tuo, ko juos ten mokė, hamburgesarijoje buvo vaikų darželis.

Iš ryto eidavo į miestą. Pastatai čia jai patiko, daug senų, beveik viduramžiškų, ir daug naujų dangoraižių. Viskas susimaišę.

Ant šaligatvių – dešimties kilometrų ilgio turgus. Krūvos daržovių, vaisių, šakniavaisių, prieskonių. Jai pasakė, kad yra dar vienas, toks pat didelis. Vadinasi „Raganų turgus“. Ten gausi indėniškų prieskonių, šaknelių, džiovintų vaisių.

Pardavėjos visur vien moterys, bet būtinai su vyriškomis skrybėlėmis. Įvairių tipų ir epochų, naujomis ir senomis. Zygfrid nematė bolivietės be vyriškos skrybėlės. Greičiau sutiksi moterį be sijono. Gali būti dar ir didelė skara, bet ant viršaus vis tiek skrybėlė. Vaikai irgi su vyriškomis skrybėlėmis.

Toli eiti nereikėjo. Pardavėjos iškart ėmė šaukti: Señora danesa!1*

Zygfrid pirko paprikų ir raudonųjų bei geltonųjų ankštinių pipirų jalapeñas. Prapjovusi ankštį ir išvaliusi supjaustė ir įdėjo po griežinėlį į sumuštinius su kotletu. Klientai sučiaumojo, ir tiek. Jokios reakcijos.

Internete paieškojo, kaip matuojamas pipirų aitrumas ir kokių rūšių jų būna.

Pagal Skovito skalę malti pipirai ant stalų – 100 aštrumo vienetų, švieži, ką tik sumalti – 800 vienetų. Jalapeñas – 3500, švieži tabasco – 30 000 vienetų, habaneros – 500 000, o ma ruga scorpion – milijonas. Pipiras „Karolinos skerdikas“, anot interneto, „degina burną kaip lituoklis“. Ir žinutė: „Malšinant neramumus JAV policijai dabar leista naudoti 2 500 000 arba 5 000 000 vienetų aitrumo purškalus.“ Trečias komentaras: „Nuo pipirų dar niekas nemirė.“

Zygfrid paprašė gatvės prekiautojos ma ruga „skorpionų“. Moteris nesuprato, ko ji nori. Zygfrid išsitraukė kompiuterį ir parodė ekrane pipirą kaip vyro kumštis, tik susiraukšlėjusį.

Pardavėja suriko, griebėsi už galvos. Sulėkė kitos. Klyksmo buvo kaip į varnų būrį vanagui įsisukus. Zygfrid nieko nesuprato, nes staiga moterys užmiršo ispanų kalbą, šaukė kečua, o gal aimarų kalba. Kai apsiramino, prisakė senjorai danesai niekada to daikto neliesti, nes ištiks stabligė. Selvos2* indėnai prieš eidami medžioti ištepa „to daikto“ sultimis strėlės antgalį, ir paukštis iš karto krenta negyvas.

Zygfrid nepatikėjo, nes niekur nebuvo apie tai skaičiusi. Visi autoriai tik ragino elgtis atsargiai.

Ji pakartojo prašymą. Pardavėjos vėl susibūrė, klegėjo, prisiminė vieną moterį, kuri motociklu važinėja „žemyn“, į lygumą, ir žino miestelį, kurio gyventojai susitinka su selvos indėnais ir daro mainus.

Zygfrid suvirpėjo lyg blezdingėlė. Joje atbudo universitetas.

– Senjora… – lemeno, – man labai reikia… Matote, aš esu mokslininkė, ir tokia patirtis…

– Oi, señora danesa nežino, kas yra selvos indėnai. Jie laukiniai, bet nekvaili. Svetimo neprisileidžia arčiau kaip per penkis ant žemės paklotus lavonus. Taip jie matuoja. Nes kai pakvėpuoja tuo pačiu kaip baltieji oru arba… – pardavėja gūžtelėjo pečiais, – arba tuo pačiu oru kaip aimarai, suserga ir tuoj miršta. Paskui išmiršta visa gentis.

– O kaip tada su jais prekiaujama?

– Taip ir prekiaujama. Mūsiškis padeda ant žemės ką atnešęs. Jis turi būti nuogas. Visai nuogas, vyras ar moteris. Kitaip užmuš vietoje. Užmuš, ir jei alkoholio siūlysi. Šamanų jiems taip prisakyta. Jeigu jie ko nors nori, o tu sakai „ne“, jie grasina tave nušauti. O jei per daug klausinėji ar kokį nors klausimą kartoji, jie nusimena.

Zygfrid susimąstė. Tokiuose pasakojimuose daug folkloro, nors…

– O ko jiems reikia?

– Ima kvapnų muilą – jų moterys pasikabina ant krūtinės. Ima adatas su didele ąsa, siūlus, kirvius. Ką aš žinau? Ko jiems nereikia, palieka. Maisto neima.

Po mėnesio į hamburgesarijos duris pasibeldė nepažįstama moteris. Atkišo ryšuliuką, suvyniotą į suplyšusią prijuostę.

– Atvežė tau.

– Kiek skolinga?

– Nieko. Aš pasakiau, kad tai mūsų šamanei. Tu ir būsi šamanė, kai pasensi.

Zygfrid patraukė pečiais. Negalima atmesti ir tokios ateities.

Klientai stebėjo, kaip ji nuvynioja prijuostę, paskui plastiką, foliją. Trys raudonos, jau kiek pavytusios ankštys. Tikrai kaip kumštis.

Zygfrid užsimovė gumines pirštines.

– Na, vyrai, kuris norit paragauti? Tiesiai iš laukinės Amazonijos! Pirmos trys porcijos dykai. Paskui porcija – penkiasdešimt dolerių.

Pirmas priėjo amerikietis Džonatanas. Jaunas, žandai raudoni, ruda barzda iki krūtinės.

Zygfrid atpjovė nago dydžio griežinėlį, uždėjo ant duonos su kumpiu.

Amerikietis pakramtė… Veidas sustingo, akys stulpu, ėmė spiegti ir šokinėti iki lubų. Krito ant žemės, rankomis graibė grindis, bandė išspjauti, čiupo nuo artimiausio staliuko stiklinę alaus, išgėrė, bet pasidarė dar blogiau. Kambaryje visi kvatojo už pilvų nusitvėrę.

– Vandens! Duokite jam paprasto vandens! – šaukė kažkuris, matyt, žinovas. – Tik vanduo padeda.

Vėliau Zygfrid sužinojo, kad gatvės prekeivės ją apgavo, nors gal ir netyčia. Aitrieji pipirai tikrai kilę iš džiunglių, bet indėnai tokių neaugina. Pipirus moteriai davė metodistų misionierius olandas, išgirdęs, kad mokslininkė La Pase jų ieško. Jo bažnytėlė buvo iš lentų. Sėklų misionierius atsivežė ne iš džiunglių, o iš Kalifornijos.

Tačiau apie indėnus gatvės prekeivės sakė tiesą. Nuotraukose, padarytose iš lėktuvų, matyti, kad yra apie trys šimtai vadinamųjų izoliuotų genčių. Tiksliai nežinoma, nei kur jų valdos, nei kokia kalba kalba. Jeigu jie nužudo užklydusį baltąjį ar kitos giminės indėną, policija neieško kaltų. Per daug pavojinga. Ir tuščias reikalas.

– Policija tik drabužius nukabinėja, – aiškino pardavėjos.

– Kokius drabužius? – nesuprato Zygfrid.

– Nu, tuos… Daugiausia vaikiškus. Gražius. Policija juos – ant pagalio, ir iškart į laužą.

– Nuo ko nukabinėja?

– Nu, nuo medžių. Arba spygliuotų krūmų. Medkirčiai iškabinėja. Jiems reikia kietmedžio. Juodojo medžio. Copaibos. Kamparo medžio. Atveža drabužėlių iš ligoninių. Bet gražių. Indėnės randa, pasiima. Ir gentis miršta. Jie net nuo mūsų gripo miršta. Medkirčiai gali ramiai dirbti. Paskui tą žemę parduoda rančerams. Nu, kurie gyvulius augina. Indėnams nepatinka. Kai aš buvau maža, jie nešaudydavo. Dabar kai užgirsta upėje motorą einant, vaikai ir moterys bėga, vyrai – už krūmų. Su lankais ir ietimis. Tomis ietimis jie kaimanui galvą gali kiaurai pramušti.

O pasaulis apie tą karą nieko nežino, galvojo Zygfrid. Ir nieko padaryti negali. Nesustabdysi. Kaip nesustabdysi žemės drebėjimo. Eiti į džiungles nuogam? Aiškintis pirštais? Jie ir tokios kalbos nesupranta. Dingsi kaip vandens lašas dykumos smėlyje.

Ir Europa kadaise tokia buvo. Tik Bolivijoj sriuba tirštesnė. Visas šitas žemynas – sumažintas pasaulio modelis: yra ir sava Arktis su amžino ledo kalnagūbriais, ir tvankios džiunglės, ir plokščiakalnis per vidurį.

Vieni su kitais kariauja visą laiką. Bet juk neisi pamokslauti. Čia jau daug pamokslininkų buvo.

Zygfrid pradėjus talkinti hamburgesarijoje, lankytojų padaugėjo. Teko išsinuomoti butą. Vienas kambarys jai, kitas vaikinams. Buvusiame miegamajame pastatė staliukų, kieme – Virginijus žinojo, kam sumokėti, – įrengė virtuvę. Pradėjo eiti ir tradicinės orientacijos klientai.

Zygfrid įtarė, kas žmones čionai traukia.

La Pase buvo prestižiška valgyti europietiškai. Restoranai siūlė kotletų, žlėgtainių, befstrogeno su virtomis bulvėmis ir raugintais kopūstais, vadinamais „vokišku šukrut“.

Ant šaligatvių virė kitas gyvenimas. Prekystaliai driekėsi abipus gatvės keliolika kilometrų. Rūko šašlykinės ir visokios mėsos bei žuvies spirgintuvės. Churreros spaudė tešlos minkytuvus, iš kurių į verdantį aliejų sliuogė piršto storio churros, saldus rumbuotas makaronas.

Rytais pirmosios apsipirkti – tiesiai iš miegamųjų – ateidavo moterys su chalatais ir suktukais plaukuose. Vėlyvą rytą prostitutės, dar ne visai nusivaliusios grimą, atpėdindavo pirmo puoduko velniškai stiprios kavos su taurele cukranendrių degtinės cachaça. Nesikalbėdavo tarpusavyje. Rytais jos tylėdavo.

Vyrų irgi būdavo, bet jie stengdavosi greitai praeiti.

Zygfrid pamatė elgetą. Net atšoko. Bekojis vikriai sukinėjosi ant lentutės su ratukais. Pusnuogis, plikas ir visas tatuiruotas. Galva, kaklas, žandai, ausys, akių vokai, pečiai, rankos. Ant viršutinės lūpos, nuo ausies iki ausies, ištatuiruotas kaimanas. Ant apatinės lūpos kitas, tik pilvu aukštyn. Todėl jo burna atrodė kaip nasrai. Akys žibėjo. Kai neprasistumdavo pro kojas, urgzdavo kaip šuva.

Kas gali duoti jam išmaldos? – galvojo Zygfrid. Nuo tokio norisi kuo toliau.

Apsiriko. Žmonės į jo dubenėlį metė gausiai. Bijojo tokio likimo.

Zygfrid jau neblogai kalbėjo ispaniškai, geriau už kai kurias indėnes. Ji mėgdavo užkąsti šaligatvių turguje. Negalėjo suprasti pasipūtusių kreolų – baltųjų, gimusių Lotynų Amerikoje ispanų šeimose. Gal jie baiminasi, kad nustos būti baltieji?

Ji pastebėjo nišą, kurią būtų gerai skubiai užpildyti, kol to nepadarė kas kitas: reikia įsteigti europietišką restoraną. Bet su geriausiais Pietų Amerikos patiekalais. Trūksta virėjų? Galima surengti virėjų kursus. Dykinėjančių vaikinų ir merginų daug. Šašlykui iškepti didelio mokslo nereikia. Tik įgūdžių. Dieną mokysis, vakare dirbs. Ir užsidirbs. Tik pradžiai reikia pinigų.

Nuėjo į Danijos ambasadą, įsikūrusią Arsės alėjos ir Kordero gatvės kampe, devintame aukšte. Ekonomikos patarėjas tautietę priėmė džiaugsmingai. Pranešė ambasadoriui, tas atėjo irgi visas švytintis, abu klausinėjo, kaip jai čia sekasi. Kai Zygfrid papasakojo, ką sumaniusi, net rankomis suplojo.

– Tokio bendradarbiavimo seniai laukėm!

Pinigų prireiks, žinoma. Ir smulkaus verslo plano reikėtų.

Šįmet jau nė cento nelikę. Kitiems metams irgi viskas paskirstyta. Bet vėliau galima tikėtis.

Ji nieko kito ir nelaukė. Tenorėjo išsiaiškinti, kas Kopenhagoje tuos dalykus tvarko ir kad apie ją žinotų ambasadoje. Paskambino į Daniją trims savo profesoriams ir paprašė paklibinti pažįstamus ministerijoje, jeigu tokių turi.

Danijoje visi nors kiek svarbūs vienas kitą pažįsta. Jeigu ne, žino trečią žmogų, kuris pažįsta ketvirtą, o tas tikrai atidarys duris.

Po trijų savaičių atėjo žinia, kad pinigai, ir nemaža suma, paskirti. Gali pradėti dirbti. Vėliau, kai jau paaiškės, kaip einasi, pinigų gali būti dar.

