Atsiminimai ir dienoraščiai
Władysław Wielhorski. Dienoraštis
2020 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Władysławo Wielhorskio (1885–1967) asmenybė šiais laikas primiršta tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, žinoma tik siaurame specialistų rate. Todėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojų aptiktas bibliotekos rankraštyne jo 1915–1917 metų dienoraštis, rašytas Balčių dvare (dabar Raseinių rajono Nemakščių seniūnija), yra puiki proga tiek grąžinti lituanistikai jo asmenybę, tiek susipažinti su Žemaitijos kasdienybe Pirmojo pasaulinio karo metais. Tokių šaltinių lietuvių literatūroje nėra (gretimiausiu galima laikyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštį“), todėl ir kilo mintis atrastą tekstą išversti į lietuvių kalbą ir pristatyti Lietuvos skaitytojams.
Pats autorius neabejotinai buvo viena iš svarbiausių asmenybių, kurie formavo Lietuvos įvaizdį tarpukario Lenkijoje. Kilęs iš Žitomiro apylinkių, studijavęs Kijeve bei Krokuvoje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą vedė Celiną Lewoniewską iš Balčių. Baigiantis karui W. Wielhorskis įsitraukė į didžiąją politiką, suartėjo su lenkų „pilsudskininkų“ stovykla. Nepriklausomoje Lietuvoje ūkininkavo Balčiuose, tapo Lietuvos lenkų politiniu veikėju, tada ir atsiskleidė jo publicisto talentas. Būtent jo aršūs, kritiški Lietuvos valdžiai tekstai tapo viena iš priežasčių, kodėl jis 1924 m. pradžioje buvo iš Lietuvos ištremtas ir apsigyveno Vilniuje, kur tęsė politinę ir mokslinę veiklą.
Lietuvą okupavus sovietams, buvo suimtas ir įkalintas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išvežtas į Rusijos gilumą ir laikytas Gorkio kalėjime, iš kur buvo paleistas Lenkijos emigracinei vyriausybei pasirašius sutartį su Sovietų Sąjungą. Likusį gyvenimą aktyviai veikė lenkų emigracijos politinėse ir mokslinėse įstaigose.
„Metų“ skaitytojams siūlome dienoraščio 1915 m. birželio mėn. ištrauką, kurioje persipina dvi pagrindinės W. Wielhorskio pasakojimo plotmės: „vietos kronika“ ir politinė publicistika.
Tomasz Błaszczak
2 sąsiuvinis
1915 m. pavasaris ir vasara Balčiuose
Vokiečių kariuomenės Žemaitijos užpuolimo laikų užrašai
Birželio 1 d., pirmadienis
Štai praėjo ir gegužė, o vokiečiai vis dar trypia mūsų kraštą. Rytojus slypi už neperregimos uždangos. Šiandien politikos srityje pranašų nėra. Daug jų buvo – bet visi pasirodė esą netikri. Toji pramoga nusibodo, sensacijos išblėso, ir jau gerus porą mėnesių nesigirdi jokių „karinių prognozių“.
Tuo tarpu skaičiuojant tikimybes galima spėti, kad sąjungininkams atėjo laikas pulti visuose frontuose. Nuo Italijos įsitraukimo į karą praėjo trys savaitės. Buvo laiko atlikti nuoseklią mobilizaciją ir pervežti kariuomenę į Prancūziją, Dardanelus ir prie Austrijos sienos. Veikiausiai ir Anglija tą laiką išnaudojo tam, kad savo armiją perkeltų į žemyną, o Rusija – pasiruoštų puolimui. Taip pat užteko laiko deryboms su Rumunija, Bulgarija ir Graikija. Tad atrodytų, jog artimiausiomis dienomis išaiškės dvejojančiųjų pasirinkimas, vadinasi, ir šansai anksčiau ar vėliau užbaigti vykstančius mūšius. Bet tai tik prielaidos. Gyvenimas mums gali pateikti ką nors… visiškai netikėto.
Tuo tarpu Balčiuose lyja ir šlapio vakarų vėjo genami pralekia debesys. Ne kokie apspurę debesys, o visa eilė trumpų lietučių, kurie vis dėlto šiek tiek sudrėkino žemę ir atgaivino orą.
Labai panašu, kad prasidėjo dargana. Tai būtų tikra palaima, bet sunku tuo patikėti. Liūtys išvytų švabus iš Žemaitijos ne prasčiau už rusų patrankas.
Nesu nusiteikęs rašyti dienoraštį. Šie puslapiai yra vietinė kronika – niekas daugiau. Retai kur rastum asmeninę nuomonę. Man visų pirma rūpėjo šio krašto įvykiai, susiję su karu. Pabrėžiu, kad čia beveik nebus refleksijų, nors kiek atitolusių nuo šios valandėlės problemų, netgi susijusių su jomis kiek laisviau.
Ir aš pranašavau karo veiksmus Žemaitijoje. Bet irgi likau netikras pranašas. Tvirtinau, kad iki birželio 1-osios vokiečių čia nebeliks – o jie tebėra!
Birželio 2 d., antradienis
Peržydėjo alyvos… vadinasi, prasideda vasara. Šiandien vėl porą kartų iš greitai dangumi lekiančių debesų papurškė lietutis. Vaikščiodamas po žiemkenčius žiūrėjau į skausmingą juodą juostą, einančią skersai lauko. Tai pėdsakas, kurį paliko balandžio 15-ąją pražygiavę prūsų ulonai. Tame vieškelyje, kurį drėgname molyje išmalė trakėnų pasagos, vos kur ne kur kyšo želmenėlis. Kad ir kur įsitvirtina kryžiuočių galia, visi vietiniai dalykai turi žūti po jų arklių kanopomis. Ten turi augti tik teutonų javai. Tik prūsų kultūra turi lipdyti naujus piliečius, penėti jų dvasią. Vietiniams elementams vietos ten nebėra! Ir maskoliai norėtų tą patį su mumis daryti – bet jiems trūksta jėgų.
Jokių naujienų. Penkių dienų senumo laikraščiai sako, kad Rumunija liks neutrali dėl… esą Rusijos šykštumo, kuri Rumunijos labui nenori sudėti visiškai jokių aukų. Laikraštis sako, kad dėl to Italija ir Prancūzija nusivylė „sąjungininke“. Iš to matyti vienas dalykas – vyksta karštos derybos. Turbūt jos greitai baigsis, jeigu dar nesibaigė. Manau, kad Anglija ir Prancūzija nepritruks argumentų priversti Rusiją Besarabijoje padaryti teritorinių nuolaidų. Tos valstybės pateikia svariausius argumentus – auksą.
Porą dienų mūsų fronte tvyro ramybė. Pabūklų griausmo beveik nesigirdi. Ir aeroplanai nustojo skraidę. Tiesa, gali būti, kad jiems nepalankus oras. Bet tokia būsena labai slegia. Jei vokiečiai čia pabus dar porą savaičių ir ateis laikas šienauti dobilus ir pievas – viskas, ko nesunaikino saulė ir sausra, nueis į jų arklių gerkles. Tiesiog nevertės rinkti ir vežti – nes netrukus iš daržinės bus viskas paimta. Tad aplinkiniai ūkiai turi melstis, kad užpuolikai kuo greičiau išsinešdintų.
Šiandien mūsų Aniutei suėjo du mėnesiai. Vystosi taip, kad jau vakar ant pagalvės norėjo atsisėsti. Jai labai patinka, kai gimnastikuoju jos rankytėmis ir kojytėmis. Tada plačiai praveria burnytę, akis ir apskritai visas veidelis įgauna O raidės formą.
Birželio 3 d., trečiadienis
Vakar iš Tilžės atvežė laikraštį. Karininkai padavė jį Stasei. Maskoliai toliau stumiami iš Galicijos. Pietuose atsitraukė net iki Dniestro, o iš vakarų kokius 50 varstų nuo Lvovo. Kelcai irgi užimti austrų. Prie Varšuvos be pakitimų. Mūsų fronte nieko naujo: kaunasi kairiajame Dubysos krante ir palei Liepojos geležinkelį. Šiauliai rusų rankose, o Liepoja – vokiečių.
Tokia padėtis nė kiek neskatina Rumunijos prisidėti, juolab kad Bukovinoje rusų jau apskritai nėra. Kas dedasi Dardaneluose, Prancūzijoje ir Italijos pasienyje, laikraštis išvis neužsimena.
Nuolatinis Rusijos traukimasis Galicijoje negali būti aiškinamas priešo kiekybine persvara. Arba rusams trūksta amunicijos, arba armija yra demoralizuota, arba ir viena, ir kita. Kareivio kokybė visose armijose nuo karo pradžios smarkiai krito. Šiandien pulkų sudėtyje gal tik penkta dalis yra tų, kurie ėjo į pirmąją ugnį. Kiti – rekrūtai, apmokyti per paskutinius mėnesius. Rusų kareivio žemas intelektinis lygis – karinės rutinos trūkumas jo vertę sumažina labiau nei vokiečių kareivio. Atrodo, kad labai trūksta ir karininkų, o tai irgi skaudžiau išgyvena rusų armija nei vokiečių, nes rusų valstiečiui karininkas turi būti auklė, kuri iš dalies turi jam atstoti gebėjimą mąstyti.
Vis dėlto dabartinė situacija pranašauja, kad karas užsitęs, o tai vėlina ir mūsų išvadavimą. O čia dar niekaip negalime susisiekti su giminėmis!
Po pietų buvome Milžavėnuose; žinoma, pėsčiomis, nes dabar kitaip keliauti negalime: likusios kumelpalaikės vežioja mėšlą, o išvažiuojamųjų arklių nėra. Stulgių senukas kunigas užvakar susijaudinęs pasakojo, kaip prieš kelias dienas buvo į frontą varoma partija sužeistų kareivių. Kelias dienas pagulėjus lazarete, lengviau sužeistiems pėstininkams buvo liepta grįžti į apkasus. Tie vargšai žmonės ėjo – aptvarstytomis rankomis, kojomis, galvomis, raišuodami ir aimanuodami. Nedaug žmonių jie teturi, kad imamasi tokių priemonių sukomplektuoti kariuomenę.
Aeroplanų ir šiandien nesimato. Su pertraukomis, bet girdisi šaudymas toli nuo Raseinių, Saudininkų ir Kražių. Pas mus apsistoję kareiviai džiaugiasi, kad netrukus žmonės ims šienauti pievas ir dobilus. Tada pašarininkams bus lengvas darbas: nuvažiuoji į laukus, sukrauni gatavą šieną į vežimus ir pargabeni į arklides. Bet panašu, kad lietuviai bus linkę paleisti į pievas savo gyvulius, nei šienauti ir rinkti šieną… vokiečių arkliams. Jei mūsų įnamiai „svečiuosis“ Žemaitijoje dar kelias savaites, mums bus visiškai neįmanoma apsirūpinti pašaru ir kils rimta problema – kaip peržiemoti galvijams ir arkliams, kurių dar neišsivedė. Gal klausimas išsispręs, kai pagrobs ir tai, kas dar liko. Nereikės rūpintis, kuo juos per žiemą šerti. Pastarosiomis dienomis rekvizicijos komisija ypač kruopščiai šukuoja aplinkinius miškus ir išgaudo juose vargšų paslėptą turtą. Balčių miškininkai sako, kad per tas gaudynes plėšikai nuima gerą derlių.
Sudėję visas pastaruoju metu surinktas žinias, žinome, kad vokiečiai iškasė apkasus ir padarė spygliuotos vielos užtvarus ilga linija, besitęsiančia per 12 varstų nuo Balčių iš rytų į vakarus. Linija eina nuo Dubysos per Liolius, Žadvainius, Kražius ir toliau į vakarus. Jei teks trauktis, galės čia įsitvirtinti. Kiti sustiprinimai – tik už Skaudvilės. Tad žinia tikra, jog arti Balčių didesni mūšiai nenusimato. Užtat Žadvainiai beveik tikrai pasmerkti būti sudeginti!
Birželio 4 d., ketvirtadienis
Vakar vakare, grįžę iš Kelmės, mūsų karininkai sakė, kad prie Šiaulių vyksta „sunkūs mūšiai“. Visą naktį buvo girdėti tolimi, bet netilstantys patrankų šūvių atgarsiai. Šiandien nieko nesigirdi. Kaupiasi lietus. Žmonės sako, kad vakar plentu vėl varė kelis tūkstančius belaisvių rusų.
Prastai nusiteikęs vaikštau po kiemą. Apsistoję kareiviai ant kiekvieno daikto uždeda griuvėsių antspaudą. Tvoros sulūžusios ir apdegusios, tik kur ne kur styro pavieniai statiniai arba kuoleliai. Visos tvartų ir pašiūrių durys išrautos su vyriais, mėtosi ant žemės. Vienoje vietoje visa siena išlaužta ir išrinkta į rąstus – tarsi išdaužtas langas tarp dviejų stulpų rodo tamsų pastato vidų. Žemė palapinėms statyti iškasinėta grioveliais, styro daugybė kuoliukų, pilkuoja laužavietės, mėtosi dėžutės, dirželiai, cigarų nuodagos ir pan.
Birželio 5 d., penktadienis
Tiek vokiečių, tiek mūsų – užgrobtųjų – numatytas ir laukiamas rusų puolimas šiame fronte niekaip neprasideda. Nuo vakar „sunkūs mūšiai“ prie Šiaulių nurimo. Vėjuota, pralekia debesys ir lietūs, kartais kruša. Oras neleidžia žvalgytis iš oro. Aeroplanai ilsisi. Išsvajota valandėlė ryžtingiems ir nelauktiems – vietos ir krypties atžvilgiu – veiksmams. Tačiau – gėdinga tyla.
Negalime atsistebėti mūsų „svečių“ nemeile tvarkai. Dvare dabar gyvena: trys karininkai, jų ordonansai, irgi trys, karininkų virėjas. O viršuje, kambaryje virš virtuvės, dar įsikūrė vachmistras, raštininkas ir trimitininkas. Pačiame dvare iš viso 10 žmonių. Kambariai apačioje, kur gyvena karininkai, taip pat didelis prieškambaris ir priebutis, ordonansų buveinė, – nepaprastai netvarkingi ir apleisti. Batai net limpa prie grindų – toks purvo sluoksnis jas dengia. Visur mėtosi laikraščiai, dėžutės, šoviniai, skudurai, kuokštai linų, kažkokie spalvoti švabų anonsai, garderobo ir ekipuotės dalys – per priebutį reikia žengti atsargiai, kad už ko nors neužkliūtum. Bet keisčiausia, kad ir salonai, kuriuose apsigyveno karininkai, irgi ištisas savaites nemato grindų šepečio ar dulkių šluostės. Ordonansai ištisas dienas su karabinais per petį slankioja po kaimelius ir vagia kiaušinius. Tik pavakare, kai kolona turi grįžti iš tarnybos, išneša purviną vandenį, pakloja lovas ir padengia stalą. Gal vokietukai mano, kad kare apsileidimas yra būtinas dalykas, kaip dekoras riteriškai dvasiai, netekusiai kasdienių poreikių? Tačiau taip nėra. Tam prieštarauja mūsų karininkučių kasdien geriami prancūziški ir ispaniški vynai, valgomi delikatesai ir konservai, kurių virėjas kartkarčiais važiuoja net į Tilžę. Matyt, jie nepamiršta savo nuodėmingų kūnų… bet tik vienpusiškai. Patikslinsiu – jie prisimena tik savo gomurį ir skrandį.
Birželio 6 d., šeštadienis
Iš puskarininkio, važiuojančio į Skaudvilę, turime sužinoti, ar nebūtų galima iš Skaudvilės išsiųsti registruotą laišką į Varšuvą. Nes nelabai tikiu, kad atvirlaiškis, prieš mėnesį išsiųstas padedant „denščikams“, t. y. ordonansams, pasiekė adresatą.
Naujienų jokių, nei išorinių, nei naminių. Vakar kolona grįžo vėlai vakare, o šiandien prieš pietus išskubėjo nugabenti šovinius iš Pakražančio į Kelmę. Dabar juos vaiko kaip reikiant.
Keli mūsų kolonos puskarininkiai šiomis dienomis turi būti išsiųsti į mūšio lauką. Vaikšto nuliūdę. Jie pasakojo, kad dabar mūšiai vyksta tarp Mažeikių ir Liepojos, todėl šūvių nesigirdi. Nuo Balčių iki Mažeikių – kokių 100 varstų, iki Liepojos dar toliau.
Vakare gavome šios dienos rytinį Tilžės laikraštį. Rusai nuo Sano nustumti net iki Horodoko[1], per 25 km nuo Lvovo. Prie Dniestro laikosi tvirtai. Prancūzijoje, kaip matyti iš subtilių vokiečių štabo užuominų, prancūzų ir anglų puolimas daro pažangą. Rumunija linksta stoti prieš Austriją. Ten laukiama kabineto pasikeitimo. Anglija oficialiu štabo laišku rašo, kad anglų tauta būtų rami. Karas bus sėkmingai baigtas ir vokiečiai sunaikinti. Jie tiki savo jėgomis. Nori savo laivynu ir auksu, taip pat rusų raumenimis – nusukti galvą prūsų hidrai. Ligšioliniai sunkumai jų nė kiek neatbaidė.
Birželio 7 d., sekmadienis
Vakar vakare išsiuntėme du registruotus laiškus. Vieną mano mamai į Varšuvą. Kitą į Vilnių Cesiutės dėdei. Vienas iš mūsų dabartinių „kaimynų“, kolonos raštininkas, porai dienų buvo nuvažiavęs į Įsrutį (Insterburgą) ir pasiūlė mums išsiųsti laiškus iš ten. Jeigu jam pavyks ir gausime išsiuntimo kvitus, galima būti tikriems, kad po kurio laiko tie laiškai galiausiai nueis. Jiems reikės nukeliauti labai ilgą kelią: per Vokietiją, Daniją, Švediją, Suomiją ir Rusiją. Tuo keliu dabar eina laiškai iš Vokietijos į „Russland“. Laiškus rašėme vokiškai ir išsiuntėme neužklijuotuose vokuose, kad neerzintume cenzūros.
Jokių naujienų. Pasibaisėtini orai nesikeičia. Jazminas jau savaitė kaip sukrovęs pumpurus, bet dėl sausros, vėjų ir šaltų naktų negali pražysti. Artimiausiose fronto atkarpose mūšiai nevyksta, nes nieko nesigirdi. Aeroplanai praskrenda retai: vos vieną ar du kartus per parą. Sprendžiant iš paskutiniųjų vokiečių laikraščių, mūšio linija mūsų krašte pasislinko truputį už Dubysos, kur prieš savaitę rusai atsitraukė. Frontas eina nuo Nemuno Šilinės rajone iki Ariogalos, Žaiginio, Šiluvos. Pastarosios dvi gyvenvietės įsikūrusios per 7–10 varstų už Dubysos. Paskui vėl grįžta prie upės ir priešais Bubius pereina į vakarinę plento pusę, o paskui eina per Kurtuvėnus Mažeikių (Muravjovo)[2] ir Liepojos link.
Birželio 8 d., pirmadienis
Pasiuntėme žmogų sužinoti, kas dedasi Žadvainiuose. Grįžo naktį. Visame dvare gyvena kareiviai, išskyrus du kambarėlius, paliktus nuomininkui. Kambariuose nebuvo baldų, išskyrus vieną seną kanapą, kurią jau spėjo sulaužyti. Sode nukirstas gražus senas klevas, kuris uždengė vaizdą, o šalia keliose tuopose įrengtas stebėjimo punktas. Į gyvenamąjį namą atvestas telefono ryšys iš apkasų, einančių iškart už Vėžaičių[3], per varstą iki dvaro. Nuolatinai apsistojusių kareivių Žadvainiuose nėra, bet kasdien pilna vis naujų. Manau, kad tas telefonas atvestas tam atvejui, jei minėtuose apkasuose prasidėtų mūšis. Tada dauboje pasislėpę Žadvainiai veikiausiai taptų štabo būstine, na, o po mūšio… pelenų krūva. Visuose kambariuose vokiečiai iš lentų sukalė keturaukščius gultus, išklojo šiaudais. Taip taupant erdvę, kiekviename kambaryje gali miegoti po keliasdešimt kareivių.
Iš nuomininko atėmė visus padargus, jis nespėjo nė baigti sėjos, tiesą sakant, vos ją pradėjo – ir prarado arklius ir sėklą.
Mūsų pasiuntinys matė žmogų – pabėgėlį iš už Raseinių. Vakar į Žadvainius atvyko tiesiai iš mūšio, kuris vyko šeštadienį per keturis varstus į pietus nuo Raseinių. Nežinau, ar galima ta žinia patikėti. Prie Žadvainių yra ir žmonių iš už Dubysos. Sako, kad vokiečiai stovi prie Žaiginio, Šiluvos ir Tytuvėnų. Kitoje plento pusėje pastarosiomis dienomis vyko mūšiai prie Šaukėnų, kur, atrodo, pelkėse buvo apsupta daug vokiečių – daug jų išmušta ar paimta į nelaisvę. Tą žinią patvirtina visos ankstesniosios apie tuose kraštuose nusitiesusį kovos frontą. Tik viena žinia kelia abejonių: tasai mūšis prie Raseinių. Taip arti toje pusėje maskolių neturėtų būti.
Mūsų kolona, ankstų rytą traukdama į Kelmę, pasiėmė 20 pūdų dvaro rugių, kad pakeliui užvežtų į vandens malūną. Toji paslauga padaryta mums komendanto nurodymu. Vakare grįždami turi atvežti miltus. Pirmą kartą per du mėnesius turėsime pikliuotos duonos ir kukulių!
Diena karšta, nors vėjuota. Kelius dengia smulkios lyg dantų milteliai dulkės. Lapai pamažu netenka gaivumo; netrukus šuliniuose ims trūkti vandens.
Birželio 9 d., antradienis
Pagal kalendorių šiandien – pirmoji vasaros diena[4]. Kartu galime minėti aštuonias prūsų viešpatavimo Žemaitijoje savaites… Kas būtų patikėjęs, kad jie čia taip ilgai užsibus! Nebent tik senoji valdžia, liepusi viską išvežti už 100 varstų nuo sienos, išskyrus maisto atsargas dviem mėnesiams – tai leidžia spėti, kad rusų štabas numatė, jog priešas šioje teritorijoje bus du mėnesius. Bet po poros dienų tie du mėnesiai ir baigsis. Ar artimiausiomis dienomis turėtume laukti energingesnių rusų veiksmų? Iki šiol visos viltys ir troškimai buvo apvilti. Gal maskolių puolimą šiame flange stabdo jų nesėkmės Galicijoje, nes pajėgos metamos į pietus „gelbėti“ Lvovą.
Tuo tarpu vasaros saulė rieda giedra dangaus mėlyne ir ant perdžiūvusios žemės lieja negailestingą karštį. Visiška tyla. Kvepia žydinčių rugių laukai; reti, išplikusiomis vietomis šviečiantys laukai. Ir iš vokiečių išgelbėti dobilai tokie prasti, kad gaila juos šienauti. Verčiau palikti sėklai. Tai bus saugiau, nei šienauti… prūsų kumelšėms. Likusieji laukai ir dobilai – jei nebuvo saulės išdeginti – dejuoja po sunkiomis vokiečių arklių pasagomis. Iš ten jau nėra ko tikėtis. Netgi prieš mėnesį pasėti burokėliai, dar prieš lietutį, išdygo tokie menki, kad tų daigų neužteks persodinti į lysves. Žodžiu, ūkyje visur bėdos.
Mūsų kolonos kareiviai aplinkiniuose kaimuose paskleidė labai įdomų paprotį: visos spintos ir skrynios „turi būti atidarytos“! Ten, kur randa uždarytas, sukelia baisų skandalą ir plėšia dar labiau. Tai tikras teroras. Trobose jie ima pagalvių užvalkalus – matyt, tam, kad galėtų supakuoti ir išsiųsti į Vaterlandą[5] Žemaitijoje pavogtus daiktelius prisiminti, jog buvo prie Dubysos. Užvakar atėjo boba iš kaimyninio kaimo pasiskųsti, kad kareivis vidury baltos dienos troboje ištraukė jai iš sijono kišenės piniginę ir nuėjo į Balčius. Komendantas liepė jai atpažinti kaltininką. Ji vaikštinėjo palei išrikiuotus visus kareivius – bet atpažinti negalėjo.
Aeroplanai po vieną nuo Nemakščių ryte ir vakare skraido Kelmės link ir atgal. Šešias dienas niekur nesigirdi jokių šūvių. Tik prieš valandėlę, jau saulei nusileidus, Raseinių pusėje nuskardėjo keliolika šūvių, ir vėl stojo tyla. O gaisrų matome kasdien, po kelis fronto linijoje palei Dubysą.
Birželio 10 d., trečiadienis
Jokių naujienų. Ore tvyro beviltiška tyla. Gerų naujienų pranašų nėra. Tais pranašais dabar būtų debesys ir šūviai. Juk kraštas kenčia nuo sausros ir prūsų. Bet nėra nieko, kas leistų tikėtis išsilaisvinti iš abiejų.
Vokiečiai išsiaiškino vagišių, kuris bobai iš ant sienos kabančio sijono kišenės pavogė piniginę. Paaiškėjo, kad dar jis kaimiečiams pardavinėjo savo kolegų batus. Jį teis karo teismas.
Parengė Tomasz Błaszczak ir Asta Miltenytė
[1] Horodokas (lenk. Gródek) – Galicijos miestelis į vakarus nuo Lvovo, nuo 1906 m. Jogailos Horodokas (lenk. Gródek Jagielloński), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos mirties vieta. db. Ukrainoje, Lvovo apskrityje.
[2] Nutiesus 1871 m. Liepojos–Kaišadorių geležinkelio liniją Mažeikų stotis Vilniaus generalgubernatoriaus garbei buvo pavadinta Muravjovo, nuo 1899 iki 1918 taip pat oficialiai vadintas Mažeikių miestas.
[3] Turima omenyje kaimas Kelmės rajone maždaug 5 km į pietvakarius Kelmės.
[4] Lenkiškoje tradicijoje kalendorinė vasara prasideda birželio 22 d.
[5] Vaterland (vok.) – tėvynė.
Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. „Tau lemta būti anglikonu“
2019 m. Nr. 12
2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos, asmeniniai epochų liudijimai, mažieji politiniai, socialiniai, ekonominiai naratyvai. Tad „Metų“ 2019 m. Nr. 12 pradėjome spausdinti VU absolventės ir ilgametės dėstytojos, Anglų filologijos katedros vedėjos doc. dr. Laimos Erikos Starkauskaitės-Katkuvienės atsiminimus apie praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Vilniaus universitetą ir jo žmones. Šiame numeryje skelbiame atsiminimų pabaigą.
I have remembered, I suppose, what I wanted to remember. Unfortunately,
you often wish not only to remember, but also to talk about what you remember[1].
Agatha Christie, „Autobiography“
Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad universitetą ir ypač Anglų filologijos katedrą pažinau iš kelių skirtingų pusių: visų pirma kaip studentė, vėliau – kaip dėstytoja ir aspirantė, o galiausiai kaip katedros vedėja. Iš pradžių bandžiau viską pasakoti griežtai chronologiškai: pirmiausia prisiminimai apie anglų kalbos ir literatūros studijas, paskui – apie darbą Anglų filologijos katedroje. Tačiau praleidus pusę šimto metų toje pačioje katedroje ir bendraujant su tais pačiais žmonėmis, tokia atsiminimų struktūra pasirodė esanti gana dirbtinė – dažnai iš praeities tekdavo peršokti į dabartį ir atvirkščiai.
Aš – Anglų filologijos katedros studentė
„Kai išeisi iš autobusų stoties, pamatysi didelę gatvę. Eik ja gal pusę valandos, kol prieisi du milžinus, laikančius balkoną. Tada suk į dešinę ir gerokai paėjėjusi klausk, kur yra universitetas“, – taip mane pamokė pažįstama prieniškė, jau metus studijavusi Vilniaus universitete. Buvo 1959-ieji, Vilniuje neturėjau nei giminių, nei pažįstamų. Tiesa, kartą, būdama bene penktokė, buvau lankiusis su mokyklos ekskursija, bet tada universitetas manęs dar nedomino.
Kodėl nusprendžiau studijuoti anglų kalbą? Visada traukė filologinės disciplinos, bet lituanistikai jaučiausi per silpna (likimo ironija: mano kandidatinė (dabar – daktaro) disertacija buvo iš lietuvių kalbos sintaksės). Gali būti, kad pasirinkimą nulėmė įstrigę mylimo brolio žodžiai – „tau lemta būti anglikonu“ ir jo dovanotas mažutis anglų–rusų kalbų žodynėlis („anglikonu“ vadinom mūsų Prienų vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoją Pranciškų Puškevičių). Abejonėms dėl studijų būta ir rimtesnių priežasčių – mano šeima nebuvo laikoma politiškai patikima, todėl nerimavau, kokią charakteristiką gausiu iš komjaunimo komiteto – ją tada turėjo gauti ir ne komjaunuoliai. Be to, buvau turbūt pirmoji Prienų mokyklos abiturientė, pasiryžusi studijuoti anglų kalbą – matyt, tada ši disciplina dar nebuvo labai populiari, gi prieškarinėje „Žiburio“ gimnazijoje buvo mokoma vokiečių kalbos. Mūsų „anglikonas“ Puškevičius mus mokė pats baigęs neakivaizdines studijas Pedagoginiame institute ir tada gal dar nebuvo labai kompetentingas (kad kai kurie angliški garsai tariami kitaip nei lietuviški, sužinojau tik įstojusi). Tačiau kai po kelerių metų į Pedagoginį studijuoti anglų kalbos įstojo kita prieniškė, Aldona Rėksnienė, vėliau irgi nutūpusi Anglų filologijos katedroje, jo autoritetas mokykloje jau buvo gerokai didesnis.
Taigi išlaikiusi anglų, lietuvių kalbos raštu ir žodžiu bei istorijos stojamuosius egzaminus (konkursas buvo penki pretendentai į vieną vietą), tapau Vilniaus Valstybinio Vinco Kapsuko vardo universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto studente. Dekanas tada buvo lituanistas Jonas Palionis, bet mums svarbiausias asmuo buvo mūsų katedros vedėjas Alfonsas Laučka.
1959 m. Romanų-germanų filologijos ir Užsienio kalbų katedros glaudėsi dabartiniame viename kabinete. Po metų jos buvo pertvarkytos į tris atskiras anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos katedras. Kai 1968 m. Istorijos ir filologijos fakultetas skilo į du savarankiškus fakultetus, buvo nuspręsta, kad Anglų filologijos katedra rengs tik studentus anglistus, o anglų kalbos dėstymu studijuojantiems humanitarinius ir tiksliuosius mokslus rūpinsis tuo tikslu įsteigtos dvi anglų kalbos katedros. Jos abi po kelių dešimtmečių buvo sujungtos į Užsienio kalbų institutą, tapusį savarankišku universiteto padaliniu. Šiuo metu vyksta atvirkštinis – katedrų jungimosi į stambesnius institutus – procesas, dėl to Užsienio kalbų institutas sugrąžintas Filologijos fakulteto jurisdikcijai.
Gyvenimas bendrabutyje
Anuomet dauguma filologių gyvendavo bendrabutyje – Čiurlionio gatvės name Nr. 1, vadinamajame „vienuolyne“. Aš jame pragyvenau septynerius metus: ketverius legaliai ir trejus kaip „zuikis“ (dvejus iš jų – jau dirbdama universitete). Tais laikais buvo stiprus solidarumo jausmas: negavusius vietos bendrabutyje paprastai priglausdavo ją gavę pažįstami laimingieji, dažniausiai mokęsi toje pačioje mokykloje. Ir nors zuikiauti, t. y. gyventi nelegaliai, nebuvo labai malonu, esu labai dėkinga Teresei ir Eglei, ištiesusioms man pagalbos ranką.
Kambariai buvo dideli, juose turėdavo gyventi po šešias ar po dešimt studenčių, tad fonetikos užduotis – kalbėjimą garsiai, nutaikiusios laiką, kai nesimaišydavo pašaliniai, atlikdavom virtuvėje arba leisdavomės į „pogrindį“ – dušus.
Gyvenimas bendrabutyje daug ko išmokė: užmigti, kad ir koks aplink būtų triukšmas, nesipiktinti dėl „pasiskolintų“ pirštinių ar karolių ir ne per daug krimstis, jei mamos įdėti lašiniai savaime ištirpdavo. Čia niekada nesijausdavai vienišas, čia būdavo daromi (ir nusirašinėjami) namų darbai, čia būdavo tariamasi, kur šį savaitgalį galėtų būti geriausi šokiai – Chemijos fakultete, Čiurlionio gatvės Aktų salėje, Konservatorijoje ar filologyne, o vakarais apie bendrabutį ratus sukdavo niekaip negalinčios išsiskirti poros.
Bendrabučio gyvenimo būta spalvingo – kartais čia apsilankydavo net rektorius prof. Jonas Kubilius patikrinti, ar studentės nepramiega paskaitų, ar daro rytinę mankštą. Kur kas dažniau atsibelsdavo „dorovės komisija“: po jos reidų kai kurios studentų poros būdavo priverstos įteisinti savo santykius.
Bet pati spalvingiausia figūra buvo bendrabučio komendantas, sugebėdavęs visoms įvaryti baimės. Kalbėdama su juo pradėdavau mikčioti. Vargas būdavo toms, kurios grįždavo po vidurnakčio, kai bendrabučio durys jau būdavo užrakintos. Viename iš savo apsakymų rašytoja Ema Mikulėnaitė, irgi gyvenusi šiame bendrabutyje, pasakoja apie studentę, grįžusią iš savo pirmojo pasimatymo; epitetai, kuriuos ji tąkart išgirdo iš komendanto, buvo kaip kibiras šalto vandens.
Savo gyvenime, dėkui Dievui, esu mušusis tik vieną kartą – bendrabutyje. Kambario durys dažnai būdavo nerakinamos ir kartą naktį pas mus įsiveržė įkaušęs agresyvus teisės studentas. Ėmė viską daužyti lazda. Mano kolegė lituanistė – kažkodėl vadinom ją Žvirbliu – bandė iš jo tą lazdą atimti, o aš ne visai sėkmingai stengiausi pataikyti į jį taburete. Paskui buvo susirinkimas: teisininkas prof. Jonas Žeruolis labai gražiai kalbėjo apie tarybinių studentų moralinį veidą; anas studentas tada buvo išmestas iš universiteto, tačiau bene po metų vėl priimtas. Gal kur nors dabar dirba teisėju…
Kiekvienais metais aš bent keletą kartų pasivaikštau aplink savąjį bendrabutį, prisimindama įvykius ir ten gyvenusius žmones. Čia mano draugė Gražina susipažino su savo būsimu vyru Marcelijumi ir tapo „poetiene“. Čia vėlų vakarą, kai svečiai jau nebebūdavo įleidžiami, už lango pasigirsdavo melodingas švilpavimas – Beethoveno Devintosios simfonijos garsai; iš čia su tuo švilpautoju ir savo pamerge Egle išėjau į ZAGS’ą[2] (taip anuomet vadintas civilinės metrikacijos biuras).
Dėstytojai ir paskaitos
Svarbiausios mums buvo specialybės paskaitos. Labai gerbiau savo dėstytojus, jų žinios buvo nekvestionuojamos. Dėstytoja Nedda Kameneckaitė prieš karą buvo studijavusi Anglijoje, tad mums ji buvo lyg orakulas, o kai iš stažuotės Anglijoje grįžo Genovaitė Špokevičienė, tai irgi atrodė kaip dangaus pateptoji.
Gerbti mūsų dėstytojas tikrai buvo už ką. Jos buvo ne tik geros savo dalyko mokovės, bet ir kultūringos, malonios, geranorės, o Anglų filologijos katedra buvo tarsi nedidelė vakarietiškos kultūros salelė. Katedroje dirbo tik keli komunistų partijos nariai ir bendra jos atmosfera buvo gana tolerantiška. Laimei, mūsų katedra nenukentėjo nuo įvairių „valymų“ (ne taip, kaip lituanistų katedra), gal ir dėl to, kad tuometiniai „tikrintojai“ nemokėjo užsienio kalbų. Kaip 1996 m. birželio 12 d. iš Izraelio man rašė docentė N. Kameneckaitė: „<…> not everybody knows that in this Department of Foreign Languages, which was generally suspect because it dealt with foreign languages, NOBODY disappeared. (Irina Karsavina was arrested but that was in connection with her father, an honest dissident, not the department.) It means that no colleague was denounced by another colleague and that, I believe, must also hold true for our students. Therefore, in my view, this department has earned itself an outstanding place in terms of humanism and as such I will always remember and honour it: we had no scholarly stars but we had people of moral integrity and a decency which, although no more than ordinary, in those horrible days constituted for each one a dangerous luxury – to me, then as always, it stands for real stardom. I might be wrong, maybe there are some guilty consciences on that account but I base my judgement on the obvious fact that we survived. If I am wrong, then we were just lucky – the denunciations did not work!“[3]
Savo kolegų padorumą laiškuose iš Izraelio prisimena ir ilgai mūsų katedroje dirbusi Rachilė Aprijaskytė: „Kai 1947 m. prasidėjo „kosmopolitizmo banga“ ir laikė mus „bezrodnyje kosmopolity“, tai katedros nariai prie tos „bangos“ neprisidėjo. Priešingai. Tų laikų katedros nariai taktiškai elgėsi“ (iš 2003 m. gruodžio 14 d. man rašyto laiško).
Mano kursui, sakyčiau, pasisekė – buvo vadinamasis atlydys ir universitete padvelkė nedidelis laisvės vėjelis.
Taigi svarbiausios mūsų gyvenime buvo specialybės dėstytojos. Tuometinė anglų kalbos mokymo metodika rėmėsi atskirų aspektų – leksikos, fonetikos, gramatikos, namų skaitymo[4] – studijomis. Leksiką mums dėstė Uršulė Žemaitienė, Elė Pareigytė, G. Špokevičienė, N. Kameneckaitė; fonetiką – R. Aprijaskytė; gramatiką – U. Žemaitienė.
E. Pareigytė buvo tikra prieškario inteligentė, elegantiška, nepaprastai sąžininga ir pareiginga, taktiška ir maloni, visada pasirengusi padėti. Klausydamasi, kaip mes kalbame, ji staiga nudžiugdavo: „Oh, you have made a very good mistake!“[5] ir paskubėdavo tą klaidą užsirašyti. Kartu su dėstytoja R. Aprijaskyte ji yra išleidusi keletą knygelių apie tipiškas lietuvių studentų daromas klaidas. Dėstytoja mėgdavo užtęsti paskaitą – vis per tą savo pareigingumą. Vėliau, kai jau pati dėsčiau, prisimindama, kaip mes tuo piktindavomės, paskaitas stengdavausi baigti laiku. Tebeturiu dėstytojos E. Pareigytės varškės pyrago, kurio atsinešdavo į katedros posėdžius, receptą, tik man jis niekaip neišeina toks skanus.
Dėstytoja U. Žemaitienė turėjo susidariusi gerą dėstymo sistemą, padedančią mums susigaudyti anglų kalbos gramatikos džiunglėse, tačiau dažnokai suglumindavo mus sakydama „both ways are possible“[6] – na, argi taip gali būti?! Juk turi būti viena griežta gramatikos taisyklė, panašiai kaip matematikoje! Kartu su Lionginu Pažūsiu ir Gražina Rosiniene dėstytoja U. Žemaitienė yra parašiusi lietuviams skirtą anglų kalbos gramatikos vadovėlį, kuris sulaukė kelių pakartotinių leidimų ir iki šiol yra labai populiarus.
R. Aprijaskytė lėkte įlėkdavo į auditoriją, paskubom išversdavo ant stalo savo didžiulės rankinės turinį, iš jo greit susižvejodavo aptriušusį sąsiuvinį ir iškart pradėdavom klausytis fonetikos įrašų. Tada jie skambėjo iš magnetinių juostų, kurios nuolatos trūkinėjo, bet laborantė jas skubiai suklijuodavo, ir paskaita vėl įgaudavo savo racing speed ritmą. Magnetinės juostos tuo metu buvo didelis technikos progresas, nes anksčiau studijavę studentai fonetikos įrašų klausydavosi iš keleto plokštelių, už kurias dėstytoja Leningrade buvo paklojusi savo viso mėnesio algą. Jas, kaip prisimena Laima Zabulienė, kartais reikėdavo sukti pirštu, nes patefonas irgi dažnai užstrigdavo. Įrašų tekstai buvo, kiek pamenu, apie Londoną ir jo žymiausias vietas (L. Pažūsis yra pasakojęs, kad pirmąkart atsidūręs Londone vadovavęsis tais tekstais – taip ir skambėję ausyse: …and when you come to the middle of the road, look to your left)[7]. Dar ir dabar prisimenu eilėraščius ir tongue-twisters[8] iš fonetikos paskaitų (Peter Piper picked a peck of pickled pepper, a peck of pickled pepper Peter Piper picked, if…), kurie, manau, yra tvirtai įsirėžę į ne vienos anglistų kartos atmintį. O kur dar dainos – Molly Melone, When I was a student…, Last night when I lay on my pillow… Dėstytoja buvo griežta ir reikli (mūsų dėstytojai dažnai sakydavo you have to be cruel to be kind[9]), mes jos prisibijodavom, bet per egzaminus pasirodydavo visai kitokia – jokios įtampos, šypsena, neblogi pažymiai. O vienas pačių maloniausių studentiškų prisiminimų yra fonetikos pratybos pavasarį aptūpus suolelį Jaunimo (dabar – Bernardinų) sode. Jautėmės beveik kaip Platono akademijos auklėtiniai, tik nevaikščiodavom – mat fonetiką suderinti su pasivaikščiojimu sunkiau nei filosofiją.
Ketvirtame kurse mums dėsčiusi N. Kameneckaitė pareiškė: „Galsworthyʼs „The Forsyte Saga“ will be your bread, butter and jam“[10]. Ji buvo apsigynusi disertaciją iš frazeologizmų[11], tad mes dvejus metus kalėme įvairiausius sparnuotus šios knygos posakius ir sinonimus, bet labiausiai sielojomės dėl herojų nelaimingų meilių.
Kai 1964 m., būdama penktame kurse, vedžiojau po Vilnių nežinia kaip čia atsiradusį anglą, jis taip pakomentavo mano anglų kalbą: „Viskas gerai, bet jūs kalbat, na, tokia dvidešimto amžiaus pradžios kalba.“ O kaip kitaip galėjo būti? Johnas Galsworthyʼis, kritinio realizmo atstovas, buvo laikomas tinkamu autoriumi sovietinei auditorijai. Beje, jis mūsų studijose suvaidino itin svarbų vaidmenį: iš jo ne tik mokėmės kalbos, bet ir Angliją įsivaizdavom būtent tokią, kokią buvo pavaizdavęs savo knygose: visi anglai – džentelmenai, visos anglės – ledi. O kai vėliau apsilankęs Anglijoje tokių nerasdavai, ištikdavo kultūrinis šokas. Vienas mūsų buvęs studentas, bene devyniasdešimtaisiais pradėjęs savo karjerą Londone tualeto valytoju, pasakojo, kad į savo darbdavį arabą kreipdavęsis maždaug taip: „Would you mind if… would you be so kind as to…“[12] (tai konstrukcijos, kokių mes mokydavom savo studentus).
Visada žavėjausi dėstytojos N. Kameneckaitės tvirtumu: gyvenimo išbandymai (mylimo tėvo žūtis Kauno gete, Rusijoje praleisti sunkūs karo metai) jos nesugniuždė, o tik užgrūdino charakterį. Ji buvo plačių interesų, mokėjo daug kalbų ir ragino mus neužsisklęsti vien angliškajame pasaulyje: buvom skatinamos skaityti ir aptarti visų graibstomus žurnalus „Новый мир“, „Литературная газета“, „Иностранная литература“, lankyti koncertus Filharmonijoje. Kartą per egzaminą dėstytoja paklausė, kuo man patiko Aleksandro Solženicyno apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ herojus, ir kažkodėl tas jos klausimas ir mano atsakymas („a sense of moral integrity“[13]) iki šiol išliko atmintyje. O kai jai atrodydavo, kad mes gal per mažai domimės kultūra ir tuo, kas dedasi chruščiovinio atlydžio laikotarpiu, nuosprendis būdavo negailestingas: „You are like bugs under the rugs“[14]. Jai rekomendavus perskaičiau tuometinį Margaretos Mitchell bestselerį „Gone with the Wind“, daug Archibaldo Cronino, Ernesto Hemingwayʼaus, Johno Steinbecko, Williamo Somerseto Maughamo, Simone de Beauvoir, Davido Herberto Lawrenceʼo ir kitų rašytojų knygų (jų atsisiųsdavau iš Maskvos bibliotekų). Dėstytoja buvo puiki metodininkė – kai pavargdavome nuo analitinio skaitymo, ji prašydavo mus sugalvoti pasaką ar istoriją apie pieštuką, sagutę, stalą, lempą ir pan. Tokį fantaziją skatinantį pratimą ir aš vėliau naudojau su savo studentais.
Kai 1972 m. dėstytoja N. Kameneckaitė išvažiavo į Izraelį, dauguma kolegų dalyvavo atsisveikinimo vakarėlyje; ten pirmąkart gyvenime išgirdome hebrajų kalbą – dėstytojos vyras Abba Stražas buvo baigęs Kauno hebrajų kalbos mokyklą. Kartais gailiuosi atsisakiusi (iš baimės!) dirbti su jų dukros Liolės Stražaitės grupe – dabar galėčiau girtis, kad mano buvusi studentė yra Jeruzalės universiteto profesorė!
Dėstytoją G. Špokevičienę prisimenu kaip labai dailią ir elegantišką moterį. Mes, studentės, grožėjomės jos tualetais, šukuosenomis ir stengėmės pamėgdžioti puikią jos tartį (todėl vėliau dėstytoja dirbo Lietuvos radijo laidų anglų kalba diktore). Mūsų studijų metais ji buvo tik ką grįžusi iš stažuotės Londone. Eiliniam mirtingajam anglistui anuomet stažuotė Anglijoje buvo tarsi visų svajonių įsikūnijimas, dėl jos būdavo ryžtamasi daug ką paaukoti (esu girdėjusi net tokią istoriją: viena anglistė, išgirdusi, kad jos kandidatūra perėjo visus filtrus, ilgai svyravusi vis dėlto nusprendė pasidaryti abortą, deja, lauktoji kelionė taip ir neįvyko…).
