Atsiminimai ir dienoraščiai
Gražina Marija Martinaitienė. Iš atsiminimų
2020 m. Nr. 4
„Aina stribas, klumpės krypsta…“
Jau kiek metų, kai Marcelijus iškeliavo į Rojaus sodus, o aš iš visokių stalčių, dėžių, lentynų ir tarpuknygių vis traukiu ir traukiu seniausiai užmirštus lapelius, bloknotėlius su jo ir savo užrašais. Užtai šie mano rašymai ir perrašymai tokie sumaišyti, man pačiai sunku suprasti, kas po ko rašyta, kokia proga ir kada. Marcelijaus tekstus mėginu sukišti į kompiuterį – kad išliktų, nepražūtų, gal kada nors būtų paskelbta? Bet nebenustatysi, nebepaklausi. Kapstausi po vis labiau besidrumsčiančias savo smegenis ir silpstančią atmintį… Kažkas iš jos vis išneria, nušvinta, atkuria seniai matytą vaizdą, garsus, žodžius, žmones, laiką, o paskui kažkur prašampa ir nebeatgyja…
Negalėjau nė numanyti, kad senosios Marcelijaus sofos „stalčiuje“ išliko užsislėpęs ir seniai pamirštas sąsiuvinėlis. Teisingiau tik jo nykios pelės spalvos viršelis su visai neberyškiu užrašu „Surgučiai“ ir keli pageltę lapeliai. Jie nepastebimai glūdėjo tarp studentiškų užrašų ir iš kažkieno pasiskolinto, bet nesugrąžinto, nežinau ar anuomet mūsų įstengto perskaityti Vladimiro Lenino veikalo „Marksizmas ir empiriokriticizmas“ konspekto. Ko gero, tyčia juos ten įterpėm, manydami, jog čia bus pati saugiausia slėptuvė pieštuku rašytiems tekstams.
Tai – anų metų dainos, ne stulpeliais, o, turbūt kad suklaidintų, viena eilute užrašytos rytojaus dieną po to, kai du jų dainuotojai – mano draugai ir klasiokai – iškeliavo atgal į miestą, o trečiasis – dėdė Juozas – turbūt taip ar panašiai vis protino: gal neužrašinėkit, dą kas ras, tai paskui jum bus…
Dabar man rodos, jog kažkaip savaime tą popietę įprastai prieita prie dainos, kai, sulaukus svečių, ant stalo buvo padėta vyšnių sunka gražiai padažyta ropinukė ir užkandžio. Tiedu svečiai buvo ne tik pažįstami, bet vienas iš jų – Algis – net ir giminė, tad patikimas. Prasidėjo šnekos, prisiminimai – apie mokytojus, gimnaziją, mokslo metų nuotykius ir papročius. Žinoma, ir apie tuometį kaimo gyvenimą, gimines, kolchozo realijas.
Kad po vieno kito stiklelio ir uždainuota, nieko stebėtino: klasiokai buvo balsingi, išmankštinti gerų gimnazijos chorvedžių. Svarbiausia – dar buvo nesunaikintas savaiminis noras bet kokia proga ir net be jos praverti koseres dainai. Būtinai savai, lietuviškai. Kaip čia atsitiko, kad dabar, jau nepriklausomoje Marijos žemėje, droviuosi net anūkams pasisakyti, jog būdama visai maža drauge su tėveliais per Kalėdas, Velykas, vardadienius gražiai sudėjusi delnelius giedodavau šventąsias giesmes, šiaip daineles ir kad taip darė turbūt visi vaikai anuometėje Lietuvoje Arba štai ir dabar, septintajame dešimtmetyje, mudu su dėde ar ir trise su Mamute pagavus ūpui užtraukiam, prisimenu, „Pilnos pievos gėlių raudonųjų“, „Ant kalno karklai siūbavo“ ir būtinai – „Du broliukai kunigai, du broliukai urėdai…“
Marcelijus iš pradžių stebėdavosi nei iš šio, nei iš to kilusiais mūsų dainavimais, bet paskui vis dažniau ir pats mėgindavo „storai“ užmauroti pritardamas. Menu jo sakymą: tie „Du broliukai“ esąs pats ryškiausias suvalkiečių ambicijų bei „kultūrinių aspiracijų“ atspindys… „Mes nemesim rašyti, / neisim grėblio taisyti. / Tegu kyla debesėlis, / tegu lyja šienelį…“ [mano pabraukta – G. M. M.]. Tokios pat „suvalkietiškos“, tai yra su turtu ir medžiagine gerove asocijuojamos, jo nuomone, esančios ir dainuškos bei vakarėliuose (robaksuose) labai populiarūs kupletai. Gaila, tuo metu mūsų galvose jau buvo likę tik jų nuotrupos. Pavyzdžiui: „Nuvažiuosiu į Alytų, / nusipirksiu šimtą plytų, / išsimūrysiu namus / ir gyvensiu sau ramus.“ Vėlgi, pasak Marcelijaus, ir Raseiniuose jis kadaise girdėjęs, net pats apdainavęs tikrų tikriausią nebe vien suvalkietiškų, bet turbūt visų pradėjusių turtėti, prasigyventi anuomečių lietuvių svajonių vokalinį paveikslėlį bene iš Pupų Dėdės repertuaro: „Tu Lietuva, tu mano, / tu graži tėvyne, / naujas namas, stora boba, / pilna piniginė…“
Jei tokiame Surgučių pasidainavime dalyvaudavo mano Mamutė, „repertuarą“ būtinai papildydavo „smetoniški“ miestiški kupletai, su iškalbingomis to meto realijomis. Prisimenu nuotrupas:
Tam tam tara ram, čia patinka man:
kiekviena čia galva dailiai nuskusta.
Tam tam tara ram, čia patinka man:
Kiekviena čia kasa dailiai supinta…
Na, ar tai ne ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje atėjusių į madą šukuosenų iliustracija? Įdomiausia, jog po tiekos metų dabar, kai čia rašinėju, nelauktai vėl išpopuliarėjo plikai skustos vyrų galvos, atsirado ir panelių su dailiai ir kaip reta išradingai supintomis kasomis…
O štai dar viena, tikriausiai irgi Pupų Dėdės sudėtų kupletų ištraukėlė:
Kad prapuolė man šuniukas
prieš savaitę laiko jau,
aš į laikraščius skelbimą
padaviau tuojau.
Dešrų krautuvėn kilbasos
pirkti nuėjau,
toj kilbasoj savo šuns
apykaklę radau…
Marcelijus ne tik gerai įsidėmėjo šiuos posmelius, bet ir nevengdavo jų savaip priminti. „Ieškau Rudžio, arba Bigio, arba Naidos kalnieriaus“, – minėdavo vieno ar kito surgutiškio šunelio vardą, stengdamasis kuo plonesniais, beveik permatomais griežinėliais supjaustyti iš parduotuvės „dzeržinskyje“ parsineštą kelių centimetrų ilgio dešros gabalėlį. Dešra kažkodėl vadinosi „Krokuvos“, buvo pilna sausgyslių, bet skanesnė už vadinamąją „daktarišką“, kurios faršas, pasakota, gamintas iš kiaulių odelių, gyslotos mėsos ir mirkyto tualetinio popieriaus…
Kai romansinės „smetoniškos“ dainos ir kupletai išsibaigė, buvo prisimintos kitos ir kitokios. Ar ne Algis užvedė pačią pirmąją, kuri, pasak Marcelijaus, su nedidukais pakeitimais buvusi žinoma ir jo krašte, o prasidėjus Atgimimui netgi kažkur išspausdinta. Apiblukusiame sąsiuvinio puslapyje ji mudviejų užrašyta „suvalkietiškai“ ir, žinoma, su visais negražiais žodžiais, kuriuos čia vis dėlto pakeisiu daugtaškiais, o ištisines eilutes sukaposiu numanomais posmeliais:
Aina stribas, klumpės krypsta,
An banditų keikia pyksta,
Pančiu ružę pasirišęs,
Broku š… užsikišęs.
Penkakampė an kaktos,
Penki lopai an š…os.
Reikia paaiškinti: ružė tai rusų kalbos žodžio ružjo – „šautuvas“ perdirbinys. Brokas – „burokas“, suvalkietiškas, raidę u po r pametęs to šakniavaisio vardas, jau nebežinau, ar ir dabar ten tebevartojamas. Na, o kad nuo žodelyčių „ant“ nubyrėjo raidelės t, o iš „penkiakampės“ vidurio i – gal dėl suvalkietiško taupumo?
Gaila, kad sąsiuvinio lapeliuose užrašyti vos keli fragmentai dainų, kurias prisiminė ir šauniai traukė mūsų pritariami tiedu vyrai. Matyt, tai nuotrupos kupletų, nuo seno mėgtų ne tik kaimo vakarėliuose. Sako, juos užtraukdavę netgi gerai įkaušę stribai ir rinkimų prižiūrėti iš miestų atvaryti milicininkai. Tačiau ką žinai, gal tai būdavo jų provokacijos? Kas dabar benustatys, kiek dėl tokių kupletų nudardėjo pas baltas meškas jiems pritarę kiti dainuotojai ar klausytojai?
Persirašau tuos nelabai švankius fragmentus:
Atvažiavo iš Maskvos (variantai: Atsimėžė arba Atsigrūdo iš Maskvos)
kiaura uniforma,
išmatavo mūs‘ pilvus
ir nustatė normą:
valgyt po gramą,
š… po kilogramą
ir įvykdyt
penkmetinį planą…
Dėdė tvirtino, jog šią dainušką Surgučių jaunimas plėšdavęs dar vokietmečiu, o pirmosios jos eilutės buvusios „atvažiavo iš Berlyno ruda uniforma“. Tikriausiai, bet kaip tada su tuo „penkmetiniu planu?“ Tad baigiamosios „antifašistinio“ kupleto eilutės turėjo būti kitokios. Gal kraštotyrininkai yra jas užrašę?
O štai kiti kolchozinės būties ir buities vaizdeliai to meto dainose:
Ant tvoros aukštos užšokęs
Užgiedojo ir gaidys,
Ir visi nutilę laukė,
Ką dabar jis pasakys.
„Mieli broliai, netesėsiu,
Mieli broliai, negaliu:
Dešimt tūkstančių vištukų
Šįmet padaryt turiu…“
* * *
Žiurkienos katlietus [t. y. kotletus] šveisim,
Utėlių kultūrą veisim,
Ir išgersim už Staliną,
Kuris myli mus ir gina…
* * *
Enkavediste, ko taip dažnai
Tu mano tėviškę lankai?
Mano pačios verptų linų
Veži tu rusam dovanų.
Motutės baltas drobeles,
Sesutės margas juosteles,
Mano austų užtiesalų
Veži katiušom an patalų.
Brolelį mano raštavai [t. y. areštavai],
Sibiro kraštan išvarei.
Ar daugel grašių kruvinų
Gavai už kančią lietuvių?
Iš gimto namo išvarei,
Už mūro sienų uždarei.
Manei, pabūgsim mes tremties,
Sibiro šalčio ir mirties?
Ir dar štai – visa nuo pradžios iki galo daina ta pačia kolchozinės būties / buities tema. Tų emtėes’ų (MTS – mašinų traktorių stočių) Lietuvoje ypač daug buvo pristeigta 1953-iaisiais, man rodos, didžiausio ūkininkų varymo į kolchozus, jų turto bei gyvulių atėmimo metais. Gal tada buvo sueiliuota ir toliau mano cituosima daina? Laikraščiai pleškėjo žiniomis apie milžinišką tuometę „didžiosios sesės Rusijos“ paramą, tiekiant Lietuvai žemės ūkio techniką.
Tačiau viena sau pagalvoju, kad didžiosios mano senelio – Tėvelio draugės ir darbininkės – stambios, geraširdės, darbščios ardėnų veislės kumelės Sartė ir Bėroji iš Daukšių sodybos pradingo kur kas anksčiau, vos užėjus rusams. Tėvelis sakėsi jiedvi abi ar pavieniui dar vis sutikdavęs Sasnavoje. Bet kaskart kūdesnes ir liūdnesnes, vis lėčiau ir sunkiau dėstančias dideles savo kanopas… Kada ir kaip jos baigė savo dienas? Jau nebėra ko paklausti. Ir ar verta? Kažkodėl manau, jog ta daina, visa nuo pradžios iki galo išsaugota atminty ir perkelta į tuos nušiurusius sąsiuvinio lapukus, yra šiek tiek ir apie jas… Prisimenu, buvo dainuota valso tempu ir tada populiarios dainos „Ar aš tau, sese, nesakiau“ melodija:
Per lauką bėgo jis risčia,
Kai valdė buožiška ranka,
Suspardė tvarto sieneles
Juodbėrėlis mylimas.
Bet kai pateko į emtėes,
Nespardo tvarto sieneles,
Pradėjo vilkti kojeles
Juodbėrėlis mylimas…
Bet neužilgo į emtėes
Traktorių gausim iš tėeseres,
Nebereikės mums šert žirgai,
Traktorius dirbs mums amžinai.
Jis į pakalnę pats važiuos,
O prieš kalnelį sustreikuos,
Lietuvos laukuos žaliuos
Traktorėlis negiliuos…
„Negiliuos“ – tai yra neveiks, netiks, neprigis. Iš kokios kalbos į Suvalkiją kažkada atklydo ir joje įsitaisė šis veiksmažodis?
Ar kur nors yra užrašyti pokariu per radiją nuolat skambėjusių rusiškų dainų nevieši perdirbiniai, paversti tokia pat kaip ir tie cituotieji kupletai patyčia iš sovietinės buities ir būties? Juos greičiausiai kūrė nebe kaimo kupletistai, o gerokai pasimokę ir netgi rusų kalbą mokėję eiliuotojai. Negi Kostas Kubilinskas? Nepanašu.
Tą popietę Daukšiuose buvo padainuotas ne vienas toks perdirbinys. Bet užsirašėme tik vieną, kitus, mums negirdėtus, padainavo svečiai ir rytojaus dieną Marcelijus jų gerai nebeprisiminė. O šio rusiškasis originalas nuolat buvo transliuojamas per Lietuvos radiją ir įsiėdęs iki gyvo kaulo. Dainuota apie berną (rusiškai – parenj), kuris vaikšto po Rusijos kaimą, vis pamirksėdamas merginai, bet nieko jai taip ir nepasakydamas. Kiekvienas posmelis baigėsi keliskart kartojamu klausimu: „Ir kas jį žino, ko jis mirkčioja? Ko nieko nesako? Ko…“ Na, nesvarbu, kaip ten toliau. Bet štai lietuviškas, šiek tiek makabriškas tekstas:
Maukia Stalinas bokalą [variantas: Laka Stalinas…],
Kremliaus rūmuose puota.
Sėdi Roza Kaganovič
Su diktatorium greta.
Ir kas juos žino,
Kiek jie išgėrė vyno?
Kiek jie išgėrė vyno?
Nors Kalininas pražilęs,
Bet pasiutęs kaip gaidys.
Jam patinka balerinos
Su nesutepta širdim.
Ir kas jį žino,
Kodėl balerinos?
Kodėl balerinos?
Maigo stribas komjaunuolę:
Ko tu spardais nuolatos?
Eikime į kagebinę,
Pasi…sim lig aušros.
Ir kas jį žino,
Kur vesis ją iš kino?
Kur vesis ją iš kino?
O kolchozninkė čekistui
Glosto kruvinus nagus:
Kur padėjai mano vyrą,
Buvo toks ramus žmogus.
Ir kas jį žino,
Už ką nukankino?
Už ką nukankino?
Maukia Stalinas bokalą,
Kremliaus rūmuose puota.
Sėdi Roza Kaganovič
Su diktatorium greta.
Ir kas juos žino,
Kurs pirmas gaus švino?
Kurs pirmas gaus švino?
Vėl pasikartosiu: ar suskaičiuota, ar bent apytikriai žinoma, kiek gimnazistų, šiaip jaunų Lietuvos bernelių anuomet buvo „paimta“ vien už tokio teksto padainavimą, užsirašymą, persirašymą, davimą kitam? Net ir dabar dvejoju: ar tikrai saugu jį terpti į šiuos mano paliudijimus apie aną laiką, apie jauną poetą aname laike, tame savo vardą praradusiame mieste ir kaime, kuris kelerius dešimtmečius buvo beveik jau dingęs nuo žemės paviršiaus.
Taip giliai tebėra įsiskverbęs įtarumo, baimės ir savicenzūros geluonis, kad net šiurpas supurto pagalvojus: kaip tada buvo drįsta dainuoti? Ir dar užsirašinėti, laikyti užrašus? Juk štai, pavyzdžiui, toksai, jo paties tvirtinimu, „visai neturintis kur gyventi“ mano anuometis bendradarbis iš radijo, kuriam patikliai buvome davę mūsų „rūsiu“ praminto būsto raktą, galėjo išknisti ir šiuos nutriušusius užrašus Po jo „nakvynės“, o, kaip paaiškėjo vėliau, iš tikrųjų tik slaptos mudviejų apgyventos Pranciškonų vienuolyno celės apžiūros, Bernardo Brazdžionio tomelį, kitus ne visai gerus spaudinius radome ištrauktus ir padėtus visai kitoje vietoje, nei buvome paslėpę… O vėliau sužinojom šį „benamį“ išvykus „tobulintis“ į Aukštuosius KGB kursus, žinomus ir KGB mokyklos Nr. 302 pavadinimu. Ji veikė Minske ir rengė aukštai kvalifikuotus saugumiečių kadrus…
Nomina sunt odiosa (vardai neminėtini).
Šunkojai
Marcelijus smaginasi, iš dėdės ir mano Mamutės – tikrų savo gimtųjų ir gerokai tolesnių vietų toponimikos žinovų – išsiklausdamas vis kitus, jam dar negirdėtus Suvalkijos kaimų ar bažnytkaimių pavadinimus. Kai ką užsirašinėja, linksmesniuosius įsimena, ir paskui, kai būnam tik mudu vieni, komentuoja ir „šidijasi“. Kaip ir iš tų tarmiškai tęsiamų balsių. Mėgina pats tarti – „vaikęęęęlis“, „panęęęęlė“, bet jam neišeina, o aš, beveik įsižeidusi, tyčia nemokau, kad suvalkietiškai reikia tarti ne kaip ę nosinę, o kaip ė – „vaikėėėlis“, „mergėėėlė“… Atsilyginu jam šaipymusi iš dūnininkiškų dvigarsių „kūlvirsčių“: iš uo į ū ir iš ie į y. „Duonikė“ – „dūnikė“ – gražu, bet jau „mieželiai“, kuriuose dvigarsis ie pavirsta y ilgąja – suvalkietės, kad ir negrynos, ausiai – fe! Negražu taip sakyti! Ypač moteriai.
Taip pat man atrodo baisiai „negražus“ ir toksai kalnujiškių daiktavardis, vienas iš „užpakalio“ sinonimų, kurio garsiai ištarti, juolab parašyti negaliu nė dabar, kai jau ausys užtuko nuo ne tiktai Lietuvos gatvėse, bet net teatruose ir viename kitame TV kanale skardenančių rusiškų „matų“. Bet kita vertus… Prisimenu, kaip nustėro uošviai, kai man, pamiršusiai Marcelijaus persergėjimą, netyčia iš burnos išsprūdo „rupūžė“ – kalnujiškiams baisių baisiausias keiksmažodis! Beje, Mamuliukas (taip mūsų duktė praminė ir visi vadinom Marcelijaus mamą) buvo „įsisavinusi“, savaip adaptavusi svarbiausiąjį tautinį rusų žodį. Sūnus užuolankomis mėgino paaiškinti, ką jis reiškia. Šiaip ne taip išaiškino, bet veltui.
O pats Marcelijus keiktis, mano manymu, taip ir neišmoko net tarnaudamas armijoje, kuri lietuviams tapo bene svarbiausia ir didžiausia rusiškų keiksmažodžių mokykla. Stipriausias, „žiauriausias“ epitetas, kurį Marcelijus adresuodavo jį kuo nors papiktinusiam vyrui, buvo „švancas“. Tai toks skundikas, vagis, apgavikas, šmeižėjas, dar kas tik gali būti negero – viskas viename asmenyje ir žodyje. Kai kada ir kai kam, ypač kokiam politiniam plepiui ir fantazuotojui tiko „durnius“, o truputį lengvabūdžiui, viską besigriebiančiam daryti, bet ne viską pabaigiančiam – „šmikis“, „šmikelis“. Moterį, nelabai nė prisimenu, kaip retkarčiais pavadindavo, lyg – „višta“ ar… tiek to, nesakysiu garsiai to kito, beje, lietuviško žodelio.
Tiesa, kas dėl keiksmų, tai Marcius kartą prisipažino, jog agurkus mūsų kaimyno dainininko Jono Girijoto darže grobiantį ir dar su malonumu juos trypiantį kareivį iš netolimo rusų karinio dalinio jam pavykę išvaryti tik visa gerkle paleidus raudonarmietiškų žodelių seriją. Bet aš kažkodėl tuo nelabai tikiu. Ar tik nebus pasigyręs? Bet štai – apytikriai taip prasitaria vienas iš Marcelijui artimesnių menininkų: „Nežinai tu nieko, Gražina… Matyt, nebūdavai tikrų vyrų kompanijoj!“ Lyg ir nebūdavau, išskyrus vienintelį kartelį, kai būrelis grynakraujų intelektualų susėdo aplink stalą mudviejų Vanaginėje ir dėl nebeprisimenu kokių politinių savo sielvartų paleido liežuvius… Bet man vis vien smagiau manyti, jog Marcelijus ne keikūnas ir ne blevyzgotojas, o jeigu jam koksai žodelis ir pasitaikydavo, tai netyčia ir tik ne prie moterų.
„Kaip čia pas jus yr? Vienos tik „pusės“ – Puskepaliai, Pusdešriai, Puskelniai, Puskepuriai. O kur Pussijoniai, Pusmarškiniai, Puspalčiai ir Puskailiniai?“ – kažkaip taip ar panašiai erzina mane Marcelijus. Kamantinėja ir dėdę su tetulyte – kodėl taip? Juk turėjo iš kažko rastis tokie vardai. Na, iš kur kilo pavadinimai su Būdom ir Mergom, maždaug aišku. Būdų Suvalkijoje išties apstu: ne tik dėdė, bet net ir mudu, šiaip ar taip lituanistai, žinom ir galim išvardyti visą virtinę. Yra tiesiog Būda ir Būdvietis ar Būdviečiai, ir bent kelios „būdos“ bei „rūdos“ su papildymais. Tai pirmiausia žinomesnės Kazlų Rūda, Višakio Rūda, Čysta Būda, Selemos Būda, po jų Gustabūdis, Graižbūdė (gal Graižbūdis?), Cykabūdė. Šiurkštokai skambančių „mergų“ suskaičiuojame trejetą: Mergašilis (Mergašilė? Mergašiliai?), Mergbūdis (ar Mergabūdė?), Mergutrakis. Dar svarstome, ar šiai kompanijai dėl smagumo negalėtų būti priskirtina ir, pavyzdžiui, Babiagūra? Turbūt yra kur nors užrašyta iš kokių seno laiko tragedijų radosi tokie vietovių ar gyvenviečių pavadinimai?
Yra tikrai „negražių“ (nebūk suvalkiečiai, kurie ne visada žodžius vynioja į vatą). Tik paklausykit: Tursučiai, Ožkasviliai su Galiakiaušiais tai dar visai nieko, bet štai Šikučiai, Utėlinė (Utalina, Utalinka?), o jau Tarpsubiniai – neduok tu sviete! Vėliau paaiškės, kad pirmasis iš šių tikriausiai ne be priežasties bjauriai pavadintų kaimų vietinio klebono pastangomis buvęs perkrikštytas Gražučiais, o Tarpsubiniai išnyks be pėdsako, savaime, kaip išnyko ir daugybė kitų kaimų pavadinimų kartu su jų gyventojais ir gyvenimais… Bet vėlgi – nebūtų Suvalkija be Bagotosios, Keturvalakių, Valakbūdės (?) ar dar kokių perteklių ir gerovę liudijančių pavadinimų. Apytikriai prie tokios išvados prieiname, gal bastydamiesi pašešupiais ar gal jau susiraitę šieno šalinėje po vakarienės ir po mėginimų išklausti kuo daugiau tų keistesniųjų, neįprastų žemaičio klausai žodžių bei pavadinimų.
Beveik kasvakar, atsargiai šlamėdamas, šienu atslenka ir po mūsų patalais taikosi įlįsti ir katinas. Nebepamenu, kuris iš daugybės jų, gyvenusių šiuose namuose. Greičiausiai tai Rainys, jeigu tais pirmaisiais mudviejų viešnagės Surgučiuose laikais mudu nakvojame dar nenugriautame kluone. Net ir žiemą. Vieni storieji suvalkietiški žąsų plunksnų patalai po šonais, antrieji – užsikloti. Kol vakarieniaujam, tetulytė atneša ir įkiša tarp patalų ant metalinių viryklės rinkių (suvalkietiškai – blekių) įkaitintą ir į rankšluostėlį suvyniotą statybinę plytą. Būna net per šilta.
Kaip toli nutolo praeitin ta gili klojimo tamsa, sauso šieno ir pelų kvapas, kažkokie negarsūs gal vabaliukų krebždesiai, katino murkimas…
Užrašau šį mudviejų „tarminį“ erzinimąsi, kuris po dešimtmečių virs truputį kitokiu, bet Marcelijų labai patraukusiu lyg ir žaidimu. Per paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jis stengėsi prisiminti, atgaivinti ir užrašinėti jo tėvų ir kaimynų sakytus svetimžodžius – barbarizmus. Klausinėdavo, ar ir Surgučiuose taip būdavo sakoma? Prašydavo įvardyti lenkiškai. Vokiškai mokėjo pats, tad galėjo numanyti to ar kito žodžio kilmę. Tie jo prisiminti barbarizmai išliko surašyti stulpeliais tuščiose jo rankraščių ertmėse ar šiaip popieriukuose, kiti jau buvo paties surinkti kompiuteriu. Iš viso apie tūkstantį aštuonis šimtus. Buvo užsiminęs, jog mėgins apie šį savo krašto paveldą rašyti ir net sugalvojęs kaip. Nebespėjo.
Dar vienas anuometis mudviejų „regioninis“, ar veikiau „ideologinis“, „kivirčas“ užsimezgė net ne Surgučiuose, o tame sovietmečiu itin nykiame ir nelaimingame Kapsuke, aplankius jo tuolaikines įžymybes. Ypač vadinamąjį kraštotyros muziejų, kurio svarbiausi eksponatai sovietmečiu tebuvo didokoje salėje parioglinti pieno separatorius, tešlos maišytuvas ir ant sienų eilėmis išrikiuotos „kovotojų už tarybų valdžią“ bei „socialistinio darbo pirmūnų“ nuotraukos. „Tai suvalkiečiai Kapsukas, Angarietis ir Sniečkus atnešė Lietuvai sovietų valdžią“ taip ar panašiai sako Marcelijus, pasipiktinęs tuo vargšu ir savaime niekuo dėtu maišytuvu, kurį paminės ir kažkurioje savo apybraižoje.
Mėginu atsilyginti tuo pačiu, iš atminties vargais negalais iškrapštydama Rocių, Gedvilą, Garelį, Raslaną, dar kokį sovietų valdžios statytoją Žemaitijoje. Beje, tik dabar visažinis internetas man išmetė žinią, jog baisusis Rainių žudikas Petras Raslanas savo kruvinas pėdas įspaudė ir Suvalkijos žemėje: 1945–1946 metų sankirtoje jis buvo KGB Marijampolės apskrities skyriaus viršininkas…
Kas Marcelijui tikrai patiks, tai suvalkiečių gebėjimas savaip nubausti anuometę gal tingią ar galbūt dėl kokių jai vienai žinomų priežasčių abejingą savo įstaigai ir pareigoms to kraštotyros muziejaus direktorę, iš Trečiokaitės pervadinus ją Trečiakojyte… Nebuvo kaip išsiaiškinti, ar tai jos, ar ją pakeitusios ir idėjiniu požiūriu kur kas aktyvesnės direktorės pastangomis muziejaus fonde, prakiurus stogui, tikra to žodžio prasme buvo supūdyta nemažai unikaliųjų suvalkietiškų prijuosčių ir margučių?.. O ar išsaugotas sovietmečiu svarbiausias šio muziejau eksponatas – tešlos maišytuvas?
Beje, vieną suvalkietišką vietovardį Marcelijus bus „patobulinęs“. Žinoma, ne viešai, ne visuotinai, tik mudviem vartoti, bet užtat ilgam. Kaip žinia, vienas didžiausių jo pomėgių – grybai ir šiaip bastymasis po mišką, žvalgymasis po medžius, paukščius, klausymasis garsų. Taip buvo ir atsidūrus nušiurusiame, nubūtame sovietmečio Kapsuke. Užteko akies krašteliu pamatyti tolumoje, horizonte dunksantį tamsiai žalią ruoželį ir sužinoti, jog tai, šiaip ar taip, – miškas, pasak vietinių – giria! Tai vienintelė vos už kokių keturių kilometro nuo miesto esanti kapsukiečių grybavietė ir avietynai. Kita, bet didelė, graži Kazlų Rūdos giria stūkso daug toliau, nors žmonės, tada dar beveik visai neratuoti, nukakdavo ir ten mėlyniauti ar voveraičių.
Šis artimasis Marijampolei miškas mišrus, šlapokas, jame daugiausia auga juodalksniai, iš spygliuočių tik eglės. Naudingas jis nebent dilgėlėmis persipynusiais avietynais, iš grybų – ūmėdėmis ir daugiausia kelmučiais, kuriuos Marcelijus čia pirmąkart ir pamato, o sūdytus, kitaip pagamintus, paragauja. Jo krašte daugiausia auga kelmučių pusseserės guotys, kurias aš irgi pirmą kartą pamatau tik Paserbenčio alksnynuose.
Raudonviršis, rudmėsė, jaučakis, lepšė, kelmutis – marijampoliečio grybai, jeigu pasiseks jų aptikti. O jau baravykas! Tokį radęs, grybautojas jį deda virš visų kitų ir neša didžiuodamasis per miestą lyg medalį… Bet Marcelijus turi pamatyti kad ir tokį grybais nederlingą ir nelabai smagų pasivaikščiojimams mišką.
Nebeatmenu, kodėl tąsyk neita kartu su juo. Veikiausiai neturėta tinkamos šlapiam vaikščiojimui avalynės, gailėta anuomet vienintelio turimo geresnio drabužėlio, kurį būtų subraižę brūzgynai. Neatsimenu, ar prisipažinau vis dar tebebijanti, tebevengianti to miško. Kodėl – gal papasakosiu vėliau.
Tad Marcelijus išeina vienas, susižinojęs, kad savąjį mišką vietiniai vadina Šunskagire, Šunskų giria, kurią pasiekti galima vieškeliu, vedančiu į nedidelį miesteliuką, veikiau bažnytkaimį – Šunskus. Šitas žodis, matyt, buvo toks svetimas žemaičio ausiai, kad „pabėgo“ iš jos, Marcelijui nė nespėjus prieiti vietą, kur pasuka reikiamas kelias… Susistabdė praeivį, kad paklaustų, kaip pasiekti… Šunkojus!.. Paskui sakėsi, kad jiedviem ilgokai teko aiškintis, kol dorasis suvalkietis šiaip taip suprato, ko reikia tam nepažįstamam ilgšiui. Lyg ir neįkaušęs, bet nesugeba atsiminti tokio paprasto, aiškaus, puikiai visiems suprantamo pavadinimo – Šunskai!..
Marcelijus puikiausiai susirado tą Šunskagirę, išvaikščiojo pietinį jos šoną. Šiek tiek susibraižė į šakas, sušlapo kojas, bet pririnko krepšį kažkokių grybelių, nudžiugindamas Mamutę ir namo kaimynus. Nenuostabu – jis gebėdavo grybų rasti ir ant asfalto. Yra keliskart paklydęs Vilniaus senamiestyje, bet niekada – visiškai nepažįstamame, pirmąkart lankomame miške, tad ir Šunskų girioje. O tą Suvalkijos mišką ir gyvenvietę savo namų aplinkoje paskui visą laiką taip ir vadindavome – Šunkojai. Nes smagu! Nes Marcelijus šį naują vardą sudėstė iš sandų, kurie tikriausiai jam pasirodė esą „gyvi“, įtikinami ir įsivaizduojami, dėl to ir įsiminti: „šuo, šuns“ ir „koja“!
Prisiminiau – Marcelijui patiko ir buvo jo pasisavintas vienas gal suvalkietiškas, o gal tik mūsų tetulytės susikurtas, ar iš jos gimtųjų Veiverių atsineštas ir dažnai sakytas daiktavardis – „váikė“ (daugiskaita „váikės“). Taip ji, įkandin jos ir Marcelijus, iki pat dienų galo vadindavo tokius savotiškus sutvėrimus – nebe vaikus, bet dar ir ne vyrus. Kaip jiedu tarpusavy išsiaiškino, váikė ne visai tas pat, kas vaikėzas. Tai esą ne tam tikro jaunuolio amžiaus, o nei šiokio, nei tokio, pasakytum, piemeniško jo elgesio ir ypač nebrandaus protelio nuoroda… „Tai čia gyvenvietės váikės neturi ką veikt…“ – sako mūsų tetulytė apie pašešupy besidarkančius ir žvygaujančius pusbernius.
Medžioklės ypatumai Suvalkijoje, arba Figūrinė kompozicija Šešupės fone
Kasmet būtinai važiuojame pas dėdę ir tetulytę Daukšius ančių medžioklės pradžiai. Tai irgi tam tikros apeigos, per kurias ir mudu gauname pykštelėti po keletą šūvių. Nėra nei kalbos, kad būtume šovę į kokį virš mūsų prašvilpiantį paukštį, nors lyg ir taikydavom ar vaizduodavom į jį besitaikantys.
Ko gero, didesnis šaunumas būdavo spausti prie peties šautuvo buožę, po ko, iššovus į taikinį, bent jau man po kaklu likdavo mėlynė. O štai dėdė!… Meistras! Kai jo kilmingoji Naida pakeldavo į padangę pulkelį ančių, dėdė jų link tik kažkaip kryptelėdavo savo medžioklinį, pykštelėdavo, ir pats didžiausias, riebiausias gaigalas švilpdamas smigdavo žemyn ir šlumštelėdavo į ajerus. „Negi šausi į bile ką“ daugmaž taip sakydavo aiškiai savo šūviu patenkintas tikras medžiotojas. „Reik pasirinkt.“
Tačiau vienos, labiausiai mums įsiminusios ančių medžioklės išvakarėse atėję iš traukinio į Surgučius, dėdę radome tįsantį lovoje su storai šalikais apvyniota koja. Juokiasi, bet piktas kaip širšė. Pasirodo, tas gulėjimas ir skaudama koja tėra maskuotė. Taip staiga susirgo ar išsilakstė kas kur visi vietiniai medžiotojai, iš kažko sužinoję: ryt Adomavyčius atsiveš medžioti „ponus“, todėl kaimiečius varys jiems vergaut. „Kiba aš durnas, kad aičia braidžiot po dumblus…“ – aiškina dėdė. Ir taip pat suvalkietiškai, nebepaisydamas nė mudviejų, nusikeikia: „K…vos prakeikti, sugadino medžioklę…“
„Ponais“ surgutiškiai apibendrintai vadina visus ir visokius miesto valdininkus, kurie savo „viliukais“ ir „pabiedomis“ atlekia auklėti ir mokyti žemdirbių, lyg jie būtų durni. Tiesa, tas socialistinio darbo didvyris Adomavičius, kurio pavardę suvalkiečiai taria su ilgąja Y žodžio viduryje, yra išimtis. Daugybę metų jis pirmininkauja pagarsėjusiam sovietų generolo ir Lietuvos sostinės nuo jos pačios „vaduotojo“ Černiachovskio vardu pavadintam kolchozui visai šalia Marijampolės. Sakoma, kad žmonėms ten gerai, nesiskundžia. Adomavičius, atseit, geba tvarkytis, išmano žemės darbus ir svarbiausia – puikiai moka vynioti aplink pirštą net Maskvos, ne tiktai Vilniaus „ponus“. Ne prasčiau už kitą visoje Lietuvoje anuomet garsėjusį „Šešupės“ kolchozo pirmininką Juozą Miežlaiškį, tas Adomavičius išsireikalauja viską, ko tik jam reikia. Aišku, jog ši ančių medžioklė ir yra viena jo mokėjimo elgtis su „ponais“ akcijų…
Rytą, dar prietemoj, mudu pažadina: puf, puf, puf – lyg kas lazda daužytų patalus. Kas gi čia? Marcelijus verčiasi iš lovos ir eina teirautis. „Jau šaudo rupūžės, neištrivoja, negali palaukt, kol visai išauš“, – dėdė dar piktesnis. Nepaisydamas atkalbinėjimų, Marcius tekinas skuodžia prie Šešupės. Gal po pusvalandžio grįžta uždusęs, sakosi buvęs pavytas, bet kodėl ir kieno, nepasakoja. Ragina ir mane bėgti pasižiūrėti ko nemačius.
O pašešupy „vaizdzialis“, kaip po daugelio metų pasakytų nelemtąjį Uspaskį vaidindavęs artistas Remigijus Vilkaitis, tikrai vertas dėmesio. Ant aukštojo upės kranto keteros, maždaug kas keliolika metrų vienas nuo kito stūkso po vyruką. Vieni šiaip sau sėdi, kiti spokso į priešais save išsiskleistas „Tiesas“, bet aiškiai matyti, kad per jų viršų žvilgčioja žemyn, kur Šešupe per patį švendrų ir viksvų raizginį sliuogia valtis. Tyliai, stengdamiesi nepliuškėti, ją stumia keli upės dugnu brendantys vyrai, beveik iki pat pažastų panirę į dumbliną vandenį ir nelengvai braudamiesi per sąžalynus.
Valtyje – trijulė. Būtų tikra Jerome’o K. Jerome’o romano iliustracija, tik be šuns. Vienas iš vyrų, pasibrukęs po pažastimi šautuvą, stambus, pilno raudono veido ir yra tas Černiachovskio kolchozo Adomavyčius. Anais „buržuaziniais“ laikais jis buvo biednas piemenėlis Vincukas, paūgėjęs – pusbernėlis Surgučiuose, kur ir pramoko žemdirbystės. Antrasis valtyje, irgi su šautuvu, – daug mažesnis, storokas ir iš nuotraukų laikraščiuose net per daug gerai pažįstamas. Taigi čia ne kas kitas, o visos Lietuvos kompartijos galva ir „šeimininkas“ Antanas Sniečkus!
Ant kranto tupintys vyrukai visi kaip vienas meta savo laikraščius, pašoka ir gena šalin mudu, staiga išdygusius iš už pavieškelės karklų ir nuoširdžiai susižavėjusius netikėtu reginiu. Mums tikrai juokingai, net karikatūriškai atrodo ir tie sargybiniai su laikraščiais, ir stori diedai valtyje, ir suplukę jų stūmikai…. Visas šis vaizdelis įtartinai primena anuomet garsų rusų tapybos klasiko Iljos Repino paveikslą, kuriame pavaizduoti baržą Volgos upe sunkiai tempiantys burliokai.
Nelabai įsidėmėjau, ką rėkė mudviem tie apsauginiai. Lyg ir: „Piliečiai, paeikit toliau, čia negalima“ ar „draudžiama“? Tik akyse tebešmėžuoja prieš mus išskleistos į šalis ir mojuojamos jų rankos, lyg varytų žąsiukus. Marcelijus, nutaisęs naivų veidą, tiems apsauginiams rodo jo apdairiai pasiimtas meškeres, mėgina klausti: tai kodėl negalima? O kas čia atsitiko? Ar kas paskendo?… Apsauginiai nė iš tolo nesileidžia į kalbas, gena mus anapus pavieškelės krūmynų, iš kur visa „figūrinė kompozicija Šešupės pelkyno fone“ būtų jau nebematoma…
Nieko nepaveiksi, tenka nešdintis. Dėdė juokiasi iš mudviejų ir jau nebeširsta, sužinojęs, kad nei „ponų“ valtyje, nei ant kranto nebuvo matyti jokio šuns. „Ponai“ savo medžioklinių kažkodėl neatsivežė, negali būti, kad jų nebūtų turėję, o dauguma nuo baudžiavos „ponams“ išsisukusių vietinių medžiotojų ne tik patys kažkur išsibėgiojo, bet išslapstė ir geresniuosius savo šunis. Be jų kokia čia medžioklė? Juk antis, jeigu tik sužeista, neria į švendryną, pasislepia ir be šuns nei surasi, nei išneši.
Mūsiškė Naida irgi tupi uždaryta kamaraitėje. Ji išauklėta ir klusni kalė, todėl paliepta tylėti nė necyptelės. Dėdė tikina: jeigu tie ponai šuns neturi, tai kai popiet išvažiuos baliavot pas Adomavyčių, jūs nubėgsit su Naida ir ji išrankios iš švendrų visas jų pašautas antis…
Taip ir buvo, net su kaupu. Popiet Naida surado šešetą jau nusigalavusių paukščių, išvilko į krantą kaip pagalius. Vos parnešėm. O pavakare užėjo keli vietiniai medžiotojai, išsimaudę ir nusigramdę dumblus, kuriais aplipo Šešupe stumdydami ponų valtį. Padarė visi po stiklelį, išsidalino Naidos ištrauktas antis. Dar pripasakojo vietinių medžioklės istorijų. Daugiausia – apie šunybes, kurių čionykščiai ne tik medžiotojai, bet ir šiaip kaimiečiai visada stengdavosi iškrėsti ir kapsukiniams, ir Vilniaus ponams. Būdavę, kad iš nuošaliau pastatytų jų mašinyčių vietiniai vaikėzai išvogdavo medžioklės arba žvejybos laimikius, jų vieton įmesdami kokią gaišeną, karvės (ir ne tik jos) „blynų“. Kažkur Šunskagirėje ar prie Višakio Rūdos anais metais medžiotojai gyrėsi ant kelmo patupdę šiaudų prikimštą iškandijusį zuikio kailį ir paskui turėję gardaus juoko, kai atvažiavėliai išsijuosę pleškino į jį iš savo užsieninių šautuvų – net skutai po laukus lakstė!
Vyrų nuomone, mudu be reikalo pabėgom, nes Sniečkus tikrai būtų liepęs pristumti valtį prie kranto, išlipęs ir atėjęs pasišnekėti, ranką padavęs. Sako, jis mėgstąs taip elgtis, už tai žmonės jį gerbia ir net įsivaizduoja, kad jis tikrai daug gero padarytų Lietuvai, jei tik Maskva leistų…
Kurgi ne! Irgi, mat, darytojas… Tai, žinoma, dabartinis mano pagalvojimas. O tada mums tasai Šešupės pelkyno paveikslėlis tebuvo anekdotas draugams Vilniuje palinksminti, nežinau, gal turėjęs ir tam tikrą skriaudos, neteisybės, pasibjaurėjimo poskonį?
Tačiau po kelių dešimtmečių Suvalkijos, kai kurie ir bastymosi po Dzūkiją prisiminimai ėmė žadinti ir kitokias minteles. Vieną vakarą Vanaginės sodybėlėje nebežinau kokia proga prisiminus jau senokai numirusį sovietų Lietuvos „šeimininką“, Marcelijus tarstelėjo maždaug: o visai gerai, kad mus apsauginiai tada nuvijo nuo Šešupės, Sniečkus neišlipo iš valties ir neatėjo spaudyti mums rankų. Buvom mandagūs, tėvelių ir anuometinių mokytojų išmokyti pagarbos vyresniajam, tai tikrai būtume ir veidmainingai šypsojęsi, ir ranką spaudę, ir galvas lenkę, o paskui net vienas prieš kitą jautęsi nei šiaip, nei taip…
Prie šio sovietinės medžioklės ypatumų vaizdelio, mano manymu, visai pritiktų kelios pastraipos apie mūsiškę kalytę Naidą. Žinoma, ačiū jai už antis, kurių vieną ar dvi tetulytė kaipmat pamarinavo ir skaniai ištroškino. Jų sumedžiotoja buvo atlyginta antienos gabalu, glamonėmis ir pagyrimais, kuriuos ji puikiausiai suprato. Tačiau kaip, iš kur ji, tokia ypatinga, radosi nuošaliame Suvalkijos kaime, kur gyveno tik nedideli, rėksmingi ir priekabūs lenciūginių veislės kiemsargiai?
Prieš atsidurdama „mūsų nemūsų“ sodyboje, ši grynaveislė buvo vieno diiidelio sovietinio pono nuosavybė. Marcelijus spėliojo: gal šis kalytės savininkas būdavo kviečiamas ir į „šeimininko“, tai yra Sniečkaus, medžiokles? Jei taip, į jas turėjo būti atsivežama ir Naida, tad ji turėjo pažinoti ir šį visų sovietinės Lietuvos ponų poną!.. Įdomu, kaip būtų elgusis, jį išvydusi Šešupėje, jei būtume vedęsi kartu?
Apie buvusįjį Naidos šeimininką tokios kaip mudu socialinės padėties piliečiai buvome girdėję tik tiek, kad gražiausiose Lietuvos vietovėse už valdiškus pinigus buvo pačiam sau prisistatęs vasarnamių. Žinantieji teigdavo, jog net aštuonis. Vieną, panašų į didelį tamsų kubą, iš labai toli matėme niūksantį ant Kuršmarių kranto. O iš Dusios ežero pakrantėje stovėjusios dviaukštės mūrinės šio pono vilos daržo mes, būrelis „jaunųjų menininkų“ iš vadinamosios kūrybinio jaunimo stovyklos, esame visus lig vieno išskynę ir džiugiai suriję agurkus su pomidorais. Dabar dėl tokio piemeniško elgesio šiek tiek nesmagu. Bet nelabai.
Vasarnamių mėgėjas pasižymėjo ir kitu, kur kas bjauresniu pomėgiu: gerai įkaušęs pliekti ir spardyti savo šunis. Jų turėjęs ne vieną, visus veislinius ir brangius. Dėl kažko įsiutęs, vargšelei niekuo dėtai Naidai gerokai aplamdė šonus ir išspyrė priekinius dantis… Paskui gal savaitę ją išlaikęs uždarytą kažkokiame smirdinčiame, blusų apniktame pusrūsyje ar sandėly, vis dėlto susiprato paskambinti kur reikia: girdi, atvažiuokit pasiimt tą kalę, man ji atsibodo…
Niekaip neprisimenu ir nebesurandu, kaip vadinosi sovietų laikais įsteigta gyvūnus veisusi, globojusi ar kaip kitaip jais rūpinusis įstaiga. Joje tarnavo buvęs Marcelijaus kurso draugas Vytautas Saulis, kuris kažkada buvo paprašytas parūpinti kokį „nurašytą“ medžioklinį šunelį dėdei. Šis ką tik buvo netekęs ir ant Sasnos kranto palaidojęs seną savo medžioklės draugą, taip pat „anglą“ Rudį ir sielvartavo. Taip į „dzeržinskį“, tai yra anuometėje Dzeržinskio gatvėje buvusį mūsų butą, ir buvo atgabenta Naida, tada labai nelaiminga, nuliūdusi, skaudančiais šonais ir kraujuojančiu snukeliu…
Niežtėte niežti liežuvį papasakoti apie neįtikėtiną, smagiai pasibaigusią Naidos kelionę iš Vilniaus į Surgučius. Juk, kaip žinia, anais visokio žmonių ir gyvūnų „gerbūvio“ laikais negalėjo būti nė kalbos apie šuns gabenimą traukiniu ar autobusu! Nes tada ir tai, kas galima, buvo negalima… Apie tai gal vėliau, gal nė nebūtina? Tačiau labai o labai norisi, nes kažin ar galėtų šitaip nutikti dabar, vėl Nepriklausomoj Lietuvoj, kai galima viskas, net ir tai, kas negalima.
Tupinėjam aplinkui ką tik atgabentą ir droviai mums žiūrintį į akis rudą gauruotą padarą. Kaip tave nugabenti į tuos Surgučius, šunie? Neturime mudu nei automobilio, nei pinigų, kad jį pasisamdytume. Mūsų draugai, kaimynai, artimesni pažįstami irgi tokie – pėsti. Nė neįsivaizduojame, kur ir ar visame Vilniuje sovietmečiu gali būti pardavinėjami tokie netikėtai pasidarę būtini mažmožiai kaip šunų antsnukiai, apykaklės ir pasaitai, o juk be jų niekas į troleibusą neįleis…
Pasimetęs Marcius skambina tai vienam, tai kitam išmanesniam draugui. Kaip paprastai, gelbsti Aputis. „Žiopliai judu. Dumkit į geležinkelio stotį, eikit prie traukinio ir laukit, kol ateis mašinistas. Turėkit kišenėj kokią penkiasdešimkę rublių…“ Taip ir padarom, tempdamiesi Naidą, pamautą senu Marcelijaus kelnių diržu.
Trumpos derybos – ir visi trys jau tūnome garvežy ar mašinų skyriuje, nė nežinau, kaip vadinasi aparatūros prigrūsta priekinė traukinio patalpa. Ir kai šis „ilgas, žalias ir žviegiantis“ išneria iš miesto, simpatiškas ir linksmas jo „važnyčiotojas“ pasivadina sėsti šalia savęs ir mus. Net ir kalę, nes ji cypia, skalija ir niekaip nesutinka likti viena tarp aparatų. Ir lekiam susispaudę keturiese: veržliai į priekį švilpiančio agregato vairininkas, aš, Marcius, na, ir Naida per vidurį, pakėlusi aukštyn smailą savo nosį.
Kaune, suprantama, vėl nuslenkame atgal prie aparatų ir tūnome, kol mūsų vežėjas kažką veikia stoties rūmuose. Paskui ir vėl pirmyn.
Nepamirštama, niekada nei prieš tai, nei po to nepatirta, nebūta kelionė: didžiulis, šiek tiek išgaubtas priekinis langas, sidabru spindintys ir didžiuliu greičiu po mumis lendantys bėgiai. Medžiai abipus lekia pro šalį, rodosi, tuoj tuoj įgrius į kabinos vidų…
Ir dar vienas dyvų dyvas. Dešinėje, tolokai suboluoja beržų eilutė, jievaro karūna. „Mūsų sodyba!“ – „Tai ko tylit? Būčiau išleidęs…“ Traukinys lėtėja, lėtėja ir – stop!.. Prie pat gelžkelio pervažos su betoniniais Karalių vieškelio trikojais. Atsiveria garvežio durys, iššoka Marcelijus, linksmasis mūsų vežėjas nuleidžia jam į glėbį šunį, išsikabaroju aš… Pro pat mūsų nosis sujuda traukinys, tuoj pat įsibėgėdamas dumti savais keliais. Žengtelime atgal ir… skriejame aukštielninki į mūsų nepastebėtą pagelžkelės griovį. Naida skalija, mudu kvatojame raitydamiesi žolių pritukusiame griovyje ir nesurasdami, kur kieno ranka, kur koja ar uodega… Kažin ar kas nors, žiūrėjęs pro vagono langą, dar spėjo pasidžiaugti tokiu vaizdeliu?