Danai rimtų kolonijų niekada neturėjo, bet vikingų laikais iš visų skandinavų buvo didžiausi grobikai ir nuožmiausi kariai. Tačiau tai seniai užmiršta. Dabar kiekvieno dano širdyje glūdi teisingumo instinktas ir šiltas kampas vargstantiesiems.

Zygfrid užsakė skrajučių aimarų ir kečua kalbomis ir paleido per gatvių pardavėjas. Norėjo, kad būtų asmeniška. O pardavėjos moka ir pakalbėti, ir išaiškinti.

Pirmąjį restoraną atidarė Kalakotoje, žemesnėje miesto dalyje. Nedaug žemiau, gal tik pora šimtu metrų, bet čia kvėpuoti buvo lengviau. Ir gyventojai vilkėjo europietiškai.

Pavadino „Cochabamba y Dinamarka“. Dinamarka ispaniškai – Danija, o Kočabamba – gretima provincija. Ten žemė derlinga. Bet iš tikro tą pavadinimą Zygfrid pasirinko tik todėl, kad jis jai patiko. Trankus.

Į atidarymą pakvietė spaudą, televiziją, keletą žymesnių miesto ir Kalakotos rajono piliečių, visus tris Danijos ambasados žmones. Tie negalėjo atsistebėti, kad viskas padaryta taip žaibiškai. El Pase tai buvo neįprasta. Spaudos konferencijoje radijui ir televizijai Zygfrid pareiškė, kad valgius galima skirstyti tik į dvi kategorijas: gerus ir prastus. Priklauso vien nuo produktų ir virėjų.

– Bolivijoje yra keturios klimato zonos, nuo Arkties iki tropikų, – pasakė ji, – trisdešimt septyni tūkstančiai augalų rūšių ir kaimenės puikių galvijų. Ji turi tapti gastronomine pasaulio sostine.

Jai paplojo. Restorano „Cochabamba y Dinamarka“ durys plačiai atsivėrė.

Po kelių dienų į „Kočabambą“ įėjo vyras juodu kostiumu ir sustojo įrėmęs nugarą į duris. Paskui įėjo kitas, paklausė, kur lauko durys iš virtuvės, ir atsistojo tenai. Trečias atsistojo prie tualeto.

Zygfrid suprato: kažkas bus. Išėmė iš kasos didesnę dalį pinigų, sukišo į plastikinį maišelį ir įgrūdo į tešlą virtuvėje.

Netrukus įžengė kresnas indėnas: megztinis, džinsai, akiniai, be skrybėlės. Plaukai uždribę ant akių.

Publika nuščiuvo.

Zygfrid irgi jį pažino. Evo Moralesas, Bolivijos prezidentas.

Priėjo prie jo su valgiaraščiu.

– Ko pageidausit, Ekscelencija?

Tas patylėjo.

– Tu šeimininkė?

– Taip.

– Tu danė?

– Taip.

– Gamini bolivietiškus valgius?

– Virėjos gamina. Jos aimaros ir kečua. Yra viena gvaranė.

– Atnešk visų patiekalų.

Du jo žmonės nusekė paskui padavėjas į virtuvę.

Prezidentas žiūrėjo į Zygfrid.

– Ar tu kada plauni kojas?

Ji kaip visada avėjo suvarstomus vyriškus batus, tik raištelių nesurišusi. Kaip „kuprinnugariai“ – keliautojai arba valkatos, kurie visą savo turtą nešiojasi kuprinėje.

– O tu nori jas nuplauti?

– Ateik pas mane, nuplausiu, – atsakė prezidentas.

Žmonės prie staliukų palenkė galvas slėpdami šypsenas.

Moralesas buvo pagarsėjęs bobišius. Nevedęs, nors jau penkiasdešimt šešerių. Vieną po kitos turėjo keturias pripažintas meilužes, tos pagimdė jam po vaiką. Prezidentas visiems davė savo pavardę. Ketvirtoji meilužė prieš porą dienų buvo pasodinta į kalėjimą.

Zygfrid visa tai žinojo, bet prikando liežuvį. Jai svarbiau buvo išsaugoti „Kočabambą“.

Salė prisigrūdo žmonių, tarp jų, be abejo, buvo ir žurnalistų. Dabar trys sargybiniai užrėmė duris ir į vidų daugiau nieko neleido.

Prezidentas susiraukęs šakute pasmeigė pailgą žuvies gabaliuką.

– Kas čia? Tai juk sevičė! Peru valgis!

– Tai, Ekscelencija, inkų patiekalas. Peru ir Čilė atėmė iš jūsų jūros pakrantę ir pasisavino pakrantės indėnų patiekalą.

Stojo mirtina tyla. Tą istoriją Zygfrid sukūrė pati – kad kaimynai pagrobė ne tik pakrantę, bet ir patiekalą.

Inkai valdė visą Ramiojo vandenyno pakrantę, turėjo tinkamų toli plaukioti baidarių formos plaustų iš balzos medžio. Jie negalėjo nežvejoti, negalėjo nesukurti tokio patiekalo.

Pietų Amerikos indėnams inkai – šventi. Kai mėginama prikišti, esą inkai buvo žiaurūs, kartais ir žmogėdros, jie atšauna: ne, jie buvo kariai! Kitaip nebūtų šeimininkavę visame Andų kalnyne.

Praeitis buvo beveik vienintelis dalykas, kuriuo galėjo didžiuotis inkų palikuonys. Į kurią galima ispanus badyti nosimis. Maču Pikču ir kitos šventovės, grįsti keliai, tobulas kalendorius, mazginis raštas.

Zygfrid ne šiaip sau paminėjo kaimynų užgrobtą pakrantę – Bolivijos indėnams ir kreolams tos žemės buvo kaip palestiniečiams – Izraelio atkirstosios.

Du amžius Pietų Amerika murkdėsi tarpusavio karuose. Peru ir Čilė užgrobė vakarinę žemyno pakrantę ir atstūmė Boliviją nuo Ramiojo vandenyno. Boliviečiai dėl to niršta iki šiol.

Hm… Pasirodo, inkai turėjo ir puikių valgių? Smagu žinoti.

Prezidentas gavo progą oriai pasitraukti. Atsistojo, padėkojo ir išdundėjo su visa svita. Susimokėti nepasivargino.

Už savaitės jiems pranešė, kad restoranas „Cochabamba y Dinamarka“ kviečiamas padengti stalų prezidentūroje – Nepriklausomybės dienos proga vyks priėmimas.

Viskas praėjo puikiai. Šalies įtakingieji stebėjosi tautinių patiekalų skoniu ir įvairove.

Evo Moralesas buvo pirmas Pietų Amerikos indėnas, išrinktas prezidentu. Laikėsi prezidentūroje tris kadencijas, visada perrenkamas balsų dauguma. Indėnams jau atrodė, kad galbūt grįžta inkų valdžia.

Jam valdant prezidento rūmai tapo tarsi televizijos serialo scena. Trys meilužės viena po kitos pagimdė jam po vaiką. Ketvirtoji – Gabrielė Zaputa – pranešė, kad pagimdė sūnų. Paskui buvo paskelbta, jog kūdikis mirė.

Gabrielė įsidarbino kinų firmoje. Išrūpino kinams kontraktą geležinkeliui statyti už 560 000 dolerių. Kai prezidentas ją metė, sutartį su kinais jis nutraukė. Tada Gabrielė pareiškė, kad kūdikis gyvas. Prezidentas: „Puiku, aš noriu jį pamatyti ir priglausti prie širdies.“ Spauda rašė apie kažkokią moterį, kuri neva pardavusi savo vaikelį Gabrielei.

Valstybės žinyboms, kuriose vyko kokie nors prekybos konkursai, Gabrielė, prisidengusi prezidentūros vardu, siuntinėjo laiškus su raginimu „atsižvelgti į valstybės interesus“ ir paremti kinus. Būtent tada ją pasodino.

Zygfrid ėmė suprasti, kad Bolivija visai nepanaši į kitas pasaulio šalis. Pats prezidentas Evo Moralesas buvo kokainmedžių plantatorius ir net plantatorių draugijos pirmininkas. Kokainmedis – pelningas augalas. Kai subręsta, lapus galima raškyti keturiasdešimt metų. Tarptautinės organizacijos uždraudė auginti koką. Evo Moralesas Bolivijos vardu atsisakė pripažinti draudimą.

– Jūs kasdien geriate arbatą ir kavą, o mūsų tautos tūkstančius metų kasdien kramto kokos lapus! – šaukė jis Niujorke iš Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos tribūnos, mosikuodamas lapuota kokos šaka. – Kitaip mes neišgyventume aukštai kalnuose ir tankiose žemumų džiunglėse! Mes nekalti, kad kažkas iš kokos lapų gamina narkotikus. Tada uždrauskime miežius, nes iš jų gaminamas viskis. Išradote kokainą Europoje, o kariaujate su juo Bolivijoje.

Jį palaikė Venesuela, Peru, kelios kitos valstybės.

Nepadėjo. Jungtinės Valstijos įsteigė Bolivijoje Kovos su narkotikais agentūros DEA biurą. Atsiuntė sraigtasparnių, lėktuvų, herbicidų, specialistų.

Bet nuodais apipurkšti kokainmedžiai suvešėjo dar labiau. Herbicidai išnaikino žolę ir krūmus, o kokai – kaip vanduo žąsiai. Evo Moralesas „už savivaliavimą“ ištrėmė DEA štabą su visa jo technika ir chemija. Kai į prezidento rūmus protestuoti atvyko Amerikos ambasadorius, išmetė iš šalies ir jį.

Pietų Amerikos istorijoje to dar nebuvo buvę. Įsiutęs Vašingtonas naujo ambasadoriaus neatsiuntė. Taip, be šefo, ambasada ir gyveno.

Visas žemynas plojo Moralesui. Kai neaukštas, kresnas indėnas trumpomis rankomis ir kojomis susigrumia su milžinu ir laimi, žiūrovams nesvarbu, kuris iš jų teisus.

Pasiraususi internete Zygfrid sužinojo, kad koka – tai ne opiumas, ne koks amfetaminas ar heroinas. Nuo šitų, kaip ir nuo tabako, tampi priklausomas, o nuo kokos lapų – ne.

Bet devynioliktame amžiuje vokiečių chemikai išskyrė iš kokos lapų kokainą ir pagamino miltelius. Medicina griebė juos skausmui malšinti, pavadinusi novokainu ir kitokiais vardais. „Coca cola“ iš pradžių naudojo kokainą. Intelektualai ir visokie dorianai grėjai vartojo jį savo genialumui į padanges kelti.

Vokiečiai paleido į pasaulį ne vaistą, o klastingą žvėrį.

Taip, jis pakelia žmogui nuotaiką. Sutaiko jį su gyvenimu, su pačiu savimi. Bet netrukus bumerangas grįžta ir smogia su dviguba jėga: pažeidžia smegenis. Todėl koką ir uždraudė. Ir kas? Tapo labiausiai paplitusiu narkotiku pasaulyje.

Praėjus dviem mėnesiams po priėmimo prezidentūroje Zygfrid La Pase atidarė dar penkias valgyklas-restoranus. Bet jai buvo neramu. Nesuprato, iš kur toks pasisekimas ir kiek tai dar truks, nors klientai plūste plūdo.

Amerikietis Džonatanas paaiškino: Zygfrid aptikusi aukso gyslą. Širdies gilumoje visi mėgsta valgyti rankomis. Urviniai žmonės tik taip ir mito milijonus metų. Neįsivaizduojamai ilgai. Tai įrašyta mūsų genuose. Šakutės, peiliai, lėkštės atsirado palyginti neseniai, tik į viduramžių pabaigą. Ir tai ne visur.

Makdonalduose ir panašiose įstaigose maistas nekoks, taukai perkaitinti, bet įstaigos klesti, nes vaikas gali paimti mėsainį į rankas. Mažiesiems Didžiosios Britanijos princams premija už gerą elgesį – hamburgeris su kečupu ar majonezu ir teisė valgyti rankomis.

– Tu sutaikei tris dalykus… – Džonatanas tęsė improvizuotą paskaitą; klientų buvo mažai, ir apie jį susirinko virėjos bei padavėjai. – Tu, Zygfrid, visiems leidai suprasti, kad valgyti rankomis – skaniausia, kad europiečiai, ypač skandinavai, žino, ką daro, ir kad vaikai turi būti laimingi. Jie tempia pas tave savo tėvus, tėčiai čia valgo su šakute ir peilių ir taip pat jaučiasi laimingi, nes papietavo „pas danus“.

Komercinė sėkmė merginai nerūpėjo. Šituo pasaulio nesudrebinsi. Ne dėl to ji beldėsi į kitą Žemės pusrutulį. Norėjo pamėginti ištraukti vietos jaunimą iš skurdo ir apatijos.

Iš pradžių jai atrodė, kad pavyks. Į virėjų ir padavėjų kursus susirinko gražus būrys jaunuolių. Tačiau neturtingų šeimų vaikai iš priemiesčio lūšnų turėjo įpročių, kuriuos perprasti nebuvo lengva. Ar jie girdi, ar supranta? Kartais Zygfrid atrodydavo, jog kalba su akmens skulptūromis – jų veidai būdavo nebylūs kaip inkų dievų. Niekada niekur nedirbę, mokyklos beveik nelankę, jie nenutuokė apie laiką. Vėluodavo į pamokas arba ir visai dingdavo nieko nepaaiškinę. Pasirodys po kelių savaičių ar nepasirodys?

Virėjos – jų teko samdyti vis daugiau – pasakojo, kad jaunimas skundžiasi. Esą darbo čia per daug, o ir neprestižinis. Kaimynai juokiasi, kad vaikinai bobišką darbą dirba. O merginos bijo, kad bus pagrobtos ir parduotos.