Specialybės dėstytojų vyrų mūsų katedroje buvo nedaug: vedėjas doc. A. Laučka, o ketvirtaisiais mano studijų metais iš Leningrado po aspirantūros grįžo Albertas Steponavičius. Vedėjas buvo griežtas, bet teisingas. Mano gyvenime jis suvaidino reikšmingą, gal net lemtingą vaidmenį: kai baigiantis studijoms katedra nusprendė mane palikti joje dirbti, paaiškėjo, kad tam esama rimto kliuvinio – aš nebuvau komjaunuolė. Vedėjas, pasikalbėjęs su manimi ir sužinojęs, jog mano brolis 1956 m. buvo nuteistas už dalyvavimą Vėlinių demonstracijoje Kaune, pasakė: „Partorgas neblogas žmogus, aš su juo pakalbėsiu.“ Kaip tarė, taip padarė; komjaunuole aš išbuvau dvejus metus, bet taip ir nesusipažinau su šios organizacijos veikla, nes nebuvo nė vieno susirinkimo. Kai šią istoriją Atgimimo laikais papasakojau doc. A. Laučkai, jis nustebo: „Nieko neprisimenu.“ Kaip supratau, tokių situacijų, kai prireikdavo kam nors pagelbėti, jo gyvenime pasitaikė turbūt ne viena ir ne dvi.
Neseniai iš aspirantūros grįžęs dėstytojas A. Steponavičius turėjo dėstyti teorinę gramatiką, bet, matyt, disertacijos reikalai jam sutrukdė šį kursą parengti, ir kai jis pranešė, jog mums bus ne pro šalį pasikartoti praktinės gramatikos žinias, labai nesispardėm. Vėliau jis tapo profesoriumi, buvo ilgametis katedros vedėjas, labai skatino dėstytojus stoti į aspirantūrą ir rašyti disertacijas.
Didelę paskaitų dalį – kone didesnę nei specialybės – sudarė politiniai mokslai: marksizmas, mokslinis komunizmas, politinė ekonomija, filosofijos istorija ir kt., o vėliau dar prisidėjo ir medicinos studijos – buvom mokomos dirbti medicinos seselėmis karo atveju. Dėkui Dievui, šių disciplinų dėstytojai nebuvo labai griežti ir nenuolaidūs; per jų paskaitas dažniausiai rašydavom laiškus, skaitydavom romanus ir pan. Per valstybinį TSKP istorijos egzaminą ištraukiau bilietą apie kažkurį kompartijos suvažiavimą. Atsakiusi ir išėjusi iš auditorijos, pasitikrinau ir pamačiau, kad visi tie suvažiavimai mano galvoje buvo susimaišę. Su siaubu laukiau įvertinimo. Tiesa, kol atsakinėjau, dėstytoja labai maloniai manęs klausė, pritariamai linksėjo galva ir parašė gerą pažymį. Taip ir nesupratau, ar ir ji nelabai susigaudė, kuo skyrėsi tie suvažiavimai, o gal tiesiog buvo geros širdies.
Maloni išimtis buvo doc. Eugenijaus Meškausko filosofijos paskaitos. Nors ir nebuvom philosophically minded, jo džentelmeniškas elgesys, erudicija, logika, sugebėjimas struktūruoti mintis darė didelį įspūdį. Prieš egzaminus dėstytojas mus įspėjo: „Prašom nepasakoti visokių smulkmenų, klokit esmę, dėstytojas nėra jau toks neišmanėlis.“ Ir kai aš, prieš egzaminus visada mėgdavusi gerai išsimiegoti, apie 10 val. ryto pravėriau auditorijos duris, docentas jau buvo besirengiąs išeiti; matyt, visi studentai buvo gerai įsidėmėję jo patarimą.
Prof. Merkelio Račkausko lotynų kalbos paskaitas labai mėgome dėl kelių priežasčių – jos vykdavo Pilies (dabar – Bernardinų) skersgatvyje, kur dabar yra Žurnalistikos institutas, tad pakeliui Gorkio gatvės (dabar – Pilies) bandelinėje spėdavom apsirūpinti mėgstamomis pynutėmis, kurias tada visi vadino chalomis, arba studentiškomis bandelėmis su plakta grietinėle. Profesorius mūsų aktyviai neklausinėdavo, tad aš per jo paskaitą paprastai rašydavau laiškus. Visos studentų kartos žinojo, kad į egzaminą jį reikia atsivežti taksi ir ant stalo padėti šokoladinių saldainių. „Kikimoros, ko nepasakėt, kad su likeriu“, – valydamasis kaklaraištį piktinosi profesorius. Sklido gandai, kad jis labai mėgsta lotyniškas sentencijas. Aš ant savo sąsiuvinio buvau užsirašiusi Dum spiro, spero, o gal vade mecum, ir po egzamino išsiskyrėm vienas kitu visai patenkinti.
Tradiciškai antroji anglistų studentų kalba buvo vokiečių – kito pasirinkimo nebuvo. Mūsų germanistė buvo žavi moteris, o pravardė die böse Löwin jai prigijo tik dėl to, kad ji labai stengėsi mus išmokyti taisyklingai tarti balsį [ö]. Kažkodėl ji bandė – nelabai sėkmingai – supažindinti mus su vokiečių poezija ir gotišku šriftu. Kai dabar išgirstu retro muziką, prisimenu, kaip ji, vienu pirštu skambindama išklerusiu pianinu, mokė mus dainuoti „in einer kleinen Konditorei da sassen wir zwei…“, ir sugrįžtu į tolimus studentiškus laikus: keista, kad dėstytojai dažnai prisimenami ne tiek dėl suteiktų žinių, o dėl kokių nors malonių „lyrinių nukrypimų“ (vieni mano buvę studentai neseniai prisiminė, kaip jie mano namuose padėjo pjaustyti svarainius ir valgė obuolių pyragą. Kažin, ar dabar tai nebūtų palaikyta studentų išnaudojimu?).
Fizinis lavinimas buvo privaloma disciplina. Sporto salė – Čiurlionio gatvėje. Į ją iš Filologijos fakulteto turėjom suspėti nusigauti per pusės valandos pertrauką, o po pratybų, vėl per pusę valandos, grįžti į sekančią paskaitą fakultete. Bėgti žemyn Kalinausko gatve buvo visai malonu, bet aukštyn!..
Mūsų laida turėjo ir nestandartinių patirčių – apie 1963 m. buvo nutarta Lietuvos mokyklose per anglų kalbos pamokas klases skelti pusiau, tad prireikė daug anglų kalbos mokytojų. Buvo surasta tokia išeitis: pirmąjį pusmetį siųsti į mokyklas Pedagoginio instituto anglistus ketvirtakursius, o antrąjį – universiteto. Aš tą privalomą laiką mokytojavau Liudvinave, netoli tuometinio Kapsuko (dabar – vėl Marijampolė). Vėliau visą laiką dėkojau Dievui, kad dirbau su studentais, o ne su mokiniais (ir dabar, kai nesiseka mokyti anūkus angliškos gramatikos, teisinuosi, jog mane sugadino viso gyvenimo darbas su suaugusiaisiais).
Iki šiol dalijausi daugmaž maloniais prisiminimais, bet buvo ir kitokių. Kadaise viena kolegė man sakė, kad būtent pedagogo profesija yra puiki terpė atsiskleisti sadistiniams polinkiams. Apie rudaplaukį boksininko sudėjimo doc. Ričardą Mironą būdavo sakoma: „Pamatei Mironą, kryžiaus ženklą – ir į šoną.“ Jis dėstė kalbotyros įvadą. Per egzaminą reikėdavo išvardyti visas indoeuropiečių šeimos kalbas, ir vargas tai, kuri (dažniausiai iš baimės) užmiršdavo paminėti kokius nors fryzus ar keltus. Tada nepadėdavo nei žalios suknelės ar apykaklės, kurios tarsi turėdavo garantuoti sėkmę, o jeigu jau pasisekdavo, tai laimingosios šokinėdavo iš džiaugsmo, verkdavo, alpdavo. Savo dienoraščiuose (1945–1977 m.) Vytautas Kubilius prisimena R. Mironą vos ne kaip maniaką, kuris „laikė sau didžiausia pareiga sukelti studentams išgąstį, siaubą, baimę“. Todėl keista buvo apie jį skaityti gana teigiamus prisiminimus prof. Vlado Žuko memuaruose. Gal žmogų keičia postas, gal amžius? Nors, tiesa, esu girdėjusi, kad jis rūpinosi savo studentais, padėdavo jiems susirasti butą, o, pamenu, kovo 8-ąją visas koleges vaišindavo saldainiais ir pašlovindavo moteris hegzametru parašytais eilėraščiais. Bet vis dėlto jau geriau, jį sutikus – „į šoną…“
(Bus daugiau)
[1] Aš atsimenu tai, ką, manau, ir norėjau prisiminti. Deja, dažnai norisi ne tik prisiminti, bet ir pakalbėti apie tai, ką prisimeni.
[2] Sutrumpinta iš rus. Запись актов гражданского состояния.
[3] „Ne visiems žinoma, kad šioje Užsienio kalbų katedroje, kuri apskrita buvo įtartina, nes dirbo su užsienio kalbomis, niekas nedingo. (Irina Karsavina buvo suimta, bet tai buvo susiję su jos tėvu, tikru disidentu, o ne su katedra.) Tai reiškia, kad nė vienas kolega nebuvo įskųstas kito kolegos, ir manau, kad tokia pati padėtis buvo ir tarp studentų. Todėl, mano nuomone, humanistiniu požiūriu ši katedra nusipelno išskirtinio įvertinimo ir būtent tokią ją visados prisiminsiu ir gerbsiu. Mes neturėjome mokslo žvaigždžių, tačiau turėjome aukštos moralės, padorius žmones, o tais baisiais laikais padorumas, – kad ir pats paprasčiausias, – buvo pavojinga prabanga. O tai man ir tada, ir dabar yra pats aukščiausias pasiekimas. Gal aš klystu, gal ir buvo nešvarių sąžinių, bet remiuosi akivaizdžiu faktu, kad mes išlikome. Jei klystu, tada mums tiesiog pasisekė – įskundimai nesuveikė.“ Beje, ji yra parašiusi ir rusų kalba išleidusi labai įdomią prisiminimų knygą, kurioje daug vietos skirta Anglų filologijos katedrai. Žr.: Каменецкайте-Стражас Н. Большая вода: мои шесть жизней. – Иерусалим: Филобиблон, 2009.
[4] Studentai kas kiek laiko turėdavo dėstytojai ir grupei pristatyti angliškai perskaitytą knygą.
[5] O, padarei labai gerą klaidą!
[6] Galimi abu būdai.
[7] Pasiekę kelio vidurį pažiūrėkite į kairę.
[8] Greitakalbės.
[9] Norėdamas būti geras, turi būti žiaurus.
[10] Galsworthyʼio „Forsaitų saga“ jums taps duona kasdiene.
[11] 1971 m. Maskvoje išleistas jos žodynas, skirtas sinonimams anglų frazeologijoje – bene vienas pirmųjų tokio tipo Sovietų sąjungoje: Каменецкайте Н. Л. Синонимы в английской фразеологии. – Москва: Изд-во „Международные отношения“, 1971.
[12] Ar malonėtumėte… ar galėtumėte… ar jūsų neapsunkintų?
[13] Moralinio vientisumo jausmas.
[14] Pažodžiui: „Esate nelyginant vabalai po kilimėliais“, t. y. „jaukiai įsitaisėt“.
Jūratė Visockaitė. Šeimyninis portretas interjere, arba Memoires baigiantis trečiajam „Šiaurės Atėnų“ dešimtmečiui
2019 m. Nr. 12
Gal 1993-iais Alfonsas Andriuškevičius, kurį pažinojau, nes buvau pradėjusi įsimylėti dailę, gaudė mane prospekte ir spaudė į kampą: ateik pas mus į „Šatėnus“, tave Laimantas Jonušys gyrė. Ramiai sau krapščiau „Vagoje“ kino ir teatro knygas, buvo patogu, nes auginau dukrą, bet leidykla jau balansavo ant privatizavimo ribos, tyliai supirkinėjo iš visų redaktorių akcijas. Jaunų ir paslaptingų „Šiaurės Atėnų“, kaip ir visą sąmoningą jaunystę skaityto švenčiausiojo „Litmenio“, bijojau. Buvau apsistojusi žurnale „Kinas“, taip sakant, griežtai pagal įgytą kinotyrininko profesiją. Turi specialybę, tai ir galynėkis su ja, žmogau, vienoje gamykloje ar bibliotekoje, nesiblaškyk į šonus. Tokie stilistiniai partijos nurodymai, žinia, buvo blogi, ieškojome geresnių, norėjome išeiti iš sustingusio, lėto laiko zonos, troškome pagreitinti laiką.
ŠA tuo metu buvo įsikūrę Pylimo g. – glaudėmės prie Lolos Šaltenienės meno salono, kurį mylimai žmonai atidarė nepriklausomybės statytojas ir rašytojas Saulius Šaltenis. Šio vieno iš pirmųjų Lietuvos ponių saliono langai žiūrėjo į gatvę, už jų gana kukliai cirkuliavo parodėlės ir prekyba kūriniais bei suvenyrais, o kiek giliau, penkiuose apytuščiuose kambariuose su langais turbūt į šiaurę vyko redakcijos keistu pavadinimu arbatos ir kavos gėrimai, užeinančiųjų ir praeinančiųjų neįpareigojantys pokalbiai, po kurių kažkaip – pritraukiant saviškius – į aštuonių, dvylikos (buvo ir šešiolikos) puslapių laikraštėlį būdavo „suvyniojama“ tam tikra dozė… Dabar sakyčiau – laisvo kvėpavimo.
Ar tuomet jautėme, kad kvėpuojame kitaip? Žinoma. Smarkiai keitėsi įprastas viešasis oficialusis, hierarchinis bendravimo būdas. Štai ankstesnėse mano darbo vietose Kinematografininkų sąjungoje – su kreipiniu į viršininką „draugas“, „Vagoje“ – suakademintas, lėtapėdis, su kreipiniu „profesoriau“ ar „kolega“, Kino studijoje – familiarus, ironiškas. „Šatėnuose“ su tais kažkaip sugaudytais saviškiais nuo pat įėjimo pro duris – aktyviai draugiškas, lygiateisis, tiesiog griebdavai ir lipdydavai savo laikraštį, apie viską galėdamas pareikšti nuomonę. Kaip sakydavau, savo „spektaklį“, ir jau pati „repeticija“ buvo brangi, nukreipianti ir įkvepianti. Man asmeniškai – po maskvietiško, taip pat anuo laiku laisvamaniško VGIK’o – „Šatėnai“ tapo antruoju universitetu.
Natūraliai kristalizavosi rubrikos – svarbu buvo, kad kuriam nors iš mūsų ištarta tezė pasirodytų mirtinai reikalinga, kad ji įleistų oro. Žinoma, tas siūlytojas ją ir šefuos, stums iš visų jėgų, nes jam įdomu. „Gelmė“ (trumpas ir karštas fragmentas iš senos geros knygos), „Toks gyvenimas“, „Haid parkas“, „Laiškas iš Australijos“, „Knygos ir kt.“, „Langas“. Tokiai atsitiktinei rubrikai tiko ir natūrali mirtis, ilgai apgailestauti ir tempti, jeigu „nėjo“, nevertėjo. Jokios Prokrusto lovos, jei tik tu žinai ir tiki, kad šito teksto, šito atspalvio reikia, ir niekas tavęs nestabdys, šeštadienio (tuomet jokiu būdu ne penktadienio – ooo, kaip kankinomės atsisakydami to švento šeštadienio) numeryje, tame pilkos poligrafijos paveiksle, tas atspalvis bus ir tu būsi jo sutvėrėjas.
ŠA gimimo diena – 1990-ųjų vasario 7-oji – būdavo švenčiama kasmet, tačiau iš biologinių tėvų vaiku priešokiais tesirūpino Saulius Š. Arvydo Juozaičio ir Sauliaus Stomos veidų redakcijos patalpose per savo ilgą kadenciją nesu mačiusi nė karto. Per dešimtojo gimtadienio balių tyliai buvo perdavinėjama Arvydo J. tarsi ištarta frazė: „O manęs niekas nepakvietė.“ Hm, vadinasi, hierarchijos debesėlis vis dėlto tvyrojo, nes nerašytame Sauliaus Š. sąraše jo kaip ir nebuvo. Dar vėliau, apie 2005 m., kaip niekur nieko užprašiau svetur gyvenančio Arvydo J. tekstų – ir juos nesunkiai gavau.
Saulius Š. po kelių metų vadovavimo į redaktoriaus kėdę pasodino prie kompiuterių tyliai besikrapštantį, muzikologiją neseniai baigusį Liną Paulauskį. Ir tai buvo jo dar vienas saliamoniškas sprendimas. Linas nutiestais bėgiais ėmė traukti visą sąstatą – nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Intravertiškam, absoliučios klausos žmogui tai buvo iššūkis, tačiau pasirodė, kad ir nelaidanti gerklės, akivaizdžiai nevadovaujanti, nemosikuojanti asmenybė gali vairuoti ir stumtis į horizontą. Kaip? Savo gyvu kasdieniu pavyzdžiu. Besąlygišku atsidavimu bendram reikalui ir vizijai.
Vyriausiasis redaktorius, jeigu ką, viską galėjo padaryti ir pats. Na, jeigu nepribėgdavai ir neištraukdavai iš rankų susigėdęs. Tuo metu mūsų Sauliui Š. teko įpareigojimas pabūti atkurto dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi, taigi ir mums, kultūros mažutėliams, Maironio g., buvusiame LKP CK „Tiesos“ titanike Tiesos g., buvo išskirtas šiltas fligelis žemomis lubomis. Vieną gegužės 1-ąją, pasikvietę Gintautą Trimaką su fotoobjektyvu, būsimosios Juozo Erlicko kavinės kiemelyje organizavome humoristinę talką. Fotoreportažą, žinoma, atspausdinome, nors darbininkijos šventė tuomet buvo ištrinta. Per kažkuriuos Naujuosius metus buvo pripirkta knygų, prikabinta girliandų ir sutempti visi Atgimimo vaikai – jų priėjo labai daug, dabar jie jau užaugę.
Linas mėgo ilgus vertimus – jų, mokslinių ir grožinių, laikraštyje su „užsienietišku“ pavadinimu atsirasdavo natūraliai ir kur kas daugiau nei kitoje tuometinėje, dar nesueuropėjusioje mūsų spaudoje. Pirmo puslapio viduriuke nuo pat gimimo dienos kaip „prakirstas langas į Europą“ buvo dedama „vedančioji“ iliustracija, teigiama, susvajota Arvydo J. Gana greitai sutvirtėjo ištisas religijotyrai skirtas puslapis – žinoma, laisvamaniškas, daug vietos skiriantis Tibetui, pagonybei, sektoms, šamanams. Tačiau lygiagrečiai ir beveik nuo pačių pradžių „Šatėnus“ ramiai vairavo krikščioniškos homilijos, žmoniškai aiškinančios žmonėms Bibliją. Aktualijos apsireikšdavo per pokalbius, eseistikos daigeliai – per šalteniškų tekstų stilistiką.
Tiktai pats redaktorius nustojo rašyti apie muziką – visos galios buvo atiduotos bendram statiniui, kolonoms, stabiliai įsitaisiusioms leidinio logotipe. Vėliau ir aš pati įsitikinau, kad tik tokia metodika vadovaujantis, džiaugiantis ne savo, o kito kūryba, galima pasiekti apčiuopiamą rezultatą. Jeigu režisuoji spektaklį ar filmą, nevaidink jame pats! Po septynerių metų Linas pasakė: viskas, nebegaliu. Ir išėjo į savo profesiją, atstatė asmeninius pomėgius.
Pylimo g. aidinčiuose kambariuose girdėjosi atsakingosios sekretorės (niekaip nenumarinamas, nes, matyt, teisingas pareigų įvardijimas) Marijos Rimkevičienės balsas. Reikėjo autorius džiugiai pasitinkančio žmogaus ir Marytė puikiai tam tiko. Sekretorė ką reikia užkaitindavo, ko nereikia, atšaldydavo, kaip voras surinkdavo visas museles. Po Marytės visus sveikino šviesiaveidė Elvyra Kučinskaitė, po jos – jau aš. Užgriuvus kompiuteriams, atmosferos ir buities kūrėjo rolė sunyko – kai kurių savo autorių redakcijos akyse neberegi ir dėl to, deja, nė kiek nesisieloja. O laikai, o mados…
Neatsitiktinių, ilgesniam laikui skyrių redaktoriais užsilikusiųjų žiedą „Šatėnuose“ sudarė vyrija. Jau vėliau, amžiaus pradžioje, atsiradęs nepakaltinamas knygų kritikas slapyvardžiu Castor & Polux, analizuodamas kultūros savaitraščius, teigė, kad štai „Litmenis“ yra moteriškos, o „Šatėnai“ – vyriškos giminės, dvasios ir kvapo organizacija. Tai, manyčiau, reikėjo priimti kaip komplimentą, nes deklaruodami sapniškas vizijas (Oskarui Milašiui iš paskos) turėjome tvirtą stuburą, įsitikinimus. Kai vadeles paėmiau į savo rankas, pasiklioviau išimtinai vyrišku protu, moterims palikusi techninę apdailą – ir vyrai neapvylė, bet prakaito ir „nuvažiavusį stogą“ kainavo.
Mano genialūs redaktoriai, žinoma, nemėgo jiems užduotų pamokų, kasdienio naminio redagavimo, kaip ir priklauso, pro pirštus žiūrėjo į svetimą kūrybą, sielojosi tik dėl savosios, aplink juos reikėjo vaikščioti ratais. Tačiau jie traukė panašius į save, į savo postulatus, aukštumas ir žemumas. Buvo įsukanti jėga, perpetuum mobile (ak, ne, deja, neamžinas, bet vis dėlto – šviesa nuo tokių ilgai ir toli sklinda).
Savaitraščio temperamentingai apykaitai labai gelbėjo išvešėjęs internetinių komentatorių darželis – savotiškas anoniminių (nors iššifruojamų) kultūristų feisbukas, taršantis autoriui kailį ir jį užglostantis. „Šatėnų“ internautai nekantriai laukdavo kiekvieno numerio su jiems kūnu ir siela giminingais autoriais, net kelis kartus buvo susibūrę į turbūt beprecedentę vasaros stovyklą Šeteniuose. Deja, laikui bėgant atsirado įžeidiems didžiūnams itin skaudžių komentarų, nukrypimų, vanduo liejosi per kraštus ir teko šį viešą reikalą užsmaugti. Labai gailėjausi, reikėjo kuo ilgiau tempti debatus. Dabar galvoju, kad tai buvo sėkmingiausi laikai. Viršūnė.
Gavusi valdžią, vietoj Lino mėgstamų protingų sunkiasvorių vertimų į pirmąjį puslapį tuoj pat įboginau esė. Jų kažkaip karštligiškai ėmė derėti, reikėjo tik už virvutės truktelėti. Manau, laikas sutapo, jaučiau, kad pataikiau į centrą, dabar reikia tik drąsiai traukti. Yra esė pirmajame, vadinasi, ieškok dar vieno aštraus teksto viduje, ir sąstatas pajudės. Į kiekvienos savaitės maketą žiūrėjau kaip į sustabdytus dvylika kadrų, nusipieštų viename lape. Reikia ne tik išstumdyti, bet ir išjudinti tekstus (neapžioti visko, palikti ateičiai). Viską čionai turi susieti intonacija, atsirasti erdvė ir perspektyva, tarsi nebaigti sakiniai. Tu turi prisiderinti prie laiko ir nuotaikų. Tiek tos strategijos. Iš Australijos dažnai su žmona Jolanta atvykstantis Jurgis Janavičius, hidrografas ir visų galų menininkas, ištikimas „Šatėnų“ prenumeratorius, mandagiai, bet užtikrintai man dėstė: žinok, pas mus tokio laikraščio nėra ir net negali būti, viskas puiku, bet kodėl tiek mažai džiaugsmo, duok daugiau vilties! Atsakydavau: negaliu, tokie Lietuvoje žmonės, jie taip jaučiasi. Nors Jurgis buvo teisus.
Redakcijos žmonės buvo kiekvienas atskirai, nors ir visi kartu. Atėjusi į redakciją Sauliaus Š. jau neberadau, o už Lino nugaros kaip pilkasis kardinolas slampinėjo Laimantas J. Jis išmanė visai viską, o užsienio literatūrą (ir žydinčią globalistų politiką) neginčijamai geriausiai. Galėjo netgi pats kartą per porą metų imti ir parašyti etaloninę novelę, tačiau kaip atsidavęs knygų vertėjas buvo persipildęs svetimais tekstais ir grožinės saviraiškos nepuoselėjo. Laimis per vieną užėjimą ištardavo porą sakinių, besdavo pirštu į korektūros ar faktines klaidas praėjusiame numeryje ir dingdavo. Jeigu kas ko nors nežinodavo, niekaip neišknisdavo – skambindavo Jonušiui ir sulaukdavo aiškaus atsakymo.
Jo kolega Antanas Danielius, pripažintas Shakespeare’o vertėjas, buvo pasamdytas kaip „protingų vertimų pirmam puslapiui tiekėjas“. Tai periodiškai atlikti melancholiškos prigimties Antanui buvo nelengva, jis, kaip savo darbo klasikas, ilgai braukydavo ir gludindavo – su ta neužmirštama seno raugo inteligento šypsenėle. Antanas ir skardžiai besijuokianti, psichologijos medžiagas kuruojanti Zita Baranauskaitė redakcijos istorijoje įrašyti kaip šeimą sukūrusi pora – ir vienintelė.
Dailę, žinoma, kuravo Alfonsas. Gydė, globojo, prižiūrėjo – visos curare reikšmės. Jo pasiūlytų autorių tekstai būdavo preciziškai sužiūrėti, o nuosava kūryba – įskaitant vertimus – susekama iki paskutinio taškelio ir akimirkos, kad ko nors neatsitiktų, koks kampelis neužsilenktų. Viską atiduodavo jį dievinantiems studentams (tiksliau, studentėms) ir pradėtam darbui. Iš jo galėjai mokytis ir mokytis: neverta rašyti per daug ir per dažnai; išsaugoti distanciją; jeigu reikia bendram labui, nestabčiojant padaryti. Andriušis tiesiog be pertrūkių statė sau paminklą – ir pastatė: plona povyza, karantis megztinis, raudonas šalikas, balti kedai, švelniai durianti frazė. Legenda.
Sigitas Geda – išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūroje – „Šatėnuose“ apsireikšdavo kaip įprasta, naminė (apsirengusi tuo, kas po ranka pirmiausia pakliuvo), pirmadieninė, įsiveržianti pro duris su energingu pasilabinimu ir tuoj pat sėdanti prie kokių nors raštų. Skaityti susikaupus Sigitui buvo natūraliausia būsena. Kalbėti, žinoma, irgi. Klausiamas iškart reflektuodavo bet ką – apie Dievą ar tėvą, apie taburetę ar lietų. Nuo karštesnio kalbėjimo, gilinimosi svaigdavo svaigindamas ir kitus. Jam niekad nebuvo neįdomu, nuobodu, nesvarbu. Ak, su jam dangaus drėbteltu dideliu užtaisu galėjo nugyventi dar kelis gyvenimus. Kartą iš kažkur važiavome automobiliu, kurį vairavo vienas matematikas, visą kelią turėjęs atsakinėti į poeto klausimus apie skaičius, žvaigždes ir pasaulio sandarą. Galiu užtikrinti, kad toje savo ilgai spausdintoje dienoraštinėje epopėjoje (didelio formato sąsiuviniuose) nieko netaisė – skirtingai nei kiti nūdienos memuaristai. Iš redakcijon plūstančio lietuvių poetų srauto buvo išskirtinis dar ir dėl tikra to žodžio prasme aukštojo išsilavinimo, o jeigu kalbėti dar tiksliau – nė vieno kolegos nelaikė sau lygiu ir siaurame rate vertino skeptiškai, grožėjosi tik klasikais. Man jo įtaka buvo akivaizdi – finansinės dietos metais už eilėraščius, „gryną saviraišką“, įžūliai nemokėjau honorarų.
Buvome žiauriai susikirtę. Į gilų stalčių įkišau man įteiktą jo mylimos dukros Uršulės tekstą, paprasčiausią kursinį istorikės darbą. O trečiąkart paklausta, kada spausdinsim, išlemenau: „Juk netinka mums, Sigitai, nedėsim!“ – „Ak va kaip, o kas tu tokia esi, iš kur ir kaip drįsti man…“ Nesikalbėjimo periodas nebuvo ilgas, pasibaigęs abipuse kapituliacija ir atgaila, po kurios, kaip ir priklauso, meilė tik sustiprėja. Atrodo, kad Sigitas tebegyvena – labiausiai iš visų dingusiųjų – vasarą, praeidama pro jo aprašytas mėlynai žydinčias cikorijas, pasilabinu.
Talentingiausio Lietuvos religijotyrininko, etnologo Gintaro Beresnevičiaus smegenys galėjo bet kurią minutę susirungti su bet kuriuo iš garsių, labiau išsipiarinusių garbių filosofų ir lengvai jas apeiti – levituoti virš to, kas yra tiktai išmokta, perimta. Į atmintį įsirėžė zvimbianti tyla kupinoje klausytojų „Santaros-Šviesos“ salėje Anykščiuose per vieną Gintaro pranešimą, per jo atnašavimą mokslui ir pažinimui. Deja, tas šamaniškas pažinimas jam brangiai kainuodavo, jis sunkiai išeidavo iš transo. Po jo ankstyvos, tiktai keturiasdešimt penkerių metų žūties išblaivinančios policijos autokabinoje, kažkas užsiminė, kad Gintaras buvo labai artimas su mama. O, taip, iki pat pabaigos neprisitaikęs gyventi, didelis „mamos vaikas“.
„Šatėnuose“ šis griozdiškai visur kliūvantis, švelnios sielos žmogus atsipūsdavo – gaudavo laisvą plotą paskraidyti. Mokslininko esė – humoristiniai, istoriniai, išpažintiniai – kažkodėl turėdavo daugiau briaunų nei grynų humanitarų. Redaktorius Gintaras į gautus kolegų tekstus, bark jį nebarusi, tik užmesdavo akį, neįstengdavo jų taisinėti, nes jam būdavo neįdomu, kadais jau perprasta – šaipydavosi, kad perskaito tik save. Viską skersai ir išilgai žinodavo kažin kaip iš anksto, gardžiai dviem žodžiais apibūdindavo, knygas, sakyčiau, rydavo. Tiesa, atėjęs į pasisėdėjimus redakcijoje, taip pat godžiai ir nepastebimai sušlamšdavo viską, kas aplink valgomo būdavo padėta. Būtent – buvo alkanas ir galingas žmogus.
Etninės kultūros, paveldo fanatikas ir sąžiningas archyvaras Juozas Šorys praktiškai vienas pats iškėlė (ir iki šiol laiko apsiglėbęs!) savo skyriaus koloną-ąžuolą „Šatėnuose“. Taigi, reikia konstatuoti, kad mūsiškiai krikščioniški Atėnai stovi ant pagonybės laikus siekiančio pagrindo. Juozas, kaip vakar, taip šiandien, užsispyręs dėl kiekvienos medžiagos, dėl kiekvieno ilgiausiai barokiškai išraityto savo sakinio, nuolat netelpančio į vieną laikraščio puslapį. Atėjęs į Vilnių iš Žemaitijos jis viena koja tebesiremia į ištuštėjusią tėviškę prie Skuodo, perkimštame, „smirdančiame“ mieste jam kažko nuolat trūksta ir niekas to kažko negali atstoti. Kaip sau norit, vaižgantiškas šių dienų personažas.
Visuomenininką, publicistą Praną Morkų kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Mudu, žinoma, viens du susieidavome per tą neišdildomą kino liniją delne – scenaristas Pranas yra prisidėjęs ne prie vieno lietuviško filmo gimimo. Žinoma, ne tik kiną, bet ir dar daug ką yra iniciavęs, nes jis – Didysis iniciatorius – ir be juokų (nors ir su juokais). Klausytis Morkaus šnekų – gal kaip ir ano evangelisto – palaima. Svarbiausia, kad iš jo pasakojimų visada sklinda gyvenimo kvapas ir skonis. Pranas į redakciją atnešdavo talentą bendrauti (beje, kaip ir guvūs jo jaunystės draugai – gamtos žurnalistas Zenonas Butkevičius, Jurgis Janavičius, Tomas Venclova). Su Pranu kažkurią beprotišką vasarą esame įpuolę į aferą – norėdami įrodyti savo pajėgumą, kurio fondų finansuotojai kažkodėl nepastebi, ėmėme už ačiū leisti pastorintus numerius su skaitiniais, tokiais besišaipančiais „šiaurės katinais“. Į baliukus Pranas atsinešdavo savos trauktinės, tuoj pat šalia pyragų sudorojamos daktariškos dešros ir raugintų agurkėlių.
Kylanti žvaigždė Sigitas Parulskis iš pradžių atžingsniuodavo į redakciją pas žmoną, kalbos redaktorę Dainą. Ėmiau ją įtikinėti, kaip labai mums reikėtų to niūraus atsiskyrėlio jos vyro, kuriam juk nieko ir dirbti čionai nereikės – tik pačiam kartais parašyti… Sigitas galiausiai buvo įviliotas ir nuveikė labai daug – ir redakcijos, ir savo stiliaus labui. Šalia poezijos jo esė rinkinys „Nuogi drabužiai“ (sudarytas iš šatėniškos prozos) – autentiškiausia kūryba. Jeigu pasiryždavo, galėdavo viens du knygos recenziją „tiesiai į dešimtuką“ parašyti ir visos daktarės nublankdavo. Galėjo dar daugiau – lygiai metus, atsisakęs savo sumanymų ir gyvenimo būdo, pavadovauti redakcijai – kai trenkiau durimis, išėjau „akademinių“ atostogų.
Atviras „Šatėnų“ langas pritraukė kitus ir kitas taip pat atsiverti, neįprastai atvirai išdėlioti ant esė „palangės“ viską, kas viduje susikaupę, ir susijungti. Kaip vėliau per kažkurį gimtadienį parašys Giedrė Kazlauskaitė, dabartinė dvisavaitinio kultūros laikraščio galva: „Jame mes visi susitikome.“ Iš pradžių dar skaičiavau, kiek knygų su mūsų „premjeriniais“ tekstais, nuneštais į leidyklas, išsileidžia autoriai, jauni ir nejauni, pykau ir priekaištavau, kad retas iš jų knygoje užrašo, kokioje gi „scenoje“ pasirodė pirmiausia, bet galiausiai apsiraminau.
Visa redakcijos manta vėl buvo pertempta į kitą vietą – Ignoto gatvėje, kurioje turėjome gyventi vos ne kaip anais amžiais čia apsistoję vienuoliai. Tačiau tai, kad atėjus žiemos rytą reikėjo pulti ir kurti krosnį, rūpintis briketais, nė kiek nepakenkė kūrybiniam procesui. Kūrybą užkuria ne pinigai. Po kelių metų bus Mėsinių gatvės kambariai, Vilniaus geto butai. Kalbėjome, kad kultūrai savotiškai sekasi – niekad nedirbome, pavyzdžiui, nežmoniškuose Spaudos rūmuose, be to, persikėlę mes beveik visada aptikdavome dureles į uždarą vidinį kiemelį…
Praplečiant redakcijos kasdienį peizažą, o ir teisybės dėlei, būtina į jį įdėti bent kelis kasdien – ir net iki šiol, baigiant trisdešimtuosius gyvavimo metus! – čionai triūsiančiųjų veidus. Štai „Litmenį“ ilgiausiai tempė, tiesiog savo rankomis valė ir nešė į dienos šviesą kalbos redaktorė Irena Babiliūtė – jos, patikimo žmogaus, vardas vartojamas jau kaip bendrinis greta kokio nors priekabaus pupkizmo.
„Šatėnų“ interjerą daug metų diena dienon kuria maketuotoja Zita Remeikienė ir kalbos redaktorė Audrė Kubiliūtė. Manau, ir „Šatėnai“ atsilygindami kuria jas – estetiškas ir etiškas, griežtas, kantrias ir išmintingas atėnes. Zita šiandien (Maironio g., Bernardinų vienuolyno patalpose) jau sako: „Į darbą – kaip į šventę! Gaila, kad dabar užtenka kelių kartų per savaitę.“
Taip, dabar bendrystės šventės užsičiaupia prie kompiuterio – ir kitose redakcijose, ir visuose mūsų namų kiemuose, kuriuose nebedūksta vieni palikti vaikai. Suartėjimo šventę, dramą, ugnį popieriniame laikraštyje ir žurnale reikia išskelti, išdaužti ir nukreipti į nutolusį skaitytoją.
Laikraštis ir žurnalas laviruoja tarp knygos ir interneto, spraudžiasi tarp jų kaip… Kaip kas? Kokie bruožai iš jų dar neperimti ir neatimti? Nebent ten ir tada susiėjusių žmonių veidai, žvilgsniai, žodžiai, rankraščių šūsnys. Vienybė. Būtis, gimstanti iš buvimo kartu.
Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei
2019 m. Nr. 10
Šią vasarą „Metų“ redakcija sulaukė ypatingos dovanos – pasiūlymo spausdinti NIJOLĖS MILIAUSKAITĖS (1950–2002) laiškus, rašytus mokytojai LIUDAI VILIŪNIENEI (1933–2019). Laiškus, datuotus nuo 1968 iki 2000 metų, surinktus kompiuteriu, atsiuntė mokytojos sūnus Dalius Viliūnas, tvarkęs jau sunkiai sergančios motinos daiktus. Šie labai jautrūs ir emocingi laiškai atskleidžia ypatingą dviejų asmenybių – poetės ir pedagogės – draugystę, gimusią Marijampolės (anuomet – Kapsuko) internato tipo mokykloje.
Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų – juos poetė stengėsi įveikti dalindamasi jausmais su jai artima mokytoja. Eilutėse tarsi plazda gyva širdis, atrodo, kad joje netelpa emocijos, gyvenimo džiaugsmas, dažnai lydimas tragiškojo vaikystės dienų kontrapunkto. Į gyvenimą poetė eina kaip į poeziją, kaip į meno sferą, ieškodama joje namų savo sielai, ir tie namai jai buvo ir liko tik ideali siekiamybė.
Čia publikuojama dalis N. Miliauskaitės laiškų mokytojai L. Viliūnienei (jų parašyta apie penkiasdešimt) iš spaudai ruošiamo leidinio „Nijolės Miliauskaitės laiškai Mokytojai“ (sudarytojai Ramunė Rakauskaitė ir Dalius Viliūnas, leis Lietuvos kultūros tyrimų institutas).
Regimantas Tamošaitis
Mokytoja,
Laba diena! Sveikinu su rugsėju, nors ir neilgai dirbsit mokykloje. Vaikai nebus patenkinti, kad taip ilgai nedėstysit. Žinau. Kaip Jūs jaučiatės? Ką veikiat? Kas naujo? Man labai įdomu viskas, apie ką Jūs parašysit.
Jau po krikštynų. Vis dėlto ir jos nepralenkė to, ką įsivaizdavau. Pirmosios paskaitos. Lietuvių literatūros istoriją dėsto prof. Lebedys. Kursas nuobodus, bet jis iškasė tokių faktų, kad kvapą užgniaužia. Apie Vaidevučio lazdą. Apie akmenis su pėdom, kuriose ieškota lietuviško rašto. Literatūros mokslo įvadą skaito Girdzijauskas. Nespėjam rašytis. O TSKP istorija! Dėstytoja – Kašauskienė, šalta ir metodiška, viską skirstanti paragrafais. Leksiką dėsto doc. Pikčilingis. Šis ne skaito, bet pasakoja. Įdomiai. Tokių įdomių žodžių šiandien pasakė: agnus, byloja, eldija ir pan. Labai patiko. Laukiu Lietuvos teatro istorijos ir raiškiojo skaitymo.
Šeštadienį, vėlai vakare, su draugais užlipom ant Gedimino kalno. Užsiropštėm ant tokios akmeninės sienos ir žiūrėjom į Vilniaus žiburius. Gera buvo. Tokia įdomi nuotaika.
Sekmadienį Vingio parke stebėjau žirgų lenktynes. Nirtulingi grakštūs žirgai, virpančios šnervės, žokėjų aistra! Kažkas tokio pirmapradžio… Ir taip jaudina! Tokia įtampa! Nepaprastai patiko.
Dar tik kelios dienos universitete. Sunku įprasti prie tokio keisto ritmo. Dar truputį pernelyg daug įtampos. Gal dėl to, kad esam „fuksai“. Bendrakursių yra visokių, nors iš pirmo pokalbio sunku spręsti. Mūsų kambaryje iš viso 14 mergaičių! Siaubinga. Man taip reikia pabūt vienai su savimi. Tai mūsų kambaryje mergaitės kaip mergaitės. Visos lituanistės, bet nė viena, atrodo, nepripažįsta bitlų talento, šiuolaikinį meną laiko smukimu ir dievina Repiną. Žodžiu, nieko ypatingo. Jų tarpe nėra nė vienos iš tų žmonių, kurie mane užvaldo, užburia ar bent labai sudomina, turi kažką grynai savo. Kas kita draugai vilniečiai. Jie visai paprasti, bet! Yra kažkas. Ir mūsų pažiūros daugiau sutampa kai kuriais politiniais ir meniniais klausimais. Ir dar kai kas: tos mūsų kambario mergaitės nelabai jau seka šiuolaikinę literatūrą, minties šuolius laiko neigiamu dalyku. Kol kas eilėraščių beveik neturiu kam duoti paskaityti. Bet net jei tokių, kuriais galėčiau pasitikėt, atsirastų, Jūs vis vien liksit pirmutinė kritikė, Jūs pirmoji skaitysit naujus eilėraščius, nes Jūs geriausiai galit suprast, objektyviai įvertint. Kaip internate buvau viena, taip ir čia, nors turiu draugų.
Parašykit, mokytoja, ką nors. Labai lauksiu.
Viso gero!
1968.IX.4, Nijolė
Mieloji Mokytoja,
ilgai Jums nerašiau, nes norėjosi atsiųst „Mėlynbarzdį“, nors esu juo baisiai nepatenkinta (nieko neišėjo, atrodo).
Kaip Jūsų sveikata? Kaip jaučiatės? Kokia nuotaika? O kaip Giedriukas (tada aš jį pravirkdžiau, per mane jis negalėjo būti su Jumis)?
Linkėjimai nuo Vitos. Padaviau jai eilėraščius, žadėjo parašyt, ką veikia.
Pirmiausia pasigirsiu, kad išėjau iš bendrabučio ir gyvenu Žirmūnuose. Tarp žmonių ir pati jaučiuosi žmogumi, nors ir labai nekokiu. Tie penkeri metai, praleisti internate, labai mane sugadino. Tai nuolatos jaučiasi. Ir, Mokytoja, kaip keista: net „IV frontas“ – dabar – atrodo be galo tolimas ir svetimas. Ta šventė. Viskas dabar iš tam tikro nuotolio matosi kitaip. Gal juokinga, bet turbūt išaugau iš to amžiaus – iš pirmosios Poezijos šventės. Apsidairiau praėjusį kartą, ir liūdna pasidarė. Šventėje susirinko daugiausia „ketvirtafrontininkai“ ir… mažiukai, kurie nesuprato, apie ką kalbama eilėraščiuose. Himnas? Abstraktaus pobūdžio prasta dainelė. Ne tas stilius. O gal jie dabar jau visai ko kito siekia? Nesuprantu. Jų tarpe – laidotuviškos nuotaikos. O juk dailininkas yra, tereikia poros entuziastų, kurie ir rašytų daugiausia, ir suklijuotų padoriai.
Fe, nuo Žirmūnų lept į „IV frontą“! Vėl grįžtu į Vilnių.
Įsivaizduojat, gavau paskaityt dvi Jono Meko knygas. Pirmoji, rodos, „Gėlių kalbėjimas“ (1961 m.) ir antroji „Pavieniai žodžiai“ (1967 m.). Puikus poetas! Mažai žodžių ir labai daug parašyta, t. y. daug pasakyta. Filosofija ir gilus jausmas. Žmogus, gyvenimas, pasaulis, Lietuvos prisiminimas. Aš persirašiau antrąją knygą. Jei norėsit, galėsiu atvežt paskaityt.
O dėl to „Mėlynbarzdžio“ kvailai išėjo. Tuo metu, kai galėjau rašyt, tai buvo neįmanoma, ir turbūt gavosi kažkokia košė. O tada! Tada aš vaikščiojau gatvėmis ir buvau toji Mergaitė, kurios nėra, ieškojau kažkokių vartų, nors nežinojau burtų žodžio. Šovė į galvą, kad Mėlynbarzdis – visai ne raganius buvo, o tiesiog žmogus, kuris statė per jūrą tiltą ir sekė vaikam pasakas. Žmonės už tai užrakino jį akmeniniam bokšte lyg kape ir raganium apšaukė. Gaila, žinoma, neišėjo taip, kaip galvojau vaikščiodama gatvėmis.
Baigėsi vaikų žaidimai. Dabar suaugusių žmonių žaidimas. Norisi, kad viskas būtų tikra ir gyva, o tai labai sunku, nes net savo jausmuos neįmanoma susigaudyt. Net vardo nerandu tam, kas yra. Gal kada nors konkrečiau papasakosiu, nes Jums tik ir galima.
Turbūt šiandien rašau labai kvailą laišką apie Jums neįdomius dalykus.
Jei galėsit, parašykit. Gera gauti nuo Jūsų laiškus. Tik saugokit save!
Tiesa, pradėjau skaityt Kobo Abės „Moterį ledynuose [smėlynuose]“. Turbūt nepriaugau prie tokio stiliaus, tokio pobūdžio knygų – baisiai nervuoja, baisiai erzina.
Likit sveika! Ištvermės ir sveikatos!