Pagaliau atsirankioję, kas kieno, išsiropštę iš griovio ir atitokę, nes vis dėlto šiek tiek prisitrenkėme, žingsniuodami Karalių vieškeliu džiūgaujame, kad ir vėl mums nutiko šis tas „kukutiško“. Nes tik vienintelis Kukutis tada ir ten, kur viskas negalima ir uždrausta, tegalėjo, labai prireikus, parūpinti visą traukinį šuniui į kaimą vežti. Ir net jį susistabdyti kur tik panorėjus!
„Ale žiūrim, kas atsitiko, ko čia tas traukinys vidury laukų sustojo?“ – stebisi tetulytė, nuo mudviejų nugarų gramdydama žoles ir šlapią molį…[1]
O Naida greitai atsigavo ir įvertino visą laisvo gyvenimo kaime saldumą, naujų savo šeimininkų meilę, net ir paprastą miltų su bulvėmis putrą. Ji niekaip nesiliovė dėkoti ir meilintis. Marcelijų „nusavino“ iškart, gal net greičiau ir labiau nei tikrą savo šeimininką ir „gaujos vadą“ – dėdę. Pamatydavo ar gal užuosdavo mudu iš toli, vos tik pasirodžiusius iš už Janušauskų sodo ir žingsniuojančius vieškeliu. Kiek įkabindama lėkdavo pasitikti, o kur nors atsisėdusiam Marcelijui tuoj ant kelių dėdavo savo rudą šilkinę galvą ir prašydavosi glostoma…
[1] Iš 1972–1974 metų dienoraščio. Sutrumpinta, redaguota.
Ludwik Czarkowski. Vilnius 1867–1875 metais
2020 m. Nr. 3
Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas
Mūsų dienas pasiekė Ludwiko Czarkowskio (1855–1928) – žymaus visuomenės veikėjo, bibliografo, kraštotyrininko, mediko, vieno Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjo, bibliotekininko atsiminimai apie Vilnių po 1863–1864 m. sukilimo. 1867–1875 m. laikotarpiu autorius gyveno pensione Vilniuje, vėliau mokėsi berniukų gimnazijoje. Čia patirti įspūdžiai, miesto ir apylinkių aprašymai, miestiečių gyvenimas ir daugybė kitų to meto kasdienybės faktų tampa jo pasakojimo ašimi.
Atskira knyga lenkų kalba šie atsiminimai pasirodė jau po autoriaus mirties 1929 metais. Besiruošiant Vilniaus 700 metų sukakties minėjimui, šie Ludwiko Czarkowskio atsiminimai, be jokios abejonės, praturtins XIX a. pabaigos Vilniaus paveikslą.
Skaitytojams pateikiame ištrauką iš knygos, kurią šiais metais išleis leidykla „Aštuntoji diena“.
Miestas
Suradęs atspirties tašką, toliau pateiksiu aprašymą, kaip anais laikais – 1867–1875 m. – atrodė Vilnius iš šalies. Perspėju, kad nerašau vadovo po tuometinį Vilnių ar miesto istorijos – pateikiu tik tai, kas mane pirmojo apsilankymo metu patraukė. Tegul skaitytojas nereikalauja ir nesitiki dokumentais ir kitkuo paremto glausto pasakojimo. Rašau viską, kas įstrigo atmintyje.
Vienintelio Varšuvos–Peterburgo geležinkelio, su atšaka nuo Lentvario iki Virbalio ir Eitkūnų, stotis iš miesto pusės liko tokia pat, kaip ir tada, ir viduje ji ne ką tepasikeitė: ta pati bagažo salė, pirmos, antros ir trečios klasės bufeto salės. Tik padaugėjo bilietų pardavimo kasų. Užtat ji visiškai kitaip atrodo iš perono pusės. Peronas padidėjo beveik penkis kartus. Vietoj buvusių dešimties traukinių dabar atvyksta ir išvyksta, regis, šešios dešimtys. Patekti į peroną anksčiau nesunkiai buvo galima ir po skambučio – antžeminiu praėjimu. Stoties vidus buvo apšviečiamas dujinėmis, o išorė – žibalinėmis arba aliejinėmis lempomis. Atvykėlis, išėjęs į privažiavimą, šaukdavo: „Vežike!“, ir tuoj pat pasirodydavo žydas su puskariete arba lenkas su karietaite. Karietaitė buvo ekipažas, nors veikiau ekipažiukas ant lingių, pakinkytas vienu arkliu pagal maskvietišką madą su ienomis ir lanku. Pats Automedonas[1] – tikras „vežikas“ – vasarą būdavo apsivilkęs ilgą tamsiai mėlyną sermėgą, užsimaukšlinęs juodą, kietą skrybėlę su nedideliais atvartais, žiemą – milžinišką vatinę ar kailinę kepurę. Šaltuoju metų laiku avėdavo laikinius veltinius – minkštus, veltus, į įprastus odinius batus įmaunamus veltinius. Sėdynė keleiviui ir pasostė vežikui buvo nedidelės, atrama odinė ar vaškytinė, apie kokią nors būdelę ar apklotą nebuvo nė kalbos. Vienas nestoras žmogus galėjo dar pakenčiamai važiuoti, o du turėjo įsitverti į vienas kito juosmenį, nes iš tų „drožkų“ nesunkiai galėjo iškristi. Jeigu tarsime, kad Vilniaus grindinys šiandien yra toks pat, kaip ir prieš šešiasdešimt metų, važiavimas puskariete buvo ne iš maloniųjų. Kas vežėsi rūpestingai nešiko išneštus ryšulius, turėjo juos gabenti kita puskariete. Tais laikais rusų nešikų dar nebuvo. Daugiausia dirbo lenkai ir – it gaidžio ašaros – keletas žydų. Priešais stotį, kitoje didelės aikštės pusėje, dar nebuvo nė žymės dabartinių daugiaaukščių namų, ten plytėjo dykvietė ir sodai bei daržai. Vienoje vietoje kilo nedidelė gal dviejų metrų aukščio žmogaus ranka supilta plokščia kalvelė, ant kurios viršaus galėjo tilpti apie keturiasdešimt žmonių, žemė čia buvo sutrypta, o šlaituose žėlė žolė. Kitoje, į miestą atsuktoje, kalvelės pusėje plytėjo didoka pailga aikštelė, pasibaigianti vaismedžių sodu ir daržu. Juos skyrė neaukšta statinių tvora. Toje ramioje aikštelėje ilsėjosi įvairiausios, beveik išimtinai vyriškos giminės miesto padugnės. Šiltą vasaros dieną čia galėjai išvysti keletą jų: vieni miegojo tvoros šešėlyje, kiti lošė „ar erelis, ar skaičius?“ Žaidžiama buvo taip: vienas lošėjas mesdavo į viršų didelę penkių kapeikų monetą. Buvo lažinamasi, kuria puse moneta nukris: ereliu ar skaičiumi. Žaidimas buvo azartinis. Monetą metantį nuolat supo kelių ar kelių dešimčių žmonių ratas. Dažnai kildavo ginčai, barniai, o kartais ir muštynės. Guverneris mus retsykiais vesdavo pasivaikščioti į tą vietą. Aikštė labai tiko žaisti kamuoliu, pvz., mėtymui į taikinį, jeigu nesibūriuodavo nuolatiniai žaidėjai. Kartą 1868 m. rugpjūtį ten nuėjo visas mūsų dvyliktukas. Vieta buvo užimta. „Draugija“ lošė „ar erelis, ar skaičius?“ Vienas lošėjas, aukštaūgis drimba, apsivilkęs kažkokią parudavusią žalsvą japančą[2], prisigretino prie mūsų ir padeklamavo:
Dar Lenkija nepražuvo,
Kol mes gyvi esam.
Dar degtinė neprarūgo,
Kol mes jąją lakam.
Tada paklausė: „Ar ne tiesa, ponaičiai?“ ir, nesulaukęs išsigandusių vaikų atsakymo, grįžo pas savuosius. Staiga ten pasigirdo kažkokia erzelynė, viskas pradėjo kunkuliuoti. Po akimirkos kai kurie valkatos peršoko tvorą ir dingo soduose. Liko tik du: deklamatorius ir už jį daug žemesnis, storas, juodbruvas plėšikas. Jie šnopuodami tylomis pliekė vienas kitą kumščiais. Staiga deklamatorius pagriebė plytgalį ir iš visų jėgų tvojo priešininkui į kaktą. Po šito nugalėtojas taip pat dingo. Aikštėje liko gulėti tik nualpęs, o gal užmuštas vyras ir mūsų dvyliktukas. Veiksmas truko gal ketvirtį valandos ir vyko visiškoje tyloje. Tie žmonės niekada netriukšmaudavo, regis, bijojo būti atpažinti nekviestųjų, pvz., policijos. Mūsų būrelis, atitokęs nuo išgąsčio, skubiu žingsniu Aleksandro[3], Aušros Vartų, Milijonų (šiandienine Etmonų) gatvėmis pasileido į namus.
Ir man jau pats laikas skaitytoją vesti į miestą. Patraukiame tiesiai nutiesta, medeliais apsodinta, net iki pat sankryžos su Aušros Vartų gatve prie Geležinio tilto dar neužstatyta Aleksandro gatve. Pasukame į kairę link Aušros vartų. Pro vartus įžengiame į miesto centrą, į jo širdį, nes tuometinis Vilnius buvo žymiai mažesnis. Gyvenami rajonai Žvėrynas ir Saltoniškės tada dar neegzistavo, o Žvėrynas dar buvo žvėrinčiumi, t. y. pušynu, kuriame ganėsi pusiau prijaukintos stirnos ir danieliai. 1878 m. vasarą ten pas eigulį gerti rauginto pieno mūsų studentų būrelis nuvyko plačiu, patogiu lieptu, įrengtu toje vietoje, kur šiandien stovi pompastiškas Žvėryno tiltas, nesuprasi kodėl iki 1915 m. Nikolajaus tiltu vadinamas. Patraukėme į Žvėryną, nes mūsų būrelis nenorėjo atkreipti žmonių, o ypač seklių dėmesio, todėl pasirinkome ramią, nuošalią vietą. Mūsų nedomino nei pušyno oras, nei vaizdai. Tuo metu, kai mes mėgavomės pienu, prie eigulio namo iš miško atėjo danielius ir vos už keleto žingsnių nuo mūsų sustojęs ėmė ramiai į mus žvalgytis. Regis, bus ne pro šalį, jeigu išvardinsiu keletą man atmintin įstrigusių to būrelio studentų pavardžių. Panelė Antosia Danilovičuvna – vėliau tapusi advokate, Adolfa Zmačinska – labai nusipelniusi liaudies švietimui, Dirmontuvna, Zacharčevska, Jasevičuvna, o vaikinai – Jurevičius, Rimkevičius, Vilkas, na ir aš. Buvome susirinkę ir į konspiracinį susirinkimą tolėliau nuo miesto centro, galiniame Totorių ir Mickevičiaus[4] gatvių sankirtoje statomo Davainio mūrinio namo kambaryje, kur šiandien įsikūrusi cukrainė „Raudonasis Štralis“. 1878 m. ten dar stovėjo pastoliai.
Didžioji Pogulianka[5] toje vietoje, kur šiandien aukštyn kyla milžiniškas, mūrinis, amžiaus pradžioje Ignoto Parčevskio pastatytas namas, atrodė kaip graži alėja ar vieškelis. Vietoj medinio šaligatvio į kalną reikėjo pėdinti sutryptu, gan plačiu, aukštais medžiais apsodintu taku. Alėja vedė iki užkardos. Kartkartėmis tarp medžių švystelėdavo vienas kitas vienaaukštis namelis. Ties nuokalne kairėje pusėje (nuo miesto), toje vietoje, kur šiandien stovi Finansų rūmai, viename namelyje, atvėrusi savo namų židinį, buvo Radvilų „Gebama“[6] arba „Sage Femme“[7], arba „Povivalnaja babka“[8]. Nuo alėjos į sodo gilumą tarp atvašynų, kur gimdyvės jautėsi it rojuje, tik, suprantama, be Adomo, vedė šoninis takelis. Įėjus pro ne pirmos jaunystės medinius vartelius, pro kuriuos, kaip skelbė trikalbė iškaba, būdavo patenkama į tą šventovę, apimdavo pavydas. Nuo pat šv. Jackaus koplytstulpio, iškart už užkardos, kairėje pusėje driekėsi sodai ir dykvietės. Mažosios Poguliankos gatvė[9] ėjo pro evangelikų kapines ir toliau pro neseniai pastatytus grandiozinius Junkerių mokyklos rūmus. Už mokyklos į Vingį vedė smėlėtas laukų kelias, kurio mielą vaizdą vienoje vietoje užstojo stačiatikių koplytėlė, kažkokio Repnino amžinojo poilsio vieta, kitaip „repninuvka“ vadinama. Toliau iki pat Vingio driekėsi sakais kvepiantis, žmogaus dar nepaliestas miškas.
Patogia nuokalne buvo galima nusileisti į nedidelį slėnį prie Neries (mūsų dienomis ten įsikūręs Botanikos sodas). Jau iš tolo boluoja tėvų jėzuitų vasaros rezidencijos tvora. Rūmų buvo likę tik griuvėsiai: laiptų fragmentas ir koplytėlė be stogo. Ant mūro sienų dar matėsi freskų liekanos. Nuo keverzonių pieštuku ar kreida net akyse mirgėjo.
Įsidėmėjau vieną lotynišką užrašą:
Inter pedes est figūra
Ex qua fluit aqua pura.
Est barbata, sine mentes
Ex qua gignunt omnes gentes[10].
Turėjome reikalų ir toje šiandieninio miesto dalyje, kuri vadinama Naujamiesčiu. Ten dar nebuvo jokių pastatų, tik dykvietė.
Netoli geležinkelio už Geležinio tilto kairėje pusėje, šiandieninėje Bielinos[11] gatvėje, stovėjo mūrinis rusų carinės kariuomenės intendantūros pulkininko Felicijono Rimkevičiaus namas. 1863 m. penkiasdešimtmetis pulkininkas lenkas, apsivilkęs maskolišką mundurą, perėjo į savo tautiečių pusę ir labai jiems padėjo. Tik po kautynių ties Verkiais nugalėję maskoliai surado jį rūmuose. Paklausus, ką jis čia veikia, jis atsakė, kad atvažiavo avižų. Atsakymas neįtikino būriui vadovavusio karininko. Ponas Rimkevičius buvo suimtas ir vežamas su daliniu. Keliantis per Nerį keltu į miestą, prieplaukoje buvusi moteris naiviai tarstelėjo, kad ponas pulkininkas kasdien keldavosi į Verkius ir atgal. Pulkininkas buvo areštuotas ir nugabentas pas patį Ganeckį. Tas be ceremonijų kreipėsi į poną Rimkevičių, sakydamas jam „tu“. Kai suimtasis pasipiktinęs atrėžė: „Neužsimirškite, generole, aš dar nesu degraduotas“, generolas linktelėjo kazokams. Jie sugriebė pulkininką, išmušė keletą dantų ir sulaužė du šonkaulius. Taip pažemintą uždarė į kalėjimą buvusiame dominikonų vienuolyne, o po metų išsiuntė sunkiesiems darbams Sibire. Namas buvo konfiskuotas ir už tris tūkstančius rublių parduotas iš varžytinių poniai Falkovskai. Mūrinis dviejų aukštų namas su erdviu kiemu ir sodu jai atiteko už grašius. O ponia Rimkevičiova su trejetu mažų vaikų liko be lėšų pragyvenimui. Uždarbiavo pamokomis, mokino groti fortepijonu. Menkas tai buvo uždarbis. Vyresnį sūnų Domininką jai pavyko įtaisyti į internatą (neturtingiems Romos katalikų tikėjimo vidurinių mokyklų mokiniams). Jaunesnį Leonardą buvo priversta atiduoti į Polocko valdžios išlaikomą karinį korpusą. Ponia Falkovska, regis, visuomenės spaudžiama, viešai prisiekė pagelbėti mokėdama du šimtus rublių per metus. Tačiau įstengė sumokėti tik dvi ar tris įmokas[12].
Tas mūrinis namas buvo paskutinis, nes už jo baigėsi grindinys, toliau net iki pat sentikių kapinių, nuo kurių prasidėjo Lydos vieškelis, driekėsi kur ne kur mediniais nameliais išmarginti sodai. 1867–1875 m. miesto riba pietuose baigėsi geležinkelio bėgiais, vakaruose ėjo Pylimo gatve, Žandarų (šiandien Jogailos) skersgatviu ir Vilniaus gatve nuo Žaliojo tilto. Šiaurėje – Nerimi, rytuose – Vilnia, o šiaurinėje Rasų skersgatvio dalyje iki pat geležinkelio. Už tos ribos prasidėjo priemiesčiai.
Pažvelkime dabar į tuos miesto posūnius, nes keliose vietose (Žvėrynas, Vingis, Lydos vieškelis) jau buvome įžengę į priemiesčius. Toliau apie juos nerašysiu, o apsiribosiu vadinamu „miesto centru“. Patraukime prie miestą su Rasų kapinėmis ir priemiesčiu sujungiančio Akmeninio tilto. Po tiltu į rytus Peterburgo kryptimi eina geležinkelis. Į tą vietą taip pat ateidavome pasivaikščioti iš ponų Cebrovskių namų. Eidavome pro dabartinį panelių vizičių vienuolyną ir bažnyčią, tada atiduotus cerkvei, pasiekdavome „Rojaus“ sodą ir didelį Čaplinskių parką (šiandien Montvilos tarnautojų kolonija), kur pasiturintieji galėjo pasivaišinti šviežiu ar raugintu pienu. Nesivaišindavome, nes skubėjome kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą. Ėjome į nedidelį, kairėje geležinkelio bėgių ir pylimo pusėje esantį slėnį. Į ten buvo galima nukakti žingsniuojant į kairę nuo tilto palei Čapskių parko tvorą, kol, pasiekę smėlėtą nuokalnę, nubėgdavome ant šalia bėgių išminto takelio. Taip pat buvo galima šalia tilto įrengtais laipteliais nubėgti ant pylimo ir juo eiti, nors veikiau šokinėti nuo pabėgio ant pabėgio, kai artėdavo traukinys, peršokdavome ant šalia bėgių vingiuojančio takelio. Dar buvo galima pereiti į kitą geležinkelio tilto pusę ir patraukti pro Rasų kapines net iki Tromščinskio sintetinio vandens fabriko. Ten buvo galima nusileisti, nubėgti, o maloniausia – nusiristi smėliu į apačią, kaip ir kairėje pusėje. Geležinkelio pylimo šlaitai buvo apaugę žole, tad mėgėjai ja nušliuoždavo. Jau toje vietoje galėjai patirti malonumą, nekalbant apie slėnį. Jis driekėsi kairėje geležinkelio pylimo pusėje, kuris į dvi dalis kirto anksčiau čia buvusį didelį slėnį. Į tą slėnį nusileisdavome takeliu. Nuošalus, iš dviejų pusių ąžuolyno apkraštuotas, lygus, daugelyje vietų ištryptas slėnis buvo mokinių išsvajota vieta. Čia galėjai nesivaržydamas nusimesti viršutinius drabužius, užsiimti mėgstamomis pramogomis, žaisti „kiškį“, „kiaulytę“, retsykiais muštuką, mėtyti į taikinį kamuolį, bėgti lenktynių. Moksliukai galėjo praturtinti savo fantaziją skaitydami Main Ridą (kuris, deja, tada dar nebuvo išverstas į lenkų kalbą) arba mėgautis dėl laisvo turinio besimokančiam jaunimui griežtai uždraustu Ponson de Terailiu. Pasitaikydavo ir tokių, kurie ir lenkišką knygelę išsitraukdavo iš užančio ir įnikdavo skaityti.
Kartais lekiančio traukinio dundėjimas perskrosdavo tylą ir suteikdavo naują pramogą. Jeigu tai būdavo keleivinis traukinys, nusilenkimams ir šūksniams nebūdavo galo, paskui, stovėdami ar ausį prie žemės priglaudę, klausydavomės dar ilgai girdimo traukinio bildėjimo, o vėliau jau tik tolstančio atbalsio.
[1] Automedonas – Homero „Iliadoje“ Achilo vadeliotojas.
[2] Japanča – vyriškas apsiaustas.
[3] Dabar Geležinkelio gatvė.
[4] Dabar Gedimino prospektas.
[5] Dabar J. Basanavičiaus gatvė.
[6] Med. gimdymo slaugytoja (angl.).
[7] Akušerė (pranc.).
[8] Pribuvėja (rus.).
[9] Dabar K. Kalinausko gatvė.
[10]Tarpu kojų yr’ figūra,
Iš ten vanduo kartais gūra.
Ji be reikalo plaukuota,
Žmonija iš jos yr’ duota.
[11] Dabar Liepkalnio gatvė.
[12] Apie tai man papasakojo į Varšuvą, kur 1877 m. su juo susipažinau, sugrįžęs ponas Felicijonas Rimkevičius (aut. past.).
Aušra Giedraitytė ir Marius Povilas Elijas Martynenko. Kūnai žodžiais
2020 m. Nr. 2
Iš pat pradžių, kai rašėme vienas kitam, tikrai negalvojome, kad šie laiškai bus publikuojami. Praėjus kuriam laikui suvokėme, kad mus apnuogina skausmas, kančia, mes galime apsinuoginti scenoje, prieš kamerą, mūsų nuogį parodo kelionės kartu, buitis. Bet niekas to nepadaro labiau nei meilė. Ir ji apnuogina drastiškai – atidengdama visus trūkumus, juodulius, ydas. Tačiau šiame absoliučiame nuogume išvydome tai, kas tikriausia mumyse. Ir vertingiausia yra dalintis būtent tuo.
2018-10-07
Elijau,
mirtis gali įvykti bet kada. Tai akivaizdu. Net banalu. Hedonistinės mintys apie išnykimą? Ne. Sako, hedonizmas žudo šį pasaulį. Žinai, ką dar pagalvojau? Aš dabar eisiu miegoti ir galiu netyčia neprabusti, tai kodėl neturėčiau tau tuoj pat šią minutę parašyti? Dabar dabar.
Kartą tave pamačiau ir suklupau prie sienos. Tu stovėjai lauke, atsisukai tiesiai į mane. Aš tuo metu ėjau koridoriumi, ir tavo žvilgsnis, kuriuo negalėjai manęs pamatyti, nes nesi toliaregis, kirto man per kelius. Vaizdo kamera, esanti koridoriuje, tai užfiksavo.
Daugelis paliekam rytojų rytojui, nes jis privalo ateiti. Vakar ėjau mišku. Garsiai kvėpavau. Supratau, kad aš šaukiu, šaukiuosi mirties. Mes abu išgyvename panašias skyrybų pagirias. Išgyvenu skyrybų nekaltybės praradimą. Man tai neatrodo nekalta. Tai panašu į tave šaltyje paleistą ledinio vandens srovę. Iš pradžių skauda, vėliau rėki, kad esi galingas, nes gali tai pakelti. Prisipažinsiu, pabundu naktį ir suprantu, kad mano rankos tarp šlaunų, nes sapne maniau, kad tai ne aš save liečiu.
Tu toks sušiktai teisingas buvai, kad kitas iš baimės gali apsišikti. Bet moki ir gudriai kartais susukt, net žarnos susipina. Savo vaizduotėje aš buvau įsimylėjusi ir tavo nepažįstamą tėtį iš nespalvoto portreto. Jis man pasirodė ne iš šio pasaulio. Ir tu taip pat priklausai ne šiajam.
Pameni mūsų pirmąją naktį ant kailinių? Suklupau prieš tave, dievybe. Maniau, vesi mane šliaužiot prie rojaus vartų, o mes, drauguži, susimovėm ir nudardėjom į išsiskyrimo katilą. Gaila, ar ne? Nes šis gyvenimas – jis nuostabus, ir jį verta patirti kartu. Dabar gera liesti raides. Liečiu jomis tave. Dabar gera gulėti lovoje ir rašyti, kas suartina su tavimi.
Kai buvo jaunas, vienas iš mano artimųjų suremontavo namus prostitutei. Jis ją buvo įsimylėjęs. Tai gražiausia šio laiško dalis, ar ne? Tikėjimas. Rytoj mes visi galime būti mirę… ir aš tikrai bėgčiau į tavo glėbį, kad paskutinį kartą lyžt lyžt brukt šmurkt uh huh. Ten, paskutinėje eilėje už kėdžių ant žemės murkt.
Kartais sapnuose mane bučiuoji. Būna šilta karšta gera malonu gyva. Laimė. Prisimenu tai. Norėčiau, kad žinotum, jog tavo dovanotos knygos ir tavo atnešta patalynė šildo mane. Nors jaučiausi stipri ir laiminga, kažkas lyg užvaldė iš šalies valios centrą, aš to net nepastebėjau. Kol supratau, kad dėviu dešimties metų mergaitės kelnes. Mane kabina ketvirtokas, jo pavardė lenkiška ir jis man patinka taip, kad net paneščiau jo knygas namo ir prisipažinčiau jo tėčiui. Tačiau dešimtmetės kelnės yra negerai.
Bembi, norėčiau maitinti tave Izraelyje užaugintais mangais. Plūduriuotume ant vandens ir bučiniai slystų vandens paviršiumi. Miniu tave maldoje, vis dar turiu tavo rožančių prie lovos. Kai pabundu naktį, menu, kaip priglaudi mane šalia ir būna šilta šilta. Ir ši mintis užmigdo.
Gyvenimo ir mirties akivaizdoje mūsų skyrybos tėra nesusipratimas. Norėjau prasitarti, kad dieną, kai ant pievelės skaitei man Borgesą, mano ausys patyrė dangišką malonumą. Maniau, jog mane laižo dangus. Šis pasaulis yra gražus ir tau tinka jame skraidyti. Žemės pluta primena nuodėgulį, todėl neįsikibk į tai, kas žemiška. Tikiuosi, kad rašysi eilėraščius ir atrasi naują žemyną. Pamenu, kai parodei „Metų“ žurnalą virtuvėje Švenčionių gatvėje. Jame buvo tavo eilėraščiai. Tau tinka būti tuo, kuo esi. Kolibris.
Sako, kad angelų užpakaliai negražūs. Man tavasis patiko. Praradau savąjį. Nepyk, meškiuk, paukštuk, skruzdžiuk. Mirti nežadu. Dabar gal tau šlykštu nuo mano žodžių, o gal gera, bet man ramiau ir, vadinasi, pasielgiau teisingai Dievo valioje. Teatleidžia jis man žodinius nesklandumus, keiksmažodžius bei nesuvaldomą aistrą kolibriui. Ramybė. Jei būtume brolis ir sesė, tau niekada nebūtų trūkę darželio.
2018-10-07
Aušra,
grįžau iš žirgyno. Šiandien kėliausi septintą. Repetavom. Be galo graži diena, tikrai, tokią dieną džiugu būti gyvam. Labai pavargau, bet kai atėjo Tavo laiškas, puoliau jo skaityti.
Aš kartais vis pagalvodavau, kaip galima būtų suaugti. Blemba, mano abu tėvai yra klinikiniai infantilai (tai ne reali diagnozė, taip yra jų pačių žodžiais tariant).
Nežinau, ar to mokomasi.
Puoliau skaityti Tavo laišką, nes taip alkstu Tavo žodžių, prisilietimų, žvilgsnių, Tavo kvėpavimo, Tavo kūno…
Kai naktį krūptelėdamas prabusdavau ir būdavo toks didis stebuklas jausti Tave egzistuojančią taip stipriai, kad beveik įtikindavai, jog egzistuoju ir aš.
Neištryniau Tavęs iš instagramo. Nustojau sekti. Man tiesiog per daug skauda. Pamatyti vaizdus. Prisiminti Tave. Kiekvienoje nuotraukoje ar prisiminime tartum vis išauga Tavo tobulumas.
Tavo kvepalai, Tavo kvapas, dieve mano, žinai, tai į mane įsismelkė giliau nei rūkalai. Tavo kvapas drabužiuose, daiktuose, vietose. Rūkiau maždaug dvylika metų. Visas tas dvokas dabar nustelbtas Tavim. Net sėdžiu prie kompiuterio ir atrašinėju Tau vilkėdamas tamsiai mėlyną megztinį, kuriuo mane aprengei.
Mes mokėmės vienas iš kito apie save pačius. Aš negaliu teigti, kad supratau ar perpratau Tave. Man tik tapo aiškesni mano šešėliai, apie kuriuos Tu man pasakei.
Aš labai noriu Tave liesti. Kaip tada, su aliejumi. Liesti lūpomis Tavo kaklo linkį. Girdėti, kaip Tu juokiesi. Pusryčiauti.
Ir aš pats nekenčiu savęs už tai, kad jau tapau tam tikru žmogumi. Jau įgijau tapatybę, kažką tokio, kas manyje nesikeis. Nekintantį pavidalą.
Nekenčiu pusės savęs kiekvieną kartą, kai noriu Tau parašyti ir neleidžiu sau.
Kai noriu tiesiog bėgti ir ieškoti Tavęs ir valios pastangom nulaikau save vienoje vietoje. Nekenčiu tos valios ir to proto.
Bet, kita vertus, ir patys jausmai… kaip pasitikėti tuo, kas kinta kas kelias minutes, akmirkas?..
Prisimenu, dažnai priekaištaudavai, kad man nesvarbu, man nerūpi, man px.
Ir iš tikrųjų tai tiesa. Net jei myliu, man pati meilė nėra svarbi. Man nelabai rūpi.
Ir jei taip yra, ar kada bent pagalvojai, į ką tai galėtų pavirsti? „Elijau, tau visiškai px ant mūsų šeimos“; „Elijau, tau visiškai px ant mūsų vaikų.“
Ir kai pagalvoju apie tai, manau, kad geriausia yra palikti viską valios gniaužtuose. Vėliau bus lengviau. Vėliau valios nereikės.
Viskas praeis – taip, liepei man tą žodį susikišt į… Man regis, aš jo visas pilnas, to žodžio. Visas, visad.
Tu man patinki. Tu man labai labai patinki. Ypač tą suprantu dabar, po šio paskutinio Tavo laiško.
Bet aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą.
Aš nenoriu nieko per daug skaudinti ar sužeisti.
Aš bijau, kad nesugebėsiu pasirūpinti pats savimi.
Dėl to nenoriu būti atsakingas už rūpinimąsi bet kokiu kitu žmogumi, nes bijau, kad nesugebėsiu pasirūpinti pats savimi (taip, aš kartojuosi, bet aš tikrai labai bijau).
Aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą, nes iš tikrųjų nebežinau.
Aš išties nežinau, ar žinočiau, kaip gyventi nežaidžiant.
Nenoriu suaugti, nes nemoku.
Aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą.
Labai nenoriu Tavęs skaudinti ar sužeisti.
Tave myliu, bet tai visiškai nesvarbu, man tai nerūpi, net pagalvojau, taip, aš Tave myliu, bet tai jau ne Tavo reikalas.
Atleisk, jei sužinosi kaip. Aš pats sau negaliu.
Aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą.
2018-10-08
Elijau, ėriuk, suleidžiu pirštus į tavo plaukus ir tympt į viršų.
Taip, visa yra meilė, visur yra meilė, todėl nesvarbu – ilgėtis, gedėti, tai arti, kaip kita monetos pusė. Nes visa yra meilė, visur yra meilė, tamsa yra meilė, vakaras, pasitinkantis naktį, yra meilė, ruduo meilė, mano širdies formos apgamas ant kaklo taip pat meilė, kai jo nebeliks, tai irgi yra meilė. Paslaptis yra meilė, atvirumas – meilė, ir tie vaikai nuotraukoje, kurie niekam nepriklauso, yra meilė, ir mano suknelė – meilė, visi laikai yra meilė, praeitis tiek pat myli, kiek ateinantys. Ir laivo inkaras yra jo meilė, ir jo prakiuręs dugnas taip pat yra meilė. Tad nesvarbu, nes meilė vis tiek niekur nedings, išnirs, bus.
Aš prisimenu savo mintis apie meilę, kai patį žodį buvau ką tik išmokusi rašyt. Dabar aš rašau greitai ir su klaidomis. Tuomet aš žinojau, kad to žodžio manyje yra labai daug. Tai mane gąsdino, bet turbūt būtent meilė prie manęs traukė žmones. Jie mėgo vieną dalyką – papasakoti ką nors, ką slėpė nuo kitų. Man patiko šis žaidimas. Kai jį kiekvieną naktį žaidžiau dirbdama klubuose. Žmonės galvojo, kad aš nesuprantu, ką jie išsikalba svetima kalba. Paradoksas. Juk kalbėdamas nori, kad tave suprastų. Kartais smagu išsikalbėti tam, kuris absoliučiai tavęs nesupranta, arba galvotum, kad nesupranta. Nes tuomet lieki prie savo paties išvadų.
Meilė, meilė. Šis žodis manyje sumišęs su kitais pavidalais ir prasiveržia nuo žemės šiukšles šluojančia jėga. Nuo vėjo, kuris sugriauna, pastatomi tvirtesni pagrindai.
Pelėdžiuk, už ką atleisti? Kad davei man viską, ką sugebėjai suteikti? Tu juk tai darei puikiai. Tegul nesusipratimai lieka vien nesusipratimais. Gražių akimirkų tai neištrina. Jei tau reikia atleidimo, tai atleidau tau tūkstantį kartų. Prabudusi iš miego naktį suimdavau tavo galvą ir pritraukdavau artyn savęs: meile mano, Eliju, meile, myliu, mano Eliju. Norėjau, kad ši malda pasiektų tave ir tau neskaudėtų.
Tu gražiai jauti šį pasaulį. Tu gražiai jautei mane. Man rodėsi, tavyje yra tiek daug, ko dar pats nematei esant. Ir aš persistengiau, kad pamatytum.
Svarbiausia yra ne išaugti iš vaiko, svarbiausia – augti link Dievo.
Mes mokėmės. Tikiu, kad dėl daug dalykų nereiks likti po pamokų. Tiek tu, tiek aš buvome teisūs dėl daugelio dalykų apie vienas kitą. Aš buvau nuožmi, bet dabar tai yra nesvarbu. Tu buvai nuostabus, o Dieve, mokėjai tobulai patenkinti mano norą, geismą ir patį laiką. Ir man nebuvo gana – aš norėjau dar.
Daug laiko praleisdavome kartu. Ar praleisdavome patį laiką?
Tau nebūtina suaugti, esi nuostabus savo esme, esi kitoks, atvirkščias. Pameni, kai buvome bažnyčioje, kunigas sakė: nebūtina suvaikėti, kad būtume kaip vaikai. Nebūtina būti vaiku, kad būtume kaip vaikai. Ir tai yra tiesa. Tiesa, kad jei vaikystėje gyvenai suaugusiojo gyvenimą, dabar teks atsigriebti. Tai gali užtrukti, bet svarbiausia, kad nevogtum kramtoškės iš parduotuvės.
Mėgstamiausias visoje miško karalystėje Bembi, aš mums atleidau daugiau kartų, nei matosi žvaigždžių danguje. O jų nesimato, tačiau tai ne mano kaltė. Šito dalyko mes nepadarėme. Mes nė karto nestebėjome krentančių žvaigždžių.
Kiekvieną valandą, kai galvojau apie tave, aš supratau ir atleidau tau… ir garbinau mintį, per kurią įžengei pas mane. Esu persmelkta tavimi. Kvėpuodama girdžiu tavo prisilietimą ir tavo kvapas prasilenkia su manimi šiame laike. Esu persmelkta tavimi. Ne vien oda.
Prieš porą dienų ėjau paupiu ir man rodė milžinišką besileidžiančią saulę. Sakė ššš, pažiūrėk, kokia nuostabi saulė. Aš žvilgtelėjau ir pagalvojau, kad saulė man primena pradurtą padangą. Sakiau sau: ššš, šikna, susiraukusi Viešpaties šikna leidžiasi žemėn. Aš mokausi rasti džiaugsmą, nes jo visuomet turėjau per akis. Ar esi mane matęs mažą? Aš atsiųsiu tau keletą nuotraukų.
Bembiuk, turėjai raktą. Kiek trilijonų raktų yra šioje žemėje? Kone kiekvienas atrakina ir užrakina ką nors kas rytą ir vakarą. Tu moki įkišti, pasukti, nulaužti, užtrenkti. Jeigu manai, kad kalbu apie kokį nors organą, tai apie širdį.
Šis pasaulis yra kupinas grožio. Ir būtent ant to nėra px. O šiaip tai tiesa – absoliučiai nesvarbu, svarbu tik laimė, džiaugsmas ir galėti tai sukurti kitiems. Ir galimybė išgyventi kiekvieną šūdniekį iki pačio nieko, išsivolioti dugne ir pakilti švariam. Tai taip sušiktai gražu, galinga. Gyventi yra vienintelis ne px.
Viešpatie, mano sapnuose ir lyja, ir sninga vienu metu. Aš nesuprantu. Atleisk man. Viešpatie, net nelaimėse aš jaučiuosi tokia laiminga, kad galiu bet kada pridaryti į kelnes. Man gėda. Atleisk man. Viešpatie, aš esu alkanas vilkas ir mane sunku pasotinti. Šiandien aš dar nesiprausiau. Atleisk man. Tu moki mane pasotinti. Atleisk. Meile, aš tave apkandžiojau. Išsilaižyk ir atleisk man. Lyžtelk ir mano žaizdas. Meile, aš nežinojau, kad taip būna, kad būna skaudu, taip baisu, taip pragaištinga, taip išeikvota, išsiurbta. Atleisk man. Aš atleidžiu.
Viešpatie, aš norėjau uždaryti jį į priešpiečių dėžutę ir suvalgyti kitos dienos rytą, tau dar neatsikėlus iš rytuose patekėjusios saulės, atleisk man. Atleisk, kad mano kelnaitėse siaučia vienatvė. Atleisk, kad geidžiu. Atleisk, kad girdžiu, kaip prie manęs alsuoja. Aš girdžiu jo malonę, kai mane supa žmonės, ir girdžiu jį per miegus, kai aplink mane budi garuojantis sapnas. Viešpatie, atleisk man.
Meile, sienos kvėpuoja tavimi, jomis žliaugia tavo prakaitas ir mano delnai nespėja jo sugerti. Atleisk, kad pastačiau kėdę ten, kur tu miegodavai. Norėjau, kad prasmegtum skradžiai žemę. Atleisk. Aš viską pradėsiu iš pradžių. Mano džiaugsmas bus vien mano džiaugsmas ir aš pasigersiu iš meilės vien nežemiškumui, apsvaigsiu ir šoksiu vien jam.
Atleisk už viską, ką tau padariau ir ko nepadariau. Aš norėdavau rėkti lovoje, bet už sienų visuomet būdavo žmonės. Ir jei būčiau rėkus miške, kas nors taip pat būtų išgirdęs. Todėl norėčiau mylėtis kosmose, kur nėra garso, bet taip pat nėra ir lovų. Atleisk man, Viešpatie, už priekaištą, bet ten iš viso negravituoja ir niekas neatsistoja ilgiau, nei to reikėtų.
Žvėreli, tavo plaukas šiurkštus, tavo oda tobula. Tavo prakaitas kvepia medžių sakais ir limpa prie mano odos. Tavo prisilietimas kutena šią žemę. Aš žinau, kad jai gera. Jeigu klaidžiodamas rudenio pagrobtam miške rasi žydintį medį, žinok, kad aš slepiuosi, nežinodama, kaip reikia slėptis. Ir jei pasilenksi veidu į žemę ir rasi vyšnių kauliukų, žinok, kad tai aš persirengiau ir rodau tau kelią į naktį. Kai eisi tuo keliu, įsiklausyk. Neturėtų būti vėjuota, kad medžių ošimo nepalaikytum pačia jūra. Jei susipainiosi – įkvėpk. Išėjęs iš miško, įkvėpk dar kartą. Išsinerk iš žvėries kailio. Būsiu tau prieš akis, apsinuoginęs horizontas, jūra, susiplakusi su dangumi. Ai ai, manimi kalba meilė, bet ji yra visur, visada. Jos nepuola demonai. Ji yra kišenėje miegantis Dievas.
2018-10-08
Aušra,
perskaičiau Tavo žodžius, žiūrėjau į vaizdus, kuriuos siuntei. Tu graži. Esi, buvai, būsi. Turiu minty ne vien tai, kad atrodai gražiai. Esi graži. Dabar vis mažėja tų, kurie suvokia skirtumą tarp atrodyti ir būti. Daugėja atrodymo, mažėja buvimo.
Šiandien mamos gimtadienis. Jai 60. Ryte galvojau, ar jaučiuosi už ką nors dėkingas šiandien. Supratau, kad dėkingas jaučiuosi už tai, kad tvarkingai ir gerai išsituštinau.
Keista, nes paskutiniu metu neturiu jokių su virškinimu susijusių problemų.
Bet gera pasijusti dėkingam už gerai veikiantį žarnyną be jokios priežasties.
Šįryt prabudus mane apniko labai stiprus geismas. Tau. Gal tai rytinis testosteronas.
Suspaudžiau rankomis savo žastus patikėdamas, kad tai Tavo žastai ir tuo pat metu – kad tai Tave suspaudžiu. Taip stipriai, net suskaudo. Labai tikras jausmas. Glosčiau ir masažavau save ryte lovoje – nesimasturbavau, nors buvo kilusi mintis.
Aš vis dar važinėju dviračiu. Gatvėmis. Pamatau labai daug veidų. Daug veidų pamato mane. Visi praeiviai gatvėje pažiūri į greitai judantį objektą. Taip veikia primatiškos smegenys.
Aš turiu atmintyje daug išraiškų, daug žvilgsnių, daug išraiškų.
Dar nemačiau gražesnio žmogaus už Tave.
Sapnuoju Tave.
Aš nežinau, ar Tu buvai kitokia, kai rašei šį paskutinį laišką, ar aš buvau kitoks, kai jį skaičiau.
Jį skaitant du sykius ašaros tekėjo mano skruostais, sykį nusijuokiau, nes pajutau didingą gėrį ir tris kartus įsimylėjau Tave.
Šiandien jaučiuosi dėkingas už Tavo laišką.
Kartais man atrodo, kad net pačia menkiausia savo būties dalele aš pabandžiau paliesti tą milžinišką nebūties kūną.
Kartais man atrodo, kad man pavyko.
Kartais būtent tai atrodo paradoksaliausia –
kai tiki visų dievų buvimu taip stipriai, kad jau beveik žinai, o ne tiki –
bet vis dar abejoji savo paties egzistavimu.
Tai, ką dabar parašei… Ar taip viską jautei, kai buvom kartu?
Jei ne, man regis, kad labai gerai, kad mes baigėmės.
Aš nežinau, ar Tu buvai kitokia, kai tas laiškas rašė Tave,
ar aš buvau kitoks, kai jis mane skaitė…
Tavo pirštų galiukuose yra Dievo,
Tavo tarpupirščiuose laksto ir demonai,
Nugara žingsniuoja Ganešas,
Akyse valiūkiškai nusišypso ir šoka Šiva.
Pavargau. Aš neturiu tiek žodžių, kiek norėčiau jų turėti šį vakarą. Negaliu pripildyti šitos žiojinčios tylos.
Nuoširdžiai bandau austi palaiminimą, žinai, net susimąstau, ar jis būtų veiksmingesnis, jei jame būtų daugiau žodžių?
Ar užtektų tiesiog:
būk palaiminta.
Kai gauni laišką, rašytą rašalu, gali užpilti popierių verdančiu vandeniu, palaukti, kol atvės, ir jį išgerti. Tai nepadeda suprasti žodžių. Žmogus turi galią ir teisę būti idiotu. Žmogus turi galią ir teisę numirti. Ne visomis galiomis pasinaudojame.
Kai ateina ramybės akimirkos, kai darbai neveja, kai niekas nelaukia ir niekur neskubu, žinai, apninka mintys.
Aš galvoju, ar galėčiau padaryti Tau ką nors gero?
Aš atleidžiu atleidžiu atleidžiu
man atrodo, kad nėra už ką,
atleidžiu atleidžiu atleidžiu
visos Tavo kaltės yra mūsų kaltės
visos mano kaltės yra mūsų kaltės
Visos mūsų kaltės yra klaidos.
Mes dar augame. Mes dar mokomės.
Viešpatie, prie Tavęs aš priartėjau
tiek, kiek tik galėjau išdrįsti.
Atsiprašau, aš nenoriu šito laiško rašyti kaip eilėraščio, tiesiog aš negaliu užbaigti suknistos eilutės,
Šūdas, aš vėl verkiu.
Paskutinį kartą verkiau, kai tada grįžom iš Barto studijos.
Šūdas, sustojau, nes taip įsikūkčiojau, kad reikėjo prispaust prie veido pagalvę, kad nieko neprižadinčiau.
Aš dar galvojau nueit miegot neparašęs šitų žodžių. Keista, dar dabar galiu keliais klavišais juos visus ištrinti.
Visa tai, kas vyksta, visa tai, kuo esu ar manau, kad esu… Žinai, toks jausmas, kad aš pasiklydau, pasimečiau. Kažkoks miškas. Bet kai apie tai mąstau, galvoju, kad gal net neįmanomas būvis, kai jautiesi nepasiklydęs ir nepasimetęs.
Visi mes tame pačiame miške.
Man taip atrodo.
Tik aš net nesuprantu, kodėl čia esu.
Kartais atrodo, kad visi kiti bent jau žino, kodėl jie čia pasiklydo ir ko jie čia ieško.
Aš net grybaut nemoku, aš turbūt greičiausiai prisiryčiau nuodingų šunvyšnių.
Kai stebi viską kaip paveikslą, sunkiausia yra pateisinti savo buvimą tame piešinyje.
Aš tikiu, kad norėjai ir nori man gero. Tikrai. Na, nebent pareikštum priešingai.
Man rodosi, kad Tu nepadarei nieko blogo.
Aš nuotraukose, kurias dabar siuntei, pamačiau tai, ką kadaise suvokiau.
2018-07-30 savo dienoraštyje parašiau:
Ji man labai graži. Tikrai. Vaikščiodamas gatvėmis stebiu visas merginas ir kol kas nemačiau tokios, kuri man būtų gražesnė už ją. Kai su Džiugu ėjom Gedimino prospektu, leidžiantis saulei, mačiau kokių penkerių metų amžiaus mergaitę, su puošnia suknele, bėgančią tamsiai pilku grindiniu. Žiūrėdamas į ją, tame vaizdinyje pamačiau Aušrą. Buvo labai gražu ir stipru. Man regis, kad kažką suvokiau apie Aušrą. Ne tiek kažką kognityvinio, sąmoningai perteikiamo, bet tartum suvoktum, kodėl šokio figūra yra būtent tokia, kokia yra. Tartum išgirsčiau jos kvapą. Tarsi pieščiau jos portretą ir pamažu jis prisipildytų spalvomis, kiekvienas štrichas priartintų mane prie to didingo slėpinio. Ta mergaitė sustojo, suspaudė kumštukus ir pradėjo suktis aplink savo ašį. Tikrovė pakėlė savo veidrodį prieš mane. Jame švietė saulė. Tuomet ji sviedė tą veidrodį į mano sąmonę ir jis sudužo. Mano galvoje tūkstantis saulių ir nuo šviesos aptemęs protas. Aušta. Aušra.
Prisimeni, aš sakydavau, kad mintyse aš kalbuosi su Tavimi? Man regis, šitas laiškas yra tai. Tai yra vienas tų pokalbių. Aš niekada niekam tokių nerašydavau, tai vykdavo mano galvoje.
Dabar man nesustoja tekėt ašaros, aš nežinojau, kad gali ištekėt tiek daug vandens.
Aš nežinojau, kad galėčiau būti toks pažeidžiamas
ir kad tai gali būti taip tikra, taip gera, taip skauda, taip gera, taip tikra.
Mes turėjom klounados paskaitas. Dėstytojas – Žilvinas – dirba ir kaip gydytojas klounas – iš „Raudonų nosių“. Jis mokėsi Prancūzijoj, Italijoj, Belgijoj. Jis sakė, kad klounas yra pažeidžiamas. Kai jis ant scenos, jis vienas pažeidžiamiausių padarų šitam pasaulyje. Dėl to žmones taip pakeri klounai.
Statistiniais tyrimais, juoko terapija yra veiksmingesnė už daugelį medikamentų.
Aš pagalvojau, kad dirbti „Raudonose nosyse“ būtų be galo geras ir mane traukiantis darbas.
Dabar apie tai galvoju, nors vis dar teka tie upeliai.
Išrišimas?
Galbūt šiek tiek tiesos yra tiesiog tame, kad esam.
Gal tai, kad vis dėlto išmokai vaikščioti ir eini, šiame pasaulyje yra visa atgaila, kurios būtų reikėję.
Šitas pasaulis ir gyvenimas labai dideli. Didingi. Čia lengva pasiklysti. Čia daug laimės.
Man regis, kad būtent dėl jos ir verkiu.
Labanakt, meile, laiminu Tave.
2018-12-23
Aušra,
dabar tu guli kitame kambaryje, už manęs, ir miegi. Mes jau penkios dienos gyvenam kartu – aš įsikėliau čia antradienį, gruodžio 18 d. Kažkodėl noriu įsiminti šią datą. Aš dar prisimenu, kada mes pirmąsyk pasimylėjome – tai buvo 2017 m. gruodžio penkioliktoji diena. Mes tokie kalėdiniai, ar ne? Prisimenu, tu buvai labai įsitempusi, krūpčiojai, virpėjai. Nežinau, ar patyrei malonumą.
Man gera žinoti, kad esi už sienos, miegi. Tikiuosi, kad sapnuoji malonius sapnus. Štai būtent šią akimirką kalbu už Tave maldą „Shalom-lakh, Miriam, meleat hakhesed…“ Prisimeni? Ją kalbėjau, kai palydėjau tave iš Švenčionių gatvės, kur gyvenom su Džiugu. Tai buvo prieš pirmąjį mūsų bučinį. Dabar ją kalbu už Tave ir už mūsų vaiką. Avietės dydžio stebuklą Tavo įsčiose.
Myliu Tave. Aš jaučiuosi dėkingas net už šią nemigą, nes ji man leidžia rašyti tau laišką. Galėčiau tokiais mažais meilės įrodymais užsiimti, kol amžinybė pasirodys kaip trumpas laikotarpis.
Dabar mano kompiuterio laikrodis rodo 02:33 ir aš rašau tau laišką. Mane kamuoja nemiga, man regis, kad filmavimai sugriauna mano miego ciklus ir praeina tik pora dienų, kai aš atsistatau. Bet tai nesvarbu.
Gal ateis laikas, kai neturėsim pinigų. Tada mano meilė sumokės nuomą, nupirks grikių. Noriu Tave aprūpinti visokiausiais dalykais, kad būtum laiminga ir Tu, ir mūsų vaikas. Noriu, kad tai būtų tobula. Suvokiu, kad mums visiems iki tos tobulybės labai toli eiti, bet niekada neturim liautis.
Taip, be abejo, bus laikas, kai kalbėsiu nuvalkiotom klišėm, banalybėm (žr. sakinį prieš šį). Skaldysiu debiliškus bajerius. Būsiu nedėmesingas, atsainus, pavargęs… atsiprašau už tai iš anksto, bet žinau, kad tikrai turi savyje jėgų mane pakęsti, šypt. O dėl to laiko, kai neturėsim pinigų, – ką nors sugalvosim. Dirbau daugybę darbų ir manęs joks darbas išties negąsdina.
Matai, skaičiau savo dienoraščius. Atleisk, jei kuriuos nors dalykus šiame laiške būsi iš manęs girdėjusi anksčiau. Aš irgi esu ribotas žmogus.