Bandydama įtikti Zygfrid visiems virėjams ir padavėjams pasiuvo uniformas. Balti kariško tipo švarkai su raudonais apsiuvais ir antpečiais, pilotės smailais galais, irgi su apsiuvais.

Vieniems patiko, kiti šaipėsi. Po savaitgalio Zygfrid rasdavo pusę uniformų paliktų ant kėdžių persirengimo kambaryje.

Teko kliautis senomis virėjomis.

Viena moteris virėjauti pas Zygfrid atkeliavo net iš Santa Kruzo. Gan jauna. Išpuikusi. Skundėsi likusi be darbo.

– Anksčiau pas mus plūsdavo minios turistų. Buvau gidė. Dabar mažai kas važiuoja.

– O ko turistai ieško Santa Kruze?

– Na, tai vis tas Če Gevara. Ten, pas mus, jį nudobė.

Zygfrid prisiminė pirmame kurse ar vidurinėje turėjusi marškinukus su rūsčiu jaunu barzdotu veidu. Nešiojo ir tokią kaip to berno juodą beretę su penkiakampe žvaigždute.

– Kaip ten buvo? – paklausė atvykėlės.

– A, nieko ten nebuvo. Atvažiavo, apsigyveno viešbutyje. Su žmona. Ne, turbūt su pana, nes labai jauna ir vokietė. A, ten ir kita moteris buvo. O jis prisistatė profesorium Adolfo Mena Gonsalesu. Bagažo labai daug atsivežė. Ir gal dešimt draugų. Ūsiukai gražiai pakirpti ir plaukai. O paskui dingo.

– O kaip jį sugavo?

– Na, valgyti ir jiems reikėjo. Gudrūs, laužų nekūrendavo. Pas mus ne vien tik selva. Pas mus daug laukų, kalnų, krūmynų. Dūmai iš toli matyti, o naktį laužai šviestų. Tai jie grioviukus iškasdavo. Viename gale ugnis kūrenasi, pro kitą dūmai išeina. Atšalę nekyla į viršų. Če Gevara Vietname nusižiūrėjo. Kai buvo nuvažiavęs pažiūrėti, kaip geltonieji kariauja. Bet amerikonai irgi nekvaili. Turėjo naują aparatūrą. Jautrią šilumai. Skrenda aukštai – nei pamatysi, nei išgirsi, ir fotografuoja. Karštus taškus mato kaip spuogus ant pilvo. Taip vieną naktį, kitą, trečią. Ir aptiko, kur anie slapstosi.

– Bet žmonės Če Gevarą palaikė?

– Eik jau! Žinom mes tuos argentiniečius! Kai mušasi baltieji, doras indėnas nelįs. Man liepė paskaityti jo raštus, nes turistai klausinėdavo. Jis rašė, kad revoliuciją galima daryti bet kada. Revoliucija sukels revoliuciją. Man sunku suprasti, bet jis taip rašė.

– O ką rodydavai turistams?

– Na, mokyklą La Igeroje, į kurią jį atvežė sužeistą. Ir kur nušovė. Palaidojo aerodrome, kad nė žymės neliktų. Po lėktuvų taku. Po asfaltu. Bet kubiečiai sužinojo. Pinigai viską perka. Iškasė, išsivežė. Tik, sako, nežinojo, kuris ten Če, mat jų buvo šeši. Dabar Kuboje mauzoliejuje guli.

Zygfrid pusbrolis Virginijus vieną dieną pasakė:

– Netoliese įsikūrė „Ruta 36“.

„36-asis kelias“ – taip vadinosi vienintelis pasaulyje pusiau slaptas kokaino baras.

– Jau mėnuo jie čia, – Džonatanas žinojo, ką sako.

Į „Kočabambą“ jis ateidavo dažnai. Jau buvo tapęs savas. Ir naudingas. Gavęs iš šaligatvių prekeivių atnešdavo gerų patiekalų receptų, o jei nusibelsdavo į provinciją – ir iš tenai. Virėjos sutūpusios ginčydavosi, bet jei patikdavo, jei galima valgyti ir rankomis, ir šakute, įtraukdavo į valgiaraštį.

Sutarė, kad visi keturi – Virginijus, Morisas, Zygfrid ir Džonatanas – eis aplankyti naujojo kaimyno.

Baras buvo be iškabos. Ant vinies kyburiavo tik gabalas kartono su užrašu „Ruta 36“. Keli staliukai su kėdėmis ant šaligatvio, dar keli vieninteliame kambaryje.

„Ruta 36“ retai išbūdavo vienoje vietoje ilgiau kaip tris mėnesius. Savininkas gerai sumokėdavo nuovados viršininkui, keliems inspektoriams ir radęs tinkamą patalpą atsiveždavo stalus. Klientai kaipmat sužinodavo, kur išsikraustė „Ruta“. O aplinkiniai gyventojai tuoj imdavo kelti triukšmą, siųsti delegacijas į ministeriją. Keisti žmonės. Kokaino baras buvo tyliausias iš visų barų El Pase.

Zygfrid su kompanija užėmė paskutinį laisvą staliuką. Tuoj prilėkė šmaikštus padavėjas ir ant stalo pastatė butelį mineralinio vandens.

– Šeimininkas vaišina, – pasakė. – Pas mus šiandien vienas ekstra klasės gramas kainuoja šimtą šešiasdešimt dolerių. Įprastos kokybės – devyniasdešimt dolerių.

– Triskart pigiau negu Niujorke, – patikslino Džonatanas.

– Penkiskart pigiau. Nes pas mus pusė kokos ir pusė kreidos miltelių. Niujorke kreidos primaišo aštuoniasdešimt procentų. Žinau. Aš ten dirbau.

Morisas pasakė imsiąs vieną gramą, kiti užsakė tik romo su kokakola. Bet būtinai bolivietiškos, kur etiketėje dvi „l“ – Colla – ir turi lašą tikro kokaino. Pasakė „kokso“ ateisią kitą dieną. Padavėjas nesiginčijo. Ir tokių klientų būna. Susirinko skaidrius plastiko butelius, kuriuos jau buvo išdėliojęs, ir dingo.

Baro publika, beveik vien jauni „kuprinnugariai“, buvo rami. Kalbėjo daug, atrodė, visi su visais vienu metu. Viena mergina tupėjo susmukusi kampe, kita miegojo ant dviejų kėdžių, nuleidusi išskėstas kojas.

Prie jų staliuko priėjo vaikinukas, gal šešiolikos.

– Paleido naują autobusą į Limą. Sėdynės kietos, bet pigiau, – pasakė nesikreipdamas į nieką. – Šitos nekaltybės, – mostelėjo į gulinčias merginas, – su mumis. Mes atsivežėme. Patrini joms nosies galiuką, ir jos jau laimingos.

Kalbėjo su vokišku akcentu. Akys didelės ir apskritos kaip vaikiškuose multikuose. Turbūt todėl, kad vyzdžiai buvo išsiplėtę per visą rainelę.

– Kai aš buvau nelaimingas, imdavau kokso, – pasakė Virginijus. Metė žvilgsnį į Morisą. – Paskui nebereikėjo.

– Tau pasisekė. Laimėjai loterijoje didįjį prizą, – Džonatanas stengėsi nedudenti. – Kiek teko matyti, kas nustoja imti, krenta į šulinį. Išlipti iš jo padeda tik dar didesnė dozė.

Kartą iš „Kočabambos“ Zygfrid išėjo kartu su Džonatanu.

Jis uždėjo ranką jai ant peties. Aukštas kaip šulinio svirtis. Paskui prispaudė savo platų delną jai prie šonkaulių, ten, kur, sako, yra kepenys.

Ji kaip visada vilkėjo tik džinsinį vyrišką švarkelį, kurio rankovės ties alkūnėmis ir skvernai buvo išblukintos dar gamykloje. Nei baltinių, nei liemenėlės.

Zygfrid pagalvojo, kad nėra taip jau blogai būti vedamai už kepenų. Pasakė:

– Tu man visai nepanašus į gėjų.

Džonatanas tik prunkštelėjo.

Ji žinojo, kad yra visokių gėjų, bet su kiekvienu žingsniu šilta El Paso gatve jai darėsi vis aiškiau, kad Džo – ne iš tokių. Užvaldė keistas noras: kad jam būtų gerai. Tokio jausmo Zygfrid nebuvo patyrusi niekada. Norėjo, kad gatvė nesibaigtų. Kad jis nepasikeistų. Liktų toks, į kurį galima remtis.

Džonatanas pasakė:

– Aš išsinuomojau kambarį. Mudviem.

Zygfrid susikišo keturis pirštus į burną ir šaižiai sušvilpė.

Kitoje gatvės pusėje stovintis taksistas ranka parodė supratęs ženklą. Padangos tik sužviegė, kai jis apsisukdamas kirto keturių eilių gatvę. Sustojo prie jų.

Jiedu nesikalbėjo. Buvo ta būsena, kai nereikia. Ji tik sušnabždėjo:

– Bijojau, kad tų žodžių taip niekada ir nepasakysi.

Dabar į „Kočabambą“ jis ateidavo kasdien. Aplink visada sukiodavosi „kuprinnugariai“. Atrodė, kad jis pažįsta ne tik juos, bet ir visą milijoninį miestą. Džonatanas „Kočabamboje“ buvo kaip maišiklis kokteilyje: virėjoms ir padavėjoms – autoritetas ir vertėjas, vyrų akyse – virtuvėje, salėje ar sandėlyje, – šeimininkas.

Jiedu sumanė išmokyti virėjas kepti „bolivietišką duoną“. Supratusios, ko amerikietis iš jų nori, virėjos ėmė kikenti. Jos jau seniai mokančios tokią duoną kepti sumalusios kokos lapus, reikėjo tik leisti. Jos ir „nacionalinę arbatą“ užplikydavo – su kokos lapais. Bolivijoje tai legalu.

Kartą parėjusi namo Zygfrid rado Džonataną nusiminusį. Matė – verkė.

– Mano motina miršta, – pasakė jis. – Nemačiau jos trejus metus. Jai liko kelios dienos. O gal tik valandos.

Zygfrid niekada nebuvo mačiusi jo tokio. Vaikas su plačia ruda barzda. Pasilenkusi apkabino, prisiglaudė.

– Keliauk šiandien pat. Turbūt yra koks lėktuvas.

– Tu nieko nežinai. Aš – paklydėlis. Dėl manęs jai širdį gelia. Širdgėla ją sunaikino. Aš vyriausias. Turėjau pavyzdį rodyti – broliui ir… ir sesutei. O ką aš jiems, ką mamai galiu pasakyti? Ką galiu parodyti? – atsiduso. – Gal gali man padėti? Skrisk su manim.

– Kokia aš tau pagalba, mielas?

– Mama apsidžiaugs. Pamatys, kokia graži, kokia rimta mano mergina.

– Bet… – Zygfrid ieškojo tinkamų žodžių, – kai mudu pasuksime skirtingais keliais… tavo šeimai bus dar blogiau.

– O kodėl turime pasukti skirtingais keliais?

Zygfrid pajuto silpnumą kojose. Susmuko ant grindų.

Jau ir anksčiau, kai Džonatanas dingdavo, ji pajusdavo bjaurią tuštumą. Bandė su tuo jausmu kovoti, nes juk nemodernu! Nepavyko.

Negalėjo pavykti.

Nes kai jie būna kartu, Zygfrid girdi skambant auksinę stygą. Ir visada šypsosi.

– Skambink į oro uostą.

Lėktuve jie nesikalbėjo.

Zygfrid buvo pastebėjusi: jiems jau nereikia kalbėtis.

Dingtelėjo, kad jam būtų gerai nusiskusti barzdą.

Hiustono oro uoste reikėjo laukti kito skrydžio. Džonatanas pasakė:

– Einu į kirpyklą.

Kai grįžo, Zygfrid vos jį pažino. Toks jaunas, raudonais skruostais. Ir marškiniai nauji. Kioske nusipirko.

Zygfrid nežinojo, kad jis – joks paklydėlis. Prinstone su pagyrimu baigė teisę ir iškart buvo priimtas į Kovos su narkotikais žinybos DEA, labai galingos Amerikoje, Pietų Amerikos skyrių, nes gerai kalbėjo ispaniškai. Jį pasiuntė į Boliviją, prieš tai kiek pataisę jo biografiją: neva įstojo į teisę Ričmondo universitete, bet baigiamųjų skandalingai neišlaikė, stojo į kitą universitetą, irgi metė egzaminų išvakarėse.

Džonatanas užsiaugino barzdą, ilgus plaukus ir dingo saviškiams iš akių.

Viso to atskleisti savo tėvams negalėjo.

Negalėjo ir Zygfrid nieko pasakoti.

Gyvenime yra vaidmenų, kuriais turi gyventi, nes pjesės autoriai negailestingi. Pastabų jie neduoda ir žino tik vieną bausmę – mirtį. Tai gresia ne tik blogam aktoriui, jeigu jis demaskuojamas, bet ir jo artimiesiems. Buvo, kai prasikaltusįjį pervažiavo sunkvežimiu, paskui apsisukę – dar kartą. Nepasislėpsi net Antarktidoje. Gyvybė ir Bolivijoje, ir Kolumbijoje, ir Jungtinėse Valstijose kainuoja nedaug. Tik taip pjesės autoriai gali išlaikyti kokos imperiją, apvyniojusią visą pasaulį. Jiems paklusniai dirba net mokinukai – visose šalyse. Pamokos metu suvibruoja mobilusis telefonas, mokinys atsikelia, išeina, sėda į savo automobilį, atlieka, kas įsakyta, ir tyliai grįžta į klasę.