1968.XI.13, Jūsų Nijolė
Vilnius
Brangioji Mokytoja,
ačiū, ačiū už laišką, už nuoširdumą. Sveikinu! Sveikinu Jus ir Jūsų sūnelį. Giedriukas turbūt džiaugiasi broliuku. Išrinkit jam patį gražiausią lietuvišką vardą. Taip, tikrai, Mokytoja, tai dar man nesuprantama ir be galo tolima, ir aš tiesiog nežinau, ką Jums pasakyti. Tik man labai norėtųsi, kad Jūs ir Jūsų sūnus būtumėt laimingi, labai laimingi.
Tikrai, Mokytoja, užmiršau, kad „IV frontas“ – mokyklinis reikalas, ir ėmiau reikalauti kažkokio idealo, kurio tikėjausi nuo pat įkūrimo ir kurio nebuvo, nes negalėjo būti.
Vitukei gerai sekasi, tikrai gerai. Susitinkam bent kartą į savaitę. Eugenija tebetyli. Net Vitai neatsako į laiškus. Gal ir gerai, kad mudviejų ryšiai nutrūko. Ji visą laiką melavo. Kalbėjo apie bitlus ir Lietuvą, o pasirodo, kad tai jos visai nejaudino. Kažkaip nemalonu. Tik, dėl dievo, nemanykit, kad save laikau kažkuo geresne! Dar sutinku Saulių, bet spėjam tik pasisveikinti. Iš jo bus geras žmogus. Jūs gal neįsivaizduojat, koks taurus jo požiūris į Gilmą. Su kitais beveik nesusitinku, nes išsikėlus iš internato, fe, toks įprotis, iš bendrabučio! – mano ratas kažkur pasislinko į kitą pusę, ir retai susiduriam.
Romas man palikęs tokį adresą: Kaunas – E. Ožeškienės 10, TTS.
Paskaitos? Kaip ir anksčiau, puikus Lebedys, Girdzijauskas, Sauka, istorikas Kazlauskas. Neseniai su Sauka buvom Lietuvių k. ir lit. institute. Ten rodė tautosakos kartotekas, klausėmės įrašų. Buvo kažkas nepaprasto. Mes niekad nemanėm, kad gali būti tokios gražios liaudies dainos, kad gali taip jaudinti mus senovė – greta bigbito! Ir sutartinių klausėmės, ir dainų. Nors dainavo seni žmonės, balsai tokie gražūs! Jie dainuoja ir patys įsiklauso, kaip skamba jų balsai.
„T. studentas“ mokslo metų pradžioj paskyrė mums visą puslapį. Išspausdino po porą eilėraščių, nuotrauką ir keletu žodžių pristatė.
Zitos ir Dalios eilėraščius skaičiau. Tegul siunčia Alg. Zurbai, gerai, jis labai reiklus ir daug joms padės.
Mūsų kurse mokosi Mekaitė, Jono ir Adolfo Mekų dukterėčia. Ji gavo tas knygeles iš K. Sajos, tai ir aš iš jos išsiprašiau. Atsivešiu dar H. Nagio, Vl. Šlaito ir R. Kolinaičio eilėraščių. Mano šeimininkė Vita nusirašė nuo Vildžiūnaitės, tai ir man davė. Yra nepaprastai puikių eilėraščių.
Būrelis veikia. Gruodžio 14 d. universiteto kavinėj bus vakaras-konkursas. Na, kad galėtume kitų pasiklausyt, padavėm po keletą eilėraščių.
Buvau pasiklausyt SMD konferencijoj. Labiausiai patiko P. Skirmanto (II k., poetas, iš Trakų internato) darbas apie S. Nėries eil. „Kur baltas miestas“ foniką. Dar buvo neblogas vienos ketvirtakursės darbas apie V. Mykolaičio-Putino kažkurį ciklą, berods, „Viršūnės ir gelmės“. Lygina su M. K. Čiurlionio paveikslais ir sonatos forma.
Neseniai buvęs mano bendrakursis universiteto kavinėje suruošė literatūrinį vakarą. M. Glinsko ir Ant. Gailiaus pasiūlymu mane irgi pakvietė kaip poetę (!!!). Vakaras buvo neblogas. Vertėjo vien dėl M. Martinaičio nueit. Jis skaito dieviškus eilėraščius. Čia tai poetas! Dar buvo J. Strielkūnas, bet jis nepadarė tokio įspūdžio, nors ir skaitė gerus eilėraščius. Dar skaitė P. Balčiūnas, N. Treinytė, P. Valantinas, R. Zmajauskas, M. Glinskas, Ant. Gailius, G. Ramoškaitė. Aš pasirinkau „Surinksiu krintantį“ – apie Rūpintojėlį, „Vakarę“ ir „Baltuos delnuos sušildysiu…“ – apie tai, kad bijau numirti nebučiuota ir nemylėta. Paskutiniojo teksto paprašė tokia studentė, sakė norinti versti į rusų kalbą, tai nežinau, ar išeis kas.
Buvau nunešus pas Alg. Zurbą eilėraščius. Nuo tų, kur buvo „J. gretose“ iki pirmųjų miesto įvaizdžių. Nesitikėjau, kad beveik pusę eilėraščių gerai įvertins. Pažadėjo paskambinti Alg. Mikutai į „Nemuną“. Gal išspausdins kada nors ką, nors „pagoniškajai“ poezijai, sako, dabar sunku praeiti, kai kas žiūri kaip į užslėptą kovos formą.
Kūryba? Teberašau, nors nieko nesukuriu gero, įdomaus. O „Mėlynbarzdis“? Aš dar per silpna jį parodyti, todėl ir buvau nepatenkinta. Tik užuomazga. Reikia kažko stipraus ir tragiško. Niekam be Jūsų „Mėlynbarzdžio“ dar nerodžiau. Padėjau ir nežinau, kas dar su juo bus. „Mėlynbarzdis“ atėjo galvojant apie vieną žmogų, kurio nesu mačiusi, tik girdėjau balsą, skaičiau laiškus ir eilėraščius. Jam aš esu Mergaitė, kurios nėra, abstraktus simbolis. Kaip ir jis man. Labai džiaugiuos, kad Jums patiko. Ak, Mokytoja, tikra tiesa, kad Jūs man davėt daug daug gero!
Dabar skaitau naujas Mieželaičio ir Kubiliaus knygas. Nusipirkau ir „Lietuviškus fortepijonus“, bet dar tik varčiau. Su „Žėrinčiu pasauliu“ užgriuvo A. Grinas, vėl padarydamas mane beveik lunatike.
Ar Jums nenusibodo mano laiškas? Šįkart išeina labai ilgas. Parašykit man. Apie save. Apie viską, viską! Aš visados džiaugiuosi Jūsų laiškais, man visada labai įdomu.
Pats geriausias dalykas, kurį mačiau Vilniuje – Sartro „Altonos atsiskyrėliai“. Čia tikras menas. Ir pjesė puiki, ir aktoriai. Tik po tokių pastatymų teatras tampa šventove.
Turėdama kelias laisvas minutes, užbėgu į galeriją ir žiūriu į koplytstulpius.
Nuolatos sužinau naujų faktų, tokių, kad… Taip, Mokytoja, Putinas gavo iš popiežiaus atleidimą ir prieš mirtį laikė mišias, taip! Prieš mirtį parašė nemažą pluoštą eilėraščių, kur kalbama apie tai, kad kur kai kas su nuodingu kvapu praeina, ten žolė neauga, ten primintas prie žemės niekas negali atsistoti. Taip, taip, taip!
Baisu. Aš nieko nežinau. Parašykit man. Parašykit.
Įdėsiu keletą eilėraštukų. Et, epizodai tik, nieko gero.
Labai lauksiu. Ir kaip laikotės, ir kaip sveikata, ir kaip Jūsų sūnelis jaučiasi, ir ką veikiat – viskas man rūpi.
Likit sveika.
1968.XII.1, Nijolė
Ak, Mokytoja! Mes abi tada užmiršome, ir Jūs neparodėt savo sūnelio. Aš nepaklausiau, kokį išrinkot vardą… Užsikalbėjom kažkaip, o aš paskui skubėjau į autobusą…
Vieną Jūsų prašymą įvykdžiau. Atsitiktinai su dėst. Sauka važiavau troleibusu. Na, aš ir paklausiau, ar jis prisimena Liudą Paštukaitę [mokytoja Viliūnienė]. O, sako, gerai prisimenu! Perdaviau Jūsų linkėjimus. Kadangi tvarkaraštyje neparašyta L. ir D., tai įsigudrinau išsiklausinėti. Sakė esąs tas, kur su Jumis ansamblyje buvo. O D. irgi dėsto, gal ves kada nors mums poezijos seminarą, sakė. Klausinėjo apie Jus. Siunčia linkėjimus.
O tos Kubiliaus knygelės jau neberadau…
Mums dabar tokios karštos dienos, kad padai svyla. Įskaitos ant nosies, o mokėti – nieko nemokame.
O dabar apie tą vakarą-konkursą.
Universiteto kavinė. Mediniai stalai, suolai ir kėdės. Sustumta kaip kaime per vestuves. Žibintai. Jauku ir šventiška. Ant sienų iškabinta ištraukos iš mūsų poetų – paimtos atskirai iš konteksto juokingai skamba, bet niekas neįsižeidžia.
Vienas po kito skaito poetai, dainuoja konservatorijos studentai (buvo ir tas, kur „Fauste“ vaidino Mefistofelį, tikrai panašus į Mefistą, su tokia juoda barzdele), dainuojam lietuviškas dainas. Kavaliauskas iš „Studento“ ima iš prof. Lebedžio interviu apie poetus-studentus.
Kai komisija išeina – bigbitas, ir tai nė kiek nekenkia. Priešingai!
Apie konkursą kalba V. Zaborskaitė. Sako, kad įsilieja mūsų poetai į šiuolaikinę poeziją, pabrėžia ryšį su tautosaka, tautodaile. Just. Marcinkevičius bijo, kad, atsirėmę į save, neužsidarytume vartų į platų pasaulį. Vl. Šimkus (M. Martinaitis nusiskuto barzdą, o šis užsiaugino) kalba kažką – nepamenu ką.
Konkurso rezultatai: pirma vieta – O. Baliukonytei, antra – M. Kontrimaitei. Paskui – Kunčinas, dar kažkas (nežinau, neatmenu pavardžių) ir viena trečiųjų vietų… man – stebuklingas atsitiktinumas. Per daug sekasi, vieną dieną tekštelsiu ir sudušiu. Kažkoks apsirikimas. Jie visi – ketvirtakursiai, ir aplamai… Juk aš nieko gero neturiu.
Just. Marcinkevičius žada pristatyti prizininkus „Pergalėje“. Ir – tas pats Just. Marcinkevičius vėliau griežtai atsisako spausdinti „Poezijos pavasaryje“ Vyt. Bložės „Vidurnakčio žolių“ I dalį… Atsivešiu, duosiu paskaityt – poezijoje tai kažkas naujo ir drąsaus (ne vien formos, bet ir turinio atžvilgiu!).
Tiesa, į vakarą buvo atėjęs Ant. Kalanavičius. Įdomus! Skaitė gražius trumpus eilėraščius.
Paskui pasikvietė mus vertinimo komisija ir truputį šnekėjomės. Girdėjau, kad daug padėjo prof. Lebedys, vertindamas poeziją, kurioje yra daugiau lietuviškos dvasios.
Tiesa, vakare buvo ir L. Abraitytė, truputį šnekėjo, nes O. Baliukonytė buvo jos mokinė.
Labai patiko M. Kontrimaitė. Mačiau ją pirmą kartą. Gražus baltas veidas, palaidi lygūs plaukai, plonas balsas ir labai gerai skaitė.
Šiandien tiek. Viso geriausio!
1968.XII.20, Nijolė
Sveiki, „ketvirtafrontininkai“!
Man draugai sako, kad „IV frontas“ žlunga. Pasakoja, kad nukabintas sienlaikraštis, kad steigiami maži apiplėkę laikraštėliai, kokie buvo seniau. Ar tai tiesa? Netikiu! Netikiu, kad mokykloj išnyko žmonės, kuriems rūpi menas, Kūryba, Grožis, Tiesa. Man būtų labai labai gaila, jei Jūs atsakytumėt žodeliu „deja!“ Juk toj beribėj tamsoj ir aklybėj, beidėjiškume, padlaižiavime, bėgiojime paskui auklėtojas ir sandėlininkes, visoj toj nepakenčiamoj bukybėj, beprasmybėj, siaurume Jūs turit galingą daiktą – sienlaikraštį, kuriam drąsiai galit pasakyti, ką galvojat ir ko norit, nes tai ne mokytojų, ne auklėtojų, nei komjaunimo vadovybės, o Jūsų. Neįmanoma, kad Jūs atsisakytumėt tokios tribūnos. Sienlaikraštis – vienintelis internate turi šiek tiek laisvės. Jūsų tarpe užtektinai gabių žmonių, kurie kažko ieško, kažko siekia. Negi jie visko atsisakytų? Perskaitykit visus numerius. Negi Jūs nesugebėsit būti mūsų įpėdiniais? Dieve mano, tai būtų savižudybė, beprotystė! Jeigu Jūs nužudysit „IV frontą“, tai ko Jūs verti?
Galbūt, nereikia tokios didelės gaujos redakcijoj. Užtenka trijų–keturių žmonių, spausdintojų ir poros dailininkų, fotografo, bet tai turi būti tikri entuziastai. Juk ir mes iš teisybės redakcijoj dirbom tik keletas. Ir dar – reikia žinot, ko Jūs norit. Mes savo svarbiausiu uždaviniu laikėm pažadinti žmogiškumą, kūrybą internate, toj bukybėj ir siauraprotiškume. O Jūs? Šiais baisiais laikais maža yra kuo tikėti, ko laukti, už ką kovoti. Bet reikia ką nors susirasti. Patiems!
Manau, kad rašau ne be reikalo, nes net per šventę Jūsų nuotaikos buvo laidotuviškos. Tegul „IV frontas“ būna garbingas. Jei nepajėgiat pakelti tokios naštos – pasitraukit, bet garbingai apie tai pareikšdami visai mokyklai, nurodydami priežastis, motyvuodami savo žlugimą.
Likit sveiki! Norėčiau tikėti, kad mano būgštavimai be pagrindo.
1969.I.11
Verdenė
Ačiū už laišką, Mokytoja!
Jūsų laiškas nuostabus, t. y. labai įdomus.
Jūs nesaugot, netausojat savęs, nes dar tebesėdit po vidurnakčio. Kaip Jūsų sūnūs? Kokį vardą išrinkot mažiukui?
O, pradėsiu ne nuo pasiplepėjimo, o nuo atbulo galo – nuo laiškelio „ketvirtafrontininkams“, nes, atrodo, tai Jums įdomiausia. Dėl laiško atplėšimo pikta, bet tuo dar kartą pasimokiau. O aplamai, laiškų skaitymas – didžiausia gėda ir nesąžiningumas. Bet tai dar ne svarbiausia. Eikim toliau. Audra, „pasipiktinimas“? Įsivaizduoju… Juokinga! Ir dar juokingiau, kad nė trupučio nesijaučiu prieš ką nors kalta. Rašiau ne mokiniams, o žmonėms. Ir ne viską apibendrinau tokiais epitetais, o internatą. Kažkodėl Jūs visi įpratę žodžius „mokykla“ ir „internatas“ laikyti sinonimais, o juk tai skiriasi, kaip diena nuo nakties! Mokykla įkūnija viską, kas gera, internatas – viską, kas bloga. Du priešingi poliai. Jūsų išvardinti renginiai, saviveikla, sportas, fizikai, chemikai priklauso mokyklai, o ne internatui… Visiškai sutinku, kad poezija yra ir farše, kaip ir bet kuriam darbe, jei už nugaros nestovi rimbas… Susirinkimai? Komjaunimas? Bet susirinkimuos neįmanoma ką nors pasakyti, nes pažiūrės kaip į beprotį, nes ten viskas iš anksto paruošta. Komjaunimas, kaip organizacija, savo vaidmenį jau atliko labai seniai, jis neturi to vardo, kokį turėtų turėti, žodžiu, tai jau atgyvenęs dalykas, kuriuo mažai kas betiki. Jeigu ne mokt. Sabaliauskaitė… – teisingai! Viskas teisingai, bet aš „IV frontą“ priešpastatau ne mokyklai ir mokytojams, o internatui.
O naujo laiško jokiu būdu neparašysiu. Tai neįmanoma. Internatas – košmariškas sapnas. Jeigu kartais pabundu ir krūpčioju per miegą – viskas to sapno pėdsakas.
Savas lizdas? Kodėl tai mano lizdas? Buvau atsitiktinių aplinkybių nusiųsta į tą „lizdą“ ir laukiau, kada išeisiu. Tai buvo lyg laikini nakvynės namai, kurie priglaudė vienai nakčiai mano kūną, o ne dvasią. Bet nakvynės namuose dega ugnis ir čirškia kepama mėsa, o čia? Niekam nebuvo svarbu, šąlu aš ar nešąlu, turiu žiemai šiltus batus ar ne, verkiu ar juokiuos. Niekam nebuvo svarbu internate. Numeta skarmalą, kuris niekur netinka, o tu nusižeminęs pasakyk „ačiū“. Ir dar amžinai tie priekaištai: „Jus valstybė išlaiko“… Tai viena pusė. O kur nuolatinis pažeminimas? Kiekvienas galėjo kiek tinkamas įžeidinėti ir įsakinėti. Mokė nuolankumo, vertė nusižeminti. Beveik kiekvieną kartą reikėjo su ašarom maldauti, kad išleistų į namus. Į namus! Tebūnie jis prakeiktas, tas internatas!
Nieko internatas neatėmė? Juokinga! Baisiai daug atėmė ir būtų dar daugiau atėmęs, jei nebūčiau priešinusis. Laimė, kad dar buvo mokykla, knygos ir geri žmonės. Dabar iš naujo mokausi to, ką iš manęs atėmė. Gerumo, teisingumo, moteriškumo, meilės, neapykantos, kantrybės, tikėjimo tuo, kas gera, švelnumo, užuojautos, pasigailėjimo ir t. t. Ir savarankiškumo!
Jau vienuoliktoj klasėj aš buvau išėjusi iš internato. Aš ten valgiau ir miegojau, bet gyvenau kitur. Išsivadavimo pradžia! Kokia laimė, kad tada parašiau rašinėlį apie knygą „Iš tylinčios žemės“. Tai man labai padėjo. Dabar aš – laisva! Aplamai, laisvės niekur nėra, bet sąlygiškai galiu sakyti, kad esu laisva. Dabar galiu žiūrėti visiems į akis. Dabar esu žmogus tarp žmonių.
Ak, mokytoja! Jūs kalbat apie internatą iš pedagogo pozicijų, o aš iš pozicijų žmogaus, kuris ant savo kailio puikiai patyrė internato malones. Dėl to nesu tikra, kad Jūs suprasit mane, nes tarp mudviejų neperžengiamas barjeras dėl šių dalykų. Ak, Mokytoja, Jūsų sūnūs be galo laimingi – jie negyvens internate, jiems nesisapnuos tokie baisūs sapnai, jie turės namus. Vaikai visados daugiau pakelia, daugiau ištveria, nes jie priklauso nuo kitų ir negali būti savarankiški. Internatas baisiai sugadino mane, bet dabar aš vėl mokausi gerumo. Ir kada nors būsiu ta mergaitė, kuri turi būti. Nors tai stovės kaip baisūs randai…
Gal užteks apie tai, nes liūdni dalykai.
Dabar – pasiplepėjimas, kaip Jūs sakot. Ačiū už Jūsų gerus ir teisingus žodžius. Tikrai mūsų laikai yra baisūs ir nuostabūs. Šypsena, ašaros, pavydas, neapykanta, sniegas, bokštai – viskas taip nepaprasta. Menas, gyvenimas lyg stebuklas.
Arčiau žemės? Taip… „Jausmai“ patiko, bet „Niekas nenorėjo mirti“ labiau. Aplamai, nusivyliau R. Adomaičiu kaip aktoriumi. „Altonos atsiskyrėliuos“, „Jausmuos“, „Mindauge“ – jis kažkaip vienodokas, sausas, daugiau kažkaip techniškas. Jei „Altonos atsiskyrėliuos“ žavėjausi, tai „Mindauge“ nepatiko. Kai skaičiau patį veikalą, mane pagavo jo dvasia, mintys, viskas buvo taip stipru ir ryšku, o spektaklis pasirodė blankus. Na, premjera, gal paskui bus geriau. Oi, mačiau „Graiką Zorbą“. Nuostabus filmas! Patyriau didžiulį malonumą. Aktorių darbas nuostabus. Ir kokia meilė gyvenimui!
Konkursas, tai buvo – atsitiktinumas. Aš, deja, dar nieko nesu parašiusi.
Žmonės tokie vieniši. Bet tai ne tai, kad nebūtų kuo užpildyti dienas. Gyvenimas nuostabus, bet žmonės baisiai vieniši. Tegali turbūt įvykti stebuklas. Tiesa, atsivešiu per atostogas antrą „Mėlynbarzdžio“ redakciją ir naujus eilėraščius, kuriuose nėra nieko gero, visi apie meilę. Kaip ir visi nuo „Išleisk, močiute“ laikų. Dar atsivešiu keletą V. Bložės eilėraščių ir „Vidurnakčio žolių“ I dalį. Gal Jums bus įdomu, nes kažin, ar bus išspausdinti.
O tie eilėraščiai? Nežinau. „Akmenį“ išmečiau, o „Papartį“ kuo nors pakeisiu.
Bitlai dainuoja vienur: „Ji gyvena lyg sapne, vis kažko laukia prie lango.“ Taip dabar gyvenu. Vaikštau į koncertus Paveikslų galerijoj ir klausausi bigbito. Ak, bitlų yra viena tokia daina, kurios klausant prietemoj galima iš proto išeiti! Aš laiminga, nes vaikštau kaip lunatikė, o to daugiau niekados nebus.
Turbūt nespėsit parašyti atsakymo. 20 d. – paskutinis egzaminas. Laikiau TSKP istoriją (4) ir antikinę literatūrą (5). Kai parvažiuosiu, aplankysiu kurią nors dieną Jus. Tada papasakosit. Apie viską. Tik saugokit save.
Tai iki pasimatymo!
1969.I.17, Nijolė
P. S. O, žiūriu, užmiršau dar vieną priekaištą! Dėl nesisveikinimo. Čia tai jau nesuprantu. Gal tai dar nuo tų laikų, kai nepasisveikinau atsitiktinai direktorienės, nes tada buvau gavus vieną laišką ir ėjau sapnuodama. Sakė, ji kažką įrašė į kažkokį sąsiuvinį mokytojų kambaryje, o auklėtoja paskui nuolat prikaišiojo. Šiaip, rodos, visada sveikinuos. Nesuprantu. Ir Kapsuke tiek maža buvau šiais mokslo metais – nebuvo progos tenais ką ir sveikinti. NEŽINAU. Bendrai, toks atvejis, kad nepasisveikinau, gali būti visai įtikėtinas, nes vaikštau sapnuodama (dažniausiai), o tada esu baisiai išsiblaškius ir nieko nematau aplink save. Tik, rodos, nieko nebuvau sutikus.
N.
Geroji Mokytoja,
Jūs beveik burtininkė. Tikrai. Man gera, kai pabūnu su Jumis. Giedriuko Meškinas stebuklingas. Aš jį turbūt susapnuosiu. Nesijuokit…
Paskaitos nukeltos. Prasidės tik pirmadienį. Puiku! Dar kelios dienelės…
Pagaliau užmezgiau ryšį su Auge. Ji neįstojo į Šiaulių pedagoginį – dėl charakteristikos neperėjo per konkursą. Tada įstojo į Klaipėdos pedagoginę m-lą, bet metė, nes išsiskyrė tėvai, mirė broliukas. Dabar ji gyvena Raseiniuos ir dirba bibliotekoje. Žodžiu, nelaimės po nelaimių. Tiesiog nežinia, kaip jai nors kiek padėti, palaikyti dvasią.
Buvau sutikus Gilmą su Saulium, tai pasakojo apie susitikimą. Papasakokit ir Jūs. Ar buvo Romas? Kaip jam sekasi, kaip Visockui ir kt.? Įdomu.
Atsitiko didelė nelaimė: nukirto vienintelį beržą sodo gale. Pernai – du gluosnius, dar prieš keletą metų – didžiulį skirpstą. Ar niekad nepasakojau Jums apie beržą? Kai buvau maža, galvojau, kad tas beržas – užburtas karalaitis, bet neatradau žodžio, kuriuo galėčiau jį atversti. Nors visaip būriau ir kerėjau, beržas neatvirto… Aš jį sapnuodavau. Paskui nešdavau jam gėles ir kabindavau pienių vainikus. Ir dabar tą beržą nukirto. Girdi, žolę stelbia. O juk greta ištisa uosių linija! Baisu. Negaliu įsivaizduot, kad to beržo jau nėra.
Per atostogas skaičiau trejų paskutinių metų „Genius“…
Vita laikė du egzaminus – penketukai. Skundžiasi vienatve. Kaip ir mes visi.
Nežinau. Kartais neatskiriu kituose ir savyje dviejų tikrumų: poetinio ir gyvenimiškojo. Viena ir kita – tikra, gryna, bet kur riba? Kur riba, skirianti juos?
Kokia Eglė (pamenat, mano draugė) nuostabi! Nuėjau šiandien pas ją, o ji man gimimo dieną ištaisė, nors jinai per atostogas buvo. Atsitiktinai užėjo Saulius (tas mokt. Abraitytės mokinys). Atėjo Eglės sužadėtinis Algis. Nesitikėjau. Nelaukiau tokios šventės. Buvo labai miela.
Man kažko liūdnoka. Vaikystė seniai pasibaigė, man jau devyniolika metų, o esu dar toks vaikas! Net niekas dar nėra bučiavęs. Dar nieko nepažįstu. Gal gerai. Labai norėčiau būti ta Mergaitė, kurios tūkstančius metų laukia Mėlynbarzdis. Ne tapti, o būti. Dar nežinau, kas esu, nors seniai noriu žinoti. Gyvenu A. Grino laukimu. Kartais – atrodo – girdžiu Neišsipildžiusios Būties šauksmą. Kada nors turėtų įvykti stebuklas. Pasiutiškai gera gyventi. Viskas nepaprasta ir sudėtinga. Begalybė grožio. Man sunku, man labai nelengva (et, prakeikta buitis, prakeikti pinigai!), bet vis tiek nepaprastai gera. Kažkas bus ateityje, kažkoks stebuklas. Gal Meilė. Dabar laukimas, A. Grino Neišsipildžiusios Būties šauksmas. / Nežinau, kam visa tai rašau – gal tik sau /
1969.II.7
Paveikslų galerija. Sekmadieninis koncertas. A. Šivickis. Grojo J. S. Bachą, J. Ch. Bachą, Hendelį ir Kupereną. Dūšioj skaidriau pasidarė.
Vakar visa kompanija (Eglė, Algis, Saulius ir aš) suvirtom pas Abraitytę. O, pirmą kartą vaišino sausu vynu (tokiu, kaip šeštadienį mes ragavom…)! Taigi, pripažino suaugusiais, studentais (malonu, ar ne?). Mokytojos Sauliukas deginėjo savo žvakes, kol užmigo ant grindų (išėjom po dvylikos). Geras vakaras, kalbėjom, ką galvojam (o tai puikiausia!). Apie viską. Literatūra, dėstytojų įdomybės, atostogos, „laisvė“ ir t. t. Kai išėjom – pūga! Iš kojų verčia. Daėjom ligi manęs, ir jie nuvažiavo paskutiniu troleibusu.
1969.II.9
Prasidėjo paskaitos. Visi – tokie malonūs, linksmi. Po paskaitų ta pati kompanija vėl nusitrenkėm pas L. Abraitytę – vėdarų valgyt! Įsivaizduojat? Vėdarai! Kvepia!.. Tolygu „cepelinų baliui“. Ką ten! Daugiau!
Taigi, antras semestras prasidėjo su gardumynais. Dievai žino, kas čia bus. Kitam laiške parašysiu, kokios naujos disciplinos (tada jau nauji dėstytojai bus turėję bent po vieną paskaitą). Vėl gąsdina mus, o mes kone „senais vilkais“ dedamės, nors neramu, neramu kažkodėl…
Laiškas nepanašus į laišką? Na, ir tegul!
Kai pasiklausai, pasižiūri („laisvė“, „demokratija“ ir t. t., ir pan.) – baisu, bet vis tiek norisi gyventi. Nors savyje gal galima jausti laisvę? Noriu kažko gero, šviesaus ir laisvai tikro, nesumeluoto. O laisvė? Gal ji ir yra – tik mumyse.
O šiandien gera diena. Vėjas, pūga! Ir šiaip. Mokytoja, kaip Jūs galvojat, ar kada nors būsiu gera, graži ir tikra? (ne, čia ne auklėtojos apšauktas egoizmas, tiesiog man reikia daug ką išsiaiškinti). Ar būsiu verta meilės? Dar nežinia, kuo tapsiu. Mane lipdo, ir pati save lipdau. Kai buvau maža, tada – kaip visi vaikai – gera. Bet paskui – internatas, kurį buvau priversta ištverti. Dabar esu truputį vaikas, truputį mergaitė. Praeis dar kiek laiko, ir būsiu mergaitė, jau ne vaikas. Ir turiu atsigauti nuo internato. Dabar turiu daug ką išsiaiškinti savyje, daug ką suprasti ir išsiaiškinti. Ir nuspręsti.
Turbūt tikrai egoistė. Tiek priplepėjau apie save. Ir nesąmonių. Nepykit. Ko gero, tai svarbūs dalykai.
O Jūs? Kaip Jūs gyvenat? Kaip laikosi Giedriukas ir jo Meškinas? Dalius? Ar nugriebiat šiek tiek laiko? O mūsų prizininkės ar laimės rajone? Ar jau gal buvo konkursas? Gera būtų kuriai nors patekti į respublikinį. Pasiklausyti tikrų poetų – didelis dalykas. Horizontai prasiplėstų. Ak, viskas man įdomu. Viskas. Parašykit. Parašykit apie viską. Apie ką norėsit. Bet ką. Gera gauti Jūsų laiškus.
1969.II.10, Nijolė
P. S. Tikrai, atleiskit už mano egoizmą.
Jūsų N.
Ak, Mokytoja!
Koks geras Jūsų laiškas! Dėl dievo! Aš suprantu, kaip Jūs užsiėmusi. Parašykit, kada galėsit. O aš Jums kada nors galiu parašyti, užėjus nuotaikai.
Tikrai. Žmonija turbūt eina į individualizmą. Žinoma, kaip ir visados – pilna prieštaravimų. Bet tai man labiau patinka negu „viskas kolektyvui“, kurio nėra. Žinoma, yra žmonija, Tėvynė, bet tai visai kas kita. Kiekvienas žmogus toks sudėtingas, toks nepaprastas ir įdomus – pradedu šitai geriau suprasti. Mokytoja, jeigu gyvenčiau užsienyje, nueičiau kartu su hipiais. Nes laisvės niekur nėra. Nes visi priklausom nuo vyriausybės ir pan. dalykų, nuo priimtų visuotinų normų, nuo veidmainiškų moralės nuostatų, nuo kažkokios visuomenės nuomonės. Ir niekur negalim pabėgti. Laisvė savyje – turbūt savęs apgaudinėjimas. Netgi menas neturi visiškos laisvės. Žmonės baisiai nelaimingi, baisiai vieniši.
Kaip Jūs mylit Vilnių! Kaip džiaugiuosi dėl to. Juk ir man Vilnius – užburtas pasakų miestas, kuriame yra žalvario vartai, už kurių gyvena Mėlynbarzdis, kurio nėra.
Ir naujienos tokios geros! Taip pasisekė konkurse! Mokyklai suteiktas vardas daug reiškia, ir miela, kad mokiniai kažką tai dirba. Puiku, respublikiniam konkurse daug pamatys, susitiks su įdomiais žmonėmis! Čia tai puiku! Sveikinu visus! Ir rašymas, ir skaitymas (oi, kaip pirmokiškai skamba!). Aš jau nebeskaitau. Gaila, bet… Nebetikiu savimi. O ir nėra, nei kur, nei kaip.
Jau dirbate? Kaip pirmosios dienos? Galvojat imti 5 ir 7 klases? Dieve, ką Jūs jiems kalbėsit? Žinoma, gerai: išsiauginsit suprantančius literatūrą. Bet bus turbūt nepaprastai sunku.
O dėl Putino – tiesiog nežinau, kaip galėčiau ką sumedžioti. Neįsivaizduoju net, nuo ko pradėti.
Ačiū, labai ačiū, kad pasirūpinot mudviem su Vituke. Mes labai džiaugsimės nuotraukomis.
Mokytoja, truputį įsivaizduoju, kiek Jums vargo su vaikais. Pasižiūriu į Jurgą (žinot, kaip ji mane vadina – „mielasai Niliole“!)… Jai netrukus bus treji metukai, o kiek su ja vargo, kiek rūpesčių!.. Baisu. Ir vis tiek baisiai miela! Kai Jurgita sirgo ir gulėjo ligoninėj, namuose – taip tuščia! Lyg nieko gyvo nebūtų.
Kaip Jums sekasi? Kaip gyvenat? Mokytoja, Jūs tiesiog nepaprasta.
Kaip aš gyvenu? Nuostabios prof. Lebedžio paskaitos. Gana įdomiai baltų kalbotyrą dėsto Kazlauskas. Kaip visados – žavinga per Lietuvos istoriją. Klausaisi neatsiklausai, neatsigėri. Turėsim darbus iš literatūros mokslo ir kalbos kultūros (bjauru, nors ir reikalinga).
Kiekvieną sekmadienį einu į galeriją. Buvo nuostabus Talino kamerinio choro koncertas, M. K. Čiurlionio mokyklos smuikininkų ansamblis. O vakar – vakar vėl stebuklingas koncertas. Klasikiniai ansambliai: grojo styginis kvintetas, B. Vasiliauskas, dainavo Bajerčius ir Kiselienė. Bachas, Hendelis, Pergolezis, Mocartas. Kai kas iš 14 a. Nežinau, ar mano vidinė nuotaika atitiko koncerto dvasią, ar kas kitas, bet buvo nepaprasta. Truputį klausiausi XX a. muzikos – buvau sužavėta.
Mačiau Kaune „Mamutų medžioklę“. Nuostabus pastatymas! O pjesė – geriausia iš visų K. Sajos rašytų. Baisiai įdomiai per visą spektaklį panaudojama pantomima. Labai geras įspūdis. Baisiai malonu žiūrėt. Patiko dekoracijos. Visos (dauguma!) scenos suteikia tikrą estetinį pasitenkinimą. Kokie apibendrinimai! O kaip žmonės išsiaiškina sau tą šventę ir jos ieškojimą – ūhū! Ligi politikos pritempia. O kažkokia moteris po spektaklio pasiskundė, kad, girdi, labai daug reikia galvot… Ir visai atsitiktinai patekau į tą spektaklį. Per kažkokią laimingą žvaigždę!
Žiūrėjau „Didžiuosius manevrus“. Nesugaunamas Renė Klero žavesys. Puiki Ž. Filipo ir M. Morgan vaidyba.
Sugadino vidinę nuotaiką „Ponios ir ponai“ savo vulgarumu ir grubumu. Niekaip nesuprantu, kaip festivaly filmas buvo įvertintas kartu su „Vyru ir moterimi“, tokiu subtiliu kūriniu.
Nuėjau į Aramino „Kai aš mažas buvau“ premjerą. Gal dėl to, kad vaizduojamas dabartinių mano bendraamžių gyvenimas, kad apie atlikėjus nemaža žinau iš Eglės pasakojimų (klasės draugai su Linu, su Kernagiu grojo bigbito ansamblyje ir pan.), filmas paliko gerą, malonų įspūdį. Graži Apanavičiaus daina, kurią dainuoja jaunasis Kernagis. Nėra kažko labai gilaus ir t. t., bet filmas malonus. Per susitikimą Linas sakė, kad sunkiausia buvo vaidinti girtą.
Buvau žiemos šventėj Vingio parke. Nuvylė. Pernelyg internacionalinio pobūdžio. Pernelyg daug momentų (politinės aktualijos, kosmosas), nesusijusių su Žiemos švente. Daug banalumo ir skurdumo blogo skonio karnavale. Pasigendu tikros Užgavėnių linksmybės ir liaudiško humoro.
Gavau antrą laišką nuo Augės. Ji šiek tiek geriau jaučiasi. Ne tiek daug pesimizmo. Kitais metais galvoja stoti į universitetą. Puiku, ar ne? Siunčia Jums linkėjimus.
Šiaip baisiai esu susirūpinusi proziškais dalykais. Reikia būti gražiai, originaliai ir madingai, o tai baisiai daug kainuoja. Visko, laiko ir lėšų. Nusipirkau pavasariui paltuką ir panašaus atspalvio batelius. Baisiai toli nuo poezijos, bet tai būtina. Būtina atrodyti nors pakenčiamai, jei negalima gerai. O, nesijuokit! – Dėl šito nepasidarysiu miesčionė, ne.
Ak, Mokytoja, turbūt pavasaris ateina! Gera gera…
Kai galėsit, parašykit.
1969.III.3, Nijolė
P. S. Sveikinu Giedriuką! Ar jis prisimena „viešnią“?
Mokytoja,
vėl trukdau Jus su eilėraščiais (įprotis, o ir nėra kam duoti). Labai norėčiau, kad kaip nors surastumėt valandėlę laiko ir – taip, kaip anksčiau – viską pasakytumėt. Svarbiausia, kas Jums nepatinka. Ar neslenku atgal? Gal neverta rašyti?
Šis laiškelis tegul būna ano tęsinys, gerai?
Šiandien grįžau iš Dichavičiaus parodos. Labai patiko. Akmenys, kryžiai, Nida, senos trobos, jaunystė ir senatvė. Labai gražūs aktai. Vienoj nuotraukoj mergaitė kaip Nida – galėtum pagalvoti, kad ne mergaitė, o kopos, kalvos, smėlis. Viskas baisiai gražu. Savotiški linijų ritmai, net kažkoks muzikinis skambesys kai kur. Poetiškumas. Kai kas kelia daug minčių. Čia pat universiteto žurnalistai suruošė susitikimą su autorium. O, jis kalbėjo ne taip, kaip dailininkai (sunkiai, su ilgom pauzėm)! Malonu klausytis. Iš pradžių – truputį elementariai, paskui „įsivažiavo“. Apie savo kūrybos principus, mėgiamus motyvus, daiktų magiją, kuri jį traukia, akmenų, Nidos, kūno grožį ir daug kitų dalykų.
Ketvirtadienį bus parodos aptarimas. Jei galėsiu, tai nueisiu. Baisiai įdomu.
Vakar grįžau iš namų. Kaip visados: laukiu kažko tai ir nieko nerandu. Beržas nukirstas. Niekaip negaliu užmiršti. Nemoku būti gera net artimiausiems žmonėms, nors labai norėčiau. Priėjau prie to, kad visur ir visados erzina žodis, intonacijos, menkiausias vulgarumo atspalvis, nors pati to neišvengiu. Et, aplamai… Nekreipkit dėmesio.
Kai galėsit, parašykit. Pridėkit šį laiškelį prie ano. Šis – tik P. S.
Viso gero! Parašykit apie save.
1969.III.10, Nijolė
Šiandien dar kai ką noriu prirašyti. Kažkada Alg. Zurba įspėjo mane dėl pasakojimo intonacijos, Alg. Mikuta dėl etiudiškumo. Kaip Jums atrodo?! (Čia bendrai apie visus eilėraščius.) Ir konkrečiai – kaip atrodo šitie ir „Mėlynbarzdis“? Nieko gero neparašau. Ir net nežinau, ar nuo „Išleisk, močiute“ paėjau kiek toliau. Žinoma, yra silpnesnių ir stipresnių, bet… Ir – ar eilėraščiuose yra kas nors mano, ar viskas tik…? Gal neverta ir niekam rodyti? Kaip Jums atrodo? Konkurse buvo apie 20 vasaros ir rudens eilėraščių. Ar nenusmukau nuo to laiko? Ar nestoviu vietoje?
Žinoma, nežinau, kolei rašysiu. Viską nulems tai, ar turiu talentą, na, ir gyvenimo aplinkybės. Per keletą metų tai išaiškės.
Nežinau, nieko iš manęs neišeina. Kasdieniniame gyvenime jaučiuosi kaip menkiausias padarėlis. Nieko nemoku, nieko nesugebu. Viskas išeina ne taip. Erzina ir išmuša iš vėžių būtiniausias buitinis dalykas. Toks, kaip nusipirkti duonos ar pan.
O šiaip esu laiminga.
1969.III.11, Nijolė
Mokytoja,
ačiū, ačiū Jums už laiškus. Jums taip sunku surasti man laiko. Suprantu, bet man Jūsų laiškai baisiai reikalingi. Jūs net nežinot, kaip reikalingi! Niekas negali taip parašyti.
Jums taip sunku, stebiuosi Jūsų ištverme ir kantrybe. Jūs baisiai gera ir kantri, baisiai daug sugebat. Mokykla… Vietoj Jūsų seniai būčiau kur nors pabėgus. Ir iš viso, Kapsukas – bjaurus miestas. Man rodos, Kapsuke žmogus tiek pat vienišas, kaip vidury girios. Kad nors teatras būtų paliktas. Tas prakticizmas. Ir visur – tokie miestai, ir nėra kur pabėgt. Yra pas mus tokia mergaitė iš Jablonskio vidurinės. Baigusi sidabro medaliu. Su tėvais grįžusi iš Sibiro. Sako: „Ko jums trūksta? Mokotės universitete, gaunat stipendiją… Kuo jūs nepatenkinti?“ Taigi, kuo?.. Nieko nesupranta. Dėl to, kad turėjo „laimės“ pamatyt Sibiro meškas, nė kiek neliūdi. Jai gerai gyventi: stipendija, bendrabutis. Kalimas ir gera nuomonė apie save. Tiesa, paskutiniu metu pradėjo mokytis „moderniškų“, „miesto“ manierų: neskoningi dažai ir cigaretės (kol kas tik slapta). Gyvena toks žmogus – viskuo patenkintas. Arba yra tokia žurnalistė (tarp kitko, labai nemoteriška, šiurkštokų manierų). Irgi visada ji teisinga, visados labai gera ir t. t. O koks gyvenimo patyrimas! Dveji metai plėšiniuose! Kažkoks košmaras. Ir dar prielipa. Stengiasi draugauti su tais, kurie turi galimybių ateity išgarsėti. Turi be galo daug (?) pažinčių ir kiekviena proga tuo giriasi. O kokia ji pareiginga komjaunuolė ir t. t., ir t. t.! Kaip gražu, ar ne? Na, žinoma, nukrypau apie trečius asmenis, bet taip jau išėjo. Mūsų karta! Tas pats buvo mokykloj, tas pats visur. Tik atskiros asmenybės išsiskiria iš to liūno, rodos, gerų žmonių. Ir kaip gerai gyvenam, ir kokie mes geri! Džiaukimės, ar ne? Juk tos mergaitės – geri žmonės, gerai mokosi, geros komjaunuolės, gerai elgiasi ir t. t. Jose daugelio gerų žmonių bruožai. Baisu. Ir kad nors pats būtum iš tikrųjų geras, kad nors pats visą laiką būtum bent viduje laisvas.
Nuvažiuosiu, kai atšils, nuvažiuosiu visur. O į sienas, į gatves visados žiūriu. Tik į eilėraščius tai turi nemačiomis ateiti, jei ateis. O ir gyvenau dabar taip, kad vienas dalykas užgožė viską, užmiršau daug ką. Bet Jūs priminėt. Bet ir tai reikalauja tarnauti tautai. Dieve, dieve! Man reikia daug ką išsiaiškinti. Dar labai daug ko neatskiriu. Nesuvokiu.
O dėl „IV fronto“… Tik nesigraužkit dėl to nelemto laiško. Kalti tie, kurie atplėšė ne jiems adresuotą laišką (žinau, kad nors vieną man skirtą laišką, nors ir nieko ten baisaus nebuvo, yra skaičiusi buvusi klasės auklėtoja, tai nežinau… A, tas, kad ji skaitė ir skaitys laiškus, aišku! Greičiausiai iš tikrųjų nesisveikinsiu su ja, jei sutiksiu). Kodėl nerašau „IV frontui“? Todėl, kad tai baisiai toli nuo manęs. Tai jau praeitis. Nuo to laiko baisiai daug visko buvo. Tiesiog nesinori. Na, gal ir parašysiu kada nors. Bet tik dėl Jūsų.
Dabar Vilniuj siauruos rateliuos rodė Mekų filmus. Vieną dieną – ir universiteto dėstytojams. Teko laimė pamatyti. „Grotos“, arba, kaip vertė laikraščiuos, „Kalėjimas“, – apie drausmės batalioną. Statytas abiejų. Nepaprasta įtaiga, nepaprasta įtampa. Visą laiką rodo vielas, siaubingą muštrą, beprasmišką ir baisų, nužmogėjimą. Puikūs aktoriai, puikus filmavimas. Kiti du – J. Meko. Eksperimentiniai. „Įspūdis“ apie hipius. Nepaprastas tempas, didžiuliu greičiu: gėlės, veidai, figūros, šokio judesiai, plakatai su love (tik nemoku parašyt). Primityvi ir ryškaus ritmo daina, kurią atlieka viena iš hipių. Ekstazė. „Cirkas“. Pagreitintas ir normalus greitis, keli planai, ryškūs kadrai ir „pro miglą“, muzika liūdna ir linksma. Kažkas nepaprasto. Kaip eilėraštis. Galvojau apie gyvenimą. Bendrai, smulkiau papasakosiu, kai užvažiuosiu, kada nors.
Mokytoja, nevarkit dėl manęs. Parašykit tik tada, kai tikrai galėsit. Palauksiu. Man reikia mokytis kantrybės. Pati parašysiu, kai užeis noras.
Kas dėl talento, tai geriau apie tai nekalbėt. Nesu tokia optimistė. Kiekvienas žmogus, šiek tiek pamiklinęs ranką, gali taip rašyti.
Viso gero! Gražaus pavasario! Ak, koks buvo Verbų sekmadienis! Ryt – Velykos. Turbūt nueisiu į bažnyčią pasižiūrėt.
1969.IV.5, Nijolė
Kaip gyvenat, Mokytoja?