Mudu esame čia. Ir aš esu dėkingas už tai, kad tu čia. Man gera tave liesti. Man malonu tave liesti. Ar tau malonu būti liečiamai? Man norisi tave glostyti. Visa savo esatimi siunčiu tau gėrį, kiek tik jo yra manyje. Man gera, kad tu esi čia. Nenoriu, kad tau skaudėtų. Bet jei tau skauda, noriu žinoti, ką galėčiau padaryti, idant tau būtų geriau. Myliu tave.
Man sunku priimti meilę. Tikrai. Aš bijau. Kai nubraukiame visus įvaizdžius, visus pajuokavimus ir pozas, galiausiai lieku aš, toks, koks esu. Ir aš bijau. Aš tartum negaliu iki galo patikėti, kad kažkas išties gali taip mane pamilti, kaip suvokiu meilės pilnatvę. Tartum giliai jausčiau, kad tokios esu nenusipelnęs, nevertas. Tartum sau pačiam jausčiau neapykantą.
Bet būdamas su tavimi aš patikiu, kad galiu būti mylimas. Ir tas pyktis sau atlėgsta. Aš tarsi mokausi meilės sau iš Tavęs. Tu nuostabus pavyzdys.
Prisimenu, kaip ėjome link akademijos vieną penktadienį, praeitų metų gruodžio 29 d., ketvirtą valandą. Man turėjo būti repeticija su Laura. Ir tu pasakei, kad nieko nenori įrodyti. Man regis, kad aš per vėlai tave išgirdau. Nes išgirdau tik šiandien, dabar ta frazė skamba mano galvoje. Tą kartą sakei, kad kenti, nors paviršiuje to nesimatė. Man regis, kad buvai labai pažeidžiama, o aš net neišgirdau tavęs. Išgirdau tik dabar.
Būčiau norėjęs paklausti – ar nori norėti ką nors įrodyti? Ar nori turėti ką nors įrodyti? Ar nori stoti į akistatą su pasauliu ir jam ką nors teigti?
Štai vienu momentu aš suvokiu: „Aš esu Marius Povilas Elijas Martynenko ir dabar rašau Aušrai laišką.“ Aš pavargęs, mane kamuoja nemiga, bet tai nesvarbu. Malonu daryti tai, ką darau. Nes tuo tikiu. Tikiu, kad visame tame yra kažkas didesnio nei vien aš. Be abejo, aš galiu klysti, bet tikiu prasme.
Nuo pat mažens man skauda. Supranti? Aš vat žiūriu į savo nuotrauką: pusantrų metų berniukas. Toks išsigandęs. Pažįstu šitą žvilgsnį, aš niekaip negaliu jo iš savęs iškraustyti. Tas mažas berniukas žiūri ir bijo. Ir galvoja: „Kas čia? Kodėl jūs visi vieni kitus taip skaudinat???“
Ir ta baimė lieka mano viduje. Iki dabar. Ir nuo vaikystės aš pradedu galvoti, kad „ok, čia tik žaidimas. Jei viskas bus kaip žaidimas, tai niekas neturės galios išties mane sužeisti. O aš negalėsiu iš tikrųjų ko nors taip įskaudinti, kaip buvo įskaudinti tie, kuriuos mačiau augdamas“.
Bet aš nebenoriu žaisti. Turiu omenyje, nebenoriu žaisti to „blogojo“ žaidimo – kai niekada iš tikrųjų negyvenu, tik žaidžiu, kad gyvenu. Vaidinu, kad gyvenu.
Tavyje esantis tikrumas kaip skalpeliu perpjovė mano gynybinius kiautus ir pozas. Ir pajutau, kad gali būti kažkas daugiau, tikrai. Paragavęs to, supratau, kad manęs nebetenkina tie paviršutiniški žaidimai. Aš vėl išgirstu, kad Tu nieko nenori įrodyti. Tiesiog būti, visavertiškai, stipriai. Man regis, kad aš pats bandau įrodyti per daug. Kad esu vertas meilės, kad nusipelniau būti mylimas. Gal iš čia ir kilo postūmis eiti į sceną. Nežinau. Bet dabar, su Tavimi, aš mokausi tiesiog būti ir tai yra nuostabu.
Lapkričio 19 d. laiške rašei: „Aš jaučiu, kad kažkas artėja. Negaliu įvardinti, kas tai yra. Atrodo, kad tai svarbiau už bet kokį kasdienybės įvykį.“ Kaip manai, ar jau buvai pajautus to mažo stebuklo virpesius?
Kai dar gyvenau vienuolyne, brolis Mišelis sakė, kad per visą žmonijos istoriją nebuvo tokio žmogaus, kuris, eidamas keliu, nesvarstytų: „O čia tikrai tas kelias?“ Aš dabar galvoju apie daugelį pasirinkimų, planų… ir man kyla ne tiek abejonė, kiek baimė – o jeigu būsiu blogas tėtis? O jeigu nesugebėsiu išlaikyti savo šeimos? Kas, jei nuvilsiu savo vaiką??? Jei nuvilsiu Aušrą…
Bet galiausiai reikia nutildyti savo viduje visą tą nerimą dėl ateities. Dabar aš čia. Su Tavim. Ir tai yra gera.
Būki laiminga ir palaiminta. Myliu Tave.
2018-12-26
Labas, Aušra, mano akių šviesa. Būk pasveikinta, Aušra, mano džiaugsmo pilnatve. Mane vėl kankina nemiga. Bet esu dėkingas už galimybę tą nakties laiką paaukoti Tau. Galvojau, kaip galėčiau Tave įvardinti taip, kad tai nusakytų visą tą stebuklą, kuriuo esi. Bergždžiai… esi daugiau nei žodžiai. Prisiminiau nuostabų tekstą Senajame Testamente – Giesmių Giesmę. Norėčiau ją su Tavimi skaityti. Norėčiau net ją įrašyti su Tavimi garso įrašų studijoje (reikės ten balsą priduoti). Štai intarpas:
[Ji:] Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukterys, kaip Kedaro palapinės, kaip Saliamono palapinių dangos! Nežiūrėkite iš aukšto į mane, kad aš tamsiaveidė; tai saulė mane įdegino. Mano motinos sūnūs supyko ant manęs ir padarė mane vynuogynų prižiūrėtoja. Savo pačios vynuogyno neprižiūrėjau. Pasakyk man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį poilsio, kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei palei tavo draugų kaimenes.
[Choras:] Jeigu tu nežinai vietos, – o gražiausia iš moterų, tai eik avių pėdomis ir ganyk savo ožiukus šalia piemenų palapinių.
[Jis:] Tu, mano meile, panaši į kumelaitę tarp faraono kovos vežimų. Žavūs tavo skruostai puošti pintomis grandinėlėmis, o tavo kaklas – karoliais. Iš aukso nukalsim tau grandinėles, išpuošime jas sidabru.
[Ji:] Kol karalius ilsisi savo kambary, mano nardas pripildo orą kvepėjimo. Mano mylimasis man – miros ryšulėlis, prigludęs tarp mano krūtų. Mano mylimasis man – henos žiedų puokštė En Gedžio vynuogių soduose.
[Jis:] Kokia tu graži, mano mylimoji, kokia tu graži, tavo akys kaip balandžių!
[Ji:] Koks tu gražus, mano mylimasis, iš tikrųjų gražus! Mūsų guolis pavėsinėje; sijos mūsų namų – iš kedrų, o gegnės – iš kiparisų.
Man graži šių mylimųjų istorija. Ir kaip ji užsibaigia. Ir paskutiniai žodžiai šioje ištraukoje byloja, kad jie namus randa gamtoje, nes niekur nėra tokios pastogės, kurioje tilptų jų meilė. Gal jie net neturi tokių pastogių. Bet tas šventas naivumas ir paprastumas dabar vis dažniau aplanko ir mane patį. Priimu tai kaip dovaną.
Dabar aš suprantu, mylimiausioji būtybe, dabar aš suprantu. Nėra tinkamo laiko. Yra tiesiog laikas ir tai, ką mes nuspręsime su juo daryti. Ir aš dėkingas už tai, kad dalį savo laiko paskyrei man. Tavo žodžiai manyje įkrito giliai. Esmingai. Prasmingai. Aš Tavim tikiu. Gal tai, kad ir Tu tiki manimi, nereikalauja jokio paaiškinimo, priežasties, pasekmių… Dabar yra laiko ir yra tai, ką nuspręsime su juo daryti. Aš nusprendžiau – savo laiką atnešu ant mūsų meilės aukuro.
Noriu, kad būtum mano žmona, mano vaikų motina, mano draugė, mylimoji, kompanionė, užtarėja, patikėtinė, bendražygė… Ar reikalauju per daug? Gal. Bet pažadu Tau atsimokėti tuo pačiu. Būsiu Tau viskuo, kuo galiu būti (kartais net ir tuo, kuo negaliu, šypt).
Rytojus nuolat lieka rytojumi, mes išties niekada nenueinam toliau nei „rytoj“ horizonto linija. Iš esmės netgi nenueinam toliau negu yra „Čia“ ir „Dabar“. Aš galvojau, kaip galėčiau Tau pasipiršti. Maniausi pasipiršiąs poetiškai, romantiškai, didingai. Vos ne atjočiau baltu žirgu į Tavo diplomų teikimo ceremoniją ir pasipirščiau… Bet suvokiu – yra čia ir yra dabar. Ir tas akimirksnio spontaniškumas mane persmelkė, kai pasipiršau Tau beeidamas bažnyčion.
Man šios šventės, kaip ir daugelis kitų, užvis labiausiai liudija tokią tiesą: „Mes gyvename.“ Aišku, tame telpa ir „gyvenome“, greičiausiai ir „gyvensime“. Bet dabar ir čia yra tik tai: mes gyvename. Aš gyvenu. Tu gyveni. Ir tai yra tiesa, kuria galima tikėti. Nes mes esam. Ir tas „esam“ kinta su kiekviena sekunde.
Galbūt mano švenčių (ir viso gyvenimo) prasmė telpa į tą žodį – „esu“. Esam. Gal atrodytų kvaila, bet kartais tikrai pamirštu, kad esu. Ne vien vegetuoju, atlikinėju funkcijas, dirbu… Esu. Tiesiog esu. Ir Tu, paukštuk, mylimoji, Tu irgi esi. Kreipiuosi į laiką: ir tu, laike, esi, nors mes turbūt niekada nesuprasim, kas tu iš tikrųjų.
Šita esatis, kuri mus apjungia ir vienija tame pačiame erdvėlaikyje – šita esatis, man regis, ir yra švenčių prasmė. Ir viso gyvenimo.
Gali būti, kad mums bus sunku. Galbūt mums trūks pinigų, laiko, jėgų, galimybių… Žinai, šiandien per Mišias sutikau Adomą Kačiušį (Danguolės sūnų, mano brolio klasioką). Jam prisipažinau, kad man labai baisu, kad nebūčiau toks, kaip mano tėvas. Jis pasakė, kad net jei padarytumėm tas pačias klaidas kaip ir mūsų tėvai – mes vis tiek turime galimybę pripažinti savo klaidas ir už jas atsiprašyti.
Gali būti, kad bus sunku. Bet dabar mūsų ryšyje aš ieškau ne laikino malonumo. Kai ieškodavau vien tik jo, viskas būdavo banalu ir lengva. Dabar noriu ne ieškoti, o kurti – kartu su Tavim. Ir tam reikės daug mūsų abiejų jėgų. Bet jos pasitarnaus, mano akimis, nuostabiausiam tikslui. Šeimai.
Aušra, nuostabioji, gražioji Aušra… Aš tikrai labai bijojau būti tėčiu. Labai nenorėjau. Kai pasakei man apie mūsų vaiką, aš suvokiau vieną dalyką. Esmė jau nebe tai, ar noriu būti tėvu, ar ne. Dabar aš nebeužduodu sau jokio klausimo. Turiu tvirtą teiginį – noriu būti pats geriausias tėvas pasaulyje. Ir geriausias vyras, šypt.
Nenoriu nieko nuo Tavęs slėpti. Jei galėčiau, perkurčiau net praeitį, kad galėčiau save Tau įteikti kaip švarų kūrinį. Dabar esu susitepęs, nusikaltęs, nuodėmingas… Bet kartu ir labai mylintis. Tu man esi svarbiausia. Tu man reikalinga. Nėra kito žmogaus, kuris būtų matęs tiek mano sielos. Ir nėra kito tokio, kurio sielą esu patyręs taip, kaip Tavąją.
Dabar mane jau ima miegas. Mane nuramino mintys apie Tave, tai, kad esi taip arti. Keliauju miegoti. Meldžiuosi už Tave, apglėbiu savo maldomis ir apkamšau gerais linkėjimais.
Nesušalki.
Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. Anglikonas Vilniaus universitete
2020 m. Nr. 1
Pabaiga. Pradžia 2019 m., Nr. 12
2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos, asmeniniai epochų liudijimai, mažieji politiniai, socialiniai, ekonominiai naratyvai. Tad „Metų“ 2019 m. Nr. 12 pradėjome spausdinti VU absolventės ir ilgametės dėstytojos, Anglų filologijos katedros vedėjos doc. dr. Laimos Erikos Starkauskaitės-Katkuvienės atsiminimus apie praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Vilniaus universitetą ir jo žmones. Šiame numeryje skelbiame atsiminimų pabaigą.
Santykiai su dėstytojais
Akademinės grupės tuo metu (1959–1964) būdavo nedidelės – apie dešimt studentų, su savo dėstytojomis susitikdavom bene keturis ar penkis kartus per savaitę. Mūsų santykiai buvo gana šilti, netgi motiniški, nes dėstytojos neblogai mus pažino ir kartkartėmis leisdavo sau taktiškai užsiminti, kad tas kavalierius gal nėra pats geriausias pasirinkimas; šitas suknelės fasonas dabar labai madingas, na, o plaukų gal dar ir nevertėtų dažyti – ką darysit senatvėj? Buvom mokomos ir svarbesnių dalykų – užjausti ir padėti viena kitai. Kai rinkdavom pašalpą sergančiai kurso draugei, dėstytojos irgi prisidėdavo. Mes, savo ruožtu, irgi turėjom tam tikrą solidarumo su dėstytojais jausmą. Filosofijos seminarus mums vedė Jonas Rimantas Skiauteris, buvęs anglistas. Turėjo silpnybę išmesti taurelę ir, mūsų džiaugsmui, seminarus dažnokai praleisdavo. Vieną kartą sužinojom, kad į jo paskaitą ateis vizitatorius, ir iškart sumetėm kodėl. Spontaniškai nusprendėm kalbėti angliškai, o tikrintojui, kaip ir tikėjomės, anglų kalba buvo neįveikiamas barjeras.
Ko dar, be anglų kalbos ir gyvenimiškų tiesų, mes galėjom išmokti iš savo dėstytojų? Manyčiau, sąžiningumo, pareigos jausmo, kolegialumo, nepakantumo apkalboms ir intrigoms, pagarbos studentams. Vis prisimenu Aleksandrą Dantaitę, kuri sakydavo, jog geras pedagogas turi turėti aktorinių gabumų; visų pirma, jis turi sugebėti valdyti auditoriją, sutelkti studentų dėmesį, o pravėręs auditorijos duris, už jų palikti visus rūpesčius ir blogas nuotaikas. Tokie ir buvo dauguma mūsų dėstytojų. Ir, be abejo, iš jų perėmėme meilės ir pasididžiavimo jausmą, kad dirbame mūsų senajame universitete. Kai man kartą pasiūlė dirbti kitoje katedroje ir kitose patalpose, net nesvarsčiusi atmečiau pasiūlymą – ten nebūtų buvę mūsų senojo universiteto auros.
Dar viena sritis, kurioje jautėme dėstytojų įtaką, – dėmesys tam tikram drabužių stiliui. Mūsų katedros dėstytojos rūpinosi savo apdarais, derindavo net smulkiausias detales – kaip sakydavo R. Aprijaskytė, „it is the gloves that make a lady“[1]. Mums, kurių dauguma buvo iš neturtingų šeimų, jos atrodė elegancijos viršūnė. Klostyti languoti sijonai, vilnoniai megztinukai, šviesūs paltai, dailios beretės, – visas tas angliškas škotiškas stilius buvo tam tikras mūsų katedros dress code ir lig šiol man atrodo labai gražus (tais laikais buvo manoma, jog drabužis turi atspindėti dėstytojo statusą; vienu metu sklido gandas, kad rektorius J. Kubilius piktinosi dėstytojomis, per paskaitas dėvinčiomis ne sijonus, o kelnes. Prieš kelnes nebuvau labai kategoriškai nusistačiusi – mūsų fakulteto auditorijose būdavo siaubingai šalta, ir vis dėlto pasijutau nemaloniai nustebinta, kai neseniai viena kolegė atėjo ginti disertacijos džinsuota; kaip būtų pasakiusios mūsų dėstytojos, „no sense of the fitness of things“[2]).
Tais laikais drabužiai atliko ir tam tikrą atpažinimo funkciją – ilgas nutįsęs sijonas, rankų darbo megztukas – lituanistė; aukštakulniai, įmantri šukuosena, ryškus makiažas – rusistė. Iškart buvo galima atskirti prancūzistes – kostiumėliai à la Chanel, žabo, mezginiai, kliošai, skrybėlaitės. Vienu metu buvo labai madingi puikūs rankų darbo mezginiai iš naminės vilnos, ir fakulteto koridoriuose matydavai ant palangės pritūpusias mezgančias studentes – „necessity is the mother of invention“[3]. Gerai, kad dabar nebėra to necessity, bet truputį gaila, kad studenčių drabužių stilius susiniveliavo.
Labai dažnai mes su kolegėmis, kalbėdamos lietuviškai, imam ir įterpiam kokią nors frazę angliškai. Šį gal ir nelabai pagirtiną įprotį paveldėjom iš savo dėstytojų, kurios mus skatino „mąstyti angliškai“: jei prabudus galvoje sukasi angliškos, o ne lietuviškos frazės, tai jau gerai! Todėl šis tekstas su angliškais ir kitų kalbų intarpais atspindi tą savotišką mąstymo – ir kalbėjimo – būdą, būdingą mano kartos anglistams.
Mūsų dėstytojos buvo karštos savo specialybės patriotės – su mumis ir po paskaitų kalbėdavo tik angliškai. Pamenu, studentai manė, kad, pavyzdžiui, dėstytoja R. Aprijaskytė net nemoka lietuviškai. Kai pradėjau gauti jos laiškus iš Izraelio, buvau maloniai nustebinta – jie parašyti puikia literatūrine lietuvių kalba, gi dėstytoja N. Kameneckaitė ir laiškuose liko ištikima anglų kalbai.
Pramogos
Čiurlionio bendrabutis buvo strategiškai puikioje vietoje – į tuometinį Operos ir baleto teatrą galėjai nubėgti per dešimt minučių. Tada stovimų vietų bilietai į teatrus ir Filharmoniją buvo įkandami net studentams – kainavo vos keliasdešimt kapeikų. Bet buvo ir pramogų, kurios nieko nekainavo – tai šokiai Filologijos ar Chemijos fakultete arba aktų salėje (dabar – Didžioji aula) Čiurlionio gatvėje. Mūsų fakultete buvo šokama dabartinėje Krėvės arba 93 auditorijoje. Į „filologyno“ šokius ateidavo istorikai, užsukdavo teisininkų ir ekonomistų. Šokdavom ir tango, ir polką su ragučiais, ir valsą, o vėliau ir tvistą, – nelygu, kokių plokštelių turėdavo ir kokias grodavo rengėjai. Gyvos muzikos paprastai nebūdavo.
Nemažai mano kartos anglistų dainavo akademiniame chore, kuriam daug metų vadovavo Pranas Sližys, labai kultūringas ir profesionalus dirigentas, kuris bandė ugdyti mūsų muzikinį raštingumą – mokė dainuoti iš natų. Pakliūti į universiteto dainų ir šokių ansamblį buvo daugelio studentų svajonė – jis koncertuodavo ne tik Maskvoj, bet netgi pačioj Lenkijoj! O mūsiškis choras – tik Ukrainoje…
Tais laikais dar buvo laikomasi senųjų studentiškų tradicijų – fuksų krikštynos, mediumas, išleistuvės buvo svarbūs ir malonūs įvykiai. Ilgą laiką mediumas buvo švenčiamas su fizikos studentais: fiziko ir anglistės šeima tada buvo gana dažnas ir, regis, ne pats blogiausias derinys.
Dar viena pramoga buvo rudeninės talkos kolūkiuose ir vadinamosios vasaros darbo ir poilsio stovyklos. Rudenį, kai skindavom obuolius ar kasdavom bulves, iš studijų kalendoriaus iškrisdavo beveik mėnuo, tačiau tai buvo puiki proga arčiau susipažinti ir, kaip tada sakydavo, „sucementuoti kolektyvą“. Universiteto suole užsimezgusi draugystė dažnai išlikdavo visam gyvenimui – kai kurie seniai studijas baigę mūsų alumnai ir dabar susitinka bent kartą per metus.
Baigusi pirmąjį kursą, dalyvavau etnografinėje ekspedicijoje kartu su Konservatorijos studentais – užrašinėjome liaudies dainas. Dzūkijoje pirmą kartą išgirdau raudą – moteris apraudojo savo brolelį, žuvusį miškuose. Įspūdis buvo sukrečiantis. Kažin, ar ši tradicija dar gyva?
Studijos ir jų lygis
Be kokių keturių ar penkių egzaminų per sesiją, kaip ir dabar, rašydavom kursinius darbus, bet kaip juos rašyti, nebuvo mokoma. Mat buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, kad į universitetą įstoja ne patys kvailiausi, taigi jau turintys teksto kūrimo ir analizės gebėjimų. Vis dėlto, kai rašiau kursinį darbą apie vienos Williamo Shakespeareʼo pjesės charakterių kūrimą, buvau visai sutrikusi, nežinojau nei kas tie charakteriai, nei kaip jie gali būti kuriami. Deja, studentai tada dažniausiai nedrįsdavo klausti dėstytojų patarimo, o patys dėstytojai irgi nesisiūlydavo.
Rašyti diplominį darbą nebuvo privaloma – vietoj jo galėjai laikyti valstybinį anglų kalbos ir literatūros egzaminą. Buvau vienintelė kurse, rašiusi diplominį darbą apie vienkamienius sinonimus, tokius kaip beautiful – beauteous, womanlike – womanly – womanish. Labai daug padėjo vadovė doc. N. Kameneckaitė. Kai neseniai peržiūrėjau savo darbą, pamačiau, kaip puikiai ji nusimanė apie mokslinio darbo turinį ir struktūrą ir man tai išaiškino; darbe yra visos būtinos mokslinio teksto dalys, išskyrus vieną esminę – literatūros apžvalgą (turbūt todėl, kad tos literatūros tada ir nebuvo). Gindama darbą, patyriau nesmagų momentą – oponentė E. Pareigytė sakė patikrinusi vieną pavyzdį ir nurodytame puslapyje jo neradusi. O rasti ir negalėjo, nes tą puslapį buvau pati sugalvojusi – pavyzdys buvo toks geras, kad surizikavau pateikti su išgalvotu šaltiniu ir, aišku, pagal Merfio dėsnį, įkliuvau. Prisimindama šį epizodą, visą gyvenimą aiškinau studentams, kaip svarbu, radus tinkamų pavyzdžių, iškart juos dokumentuoti.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir pradėjom bendrauti su užsieniečiais, išgirdom daug komplimentų apie mūsų anglistų kompetenciją, ypač geras fonetikos ir gramatikos žinias. O juk mes mokėmės – ir dar ilgai mokėme savo studentus – anglų kalbos, panašiai kaip lotynų, tarsi mirusios, negyvos. Mokėmės jos nagrinėdami literatūros kūrinius, kurių pasirinkimas buvo labai ribotas, o kitokie funkciniai stiliai, išskyrus gal tik anglų komunistų leistą laikraštį „The Morning Star“, buvo neprieinami. Galėjom naudotis tik Maskvoje ar Leningrade išleistais vadovėliais – Lietuvos anglistams dar negreitai buvo suteikta teisė rašyti ir spausdinti savo vadovėlius (jei neklystu, pirmąjį anglų literatūros vadovėlį mokykloms parašė Angelė Šurnaitė ir Gražvydas Kirvaitis). Nebuvo televizijos, radijo (bent jau bendrabutyje ar katedroje), teturėjome keletą fonetikos įrašų ir porą dėstytojų, kurie buvo studijavę Anglijoje. Tiesa, retkarčiais pasišnekėdavom su ponia Margaret Airey, bet ji nebuvo filologė ir naudos iš to daug neturėjom (buvo kalbama, kad jos vyras, Anglijos komunistas, ten tapo persona non grata ir turėjo persikraustyti į savo svajonių šalį). Naudojomės Miulerio anglų–rusų kalbų žodynu, nes Hornbyʼio aiškinamasis anglų kalbos žodynas buvo perspausdintas rotaprintu man būnant jau bene ketvirtajame kurse. Jį galėjo įsigyti visi anglistai – ir tai buvo tikras stebuklas! (L. Pažūsis neseniai prisiminė, kad tada Vilniuje tebuvo dvi ar trys vietos, kur buvo galima pasinaudoti rotaprintu, tad, jo manymu, žodynas galėjo būti perspausdintas Ministrų Taryboje, kurioje dirbo dėstytojos G. Špokevičienės vyras.) Nepaisant viso tuometinio mūsų elgetiškumo, talk and chalk [4] metodikos, mes turėjom sąžiningus ir pasiaukojamai dirbančius dėstytojus. Jų pastangos kone prilygo Sizifo darbui.
Mano bendrakursės
Mano kurse buvo apie dvidešimt studenčių, nors paskutiniaisiais metais iš kažkur atsirado du vyrai. Turėjom tam tikrą nevisavertiškumo kompleksą, nes buvom toks vidutiniokių kursas, o prieš mus baigė L. Pažūsio kursas, kuriame mokėsi daug medalininkų. Dabar sunkoka įsivaizduoti, bet tais laikais ir į anglistiką, ir į lituanistiką stodavo daug abiturientų, baigusių vidurinę su aukso ar sidabro medaliu.
Mūsų kurso santykiai nebuvo labai draugiški. Man labai patiko mokytis – būdavo, kopiu aukštyn Kalinausko gatve į bendrabutį ir kartoju visokius ką tik išgirstus posakius: „to go west“, „to kick the bucket“, „to join the silent majority“ ir pan. – juk tai taip įdomu! Mane laikė „zubryla“. Anuomet buvo įprasta pasigirti: „Žinai, nieko nesimokiau, o gavau ketvertą“ (penkiabalėje skalėje).
Kurse buvo kelios vilnietės, kitos – iš įvairių Lietuvos kampelių ir nelabai pasiturinčių šeimų, tad reikėjo gyventi itin taupiai. „Per dieną negaliu išleisti daugiau kaip vieno rublio“, – tvirtino mano grupiokė iš tuometinio Kapsuko. O aš stebėjausi: suvalkietė, o tiek daug išleidžia! Rodos, nuo antro kurso pradėjom uždarbiauti privačiomis pamokomis. Nuo to laiko jaučiu pagarbą žydų šeimoms: studijuodama turėjau daugiau kaip dešimt privačių mokinių, ir iš jų tik viena buvo lietuvaitė (beje, žydaitės visose anglistų grupėse ilgą laiką sudarydavo apie trečdalį studenčių).
Po studijų buvom skiriamos dirbti po visą Lietuvą išsibarsčiusiose mokyklose. Išvengti paskyrimo į nepageidaujamą vietą buvo galima tik ištekėjus už tinkamo vyro (tiesa, mūsų laidai dar pasisekė – paskyrimai buvo į didesnių miestų mokyklas, gi geriausios buvusios mano studentės prieš pat Sąjūdį, kai vidurinėse anglų kalbos mokytojų netrūko, savo karjeras pradėjo vaikų darželyje ar pionierių vadovėmis). Baigiau universitetą cum laude, arba, kaip tada sakydavo, „su raudonu diplomu“, ir kai man buvo pasiūlyta dirbti katedroje, jaučiausi labai laiminga.
Retkarčiais susitinku su savo kurso draugėmis. Dauguma jų visą gyvenimą dirbo mokyklose ar institutuose. Zinaida Stanevičienė apsigynė metodikos disertaciją ir, kaip ir Vida Mickevičienė, daug metų dirbo mūsų universitete. Virginija Jakutienė – žurnalistė ir vertėja, Genovaitė Balsevičienė irgi daug metų dirbo žurnaliste, vėliau buvo ilgametė Lietuvos avialinijų atstovė Anglijoje ir Airijoje. Kelios iš mūsų kurso gyvena Anglijoje ir Amerikoje. Dabar dauguma, manau, jau „užtarnautam poilsyje“. Turbūt galima sakyti, kad, pasirinkusios kadaise atrodžiusią visai neperspektyvią specialybę, nesuklydom – be darbo nė viena nelikom.
Aš – Anglų filologijos katedros dėstytoja
1964 m. rugsėjo pirmosios rytą, dar nepripratusi prie minties, kad buvę dėstytojai dabar jau bus mano kolegos, stoviniavau prie katedros durų, niekaip nepasiryždama jų praverti. Dėstytoja E. Pareigytė suprato mano būseną, paėmė už rankos ir, įvedusi į katedrą, pristatė kaip būsimą kolegę. Tąsyk peržengusi katedros slenkstį, užsibuvau joje beveik pusę šimto metų. Iš pradžių mūsų katedra glaudėsi senosiose patalpose (dabar – Doktorantų kabinetas), o vėliau kartu su Vokiečių filologijos katedra persikraustėm į dabartines patalpas už Mūzų menės. Pirmame kambarėlyje prie lango stovėjo du rašomieji stalai: prie vieno, kairėje, sėdėjo mieloji Levutė Germanavičiūtė, ilgametė mūsų katedros sekretorė, prie kito, dešinėje, – vokiečių katedros sekretorė Verutė Feigelmanienė, pasižymėjusi fenomenalia atmintimi (mūsų katedroje tokią pat Dievo dovaną turėjo Adelė Vilčinskienė, kaip poterius išberdavusi bet kurios laidos studentų pavardes ir vardus, – kaip aš jai pavydėjau!). Kitame kambarėlyje prie savo stalų buvo įsitaisę abiejų katedrų vedėjai. Vietos buvo nedaug. Apie kokį nors kavos gėrimą ir kalbos nebuvo, į katedrą dažniausiai užsukdavom tik su reikalu, į posėdį ar su vedėju aptarti krūvio.
1964–1966 m. dėsčiau fonetiką ir leksiką pirmojo kurso anglistams. R. Aprijaskytė buvo pasiūliusi fonetikos korekcinio kurso idėją. Jo tikslas –identifikuoti pirmakursių tarties trūkumus ir taisyti juos įvairiausiais pratimais. Anglistų grupių tada jau buvo gal penkios ar šešios, fonetiką dėstėm keliese, o R. Aprijaskytė mums vadovavo. Prieš kiekvieną paskaitą gaudavom maždaug pusės valandos instrukciją, į ką atkreipti ypatingą dėmesį ir ką reikėtų daryti. Dažnai jos patarimai užsitęsdavo, ir kai pavėlavusi kartą bandžiau tyliai prasmukti į savo auditoriją per pereinamąją, kurioje dirbo doc. R. Mironas, nepasisekė – studentams girdint jis man užkūrė tikrą pirtį. Kai kitą kartą nesiryžau nutraukti R. Aprijaskytės, neišvengiamas susidūrimas su docentu atrodė toks siaubingas, kad nusprendžiau į savo paskaitą verčiau visai neiti. Neabejojau, kad turėdami tokį kaimyną mano studentai sėdės tyliai kaip pelės po šluota. Neapsirikau.
Baigę korekcinį kursą, studentus mokėme naudodamiesi Maskvoje išleistu vadovėliu (rodos, Galperino). Čia jau dėstytoja mums, matyt, nevadovavo, nes ji tikrai būtų patarusi nekankinti pirmakursių štai tokiu eilėraščiu:
You have no enemies you say
Alas my friend the boast is poor
He who has mingled in the fray of duty
Must have made foes.
If you have none
Small is the work that you have done ir t. t.
(Charles Mackay, XIX a. škotų poetas)
Viliuosi, jog šį idiotizmą studentai man atleido.
Prisiminusi pirmuosius darbo metus, galvoju, kad pradedantiesiems dėstytojams tikrai reikia metodinės pagalbos, nors dabar jiems turbūt jau lengviau – dabartinis vadovėlis paprastai susideda iš trijų knygų – mokytojo, studento ir užduočių. Mes turėjom tik vieną vadovėlį, gi daugumą užduočių reikėdavo sugalvoti patiems. Ir metodikos žinių trūko, nes buvom išklausę tik metodikos istorijos kursą. Kaip elgtis paskaitoje, niekas nemokė, tad dažniausiai kopijuodavom savo dėstytojus ir pasikliaudavom intuicija. Tiesa, tais laikais, ypač artėjant peratestavimui, bent keletas kolegų turėdavo apsilankyti peratestuojamojo paskaitose ir per posėdį pateikti savo įvertinimą. Manau, kad tai buvo neblogas reikalavimas – ir dėstytojas pasitempdavo, ir vizitatorius galėdavo geriau susipažinti su savo kolegomis.
Kaip jau rašiau, buvome pasiekę neblogų rezultatų, mokydami anglų kalbos beveik kaip mirusios. Paprastai naudojome vadinamąją aktyvizacijos metodiką: iš žodyno išrinkti žodžiai būdavo įterpiami į sugalvotą situaciją. Pavyzdžiui, žodžio „fair“ aktyvizuojami junginiai būtų tokie: „all is fair in love and war“, „fair weather friends“, „a faint heart never wins a fair lady“ ir pan., tad reikėdavo sugalvoti istoriją, kuri būtų įdomi ir kurioje būtų galima pavartoti kiek įmanoma daugiau tokių posakių. Lengva nebūdavo.
Studijos Leningrade
Visą gyvenimą smagiausia man būdavo ne tada, kai mokiau kitus, o tada, kai pati mokydavausi. Į doktorantūrą pakliūti tada šansų neturėjau, Anglija, be abejonės, buvo nereali svajonė, bet keliuose Sovietų Sąjungos anglistikos ir prancūzistikos centruose – Maskvos, Leningrado, Rygos, o gal ir Minsko universitetuose – buvo įkurti (atrodo, apie 1962 m.) dvejų metų Aukštieji pedagoginiai kursai. Mūsų katedroje jie buvo gana populiarūs, kelios kolegės – Lilija Talmantienė, Birutė Kiškytė, Olimpija Armalytė, Emma Geniušienė, Adelė Vilčinskienė – yra juos baigusios.
Taigi padirbėjau universitete dvejus metus, ištekėjau ir 1966 m. įstojau į Leningrado universiteto dvimečius Aukštuosius pedagoginius kursus. Juose turėjau gerą progą Sovietų Sąjungos kontekste įvertinti Vilniaus universitete įgytas žinias (kursuose mokėsi studentai iš visos Sąjungos). Mes, lietuviai (ne tik anglistai, bet ir prancūzistai), išsiskyrėme geromis praktinių disciplinų – leksikos, fonetikos, gramatikos – žiniomis, tačiau iš teorinių disciplinų jomis negalėjome labai pasigirti.
Dauguma Leningrado universiteto dėstytojų buvo neordinarinės asmenybės ir pripažinti savo srities autoritetai. Iš jų parašytų vadovėlių buvo mokomasi visoje Sąjungoje (prof. Ninos Djakonovos analitinio skaitymo vadovėlius ilgai naudojome su savo studentais). Pirmą kartą gyvenime klausiausi įdomiausių literatūros paskaitų ir būtent tada supratau, kad literatūros dėstymas – tai ne biografijos ar turinio atpasakojimas. Pasirodo, net teorinė gramatika ar kalbos istorija, kurią dėstė prof. Irina Ivanova, gali būti visai įdomus dalykas. Labai mėgau dėst. Valentinos Kaušanskajos praktinės gramatikos paskaitas (vėliau jos vadovėliu daug metų naudojomės savo darbe). Gerokai pagyvenusi dėstytoja, kurią vadinom „babuška“ (sklido gandų, kad buvo baigusi Kilmingųjų mergaičių institutą), dėstė naujausių sintaksės krypčių kursą (beje, stažuodama Upsalos universitete turėjau progą dalyvauti vienos daktaro disertacijos gynime. Jos tema – „Disjunctive Questions in Modern English“ – mane labai nustebino, nes mūsų „babuška“ šią temą buvo išgvildenusi jau prieš trisdešimt metų). Mūsų mylimas Slavikas (būsimasis prof. Voroninas), pristatydamas gausybę anglų kalbos judėjimo veiksmažodžių sinonimų, sugebėdavo taip sudominti, kad mes net negirdėdavom, kada jis ima mikčioti. Klausėmės labai įdomaus kurso apie Anglijos dailę (kiek žinau, pas mus dėst. L. Talmantienė irgi supažindindavo studentus su anglų dailininkais ir specifiniais dailės terminais).
Leningrado universitetas tada garsėjo savo demokratiškumu – juk ten buvo priimti studijuoti buvę politiniai kaliniai – prancūzistas Dangerutis Čebelis ir anglistas Algis Geniušas. Buvo malonu, kad mus atleisdavo nuo vertimo iš anglų į rusų kalbą, suprasdami, kad ji mums ne gimtoji. Ir iš tiesų rusiškai mokėjom nepakankamai gerai, padarydavom juokingų klaidų – mano draugė prancūzistė Nijolė Teiberienė, painiodama panašaus skambesio žodžius merzliačka („šaltmirė, sušalėlė“) ir merzavka („niekšė, bjaurybė“), visą laiką skųsdavosi: „Ja takaja merzavka, ja vsio merznu i merznu“[5], o kitas prancūzistas, sutapatinęs formas raspolagajus („įsitaisau, atsigulu“) ir razlagajus („pūvu, trūniju“), mandagiai atsiprašydavo savo svečių, kai šie užklupdavo jį išsitiesusį ant lovos: „Izvinite, čto ja tut razlagajus“[6].
Studijos Leningrade buvo puiki proga ne vien pagilinti savo specialybės žinias, bet ir pasinerti į tenykštę kultūrinę aplinką: lankydavom paskaitas Ermitaže, eidavom į Glinkos salę (ten pirmą kartą išgirdau Mtislavą Rostropovičių), stengėmės pamatyti garsiausius spektaklius. Negaliu pamiršti, kokį gilų įspūdį paliko vyrų choro giedojimas cerkvėje Šv. Velykų naktį.
Parengė Regina Venckutė ir Jurga Katkuvienė
[1] Būtent pirštinaitės moterį paverčia dama.
[2] Nejaučiama, kur kas tinka.
[3] Nepriteklius – išradingumo motina.
[4] Liežuvis ir kreida.
[5] Aš tokia bjaurybė, vis šąlu ir šąlu.
[6] Atsiprašau, kad čia pūnu.
Władysław Wielhorski. Dienoraštis
2020 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Władysławo Wielhorskio (1885–1967) asmenybė šiais laikas primiršta tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, žinoma tik siaurame specialistų rate. Todėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojų aptiktas bibliotekos rankraštyne jo 1915–1917 metų dienoraštis, rašytas Balčių dvare (dabar Raseinių rajono Nemakščių seniūnija), yra puiki proga tiek grąžinti lituanistikai jo asmenybę, tiek susipažinti su Žemaitijos kasdienybe Pirmojo pasaulinio karo metais. Tokių šaltinių lietuvių literatūroje nėra (gretimiausiu galima laikyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštį“), todėl ir kilo mintis atrastą tekstą išversti į lietuvių kalbą ir pristatyti Lietuvos skaitytojams.
Pats autorius neabejotinai buvo viena iš svarbiausių asmenybių, kurie formavo Lietuvos įvaizdį tarpukario Lenkijoje. Kilęs iš Žitomiro apylinkių, studijavęs Kijeve bei Krokuvoje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą vedė Celiną Lewoniewską iš Balčių. Baigiantis karui W. Wielhorskis įsitraukė į didžiąją politiką, suartėjo su lenkų „pilsudskininkų“ stovykla. Nepriklausomoje Lietuvoje ūkininkavo Balčiuose, tapo Lietuvos lenkų politiniu veikėju, tada ir atsiskleidė jo publicisto talentas. Būtent jo aršūs, kritiški Lietuvos valdžiai tekstai tapo viena iš priežasčių, kodėl jis 1924 m. pradžioje buvo iš Lietuvos ištremtas ir apsigyveno Vilniuje, kur tęsė politinę ir mokslinę veiklą.
Lietuvą okupavus sovietams, buvo suimtas ir įkalintas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išvežtas į Rusijos gilumą ir laikytas Gorkio kalėjime, iš kur buvo paleistas Lenkijos emigracinei vyriausybei pasirašius sutartį su Sovietų Sąjungą. Likusį gyvenimą aktyviai veikė lenkų emigracijos politinėse ir mokslinėse įstaigose.
„Metų“ skaitytojams siūlome dienoraščio 1915 m. birželio mėn. ištrauką, kurioje persipina dvi pagrindinės W. Wielhorskio pasakojimo plotmės: „vietos kronika“ ir politinė publicistika.
Tomasz Błaszczak
2 sąsiuvinis
1915 m. pavasaris ir vasara Balčiuose
Vokiečių kariuomenės Žemaitijos užpuolimo laikų užrašai
Birželio 1 d., pirmadienis
Štai praėjo ir gegužė, o vokiečiai vis dar trypia mūsų kraštą. Rytojus slypi už neperregimos uždangos. Šiandien politikos srityje pranašų nėra. Daug jų buvo – bet visi pasirodė esą netikri. Toji pramoga nusibodo, sensacijos išblėso, ir jau gerus porą mėnesių nesigirdi jokių „karinių prognozių“.
Tuo tarpu skaičiuojant tikimybes galima spėti, kad sąjungininkams atėjo laikas pulti visuose frontuose. Nuo Italijos įsitraukimo į karą praėjo trys savaitės. Buvo laiko atlikti nuoseklią mobilizaciją ir pervežti kariuomenę į Prancūziją, Dardanelus ir prie Austrijos sienos. Veikiausiai ir Anglija tą laiką išnaudojo tam, kad savo armiją perkeltų į žemyną, o Rusija – pasiruoštų puolimui. Taip pat užteko laiko deryboms su Rumunija, Bulgarija ir Graikija. Tad atrodytų, jog artimiausiomis dienomis išaiškės dvejojančiųjų pasirinkimas, vadinasi, ir šansai anksčiau ar vėliau užbaigti vykstančius mūšius. Bet tai tik prielaidos. Gyvenimas mums gali pateikti ką nors… visiškai netikėto.
Tuo tarpu Balčiuose lyja ir šlapio vakarų vėjo genami pralekia debesys. Ne kokie apspurę debesys, o visa eilė trumpų lietučių, kurie vis dėlto šiek tiek sudrėkino žemę ir atgaivino orą.
Labai panašu, kad prasidėjo dargana. Tai būtų tikra palaima, bet sunku tuo patikėti. Liūtys išvytų švabus iš Žemaitijos ne prasčiau už rusų patrankas.
Nesu nusiteikęs rašyti dienoraštį. Šie puslapiai yra vietinė kronika – niekas daugiau. Retai kur rastum asmeninę nuomonę. Man visų pirma rūpėjo šio krašto įvykiai, susiję su karu. Pabrėžiu, kad čia beveik nebus refleksijų, nors kiek atitolusių nuo šios valandėlės problemų, netgi susijusių su jomis kiek laisviau.
Ir aš pranašavau karo veiksmus Žemaitijoje. Bet irgi likau netikras pranašas. Tvirtinau, kad iki birželio 1-osios vokiečių čia nebeliks – o jie tebėra!
Birželio 2 d., antradienis
Peržydėjo alyvos… vadinasi, prasideda vasara. Šiandien vėl porą kartų iš greitai dangumi lekiančių debesų papurškė lietutis. Vaikščiodamas po žiemkenčius žiūrėjau į skausmingą juodą juostą, einančią skersai lauko. Tai pėdsakas, kurį paliko balandžio 15-ąją pražygiavę prūsų ulonai. Tame vieškelyje, kurį drėgname molyje išmalė trakėnų pasagos, vos kur ne kur kyšo želmenėlis. Kad ir kur įsitvirtina kryžiuočių galia, visi vietiniai dalykai turi žūti po jų arklių kanopomis. Ten turi augti tik teutonų javai. Tik prūsų kultūra turi lipdyti naujus piliečius, penėti jų dvasią. Vietiniams elementams vietos ten nebėra! Ir maskoliai norėtų tą patį su mumis daryti – bet jiems trūksta jėgų.
Jokių naujienų. Penkių dienų senumo laikraščiai sako, kad Rumunija liks neutrali dėl… esą Rusijos šykštumo, kuri Rumunijos labui nenori sudėti visiškai jokių aukų. Laikraštis sako, kad dėl to Italija ir Prancūzija nusivylė „sąjungininke“. Iš to matyti vienas dalykas – vyksta karštos derybos. Turbūt jos greitai baigsis, jeigu dar nesibaigė. Manau, kad Anglija ir Prancūzija nepritruks argumentų priversti Rusiją Besarabijoje padaryti teritorinių nuolaidų. Tos valstybės pateikia svariausius argumentus – auksą.
Porą dienų mūsų fronte tvyro ramybė. Pabūklų griausmo beveik nesigirdi. Ir aeroplanai nustojo skraidę. Tiesa, gali būti, kad jiems nepalankus oras. Bet tokia būsena labai slegia. Jei vokiečiai čia pabus dar porą savaičių ir ateis laikas šienauti dobilus ir pievas – viskas, ko nesunaikino saulė ir sausra, nueis į jų arklių gerkles. Tiesiog nevertės rinkti ir vežti – nes netrukus iš daržinės bus viskas paimta. Tad aplinkiniai ūkiai turi melstis, kad užpuolikai kuo greičiau išsinešdintų.
Šiandien mūsų Aniutei suėjo du mėnesiai. Vystosi taip, kad jau vakar ant pagalvės norėjo atsisėsti. Jai labai patinka, kai gimnastikuoju jos rankytėmis ir kojytėmis. Tada plačiai praveria burnytę, akis ir apskritai visas veidelis įgauna O raidės formą.
Birželio 3 d., trečiadienis
Vakar iš Tilžės atvežė laikraštį. Karininkai padavė jį Stasei. Maskoliai toliau stumiami iš Galicijos. Pietuose atsitraukė net iki Dniestro, o iš vakarų kokius 50 varstų nuo Lvovo. Kelcai irgi užimti austrų. Prie Varšuvos be pakitimų. Mūsų fronte nieko naujo: kaunasi kairiajame Dubysos krante ir palei Liepojos geležinkelį. Šiauliai rusų rankose, o Liepoja – vokiečių.
Tokia padėtis nė kiek neskatina Rumunijos prisidėti, juolab kad Bukovinoje rusų jau apskritai nėra. Kas dedasi Dardaneluose, Prancūzijoje ir Italijos pasienyje, laikraštis išvis neužsimena.
Nuolatinis Rusijos traukimasis Galicijoje negali būti aiškinamas priešo kiekybine persvara. Arba rusams trūksta amunicijos, arba armija yra demoralizuota, arba ir viena, ir kita. Kareivio kokybė visose armijose nuo karo pradžios smarkiai krito. Šiandien pulkų sudėtyje gal tik penkta dalis yra tų, kurie ėjo į pirmąją ugnį. Kiti – rekrūtai, apmokyti per paskutinius mėnesius. Rusų kareivio žemas intelektinis lygis – karinės rutinos trūkumas jo vertę sumažina labiau nei vokiečių kareivio. Atrodo, kad labai trūksta ir karininkų, o tai irgi skaudžiau išgyvena rusų armija nei vokiečių, nes rusų valstiečiui karininkas turi būti auklė, kuri iš dalies turi jam atstoti gebėjimą mąstyti.
Vis dėlto dabartinė situacija pranašauja, kad karas užsitęs, o tai vėlina ir mūsų išvadavimą. O čia dar niekaip negalime susisiekti su giminėmis!
Po pietų buvome Milžavėnuose; žinoma, pėsčiomis, nes dabar kitaip keliauti negalime: likusios kumelpalaikės vežioja mėšlą, o išvažiuojamųjų arklių nėra. Stulgių senukas kunigas užvakar susijaudinęs pasakojo, kaip prieš kelias dienas buvo į frontą varoma partija sužeistų kareivių. Kelias dienas pagulėjus lazarete, lengviau sužeistiems pėstininkams buvo liepta grįžti į apkasus. Tie vargšai žmonės ėjo – aptvarstytomis rankomis, kojomis, galvomis, raišuodami ir aimanuodami. Nedaug žmonių jie teturi, kad imamasi tokių priemonių sukomplektuoti kariuomenę.
Aeroplanų ir šiandien nesimato. Su pertraukomis, bet girdisi šaudymas toli nuo Raseinių, Saudininkų ir Kražių. Pas mus apsistoję kareiviai džiaugiasi, kad netrukus žmonės ims šienauti pievas ir dobilus. Tada pašarininkams bus lengvas darbas: nuvažiuoji į laukus, sukrauni gatavą šieną į vežimus ir pargabeni į arklides. Bet panašu, kad lietuviai bus linkę paleisti į pievas savo gyvulius, nei šienauti ir rinkti šieną… vokiečių arkliams. Jei mūsų įnamiai „svečiuosis“ Žemaitijoje dar kelias savaites, mums bus visiškai neįmanoma apsirūpinti pašaru ir kils rimta problema – kaip peržiemoti galvijams ir arkliams, kurių dar neišsivedė. Gal klausimas išsispręs, kai pagrobs ir tai, kas dar liko. Nereikės rūpintis, kuo juos per žiemą šerti. Pastarosiomis dienomis rekvizicijos komisija ypač kruopščiai šukuoja aplinkinius miškus ir išgaudo juose vargšų paslėptą turtą. Balčių miškininkai sako, kad per tas gaudynes plėšikai nuima gerą derlių.
Sudėję visas pastaruoju metu surinktas žinias, žinome, kad vokiečiai iškasė apkasus ir padarė spygliuotos vielos užtvarus ilga linija, besitęsiančia per 12 varstų nuo Balčių iš rytų į vakarus. Linija eina nuo Dubysos per Liolius, Žadvainius, Kražius ir toliau į vakarus. Jei teks trauktis, galės čia įsitvirtinti. Kiti sustiprinimai – tik už Skaudvilės. Tad žinia tikra, jog arti Balčių didesni mūšiai nenusimato. Užtat Žadvainiai beveik tikrai pasmerkti būti sudeginti!
Birželio 4 d., ketvirtadienis
Vakar vakare, grįžę iš Kelmės, mūsų karininkai sakė, kad prie Šiaulių vyksta „sunkūs mūšiai“. Visą naktį buvo girdėti tolimi, bet netilstantys patrankų šūvių atgarsiai. Šiandien nieko nesigirdi. Kaupiasi lietus. Žmonės sako, kad vakar plentu vėl varė kelis tūkstančius belaisvių rusų.