Džonatanas dirbdamas Bolivijoje nežinojo apie kitus savo kolegas. Bet jautė, kad jų yra ne vienas šimtas. Nes DEA buvo nutarusi susidaryti išsamų vaizdą apie kokos tinklą.

Į motinos kambarį jis įžengė pirmas. Motina gulėjo aukštielninka. Labai liesa, bet veidas neraukšlėtas. Tik baltas, tarsi nulipdytas iš stearino. Pamačiusi sūnų nušvito. Jis pripuolė, pabučiavo į ranką, paskui į kaktą. Motina viena ranka jį apkabino, kažką pakuždėjo į ausį.

Paskui pamatė Zygfrid tarpduryje. Rankos, apkabinusios sūnų, pirštu pamojo jai prieiti.

Zygfrid atsiklaupė greta Džonatano. Nežinojo, kaip elgtis. Savo motinos niekada nebuvo bučiavusi ar apkabinusi. Nemodernu.

Buvo matyti, kad Džonatano motina kaupia jėgas. Paskui abu išgirdo:

– Dabar… dabar… dabar kelias bus man lengvas.

Jiedu išėjo palikę motiną ilsėtis.

Zygfrid paklausė:

– Ar yra pas jus benamių šunų ir kačių globos draugija?

– Kad pas mus nėra benamių šunų, – atsakė Džonatanas. – Ir benamių kačių nėra. O kam tau?

– O bažnyčios choras yra?

– Ričmonde yra keliolika bažnyčių. Jos turi chorus. Kodėl klausi?

– Noriu žinoti, – ramiai atsakė Zygfrid.

1* „Pone dane!“ (Isp.)
2* Drėgnų atogrąžų miškų (Pietų Amerikoje vadinamų selva).

Algimantas Čekuolis. Vištų kunigaikštis

2020 m. Nr. 2 / Abu patylėjo. Tada žmonės mokėdavo patylėti. Žinojo – vėl Vengrija. Antrą kartą. Čekoslovakija – irgi antrą kartą. Ir Lenkija – trečią kartą. Lietuva savitai – „Baltijos keliu“. Baime ir krauju suklijuota sistema byrėjo.

Algimantas Čekuolis. Kur velnias nenešioja

2018 m. Nr. 11 / Virš jos dunksojo perskilęs kalnas. Toks status, kad net krūmai ant jo neaugo. Tačiau buvo ir keturi šimtai metrų jūros. Čia ji gili, dvidešimt septyni metrai.

Rasa Aškinytė. Apie Leilą

2017 m. Nr. 2

Lova, kurioje gulėjo Leila, buvo tokia, kaip ir įprasta ligoninėse. Gelstelėjusi patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais, kiekvienam sakantys, kad ne tu čia pirmas, ne tu paskutinis, kita diena atneš naujų įvykių, o nauji įvykiai – naujus gulinčiuosius, kaip kiekvienas debesis atneša naują lietų, o kiekvienas žingsnis vėl nubraukia kelio dulkes.
Ėmė miegas, bet Leila stengėsi nepasiduoti – užsispyrusi žiūrėjo į ligoninės antspaudą ant kairiojo apatinio pagalvės kampo. Jai patiko gyvatė, susirangiusi apskritime, prasižiojusi ir besitaikanti kąsti, jei neras kam, tai bent sau pačiai. Antspaudas ramino. Malonu žinoti, kad bent kas nors šiame pasaulyje kam nors priklauso, kad savininkas bet kada gali pareikalauti savo daikto.
Leila bijojo užmigti, nes snūstant gyvatė imdavo lietis, antspaudas blanko, išsklaidydamas saugumo iliuziją. Ji stengėsi plačiau atsimerkti, palietė antspaudą ranka. Tik dabar pastebėjo, kad nagų lakas aptrupėjęs, oda išsausėjusi ir raukšlėta. Taip neturėtų būti, pagalvojo Leila.
Ji visada žinojo, kaip būti turėtų, bet beveik niekada taip nebūdavo. Gyvenimas turėjo būti piktas ir negailestingas, o likimas tokiems kaip ji negalėjo duoti nieko gero. Bet davė, sugriaudamas per amžius numatytą tvarką, ir tai Leilą labiausiai erzino.
Kai gimė pirmas jos vaikas, jai buvo per dvidešimt. Ką veikė iki jam gimstant, nebeatsiminė. Jos gyvenimas prasidėjo tik gimus vaikui, todėl per jo gimtadienį Leila ant torto visada uždegdavo kitiems nesuprantamai daug žvakučių. Jos vaikui tai patiko. Jos vaikui patiko viskas, ką ji darė, ir, svarbiausia, jis niekada neprašydavo jos ko nors paaiškinti. Jie vaikščiodavo susikibę už rankų ir niekada nesikalbėdavo. Pradžioje Leila bandė, bet į visus jos klausimus sūnus atsakydavo linktelėdamas galva. Leila buvo taip įpratusi, kad jis nekalba, kad kiekvieną kartą, išgirdusi jį šnekantis su draugais ar kitais suaugusiaisiais, nustebdavo.
Leila niekada nemėgino išsiaiškinti, kodėl jos vaikas kalbasi su visais, išskyrus ją. Ji suprato, kad nežinotų, ką su ta tiesa daryti, todėl viską paliko taip, kaip yra. Juolab kad abiem taip buvo gerai.
Leila mėgo dideles tuščias erdves, bet koks garsas jai atrodė kaip šiukšlė. Niekas, išskyrus jos vaiką, to nesuprato. Leilos tai nei pykdė, nei stebino. Grifai nesupranta, kodėl negali pulti aukos, kol ji dar gyva, stygos nejaučia garso grožio, ugnis nesupranta, kodėl nereikėtų deginti to, kas taip gražiai dega. Pasaulis laikosi ant nesuprantančiųjų pečių. Todėl nebūtina suprasti, kodėl yra klaidų, kurių neįmanoma ištaisyti, ir nėra klaidų, kurių nebūtų galima padaryti.

Leilos niekas nepykdė ir nestebino, ypač dabar. Palatoje buvo tylu, kitos dvi lovos tuščios, skaudžiai tuščios kaip senų moterų gimdos, pagalvojo Leila. Gimda ištuštėja pirmiausia, po jos – smegenys ir visi kiti organai. Gaila tik gimdos. Ir nieko nepadarysi. Pralaimime gimdamos. Nelaimėsi kovos pralošęs pirmąją partiją.
Kitose palatose ligoniai, kai nustodavo veikti raminamieji, pabusdavo, o pabudę rėkdavo ir draskydavosi, lyg norėdami tuoj pat numirti, tik dėl nuolatinio slopinimo vaistais nesugalvodami geresnio būdo. Šitoje ligoninėje gulėjo tik tie, kurie neįstengė ištverti skausmo. Ne tokie kaip Leila.
Klaikiausiai rėkė liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Negalėjai suprasti, ką sako, bet jos skausmas buvo toks gilus, kad nejučia persiduodavo kitiems. Leila tik taip galėjo paaiškinti, kodėl seselės stengėsi, kad liesoji moteris nuolat būtų „nuraminta“.
Ligoninėje niekas neturėjo paslapčių, visų gyvenimai buvo atviri kitiems. Ką gali nuslėpti, jei vos prabudęs klyki? Klyki, nes nieko kito nelieka, nes visko netekai.
Ir Leila neteko visko, bet tylėjo. Turbūt todėl, kad neteko savo noru, todėl, kad jau prieš viską atiduodama žinojo, kad to neištvers. Nebebuvo ko rėkti. Nieko nebėra, ir ji guli viena baltoje psichiatrinės ligoninės lovoje. Gyvatė glūdi šalia ir šypsosi savo karalienei.

Leila nuo mažens buvo nepastebima, nors jos plaukai tokie juodi, kad nėra nė su kuo palyginti. Beveik tokios pat ir akys. Ji tai žinojo, ne kartą matė save veidrodyje. Bet kitiems tikriausiai atrodė kitaip. Matyt, žiūrint jų akimis, ji buvo pilka, ruda arba kaip nors kitaip nematoma.
Leilos vyras jos nepastebėdavo nei prieš vestuves, nei po jų. Ji net nebūtų galėjusi paaiškinti, kaip jie susitiko ir kodėl nutarė tuoktis. Tai tiesiog atsitiko, greičiausiai todėl, kad Leila laukėsi. Ji tikėjo likimu ir nieko nedarė, kad jam pasipriešintų. Visata nėra draugiškai nusiteikusi. Nereikia jos be reikalo erzinti.
Leila kepė, skalbė, laistė gėles, mylėjosi, gražiai augino vaikus (po poros metų susilaukė dar vieno), prisiminusi pasitepdavo kremu ar nueidavo į filmą. Visada tik dieną, kai likdavo namuose viena. Kine ji irgi jausdavosi viena, nors salė būdavo pilna tokių pat moterų, nesipriešinančių likimui, kaip ir ji. Tas nenusakomas panašumas ir leisdavo Leilai manyti, kad visos jos – tai ji, suskaidyta į daugybę identiškų kopijų. Neišskirtinius objektus lengva kopijuoti, nieko keista, kad kažkas to ėmėsi, ir, matyt, be jokio užmokesčio.
Vyras Leilą mylėjo. Dovanodavo jai gėlių, kurių ji nemėgo, vedėsi į restoranus, kuriuose Leila jausdavosi kaip savo noru į krantą išlipusi žuvis, pirko sukneles, kurių netiko dydis arba nepatiko spalva, vežėsi į kurortus, kuriuose Leilą tuoj pat užpuldavo nuobodulys, uodai ir viskas, kas gelia. Leila nesipriešindama, dėkinga priėmė tuos meilės įrodymus ir jautėsi laiminga. Nenorėjo, nesiekė ir neprašė nieko daugiau. Prašinėti negražu, prašinėtojams niekas nieko neduoda, arba duoda ne tai, ko jie prašo.
Leila negalvojo, ar norėtų ir ar galėtų būti laiminga. O kas čia tokio? Ir be laimės žmogus yra žmogus, kaip strutis ir be skraidymo yra paukštis, paukštis klajoklis, nesuvokiamu būdu net be raktikaulių sugebantis išlaikyti pusiausvyrą. Visai kaip Leila. Nesupraskite neteisingai. Raktikaulius Leila turėjo, kaip ir visus kitus kaulus. Juos paveldėjo iš tėvo. Vyras vaikui suteikia kaulus, eterinį, nežemiškąjį pradą, o moteris – žemiškąjį, t. y. mėsą.
Kartais Leilai būdavo gaila, kad vos suteikusi jai žemiškąjį pradą mama kažkur dingo, palikusi ją ten, kur pagimdė. Ne šiaip paliko, o numetė nuo skardžio (nieko čia tokio, daugelį daiktų išmestume, jeigu nebijotume, kad kiti juos paims). Paleido nuo skardžio, ir sukėlė vietinių gyventojų pasipiktinimo ir apkalbų bangą. Padorios moterys savo vaikus užkasa. Mėtyti vaikus negražu. Tai visi žinojo ir dauguma tam pritarė.
Kai kas nors ką nors numeta, tai kiti, užuot pakėlę, paspiria. Spardė ir Leilą. Ji buvo taip susukta į murzinus skudurus, kad kaimo vaikai kurį laiką spardė tą gniutulą vietoj kamuolio, vyresnieji net pelnė keletą įvarčių. Kaimo gyventojai tamsoje ne kartą už dulkėto ryšulio užkliuvo, vienas net pargriuvo ir nusikeikė, neapsikentęs skausmo ir širdgėlos dėl prarasto orumo. Keletą dienų Leila gulėjo skarmalų kamuoliu kaimo viduryje, kaip ženklas, kurio niekas nemokėjo perskaityti. Vėliau kaimiečiai stebėjosi, kodėl tų skudurų iš karto nesudegino, kodėl jų nenusitempė valkataujantys šunys ar lapės. Gal todėl, kad apie ryšulį vis sukosi gyvatės, rangėsi ir šnypštė prisiartinusiems, bet šypsojosi savo karalienei.
Kaimiečiai atsitokėjo tik po keleto dienų, kai purvinas gniužulas staiga pradėjo verkti. Leila pataikė pravirkti kaip tik tuo metu, kai visi meldėsi. Net vaikai, ir tie. Moteriškės ją išgirdo, kai pasimeldusios ėjo virti savo vyrams arbatos. Supuolė, nuspardė gyvates, išvyniojo, pasidžiaugė, kokia graži mergaitė, nors ir kiek pamėlusi, ir nunešė Leilą jos mamai, tuo nelabai ją pradžiugindamos. Tokia, matyt, ji ir bus, pagalvojo Leilos mama. Tokia, kuria neįmanoma atsikratyti. Leilos mama juokėsi. Verkia visi dėl tų pačių priežasčių. Apie žmogų galima spręsti tik iš to, kas jam juokinga.