Kuo gyvenat? Ką veikia didelis Giedrius ir mažas Daliukas? O Jurga man sako: „Kai aš būsiu didelė, tu būsi maža.“ Jums begaliniai sunku, nors kiek sunku, aš dar negaliu suvokti ir suvoksiu gal tik tada, kai pati dirbsiu. Bjauriausia, kad gyvenat Kapsuke, o ne dideliame mieste. O ir dideliam mieste galima rasti ramių užkaborių. Šiandien ieškojau Rudens gatvės. Namukai, tvoros, smėlio keliukas, kalnai su pušynu. Šunys loja, gaidžiai gieda. Ir varnos krankia. Tikras kaimas dideliam mieste. Kaip Jums mokykloje? Gal kas įdomaus? Parašiau „ketvirtafrontininkams“ (adresuodama kažkuriai mergaitei, kad vėl kas neatsitiktų), bet atsakymo dar nėra. Dieve, kaip toli dabar „IV frontas“ ir mokykliniai rūpesčiai. Niekaip nesuprantu, kaip Algis taip ilgai ištvėrė, palaikydamas su mumis ryšį. Viskam savo laikas. Vita irgi tą patį sako. Beje, jai labai gerai sekasi: iš fonetikos neturi nė vieno minuso. Tiesa, lit. būrelis žada padaryti ekskursiją po Suvalkiją, tai dėst. Bukelienė norėtų, jeigu priims, apsistoti internate vienai nakčiai ir kartu suruošti lit. vakarą – atsidėkojant, sakė, parašys direktoriui apie tai.
Nuėjau pas fakulteto, atrodo, tik atsiradusius kraštotyrininkus, nes jie palaikys ryšį su „Ramuva“, be to, vadovauja doc. Girdzijauskas.
Mano darbas „E. Mieželaičio eilėraščio „Mano trobą užgriuvo audra…“ eilėdara“ jau apsvarstytas. Mokymasis svarstyti ir žaidimas rimtais veidais. Gerai. Girdzijauskas sakė esąs patenkintas.
Kai oras gražus, rytais vaikštau pėsčia: daugiau pamatau. Mačiau, kaip Neris nešė ledus. Upė žydėte žydėjo – vanduo žydėjo lelijom. Prie tilto per Vilnelę, įtekančią į Nerį – žuvėdros.
Neseniai buvau miške. Kalnas, pakalnė. Pušys. Svaiginantis žemės ir pušų kvapas. Net juokinga – iš tiesų svaigina! Sėdėjom ant sakuotų rąstų ir žiūrėjom į pušų viršūnes. Paskui dubury atradom ežeriuką. Buvo baisiai gera.
Žiūrėjot „Vilniaus bokštus“? Girdėjot Makačino „Prie apleisto seno namo“? Graži daina, ar ne? Tik dėl kai kurių supelėjusių komisijos narių Lemanas už jos atlikimą negavo pirmos vietos. O šiaip man šis konkursas nepatinka: saviveikla ir Sopoto pamėgdžiojimas.
Vaikštau į koncertus galerijoj.
Vėl klausiausi bitlų. Paskutinių kūrinių iš indiškojo laikotarpio. Didžiulis skirtumas. Smarkiai žengia. Tai bent menininkai. Ir dainos nuostabios. „Mišel“ ir ta, ir ta apie berniuką, kuris svajojo apie jūrą, „Žmogus ant kalvos“ ir „Žemuogių pievelė“… Nepaprasta.
Vaikščiojau po senamiestį vienplaukė – lyjant. Lašų tiksėjimas – kaip amžinybė. Stengiuosi atmesti purvą, smulkmenas ir matyti tai, kas amžina.
Vilniaus tapybos bianalė. Ū, kokių darbų yra! Nepaprastų! (O, kaip visados, viską perlenkiu, hiperbolizuoju, bet šios ypatybės ir nesikratau.) Labai mielas L. Gutauskas – kažkas baisiai lietuviško S. Gedos, žmonos, Ūlos, broliuko portretuos ir „Pirčiupy“. Įdomus A. Stasiulevičius. Gečo „Aistros“ patiko, Švažo vienas darbas, tik pavadinimas (su IX fortu) – ne, ten geriau būtų praplėsti mintį, kad ir „Ratas“. Patiko L. Tuleikio „Šeima“, Piekuro ieškojimai (formos), kai kas Veiverytės. Daug gerų Estijos dailininkų paveikslų, bet neprisimenu jų pavardžių. Kai žiūrėjau Latvijos darbus, buvau pavargus, nelabai atidi, todėl ne kas ir įstrigo.
Pagaliau prisirengiau nueiti į Etnografijos muziejų. Gera buvo.
Taip pavasariška… „Pasimatymo, mūsų susitikimo valanda artėja, basa…“ Žmonės šypsosi – be priežasties, nežinia ko. Kažkoks gero nujautimas.
Na, išmečiau, išbarsčiau viską – ką veikiau, ką dariau. Juokinga. Bet turbūt reikia, kad kažkas išklausytų – tuos įspūdžius, gal tik įspūdžių štrichus be sąryšio.
Parašykit, jei spėsit. Gal užeisiu per gegužės šventes. Parašykit ką nors. Kas į galvą ateis. Apie save.
1969.IV.22–23, Nijolė
Mokytoja,
ir vėl, ar ne? Tik nesijuokit, kad esu tokia nekantri, yra pora eilėraštukų, tai jau ir siunčiu. Tiesiog Jūs esat vienintelis žmogus, kuriam galiu duoti įvertinti tas kvailokas eilutes, nes Jūs sugebat jaust eilėraštį, ir manau, kad nepriklausomai nuo simpatijų ar pan. galit bemaž objektyviai įvertinti. Šito kaip tik ir reikia. Žinoma, nemalonu, kai peikia, bet tai vis dėlto geriau, nes tada žinai teisybę. Štai ir norisi (ir reikia) žinot, kaip rašau. Mokytoja, suprantu, kad Jūs be galo užsiėmusi. Galbūt egoistiškai Jus trukdau, bet jei tai nebūtų taip svarbu, patikėkit, netrukdyčiau. Kol esi vaikas, tol esi ir didelis egoistas. Augant tai pamažu nyksta. Ir man atrodo, kad per šiuos metus nemažai „paaugau“. Taigi, gal kartais nesu jau tokia beviltiška egoistė, kaip buvo manoma internate. Uždarumas, savotiškas individualizmas – tai kas kita. Tai tiesiog būtina, kad išliktum nors šiek tiek laisvas. Bet turbūt tai, kad tiek daug šneku apie save, kaip tik įrodo egoistiškumą… Reikia išsiaiškinti, kuo tave laiko ir kas tu esi iš tikrųjų.
Taigi, geroji mano Mokytoja, gal Jus, o gal ir Giedrių su Daliuku skriaudžiu, bet kadangi ir aš lyg kažkoks Jūsų vaikas, tai… Norėčiau, kad pasakytumėt – kaip kitados: bendrai ir konkrečiai apie kiekvieną (na, nors apie pakenčiamą!) eilėraštį nuo „Virpa delnai žvakių baltom liepsnelėm“. Gerai? Na, tiesiog, kokia Jūsų nuomonė.
Jau taip savaime išeina, kad pirmiausia plepu apie kažkokius eilėraštpalaikius, o nepaklausiu apie Jus. Ko gero, dar užmiršiu, o tai irgi šaukte šauks apie egoistiškumą!
Kaip Jūs gyvenat, Mokytoja? Papasakokit apie Giedrių ir Daliuką (sakau „Giedrius“, nes jis dabar jau labai didelis!).
Vita – šauni mergaitė. Susitinkam kartą į savaitę, retai – dažniau. Atrodo, nerašo (bent taip sakosi). Užtat gerai mokosi (nuostabus jos stropumas ir pareigingumas).
Porą kartų sutikau Algį. Sakosi teberašąs.
Sako, reiktų lankytis redakcijose, bet nedrįstu.
Prasidėjo įskaitos – niekur negaliu išeit. Velniškai pikta.
Labai labai lauksiu.
1969.V.24, Nijolė
Vilnius
Labą dieną, Mokytoja!
Kaip Jūs gyvenat? Kaip laikosi Giedriukas, ar padeda prižiūrėt Dalių? O Dalius – ar gerai valgo? Ar matėt L. Gutausko knygelę? Nuostabi, tiesa? Ką vienuoliktokai galvoja? Galit pasakyt Zitai Š.: jos rinkinėlis gulėjo tarpe geresnių darbų Rašyt. sąjungoj ant poezijos konsultanto stalo. Pataria Zitai ieškoti originalumo, nes kai kurie įvaizdžiai, motyvai turi labai aiškias ištakas.
Tiesa, tada buvau užėjus pažiūrėt „IV fronto“. Liūdnai atrodo viskas. Ir baisiai baisiai tolima. Nėra naujumo. Atsibodo viskas.
Dabar labai įdomių dalykų buvo. Kompozitorių rūmuose įsikūrė naujas klubas „Daina“. Poetai ir kompozitoriai. Pagrindinis dėmesys – masinei ir estradinei dainai (žinoma, ir rimtesnėm, ne tik tokiom). Buvo pirmas susitikimas. Poetai (Just. Marcinkevičius, J. Vaičiūnaitė, Ant. Kalanavičius, V. Palčinskaitė, Vyt. Barauskas…) skaitė eiles. Vyt. Jurgutis ir Vyt. Bložė kalbėjo apie dabartinę muziką ir poeziją, poetų ir kompozitorių bendradarbiavimą (tiesa, dar kalbėjo – Indrikonis, kas jis – nežinau). Paklausėm keletą dainų. Jurgučio dėka ir mane ten pakvietė. Gaila, kad Jūsų nėra šalia manęs: jau vien dėl to, kad pati nelabai sugebu atsirinkt gerus eilėraščius skaityti (nepagalvokit, kad vien dėl to Jūs taip reikalinga.) Buvau ten – kaip sugautas laukinis žvėriukas: pati jauniausia, nieko nepažįstu, ateinu į ten pirmąjį kartą… Užtai, Mokytoja, kai galėsit, parašykit savo nuomonę apie eilėraščius – nuo eil. apie virpančius delnus. Kiek galima smulkiau – kaip mokykloj pasakydavot. Aš pati neturiu tiek įgudimo ir skonio, kad viską suprasčiau.
Ir dar – kelionė iš Vilniaus į Palangą – į pasaulio kraštą. Senoviškos karčiamos. Seni malūnai. Panašus į karvelį auksinis paukštelis. Šušvė. Tiltas. Šaltinio vanduo. Kiekvieną kartą sustojus – simboliškas veido ir rankų prausimasis. Smūtkeliai. Akmenys. Avytės. Senoviškos sodybos. Pietūs tuščiam provincijos restorane. Vakare – prasta kava ir prastas „džiazas“. Kol Radvilišky miegojau – pasivijo pavasaris. Rytą – Virvytė ir lakštingalos. Palanga. Tiltas per jūrą. Balto smėlio sala. Tiškevičiaus parke – nė vieno sužaliavusio medžio. Juodas prūdų vanduo ir baltos gulbės. Vidurnaktį – traukinys, ir sapnas pasibaigė. Stebuklinga kelionė.
Dar dėl eilėraščių. „Susideginusiam“ – eilėraštukas tam čekui. Truputį taisiau. Turi būti: „Aidą dainos…“ ir „…sušlavė trobą į savo ratus.“ Kito eil. pradžia tokia:
Aš turiu tik save – išbalusią,
užaugusią ant akmenų.
Turiu tiktai meilę,
Užaugusią ant akmenų.
Pakeista žodžių tvarka. Ir nuo galo ketvirtoj eilutėj vietoj „trenksmas“ – „perkūnija“.
Turiu tik save – išbalusią,
Išdygusią ant akmenų.
Ilgaplaukė našlaitė.
Klaidžiojau
po seną svetimą pasaką.
– Perkūnija –
Varpelis
nuo pakalnutės į upę.
„Vieškelį“ taisiau 7 eil.:
Aprūkęs dangus
ne „aprūkytas“!
Mokytoja, jau nebežinau, ką siunčiau ir ką ne. Įdedu šituos. Dauguma taisyti. Ir – penki eilėraštukai (tik nesijuokit!) – pirmas bandymas vaikams, gal nė nevertas to, kad skaitytumėt.
Kaip vienuoliktokai parašė rašomuosius?
Parašykit apie viską. Apie save.
Šįkart – trumpai. Jaučiuos pavargus: įskaitos.
1969.V.31, Nijolė
Mokytoja, labas!
Kaip laikotės? Jūs, Giedrius ir mažasis Daliukas? Jei galėsit, tai parašykit: paskutinis egzaminas birželio 30 d.
Buvau Rasos šventėj Kernavėj – pagoniškose Joninėse, ramuviečių surengtose.
Devynių žolių rinkimas. Būrimas. Aukuras. Aukos Gabijai, Žemynai ir protėviams.
Laužai. Apie laužus – dainuojanti ratelių virtinė.
Dainos. Liaudies ir Maironio tekstais. Prie aukuro ir ant piliakalnio.
Trys senutės. Jų egzotika – kaip filme „Rūta žalioji“.
Visą naktį – nė minutės miego.
Žiburiuojanti gyvatė. Per Pajautos slėnį lig upės. Fakelai. Iš tamsos išplėšti veidai. Vainikai vandenyje.
Nuo piliakalnių – ugnies ratai.
Prie laužo. Vėlius pasakoja apie raganas ir kaip jas pažinti, ir daug kitų dalykų.
„Gal ir tu ragana? Iš kur tu atsiradai?“ Kiek kartų girdžiu šiemet tokius klausimus.
Švinta. Raudonas dangus. Saulė. Rago garsas.
Šalta rasa.
Keltininkas. Sėdėti taip ant upės kranto amžinai! Paukščiai. Ramybė. Amžinybė. Nežinia, ar Būtis, ar Nebūtis (prisiminiau V. Skripkos knygelę, ten labai patiko šitie dalykai, pati dvasia, lietuviškumas kažkur iš pat gelmių).
Ir vėl Vilnius. O nuostabiausia ten buvo – šieno kvapas, tikras šieno kvapas.
Tai buvo mažas trupinėlis, išplėštas iš kasdienybės. Kai važiuoji, o kur – nežinia. Pasitikti Neišsipildžiusios Būties.
O šiaip egzaminai (baltų kalbotyra – 4, lit. m. įvadas – 5), skaitykla, bastymasis po miestą su tokiais pat bepročiais, kava, bigbitas.
Tai vis su Gražina (pamenat?), jos sesute Živile iš konservatorijos (smuikas, linksma, talentinga, bet žada pereiti į muzikos teoriją) ir kt. Tai ir į Parodų rūmus dabar užsukom tik dėl kavos (iš Savicko paveikslų tik paskutiniųjų metų darbai įdomūs, o to rusų akademiko – apsiseilėjęs realizmas).
Keletas mėnesių, kai ekranuose nėra nė vieno pakenčiamo filmo.
Parašykit, jei spėsit, gerai? Viso gero!
1969.VI.24, Nijolė
Mokytoja,
vėl aš su savo kvailystėm.
Jau turbūt išaiškėjo, ar turit gerų literatų. O vargšelis apipešiotas „IV frontas“ – kaip jie gyvuoja (o gal jau numirė, ir geriau tegu miršta, o ne merdėja visų akyse, duok dieve, kad išliktų gyvas ir sustiprėtų!)! O Giedrius ir Daliukas, beje, ar nesipeša jiedu?
Mokytoja, kai rašysit, parašykit apie save.
Vakar buvau pas ramuviečius. Labai išsamiai apie Niemį kalbėjo St. Skrodenis. Dainavo šimonietės. Gražios senoviškų rūbų spalvos. Gražu buvo.
Žiūrėjau klaipėdiškių „Mindaugą“. Labai įdomu. Kai kas patiko. Geras dailininko darbas. Prasmingi šviesos efektai. Įspūdinga Morta, geresnė nei vilniškių. Kai kurios scenos gana apibendrintos, pakylėtos iki simbolio. Savotiškai atrodo, kai vietoj molinės Lietuvos – veidrodis su salėj sėdinčių veidais. Pradžioj tai labai originalu ir įspūdinga, bet pačioj pabaigoj blogiau. Daug įtaigiau buvo, kai Adomaitis stengėsi uždengti Lietuvą savimi, tą molinę Lietuvą. Ir dar vilniškių spektaklyje labai įspūdinga pati spektaklio pradžia, kai tamsoj įeina Mindaugas su šviesa. Abu pastatymai labai skirtingi.
Stebėjausi, kaip greta „Mindaugo“ klaipėdiečiai atvežė „Kriminalinį tango“, didžiausią šlamštą, koks tik gali būt. Pjesė labai silpna – šiuolaikinio jaunimo ir jų tėvų gyvenimas, stebėtinai neprasmingos dekoracijos, tik dekoracijos. Jokios minties. Magnetofonas, geros šeimos sūnelis, vagių gauja. Šlykštu.
1969.IX.13
Ta impresionistinė rudens saulė. Ta virpanti šviesa tarp lapų. Tarp gelsvų sienų senose gatvelėse. Kai lyja – spalvos ryškios, gražiais balsais dainuojančios. Sienų ir grindinio akmenų spalvos. Plaukais, palaidais ir permirkusiais. Rodos, be galo tinku prie tos šviesos ir spalvų. Lyg tas žodis ant akmeninės pakopėlės. SALVE.
Ištiesiau delnus. Šviesa persišviečia. Anąkart nepažįstami paukščiai praskrido. Krykavo, krykavo. Numestą sparną radau prie vartų. Kojas pakirto. Geltoni lapai skraido.
Sakė močiutė, kad vienąkart išprotėsiu (nuo knygų skaitymo). O aš pranašingus sapnus sapnuoju ir vaikščioju gatvėmis, į save įsiklausiusi. Ir tos spalvos, ir sparnas – tik keistas atšvaistas pro rakto skylutę.
O kartais apima baimė. Visi daiktai turi savo gyvenimus, gali kažką galvoti, kažką padaryti. Sėdžiu viena kambary – jie kažką šneka, žiūrėdami į mane. Ir gąsdina. Užsimerkiu – kad turėčiau už ko pasislėpti. Girdžiu rakinant duris – išgelbėta.
Kartais būna geras liūdesys, panašus į džiaugsmą.
Bet taip maža žmonių, su kuriais jungia ryšys, nesuprantamas ir nepaaiškinamas. Gali kalbėti niekus, gali tylėti, bet nėra stiklo sienos, ir viskas tikra ir gyva. Gryna. Jūs tokia, todėl nepyksit, kad rašau niekus.
Jūs minėjot, kad paskutinis laiškas buvo geras. Dabar aš jį prisiminiau. Ir vėl mačiau, kokia Jūs gera. O tada, kai rašiau, man buvo labai liūdna, bjauru ir baisu. Ir dabar pasakysiu kodėl. Mano mama visai nesuprato manęs. Tai, kas yra pasaka, stebuklas, ji palaikė kai kuo baisiu. Taip nepasitikėti, taip įtarinėti – mane, ir iš meilės, iš noro apsaugoti. Man labai sunku ir skaudu. Kai sapnavau Nidoj, nuo manęs buvo nuslėpti ir perskaityti laiškai. Surastas ir perskaitytas dienoraštis. Niekad nebūčiau tuo patikėjusi. Bandyta grubiai įsikišti. Grasinant skandalu, uždrausta jam siųsti man laiškus. Ir viskas nuslėpta – nuslėpta nuo manęs. Nieko nežinojau. Jis laikėsi žodžio, o galvojau, kad užmiršo pasaką. Išsigandau. Pasivaideno, kad esu kažkuo kalta. Buvau labai liūdna. Nuėjau į Dainos klubą, ir jis, pamatęs tokį mano veidą, neiškentė ir parašė, kokia nelaimė atsitiko.
Mokytoja, Jūs labai santūri ir Jums turbūt bjauru klausytis tokių išpažinčių. Bet Jūs labai gera. Rašiau Jums pavasarį apie kelionę į Palangą dviese, ir Jūs supratot, kokia buvau laiminga, kaip buvo viskas gražu. Nė šešėlio to bjaurumo, apie kurį galėjo pagalvot mano mama. Nes su nieku man nėra taip saugu, kaip su juo. Nes jis saugo mane. Be to, aš dar vaikas. Ir pasaka nėra laikina ar atsitiktinė. Tai labai rimta ir svarbu.
Aš labai myliu savo mamą, bet dabar taip skaudu ir sunku. Ir suprantu, kad ji tik gero norėjo. Ir, žinoma, aš tai aš, čia nesvarbu, bet kaip turėjo jaustis jis, išgirdęs tokius neteisingus kaltinimus.
O ir mama nelaiminga. Visą gyvenimą atidavė mums, vaikams. Neištekėjo, nors galėjo, antrąkart ir liko dabar namuos viena: mes visi mokomės. O ir aš esu keistuolė ir negera, ir negaliu būt su mama atvira – taip, kaip turėtų būti. Ir nieko nėra, kaip turėtų būti. Ir namai – ne namai. Visados jaučiausi kaip našlaitė, kaip svetima. Et, gal kada kitąkart.
Dar vaikystėj buvau labai viena.
Dieve, koks kvailas laiškas! Pati matau, ir man gėda.
Bet Jūs labai gera. Labai sunku vienai su tokiais dalykais.
Atleiskit man.
Nežinau, ar rytoj išsiųsiu šitą laišką.
Mokytoja, Jūsų laiško taip ir negaunu. Parašykit apie eilėraščius iš naujo, ką galvojat. Man labai svarbu žinot Jūsų nuomonę.
Būkit gera ir nesupykit.
1969.X.14, Nijolė
Vilnius
Parašysiu, sakau, laišką, vėl be pradžios ir pabaigos. Negi svarbu, kodėl ir kada rašau. Tik kad Jums neįkyrėčiau. A, jeigu norisi gyvo žmogaus. Taip sau. Be jokios priežasties.
Anąkart neradau sau vietos: saulė po debesimis, spalvos prigesę. Tapiau save su senoviška šukuosena ir krintančiais lapais – tokią matinę. Paskui vitrinoj lenkiškas žurnaliukas su „No to co“. Ak, ir viršely toks mielas jų dailininkas – su daugybe sagų, senovišku laikrodžiu ir t. t. Geriau pasidarė. Išgėriau puodelį kavos, nusijuokiau ir nuėjau į galeriją pasiklausyti Bacho ir jo sūnų. Ar nepaprastai grojo, ar buvau taip gerai nusiteikusi klausytis, retkarčiais akies krašteliu pažvelgdama į šv. Magdaleną, bet koncertas buvo nepaprastas, ir norėjosi, kad niekados nesibaigtų. Vidury – pasirodė saulė. Spalvos vėl tokios ryškios, kad reikia primerkti akis.
Vis tiek niekniekiai, sakau, vis tie niekniekiai. Bet Jūs dar leiskit man pakvailiot, nes taip gera. Kaip truputį išdykusiam vaikui.
Visą savaitę buvo taip gera. Pantomima. „Sapnų sapnai“. Vidurinė dalis – dieviškas, tikras menas. Džiazo klubas konservatorijoj. Ganelino trio ir kažkas iš Latvijos. Iš pradžių ne taip, bet paskui įsivažiavo ir klausytojai, ir atlikėjai. Ganelino trio pritrenkiantis. Atskiros vietos baisiai įdomios. Visai pelnytai – nuoširdūs plojimai, paraudę veidai ir šūksniai „Bravo!“ Parodų rūmuos neblogas kamerinis koncertas. Dainavo N. Palėjytė (pirmą kartą ją girdėjau). Svarbiausia – atliko 2 Pulenko ir 1 Honegerio dainą. Geras, šviesus įspūdis po koncerto. Čia labai miela klausytis – nedidukė salytė, pilna žmonių, neatsitiktinai užklydusių.
O vakar vėl buvo liūdna. Nesuprantu, kaip galima laikytis kvailų pažadų. Sėdėjau vakare ligi antros ir parašiau iš netyčių apie tai, ko nebuvo – „Gyveno jie ilgai ir numirė tą pačią dieną“. Siunčiu Jums (o ir nėr kam daugiau skaityti!), nes labai noriu, kad paskaitytumėt ir pažiūrėtumėt – išėjo kas ar tik šnipštas kaip toj pasakutėj.
Šiandien buvo paskaitos už pirmadienį. Mudvi su drauge bėgom per lietų – todėl ir rašau šiandien laišką, nors ir kvaila priežastis – lietus. Dieve mano, kaip norisi kažko gero! Tik menkniekiai – lietus, lapai, kažkieno įdomus veidas, kurio niekad daugiau nematysiu – ir taip džiaugiuos. Laukimas, nerimas, baimė, viltis, Gražinos rašomas moderniškas romanas ir jos eilėraščiai, kuriuose „kaip akmenų krūva – nukrito Judui atleista kaltė“ (geri žodžiai, ar ne?) – viskas taip gera. Net liūdesys.
Per spalio šventes, tikiuosi, atvažiuosiu kurią dieną pas Jus. Tik bijau, kad galiu įkyrėti Jums – Jūs turit tiek visokio darbo, reikalų, rūpesčių (tie vaikai!), o čia lendu su savo niekniekiais, kvailais ir niekam nereikalingais, žinodama, kad Jūs labai gera. Sutrukdau turbūt visados. Ak Mokytoja! Nebūkit tokia gera, nes su savo laiškais peržengiu visas ribas. Tiesiog gėda, kai tokia mergiotė nemoka būt mandagi ir nesupranta. Juk ir su spalio šventėm Jūsų nepasveikinsiu. Suprantat, nemalonu kažkaip, negerai, oficialoka, na pati nežinau, tik jaučiu, kad ne taip. Šventės tai šventės, bet ne šventė. Oficialios tos šventės. Nėra jose nieko griniško (vėl retkarčiais įkišu nosį į A. Grino pasaulį).
Jeigu spėsit parašyt, tai – apie save, apie save, apie save (ir per šventę buvo neįmanoma pasikalbėt).
Iki pasimatymo, Mokytoja!
Pasimelskit kartais už mane (ir vėl rašau taip kvailai, kad… bet norėjosi parašyti kaip tik tokį sakinį).
Iki pasimatymo.
1969.X.26, Jūsų Nijolė
Jūsų dar neužsnigo? Sako, žiema ateina, ir stogai jau balti. O man baisu, kad žiema ateina. Kad žiema ateina ir bus labai šalta. Turėsiu eiti per gruodą, per sniegą, kaip Anderseno mergaitė su degtukais – basa ir nepridengta galvute, kol kur nors užsnigs. Taip ir pralindėsiu visą žiemą po sniegu. O pavasarį, kai nutirps, klausinės visi, tai kur tu buvai, girdi, dingus, ieškojom ieškojom tavęs ir neradom. Po sniegu, sakysiu, po sniegu, drauge su žibuoklėm ir pakalnutėm. Argi negirdėjot, kaip skambčioja po sniegu pakalnučių varpeliai smarkiai šąlą? Visi juoksis ir netikės.
Vėl plepu niekus, bet šiandien iš tikrųjų pasnigo, ir aš susiriečiau ant sofos į kamuoliuką, ir buvo baisiai baisiai liūdna, ir aš baisiai baisiai noriu plepėti niekus.
Bet turiu parašyt apie tai, ką mačiau. Dainos klube – St. Žlibino vakaras. Labai miela buvo, tik kartais pernely daug liaupsinimų ir per mažai konkrečios argumentuotos analizės. Puikus vargonininko Ropeko (Ček.) ir „Baroko“ koncertai. Girdėjau pirmąsyk atliekamą F. Bajoro „Sakmių siuitą“. Puikus vokalinis modernus ciklas. Paimtos sakmės tokios, kaip užrašytos, ir sukurta muzika. Dalys: Preliudas. 1. Gyvuliai ir žmonės: Kurmis. Vėžys. Vieversys. Kregždė. 2. Medžiai ir žmonės: Kodėl medžiai nebešneka. Uosis neregys. Vai, ąžuole. 3. Velniai ir žmonės: Velnio pokštas. Šiaučius bebaimis. Velniams reikia mergų. Baigiasi Postliudu, tokiu kaip pradžia. Labai įtaigus, emocionalus kūrinys. Išsižioję klausėmės. Ir visą sekmadienį F. B. gėlių ieškojom, nes tikėjomės, kad bus įdomu.
Gražina tvarko savo tik parašytą romaną „Namas be saulės“. Tas romanas baigiasi tokiu sakiniu, panašiu į „Jie nežino, kas jie, iš kur atėjo ir kam reikalingi“ (tiksliai nepamenu). Jūs manęs anąkart klausėt, iš kur tokios nuotaikos. Nežinau, negaliu suprast, tik jaučiu.
Neseniai atėjo neaiški mintis: parašyti cikliuką apie Kristų – ilgaplaukį, Kristų – su elektrogitara. Gal tai ir liks tik sumanymas, bet jis man patinka.
Buvo kūrybos aptarimas, dabar jau reikia paduot „eiliukus“ konkursui. Šįkart svarstė III ir II kurso bandymus! Rasiukevičiūtė, Tremnerytė, Balčiūnas, Zmajauskas, Valantinas, 2 labai silpnos prozininkės ir aš. Stipriausia, atrodo, Rasiukevičiūtė. Skirmantas pastebėjo ir įvertino „Žemuogių pievelę“, nes pats domisi fonika ir pan. dalykais, įspėjo dėl monotoniškumo (amžinas priekaištas, kurio nesuprantu). Daujotytė prikišo, kaip ir kitiem, „martinaitiškumą“ ir mano paliekamus tarpus tarp žodžių laiko J. Vaičiūnaitės įtaka, nors aš šito mokiausi iš visos naujosios poezijos, o ypač iš V. Bložės. Masionis buvo palankiausias, girdi, eilėraščiai – metaforos, jausmo – minties – formos išlydis, struktūrinis, kiek naujesnis tautosakiškumas ir t. t., bet tai neįdomu, man buvo tik nejauku.
Siunčiu Jums „Lašus“. Nežinau, kaip Jums atrodys. Dabar tai man jau bjauru, kaip ir visados, kai praeina kiek laiko. Rodos, gerai tik tiek, kad ten dalelytė Nidos įspūdžių, nes maniau, kad viskas taip ir dings.
Prisipirkau vaikiškų pasakų knygelių, skaitau ir džiaugiuos, kaip kvailutė, stiklo šukelę radus.
Keistus daiktus sapnuoju. Spalvas. Dažus. Paveikslus. Giedanti žalia žuvis, laivo, kurio nėra, raudonas apverstas šešėlis, ugninis medis vidury lauko – ligi dangaus, seno aukso spalvos žirgeliai, keistas paukštis, baltom, mėlynom ir auksinėm plunksnelėm, kažkieno iškeltas pirštas, žmogaus, grojančio smuiku, kurio nėra, pilnas palaimos ir sielvarto veidas.
Tai jau seniai rašiau. Užmiršau, ką parašiau. Šiandien grojo Gruzijos kamerinis orkestras, žiemiška diena, žiemiškas skaidrumas, skubūs žingsniai, kažkieno akys – vienai akimirkai, bigbitas. Gaila kažko ir gera, nežmoniškai gera. Nesvarbu, kad liūdna.
Mokytoja!
Labai labai labai norėčiau, kad parašytumėt apie save, apie Giedrių, Daliuką, apie mokyklą, apie viską, kas aplink Jus. Nes Jūs visados labai labai labai apie tai mažai parašot. Man gėda savo egoistiškumo ir neaiškių sau pačiai sapaliojimų apie sapnus. Kartais atrodo, kad visi daiktai žiūri į mane, seka kiekvieną judesį, ir baisu pasijudinti. Ak, Mokytoja! Jūs tokia gera. Galit parašyt apie viską, kai negalit to pasakyt. Jūs – Mokytoja, tokia, kokių baisiai maža.
Norisi prisiminti tik mokyklos sapnus, bet greta jų visados iš kažkur išdygsta kaip vaiduoklis – internatas. Tai vienas iš pačių baisiausių žodžių.
1969.XI.30
Mokytoja!
Vėl aš – beldžiuos į Jūsų duris ir laukiu, kada bus atidaryta. Skaičiau Milašiaus, Nykos-Niliūno ir dar vieno eilėraščius, ir įsitikinau, kad manieji eilėraščiai – kvailas švebeldžiavimas. Vakar supratau, ir buvo labai gėda. Kažkokia „sekmadieninė tapyba“. Nė vieno pakenčiamo eilėraščio. Bet prieš tai turėjau naujų, tai siunčiu paskaityti ir pasakyti – šlamštas. Ir net mūsų dabartiniai pripažinti poetai – šlamštas prieš šiuos. Ir dėl minties, ir dėl jausmo, ir dėl išraiškos, ir dėl nuoširdumo. Man rodos, jokiu būdu neturiu bandyt siūlyti spausdinti savo kvailystes. Tiesiog gėda, juokinga, nes tai net neverta eilėraščiais vadinti.
Parašykit, mokytoja, apie save. Apie vaikus, mokyklą – nors trumpai, kai pavogsit minutėlę laiko.
Dailės parodoj yra du įdomūs Repšio darbai. „Mano tėvynė“. Vienam – bitininkai prie avilio, ožka, kažkokie žmonės, pastatai, kitam – šeimyna prie stalo keistais veidais. Kažkokie biblijiniai tie raižiniai, baisiai keisti.
Šiandien einu į Vienos „Musica antigua“.
Viso geriausio Jums. Šįkart trumpai.
1970.II.14–16, Nijolė
Seniai Jums rašiau, Mokytoja, ir net nežinau kodėl. Benita sakė, kad sirgot, o aš nė nežinojau. Kaip jaučiatės? Ar sunkiai, ar ilgai sirgot? Grįždama į Vilnių, antrą Velykų dieną, vos neužėjau pas Jus, bet bijojau, kad užsikalbėjus liksiu, na, o gal ir svečių turėjot ar dar kas – juk šventės.
Kaip Jūs dabar? Nieko nežinau. Ar vaikai nesirgo per žiemą (klausiu dėl to, kad, pažiūrėjus į Jurgą, atrodo, kad vaikai tik serga ir serga)?
Ką įdomaus girdėjot ar matėt?
Nežinau, ar rašiau: seminarinį darbą prof. Lebedys priėmė už kursinį, tai dabar skaitinėju vokiškai, kad paskui kokį gabaliuką iš Donelaičio panagrinėčiau. Mačiau nepaprastą dalyką – paskutinį pantomimos pastatymą. Baisiai stipriai veikia. Dar kartą teko išgirst Bražinsko balades. Kartais nueinu į respubl. bibliotekos muzikos skaityklą pasiklausyt plokštelių, nes ten beveik nebūna žmonių. Visai užsikrėčiau Nyka-Niliūnu ir Milašium (dabar jo misteriją „Miguel Maňara“, Vaičiulaičio išverstą, skaitau ir neatsiskaitau). Resp. bibliotekoj neseniai buvo satyros vakaras – Kubilius ir Žilinskaitė labai drąsiai ir aiškiai kalbėjo.
Bet dabar pavasaris, ir labai sunku. Ir nieko nesinori. Tik vaikščiot ir klausytis – pavasario.
Kartais galvoju apie Dievą. Nepasijuokit. Man dabar sunkus metas, ir, matyt, todėl trūksta Dievo. Atrodo, noriu tikėti. Nors keista. Nors nebuvau išpažinties jau daug metų. Pati nežinau, ko noriu. Bjauriausia, kad nieko apie nieką nežinau. Galimas daiktas, traukia tas poetinis, tas nerealus išgyvenimas (nežinau, kaip čia pavadinti, bet tai skiriasi nuo paprasto, gyvenimiško), pvz., kartais labai stipriai veikia vakarinės pamaldos. Nežinau. Bet, atrodo, slapčia trokštu tikėti, ir kad tai būtų tikra. Tačiau Tas, apie kurį galvoju, sakėsi netikįs. Noriu išbandyti save. Vasarą (jau susitariau su tokiu senuku kunigu) padarysiu 2–3 dienų rekolekcijas, tinkamai pasiruošiu ir eisiu išpažinties. Jeigu tai bus tikra, jei pajusiu tai, ką noriu pajusti, – viskas paaiškės. Slapčia laukiu to, kaip stipraus sukrėtimo. Tik nepasijuokit. Tai labai rimta. Gražina turi savo Dievą (vieną kartą kalbėjom apie tai).
Nepykit, kad parašiau apie tokius dalykus. Atleiskit man. Taip išėjo.
1970.IV.1, Nijolė
Vilnius
Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos
2019 m. Nr. 8–9
Enciklopedijose rašoma, kad vidurinį mokslą Romualdas Granauskas baigė 1957-ais Sedoje, nors šiaip turėjo baigt Mosėdyje (tą pačią vidurinę, kurią 1954-ais baigė Ričardas Pakalniškis), bet iš dešimtos klasės buvo išmestas už dalyvavimą moksleivių muštynėse miestelio parke.
Iš Romualdo Granausko 1985-ais rašytos autobiografijos: „Rašėm Mosėdyje visi. Beveik visi, kuriems aukštenėse klasėse lietuvių literatūrą dėstė mokytojas A. Šileikis. Jo paties jau senokai nebėra, o rašančiųjų šiek tiek išlikom.“
Iš Ričardo Pakalniškio „pokalbio su savim“, paskelbto tam pačiam rašytojų autobiografijų dvitomy (1989): „Tais viltingais ir skurdžiais pokario metais tau, kaip ir kitiems Mosėdžio vidurinės mokyklos literatams Stasei Lygutaitei-Bucevičienei, Romualdui Granauskui, tiesiog pasisekė: aukštesnėse klasėse literatūrą dėstė iš Klaipėdos atvykęs talentingas mokytojas Alfonsas Šileikis. Ir be vadovėlio jis sugebėdavo lakoniškai atskleisti rašytojo gyvenimo prasmę ir jo kūrybos žavesį, ugdyti meilę literatūrai, įskelti kūrybinę kibirkštį. Tai buvo šakotų meninių aspiracijų asmenybė. Jo globojami užmiršdavome esą tik moksleiviai.“
Abu globoti to paties mokytojo, tame pat literatų būrely dalyvavę. Pakalniškis daugiau negu trejais metais vyresnis, jau vidurinėj ėmęs reikštis kaip kritikas, žodžiu, rimtas, baigęs iškart įstojo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetan. O ką daryt Granauskui, prof. Elenos Bukelienės žodžiais, „aršiam išdaigininkui“, jei per baigiamąjį egzaminą už lietuvių rašomąjį tegavęs gal pirmą ketvertą, o elgesio pažymys – trejetas, prilygstantis vilko bilietui?
Čia skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais (1959-ais jau paimtas armijon), iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ (taip save apibūdino 2003-iais dėkodamas Romai Žilinskienei, kuri surikiavo ir atsiuntė rašytojui pasiskaityt, kas buvo jo spausdinta 1957–1959-ais Mažeikių rajono laikraščiuos). Nors tuo tikėjimu viso pasaulio gerumu ir suabejot galima, laiškus skaitant.
Paskutinis, šeštas, laiškas su priedais – novele ir apsakymu nedatuotas. Spėtina, rašytas apie kokius 1967-us (ne anksčiau negu 1965-i, kai prasidėjo Poezijos pavasaris, ir ne vėliau negu 1969-i, kai išėjo Granausko PK „Medžių viršūnės“). Novelė „Šilta sauja“ buvo įdėta pirmajan rinkinin (čia neredaguotas, pirminis teksto variantas), o „antitarybinis“ apsakymas „Antroji medalio pusė“, regis, niekur nebuvo skelbtas.
Šie Romualdo Granausko rankraščiai saugomi LLTI bibliotekos rankraštyne (F114-23).
P. S. Genovaitės Dovydaitytės pastebėjimas: Granausko rašysena ligi gyvenimo pabaigos liko tokia pati, kaip ir aštuoniolikmečio (nežinau, ar tai ką nors reiškia).
Virginijus Gasiliūnas
[1]
Ričardai,
nežinau, gausi tu mano šį laišką, ar ne (gal parvažiavai „vakacijų“, o gal tebesisuki tame savo Vilniuje?). Nežinau, todėl nieko gero nemanau tau parašyti.
Baigiau vienuolika, ir niekur nemanau stoti, teisingiau – ne niekur, o į VVU, IFF-tan. Kitur niekur nė nemanau stoti.
Man gaila, kad, tikriausiai, niekuomet neprisieis atsisėsti auditorijoj, – kišenė neleidžia. „Kišenė – nuobodus ir bjaurus dalykas, pone“, kaip pasakytų Gogolis. Vienuolika baigus bjauru sėdėti kokioj nors baloj, kuomet jautiesi galįs padaryti daugiau, negu galima padaryti baloj. Baloj galima tik varles gaudyti.
Dar vienas bjaurus dalykas, – niekur negaliu gauti darbo. Nors pas mus ne Amerika, tačiau gauti darbo ne taip lengva. Šiaip taip dar stumiuosi, bet nežinau, ar ilgai šitaip viskas tęsis. Darbo nemanau niekur greit nučiupti, – Mažeikiuose „ponų abiturientų“ visos skylės mušte primuštos. Į kolūkį? Jame galima uždirbti tiktai katės ašaras, ir visi mes gudrūs kitam pasakyti pamokslą apie kolūkį, apie viską, kas tik liečia jį, bet kai reikalas prieina iki mūsų pačių, – stebteri, o vėliau ir pradedi trauktis atbulas.
Aš norėjau tavęs paklausti dar vieno dalyko: ar galima šiaip taip stumtis su viena studentiška „stipke“. (Rasit, ne veltui sakoma, kad „stipendija“ kilusi iš seno lietuviško žodžio „stipti“. Tu, kaip filologas, turėtum tai žinoti.) Taigi, kaip ten su ta „stipke“?.. Ar galima šiaip taip laikytis toje „alma mater“, toje mokslų šventovėje prieš juodą duoną, margariną ir kefyrą?.. Parašyk.
Dabar, – rašau. Rašau, dieną naktį rašau. Rašau ir abejoju, abejoju ir vėl rašau. Abejoju: ar išeis nors kuomet iš manęs padorus rašytojas. Abejoju ir abejoju, ir nematau niekuomet galo toms abejonėms. O gal tik veltui gaišinu ir savo, ir gerb. redaktorių laiką ir galvas savo kvailystėmis? Gal kaip nors per didį vargą įsitaisyti kur buhalterėliu ar kuo ir šitaip baigti amželį? Šitokios abejonės – ne niekai, jos taip sugadina nervus ir sveikatą, kad galima greit pabaigti su viskuo taip, kaip pabaigė Vl. Grybas. Taigi, Ričardai. Man reikėtų į Vilnių, kur nors, kur plačiau, tik ne čia. Aš nesakau, kad čia „užkampis“, „periferija“, „užkampio žmonės“, kad aš – kažkas aukštesnio už juos. Ne! Aš jaučiuos net žemesnis už juos. Man reikia kultūros, platesnio akiračio, kažko, kas pakelia, padvigubina jėgas, kad vėl galėtum ir dirbti, ir rašyti. Žadėjo išspausdinti mano apsakymą „Jaunųjų“ alm. Tapau kažkuo panašiu į V. Miliūno favoritą. Tas man buvo šiek tiek pakėlę jėgas, bet dabar ir vėl nupuolė ūpas.
Įsivaizduok: kiek ilgai gali vienas muštis, suktis tokioj aplinkoj, kur nėra nė vieno, kas tave suprastų, kas suprastų ką nors apie literatūrą, kur nėra nė vieno rašančio, kur jautiesi „balta varna“??. – – – – Tas pakerta jėgas, atima pasitikėjimą savimi, be ko visiškai neįmanomas rašymas, imi klaidžioti keliuos klystkeliuos ir – „o paskui gal aukštas tiltas ir Dunojaus bangos sraunos“… Aš iki šito jau buvau priėjęs… Atsitiktinumas išgelbėjo. Aš šiemet pergyvenau tiek tragedijų, kad neįsivaizduoju, jog kas nors galėjo pergyventi už mane daugiau. Nakvodavau ir valgydavau kaip pirmųjų M. Gorkio aps-mų herojai. Galėjo būti ir dar blogiau, bet visa laimė, kad mano būdas – Jemeljano Piliajaus būdas…
Aš tau sekančiame laiške parašysiu daugiau, nes dabar nežinau, gausi tu mano laišką ar ne? Gera būtų pas tave atvažiuoti (jei esi parvažiavęs į Rukus), bet „bjaurus daiktas kišenė“… Aš visiškai išsimušiau iš jėgų, to prakeikto darbo beieškodamas. Ech, kad taip patekus į Vilnių! Ten ir opera, ir teatras, ir muziejus… Ten – kultūra! O jos aš taip ir neturiu. Mokėti vartoti šakutę dar ne kultūra. Kultūra – kažkas kitas.
Dabar neseniai parašiau aps. „Atleidimas“, išsiunčiau į „Šv[yturį]“ Tikriausiai nepriims. Rašau dar vieną. Išsiunčiau V. Miliūnui aps. „Šienas“ ir „Žemė“.1 Rašau, o naudos jokios. Aš tik vis labiau ir labiau įsitikinu rašydamas, kad svarbiausias rašytojo priedas prie talento – kultūra. Be jos talentas neauga.
Po velnių, imsiu rašinėti chaltūras, kad nors apsirengti būtų kuo! Vaikštau kaip valkata, niekur iš namų neinu, o jei einu, tai tik didelio reikalo priverstas, – gėda žmonėms savo skarmalus rodyti.
Kaip mosėdiškiai?
Alma, Bonis, Stasė L., Kviris A., Rudys, Narkus A., etc.? Tu gi žinai juos. Kaip Alma? Velniažin, kas man dedasi. Ką ką, o jau ją visuomet visų pirma prisimenu. Taigi. Parašyk, jeigu gausi šituos mano popiergalius.
Man džiugu, kad nors tu pradėjai kilti aukštyn. Skaičiau tavo str. „Pergalėj“. Kiek jis teisingas – nežinau, nes nežinau tų E. Pabiržytės apsakymų, bet – jame yra kažkas, kas daro jį įdomų skaityti ir tų apsakymų nežinant…
Jeigu mano kokį aps. išspausdins „Jaun[ųjų]“ almanache, parašyk man išsamią savo nuomonę. Bet – tiesiai, be jokių ten apeliacijų į visus mano jausmus, autorinę savimeilę ir ambiciją. Arba – atsakyk trumpai ir aiškiai:
– Ar išeis nors kuomet iš manęs rašytojas? Išeis ar ne?