Prastai nusiteikęs vaikštau po kiemą. Apsistoję kareiviai ant kiekvieno daikto uždeda griuvėsių antspaudą. Tvoros sulūžusios ir apdegusios, tik kur ne kur styro pavieniai statiniai arba kuoleliai. Visos tvartų ir pašiūrių durys išrautos su vyriais, mėtosi ant žemės. Vienoje vietoje visa siena išlaužta ir išrinkta į rąstus – tarsi išdaužtas langas tarp dviejų stulpų rodo tamsų pastato vidų. Žemė palapinėms statyti iškasinėta grioveliais, styro daugybė kuoliukų, pilkuoja laužavietės, mėtosi dėžutės, dirželiai, cigarų nuodagos ir pan.
Birželio 5 d., penktadienis
Tiek vokiečių, tiek mūsų – užgrobtųjų – numatytas ir laukiamas rusų puolimas šiame fronte niekaip neprasideda. Nuo vakar „sunkūs mūšiai“ prie Šiaulių nurimo. Vėjuota, pralekia debesys ir lietūs, kartais kruša. Oras neleidžia žvalgytis iš oro. Aeroplanai ilsisi. Išsvajota valandėlė ryžtingiems ir nelauktiems – vietos ir krypties atžvilgiu – veiksmams. Tačiau – gėdinga tyla.
Negalime atsistebėti mūsų „svečių“ nemeile tvarkai. Dvare dabar gyvena: trys karininkai, jų ordonansai, irgi trys, karininkų virėjas. O viršuje, kambaryje virš virtuvės, dar įsikūrė vachmistras, raštininkas ir trimitininkas. Pačiame dvare iš viso 10 žmonių. Kambariai apačioje, kur gyvena karininkai, taip pat didelis prieškambaris ir priebutis, ordonansų buveinė, – nepaprastai netvarkingi ir apleisti. Batai net limpa prie grindų – toks purvo sluoksnis jas dengia. Visur mėtosi laikraščiai, dėžutės, šoviniai, skudurai, kuokštai linų, kažkokie spalvoti švabų anonsai, garderobo ir ekipuotės dalys – per priebutį reikia žengti atsargiai, kad už ko nors neužkliūtum. Bet keisčiausia, kad ir salonai, kuriuose apsigyveno karininkai, irgi ištisas savaites nemato grindų šepečio ar dulkių šluostės. Ordonansai ištisas dienas su karabinais per petį slankioja po kaimelius ir vagia kiaušinius. Tik pavakare, kai kolona turi grįžti iš tarnybos, išneša purviną vandenį, pakloja lovas ir padengia stalą. Gal vokietukai mano, kad kare apsileidimas yra būtinas dalykas, kaip dekoras riteriškai dvasiai, netekusiai kasdienių poreikių? Tačiau taip nėra. Tam prieštarauja mūsų karininkučių kasdien geriami prancūziški ir ispaniški vynai, valgomi delikatesai ir konservai, kurių virėjas kartkarčiais važiuoja net į Tilžę. Matyt, jie nepamiršta savo nuodėmingų kūnų… bet tik vienpusiškai. Patikslinsiu – jie prisimena tik savo gomurį ir skrandį.
Birželio 6 d., šeštadienis
Iš puskarininkio, važiuojančio į Skaudvilę, turime sužinoti, ar nebūtų galima iš Skaudvilės išsiųsti registruotą laišką į Varšuvą. Nes nelabai tikiu, kad atvirlaiškis, prieš mėnesį išsiųstas padedant „denščikams“, t. y. ordonansams, pasiekė adresatą.
Naujienų jokių, nei išorinių, nei naminių. Vakar kolona grįžo vėlai vakare, o šiandien prieš pietus išskubėjo nugabenti šovinius iš Pakražančio į Kelmę. Dabar juos vaiko kaip reikiant.
Keli mūsų kolonos puskarininkiai šiomis dienomis turi būti išsiųsti į mūšio lauką. Vaikšto nuliūdę. Jie pasakojo, kad dabar mūšiai vyksta tarp Mažeikių ir Liepojos, todėl šūvių nesigirdi. Nuo Balčių iki Mažeikių – kokių 100 varstų, iki Liepojos dar toliau.
Vakare gavome šios dienos rytinį Tilžės laikraštį. Rusai nuo Sano nustumti net iki Horodoko[1], per 25 km nuo Lvovo. Prie Dniestro laikosi tvirtai. Prancūzijoje, kaip matyti iš subtilių vokiečių štabo užuominų, prancūzų ir anglų puolimas daro pažangą. Rumunija linksta stoti prieš Austriją. Ten laukiama kabineto pasikeitimo. Anglija oficialiu štabo laišku rašo, kad anglų tauta būtų rami. Karas bus sėkmingai baigtas ir vokiečiai sunaikinti. Jie tiki savo jėgomis. Nori savo laivynu ir auksu, taip pat rusų raumenimis – nusukti galvą prūsų hidrai. Ligšioliniai sunkumai jų nė kiek neatbaidė.
Birželio 7 d., sekmadienis
Vakar vakare išsiuntėme du registruotus laiškus. Vieną mano mamai į Varšuvą. Kitą į Vilnių Cesiutės dėdei. Vienas iš mūsų dabartinių „kaimynų“, kolonos raštininkas, porai dienų buvo nuvažiavęs į Įsrutį (Insterburgą) ir pasiūlė mums išsiųsti laiškus iš ten. Jeigu jam pavyks ir gausime išsiuntimo kvitus, galima būti tikriems, kad po kurio laiko tie laiškai galiausiai nueis. Jiems reikės nukeliauti labai ilgą kelią: per Vokietiją, Daniją, Švediją, Suomiją ir Rusiją. Tuo keliu dabar eina laiškai iš Vokietijos į „Russland“. Laiškus rašėme vokiškai ir išsiuntėme neužklijuotuose vokuose, kad neerzintume cenzūros.
Jokių naujienų. Pasibaisėtini orai nesikeičia. Jazminas jau savaitė kaip sukrovęs pumpurus, bet dėl sausros, vėjų ir šaltų naktų negali pražysti. Artimiausiose fronto atkarpose mūšiai nevyksta, nes nieko nesigirdi. Aeroplanai praskrenda retai: vos vieną ar du kartus per parą. Sprendžiant iš paskutiniųjų vokiečių laikraščių, mūšio linija mūsų krašte pasislinko truputį už Dubysos, kur prieš savaitę rusai atsitraukė. Frontas eina nuo Nemuno Šilinės rajone iki Ariogalos, Žaiginio, Šiluvos. Pastarosios dvi gyvenvietės įsikūrusios per 7–10 varstų už Dubysos. Paskui vėl grįžta prie upės ir priešais Bubius pereina į vakarinę plento pusę, o paskui eina per Kurtuvėnus Mažeikių (Muravjovo)[2] ir Liepojos link.
Birželio 8 d., pirmadienis
Pasiuntėme žmogų sužinoti, kas dedasi Žadvainiuose. Grįžo naktį. Visame dvare gyvena kareiviai, išskyrus du kambarėlius, paliktus nuomininkui. Kambariuose nebuvo baldų, išskyrus vieną seną kanapą, kurią jau spėjo sulaužyti. Sode nukirstas gražus senas klevas, kuris uždengė vaizdą, o šalia keliose tuopose įrengtas stebėjimo punktas. Į gyvenamąjį namą atvestas telefono ryšys iš apkasų, einančių iškart už Vėžaičių[3], per varstą iki dvaro. Nuolatinai apsistojusių kareivių Žadvainiuose nėra, bet kasdien pilna vis naujų. Manau, kad tas telefonas atvestas tam atvejui, jei minėtuose apkasuose prasidėtų mūšis. Tada dauboje pasislėpę Žadvainiai veikiausiai taptų štabo būstine, na, o po mūšio… pelenų krūva. Visuose kambariuose vokiečiai iš lentų sukalė keturaukščius gultus, išklojo šiaudais. Taip taupant erdvę, kiekviename kambaryje gali miegoti po keliasdešimt kareivių.
Iš nuomininko atėmė visus padargus, jis nespėjo nė baigti sėjos, tiesą sakant, vos ją pradėjo – ir prarado arklius ir sėklą.
Mūsų pasiuntinys matė žmogų – pabėgėlį iš už Raseinių. Vakar į Žadvainius atvyko tiesiai iš mūšio, kuris vyko šeštadienį per keturis varstus į pietus nuo Raseinių. Nežinau, ar galima ta žinia patikėti. Prie Žadvainių yra ir žmonių iš už Dubysos. Sako, kad vokiečiai stovi prie Žaiginio, Šiluvos ir Tytuvėnų. Kitoje plento pusėje pastarosiomis dienomis vyko mūšiai prie Šaukėnų, kur, atrodo, pelkėse buvo apsupta daug vokiečių – daug jų išmušta ar paimta į nelaisvę. Tą žinią patvirtina visos ankstesniosios apie tuose kraštuose nusitiesusį kovos frontą. Tik viena žinia kelia abejonių: tasai mūšis prie Raseinių. Taip arti toje pusėje maskolių neturėtų būti.
Mūsų kolona, ankstų rytą traukdama į Kelmę, pasiėmė 20 pūdų dvaro rugių, kad pakeliui užvežtų į vandens malūną. Toji paslauga padaryta mums komendanto nurodymu. Vakare grįždami turi atvežti miltus. Pirmą kartą per du mėnesius turėsime pikliuotos duonos ir kukulių!
Diena karšta, nors vėjuota. Kelius dengia smulkios lyg dantų milteliai dulkės. Lapai pamažu netenka gaivumo; netrukus šuliniuose ims trūkti vandens.
Birželio 9 d., antradienis
Pagal kalendorių šiandien – pirmoji vasaros diena[4]. Kartu galime minėti aštuonias prūsų viešpatavimo Žemaitijoje savaites… Kas būtų patikėjęs, kad jie čia taip ilgai užsibus! Nebent tik senoji valdžia, liepusi viską išvežti už 100 varstų nuo sienos, išskyrus maisto atsargas dviem mėnesiams – tai leidžia spėti, kad rusų štabas numatė, jog priešas šioje teritorijoje bus du mėnesius. Bet po poros dienų tie du mėnesiai ir baigsis. Ar artimiausiomis dienomis turėtume laukti energingesnių rusų veiksmų? Iki šiol visos viltys ir troškimai buvo apvilti. Gal maskolių puolimą šiame flange stabdo jų nesėkmės Galicijoje, nes pajėgos metamos į pietus „gelbėti“ Lvovą.
Tuo tarpu vasaros saulė rieda giedra dangaus mėlyne ir ant perdžiūvusios žemės lieja negailestingą karštį. Visiška tyla. Kvepia žydinčių rugių laukai; reti, išplikusiomis vietomis šviečiantys laukai. Ir iš vokiečių išgelbėti dobilai tokie prasti, kad gaila juos šienauti. Verčiau palikti sėklai. Tai bus saugiau, nei šienauti… prūsų kumelšėms. Likusieji laukai ir dobilai – jei nebuvo saulės išdeginti – dejuoja po sunkiomis vokiečių arklių pasagomis. Iš ten jau nėra ko tikėtis. Netgi prieš mėnesį pasėti burokėliai, dar prieš lietutį, išdygo tokie menki, kad tų daigų neužteks persodinti į lysves. Žodžiu, ūkyje visur bėdos.
Mūsų kolonos kareiviai aplinkiniuose kaimuose paskleidė labai įdomų paprotį: visos spintos ir skrynios „turi būti atidarytos“! Ten, kur randa uždarytas, sukelia baisų skandalą ir plėšia dar labiau. Tai tikras teroras. Trobose jie ima pagalvių užvalkalus – matyt, tam, kad galėtų supakuoti ir išsiųsti į Vaterlandą[5] Žemaitijoje pavogtus daiktelius prisiminti, jog buvo prie Dubysos. Užvakar atėjo boba iš kaimyninio kaimo pasiskųsti, kad kareivis vidury baltos dienos troboje ištraukė jai iš sijono kišenės piniginę ir nuėjo į Balčius. Komendantas liepė jai atpažinti kaltininką. Ji vaikštinėjo palei išrikiuotus visus kareivius – bet atpažinti negalėjo.
Aeroplanai po vieną nuo Nemakščių ryte ir vakare skraido Kelmės link ir atgal. Šešias dienas niekur nesigirdi jokių šūvių. Tik prieš valandėlę, jau saulei nusileidus, Raseinių pusėje nuskardėjo keliolika šūvių, ir vėl stojo tyla. O gaisrų matome kasdien, po kelis fronto linijoje palei Dubysą.
Birželio 10 d., trečiadienis
Jokių naujienų. Ore tvyro beviltiška tyla. Gerų naujienų pranašų nėra. Tais pranašais dabar būtų debesys ir šūviai. Juk kraštas kenčia nuo sausros ir prūsų. Bet nėra nieko, kas leistų tikėtis išsilaisvinti iš abiejų.
Vokiečiai išsiaiškino vagišių, kuris bobai iš ant sienos kabančio sijono kišenės pavogė piniginę. Paaiškėjo, kad dar jis kaimiečiams pardavinėjo savo kolegų batus. Jį teis karo teismas.
Parengė Tomasz Błaszczak ir Asta Miltenytė
[1] Horodokas (lenk. Gródek) – Galicijos miestelis į vakarus nuo Lvovo, nuo 1906 m. Jogailos Horodokas (lenk. Gródek Jagielloński), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos mirties vieta. db. Ukrainoje, Lvovo apskrityje.
[2] Nutiesus 1871 m. Liepojos–Kaišadorių geležinkelio liniją Mažeikų stotis Vilniaus generalgubernatoriaus garbei buvo pavadinta Muravjovo, nuo 1899 iki 1918 taip pat oficialiai vadintas Mažeikių miestas.
[3] Turima omenyje kaimas Kelmės rajone maždaug 5 km į pietvakarius Kelmės.
[4] Lenkiškoje tradicijoje kalendorinė vasara prasideda birželio 22 d.
[5] Vaterland (vok.) – tėvynė.
Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. „Tau lemta būti anglikonu“
2019 m. Nr. 12
2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos, asmeniniai epochų liudijimai, mažieji politiniai, socialiniai, ekonominiai naratyvai. Tad „Metų“ 2019 m. Nr. 12 pradėjome spausdinti VU absolventės ir ilgametės dėstytojos, Anglų filologijos katedros vedėjos doc. dr. Laimos Erikos Starkauskaitės-Katkuvienės atsiminimus apie praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Vilniaus universitetą ir jo žmones. Šiame numeryje skelbiame atsiminimų pabaigą.
I have remembered, I suppose, what I wanted to remember. Unfortunately,
you often wish not only to remember, but also to talk about what you remember[1].
Agatha Christie, „Autobiography“
Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad universitetą ir ypač Anglų filologijos katedrą pažinau iš kelių skirtingų pusių: visų pirma kaip studentė, vėliau – kaip dėstytoja ir aspirantė, o galiausiai kaip katedros vedėja. Iš pradžių bandžiau viską pasakoti griežtai chronologiškai: pirmiausia prisiminimai apie anglų kalbos ir literatūros studijas, paskui – apie darbą Anglų filologijos katedroje. Tačiau praleidus pusę šimto metų toje pačioje katedroje ir bendraujant su tais pačiais žmonėmis, tokia atsiminimų struktūra pasirodė esanti gana dirbtinė – dažnai iš praeities tekdavo peršokti į dabartį ir atvirkščiai.
Aš – Anglų filologijos katedros studentė
„Kai išeisi iš autobusų stoties, pamatysi didelę gatvę. Eik ja gal pusę valandos, kol prieisi du milžinus, laikančius balkoną. Tada suk į dešinę ir gerokai paėjėjusi klausk, kur yra universitetas“, – taip mane pamokė pažįstama prieniškė, jau metus studijavusi Vilniaus universitete. Buvo 1959-ieji, Vilniuje neturėjau nei giminių, nei pažįstamų. Tiesa, kartą, būdama bene penktokė, buvau lankiusis su mokyklos ekskursija, bet tada universitetas manęs dar nedomino.
Kodėl nusprendžiau studijuoti anglų kalbą? Visada traukė filologinės disciplinos, bet lituanistikai jaučiausi per silpna (likimo ironija: mano kandidatinė (dabar – daktaro) disertacija buvo iš lietuvių kalbos sintaksės). Gali būti, kad pasirinkimą nulėmė įstrigę mylimo brolio žodžiai – „tau lemta būti anglikonu“ ir jo dovanotas mažutis anglų–rusų kalbų žodynėlis („anglikonu“ vadinom mūsų Prienų vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoją Pranciškų Puškevičių). Abejonėms dėl studijų būta ir rimtesnių priežasčių – mano šeima nebuvo laikoma politiškai patikima, todėl nerimavau, kokią charakteristiką gausiu iš komjaunimo komiteto – ją tada turėjo gauti ir ne komjaunuoliai. Be to, buvau turbūt pirmoji Prienų mokyklos abiturientė, pasiryžusi studijuoti anglų kalbą – matyt, tada ši disciplina dar nebuvo labai populiari, gi prieškarinėje „Žiburio“ gimnazijoje buvo mokoma vokiečių kalbos. Mūsų „anglikonas“ Puškevičius mus mokė pats baigęs neakivaizdines studijas Pedagoginiame institute ir tada gal dar nebuvo labai kompetentingas (kad kai kurie angliški garsai tariami kitaip nei lietuviški, sužinojau tik įstojusi). Tačiau kai po kelerių metų į Pedagoginį studijuoti anglų kalbos įstojo kita prieniškė, Aldona Rėksnienė, vėliau irgi nutūpusi Anglų filologijos katedroje, jo autoritetas mokykloje jau buvo gerokai didesnis.
Taigi išlaikiusi anglų, lietuvių kalbos raštu ir žodžiu bei istorijos stojamuosius egzaminus (konkursas buvo penki pretendentai į vieną vietą), tapau Vilniaus Valstybinio Vinco Kapsuko vardo universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto studente. Dekanas tada buvo lituanistas Jonas Palionis, bet mums svarbiausias asmuo buvo mūsų katedros vedėjas Alfonsas Laučka.
1959 m. Romanų-germanų filologijos ir Užsienio kalbų katedros glaudėsi dabartiniame viename kabinete. Po metų jos buvo pertvarkytos į tris atskiras anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos katedras. Kai 1968 m. Istorijos ir filologijos fakultetas skilo į du savarankiškus fakultetus, buvo nuspręsta, kad Anglų filologijos katedra rengs tik studentus anglistus, o anglų kalbos dėstymu studijuojantiems humanitarinius ir tiksliuosius mokslus rūpinsis tuo tikslu įsteigtos dvi anglų kalbos katedros. Jos abi po kelių dešimtmečių buvo sujungtos į Užsienio kalbų institutą, tapusį savarankišku universiteto padaliniu. Šiuo metu vyksta atvirkštinis – katedrų jungimosi į stambesnius institutus – procesas, dėl to Užsienio kalbų institutas sugrąžintas Filologijos fakulteto jurisdikcijai.
Gyvenimas bendrabutyje
Anuomet dauguma filologių gyvendavo bendrabutyje – Čiurlionio gatvės name Nr. 1, vadinamajame „vienuolyne“. Aš jame pragyvenau septynerius metus: ketverius legaliai ir trejus kaip „zuikis“ (dvejus iš jų – jau dirbdama universitete). Tais laikais buvo stiprus solidarumo jausmas: negavusius vietos bendrabutyje paprastai priglausdavo ją gavę pažįstami laimingieji, dažniausiai mokęsi toje pačioje mokykloje. Ir nors zuikiauti, t. y. gyventi nelegaliai, nebuvo labai malonu, esu labai dėkinga Teresei ir Eglei, ištiesusioms man pagalbos ranką.
Kambariai buvo dideli, juose turėdavo gyventi po šešias ar po dešimt studenčių, tad fonetikos užduotis – kalbėjimą garsiai, nutaikiusios laiką, kai nesimaišydavo pašaliniai, atlikdavom virtuvėje arba leisdavomės į „pogrindį“ – dušus.
Gyvenimas bendrabutyje daug ko išmokė: užmigti, kad ir koks aplink būtų triukšmas, nesipiktinti dėl „pasiskolintų“ pirštinių ar karolių ir ne per daug krimstis, jei mamos įdėti lašiniai savaime ištirpdavo. Čia niekada nesijausdavai vienišas, čia būdavo daromi (ir nusirašinėjami) namų darbai, čia būdavo tariamasi, kur šį savaitgalį galėtų būti geriausi šokiai – Chemijos fakultete, Čiurlionio gatvės Aktų salėje, Konservatorijoje ar filologyne, o vakarais apie bendrabutį ratus sukdavo niekaip negalinčios išsiskirti poros.
Bendrabučio gyvenimo būta spalvingo – kartais čia apsilankydavo net rektorius prof. Jonas Kubilius patikrinti, ar studentės nepramiega paskaitų, ar daro rytinę mankštą. Kur kas dažniau atsibelsdavo „dorovės komisija“: po jos reidų kai kurios studentų poros būdavo priverstos įteisinti savo santykius.
Bet pati spalvingiausia figūra buvo bendrabučio komendantas, sugebėdavęs visoms įvaryti baimės. Kalbėdama su juo pradėdavau mikčioti. Vargas būdavo toms, kurios grįždavo po vidurnakčio, kai bendrabučio durys jau būdavo užrakintos. Viename iš savo apsakymų rašytoja Ema Mikulėnaitė, irgi gyvenusi šiame bendrabutyje, pasakoja apie studentę, grįžusią iš savo pirmojo pasimatymo; epitetai, kuriuos ji tąkart išgirdo iš komendanto, buvo kaip kibiras šalto vandens.
Savo gyvenime, dėkui Dievui, esu mušusis tik vieną kartą – bendrabutyje. Kambario durys dažnai būdavo nerakinamos ir kartą naktį pas mus įsiveržė įkaušęs agresyvus teisės studentas. Ėmė viską daužyti lazda. Mano kolegė lituanistė – kažkodėl vadinom ją Žvirbliu – bandė iš jo tą lazdą atimti, o aš ne visai sėkmingai stengiausi pataikyti į jį taburete. Paskui buvo susirinkimas: teisininkas prof. Jonas Žeruolis labai gražiai kalbėjo apie tarybinių studentų moralinį veidą; anas studentas tada buvo išmestas iš universiteto, tačiau bene po metų vėl priimtas. Gal kur nors dabar dirba teisėju…
Kiekvienais metais aš bent keletą kartų pasivaikštau aplink savąjį bendrabutį, prisimindama įvykius ir ten gyvenusius žmones. Čia mano draugė Gražina susipažino su savo būsimu vyru Marcelijumi ir tapo „poetiene“. Čia vėlų vakarą, kai svečiai jau nebebūdavo įleidžiami, už lango pasigirsdavo melodingas švilpavimas – Beethoveno Devintosios simfonijos garsai; iš čia su tuo švilpautoju ir savo pamerge Egle išėjau į ZAGS’ą[2] (taip anuomet vadintas civilinės metrikacijos biuras).
Dėstytojai ir paskaitos
Svarbiausios mums buvo specialybės paskaitos. Labai gerbiau savo dėstytojus, jų žinios buvo nekvestionuojamos. Dėstytoja Nedda Kameneckaitė prieš karą buvo studijavusi Anglijoje, tad mums ji buvo lyg orakulas, o kai iš stažuotės Anglijoje grįžo Genovaitė Špokevičienė, tai irgi atrodė kaip dangaus pateptoji.
Gerbti mūsų dėstytojas tikrai buvo už ką. Jos buvo ne tik geros savo dalyko mokovės, bet ir kultūringos, malonios, geranorės, o Anglų filologijos katedra buvo tarsi nedidelė vakarietiškos kultūros salelė. Katedroje dirbo tik keli komunistų partijos nariai ir bendra jos atmosfera buvo gana tolerantiška. Laimei, mūsų katedra nenukentėjo nuo įvairių „valymų“ (ne taip, kaip lituanistų katedra), gal ir dėl to, kad tuometiniai „tikrintojai“ nemokėjo užsienio kalbų. Kaip 1996 m. birželio 12 d. iš Izraelio man rašė docentė N. Kameneckaitė: „<…> not everybody knows that in this Department of Foreign Languages, which was generally suspect because it dealt with foreign languages, NOBODY disappeared. (Irina Karsavina was arrested but that was in connection with her father, an honest dissident, not the department.) It means that no colleague was denounced by another colleague and that, I believe, must also hold true for our students. Therefore, in my view, this department has earned itself an outstanding place in terms of humanism and as such I will always remember and honour it: we had no scholarly stars but we had people of moral integrity and a decency which, although no more than ordinary, in those horrible days constituted for each one a dangerous luxury – to me, then as always, it stands for real stardom. I might be wrong, maybe there are some guilty consciences on that account but I base my judgement on the obvious fact that we survived. If I am wrong, then we were just lucky – the denunciations did not work!“[3]
Savo kolegų padorumą laiškuose iš Izraelio prisimena ir ilgai mūsų katedroje dirbusi Rachilė Aprijaskytė: „Kai 1947 m. prasidėjo „kosmopolitizmo banga“ ir laikė mus „bezrodnyje kosmopolity“, tai katedros nariai prie tos „bangos“ neprisidėjo. Priešingai. Tų laikų katedros nariai taktiškai elgėsi“ (iš 2003 m. gruodžio 14 d. man rašyto laiško).
Mano kursui, sakyčiau, pasisekė – buvo vadinamasis atlydys ir universitete padvelkė nedidelis laisvės vėjelis.
Taigi svarbiausios mūsų gyvenime buvo specialybės dėstytojos. Tuometinė anglų kalbos mokymo metodika rėmėsi atskirų aspektų – leksikos, fonetikos, gramatikos, namų skaitymo[4] – studijomis. Leksiką mums dėstė Uršulė Žemaitienė, Elė Pareigytė, G. Špokevičienė, N. Kameneckaitė; fonetiką – R. Aprijaskytė; gramatiką – U. Žemaitienė.
E. Pareigytė buvo tikra prieškario inteligentė, elegantiška, nepaprastai sąžininga ir pareiginga, taktiška ir maloni, visada pasirengusi padėti. Klausydamasi, kaip mes kalbame, ji staiga nudžiugdavo: „Oh, you have made a very good mistake!“[5] ir paskubėdavo tą klaidą užsirašyti. Kartu su dėstytoja R. Aprijaskyte ji yra išleidusi keletą knygelių apie tipiškas lietuvių studentų daromas klaidas. Dėstytoja mėgdavo užtęsti paskaitą – vis per tą savo pareigingumą. Vėliau, kai jau pati dėsčiau, prisimindama, kaip mes tuo piktindavomės, paskaitas stengdavausi baigti laiku. Tebeturiu dėstytojos E. Pareigytės varškės pyrago, kurio atsinešdavo į katedros posėdžius, receptą, tik man jis niekaip neišeina toks skanus.
Dėstytoja U. Žemaitienė turėjo susidariusi gerą dėstymo sistemą, padedančią mums susigaudyti anglų kalbos gramatikos džiunglėse, tačiau dažnokai suglumindavo mus sakydama „both ways are possible“[6] – na, argi taip gali būti?! Juk turi būti viena griežta gramatikos taisyklė, panašiai kaip matematikoje! Kartu su Lionginu Pažūsiu ir Gražina Rosiniene dėstytoja U. Žemaitienė yra parašiusi lietuviams skirtą anglų kalbos gramatikos vadovėlį, kuris sulaukė kelių pakartotinių leidimų ir iki šiol yra labai populiarus.
R. Aprijaskytė lėkte įlėkdavo į auditoriją, paskubom išversdavo ant stalo savo didžiulės rankinės turinį, iš jo greit susižvejodavo aptriušusį sąsiuvinį ir iškart pradėdavom klausytis fonetikos įrašų. Tada jie skambėjo iš magnetinių juostų, kurios nuolatos trūkinėjo, bet laborantė jas skubiai suklijuodavo, ir paskaita vėl įgaudavo savo racing speed ritmą. Magnetinės juostos tuo metu buvo didelis technikos progresas, nes anksčiau studijavę studentai fonetikos įrašų klausydavosi iš keleto plokštelių, už kurias dėstytoja Leningrade buvo paklojusi savo viso mėnesio algą. Jas, kaip prisimena Laima Zabulienė, kartais reikėdavo sukti pirštu, nes patefonas irgi dažnai užstrigdavo. Įrašų tekstai buvo, kiek pamenu, apie Londoną ir jo žymiausias vietas (L. Pažūsis yra pasakojęs, kad pirmąkart atsidūręs Londone vadovavęsis tais tekstais – taip ir skambėję ausyse: …and when you come to the middle of the road, look to your left)[7]. Dar ir dabar prisimenu eilėraščius ir tongue-twisters[8] iš fonetikos paskaitų (Peter Piper picked a peck of pickled pepper, a peck of pickled pepper Peter Piper picked, if…), kurie, manau, yra tvirtai įsirėžę į ne vienos anglistų kartos atmintį. O kur dar dainos – Molly Melone, When I was a student…, Last night when I lay on my pillow… Dėstytoja buvo griežta ir reikli (mūsų dėstytojai dažnai sakydavo you have to be cruel to be kind[9]), mes jos prisibijodavom, bet per egzaminus pasirodydavo visai kitokia – jokios įtampos, šypsena, neblogi pažymiai. O vienas pačių maloniausių studentiškų prisiminimų yra fonetikos pratybos pavasarį aptūpus suolelį Jaunimo (dabar – Bernardinų) sode. Jautėmės beveik kaip Platono akademijos auklėtiniai, tik nevaikščiodavom – mat fonetiką suderinti su pasivaikščiojimu sunkiau nei filosofiją.
Ketvirtame kurse mums dėsčiusi N. Kameneckaitė pareiškė: „Galsworthyʼs „The Forsyte Saga“ will be your bread, butter and jam“[10]. Ji buvo apsigynusi disertaciją iš frazeologizmų[11], tad mes dvejus metus kalėme įvairiausius sparnuotus šios knygos posakius ir sinonimus, bet labiausiai sielojomės dėl herojų nelaimingų meilių.
Kai 1964 m., būdama penktame kurse, vedžiojau po Vilnių nežinia kaip čia atsiradusį anglą, jis taip pakomentavo mano anglų kalbą: „Viskas gerai, bet jūs kalbat, na, tokia dvidešimto amžiaus pradžios kalba.“ O kaip kitaip galėjo būti? Johnas Galsworthyʼis, kritinio realizmo atstovas, buvo laikomas tinkamu autoriumi sovietinei auditorijai. Beje, jis mūsų studijose suvaidino itin svarbų vaidmenį: iš jo ne tik mokėmės kalbos, bet ir Angliją įsivaizdavom būtent tokią, kokią buvo pavaizdavęs savo knygose: visi anglai – džentelmenai, visos anglės – ledi. O kai vėliau apsilankęs Anglijoje tokių nerasdavai, ištikdavo kultūrinis šokas. Vienas mūsų buvęs studentas, bene devyniasdešimtaisiais pradėjęs savo karjerą Londone tualeto valytoju, pasakojo, kad į savo darbdavį arabą kreipdavęsis maždaug taip: „Would you mind if… would you be so kind as to…“[12] (tai konstrukcijos, kokių mes mokydavom savo studentus).
Visada žavėjausi dėstytojos N. Kameneckaitės tvirtumu: gyvenimo išbandymai (mylimo tėvo žūtis Kauno gete, Rusijoje praleisti sunkūs karo metai) jos nesugniuždė, o tik užgrūdino charakterį. Ji buvo plačių interesų, mokėjo daug kalbų ir ragino mus neužsisklęsti vien angliškajame pasaulyje: buvom skatinamos skaityti ir aptarti visų graibstomus žurnalus „Новый мир“, „Литературная газета“, „Иностранная литература“, lankyti koncertus Filharmonijoje. Kartą per egzaminą dėstytoja paklausė, kuo man patiko Aleksandro Solženicyno apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ herojus, ir kažkodėl tas jos klausimas ir mano atsakymas („a sense of moral integrity“[13]) iki šiol išliko atmintyje. O kai jai atrodydavo, kad mes gal per mažai domimės kultūra ir tuo, kas dedasi chruščiovinio atlydžio laikotarpiu, nuosprendis būdavo negailestingas: „You are like bugs under the rugs“[14]. Jai rekomendavus perskaičiau tuometinį Margaretos Mitchell bestselerį „Gone with the Wind“, daug Archibaldo Cronino, Ernesto Hemingwayʼaus, Johno Steinbecko, Williamo Somerseto Maughamo, Simone de Beauvoir, Davido Herberto Lawrenceʼo ir kitų rašytojų knygų (jų atsisiųsdavau iš Maskvos bibliotekų). Dėstytoja buvo puiki metodininkė – kai pavargdavome nuo analitinio skaitymo, ji prašydavo mus sugalvoti pasaką ar istoriją apie pieštuką, sagutę, stalą, lempą ir pan. Tokį fantaziją skatinantį pratimą ir aš vėliau naudojau su savo studentais.
Kai 1972 m. dėstytoja N. Kameneckaitė išvažiavo į Izraelį, dauguma kolegų dalyvavo atsisveikinimo vakarėlyje; ten pirmąkart gyvenime išgirdome hebrajų kalbą – dėstytojos vyras Abba Stražas buvo baigęs Kauno hebrajų kalbos mokyklą. Kartais gailiuosi atsisakiusi (iš baimės!) dirbti su jų dukros Liolės Stražaitės grupe – dabar galėčiau girtis, kad mano buvusi studentė yra Jeruzalės universiteto profesorė!
Dėstytoją G. Špokevičienę prisimenu kaip labai dailią ir elegantišką moterį. Mes, studentės, grožėjomės jos tualetais, šukuosenomis ir stengėmės pamėgdžioti puikią jos tartį (todėl vėliau dėstytoja dirbo Lietuvos radijo laidų anglų kalba diktore). Mūsų studijų metais ji buvo tik ką grįžusi iš stažuotės Londone. Eiliniam mirtingajam anglistui anuomet stažuotė Anglijoje buvo tarsi visų svajonių įsikūnijimas, dėl jos būdavo ryžtamasi daug ką paaukoti (esu girdėjusi net tokią istoriją: viena anglistė, išgirdusi, kad jos kandidatūra perėjo visus filtrus, ilgai svyravusi vis dėlto nusprendė pasidaryti abortą, deja, lauktoji kelionė taip ir neįvyko…).
Specialybės dėstytojų vyrų mūsų katedroje buvo nedaug: vedėjas doc. A. Laučka, o ketvirtaisiais mano studijų metais iš Leningrado po aspirantūros grįžo Albertas Steponavičius. Vedėjas buvo griežtas, bet teisingas. Mano gyvenime jis suvaidino reikšmingą, gal net lemtingą vaidmenį: kai baigiantis studijoms katedra nusprendė mane palikti joje dirbti, paaiškėjo, kad tam esama rimto kliuvinio – aš nebuvau komjaunuolė. Vedėjas, pasikalbėjęs su manimi ir sužinojęs, jog mano brolis 1956 m. buvo nuteistas už dalyvavimą Vėlinių demonstracijoje Kaune, pasakė: „Partorgas neblogas žmogus, aš su juo pakalbėsiu.“ Kaip tarė, taip padarė; komjaunuole aš išbuvau dvejus metus, bet taip ir nesusipažinau su šios organizacijos veikla, nes nebuvo nė vieno susirinkimo. Kai šią istoriją Atgimimo laikais papasakojau doc. A. Laučkai, jis nustebo: „Nieko neprisimenu.“ Kaip supratau, tokių situacijų, kai prireikdavo kam nors pagelbėti, jo gyvenime pasitaikė turbūt ne viena ir ne dvi.
Neseniai iš aspirantūros grįžęs dėstytojas A. Steponavičius turėjo dėstyti teorinę gramatiką, bet, matyt, disertacijos reikalai jam sutrukdė šį kursą parengti, ir kai jis pranešė, jog mums bus ne pro šalį pasikartoti praktinės gramatikos žinias, labai nesispardėm. Vėliau jis tapo profesoriumi, buvo ilgametis katedros vedėjas, labai skatino dėstytojus stoti į aspirantūrą ir rašyti disertacijas.
Didelę paskaitų dalį – kone didesnę nei specialybės – sudarė politiniai mokslai: marksizmas, mokslinis komunizmas, politinė ekonomija, filosofijos istorija ir kt., o vėliau dar prisidėjo ir medicinos studijos – buvom mokomos dirbti medicinos seselėmis karo atveju. Dėkui Dievui, šių disciplinų dėstytojai nebuvo labai griežti ir nenuolaidūs; per jų paskaitas dažniausiai rašydavom laiškus, skaitydavom romanus ir pan. Per valstybinį TSKP istorijos egzaminą ištraukiau bilietą apie kažkurį kompartijos suvažiavimą. Atsakiusi ir išėjusi iš auditorijos, pasitikrinau ir pamačiau, kad visi tie suvažiavimai mano galvoje buvo susimaišę. Su siaubu laukiau įvertinimo. Tiesa, kol atsakinėjau, dėstytoja labai maloniai manęs klausė, pritariamai linksėjo galva ir parašė gerą pažymį. Taip ir nesupratau, ar ir ji nelabai susigaudė, kuo skyrėsi tie suvažiavimai, o gal tiesiog buvo geros širdies.
Maloni išimtis buvo doc. Eugenijaus Meškausko filosofijos paskaitos. Nors ir nebuvom philosophically minded, jo džentelmeniškas elgesys, erudicija, logika, sugebėjimas struktūruoti mintis darė didelį įspūdį. Prieš egzaminus dėstytojas mus įspėjo: „Prašom nepasakoti visokių smulkmenų, klokit esmę, dėstytojas nėra jau toks neišmanėlis.“ Ir kai aš, prieš egzaminus visada mėgdavusi gerai išsimiegoti, apie 10 val. ryto pravėriau auditorijos duris, docentas jau buvo besirengiąs išeiti; matyt, visi studentai buvo gerai įsidėmėję jo patarimą.
Prof. Merkelio Račkausko lotynų kalbos paskaitas labai mėgome dėl kelių priežasčių – jos vykdavo Pilies (dabar – Bernardinų) skersgatvyje, kur dabar yra Žurnalistikos institutas, tad pakeliui Gorkio gatvės (dabar – Pilies) bandelinėje spėdavom apsirūpinti mėgstamomis pynutėmis, kurias tada visi vadino chalomis, arba studentiškomis bandelėmis su plakta grietinėle. Profesorius mūsų aktyviai neklausinėdavo, tad aš per jo paskaitą paprastai rašydavau laiškus. Visos studentų kartos žinojo, kad į egzaminą jį reikia atsivežti taksi ir ant stalo padėti šokoladinių saldainių. „Kikimoros, ko nepasakėt, kad su likeriu“, – valydamasis kaklaraištį piktinosi profesorius. Sklido gandai, kad jis labai mėgsta lotyniškas sentencijas. Aš ant savo sąsiuvinio buvau užsirašiusi Dum spiro, spero, o gal vade mecum, ir po egzamino išsiskyrėm vienas kitu visai patenkinti.
Tradiciškai antroji anglistų studentų kalba buvo vokiečių – kito pasirinkimo nebuvo. Mūsų germanistė buvo žavi moteris, o pravardė die böse Löwin jai prigijo tik dėl to, kad ji labai stengėsi mus išmokyti taisyklingai tarti balsį [ö]. Kažkodėl ji bandė – nelabai sėkmingai – supažindinti mus su vokiečių poezija ir gotišku šriftu. Kai dabar išgirstu retro muziką, prisimenu, kaip ji, vienu pirštu skambindama išklerusiu pianinu, mokė mus dainuoti „in einer kleinen Konditorei da sassen wir zwei…“, ir sugrįžtu į tolimus studentiškus laikus: keista, kad dėstytojai dažnai prisimenami ne tiek dėl suteiktų žinių, o dėl kokių nors malonių „lyrinių nukrypimų“ (vieni mano buvę studentai neseniai prisiminė, kaip jie mano namuose padėjo pjaustyti svarainius ir valgė obuolių pyragą. Kažin, ar dabar tai nebūtų palaikyta studentų išnaudojimu?).
Fizinis lavinimas buvo privaloma disciplina. Sporto salė – Čiurlionio gatvėje. Į ją iš Filologijos fakulteto turėjom suspėti nusigauti per pusės valandos pertrauką, o po pratybų, vėl per pusę valandos, grįžti į sekančią paskaitą fakultete. Bėgti žemyn Kalinausko gatve buvo visai malonu, bet aukštyn!..
Mūsų laida turėjo ir nestandartinių patirčių – apie 1963 m. buvo nutarta Lietuvos mokyklose per anglų kalbos pamokas klases skelti pusiau, tad prireikė daug anglų kalbos mokytojų. Buvo surasta tokia išeitis: pirmąjį pusmetį siųsti į mokyklas Pedagoginio instituto anglistus ketvirtakursius, o antrąjį – universiteto. Aš tą privalomą laiką mokytojavau Liudvinave, netoli tuometinio Kapsuko (dabar – vėl Marijampolė). Vėliau visą laiką dėkojau Dievui, kad dirbau su studentais, o ne su mokiniais (ir dabar, kai nesiseka mokyti anūkus angliškos gramatikos, teisinuosi, jog mane sugadino viso gyvenimo darbas su suaugusiaisiais).
Iki šiol dalijausi daugmaž maloniais prisiminimais, bet buvo ir kitokių. Kadaise viena kolegė man sakė, kad būtent pedagogo profesija yra puiki terpė atsiskleisti sadistiniams polinkiams. Apie rudaplaukį boksininko sudėjimo doc. Ričardą Mironą būdavo sakoma: „Pamatei Mironą, kryžiaus ženklą – ir į šoną.“ Jis dėstė kalbotyros įvadą. Per egzaminą reikėdavo išvardyti visas indoeuropiečių šeimos kalbas, ir vargas tai, kuri (dažniausiai iš baimės) užmiršdavo paminėti kokius nors fryzus ar keltus. Tada nepadėdavo nei žalios suknelės ar apykaklės, kurios tarsi turėdavo garantuoti sėkmę, o jeigu jau pasisekdavo, tai laimingosios šokinėdavo iš džiaugsmo, verkdavo, alpdavo. Savo dienoraščiuose (1945–1977 m.) Vytautas Kubilius prisimena R. Mironą vos ne kaip maniaką, kuris „laikė sau didžiausia pareiga sukelti studentams išgąstį, siaubą, baimę“. Todėl keista buvo apie jį skaityti gana teigiamus prisiminimus prof. Vlado Žuko memuaruose. Gal žmogų keičia postas, gal amžius? Nors, tiesa, esu girdėjusi, kad jis rūpinosi savo studentais, padėdavo jiems susirasti butą, o, pamenu, kovo 8-ąją visas koleges vaišindavo saldainiais ir pašlovindavo moteris hegzametru parašytais eilėraščiais. Bet vis dėlto jau geriau, jį sutikus – „į šoną…“
(Bus daugiau)
[1] Aš atsimenu tai, ką, manau, ir norėjau prisiminti. Deja, dažnai norisi ne tik prisiminti, bet ir pakalbėti apie tai, ką prisimeni.
[2] Sutrumpinta iš rus. Запись актов гражданского состояния.
[3] „Ne visiems žinoma, kad šioje Užsienio kalbų katedroje, kuri apskrita buvo įtartina, nes dirbo su užsienio kalbomis, niekas nedingo. (Irina Karsavina buvo suimta, bet tai buvo susiję su jos tėvu, tikru disidentu, o ne su katedra.) Tai reiškia, kad nė vienas kolega nebuvo įskųstas kito kolegos, ir manau, kad tokia pati padėtis buvo ir tarp studentų. Todėl, mano nuomone, humanistiniu požiūriu ši katedra nusipelno išskirtinio įvertinimo ir būtent tokią ją visados prisiminsiu ir gerbsiu. Mes neturėjome mokslo žvaigždžių, tačiau turėjome aukštos moralės, padorius žmones, o tais baisiais laikais padorumas, – kad ir pats paprasčiausias, – buvo pavojinga prabanga. O tai man ir tada, ir dabar yra pats aukščiausias pasiekimas. Gal aš klystu, gal ir buvo nešvarių sąžinių, bet remiuosi akivaizdžiu faktu, kad mes išlikome. Jei klystu, tada mums tiesiog pasisekė – įskundimai nesuveikė.“ Beje, ji yra parašiusi ir rusų kalba išleidusi labai įdomią prisiminimų knygą, kurioje daug vietos skirta Anglų filologijos katedrai. Žr.: Каменецкайте-Стражас Н. Большая вода: мои шесть жизней. – Иерусалим: Филобиблон, 2009.
[4] Studentai kas kiek laiko turėdavo dėstytojai ir grupei pristatyti angliškai perskaitytą knygą.
[5] O, padarei labai gerą klaidą!
[6] Galimi abu būdai.
[7] Pasiekę kelio vidurį pažiūrėkite į kairę.
[8] Greitakalbės.
[9] Norėdamas būti geras, turi būti žiaurus.
[10] Galsworthyʼio „Forsaitų saga“ jums taps duona kasdiene.
[11] 1971 m. Maskvoje išleistas jos žodynas, skirtas sinonimams anglų frazeologijoje – bene vienas pirmųjų tokio tipo Sovietų sąjungoje: Каменецкайте Н. Л. Синонимы в английской фразеологии. – Москва: Изд-во „Международные отношения“, 1971.
[12] Ar malonėtumėte… ar galėtumėte… ar jūsų neapsunkintų?
[13] Moralinio vientisumo jausmas.
[14] Pažodžiui: „Esate nelyginant vabalai po kilimėliais“, t. y. „jaukiai įsitaisėt“.
Jūratė Visockaitė. Šeimyninis portretas interjere, arba Memoires baigiantis trečiajam „Šiaurės Atėnų“ dešimtmečiui
2019 m. Nr. 12
Gal 1993-iais Alfonsas Andriuškevičius, kurį pažinojau, nes buvau pradėjusi įsimylėti dailę, gaudė mane prospekte ir spaudė į kampą: ateik pas mus į „Šatėnus“, tave Laimantas Jonušys gyrė. Ramiai sau krapščiau „Vagoje“ kino ir teatro knygas, buvo patogu, nes auginau dukrą, bet leidykla jau balansavo ant privatizavimo ribos, tyliai supirkinėjo iš visų redaktorių akcijas. Jaunų ir paslaptingų „Šiaurės Atėnų“, kaip ir visą sąmoningą jaunystę skaityto švenčiausiojo „Litmenio“, bijojau. Buvau apsistojusi žurnale „Kinas“, taip sakant, griežtai pagal įgytą kinotyrininko profesiją. Turi specialybę, tai ir galynėkis su ja, žmogau, vienoje gamykloje ar bibliotekoje, nesiblaškyk į šonus. Tokie stilistiniai partijos nurodymai, žinia, buvo blogi, ieškojome geresnių, norėjome išeiti iš sustingusio, lėto laiko zonos, troškome pagreitinti laiką.
ŠA tuo metu buvo įsikūrę Pylimo g. – glaudėmės prie Lolos Šaltenienės meno salono, kurį mylimai žmonai atidarė nepriklausomybės statytojas ir rašytojas Saulius Šaltenis. Šio vieno iš pirmųjų Lietuvos ponių saliono langai žiūrėjo į gatvę, už jų gana kukliai cirkuliavo parodėlės ir prekyba kūriniais bei suvenyrais, o kiek giliau, penkiuose apytuščiuose kambariuose su langais turbūt į šiaurę vyko redakcijos keistu pavadinimu arbatos ir kavos gėrimai, užeinančiųjų ir praeinančiųjų neįpareigojantys pokalbiai, po kurių kažkaip – pritraukiant saviškius – į aštuonių, dvylikos (buvo ir šešiolikos) puslapių laikraštėlį būdavo „suvyniojama“ tam tikra dozė… Dabar sakyčiau – laisvo kvėpavimo.
Ar tuomet jautėme, kad kvėpuojame kitaip? Žinoma. Smarkiai keitėsi įprastas viešasis oficialusis, hierarchinis bendravimo būdas. Štai ankstesnėse mano darbo vietose Kinematografininkų sąjungoje – su kreipiniu į viršininką „draugas“, „Vagoje“ – suakademintas, lėtapėdis, su kreipiniu „profesoriau“ ar „kolega“, Kino studijoje – familiarus, ironiškas. „Šatėnuose“ su tais kažkaip sugaudytais saviškiais nuo pat įėjimo pro duris – aktyviai draugiškas, lygiateisis, tiesiog griebdavai ir lipdydavai savo laikraštį, apie viską galėdamas pareikšti nuomonę. Kaip sakydavau, savo „spektaklį“, ir jau pati „repeticija“ buvo brangi, nukreipianti ir įkvepianti. Man asmeniškai – po maskvietiško, taip pat anuo laiku laisvamaniško VGIK’o – „Šatėnai“ tapo antruoju universitetu.
Natūraliai kristalizavosi rubrikos – svarbu buvo, kad kuriam nors iš mūsų ištarta tezė pasirodytų mirtinai reikalinga, kad ji įleistų oro. Žinoma, tas siūlytojas ją ir šefuos, stums iš visų jėgų, nes jam įdomu. „Gelmė“ (trumpas ir karštas fragmentas iš senos geros knygos), „Toks gyvenimas“, „Haid parkas“, „Laiškas iš Australijos“, „Knygos ir kt.“, „Langas“. Tokiai atsitiktinei rubrikai tiko ir natūrali mirtis, ilgai apgailestauti ir tempti, jeigu „nėjo“, nevertėjo. Jokios Prokrusto lovos, jei tik tu žinai ir tiki, kad šito teksto, šito atspalvio reikia, ir niekas tavęs nestabdys, šeštadienio (tuomet jokiu būdu ne penktadienio – ooo, kaip kankinomės atsisakydami to švento šeštadienio) numeryje, tame pilkos poligrafijos paveiksle, tas atspalvis bus ir tu būsi jo sutvėrėjas.
ŠA gimimo diena – 1990-ųjų vasario 7-oji – būdavo švenčiama kasmet, tačiau iš biologinių tėvų vaiku priešokiais tesirūpino Saulius Š. Arvydo Juozaičio ir Sauliaus Stomos veidų redakcijos patalpose per savo ilgą kadenciją nesu mačiusi nė karto. Per dešimtojo gimtadienio balių tyliai buvo perdavinėjama Arvydo J. tarsi ištarta frazė: „O manęs niekas nepakvietė.“ Hm, vadinasi, hierarchijos debesėlis vis dėlto tvyrojo, nes nerašytame Sauliaus Š. sąraše jo kaip ir nebuvo. Dar vėliau, apie 2005 m., kaip niekur nieko užprašiau svetur gyvenančio Arvydo J. tekstų – ir juos nesunkiai gavau.
Saulius Š. po kelių metų vadovavimo į redaktoriaus kėdę pasodino prie kompiuterių tyliai besikrapštantį, muzikologiją neseniai baigusį Liną Paulauskį. Ir tai buvo jo dar vienas saliamoniškas sprendimas. Linas nutiestais bėgiais ėmė traukti visą sąstatą – nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Intravertiškam, absoliučios klausos žmogui tai buvo iššūkis, tačiau pasirodė, kad ir nelaidanti gerklės, akivaizdžiai nevadovaujanti, nemosikuojanti asmenybė gali vairuoti ir stumtis į horizontą. Kaip? Savo gyvu kasdieniu pavyzdžiu. Besąlygišku atsidavimu bendram reikalui ir vizijai.
