Liudvikas Gadeikis. Proza kaip persišviečiantis bitės sparnelis

1997 m. Nr. 5

Bitė Vilimaitė. Užpustytas traukinys: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 108 p.

Bitė Vilimaitė nuo seno žinoma kaip subtilios, taupios, lakoniškos prozos meistrė, dažną kūrinį kon­struojanti lyg vieną išplėstą epizodą su didele nutylėjimo zona. Net ir negausios apysakos panašiai kom­ponuojamos, tik tiek, kad čia į vieną virtinę gula keliolika daugmaž pri­klausomų epizodų. Visa Vilimaitės proza tokia miniatiūrinė, subtili, tarsi perregima – ir kartu labai paslaptinga, kaip persišviečiantis bitės sparnas. Joje pulsuojančią gyvybę gali labai justi, bet sunku ją logizuoti, pritaikyti kokiai nors pras­mių schemai. Svarbiausia vis tarsi išsprūsta. Ir kiekvienąkart vėl maga pačiupti tą svarbiausią, pačiupinėti, ištraukti tarsi priešistorinį vabzdį iš gintaro, nors aiškiai žinai, kad tik tame gintaro gabale jis ir tėra. Maga ir šįkart, pasidėjus prieš akis naująjį rinkinį „Užpustytas traukinys“, bent pačiam sau pasiaiškinti, kas tai yra. Ir savaip apsidžiaugi, kad ne viskas čia taip vientisa, kai kur matosi sulydymo žymės, – lengviau bus iš­ardyti.

Efemeriškumas šiame rinkinyje dar labiau išryškėjęs. Jau gal net ne efemeriškumas, o fragmentiškumas. Proza kaip vienas vaizdelis, epizo­das, gyvenimo akmenėlis. Iš kokių akmenėlių dėsto rašytoja savąją mozaiką? Anais laikais tie akmenė­liai negalėjo būti pernelyg ryškūs ir kontrastingi, rupiąją gyvenimo fak­tūrą lengviau buvo vaizduoti tarsi pro tam tikrą šydą. daugiau užuomi­nomis, asociacijomis. Tad natūraliai galėjo kilti klausimas, ar tas sub­tilus Vilimaitės prozos piešinys yra prigimtinė rašytojos talento savybė, ar tik priimtiniausias būdas neme­luoti ir išlikti savimi. Šiandien už­tvarų nebėra, ir įdomu pasekti, ar labai pasikeitė prozininkės kalbėji­mo būdas. (Tiesa, nors po kūriniais nėra parašymo datų, iš kai kurių realijų galima įtarti, kad dalis nove­lių parašytos seniau. Tačiau žodelis „nauja“ knygos anotacijoje leidžia į tai nekreipti dėmesio.)

Šis tas yra pasikeitę. Gyvenimo konkretybė lengviau prasibrauna į meninį tekstą, nykioji, žiaurioji gyvenimo konkretybė. Dvylika metų atsėdėjęs kalinys tiesiai iš kalėjimo eina į labdaros organizaciją dra­bužių ir jų negavęs čia pat užmuša jauną merginą („Meiliai pažvelk į šią auką“). „Mušamas ir kankinamas policijoj, jis neturėjo ko prisipažinti, jis nesugebėjo nieko paaiškinti, nes tikrai buvo nekaltas.“ Koresponden­tė atvažiuoja į invalidų internatą tikrinti skundo, ir dar jai neišva­žiavus į miestelio lavoninę atgabena­ma toji „teisybės ieškotoja“ („Pusė amžiaus“).

Anais laikais neabejotinai svarbi prozos funkcija buvo byloti gyveni­mo tiesą, taip pat ir žiauriąją. Čia ji net turėjo tam tikrą pranašumą prieš žurnalistiką. Betgi šiandien pilni laikraščiai žiauriausių nusi­kaltimų, klaikiausių patologijų apra­šymų, baisiau ir labai stengdamasis neprigalvosi. Tad ką literatūrai čia veikti?