Štai kas man svarbu… Kitaip – velniam man gyvenimas. Aš niekam kitam nenaudingas. Nors sakoma, kad geriau būti geru batsiuviu negu blogu rašytoju. Tačiau man spjauti į tas vaikų pasakas.
Aš tikriausiai pasirodysiu tau labai naivus su šitokiu savo laišku, tačiau esu, koks esu.
Na, baigiu. Greit parašyk. Vėliau, kuomet jau žinosiu tikrą tavo adresą, parašysiu daugiau.
Jei sutiksi, perduok mano linkėjimus Almai, Stasei, A. Narkui, Rudžiui. Kaip Šileikis? Nežinai?
Na, baigdamas dar noriu sušukti:
– Gelbėkit mane, geri žmonės! Žūstu!
Žūsta Romas, na ir trauk jį velniai! Nebebus iš jo nieko gero. Tenka pasakyti kartu su J. Fučiku:
– Žmonės, aš jus mylėjau! Būkite budrūs, ir niekuomet neapsirikit pavadindami poetais ir rašytojais vaikų, rašinėjančių gimnazijos suole eilėraščių ir apsakymėlių, nes jūs jiems įkalat į galvas,
kad jie – rašytojai, o jie pasidaro niekam daugiau nebetinkami, ir supratę pagaliau, kad jie nėra nei rašytojai, nei skaitytojai, nei niekas kitas, o tik oblomovai, – jie tai supratę pagaliau yra gyvenimo priversti sušukti:
– Žmonės, gelbėkit!.. Aš žūstu!..
Na, viso gero, Ričardai.
Romas
1957 liepos 24,
Naikiai
Mažeikių raj., Naikių km., R. Granauskas
[2]
Ričardai,
ko tu tyli, kaip pakulų apsirijęs? Aš ką nors ne taip parašiau? Jei parašiau – vadinasi, reikėjo, o jei reikėjo – vadinasi, nėra ko tylėti. Parašiau, ką galvoju, o už tai protingi žmonės neužsigauna.
Pas mane karštos dienos. Nusipirkau batus, vaikštau į skaityklą ir į biblioteką. Apsiverčiau knygomis ir dabar už mane nėra laimingesnio visatoje. Prasideda rinkiminė kampanija. Tapau agitatoriumi. Jėzusmarija, koks darbelis! Kaime, tame mūsų kaime būti agitatoriumi – reiškia laikyti daugiau nei valstybinį egzaminą. Manau, supranti pats. Jėzau, Jėzau, koks įdomumas!!! Pareini – atrodo, nieko nesinori daugiau, tiktai ramybės, ramybės ir ramybės. Nervai įtempti iki kraštutinumo, galva ir liežuvis (štai kada „susigadijo“ mano liežuvėlis!) kaip mediniai. Bet – bet ir dar kartą bet!.. Bet – gyveni! Ir nors kiek būtum nuvargęs – vis tiek neužmigsi iki ryto. Velniai žino, atrodo, kad aš prieš porą mėnesių gimiau ir dabar pradedu matyti gyvenimą. Jokio gyvenimo aš nepažinau! Aš tik tariausi truputėlį (kas visuomet maloniai kutendavo mano savimeilę) jį pažįstąs. Jokių velnių! Aš net nežinojau, kas jis, tas gyvenimas! Aš buvau aklas kačiukas; tik dabar po truputį man atsiveria akys ir…
…Ir negaliu rašyti. (Argi ne juokinga?) Ir nerašau. Ar bus iš manęs rašytojas, ar ne – tai nuspręs laikas, aš dabar paklusau jam, atsidaviau, taip sakant, į likimo rankas. Ir jeigu aš dabar žinočiau, kad niekuomet netapsiu rašytoju – aš nebepasidaryčiau verksniu ir neįsivaizduočiau esąs šiurpios gyvenimo tragedijos auka. Jokių velnių! Ar maža yra kitų profesijų? (Tarp kitko, posakis „rašytojo profesija“ man skamba ausį rėžiančiai.) Aš galiu tapti gydytoju, inžinieriumi, kolūkiečiu, šaltkalviu… Kuo tik nori. Tik nepagalvok, kad aš esu tos nuomonės, jog man nesvarbu, ką aš dirbsiu ir kad menas man nustojo buvęs šventas dalykas. Nieko panašaus! – Tik meną galima laikyti šventu ir jo kūrimo procese nedalyvaujant. Beje, man kažkaip lyg gėda dėl rašytojų, kurių tokia daugybė TSRS. Kaip sau nori, bet ne jie uždirba sau duoną. Tik jau ne jie! – o kolūkiečiai, gydytojai, inžinieriai… Štai mano nuomonė apie meno veikėjus: visuomenės rodoma pagarba jiems – nepelnyta!!! Kepurę reikia nukelti ne antstato tarnams, o bazės tarnams, – taip trumpai ir apytikriai galima pasakyti. Ir todėl, jeigu aš imsiuos rašyti, aš jokiu būdu nepasirinksiu „rašytojo profesijos“. Galima dirbti kur nors, ir tuo pat metu rašyti. Taigi.
Да–с… Pas mane darbymetis. Tos savęs analizavimo „naktinės tendencijos“ praėjo. Pamanykit – įsigeidė Granauskas savo būkštavimėlius, abejonėles ir skrupulus kitiems rodyti! Še tau – ir išskydo kiškos. Gyvenimas truputį spustelėjo už uodegėlės, ir – ajajai! Gelbėkit, girdi! Ne, ne, to daugiau nebus. Jei prigriebs kada mane gyvenimas iš naujo – niekas mano cypimo negirdės. Aš suprantu tave: „Ir kurių velnių jis gadina man nervus su savo juokingomis tragedijomis? Tokių tragedijų įvyksta aplinkui kasdien tūkstančiais, ir jei kiekvienas imtų taip cypti, kaip jis, – gyvenimo žemėje nebebūtų nuo to baisiausio balsų alaso. Visur tik ir tesigirdėtų šauksmai, kauksmai ir dantų griežimas kaip Dantės „Pragare“.“ Taigi, aš ir sakau: argi malonu, kada tavo kambaryje kniaukia priverta tarp durų katė?..
Kaip tu begyveni? Ir kodėl tu tyli? Aš iš tikrųjų ir mamai šįryt sakiau:
– Kažin, kaip tuos studentus ten maitina? Ar tik ne pakulomis? Matyt, ir Ričardas bus jų apsivalgęs?..
Mudu abu su mama (nuo kurios tau linkėjimai) ir nutarėm, kad taip ir bus: apsivalgė žmogus pakulų, „išmainė su kale žandais“ ir dabar guli kur nors ir atrajoja. Ar taip?
Dėl manęs nebijok – aš nebeanalizuoju savęs, neberašau laiškų iš devyniolikos puslapių. Tas pakulas, kurias buvau prarijęs, sugromulavau. Beliko vieni spaliai.
Kas gero Vilniuje? Tau ne už kalnų žiemos sesija (ar kaip ji ten). Kas dedasi R[ašytojų] sąjungoje, jaunųjų sekcijoje ir „J[aunųjų]“ almanache? Ar vis dar ponai rašytojai uostinėja savo šakumą? Skaičiau šių metų žurn. „Звезда“ A. Rozeno romaną „Времена и люди“. Ė, žaltys, koks puikus dalykėlis! Skaičiau Kronino „Citadelę“, tik Sinklerio „Erousmito“ negavau, ją pakeičiau jo „100%“. Patark, kur gauti ir kokių knygų iš filosofijos istorijos? Iš tos srities nieko, be „Краткий философский словарь“ neturiu. Aš ja visuomet velniškai domėjausi, tik niekada fil. knygų neskaičiau, be Nitšės „Taip kalbėjo Zaratustra“. Kur gauti ir ką iš organinės chemijos ir atominės fizikos? „Природа“ žurn. ir „Техника молодежи“ bei „Знание – сила“ nieko nėra. Jei tu toje srityje ne specas – juk gali pasitarti su studentais iš tų fakultetų – jie juk aplinkui šlaistosi. (Atleisk, kad taip įžūliai prašau.) Žinai ką – sudaryk man vertų skaityti knygų sąrašą iš šių sričių: grožinės literatūros (ką nors angliškai, beje, – tik nelabai sunkų, nes mano turimas žodynas neišneš), filosofijos (istorijos), organ. chem., at. fizikos, geologijos, logikos ir psichologijos, ispanų literatūros (jėzusmarija, kad nebūtų ispaniškai), iš estetikos (be „Estetikos“ Čern[yševskio]), iš meno (apskritai) istorijos… etc., etc… Aš tas knygas iš žemės iškasiu ir perskaitysiu. Parašyk, po velnių, laišką.
Romas
[3]
Ričardai,
ką tik parėjau iš Mažeikių taip sušalęs, kad niekaip negaliu nulaikyti kotelio rankose, bet negaliu laukti, kol jos atšils: ką tik perskaičiau tavo laišką – ir tuojau pat turiu sėsti rašyti, kitaip – parašysiu atsakymą po dviejų savaičių, ko gero.
Aš paskutines tris naktis negalėjau miegoti. Pergyvenu vėl vieną „dvasinę krizę“ – vienatvės krizę. Šįryt išėjau į komj. raj. k-tą, kad gaučiau nukreipimą važiuoti į Krasnojarsko HES statybą. Kom-tas buvo uždarytas, tad nieko nepešiau. Šiąnakt daug ką teko apgalvoti. Tai bus 4 nemigo naktis, ir aš nežinau, ką ji man atneš: gal vėl eisiu į RK nukreipimo, o gal ir neisiu. Kabau ant „kažkokio plauko“, ir negaliu suprasti, kas su manim dedasi.
Pasibaigė rajoninio laikr. lit. konkursas. Gavau III vietą. Paskyrė pirmąsias premijas redakc. darbuotojams pats redaktorius, nes jis vienas ir atstojo visą kom-sją: kaip ten skirsi I-ją premiją Granauskui, kuris girtas šlaistosi gatvėmis, kurį visi žino esant paskutinį valkatą ir chuliganą?.. – Tai ne mano įžeista savimeilė ar kas nors panašaus kalba, o sveikas protas. Šitokius apsakymus, kaip tie, kuriems paskirtos I–II premijos, aš rašiau 1954–53 metais. Kad ir tas faktas: savo eil. („Ne, ne poetas aš…“) aš pasiūliau „Kom[unistinio] rytojaus“ (taip vad. mūsų raj. laikr.) redakcijai. Atmetė. Netinkamas. Skystas ir silpnas. Aš tą patį eilėraštį, jau netikėdamas, pasiunčiau „Švyturiui“ – ir ten jį priėmė! Štai kokie „literatūros žinovai“ sėdi Mažeikiuose.
Ir – ką gi?.. Šiandien tas prakeiktas rublis privertė mane nunešti jiems visą pluoštą širdimi rašytų, ašarom ir krauju rašytų eilėraščių! Jiems, literatūros nemokšoms! Ir klausytis jų „nuomonių“: štai čia, draugas, reikėtų ne taip, reikėtų rimą ir ritmą (mano eil. forma seniai jau pusėtina) pakeisti. Ir dar, drauge, reikėtų visame eilėraštyje žodį „mergaitė“ pakeisti žodžiu „melžėja“…
Gyvatės!.. Ką jie išmano literatūroje?! Jie tuos, kurie veržiasi į tą meno šventyklą, tik supurvina! Išniekina juos, išprievartauja jų jausmus, ir už visa tai užmoka 10–15 rublių.
Iš tavo laiško aš sprendžiu, kad tu jau pažįstamas su A. Girdeniu. Su juo aš nesusirašinėju, nieko nežinau apie jį. Jei sutiksi – perduok jam mano linkėjimus ir pasakyk, tegu neširsta už tai, kad nerašau laiškų. Argi jis nežino mano būdo?!
Nusipirkau pypkę ir storą sąsiuvinį. Pypkė jau visa prigruzdusi išrūkytos tabokos degėsių, o sąsiuvinyje tik tiek dar teužrašyta: „Pavasario preliudija. Romanas“. Atsiverčiu sąsiuvinį, užsidegu pypkę ir valandomis sėdžiu ties švariais, nerašytais puslapiais. Dar daug tabokos reikės išrūkyti, kol ryšiuosi į jį ką nors parašyti. Neskubu. Ko man skubėti? Greitai tik blusos gaudomos.
Siunčiu tau vieną iš savo „chaltūrų“, kurias esu priverstas rašyti. Bendrai – rašydamas ir iš širdies, aš vengiu siužetų, paremtų atsitiktinumais, aštriais konfliktais. Patys giliausi gyvenimo konfliktai, pačios baisiausios gyvenimo tragedijos vyksta matant tik vienam žiūrovui: gyvenimas – dvasinis žmogaus gyvenimas, jo mintys ir svajonės. Yra baisių, neįtikėtinų istorijų gyvenime, aš, rodos, apie jas tau rašiau, bet jos nevilioja manęs. Palieku jas „Nuotykių bibliotekos“ romanų autoriams ir tiems, kurie gyvenimą mato akimis veršiuko, kuriam viskas gyvenime atrodo didžiausi įvykiai: ir tai, kad vienas motinos papas mėšlinas, ir tai, kad pro pamato skyles traukia šaltis… bet kuriam tai, kad jį rytoj pjaus, – joks įvykis, nes jis nė neįtaria šitokius dalykus esant margame pasaulyje.
Pas mane kol kas jokių naujienų. Nebent ta, kad šiąnakt teks neužmigti: pasaulyje tiek daug dalykų, o mano smegeninė – viena, ir niekas neapsiima už mane jų apgalvoti…
Kas gero „Jaunųjų“ IX kn.? V. Miliūnas įdavė jiems 2 mano apsakymus, bet aš iš ten negavau jokio atsakymo. Neišspausdino, matyt, bet ir atsakymo nedavė… Na, neišspausdino – tai neišspausdino, maža bėda. O ar tavo yra kas nors? – Ta knyga ateis į Mažeikius tik po pusės metų…
Ir – Ričardai – vienas mano prašymas: ar tu negali gauti Almos S. adreso? Aš jai turiu šiokių tokių naujienų, bet adreso nežinau. Jei žinai – parašyk, jei nežinai – sutik ją ir paklausk, paaiškinęs, kam jis reikalingas.
Šūsnys knygų guli ant stalo neskaitomos. Prakeiks mane bibliot. vedėjai. Bet aš negaliu skaityti. Užmečiau. Galvoj vis ta pati „Pavasario preliudija“ čiurlena… Deja – nieko gero neišeina. Painiojuosi, klydinėju kažkokiose kryžkelėse ir skersgatviuose… Na, bet pagyvensim – pamatysim. Pypkė, manau, padės. Ta pypkė ne visai paprasta. Ji vadinasi „атаманова трубка“. Apie ją aš ruošiuosi parašyti apsakymą…
Apie ką bus šis romanas? (Jei tik jis bus?)
– Apie žmogų, turintį aštuoniolika metų, baigusį vidurinę mokyklą, svajojusį apie „gyvenimo tirštumą“, „putotus verpetus“, bandžiusį stoti į univ-tą, bet susikirtusį ir patekusį dirbti paprasčiausiu bibliotekos vedėju į atkampiausią rajono pašalį, į giliausią užkampį – į Levėšių bažnytkaimį… Apie tai, kas jam ten atsitiko, ir bus šis romanas. Aprašomasis laikotarpis neilgas – nuo rugpjūčio pabaigos iki pirmųjų pavasario mėnesių. Aš pamėginsiu sukaupti tuose puslapiuose visa, ką manau apie šiandieninį kaimą, apie jo žmones. Ar pavyks? Na, ir velniop, jei nepavyks, – tai, be abejo, bus man šiokia tokia mokykla.
Na, iki – Romas
1957 gr[uodžio] 7
[4]
Ričardai,
tavo laišką ne perskaičiau, o ryte prarijau. Tavo laiškai visuomet mane kažkaip ypatingai nuteikia. Nuteikia maždaug taip (tą nuotaiką aš net pabandžiau išreikšti eilėmis):
Ruduo laukuos.
Ir man ruduo širdy…
Lyg gaila ko, lyg vasaros ilgu…
Už lango vėjai stūgauja pikti,
Pageltę lapai virpa ant šakų.
Nuklydo mano vasara toli,
Bet aš vis tiek slapta širdy viliuos:
Gal dar sutiksiu ją kur nors kely,
Tuose rudens pageltusiuos keliuos… etc, etc…
Vakar buvo redakcijoj lit. susirinkimas. Nunešiau 7 ar 8 savo eilėraščius. Visus priėmė. Girdenis taip pat buvo atsiuntęs. Svarstėme. Iš 6 ar 7 priėmėme 1. (Nepalaikyk tai pasigyrimu. Aš noriu pasakyti tik tai, kad, kaip ir tau, tą, ką aš nevertinu, ką rašau juokaudamas – priima, o ką rašau su ašarom – nepriima!) Po velnių!..
O Girdenis – „išskydo“!.. Pasidavė tai pesimistinei, tai kvailai, tai bobiškai nuotaikai, kurią įspraudžia į savo eiles tumeliai ir kiti glušai… Ir kur pasireiškė ta verkšlenanti nuotaika? – studentuose?!.
– Studentai!.. Bohema!.. Rūsiai Averbacho!.. faini žmonės – ir – į ašaras. Aš pats nei eilėse, nei apsak. neverkšlenu, nes 1) esu jaunas, 2) kai kiti juokiasi – tyliu, kai kiti tyli – juokinu liūdinčiuosius… Ech, Girdenis! Paleido dūdas!.. – Tas mane vakar labai įskaudino.
Dabar visas pavirtau akim, ausim ir uosle. Įsižiūriu į žmones, į akis, į vėpūtinius, pakelėmis supustytus… Į viską žiūriu, viską deduosi į galvą. O apsakymams temų – nėra! Yra detalių, atskirų epizodų, nuotrupų, o nėra tos gijos, kuri visas tas pabiras detales sujungtų į apsakymą. Kad sujungtų – geras gautųsi apsakymas, bent jau geresnis už visus anksčiau mano parašytus. Bet kol kas – kažko esminio, svarbiausio nematau aš nei žmonėse, nei kaime, nei niekur… Trūksta kažko, ir dėl to „kažko“ tos smulkmenos, epizodai, detalės, atskiri įvykiai man lieka ne gyvo gyvenimo gabalais, atskeltais nuo gyvenimo kūno, o kažkokiais trupiniais. Tų trupinių vis daugiau kemšuosi į galvą, ir galvoje – hm… kažkokios pjuvenos. Kaip pačiupt tą Esmę, Prasmę, tą Visų svarbiausiąjį? Kol nepačiupsiu – tol iš manęs nebus rašytojo, o bus tik popieriaus terliotojas, bet jei pačiupsiu – jaučiu, kad viskas išdegs.
Siunčiu tau savo apsak. „Brangi gyvybė“. Aš jį pradėjau rašyti prieš 3 metus, bet tik šiemet pabaigiau. Perskaitęs įdėk atgal į voką, nes nuorašo aš neturiu. Ir –
1) ar įrodžiau aš ką tuo apsakymu?
2) ar jis skiriasi kuo nuo „Paskut[inių] klumpių“2?
3) katras vertesnis – tas ar anas?
4) ar galima apčiuopti kokį nors charakterį jame?
Aš žinau – tau su laiku dabar striuka. Bet aš ir neskubu niekur. Parašysi (jei neturi laiko dabar) ir po žiemos atostogų. Beje, kur tu jas praleisi? Vilniuj ar Rukuose? Jei R. – gal mes ir susitiksim.
Rinkimai praėjo, bet aš vis tiek veikloje. Kultūros namuose vadovauju kaimo kapelai, vokaliniam ansambliui, chorui… Ruošiamės N. Metams. Jaudinuos velniškai. Ar pavyks?
Tarp kitko, muzika mane labiau vilioja (kartais) negu literatūra. Kaip pasiekt, kad ir poezija, ir muzika skambėtų viename eilėraštyje? Naktimis svajoju. Juk Čiurlionis, po velnių, beveik pasiekė, kad muzika girdėjosi žiūrint, pvz., kad ir į jo „Šaulį“, „Jūros sonatos“ „Finalą“ ir kt. Pasiekė! O kodėl gi tas negalima poezijoje? Man rodos – čia net lengviau, nes čia reikalas liečia giminingus dalykus, – poezija taip pat daugiau ar mažiau – garsai.
Bendrai – visa tai niekai. Nupaisčiau. Bet vis tiek dažnai galvoju apie tai…
Svarbiausia – kaimas. Kodėl nėra romanų apie šiandieninį kaimą? Juk tiek daug žmonių dar klysta, klaidžioja, neranda savo vietos… O toks romanas (apysaka bent!) daugeliui kam padėtų susigaudyti šiandieniniuose gyvenimo keliuose, tarsi stumteltų geraširdiškai į nugarą: eik ten, nes ten eina dauguma! eik su visais!..
Ir vėl… Ne, aš sakau, kad man galvoje dabar visokios nuobiros. Net atskiram eilėraščiui, kad ir 2 posmų, man pritrūksta to Visų Svarbiausio. Na, bet pagyvensim – pamatysim.
Jei susitiksim per žiemos atostogas – aš tau daug papasakosiu apie šiandieninius kolūkius. Mūsų kolūkyje šiemet moka po 2 kg ir po 10 rub. Žadėjo daugiau, bet pirmininkui nepavyko pelningai iškišt 180 bekonų, ir vietoj lauktų 200 tūkst. rublių jis begavo tik 150 tūkst. O žmogus jis toks: vyksta su eiline bekonų partija į Šiaulių skerdyklą ir pasako kasininkui:
– Duok 1000 rb!
– Kam?
– Kyšiams!
– Kokiems kyšiams?! – išverčia tas akis.
Pirmininkas ir paaiškina: jei aš už tuos 180 bekonų skerdyklos vedėjui arba jo agentui būčiau pakišęs ne 500 rub, o 1000, tai jie būtų sumokėję man ne 150 000, o 200 000. Ar supranti, kokia aritmetika? 500 kyštelėsi daugiau – ir pelnas! Vietoj 500 rub. – 50 000 rublių!
Net pakvitavimą parašo kasininkui, kad paėmęs. Tik aš nežinau, kaip jis paaiškina, kur jie bus sunaudoti. Negi taip ir parašys: „kyšiams“. Greičiausia – „kelionės išlaidoms“. Bet tai aš sužinosiu puikiausiai! Ir – tema apsak.!
Na, baigiu. Jei besuspėsi iki N. M. – brūkštelėk kelias eilutes. Parašyk, kur atostogausi. Taigi. Su Naujaisiais!
Romas
1957.XII.19
[5]
Sveikas, Ričardai!
Velnias, koks kaime pavasaris!.. Kas, kad dar sniegas aplinkui tebebaltuoja! Pasiklausytum, kaip aplinkui pušynuose gaudžia balandžio vėjas!.. – troboj negalima liautis!.. Vilniuj tu nieko panašaus neišgirsi, nebent kokia nors apskretusi šaka kabarkštelės į skardinį stogą. Tik kaime jaučiamas pavasaris. Pavasaris prasideda vyturio krūtinėj, ir kaime jau gieda vyturiai, o universiteto kieme, kiek aš žinau, jie nesiveisia… Atvažiuotum pas mane – ausys apkurstų nuo miško ošimo. Aš šėtoniškai pasiilgau protingo žmogaus. Vienintelis protingas šiose apylinkėse žmogus, kuris kartais mane aplanko, tai kaimynas senis Ruginis. Man jis ilgas valandas pasakoja gyvenimo išminties kupinas istorijas apie tai, kaip anais metais lapė nusinešė jo Mortos kanapėtąją… O tokia dėsli buvo vištelė!..
Aš paskutinį savo laišką išsiunčiau tau dar prieš gaudamas tavo siuntinį ir net padėkoti už jį nepadėkojau. Tik, žinai, labai mažai tuo savo debiutu3 tesidžiaugiu. Aš jį rašiau prieš pusantrų metų, ir dabar man gėda jį skaityti. Nieko jame nėra. Nesuprantu, kodėl jį išspausdino. Turbūt iš pasigailėjimo. Mano nuomone, antrasis apsakymas „Šienas“, kurį jie gavo kartu su „Kid[okeliu]“, gerėlesnis, bet jo neišspausdino. Nesuprantu, kaip tas gaunasi: tas dalykas, kurį aš laikau geresniu, visuomet pasirodo esąs blogesnis… Velnias rautų!
Šiuo metu esu „atkutęs“ kaip karklo žievė, iš kurios vaikėzai sukasi sau švilpynes pavasarį. – Rašau nė pats nežinodamas, ką. Taigi. Visokių planų pilna galva, o įgyvendinto – nė vieno. Reikėtų ką nors pasiųsti tam almanachui, bet bijau: išspausdins po 2 metų nuo parašymo, ir vėl iš gėdos dek, jį skaitydamas…
„Kaip tu, Laurai? Kaip laikais? Kas do bėda su vaikais?“ – kaip dainuoja mūsų kaimo lalaunykai. Ką beveiki, ką berašai? Ar jau jauti pavasarį? – mat aš žmogaus „laikymosi“ matu laikau tai, ar žmogus jaučia pavasarį, ar ne: jeigu, balandžio saulei šviečiant, jam kažkas plėšosi, draskosi krūtinėj – tai šiuo žmogum nėra ko daug rūpintis, – jis pats pasirūpins savo pavasariu.
O pušynai gaudžia ir gaudžia, ir nuo to gaudimo naktimis akių nesumerksi, dienomis niekur sau vietos nerasi… Su pavasariu!
Žadu pabandyti savo jėgas satyroj, tik vargu ar kas išeis. Jeigu išeis – bus, anot A. Franso, „pingvinų istorija“. Labai jau daug pas mus pingvinų priviso, metas juos bakstelti į riebius pilvus. Aš tai nebakstelsiu taip, kaip jiems reikėtų, bet kokią plunksnelę gal ir peštelėsiu. Vienu žodžiu –matysim, – pavasaris visus mano planus sumaišė. Beliko tik pats pirmasis plano punktas: po pavasario ateis vasara, o vasarą pabandysim kur nors stoti.
Kas gero Vilniuj, pingvinų sostinėj? Ką beveikia jaunieji – Dautartas, Vaičiūnaitė (ar ji ne poeto P. Vaičiūno duktė?), etc… Ar jie galvoja apie pavasarį, ar jaučia jį, – tokį didelį ir šviesų, kaime beauštantį. Tu parašyk man, ką jie galvoja apie literatūros vystymosi linkmę, apie kaimą, patys apie save… Ką tu pats galvoji, – iš toliau plačiau matosi…
Mane kasdien vis labiau domina kaimas, ir juo labiau aš gilinuosi į jo gyvenimą, juo labiau nieko nebesuprantu.
Patark, ką skaityti. Skaitinėju kas papuola. Prisikemšu pilną galvą visokio šlamšto, ir paskui atrajoju tą viską per dienas, laiko turėdamas. – Gerų, gerų apsakymų nurodyk. Aš kasdien vis labiau įsitikinu, kad nieko apie juos neišmanau. Irgi, mat, literatas!..
Na, užteks šiam kartui. – Labai jau gaudžia pušynai… Eisiu, paklaidžiosiu po juos, – pavasaris vieversio krūtinėj prasideda…
Su linkėjimais!
Romas
1958.IV.11
[6]
Ričardai,
po tavo atsiliepimo į mano pasiųstus apsakymus beveik nieko rimtesnio nepadariau, jeigu neskaityti, kad galvojau, kaip ir dėl ko reikia rašyti. „Šiltą saują“ parašiau prieš pradėdamas galvoti apie tai, o „Medalį“ – po to. Įdomu, ar mano galvojimas nenuėjo šuniui ant uodegos?
Skuode, per „Poez. pavasarį“, buvau sutikęs S. Gedą. Nieko protingo nepašnekėjome, nes mūsų partkomas vietoj protingo pokalbio suorganizavo neprotingas išgertuves… Gaila, aš norėjau „Medalį“ parodyti S. G., bet taip ir nebuvo kada. Jeigu jį kur sutiksi – parodyk ir jam. Man visi sako, kad „Medalis“ – „antitarybinis“, tačiau aš pats nieko tokio jame neįžiūriu. Turbūt esu trumparegis.
Girdėjau, ruošies važiuoti į Kaukazą. Jei besuspėsi – brūkštelk iki išvažiuodamas.
Linkėjimai nuo Almos.
Romas
1 Šie apsakymai buvo išspausdinti Sedos „Raudonojoje žvaigždėje“ 1956-10-20 ir 1956-11-25.
2 „Paskutinės klumpės“ buvo išspausdintos Mažeikių „Komunistiniame rytojuje“ per tris numerius 1957-08-17, 24 ir 29, „Brangi gyvybė“ – ten pat 1957-09-24 (už šį apsakymą Granauskui buvo skirta tame laikraščio konkurse III vieta).
3 „Jaunųjų“ almanacho X knygoje išspausdintas apsakymas „Kidokelis“.
Šilta sauja
Novelė
Kiemas pilnas didelės vėjuotos saulės. Lėtas, sunkus ūžesys skverbiasi pro rąstines sienas, ir lango kamputyje dreba atskilusi šukė. Poviliukui atrodo, kad ji dreba visai ne nuo ūžesio, o nuo to, kad stambūs rytmečio spinduliai vienas po kito žeriasi į stiklą. Lyg kas mėtytų į kambarį ilgas baltas lazdas. O toj upokšnio pusėj kėkso malūnas. Vienmarškinis žmogus stovi prie tilto ir žiūri į vandenį. Tai malūno šeimininkas. Vėjas išpučia jo marškinių nugarą, ir jis nejudėdamas laiko ant pečių didelį languotą kepalą. Paskui nuneša kepalą į juodą malūno angą. Jau neužilgo pareis tėvas. Kai vandens nedaug, tėvas neina per tiltą, o žargsto akmenis skersai upokšnį ir daržo pakraščiu pakyla tiesiai į langą. Eina jis lėtai, tartum jo niekas nelauktų. Bet maždaug pusėj daržo pakelia akis ir nusišypso. Tada Poviliukas šaukia į anas duris:
– Tėtelė!..
Skambteli lėkštė į stalo lentą. Ir jie – abudu vyrai – valgo bulvinę košę ir tylėdami žiūri vienas į kitą. Tėvo akys raudonos nuo nakties darbo ir girnų ūžesio.
– Pažadinsi pusdieny, – sako motinai ir eina į kito kambario duris.
Ant vinies – žiemą vasarą – kabo jo kailiniai. Batus jis palieka pas slenkstį ir nenusirengęs gulasi į lovą. Miega aukštielninkas, prie paties krašto, ir viena ranka visada nuslysta iki pat grindų.
Poviliukas eina žaisti prie jo lovos. Saulė šviečia į aslos vidurį, ir tame jaukiame plotelyje jis išdėlioja savo negudrius žaislus. Vis taip pat tebemala girnos, ir lėtas ūžesys nutolina visa, kas nuobodu ir nereikalinga. Vaikas sėdasi veidu į langą, užmerkia akis, o po vokais ima tavaruoti ružavas saulės rūkas, kuriame nardo spindinčios kibirkštys ir spalvotos žaižaros. Tai visai kitas pasaulis, kuriame gyvena vienos tiktai spalvos, ir būtų galima valandų valandas žiūrėti į nuostabius, nepakartojamus jų vėrinius, jeigu kažkur krūtinėje neatsirastų nejaukus šaltelis. Jis vis didėja, kaip varveklis pastogėje, ir nenorom reikia atmerkti akis, kad nepaliktum vienut vienas tame tuščiame rūke, kur nėra nuobodžių, tačiau tvirtų ir pažįstamų daiktų. Poviliukas net pašliaužia atgal nuo lango, arčiau nejudamai sugniaužtos tėvo saujos. Saulės lopas jau laižo tėvo ranką, ir Poviliukas susikaupęs ima apžiūrinėti ją, nors jau daug kartų apžiūrėjo. Ant tamsios odos auga maži mažulyčiai plaukeliai, ir galima pamatyti net duobutes, iš kurių jie išdygę. Visai kaip medžiai. Jie irgi auga iš duobučių. O gal tai ir yra medžiai, bet tokie maži, kad šakų nė įžiūrėti negalima, vienus tiktai liemenis?.. Tada tėvo ranka – kaip retas miškas, tik niekas nežino, kas jame gyvena. Niekas nežino, ir kas gyvena pačioj saujoj, kuri visuomet sugniaužta, kai tėvas miega. Kam tėvas sugniaužtų, jeigu joje nieko nebūtų? Vieną kartą Poviliukas net prisilietė prie jos. Prisilietė švelniai, pačiais pirštų galiukais, bet tėvas tuojau pabudo:
– Žaisk ir nežadink manęs, vaike…
Ir vėl užmigo. O sauja neatsigniaužė. Ji niekada neatsigniaužia, ir Poviliukas tik jauste tenujaučia, kas joje galėtų būti. Tai pats svarbiausias dalykas. Bet negalima apie tai net paklausti, nes ištarei žodį – ir vien nuo ištarimo paslaptis išnyks. Poviliukas žino, kad ji nematoma, bet kaip tik dėl to jam labiausiai norisi ją pamatyti. Kada nors (tegu tai bus labai negreitai) sauja atsigniauš, ir atsitiks tas svarbiausias dalykas, kuris kažkodėl atsitinka tik vieną kartą gyvenime. Visi žmonės jo laukia, tik nemoka apie tai kalbėti. Šneka apie bulves, karves, apie kitus dalykus, kurie ir be šnekėjimo visada yra šalia, nuobodūs ir suprantami.
Kai tik saulė palenda palovin, nustoja blizgėti plaukeliai ir miltų dulkės tarpupirščiuose. Tėvas pabunda. Jis visuomet pabunda pats, nors ir prašo motinos pažadinti.
– Ar ilgai miegojau?
Kol kalbasi su Poviliuku, abiem rankom taršo ir taip susivėlusius jo plaukus. Abi saujos atgniaužtos, bet paslaptis tebėra, ji neišnyksta, tik niekas nežino, kur ji dabar randasi. Gal net visai pasitraukė iš jų namo ir tylutėliai prisiglaudė kitame pasaulio kamputyje, kaip anksčiau buvo prisiglaudusi saujoje. Ir Poviliukas nebijo, kad pradings. Ji atsiras. Būtinai atsiras, kai tik vėl susigniauš tėvo pirštai.
Bet dabar tėvas nebemiega dieną, ir Poviliukas veltui laukia jo prie lango. Miltuota kepurė liūdnai kabo ant vinies šalia kailinių. Jis keliasi taip anksti, o sugrįžta taip vėlai, kad Poviliukas bemaž nemato jo. Užtat per visą dieną mato užverktas motinos akis, neramiai įsmeigtas į langą, ir į kiekvieną savo klausimą girdi tą patį atsakymą:
– Kaime tėtelė. Žemę dalina.
Lyg žemė būtų didelis žalias audeklas, o tėvas nešiotųsi žirkles, vaikščiotų po žmones ir visiems dalintų ilgus šlamančius gabalus. Bet tėvas nešiojasi ne žirkles, o šautuvą, ir Poviliukui griežtų griežčiausiai uždrausta prisiliesti prie jo, kai jis kartais dunkso kampe už lovos. Poviliukas ir neprisiliečia, kaip anksčiau neprisiliesdavo prie saujos, nors ir žino, kad paslaptis persikraustė į šautuvą. Bet kodėl geroji paslaptis pasidarė tokia bloga, jog dėl jos reikia verkti? Poviliukas netiki, kad tai būtų ta pati paslaptis, ir kiekvieną rytą atkakliai laukia prie lango. Tėvas nebeparbris per upokšnį, tačiau laukimas – vienintelis būdas išgelbėti gerąją paslaptį. Ji būtinai turi ateiti, nes juk ateidavo anksčiau į šiltą saują.
Po kiemelį dūksta vėjas, šiaušia medžių šakas ir vištų plunksnas. Motina nemiegojo visą naktį, vis klausėsi vėjo ūžimo, o dabar užsimetė skarą ir kažkur išėjo. Poviliukas vienas pats kantriai bekiūkso prie lango. Kiūkso, kiūkso, o vis tiek nepamato, iš kurios pusės kiemelyje atsiranda vyrai. Jie parneša tėvą ir paguldo toj pačioj lovoj. Ligi grindų nukara sugniaužta sauja. Paslaptis vėl atėjo į ją, ir Poviliukas žiūri, kaip vyrai mindžiukuojas po trobą, kaip nevikriai sukinėjas apie tėvą su savo ilgais šautuvais. Motinos vis nėra, ir vienas sako:
– Gal aptvarkykim kiek, kol visai neatšalo?..
Jie numauna batus ir pastato pas slenkstį, bet iš kur jie žino, kad tėvas visada ten pastatydavo? Jie sulenkia jam rankas ir sudeda ant krūtinės, bet sauja niekaip nenori išduoti savo paslapties. O vyrai vis dėlto atgniaužia ją, ir Poviliukas girdi, kaip skaudžiai, kaip nenoriai trakšteli tėvo pirštai. Blizgantis šovinys nukrenta ant grindų ir parieda Poviliukui po kojomis.
– Paskutinis. To jau nebespėjo iššauti…
Poviliukas pasižiūri į besiridinėjantį šovinį ir klykdamas metasi lauk…
Jau nebėra paslapties pasaulyje.
Antroji medalio pusė
Apsakymas
Žiūrint nuo kalvos, miestelis kažkuo primena vaikišką piešinį: kreivos pilkos trobikės, išmėtytos kaip pakliūva, dūmai iš kaminų, ožkų barzdos atskardyje ir didelė saulė pačiame piešinio viduryje. Nuo kalvų į miestelį atbėga balti vieškeliai ir susikerta aikštėje, kur auga senas kaštonas. Kiekvieną sekmadienio rytą, kai patekėjusi saulė neskubina žmonių prie darbo, ant suolelio po kaštonu šildosi dvi katės. Jos tupi ramiai ir tingiai, nes sekmadieniais visi miestelio šuniokai keliasi kartu su šeimininkais. Paskui klenkteli parduotuvės durys, ir iš vartelių pasirodo pirmosios moterys. Jos sveikinasi viena su kita neskubiai ir negarsiai, dar mieguistos nuo nakties sapnų ir vyrų glamonių. Jų vaikai dar tik ritasi iš lovyčių (sekmadieniais vaikai visada atsibunda anksčiau), o vyrų žandai baltuoja languose, storai nutepti muilo putomis. Paskui antram aikštės gale pasirodo žmogus. Prisiartinęs prie parduotuvės durų jis stabteli, lyg nesiryždamas lipti trimis cementiniais laipteliais. Ak, taip! Jis įžiūrėjo ant jų blizgančią monetą ir lenkiasi pasiimti. Paskui numeta į šalį. Kam jam reikalingas alaus butelio kamštis? Įkiša ranką į kišenę, rudu pirštu varinėja delne keletą kapeikų sunkiai svarstydamas, kiek ir ko jam išeis pirkti. Parduotuvė dvelkia tuo nejaukumu, kuris visuomet atsiranda patalpose, kai naktį jose nenakvoja žmonės. Ir dar šiugžda makaronai, beriami į popierių. Jis nestoja į eilę, o klausia per moterų galvas:
– Ar turi mažą?
Paskui pakartoja garsiau:
– Ar turi, sakau, mažą?
– Atstok, Daukša!.. Juk jau vakar nebeturėjau..
– Sakau, gal yra kur užsilikęs?.. – jo balse vėl girdisi rami nuolaida, ir jis kėblina lauk, žinodamas, kad dabar jam reikės laukti.
Nuveja kates nuo suolelio ir įsmeigia žvilgsnį į vieną iš trijų gatvikių. Ant parduotuvės laiptelių jau stoviniuoja keli vyrai. Užvertę galvas, jie geria alų, ir Daukša stebi, kaip jų pakaklėse juda aštrūs gūžiai, o šalti butelių dugnai blizga kaip veidrodžiai. Paskui keliasi ir eina tolyn, priešais nedideliam žmogeliui, švytuojančiam į šalis ilgomis rankomis. Žiūri jam į veidą:
– Na, kaip?
– Nekaip… Burna džiūva. Sakau, gal mažąją?..
– Nėra mažųjų. Reikės pirkti pusę. Turi?
– Turiu. Bet užkandai neliks. Paprašyk, gal pridės po saldainiuką?
– Nu, jau ne, Kontrimai. Tu prašyk. Aš ir taip visuomet prašau. Tau kažkaip geriau duoda.
Ant laiptelių Daukša tylėdamas atkiša ranką, ir draugas suberia į ją savo kapeikas. Po valandėlės juodu jau eina skersai aikštę. Įsuka į kažkieno kiemą, praeina kažkieno padarže. Ten, atskardyje, kyšo iš žolės nugriuvusios daržinės pamatai. Žolė prilenkta prie žemės, tarp nubraukytų pienių sagelių geltonuoja laikraščio skiautė. Daukša pagrabalioja po varnalėša ir ištraukia stiklinaitę. Skruzdėlytė bėgioja po ją, ir drebantis Daukšos pirštas niekaip negali prispausti jos prie krašto.
– Kiekvienas gyvas padarėlis degtinėlę mėgsta, – linguoja Kontrimas galvą. – Užuodė tarp žolių degtinėlę ir tuojau prisistatė. Gudruolė, matai. Kokia gudruolė, a?.. Vot ir nebegudravosi, sterva. Duok, aš pats įpilsiu. Tu nenutaikysi po lygiai.
Daugiau jie nesikalba. Girdisi tik skaidrus degtinės kliuksėjimas. Paskui Daukša jaučia, kad troškinantis karštis, kuris visą rytą degino gerklę, krūtinę, pilvą, staiga (net keista, kaip staiga) dingsta, tik dar trūkčioja kaklo raumenys ir burnoje kaupiasi seilės. Ilgą valandą jiedu sėdi tylėdami, įsiklausydami giliai į save, į pačias savo gyslas, kuriomis ima sroventi atgijęs ir smarkėjantis kraujas. Dabar jau gerai. Dabar jau visai gerai. Daukša žiūri į Kontrimo skruostą, aptemptą geltona oda, ant kurios ima muštis raudoni obuoliukai. Na, matai. Visai atjaunėjai, Kontrimai. Kaip prieš dvidešimt metų. Degtinėlė daro savo. Klausyk, Kontrimai, ar tu viską prisimeni, kas buvo prieš dvidešimt metų? Ir naktimis tavęs nekankina visa tai? O Šliogeris? Tu dabar snaudi, bet jeigu aš tą vardą ištarčiau garsiai, tu krūpteltum ir tuojau atsimerktum. Bet aš visai nenoriu, kad tu vėl žiūrėtum į mane išplėstomis akimis. Tu geriau snausk, Kontrimai. Prisimeni, aš tada tris savaites gėriau. Dieną naktį, dieną naktį. O vidurnakčiais daužiau galvą į sieną. Ir, kai pritrūkau jėgų, pasiėmiau šautuvą ir tyliai išslinkau į mėnesieną… galvoji, aš nežinau, kas tada išėmė iš jo šovinius? Šaunus tu buvai vyras, Kontrimai. Gaila, aš negaliu vadinti tavęs vardu. Jis taip pat buvo Antanas – Antan – – Antan – –Antan – – Aš taikiau į jo šokinėjančią nugarą, kai jis klupdamas bėgo į paežerės pelkes. Net keista, kad kaip tik tą akimirksnį aš prisiminiau jo vardą. Jo nugarą aš visada matydavau taikiklio išpjovoj, kai sapnuodavau laimingus sapnus. Ir jeigu tada būčiau prašovęs pro šalį, tu jau nebebūtum suspėjęs išimti šovinio. Jau negyvą aš mindžiojau jį kojomis, trankiau šautuvo buože ir norėjau išlupti jam akis, bet tu atbėgai uždusęs ir pasakei: „Kai mes pamesim jį aikštėj po kaštonu, žmonės turi jį pažinti. Daugiau nebebus Šliogerio.“ Ir mes jį pametėm, toj vietoj, kur dabar murkia dvi katės. Žmonės pasižiūrėdavo ir nueidavo, nueidavo ir vėl sugrįždavo pasižiūrėti. O kai man prisegė medalį, aš mačiau, kaip virpa tavo lūpos… Tu juk visuomet prašai jį parodyti, kai mudu išgeriam daugiau kaip pusę. Šiandien išgėrėm lygiai pusę. Šiandien sekmadienis, o daugiau išgerti nebėra iš ko. Kontrim, a Kontrim! Atsibusk, nu!
– A?
– Užsnūdai, Kontrim?
– Ne. Taip sau… – ir jis vėl panarina galvą, sunkiai blaškydamasis iš savo snaudulio.
– Klausyk, ar besuveiksim?..
– Kad nebėr.
– Tai grįžtam. Gal ką sutiksim?
– Špygą sutiksim, – keliasi Kontrimas. – Kad išgerti nori – ar sutiksi ką?
Jiedu grįžta atgal per aikštę. Prie parduotuvės jau daug vyrų. Kelios moterys – tos eina bažnyčios pusėn, o vyrai minutėlei užbėga alaus ir pasilieka čia iki vakaro. Geria visur: ant laiptų, pas šulinį, prie malkų. Jiedu apeina visus, bet niekas nepakviečia jų artyn. Tik priešais, ant suolelio po kaštonu, sėdi skrybėlėtas žmogus. Kontrimas užsižiūri į du didžiulius čemodanus prie jo kojų ir atsidūsta:
– Nebijok, toks turi pinigėlio…
– Kas daug turi – kitam neduoda.
– Klausyk! – įsikimba jis į Daukšą. – Aš jį pažįstu. Tubinas. Tikrai. Tubinas!
– Tas?..
– Tas pats.
– Tu čia nesapaliok! – staiga supyksta Daukša. – Kai dvidešimt metų Sibire atpilsi, ar labai čia sėdėsi, skrybėlę užsimovęs?..
– Ne, aš tau sakau – Tubinas. Prieikim, ko mes bijom? Įdomu, vis dėlto. Toks bandiuga, o dar, matai, tebegyvas!
– Klausyk, Kontrimai… Aš žinau, ko tu nori. Bet aš su banditais…
– O ką aš sakau? Aš sakau – pasižiūrėkim. Iš kur tas dovanų karalius atsirado, kad tokie vėl pas mus vaikšto?