Vyriausiasis redaktorius, jeigu ką, viską galėjo padaryti ir pats. Na, jeigu nepribėgdavai ir neištraukdavai iš rankų susigėdęs. Tuo metu mūsų Sauliui Š. teko įpareigojimas pabūti atkurto dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi, taigi ir mums, kultūros mažutėliams, Maironio g., buvusiame LKP CK „Tiesos“ titanike Tiesos g., buvo išskirtas šiltas fligelis žemomis lubomis. Vieną gegužės 1-ąją, pasikvietę Gintautą Trimaką su fotoobjektyvu, būsimosios Juozo Erlicko kavinės kiemelyje organizavome humoristinę talką. Fotoreportažą, žinoma, atspausdinome, nors darbininkijos šventė tuomet buvo ištrinta. Per kažkuriuos Naujuosius metus buvo pripirkta knygų, prikabinta girliandų ir sutempti visi Atgimimo vaikai – jų priėjo labai daug, dabar jie jau užaugę.
Linas mėgo ilgus vertimus – jų, mokslinių ir grožinių, laikraštyje su „užsienietišku“ pavadinimu atsirasdavo natūraliai ir kur kas daugiau nei kitoje tuometinėje, dar nesueuropėjusioje mūsų spaudoje. Pirmo puslapio viduriuke nuo pat gimimo dienos kaip „prakirstas langas į Europą“ buvo dedama „vedančioji“ iliustracija, teigiama, susvajota Arvydo J. Gana greitai sutvirtėjo ištisas religijotyrai skirtas puslapis – žinoma, laisvamaniškas, daug vietos skiriantis Tibetui, pagonybei, sektoms, šamanams. Tačiau lygiagrečiai ir beveik nuo pačių pradžių „Šatėnus“ ramiai vairavo krikščioniškos homilijos, žmoniškai aiškinančios žmonėms Bibliją. Aktualijos apsireikšdavo per pokalbius, eseistikos daigeliai – per šalteniškų tekstų stilistiką.
Tiktai pats redaktorius nustojo rašyti apie muziką – visos galios buvo atiduotos bendram statiniui, kolonoms, stabiliai įsitaisiusioms leidinio logotipe. Vėliau ir aš pati įsitikinau, kad tik tokia metodika vadovaujantis, džiaugiantis ne savo, o kito kūryba, galima pasiekti apčiuopiamą rezultatą. Jeigu režisuoji spektaklį ar filmą, nevaidink jame pats! Po septynerių metų Linas pasakė: viskas, nebegaliu. Ir išėjo į savo profesiją, atstatė asmeninius pomėgius.
Pylimo g. aidinčiuose kambariuose girdėjosi atsakingosios sekretorės (niekaip nenumarinamas, nes, matyt, teisingas pareigų įvardijimas) Marijos Rimkevičienės balsas. Reikėjo autorius džiugiai pasitinkančio žmogaus ir Marytė puikiai tam tiko. Sekretorė ką reikia užkaitindavo, ko nereikia, atšaldydavo, kaip voras surinkdavo visas museles. Po Marytės visus sveikino šviesiaveidė Elvyra Kučinskaitė, po jos – jau aš. Užgriuvus kompiuteriams, atmosferos ir buities kūrėjo rolė sunyko – kai kurių savo autorių redakcijos akyse neberegi ir dėl to, deja, nė kiek nesisieloja. O laikai, o mados…
Neatsitiktinių, ilgesniam laikui skyrių redaktoriais užsilikusiųjų žiedą „Šatėnuose“ sudarė vyrija. Jau vėliau, amžiaus pradžioje, atsiradęs nepakaltinamas knygų kritikas slapyvardžiu Castor & Polux, analizuodamas kultūros savaitraščius, teigė, kad štai „Litmenis“ yra moteriškos, o „Šatėnai“ – vyriškos giminės, dvasios ir kvapo organizacija. Tai, manyčiau, reikėjo priimti kaip komplimentą, nes deklaruodami sapniškas vizijas (Oskarui Milašiui iš paskos) turėjome tvirtą stuburą, įsitikinimus. Kai vadeles paėmiau į savo rankas, pasiklioviau išimtinai vyrišku protu, moterims palikusi techninę apdailą – ir vyrai neapvylė, bet prakaito ir „nuvažiavusį stogą“ kainavo.
Mano genialūs redaktoriai, žinoma, nemėgo jiems užduotų pamokų, kasdienio naminio redagavimo, kaip ir priklauso, pro pirštus žiūrėjo į svetimą kūrybą, sielojosi tik dėl savosios, aplink juos reikėjo vaikščioti ratais. Tačiau jie traukė panašius į save, į savo postulatus, aukštumas ir žemumas. Buvo įsukanti jėga, perpetuum mobile (ak, ne, deja, neamžinas, bet vis dėlto – šviesa nuo tokių ilgai ir toli sklinda).
Savaitraščio temperamentingai apykaitai labai gelbėjo išvešėjęs internetinių komentatorių darželis – savotiškas anoniminių (nors iššifruojamų) kultūristų feisbukas, taršantis autoriui kailį ir jį užglostantis. „Šatėnų“ internautai nekantriai laukdavo kiekvieno numerio su jiems kūnu ir siela giminingais autoriais, net kelis kartus buvo susibūrę į turbūt beprecedentę vasaros stovyklą Šeteniuose. Deja, laikui bėgant atsirado įžeidiems didžiūnams itin skaudžių komentarų, nukrypimų, vanduo liejosi per kraštus ir teko šį viešą reikalą užsmaugti. Labai gailėjausi, reikėjo kuo ilgiau tempti debatus. Dabar galvoju, kad tai buvo sėkmingiausi laikai. Viršūnė.
Gavusi valdžią, vietoj Lino mėgstamų protingų sunkiasvorių vertimų į pirmąjį puslapį tuoj pat įboginau esė. Jų kažkaip karštligiškai ėmė derėti, reikėjo tik už virvutės truktelėti. Manau, laikas sutapo, jaučiau, kad pataikiau į centrą, dabar reikia tik drąsiai traukti. Yra esė pirmajame, vadinasi, ieškok dar vieno aštraus teksto viduje, ir sąstatas pajudės. Į kiekvienos savaitės maketą žiūrėjau kaip į sustabdytus dvylika kadrų, nusipieštų viename lape. Reikia ne tik išstumdyti, bet ir išjudinti tekstus (neapžioti visko, palikti ateičiai). Viską čionai turi susieti intonacija, atsirasti erdvė ir perspektyva, tarsi nebaigti sakiniai. Tu turi prisiderinti prie laiko ir nuotaikų. Tiek tos strategijos. Iš Australijos dažnai su žmona Jolanta atvykstantis Jurgis Janavičius, hidrografas ir visų galų menininkas, ištikimas „Šatėnų“ prenumeratorius, mandagiai, bet užtikrintai man dėstė: žinok, pas mus tokio laikraščio nėra ir net negali būti, viskas puiku, bet kodėl tiek mažai džiaugsmo, duok daugiau vilties! Atsakydavau: negaliu, tokie Lietuvoje žmonės, jie taip jaučiasi. Nors Jurgis buvo teisus.
Redakcijos žmonės buvo kiekvienas atskirai, nors ir visi kartu. Atėjusi į redakciją Sauliaus Š. jau neberadau, o už Lino nugaros kaip pilkasis kardinolas slampinėjo Laimantas J. Jis išmanė visai viską, o užsienio literatūrą (ir žydinčią globalistų politiką) neginčijamai geriausiai. Galėjo netgi pats kartą per porą metų imti ir parašyti etaloninę novelę, tačiau kaip atsidavęs knygų vertėjas buvo persipildęs svetimais tekstais ir grožinės saviraiškos nepuoselėjo. Laimis per vieną užėjimą ištardavo porą sakinių, besdavo pirštu į korektūros ar faktines klaidas praėjusiame numeryje ir dingdavo. Jeigu kas ko nors nežinodavo, niekaip neišknisdavo – skambindavo Jonušiui ir sulaukdavo aiškaus atsakymo.
Jo kolega Antanas Danielius, pripažintas Shakespeare’o vertėjas, buvo pasamdytas kaip „protingų vertimų pirmam puslapiui tiekėjas“. Tai periodiškai atlikti melancholiškos prigimties Antanui buvo nelengva, jis, kaip savo darbo klasikas, ilgai braukydavo ir gludindavo – su ta neužmirštama seno raugo inteligento šypsenėle. Antanas ir skardžiai besijuokianti, psichologijos medžiagas kuruojanti Zita Baranauskaitė redakcijos istorijoje įrašyti kaip šeimą sukūrusi pora – ir vienintelė.
Dailę, žinoma, kuravo Alfonsas. Gydė, globojo, prižiūrėjo – visos curare reikšmės. Jo pasiūlytų autorių tekstai būdavo preciziškai sužiūrėti, o nuosava kūryba – įskaitant vertimus – susekama iki paskutinio taškelio ir akimirkos, kad ko nors neatsitiktų, koks kampelis neužsilenktų. Viską atiduodavo jį dievinantiems studentams (tiksliau, studentėms) ir pradėtam darbui. Iš jo galėjai mokytis ir mokytis: neverta rašyti per daug ir per dažnai; išsaugoti distanciją; jeigu reikia bendram labui, nestabčiojant padaryti. Andriušis tiesiog be pertrūkių statė sau paminklą – ir pastatė: plona povyza, karantis megztinis, raudonas šalikas, balti kedai, švelniai durianti frazė. Legenda.
Sigitas Geda – išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūroje – „Šatėnuose“ apsireikšdavo kaip įprasta, naminė (apsirengusi tuo, kas po ranka pirmiausia pakliuvo), pirmadieninė, įsiveržianti pro duris su energingu pasilabinimu ir tuoj pat sėdanti prie kokių nors raštų. Skaityti susikaupus Sigitui buvo natūraliausia būsena. Kalbėti, žinoma, irgi. Klausiamas iškart reflektuodavo bet ką – apie Dievą ar tėvą, apie taburetę ar lietų. Nuo karštesnio kalbėjimo, gilinimosi svaigdavo svaigindamas ir kitus. Jam niekad nebuvo neįdomu, nuobodu, nesvarbu. Ak, su jam dangaus drėbteltu dideliu užtaisu galėjo nugyventi dar kelis gyvenimus. Kartą iš kažkur važiavome automobiliu, kurį vairavo vienas matematikas, visą kelią turėjęs atsakinėti į poeto klausimus apie skaičius, žvaigždes ir pasaulio sandarą. Galiu užtikrinti, kad toje savo ilgai spausdintoje dienoraštinėje epopėjoje (didelio formato sąsiuviniuose) nieko netaisė – skirtingai nei kiti nūdienos memuaristai. Iš redakcijon plūstančio lietuvių poetų srauto buvo išskirtinis dar ir dėl tikra to žodžio prasme aukštojo išsilavinimo, o jeigu kalbėti dar tiksliau – nė vieno kolegos nelaikė sau lygiu ir siaurame rate vertino skeptiškai, grožėjosi tik klasikais. Man jo įtaka buvo akivaizdi – finansinės dietos metais už eilėraščius, „gryną saviraišką“, įžūliai nemokėjau honorarų.
Buvome žiauriai susikirtę. Į gilų stalčių įkišau man įteiktą jo mylimos dukros Uršulės tekstą, paprasčiausią kursinį istorikės darbą. O trečiąkart paklausta, kada spausdinsim, išlemenau: „Juk netinka mums, Sigitai, nedėsim!“ – „Ak va kaip, o kas tu tokia esi, iš kur ir kaip drįsti man…“ Nesikalbėjimo periodas nebuvo ilgas, pasibaigęs abipuse kapituliacija ir atgaila, po kurios, kaip ir priklauso, meilė tik sustiprėja. Atrodo, kad Sigitas tebegyvena – labiausiai iš visų dingusiųjų – vasarą, praeidama pro jo aprašytas mėlynai žydinčias cikorijas, pasilabinu.
Talentingiausio Lietuvos religijotyrininko, etnologo Gintaro Beresnevičiaus smegenys galėjo bet kurią minutę susirungti su bet kuriuo iš garsių, labiau išsipiarinusių garbių filosofų ir lengvai jas apeiti – levituoti virš to, kas yra tiktai išmokta, perimta. Į atmintį įsirėžė zvimbianti tyla kupinoje klausytojų „Santaros-Šviesos“ salėje Anykščiuose per vieną Gintaro pranešimą, per jo atnašavimą mokslui ir pažinimui. Deja, tas šamaniškas pažinimas jam brangiai kainuodavo, jis sunkiai išeidavo iš transo. Po jo ankstyvos, tiktai keturiasdešimt penkerių metų žūties išblaivinančios policijos autokabinoje, kažkas užsiminė, kad Gintaras buvo labai artimas su mama. O, taip, iki pat pabaigos neprisitaikęs gyventi, didelis „mamos vaikas“.
„Šatėnuose“ šis griozdiškai visur kliūvantis, švelnios sielos žmogus atsipūsdavo – gaudavo laisvą plotą paskraidyti. Mokslininko esė – humoristiniai, istoriniai, išpažintiniai – kažkodėl turėdavo daugiau briaunų nei grynų humanitarų. Redaktorius Gintaras į gautus kolegų tekstus, bark jį nebarusi, tik užmesdavo akį, neįstengdavo jų taisinėti, nes jam būdavo neįdomu, kadais jau perprasta – šaipydavosi, kad perskaito tik save. Viską skersai ir išilgai žinodavo kažin kaip iš anksto, gardžiai dviem žodžiais apibūdindavo, knygas, sakyčiau, rydavo. Tiesa, atėjęs į pasisėdėjimus redakcijoje, taip pat godžiai ir nepastebimai sušlamšdavo viską, kas aplink valgomo būdavo padėta. Būtent – buvo alkanas ir galingas žmogus.
Etninės kultūros, paveldo fanatikas ir sąžiningas archyvaras Juozas Šorys praktiškai vienas pats iškėlė (ir iki šiol laiko apsiglėbęs!) savo skyriaus koloną-ąžuolą „Šatėnuose“. Taigi, reikia konstatuoti, kad mūsiškiai krikščioniški Atėnai stovi ant pagonybės laikus siekiančio pagrindo. Juozas, kaip vakar, taip šiandien, užsispyręs dėl kiekvienos medžiagos, dėl kiekvieno ilgiausiai barokiškai išraityto savo sakinio, nuolat netelpančio į vieną laikraščio puslapį. Atėjęs į Vilnių iš Žemaitijos jis viena koja tebesiremia į ištuštėjusią tėviškę prie Skuodo, perkimštame, „smirdančiame“ mieste jam kažko nuolat trūksta ir niekas to kažko negali atstoti. Kaip sau norit, vaižgantiškas šių dienų personažas.
Visuomenininką, publicistą Praną Morkų kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Mudu, žinoma, viens du susieidavome per tą neišdildomą kino liniją delne – scenaristas Pranas yra prisidėjęs ne prie vieno lietuviško filmo gimimo. Žinoma, ne tik kiną, bet ir dar daug ką yra iniciavęs, nes jis – Didysis iniciatorius – ir be juokų (nors ir su juokais). Klausytis Morkaus šnekų – gal kaip ir ano evangelisto – palaima. Svarbiausia, kad iš jo pasakojimų visada sklinda gyvenimo kvapas ir skonis. Pranas į redakciją atnešdavo talentą bendrauti (beje, kaip ir guvūs jo jaunystės draugai – gamtos žurnalistas Zenonas Butkevičius, Jurgis Janavičius, Tomas Venclova). Su Pranu kažkurią beprotišką vasarą esame įpuolę į aferą – norėdami įrodyti savo pajėgumą, kurio fondų finansuotojai kažkodėl nepastebi, ėmėme už ačiū leisti pastorintus numerius su skaitiniais, tokiais besišaipančiais „šiaurės katinais“. Į baliukus Pranas atsinešdavo savos trauktinės, tuoj pat šalia pyragų sudorojamos daktariškos dešros ir raugintų agurkėlių.
Kylanti žvaigždė Sigitas Parulskis iš pradžių atžingsniuodavo į redakciją pas žmoną, kalbos redaktorę Dainą. Ėmiau ją įtikinėti, kaip labai mums reikėtų to niūraus atsiskyrėlio jos vyro, kuriam juk nieko ir dirbti čionai nereikės – tik pačiam kartais parašyti… Sigitas galiausiai buvo įviliotas ir nuveikė labai daug – ir redakcijos, ir savo stiliaus labui. Šalia poezijos jo esė rinkinys „Nuogi drabužiai“ (sudarytas iš šatėniškos prozos) – autentiškiausia kūryba. Jeigu pasiryždavo, galėdavo viens du knygos recenziją „tiesiai į dešimtuką“ parašyti ir visos daktarės nublankdavo. Galėjo dar daugiau – lygiai metus, atsisakęs savo sumanymų ir gyvenimo būdo, pavadovauti redakcijai – kai trenkiau durimis, išėjau „akademinių“ atostogų.
Atviras „Šatėnų“ langas pritraukė kitus ir kitas taip pat atsiverti, neįprastai atvirai išdėlioti ant esė „palangės“ viską, kas viduje susikaupę, ir susijungti. Kaip vėliau per kažkurį gimtadienį parašys Giedrė Kazlauskaitė, dabartinė dvisavaitinio kultūros laikraščio galva: „Jame mes visi susitikome.“ Iš pradžių dar skaičiavau, kiek knygų su mūsų „premjeriniais“ tekstais, nuneštais į leidyklas, išsileidžia autoriai, jauni ir nejauni, pykau ir priekaištavau, kad retas iš jų knygoje užrašo, kokioje gi „scenoje“ pasirodė pirmiausia, bet galiausiai apsiraminau.
Visa redakcijos manta vėl buvo pertempta į kitą vietą – Ignoto gatvėje, kurioje turėjome gyventi vos ne kaip anais amžiais čia apsistoję vienuoliai. Tačiau tai, kad atėjus žiemos rytą reikėjo pulti ir kurti krosnį, rūpintis briketais, nė kiek nepakenkė kūrybiniam procesui. Kūrybą užkuria ne pinigai. Po kelių metų bus Mėsinių gatvės kambariai, Vilniaus geto butai. Kalbėjome, kad kultūrai savotiškai sekasi – niekad nedirbome, pavyzdžiui, nežmoniškuose Spaudos rūmuose, be to, persikėlę mes beveik visada aptikdavome dureles į uždarą vidinį kiemelį…
Praplečiant redakcijos kasdienį peizažą, o ir teisybės dėlei, būtina į jį įdėti bent kelis kasdien – ir net iki šiol, baigiant trisdešimtuosius gyvavimo metus! – čionai triūsiančiųjų veidus. Štai „Litmenį“ ilgiausiai tempė, tiesiog savo rankomis valė ir nešė į dienos šviesą kalbos redaktorė Irena Babiliūtė – jos, patikimo žmogaus, vardas vartojamas jau kaip bendrinis greta kokio nors priekabaus pupkizmo.
„Šatėnų“ interjerą daug metų diena dienon kuria maketuotoja Zita Remeikienė ir kalbos redaktorė Audrė Kubiliūtė. Manau, ir „Šatėnai“ atsilygindami kuria jas – estetiškas ir etiškas, griežtas, kantrias ir išmintingas atėnes. Zita šiandien (Maironio g., Bernardinų vienuolyno patalpose) jau sako: „Į darbą – kaip į šventę! Gaila, kad dabar užtenka kelių kartų per savaitę.“
Taip, dabar bendrystės šventės užsičiaupia prie kompiuterio – ir kitose redakcijose, ir visuose mūsų namų kiemuose, kuriuose nebedūksta vieni palikti vaikai. Suartėjimo šventę, dramą, ugnį popieriniame laikraštyje ir žurnale reikia išskelti, išdaužti ir nukreipti į nutolusį skaitytoją.
Laikraštis ir žurnalas laviruoja tarp knygos ir interneto, spraudžiasi tarp jų kaip… Kaip kas? Kokie bruožai iš jų dar neperimti ir neatimti? Nebent ten ir tada susiėjusių žmonių veidai, žvilgsniai, žodžiai, rankraščių šūsnys. Vienybė. Būtis, gimstanti iš buvimo kartu.
Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei
2019 m. Nr. 10
Šią vasarą „Metų“ redakcija sulaukė ypatingos dovanos – pasiūlymo spausdinti NIJOLĖS MILIAUSKAITĖS (1950–2002) laiškus, rašytus mokytojai LIUDAI VILIŪNIENEI (1933–2019). Laiškus, datuotus nuo 1968 iki 2000 metų, surinktus kompiuteriu, atsiuntė mokytojos sūnus Dalius Viliūnas, tvarkęs jau sunkiai sergančios motinos daiktus. Šie labai jautrūs ir emocingi laiškai atskleidžia ypatingą dviejų asmenybių – poetės ir pedagogės – draugystę, gimusią Marijampolės (anuomet – Kapsuko) internato tipo mokykloje.
Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų – juos poetė stengėsi įveikti dalindamasi jausmais su jai artima mokytoja. Eilutėse tarsi plazda gyva širdis, atrodo, kad joje netelpa emocijos, gyvenimo džiaugsmas, dažnai lydimas tragiškojo vaikystės dienų kontrapunkto. Į gyvenimą poetė eina kaip į poeziją, kaip į meno sferą, ieškodama joje namų savo sielai, ir tie namai jai buvo ir liko tik ideali siekiamybė.
Čia publikuojama dalis N. Miliauskaitės laiškų mokytojai L. Viliūnienei (jų parašyta apie penkiasdešimt) iš spaudai ruošiamo leidinio „Nijolės Miliauskaitės laiškai Mokytojai“ (sudarytojai Ramunė Rakauskaitė ir Dalius Viliūnas, leis Lietuvos kultūros tyrimų institutas).
Regimantas Tamošaitis
Mokytoja,
Laba diena! Sveikinu su rugsėju, nors ir neilgai dirbsit mokykloje. Vaikai nebus patenkinti, kad taip ilgai nedėstysit. Žinau. Kaip Jūs jaučiatės? Ką veikiat? Kas naujo? Man labai įdomu viskas, apie ką Jūs parašysit.
Jau po krikštynų. Vis dėlto ir jos nepralenkė to, ką įsivaizdavau. Pirmosios paskaitos. Lietuvių literatūros istoriją dėsto prof. Lebedys. Kursas nuobodus, bet jis iškasė tokių faktų, kad kvapą užgniaužia. Apie Vaidevučio lazdą. Apie akmenis su pėdom, kuriose ieškota lietuviško rašto. Literatūros mokslo įvadą skaito Girdzijauskas. Nespėjam rašytis. O TSKP istorija! Dėstytoja – Kašauskienė, šalta ir metodiška, viską skirstanti paragrafais. Leksiką dėsto doc. Pikčilingis. Šis ne skaito, bet pasakoja. Įdomiai. Tokių įdomių žodžių šiandien pasakė: agnus, byloja, eldija ir pan. Labai patiko. Laukiu Lietuvos teatro istorijos ir raiškiojo skaitymo.
Šeštadienį, vėlai vakare, su draugais užlipom ant Gedimino kalno. Užsiropštėm ant tokios akmeninės sienos ir žiūrėjom į Vilniaus žiburius. Gera buvo. Tokia įdomi nuotaika.
Sekmadienį Vingio parke stebėjau žirgų lenktynes. Nirtulingi grakštūs žirgai, virpančios šnervės, žokėjų aistra! Kažkas tokio pirmapradžio… Ir taip jaudina! Tokia įtampa! Nepaprastai patiko.
Dar tik kelios dienos universitete. Sunku įprasti prie tokio keisto ritmo. Dar truputį pernelyg daug įtampos. Gal dėl to, kad esam „fuksai“. Bendrakursių yra visokių, nors iš pirmo pokalbio sunku spręsti. Mūsų kambaryje iš viso 14 mergaičių! Siaubinga. Man taip reikia pabūt vienai su savimi. Tai mūsų kambaryje mergaitės kaip mergaitės. Visos lituanistės, bet nė viena, atrodo, nepripažįsta bitlų talento, šiuolaikinį meną laiko smukimu ir dievina Repiną. Žodžiu, nieko ypatingo. Jų tarpe nėra nė vienos iš tų žmonių, kurie mane užvaldo, užburia ar bent labai sudomina, turi kažką grynai savo. Kas kita draugai vilniečiai. Jie visai paprasti, bet! Yra kažkas. Ir mūsų pažiūros daugiau sutampa kai kuriais politiniais ir meniniais klausimais. Ir dar kai kas: tos mūsų kambario mergaitės nelabai jau seka šiuolaikinę literatūrą, minties šuolius laiko neigiamu dalyku. Kol kas eilėraščių beveik neturiu kam duoti paskaityti. Bet net jei tokių, kuriais galėčiau pasitikėt, atsirastų, Jūs vis vien liksit pirmutinė kritikė, Jūs pirmoji skaitysit naujus eilėraščius, nes Jūs geriausiai galit suprast, objektyviai įvertint. Kaip internate buvau viena, taip ir čia, nors turiu draugų.
Parašykit, mokytoja, ką nors. Labai lauksiu.
Viso gero!
1968.IX.4, Nijolė
Mieloji Mokytoja,
ilgai Jums nerašiau, nes norėjosi atsiųst „Mėlynbarzdį“, nors esu juo baisiai nepatenkinta (nieko neišėjo, atrodo).
Kaip Jūsų sveikata? Kaip jaučiatės? Kokia nuotaika? O kaip Giedriukas (tada aš jį pravirkdžiau, per mane jis negalėjo būti su Jumis)?
Linkėjimai nuo Vitos. Padaviau jai eilėraščius, žadėjo parašyt, ką veikia.
Pirmiausia pasigirsiu, kad išėjau iš bendrabučio ir gyvenu Žirmūnuose. Tarp žmonių ir pati jaučiuosi žmogumi, nors ir labai nekokiu. Tie penkeri metai, praleisti internate, labai mane sugadino. Tai nuolatos jaučiasi. Ir, Mokytoja, kaip keista: net „IV frontas“ – dabar – atrodo be galo tolimas ir svetimas. Ta šventė. Viskas dabar iš tam tikro nuotolio matosi kitaip. Gal juokinga, bet turbūt išaugau iš to amžiaus – iš pirmosios Poezijos šventės. Apsidairiau praėjusį kartą, ir liūdna pasidarė. Šventėje susirinko daugiausia „ketvirtafrontininkai“ ir… mažiukai, kurie nesuprato, apie ką kalbama eilėraščiuose. Himnas? Abstraktaus pobūdžio prasta dainelė. Ne tas stilius. O gal jie dabar jau visai ko kito siekia? Nesuprantu. Jų tarpe – laidotuviškos nuotaikos. O juk dailininkas yra, tereikia poros entuziastų, kurie ir rašytų daugiausia, ir suklijuotų padoriai.
Fe, nuo Žirmūnų lept į „IV frontą“! Vėl grįžtu į Vilnių.
Įsivaizduojat, gavau paskaityt dvi Jono Meko knygas. Pirmoji, rodos, „Gėlių kalbėjimas“ (1961 m.) ir antroji „Pavieniai žodžiai“ (1967 m.). Puikus poetas! Mažai žodžių ir labai daug parašyta, t. y. daug pasakyta. Filosofija ir gilus jausmas. Žmogus, gyvenimas, pasaulis, Lietuvos prisiminimas. Aš persirašiau antrąją knygą. Jei norėsit, galėsiu atvežt paskaityt.
O dėl to „Mėlynbarzdžio“ kvailai išėjo. Tuo metu, kai galėjau rašyt, tai buvo neįmanoma, ir turbūt gavosi kažkokia košė. O tada! Tada aš vaikščiojau gatvėmis ir buvau toji Mergaitė, kurios nėra, ieškojau kažkokių vartų, nors nežinojau burtų žodžio. Šovė į galvą, kad Mėlynbarzdis – visai ne raganius buvo, o tiesiog žmogus, kuris statė per jūrą tiltą ir sekė vaikam pasakas. Žmonės už tai užrakino jį akmeniniam bokšte lyg kape ir raganium apšaukė. Gaila, žinoma, neišėjo taip, kaip galvojau vaikščiodama gatvėmis.
Baigėsi vaikų žaidimai. Dabar suaugusių žmonių žaidimas. Norisi, kad viskas būtų tikra ir gyva, o tai labai sunku, nes net savo jausmuos neįmanoma susigaudyt. Net vardo nerandu tam, kas yra. Gal kada nors konkrečiau papasakosiu, nes Jums tik ir galima.
Turbūt šiandien rašau labai kvailą laišką apie Jums neįdomius dalykus.
Jei galėsit, parašykit. Gera gauti nuo Jūsų laiškus. Tik saugokit save!
Tiesa, pradėjau skaityt Kobo Abės „Moterį ledynuose [smėlynuose]“. Turbūt nepriaugau prie tokio stiliaus, tokio pobūdžio knygų – baisiai nervuoja, baisiai erzina.
Likit sveika! Ištvermės ir sveikatos!
1968.XI.13, Jūsų Nijolė
Vilnius
Brangioji Mokytoja,
ačiū, ačiū už laišką, už nuoširdumą. Sveikinu! Sveikinu Jus ir Jūsų sūnelį. Giedriukas turbūt džiaugiasi broliuku. Išrinkit jam patį gražiausią lietuvišką vardą. Taip, tikrai, Mokytoja, tai dar man nesuprantama ir be galo tolima, ir aš tiesiog nežinau, ką Jums pasakyti. Tik man labai norėtųsi, kad Jūs ir Jūsų sūnus būtumėt laimingi, labai laimingi.
Tikrai, Mokytoja, užmiršau, kad „IV frontas“ – mokyklinis reikalas, ir ėmiau reikalauti kažkokio idealo, kurio tikėjausi nuo pat įkūrimo ir kurio nebuvo, nes negalėjo būti.
Vitukei gerai sekasi, tikrai gerai. Susitinkam bent kartą į savaitę. Eugenija tebetyli. Net Vitai neatsako į laiškus. Gal ir gerai, kad mudviejų ryšiai nutrūko. Ji visą laiką melavo. Kalbėjo apie bitlus ir Lietuvą, o pasirodo, kad tai jos visai nejaudino. Kažkaip nemalonu. Tik, dėl dievo, nemanykit, kad save laikau kažkuo geresne! Dar sutinku Saulių, bet spėjam tik pasisveikinti. Iš jo bus geras žmogus. Jūs gal neįsivaizduojat, koks taurus jo požiūris į Gilmą. Su kitais beveik nesusitinku, nes išsikėlus iš internato, fe, toks įprotis, iš bendrabučio! – mano ratas kažkur pasislinko į kitą pusę, ir retai susiduriam.
Romas man palikęs tokį adresą: Kaunas – E. Ožeškienės 10, TTS.
Paskaitos? Kaip ir anksčiau, puikus Lebedys, Girdzijauskas, Sauka, istorikas Kazlauskas. Neseniai su Sauka buvom Lietuvių k. ir lit. institute. Ten rodė tautosakos kartotekas, klausėmės įrašų. Buvo kažkas nepaprasto. Mes niekad nemanėm, kad gali būti tokios gražios liaudies dainos, kad gali taip jaudinti mus senovė – greta bigbito! Ir sutartinių klausėmės, ir dainų. Nors dainavo seni žmonės, balsai tokie gražūs! Jie dainuoja ir patys įsiklauso, kaip skamba jų balsai.
„T. studentas“ mokslo metų pradžioj paskyrė mums visą puslapį. Išspausdino po porą eilėraščių, nuotrauką ir keletu žodžių pristatė.
Zitos ir Dalios eilėraščius skaičiau. Tegul siunčia Alg. Zurbai, gerai, jis labai reiklus ir daug joms padės.
Mūsų kurse mokosi Mekaitė, Jono ir Adolfo Mekų dukterėčia. Ji gavo tas knygeles iš K. Sajos, tai ir aš iš jos išsiprašiau. Atsivešiu dar H. Nagio, Vl. Šlaito ir R. Kolinaičio eilėraščių. Mano šeimininkė Vita nusirašė nuo Vildžiūnaitės, tai ir man davė. Yra nepaprastai puikių eilėraščių.
Būrelis veikia. Gruodžio 14 d. universiteto kavinėj bus vakaras-konkursas. Na, kad galėtume kitų pasiklausyt, padavėm po keletą eilėraščių.
Buvau pasiklausyt SMD konferencijoj. Labiausiai patiko P. Skirmanto (II k., poetas, iš Trakų internato) darbas apie S. Nėries eil. „Kur baltas miestas“ foniką. Dar buvo neblogas vienos ketvirtakursės darbas apie V. Mykolaičio-Putino kažkurį ciklą, berods, „Viršūnės ir gelmės“. Lygina su M. K. Čiurlionio paveikslais ir sonatos forma.
Neseniai buvęs mano bendrakursis universiteto kavinėje suruošė literatūrinį vakarą. M. Glinsko ir Ant. Gailiaus pasiūlymu mane irgi pakvietė kaip poetę (!!!). Vakaras buvo neblogas. Vertėjo vien dėl M. Martinaičio nueit. Jis skaito dieviškus eilėraščius. Čia tai poetas! Dar buvo J. Strielkūnas, bet jis nepadarė tokio įspūdžio, nors ir skaitė gerus eilėraščius. Dar skaitė P. Balčiūnas, N. Treinytė, P. Valantinas, R. Zmajauskas, M. Glinskas, Ant. Gailius, G. Ramoškaitė. Aš pasirinkau „Surinksiu krintantį“ – apie Rūpintojėlį, „Vakarę“ ir „Baltuos delnuos sušildysiu…“ – apie tai, kad bijau numirti nebučiuota ir nemylėta. Paskutiniojo teksto paprašė tokia studentė, sakė norinti versti į rusų kalbą, tai nežinau, ar išeis kas.
Buvau nunešus pas Alg. Zurbą eilėraščius. Nuo tų, kur buvo „J. gretose“ iki pirmųjų miesto įvaizdžių. Nesitikėjau, kad beveik pusę eilėraščių gerai įvertins. Pažadėjo paskambinti Alg. Mikutai į „Nemuną“. Gal išspausdins kada nors ką, nors „pagoniškajai“ poezijai, sako, dabar sunku praeiti, kai kas žiūri kaip į užslėptą kovos formą.
Kūryba? Teberašau, nors nieko nesukuriu gero, įdomaus. O „Mėlynbarzdis“? Aš dar per silpna jį parodyti, todėl ir buvau nepatenkinta. Tik užuomazga. Reikia kažko stipraus ir tragiško. Niekam be Jūsų „Mėlynbarzdžio“ dar nerodžiau. Padėjau ir nežinau, kas dar su juo bus. „Mėlynbarzdis“ atėjo galvojant apie vieną žmogų, kurio nesu mačiusi, tik girdėjau balsą, skaičiau laiškus ir eilėraščius. Jam aš esu Mergaitė, kurios nėra, abstraktus simbolis. Kaip ir jis man. Labai džiaugiuos, kad Jums patiko. Ak, Mokytoja, tikra tiesa, kad Jūs man davėt daug daug gero!
Dabar skaitau naujas Mieželaičio ir Kubiliaus knygas. Nusipirkau ir „Lietuviškus fortepijonus“, bet dar tik varčiau. Su „Žėrinčiu pasauliu“ užgriuvo A. Grinas, vėl padarydamas mane beveik lunatike.
Ar Jums nenusibodo mano laiškas? Šįkart išeina labai ilgas. Parašykit man. Apie save. Apie viską, viską! Aš visados džiaugiuosi Jūsų laiškais, man visada labai įdomu.
Pats geriausias dalykas, kurį mačiau Vilniuje – Sartro „Altonos atsiskyrėliai“. Čia tikras menas. Ir pjesė puiki, ir aktoriai. Tik po tokių pastatymų teatras tampa šventove.
Turėdama kelias laisvas minutes, užbėgu į galeriją ir žiūriu į koplytstulpius.
Nuolatos sužinau naujų faktų, tokių, kad… Taip, Mokytoja, Putinas gavo iš popiežiaus atleidimą ir prieš mirtį laikė mišias, taip! Prieš mirtį parašė nemažą pluoštą eilėraščių, kur kalbama apie tai, kad kur kai kas su nuodingu kvapu praeina, ten žolė neauga, ten primintas prie žemės niekas negali atsistoti. Taip, taip, taip!
Baisu. Aš nieko nežinau. Parašykit man. Parašykit.
Įdėsiu keletą eilėraštukų. Et, epizodai tik, nieko gero.
Labai lauksiu. Ir kaip laikotės, ir kaip sveikata, ir kaip Jūsų sūnelis jaučiasi, ir ką veikiat – viskas man rūpi.
Likit sveika.
1968.XII.1, Nijolė
Ak, Mokytoja! Mes abi tada užmiršome, ir Jūs neparodėt savo sūnelio. Aš nepaklausiau, kokį išrinkot vardą… Užsikalbėjom kažkaip, o aš paskui skubėjau į autobusą…
Vieną Jūsų prašymą įvykdžiau. Atsitiktinai su dėst. Sauka važiavau troleibusu. Na, aš ir paklausiau, ar jis prisimena Liudą Paštukaitę [mokytoja Viliūnienė]. O, sako, gerai prisimenu! Perdaviau Jūsų linkėjimus. Kadangi tvarkaraštyje neparašyta L. ir D., tai įsigudrinau išsiklausinėti. Sakė esąs tas, kur su Jumis ansamblyje buvo. O D. irgi dėsto, gal ves kada nors mums poezijos seminarą, sakė. Klausinėjo apie Jus. Siunčia linkėjimus.
O tos Kubiliaus knygelės jau neberadau…
Mums dabar tokios karštos dienos, kad padai svyla. Įskaitos ant nosies, o mokėti – nieko nemokame.
O dabar apie tą vakarą-konkursą.
Universiteto kavinė. Mediniai stalai, suolai ir kėdės. Sustumta kaip kaime per vestuves. Žibintai. Jauku ir šventiška. Ant sienų iškabinta ištraukos iš mūsų poetų – paimtos atskirai iš konteksto juokingai skamba, bet niekas neįsižeidžia.
Vienas po kito skaito poetai, dainuoja konservatorijos studentai (buvo ir tas, kur „Fauste“ vaidino Mefistofelį, tikrai panašus į Mefistą, su tokia juoda barzdele), dainuojam lietuviškas dainas. Kavaliauskas iš „Studento“ ima iš prof. Lebedžio interviu apie poetus-studentus.
Kai komisija išeina – bigbitas, ir tai nė kiek nekenkia. Priešingai!
Apie konkursą kalba V. Zaborskaitė. Sako, kad įsilieja mūsų poetai į šiuolaikinę poeziją, pabrėžia ryšį su tautosaka, tautodaile. Just. Marcinkevičius bijo, kad, atsirėmę į save, neužsidarytume vartų į platų pasaulį. Vl. Šimkus (M. Martinaitis nusiskuto barzdą, o šis užsiaugino) kalba kažką – nepamenu ką.
Konkurso rezultatai: pirma vieta – O. Baliukonytei, antra – M. Kontrimaitei. Paskui – Kunčinas, dar kažkas (nežinau, neatmenu pavardžių) ir viena trečiųjų vietų… man – stebuklingas atsitiktinumas. Per daug sekasi, vieną dieną tekštelsiu ir sudušiu. Kažkoks apsirikimas. Jie visi – ketvirtakursiai, ir aplamai… Juk aš nieko gero neturiu.
Just. Marcinkevičius žada pristatyti prizininkus „Pergalėje“. Ir – tas pats Just. Marcinkevičius vėliau griežtai atsisako spausdinti „Poezijos pavasaryje“ Vyt. Bložės „Vidurnakčio žolių“ I dalį… Atsivešiu, duosiu paskaityt – poezijoje tai kažkas naujo ir drąsaus (ne vien formos, bet ir turinio atžvilgiu!).
Tiesa, į vakarą buvo atėjęs Ant. Kalanavičius. Įdomus! Skaitė gražius trumpus eilėraščius.
Paskui pasikvietė mus vertinimo komisija ir truputį šnekėjomės. Girdėjau, kad daug padėjo prof. Lebedys, vertindamas poeziją, kurioje yra daugiau lietuviškos dvasios.
Tiesa, vakare buvo ir L. Abraitytė, truputį šnekėjo, nes O. Baliukonytė buvo jos mokinė.
Labai patiko M. Kontrimaitė. Mačiau ją pirmą kartą. Gražus baltas veidas, palaidi lygūs plaukai, plonas balsas ir labai gerai skaitė.
Šiandien tiek. Viso geriausio!
1968.XII.20, Nijolė
Sveiki, „ketvirtafrontininkai“!
Man draugai sako, kad „IV frontas“ žlunga. Pasakoja, kad nukabintas sienlaikraštis, kad steigiami maži apiplėkę laikraštėliai, kokie buvo seniau. Ar tai tiesa? Netikiu! Netikiu, kad mokykloj išnyko žmonės, kuriems rūpi menas, Kūryba, Grožis, Tiesa. Man būtų labai labai gaila, jei Jūs atsakytumėt žodeliu „deja!“ Juk toj beribėj tamsoj ir aklybėj, beidėjiškume, padlaižiavime, bėgiojime paskui auklėtojas ir sandėlininkes, visoj toj nepakenčiamoj bukybėj, beprasmybėj, siaurume Jūs turit galingą daiktą – sienlaikraštį, kuriam drąsiai galit pasakyti, ką galvojat ir ko norit, nes tai ne mokytojų, ne auklėtojų, nei komjaunimo vadovybės, o Jūsų. Neįmanoma, kad Jūs atsisakytumėt tokios tribūnos. Sienlaikraštis – vienintelis internate turi šiek tiek laisvės. Jūsų tarpe užtektinai gabių žmonių, kurie kažko ieško, kažko siekia. Negi jie visko atsisakytų? Perskaitykit visus numerius. Negi Jūs nesugebėsit būti mūsų įpėdiniais? Dieve mano, tai būtų savižudybė, beprotystė! Jeigu Jūs nužudysit „IV frontą“, tai ko Jūs verti?
Galbūt, nereikia tokios didelės gaujos redakcijoj. Užtenka trijų–keturių žmonių, spausdintojų ir poros dailininkų, fotografo, bet tai turi būti tikri entuziastai. Juk ir mes iš teisybės redakcijoj dirbom tik keletas. Ir dar – reikia žinot, ko Jūs norit. Mes savo svarbiausiu uždaviniu laikėm pažadinti žmogiškumą, kūrybą internate, toj bukybėj ir siauraprotiškume. O Jūs? Šiais baisiais laikais maža yra kuo tikėti, ko laukti, už ką kovoti. Bet reikia ką nors susirasti. Patiems!
Manau, kad rašau ne be reikalo, nes net per šventę Jūsų nuotaikos buvo laidotuviškos. Tegul „IV frontas“ būna garbingas. Jei nepajėgiat pakelti tokios naštos – pasitraukit, bet garbingai apie tai pareikšdami visai mokyklai, nurodydami priežastis, motyvuodami savo žlugimą.
Likit sveiki! Norėčiau tikėti, kad mano būgštavimai be pagrindo.
1969.I.11
Verdenė
Ačiū už laišką, Mokytoja!
Jūsų laiškas nuostabus, t. y. labai įdomus.
Jūs nesaugot, netausojat savęs, nes dar tebesėdit po vidurnakčio. Kaip Jūsų sūnūs? Kokį vardą išrinkot mažiukui?
O, pradėsiu ne nuo pasiplepėjimo, o nuo atbulo galo – nuo laiškelio „ketvirtafrontininkams“, nes, atrodo, tai Jums įdomiausia. Dėl laiško atplėšimo pikta, bet tuo dar kartą pasimokiau. O aplamai, laiškų skaitymas – didžiausia gėda ir nesąžiningumas. Bet tai dar ne svarbiausia. Eikim toliau. Audra, „pasipiktinimas“? Įsivaizduoju… Juokinga! Ir dar juokingiau, kad nė trupučio nesijaučiu prieš ką nors kalta. Rašiau ne mokiniams, o žmonėms. Ir ne viską apibendrinau tokiais epitetais, o internatą. Kažkodėl Jūs visi įpratę žodžius „mokykla“ ir „internatas“ laikyti sinonimais, o juk tai skiriasi, kaip diena nuo nakties! Mokykla įkūnija viską, kas gera, internatas – viską, kas bloga. Du priešingi poliai. Jūsų išvardinti renginiai, saviveikla, sportas, fizikai, chemikai priklauso mokyklai, o ne internatui… Visiškai sutinku, kad poezija yra ir farše, kaip ir bet kuriam darbe, jei už nugaros nestovi rimbas… Susirinkimai? Komjaunimas? Bet susirinkimuos neįmanoma ką nors pasakyti, nes pažiūrės kaip į beprotį, nes ten viskas iš anksto paruošta. Komjaunimas, kaip organizacija, savo vaidmenį jau atliko labai seniai, jis neturi to vardo, kokį turėtų turėti, žodžiu, tai jau atgyvenęs dalykas, kuriuo mažai kas betiki. Jeigu ne mokt. Sabaliauskaitė… – teisingai! Viskas teisingai, bet aš „IV frontą“ priešpastatau ne mokyklai ir mokytojams, o internatui.
O naujo laiško jokiu būdu neparašysiu. Tai neįmanoma. Internatas – košmariškas sapnas. Jeigu kartais pabundu ir krūpčioju per miegą – viskas to sapno pėdsakas.
Savas lizdas? Kodėl tai mano lizdas? Buvau atsitiktinių aplinkybių nusiųsta į tą „lizdą“ ir laukiau, kada išeisiu. Tai buvo lyg laikini nakvynės namai, kurie priglaudė vienai nakčiai mano kūną, o ne dvasią. Bet nakvynės namuose dega ugnis ir čirškia kepama mėsa, o čia? Niekam nebuvo svarbu, šąlu aš ar nešąlu, turiu žiemai šiltus batus ar ne, verkiu ar juokiuos. Niekam nebuvo svarbu internate. Numeta skarmalą, kuris niekur netinka, o tu nusižeminęs pasakyk „ačiū“. Ir dar amžinai tie priekaištai: „Jus valstybė išlaiko“… Tai viena pusė. O kur nuolatinis pažeminimas? Kiekvienas galėjo kiek tinkamas įžeidinėti ir įsakinėti. Mokė nuolankumo, vertė nusižeminti. Beveik kiekvieną kartą reikėjo su ašarom maldauti, kad išleistų į namus. Į namus! Tebūnie jis prakeiktas, tas internatas!
Nieko internatas neatėmė? Juokinga! Baisiai daug atėmė ir būtų dar daugiau atėmęs, jei nebūčiau priešinusis. Laimė, kad dar buvo mokykla, knygos ir geri žmonės. Dabar iš naujo mokausi to, ką iš manęs atėmė. Gerumo, teisingumo, moteriškumo, meilės, neapykantos, kantrybės, tikėjimo tuo, kas gera, švelnumo, užuojautos, pasigailėjimo ir t. t. Ir savarankiškumo!
Jau vienuoliktoj klasėj aš buvau išėjusi iš internato. Aš ten valgiau ir miegojau, bet gyvenau kitur. Išsivadavimo pradžia! Kokia laimė, kad tada parašiau rašinėlį apie knygą „Iš tylinčios žemės“. Tai man labai padėjo. Dabar aš – laisva! Aplamai, laisvės niekur nėra, bet sąlygiškai galiu sakyti, kad esu laisva. Dabar galiu žiūrėti visiems į akis. Dabar esu žmogus tarp žmonių.
Ak, mokytoja! Jūs kalbat apie internatą iš pedagogo pozicijų, o aš iš pozicijų žmogaus, kuris ant savo kailio puikiai patyrė internato malones. Dėl to nesu tikra, kad Jūs suprasit mane, nes tarp mudviejų neperžengiamas barjeras dėl šių dalykų. Ak, Mokytoja, Jūsų sūnūs be galo laimingi – jie negyvens internate, jiems nesisapnuos tokie baisūs sapnai, jie turės namus. Vaikai visados daugiau pakelia, daugiau ištveria, nes jie priklauso nuo kitų ir negali būti savarankiški. Internatas baisiai sugadino mane, bet dabar aš vėl mokausi gerumo. Ir kada nors būsiu ta mergaitė, kuri turi būti. Nors tai stovės kaip baisūs randai…
Gal užteks apie tai, nes liūdni dalykai.
Dabar – pasiplepėjimas, kaip Jūs sakot. Ačiū už Jūsų gerus ir teisingus žodžius. Tikrai mūsų laikai yra baisūs ir nuostabūs. Šypsena, ašaros, pavydas, neapykanta, sniegas, bokštai – viskas taip nepaprasta. Menas, gyvenimas lyg stebuklas.
Arčiau žemės? Taip… „Jausmai“ patiko, bet „Niekas nenorėjo mirti“ labiau. Aplamai, nusivyliau R. Adomaičiu kaip aktoriumi. „Altonos atsiskyrėliuos“, „Jausmuos“, „Mindauge“ – jis kažkaip vienodokas, sausas, daugiau kažkaip techniškas. Jei „Altonos atsiskyrėliuos“ žavėjausi, tai „Mindauge“ nepatiko. Kai skaičiau patį veikalą, mane pagavo jo dvasia, mintys, viskas buvo taip stipru ir ryšku, o spektaklis pasirodė blankus. Na, premjera, gal paskui bus geriau. Oi, mačiau „Graiką Zorbą“. Nuostabus filmas! Patyriau didžiulį malonumą. Aktorių darbas nuostabus. Ir kokia meilė gyvenimui!
Konkursas, tai buvo – atsitiktinumas. Aš, deja, dar nieko nesu parašiusi.
Žmonės tokie vieniši. Bet tai ne tai, kad nebūtų kuo užpildyti dienas. Gyvenimas nuostabus, bet žmonės baisiai vieniši. Tegali turbūt įvykti stebuklas. Tiesa, atsivešiu per atostogas antrą „Mėlynbarzdžio“ redakciją ir naujus eilėraščius, kuriuose nėra nieko gero, visi apie meilę. Kaip ir visi nuo „Išleisk, močiute“ laikų. Dar atsivešiu keletą V. Bložės eilėraščių ir „Vidurnakčio žolių“ I dalį. Gal Jums bus įdomu, nes kažin, ar bus išspausdinti.
O tie eilėraščiai? Nežinau. „Akmenį“ išmečiau, o „Papartį“ kuo nors pakeisiu.
Bitlai dainuoja vienur: „Ji gyvena lyg sapne, vis kažko laukia prie lango.“ Taip dabar gyvenu. Vaikštau į koncertus Paveikslų galerijoj ir klausausi bigbito. Ak, bitlų yra viena tokia daina, kurios klausant prietemoj galima iš proto išeiti! Aš laiminga, nes vaikštau kaip lunatikė, o to daugiau niekados nebus.
Turbūt nespėsit parašyti atsakymo. 20 d. – paskutinis egzaminas. Laikiau TSKP istoriją (4) ir antikinę literatūrą (5). Kai parvažiuosiu, aplankysiu kurią nors dieną Jus. Tada papasakosit. Apie viską. Tik saugokit save.
Tai iki pasimatymo!
1969.I.17, Nijolė
P. S. O, žiūriu, užmiršau dar vieną priekaištą! Dėl nesisveikinimo. Čia tai jau nesuprantu. Gal tai dar nuo tų laikų, kai nepasisveikinau atsitiktinai direktorienės, nes tada buvau gavus vieną laišką ir ėjau sapnuodama. Sakė, ji kažką įrašė į kažkokį sąsiuvinį mokytojų kambaryje, o auklėtoja paskui nuolat prikaišiojo. Šiaip, rodos, visada sveikinuos. Nesuprantu. Ir Kapsuke tiek maža buvau šiais mokslo metais – nebuvo progos tenais ką ir sveikinti. NEŽINAU. Bendrai, toks atvejis, kad nepasisveikinau, gali būti visai įtikėtinas, nes vaikštau sapnuodama (dažniausiai), o tada esu baisiai išsiblaškius ir nieko nematau aplink save. Tik, rodos, nieko nebuvau sutikus.