Kai pradariusi palatos duris Leila pirmą kartą pamatė jį, buvo vasara, saulė užsispyrusi degino viską aplinkui taip, kad net vabalai ieškojo nors kokio šešėlio. Jis stovėjo nusisukęs į langą ir stebėjo kieme vaikštinėjančius pacientus. Leila seniai nebevadino jų ligoniais, nes riba tarp jos ir jų buvo miglota, o skirtumai niveliavęsi. Žmonės apskritai niekuo nesiskiria vieni nuo kitų, nesiskiria nuo vabalų – tie patys kieti šarvai, tos pačios nieko nesakančios akys.
Leila pajuto, kad viskas pasikeitė, akyse sumirguliavo, ir daryk tu ką nori.
– Norėčiau pašokti, – ištarė ji.
Kvailai pasakiau, dingtelėjo. Bet tokia jau buvo – jei ko užsimanydavo, turėdavo gauti tuoj pat, negalėdavai sulaikyti. Niekas jos ir nebandydavo sulaikyti, žmonės ir taip turi užtektinai beprasmių užsiėmimų. Kam gaišti tramdant vandenį ar ugnį, kurių tikslas – išvalyti ir išgryninti. Leila tokio tikslo neturėjo, bet buvo lygiai taip pat nesutramdoma.
Vyras neatsakė.
Leila pabandė dar kartą:
– Noriu šokti.
Bet vyras tylėjo, stovėjo nusisukęs ir pro langą žiūrėjo į kieme besistumdančias moteris. Žinoma, jos rėkė labiau negu stumdėsi. Klaikiausiai rėkė liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Čia tokia vieta, rėk kiek nori, nieko tai nejaudina. Ir vyro nejaudino, stovėjo kaip akmuo, abejingai spoksodamas į grumtynes kieme, tarsi į sustingusį, užbaigtą paveikslą. Deja, nutapytą negabaus dailininko, jam trūko spalvų, moterys atrodė negrakščios, žolė nesveikai nugeltusi. Tokio paveikslo nė už dyką niekam neįkiši. Kaip, beje, ir suakmenėjusio vyro skulptūros, žemiau nuleistu kairiuoju pečiu ir į kišenes sugrūstomis rankomis.
Parodija, pagalvojo Leila. Parodija, arba tokia vieta, kur viskas negražu, net liūdesys, ir tas kažkoks liguistas, apsiblausęs, nepilnas, o ašaros drumstos, išspaustos tarsi iš reikalo.
Leilai vis dar norėjosi šokti. Jos galvoje, kaip visada, skambėjo sferų muzika. Leila abejojo, ar vyras ją girdi. Tikriausiai ne, nes tikrai būtų sutikęs šokti. Jokios kitos priežasties Leila neįsivaizdavo.
Kai vienas kalba, o kitas neatsako, tai ir yra tikroji tyla. Meilė be atsako. Kažin ar visada taip bus, pagalvojo Leila. Kvailai pagalvojo, meilės be atsako juk nebūna. Anksčiau ar vėliau žmonės vis tiek neiškenčia. Dažniausiai atsako negražiai, bet tai geriau negu nieko.

Leila net neįsivaizdavo, kad gali įsimylėti. Įsimylėti neišgirdusi balso, neišvydusi akių. Ką tuomet ji įsimylėjo? Kreivą statulą su žemiau nuleistu kairiuoju pečiu ir į kišenes sugrūstomis rankomis?
Dabar gailėjosi, kad nepaklausė jo vardo. Gal ištarusi vardą jį pažadintų, ir jis atgytų. Tam žmonės ir turi vardus, kad kiti pašaukę galėtų juos pažadinti.
Gal taip ir geriau. Nežinoti vardo, nežinoti veido. Kad jis netaptų vienu iš jų. Vienu iš tų, kurie spardė Leilą, susuktą skuduruose. Mindė gyvates.
Leila to niekada nepamiršo, ne jos jėgoms pamiršti. Nors jų nematė, bet neabejojo, kad sutikusi atpažintų. Iš kvapo, iš judesių, iš juoko, iš iškreipto DNR, kokį turi tik spardytojai. Atpažintų ir pasmaugtų. Arba užmėtytų akmenimis. Arba paskandintų. Taip, kaip paskandino motiną. Tiesiog nustūmė į vandenį, kai ji mažiausiai to tikėjosi. Motina net nespėjo pasipriešinti. Leila nenustebo, motina visada buvo minkšta kaip nebaigtas kepti pyragas. Paspausk, ir iš vidaus ištekės gliaumyta tešla. Leila ir paspaudė, ne iš karto, bet palaukusi, kol užaugs ir įgis pakankamai jėgų. Jėgų atkeršyti ir tą kerštą nuslėpti.
Per motinos laidotuves Leila verkė lyg ko brangaus netekusi. Pati nesuprato ko. Ašaros tekėjo pačios, o dėl garso teko pasistengti. Nieko tokio, Leila palaukė, kol turės pakankamai jėgų. Buvo kantri ir atkakli kaip gamta, kaip ugnis ir vanduo, kurių tikslas – išvalyti ir išgryninti. Leila neturėjo jokio tikslo. Kerštas buvo ne tikslas, o pats gyvenimas. Jis tekėjo venomis ir arterijomis, pirmyn ir atgal, tai sklandžiai, tai užsikirsdamas, ratu, išnešiodamas jos organams deguonį.
Kartais Leilai atrodydavo, kad ne ji įstūmė motiną į vandenį, kad ta užsižiopsojusi įkrito pati. Arba, kad reikėjo jai atleisti, juk ne pirma ir ne paskutinė, išmetusi vaiką. Negi visas skandinsi. Bet atleisti kartais būna per vėlu. Kam atleisi, kad viską jau suėdė kirminai? Tuščia. Skylių, ir tų neliko. Pradžioj buvo, viskas prasideda nuo skylių. Bet vėliau jų tiek padaugėja, kad daiktas pavirsta viena didele tuštuma, kurią užpildo smėlis ir kiti įvykiai. Laikas užkamšo visas skyles, užtaiso kaip batsiuvys batą. Paukšt, kaukšt, ir nebėra. Užlopyta. Lopas matosi, lopai visada matosi, kad ir stebuklingais siūlais siūtum. Net stebuklai ne visada padeda. Motinos nebėr, ir ačiū Dievui.
Bet liko vaikai. Maži rausvaskruosčiai paršeliai. Jų Leila niekada nepamirš. Ne jos jėgoms. Nori, kad tavęs nepamirštų, – įspirk. Rausvaskruosčiai paršeliai, dailios kiaulaitės. Tie, kurie ją spardė. Kas, kad netyčia, kas, kad nežinodami. Čia ne pasiteisinimas. Žinai nežinai, o spardyti nėra ko. Spardei – teks susimokėti. Būna ir nemokamų dalykų, bet spardymas į jų sąrašą neįeina.
Leilai patikdavo įsivaizduoti, kad tie rausvaskruosčiai murziai išaugo į dailias moteriškes ir stuomeningus vyrus. Spardytojai visada išauga gražūs, ne tokie, kaip jų aukos. Leilos rankos ilgėjosi jų kaklų, ausys – prašymo pasigailėti. Ir ji prašė, bet ar kas išgirdo? Prašė tyliai, tik mintyse, buvo per maža prašyti kitaip. Negirdėjot? Tai ne pasiteisinimas.
Leilos kojos nenustygo, kaip troško jiems įspirti, iš visų jėgų, daug stipriau, negu jie spardė ją. Keršijant visada reikia spirti stipriau, kad priešas ištikštų iš pirmo karto. Jei ne, koks čia kerštas. Su motina pavyko visai neblogai, kažin ar taip seksis ir toliau? Ar užteks ašarų verkti per jų visų laidotuves? Leila laukė ir kaupė jėgas.
Labiausiai Leilai patiko, kad jie nesupras, už ką. Ir ji tada nesuprato. Bet niekas nesiteikė paaiškinti. Ir ji neaiškins. Paukšt pagaliu per makaulę, ta suskamba kaip varpas, perskyla irgi kaip varpas, tik bėga kraujas. Ir jai bėgo kraujas. Ar kas pastebėjo? Ir ji nesigilins. Žiūrės į jų akis. Nieko nesuprantančias, klausiančias. Klauskit, klauskit, jei neklausit, nesužinosit. Jei klausit, irgi nesužinosit. Visi gudrūs klausinėti, klausinėjimui daug proto nereikia. Tik kvailo užsispyrimo.
Užsispyrimo Leilai netrūko. Ji niekur neskubėjo, laukė, kol jie ateis patys, atsiųsti, nukreipti pas ją aukštesnės jėgos. Jėga yra jėga, eini, kur ji neša, imi, ką duoda, tik negali pabėgti, jei muša.
Gal, jeigu jis būtų atsisukęs, būtų paaiškėję, kad yra vienas iš jų. Spardyti negalima, nesvarbu, žinai, kodėl spardai, ar ne. Jei spardei, teks sumokėti. Kainą nustatys Leila. Nustatys nesąžiningai, ir nieko jūs nepadarysite. Galėsit tik verkti. Verkti daug proto nereikia. Paverksit, ir nustosit. Ir Leila verkė. Kam tai rūpėjo? Verkė, bet nenustojo. Tik ašaros pasidarė nematomos kaip dvasios. Nematai, bet žinai, kad yra. Ir bet kada gali pasmaugti priešą savo šalta kaulėta ranka. Pasmaugti net neatsisveikinus. Atsisveikinimui daug proto nereikia. Prieš mirtį visi išgudrėja, išpažįsta būtus ir nebūtus dalykus, lyg kam nors, išskyrus juos pačius, tai rūpėtų.
Ir Leila bandė išpažinti. Atsiprašyti už tai, ko nepadarė, įtikinti, kad klystate. Ar kas klausėt? Buvot kurti svetimam skausmui, linksmi kaip šakalai ir tokie nerūpestingi. Spardėt ir spjaudėtės. Galvojate, Leila to nejuto? Spjūvio nebeatsiimsi. Gyvenimas neina atgal, o ateitis tokia nuspėjama.