Ir jis žengia į priekį. Daukša sustoja už jo nugaros. Štai čia, toj pačioj vietoj… Tik buvo ruduo, purškė lietus, ir niekas nežinojo, kad po kiek metų žmonės pastatys čia suolelį, ir vidurdienių kaitroj važiuos pro šalį dideli autobusai, linguodami savo geltonus užpakalius. Bet Daukša nepažįsta šito žmogaus. Jis tikrai jo nepažįsta. Galbūt ir pažintų, jei nors vienai sekundei galėtų patikėti, kad šitas rimtas ir orus senis, vilkįs geru kostiumu, ir yra tas pats rudaplaukis banditas, kurį jie sugavo Užežerio giriose ir visą naktį vežė ratuose per krūmus, atkišę į juos šautuvus.
– Malonu, vyrai, iš jūsų pusės. Po tiek metų nė nesitikėjau, kad kas pažins. Tik, atsiprašau, aš jūsų…
– Ką čia visus prisiminsi! – sako Kontrimas.
Šaunus vyras Kontrimas. Paklausk tu jo, Kontrimai, gal jis neprisimena nė to, kaip tu jam stuktelėjai į marmūzę, kai jis per daug žvaliai ėmė žvilgčioti į šonus?.. Bet judu šnekėkit, šnekėkit, o aš pasiklausysiu. Aš geriau pasižiūrėsiu į tavo aptrintas kelnes, į savo nupeckiotą švarką. Pasirodo, judu abudu mokat gražiai šnekėti. Kažkodėl visi akiniuoti labai gražiai šneka. Bet tada jis nenešiojo akinių, tada jis dar labai gerai matė. Kaži, ar tik ne jis pirmas įžiūrėjo Baužį, kai šis šoktelėjo iš už pušies?.. O geras vyras buvo Baužys. Jie visi, kurių nebėra, buvo labai geri vyrai. Ir dar tu paklausk jo, ar daug pinigų reikia tokiam kostiumui nusipirkti ir tokiems čemodanams prisigrūsti, ir tokiam snukiui išpenėti? Ak, dabar jis tik pensininkas! Renka pašto ženklus ir vaikų darželyje pasakoja apie tai, kaip sunku buvo gyventi darbo žmogui, kai buržujai valdė. Matai, kokia nedidelė jo pensija. Viso labo tik aštuoniasdešimt rublių. Ir jis labai pasiilgo gimtųjų vietų. Ar tų vietų, kur sudegintų trobelių pamatai kyšo ir sukrypusios obelys vaisių nebeveda?.. Ir dar pasakyk jam, Kontrimai, kad tu artelėje kalinėji senus puspadžius, o aš dirbu kooperatyvo sargu. Sakyk, sakyk, Kontrimai! Argi tau liežuvis neapsiverčia? Kad tau neapsiverčia, tai aš pats pasakysiu.
– Ar žinai, kas gulėjo šitoj vietoj? – klausia Daukša ir pats jaučia, kaip nežmoniškai kepina galvą vidurdienio saulė, o akyse plauko kruvini ratilai.
– Šitoj vietoj?.. Turiu prisipažinti, kad nežinau.
– Ir Šliogerio nežinai?
– Atsiprašau, kokio Šliogerio?
– O to, kur vienoj bandoj buvai?
– Atsiprašau, vyrai… Jūs išgėrę, o man autobusas.
– Autobusas nepabėgs. Tai tu pasakyk: nežinai, kas nušovė Šliogerį?
– Aš nušoviau! – rėkia Daukša. – Aš! Aš! Ir pamečiau čia, po kaštonu!.. Ir kojomis jį trypiau! Ir spardžiau!.. Štai medalis! Už ką jis duotas? Už senus puspadžius?! Už kooperatyvo sargą?!.
Jį kažkas tempia šalin, bet tai ne Kontrimas. Kontrimas netemps. Tai vyrai. Jie visą dieną gėrė alų, ir butelių dugnai blizgėjo kaip veidrodžiai… Šalin! Kur jūs buvot, kai Šliogeris gyvus degino? Jūs gėrėt alų? O kai mano vaikus sudegino, jūs irgi gėrėt alų?.. O mes samagoną! Tris savaites, dieną naktį… O Kontrimas vis vaikščiojo ir išiminėjo šovinius. Kur tu esi, Kontrimai?.. Matai, su kokiais snukiais po dvidešimties metų grįžta? Šalin, sakau!.. Ak šitaip? Jūs man dar rankas laužysit? Man? Štai medalis! Matot visi? Aš jį kojomis, ko-jomis, ko-jomis…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Jau pavakarys. Apytuštėj aikštėj stovi kelio moterys, laukiančios autobuso. Daukša pasilenkęs grabaliojasi po šapus ir grindinio dulkes…
– Ką tas žmogus ten pametė?.. – kažkuri susirūpina.
– Ak, tai Daukša. Medalio tebeieško.
Ula Zaleskytė. „Mylima Ly…“
2019 m. Nr. 8–9
„Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje, skelbiame šios publikacijos pabaigoje, o iš pradžių kviestume atidžiau įsižiūrėti į laiškų adresatę „mylimą Ly“: aktyvios jaunystėje ir visiškai išnykusios savo vyro šešėlyje po vedybų E. Mykolaitienės asmenybė vis dar kelia daug klausimų literatūrologams, muziejininkams ir jos biografijos tyrinėtojams.
Emilija Kvedaraitė gimė 1901 m. rugpjūčio 16 d. Liongino ir Ksaverinos Kvedarų šeimoje. Čia jau augo Adelė, Juozas, Eugenija, Emilija buvo jauniausia. Tėvas Lionginas, gana pasiturintis išsilavinęs ūkininkas, turėjo nemažą biblioteką, mėgo medžioti, mokėjo rusų, lenkų ir vokiečių kalbas. Domėjosi teise bei medicina, vietinių buvo vadinamas „daktaru“. Kvedarai gyveno Gaižiūnuose, Biržų r., netoli Vabalninko.
Baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, Emilija išsikraustė į Kauną. Tėvai aukštesniojo mokslo siekti išleido dvi dukras: Eugeniją (išvyko į Nansi, Prancūziją) ir Emiliją. Ji nuo 1924 m. mokėsi dainuoti Kauno muzikos mokykloje, nes nuo vaikystės svajojo tapti garsia dainininke. Tais pačiais metais Emilija įstojo studijuoti lietuvių literatūros ir pedagogikos Lietuvos universitete. Nusprendusi tapti mokytoja, dainavimo atsisakė, tačiau savo meninius gabumus realizavo aktyviai įsitraukdama į ateitininkų draugiją „Šatrija“.
Pradėjusi studijas Lietuvos universitete Emilija susižavėjo dėstytoju V. Mykolaičiu-Putinu ir tvirtai apsisprendė siekti jo širdies. Savo dienoraščiuose ji mini 1926-ųjų pavasarį, kada jie pradėjo artimai draugauti. Baigusi studijas, 1928 m. Emilija išvyko mokytojauti į Beržų pradžios mokyklą Jonavos rajone. Jauna mokytoja ilgėjosi Kauno, draugų ir lietuviškos aplinkos. Po dvejų metų ji perėjo dirbti į žydų gimnaziją Kaune. Kai V. Mykolaitis-Putinas naujame Juozo Purickio name (Vaižganto g.) išsinuomojo keturių kambarių butą, priėmė kartu gyventi jauniausią savo seserį Magdaleną Mykolaitytę, jos draugę Salomėją Nėrį, o ši pakvietė ir E. Kvedaraitę. Jaunystės draugės prisimena ją kaip labai atsakingą, nuoširdžią bei rūpestingą bičiulę. Po trečiosios romano „Altorių šešėly“ dalies „Išsivadavimas“ pasirodymo Putinas sunkiai susirgo vidurių šiltine, Emilija kelis mėnesius slaugė mylimąjį. Kaune sklandė gandai apie merginą, gyvenančią kunigo namuose, tačiau apie rimtesnius poros santykius ir sprendimą tuoktis nežinojo net patys artimiausi bičiuliai, vestuvės ir jiems buvo didelė staigmena.
Tarpukariu Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos, todėl E. Kvedaraitė ir V. Mykolaitis-Putinas 1935 m. liepos 17 d. slapta susituokė Rygoje. Greičiausiai Mykolaičiai nenumatė, kad laikraštis paskelbs susituokusiųjų pavardes – dienraštis „Lietuvos žinios“ išspausdino šią sensaciją – ir ši žinia šitaip sudrebins visuomenę. Kitą dieną po paskelbimo artimuosius pasiekusi telegrama patvirtino naujieną: „Kaip žinote, mudu su Vy susituokėme. Esame labai laimingi. Atvykstame pas jus. Pasikalbėsime“1. Netrukus po vestuvių jaunavedžiai buvo įkalbinėjami skirtis, V. Mykolaitis-Putinas ekskomunikuotas. Skandalas buvo didelis, dalis visuomenės smerkė tiek Putiną, tiek jo žmoną, palaikė tik ištikimiausi draugai. Emilija savo atsiminimuose rašė: „Iš Rygos į Kauną išvykom liepos 19 d., o iš ten greitai išsiruošėm į pajūrį. Palanga jau virė pletkais. Kunigai bandė suardyti mūsų vedybas. <…> O kaip aš buvau laiminga po vedybų. Tai man buvo didelė, brangi gyvenimo dovana“2. Jai po vedybų teko atlaikyti didelį spaudimą – visuomenė kritikavo moterį už kunigo suviliojimą, užkliuvo per didelis jos organizuotumas, ūkiškumas, niekuo neišsiskirianti išvaizda. Putinas susilaukdavo daugybės merginų dėmesio, atrodė, kad mokytoja Emilija jam per prasta. Paties rašytojo jaunystės laikų laiškų būsimai žmonai nėra išlikę, o 1938–1945 m. dienoraštis neprieinamas3, todėl sunku spręsti apie jo jausmus. E. Mykolaitienė pirmus penkerius santuokos metus prisimena su džiaugsmu, nors pora buvo labai skirtingų charakterių: „Bendro gyvenimo pradžia buvo šviesi, mūsų santykiai buvo geri, daug kalbėdavome, Putinas juokaudavo. Aš jį vadinau „Vyturėliu“, jis mane Li (Emili). Tai buvo iki 1940 metų. Paskui atsirado nesutarimų. Gal dėl didelės įtampos gyvenime, universitete, gal dėl skirtingo charakterio, požiūrio į gyvenimo kasdienybę. Putino gyvenimo devizas: „Gyvenk laimėje, galvok apie nelaimę.“ Aiškinosi, kad toji mintis atėjusi iš liaudies – tai suvalkiečių priežodis. Tai patvirtino Antanas Venclova. Aš prieš tą devizą visa sukildavau: „Gyvenk laimėje, nelaimė nelaukiama ateis“4. Mykolaičių ir Kvedarų šeimos iš tikrųjų buvusios labai skirtingos: „Susitinka ilgai nesimatę du Mykolaičiai, – jiems kalbos užtenka vos pusvalandžiui. Po to jie sėdi kartu ir tyli. Ir taip ištisas valandas. Tuo tarpu susitikę du Kvedarai kalba ir neišsikalba dieną, naktį ir kelias dienas“5. Emilija buvo religinga, sekmadieniais eidavo į bažnyčią, mėgo siūti, puoštis, puoselėti namus, palaikyti švarą ir tvarką. Nuolat rūpinosi savo, Putino ir globojamų giminaičių sveikata, ieškojo geriausių daktarų ir naujausių gydymo metodų (pavyzdžiui, hipnozė, skruzdėlių vonios ir kt.). Kaune gerai sutarė su profesoriais Šapauskais, Vilniuje bendravo su Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Bulavų šeima, dainininke Beatriče Grincevičiūte. E. Mykolaitienė susirašinėjo su jaunystės bičiulėmis Petronėle Orintaite, S. Nėrimi, vis dėlto turėjo nedaug draugių, glaudesnius ryšius palaikė su šeimos nariais, laikui bėgant tapo uždaresnė, gyvenimo pabaigoje sudarė nepasitikinčios kitais, griežtos moters įspūdį. Viešajame gyvenime V. Mykolaitis-Putinas dažniausiai pasirodydavo vienas arba su kolegomis.
Po vestuvių jaunoji žmona skatino statytis namą, nes vyrui aukšta buto nuomos kaina kėlė stresą, bijojo, jog pagausėjus šeimai neišsimokėsiąs. Tad šeima iš Tado Ivanausko prabangiame Žaliakalnio rajone, Vaižganto gatvėje, nusipirko žemės sklypą ir pasiėmę paskolas 1937 m. pasistatė modernų, erdvų namą. Kartu su jais vėl apsigyveno V. Mykolaičio-Putino sesuo Magdalena, taip pat Emilijos sesuo Eugenija Kvedaraitė-Stanevičienė su vyru, į medicinos mokslus leidžiama dukterėčia Hortenzija Balčiūnaitė. Jauna šeima labai džiaugėsi galėsią ramiai, gražiai gyventi, tačiau naujuoju būstu pasidžiaugė vos porą metų.
1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, Putinas laikinai apsigyveno Žvėryne. E. Mykolaitienė dar dirbo mokytoja Kauno žydų gimnazijoje. Kelionės į Vilnių labai vargino, tad Mykolaičiai nusprendė palikti Kauną ir išsinuomojo kelis kambarius Tauro g. 19. Emilija 1940–1941 m. įsidarbino lietuvių kalbos mokytoja Vilniuje, 5-ojoje valstybinėje gimnazijoje. Šeima nenoriai paliko mylimą Kauną ir kraustėsi į sostinę su mintimi, kad čia pagyvens laikinai.
Nacių okupacijos metais 1943–1944 m. Mykolaičiams teko slapstytis Emilijos tėviškėje Gaižiūnų kaime. Putinas su žmona skaudžiai išgyveno artimųjų netektis, nerimavo dėl savo likimo, tačiau apsisprendė likti Lietuvoje. Namą Kaune nusiaubė kareiviai ir prašalaičiai, ten įsikėlė nacių pareigūnai, vėliau jis buvo atiduotas vaikų namams, gerokai nukentėjo ir išplėštas butas Vilniuje, sudegė dalis bibliotekos. M. Mykolaitytė traukiantis frontui pabėgo į Vokietiją, vėliau į Australiją, brolis su seserimi daugiau niekada nebesusitiko. Išlikę nemažai sovietmečiu vienas kitam rašytų laiškų, po rašytojo mirties su Magdalena susirašinėjo ir Emilija, savo laiškuose atskleidė daug asmeninių išgyvenimų.
1944 m. grįžę į Vilnių, Mykolaičiai persikėlė į butą name Tauro g. 21 (sovietmečiu Liepos g. 21, dabartinis adresas Tauro g. 10) ir bandė įsitvirtinti sostinėje, nors kartais svarstydavo, ar nevertėtų vėl apsigyventi Kaune. V. Mykolaitis-Putinas dėstė universitete, žmona mokytojauti metė – rūpinosi nuo karo ir tremties nukentėjusiais giminaičiais, draugais bei pažįstamais. 1947 m. šeima priėmė gyventi E. Mykolaitienės aštuonerių metų sūnėną Vytautą Balčiūną, užaugino kaip sūnų. Išgydytas, išleistas į mokslus, V. Balčiūnas su didele pagarba prisimena „dėdę“ ir „tetą“. Kartu namuose laikinai gyveno Emilijos mama Ksaverina Kvedarienė, su Vytu kambary augo sunkia liga serganti Putino dukterėčia Janina Mykolaitytė. Savų vaikų neturėjusi šeima nuolat globojo, gelbėjo, gydė ir šelpė kitus. Daugelio atsiminimų autoriai teigia, kad Emilija drąsiai eidavo pas aukštus pareigūnus prašyti pagalbos, slapstė pažįstamų, giminių vaikus nuo tremties, finansiškai rėmė nepasiturinčius ir skatindavo savo vyrą padėti bičiuliams: „1957 m. aš vėl buvau nuvažiavusi pas Putiną prašyti užtarimo. Tai turbūt buvo apie sausio 7–8 d., kaip tik po Putino gimtadienio šventės. Jie abu mane nuoširdžiai priėmė ir pietums vaišino iš švenčių likučių. Putinas buvo žvalus ir linksmas. Aš papasakojau jiems, kad man neduoda mokytojos darbo, nors aš Sibire 10 metų sėkmingai mokytojavau. Jo žmona Emilija labai jautriai priėmė reikalą ir ragino Putiną, kad nueitų pas švietimo ministrą Pupeikį ir mane užtartų“6. Po karo Mykolaičiams pavyko atgauti nusiaubtą namą Kaune, jame apsigyveno nuo sovietinių represijų besislapstantis Emilijos brolis Juozas Kvedaras, sesuo E. Stanevičienė su vyru Tadu, vėliau H. Balčiūnaitės-Vaitkevičienės sūnus Giedrius. Būstas buvo suremontuotas, namo pusrūsyje įrengtuose kambariuose apgyvendinti nuomininkai. E. Mykolaitienė su vyru į Kauną atvykdavo tik paviešėti arba pavasaroti.
1954 m. Vilniaus universiteto dėstytoja, buvusi Putino studentė Irena Kostkevičiūtė ėmė vis dažniau lankytis Mykolaičių namuose. Ji puikiai sutarė su visais šeimos nariais, kartu važiuodavo atostogauti. Užsimezgęs stiprus ryšys peraugo į meilę. Sužinojusi apie padėties rimtumą E. Mykolaitienė skaudžiai išgyveno išdavystę, globotinė Hortenzija aprašo: „Santykiai šeimoje sutriko, kai teta patyrė apie dėdės draugystę su Irena Kostkevičiūte. Teta pasimetė, jai jis buvo ir vyras, ir vaikas… Sėdo į traukinį ir važiavo nežinia kur, tik susivokė, kad jau Šiauliuose. Siūlė skirtis, bet Putinas nenorėjo kelti skandalo. Dėdė buvo teisingas, jam veidmainingumas svetimas, o čia turėjo prieš tetą vaidinti. Dėdę suprantu ir tetą atjaučiu – jai, žmonai, tai buvo nepakeliama, skaudu“7. Vis dėlto E. Mykolaitienė nepalūžo, toliau su meile ir pagarba rūpinosi savo vyru: „Emilijos ir Putino santuokiniame gyvenime teko patirti daug juodų ir sunkių karo audrų verpetuose praleistų dienų. Bet ji nepalūžo, ryžtingai kovodama su visomis negandomis: stengėsi būti sielvarte – guodėja, varge – atrama, ligoje – gailestinga sesuo ir slaugė, reikalui esant, ji be jokios ambicijos nuoskaudos perimdavo ir virėjos-šeimininkės pareigas“8. E. Mykolaitienė savo skaudžius išgyvenimus aprašė dienoraštyje, kurio dalis išsaugojo globotinio V. Balčiūno žmona Irena Balčiūnienė. V. Mykolaitis-Putinas žadėjo žmonai nutraukti ryšius su I. Kostkevičiūte, tačiau liudytojai prisimena, kad abu palaikė ryšį iki pat rašytojo mirties.
1962 m. E. Mykolaitienės pastangomis vasarnamis iš jos tėviškės buvo perkeltas į Kačerginę, netoli Kauno, ten leisdavo vasaras stiprindami sveikatą. V. Mykolaitis-Putinas ir mirė Kačerginėje 1967 m., eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus. Savo testamentu visą turtą bei teises į kūrybinį palikimą patikėjo savo žmonai, baigdamas testamentą tokiais žodžiais: „Reiškiu padėką visiems, padėjusiems man žengti vingiuoti gyvenimu keliu, o ypač savo žmonai Emilijai Mykolaitienei už jos pastangas sudaryti man tinkamas darbo sąlygas ir rūpestingą slaugymą ligoje. Taip pat atsiprašau už savo gyvenimo klaidas ir padarytus nemalonumus“9.
Palaidojusi vyrą, E. Mykolaitienė liko gyventi Vilniuje kartu su Balčiūnų šeima. Ji rūpinosi vyro kūrybiniu palikimu, suradusi ranka rašytą jo testamentą, stengėsi vykdyti paskutinę valią. Rašytojas pageidavo, kad jo memorialinis muziejus būtų įkurtas Kaune. Visas įkūrimo procesas tęsėsi ne vienus metus, E. Mykolaitienei vėl teko atlaikyti didelį spaudimą – buvo siūloma muziejų kurti Vilniuje, prašoma leisti surašyti biblioteką, tačiau visi darbai užtrukdavo, susidaro įspūdis, kad E. Mykolaitienės nuomonės niekas nepaisė, kaskart vis naujų žmonių patariama ji keitė savo sprendimus, jautėsi vieniša, neturinti su kuo pasitarti. Muziejaus įkūrimo klausimu E. Mykolaitienę konsultuodavo artimi I. Kostkevičiūtės draugai, tačiau ir kaskart stipriai puolė (ypač aršūs, įžeidžiantys kalbininko Aleksandro Žirgulio laiškai). E. Mykolaitienės giminaičiai ir šiandien turi išsaugoję įrodymus, kaip kruopščiai ir sąžiningai ji skirstydavo už rašytojo kūrybą gaunamus honorarus, dalindavo juos mirusio vyro giminėms, atidavė dalį drabužių, daiktų, tačiau buvo kaltinama, kad ne tuos mirusio vyro drabužius išdalinusi, per brangiai muziejui pardavusi paveikslus ir pan. E. Mykolaitienė ieškojo būdų, kaip tinkamai įamžinti Putino atminimą, vėlgi buvo puolama, kad nepasitiki kultūros darbuotojais dėl memorialinės lentos ar skulptūros kūrimo, kad kišasi ne į savo reikalus. Silpo ir sveikata, vis dėlto iki pat mirties rūpinosi V. Mykolaičio-Putino muziejaus įkūrimu.
V. Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus galiausiai buvo įkurtas Vilniuje – Balčiūnų šeima išsikraustė į naują butą Antakalnyje, E. Mykolaitienė pardavė ir perdavė kuriamam muziejui didelę dalį daiktų, knygų, paveikslų, nuotraukų. 1983 m. ji išsikraustė pas seserį į Kauną, nuo insulto ligoninėje mirė tų pačių metų rugpjūčio 24 d. eidama aštuoniasdešimt trečiuosius metus. Palaidota ne šalia vyro, o Deikiškių kaime, Vabalninko seniūnijoje.
1992 m. išleistoje knygoje „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“ informacijos apie E. Mykolaitienę nedaug, ir nors liudijimai įvairūs, bet klostosi toks jos portretas: esą buvusi labai praktiška, nesupratusi vyro nei jo kūrybinio palikimo, nenuoširdi, nemaloni, neišvaizdi. Didžiąją dalį atsiminimų knygos herojų kalbino I. Kostkevičiūtė ir Vaidotas Žukas, deja, pačių artimiausių giminaičių (V. Balčiūnas su Putinu gyveno dvidešimt metų) prisiminimai į rinkinį neįtraukti. V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje labai nedaug E. Mykolaitienės arba bendrų Putino ir žmonos nuotraukų, asmeninių jos daiktų, užrašų, todėl trūksta žinių apie Emilijos draugus, laisvalaikį, pomėgius. Ir paskelbtuose atsiminimuose apie save ji beveik nekalba, pasilikdama vyro šešėlyje. Šiek tiek daugiau detalių išryškėja iš Putino sesers M. Mykolaitytės-Slavėnienės knygos „Putinas mano atsiminimuose“, Aldonos Vaitiekūnienės užrašyto pokalbio su Emilija prieš mirtį, Giedriaus Vaitkevičiaus atsiminimų, Balčiūnų šeimos, gyvenusios kartu Tauro g. 10-3, liudijimų, išsaugoto jos dienoraščio bei susirašinėjimo su M. Slavėniene. Laimei, muziejuje yra išlikusių šeimos laiškų, spinduliuojančių šiluma, meile ir pagarba.
VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO LAIŠKAI ŽMONAI
Kislovodskas, 1953.IV.14
Mylima Ly,
Vakar daviau Tau telegramą, kurią turėjai gauti apie pietus. Kelionėje viskas sekėsi laimingai, tik vis dėlto smarkiau nuvargau, nes naktį, galima sakyti, visai nemiegojau. Kislovodske nuotaika gan niūri, nes šalta ir ore, ir viduj, apsiniaukę, pradėjo net snaigioti. Lauke jokio žalumyno, medžiai ir krūmai plikutėliai, lygiai kaip pas mus. O yra žmonių, kurie atvažiavo į pietų kraštą ne tik su vasariniais paltais, bet ir visai be paltų, vos ne su trusikais.
Vieną naktį pernakvojau vienas kambary, bet vakar jau gavau bendragyventoją. Nieko, gan malonus žmogus, ramus ir neknarkia. Nuo pat pirmos dienos pradėjo siuntinėti pas gydytojus ir į analizių kabinetus, viskas čia pat sanatorijoj. Nemaža nustebau, kad gydytoja, kuri surašo ligos istoriją ir nustato gydymo režimą, prakalbino mane lietuviškai. Tai ir yra ta pati, apie kurią mes kalbėjom. Labai maloni ir rūpestinga moteris. Pažįsta daugelį ir mūsų pažįstamų. Mano laikas taip užimtas visokiom konsultacijom ir procedūrom, kad vos spėju suktis. Nežinau, ar čia mane išgydys, ar visai nuvarys nuo kojų. Sanatorija atrodo iš gerųjų, išlaikymas, valgis gausus ir geras. Valgysiu 4 kartus ir dar nakčiai atneša į kambarį specialiai rauginto pieno puodelį su biskvitais. Ypač gerai duoda pusryčiams. Gulame 11, keliamės 7‒8 val. Po pietų ‒ ramybės valanda. Viskas būtų gerai, kad tik atšiltų oras. Naktį nešalta, nes apklotas gana šiltas, be to, užsimetu chalatą. Kislovodskas gražioj vietoj ‒ apie 700 metrų nuo jūros paviršiaus, vietomis aukščiau, vietomis žemiau, aplinkui jau žymiai aukštesni kalnai, tikriau, plokščiakalniai be smailų viršūnių. Snieguotos viršūnės prasideda toliau į pietus. Kai bus giedras oras, jos, pasilypėjus į kurį plokščiakalnį, bus matomos. Prekybinėj miesto daly dar nebuvau, nes ji gana toli. Pakraščiuos vien sanatorijos ir vilos. Kislovodskas kai kuriais atžvilgiais primena man Nicą.
Tai buvo pirmos žinios ir įspūdžiai. Netrukus Janutei ir Vytui10 išsiųsiu po atviruką su Kislovodsko reginiais. Visiems daug sveikinimų ir linkėjimų. Sudie, Ly, karštai Tave bučiuoju
Tavo Vy.
[Pašto spaudas: 19 12 54]
Vilnius, šeštadienis
Mylima Ly,
jau šeštadienio vakaras, o nuo Tavęs naujo laiško kaip ir nesulaukėme. Pas mus blogos naujienos. Aš dar tebesergu. Negaliu keltis dėl skausmų per juosmenį. Buvo iš specpolikl. Gaivenis, paskui dar kažkokia moteris. Kaip paprastai nieko neranda. Kai pasveiksiu, reiksią padaryti nugarkaulio nuotrauką. Bet dar blogiau, kad Elzė11 sunkiai susirgo. Trečiadienį staiga suėmė dideli skausmai šone. Ji sakosi, kad tai inksto uždegimas. Buvo dabar gydytoja, ligos dar nenustatė. Darys analizes. Norėjau patalpinti į ligoninę, nepriima. Sako, perpildytos. Janutė12 neina į mokyklą, o šeimininkauja. Bijausi, kad ir ta nesusirgtų dėl savo smarkumo. Elzei leisdavo peniciliną kas 6 val. Keliasi 5 val. naktį, neišsimiega, o dar krautuvės ir visa ruoša. Ryt eis ieškoti tos Teklės, gal gausime kokią ateinančią bobą nors pietus išvirti.
Tu, jei ir pagijai, turbūt esi labai silpna ir nieko čia nepadėsi. Nebent parvažiuotum su kokia virėja.
Mane čia užvertė visokiais darbais. Jei ir pasveiksiu, prie romano gal tik po Naujų metų galėsiu vėl prisėsti. Stačiai, desperacija!
Sveik ir grįžki. Laukiame visi!
Daug linkėjimų
Karštai bučiuoju ‒ Tavo Vy.
Vilnius, 1954.XII.24
Mylima Ly,
Šiandien švenčiame Kūčias ir liūdime, kad Tavęs nėra su mumis. Bent mintimis esame su Tavim ir linkime Tau pirmiausia kuo greičiausia pasveikti ir nusikratyti visomis negerovėmis, kad daugiau dėl to jau nebereikėtų mums atsiskirti. Aš šiandien jau galėčiau keltis, nes temperatūra jau visai normali ir skausmai juosmens beveik jau išnyko. Guliu dėl atsargumo, kad liga vėl negrįžtų. Šiaip taip susitvarkėme. Elžbieta serga sunkiai ‒ inkstai akmenyse. Vežioja į kliniką pas kažkokį profesorių ir dar pirmadienį važiuos. Jos ta pažįstama Valė (skalbėja) neblogai mus aptarnauja ir žada pabūti, kol Elžbieta sirgs, o tuo tarpu ir Tu sugrįši. Tada turbūt reiks ieškot kitos virėjos.
Aš nors sergu, bet šį tą ir dirbau. Jau visiškai baigiu versti „Poną Tado“ III knygą. Beliko apie 30 eilučių. Tai bus ir viskas, ką buvau užsibrėžęs. Tik su romanu atsilikau.
Beje, nieko man nerašei apie mūsų Tadą13. Ar jau pasibaigė ta istorija?
Visi visiems siunčiame geriausių švenčių linkėjimų!
Ligi greito pasimatymo
Karštai Tave bučiuoju
Tavo Vy.
Tikimės, kad Naujiems Metams tikrai Tave sulauksime, o gal ir greičiau. Bet pasveik kaip reikiant.
V.
Vilnius, 1955.IX.18
Mylima Ly,
pagaliau, ilgai laukęs, šiandien gavau Tavo laišką. Nemaniau, kad tie remontai taip ilgai užsitęs. Tikėjausi, kad ligi šio sekmadienio tikrai viskas bus baigta. O turbūt dar ir ateinančią Tu su jais prasikamuosi. Kaip bus su mūsų atvažiavimu, nežinau. Oras genda, dienos trumpėja, viena diena nesuvažinėsime. Reiktų atvažiuoti šeštadienį iš vakaro, o grįžti sekmadienį. O gal dizeliu važiuoti? Mane tai automobilis visai nevilioja, ypač dabar, rudenį. O gal tik Vytą14 pasiųsti dizeliu, kad Tau padėtų kai ką atsivežti? Greit parašyk, kaip galvoji.
Tu ten kamuojiesi su remontais, o aš čia su savo bėdomis. Graužia mane disertacijos. Štai jau kuris laikas kankinuosi su Doveikos15 disertacija. Nežinau, ką rašyti. Nei minties, nei žodžių. Naktimis nemiegu, didžiausias nusiminimas, neviltis ligi ašarų. Niekad dar man taip nebuvo. Niekas nedasiproti, kiek man tai kainuoja jėgų ir sveikatos. Nejaugi tie kurortai būtų mane taip išsėmę, nualinę? Na, vieną recenziją šiandien vargais negalais baigiau. Bet Lukšienės16 disertacija dar nepradėta skaityti, o jau spalio 13 d. paskirtas gynimas. Recenziją reikia bent savaitę anksčiau įteikti. Nežinau, kaip aš čia ištesėsiu. O romanas guli nepaliestas!
Aš manau, kad reikia Tadui17 pavesti, tegu jis organizuoja stalo ir pianino pervežimą. Gal gautų kokį sunkvežimį, kad ir brangiau sumokėtų. Aš jam už triūsą atsilyginčiau. Grįždamas iš Vilniaus nuvežtų į Kauną mano šitą stalą, dalį knygų ir šiaip čia nereikalingus daiktus. Pianinas būtų gerai ir man pačiam pabarškint lengvus dalykus, laikui paįvairinti. O gražesnis stalas, jeigu jau jį turim, čia reikalingesnis negu Kaune. Šitas jau toks menkas ir kaskart vis labiau susimurzina, kad net gėda, kai kas pasižiūri.
Šiaip pas mus nieko naujo. Vaikai, atrodo, sutinka, Janutė18 buvo kiek susirgusi gerkle, bet greitai pasitaisė. Valgome daug vaisių, tai ir pinigų nemaža išeina, bet pakaks mums tų pinigų. Sutarties su leidykla dėl „Alt. š.“ rusiško leidimo dar nepasirašiau, nes to vertimo dar man nerodė.
Tornau19 atostogauja, o su kitais aš nelabai pažįstamas…
Greitai parašyki, ką galvoji apie visus šituos reikalus. Geriausių linkėjimų visiems įnamiams! Jei atvažiuosiu, padarysime smarkias visų darbų pabaigtuves.
Sudie! Karštai bučiuoju
Tavo Vy.
Kaunas, 1957.VI.9
Brangi Ly,
Sekmines švenčiame jau gerokai apsitvarkę. Juozas sunešė lentas į garažą, nuėmė savo varstotą, tai galėjome viską nuvalyti. Dabar visas sklypas su klomba atrodo beveik taip, kaip buvo prieš karą. Genė20 parnešė gėlių, bet jų dar neužteko. Pirksim daugiau. Gaila, kad nėra žolės pievutei. Nėra nei jurginų, nei petunijų. Na, kai atvažiuosi, tai pamatysi. Aš dirbu kiek galiu, bet labai greitai pavargstu. Galgi įprasiu, sustiprėsiu. Miegu blogai. Šiaip, čia būtų visai gerai. Ramu, oras palyginti grynas. Vasarą bus galima praleisti ne blogiau negu kitur. Gal ir gyvenimo pabaiga čia praslinks ramiai ir giedriai, išnykus tarp mudviejų visokiems nesusipratimams, nesklandumams ir prieštaravimams.
Tu man Vilniuje uždavei tris klausimus ir prašei, kad aš atsakyčiau raštu. Galvojau apie tai, bet ką aš turėčiau atsakyti, taip ir nesugalvojau. Dėl Tavo vaidmens, uždavinių ir pareigų aš niekad Tau jokių priekaištų nedariau ir neturiu pagrindo juos daryti. Visa kita išlygins laikas, gyvenimas, tarpusavinis susipratimas ir atlaidumas.
Naujoji gaspadinė man atrodo tinkama, darbšti, paslaugi. Bijausi, kai Genė, pati dabar būdama visą laiką namie, ne per daug ją prie darbų spaustų ir neatbaidytų. Ir su maistu nežinau, kaip ten yra. Aš savuoju patenkintas.
Parvažiuosiu ketvirtadienį, tai apie viską plačiau papasakosiu.
Taigi ligi pasimatymo
bučiuoju
Tavo Vy.
Vilnius, 1960.X.25
Brangi Ly,
Dėkui už laiškelį. Vytas parvažiavo laimingai ir kai ką papasakojo, kaip jūs ten tvarkotės. Nenumaniau, kad ta statyba taip ilgai užtruks ir dar prireiks ko nors nauja. Tu ten visai nusibėgiosi ir sveikatą suardysi. Jei oras bus pakenčiamas ir gerai jausiuosi, tai per šventes gal ir atvažiuosime su Vytu. Tik reikės būtinai valytuvai pataisyti. Jei snigtų, tai užlipdytų stiklus, tada važiuoti neįmanoma. Pas mus atšilo, vis žemiau noliaus, bet sniego dar nėra. Kad bent nesutrukdytų Kačerginėj darbų.
Aš jaučiuos pakenčiamai. Buvo ir blogesnių dienų, kaip pav. vakar ir šiandien. Kamuoja mane tas šaltis aplink kūną, na ir kojos kaip paprastai.
Buvau dviejuose geruose koncertuose, o šiaip dirbu. Pradedu rašyti XX skyrių21, o Vilniuj parvažiavęs parašysiu aštuonis. Ligi vasaros atostogų labai norėčiau tą bėdą baigti.
Onutė tvarkosi neblogai, tik valgis gal per vienodas, o kartais ir silpnokas. Kaip čia mes atrodom, parvažiavus pamatysi.
Linkiu daug viso gero, ištvermės, sveikatos ir baigti Tau savo bėdą. Linkėjimai visiems.
Bučiuoju
Tavo Vy
Jei atsiras, kas svarbesnio, skambinsiu. Skambink ir Tu.
V.
1 Mykolaitytė-Slavėnienė M. Putinas mano atsiminimuose. – Londonas: Nida, 1977. – P. 328.
2 Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną / Sudarė Donata Mitaitė. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 200.
3 Dienoraštis saugomas VU bibliotekos Rankraščių skyriuje Irenos Kostkevičiūtės archyve su riboto naudojimo prieiga iki 2041 m.
4 Ten pat.
5 Janina Mykolaitytė-Bielinienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 416.
6 Uršulė Urniežiūtė-Starkuvienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 138.
7 Hortenzija Balčiūnaitė-Vaitkevičienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 447.
8 Mykolaitytė-Slavėnienė M. Putinas mano atsiminimuose. – P. 333.
9 Mykolaitis-Putinas V. Testamento nuorašas. – VU bibliotekos Rankraščių skyrius. – F-180-4.
10 Janina Mykolaitytė ir Vytautas Balčiūnas – Mykolaičių globotiniai.
11 Elzė – šeimininkė.
12 Janina Mykolaitytė.
13 Greičiausiai kalbama apie Tadą Stanevičių – E. Mykolaitienės sesers Eugenijos vyrą, dažnai įsiveldavusį į painias istorijas.
14 Vytautas Balčiūnas.
15 Kostas Doveika.
16 Meilė Lukšienė.
17 Tadas Stanevičius.
18 Janina Mykolaitytė.
19 Jurgis Tornau – Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius.
20 Eugenija Kvedaraitė-Stanevičienė, gyvenusi Mykolaičių name Kaune, Vaižganto g. 36.
21 Romano „Sukilėliai‘‘ skyrių.
Namai visuomet lieka namais: Alfonso Nykos-Niliūno laiškai namiškiams
2019 m. Nr. 7
Šiemet liepos 15 dieną minime poeto, vertėjo, rašytojo, literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno (1919–2015) 100-ąsias gimimo metines.
Poetas buvo itin glaudžiai suaugęs su savo gimtųjų namų aplinka Nemeikščiuose, artimaisiais, apylinkės žmonėmis bei kraštovaizdžiu, nuolatiniu gamtos kismu. Visa tai sudarė jo Visatą, be šito neįsivaizdavo būties pilnatvės. Išvykęs studijuoti į Kauną, o vėliau į Vilnių, ilgėjosi namų ir nuolat mintyse klajodavo po artimas vietas, kartais, išsiilgęs, viską palikęs, staiga parvažiuodavo.
1944-ųjų istorinių pervartų nublokštas atsidūrė Vokietijoje, o vėliau Baltimorėje (JAV). Daugiau nei šešiasdešimt metų, iki pat savo mirties 2015-aisiais, gyveno svetur. Tačiau namų ilgesys nuolat pulsavo kraujyje. 1998 m. vienintelį kartą apsilankęs Lietuvoje, A. Nyka-Niliūnas neberado savo namų… išsivežė nusivylimą. Tačiau anuomet pamatyti vaizdai neištrynė iš atminties vaikystės ir jaunystės refleksijų, kurios jį gaivino ir stiprino. Ne kartą yra teigęs, kad iš savo gimtinės „niekad ir nebuvo išėjęs“. 2018 m., Utenos kapinėse, tyliai ir ramiai, taip, kaip ir norėjo, atgulė amžinojo poilsio šalia savo Tėvų.
Skaitytojams siūlome pluoštelį A. Nykos-Niliūno (tuomet dar Alfonso Čipkaus) laiškų, rašytų namiškiams iš Vilniaus 1942–1943 m. (Šie laiškai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Kaune.) Istorinis fonas buvo sudėtingas: karo siautulys, vokiečių okupacija. Tuo metu poetas Vilniaus universitete bebaiginėjo romanistikos studijas, rašė diplominį darbą. Laiškuose nerasime jo nusiskundimų ar nevilties krislelių. Anaiptol, laiškai tampa padrąsinimų, pastiprinimų, viltingo tikėjimo ateitimi ženklais. Kiekviename jų dėkojama už tai, kas jam duota, suteikta, už tai, kas jam brangu ir tikra, kas sužadina ilgesingus prisiminimus.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Vilnius, 1942 II 15
Laišką Jums beveik visuomet rašau sekmadienį rytais, nes tuomet būna nuostabiai tylu ir ramu. Tuomet ir sniegas už lango krinta, rodos, lyg namie būtum. Ir tokią valandą negali neatsiminti namų. Tokiais sekmadieniais aš su mama sėdėdavom namie ir laukdavom iš bažnyčios pareinančių. Dabar lygiai taip pat sninga ir taip nuostabiai tylu. Grodamas armonikėle, aš prisiminiau taip ryškiai ryškiai Jus ir kažkokią Onos niūniuojamos dainos melodiją. Pro langus, namie, dabar apsnigti berželiai linksta ir laukai nuo snieguolių lyg rūke paskendę.
Tai kaip gali nerašyt namo tokią valandą.
Pernai, tokiais pat rytais, nubudęs iš miego ir pajutęs nenugalimą traukimą namo, lyg dar miegodamas susiruošdavau ir niekam nieko nesakęs išvažiuodavau namo. Ir matydavau sniegą krintant jau laukuos, pro traukinio langą, jausdamas nepaprastą laimę, kuri, rodos, tuomet buvo visuos šituos snieguotuos laukuos, akinančios saulės nušviestuos.
Šiandien aš irgi viską, tikrai viską palikęs eičiau pas jus.
Argi ne gera parėjus priemenėje nukratyti snieguotas kojas ir jaust, kad jau namie.
Štai aš gavau Onos1 rašytą laišką. Jūs nežinot, kaip malonu skaityti šitas pažįstamas raides ir žodžius. Skaitydamas aš dar daugiau išskaitau tuose keliuose žodžiuose, rašytuose pažįstama ir miela ranka.
Gerai. Apie tai daugiau nekalbėsime. Dabar paklausiu, ar gavote mano laišką, kurį aš jums parašiau gavęs Adelpo2 rašytąjį? Tą laišką aš išsiunčiau ant rytojaus po to, kai gavau. Ona rašo dėl Banko3. Tuo klausimu aš jau rūpinuosi, ir dėl to Jūs galite būti ramūs, jei negalėsiu iš karto – sumokėsiu per du kartus. Tai, žinoma, nesudarys jokio skirtumo.
Buvau nutraukęs laiško rašymą. Dabar vėl rašau, bet jau vakaras, šiltas ir tylus žiemos vakaras, kaip milijonai tokių vakarų. Buvau mieste, nes šiandien Lietuvos Nepriklausomybės 24 metų sukaktuvių išvakarės. Lietuviai ėjo į kapines, į Rasas, kur buvo giedamas Himnas prie kareivių kapų. Visas miestas skendi vėliavose, senose lietuviškose vėliavose.
Pas Jus turbūt mažiau iškilmingai. Bet širdy kiekvienas pajus.
Apie save nieko naujo negaliu pasakyti – gyvenu kaip ir kiekvienu kartu, vadinasi, neblogai. Tiesa, dabar turiu gana daug darbo4, bet dabar tai jau jokiu būdu nėra blogo gyvenimo pažymys. Be to – vasara ne už kalnų. Štai šiandien oras jau visai pavasariu pakvipęs – reiškia, pavasaris čia pat.
Artėjant pavasariui Jūs apsirūpinkite maistu, kad paskui pačiu gražiausiu metu nereikėtų nuo to kęsti.
Parašykite, kaip laikosi mama? Aš manau, kad gerai. Ir ko gi gali būt negera gyventi namie, savų žmonių tarpe. Tik tegu mama jau per daug nesistengia prie darbo, o tai vėl gali susirgti.
Dar vienas dalykas – tai Jūs man baisiai šykščiai rašote. Tiesa, gal ir nėr kas rašo, bet reikia rašyti visa tai, kas ateina į galvą, ką matai pro langą, ką girdėjai ir t. t. Ir štai visuomet bus, kas rašo.
Nu tai baigsiu. Tegu Dievas Jus saugo ir laimė niekad neapleidžia namų ؘ–
Alpukas.
Aš manau, kad jūs linksminatės po senovei. Ir ko jums nesilinksmint. Vasarą ir aš manau įgaut daugiau „jaunystės“, ir, kaip poetas Miškinis5 sako, „pažadint vasarą“.
O jei aš būčiau toks jaunas, kaip dabar Ona! Kad taip tokis oras kaip šiandien, – kelintan kaiman nusiduotum į vakaruškas!
Vilnius, 1942 II 17
Sveiki gyvi!
Pavargau berašydamas6 ir štai atėjo man noras pasikalbėti su Jumis. O kaip kitaip pasikalbėsi, jei ne laiške. O būtų labai gera kalbėti tikrai, realybėje, taip sau vakare prie ugnies, sugrįžus iš darbo, kaip kadaise kalbėdavom, atsimenu, morkas bevalgydami. Po darbo visuomet malonu permesti keletą žodžių, taip niekur neskubant, ramiai ir tyliai… Prisimint „gerus laikus“, tuos, kurie praėjo, o praėję būna visuomet patys geriausi.
Šiandien yra Užgavėnės7, vasario 17 diena, ir jau Jums rašau laišką, nors Jums vieną tik ką vakar išsiunčiau. Bet šiandien jo rašyti nebaigsiu. Baigsiu gal net po kelių dienų. Iš karto sunku parašyti viską.
Vakar gavau nuo Jūsų duonos ir kita ko. Už tai aš Jums esu labai dėkingas, nes namų duona žmogų veikia kažkaip keistai gaivinančiai. Tą, kurią nusivežiau važiuodamas po Kalėdų atostogų, pabaigiau dar tik šiandien, t. y. vasario 17 dieną. Mat vis laikiau taupydamas ir ją valgydavau tik iškilmingomis progomis, nes vilnietiška duona yra kur kas blogesnė, be to, kaip Jums žinoma, čia jos duoda labai mažai8.
Taigi, dabar aš jau ir vėl jaučiuosi kaip karalius. Kiekvienas daiktas, kuris yra iš namų, nežiūrint kokis jis bebūtų, daro žmogų daug turtingesnį, tai daugiau negu bet kokis turtas.