Viena tradicinių išeičių – grobuo­niškam pasauliui priešpriešinti dva­sios, meno žmogų. Nevengia ir Vili­maitė šito išminto kelio. Pas poną Grifą, firmos prezidentą, ateina jau­nas rašytojas prašyti paramos. Gri­fas (jau vardas viską apie jį pasako) mano, kad reikia pačiam užsidirbti duoną; rašytojas tikina, kad litera­tūra yra labai svarbus visuomenei dalykas. Kiekvienas tradiciškai lieka prie savo tiesos, bet staiga Grifui pasirodo, kad rašytojas visai ne rašytojas, o tikriausias plėšikas – ant jo piršto pamato storiausią aukso žiedą su brangakmeniais – ir iš baimės nušauna… Žinoma, jokio revolverio jaunuolio kišenėse neran­da, tik krauju permirkusį poezijos tomelį… Nepaisant ne visai tra­dicinio posūkio – kad Grifas irgi jaučiasi nesaugus ir vienišas šiam plėšriam pasauly – tokia iškalbi opozicija nėra labai įdomi nei kūry­biškai vaisinga.

Novelė „Balta ir juoda“ grindžiama panašiu kontrastu. Mergytė baltom basutėm, balta suknele pūstom rankovėm ateina mokytis muzikos į butą, kur viskas sukiužę, prišnerkš­ta, kur amžinai girtas mokytojos vyras plėšte išplėšia atneštus už pamoką pinigus ir tuoj parsineša vyno, paskui geria lovoje šalia fortepijono. Šunytis pribėgęs įkanda į pirštą, o mokytoja viskam abejinga. Ir vis dėlto mergytė dievina savo mokytoją, kaip tik už tą abejingumą. Tai ir yra jungiamoji grandis – mer­gytę traukia į tuos namus, be jokio komentaro, be loginio paaiškinimo. Ir kai suvisam atsisveikinusi paleng­va eina iš šitų namų, šuniukas eilinį kartą išmetamas per balkoną, bet netrukus vėl bėga priešais, „gyvas ir nemirtingas“… Šičia jau su publicis­tika neišsiversi.

Yra toji opozicija ir novelėje „Kandžių sukapotas“, tik čia ji dar giliau, pačiame žmoguje paslėpta.

„…Jis piktas, jis apšiuręs. Prieš išeidamas į darbą apverčia motiną ir su baisia neapykanta žiūri į ją, gyvą pūvančią, nebelaikomą ligoninėje. Kadaise jis išleido knygą, kurią visi skaitė, bet paskui pateko į kalėjimą, ir dabar bendradarbiai neturi kur dėti akių jį susitikę. Dar gavus atly­ginimą kiekvieną kartą apima įtūžis, kurį išlieti įmanoma tik vienu būdu: įsiveržti pas vedėją ir pasakyti vis tą pačią frazę: „Tokią sumą valdžia turi mokėti vien už tai, kad aš ateinu čia ir pasikabinu savo paltą!“ Ir viskas. Tik staiga jam pasimato, kad čigonė buria jo motinai iš delno: „Gyveni­mo linija, kruvina, mazguota. nutrū­ko ties sūnaus keliu“. Ir bėga sūnus namo, kaip bulius panarinęs galvą: „Ma-ma, ma-ma, aš čia, aš tuoj, tavo Ričardėlis.“

Ir nėra ką pridurti. Beveik visa novelė perpasakota – tiek jos ir tėra. pora nepilnų puslapių. Bet yra jėga, įtaiga. Yra prasmė, kurios kitaip iš tikro ir nenusakysi, tik šita novele. Kur slypi ta Jėga? Gal kad prasideda taip netikėtai, tarsi nei šiaip, nei taip. „Paltas. Jis spyrė į spintą. Spinta pati atsidarė, ir tarsi girtas žmogus išvirto tas paltas.“ Ir toliau šitokiom nuotrupom, trečiuoju asmeniu, beveik be jokio konteksto, paaiškinimo. Tarsi plėtojamas vienas vaizdas, brūkšnys po brūkšnio, be jokių niuansų, be spalvų ir be pus­tonių. Galiausiai be jausmų, yra tik viena emocija – pyktis, pagieža, nusivylimas. Ir staiga: „tavo Ričar­dėlis“. Ta mažybinė forma kaip kir­tis, o po to – tyla, tai paskutiniai novelės žodžiai. Šičia ta Vilimaitė, kuri vadinama didžia ir subtilia novelės meistre.