Jie mylėjosi daugybę kartų, iš pradžių tik ligoninėje, vėliau ir realybėje. Gal tų kartų ir nebuvo daugybė, gal tik keletas, bet kiekvieną Leilos širdis daugino iš milijono.
Leila paklausė jo vardo, bet kas iš to. Jis niekada taip ir neatsibudo. Leila irgi. Kaip pasinėrė į sapną vos jį išvydusi, taip, savo laimei, ir nebeatsigavo. Nepastebėjo, kaip ir kada dingo vyras ir vaikai. Liko tik ji, visiškai viena, bet tokia pilna, kaip dar niekada nebuvo. Pilna meilės be svajonių, be planų. Praėjusi ugnį ir vandenį, kurių tikslas – išvalyti ir išgryninti. Leilą išgrynino gal kiek per smarkiai. Liko švari ir bekraujė. Toks žmogus už nieką neatsako ir yra nepakaltinamas. Bekraujų mirties bausme nepagąsdinsi.
Leilos venomis ir arterijomis tekėjo meilė, linksmai ir pasišokinėdama, kaip kalnų upeliukas, tik aiškiai buvo daug tirštesnė už kraują. Kitaip iš kur tas nuolatinis skausmas?
Skųstis dėl skausmo daug proto nereikia, sakydavo Leilos močiutė. Toji, kuri pagimdė vienintelę dukrą, minkštą kaip nebaigtas kepti pyragas. Neaišku, kokiais genais persidavė tas minkštumas. Leilos močiutė buvo visai kitokia, lyg perėjusi ugnį ir vandenį. Nors taip sakyti ne visai tikslu, ji niekur nėjo. Per vandenį atėjo jos mylimasis. Atplaukė vidurvasarį, kaip ledo lytis vandenynu. Paskui dar septynis šimtus kilometrų šliaužė dykuma, toks atstumas skyrė Leilos močiutės namus nuo artimiausio kranto.
Leilos močiutė, tuo metu dar ne močiutė ir net ne mama, visus stulbino savo grožiu. Toks buvo vienintelis jos užsiėmimas – sėdėti ir stulbinti. Keliauti per vandenis ar smėlynus jai ir į galvą nebūtų šovę. Ji net neįsivaizdavo, kad tokie egzistuoja. Tiesiog nešvaistė veltui vaizduotės. Sėdėjo ir stulbino.
Ir laukė. Laukė užmerkusi akis. Užmerk akis. Tai, ką pamatysi, bus tavo. Leilos močiutė buvo užsimerkusi visą laiką. Atsitrenkdavo į medžius ir kaimo bobas. Visi jai atleido, nurašydami šią keistenybę jos grožiui ir kvailumui, kuris, jų manymu, galėjo būti įgimtas, o galėjo ir atsirasti iš pernelyg gero gyvenimo. Iš kur jie, nepatyrę laimės, galėjo žinoti, kad ji ne atima protą, bet jo suteikia? Proto ir valios laukti. Laukti taip, kad niekas nepastebėtų. Kad užtektų jėgų sėdėti ir stulbinti. Stulbinti taip, kad dabar jau kiti daužytųsi į medžius ir kaimo bobas.
Stulbinti daug proto nereikia. Leilos močiutė tai darė be ypatingų pastangų. Po poros metų ji ištekėjo už tėvų išrinkto jaunikio, kuris neturėjo priekinio danties, bet turėjo užtektinai sveiko proto. Jei būtų galėjusi rinktis, Leilos močiutė būtų pasirinkusi atvirkščiai. Bet negalėjo. Būtų pasirinkusi nedirbti, kol rankos ir padai suskilinėja iki kraujo, būtų pasirinkusi mažiau verkti, būti mušama taip, kad nelūžtų kaulai, būti prievartaujama tik savo vyro, o ne ir jo brolių. Būtų pasirinkusi, kad trys jos pirmieji vaikai būtų gimę gyvi, o ketvirtasis, mergaitė, būtų panašesnė į ją. Jei būtų galėjusi, bet negalėjo.
Kai vieną karščio, paskalų ir kasdienybės pritvinusią popietę į jų kaimą užklydo smėlio prisirijęs keistuolis, jos vyras jau buvo miręs, o jo broliai išsiboginę mylėti kitų moterų. Ir sutapk tu man taip, kad paprašyti vandens jis pasibeldė kaip tik į Leilos močiutės griuvėsius. Vos jį išvydusi Leilos močiutė pamanė, kad yra negyvas, nes tokio lieso, tarsi skeletas, žmogaus dar nebuvo mačiusi. Pasodino jį garbingiausioje trobos vietoje ir nieko nelaukusi ėmė ruošti laidotuves. Ir verkti. Verkti taip, lyg būtų per akimirką viską gavusi ir visko netekusi. Ta meilė buvo neišvengiama, jau kadų kadais įrašyta visatos sieloje, saugiai padėta ant kosminės lėkštės. Vos jį pamačiusi Leilos močiutė suprato, kad jis ir yra tai, ko ji laukė visą gyvenimą. Gaila, negyvas. Ji verkė ir verkė, atrodė, kad pati numirs.
Ačiū Dievui, kitą dieną skeletas prabilo. Niekas nebeatsimena, ką jis pasakė. Atrodo, kad „pastatas be ugnies yra tik pastatas“.
Leilos močiutė nieko neišmanė apie žoleles ar burtus, todėl gydė jį kaip mokėjo – prisilietimais ir glostymu. Glostė švelniai, nespaudė net ten, kur reikėjo paspausti. Gydė ir išgydė. Šiek tiek atsigavęs nepažįstamasis ėmėsi veiklos. Nukrėtęs trobesį iš molio pareiškė, kad čia bus Šventykla, kurioje jis kurstys amžinąją ugnį.
Naujieną kaime priėmė ne itin palankiai, nes ugnis čia buvo sukėlusi ne vieną gaisrą. Kam šauktis bėdos? Tik Leilos močiutė sutiko. Kas čia tokio kurstyti ugnį? Bet ji nemokėjo numatyti ateities. Žmonės dažnai nemoka numatyti, kaip vienas ar kitas įvykis juos paveiks. Jie tikisi, kad teigiami įvykiai suteiks daugiau teigiamų emocijų, negu iš tikrųjų suteikia, o neigiami įvykiai paveiks neigiamai labiau, negu iš tikrųjų paveikia. Iliuzijų pripildytomis galvomis ir aptemdytomis akimis jie prastai sugeba pasirinkti kelius, kurie juos nuneš į laimę.
Tačiau Leilos močiutei ir nereikėjo numatyti ateities. Kol šalia buvo jos skeletas, ji jautėsi laiminga. Per tą laiką atsitiko daug kas. Į kaimą prigužėjo aibės skeletų, perkarusių ir švytinčiomis akimis. Kaimo gyventojus lyg koks apsėdimas pagavo. Skeletai visiems taip patiko, kad užmiršo visus gaisrus. Koks skirtumas, ką garbinti. Ugnį tai ugnį. Toks Dievas geriau nei jokio. Be Dievo ilgai nepagyvensi.
Skeletai kaime įsikūrė greitai ir visai neblogai. Net kai išsirinko gražiausias kaimo moteris, jas vedė pagal savo papročius ir prisigimdė vaikų, kaimo vyrai nepyko. To gero užteks visiems, sakė jie, dar nebuvo taip, kad kam pritrūktų moterų, tik nereikia norėti geriausių.
Skeletai prakuto, atsigavo, kai kurie net nutuko. Tik pagal jiems suprantamą tvarką keisdami vienas kitą kurstė ugnį, išmokė kaimiečius einant į molinį namą, tapusį svarbiausiu kaimo pastatu, atsinešti santalmedžio ir padėti prie šventojo ugniakuro. Atsidėkodami specialiu samčiu pasemdavo pelenų, kad kaimiečiai jais išsiteptų kaktas ir akių vokus. Tie ir tepėsi, klusniai kaip žindukliai.
Pamažu įsitvirtino naujas gyvenimas, nauja kasdienybė, net moterys vandens į šulinį ėjo kažkaip naujai, labiau iškėlusios galvas ir tvirčiau statydamos kojas. Nebeliko pirmykščio chaoso, gyvenimas sukosi apie Šventyklą, kaip kad planetos skrieja aplink saulę. Kaimas keitėsi, žmonės šypsojosi, o skeletus ėmė vadinti šventikais.
Laikas ir nauji papročiai pakeitė visus, išskyrus Leilos močiutės mylimąjį. Jis ir toliau gyveno kaip gyvenęs, tik persikraustė į Ugnies šventyklą, ten kurstė antrojo laipsnio ugnį, ugnių ugnį, kaip pats vadino. Jis svajojo tapti Pergalės ugnies, kylančios iš šešiolikos šaltinių – žaibo, kremavimo ugnies ir kitų, – kurstytoju. Tada, sakė, užsidarytų metams ir tik kurstytų ir kurstytų ugnį su kitais trisdešimt vienu šventiku, ir burbėtų savo maldas.
Leilos močiutė nesuprato, kodėl jis negali gyventi su ja ir kurstyti tos savo ugnies ar skambinti varpu, kviesdamas visus melstis. Gyventi taip, kaip gyveno kiti buvę skeletai – lyg paprasti žmonės, nors juos ir vadino šventikais. Nedrįso apie tai net prasitarti, tik ramiai stebėjo, kaip viskas savaime keičiasi. Ji pati jau buvo pasikeitusi, nieko nebelaukė, turėjo viską, ko jai reikia. Laisvu nuo darbų metu ateidavo į Šventyklą ir ramiai įsitaisydavo Didžiajame kambaryje, nes į Ugnies kambarį įleisdavo tik šventikus. Leilos močiutė net nebandė ten eiti. Ji turėjo tik vieną, bet stipriausią iš įmanomų konkurentų – Dievą, kurį tikėjosi įveikti atkakliai sėdėdama už Ugnies kambario durų. Bet kaip tu nugalėsi tą, kuris net nebuvo Dievas, tik geroji jėga amžinoje kovoje tarp gėrio ir blogio, kur, kaip pasakose, visada nugali gėris.
Ji ir vėl stebino kaimiečius. Visi galvojo, kad jai dar kartą pakriko protas, ir stebėjosi, kad žmogus per vieną gyvenimą gali išprotėti kelis sykius. Kokia čia meilė, koks mylimasis, sakė jie, jei negali jo net pamatyti, jei net artyn tavęs neprisileidžia. Leilos močiutei nuo tų kalbų nebuvo nei šilta, nei šalta. Pamažu ji prarado bet kokius pojūčius, užmetė kasdienius darbus, o dienas nuolankiai leido Šventykloje, pilna begalinės meilės savo skeletui, kuris nežinia iš kur atsirado jos gyvenime, vidurvasarį atplaukė kaip ledo lytis vandenynu ir atšliaužė smėliais. Jeigu jis įdėjo tiek pastangų ir nepasidavė, kodėl turėtų pasiduoti ji? Tai buvo ne jos valioje ir ne jos jėgoms, ji tos meilės neprašė, ir ne jos kaltė, kad gavo ir buvo jos užvaldyta.
Dar negimė toks žmogus, kuris sugebėtų pasipriešinti likimui. Nėra prasmės stengtis, gailėtis ar kankintis. Ugnis kyla iš vandenų. Vanduo – išminties šaltinis. Ugnis yra mediumas, per kurį gauname išmintį ir sielos švarą. Gal ne visi, bet Leilos močiutė gavo.
Metai bėgo, kaimiečiai liovėsi stebėtis, ir tik pagal jiems suprantamą tvarką atnešdavo jai maisto ir drabužių, kai josios sudūlėdavo. Leilos močiutė sėdėjo šalia mylimojo, mintyse kalbėjosi tik su juo, lietė ir glostė tik jį. Kartais jis atnešdavo jai šventųjų pelenų, liepdavo jais pasitepti kaktą ir akių vokus. Ji tepėsi, nors tam vargiai beužtekdavo jėgų. Buvo pavirtusi tokiu pat skeletu. Kartu gyvendami mylimieji supanašėja. Leilos močiutė žiūrėjo į savo perkarusį kūną, išsišovusius kaulus ir nukarusią raukšlėtą odą, ir jos širdį užplūsdavo šiluma, neišvengiamai, kaip turtinguosius užpuola baugūs sapnai, o vargšus – utėlės. Niekam nedrįsdavo apie tai prasitarti, tik ramiai stebėjo, kaip viskas savaime keičiasi.
Ir pasikeitė, kaip visada, į gerąją pusę. Skeletas numirė, dabar jau iš tikrųjų. Leilos močiutės gyvenime tai nieko nereiškė. Ji ir toliau buvo su savo mylimuoju. Net kai po ilgų beprasmiškų apeigų kaimiečiai jį pagaliau paliko ramybėje Tylos bokšte, kur pagal naujuosius, su skeletais atėjusius papročius palikdavo visus mirusiuosius. Kur daugiau juos dėsi, žemės ir vandens teršti negali, tegu juos sunaikina saulė, vėjas ir maitėdos paukščiai, sakė šventikai. Visi tuo tikėjo ir pasidavė jų valiai. Koks skirtumas, kur mirusiuosius dėti. Į bokštą, tai į bokštą. Toks laidojimas geriau nei jokio. Nelaidodamas ilgai nepagyvensi.
Jau pirmą naktį Leilos močiutė paslapčiomis nuslinko ten ir atsigulė šalia. Ne visai šalia, o taip, kaip būtų norėjęs jis, kaip buvo per tiek metų įpratusi. Jo kūną, kaip ir pridera, paguldė išoriniame rate. Jai, vien todėl, kad buvo moteris, teko gultis į vidurinį. Ir atsigulė, atsiduodama likimui. Meilė – dviejų lemtis, jie tėra vienas kito atspindys.
Po metų, kai saulutė pakankamai išdžiovins jų kūnus, jie pagaliau bus tikrai ir visiems laikams kartu. Juos abu nuleis į centrinę duobę, užbers kalkėmis, ir kai jau sudūlės, lietaus vandenėlis juos, švarius ir išgrynintus, kartu nuplukdys į jūrą.
Ji nenusižengs jokiems principams, padės gerosioms jėgoms suturėti chaosą ir laimėti. Kai visata patirs paskutinį sukrėtimą, kosminį atsinaujinimą, pasibaigs laikas, jie kartu kelsis iš tamsos ir eis koja kojon su kitais laimingaisiais, tik ne visiškai aišku kur. Koks skirtumas. Svarbiausia, kad kartu. Bent tada kartu prisivaikščios kiek širdis geis (t. y. tiksliai neaišku kiek).
Jūs galite apie tai tik pasvajoti, o jiems taip bus. Todėl, kad ji to nori.

Leila su genais gavo dovaną mylėti, kaip kad tibetiečiai yra prisitaikę gyventi keturių tūkstančių kilometrų aukštyje, kur paprasti žmonės dūsta, o moterys negali pastoti. Mylėdama Leila jautėsi saugi, lyg gulėdama ant grindų, be jokios galimybės nukristi.
Jie mylėjosi daugybę kartų, iš pradžių tik ligoninėje, vėliau ir realybėje. Gal tų kartų ir nebuvo tokia daugybė, gal tik keletas, bet kiekvieną Leilos širdis daugino iš milijono. Jų susitikimai buvo trumpi, nerimastingi, verčiantys abejoti, keliantys daugiau klausimų nei duodantys atsakymų. Leilai užteko ir to, ji išmoko nenorėti daugiau. Ilgesys pamažu tampa įprastu dalyku. Skausmas toks lengvas. Paverki, ir praeina. Bent jau kol verki.
Leila išmoko apie tai negalvoti. Rašyti dešine kairiarankis įpranta be didelių sunkumų. Kuo Leila prastesnė, kodėl negalėtų prisitaikyti? Susitiko, išsiskyrė, susitiko, vėl išsiskyrė. Gyvenimas sukosi, laikas, kurį leisdavo atskirai, tarsi neegzistavo, nors buvo ilgas, ištįsęs ir negyvas kaip gyvatės išnara. Gyvatės. Jų šnypštimas toks pažįstamas, o menama grėsmė tokia nuspėjama. Gyvatės meiliai šypsojosi savo karalienei. Karalienei, kuri vienintelė sugebėjo taip mylėti.
Meilė, dievų kerštas ir prakeiksmas, iliuzijų ir sapnų pasaulis, klounų akrobatika visatos cirke. Kitų gyvenimai tokie menkučiai, tik mūsų pačių meilė neatrodo patetiška. Gaivalas, iš niekur neatsirandantis ir niekur nedingstantis, iškreipiantis vaizdą, suskaidantis spalvas. Temperatūros, slėgio ir fluidų poveikis, paspartinantis metamorfizmo procesus ir pakeičiantis struktūrą. Galimybė grįžti į pradinę padėtį lygi nuliui, klaidos tikimybė artėja prie begalybės, o klaidos kaina neproporcinga ir neadekvati.
Nori sužinoti, koks žmogus yra iš tikrųjų, žiūrėk į jį įsimylėjusį. Žiūrėti daug proto nereikia. Viskas, ką pamatysi, bus tavo. Tai, ką pamatė Leila, taip pat buvo jos. O pamatė daug, daugiau, nei būtų norėjusi. Akys – dievų kerštas ir prakeiksmas. Neišvengiamas, kaip ir visi prakeiksmai. Netek akių, ims matyti ausys. Sustiprės uoslė, skonio ir lytėjimo pojūčiai. Kūnas pavirs viena didele akimi, sudaryta iš milijonų mažų akučių, ir jos visos matys, matys, matys. Matys, ko matyti nenori.
Ir Leila nenorėjo, bet pamatė. Sutiko juos ligoninės koridoriuje. Jie artėjo tiesiai į ją, jos mylimasis ir liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Leilai teko nusileisti ir pripažinti. Moteris tikrai buvo labai graži. Toji, kuri rėkdavo klaikiausiai. Dabar nerėkė. Žingsniavo įsikibusi Leilos mylimajam į parankę, nuraminta, gražiai susišukavusi. Nelabai aišku, kur jiedu ėjo ir ko, nes priėję koridoriaus galą apsisukdavo ir grįždavo atgal.
Visada galima apsimesti, kad nematai. Ir Leila apsimetė. Kas čia tokio, jei du žmonės vaikštinėja ligoninės koridoriumi, kas čia tokio, kad susikibę. Juk moteris – sunki ligonė, ją reikia paremti ir prilaikyti. Kas čia tokio, kad jos liga visai ne fizinė, kad jos kūnas stiprus ir atletiškas, kas čia tokio, kad ji ir viena tūkstančius kilometrų nueitų, perliptų kalnus ir perplauktų vandenynus. Arba juos išgertų, o vandenį iš savo balsingos gerklės išspjautų kaip liūtį pasauliui paskandinti. Gal visam pasauliui ir būtų per mažai, bet Leilai paskandinti tikrai užtektų.
Kas čia tokio, kad jie ėjo susikibę, kad kartais jis apglėbdavo ją per pečius, o jo pirštai vėlėsi į jos garbanas? Ko jau ko, o plaukų jai tikrai netrūko. Atrodė, kad galva nuo jų svorio nulūš. Žinoma, nenulūžo. Kartais atrodo, kad laimė taip arti, ranka pasiekiama, kad jau nebereikės imtis greitų ir intensyvių veiksmų iškilusiai grėsmei pašalinti, kad kūnas sugrįš į normalią fiziologinę būseną, pozityvios emocijos atsvers negatyvių emocijų poveikį kraujotakos sistemai, sulėtės širdies ritmas, nukris cukraus lygis kraujyje, sustiprės imuninė sistema. Bet tai tik iliuzija.
Liga yra liga, ligoniams reikia paramos, o prilaikyti einantį – lengviausia. Prilaikomas žmogus nesusmuks. Moteris, nors ir labai liesa, nebuvo panaši į tokią, kuri galėtų nugriūti. Atvirkščiai. Jos net norėdamas nepargriautum. Tvirta kaip iridiumas. (Ir spalvos panašios. Matyt, taip pat atspari korozijai.) Taip galvoti Leilai nepatiko. Iridiumas labai retas metalas, o tokių kaip šita, klykiančių, gal tik mažiau garbanotų, vien jų ligoninėje dešimtys. Šita rėkdavo kaip tūkstantis uraganų, kaip dvasia be vietos. Leila pagalvojo, kad jau porą savaičių negirdėjo jos rėkiant. Tokių lengvai neįveiksi. Kapok – nesukaposi, bandyk užmiršti – neužmirši, tarkis gražiuoju – vėl apsimes beprote, ir ką tu jai padarysi?