Kadangi šiandien Užugavos ir pas mane laikrodis rodo apie pusę penktos valandos, tai Jūs, manau, jau ruošiatės virti mėsos, kad privalgytumėte už visą gavėnią, o Adelpas su Ona ruošiasi eit šokt kur nors, o gal ir čia pat, namie, taip pat už visą gavėnios pasniką pirmyn atšokt. Žinoma, labai jums linksma, jei neklystu. Tai ir gerai. Kitom Užugavom gal ir aš būsiu namie, tai pasistengsiu irgi neatsilikti. Dabar tai niekur nesiruošiu ir eiti – ir namie, nors koki gi man čia namai, gera sėdėti ir pasvajoti, prisiminti jau praėjusias panašias dienas, kuomet ne tik kad namie nenusėdėdavau, bet ir savu kaimu nepasitenkindavau. O į Kryželių9 pusę, šitokioj pavakarėj, ciūgais eidavo žmonės iš visų pusių.
O gal dar susigundęs ir aš išeisiu kur nors, ypač jei kas nors iš pažįstamų užeis. Kažkur studentai ruošia bendrą vakarienę Užsigavėjimui.
Šįvakar daugiau neberašysiu – šiandien visą dieną rašiau10, tik, žinoma, ne laišką – užteks šiam kartui.
[tęsinys]:
Vilnius, 1942 II 28 vakare, šeštadienis
Laiško rašymą tęsiu lygiai po dešimties dienų, t. y. šių metų vasario mėnesio paskutinės dienos vakarą, nes kaip tik šiandien gavau Adelpo rašytą laišką, kur jis jau beveik baras už ilgą nerašymą (10 dienų, nes paskutinį laišką išsiunčiau II 15) ir Jūsų siuntinį laiko jau beveik žuvusiu. Galima laikyti iš dalies jau ir žuvusiu, nes šį tą jau suvalgiau!
Būčiau parašęs, žinoma, daug greičiau, bet buvo atvažiavęs į Vilnių Petras11, o jį buvau gal du metai kaip matęs, taigi ir laiškas susivėlavo. O jūs žinote Petrą: jis žmogus linksmas ir šnekus. Nuostabus daiktas, kad jis, tiek laiko prasėdėjęs kalėjime12, nė kiek ne blogiau atrodo kaip seniau. Tik gal kiek greičiau nuvargsta. Bet ir seniau tas pats būdavo. Išlėks, būdavo, šieno pjauti, tai pasišokėdamas kerta, kaip Baliuliukas, bet truputį papjovėjęs išeina iš pradalgio.
Juokas juoku, bet atrodo, kad sėdėjimas kalėjime didelių pasekmių jo sveikatai neturės.
Man labai malonu, jei Adelpas rašo, kad namie ir jam esą nuostabiai gera gyventi. Pagaliau įsitvirtino. Ar mama visuomet nesakydavo, kad niekur nebus geriau, kaip namie. Taigi ir man baisiai gaila tų, kad ir kartais sunkių dienų namie; kokios jos buvo linksmos ir šviesios!
Artėja Velykos! Dėl parvažiavimo namo kol kas dar nieko aiškaus negaliu pasakyti. Bet sunku pasakyti, ar galėsiu parvažiuoti – žinote, kad dabar su kelionėmis didelis vargas. Iš Utenos, kai Adelpas ten dirba, gal jau būtų ir lengviau. Bet dar nėr ko drožt iešmas, kai briedis dar girioj.
Kaip Jūsų visų sveikatos, ar nesušalote per visą tokią išgąstingą žiemą? Mama turbūt baisiai pavasario laukia, nes šįmet jau visai padoriai ir greitai galės vaikščioti. Tėtė tegu nesikankina su tuo pašaru prieš kalną. Argi nenusibodo visą amžių prieš kalną ir prieš kalną. Kada gi, žmogau, galėsi eiti laisvai pakalnėn? Bet tokios laimės niekas nesulaukia; gyvenimo esmė ir yra tame nuolatiniame žmogaus darbe. Ona tai kaip jauniausias mūsų šeimos narys turi būti sveikiausia ir linksmiausia, nes kada gi jai bebūti linksmai, jei ne dabar.
Vienas lotynų poetas sakydavo: „Naudokis prabėgančia diena ir kuo mažiausiai rūpinkis ateitim.“ Tai nemaža išmintis, tik reikia ją gerai suprasti. O dienos svajonėje yra visuomet gražesnės, kaip toj dainoj, kur sakoma: „Tu žiūrėk, kaip ten vyšnios ir obelys miega ir sidabro akim praregėjo naktis; atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą – jam takai ir veja obelų nusnigti. Ištįsus aušrinės pirmiems spindulėliams vienu jų tu parsliuogsi linksmutė namo, matysi vėl obelis žydint ir lėlę, kurią tau karaliūnas šiąnakt dovanos“13. Tai žodžiai vienos gražios lopšinės, kur svajonėj sakoma apie dukters ateitį.
Taigi, tai viskas žemėje praeina, praaidi, kaip jaunystė. Tačiau yra dalykų, kurie yra amžini ir nepraeina. Atsimenat jūs Kinijos Imperatorių, kurį mirštantį atgaivino pilkos lakštingalos daina. Taigi aš norėčiau, kad Jūsų gyvenimas būtų nuostabus, kaip tos lakštingalos giesmė, ir vaikiškos, ir svajingos laimės pilnas.
Aš kai kada vėl grįžtu vaikystėn (man taip rodosi) ir, rodos, lyg girdėčiau mamos niūniuojamus tuos žodžius iš tos pačios lopšinės: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis ir sparneliais lengvais tave mariomis neš, tu mik, nebijok, aš tave paliūliuosiu ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš“14. Kaip nuostabu tuomet būna.
Arba prisimenu vėjuotas rudenio dienas, tokias, kuomet vėjas, rodos, amžinai jau ūžia – ir išeini tuomet paupin, sakysime, apyniaut. Pareini namo, atsisėdi, kažką prisimeni ir kaip baisiai tuomet gera.
Betgi aš prišnekėjau kaip kokis Morkūnas15, sėdėdamas galu stalo nuo ryto ligi vakaro. Ir dar kalbu, kas tik ateina į galvą.
Vilniuje nieko naujo – ir kas gi gali būti naujo. Tik po daug metų pasakosiu parvažiavęs namo: tai buvo įdomu! Aš tai, žinoma, gyvenu gerai – kada gi aš gyvenau blogai? Reikia baigti, nes jau ten prirašiau, kad ir skaityti jums nebus laiko, o gal ir kantrybės pritrūks. Tai sudie! Tegu jus Dievas saugo ir džiaugsmas niekada neišeina iš namų!
Jūsų Alpukas.
1942 III 15, sekmadienis
Sveiki, mano Mieli,
Kai man vienam pasidaro liūdna, tuomet išsiimu iš stalčiuko armonikėlę ir imu groti tą dainą, kurią aš pirmą kartą išgirdau per Kalėdų atostogas namie būdamas arba kitą kokią nors. Ją niūniavo Ona.
Ir tai būna tik sekmadieniais. Kitom dienom žmogus beveik neturi kada nei susimąstyti. Nėr kada. O nuostabūs žodžiai: aš stebėdavaus, kai Mama sakydavo „nėr kada“, o štai dabar jau ir aš sakau.
Tada man būna net gera: groji, groji ir vaikštai po kambarį prisimindamas mažiausias praeities smulkmenas.
Šiandien visas miestas skendi saulėje. Ir nors – 18 šalčio, man kažkodėl prisimena pavasaris ir visą purto kaži kokis šiurpulys. Rodos, girdi – šniokščia vanduo vakare, atsimenat, kuomet šlaitus užlieja vanduo. Ir tuomet tas šniokštimas man atrodė ir dabar atrodo tolimas šauksmas.
Dar seniau, Nemeikščiuose, grįždavau iš skardžiaus ir jau sakydavau: yra žibučių!
Labiausiai tai aš Jums norėčiau pasiskųsti dėl nykumos: nyku, ir gana, taip sau, nežinia nė ko. O kaip norėtum išeiti kažkur, jau pavasarį, ir žiūrėt į atgyjančio beržo plonose šakelytėse juodus taškus – varnas pačiose viršūnėse besisupančias.
Tada gera gryčioje, nes laukuose dar pučia žvarbus vėjas, bet saulė jau visą dieną atsimuša tamsiose sienose ir nuskaidrina laikrodį ir apmusijusius paveikslus. Ten visuomet aš atsimenu senovišką gryčią16, ne taip, kaip dabar – ir tokia ji man daug artimesnė.
Ir tie langai buvo daug artimesni. O ten, atsimenu, tamsiomis žiemų dienomis sėdėdavau po savim basas kojas pasėdęs. O jūs turbūt jau visi pamiršote tuos senus prie sienos prikalinėtus paveikslus, iš kurių vienas buvo, rodos, šventas Pranciškus.
Bet nieko – namai visuomet lieka namais – jie niekados nenustoja vertės ir niekados jų negalima užmiršti.
Dabar daugiau maža ką ir begalvoju, išskyrus važiavimą namo. Tik kažin ar pavyks, ar nesutrukdys aplinkybės. O parvažiuoti, jūs žinote, baisiai norėčiau.
Žmogus būdamas amžinai vienas, žinoma, turi apie ką nors galvoti. Aš irgi. Vakare, vienas sėdėdamas, prisimenu Jus ir jaučiuosi, lyg tai būčiau namie prie ugnies…
Kuomet žiūri ir matai pro šildomus pirštus plevenančią liepsną.
Kai užsimiršti, rodos, imtum ir pašauktum „Mama! Kas šįvakar verdama?“ Bet susigriebi ir pamatai, kad esi visiškai vienas, vienas…
Iš tų mano žodžių nepadarykite išvados, kad aš būčiau jau taip baisiai nusiminęs, ar ką. Visuomet juk aš buvau linksmas. Atsimenu, mane net bardavot už juoką: bet tuomet buvo… tuomet buvo laimė namuos, tuomet iš viso buvo daug daugiau šviesos.
Kadui, atsimenu, sėdėdamas po savim pasėdęs basas kojas ir žiūrėdamas į linguojantį žieduos paplūdusį kaštaną, jaučiau kažin kokioj stebuklų šaly gyvenąs. Ir kiek tuomet nuostabių dalykų būta!
Visi jie šiandien man kaip gyvi. Vaškelio17 beržas, obelis bukštalauky, akmuo, panašus į varlę, prie Ramaškėnų18 brastos, alyvos krūmas prie gurbo, kuris niekuomet kaži kodėl nežydėjo tada. Dabar, aną vasarą, mačiau, jis vienas buvo žieduose paskendęs.
Viskas keičias; rodos, ir lėktuviuko19 nebėra liepoje, prie gryčios; o būdavo pareidamas pirmiausia išgirstu jo ūžimą. Toki daiktai reikia saugoti, nes tai vis tiek gyvi daiktai, kaip ir žmonės.
Sakykit man, ar bus dar kuomet nors ruduo, vėjuotas ruduo, kaip kadais, kai Platajam rugius sėjant eidavom su Adelpu grybaut? Gerai atsimenu – pro tas laukines obelis Šabaliauskų20 lauke, kurios tuomet būdavo geltonos nuo obuolių ir lapų. Užeidavom Ciuomkavietėn pas Tarnauskienę21…
Tik kaži ar tinka kalbėti apie rudenį ir visokį kitokį nykumą, kai čia pat pavasaris, gaivinąs viską, daiktus ir žmones, senus ir jaunus. Tikriau, visus paverčia jaunais. Tai tikrai didelė laimė. Iš tikrųjų, žmogus imk galvoti, kad štai tau pati jaunystė, ir būsi jaunas.
Parašykite, kaip mama laikosi. Ar jau jūs galutinai prisipratinote prie linksmų vakaruškų? Man rodos, kad taip, nes aš tai gavau pastebėti per Kalėdas.
Tas man kelia didelio džiaugsmo. Ir reikia būti visuomet linksmai ir bartis tai tik iš pramogos arba įpratimo. Tėtė, rodos, visuomet mėgo vakaruškas. Apie Oną su Adelpu nėra ko nei kalbėti. O tai jau man labai patinka.
Suruoškite kokį nors šumą22 Velykom, tuomet gal ir aš parvažiuosiu, senas dienas prisiminęs. Aš niekaip negaliu užmiršti Kalėdų.
Tai ką gi, nors labai gera šnekėtis, bet baigti reikia. Kalbėtis visuomet gera, ypač užmiršus visus rūpesčius ir vargą. O užmiršti tikrai reikia. Parašykite man, kaip ten su išvažiavimu iš Utenos? Gal dabar jau Adelpas, kaipo stambi figūra23, gali ten ką nors sukombinuoti. Tai aš rašau tik tarp kitko, nes dar tikrai negaliu pasakyti, ar galėsiu parvažiuoti, ar ne.
Be to, pasakykite, ar greit būtų galima gauti leidimas iš Utenos į Šiaulius? Tai man reikalinga dėl Paulausko.24 Šiuo kartu 60 km nei vienas, nei antras pėsčias eiti nebenorėtumėm.
Tai ką gi, gal reikės jau ir baigti. Reikia juk ir saikas turėti. Likite sveiki, mano mieli, ir tegu Jus Dievas saugo!
Alpukas.
Vilnius, 1942 IV 20
Sveiki gyvi!
Štai aš jau ir vėl Vilniuje. Reikia pasakyti, kad nuvažiavau net labai gerai – per kokias 3–4 val. Per šį trumpą laiką nieko naujo neatsitiko, tik šiluma šoko taip staiga, kad ne tik žieminis paltas nebereikalingas, bet ir su vasariniu per karšta. Su šiais pranešimais prasidės vasaros darbai. Apsirūpinkite daržovėm – šiais laikais reikia laukti visokių netikėtumų25.
Dabar mieste gyventi jau visai nebeįdomu. Jei žiemą dar buvo galima šiaip taip gyventi, tai dabar jau tikrai bjauru: prasideda dulkės, karštis. Šutina kaip katile. Sekmadienį, mačiau, saulėje buvo 35 C. Tikrai negirdėta, kad kuomet nors taip staiga būtų prasidėjusi vasara. Žibuokles čia vaikai jau keletas dienų pardavinėja gatvėse.
Kai tik išvažiavau – tuoj pasigedau namų. Įpranti, jau ir reikia išvažiuoti. Kvaila dalia!
Tai bus gražu per Sekmines26! Kas gali palyginti visa tai. Ten žmogus gyveni kaip paukštis, kaip skerdžius Gugis27, apie kurį namie būdamas mamai su Ona skaičiau.
Gal netikėsite, bet laimingiausias žmogus tas, kuris nieko nematė, nieko nežino ir niekas jam nėra nusibodę. Atmenu, kaip gražu rodės Utenos bažnyčioj sėdėti ar klūpot šalia mamos. Kas galėtų tam lygintis? Vilniuje daug bažnyčių, visos gražios, bet nei vienon, galima sakyt, neinu.
Vienas geras ir gražus dalykas Vilniuje – tai gegužinės pamaldos. Jos niekur negali būti gražesnės ir jaukesnės. Aušros Vartų prieglobsty tykiais ir ramiais gegužės mėnesio pavakariais klausai, kaip sklinda niauri giesmė, kurioje garbinama Švenčiausioji Mergelė ir lyginama su rože, ir dar vadinama paguoda ir viltim. Aš labai norėčiau mamą ten nuvesti.
Gražu ir dėl to, kad viskas vyksta gatvėje, tylioje ir netriukšmingoje senamiesčio gatvėje. Ir pats Vilnius šitą mėnesį galbūt gražiausias, nušviestas pavasario šviesos ir šešėliuose skendįs: tuomet net galima melstis.
Bet visgi anos garsios mojavos28 Nemeikščiuose buvo dar gražesnės ir įspūdingesnės, nors ten ir nebuvo viso šito didingumo ir kilnios ramybės, ir mistiškos vargonų giesmės, tylios vargonų muzikos, kurios tiek daug Aušros Vartų pamaldose.
Nebėra čia jokio noro nešti prigaudžius karkvabalių, kaip kad darydavau Nemeikščiuose. Čia žmogus nieko nebejauti be šitos gilios ir didingos ramybės.
Bet iš viso gražiausia – tai vasara, vasara laukuos; ruduo, ruduo miškuose ir vėjuje; vėjas lauke ir girių platybėje.
Man dar niekad neteko parašyt laišką iš karto29.
Vakar pradėjau, šiandien baigiu. Tik grįžau iš miesto. Nuostabiai šiltai lyja. Manau, lyja ir namie. Tai lyg kokis vaistas žemei ir javams. Rugiai tai kyla, kaip ir pats pavasaris. Tai gražu, kai išėjus matai sužėlusius net mėlynus rugius, kylantį vasarojų ir dygstančias bulves.
Čia tai sunku ir just, kas dedas laukuos. Tik kai Gedimino kalno klevai ims skleistis ir sodai senų namų panery ims žaliuoti, tuomet žinosiu, kad vasara laukuos.
Įdomu, ką vakarais veikiate? Kai sušilo, tai gal ir ugnies nebedegat. Gal jau koki 6 metai, kai buvau namie tokiu laiku, kai ugnies nebedegat! Įeidavau gryčion ir ten būdavo šviesu tik nuo saulėleidžio.
Aptvarkysite aplink namus. Tik neišlaužykite mažyčių vyšnelių už serbentų krūmų. Darželio tvora baisiai suirusi ir gerai būt aptvert aplink namus.
Mačiau, kad stogas paplyšęs. Bet gal dabar nėra kuo užtaiso. Bet taisyt reikia. Šiuokart baigsiu. Viso. Tegul Jums saulė ir vasara atneša šviesos ir džiaugsmo ir tegu Dievas Jus saugo –
Alpukas.
Vilnius, 1942 V 4
Sveiki, mano Mieli!
Šiandien gavau iš Jūsų laišką. Ir taip nudžiugau, nes štai jau keletas dienų, kaip laukiau jus parašant. Ir kaip nuostabiai malonu skaityti gerai pažįstamos rankos vedžiotus ir šiltus žodžius. Tikrai tokių momentų aš juntu didelį džiaugsmą, kuris ilgai neužgęsta. Reikia pasakyti, kad Ona moka geriausiai rašyti laiškus iš visų mūsų namų žmonių. Ir moka keliais žodžiais daug daugiau ir nuoširdžiau pasakyt nei aš, sakysime, per kokius du tris popierio lapus. Aš perskaičiau kelis kartus eidamas miestan, nes laiškininkę sutikau išeinant duryse.
Aš esu labai patenkintas, kad ji sako jus labai gerai gyvenant. Tai mano kasdienis noras. Aš manau, to nori visi. Kaip galima blogai gyventi pavasarį – tai kas, kad ir pasnigo trupučiuką – praeis sniegas ir bus nuostabi, žydinti vasara. Tokiu metu truputis džiaugsmo – ir jau gera gyventi. Juk žmogaus gyvenimo ilgumas irgi pareina nuo to, kaip jis gyvena. Jeigu viskas tau buvo gera – tai gali sakyt laimingas esąs, nes tu visa laikei geru.
Man rodos, Mama turėtų prisiminti kadais praėjusius pavasarius, kuomet ji buvo maža mergaitė. Aš prisimenu – pasakodavo seniau. Tuomet galvojau: tai gera būta seniau! Tikrai buvo gera – Velykoms eidavo iš vakaro ir gal dideliam tokių pačių mergaičių būry. Bet aš klydau: kiekviena diena yra nuostabiai graži ir reikia džiaugtis. Aš neseniai skaičiau knygą, kuri man gyvai priminė Mamą ir jos pasakojimus. Betgi dabar turėtų būti dar gražiau: visi jau suaugo, tikrai visi. Taigi reikia tik džiaugtis.
Motinos dienos proga aš gal per apsileidimą nepasveikinau Mamos, nors tai laikau miesčionišku papročiu.
Pas mane nieko naujo – gyvenu gerai. Kada gi aš gyvenau blogai? Ir ko bus bloga, jei namie viskas tvarkoje… Ona rašo, kad net jau sėjate, o tas reiškia, kad ir pjausite, tai gerai, net labai gerai.
Vilniuje nieko naujo; čia ramu ir tylu, kaip visuomet, čia žmogus gali jausti sustingimą. Aš manau, kad greit baigsis visi karai ir būsim laimingi. Tuomet jau tikrai bus gera ir linksma. Bet reikia išmokti kiekvienu momentu būti linksmu. Sakysim, kad ir aš: kada gi man buvo negerai. Man visuomet gera, tegu bus ir kitiems. Man čia jau nusibodo, juo vasara arčiau, juo didėja nuobodulys. Kas kita namie. Ten sėdi, pasišneki, maža kuo rūpinies ir jau būna visai gera.
Dabar tai Jums gal niekas nė nepaskaito, tikriau pasakius, nėra iš kur. O man buvo baisiai gera skaityti jums iš „Raganiaus“30. Betgi vasara ne už marių! Jūs dabar gal einat Majavon31, kaip kadais. Tai tiek.
Visiems Jums – Mamai, Tėtei, Onai, Adelpui linkėdamas laimės ir ramybės, o svarbiausiai saulės ir džiaugsmo, parašysiu paskutinius laiško žodžius – tegu Jus Dievas saugo!
Alpukas.
Vilnius, 1942 VI 07
Štai jau kuris laikas, kaip jums neparašiau laiško. Tai, žinoma, viskas parėjo nuo mano apsileidimo. Nemanykite, kad aš būčiau Jus užmiršęs. Ne. Tiesą pasakius, ir laiko nebuvo. Pavasaris – visiems darbo marios. Šiuo atveju ir man. Antras dalykas, tai po to, kai aš Jums gegužės 4 d. parašiau laišką, jūs man neparašėte nei vieno. Taigi, čia bus antras laiškas iš eilės.
Pas mane nieko naujo – viskas tvarkoj. Gyvenu kaip ir seniau, prisimindamas jus, namus, ir sužaliavusius krūmus, ir paupes.
Turbūt dabar baisiai nuostabu laukuos, tikra vasara laukuos, graži ir didelė vasara.
Gal jau ir žuvų gaudyt išeinat? Kadais, atsimenu, Stasys32 jau balandžio mėnesyje eidavo žuviokų gaudyti, medinius33 apsiavęs. Dabar tai ką jau ir bekalbėti.
Dabar aš labai norėčiau namo. Šįryt, t. y. sekmadienio rytą, aš pagalvojau, kad dabar saulė šviečia pro langą ir Adelpas su Ona ruošiasi bažnyčion. Kaip gera. Aš tai likčiau namie ir išeičiau paupin arba kriūtin34 pavaikščioti. Jūs žinote, kaip gera vienam išėjus miškan. Klausai – lapuose vėjas ūžauna, lyg kas bėga šakom; vėjas nupučia ievų žiedų lapus ir jie supasi.
Be to, norėčiau pagroti armonika pavakary. Aš dar iš senų laikų prisimenu, kaip būdavo keistai gera, kai aš išgirsdavau armoniką toli grojant.
Tiesa, nepakvietėt nei ant Sekminių baliaus, kurį jau žiemą žadėjote ruošti.
Juo toliau, juo bus gražiau. Gražiausia gal bus liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Aš, tiesą pasakius, labiau mėgstu rudenį, vėjuotą ir neramų rudenį. Pasiimi kašelytę ir eini miškan, vėjo kedenamas ir plėšomas. Atmenat, atnešdavau grybų. Jeigu visuomet būtų toks šiltas ir vėjuotas ruduo, aš amžinai galėčiau gyvent tokioje vietoje ir kasdien eiti miškan.
Šiandien, kadangi sekmadienis, tai gal ir mama jau eis bažnyčion. Jau juk nebešalta. Štai dabar aš girdžiu, Švento Jokūbo bažnyčioje skambina varpais – visas Vilnius skamba šita keista rytmetine varpų muzika – ir kažin kokis paukščiukas vienodai čirškauja už lango.
Aš pats dar nežinau, kur eisiu.
Bet jau reikia baigti. Niekuomet žmogus negali visko pasakyti negyvais žodžiais. Artimo žmogaus vienas balsas daug daugiau pasako negu ilgiausi laiškai. Štai aš atsimenu jus, ir, man rodos, girdžiu jus kalbantis ir man kažką sakote. Kas, kad aš negirdžiu. Vienas anglų poetas sako, kad „girdėtos dainos gražios, bet negirdėtos dar gražesnės“. Rodos, Kristus pasakė, kad pasižiūrėkite į girios paukščius ir mokykitės iš jų gyventi. Rodos, kad tai sakė kažkas kitas, bet tai nesvarbu. Jeigu norite būti laimingi, jūs būkite kaip vaikai, kaip paukščiai, kaip vėjas, kaip pavasario laukai.
Tai tegu Jums vėjas ūžia, kaip kadais, tegul jums kalba apie nuostabias šalis, apie jaunystę, ir dienos tegu būna šviesios, kaip atsiminimai.
Alpukas.
Vilnius, 1942 X 16
Sveki, mano Mieli!
Štai aš Jums rašau jau net antrą laišką iš eilės, o jūs man nei vieno neparašėte. Aš visiškai nemanau jums to prikaišioti – mažiau laiko turite. Dabar gal jau pačius didžiuosius darbus ir nudirbote, bet rūpesčio niekada netrūko ir netrūks.
Šiandien man prisiminė spalio mėnesio vidurys iš praeities. Atsimenu kaip šiandien: grįžtu iš Utenos, o tokia saulėta, bet šalta rudens diena, ir sako mama: šiandien nuakėjo bulves trečiu kartu, gal tu išeitum nurinkti. Ir eidavau, žinoma, lyg prieš kalną, galvodamas, koki laimingi žmonės, kuriems nereikia bulvių kasti! Tačiau aš dabar skaudžiai suprantu, kaip aš klydau taip manydamas!
Kiekvieną dieną aš prisimenu namus, ir man rodos, kad ten saulė, kad ten ruduo, kad ten laimė ir gyvenimas, kuris gali nors iš tolo lygintis su vaikyste. Vakarais paskendęs mintysna, aš girdžiu, kaip ūžia Vaškelio35 beržas pavasario naktį, kai vanduo eina, ir jo šniokštimas maišosi su beržo ūžimu. Arba vėl, girdžiu, kaip dusliai krinta obuoliai senajam mūsų sode, obuoliai, kurių ant rytojaus bėgdavom rinkti. Ir juntu, kad jau tikras ruduo, geltonas ir džiaugsmingas ruduo. Tik čia, pas mane, jis daug pilkesnis ir tamsesnis.
Tačiau tai nėra jau taip baisu: žmogus visuomet gali atsiminti ir įsivaizduoti, ir džiaugtis lyg vaikas. Nes vaikai ir tik vaikai gali pasistatyti sau pilis iš nieko ir rausvu rudens lapu džiaugtis lyg didžiausiu turtu.
Didžiausia mano laimė tai, kad aš sugebėjau likti toks, koks ir buvau jau prieš daugelį metų. Taigi išeina, kad žmogaus gyvenimo gerumas ar blogumas pareina nuo įsitikinimo. Šiandien man baisiai nesirašo. Mintys sunkios ir nelanksčios.
Vilnius, 1943 II
Sveiki, mano Mieli,
Dienoms bėgant, man viskas baisiai prailgsta ir darosi nyku. Tokiu atveju aš pasiimu fotografijas ir žiūrinėju. Ten nufotografuoti namai. Kitoje – visi mes vieną nuostabios vasaros rytą. Arba ten, netoli Žulio36 namų, pakriūty, Adelpas, Ona, Stasius ir aš. Tas prikelia jau seniai praeity miegančius daiktus ir priartina taip, rodos, beveik ranka pasiekiamai.
Šiandien naktį girdėjau už langų ūžiantį vėją ir rodės, kad jis ūžia namie, kažkur Vaškelio berže arba Stasiūno liepoje.
Tokiais atvejais labai sunku suvaldyti save.
[Laiškas nebaigtas]
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 Alfonso sesuo – Ona Čipkutė-Tranelienė, vėliau gyveno Utenoje, dirbo bibliotekoje.
2 Alfonso brolis Adolfas, anuomet gyveno Nemeikščiuose su tėvais.
3 Adomas ir Veronika (Rinkevičiūtė iš Avižienų kaimo) Čipkai buvo paėmę iš Žemės ūkio banko paskolą. 1939 metais persikėlė į vienkiemį, tolokai į rytus prie Kriūtos skardžio, į buvusio Kryželių dvarelio pusę. Namą statė savo jėgomis, beveik viskas buvo perkelta iš senos gryčios. Paskolą padengė sūnus Jonas ir iš dalies prisidėjo Alfonsas.
4 Ruošėsi baigiamiesiems egzaminams, rašė diplominį darbą „Polinezijos egzotika Piero Lotti kūryboje“.
5 Antanas Miškinis.
6 Vėl minimas diplominis darbas.
7 Adomo ir Veronikos Čipkų šeimoje vaikai buvo auklėjami krikščioniška dvasia, švenčiamos didžiosios bažnytinės šventės, laikomasi krikščioniškų papročių, tradicijų. Vėliau, vaikams buvo palikta tikėjimo laisvė, tačiau šeimoje ištikimai švęsdavo bažnytines šventes: Užgavėnes, Sekmines, Velykas, Kalėdas.
8 Karo metu buvo nustatyta duonos norma.
9 Kryželių kaimas – pirmas kaimas prie Nemeikščių.
10 Vėl mini savo diplominio darbo rašymą.
11 Vyriausias brolis Petras – studijavo filologiją, rašė eilėraščius, baigęs studijas gyveno Telšiuose.
12 Petras dirbo komendantūroje, dalyvavo pogrindinėje veikloje. Pirmosios sovietų okupacijos metais buvo suimtas, kalinamas, tardomas. Iš Telšių išvežtas į Kauną, taip išvengė tragedijos, kuri vyko Rainiuose. Po sovietų pasitraukimo buvo išleistas į laisvę.
13 Iš Jono Kuossu-Aleksandravičiaus eilėraščio „Lopšinė“.
14 Iš ten pat.
15 Kaimynas Morkūnas ateidavęs pas Čipkus, atsisėsdavęs gale stalo ir visą dieną praleisdavo jų namuose. Alfonsas mėgo klausytis jo įdomių vaizdingų pasakojimų apie senovę.
16 Pirmasis Adomo ir Veronikos Čipkų namas buvo Nemeikščių gatvės vakariniame gale, netoli Utenos. Dabar ten dirvonuojanti žemė, krūmais ir medžiais apaugusi Kruošana, už kurios Ažudvarė. Sena gryčia buvo Alfonsui miela ir jauki – seni rąstai, plūkta asla, langai su išraižytomis langinėmis.
17 Vaškelis – kaimynas.
18 Į Ramaškėnų dvarą reikėjo brįsti per Krašuoną.
19 Alfonsas, vieną vasaros atostogų dieną, parvykęs namo, darė lėktuviuką ir kartu su broliu Jonu įkėlė į liepą.
20 Šabaliauskai – kaimynai.
21 Tarnauskai – kaimynai.
22 Šumas – šventė.
23 Adolfas vokietmety dirbo maisto sandėlyje, turėjo draugų valsčiuje, komendantūroje, parūpindavo leidimus kelionėms.
24 Alfonsas kartu su M. Paulausku nuomojosi vieną kambarį. Šis studijavo muziką, vargonuodavo bažnyčiose. Alfonsas mėgo klausytis jo koncertų.
25 Rūpinasi artimaisiais ir perspėja dėl karo veiksmų.
26 Sekminių šventė namuose būdavo ypatinga – susirinkdavo visi vaikai.
27 Vinco Krėvės-Mickevičiaus personažas.
28 Gegužines pamaldas vadindavo „majovkomis“, „mojavomis“.
29 Kai kurie Alfonso laiškai rašyti ir vėl perrašyti.
30 V. Krėvės-Mickevičiaus apysaka „Raganius“.
31 Gegužinės pamaldos.
32 Brolis Stasys Čipkus gyveno pas brolį Petrą, baigė Telšių gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete, dirbo Kultūros ministerijoje, vadovavo Muziejų skyriui.
33 Mediniai – suvarstomi batai su auliukais.
34 Kriūtė, pakriūtė – mėgstamiausia Alfonso vieta prie naujos trobos.
35 Vaškelis – ūkininkas, kaimynas.
36 Žulys – ūkininkas, artimiausias kaimynas.
Andrius Almanis. Mano senelis prieš Juozapą Šveiką
2019 m. Nr. 5–6
Mano senelis, Mykolas Almanis (kitaip dar Almanas), 1914 metų vasarą arba rudens pradžioje, prasidėjus karui, tiesiai iš ganyklos buvo pašauktas į frontą (tuomet jam buvo devyniolika). Namo grįžo tik po karo. Grįžęs netoli namų atsisėdo ant kalniuko, nuo kurio matėsi visa sodyba, laukuose dirbantis tėvas Vincentas, karves melžianti mama Zuzana ir sesuo Julijana (vyresnis brolis Vincentas Kazimieras su JAV divizija taip pat kariavo – prieš vokiečius). Išsitraukė Mykolas iš kuprinės konservų skardinę ir neskubėdamas suvalgė. Ką jis galvojo, valgydamas konservus ir žiūrėdamas į savo namus bei šeimą, kurių nematė ketverius metus?
Atvažiavo jis traukiniu iki pat Papilės, kur klebonas Jurskis, būsimojo Lietuvos radijo steigėjo Alfonso Jurskio dėdė, pamaitino kareivį ir net davė trupučiuką pinigų. Praėjusiam šimtus kilometrų Rytų Europos frontuose, tie trisdešimt kilometrų nuo Papilės iki namų Viešučiuose nieko nebereiškė. Grįždamas parsivežė šautuvą ir Nanseno pasą – šis pabėgėliams išduodamas dokumentas išgelbėjo tuometinėje bolševikinio teroro apimtoje Rusijoje gal šimtus tūkstančių žmonių. Fritjofas Nansenas, vienas žymiausių Šiaurės tyrinėtojų, buvo aktyvus politikas, Tautų Sąjungos vyriausiasis pabėgėlių komisaras, jis taip pat organizavo maisto tiekimą badaujančiam Pavolgiui.
Mykolas Almanis pateko į Rusijos kariuomenės 9-ąją armiją. Kariavo Lenkijoje, Karpatuose, Rumunijoje, daugiausia prieš austrus-vengrus. Nežuvo gal todėl, jog labai teisingai suprato, kad tai – ne jo karas, ir nesistengė lįsti į pirmąsias gretas. Kai Karpatuose reikėjo šturmuoti austrų pozicijas, įsitvirtinusias kalno viršūnėje, pulko vadas pareiškė, kad pirmasis įsiveržęs į priešo apkasus bus apdovanotas Georgijaus kryžiumi. Mykolas, nepraradęs sveikos lietuviškos valstietiškos nuovokos, nėmaž nesigundė už geležies gabaliuką atiduoti savo gyvybės. Pulke tuo metu beveik visi buvo naujokai, išskyrus kelis „senius“, jau spėjusius pakariauti Lenkijoje. Kai prasidėjo šturmas, visi garsiai rėkė „ura“ ir beatodairiškai ropštėsi į pliką šlaitą, ištisai sėjamą priešiškų kulkų mirtinu spiečiumi. Tik keli „seniai“, taip pat ir mano būsimas senelis, už visus garsiausiai šaukę, staigiai krito už išvirtusių eglių ir ten pralaukė visą mūšį. Nuo kalno beveik niekas negrįžo, tad neliko ir jų „bailumo“ liudininkų. Prieš kitą mūšį mano senelis išvis pareiškė, kad jis esąs lietuvis ir čia ne jo karas, tad neis į mūšį. Šiaip bet kurioje kitoje kariuomenėje už tai, ko gero, būtų sušaudę, galų gale ir toje pačioje Rusijos kariuomenėje, bet tai nutiko jau septynioliktaisiais, kai demoralizuota armija pradėjo krikti. Ir ką gi, vadas leido jam neiti į mūšį, o paliko saugoti daiktų.
1915-ųjų žiemą tiek rusų, tiek austrų pajėgos kaip reikiant įstrigo kalnuose, atkakliai viena kitą atakuodamos. Jos veržėsi per pusnis, prarasdamos daug karių, bet nelaimėjo beveik nieko. Tie veiksmai tada buvo pavadinti „guminiu karu“ – nes kariuomenės kaip įtempta guma tampėsi tai į vieną, tai į kitą pusę – be jokių rezultatų. Rusai Karpatuose tuomet neteko beveik dviejų šimtų tūkstančių karių (o jei skaičiuoti kartu su kovomis Lenkijoje – milijono). Didesnė dalis jų ne mūšiuose žuvo, bet mirė nuo šalčio ir ligų.
1916-ųjų vasarą, dvejus metus svarsčiusi, su kuo verčiau susidėti, į karą įstojo Rumunija. Ši valstybė tuo metu jau suprato, kad laimės Antantė, taigi paskelbė karą Austrijos-Vengrijos imperijai. Tuo pačiu tikėjosi prisijungti Transilvaniją (kas vėliau ir įvyko). Rusija visiškai nenorėjo Rumunijos kaip sąjungininko, nes teisingai nuogąstavo, kad turinti daug karių, bet visiškai nepasiruošusi karui šalis ne sustiprins, o atvirkščiai, susilpnins bendrą frontą. Taip ir nutiko. Metusi į kovinius veiksmus apie milijoną senoviniais šautuvais apginkluotų karių, Rumunija nieko nelaimėjo. Kas, kad įsiveržė į Vengrijai priklausančią Transilvaniją keliasdešimt kilometrų. Tuo viskas ir baigėsi. Ne tokios gausios, bet kur kas kovingesnės austrų pajėgos netrukus atstūmė rumunus. Maža to, Rumuniją iš kitos pusės užpuolė bulgarai. Tiems buvo už ką keršyti – juk viso labo prieš trejus metus rumunai, pasinaudoję tuo, kad bulgarai kariavo prieš Graikiją ir Serbiją, atplėšė gabaliuką Bulgarijos. Dabar gi austrams ir bulgarams aktyviai veržiantis į Rumuniją ir okupavus didžiąją jos dalį, Rusijai iškilo grėsmė, kad ir į jos teritoriją įsiverš šių valstybių kariuomenės. Teko į Rumuniją pasiųsti kelias armijas, taip pat ir 9-ąją – kartu su Mykolu Almaniu. 1916-ųjų pabaigoje, o ypač 1917-ųjų pradžioje Rusijos kariuomenėje priviso margiausio plauko revoliucionierių – bolševikų, menševikų, eserų, anarchistų… Žodžiu, Rusijos kariuomenė tapo nebe kariuomene, o kažkokiu seimu, ar net dar blogiau. Visokie agitatoriai kvietė kareivius mesti ginklus, išvyti karininkus, eiti namo ir ten daryti revoliuciją. Ir jei dar šešioliktaisiais rusai buvo tie, kurie juokėsi iš rumunų dezorganizacijos ir nemokėjimo kariauti, tai po metų viskas pasidarė atvirkščiai. Rumunijos karalius savo kariams, kurių dauguma buvo valstiečiai, pažadėjo žemės, dėl ko jie staiga tapo patriotais ir pradėjo gerai kariauti. Rumunai nuginklavo rusų dalinius, ir šie per Karpatus grįžo namo. Su jais paržygiavo ir Mykolas Almanis, mano senelis.
Kai rusai dar gerai kariavo, taigi šešioliktaisiais, 9-oji armija įsiveržė į Transilvaniją. Užėmus eilinį miestą, vadai leido pagal nuo senų senovės buvusius papročius visą dieną jį plėšti. Visi kariai grobė, kas kam atrodė vertingiausia. Mano senelis prisikrovė pilną kuprinę muilo, tuo metu tai buvo tikras turtas. Nemažai laiko ten praleidęs, jis netgi šiek tiek išmoko rumuniškai, grįžęs namo vis įterpdavo vieną kitą rumunišką žodelį.
Viename rumunų kaime moteriškė paprašė karių paskersti kiaulę. Nė vienas iš jų to daryti nemokėjo, net ir Mykolas. Nušauti nenorėjo, nes būtų karininkai išgirdę, o tai jau negerai. Vienas pabandė durtuvu smeigti, nieko neišėjo, tada kitas, kol kiaulė peršoko gardą ir pasileido bėgti per visą kaimą. Paskui ją bėgo kareiviai, šaukdami „stok, bjaurybe!“, paskui kareivius bėgo bobulė, šaukdama „velniai prakeikti!“, paskui bobulę – visi kaimo šunys ir vaikai, ir dar vienas kitas smagiai besijuokiantis kaimietis. Ar kiaulei pavyko pabėgti, nežinia, istorijos vadovėliai to nerašo.
Kai atėjo laikas atostogoms, jaunasis Mykolas negalėjo grįžti namo, nes Lietuvos teritorija buvo okupuota vokiečių. Važiavo jis ilsėtis kartu su draugu kažkur Pamaskvėje. Atostogavo jie linksmai, valgė virtinius, gėrė samagoną, bet ir dirbo. Mykolas uždengė šiaudais draugo tėvų namo stogą. Šį darbą jis gerai mokėjo, bet dengė kitaip, nei kad buvo įprasta tame krašte. Net visas kaimas sulėkė pažiūrėti. Atostogos prabėgo smagiai. Jo bendražygis buvo vyresnis, turėjo dukrytę, vardu Nastasija. Jam taip patiko lietuvis Mykolas, kad pakvietė po karo atvykti į svečius ir dargi pažadėjo savo dukrą, kai užaugs, į žmonas už jo išleisti. (Mykolas ten taip ir nenuvyko.)
Mykolas sugebėjo įsitaisyti ir adjutantu pas vieną pulkininką, ilgokai jam tarnavo. Guli sau vadas šiltą vasaros popietę po krūmu, sočiai pavalgęs ir skaniai atsigėręs, o jo adjutantas vėduoja jį didžiuliu varnalėšos lapu, muses baido. Rojus, o ne tarnyba (adjutantui, ne pulkininkui). Aišku, buvo ne vienas atvejis, kada galėjo kareivį išmesti iš tokios geros vietelės. Kad ir įvykis su bandelėmis. O buvo taip. Kartą žygio metu kariai apsistojo kaime, pačioje didžiausioje troboje, pas vietinį krautuvininką. Išvargęs būrys sugulė svetainėje, bet iš virtuvės sklido nuostabiausias ką tik iškeptų bandelių kvapas. Savaime suprantama, netrukus visos jos iš krosnies persikraustė į išalkusių karių pilvus. Ryte šeimininkas, aptikęs tuščią krosnį, nubėgo skųstis vadui. Šis tučtuojau išrikiavo visus kareivius ir liepė parodyti jam savo kuprines. Bandelių, žinoma, ten nebuvo. Viena iš karo taisyklių – ką randi valgomo, iškart ir suvalgyk. Tuomet vadas čiupo krautuvininką už barzdos ir sukdamas ją suriko: „Tu, susmirdėli, kaip drįsti vaginti šaunius nenugalimosios Rusijos armijos karius, pačius sąžiningiausius pasaulyje karius!“ Vargšas žmogelis bandelių nebereikalavo, tik džiaugėsi, kad jį paliko sveiką ir gyvą.
Kai Mykolas, žlugus Rusijos imperijai ir jos armijai, susiruošė namo, tai nebuvo taip paprasta. Iš pradžių jis pateko į karo pabėgėlių stovyklą Ukrainoje. Ten valgyti niekas nedavė, reikėjo pačiam prasimanyti. Apgyvendino juos pas vieną ukrainietį daržinėje. Mykolas su kitais kareiviais eidavo į sodą kriaušių pasiskinti. Pamatė ukrainietis ir sako jam: „Tu, Mykola, neliesk mano kriaušių, tu verčiau eik pas mano kaimyną.“ Vaikinas taip ir padarė: tyliai išlaužė vieną lentos galą kaimyno tvoroje, pro tą tarpą įlįsdavo ir prisirinkdavo kriaušių. Taip ir pragyveno kurį laiką. Po kelių dienų atsibeldė kažkoks latvis su visa šeima, bėgantis nuo visų frontų į Rytus. Traukėsi su visa manta. Atsitvėrė daržinės gale savo kampelį, užsidengė užuolaidomis, kad niekas nelįstų į jų „butą“. Vežėsi jis visokio gėrio, taip pat ir rūkytų dešrų daugybę rinkių. Dešros, sukrautos maišuose, pradėjo pelyti, tad latvis sumaustė jas ant kartelių ir pakabino savo „buto“ kampe prasivėdinti. Žmogus visiškai nesusigaudė to meto realybėje. Ryte dešrų, savaime suprantama, nebebuvo. Latvis bandė skųstis, tik nerado nei kam, nei kaip, taip ir išvažiavo su savo šeima, burbėdamas kažką po nosimi. Visa pabėgėlių daržinė dar ilgai geru žodžiu minėjo ne savo noru dosnųjį latvį.
Pasisekė Mykolui per visus pilietinio karo baisumus grįžti namo sveikam, na, gal ir šautuvas bei kartu keliavę keli draugai padėjo. Jei nebūdavo traukinio į namų pusę (o jo niekuomet nebūdavo), nueidavo kariai pas stoties viršininką, trupučiuką šautuvu pabaksnodavo, ir traukinys atsirasdavo. Pakeliui matė jis visokio plauko valdžių – ir bolševikų, ir Direktorijos, ir anarchistų, ir išvis neaišku kieno. Būdavo, įsiveržia į kaimą nauja valdžia, sustato prie sienos pralaimėjusiuosius ir sušaudo. Kitą dieną įsiveržia vėl nauja valdžia ir sušaudo vakarykščius laimėtojus. Besitraukiantys kariai į tuos dalykus nesikišo, jiems buvo svarbu, kad tik prie jų niekas nelįstų.
Senelio brolis Vincentas Kazimieras, JAV pilietis, kaip jau minėjau, tuo metu Prancūzijoje kariavo prieš vokiečius. Taigi, broliai spaudė Antantės priešus iš abiejų pusių. 1918 metų pavasarį JAV nacionalinės gvardijos 35-oji divizija, kur ir tarnavo Vincentas, buvo permesta į Europą. Vokietijai iki pat aštuonioliktųjų pradžios pakankamai neblogai sekėsi, bet būtent JAV įsijungimas į karą gana staigiai nusvėrė svarstyklių lėkštelę į kitą pusę. Tų pačių metų lapkritį Vokietija kapituliavo. Senelio brolis kartu su savo divizija kariavo Elzase. Ką gali žinoti, gal jis ir būsimasis Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris, o tuo metu dar tik Bavarijos pėstininkų rezervo pulko jefreitorius, ir apšaudė vienas kitą iš tolo fronte. Kaip žinome iš istorijos (ir iš asmeninių archyvų), pataikyti nė vienam nepavyko. Pataikyti į Adolfą nepavyko ir tos pačios 35-osios divizijos artilerijos kapitonui Hariui Trumenui. Ir tik po dvidešimt septynerių metų, 1945-ųjų balandį Trumenui tapus JAV prezidentu, artilerijos šūvio jau nebereikėjo. Hitleris pats nusišovė, matydamas savo imperijos galą.