N.
Geroji Mokytoja,
Jūs beveik burtininkė. Tikrai. Man gera, kai pabūnu su Jumis. Giedriuko Meškinas stebuklingas. Aš jį turbūt susapnuosiu. Nesijuokit…
Paskaitos nukeltos. Prasidės tik pirmadienį. Puiku! Dar kelios dienelės…
Pagaliau užmezgiau ryšį su Auge. Ji neįstojo į Šiaulių pedagoginį – dėl charakteristikos neperėjo per konkursą. Tada įstojo į Klaipėdos pedagoginę m-lą, bet metė, nes išsiskyrė tėvai, mirė broliukas. Dabar ji gyvena Raseiniuos ir dirba bibliotekoje. Žodžiu, nelaimės po nelaimių. Tiesiog nežinia, kaip jai nors kiek padėti, palaikyti dvasią.
Buvau sutikus Gilmą su Saulium, tai pasakojo apie susitikimą. Papasakokit ir Jūs. Ar buvo Romas? Kaip jam sekasi, kaip Visockui ir kt.? Įdomu.
Atsitiko didelė nelaimė: nukirto vienintelį beržą sodo gale. Pernai – du gluosnius, dar prieš keletą metų – didžiulį skirpstą. Ar niekad nepasakojau Jums apie beržą? Kai buvau maža, galvojau, kad tas beržas – užburtas karalaitis, bet neatradau žodžio, kuriuo galėčiau jį atversti. Nors visaip būriau ir kerėjau, beržas neatvirto… Aš jį sapnuodavau. Paskui nešdavau jam gėles ir kabindavau pienių vainikus. Ir dabar tą beržą nukirto. Girdi, žolę stelbia. O juk greta ištisa uosių linija! Baisu. Negaliu įsivaizduot, kad to beržo jau nėra.
Per atostogas skaičiau trejų paskutinių metų „Genius“…
Vita laikė du egzaminus – penketukai. Skundžiasi vienatve. Kaip ir mes visi.
Nežinau. Kartais neatskiriu kituose ir savyje dviejų tikrumų: poetinio ir gyvenimiškojo. Viena ir kita – tikra, gryna, bet kur riba? Kur riba, skirianti juos?
Kokia Eglė (pamenat, mano draugė) nuostabi! Nuėjau šiandien pas ją, o ji man gimimo dieną ištaisė, nors jinai per atostogas buvo. Atsitiktinai užėjo Saulius (tas mokt. Abraitytės mokinys). Atėjo Eglės sužadėtinis Algis. Nesitikėjau. Nelaukiau tokios šventės. Buvo labai miela.
Man kažko liūdnoka. Vaikystė seniai pasibaigė, man jau devyniolika metų, o esu dar toks vaikas! Net niekas dar nėra bučiavęs. Dar nieko nepažįstu. Gal gerai. Labai norėčiau būti ta Mergaitė, kurios tūkstančius metų laukia Mėlynbarzdis. Ne tapti, o būti. Dar nežinau, kas esu, nors seniai noriu žinoti. Gyvenu A. Grino laukimu. Kartais – atrodo – girdžiu Neišsipildžiusios Būties šauksmą. Kada nors turėtų įvykti stebuklas. Pasiutiškai gera gyventi. Viskas nepaprasta ir sudėtinga. Begalybė grožio. Man sunku, man labai nelengva (et, prakeikta buitis, prakeikti pinigai!), bet vis tiek nepaprastai gera. Kažkas bus ateityje, kažkoks stebuklas. Gal Meilė. Dabar laukimas, A. Grino Neišsipildžiusios Būties šauksmas. / Nežinau, kam visa tai rašau – gal tik sau /
1969.II.7
Paveikslų galerija. Sekmadieninis koncertas. A. Šivickis. Grojo J. S. Bachą, J. Ch. Bachą, Hendelį ir Kupereną. Dūšioj skaidriau pasidarė.
Vakar visa kompanija (Eglė, Algis, Saulius ir aš) suvirtom pas Abraitytę. O, pirmą kartą vaišino sausu vynu (tokiu, kaip šeštadienį mes ragavom…)! Taigi, pripažino suaugusiais, studentais (malonu, ar ne?). Mokytojos Sauliukas deginėjo savo žvakes, kol užmigo ant grindų (išėjom po dvylikos). Geras vakaras, kalbėjom, ką galvojam (o tai puikiausia!). Apie viską. Literatūra, dėstytojų įdomybės, atostogos, „laisvė“ ir t. t. Kai išėjom – pūga! Iš kojų verčia. Daėjom ligi manęs, ir jie nuvažiavo paskutiniu troleibusu.
1969.II.9
Prasidėjo paskaitos. Visi – tokie malonūs, linksmi. Po paskaitų ta pati kompanija vėl nusitrenkėm pas L. Abraitytę – vėdarų valgyt! Įsivaizduojat? Vėdarai! Kvepia!.. Tolygu „cepelinų baliui“. Ką ten! Daugiau!
Taigi, antras semestras prasidėjo su gardumynais. Dievai žino, kas čia bus. Kitam laiške parašysiu, kokios naujos disciplinos (tada jau nauji dėstytojai bus turėję bent po vieną paskaitą). Vėl gąsdina mus, o mes kone „senais vilkais“ dedamės, nors neramu, neramu kažkodėl…
Laiškas nepanašus į laišką? Na, ir tegul!
Kai pasiklausai, pasižiūri („laisvė“, „demokratija“ ir t. t., ir pan.) – baisu, bet vis tiek norisi gyventi. Nors savyje gal galima jausti laisvę? Noriu kažko gero, šviesaus ir laisvai tikro, nesumeluoto. O laisvė? Gal ji ir yra – tik mumyse.
O šiandien gera diena. Vėjas, pūga! Ir šiaip. Mokytoja, kaip Jūs galvojat, ar kada nors būsiu gera, graži ir tikra? (ne, čia ne auklėtojos apšauktas egoizmas, tiesiog man reikia daug ką išsiaiškinti). Ar būsiu verta meilės? Dar nežinia, kuo tapsiu. Mane lipdo, ir pati save lipdau. Kai buvau maža, tada – kaip visi vaikai – gera. Bet paskui – internatas, kurį buvau priversta ištverti. Dabar esu truputį vaikas, truputį mergaitė. Praeis dar kiek laiko, ir būsiu mergaitė, jau ne vaikas. Ir turiu atsigauti nuo internato. Dabar turiu daug ką išsiaiškinti savyje, daug ką suprasti ir išsiaiškinti. Ir nuspręsti.
Turbūt tikrai egoistė. Tiek priplepėjau apie save. Ir nesąmonių. Nepykit. Ko gero, tai svarbūs dalykai.
O Jūs? Kaip Jūs gyvenat? Kaip laikosi Giedriukas ir jo Meškinas? Dalius? Ar nugriebiat šiek tiek laiko? O mūsų prizininkės ar laimės rajone? Ar jau gal buvo konkursas? Gera būtų kuriai nors patekti į respublikinį. Pasiklausyti tikrų poetų – didelis dalykas. Horizontai prasiplėstų. Ak, viskas man įdomu. Viskas. Parašykit. Parašykit apie viską. Apie ką norėsit. Bet ką. Gera gauti Jūsų laiškus.
1969.II.10, Nijolė
P. S. Tikrai, atleiskit už mano egoizmą.
Jūsų N.
Ak, Mokytoja!
Koks geras Jūsų laiškas! Dėl dievo! Aš suprantu, kaip Jūs užsiėmusi. Parašykit, kada galėsit. O aš Jums kada nors galiu parašyti, užėjus nuotaikai.
Tikrai. Žmonija turbūt eina į individualizmą. Žinoma, kaip ir visados – pilna prieštaravimų. Bet tai man labiau patinka negu „viskas kolektyvui“, kurio nėra. Žinoma, yra žmonija, Tėvynė, bet tai visai kas kita. Kiekvienas žmogus toks sudėtingas, toks nepaprastas ir įdomus – pradedu šitai geriau suprasti. Mokytoja, jeigu gyvenčiau užsienyje, nueičiau kartu su hipiais. Nes laisvės niekur nėra. Nes visi priklausom nuo vyriausybės ir pan. dalykų, nuo priimtų visuotinų normų, nuo veidmainiškų moralės nuostatų, nuo kažkokios visuomenės nuomonės. Ir niekur negalim pabėgti. Laisvė savyje – turbūt savęs apgaudinėjimas. Netgi menas neturi visiškos laisvės. Žmonės baisiai nelaimingi, baisiai vieniši.
Kaip Jūs mylit Vilnių! Kaip džiaugiuosi dėl to. Juk ir man Vilnius – užburtas pasakų miestas, kuriame yra žalvario vartai, už kurių gyvena Mėlynbarzdis, kurio nėra.
Ir naujienos tokios geros! Taip pasisekė konkurse! Mokyklai suteiktas vardas daug reiškia, ir miela, kad mokiniai kažką tai dirba. Puiku, respublikiniam konkurse daug pamatys, susitiks su įdomiais žmonėmis! Čia tai puiku! Sveikinu visus! Ir rašymas, ir skaitymas (oi, kaip pirmokiškai skamba!). Aš jau nebeskaitau. Gaila, bet… Nebetikiu savimi. O ir nėra, nei kur, nei kaip.
Jau dirbate? Kaip pirmosios dienos? Galvojat imti 5 ir 7 klases? Dieve, ką Jūs jiems kalbėsit? Žinoma, gerai: išsiauginsit suprantančius literatūrą. Bet bus turbūt nepaprastai sunku.
O dėl Putino – tiesiog nežinau, kaip galėčiau ką sumedžioti. Neįsivaizduoju net, nuo ko pradėti.
Ačiū, labai ačiū, kad pasirūpinot mudviem su Vituke. Mes labai džiaugsimės nuotraukomis.
Mokytoja, truputį įsivaizduoju, kiek Jums vargo su vaikais. Pasižiūriu į Jurgą (žinot, kaip ji mane vadina – „mielasai Niliole“!)… Jai netrukus bus treji metukai, o kiek su ja vargo, kiek rūpesčių!.. Baisu. Ir vis tiek baisiai miela! Kai Jurgita sirgo ir gulėjo ligoninėj, namuose – taip tuščia! Lyg nieko gyvo nebūtų.
Kaip Jums sekasi? Kaip gyvenat? Mokytoja, Jūs tiesiog nepaprasta.
Kaip aš gyvenu? Nuostabios prof. Lebedžio paskaitos. Gana įdomiai baltų kalbotyrą dėsto Kazlauskas. Kaip visados – žavinga per Lietuvos istoriją. Klausaisi neatsiklausai, neatsigėri. Turėsim darbus iš literatūros mokslo ir kalbos kultūros (bjauru, nors ir reikalinga).
Kiekvieną sekmadienį einu į galeriją. Buvo nuostabus Talino kamerinio choro koncertas, M. K. Čiurlionio mokyklos smuikininkų ansamblis. O vakar – vakar vėl stebuklingas koncertas. Klasikiniai ansambliai: grojo styginis kvintetas, B. Vasiliauskas, dainavo Bajerčius ir Kiselienė. Bachas, Hendelis, Pergolezis, Mocartas. Kai kas iš 14 a. Nežinau, ar mano vidinė nuotaika atitiko koncerto dvasią, ar kas kitas, bet buvo nepaprasta. Truputį klausiausi XX a. muzikos – buvau sužavėta.
Mačiau Kaune „Mamutų medžioklę“. Nuostabus pastatymas! O pjesė – geriausia iš visų K. Sajos rašytų. Baisiai įdomiai per visą spektaklį panaudojama pantomima. Labai geras įspūdis. Baisiai malonu žiūrėt. Patiko dekoracijos. Visos (dauguma!) scenos suteikia tikrą estetinį pasitenkinimą. Kokie apibendrinimai! O kaip žmonės išsiaiškina sau tą šventę ir jos ieškojimą – ūhū! Ligi politikos pritempia. O kažkokia moteris po spektaklio pasiskundė, kad, girdi, labai daug reikia galvot… Ir visai atsitiktinai patekau į tą spektaklį. Per kažkokią laimingą žvaigždę!
Žiūrėjau „Didžiuosius manevrus“. Nesugaunamas Renė Klero žavesys. Puiki Ž. Filipo ir M. Morgan vaidyba.
Sugadino vidinę nuotaiką „Ponios ir ponai“ savo vulgarumu ir grubumu. Niekaip nesuprantu, kaip festivaly filmas buvo įvertintas kartu su „Vyru ir moterimi“, tokiu subtiliu kūriniu.
Nuėjau į Aramino „Kai aš mažas buvau“ premjerą. Gal dėl to, kad vaizduojamas dabartinių mano bendraamžių gyvenimas, kad apie atlikėjus nemaža žinau iš Eglės pasakojimų (klasės draugai su Linu, su Kernagiu grojo bigbito ansamblyje ir pan.), filmas paliko gerą, malonų įspūdį. Graži Apanavičiaus daina, kurią dainuoja jaunasis Kernagis. Nėra kažko labai gilaus ir t. t., bet filmas malonus. Per susitikimą Linas sakė, kad sunkiausia buvo vaidinti girtą.
Buvau žiemos šventėj Vingio parke. Nuvylė. Pernelyg internacionalinio pobūdžio. Pernelyg daug momentų (politinės aktualijos, kosmosas), nesusijusių su Žiemos švente. Daug banalumo ir skurdumo blogo skonio karnavale. Pasigendu tikros Užgavėnių linksmybės ir liaudiško humoro.
Gavau antrą laišką nuo Augės. Ji šiek tiek geriau jaučiasi. Ne tiek daug pesimizmo. Kitais metais galvoja stoti į universitetą. Puiku, ar ne? Siunčia Jums linkėjimus.
Šiaip baisiai esu susirūpinusi proziškais dalykais. Reikia būti gražiai, originaliai ir madingai, o tai baisiai daug kainuoja. Visko, laiko ir lėšų. Nusipirkau pavasariui paltuką ir panašaus atspalvio batelius. Baisiai toli nuo poezijos, bet tai būtina. Būtina atrodyti nors pakenčiamai, jei negalima gerai. O, nesijuokit! – Dėl šito nepasidarysiu miesčionė, ne.
Ak, Mokytoja, turbūt pavasaris ateina! Gera gera…
Kai galėsit, parašykit.
1969.III.3, Nijolė
P. S. Sveikinu Giedriuką! Ar jis prisimena „viešnią“?
Mokytoja,
vėl trukdau Jus su eilėraščiais (įprotis, o ir nėra kam duoti). Labai norėčiau, kad kaip nors surastumėt valandėlę laiko ir – taip, kaip anksčiau – viską pasakytumėt. Svarbiausia, kas Jums nepatinka. Ar neslenku atgal? Gal neverta rašyti?
Šis laiškelis tegul būna ano tęsinys, gerai?
Šiandien grįžau iš Dichavičiaus parodos. Labai patiko. Akmenys, kryžiai, Nida, senos trobos, jaunystė ir senatvė. Labai gražūs aktai. Vienoj nuotraukoj mergaitė kaip Nida – galėtum pagalvoti, kad ne mergaitė, o kopos, kalvos, smėlis. Viskas baisiai gražu. Savotiški linijų ritmai, net kažkoks muzikinis skambesys kai kur. Poetiškumas. Kai kas kelia daug minčių. Čia pat universiteto žurnalistai suruošė susitikimą su autorium. O, jis kalbėjo ne taip, kaip dailininkai (sunkiai, su ilgom pauzėm)! Malonu klausytis. Iš pradžių – truputį elementariai, paskui „įsivažiavo“. Apie savo kūrybos principus, mėgiamus motyvus, daiktų magiją, kuri jį traukia, akmenų, Nidos, kūno grožį ir daug kitų dalykų.
Ketvirtadienį bus parodos aptarimas. Jei galėsiu, tai nueisiu. Baisiai įdomu.
Vakar grįžau iš namų. Kaip visados: laukiu kažko tai ir nieko nerandu. Beržas nukirstas. Niekaip negaliu užmiršti. Nemoku būti gera net artimiausiems žmonėms, nors labai norėčiau. Priėjau prie to, kad visur ir visados erzina žodis, intonacijos, menkiausias vulgarumo atspalvis, nors pati to neišvengiu. Et, aplamai… Nekreipkit dėmesio.
Kai galėsit, parašykit. Pridėkit šį laiškelį prie ano. Šis – tik P. S.
Viso gero! Parašykit apie save.
1969.III.10, Nijolė
Šiandien dar kai ką noriu prirašyti. Kažkada Alg. Zurba įspėjo mane dėl pasakojimo intonacijos, Alg. Mikuta dėl etiudiškumo. Kaip Jums atrodo?! (Čia bendrai apie visus eilėraščius.) Ir konkrečiai – kaip atrodo šitie ir „Mėlynbarzdis“? Nieko gero neparašau. Ir net nežinau, ar nuo „Išleisk, močiute“ paėjau kiek toliau. Žinoma, yra silpnesnių ir stipresnių, bet… Ir – ar eilėraščiuose yra kas nors mano, ar viskas tik…? Gal neverta ir niekam rodyti? Kaip Jums atrodo? Konkurse buvo apie 20 vasaros ir rudens eilėraščių. Ar nenusmukau nuo to laiko? Ar nestoviu vietoje?
Žinoma, nežinau, kolei rašysiu. Viską nulems tai, ar turiu talentą, na, ir gyvenimo aplinkybės. Per keletą metų tai išaiškės.
Nežinau, nieko iš manęs neišeina. Kasdieniniame gyvenime jaučiuosi kaip menkiausias padarėlis. Nieko nemoku, nieko nesugebu. Viskas išeina ne taip. Erzina ir išmuša iš vėžių būtiniausias buitinis dalykas. Toks, kaip nusipirkti duonos ar pan.
O šiaip esu laiminga.
1969.III.11, Nijolė
Mokytoja,
ačiū, ačiū Jums už laiškus. Jums taip sunku surasti man laiko. Suprantu, bet man Jūsų laiškai baisiai reikalingi. Jūs net nežinot, kaip reikalingi! Niekas negali taip parašyti.
Jums taip sunku, stebiuosi Jūsų ištverme ir kantrybe. Jūs baisiai gera ir kantri, baisiai daug sugebat. Mokykla… Vietoj Jūsų seniai būčiau kur nors pabėgus. Ir iš viso, Kapsukas – bjaurus miestas. Man rodos, Kapsuke žmogus tiek pat vienišas, kaip vidury girios. Kad nors teatras būtų paliktas. Tas prakticizmas. Ir visur – tokie miestai, ir nėra kur pabėgt. Yra pas mus tokia mergaitė iš Jablonskio vidurinės. Baigusi sidabro medaliu. Su tėvais grįžusi iš Sibiro. Sako: „Ko jums trūksta? Mokotės universitete, gaunat stipendiją… Kuo jūs nepatenkinti?“ Taigi, kuo?.. Nieko nesupranta. Dėl to, kad turėjo „laimės“ pamatyt Sibiro meškas, nė kiek neliūdi. Jai gerai gyventi: stipendija, bendrabutis. Kalimas ir gera nuomonė apie save. Tiesa, paskutiniu metu pradėjo mokytis „moderniškų“, „miesto“ manierų: neskoningi dažai ir cigaretės (kol kas tik slapta). Gyvena toks žmogus – viskuo patenkintas. Arba yra tokia žurnalistė (tarp kitko, labai nemoteriška, šiurkštokų manierų). Irgi visada ji teisinga, visados labai gera ir t. t. O koks gyvenimo patyrimas! Dveji metai plėšiniuose! Kažkoks košmaras. Ir dar prielipa. Stengiasi draugauti su tais, kurie turi galimybių ateity išgarsėti. Turi be galo daug (?) pažinčių ir kiekviena proga tuo giriasi. O kokia ji pareiginga komjaunuolė ir t. t., ir t. t.! Kaip gražu, ar ne? Na, žinoma, nukrypau apie trečius asmenis, bet taip jau išėjo. Mūsų karta! Tas pats buvo mokykloj, tas pats visur. Tik atskiros asmenybės išsiskiria iš to liūno, rodos, gerų žmonių. Ir kaip gerai gyvenam, ir kokie mes geri! Džiaukimės, ar ne? Juk tos mergaitės – geri žmonės, gerai mokosi, geros komjaunuolės, gerai elgiasi ir t. t. Jose daugelio gerų žmonių bruožai. Baisu. Ir kad nors pats būtum iš tikrųjų geras, kad nors pats visą laiką būtum bent viduje laisvas.
Nuvažiuosiu, kai atšils, nuvažiuosiu visur. O į sienas, į gatves visados žiūriu. Tik į eilėraščius tai turi nemačiomis ateiti, jei ateis. O ir gyvenau dabar taip, kad vienas dalykas užgožė viską, užmiršau daug ką. Bet Jūs priminėt. Bet ir tai reikalauja tarnauti tautai. Dieve, dieve! Man reikia daug ką išsiaiškinti. Dar labai daug ko neatskiriu. Nesuvokiu.
O dėl „IV fronto“… Tik nesigraužkit dėl to nelemto laiško. Kalti tie, kurie atplėšė ne jiems adresuotą laišką (žinau, kad nors vieną man skirtą laišką, nors ir nieko ten baisaus nebuvo, yra skaičiusi buvusi klasės auklėtoja, tai nežinau… A, tas, kad ji skaitė ir skaitys laiškus, aišku! Greičiausiai iš tikrųjų nesisveikinsiu su ja, jei sutiksiu). Kodėl nerašau „IV frontui“? Todėl, kad tai baisiai toli nuo manęs. Tai jau praeitis. Nuo to laiko baisiai daug visko buvo. Tiesiog nesinori. Na, gal ir parašysiu kada nors. Bet tik dėl Jūsų.
Dabar Vilniuj siauruos rateliuos rodė Mekų filmus. Vieną dieną – ir universiteto dėstytojams. Teko laimė pamatyti. „Grotos“, arba, kaip vertė laikraščiuos, „Kalėjimas“, – apie drausmės batalioną. Statytas abiejų. Nepaprasta įtaiga, nepaprasta įtampa. Visą laiką rodo vielas, siaubingą muštrą, beprasmišką ir baisų, nužmogėjimą. Puikūs aktoriai, puikus filmavimas. Kiti du – J. Meko. Eksperimentiniai. „Įspūdis“ apie hipius. Nepaprastas tempas, didžiuliu greičiu: gėlės, veidai, figūros, šokio judesiai, plakatai su love (tik nemoku parašyt). Primityvi ir ryškaus ritmo daina, kurią atlieka viena iš hipių. Ekstazė. „Cirkas“. Pagreitintas ir normalus greitis, keli planai, ryškūs kadrai ir „pro miglą“, muzika liūdna ir linksma. Kažkas nepaprasto. Kaip eilėraštis. Galvojau apie gyvenimą. Bendrai, smulkiau papasakosiu, kai užvažiuosiu, kada nors.
Mokytoja, nevarkit dėl manęs. Parašykit tik tada, kai tikrai galėsit. Palauksiu. Man reikia mokytis kantrybės. Pati parašysiu, kai užeis noras.
Kas dėl talento, tai geriau apie tai nekalbėt. Nesu tokia optimistė. Kiekvienas žmogus, šiek tiek pamiklinęs ranką, gali taip rašyti.
Viso gero! Gražaus pavasario! Ak, koks buvo Verbų sekmadienis! Ryt – Velykos. Turbūt nueisiu į bažnyčią pasižiūrėt.
1969.IV.5, Nijolė
Kaip gyvenat, Mokytoja?
Kuo gyvenat? Ką veikia didelis Giedrius ir mažas Daliukas? O Jurga man sako: „Kai aš būsiu didelė, tu būsi maža.“ Jums begaliniai sunku, nors kiek sunku, aš dar negaliu suvokti ir suvoksiu gal tik tada, kai pati dirbsiu. Bjauriausia, kad gyvenat Kapsuke, o ne dideliame mieste. O ir dideliam mieste galima rasti ramių užkaborių. Šiandien ieškojau Rudens gatvės. Namukai, tvoros, smėlio keliukas, kalnai su pušynu. Šunys loja, gaidžiai gieda. Ir varnos krankia. Tikras kaimas dideliam mieste. Kaip Jums mokykloje? Gal kas įdomaus? Parašiau „ketvirtafrontininkams“ (adresuodama kažkuriai mergaitei, kad vėl kas neatsitiktų), bet atsakymo dar nėra. Dieve, kaip toli dabar „IV frontas“ ir mokykliniai rūpesčiai. Niekaip nesuprantu, kaip Algis taip ilgai ištvėrė, palaikydamas su mumis ryšį. Viskam savo laikas. Vita irgi tą patį sako. Beje, jai labai gerai sekasi: iš fonetikos neturi nė vieno minuso. Tiesa, lit. būrelis žada padaryti ekskursiją po Suvalkiją, tai dėst. Bukelienė norėtų, jeigu priims, apsistoti internate vienai nakčiai ir kartu suruošti lit. vakarą – atsidėkojant, sakė, parašys direktoriui apie tai.
Nuėjau pas fakulteto, atrodo, tik atsiradusius kraštotyrininkus, nes jie palaikys ryšį su „Ramuva“, be to, vadovauja doc. Girdzijauskas.
Mano darbas „E. Mieželaičio eilėraščio „Mano trobą užgriuvo audra…“ eilėdara“ jau apsvarstytas. Mokymasis svarstyti ir žaidimas rimtais veidais. Gerai. Girdzijauskas sakė esąs patenkintas.
Kai oras gražus, rytais vaikštau pėsčia: daugiau pamatau. Mačiau, kaip Neris nešė ledus. Upė žydėte žydėjo – vanduo žydėjo lelijom. Prie tilto per Vilnelę, įtekančią į Nerį – žuvėdros.
Neseniai buvau miške. Kalnas, pakalnė. Pušys. Svaiginantis žemės ir pušų kvapas. Net juokinga – iš tiesų svaigina! Sėdėjom ant sakuotų rąstų ir žiūrėjom į pušų viršūnes. Paskui dubury atradom ežeriuką. Buvo baisiai gera.
Žiūrėjot „Vilniaus bokštus“? Girdėjot Makačino „Prie apleisto seno namo“? Graži daina, ar ne? Tik dėl kai kurių supelėjusių komisijos narių Lemanas už jos atlikimą negavo pirmos vietos. O šiaip man šis konkursas nepatinka: saviveikla ir Sopoto pamėgdžiojimas.
Vaikštau į koncertus galerijoj.
Vėl klausiausi bitlų. Paskutinių kūrinių iš indiškojo laikotarpio. Didžiulis skirtumas. Smarkiai žengia. Tai bent menininkai. Ir dainos nuostabios. „Mišel“ ir ta, ir ta apie berniuką, kuris svajojo apie jūrą, „Žmogus ant kalvos“ ir „Žemuogių pievelė“… Nepaprasta.
Vaikščiojau po senamiestį vienplaukė – lyjant. Lašų tiksėjimas – kaip amžinybė. Stengiuosi atmesti purvą, smulkmenas ir matyti tai, kas amžina.
Vilniaus tapybos bianalė. Ū, kokių darbų yra! Nepaprastų! (O, kaip visados, viską perlenkiu, hiperbolizuoju, bet šios ypatybės ir nesikratau.) Labai mielas L. Gutauskas – kažkas baisiai lietuviško S. Gedos, žmonos, Ūlos, broliuko portretuos ir „Pirčiupy“. Įdomus A. Stasiulevičius. Gečo „Aistros“ patiko, Švažo vienas darbas, tik pavadinimas (su IX fortu) – ne, ten geriau būtų praplėsti mintį, kad ir „Ratas“. Patiko L. Tuleikio „Šeima“, Piekuro ieškojimai (formos), kai kas Veiverytės. Daug gerų Estijos dailininkų paveikslų, bet neprisimenu jų pavardžių. Kai žiūrėjau Latvijos darbus, buvau pavargus, nelabai atidi, todėl ne kas ir įstrigo.
Pagaliau prisirengiau nueiti į Etnografijos muziejų. Gera buvo.
Taip pavasariška… „Pasimatymo, mūsų susitikimo valanda artėja, basa…“ Žmonės šypsosi – be priežasties, nežinia ko. Kažkoks gero nujautimas.
Na, išmečiau, išbarsčiau viską – ką veikiau, ką dariau. Juokinga. Bet turbūt reikia, kad kažkas išklausytų – tuos įspūdžius, gal tik įspūdžių štrichus be sąryšio.
Parašykit, jei spėsit. Gal užeisiu per gegužės šventes. Parašykit ką nors. Kas į galvą ateis. Apie save.
1969.IV.22–23, Nijolė
Mokytoja,
ir vėl, ar ne? Tik nesijuokit, kad esu tokia nekantri, yra pora eilėraštukų, tai jau ir siunčiu. Tiesiog Jūs esat vienintelis žmogus, kuriam galiu duoti įvertinti tas kvailokas eilutes, nes Jūs sugebat jaust eilėraštį, ir manau, kad nepriklausomai nuo simpatijų ar pan. galit bemaž objektyviai įvertinti. Šito kaip tik ir reikia. Žinoma, nemalonu, kai peikia, bet tai vis dėlto geriau, nes tada žinai teisybę. Štai ir norisi (ir reikia) žinot, kaip rašau. Mokytoja, suprantu, kad Jūs be galo užsiėmusi. Galbūt egoistiškai Jus trukdau, bet jei tai nebūtų taip svarbu, patikėkit, netrukdyčiau. Kol esi vaikas, tol esi ir didelis egoistas. Augant tai pamažu nyksta. Ir man atrodo, kad per šiuos metus nemažai „paaugau“. Taigi, gal kartais nesu jau tokia beviltiška egoistė, kaip buvo manoma internate. Uždarumas, savotiškas individualizmas – tai kas kita. Tai tiesiog būtina, kad išliktum nors šiek tiek laisvas. Bet turbūt tai, kad tiek daug šneku apie save, kaip tik įrodo egoistiškumą… Reikia išsiaiškinti, kuo tave laiko ir kas tu esi iš tikrųjų.
Taigi, geroji mano Mokytoja, gal Jus, o gal ir Giedrių su Daliuku skriaudžiu, bet kadangi ir aš lyg kažkoks Jūsų vaikas, tai… Norėčiau, kad pasakytumėt – kaip kitados: bendrai ir konkrečiai apie kiekvieną (na, nors apie pakenčiamą!) eilėraštį nuo „Virpa delnai žvakių baltom liepsnelėm“. Gerai? Na, tiesiog, kokia Jūsų nuomonė.
Jau taip savaime išeina, kad pirmiausia plepu apie kažkokius eilėraštpalaikius, o nepaklausiu apie Jus. Ko gero, dar užmiršiu, o tai irgi šaukte šauks apie egoistiškumą!
Kaip Jūs gyvenat, Mokytoja? Papasakokit apie Giedrių ir Daliuką (sakau „Giedrius“, nes jis dabar jau labai didelis!).
Vita – šauni mergaitė. Susitinkam kartą į savaitę, retai – dažniau. Atrodo, nerašo (bent taip sakosi). Užtat gerai mokosi (nuostabus jos stropumas ir pareigingumas).
Porą kartų sutikau Algį. Sakosi teberašąs.
Sako, reiktų lankytis redakcijose, bet nedrįstu.
Prasidėjo įskaitos – niekur negaliu išeit. Velniškai pikta.
Labai labai lauksiu.
1969.V.24, Nijolė
Vilnius
Labą dieną, Mokytoja!
Kaip Jūs gyvenat? Kaip laikosi Giedriukas, ar padeda prižiūrėt Dalių? O Dalius – ar gerai valgo? Ar matėt L. Gutausko knygelę? Nuostabi, tiesa? Ką vienuoliktokai galvoja? Galit pasakyt Zitai Š.: jos rinkinėlis gulėjo tarpe geresnių darbų Rašyt. sąjungoj ant poezijos konsultanto stalo. Pataria Zitai ieškoti originalumo, nes kai kurie įvaizdžiai, motyvai turi labai aiškias ištakas.
Tiesa, tada buvau užėjus pažiūrėt „IV fronto“. Liūdnai atrodo viskas. Ir baisiai baisiai tolima. Nėra naujumo. Atsibodo viskas.
Dabar labai įdomių dalykų buvo. Kompozitorių rūmuose įsikūrė naujas klubas „Daina“. Poetai ir kompozitoriai. Pagrindinis dėmesys – masinei ir estradinei dainai (žinoma, ir rimtesnėm, ne tik tokiom). Buvo pirmas susitikimas. Poetai (Just. Marcinkevičius, J. Vaičiūnaitė, Ant. Kalanavičius, V. Palčinskaitė, Vyt. Barauskas…) skaitė eiles. Vyt. Jurgutis ir Vyt. Bložė kalbėjo apie dabartinę muziką ir poeziją, poetų ir kompozitorių bendradarbiavimą (tiesa, dar kalbėjo – Indrikonis, kas jis – nežinau). Paklausėm keletą dainų. Jurgučio dėka ir mane ten pakvietė. Gaila, kad Jūsų nėra šalia manęs: jau vien dėl to, kad pati nelabai sugebu atsirinkt gerus eilėraščius skaityti (nepagalvokit, kad vien dėl to Jūs taip reikalinga.) Buvau ten – kaip sugautas laukinis žvėriukas: pati jauniausia, nieko nepažįstu, ateinu į ten pirmąjį kartą… Užtai, Mokytoja, kai galėsit, parašykit savo nuomonę apie eilėraščius – nuo eil. apie virpančius delnus. Kiek galima smulkiau – kaip mokykloj pasakydavot. Aš pati neturiu tiek įgudimo ir skonio, kad viską suprasčiau.
Ir dar – kelionė iš Vilniaus į Palangą – į pasaulio kraštą. Senoviškos karčiamos. Seni malūnai. Panašus į karvelį auksinis paukštelis. Šušvė. Tiltas. Šaltinio vanduo. Kiekvieną kartą sustojus – simboliškas veido ir rankų prausimasis. Smūtkeliai. Akmenys. Avytės. Senoviškos sodybos. Pietūs tuščiam provincijos restorane. Vakare – prasta kava ir prastas „džiazas“. Kol Radvilišky miegojau – pasivijo pavasaris. Rytą – Virvytė ir lakštingalos. Palanga. Tiltas per jūrą. Balto smėlio sala. Tiškevičiaus parke – nė vieno sužaliavusio medžio. Juodas prūdų vanduo ir baltos gulbės. Vidurnaktį – traukinys, ir sapnas pasibaigė. Stebuklinga kelionė.
Dar dėl eilėraščių. „Susideginusiam“ – eilėraštukas tam čekui. Truputį taisiau. Turi būti: „Aidą dainos…“ ir „…sušlavė trobą į savo ratus.“ Kito eil. pradžia tokia:
Aš turiu tik save – išbalusią,
užaugusią ant akmenų.
Turiu tiktai meilę,
Užaugusią ant akmenų.
Pakeista žodžių tvarka. Ir nuo galo ketvirtoj eilutėj vietoj „trenksmas“ – „perkūnija“.
Turiu tik save – išbalusią,
Išdygusią ant akmenų.
Ilgaplaukė našlaitė.
Klaidžiojau
po seną svetimą pasaką.
– Perkūnija –
Varpelis
nuo pakalnutės į upę.
„Vieškelį“ taisiau 7 eil.:
Aprūkęs dangus
ne „aprūkytas“!
Mokytoja, jau nebežinau, ką siunčiau ir ką ne. Įdedu šituos. Dauguma taisyti. Ir – penki eilėraštukai (tik nesijuokit!) – pirmas bandymas vaikams, gal nė nevertas to, kad skaitytumėt.
Kaip vienuoliktokai parašė rašomuosius?
Parašykit apie viską. Apie save.
Šįkart – trumpai. Jaučiuos pavargus: įskaitos.
1969.V.31, Nijolė
Mokytoja, labas!
Kaip laikotės? Jūs, Giedrius ir mažasis Daliukas? Jei galėsit, tai parašykit: paskutinis egzaminas birželio 30 d.
Buvau Rasos šventėj Kernavėj – pagoniškose Joninėse, ramuviečių surengtose.
Devynių žolių rinkimas. Būrimas. Aukuras. Aukos Gabijai, Žemynai ir protėviams.
Laužai. Apie laužus – dainuojanti ratelių virtinė.
Dainos. Liaudies ir Maironio tekstais. Prie aukuro ir ant piliakalnio.
Trys senutės. Jų egzotika – kaip filme „Rūta žalioji“.
Visą naktį – nė minutės miego.
Žiburiuojanti gyvatė. Per Pajautos slėnį lig upės. Fakelai. Iš tamsos išplėšti veidai. Vainikai vandenyje.
Nuo piliakalnių – ugnies ratai.
Prie laužo. Vėlius pasakoja apie raganas ir kaip jas pažinti, ir daug kitų dalykų.
„Gal ir tu ragana? Iš kur tu atsiradai?“ Kiek kartų girdžiu šiemet tokius klausimus.
Švinta. Raudonas dangus. Saulė. Rago garsas.
Šalta rasa.
Keltininkas. Sėdėti taip ant upės kranto amžinai! Paukščiai. Ramybė. Amžinybė. Nežinia, ar Būtis, ar Nebūtis (prisiminiau V. Skripkos knygelę, ten labai patiko šitie dalykai, pati dvasia, lietuviškumas kažkur iš pat gelmių).
Ir vėl Vilnius. O nuostabiausia ten buvo – šieno kvapas, tikras šieno kvapas.
Tai buvo mažas trupinėlis, išplėštas iš kasdienybės. Kai važiuoji, o kur – nežinia. Pasitikti Neišsipildžiusios Būties.
O šiaip egzaminai (baltų kalbotyra – 4, lit. m. įvadas – 5), skaitykla, bastymasis po miestą su tokiais pat bepročiais, kava, bigbitas.
Tai vis su Gražina (pamenat?), jos sesute Živile iš konservatorijos (smuikas, linksma, talentinga, bet žada pereiti į muzikos teoriją) ir kt. Tai ir į Parodų rūmus dabar užsukom tik dėl kavos (iš Savicko paveikslų tik paskutiniųjų metų darbai įdomūs, o to rusų akademiko – apsiseilėjęs realizmas).
Keletas mėnesių, kai ekranuose nėra nė vieno pakenčiamo filmo.
Parašykit, jei spėsit, gerai? Viso gero!
1969.VI.24, Nijolė
Mokytoja,
vėl aš su savo kvailystėm.
Jau turbūt išaiškėjo, ar turit gerų literatų. O vargšelis apipešiotas „IV frontas“ – kaip jie gyvuoja (o gal jau numirė, ir geriau tegu miršta, o ne merdėja visų akyse, duok dieve, kad išliktų gyvas ir sustiprėtų!)! O Giedrius ir Daliukas, beje, ar nesipeša jiedu?
Mokytoja, kai rašysit, parašykit apie save.
Vakar buvau pas ramuviečius. Labai išsamiai apie Niemį kalbėjo St. Skrodenis. Dainavo šimonietės. Gražios senoviškų rūbų spalvos. Gražu buvo.
Žiūrėjau klaipėdiškių „Mindaugą“. Labai įdomu. Kai kas patiko. Geras dailininko darbas. Prasmingi šviesos efektai. Įspūdinga Morta, geresnė nei vilniškių. Kai kurios scenos gana apibendrintos, pakylėtos iki simbolio. Savotiškai atrodo, kai vietoj molinės Lietuvos – veidrodis su salėj sėdinčių veidais. Pradžioj tai labai originalu ir įspūdinga, bet pačioj pabaigoj blogiau. Daug įtaigiau buvo, kai Adomaitis stengėsi uždengti Lietuvą savimi, tą molinę Lietuvą. Ir dar vilniškių spektaklyje labai įspūdinga pati spektaklio pradžia, kai tamsoj įeina Mindaugas su šviesa. Abu pastatymai labai skirtingi.
Stebėjausi, kaip greta „Mindaugo“ klaipėdiečiai atvežė „Kriminalinį tango“, didžiausią šlamštą, koks tik gali būt. Pjesė labai silpna – šiuolaikinio jaunimo ir jų tėvų gyvenimas, stebėtinai neprasmingos dekoracijos, tik dekoracijos. Jokios minties. Magnetofonas, geros šeimos sūnelis, vagių gauja. Šlykštu.
1969.IX.13
Ta impresionistinė rudens saulė. Ta virpanti šviesa tarp lapų. Tarp gelsvų sienų senose gatvelėse. Kai lyja – spalvos ryškios, gražiais balsais dainuojančios. Sienų ir grindinio akmenų spalvos. Plaukais, palaidais ir permirkusiais. Rodos, be galo tinku prie tos šviesos ir spalvų. Lyg tas žodis ant akmeninės pakopėlės. SALVE.
Ištiesiau delnus. Šviesa persišviečia. Anąkart nepažįstami paukščiai praskrido. Krykavo, krykavo. Numestą sparną radau prie vartų. Kojas pakirto. Geltoni lapai skraido.
Sakė močiutė, kad vienąkart išprotėsiu (nuo knygų skaitymo). O aš pranašingus sapnus sapnuoju ir vaikščioju gatvėmis, į save įsiklausiusi. Ir tos spalvos, ir sparnas – tik keistas atšvaistas pro rakto skylutę.
O kartais apima baimė. Visi daiktai turi savo gyvenimus, gali kažką galvoti, kažką padaryti. Sėdžiu viena kambary – jie kažką šneka, žiūrėdami į mane. Ir gąsdina. Užsimerkiu – kad turėčiau už ko pasislėpti. Girdžiu rakinant duris – išgelbėta.
Kartais būna geras liūdesys, panašus į džiaugsmą.
Bet taip maža žmonių, su kuriais jungia ryšys, nesuprantamas ir nepaaiškinamas. Gali kalbėti niekus, gali tylėti, bet nėra stiklo sienos, ir viskas tikra ir gyva. Gryna. Jūs tokia, todėl nepyksit, kad rašau niekus.
Jūs minėjot, kad paskutinis laiškas buvo geras. Dabar aš jį prisiminiau. Ir vėl mačiau, kokia Jūs gera. O tada, kai rašiau, man buvo labai liūdna, bjauru ir baisu. Ir dabar pasakysiu kodėl. Mano mama visai nesuprato manęs. Tai, kas yra pasaka, stebuklas, ji palaikė kai kuo baisiu. Taip nepasitikėti, taip įtarinėti – mane, ir iš meilės, iš noro apsaugoti. Man labai sunku ir skaudu. Kai sapnavau Nidoj, nuo manęs buvo nuslėpti ir perskaityti laiškai. Surastas ir perskaitytas dienoraštis. Niekad nebūčiau tuo patikėjusi. Bandyta grubiai įsikišti. Grasinant skandalu, uždrausta jam siųsti man laiškus. Ir viskas nuslėpta – nuslėpta nuo manęs. Nieko nežinojau. Jis laikėsi žodžio, o galvojau, kad užmiršo pasaką. Išsigandau. Pasivaideno, kad esu kažkuo kalta. Buvau labai liūdna. Nuėjau į Dainos klubą, ir jis, pamatęs tokį mano veidą, neiškentė ir parašė, kokia nelaimė atsitiko.
Mokytoja, Jūs labai santūri ir Jums turbūt bjauru klausytis tokių išpažinčių. Bet Jūs labai gera. Rašiau Jums pavasarį apie kelionę į Palangą dviese, ir Jūs supratot, kokia buvau laiminga, kaip buvo viskas gražu. Nė šešėlio to bjaurumo, apie kurį galėjo pagalvot mano mama. Nes su nieku man nėra taip saugu, kaip su juo. Nes jis saugo mane. Be to, aš dar vaikas. Ir pasaka nėra laikina ar atsitiktinė. Tai labai rimta ir svarbu.
Aš labai myliu savo mamą, bet dabar taip skaudu ir sunku. Ir suprantu, kad ji tik gero norėjo. Ir, žinoma, aš tai aš, čia nesvarbu, bet kaip turėjo jaustis jis, išgirdęs tokius neteisingus kaltinimus.
O ir mama nelaiminga. Visą gyvenimą atidavė mums, vaikams. Neištekėjo, nors galėjo, antrąkart ir liko dabar namuos viena: mes visi mokomės. O ir aš esu keistuolė ir negera, ir negaliu būt su mama atvira – taip, kaip turėtų būti. Ir nieko nėra, kaip turėtų būti. Ir namai – ne namai. Visados jaučiausi kaip našlaitė, kaip svetima. Et, gal kada kitąkart.
Dar vaikystėj buvau labai viena.
Dieve, koks kvailas laiškas! Pati matau, ir man gėda.
Bet Jūs labai gera. Labai sunku vienai su tokiais dalykais.
Atleiskit man.
Nežinau, ar rytoj išsiųsiu šitą laišką.
Mokytoja, Jūsų laiško taip ir negaunu. Parašykit apie eilėraščius iš naujo, ką galvojat. Man labai svarbu žinot Jūsų nuomonę.
Būkit gera ir nesupykit.
1969.X.14, Nijolė
Vilnius
Parašysiu, sakau, laišką, vėl be pradžios ir pabaigos. Negi svarbu, kodėl ir kada rašau. Tik kad Jums neįkyrėčiau. A, jeigu norisi gyvo žmogaus. Taip sau. Be jokios priežasties.
Anąkart neradau sau vietos: saulė po debesimis, spalvos prigesę. Tapiau save su senoviška šukuosena ir krintančiais lapais – tokią matinę. Paskui vitrinoj lenkiškas žurnaliukas su „No to co“. Ak, ir viršely toks mielas jų dailininkas – su daugybe sagų, senovišku laikrodžiu ir t. t. Geriau pasidarė. Išgėriau puodelį kavos, nusijuokiau ir nuėjau į galeriją pasiklausyti Bacho ir jo sūnų. Ar nepaprastai grojo, ar buvau taip gerai nusiteikusi klausytis, retkarčiais akies krašteliu pažvelgdama į šv. Magdaleną, bet koncertas buvo nepaprastas, ir norėjosi, kad niekados nesibaigtų. Vidury – pasirodė saulė. Spalvos vėl tokios ryškios, kad reikia primerkti akis.
Vis tiek niekniekiai, sakau, vis tie niekniekiai. Bet Jūs dar leiskit man pakvailiot, nes taip gera. Kaip truputį išdykusiam vaikui.
Visą savaitę buvo taip gera. Pantomima. „Sapnų sapnai“. Vidurinė dalis – dieviškas, tikras menas. Džiazo klubas konservatorijoj. Ganelino trio ir kažkas iš Latvijos. Iš pradžių ne taip, bet paskui įsivažiavo ir klausytojai, ir atlikėjai. Ganelino trio pritrenkiantis. Atskiros vietos baisiai įdomios. Visai pelnytai – nuoširdūs plojimai, paraudę veidai ir šūksniai „Bravo!“ Parodų rūmuos neblogas kamerinis koncertas. Dainavo N. Palėjytė (pirmą kartą ją girdėjau). Svarbiausia – atliko 2 Pulenko ir 1 Honegerio dainą. Geras, šviesus įspūdis po koncerto. Čia labai miela klausytis – nedidukė salytė, pilna žmonių, neatsitiktinai užklydusių.
O vakar vėl buvo liūdna. Nesuprantu, kaip galima laikytis kvailų pažadų. Sėdėjau vakare ligi antros ir parašiau iš netyčių apie tai, ko nebuvo – „Gyveno jie ilgai ir numirė tą pačią dieną“. Siunčiu Jums (o ir nėr kam daugiau skaityti!), nes labai noriu, kad paskaitytumėt ir pažiūrėtumėt – išėjo kas ar tik šnipštas kaip toj pasakutėj.
Šiandien buvo paskaitos už pirmadienį. Mudvi su drauge bėgom per lietų – todėl ir rašau šiandien laišką, nors ir kvaila priežastis – lietus. Dieve mano, kaip norisi kažko gero! Tik menkniekiai – lietus, lapai, kažkieno įdomus veidas, kurio niekad daugiau nematysiu – ir taip džiaugiuos. Laukimas, nerimas, baimė, viltis, Gražinos rašomas moderniškas romanas ir jos eilėraščiai, kuriuose „kaip akmenų krūva – nukrito Judui atleista kaltė“ (geri žodžiai, ar ne?) – viskas taip gera. Net liūdesys.
Per spalio šventes, tikiuosi, atvažiuosiu kurią dieną pas Jus. Tik bijau, kad galiu įkyrėti Jums – Jūs turit tiek visokio darbo, reikalų, rūpesčių (tie vaikai!), o čia lendu su savo niekniekiais, kvailais ir niekam nereikalingais, žinodama, kad Jūs labai gera. Sutrukdau turbūt visados. Ak Mokytoja! Nebūkit tokia gera, nes su savo laiškais peržengiu visas ribas. Tiesiog gėda, kai tokia mergiotė nemoka būt mandagi ir nesupranta. Juk ir su spalio šventėm Jūsų nepasveikinsiu. Suprantat, nemalonu kažkaip, negerai, oficialoka, na pati nežinau, tik jaučiu, kad ne taip. Šventės tai šventės, bet ne šventė. Oficialios tos šventės. Nėra jose nieko griniško (vėl retkarčiais įkišu nosį į A. Grino pasaulį).
Jeigu spėsit parašyt, tai – apie save, apie save, apie save (ir per šventę buvo neįmanoma pasikalbėt).
Iki pasimatymo, Mokytoja!
Pasimelskit kartais už mane (ir vėl rašau taip kvailai, kad… bet norėjosi parašyti kaip tik tokį sakinį).
Iki pasimatymo.
1969.X.26, Jūsų Nijolė
Jūsų dar neužsnigo? Sako, žiema ateina, ir stogai jau balti. O man baisu, kad žiema ateina. Kad žiema ateina ir bus labai šalta. Turėsiu eiti per gruodą, per sniegą, kaip Anderseno mergaitė su degtukais – basa ir nepridengta galvute, kol kur nors užsnigs. Taip ir pralindėsiu visą žiemą po sniegu. O pavasarį, kai nutirps, klausinės visi, tai kur tu buvai, girdi, dingus, ieškojom ieškojom tavęs ir neradom. Po sniegu, sakysiu, po sniegu, drauge su žibuoklėm ir pakalnutėm. Argi negirdėjot, kaip skambčioja po sniegu pakalnučių varpeliai smarkiai šąlą? Visi juoksis ir netikės.
Vėl plepu niekus, bet šiandien iš tikrųjų pasnigo, ir aš susiriečiau ant sofos į kamuoliuką, ir buvo baisiai baisiai liūdna, ir aš baisiai baisiai noriu plepėti niekus.
Bet turiu parašyt apie tai, ką mačiau. Dainos klube – St. Žlibino vakaras. Labai miela buvo, tik kartais pernely daug liaupsinimų ir per mažai konkrečios argumentuotos analizės. Puikus vargonininko Ropeko (Ček.) ir „Baroko“ koncertai. Girdėjau pirmąsyk atliekamą F. Bajoro „Sakmių siuitą“. Puikus vokalinis modernus ciklas. Paimtos sakmės tokios, kaip užrašytos, ir sukurta muzika. Dalys: Preliudas. 1. Gyvuliai ir žmonės: Kurmis. Vėžys. Vieversys. Kregždė. 2. Medžiai ir žmonės: Kodėl medžiai nebešneka. Uosis neregys. Vai, ąžuole. 3. Velniai ir žmonės: Velnio pokštas. Šiaučius bebaimis. Velniams reikia mergų. Baigiasi Postliudu, tokiu kaip pradžia. Labai įtaigus, emocionalus kūrinys. Išsižioję klausėmės. Ir visą sekmadienį F. B. gėlių ieškojom, nes tikėjomės, kad bus įdomu.