įdomiai ir netikėtai po jos plunks­na išsiskleidžia epinės temos. „Mėly­najame sraute“, kuris ir apimtimi yra didžiausias rinkinyje – ištisi penki puslapiai,– paliesta dabar tokia dažna tremties tema. Rodos, tremtis, pokaris duoda labai ryškios medžiagos literatūrai. Bet jau spėjome pamatyti, kad toli gražu ne taip, literatūra kol kas beveik nepa­jėgia nusikratyti atsiminimų pri­mestų štampų. Todėl daugeliu atve­jų verčiau skaityti autentišką da­lyką.

„Mėlynajame sraute“ keliais vaiz­dais praskleidžiama visa pokario tragika ir siaubas. Ir žmonių sielų prieštaringumas, sumaištis. Ponia Matilda grįžta iš tremties į savo dvarą, kuriame jai vietos nebėra. Ją priglaudžia buvusi kumetė Elzė, „kažkada dvaro ponams pridariusi daug bėdos“. Priglaudžia kaip išgali, kaip pati gyvena. Tuo tarpu slapta iš Sibiro pabėgusios išdidžios Matildos dukterys su neapykanta žiūri į Elzę ir jos vaikus, tarsi šioji būtų kalta, kad jų vaikystės rūmuose, kurių kokliai išpaišyti vėjiniais malūnais, dabar groja lūpinė armonikėlė ir vyksta šokiai. Pusbernėlis Ignacas dar nesugeba jausti klasinio priešiškumo buvusiai dvarininkei, kaip ta iš miesto atvažiavusi „seklyčios–skaityklos“ vedėja. Netrukus tas pats Ignacas, jau milicininko uniforma, veda kareivius parodyti, kur slapstosi išdidžiosios Matildos dukterys, ir paskui verkia maty­damas, kaip Jas stumdo ir daužo. Visa tai yra kartu, šalia, krūvoje, ir šitos įtampos, rodos, net pati autorė neišlaiko ir baigdama viską užlieja mėlyna mėnulio šviesa – nerealybės, vaiduoklių meto šviesa, kiek prime­nančia S. Šaltenio „Mėnulio Lietuvą“. Bet juk jinai buvo, ir visai ne Mė­nulio, ir niekur nuo jos neišsisuk­sime. Tikiu, kad ir Vilimaitė dar prie jos grįš ir jau ilgiau apsistos. Žino­ma, ne puslapių skaičius svarbu, daugelis trumpučių kūrinėlių atro­do visai užbaigti, praveriantys didžiulę erdvę. Bet šįkart pasidarė gaila – lyg kažkas dar liko nepasaky­ta, tik apmesti konflikto metmenys, nužymėtos charakterių plėtojimo kryptys. Ir kai kuriose kitose nove­lėse juntama šitokio eskiziškumo, tarsi meninei mankštai nubrėžtų portretų, konfliktinės situacijos apy­braižų. Savotiškos meninės pratybos turėtų būti itin įdomios ir pravarčios kolegoms, iš Vilimaitės tikrai galima pasimokyti vaizduoti kokį itin sun­kiai įvardijamą konfliktą, sielos judesį.

Kai kuriose novelėse jau artėjama prie tokios ribos, kai beveik nebesuvoki konteksto, tada priimi kūrinį tiesiog kaip vaizdelį. Tiesiog junti, kad prasmė pasilieka tarp tavęs ir autorės. Antai novelėje „Brolis ir sesuo“ tik dedikacija „Skiriu E. Werner“ ir pabaigoje paminėtas vaiko vardas Jusi dar nutiesia šiokias tokias jautresnei ausiai sugaunamas gijeles. Tiesą sakant, visa Bitės Vili­maitės proza skirta jautriosioms žmogaus stygoms. Tačiau tas sub­tilumas retai eksponuojamas kaip savaiminė vertybė.

Moka Vilimaitė būti ir pikta, net pagiežinga. Nežinau, kuo jai yra nusikaltę mokytojai, tačiau pačios gaižiausios ir, sakyčiau, tiesmukos novelės jiems skirtos. Jau pavadini­mas „Nelaimingi mokytojų vaikai“ nedviprasmiškai pasako, apie ką bus kalbama. Keletu pavyzdžių tai ir pailiustruojama. Arba „Karambolis“ – antroji rinkinio novelė – alsuote alsuoja antipatija mokytojams, mokyklai. Gal rašytoja ir teisi – jei apskritai galima meno kūriniui taikyti tokį kriterijų. Ir vis tiek pagalvojau: vargšai mokytojai, juk jūs esate uoliausi gimtosios lite­ratūros skaitytojai.