Leila bandė suprasti, ar jis, jos mylimasis, yra vienas iš tų, kurie lyg kamuolį spardė ją, kelių dienų vaikelį, įsuktą į murzinus skudurus. Tikriausiai. Tikrai. Atpažino iš kvapo, iš judesių, iš juoko, iš iškreipto DNR, kurį turi tik spardytojai. (Jos vyras buvo visai kitoks. Per žioplas ir per gležnas, ir priverstas niekam neįspirtų.)
Buvo pasiruošusi tokius pasmaugti. Arba užmėtyti akmenimis. Arba paskandinti. Buvo gerai pasiruošusi, daugybę metų kaupė jėgas, patyrė daug puikių akimirkų kurdama strategiją ir taktiką. Ir tikrai ne Leilos kaltė, kad dabar ji buvo nebe ji, o nevykusi savo pačios kopija, izotopas su kita branduolio sandara, nežinia kur ir kaip išsilaksčius daliai neutronų. Minkšta kaip nebaigtas kepti pyragas.
Kiekvieną kartą, kai Leila ištiesdavo rankas jį pasmaugti, baigti šitą meilės melodiją gražiausia nata, rankos nustodavo jos klausyti. Švelniai paglostydavo jo atsainiai nuskustą kaklą, nors ir nebuvo to vertas, ir vėl jam nusileisdavo.
Kiekvieną kartą, pakėlusi akmenį jam nuo kelio, tikėjosi, kad užteks jėgų tą akmenį į mylimąjį mesti. Ištarti „matai, kokia aš, renku akmenis nuo tavo kelio, bet, užuot nusviedusi į pakrūmes, užuot baidžiusi nekaltus laukų gyvulėlius, metu į tave, kaltąjį, metu su tokia jėga, kad nugarmėtum į nebūtį su visais kitais, murzinais paršeliais. Renku akmenis nuo tavo kelio, ir metu į tave. Daug kartų, vis pikčiau ir pikčiau, o tavo tęžtančio, kruvino kūno vaizdas ir nuostaba akyse man glosto širdį, švelniai ir mylinčiai, kaip mano mamos ranka“. Bet jai neužteko jėgų.
O paskandinti… Tą vienintelį kartą, kai jie atsidūrė prie vandens, aplinkui buvo per daug žmonių – ji, jos mylimasis ir liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale. Kas čia tokio, kad Leilos mylimasis norėjo pasiimti ir ją? Ligoniai taip pat žmonės, taip pat nori matyti daugiau, tikėdavosi, kad už ligoninės durų visi sveiki ir laimingi, kad nuo vaizdų ir įspūdžių pagerės nuotaika. Pagerės, kurgi nepagerės. Pagerėjo vos prisėdus. Vanduo tyvuliavo raibuliavo, vaikai rėkė, graži sena ponia dainavo gražią liūdną dainą, o į Leilos mylimojo mylimosios plaukus įsivėlė širšė. Būtumėt girdėję, kaip ji klykė. Dar garsiau negu palatoje. Oi, kaip Leila tokių nekentė. Viską turi, o klykia.
Paskui jie šoko. Leilos mylimasis ir jo mylimoji. Šoko be muzikos, nes ji, Leilos mylimojo mylimoji, to užsimanė. Taip ir pasakė: „Noriu šokti“, ir jis šoko. Nenoriai, vos kilnodamas kojas ir klimpdamas smėlyje, bet šoko. Kas čia tokio? Ką jis galėjo padaryti? Nesutiksi su ja, ims klykti. Kas nori nereikalingų problemų? Niekas, bet jos pačios išlenda kaip pelytės iš urvelių ir tik krimst, krimst visiems, kas jų kelyje pasitaiko. Nežiūri, kaltas ar nekaltas. Nieko nežiūri. Guldo tarp kūjo ir priekalo, paukšt paukšt, ir blynas. Oi, kaip gaila.
Leila žiūrėjo į juos šokančius. Nuostabi artuma, lyg jie būtų sukurti vienas kitam papildyti, nors klimpo smėlyje ir vienas prie kito beveik nesilietė. Atrodė lyg iškritę iš šio pasaulio, kitiems neegzistuojantys. Akimirkos: ji klupteli ir plaukais sukutena jam veidą. Jis giliai įkvepia. Sekundė, ir jie vėl šoka lyg nieko nebūtų atsitikę. Arba klupteli jis, ranka brūkšteli odą ties jos raktikauliu. Jos akys apsiblausia, kūnas nutirpsta. Sekundė, ir jie vėl šoka. Atrodė, kad taip buvo visada, kad taip ir turėtų būti, kad viskas vyksta tik pagal jiems suprantamą tvarką.
Net kai juos skyrė akivaizdus atstumas, atrodė, kad jie liečiasi. Lietimasis turi savo pasekmių. Tarp susiliečiančių kūnų paviršių atsiranda elektros jėgos, dėl paviršių dalelių difuzijos išnyksta kūnų skiriamasis paviršius, jie tarsi įauga vienas į kitą. Tam reikia laiko, bet kartais užtenka ir keleto sekundžių.
Jei ne skausmas, viskas būtų atrodę kaip filme. Kas čia tokio – du gražūs jauni žmonės šoka, linguoja pagal nesamą taktą, o trečias žiūri. Žiūri į vandenį, į vėją, į tolimus pasaulius, plytinčius už jūrų vandenynų. Žiūri bet kur, tik ne į šokėjus. Ir pamažu nyksta. Žmogus ne eteris, negali išgaruoti lyg niekur nieko. Bet gali virsti nematomu, sugeriančiu ne tik skausmą, bet ir šviesą. Leila vėl virto savimi, tapo tokia juoda, kad žmonės, žiūrėdami į ją, negalėjo suvokti, ką regi. Ji nebeteko formos ir kontūrų, dėl juodos dangos visi paviršiaus nelygumai tiesiog išnyko, vietoje jų atsivėrė juoda bedugnė. Keista į tokią juodumą žiūrėti. Tikiesi ką nors pamatyti, bet viskas, ką pamatai, tėra juoda juoda skylė.
Pasaulis vėl buvo toks, koks turėjo būti – nusigręžęs nuo Leilos, piktas ir teisingas. Leila svajodavo, kad jos mylimasis suserga baisia ir nepagydoma liga, ir ji atiduoda jam savo inkstą. Jos širdis jau priklausė jam. Ką dar galėjo duoti? Niekas nežino tiek istorijų, niekas negalėtų tiek pasakoti ir pasakoti, kad mylimasis neišeitų. Baigėsi ir Leilos istorijos, tiesiog baigėsi, Leila nenorėjo kartoti jų iš naujo, o ir kas būtų klausęs? Leila (ne savo noru) nusėdo jo monetų kolekcijoje (tu neabejotinai mano pjedfortas, sakė Leilai jos mylimasis), kolekcijoje, kurios niekas niekada neperžiūrės, tik papildys naujais egzemplioriais, daugiau ar mažiau vertingais, kurie guls vienas ant kito, apsineš dulkėmis ir patys į dulkes pavirs.

Virtimas į dulkes yra lėtas, jo nepaskubinsi. Šio proceso, kaip ir daugelio kitų, pradžia neaiški, o priežastys arba nematomos, arba jų niekas neieško. Gal kas ir būtų ieškojęs, bet nebuvo kada. Per vieną pusdienį ligoninę sukrėtė du netikėti įvykiai – direktoriui sustojo širdis (tiesa, prieš tai jis nušoko nuo ligoninės stogo) ir paaiškėjo, kad liesa graži moteris iš palatos koridoriaus gale be leidimo buvo išėjusi iš teritorijos. Nei viena, nei kita neturėjo atsitikti, todėl visi buvo pikti, sutrikę ir nutarė išsiaiškinti, kas dėl to kaltas. Kaltiesiems išpirkus savo kaltes stoja pusiausvyra ir ramybė, dieviškosios svarstyklės liaujasi judėjusios, sielos ir kūnai nurimsta, o kasdienybė vėl prispaudžia visus savo kieta kaulėta ranka.
Direktorius jau vis tiek buvo miręs, todėl niekas labai nesigilino, kas jį pastūmėjo į šią prapultį. O graži liesa moteris vėl klykė savo palatoje koridoriaus gale, įprasti vaistai nebeveikė, reikėjo galvoti, kaip ją numaldyti. Tyrimo metu išaiškėjo, kad jai iš visų ertmių ir klosčių byra smėlis, tačiau išsiaiškinti, kodėl, nebuvo taip paprasta. Kai įtarimai ėmė kauptis virš Leilos mylimojo, ji nebeišlaikė. Baimė daro savo. Baimė, pagrindinis meilės palydovas, meilės mėnulis.
Nuėjo pas laikinąjį ligoninės direktorių, mažą storulį su neproporcingai didele galva, ir prisipažino, kad tai ji išsivedė gražią liesą moterį iš palatos koridoriaus gale. Išsivedė į pajūrį, paskui parvedė atgal. Taip, savo noru. Taip, be leidimo. Taip, ji supranta, kad ligoniai yra žmonės. Taip, ji supranta, kad žmonės negali būti kitų nuosavybė, kad jų negalima temptis į pajūrį prieš jų valią. Ne, jokios valios ligonė apskritai neišreiškė. Taip, Leila ir neklausė. Taip, išsivedė, ir tiek. Ne, ji negali paaiškinti kodėl. Taip, jos buvo tik dviese. Ne, ji nežino, kodėl pasirinko kaip tik tą moterį, o ne kurį kitą ligonį. Taip, turbūt todėl, kad ji labai graži. Taip, turbūt tai tėra gryna fiziologija. Taip, būti užvaldytam aistros kitam gyvuliška ir šventa. Ne, ji nesiteisina. Taip, tai buvo pirmas kartas ir kol kas paskutinis. Ne, ji negali pažadėti, kad paliks liesą gražią moterį ramybėje, nes ateitis nuo mūsų nepriklauso. Taip, ji supranta, kad bus nubausta. Ne, ji nesigaili. Taip, jei reikės, pasielgs taip ir kitą kartą.
Ir kitą kartą prisipažins už jį. O kas čia tokio? Pabandykite įsivaizduoti, kad mylite tuos, kuriuos myli jūsų mylimieji. Pabandykite prisipažinti dėl nuodėmių, kurių nepadarėte, ir pamatysite, kaip tai lengva.

– Leila!
Leila atsimerkė. Ją žadino seselė. Šaukė vardu. Tam žmonės ir turi vardus, kad kiti pašaukę galėtų juos pažadinti.
Leila gulėjo paprasčiausioje ligoninės lovoje. Užskalbta patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais. Iš kairiojo apatinio pagalvės kampo jai padrąsinančiai šypsojosi gyvatė.
Reikėjo keltis, šiąnakt ji buvo vienintelė budinti gydytoja. Po incidento su liesa gražia moterimi, kuris dar labiau ją sutrikdė ir apsunkino ligos eigą, Leilai leido dirbti tik naktimis. Kaip nubausti ją už tokį neatsakingą poelgį, ligoninės administracija svarstė ilgai ir nervingai, kol galų gale sprendimą priėmė ir bausmę paskyrė naujasis (nors ir surinkęs tris balsus prieš) ligoninės direktorius. Kad juo tapo Leilos mylimasis, ligoninės darbuotojai buvo informuoti asmeniškai. Žinoma, jis turėjo vardą, niekas kitas, išskyrus Leilą, nevadino jo mylimuoju. Bet direktoriumi tapti nei mylintys, nei nemylintys jam nesutrukdė. Tai svarbiausia.