Gražina tvarko savo tik parašytą romaną „Namas be saulės“. Tas romanas baigiasi tokiu sakiniu, panašiu į „Jie nežino, kas jie, iš kur atėjo ir kam reikalingi“ (tiksliai nepamenu). Jūs manęs anąkart klausėt, iš kur tokios nuotaikos. Nežinau, negaliu suprast, tik jaučiu.
Neseniai atėjo neaiški mintis: parašyti cikliuką apie Kristų – ilgaplaukį, Kristų – su elektrogitara. Gal tai ir liks tik sumanymas, bet jis man patinka.
Buvo kūrybos aptarimas, dabar jau reikia paduot „eiliukus“ konkursui. Šįkart svarstė III ir II kurso bandymus! Rasiukevičiūtė, Tremnerytė, Balčiūnas, Zmajauskas, Valantinas, 2 labai silpnos prozininkės ir aš. Stipriausia, atrodo, Rasiukevičiūtė. Skirmantas pastebėjo ir įvertino „Žemuogių pievelę“, nes pats domisi fonika ir pan. dalykais, įspėjo dėl monotoniškumo (amžinas priekaištas, kurio nesuprantu). Daujotytė prikišo, kaip ir kitiem, „martinaitiškumą“ ir mano paliekamus tarpus tarp žodžių laiko J. Vaičiūnaitės įtaka, nors aš šito mokiausi iš visos naujosios poezijos, o ypač iš V. Bložės. Masionis buvo palankiausias, girdi, eilėraščiai – metaforos, jausmo – minties – formos išlydis, struktūrinis, kiek naujesnis tautosakiškumas ir t. t., bet tai neįdomu, man buvo tik nejauku.
Siunčiu Jums „Lašus“. Nežinau, kaip Jums atrodys. Dabar tai man jau bjauru, kaip ir visados, kai praeina kiek laiko. Rodos, gerai tik tiek, kad ten dalelytė Nidos įspūdžių, nes maniau, kad viskas taip ir dings.
Prisipirkau vaikiškų pasakų knygelių, skaitau ir džiaugiuos, kaip kvailutė, stiklo šukelę radus.
Keistus daiktus sapnuoju. Spalvas. Dažus. Paveikslus. Giedanti žalia žuvis, laivo, kurio nėra, raudonas apverstas šešėlis, ugninis medis vidury lauko – ligi dangaus, seno aukso spalvos žirgeliai, keistas paukštis, baltom, mėlynom ir auksinėm plunksnelėm, kažkieno iškeltas pirštas, žmogaus, grojančio smuiku, kurio nėra, pilnas palaimos ir sielvarto veidas.
Tai jau seniai rašiau. Užmiršau, ką parašiau. Šiandien grojo Gruzijos kamerinis orkestras, žiemiška diena, žiemiškas skaidrumas, skubūs žingsniai, kažkieno akys – vienai akimirkai, bigbitas. Gaila kažko ir gera, nežmoniškai gera. Nesvarbu, kad liūdna.
Mokytoja!
Labai labai labai norėčiau, kad parašytumėt apie save, apie Giedrių, Daliuką, apie mokyklą, apie viską, kas aplink Jus. Nes Jūs visados labai labai labai apie tai mažai parašot. Man gėda savo egoistiškumo ir neaiškių sau pačiai sapaliojimų apie sapnus. Kartais atrodo, kad visi daiktai žiūri į mane, seka kiekvieną judesį, ir baisu pasijudinti. Ak, Mokytoja! Jūs tokia gera. Galit parašyt apie viską, kai negalit to pasakyt. Jūs – Mokytoja, tokia, kokių baisiai maža.
Norisi prisiminti tik mokyklos sapnus, bet greta jų visados iš kažkur išdygsta kaip vaiduoklis – internatas. Tai vienas iš pačių baisiausių žodžių.
1969.XI.30
Mokytoja!
Vėl aš – beldžiuos į Jūsų duris ir laukiu, kada bus atidaryta. Skaičiau Milašiaus, Nykos-Niliūno ir dar vieno eilėraščius, ir įsitikinau, kad manieji eilėraščiai – kvailas švebeldžiavimas. Vakar supratau, ir buvo labai gėda. Kažkokia „sekmadieninė tapyba“. Nė vieno pakenčiamo eilėraščio. Bet prieš tai turėjau naujų, tai siunčiu paskaityti ir pasakyti – šlamštas. Ir net mūsų dabartiniai pripažinti poetai – šlamštas prieš šiuos. Ir dėl minties, ir dėl jausmo, ir dėl išraiškos, ir dėl nuoširdumo. Man rodos, jokiu būdu neturiu bandyt siūlyti spausdinti savo kvailystes. Tiesiog gėda, juokinga, nes tai net neverta eilėraščiais vadinti.
Parašykit, mokytoja, apie save. Apie vaikus, mokyklą – nors trumpai, kai pavogsit minutėlę laiko.
Dailės parodoj yra du įdomūs Repšio darbai. „Mano tėvynė“. Vienam – bitininkai prie avilio, ožka, kažkokie žmonės, pastatai, kitam – šeimyna prie stalo keistais veidais. Kažkokie biblijiniai tie raižiniai, baisiai keisti.
Šiandien einu į Vienos „Musica antigua“.
Viso geriausio Jums. Šįkart trumpai.
1970.II.14–16, Nijolė
Seniai Jums rašiau, Mokytoja, ir net nežinau kodėl. Benita sakė, kad sirgot, o aš nė nežinojau. Kaip jaučiatės? Ar sunkiai, ar ilgai sirgot? Grįždama į Vilnių, antrą Velykų dieną, vos neužėjau pas Jus, bet bijojau, kad užsikalbėjus liksiu, na, o gal ir svečių turėjot ar dar kas – juk šventės.
Kaip Jūs dabar? Nieko nežinau. Ar vaikai nesirgo per žiemą (klausiu dėl to, kad, pažiūrėjus į Jurgą, atrodo, kad vaikai tik serga ir serga)?
Ką įdomaus girdėjot ar matėt?
Nežinau, ar rašiau: seminarinį darbą prof. Lebedys priėmė už kursinį, tai dabar skaitinėju vokiškai, kad paskui kokį gabaliuką iš Donelaičio panagrinėčiau. Mačiau nepaprastą dalyką – paskutinį pantomimos pastatymą. Baisiai stipriai veikia. Dar kartą teko išgirst Bražinsko balades. Kartais nueinu į respubl. bibliotekos muzikos skaityklą pasiklausyt plokštelių, nes ten beveik nebūna žmonių. Visai užsikrėčiau Nyka-Niliūnu ir Milašium (dabar jo misteriją „Miguel Maňara“, Vaičiulaičio išverstą, skaitau ir neatsiskaitau). Resp. bibliotekoj neseniai buvo satyros vakaras – Kubilius ir Žilinskaitė labai drąsiai ir aiškiai kalbėjo.
Bet dabar pavasaris, ir labai sunku. Ir nieko nesinori. Tik vaikščiot ir klausytis – pavasario.
Kartais galvoju apie Dievą. Nepasijuokit. Man dabar sunkus metas, ir, matyt, todėl trūksta Dievo. Atrodo, noriu tikėti. Nors keista. Nors nebuvau išpažinties jau daug metų. Pati nežinau, ko noriu. Bjauriausia, kad nieko apie nieką nežinau. Galimas daiktas, traukia tas poetinis, tas nerealus išgyvenimas (nežinau, kaip čia pavadinti, bet tai skiriasi nuo paprasto, gyvenimiško), pvz., kartais labai stipriai veikia vakarinės pamaldos. Nežinau. Bet, atrodo, slapčia trokštu tikėti, ir kad tai būtų tikra. Tačiau Tas, apie kurį galvoju, sakėsi netikįs. Noriu išbandyti save. Vasarą (jau susitariau su tokiu senuku kunigu) padarysiu 2–3 dienų rekolekcijas, tinkamai pasiruošiu ir eisiu išpažinties. Jeigu tai bus tikra, jei pajusiu tai, ką noriu pajusti, – viskas paaiškės. Slapčia laukiu to, kaip stipraus sukrėtimo. Tik nepasijuokit. Tai labai rimta. Gražina turi savo Dievą (vieną kartą kalbėjom apie tai).
Nepykit, kad parašiau apie tokius dalykus. Atleiskit man. Taip išėjo.
1970.IV.1, Nijolė
Vilnius
Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos
2019 m. Nr. 8–9
Enciklopedijose rašoma, kad vidurinį mokslą Romualdas Granauskas baigė 1957-ais Sedoje, nors šiaip turėjo baigt Mosėdyje (tą pačią vidurinę, kurią 1954-ais baigė Ričardas Pakalniškis), bet iš dešimtos klasės buvo išmestas už dalyvavimą moksleivių muštynėse miestelio parke.
Iš Romualdo Granausko 1985-ais rašytos autobiografijos: „Rašėm Mosėdyje visi. Beveik visi, kuriems aukštenėse klasėse lietuvių literatūrą dėstė mokytojas A. Šileikis. Jo paties jau senokai nebėra, o rašančiųjų šiek tiek išlikom.“
Iš Ričardo Pakalniškio „pokalbio su savim“, paskelbto tam pačiam rašytojų autobiografijų dvitomy (1989): „Tais viltingais ir skurdžiais pokario metais tau, kaip ir kitiems Mosėdžio vidurinės mokyklos literatams Stasei Lygutaitei-Bucevičienei, Romualdui Granauskui, tiesiog pasisekė: aukštesnėse klasėse literatūrą dėstė iš Klaipėdos atvykęs talentingas mokytojas Alfonsas Šileikis. Ir be vadovėlio jis sugebėdavo lakoniškai atskleisti rašytojo gyvenimo prasmę ir jo kūrybos žavesį, ugdyti meilę literatūrai, įskelti kūrybinę kibirkštį. Tai buvo šakotų meninių aspiracijų asmenybė. Jo globojami užmiršdavome esą tik moksleiviai.“
Abu globoti to paties mokytojo, tame pat literatų būrely dalyvavę. Pakalniškis daugiau negu trejais metais vyresnis, jau vidurinėj ėmęs reikštis kaip kritikas, žodžiu, rimtas, baigęs iškart įstojo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetan. O ką daryt Granauskui, prof. Elenos Bukelienės žodžiais, „aršiam išdaigininkui“, jei per baigiamąjį egzaminą už lietuvių rašomąjį tegavęs gal pirmą ketvertą, o elgesio pažymys – trejetas, prilygstantis vilko bilietui?
Čia skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais (1959-ais jau paimtas armijon), iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ (taip save apibūdino 2003-iais dėkodamas Romai Žilinskienei, kuri surikiavo ir atsiuntė rašytojui pasiskaityt, kas buvo jo spausdinta 1957–1959-ais Mažeikių rajono laikraščiuos). Nors tuo tikėjimu viso pasaulio gerumu ir suabejot galima, laiškus skaitant.
Paskutinis, šeštas, laiškas su priedais – novele ir apsakymu nedatuotas. Spėtina, rašytas apie kokius 1967-us (ne anksčiau negu 1965-i, kai prasidėjo Poezijos pavasaris, ir ne vėliau negu 1969-i, kai išėjo Granausko PK „Medžių viršūnės“). Novelė „Šilta sauja“ buvo įdėta pirmajan rinkinin (čia neredaguotas, pirminis teksto variantas), o „antitarybinis“ apsakymas „Antroji medalio pusė“, regis, niekur nebuvo skelbtas.
Šie Romualdo Granausko rankraščiai saugomi LLTI bibliotekos rankraštyne (F114-23).
P. S. Genovaitės Dovydaitytės pastebėjimas: Granausko rašysena ligi gyvenimo pabaigos liko tokia pati, kaip ir aštuoniolikmečio (nežinau, ar tai ką nors reiškia).
Virginijus Gasiliūnas
[1]
Ričardai,
nežinau, gausi tu mano šį laišką, ar ne (gal parvažiavai „vakacijų“, o gal tebesisuki tame savo Vilniuje?). Nežinau, todėl nieko gero nemanau tau parašyti.
Baigiau vienuolika, ir niekur nemanau stoti, teisingiau – ne niekur, o į VVU, IFF-tan. Kitur niekur nė nemanau stoti.
Man gaila, kad, tikriausiai, niekuomet neprisieis atsisėsti auditorijoj, – kišenė neleidžia. „Kišenė – nuobodus ir bjaurus dalykas, pone“, kaip pasakytų Gogolis. Vienuolika baigus bjauru sėdėti kokioj nors baloj, kuomet jautiesi galįs padaryti daugiau, negu galima padaryti baloj. Baloj galima tik varles gaudyti.
Dar vienas bjaurus dalykas, – niekur negaliu gauti darbo. Nors pas mus ne Amerika, tačiau gauti darbo ne taip lengva. Šiaip taip dar stumiuosi, bet nežinau, ar ilgai šitaip viskas tęsis. Darbo nemanau niekur greit nučiupti, – Mažeikiuose „ponų abiturientų“ visos skylės mušte primuštos. Į kolūkį? Jame galima uždirbti tiktai katės ašaras, ir visi mes gudrūs kitam pasakyti pamokslą apie kolūkį, apie viską, kas tik liečia jį, bet kai reikalas prieina iki mūsų pačių, – stebteri, o vėliau ir pradedi trauktis atbulas.
Aš norėjau tavęs paklausti dar vieno dalyko: ar galima šiaip taip stumtis su viena studentiška „stipke“. (Rasit, ne veltui sakoma, kad „stipendija“ kilusi iš seno lietuviško žodžio „stipti“. Tu, kaip filologas, turėtum tai žinoti.) Taigi, kaip ten su ta „stipke“?.. Ar galima šiaip taip laikytis toje „alma mater“, toje mokslų šventovėje prieš juodą duoną, margariną ir kefyrą?.. Parašyk.
Dabar, – rašau. Rašau, dieną naktį rašau. Rašau ir abejoju, abejoju ir vėl rašau. Abejoju: ar išeis nors kuomet iš manęs padorus rašytojas. Abejoju ir abejoju, ir nematau niekuomet galo toms abejonėms. O gal tik veltui gaišinu ir savo, ir gerb. redaktorių laiką ir galvas savo kvailystėmis? Gal kaip nors per didį vargą įsitaisyti kur buhalterėliu ar kuo ir šitaip baigti amželį? Šitokios abejonės – ne niekai, jos taip sugadina nervus ir sveikatą, kad galima greit pabaigti su viskuo taip, kaip pabaigė Vl. Grybas. Taigi, Ričardai. Man reikėtų į Vilnių, kur nors, kur plačiau, tik ne čia. Aš nesakau, kad čia „užkampis“, „periferija“, „užkampio žmonės“, kad aš – kažkas aukštesnio už juos. Ne! Aš jaučiuos net žemesnis už juos. Man reikia kultūros, platesnio akiračio, kažko, kas pakelia, padvigubina jėgas, kad vėl galėtum ir dirbti, ir rašyti. Žadėjo išspausdinti mano apsakymą „Jaunųjų“ alm. Tapau kažkuo panašiu į V. Miliūno favoritą. Tas man buvo šiek tiek pakėlę jėgas, bet dabar ir vėl nupuolė ūpas.
Įsivaizduok: kiek ilgai gali vienas muštis, suktis tokioj aplinkoj, kur nėra nė vieno, kas tave suprastų, kas suprastų ką nors apie literatūrą, kur nėra nė vieno rašančio, kur jautiesi „balta varna“??. – – – – Tas pakerta jėgas, atima pasitikėjimą savimi, be ko visiškai neįmanomas rašymas, imi klaidžioti keliuos klystkeliuos ir – „o paskui gal aukštas tiltas ir Dunojaus bangos sraunos“… Aš iki šito jau buvau priėjęs… Atsitiktinumas išgelbėjo. Aš šiemet pergyvenau tiek tragedijų, kad neįsivaizduoju, jog kas nors galėjo pergyventi už mane daugiau. Nakvodavau ir valgydavau kaip pirmųjų M. Gorkio aps-mų herojai. Galėjo būti ir dar blogiau, bet visa laimė, kad mano būdas – Jemeljano Piliajaus būdas…
Aš tau sekančiame laiške parašysiu daugiau, nes dabar nežinau, gausi tu mano laišką ar ne? Gera būtų pas tave atvažiuoti (jei esi parvažiavęs į Rukus), bet „bjaurus daiktas kišenė“… Aš visiškai išsimušiau iš jėgų, to prakeikto darbo beieškodamas. Ech, kad taip patekus į Vilnių! Ten ir opera, ir teatras, ir muziejus… Ten – kultūra! O jos aš taip ir neturiu. Mokėti vartoti šakutę dar ne kultūra. Kultūra – kažkas kitas.
Dabar neseniai parašiau aps. „Atleidimas“, išsiunčiau į „Šv[yturį]“ Tikriausiai nepriims. Rašau dar vieną. Išsiunčiau V. Miliūnui aps. „Šienas“ ir „Žemė“.1 Rašau, o naudos jokios. Aš tik vis labiau ir labiau įsitikinu rašydamas, kad svarbiausias rašytojo priedas prie talento – kultūra. Be jos talentas neauga.
Po velnių, imsiu rašinėti chaltūras, kad nors apsirengti būtų kuo! Vaikštau kaip valkata, niekur iš namų neinu, o jei einu, tai tik didelio reikalo priverstas, – gėda žmonėms savo skarmalus rodyti.
Kaip mosėdiškiai?
Alma, Bonis, Stasė L., Kviris A., Rudys, Narkus A., etc.? Tu gi žinai juos. Kaip Alma? Velniažin, kas man dedasi. Ką ką, o jau ją visuomet visų pirma prisimenu. Taigi. Parašyk, jeigu gausi šituos mano popiergalius.
Man džiugu, kad nors tu pradėjai kilti aukštyn. Skaičiau tavo str. „Pergalėj“. Kiek jis teisingas – nežinau, nes nežinau tų E. Pabiržytės apsakymų, bet – jame yra kažkas, kas daro jį įdomų skaityti ir tų apsakymų nežinant…
Jeigu mano kokį aps. išspausdins „Jaun[ųjų]“ almanache, parašyk man išsamią savo nuomonę. Bet – tiesiai, be jokių ten apeliacijų į visus mano jausmus, autorinę savimeilę ir ambiciją. Arba – atsakyk trumpai ir aiškiai:
– Ar išeis nors kuomet iš manęs rašytojas? Išeis ar ne?
Štai kas man svarbu… Kitaip – velniam man gyvenimas. Aš niekam kitam nenaudingas. Nors sakoma, kad geriau būti geru batsiuviu negu blogu rašytoju. Tačiau man spjauti į tas vaikų pasakas.
Aš tikriausiai pasirodysiu tau labai naivus su šitokiu savo laišku, tačiau esu, koks esu.
Na, baigiu. Greit parašyk. Vėliau, kuomet jau žinosiu tikrą tavo adresą, parašysiu daugiau.
Jei sutiksi, perduok mano linkėjimus Almai, Stasei, A. Narkui, Rudžiui. Kaip Šileikis? Nežinai?
Na, baigdamas dar noriu sušukti:
– Gelbėkit mane, geri žmonės! Žūstu!
Žūsta Romas, na ir trauk jį velniai! Nebebus iš jo nieko gero. Tenka pasakyti kartu su J. Fučiku:
– Žmonės, aš jus mylėjau! Būkite budrūs, ir niekuomet neapsirikit pavadindami poetais ir rašytojais vaikų, rašinėjančių gimnazijos suole eilėraščių ir apsakymėlių, nes jūs jiems įkalat į galvas,
kad jie – rašytojai, o jie pasidaro niekam daugiau nebetinkami, ir supratę pagaliau, kad jie nėra nei rašytojai, nei skaitytojai, nei niekas kitas, o tik oblomovai, – jie tai supratę pagaliau yra gyvenimo priversti sušukti:
– Žmonės, gelbėkit!.. Aš žūstu!..
Na, viso gero, Ričardai.
Romas
1957 liepos 24,
Naikiai
Mažeikių raj., Naikių km., R. Granauskas
[2]
Ričardai,
ko tu tyli, kaip pakulų apsirijęs? Aš ką nors ne taip parašiau? Jei parašiau – vadinasi, reikėjo, o jei reikėjo – vadinasi, nėra ko tylėti. Parašiau, ką galvoju, o už tai protingi žmonės neužsigauna.
Pas mane karštos dienos. Nusipirkau batus, vaikštau į skaityklą ir į biblioteką. Apsiverčiau knygomis ir dabar už mane nėra laimingesnio visatoje. Prasideda rinkiminė kampanija. Tapau agitatoriumi. Jėzusmarija, koks darbelis! Kaime, tame mūsų kaime būti agitatoriumi – reiškia laikyti daugiau nei valstybinį egzaminą. Manau, supranti pats. Jėzau, Jėzau, koks įdomumas!!! Pareini – atrodo, nieko nesinori daugiau, tiktai ramybės, ramybės ir ramybės. Nervai įtempti iki kraštutinumo, galva ir liežuvis (štai kada „susigadijo“ mano liežuvėlis!) kaip mediniai. Bet – bet ir dar kartą bet!.. Bet – gyveni! Ir nors kiek būtum nuvargęs – vis tiek neužmigsi iki ryto. Velniai žino, atrodo, kad aš prieš porą mėnesių gimiau ir dabar pradedu matyti gyvenimą. Jokio gyvenimo aš nepažinau! Aš tik tariausi truputėlį (kas visuomet maloniai kutendavo mano savimeilę) jį pažįstąs. Jokių velnių! Aš net nežinojau, kas jis, tas gyvenimas! Aš buvau aklas kačiukas; tik dabar po truputį man atsiveria akys ir…
…Ir negaliu rašyti. (Argi ne juokinga?) Ir nerašau. Ar bus iš manęs rašytojas, ar ne – tai nuspręs laikas, aš dabar paklusau jam, atsidaviau, taip sakant, į likimo rankas. Ir jeigu aš dabar žinočiau, kad niekuomet netapsiu rašytoju – aš nebepasidaryčiau verksniu ir neįsivaizduočiau esąs šiurpios gyvenimo tragedijos auka. Jokių velnių! Ar maža yra kitų profesijų? (Tarp kitko, posakis „rašytojo profesija“ man skamba ausį rėžiančiai.) Aš galiu tapti gydytoju, inžinieriumi, kolūkiečiu, šaltkalviu… Kuo tik nori. Tik nepagalvok, kad aš esu tos nuomonės, jog man nesvarbu, ką aš dirbsiu ir kad menas man nustojo buvęs šventas dalykas. Nieko panašaus! – Tik meną galima laikyti šventu ir jo kūrimo procese nedalyvaujant. Beje, man kažkaip lyg gėda dėl rašytojų, kurių tokia daugybė TSRS. Kaip sau nori, bet ne jie uždirba sau duoną. Tik jau ne jie! – o kolūkiečiai, gydytojai, inžinieriai… Štai mano nuomonė apie meno veikėjus: visuomenės rodoma pagarba jiems – nepelnyta!!! Kepurę reikia nukelti ne antstato tarnams, o bazės tarnams, – taip trumpai ir apytikriai galima pasakyti. Ir todėl, jeigu aš imsiuos rašyti, aš jokiu būdu nepasirinksiu „rašytojo profesijos“. Galima dirbti kur nors, ir tuo pat metu rašyti. Taigi.
Да–с… Pas mane darbymetis. Tos savęs analizavimo „naktinės tendencijos“ praėjo. Pamanykit – įsigeidė Granauskas savo būkštavimėlius, abejonėles ir skrupulus kitiems rodyti! Še tau – ir išskydo kiškos. Gyvenimas truputį spustelėjo už uodegėlės, ir – ajajai! Gelbėkit, girdi! Ne, ne, to daugiau nebus. Jei prigriebs kada mane gyvenimas iš naujo – niekas mano cypimo negirdės. Aš suprantu tave: „Ir kurių velnių jis gadina man nervus su savo juokingomis tragedijomis? Tokių tragedijų įvyksta aplinkui kasdien tūkstančiais, ir jei kiekvienas imtų taip cypti, kaip jis, – gyvenimo žemėje nebebūtų nuo to baisiausio balsų alaso. Visur tik ir tesigirdėtų šauksmai, kauksmai ir dantų griežimas kaip Dantės „Pragare“.“ Taigi, aš ir sakau: argi malonu, kada tavo kambaryje kniaukia priverta tarp durų katė?..
Kaip tu begyveni? Ir kodėl tu tyli? Aš iš tikrųjų ir mamai šįryt sakiau:
– Kažin, kaip tuos studentus ten maitina? Ar tik ne pakulomis? Matyt, ir Ričardas bus jų apsivalgęs?..
Mudu abu su mama (nuo kurios tau linkėjimai) ir nutarėm, kad taip ir bus: apsivalgė žmogus pakulų, „išmainė su kale žandais“ ir dabar guli kur nors ir atrajoja. Ar taip?
Dėl manęs nebijok – aš nebeanalizuoju savęs, neberašau laiškų iš devyniolikos puslapių. Tas pakulas, kurias buvau prarijęs, sugromulavau. Beliko vieni spaliai.
Kas gero Vilniuje? Tau ne už kalnų žiemos sesija (ar kaip ji ten). Kas dedasi R[ašytojų] sąjungoje, jaunųjų sekcijoje ir „J[aunųjų]“ almanache? Ar vis dar ponai rašytojai uostinėja savo šakumą? Skaičiau šių metų žurn. „Звезда“ A. Rozeno romaną „Времена и люди“. Ė, žaltys, koks puikus dalykėlis! Skaičiau Kronino „Citadelę“, tik Sinklerio „Erousmito“ negavau, ją pakeičiau jo „100%“. Patark, kur gauti ir kokių knygų iš filosofijos istorijos? Iš tos srities nieko, be „Краткий философский словарь“ neturiu. Aš ja visuomet velniškai domėjausi, tik niekada fil. knygų neskaičiau, be Nitšės „Taip kalbėjo Zaratustra“. Kur gauti ir ką iš organinės chemijos ir atominės fizikos? „Природа“ žurn. ir „Техника молодежи“ bei „Знание – сила“ nieko nėra. Jei tu toje srityje ne specas – juk gali pasitarti su studentais iš tų fakultetų – jie juk aplinkui šlaistosi. (Atleisk, kad taip įžūliai prašau.) Žinai ką – sudaryk man vertų skaityti knygų sąrašą iš šių sričių: grožinės literatūros (ką nors angliškai, beje, – tik nelabai sunkų, nes mano turimas žodynas neišneš), filosofijos (istorijos), organ. chem., at. fizikos, geologijos, logikos ir psichologijos, ispanų literatūros (jėzusmarija, kad nebūtų ispaniškai), iš estetikos (be „Estetikos“ Čern[yševskio]), iš meno (apskritai) istorijos… etc., etc… Aš tas knygas iš žemės iškasiu ir perskaitysiu. Parašyk, po velnių, laišką.
Romas
[3]
Ričardai,
ką tik parėjau iš Mažeikių taip sušalęs, kad niekaip negaliu nulaikyti kotelio rankose, bet negaliu laukti, kol jos atšils: ką tik perskaičiau tavo laišką – ir tuojau pat turiu sėsti rašyti, kitaip – parašysiu atsakymą po dviejų savaičių, ko gero.
Aš paskutines tris naktis negalėjau miegoti. Pergyvenu vėl vieną „dvasinę krizę“ – vienatvės krizę. Šįryt išėjau į komj. raj. k-tą, kad gaučiau nukreipimą važiuoti į Krasnojarsko HES statybą. Kom-tas buvo uždarytas, tad nieko nepešiau. Šiąnakt daug ką teko apgalvoti. Tai bus 4 nemigo naktis, ir aš nežinau, ką ji man atneš: gal vėl eisiu į RK nukreipimo, o gal ir neisiu. Kabau ant „kažkokio plauko“, ir negaliu suprasti, kas su manim dedasi.
Pasibaigė rajoninio laikr. lit. konkursas. Gavau III vietą. Paskyrė pirmąsias premijas redakc. darbuotojams pats redaktorius, nes jis vienas ir atstojo visą kom-sją: kaip ten skirsi I-ją premiją Granauskui, kuris girtas šlaistosi gatvėmis, kurį visi žino esant paskutinį valkatą ir chuliganą?.. – Tai ne mano įžeista savimeilė ar kas nors panašaus kalba, o sveikas protas. Šitokius apsakymus, kaip tie, kuriems paskirtos I–II premijos, aš rašiau 1954–53 metais. Kad ir tas faktas: savo eil. („Ne, ne poetas aš…“) aš pasiūliau „Kom[unistinio] rytojaus“ (taip vad. mūsų raj. laikr.) redakcijai. Atmetė. Netinkamas. Skystas ir silpnas. Aš tą patį eilėraštį, jau netikėdamas, pasiunčiau „Švyturiui“ – ir ten jį priėmė! Štai kokie „literatūros žinovai“ sėdi Mažeikiuose.
Ir – ką gi?.. Šiandien tas prakeiktas rublis privertė mane nunešti jiems visą pluoštą širdimi rašytų, ašarom ir krauju rašytų eilėraščių! Jiems, literatūros nemokšoms! Ir klausytis jų „nuomonių“: štai čia, draugas, reikėtų ne taip, reikėtų rimą ir ritmą (mano eil. forma seniai jau pusėtina) pakeisti. Ir dar, drauge, reikėtų visame eilėraštyje žodį „mergaitė“ pakeisti žodžiu „melžėja“…
Gyvatės!.. Ką jie išmano literatūroje?! Jie tuos, kurie veržiasi į tą meno šventyklą, tik supurvina! Išniekina juos, išprievartauja jų jausmus, ir už visa tai užmoka 10–15 rublių.
Iš tavo laiško aš sprendžiu, kad tu jau pažįstamas su A. Girdeniu. Su juo aš nesusirašinėju, nieko nežinau apie jį. Jei sutiksi – perduok jam mano linkėjimus ir pasakyk, tegu neširsta už tai, kad nerašau laiškų. Argi jis nežino mano būdo?!
Nusipirkau pypkę ir storą sąsiuvinį. Pypkė jau visa prigruzdusi išrūkytos tabokos degėsių, o sąsiuvinyje tik tiek dar teužrašyta: „Pavasario preliudija. Romanas“. Atsiverčiu sąsiuvinį, užsidegu pypkę ir valandomis sėdžiu ties švariais, nerašytais puslapiais. Dar daug tabokos reikės išrūkyti, kol ryšiuosi į jį ką nors parašyti. Neskubu. Ko man skubėti? Greitai tik blusos gaudomos.
Siunčiu tau vieną iš savo „chaltūrų“, kurias esu priverstas rašyti. Bendrai – rašydamas ir iš širdies, aš vengiu siužetų, paremtų atsitiktinumais, aštriais konfliktais. Patys giliausi gyvenimo konfliktai, pačios baisiausios gyvenimo tragedijos vyksta matant tik vienam žiūrovui: gyvenimas – dvasinis žmogaus gyvenimas, jo mintys ir svajonės. Yra baisių, neįtikėtinų istorijų gyvenime, aš, rodos, apie jas tau rašiau, bet jos nevilioja manęs. Palieku jas „Nuotykių bibliotekos“ romanų autoriams ir tiems, kurie gyvenimą mato akimis veršiuko, kuriam viskas gyvenime atrodo didžiausi įvykiai: ir tai, kad vienas motinos papas mėšlinas, ir tai, kad pro pamato skyles traukia šaltis… bet kuriam tai, kad jį rytoj pjaus, – joks įvykis, nes jis nė neįtaria šitokius dalykus esant margame pasaulyje.
Pas mane kol kas jokių naujienų. Nebent ta, kad šiąnakt teks neužmigti: pasaulyje tiek daug dalykų, o mano smegeninė – viena, ir niekas neapsiima už mane jų apgalvoti…
Kas gero „Jaunųjų“ IX kn.? V. Miliūnas įdavė jiems 2 mano apsakymus, bet aš iš ten negavau jokio atsakymo. Neišspausdino, matyt, bet ir atsakymo nedavė… Na, neišspausdino – tai neišspausdino, maža bėda. O ar tavo yra kas nors? – Ta knyga ateis į Mažeikius tik po pusės metų…
Ir – Ričardai – vienas mano prašymas: ar tu negali gauti Almos S. adreso? Aš jai turiu šiokių tokių naujienų, bet adreso nežinau. Jei žinai – parašyk, jei nežinai – sutik ją ir paklausk, paaiškinęs, kam jis reikalingas.
Šūsnys knygų guli ant stalo neskaitomos. Prakeiks mane bibliot. vedėjai. Bet aš negaliu skaityti. Užmečiau. Galvoj vis ta pati „Pavasario preliudija“ čiurlena… Deja – nieko gero neišeina. Painiojuosi, klydinėju kažkokiose kryžkelėse ir skersgatviuose… Na, bet pagyvensim – pamatysim. Pypkė, manau, padės. Ta pypkė ne visai paprasta. Ji vadinasi „атаманова трубка“. Apie ją aš ruošiuosi parašyti apsakymą…
Apie ką bus šis romanas? (Jei tik jis bus?)
– Apie žmogų, turintį aštuoniolika metų, baigusį vidurinę mokyklą, svajojusį apie „gyvenimo tirštumą“, „putotus verpetus“, bandžiusį stoti į univ-tą, bet susikirtusį ir patekusį dirbti paprasčiausiu bibliotekos vedėju į atkampiausią rajono pašalį, į giliausią užkampį – į Levėšių bažnytkaimį… Apie tai, kas jam ten atsitiko, ir bus šis romanas. Aprašomasis laikotarpis neilgas – nuo rugpjūčio pabaigos iki pirmųjų pavasario mėnesių. Aš pamėginsiu sukaupti tuose puslapiuose visa, ką manau apie šiandieninį kaimą, apie jo žmones. Ar pavyks? Na, ir velniop, jei nepavyks, – tai, be abejo, bus man šiokia tokia mokykla.
Na, iki – Romas
1957 gr[uodžio] 7
[4]
Ričardai,
tavo laišką ne perskaičiau, o ryte prarijau. Tavo laiškai visuomet mane kažkaip ypatingai nuteikia. Nuteikia maždaug taip (tą nuotaiką aš net pabandžiau išreikšti eilėmis):
Ruduo laukuos.
Ir man ruduo širdy…
Lyg gaila ko, lyg vasaros ilgu…
Už lango vėjai stūgauja pikti,
Pageltę lapai virpa ant šakų.
Nuklydo mano vasara toli,
Bet aš vis tiek slapta širdy viliuos:
Gal dar sutiksiu ją kur nors kely,
Tuose rudens pageltusiuos keliuos… etc, etc…
Vakar buvo redakcijoj lit. susirinkimas. Nunešiau 7 ar 8 savo eilėraščius. Visus priėmė. Girdenis taip pat buvo atsiuntęs. Svarstėme. Iš 6 ar 7 priėmėme 1. (Nepalaikyk tai pasigyrimu. Aš noriu pasakyti tik tai, kad, kaip ir tau, tą, ką aš nevertinu, ką rašau juokaudamas – priima, o ką rašau su ašarom – nepriima!) Po velnių!..
O Girdenis – „išskydo“!.. Pasidavė tai pesimistinei, tai kvailai, tai bobiškai nuotaikai, kurią įspraudžia į savo eiles tumeliai ir kiti glušai… Ir kur pasireiškė ta verkšlenanti nuotaika? – studentuose?!.
– Studentai!.. Bohema!.. Rūsiai Averbacho!.. faini žmonės – ir – į ašaras. Aš pats nei eilėse, nei apsak. neverkšlenu, nes 1) esu jaunas, 2) kai kiti juokiasi – tyliu, kai kiti tyli – juokinu liūdinčiuosius… Ech, Girdenis! Paleido dūdas!.. – Tas mane vakar labai įskaudino.
Dabar visas pavirtau akim, ausim ir uosle. Įsižiūriu į žmones, į akis, į vėpūtinius, pakelėmis supustytus… Į viską žiūriu, viską deduosi į galvą. O apsakymams temų – nėra! Yra detalių, atskirų epizodų, nuotrupų, o nėra tos gijos, kuri visas tas pabiras detales sujungtų į apsakymą. Kad sujungtų – geras gautųsi apsakymas, bent jau geresnis už visus anksčiau mano parašytus. Bet kol kas – kažko esminio, svarbiausio nematau aš nei žmonėse, nei kaime, nei niekur… Trūksta kažko, ir dėl to „kažko“ tos smulkmenos, epizodai, detalės, atskiri įvykiai man lieka ne gyvo gyvenimo gabalais, atskeltais nuo gyvenimo kūno, o kažkokiais trupiniais. Tų trupinių vis daugiau kemšuosi į galvą, ir galvoje – hm… kažkokios pjuvenos. Kaip pačiupt tą Esmę, Prasmę, tą Visų svarbiausiąjį? Kol nepačiupsiu – tol iš manęs nebus rašytojo, o bus tik popieriaus terliotojas, bet jei pačiupsiu – jaučiu, kad viskas išdegs.
Siunčiu tau savo apsak. „Brangi gyvybė“. Aš jį pradėjau rašyti prieš 3 metus, bet tik šiemet pabaigiau. Perskaitęs įdėk atgal į voką, nes nuorašo aš neturiu. Ir –
1) ar įrodžiau aš ką tuo apsakymu?
2) ar jis skiriasi kuo nuo „Paskut[inių] klumpių“2?
3) katras vertesnis – tas ar anas?
4) ar galima apčiuopti kokį nors charakterį jame?
Aš žinau – tau su laiku dabar striuka. Bet aš ir neskubu niekur. Parašysi (jei neturi laiko dabar) ir po žiemos atostogų. Beje, kur tu jas praleisi? Vilniuj ar Rukuose? Jei R. – gal mes ir susitiksim.
Rinkimai praėjo, bet aš vis tiek veikloje. Kultūros namuose vadovauju kaimo kapelai, vokaliniam ansambliui, chorui… Ruošiamės N. Metams. Jaudinuos velniškai. Ar pavyks?
Tarp kitko, muzika mane labiau vilioja (kartais) negu literatūra. Kaip pasiekt, kad ir poezija, ir muzika skambėtų viename eilėraštyje? Naktimis svajoju. Juk Čiurlionis, po velnių, beveik pasiekė, kad muzika girdėjosi žiūrint, pvz., kad ir į jo „Šaulį“, „Jūros sonatos“ „Finalą“ ir kt. Pasiekė! O kodėl gi tas negalima poezijoje? Man rodos – čia net lengviau, nes čia reikalas liečia giminingus dalykus, – poezija taip pat daugiau ar mažiau – garsai.
Bendrai – visa tai niekai. Nupaisčiau. Bet vis tiek dažnai galvoju apie tai…
Svarbiausia – kaimas. Kodėl nėra romanų apie šiandieninį kaimą? Juk tiek daug žmonių dar klysta, klaidžioja, neranda savo vietos… O toks romanas (apysaka bent!) daugeliui kam padėtų susigaudyti šiandieniniuose gyvenimo keliuose, tarsi stumteltų geraširdiškai į nugarą: eik ten, nes ten eina dauguma! eik su visais!..
Ir vėl… Ne, aš sakau, kad man galvoje dabar visokios nuobiros. Net atskiram eilėraščiui, kad ir 2 posmų, man pritrūksta to Visų Svarbiausio. Na, bet pagyvensim – pamatysim.
Jei susitiksim per žiemos atostogas – aš tau daug papasakosiu apie šiandieninius kolūkius. Mūsų kolūkyje šiemet moka po 2 kg ir po 10 rub. Žadėjo daugiau, bet pirmininkui nepavyko pelningai iškišt 180 bekonų, ir vietoj lauktų 200 tūkst. rublių jis begavo tik 150 tūkst. O žmogus jis toks: vyksta su eiline bekonų partija į Šiaulių skerdyklą ir pasako kasininkui:
– Duok 1000 rb!
– Kam?
– Kyšiams!
– Kokiems kyšiams?! – išverčia tas akis.
Pirmininkas ir paaiškina: jei aš už tuos 180 bekonų skerdyklos vedėjui arba jo agentui būčiau pakišęs ne 500 rub, o 1000, tai jie būtų sumokėję man ne 150 000, o 200 000. Ar supranti, kokia aritmetika? 500 kyštelėsi daugiau – ir pelnas! Vietoj 500 rub. – 50 000 rublių!
Net pakvitavimą parašo kasininkui, kad paėmęs. Tik aš nežinau, kaip jis paaiškina, kur jie bus sunaudoti. Negi taip ir parašys: „kyšiams“. Greičiausia – „kelionės išlaidoms“. Bet tai aš sužinosiu puikiausiai! Ir – tema apsak.!
Na, baigiu. Jei besuspėsi iki N. M. – brūkštelėk kelias eilutes. Parašyk, kur atostogausi. Taigi. Su Naujaisiais!
Romas
1957.XII.19
[5]
Sveikas, Ričardai!
Velnias, koks kaime pavasaris!.. Kas, kad dar sniegas aplinkui tebebaltuoja! Pasiklausytum, kaip aplinkui pušynuose gaudžia balandžio vėjas!.. – troboj negalima liautis!.. Vilniuj tu nieko panašaus neišgirsi, nebent kokia nors apskretusi šaka kabarkštelės į skardinį stogą. Tik kaime jaučiamas pavasaris. Pavasaris prasideda vyturio krūtinėj, ir kaime jau gieda vyturiai, o universiteto kieme, kiek aš žinau, jie nesiveisia… Atvažiuotum pas mane – ausys apkurstų nuo miško ošimo. Aš šėtoniškai pasiilgau protingo žmogaus. Vienintelis protingas šiose apylinkėse žmogus, kuris kartais mane aplanko, tai kaimynas senis Ruginis. Man jis ilgas valandas pasakoja gyvenimo išminties kupinas istorijas apie tai, kaip anais metais lapė nusinešė jo Mortos kanapėtąją… O tokia dėsli buvo vištelė!..
Aš paskutinį savo laišką išsiunčiau tau dar prieš gaudamas tavo siuntinį ir net padėkoti už jį nepadėkojau. Tik, žinai, labai mažai tuo savo debiutu3 tesidžiaugiu. Aš jį rašiau prieš pusantrų metų, ir dabar man gėda jį skaityti. Nieko jame nėra. Nesuprantu, kodėl jį išspausdino. Turbūt iš pasigailėjimo. Mano nuomone, antrasis apsakymas „Šienas“, kurį jie gavo kartu su „Kid[okeliu]“, gerėlesnis, bet jo neišspausdino. Nesuprantu, kaip tas gaunasi: tas dalykas, kurį aš laikau geresniu, visuomet pasirodo esąs blogesnis… Velnias rautų!
Šiuo metu esu „atkutęs“ kaip karklo žievė, iš kurios vaikėzai sukasi sau švilpynes pavasarį. – Rašau nė pats nežinodamas, ką. Taigi. Visokių planų pilna galva, o įgyvendinto – nė vieno. Reikėtų ką nors pasiųsti tam almanachui, bet bijau: išspausdins po 2 metų nuo parašymo, ir vėl iš gėdos dek, jį skaitydamas…
„Kaip tu, Laurai? Kaip laikais? Kas do bėda su vaikais?“ – kaip dainuoja mūsų kaimo lalaunykai. Ką beveiki, ką berašai? Ar jau jauti pavasarį? – mat aš žmogaus „laikymosi“ matu laikau tai, ar žmogus jaučia pavasarį, ar ne: jeigu, balandžio saulei šviečiant, jam kažkas plėšosi, draskosi krūtinėj – tai šiuo žmogum nėra ko daug rūpintis, – jis pats pasirūpins savo pavasariu.
O pušynai gaudžia ir gaudžia, ir nuo to gaudimo naktimis akių nesumerksi, dienomis niekur sau vietos nerasi… Su pavasariu!
Žadu pabandyti savo jėgas satyroj, tik vargu ar kas išeis. Jeigu išeis – bus, anot A. Franso, „pingvinų istorija“. Labai jau daug pas mus pingvinų priviso, metas juos bakstelti į riebius pilvus. Aš tai nebakstelsiu taip, kaip jiems reikėtų, bet kokią plunksnelę gal ir peštelėsiu. Vienu žodžiu –matysim, – pavasaris visus mano planus sumaišė. Beliko tik pats pirmasis plano punktas: po pavasario ateis vasara, o vasarą pabandysim kur nors stoti.
Kas gero Vilniuj, pingvinų sostinėj? Ką beveikia jaunieji – Dautartas, Vaičiūnaitė (ar ji ne poeto P. Vaičiūno duktė?), etc… Ar jie galvoja apie pavasarį, ar jaučia jį, – tokį didelį ir šviesų, kaime beauštantį. Tu parašyk man, ką jie galvoja apie literatūros vystymosi linkmę, apie kaimą, patys apie save… Ką tu pats galvoji, – iš toliau plačiau matosi…
Mane kasdien vis labiau domina kaimas, ir juo labiau aš gilinuosi į jo gyvenimą, juo labiau nieko nebesuprantu.
Patark, ką skaityti. Skaitinėju kas papuola. Prisikemšu pilną galvą visokio šlamšto, ir paskui atrajoju tą viską per dienas, laiko turėdamas. – Gerų, gerų apsakymų nurodyk. Aš kasdien vis labiau įsitikinu, kad nieko apie juos neišmanau. Irgi, mat, literatas!..
Na, užteks šiam kartui. – Labai jau gaudžia pušynai… Eisiu, paklaidžiosiu po juos, – pavasaris vieversio krūtinėj prasideda…
Su linkėjimais!
Romas
1958.IV.11
[6]
Ričardai,
po tavo atsiliepimo į mano pasiųstus apsakymus beveik nieko rimtesnio nepadariau, jeigu neskaityti, kad galvojau, kaip ir dėl ko reikia rašyti. „Šiltą saują“ parašiau prieš pradėdamas galvoti apie tai, o „Medalį“ – po to. Įdomu, ar mano galvojimas nenuėjo šuniui ant uodegos?
Skuode, per „Poez. pavasarį“, buvau sutikęs S. Gedą. Nieko protingo nepašnekėjome, nes mūsų partkomas vietoj protingo pokalbio suorganizavo neprotingas išgertuves… Gaila, aš norėjau „Medalį“ parodyti S. G., bet taip ir nebuvo kada. Jeigu jį kur sutiksi – parodyk ir jam. Man visi sako, kad „Medalis“ – „antitarybinis“, tačiau aš pats nieko tokio jame neįžiūriu. Turbūt esu trumparegis.
Girdėjau, ruošies važiuoti į Kaukazą. Jei besuspėsi – brūkštelk iki išvažiuodamas.
Linkėjimai nuo Almos.
Romas
1 Šie apsakymai buvo išspausdinti Sedos „Raudonojoje žvaigždėje“ 1956-10-20 ir 1956-11-25.
2 „Paskutinės klumpės“ buvo išspausdintos Mažeikių „Komunistiniame rytojuje“ per tris numerius 1957-08-17, 24 ir 29, „Brangi gyvybė“ – ten pat 1957-09-24 (už šį apsakymą Granauskui buvo skirta tame laikraščio konkurse III vieta).
3 „Jaunųjų“ almanacho X knygoje išspausdintas apsakymas „Kidokelis“.
Šilta sauja
Novelė
Kiemas pilnas didelės vėjuotos saulės. Lėtas, sunkus ūžesys skverbiasi pro rąstines sienas, ir lango kamputyje dreba atskilusi šukė. Poviliukui atrodo, kad ji dreba visai ne nuo ūžesio, o nuo to, kad stambūs rytmečio spinduliai vienas po kito žeriasi į stiklą. Lyg kas mėtytų į kambarį ilgas baltas lazdas. O toj upokšnio pusėj kėkso malūnas. Vienmarškinis žmogus stovi prie tilto ir žiūri į vandenį. Tai malūno šeimininkas. Vėjas išpučia jo marškinių nugarą, ir jis nejudėdamas laiko ant pečių didelį languotą kepalą. Paskui nuneša kepalą į juodą malūno angą. Jau neužilgo pareis tėvas. Kai vandens nedaug, tėvas neina per tiltą, o žargsto akmenis skersai upokšnį ir daržo pakraščiu pakyla tiesiai į langą. Eina jis lėtai, tartum jo niekas nelauktų. Bet maždaug pusėj daržo pakelia akis ir nusišypso. Tada Poviliukas šaukia į anas duris:
– Tėtelė!..
Skambteli lėkštė į stalo lentą. Ir jie – abudu vyrai – valgo bulvinę košę ir tylėdami žiūri vienas į kitą. Tėvo akys raudonos nuo nakties darbo ir girnų ūžesio.
– Pažadinsi pusdieny, – sako motinai ir eina į kito kambario duris.
Ant vinies – žiemą vasarą – kabo jo kailiniai. Batus jis palieka pas slenkstį ir nenusirengęs gulasi į lovą. Miega aukštielninkas, prie paties krašto, ir viena ranka visada nuslysta iki pat grindų.
Poviliukas eina žaisti prie jo lovos. Saulė šviečia į aslos vidurį, ir tame jaukiame plotelyje jis išdėlioja savo negudrius žaislus. Vis taip pat tebemala girnos, ir lėtas ūžesys nutolina visa, kas nuobodu ir nereikalinga. Vaikas sėdasi veidu į langą, užmerkia akis, o po vokais ima tavaruoti ružavas saulės rūkas, kuriame nardo spindinčios kibirkštys ir spalvotos žaižaros. Tai visai kitas pasaulis, kuriame gyvena vienos tiktai spalvos, ir būtų galima valandų valandas žiūrėti į nuostabius, nepakartojamus jų vėrinius, jeigu kažkur krūtinėje neatsirastų nejaukus šaltelis. Jis vis didėja, kaip varveklis pastogėje, ir nenorom reikia atmerkti akis, kad nepaliktum vienut vienas tame tuščiame rūke, kur nėra nuobodžių, tačiau tvirtų ir pažįstamų daiktų. Poviliukas net pašliaužia atgal nuo lango, arčiau nejudamai sugniaužtos tėvo saujos. Saulės lopas jau laižo tėvo ranką, ir Poviliukas susikaupęs ima apžiūrinėti ją, nors jau daug kartų apžiūrėjo. Ant tamsios odos auga maži mažulyčiai plaukeliai, ir galima pamatyti net duobutes, iš kurių jie išdygę. Visai kaip medžiai. Jie irgi auga iš duobučių. O gal tai ir yra medžiai, bet tokie maži, kad šakų nė įžiūrėti negalima, vienus tiktai liemenis?.. Tada tėvo ranka – kaip retas miškas, tik niekas nežino, kas jame gyvena. Niekas nežino, ir kas gyvena pačioj saujoj, kuri visuomet sugniaužta, kai tėvas miega. Kam tėvas sugniaužtų, jeigu joje nieko nebūtų? Vieną kartą Poviliukas net prisilietė prie jos. Prisilietė švelniai, pačiais pirštų galiukais, bet tėvas tuojau pabudo:
– Žaisk ir nežadink manęs, vaike…
Ir vėl užmigo. O sauja neatsigniaužė. Ji niekada neatsigniaužia, ir Poviliukas tik jauste tenujaučia, kas joje galėtų būti. Tai pats svarbiausias dalykas. Bet negalima apie tai net paklausti, nes ištarei žodį – ir vien nuo ištarimo paslaptis išnyks. Poviliukas žino, kad ji nematoma, bet kaip tik dėl to jam labiausiai norisi ją pamatyti. Kada nors (tegu tai bus labai negreitai) sauja atsigniauš, ir atsitiks tas svarbiausias dalykas, kuris kažkodėl atsitinka tik vieną kartą gyvenime. Visi žmonės jo laukia, tik nemoka apie tai kalbėti. Šneka apie bulves, karves, apie kitus dalykus, kurie ir be šnekėjimo visada yra šalia, nuobodūs ir suprantami.
Kai tik saulė palenda palovin, nustoja blizgėti plaukeliai ir miltų dulkės tarpupirščiuose. Tėvas pabunda. Jis visuomet pabunda pats, nors ir prašo motinos pažadinti.
– Ar ilgai miegojau?
Kol kalbasi su Poviliuku, abiem rankom taršo ir taip susivėlusius jo plaukus. Abi saujos atgniaužtos, bet paslaptis tebėra, ji neišnyksta, tik niekas nežino, kur ji dabar randasi. Gal net visai pasitraukė iš jų namo ir tylutėliai prisiglaudė kitame pasaulio kamputyje, kaip anksčiau buvo prisiglaudusi saujoje. Ir Poviliukas nebijo, kad pradings. Ji atsiras. Būtinai atsiras, kai tik vėl susigniauš tėvo pirštai.
Bet dabar tėvas nebemiega dieną, ir Poviliukas veltui laukia jo prie lango. Miltuota kepurė liūdnai kabo ant vinies šalia kailinių. Jis keliasi taip anksti, o sugrįžta taip vėlai, kad Poviliukas bemaž nemato jo. Užtat per visą dieną mato užverktas motinos akis, neramiai įsmeigtas į langą, ir į kiekvieną savo klausimą girdi tą patį atsakymą:
– Kaime tėtelė. Žemę dalina.
Lyg žemė būtų didelis žalias audeklas, o tėvas nešiotųsi žirkles, vaikščiotų po žmones ir visiems dalintų ilgus šlamančius gabalus. Bet tėvas nešiojasi ne žirkles, o šautuvą, ir Poviliukui griežtų griežčiausiai uždrausta prisiliesti prie jo, kai jis kartais dunkso kampe už lovos. Poviliukas ir neprisiliečia, kaip anksčiau neprisiliesdavo prie saujos, nors ir žino, kad paslaptis persikraustė į šautuvą. Bet kodėl geroji paslaptis pasidarė tokia bloga, jog dėl jos reikia verkti? Poviliukas netiki, kad tai būtų ta pati paslaptis, ir kiekvieną rytą atkakliai laukia prie lango. Tėvas nebeparbris per upokšnį, tačiau laukimas – vienintelis būdas išgelbėti gerąją paslaptį. Ji būtinai turi ateiti, nes juk ateidavo anksčiau į šiltą saują.
Po kiemelį dūksta vėjas, šiaušia medžių šakas ir vištų plunksnas. Motina nemiegojo visą naktį, vis klausėsi vėjo ūžimo, o dabar užsimetė skarą ir kažkur išėjo. Poviliukas vienas pats kantriai bekiūkso prie lango. Kiūkso, kiūkso, o vis tiek nepamato, iš kurios pusės kiemelyje atsiranda vyrai. Jie parneša tėvą ir paguldo toj pačioj lovoj. Ligi grindų nukara sugniaužta sauja. Paslaptis vėl atėjo į ją, ir Poviliukas žiūri, kaip vyrai mindžiukuojas po trobą, kaip nevikriai sukinėjas apie tėvą su savo ilgais šautuvais. Motinos vis nėra, ir vienas sako:
– Gal aptvarkykim kiek, kol visai neatšalo?..
Jie numauna batus ir pastato pas slenkstį, bet iš kur jie žino, kad tėvas visada ten pastatydavo? Jie sulenkia jam rankas ir sudeda ant krūtinės, bet sauja niekaip nenori išduoti savo paslapties. O vyrai vis dėlto atgniaužia ją, ir Poviliukas girdi, kaip skaudžiai, kaip nenoriai trakšteli tėvo pirštai. Blizgantis šovinys nukrenta ant grindų ir parieda Poviliukui po kojomis.
– Paskutinis. To jau nebespėjo iššauti…
Poviliukas pasižiūri į besiridinėjantį šovinį ir klykdamas metasi lauk…
Jau nebėra paslapties pasaulyje.
Antroji medalio pusė
Apsakymas
Žiūrint nuo kalvos, miestelis kažkuo primena vaikišką piešinį: kreivos pilkos trobikės, išmėtytos kaip pakliūva, dūmai iš kaminų, ožkų barzdos atskardyje ir didelė saulė pačiame piešinio viduryje. Nuo kalvų į miestelį atbėga balti vieškeliai ir susikerta aikštėje, kur auga senas kaštonas. Kiekvieną sekmadienio rytą, kai patekėjusi saulė neskubina žmonių prie darbo, ant suolelio po kaštonu šildosi dvi katės. Jos tupi ramiai ir tingiai, nes sekmadieniais visi miestelio šuniokai keliasi kartu su šeimininkais. Paskui klenkteli parduotuvės durys, ir iš vartelių pasirodo pirmosios moterys. Jos sveikinasi viena su kita neskubiai ir negarsiai, dar mieguistos nuo nakties sapnų ir vyrų glamonių. Jų vaikai dar tik ritasi iš lovyčių (sekmadieniais vaikai visada atsibunda anksčiau), o vyrų žandai baltuoja languose, storai nutepti muilo putomis. Paskui antram aikštės gale pasirodo žmogus. Prisiartinęs prie parduotuvės durų jis stabteli, lyg nesiryždamas lipti trimis cementiniais laipteliais. Ak, taip! Jis įžiūrėjo ant jų blizgančią monetą ir lenkiasi pasiimti. Paskui numeta į šalį. Kam jam reikalingas alaus butelio kamštis? Įkiša ranką į kišenę, rudu pirštu varinėja delne keletą kapeikų sunkiai svarstydamas, kiek ir ko jam išeis pirkti. Parduotuvė dvelkia tuo nejaukumu, kuris visuomet atsiranda patalpose, kai naktį jose nenakvoja žmonės. Ir dar šiugžda makaronai, beriami į popierių. Jis nestoja į eilę, o klausia per moterų galvas:
– Ar turi mažą?
Paskui pakartoja garsiau:
– Ar turi, sakau, mažą?
– Atstok, Daukša!.. Juk jau vakar nebeturėjau..
– Sakau, gal yra kur užsilikęs?.. – jo balse vėl girdisi rami nuolaida, ir jis kėblina lauk, žinodamas, kad dabar jam reikės laukti.
Nuveja kates nuo suolelio ir įsmeigia žvilgsnį į vieną iš trijų gatvikių. Ant parduotuvės laiptelių jau stoviniuoja keli vyrai. Užvertę galvas, jie geria alų, ir Daukša stebi, kaip jų pakaklėse juda aštrūs gūžiai, o šalti butelių dugnai blizga kaip veidrodžiai. Paskui keliasi ir eina tolyn, priešais nedideliam žmogeliui, švytuojančiam į šalis ilgomis rankomis. Žiūri jam į veidą:
– Na, kaip?
– Nekaip… Burna džiūva. Sakau, gal mažąją?..
– Nėra mažųjų. Reikės pirkti pusę. Turi?
– Turiu. Bet užkandai neliks. Paprašyk, gal pridės po saldainiuką?
– Nu, jau ne, Kontrimai. Tu prašyk. Aš ir taip visuomet prašau. Tau kažkaip geriau duoda.
Ant laiptelių Daukša tylėdamas atkiša ranką, ir draugas suberia į ją savo kapeikas. Po valandėlės juodu jau eina skersai aikštę. Įsuka į kažkieno kiemą, praeina kažkieno padarže. Ten, atskardyje, kyšo iš žolės nugriuvusios daržinės pamatai. Žolė prilenkta prie žemės, tarp nubraukytų pienių sagelių geltonuoja laikraščio skiautė. Daukša pagrabalioja po varnalėša ir ištraukia stiklinaitę. Skruzdėlytė bėgioja po ją, ir drebantis Daukšos pirštas niekaip negali prispausti jos prie krašto.
– Kiekvienas gyvas padarėlis degtinėlę mėgsta, – linguoja Kontrimas galvą. – Užuodė tarp žolių degtinėlę ir tuojau prisistatė. Gudruolė, matai. Kokia gudruolė, a?.. Vot ir nebegudravosi, sterva. Duok, aš pats įpilsiu. Tu nenutaikysi po lygiai.
Daugiau jie nesikalba. Girdisi tik skaidrus degtinės kliuksėjimas. Paskui Daukša jaučia, kad troškinantis karštis, kuris visą rytą degino gerklę, krūtinę, pilvą, staiga (net keista, kaip staiga) dingsta, tik dar trūkčioja kaklo raumenys ir burnoje kaupiasi seilės. Ilgą valandą jiedu sėdi tylėdami, įsiklausydami giliai į save, į pačias savo gyslas, kuriomis ima sroventi atgijęs ir smarkėjantis kraujas. Dabar jau gerai. Dabar jau visai gerai. Daukša žiūri į Kontrimo skruostą, aptemptą geltona oda, ant kurios ima muštis raudoni obuoliukai. Na, matai. Visai atjaunėjai, Kontrimai. Kaip prieš dvidešimt metų. Degtinėlė daro savo. Klausyk, Kontrimai, ar tu viską prisimeni, kas buvo prieš dvidešimt metų? Ir naktimis tavęs nekankina visa tai? O Šliogeris? Tu dabar snaudi, bet jeigu aš tą vardą ištarčiau garsiai, tu krūpteltum ir tuojau atsimerktum. Bet aš visai nenoriu, kad tu vėl žiūrėtum į mane išplėstomis akimis. Tu geriau snausk, Kontrimai. Prisimeni, aš tada tris savaites gėriau. Dieną naktį, dieną naktį. O vidurnakčiais daužiau galvą į sieną. Ir, kai pritrūkau jėgų, pasiėmiau šautuvą ir tyliai išslinkau į mėnesieną… galvoji, aš nežinau, kas tada išėmė iš jo šovinius? Šaunus tu buvai vyras, Kontrimai. Gaila, aš negaliu vadinti tavęs vardu. Jis taip pat buvo Antanas – Antan – – Antan – –Antan – – Aš taikiau į jo šokinėjančią nugarą, kai jis klupdamas bėgo į paežerės pelkes. Net keista, kad kaip tik tą akimirksnį aš prisiminiau jo vardą. Jo nugarą aš visada matydavau taikiklio išpjovoj, kai sapnuodavau laimingus sapnus. Ir jeigu tada būčiau prašovęs pro šalį, tu jau nebebūtum suspėjęs išimti šovinio. Jau negyvą aš mindžiojau jį kojomis, trankiau šautuvo buože ir norėjau išlupti jam akis, bet tu atbėgai uždusęs ir pasakei: „Kai mes pamesim jį aikštėj po kaštonu, žmonės turi jį pažinti. Daugiau nebebus Šliogerio.“ Ir mes jį pametėm, toj vietoj, kur dabar murkia dvi katės. Žmonės pasižiūrėdavo ir nueidavo, nueidavo ir vėl sugrįždavo pasižiūrėti. O kai man prisegė medalį, aš mačiau, kaip virpa tavo lūpos… Tu juk visuomet prašai jį parodyti, kai mudu išgeriam daugiau kaip pusę. Šiandien išgėrėm lygiai pusę. Šiandien sekmadienis, o daugiau išgerti nebėra iš ko. Kontrim, a Kontrim! Atsibusk, nu!
– A?
– Užsnūdai, Kontrim?
– Ne. Taip sau… – ir jis vėl panarina galvą, sunkiai blaškydamasis iš savo snaudulio.
– Klausyk, ar besuveiksim?..
– Kad nebėr.
– Tai grįžtam. Gal ką sutiksim?
– Špygą sutiksim, – keliasi Kontrimas. – Kad išgerti nori – ar sutiksi ką?
Jiedu grįžta atgal per aikštę. Prie parduotuvės jau daug vyrų. Kelios moterys – tos eina bažnyčios pusėn, o vyrai minutėlei užbėga alaus ir pasilieka čia iki vakaro. Geria visur: ant laiptų, pas šulinį, prie malkų. Jiedu apeina visus, bet niekas nepakviečia jų artyn. Tik priešais, ant suolelio po kaštonu, sėdi skrybėlėtas žmogus. Kontrimas užsižiūri į du didžiulius čemodanus prie jo kojų ir atsidūsta:
– Nebijok, toks turi pinigėlio…
– Kas daug turi – kitam neduoda.
– Klausyk! – įsikimba jis į Daukšą. – Aš jį pažįstu. Tubinas. Tikrai. Tubinas!
– Tas?..
– Tas pats.
– Tu čia nesapaliok! – staiga supyksta Daukša. – Kai dvidešimt metų Sibire atpilsi, ar labai čia sėdėsi, skrybėlę užsimovęs?..
– Ne, aš tau sakau – Tubinas. Prieikim, ko mes bijom? Įdomu, vis dėlto. Toks bandiuga, o dar, matai, tebegyvas!
– Klausyk, Kontrimai… Aš žinau, ko tu nori. Bet aš su banditais…
– O ką aš sakau? Aš sakau – pasižiūrėkim. Iš kur tas dovanų karalius atsirado, kad tokie vėl pas mus vaikšto?
Ir jis žengia į priekį. Daukša sustoja už jo nugaros. Štai čia, toj pačioj vietoj… Tik buvo ruduo, purškė lietus, ir niekas nežinojo, kad po kiek metų žmonės pastatys čia suolelį, ir vidurdienių kaitroj važiuos pro šalį dideli autobusai, linguodami savo geltonus užpakalius. Bet Daukša nepažįsta šito žmogaus. Jis tikrai jo nepažįsta. Galbūt ir pažintų, jei nors vienai sekundei galėtų patikėti, kad šitas rimtas ir orus senis, vilkįs geru kostiumu, ir yra tas pats rudaplaukis banditas, kurį jie sugavo Užežerio giriose ir visą naktį vežė ratuose per krūmus, atkišę į juos šautuvus.
– Malonu, vyrai, iš jūsų pusės. Po tiek metų nė nesitikėjau, kad kas pažins. Tik, atsiprašau, aš jūsų…
– Ką čia visus prisiminsi! – sako Kontrimas.
Šaunus vyras Kontrimas. Paklausk tu jo, Kontrimai, gal jis neprisimena nė to, kaip tu jam stuktelėjai į marmūzę, kai jis per daug žvaliai ėmė žvilgčioti į šonus?.. Bet judu šnekėkit, šnekėkit, o aš pasiklausysiu. Aš geriau pasižiūrėsiu į tavo aptrintas kelnes, į savo nupeckiotą švarką. Pasirodo, judu abudu mokat gražiai šnekėti. Kažkodėl visi akiniuoti labai gražiai šneka. Bet tada jis nenešiojo akinių, tada jis dar labai gerai matė. Kaži, ar tik ne jis pirmas įžiūrėjo Baužį, kai šis šoktelėjo iš už pušies?.. O geras vyras buvo Baužys. Jie visi, kurių nebėra, buvo labai geri vyrai. Ir dar tu paklausk jo, ar daug pinigų reikia tokiam kostiumui nusipirkti ir tokiems čemodanams prisigrūsti, ir tokiam snukiui išpenėti? Ak, dabar jis tik pensininkas! Renka pašto ženklus ir vaikų darželyje pasakoja apie tai, kaip sunku buvo gyventi darbo žmogui, kai buržujai valdė. Matai, kokia nedidelė jo pensija. Viso labo tik aštuoniasdešimt rublių. Ir jis labai pasiilgo gimtųjų vietų. Ar tų vietų, kur sudegintų trobelių pamatai kyšo ir sukrypusios obelys vaisių nebeveda?.. Ir dar pasakyk jam, Kontrimai, kad tu artelėje kalinėji senus puspadžius, o aš dirbu kooperatyvo sargu. Sakyk, sakyk, Kontrimai! Argi tau liežuvis neapsiverčia? Kad tau neapsiverčia, tai aš pats pasakysiu.
– Ar žinai, kas gulėjo šitoj vietoj? – klausia Daukša ir pats jaučia, kaip nežmoniškai kepina galvą vidurdienio saulė, o akyse plauko kruvini ratilai.
– Šitoj vietoj?.. Turiu prisipažinti, kad nežinau.
– Ir Šliogerio nežinai?
– Atsiprašau, kokio Šliogerio?
– O to, kur vienoj bandoj buvai?
– Atsiprašau, vyrai… Jūs išgėrę, o man autobusas.
– Autobusas nepabėgs. Tai tu pasakyk: nežinai, kas nušovė Šliogerį?
– Aš nušoviau! – rėkia Daukša. – Aš! Aš! Ir pamečiau čia, po kaštonu!.. Ir kojomis jį trypiau! Ir spardžiau!.. Štai medalis! Už ką jis duotas? Už senus puspadžius?! Už kooperatyvo sargą?!.
Jį kažkas tempia šalin, bet tai ne Kontrimas. Kontrimas netemps. Tai vyrai. Jie visą dieną gėrė alų, ir butelių dugnai blizgėjo kaip veidrodžiai… Šalin! Kur jūs buvot, kai Šliogeris gyvus degino? Jūs gėrėt alų? O kai mano vaikus sudegino, jūs irgi gėrėt alų?.. O mes samagoną! Tris savaites, dieną naktį… O Kontrimas vis vaikščiojo ir išiminėjo šovinius. Kur tu esi, Kontrimai?.. Matai, su kokiais snukiais po dvidešimties metų grįžta? Šalin, sakau!.. Ak šitaip? Jūs man dar rankas laužysit? Man? Štai medalis! Matot visi? Aš jį kojomis, ko-jomis, ko-jomis…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Jau pavakarys. Apytuštėj aikštėj stovi kelio moterys, laukiančios autobuso. Daukša pasilenkęs grabaliojasi po šapus ir grindinio dulkes…
– Ką tas žmogus ten pametė?.. – kažkuri susirūpina.
– Ak, tai Daukša. Medalio tebeieško.
Ula Zaleskytė. „Mylima Ly…“
2019 m. Nr. 8–9
„Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje, skelbiame šios publikacijos pabaigoje, o iš pradžių kviestume atidžiau įsižiūrėti į laiškų adresatę „mylimą Ly“: aktyvios jaunystėje ir visiškai išnykusios savo vyro šešėlyje po vedybų E. Mykolaitienės asmenybė vis dar kelia daug klausimų literatūrologams, muziejininkams ir jos biografijos tyrinėtojams.
Emilija Kvedaraitė gimė 1901 m. rugpjūčio 16 d. Liongino ir Ksaverinos Kvedarų šeimoje. Čia jau augo Adelė, Juozas, Eugenija, Emilija buvo jauniausia. Tėvas Lionginas, gana pasiturintis išsilavinęs ūkininkas, turėjo nemažą biblioteką, mėgo medžioti, mokėjo rusų, lenkų ir vokiečių kalbas. Domėjosi teise bei medicina, vietinių buvo vadinamas „daktaru“. Kvedarai gyveno Gaižiūnuose, Biržų r., netoli Vabalninko.
Baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, Emilija išsikraustė į Kauną. Tėvai aukštesniojo mokslo siekti išleido dvi dukras: Eugeniją (išvyko į Nansi, Prancūziją) ir Emiliją. Ji nuo 1924 m. mokėsi dainuoti Kauno muzikos mokykloje, nes nuo vaikystės svajojo tapti garsia dainininke. Tais pačiais metais Emilija įstojo studijuoti lietuvių literatūros ir pedagogikos Lietuvos universitete. Nusprendusi tapti mokytoja, dainavimo atsisakė, tačiau savo meninius gabumus realizavo aktyviai įsitraukdama į ateitininkų draugiją „Šatrija“.
Pradėjusi studijas Lietuvos universitete Emilija susižavėjo dėstytoju V. Mykolaičiu-Putinu ir tvirtai apsisprendė siekti jo širdies. Savo dienoraščiuose ji mini 1926-ųjų pavasarį, kada jie pradėjo artimai draugauti. Baigusi studijas, 1928 m. Emilija išvyko mokytojauti į Beržų pradžios mokyklą Jonavos rajone. Jauna mokytoja ilgėjosi Kauno, draugų ir lietuviškos aplinkos. Po dvejų metų ji perėjo dirbti į žydų gimnaziją Kaune. Kai V. Mykolaitis-Putinas naujame Juozo Purickio name (Vaižganto g.) išsinuomojo keturių kambarių butą, priėmė kartu gyventi jauniausią savo seserį Magdaleną Mykolaitytę, jos draugę Salomėją Nėrį, o ši pakvietė ir E. Kvedaraitę. Jaunystės draugės prisimena ją kaip labai atsakingą, nuoširdžią bei rūpestingą bičiulę. Po trečiosios romano „Altorių šešėly“ dalies „Išsivadavimas“ pasirodymo Putinas sunkiai susirgo vidurių šiltine, Emilija kelis mėnesius slaugė mylimąjį. Kaune sklandė gandai apie merginą, gyvenančią kunigo namuose, tačiau apie rimtesnius poros santykius ir sprendimą tuoktis nežinojo net patys artimiausi bičiuliai, vestuvės ir jiems buvo didelė staigmena.
Tarpukariu Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos, todėl E. Kvedaraitė ir V. Mykolaitis-Putinas 1935 m. liepos 17 d. slapta susituokė Rygoje. Greičiausiai Mykolaičiai nenumatė, kad laikraštis paskelbs susituokusiųjų pavardes – dienraštis „Lietuvos žinios“ išspausdino šią sensaciją – ir ši žinia šitaip sudrebins visuomenę. Kitą dieną po paskelbimo artimuosius pasiekusi telegrama patvirtino naujieną: „Kaip žinote, mudu su Vy susituokėme. Esame labai laimingi. Atvykstame pas jus. Pasikalbėsime“1. Netrukus po vestuvių jaunavedžiai buvo įkalbinėjami skirtis, V. Mykolaitis-Putinas ekskomunikuotas. Skandalas buvo didelis, dalis visuomenės smerkė tiek Putiną, tiek jo žmoną, palaikė tik ištikimiausi draugai. Emilija savo atsiminimuose rašė: „Iš Rygos į Kauną išvykom liepos 19 d., o iš ten greitai išsiruošėm į pajūrį. Palanga jau virė pletkais. Kunigai bandė suardyti mūsų vedybas. <…> O kaip aš buvau laiminga po vedybų. Tai man buvo didelė, brangi gyvenimo dovana“2. Jai po vedybų teko atlaikyti didelį spaudimą – visuomenė kritikavo moterį už kunigo suviliojimą, užkliuvo per didelis jos organizuotumas, ūkiškumas, niekuo neišsiskirianti išvaizda. Putinas susilaukdavo daugybės merginų dėmesio, atrodė, kad mokytoja Emilija jam per prasta. Paties rašytojo jaunystės laikų laiškų būsimai žmonai nėra išlikę, o 1938–1945 m. dienoraštis neprieinamas3, todėl sunku spręsti apie jo jausmus. E. Mykolaitienė pirmus penkerius santuokos metus prisimena su džiaugsmu, nors pora buvo labai skirtingų charakterių: „Bendro gyvenimo pradžia buvo šviesi, mūsų santykiai buvo geri, daug kalbėdavome, Putinas juokaudavo. Aš jį vadinau „Vyturėliu“, jis mane Li (Emili). Tai buvo iki 1940 metų. Paskui atsirado nesutarimų. Gal dėl didelės įtampos gyvenime, universitete, gal dėl skirtingo charakterio, požiūrio į gyvenimo kasdienybę. Putino gyvenimo devizas: „Gyvenk laimėje, galvok apie nelaimę.“ Aiškinosi, kad toji mintis atėjusi iš liaudies – tai suvalkiečių priežodis. Tai patvirtino Antanas Venclova. Aš prieš tą devizą visa sukildavau: „Gyvenk laimėje, nelaimė nelaukiama ateis“4. Mykolaičių ir Kvedarų šeimos iš tikrųjų buvusios labai skirtingos: „Susitinka ilgai nesimatę du Mykolaičiai, – jiems kalbos užtenka vos pusvalandžiui. Po to jie sėdi kartu ir tyli. Ir taip ištisas valandas. Tuo tarpu susitikę du Kvedarai kalba ir neišsikalba dieną, naktį ir kelias dienas“5. Emilija buvo religinga, sekmadieniais eidavo į bažnyčią, mėgo siūti, puoštis, puoselėti namus, palaikyti švarą ir tvarką. Nuolat rūpinosi savo, Putino ir globojamų giminaičių sveikata, ieškojo geriausių daktarų ir naujausių gydymo metodų (pavyzdžiui, hipnozė, skruzdėlių vonios ir kt.). Kaune gerai sutarė su profesoriais Šapauskais, Vilniuje bendravo su Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Bulavų šeima, dainininke Beatriče Grincevičiūte. E. Mykolaitienė susirašinėjo su jaunystės bičiulėmis Petronėle Orintaite, S. Nėrimi, vis dėlto turėjo nedaug draugių, glaudesnius ryšius palaikė su šeimos nariais, laikui bėgant tapo uždaresnė, gyvenimo pabaigoje sudarė nepasitikinčios kitais, griežtos moters įspūdį. Viešajame gyvenime V. Mykolaitis-Putinas dažniausiai pasirodydavo vienas arba su kolegomis.
Po vestuvių jaunoji žmona skatino statytis namą, nes vyrui aukšta buto nuomos kaina kėlė stresą, bijojo, jog pagausėjus šeimai neišsimokėsiąs. Tad šeima iš Tado Ivanausko prabangiame Žaliakalnio rajone, Vaižganto gatvėje, nusipirko žemės sklypą ir pasiėmę paskolas 1937 m. pasistatė modernų, erdvų namą. Kartu su jais vėl apsigyveno V. Mykolaičio-Putino sesuo Magdalena, taip pat Emilijos sesuo Eugenija Kvedaraitė-Stanevičienė su vyru, į medicinos mokslus leidžiama dukterėčia Hortenzija Balčiūnaitė. Jauna šeima labai džiaugėsi galėsią ramiai, gražiai gyventi, tačiau naujuoju būstu pasidžiaugė vos porą metų.
1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, Putinas laikinai apsigyveno Žvėryne. E. Mykolaitienė dar dirbo mokytoja Kauno žydų gimnazijoje. Kelionės į Vilnių labai vargino, tad Mykolaičiai nusprendė palikti Kauną ir išsinuomojo kelis kambarius Tauro g. 19. Emilija 1940–1941 m. įsidarbino lietuvių kalbos mokytoja Vilniuje, 5-ojoje valstybinėje gimnazijoje. Šeima nenoriai paliko mylimą Kauną ir kraustėsi į sostinę su mintimi, kad čia pagyvens laikinai.
Nacių okupacijos metais 1943–1944 m. Mykolaičiams teko slapstytis Emilijos tėviškėje Gaižiūnų kaime. Putinas su žmona skaudžiai išgyveno artimųjų netektis, nerimavo dėl savo likimo, tačiau apsisprendė likti Lietuvoje. Namą Kaune nusiaubė kareiviai ir prašalaičiai, ten įsikėlė nacių pareigūnai, vėliau jis buvo atiduotas vaikų namams, gerokai nukentėjo ir išplėštas butas Vilniuje, sudegė dalis bibliotekos. M. Mykolaitytė traukiantis frontui pabėgo į Vokietiją, vėliau į Australiją, brolis su seserimi daugiau niekada nebesusitiko. Išlikę nemažai sovietmečiu vienas kitam rašytų laiškų, po rašytojo mirties su Magdalena susirašinėjo ir Emilija, savo laiškuose atskleidė daug asmeninių išgyvenimų.
1944 m. grįžę į Vilnių, Mykolaičiai persikėlė į butą name Tauro g. 21 (sovietmečiu Liepos g. 21, dabartinis adresas Tauro g. 10) ir bandė įsitvirtinti sostinėje, nors kartais svarstydavo, ar nevertėtų vėl apsigyventi Kaune. V. Mykolaitis-Putinas dėstė universitete, žmona mokytojauti metė – rūpinosi nuo karo ir tremties nukentėjusiais giminaičiais, draugais bei pažįstamais. 1947 m. šeima priėmė gyventi E. Mykolaitienės aštuonerių metų sūnėną Vytautą Balčiūną, užaugino kaip sūnų. Išgydytas, išleistas į mokslus, V. Balčiūnas su didele pagarba prisimena „dėdę“ ir „tetą“. Kartu namuose laikinai gyveno Emilijos mama Ksaverina Kvedarienė, su Vytu kambary augo sunkia liga serganti Putino dukterėčia Janina Mykolaitytė. Savų vaikų neturėjusi šeima nuolat globojo, gelbėjo, gydė ir šelpė kitus. Daugelio atsiminimų autoriai teigia, kad Emilija drąsiai eidavo pas aukštus pareigūnus prašyti pagalbos, slapstė pažįstamų, giminių vaikus nuo tremties, finansiškai rėmė nepasiturinčius ir skatindavo savo vyrą padėti bičiuliams: „1957 m. aš vėl buvau nuvažiavusi pas Putiną prašyti užtarimo. Tai turbūt buvo apie sausio 7–8 d., kaip tik po Putino gimtadienio šventės. Jie abu mane nuoširdžiai priėmė ir pietums vaišino iš švenčių likučių. Putinas buvo žvalus ir linksmas. Aš papasakojau jiems, kad man neduoda mokytojos darbo, nors aš Sibire 10 metų sėkmingai mokytojavau. Jo žmona Emilija labai jautriai priėmė reikalą ir ragino Putiną, kad nueitų pas švietimo ministrą Pupeikį ir mane užtartų“6. Po karo Mykolaičiams pavyko atgauti nusiaubtą namą Kaune, jame apsigyveno nuo sovietinių represijų besislapstantis Emilijos brolis Juozas Kvedaras, sesuo E. Stanevičienė su vyru Tadu, vėliau H. Balčiūnaitės-Vaitkevičienės sūnus Giedrius. Būstas buvo suremontuotas, namo pusrūsyje įrengtuose kambariuose apgyvendinti nuomininkai. E. Mykolaitienė su vyru į Kauną atvykdavo tik paviešėti arba pavasaroti.
1954 m. Vilniaus universiteto dėstytoja, buvusi Putino studentė Irena Kostkevičiūtė ėmė vis dažniau lankytis Mykolaičių namuose. Ji puikiai sutarė su visais šeimos nariais, kartu važiuodavo atostogauti. Užsimezgęs stiprus ryšys peraugo į meilę. Sužinojusi apie padėties rimtumą E. Mykolaitienė skaudžiai išgyveno išdavystę, globotinė Hortenzija aprašo: „Santykiai šeimoje sutriko, kai teta patyrė apie dėdės draugystę su Irena Kostkevičiūte. Teta pasimetė, jai jis buvo ir vyras, ir vaikas… Sėdo į traukinį ir važiavo nežinia kur, tik susivokė, kad jau Šiauliuose. Siūlė skirtis, bet Putinas nenorėjo kelti skandalo. Dėdė buvo teisingas, jam veidmainingumas svetimas, o čia turėjo prieš tetą vaidinti. Dėdę suprantu ir tetą atjaučiu – jai, žmonai, tai buvo nepakeliama, skaudu“7. Vis dėlto E. Mykolaitienė nepalūžo, toliau su meile ir pagarba rūpinosi savo vyru: „Emilijos ir Putino santuokiniame gyvenime teko patirti daug juodų ir sunkių karo audrų verpetuose praleistų dienų. Bet ji nepalūžo, ryžtingai kovodama su visomis negandomis: stengėsi būti sielvarte – guodėja, varge – atrama, ligoje – gailestinga sesuo ir slaugė, reikalui esant, ji be jokios ambicijos nuoskaudos perimdavo ir virėjos-šeimininkės pareigas“8. E. Mykolaitienė savo skaudžius išgyvenimus aprašė dienoraštyje, kurio dalis išsaugojo globotinio V. Balčiūno žmona Irena Balčiūnienė. V. Mykolaitis-Putinas žadėjo žmonai nutraukti ryšius su I. Kostkevičiūte, tačiau liudytojai prisimena, kad abu palaikė ryšį iki pat rašytojo mirties.
1962 m. E. Mykolaitienės pastangomis vasarnamis iš jos tėviškės buvo perkeltas į Kačerginę, netoli Kauno, ten leisdavo vasaras stiprindami sveikatą. V. Mykolaitis-Putinas ir mirė Kačerginėje 1967 m., eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus. Savo testamentu visą turtą bei teises į kūrybinį palikimą patikėjo savo žmonai, baigdamas testamentą tokiais žodžiais: „Reiškiu padėką visiems, padėjusiems man žengti vingiuoti gyvenimu keliu, o ypač savo žmonai Emilijai Mykolaitienei už jos pastangas sudaryti man tinkamas darbo sąlygas ir rūpestingą slaugymą ligoje. Taip pat atsiprašau už savo gyvenimo klaidas ir padarytus nemalonumus“9.
Palaidojusi vyrą, E. Mykolaitienė liko gyventi Vilniuje kartu su Balčiūnų šeima. Ji rūpinosi vyro kūrybiniu palikimu, suradusi ranka rašytą jo testamentą, stengėsi vykdyti paskutinę valią. Rašytojas pageidavo, kad jo memorialinis muziejus būtų įkurtas Kaune. Visas įkūrimo procesas tęsėsi ne vienus metus, E. Mykolaitienei vėl teko atlaikyti didelį spaudimą – buvo siūloma muziejų kurti Vilniuje, prašoma leisti surašyti biblioteką, tačiau visi darbai užtrukdavo, susidaro įspūdis, kad E. Mykolaitienės nuomonės niekas nepaisė, kaskart vis naujų žmonių patariama ji keitė savo sprendimus, jautėsi vieniša, neturinti su kuo pasitarti. Muziejaus įkūrimo klausimu E. Mykolaitienę konsultuodavo artimi I. Kostkevičiūtės draugai, tačiau ir kaskart stipriai puolė (ypač aršūs, įžeidžiantys kalbininko Aleksandro Žirgulio laiškai). E. Mykolaitienės giminaičiai ir šiandien turi išsaugoję įrodymus, kaip kruopščiai ir sąžiningai ji skirstydavo už rašytojo kūrybą gaunamus honorarus, dalindavo juos mirusio vyro giminėms, atidavė dalį drabužių, daiktų, tačiau buvo kaltinama, kad ne tuos mirusio vyro drabužius išdalinusi, per brangiai muziejui pardavusi paveikslus ir pan. E. Mykolaitienė ieškojo būdų, kaip tinkamai įamžinti Putino atminimą, vėlgi buvo puolama, kad nepasitiki kultūros darbuotojais dėl memorialinės lentos ar skulptūros kūrimo, kad kišasi ne į savo reikalus. Silpo ir sveikata, vis dėlto iki pat mirties rūpinosi V. Mykolaičio-Putino muziejaus įkūrimu.
V. Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus galiausiai buvo įkurtas Vilniuje – Balčiūnų šeima išsikraustė į naują butą Antakalnyje, E. Mykolaitienė pardavė ir perdavė kuriamam muziejui didelę dalį daiktų, knygų, paveikslų, nuotraukų. 1983 m. ji išsikraustė pas seserį į Kauną, nuo insulto ligoninėje mirė tų pačių metų rugpjūčio 24 d. eidama aštuoniasdešimt trečiuosius metus. Palaidota ne šalia vyro, o Deikiškių kaime, Vabalninko seniūnijoje.
1992 m. išleistoje knygoje „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“ informacijos apie E. Mykolaitienę nedaug, ir nors liudijimai įvairūs, bet klostosi toks jos portretas: esą buvusi labai praktiška, nesupratusi vyro nei jo kūrybinio palikimo, nenuoširdi, nemaloni, neišvaizdi. Didžiąją dalį atsiminimų knygos herojų kalbino I. Kostkevičiūtė ir Vaidotas Žukas, deja, pačių artimiausių giminaičių (V. Balčiūnas su Putinu gyveno dvidešimt metų) prisiminimai į rinkinį neįtraukti. V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje labai nedaug E. Mykolaitienės arba bendrų Putino ir žmonos nuotraukų, asmeninių jos daiktų, užrašų, todėl trūksta žinių apie Emilijos draugus, laisvalaikį, pomėgius. Ir paskelbtuose atsiminimuose apie save ji beveik nekalba, pasilikdama vyro šešėlyje. Šiek tiek daugiau detalių išryškėja iš Putino sesers M. Mykolaitytės-Slavėnienės knygos „Putinas mano atsiminimuose“, Aldonos Vaitiekūnienės užrašyto pokalbio su Emilija prieš mirtį, Giedriaus Vaitkevičiaus atsiminimų, Balčiūnų šeimos, gyvenusios kartu Tauro g. 10-3, liudijimų, išsaugoto jos dienoraščio bei susirašinėjimo su M. Slavėniene. Laimei, muziejuje yra išlikusių šeimos laiškų, spinduliuojančių šiluma, meile ir pagarba.
VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO LAIŠKAI ŽMONAI
Kislovodskas, 1953.IV.14
Mylima Ly,
Vakar daviau Tau telegramą, kurią turėjai gauti apie pietus. Kelionėje viskas sekėsi laimingai, tik vis dėlto smarkiau nuvargau, nes naktį, galima sakyti, visai nemiegojau. Kislovodske nuotaika gan niūri, nes šalta ir ore, ir viduj, apsiniaukę, pradėjo net snaigioti. Lauke jokio žalumyno, medžiai ir krūmai plikutėliai, lygiai kaip pas mus. O yra žmonių, kurie atvažiavo į pietų kraštą ne tik su vasariniais paltais, bet ir visai be paltų, vos ne su trusikais.
Vieną naktį pernakvojau vienas kambary, bet vakar jau gavau bendragyventoją. Nieko, gan malonus žmogus, ramus ir neknarkia. Nuo pat pirmos dienos pradėjo siuntinėti pas gydytojus ir į analizių kabinetus, viskas čia pat sanatorijoj. Nemaža nustebau, kad gydytoja, kuri surašo ligos istoriją ir nustato gydymo režimą, prakalbino mane lietuviškai. Tai ir yra ta pati, apie kurią mes kalbėjom. Labai maloni ir rūpestinga moteris. Pažįsta daugelį ir mūsų pažįstamų. Mano laikas taip užimtas visokiom konsultacijom ir procedūrom, kad vos spėju suktis. Nežinau, ar čia mane išgydys, ar visai nuvarys nuo kojų. Sanatorija atrodo iš gerųjų, išlaikymas, valgis gausus ir geras. Valgysiu 4 kartus ir dar nakčiai atneša į kambarį specialiai rauginto pieno puodelį su biskvitais. Ypač gerai duoda pusryčiams. Gulame 11, keliamės 7‒8 val. Po pietų ‒ ramybės valanda. Viskas būtų gerai, kad tik atšiltų oras. Naktį nešalta, nes apklotas gana šiltas, be to, užsimetu chalatą. Kislovodskas gražioj vietoj ‒ apie 700 metrų nuo jūros paviršiaus, vietomis aukščiau, vietomis žemiau, aplinkui jau žymiai aukštesni kalnai, tikriau, plokščiakalniai be smailų viršūnių. Snieguotos viršūnės prasideda toliau į pietus. Kai bus giedras oras, jos, pasilypėjus į kurį plokščiakalnį, bus matomos. Prekybinėj miesto daly dar nebuvau, nes ji gana toli. Pakraščiuos vien sanatorijos ir vilos. Kislovodskas kai kuriais atžvilgiais primena man Nicą.
Tai buvo pirmos žinios ir įspūdžiai. Netrukus Janutei ir Vytui10 išsiųsiu po atviruką su Kislovodsko reginiais. Visiems daug sveikinimų ir linkėjimų. Sudie, Ly, karštai Tave bučiuoju
Tavo Vy.
[Pašto spaudas: 19 12 54]
Vilnius, šeštadienis
Mylima Ly,
jau šeštadienio vakaras, o nuo Tavęs naujo laiško kaip ir nesulaukėme. Pas mus blogos naujienos. Aš dar tebesergu. Negaliu keltis dėl skausmų per juosmenį. Buvo iš specpolikl. Gaivenis, paskui dar kažkokia moteris. Kaip paprastai nieko neranda. Kai pasveiksiu, reiksią padaryti nugarkaulio nuotrauką. Bet dar blogiau, kad Elzė11 sunkiai susirgo. Trečiadienį staiga suėmė dideli skausmai šone. Ji sakosi, kad tai inksto uždegimas. Buvo dabar gydytoja, ligos dar nenustatė. Darys analizes. Norėjau patalpinti į ligoninę, nepriima. Sako, perpildytos. Janutė12 neina į mokyklą, o šeimininkauja. Bijausi, kad ir ta nesusirgtų dėl savo smarkumo. Elzei leisdavo peniciliną kas 6 val. Keliasi 5 val. naktį, neišsimiega, o dar krautuvės ir visa ruoša. Ryt eis ieškoti tos Teklės, gal gausime kokią ateinančią bobą nors pietus išvirti.
Tu, jei ir pagijai, turbūt esi labai silpna ir nieko čia nepadėsi. Nebent parvažiuotum su kokia virėja.
Mane čia užvertė visokiais darbais. Jei ir pasveiksiu, prie romano gal tik po Naujų metų galėsiu vėl prisėsti. Stačiai, desperacija!
Sveik ir grįžki. Laukiame visi!
Daug linkėjimų
Karštai bučiuoju ‒ Tavo Vy.
Vilnius, 1954.XII.24
Mylima Ly,
Šiandien švenčiame Kūčias ir liūdime, kad Tavęs nėra su mumis. Bent mintimis esame su Tavim ir linkime Tau pirmiausia kuo greičiausia pasveikti ir nusikratyti visomis negerovėmis, kad daugiau dėl to jau nebereikėtų mums atsiskirti. Aš šiandien jau galėčiau keltis, nes temperatūra jau visai normali ir skausmai juosmens beveik jau išnyko. Guliu dėl atsargumo, kad liga vėl negrįžtų. Šiaip taip susitvarkėme. Elžbieta serga sunkiai ‒ inkstai akmenyse. Vežioja į kliniką pas kažkokį profesorių ir dar pirmadienį važiuos. Jos ta pažįstama Valė (skalbėja) neblogai mus aptarnauja ir žada pabūti, kol Elžbieta sirgs, o tuo tarpu ir Tu sugrįši. Tada turbūt reiks ieškot kitos virėjos.
Aš nors sergu, bet šį tą ir dirbau. Jau visiškai baigiu versti „Poną Tado“ III knygą. Beliko apie 30 eilučių. Tai bus ir viskas, ką buvau užsibrėžęs. Tik su romanu atsilikau.
Beje, nieko man nerašei apie mūsų Tadą13. Ar jau pasibaigė ta istorija?
Visi visiems siunčiame geriausių švenčių linkėjimų!
Ligi greito pasimatymo
Karštai Tave bučiuoju
Tavo Vy.
Tikimės, kad Naujiems Metams tikrai Tave sulauksime, o gal ir greičiau. Bet pasveik kaip reikiant.
V.
Vilnius, 1955.IX.18
Mylima Ly,
pagaliau, ilgai laukęs, šiandien gavau Tavo laišką. Nemaniau, kad tie remontai taip ilgai užsitęs. Tikėjausi, kad ligi šio sekmadienio tikrai viskas bus baigta. O turbūt dar ir ateinančią Tu su jais prasikamuosi. Kaip bus su mūsų atvažiavimu, nežinau. Oras genda, dienos trumpėja, viena diena nesuvažinėsime. Reiktų atvažiuoti šeštadienį iš vakaro, o grįžti sekmadienį. O gal dizeliu važiuoti? Mane tai automobilis visai nevilioja, ypač dabar, rudenį. O gal tik Vytą14 pasiųsti dizeliu, kad Tau padėtų kai ką atsivežti? Greit parašyk, kaip galvoji.
Tu ten kamuojiesi su remontais, o aš čia su savo bėdomis. Graužia mane disertacijos. Štai jau kuris laikas kankinuosi su Doveikos15 disertacija. Nežinau, ką rašyti. Nei minties, nei žodžių. Naktimis nemiegu, didžiausias nusiminimas, neviltis ligi ašarų. Niekad dar man taip nebuvo. Niekas nedasiproti, kiek man tai kainuoja jėgų ir sveikatos. Nejaugi tie kurortai būtų mane taip išsėmę, nualinę? Na, vieną recenziją šiandien vargais negalais baigiau. Bet Lukšienės16 disertacija dar nepradėta skaityti, o jau spalio 13 d. paskirtas gynimas. Recenziją reikia bent savaitę anksčiau įteikti. Nežinau, kaip aš čia ištesėsiu. O romanas guli nepaliestas!
Aš manau, kad reikia Tadui17 pavesti, tegu jis organizuoja stalo ir pianino pervežimą. Gal gautų kokį sunkvežimį, kad ir brangiau sumokėtų. Aš jam už triūsą atsilyginčiau. Grįždamas iš Vilniaus nuvežtų į Kauną mano šitą stalą, dalį knygų ir šiaip čia nereikalingus daiktus. Pianinas būtų gerai ir man pačiam pabarškint lengvus dalykus, laikui paįvairinti. O gražesnis stalas, jeigu jau jį turim, čia reikalingesnis negu Kaune. Šitas jau toks menkas ir kaskart vis labiau susimurzina, kad net gėda, kai kas pasižiūri.
Šiaip pas mus nieko naujo. Vaikai, atrodo, sutinka, Janutė18 buvo kiek susirgusi gerkle, bet greitai pasitaisė. Valgome daug vaisių, tai ir pinigų nemaža išeina, bet pakaks mums tų pinigų. Sutarties su leidykla dėl „Alt. š.“ rusiško leidimo dar nepasirašiau, nes to vertimo dar man nerodė.
Tornau19 atostogauja, o su kitais aš nelabai pažįstamas…
Greitai parašyki, ką galvoji apie visus šituos reikalus. Geriausių linkėjimų visiems įnamiams! Jei atvažiuosiu, padarysime smarkias visų darbų pabaigtuves.
Sudie! Karštai bučiuoju
Tavo Vy.
Kaunas, 1957.VI.9
Brangi Ly,
Sekmines švenčiame jau gerokai apsitvarkę. Juozas sunešė lentas į garažą, nuėmė savo varstotą, tai galėjome viską nuvalyti. Dabar visas sklypas su klomba atrodo beveik taip, kaip buvo prieš karą. Genė20 parnešė gėlių, bet jų dar neužteko. Pirksim daugiau. Gaila, kad nėra žolės pievutei. Nėra nei jurginų, nei petunijų. Na, kai atvažiuosi, tai pamatysi. Aš dirbu kiek galiu, bet labai greitai pavargstu. Galgi įprasiu, sustiprėsiu. Miegu blogai. Šiaip, čia būtų visai gerai. Ramu, oras palyginti grynas. Vasarą bus galima praleisti ne blogiau negu kitur. Gal ir gyvenimo pabaiga čia praslinks ramiai ir giedriai, išnykus tarp mudviejų visokiems nesusipratimams, nesklandumams ir prieštaravimams.
Tu man Vilniuje uždavei tris klausimus ir prašei, kad aš atsakyčiau raštu. Galvojau apie tai, bet ką aš turėčiau atsakyti, taip ir nesugalvojau. Dėl Tavo vaidmens, uždavinių ir pareigų aš niekad Tau jokių priekaištų nedariau ir neturiu pagrindo juos daryti. Visa kita išlygins laikas, gyvenimas, tarpusavinis susipratimas ir atlaidumas.
Naujoji gaspadinė man atrodo tinkama, darbšti, paslaugi. Bijausi, kai Genė, pati dabar būdama visą laiką namie, ne per daug ją prie darbų spaustų ir neatbaidytų. Ir su maistu nežinau, kaip ten yra. Aš savuoju patenkintas.
Parvažiuosiu ketvirtadienį, tai apie viską plačiau papasakosiu.
Taigi ligi pasimatymo
bučiuoju
Tavo Vy.
Vilnius, 1960.X.25
Brangi Ly,
Dėkui už laiškelį. Vytas parvažiavo laimingai ir kai ką papasakojo, kaip jūs ten tvarkotės. Nenumaniau, kad ta statyba taip ilgai užtruks ir dar prireiks ko nors nauja. Tu ten visai nusibėgiosi ir sveikatą suardysi. Jei oras bus pakenčiamas ir gerai jausiuosi, tai per šventes gal ir atvažiuosime su Vytu. Tik reikės būtinai valytuvai pataisyti. Jei snigtų, tai užlipdytų stiklus, tada važiuoti neįmanoma. Pas mus atšilo, vis žemiau noliaus, bet sniego dar nėra. Kad bent nesutrukdytų Kačerginėj darbų.
Aš jaučiuos pakenčiamai. Buvo ir blogesnių dienų, kaip pav. vakar ir šiandien. Kamuoja mane tas šaltis aplink kūną, na ir kojos kaip paprastai.
Buvau dviejuose geruose koncertuose, o šiaip dirbu. Pradedu rašyti XX skyrių21, o Vilniuj parvažiavęs parašysiu aštuonis. Ligi vasaros atostogų labai norėčiau tą bėdą baigti.
Onutė tvarkosi neblogai, tik valgis gal per vienodas, o kartais ir silpnokas. Kaip čia mes atrodom, parvažiavus pamatysi.
Linkiu daug viso gero, ištvermės, sveikatos ir baigti Tau savo bėdą. Linkėjimai visiems.
Bučiuoju
Tavo Vy
Jei atsiras, kas svarbesnio, skambinsiu. Skambink ir Tu.
V.
1 Mykolaitytė-Slavėnienė M. Putinas mano atsiminimuose. – Londonas: Nida, 1977. – P. 328.
2 Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną / Sudarė Donata Mitaitė. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 200.
3 Dienoraštis saugomas VU bibliotekos Rankraščių skyriuje Irenos Kostkevičiūtės archyve su riboto naudojimo prieiga iki 2041 m.
4 Ten pat.
5 Janina Mykolaitytė-Bielinienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 416.
6 Uršulė Urniežiūtė-Starkuvienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 138.
7 Hortenzija Balčiūnaitė-Vaitkevičienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 447.
8 Mykolaitytė-Slavėnienė M. Putinas mano atsiminimuose. – P. 333.
9 Mykolaitis-Putinas V. Testamento nuorašas. – VU bibliotekos Rankraščių skyrius. – F-180-4.
10 Janina Mykolaitytė ir Vytautas Balčiūnas – Mykolaičių globotiniai.
11 Elzė – šeimininkė.
12 Janina Mykolaitytė.
13 Greičiausiai kalbama apie Tadą Stanevičių – E. Mykolaitienės sesers Eugenijos vyrą, dažnai įsiveldavusį į painias istorijas.
14 Vytautas Balčiūnas.
15 Kostas Doveika.
16 Meilė Lukšienė.
17 Tadas Stanevičius.
18 Janina Mykolaitytė.
19 Jurgis Tornau – Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius.
20 Eugenija Kvedaraitė-Stanevičienė, gyvenusi Mykolaičių name Kaune, Vaižganto g. 36.
21 Romano „Sukilėliai‘‘ skyrių.