Pusryčiams vaikams iškepsiu blynų, keldamasi iš lovos pagalvojo Leila.
Užsisagstė chalatą, paglostė gyvatę, dar kartą apžvelgė tuščią palatą ir uždarė duris. Jos venomis ir arterijomis tekėjo meilė, linksmai ir pasišokinėdama, kaip kalnų upeliukas, tik aiškiai daug tirštesnė už kraują.

Rasa Aškinytė. Naktie, naktie, paslapčių karalyste

2026 m. Nr. 3 / Motina sėdi ant pečiaus vasaros vidury, žiūri į visus iš aukšto, trina nuo senatvės sustingusias kojas.
O Agata? O ką Agata? Paverks, ir nustos, kaip visos kažkada nustojom.

Rasa Aškinytė. Ši knyga jau kartą buvo parašyta

2024 m. Nr. 12 / Romano fragmentas / Taip jau sutapo, kad su tėvo išėjimu ir vaikų nustojo rastis, sustojo viskas, kaip yra, ir buvo. Vaivaras vaidino vyrą, motina šiaip ne taip dorojosi su darbais, kartkartėmis koks kaimynas prišokdavo padėti…

Rasa Aškinytė: „Jaučiu save kaip grandį tarp praeities ir ateities moterų“

2023 m. Nr. 12 / Rašytoją Rasą Aškinytę kalbina Eglė Frank / Su Rasa Aškinyte susitinkame prie pakelės kryžiaus – ji važiuoja mašina iš savo sodybos, aš laukais einu jos pasitikti iš savosios. Kol kalbamės verandoje, aplink mus skraido įvairiausi paukščiai.

Lina Buividavičiūtė. Žvaigždynai, istoriografija ir šokis su vilkais

2016 m. Nr. 12 / Rasa Aškinytė. Glesum. – Vilnius: Vaga, 2016. – 174 p.

Rasa Aškinytė. Glesum

2016 m. Nr. 4 / Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas.

Rasa Aškinytė. Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

2013 m, Nr. 11 / Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra.

Proza

2017 m. Nr. 8–9

Atsiminimų romano fragmentas

Kiti universitetai

Tania Glagoleva

Feliksas Bermanas

Vizitas į Vilnių

Andrejus Gončarovas

Vasaros su Piotru

Maskva žiemą

2023 m. Nr. 8–9 / Audronė Girdzijauskaitė. Kovido meto užrašai. – Vilnius: Scenos meno kritikų asociacija, 2022. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2018 m. Nr. 7 / Institute pasklido gandas, kad viena tokia keista būtybė smailu atsikišusiu smakru iš muzikinės komedijos kurso, kuris repetavo Džordžo Geršvino „Porgį ir Besę“, beprotiškai įsimylėjo Piotrą;

2016 m. Nr. 10 / Vėl Maskva. „Vėl“ todėl, kad dar karo ir pokario metais man, mažai mergaitei, teko būti Maskvoje, bet apie tai jau esu rašiusi savo knygoje „Atminties salos“, kurią užbaigiau maždaug 6-ojo dešimtmečio įvykiais…

2012 m. Nr. 2 / Audronė Girdzijauskaitė. Nutolę balsai: portretų metmenys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 360 p.

2008 m. Nr. 7 / Audronė Girdzijauskaitė. Atminties salos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 150 p.

2017 m. Nr. 8–9

2022 m. Nr. 8–9 / Kęstutis Šapoka. Sakmė apie Juozą. – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – P. 304. Knygos dailininkė – Daiva Visockytė.

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

2017 m. Nr. 8–9

2024 12 20 / Šį literatūros žurnalo „Metai“ teminį „Litera-turą“ skiriame prozininkės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) kūrybai.

2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

2018 m. Nr. 4 / Scenoje vieno kambario butas. Kambarys perskirtas širma. Abiejose pusėse geležinėse lovose miega Motina ir Sūnus. Kiekvienam tenka po pusę lango.

2017 m. Nr. 7 / Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą…

2017 m. Nr. 5–6 / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų…

2016 m. Nr. 8–9 / Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama. Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis

2014 m. Nr. 11 / In memoriam. Bitė Vilimaitė 1943.II.16 – 2014.X.11 / Bitė sukūrė unikalų novelės modelį, sunertą iš kasdieniško gyvenimo smulkmenų: iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų dialogo frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio…

2008 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo proga / „Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis rožėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir persižegnojo…“ Prieš jį buvo visa Lietuva, jau apytuštė,

2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.

2003 m. Nr. 2 / Bitė Vilimaitė. Papartynų saulė: apsakymų rinktinė. – Vil­nius: Tyto alba, 2002. – 363 p.

1999 m. Nr. 3 / Skaitant Bitės Vilimaitės novelę „Brolis ir sesuo“ / Mūsų užduotis praktiška, todėl svarbiausia ne metodologinės teksto analizės problemos, ne spekuliatyvus teorinis darbas, bet įsiskaitymas į kūrinį, jo prasmių sistemos suvokimas.

2017 m. Nr. 7

2025 m. Nr. 4 / Kalbasi rašytojai Alvydas Šlepikas ir Herkus Kunčius / Po prasidėjusių pavasarinių reikalų, peršalimų ir negalavimų, po rašymo malonumų ir vargų pagaliau susitikome su rašytoju Herkumi Kunčiumi Vilniuje, Sapiegų parko kavinėje.

2024 m. Nr. 10 / In memoriam Rolandas Rastauskas (1954 10 13–2024 09 05) / Su RoRa (Rolandu Rastausku) susipažinom XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Sukomės panašiose orbitose.

2024 m. Nr. 4 / Gėda pasauliui, kad Teisuolis pūdomas kalėjime. Aš tikiuosi, jog žmonės pakels protesto balsą prieš nežmonišką jo laikymą nelaisvėje ir norą susidoroti.

2023 m. Nr. 11 / Herkus Kunčius. Šaltasis karas: operečių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 312 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

2022 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Prieš ketvertą metų dalyvavau diskusijoje Klaipėdoje, skirtoje rusakalbei auditorijai. Diskusija vadinosi „Sovietinių represijų atmintis posovietinėse visuomenėse: pamiršti?

2022 m. Nr. 1 / Prieblanda. Žmonės fojė vis keičiasi. Iš laukiančių „senbuvių“ sėdime tik su blondine, kuri jau spėjo apsilankyti pas neuropatologą. Kantriai laukiame, kol mus pašauks. Laukiame.

2019 m. Nr. 11 / Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo…

2018 m. Nr. 12 / Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 256 p. / Praėjo laikai, kai žmonės tikėjo viskuo, kas parašyta…

2018 m. Nr. 8–9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.

2015 m. Nr. 11 / Visiems gerai žinoma, kad gauti ar duoti į galvą galima visur. Anuomet Kaune, besimokant vidurinėje mokykloje, tam reikalui puikiai tiko tualetas, kartais – laiptinė ar fojė.

2015 m. Nr. 10 / Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. – Vilnius: Kultūros barai, 2014. – 168 p.

2017 m. Nr. 7

Romano fragmentas

2024 12 20 / Šį literatūros žurnalo „Metai“ teminį „Litera-turą“ skiriame prozininkės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) kūrybai.

2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

2018 m. Nr. 4 / Scenoje vieno kambario butas. Kambarys perskirtas širma. Abiejose pusėse geležinėse lovose miega Motina ir Sūnus. Kiekvienam tenka po pusę lango.

2017 m. Nr. 5–6 / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų…

2016 m. Nr. 8–9 / Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama. Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis

2014 m. Nr. 11 / In memoriam. Bitė Vilimaitė 1943.II.16 – 2014.X.11 / Bitė sukūrė unikalų novelės modelį, sunertą iš kasdieniško gyvenimo smulkmenų: iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų dialogo frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio…

2008 m. Nr. 7 / Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo proga / „Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis rožėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir persižegnojo…“ Prieš jį buvo visa Lietuva, jau apytuštė,

2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.

2003 m. Nr. 2 / Bitė Vilimaitė. Papartynų saulė: apsakymų rinktinė. – Vil­nius: Tyto alba, 2002. – 363 p.

1999 m. Nr. 3 / Skaitant Bitės Vilimaitės novelę „Brolis ir sesuo“ / Mūsų užduotis praktiška, todėl svarbiausia ne metodologinės teksto analizės problemos, ne spekuliatyvus teorinis darbas, bet įsiskaitymas į kūrinį, jo prasmių sistemos suvokimas.

1997 m. Nr. 8–9 / Pažinti ir atpažįstant. Jeigu viskas tik keistųsi, žmogus atsidurtų dykroje, kur nieko negalėtų atpažinti, viskas būtų svetima ir jis pats taptų sau svetimas ir nereikalingas. Tokio keitimosi šoką dabar patiria Vilniaus senamiesčio…

2017 m. Nr. 5–6

Biografinio romano fragmentai

2023 m. Nr. 2 / Į Sibirą. Į Uralą. Į Čeliabinską. Ona juk ne dekabristo žmona, kodėl jai reikia ten važiuoti su trimis mažais vaikais? Vyras Kazys Puida iškeliavęs 1912 metų…

2022 m. Nr. 2 / Mykolaičių šeimoje užaugo penki broliai: Vincas, Jurgis, Antanas, Matas, Juozas, ir seserys: Elzė, Ona ir Magdalena. Kai Vincas po aštuonerių mokslo metų užsieniuose galop pargrįžo į tėviškę…

2019 m. Nr. 8–9 / Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 278 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2019 m. Nr. 10 / Rašytoją, muziejininkę Aldoną Ruseckaitę kalbina Elvina Baužaitė / Kaip Jūs regite Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį? Ar šios asmenybės, Jūsų vertinimu, pažintos, suvoktos, įprasmintos mūsų šiandienoje?

2018 m. Nr. 8–9 / Aldona Ruseckaitė. Dūžtančios formos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 224 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2017 m. Nr. 8–9 / Jono Mačiulio-Maironio – prelato, poeto, profesoriaus, rektoriaus – laiškų, susijusių su jo veikla ir bičiulystėmis, yra išlikę gana nedaug. Šį faktą liudija artimas Maironio draugas kunigas Mykolas Vaitkus…

2016 m. Nr. 7 / Rašytoja Aldona Ruseckaitė atsako į Vidmanto Kiaušo klausimus / Metai prasidėjo įspūdingai: Kauno menininkų namų kolegija Jus išrinko viena iš dviejų įsimintiniausių 2015 m. profesionalaus meno kūrėjų,

2012 m. Nr. 8–9 / Laiškai atveria daug erdvių, atidaro paslaptingų durų, iš jų kuriama pasaulio, kultūros, literatūros istorija, atpažįstama asmenybė, geriau suvokiama kūryba. Šiuo atveju Maironio epistolikos likimas nėra palankus ir gailestingas…

2009 m. Nr. 7 / Apie Poezijos pavasarį reikia rašyti skubiai – atlekia birželis, pakyla vėjai ir nuneša kažkur į dausas eilėraščius, emocijas, nuotaikas, susitikimų džiaugsmą ir kartėlį, galop sudžiūsta ir šienu pakvimpa laureato vainikas…

2017 m. Nr. 5–6

Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija

2025 m. Nr. 12 / Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 191 p. Knygos dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.

2024 m. Nr. 10 / Rašytoją Dalią Staponkutę kalbina Daina Opolskaitė / Rašytoja, vertėja, kultūrologė Dalia Staponkutė man, kaip tikriausiai ir neretam, visada buvo įprastas lietuvių rašytojui ribas peržengusi asmenybė.

2024 m. Nr. 2 / Kaip praėjo pirmoji savaitė, Leikus neprisiminė. Antrąją savaitę jis praleido tvarkydamas visokiausius dokumentus, beveik kasdien skambindamas dukroms ir notarui.

2022 m. Nr. 10 / Šiandien greičiausiai neparašysiu nė žodžio. Nes kai skaitau žodžius, jų parašyti negaliu. Nė vieno. Užtat perskaitysiu daugybę – keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių. Jie aptūps mano mintis kaip vabzdžiai – tyliai ir švelniai…

2021 m. Nr. 11 / Jam skirto trys šimtai penktojo kambario duris Nerijus pravėrė jau gerai žinodamas, kad gyvenimas nieko neduoda lengvai, už dyką – tuo labiau. Tą jau buvo spėjęs išmokti, tad neturėjo jokių ypatingų lūkesčių…

2021 m. Nr. 10 / Poetę ir vertėją Ramutę Skučaitę kalbina Daina Opolskaitė / Spalio 27 d. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei, mylimai vaikų ir suaugusiųjų poetei, vertėjai, daugybės operų ir operečių libretų autorei Ramutei Skučaitei…

2020 m. Nr. 5–6 / Ir staiga pasukęs kairėn vos nesuriko iš netikėtumo. Žmona sėdėjo čia pat, vos už penkių žingsnių, atsukusi jam nugarą, gobiama dviejų žemaūgių eglaičių. Greta jos kojų stovėjo apytuštė pintinė, regis, nedaug tepririnko.

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

2003 m. Nr. 2 / Bitė Vilimaitė. Papartynų saulė: apsakymų rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – 363 p.

2003 m. Nr. 2 / Bitė Vilimaitė. Papartynų saulė: apsakymų rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – 363 p.