O Vincentas Kazimieras grįžo į Ameriką, kur ir toliau dirbo mėsininku Čikagoje. Šeimos taip ir nesukūrė.
Ir kuo gi čia dėtas šaunusis kareivis Šveikas, paklausite jūs? Na… Net nežinau. Gal tuo, kad jis dar 1915-aisiais, pačiame karo įkarštyje, netyčia susitiko su mano būsimu seneliu vieno Lenkijos kaimelio alinėje (o gal ir Rumunijoje vėliau, kas dabar pasakys). Sakysite, negali būti. O štai dabartiniame Rusijos–Ukrainos kare priešų kariai susitinka „pilkojoje zonoje“ esančiose parduotuvėse. Arba – kas dar labiau neįtikėtina – 1944-ųjų vasarą vokiečių ir sovietų kariai kartu šventė šalia Papilės esančiame vienkiemyje. Sakysite, nesąmonė? Man vienas žmogus pasakojo, taigi parduodu už tiek, už kiek ir pirkau. Tą vasarą frontas ties Papile buvo įstrigęs ir netgi sustojęs. Nevyko jokie mūšiai, tik retkarčiais kas nors iššaudavo, bet ir tai tik iš dyko buvimo, arba reaguodamas į šūvį iš kitos Ventos pusės. Nuobodybė. Atsibodo priešams vieniems kitus per Ventą keikti, tad nežinau net kaip, bet susitiko jie vienoje sodyboje. Suvienijo juos absoliučiai galingas ir vienintelis dalykas, kuris tik gali suvienyti priešus. Samagonas. Savaime suprantama, nei vienų, nei kitų karininkai apie tai nežinojo. Nes jei būtų sužinoję, tai… Bet nesužinojo. Na, o Pirmajame pasauliniame kare užfiksuota gerokai daugiau draugiškų „kontaktų“ tarp priešų nei Antrajame. Tad kodėl gi negalėjo susitikti, visiškai netyčia, kokioje nuošalioje alinėje rusas ir austras, o iš tikrųjų lietuvis ir čekas?
Mykolas: „Išgerkim.“
Juozapas: „O kodėl gi ne.“
Mykolas: „Kad tik mūsų vadai nesužinotų.“
Juozapas: „Nesijaudink. Jei sužinos, tai sušaudys mus kartu, abu kaip savo tėvynių išdavikus. Pamenu, kartą buvo toks atvejis Budejovicuose…“
Mykolas: „Į sveikatą.“
Juozapas: „Na zdraví.“
Vieno alaus bokalo pauzė.
Juozapas: „Pamenu, kartą vienas rusų kareivis norėjo mane nušauti…“
Mykolas: „O ką daryti? Juk karas.“
Juozapas: „Bet vis tiek nemalonu.“
Mykolas: „Tas tai taip.“
Juozapas: „O kai susitiksim fronte, ir tu į mane šausi, nepataikyk, gerai?“
Mykolas: „Gerai.“
Juozapas: „Na, o jei jau pataikysi, tai nemirtinai, gerai?“
Mykolas: „Gerai. Ir tu į mane taip pat, gerai?“
Juozapas: „Gerai.“
Vieno alaus bokalo pauzė.
Mykolas: „Kaip gerai dabar būtų kleckų su lašiniukais…“
Juozapas: „Arba knedlikų…“
Šiaip pauzė.
Vieno alaus bokalo pauzė.
Juozapas: „Pamenu, kartą Konopištyje…“
Mykolas: „Tyliau. Kažkas ateina.“
Čia ir baigiasi jų pasisėdėjimas, nes bijodamas kiekvienas savo vadų, taigi ir tribunolo, spruko iš knaipės pro skirtingus langus. Tiesa, jie taip ir nesužinojo, kad į alinę tada atėjo ne jų vadai, o pienininkė Hania, kuri kas dieną ten užsukdavo savo įprastinio alaus bokalo.
P. S. Viskas šiame pasakojime yra teisybė iki menkiausių smulkmenų, išskyrus tik paskutinį epizodą – pasisėdėjimą su Šveiku (nors…).
Walto Whitmano laiškai motinai
2019 m. Nr. 5–6
Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė
Walto Whitmano (1819–1892) archyve[1] šiuo metu visiems besidomintiems prieinami maždaug keturi tūkstančiai laiškų – rašytų paties poeto ir adresuotų jam. „Metų“ skaitytojams siūlome susipažinti su keletu (iš stebėtinos daugybės) W. Whitmano laiškų motinai – jie rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais, beprasmybe ir žmogaus gyvenimo trapumu.
Louisa Van Velsor Whitman, susilaukusi devynių vaikų (užaugo aštuoni), be abejo, labiausiai žinoma tuo, kad pagimdė Waltą Whitmaną, antrąjį savo vaiką, gimusį kai jai buvo dvidešimt ketveri. Iš motinos ir sūnaus laiškų, kaip teigia juos tyrinėjusi prof. Ceniza Sherry, akivaizdu, kad visame pasaulyje inovatyvia poezija išgarsėjęs W. Whitmanas buvo ir mylimiausias Louisos vaikas, kurį ji brangino ir kuriuo pasitikėjo labiau nei kitais. W. Whitmanas taip pat atvirai ir nuoširdžiai rodė meilę motinai, vertino jų tvirtą ryšį. Artimam savo bičiuliui, poetui, eseistui, leidėjui, biografui Horace‘ui Traubelui, vėliau išleidusiam poeto biografiją, apybraižų ir pokalbių su juo rinkinius, W. Whitmanas yra prisipažinęs: „Kaip aš jai skolingas! To neįmanoma pasverti ar išmatuoti, net išsakius gražiausiais žodžiais: tai gali būti tik intuityviai suvokta. „Žolės lapai“ yra manyje gyvas jos temperamento grožis… Įdomu, kokia knyga būtų buvusi „Žolės lapai“, jei būčiau gimęs kokiai kitai motinai.“
Pačios Louisos laiškai sūnui kupini Walto nuolat lauktų žinių apie šeimą, tačiau juose – ir jos pasvarstymai apie tuometinius politinius įvykius bei skaitytus kritikos straipsnius apie sūnaus poeziją. Taip pat motina nuolat dėkoja jam už dosnumą: W. Whitmanas jai ne tik nuolat siuntė pinigų, bet ir knygas, laikraščius, įvairius almanachus bei straipsnius.
Nors šioje publikacijoje pateikiami tik W. Whitmano laiškai motinai, pastebėtina, kad jos pačios rašymo stilius, anot tyrėjų, vertas dėmesio, be to, jis turėjęs didelės įtakos ir paties poeto stiliui. Nors vadinta „neraštinga“ – pavyzdžiui, nerastume įprastų skyrybos ženklų, retai tenaudojo didžiąsias raides, darė daug gramatinių klaidų, – tyrėjai linkę teigti, kad ji nebuvo „raštinga“ tik rašytine prasme, nes Louisa gana daug skaitė, buvo sumani ir suvokė gyvenamąjį metą, politinius įvykius.
Akivaizdi motinos įtaka ir lyčių vaizdavime W. Whitmano darbuose. Louisos stiprybė smarkiai prisidėjo prie poeto lyties takumo pojūčio kūryboje. Savo poezijoje ir prozoje jis siekė perteikti demokratijos vaizdinį, daug labiau idealizuotą nei aktualijos už namų ribų.
Motina taip pat turėjo įtakos sąvokos „bendraminčių draugystė“ (comradeship) vystymuisi ir reikšmei W. Whitmano pasaulėvokoje. Ši sąvoka poetui palaipsniui tapo vis talpesnė, ypač pilietinio karo akivaizdoje; poetas jos nesiaurino lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos ar tarpusavio santykių aspektais. Po karo „Visa ko motinos“ (Mother of All) įvaizdis, atliepiantis tokią draugystę, dar labiau sustiprėjo, o pradinis „Visa ko motinos“ įvaizdžio pradmuo, be abejo, buvo Louisa Van Velsor Whitman.
—–
[1] The Walt Whitman Archive. – Prieiga per internetą: https://whitmanarchive.org/.
Vašingtonas
1864, kovo 2 d.
Brangi mama,
Tu arba Jeffas turite pasistengti parašyti, kai tik gausite šį [laišką] ir pranešti man, kaip gyvuoja sesutė[1], parašyti, ar ji visiškai pagijo nuo laringito ir kaip ji laikosi – taip pat apie George‘o lagaminus[2], išties tikiuosi, kad juos atgavo, tai buvo toks nesusipratimas – noriu išgirsti, kuo jis baigėsi, viltingai tikiuosi išgirsti, kad juos atgavo – Dar nemačiau laikraščiuose, ar 51-asis [sausumos pėstininkų batalionas] jau paliko Niujorką – Mama, noriu sužinoti viską apie namus ir visus įvykius, ypač apie tuodu mano ką tik paminėtus dalykus, ir kaip tu laikaisi, brangiausioji mama, turi parašyti man tiksliai, kaip laikaisi, nes iš tavo pastarųjų laiškų bandžiau kaip nors suprasti, ar tu laikaisi įprastai gerai, ar ne – parašyk man, ir kaip mano brangioji sesuo Mat[3] ir ar ateinančiais metais vis dar ketinate likti čia, Portlando bulvare – Na, brangi mama, aš čia vis dar taip pat, nieko naujo, esu sveikas ir energingas, ir vis judu tarp sužeistųjų ir sergančiųjų – pastarųjų atvyksta išties daug – ligoninės čia gana perpildytos – pastaruoju metu ligoninėje ėmė atrinkinėti beveik išgijusiuosius ir siųsti juos atgal į jų pulkus, atrodo, kad šį pavasarį ketinama kaip tik įmanoma labiau sustiprinti kariuomenę – atgal į pulkus jie siunčia daugelį, mano nuomone, ne visai tam tinkamų [karių] – taip pat yra būriai ir kuopos, ir pulkai, praeinantys pro čia vienu nuolatiniu srautu, keliaujantys į frontą, grįžtantys namo po atostogų – tačiau yra ir nemažai paliekančiųjų kariuomenę dėl atostogų, vėl įtraukiamų į sąrašus ir trumpam keliaujančių į šiaurę – jie pro čia gana gausiai praeina –
Mama, Lewisas Brownas gana sparčiai taisosi, greitai jam bus galima uždėti medinę koją, jis labai neramus ir aktyvus, ir vis nori visur vaikštinėti –
Samas Beatty‘is yra čia, Vašingtone – Čia buvo smarkoka pūga, tačiau šiandien vaisku ir saulėta, bet pažliugę, aviu savo kareiviškus botus – nė dulkelės – Brangi mama, labai noriu pamatyti tave ir sesutę, ir Mat, ir visus – jei tik gausiu progą, manau, trumpam grįšiu namo – noriu pabandyti išleisti eilėraščių knygą, naują, pavadinimu „Būgno dūžiai“[4], tad noriu nuvykti į Niujorką ir dėl šios priežasties –
Mama, aš neatsisakiau minties apie dėstytojavimą[5] – tačiau kad ir kuo užsiimčiau, ateinančius metus pašvęsiu sužeistiesiems ir sergantiesiems, tiek mažai tegaliu – Na, sudie, brangi mama, tam kartui – greitai parašyk –
Waltas
Vašingtonas
1864, kovo 15 d.
Brangiausioji mama,
Jeffo laišką gavau praeitą sekmadienį – jis rašo, kad esi išties smarkiai peršalusi – brangi mama, man dėl to labai neramu – labai tikiuosi, kad dabar jau esi pagijusi – Jeffas parašė man apie namą, tikiuosi, bus taip, kad abu galėsite likti tame pačiame name[6], taip būtų daug patogiau [išbraukta eilutė] labai prastai dėl smegenų karštinės – vargšas vaikinas mirė, jam buvo tik devyniolika, o jis buvo kilnus vaikis, toks geras, nors maždaug aštuonias dienas buvo be nuovokos, vis dėlto dar šį tą suvokė, šalia jo nebuvo nei giminaičio, nei draugo, tai buvo labai liūdna, daug buvau su juo, tik sėdėdamas šalia, guosdamas, jis visą laiką klejojo, jo kalbėjimas buvo toks paveikus, kad mano akys nuolat buvo kupinos ašarų, paskutiniąsias dvidešimt keturias valandas jis sparčiai seko – prieš keletą mėnesių jis sirgo ir buvo paskirtas į 6-ąjį ligoniams skirtą korpusą – vietoj to jie turėjo jį išsiųsti namo – jam mirus, kitą dieną atėjo jo brolis, labai šaunus jaunas vyras, Laim Ridžo Pensilvanijoje pašto viršininkas – jį tai smarkiai paveikė, nagi, ir turėjo.
Mama, manau, kad dabar čia, ligoninėse, yra blogiau nei kada nors anksčiau, gauname pastarųjų trejų metų ligų ir baisingų sunkumų drumzles – diarėjos atvejai siaubingiausi, kokius tik gali įsivaizduoti, ir jie skaičiuojami šimtais ir tūkstančiais, spėju, taip yra dėl kariuomenėje gaunamo maitinimo –
Ką gi, miela mama, neberašysiu apie ligonius – ir vis dėlto žinau, kad norėtum apie juos išgirsti – visi tokie bejausmiai, tikriausiai tai sena istorija – nėra geros ligonių priežiūros – O kaip norėčiau, kad tu – ar geriau moterys, turinčios tokių savybių kaip tu ir Mat, – būtų čia, daug jų, išskirstytų kaip matronos tarp vargšų sergančių ir sužeistų vyrų – pakaktų vien tik būti šalia – O, kiek gėrio tai jiems suteiktų –
Mama, man taip negera matyti, kokių žmonių tarp jų esama, tų, kurie už juos atsakingi, tokių šaltų ir ceremoningų, bijančių paliesti ligonius – Ką gi, mama, bijau, kad parašiau tau nenuoseklų laišką – rašau skubėdamas –
Waltas
Dokumentai pasiekė mane saugiai, mama – [išbraukta eilutė] mylintys linkėjimai Jeffui, Mat ir visiems –
Vašingtonas
1864, kovo 22 d.
Brangiausioji mama,
Gana nuliūdino žinia, kad nesveikuoji, jauti skausmą šone ir esi labai peršalusi – brangi mama, tikiuosi, kad jau geriau – norėčiau, kad man parašytum, arba kad Jeffas parašytų, iškart, nes man nepalengvės, kol neišgirsiu [naujienų] – gavau George‘o laišką, jame parašė ir Jeffas, kad jautiesi gana nesveikuojanti ir apie skausmą – Mama, taip pat prieš kelias dienas gavau tavo laišką – rašai, kad Brownai elgėsi labai bjauriai, ir manau, kad taip buvo iš tiesų, tačiau kadangi viskas dėl namo liks taip pat, turėčiau nesikišti[7] – Labai džiaugiuosi, kad Mat su Jeffu ketina likti, nebūčiau radęs ramybės, jei jie ir tu būtumėt atskirai – Parašiau laišką Hanai, gerą ilgą laišką (prireikė dviejų pašto ženklų), – parašiau ir George‘ui, išsiunčiau jam į Noksvilį.
Mama, man viskas taip pat, jaučiuosi tikrai labai gerai, senoji bėda su galva ir pažeistom ausim baigėsi, nebevargina manęs nuo tada, kai grįžau čia iš Bruklino – Dabar rašau majoro Hapgoodo senojoje kontoroje, kur turiu savo senąjį stalą ir langą – šiandien sausa ir vėsu, kaip tik nori, tik ne malonu – Potomako kariuomenėje bet kuriuo metu tikimasi sulaukti gen. Granto[8], kad jis imsis aktyvių veiksmų – Ką tik girdėjau iš fronto – kol kas nieko panašaus į kokius nors veiksmus, tačiau kiekviena pusė nuolat pasirengusi, tikėdamasi ką nors nutiksiant – O mama, vien pagalvojus, kad netrukus čia sulauksime to, ką tiek daug kartų esu matęs, vėl baisius krūvius ir traukinius, ir laivus, kupinus vargšų kraujuojančių ir išblyškusių, ir sužeistų jaunų vyrų – nes taip iš tiesų bus, ir visai netrukus – matau visus mažus ženklus, pasiruošimą ligoninėse ir pan. – kai pagalvoji, kraupu – kartais prisimenu baisumus, po mūšio atgabenamus sužeistuosius, ir apie mūšio lauko vaizdus, ir sunkiai galiu patikėti savo paties prisiminimais – koks siaubingas dalykas yra karas – Mama, atrodo, kad ne vyrai, bet daugybė velnių ir budelių skerdžia vieni kitus –
Brangi mama, dvidešimt kartų per dieną galvoju apie tavo pasiligojimą – O, kaip tikiuosi, kad nėra taip blogai, kaip parašė Jeffas, jis rašė, kad tau blogiau, nei kada nors yra buvę – ir jis man dar parašys – jis turi tai padaryti, net jei tik kelias eilutes – gal ką girdėjai iš Mary[9] ir jos šeimos?
Ką gi, miela mama, tikiuosi, kad šis laiškas tave pasieks skausmui ir peršalimui atlėgus – parašyk apie mažąsias mergaites[10] ir Mat, ir visus –
Waltas
Vašingtonas
Antradienio popietė k[ovo 29]
Brangiausioji mama,
Vėl parašiau George‘ui į Noks[vilį] – atrodo, kad kol kas reikalai ten pablogėję – Čia mes manome, kad mūsų pajėgos bus stipriausios Virdžinijoje šį pavasarį, ir viskas linksta Ričmondo paėmimo link – Grantas yra čia, dabar jis štabo būstinėje, Brendžio stotyje – neilgai trukus tikimės mūšio, yra daugybė požymių – Manau, jau sakiau tau, kad jie iš fronto atsiuntė visus ligonius – maždaug prieš keturias naktis čia [buvo] siaubingai lietinga popietė [ir naktis] – Taigi, per patį lietaus smarkumą [naktį?] atvyko traukinys [sergančių?] ir sužeistųjų, daugiau nei šeši šimtai [karių], stotyje – [tai b]uvo vienas tokių pačių [senųjų] vaizdų, negalėjau sulaikyti ašarų – daugelis vargšų jaunų vyrų turėjo būti gabenami neštuvais, uždengti antklodėmis, kurios greitai permirko iki siūlo lietuje – Daugeliu atveju tai buvo ligoniai, tačiau kai kurie rimtai sužeisti – atėjau į artimiausią ligoninę ir padėjau – Mama, tai buvo baisi naktis (ano penktadienio naktis) – gana tamsi, gūsingas vėjas, o lietus pylė kaip iš kibiro – Vienas vargšas vaikinas (tai tik vienas pavyzdys iš šešių šimtų) man atrodė gana jaunas, gana nedidukas (po visko pažvelgiau į jo kūną) – jis šiek tiek dejavo nešikams jį nešant – ir vėlgi, kai jie nešė jį pro ligoninės vartus, pastatė neštuvus ir jį apžiūrėjo, o vargšas vaikinas buvo miręs – jie nunešė jį į palatą, nedelsdamas atėjo gydytojas, bet visa tai buvo beprasmiška – blogiausia dargi ir tai, kad jis visiškai niekam nežinomas – nieko nebuvo ant jo drabužių, kaip ir su juo pačiu, kas leistų atpažinti – ir jis visiškai nežinomas – Mama, užteks kankinti širdį tokiais dalykais – labai tikėtina, kad jo bendražygiai niekad ir nesužinos, kas jam nutiko – vargšas vargšas vaikas, atrodė, kad jam ne daugiau aštuoniolikos –
Pastaruoju metu jaučiuosi, lyg man būtina pertrauka, savijauta gera ir esu pakankamai energingas, ir niekad nesijaučiau geriau, tačiau mano jausmus didžiąją laiko dalį veikia skausmingos aplinkybės – viskas tik blogėja ir blogėja, kalbu apie ligonių kančias, ir kaip jau esu sakęs anksčiau, tie, kurie su jais susiję, tampa vis beširdiškesni ir abejingesni – Mama, kai matau paprastus kareivius, ką jie turi pereiti, ir kaip visi, rodos, stengiasi juos apvogti, ir kaip juos bandoma bet kokiais būdais apgauti, netgi mirštančio kareivio pinigai pavagiami kokio niekšiško tarnautojo, ar iš kai kurių ligonių, net iš po galvos, o tai dažnas atvejis – o tuomet agonija, kurią matau kasdien, aš kone bijau pasaulio – Mama, pasistengsiu kitą kartą parašyti linksmiau – bet tai yra tai, ką aš matau – ką gi, sudie šiam kartui, brangi Mama –
Waltas
Mama, gavau tavo laišką, kuriame rašoma [kad tau] geriau – ar jau beveik pasveik[ai? – Aš] tikiuosi, kad labai grei[tai vėl] parašysi – man dėl [tavęs] neramu – siunčiu savo meilę Jeffui ir Mat ir visiems –
Vašingtonas
’64, kovo 31 d., ketvirtadienio popietė
Brangiausioji mama,
Kaip tik šią akimirką gavau tavo laišką su pirmadienio vakaro data – brangi mama, jokiame laikraštyje nemačiau nieko apie tai, kur yra 51-asis pėstininkų batalionas[11], kaip ir nieko negirdėjau, bet vis tiek dėl jų jaučiuosi neramiai, numanau, kad jie yra Noksvilyje, Tenesyje – Mama, dabar jie atsiskaito su daugeliu šios kariuomenės pulkų – bet dėl George‘o, manau, bus uždelsimų siunčiant pinigų ir pan. – brangi mama, norėčiau turėti šiek tiek pinigų, kad nusiųsčiau tau, bet gyvenu kone vėjo perpučiamomis kišenėmis – mama, kaip nors pasistengsiu tą kažką atsiųsti ir tikiuosi, kad nesijaudinsi ir nesijausi liūdnai dėl piniginių reikalų – žinau, kad viskas labai brangu – Mama, manau, kad gavai mano laišką, rašytą antradienį, kovo 29 d., ar ne?
Rengiausi rašyti Jeffui daugiau nei mėnesį – planavau parašyti gerą ilgą laišką, tačiau kažkas mane stabdė, tai vienas, tai kitas dalykas – bet rytoj būtinai pasistengsiu parašyti –
Mama, du mėnesius buvau blogiausiame įmanomame kančių ir mirties sūkuryje – vienintelė paguoda, kad buvau saulės spindulių jų kančiose ir nusiminusiose sielose bei kūnuose priežastimi – buvau ir su daugeliu mirštančiųjų –
Ką gi, mama, nesijaudink dėl parduotuvės sąskaitos ir pan., nors žinau, kad tarsi, jog lengviau pasakyti, nei padaryti – (Aš pats, manau, dėl žemiškų dalykų jaudinuosi mažiau nei bet kada, jei tai įmanoma) – Pasakyk Jeffui ir Mat, kad siunčiu jiems savo meilę – Gen. Grantas iš fronto ką tik atvyko į miestą – apylinkėse čia vėl vien purvynė – Šį vakarą eisiu pas spiritualistinį mediumą[12], manau, kad tai, be abejo, bus vien apgaulė, papasakosiu kitame laiške – brangi mama, išlik viltinga –
Waltas
Kaip Californy? – pasakyk Hat[13], kad jos dėdė Waltas vieną dieną apsilankys namuose ir pasiims ją į Niujorką pasivaikščioti Brodvėjumi – vargšelis Jimas[14], norėčiau jį pamatyti – turiu vieną turtingą draugą, jis nori, kad keliaučiau su juo į Idahą uždirbti pinigų[15] –
Vašingtonas
’64, balandžio 5 d., antradienio popietė
Brangiausioji mama,
Vakar gavau Jeffo laišką – jis rašo, kad tu dažnai per sunkiai dirbi, per daug eikvodama jėgas, tikriausiai šveisdama ir pan., o blogiausia, kad, bijau, tai tiesa – mama, aš neprieštaraučiau ir nebūčiau prieš šveitimą ir panašius dalykus, jie gal ir reikalingi, tačiau nė pusė tiek nereikalingi, kiek tai, kad turi būti kiek įmanoma sveikesnė ir nevargintų reumatas bei peršalimas[16] – Jeffas rašo, kad sesutė persirgo vėjaraupiais – ar jau visai pasveiko – noriu sužinoti – Taigi, Nance[17] susilaukė dar vieno vaiko, vargšelis mažylis, neatrodo, kad bus didelė šventė, vargšas mažutėlis, tokie laikai.
Čia siaubingai lietingi orai – šiandien lyja, nepaliaujamai ir pagiežingai – kareiviai stovykloje patiria to pasekmes, ir ligoniai, daugelis jų – labai daug reumatizmo atvejų ir gerklės ligų – Vėl parašiau George‘ui, išsiunčiau į Noksvilį – Mama, šį rytą gavau laišką nuo Lewiso Browno, jaunojo vyro, kuriam maždaug prieš du mėnesius amputuota koja – (tas, šalia kurio kelias naktis nakvojau ligoninėje po amputacijos, nes baimintasi kraujoplūdžio) – jis namie Elktone, Merilende, atostogose, jis nori, kad ten atvažiuočiau, bet manau, kad nevyksiu, jam puikiai sekasi – šiuo metu ligoninėse pilna tokių, kuriems labai prastai – tiek daug kareivių po dvejų ar dvejų su puse metų palūžta, dėl pervargimo ir blogos mitybos, kiaulienos, sudžiūvusios duonos, blogo arba visiškai jokio vandens ir t. t. – taigi, juos atgabena čia. O, tai siaubinga ir ilgainiui tik blogėja, blogėja, blogėja – galvojau, kad sunku matyti sužeistuosius, bet kartais manau, kad regėti šiuos vis dėlto graudžiau –
Ką gi, mama, buvau susitikęs su didžiuoju spiritualistiniu mediumu Fosteriu, buvo tokių mažų dalykų, kurie kai kam galbūt pasirodytų įdomūs, tačiau aš neįžvelgiau tame nieko, verto pavadinti antgamtišku – nežengčiau nė žingsnio dar vienam apsilankymui ten, kad pamatyčiau tokius dalykus ar net dvigubai tiek – buvo visokie stalų bilsčiojimai ir daug nesąmonių – vieną artimiausių dienų grįžęs namo papasakosiu tau išsamiau –
Jeffai, atrodo, nelemta man parašyti tau ilgo laiško, galvojau padaryti tai šiandien, bet taip išeina, kad vos spėsiu į paštą šiandien nunešti šį – O, kaip aš noriu tave pamatyti, ir sesutę su Hat – Na, aš suraičiau puikų laišką, taip skubiai, kaip tik gebėjau rašyti –
Trečiadienio priešpietis – Mama, vakar pašte laiško negavau – ką tik papusryčiavau, išgėriau geros arbatos su puikiu skrebučiu ir sviestu – rašau tai savo kambaryje, Šeštosios g. 456 – atrodo, kad audra baigėsi – brangi mama, tikiuosi, kad laikaisi gerai ir esi pakilios dvasios – Rašyk man taip dažnai, kaip tik gali, ir Jeffas taip pat – ar yra žinių iš Han?
Waltas
Vašingtonas
1864, balandžio 10 d.
Brangiausioji mama,
Gavau tavo laišką ir iškart išsiunčiau tą, kurį atsiuntei George‘ui – tikriausiai gavo jį kitą dieną – iš jo laiško sulaukiau dieną prieš tavąjį – ketinu vykti į Anapolį ir su juo pasimatyti –
Mama, labai greitai tikimasi mūšių pradžios, apie tai byloja visi požymiai – pastaruoju metu čia sulaukėme smarkiausių liūčių, kokias tik man yra tekę matyti – dabar pusėtinai malonus oras – Kongrese labai jaudinantys laikai – variagalviai[18] niršta ir nori Pietų Konfederacijos pripažinimo – tai puikus metas, po visko, ką jie padarė, ir visko, kas paaiškėjo per pastaruosius trejus metus, pakalbėti apie pripažinimą to, kad jie yra tokie piktadariai – Po pirmojo Frederiksburgo [mūšio][19] pats jaučiausi netekęs drąsos ir abejojau, ar mūsų vadai galėtų toliau kariauti – bet tai jau praeityje, karas turi tęstis – ir aš mielai pats eičiau į [karių] gretas, jei manyčiau, kad taip būčiau naudingesnis, nei esu dabar, o kartais aš to nežinau –
Mama, tu nenumanai, kokie jausmai apima žmogų po to, kai jis matė ir patyrė tai, kas vyksta stovyklose, kariuomenėje, tarp sužeistųjų ir pan. – jis ima giliai jausti tai, ko anksčiau nebuvo jautęs – vėliava, „Yankee Doodle“[20] melodija ir panašūs dalykai sukelia niekad anksčiau nepatirtą poveikį – tokiomis aplinkybėmis mačiau ašaras ant vyrų skruostų, o kiti išblykšta – Turiu mažą vėliavėlę (ji priklausė vienam iš mūsų kavalerijos pulkų), duotą man vieno sužeistųjų – ją paėmė vienas separatistų kavalerijos mūšyje, o nedidelėje kruvinoje kovoje išgelbėjo mūsų vyrai, tai kainavo trijų vyrų gyvybes, tik vienos nedidukės vėliavėlės atsiėmimas, keturi prieš tris – mūsų vyrai ją išgelbėjo ir atplėšė nuo mirusio sukilėlio krūtinės – visa tai vien tam, kad vėl atgautų savo mažą vėliavėlę – šis vyras, kuris ją turėjo, buvo labai sunkiai sužeistas, ir jie leido jam pasilikti vėliavą – aš su juo praleidau daug laiko, jis sakė norintis man ką nors duoti, jis nesitikėjo išgyventi, tad davė man tą vėliavėlę kaip atminimo dovaną – miniu tai, mama, kad parodyčiau tau to jausmo pavyzdį – nėra tokio pulko, kavalerijos ar pėstininkų bataliono, kurie, esant progai, nepasielgtų taip pat –
Balandžio 12 d., antradienio rytas. Mama, pabaigsiu savo laišką šį rytą – šiandien graži diena – vakar vėlai vakare buvau Kongrese, buvo labai karšta naktinė sesija apie vyrų, kurie nori pripažinti Pietinę Konfederaciją, pašalinimą – Turėtum išgirsti kalbančius kareivius – jie įsikarščiavę iki beprotybės – tikriausiai ne vien kariuomenėje, bet ir čia turėsime karštą metą – kareiviai ištikimi kaip Šiaurinė žvaigždė – Siunčiu tau keletą vokų ir vieną George’ui – Parašyk, kaip laikaisi, brangi mama, ir kaip visi kiti – noriu jus visus pamatyti – Jeffai, mano brangus broli, norėčiau, kad būtum čia, ir Mat taip pat – Parašyk, kaip sesuo – Aš įprastai gerai, tikrai kasdien puikiausiai – noriu po mėnesio atvykti ir pasistengti išleisti savo „Būgno dūžius“ – galvoju, kad tai galėtų būti ir finansinė sėkmė – Brangiausioji mama, tikiuosi, šis laiškas pasieks tave kuo puikiausiai besijaučiančią, kaip ir brangiąją seserį Mat ir visus.
Waltas
Vašingtonas
’64, balandžio 19 d., antradienio vidurdienis
Brangiausioji mama,
Jau daugiau nei savaitę neturėjau jokių žinių iš namų, tikiuosi, kad tu laikaisi gerai, brangi mama, kaip ir visi kiti – mano gyvenime nieko naujo ar neįprasto – galiu tau rašyti tik tą patį apie apsilankymus ligoninėse ir t. t. – Taip pat nieko negirdėjau apie George’ą – gal tu girdėjai ką nors? Parašiau jam į Anapolį – Šiandien čia gana šilta, po ilgo liūčių prakeiksmo, o paskutinės dvi ar trys dienos buvo labai neblogos – Mama, tikriausiai gavai mano praeito antradienio, 12 d. laišką –
Praeitą savaitę naktimis ėjau į Kapitolijų debatų dėl pono Longo[21] pašalinimo – buvo naktinės sesijos, labai vėlai – man patinka naktį eiti į Atstovų rūmus, ten pati nuostabiausia salė, tokia prabangi ir didelė, ir naktį ten šviesiau nei dienomis, ir vis tiek toje šviesoje sunkiai įžiūrėsi, ji sklinda per stiklinį stogą — tačiau narių kalbėjimas ir gebėjimai beveik visuomet prislopinti, labai įdomu ir liūdna matyti ten tokius talentus, tokiais baisiais laikais kaip šie, – sakyčiau, kad tokius pat talentingus, kaip mūsų senas bičiulis dr. Swalmas[22], maždaug tokius – gal pagalvosi, kad juokauju, bet nejuokauju, mama – kalbu visiškai rimtai – Kapitolijų laikui bėgant imi pamėgti, ypač kai jie dabar ant viršaus užkėlė statulą, ir ji labai gerai matoma, tai puiki bronzinė statula, manyčiau, Laisvės dvasia[23] – ji nuostabiai atrodo leidžiantis saulei, man patinka nueiti ten ir į ją žiūrėti, kai saulė būna jau kone nusileidusi, ji švyti ant statulos šalmo, ir šis mirguliuoja ir žioruoja kaip didžiulė žvaigždė, atrodo išties neįprastai –
Ką gi, mama, štai ir prasideda dar viena vasara, ir kas gi gali pasakyti, ką ji mums atneš? – šios vasaros kampanija žada būti aktyvesnė ir žiauresnė nei kuri nors prieš tai – Kaip rašiau tau ankstesniame laiške, Grantas pasiryžęs padaryti viską, kad užimtų Ričmondą ir palaužtų niekšingus banditus, kurie čia įsigalėjo kaip „vyriausybė“ – jis tam rimtai nusiteikęs, visa jo siela ir mintys pašvęsti tam naktį ir dieną – jis tikriausiai labiausiai pasišventęs iš visų vadų ar netgi vyriausybės – o tai jau kažkas, ar ne, mama, – ir jie daro viską, kad kovotų už savo paskutiniąją galimybę – kviečiasi savo pajėgas iš pietvakarių ir pan. – Brangi mama, perduok mano meilę brangiam broliui Jeffui ir Mat, ir visiems – rašau savo kambaryje, 6-ojoje g. –
Waltas
Šaltinis: whitmanarchive.org
—–
[1] „Sesute“ šeimoje vadinta W. Whitmano brolio Thomaso Jeffersono (Jeffo) Whitmano antroji dukrelė Louisa Whitman (čia ir toliau, jei nenurodyta kitaip, – vertėjos pastabos).
[2] Kovo 6-ąją poeto brolis George‘as Whitmanas iš Našvilio (Tenesio valst.), pakeliui į Noksvilį (Kentukio valst.), laiške motinai rašė savo lagaminą radęs nepaliestą. (W. Wh. archyvo inf.)
[3] J. Whitmano žmona Martha, šeimoje vadinta Mat, Mattie.
[4] Išleista 1865 m.
[5] W. Whitmanas apie savo paskaitų planus motinai rašė 1863 m. birželio 9 d. laiške. Matyt, paskatintas bičiulio, amerikiečių rašytojo, dailininko, natūralisto ir filosofo Johno Burroughso entuziazmo, buvo sutikęs Vašingtone skaityti paskaitas 1964 m. sausio 20–25 dienomis. Vis dėlto šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. (W. Wh. archyvo inf.)
[6] 1864 m. kovo 11 d. laiške J. Whitmanas broliui rašė, kad motinai „sunkiausias peršalimas, kokį man teko matyti“ ir kad jie turi sunkumų su šeimininkais Brownais dėl nuomos. (W. Wh. archyvo inf.)
[7] Apie motiną Jeffas rašė kovo 19 d.: „Ją kamuoja nuolatiniai dideli skausmai […] Dieną ar dvi ji buvo kone bejėgė… Išties baiminuosi, kad ji susižeidė ilgam.“ Jeffas niekad neperdėdavo aprašydamas situaciją, visuomet nuspėdavo nelaimę, ypač jei tai būdavo susiję su motina. Taip pat jis skundėsi, kad per šykštumą motina nenusisamdo pagalbininkės namuose. Nesutarimai su Brownais buvo numalšinti ir abi šeimos liko dar metams gyventi Portlando bulvare. (W. Wh. archyvo inf.)
[8] Ulyssesas S. Grantas – amerikiečių kareivis, politikas ir valstybės veikėjas; 1869–1877 m. buvęs 18-uoju Jungtinių Valstijų prezidentu.
[9] W. Whitmano sesuo Mary Elizabeth Whitman.
[10] Matyt, omenyje turimos Jeffo ir Mat dukros Manahatta ir Jessie Louisa.
[11] Jame tarnavo poeto brolis George‘as Whitmanas.
[12] Kalbama apie įžymų mediumą Charlesą H. Fosterį. Apie jį savo knygoje „The History of Spiritualism“ rašė Arthuras Conanas Doyle‘as. (W. Wh. archyvo inf.)
[13] Jeffo pirmoji dukra Manahatta Whitman, šeimoje vadinta Hat, Hattie.
[14] Jimas buvo W. Whitmano sūnėnas, brolio Andrew Jacksono Whitmano sūnus. (W. Wh. archyvo inf.)
[15] W. Whitmanas tikriausiai turi omenyje amerikiečių tyrinėtoją, kelių statytoją Johną Mullaną. (W. Wh. archyvo inf.)
[16] Jeffo laiškas W. Whitmanui neišliko, tačiau jis neabejotinai pakartojo ankstesniuose laiškuose išreikštą susirūpinimą, kad ponia Whitman atsisako samdytis pagalbos namų ruošoje. Savo balandžio 14 d. laiške motinai George‘as paantrino savo broliams: „Mama, esu tikras, kad nepakankamai savimi rūpiniesi, ir jei tik pasisamdytum ką nors, kas ateitų ir dirbtų tau du ar tris kartus per savaitę, ir leistum už tave šveisti ir valyti, esu įsitikinęs, kad tavęs taip nebevargintų peršalimai ir luošumas. Nereikia sakyti, kad negali sau to leisti, mamyte, nes užtikrinu, kad siųsčiau tau pakankamai pinigų, kad viskas vyktų po senovei (o tau nereikėtų dirbti taip, kaip iki šiol).“ (W. Wh. archyvo inf.)
[17] Nancy Whitman, poeto brolio Andrew Whitmano žmona, šeimoje vadinta Nance. (W. Wh. archyvo inf.)
[18] Variagalviais [Copperheads] (taip pat – Taikos demokratais) buvo vadinami šiaurinių valstijų demokratai pacifistai, prieštaravę pilietiniam karui.
[19] 1862 m. poetas aptiko savo brolio, leitenanto G. Whitmano pavardę 51-ojo pėstininkų bataliono sužeistųjų Frederiksburgo mūšyje sąraše. Anuomet W. Whitmanas išvyko iš namų Brukline į Frederiksburgą ieškoti brolio.
[20] „Yankee Doodle“ – populiari amerikiečių liaudies daina, dar ir dabar patriotiškai dainuojama JAV, be to, tai – Konektikuto valstijos himnas.
[21] Kalbama apie Alexanderį Longą, Jungtinių Valstijų kongresmeną demokratą. (W. Wh. archyvo inf.)
[22] Omenyje turimas gydytojas Samuelis J. Swalmas, gyvenęs Brukline. (W. Wh. archyvo inf.)
[23] Laisvės statula, taip pat vadinama Ginkluotąja laisve ar tiesiog Laisve – Thomaso Crawfordo sukurta bronzinė statula, nuo 1863 m. vainikuojanti Jungtinių Valstijų Kapitolijaus pastato kupolą Vašingtone.
„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei
2019 m. Nr. 4
Šių metų balandžio 14 d. minimos rašytojo Juozo Baltušio 110-osios gimimo metinės. Neseniai išleista šio kūrėjo užrašų knyga „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“ atvėrė daug galimybių naujai perskaityti įdomios asmenybės biografiją. Tačiau dienoraštiniai įrašai nėra vienintelis išlikęs autoriaus gyvenimo liudijimas.
Dar vieną, papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą. Šiuose laiškuose atsispindi įvairūs rašytojo kasdienio gyvenimo bei kūrybos klausimai, kurių pateikimo stilistiką nulemia epistolinio žanro taisyklės ir adresatas.
„Metų“ žurnalo redakcija dėkoja gerbiamai Donatai Linčiuvienei už leidimą publikuoti jos išsaugotus laiškus.
Parengė Antanas Šimkus
Nida, 1974.VIII.5
Miela drauge Donata,
rašau Jums kelis žodžius iš Nidos, nors nieko ypatingo pasakyti neturiu, vien pasiilgau kaip redaktorės ir kaip draugo.
Atkentėjau čionai jau keturias dienas, liko dar aštuonios. Turiu vilties atkentėti ir šitas. Sakau šitai ne todėl, kad Nidoje būtų bloga, o todėl, kad aš pats niekam tikęs: visur man negera, nejauku, visiems pavydžiu galimybės maudytis jūroje, kaitintis saulėje ir daugelio kitų dalykų, kurie man nebeprieinami. Toks jau esu, ir nieko nebepadarysi su manim.
Rytais, išleidęs Moniką ir Roką į pliažą, sėdu prie stalo ir žiūrinėju „Tėvų ir brolių takais“ rankraštį. Šitą savo knygą Vilniuje perrašiau visą mašinėle, o dabar su nerimu galvoju, kaip parodysiu Jums. Nėra beveik nė vieno puslapio be korektūros ir kitokių pataisų! Pradedu baugintis, kad „Vaga“ apskritai nepriims rankraščio tokiame pavidale. Na, žiūrėsime.
Graužiuosi, kad nepasiėmiau rašomosios mašinėlės. Būčiau pavaręs į priekį „Druskos“ antrąją dalį. Čia, pasirodo, galima kaukšėti, kambarių izoliacija tiesiog ideali. Žodžiu, apsižioplinau.
Sąlygos ilsėtis „Rūtoje“ labai geros. Puikus maistas, karštas vanduo, malonus aptarnavimas. Publika tai truputį nuobodoka, kadangi nomenklatūrinė. Ypač tai liečia moteris. Tiesą pasakius, moterų nė nėra, vien nomenklatūrininkų žmonos. Nė vieno įdomesnio veido.
Laimei, vakar atvažiavo Paleckiai.
Visa kita – šaunu.
Daug vaikštau ir mąstau apie ateitį, savo darbus, kurie stovi vietoje. Daug vilčių dedu į išvyką į Anykščius, nors dievas ten žino, ką duos ji man. Šiaip ar taip, žadu pasitempti. Reikia! Labai ir labai nusivėlino ta mano „Druska“. O juk reikės rašyti dar ir trečią dalį. Kada besuspėsiu?
Perskaičiau „Pergalės“ 7 numeryje Džono Veino apysaką „Dėdė“. A. Mardosaitė verčia šitaip: „Žodžiu, aš nebepasikėliau iš lovos, kai atėjo Edžlestonas ir ėmė baksnoti mane sunkiom savo plaštakom kaip šalta mėsa.“
Pasirodo, galima ir taip!
Dvi dienas buvusioje Nidos bažnytėlėje, nūnai Etnografiniame muziejuje, koncertavo Livontas. Tomis pat dienomis vyko pramoginių šokių konkursas; vadovavo Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Publikos buvo pilna ir ten, ir ten. Pats aš nebuvau nei ten, nei ten. Atostogos!
Dvi dienas turėjome saulėtas, šiandien vėl lyja.
Uoste prisėdę žmonių, daugiausia vaikų, gaudo ešerius. Valčių nuomojimo stotyje jie nusiperka sliekų: po tris kapeikas už slieką. Pigiau niekur negausi.
Tuo baigiu. Nerūstaukite už trukdymą. Iš Nidos išvykstame rugpjūčio 12 dienos vakare, Vilniuje būsime kitos dienos rytą. Skambinsiu, įkyrėsiu dvi dienas. Paskui – į Anykščius.
Daug gero Jums.
Jūsų – Juozas Baltušis
Vilnius, 1975.VII.25
Miela ir gera drauge Linčiuviene,
rašau Jums labai suvėluotai, o tai todėl, kad, pasirodo, jau pačią pirmąją Dainų šventės dieną (Kalnų parke) tapau persišaldytas, vėjo perpūstas, nuo ko ir atguliau naikinti bacilas, sugaišdamas tam reikalui daug laiko. Šiandien pirmoji diena, kaip numušė man daktarai temperatūrą, pataisė dar kažką, pasakė, kad susitaisysiu visiškai gerai, būsiu vėl sveikas ir toks pat neprotingas. Taigi šitas laiškas – pirmas po pakilimo iš lovos, ko gero, ir protingas žingsnis, nes paskui vėl viskas prasidės iš naujo.
Labai įdomu būtų sužinoti, kaip ilsitės gražiojoj Palangoj, kaip jūra ir kaip nuotaikos? Parašykite man. Iki rugpjūčio 1 dienos būsiu dar Vilniuje, o paskui Nidoje, Žemės ūkio ministerijos sanatorijoje „Dobilas“. Į tenai irgi galima parašyti. O dar geriau – „Iki pareikalavimo“. Daugiau bus romantikos. Labai lauksiu ir vienoj, ir kitoj vietoj, iš anksto tardamas ačiū.
Apmaudingiausia, kad šitas dienas daktarai buvo uždraudę dirbti. Visa savaitė nuėjo šuniui ant uodegos. „Žėrinčios jaunystės“ rankraščiai guli sudulkėję ir vis labiau pradeda nebepatikti man, kaip nebepatinku sau ir aš pats. Karštis muša žandus, kai pagalvoji, kad ėmiausi tokio keisto reikalo: aprašinėti pats save, kvaršinti skaitytojams galvą savo taip vadinama autobiografija. Pats šis faktas, be mažiausios abejonės, rodo ne ką kita, o pasibaisėtiną mano nesugebėjimą dirbti literatūros kūrybos darbą: neišeina romanai, apysakos, apsakymai, pjesės, na tai aš – autobiografiją! O kam ji reikalinga, ką galiu pasakyti ja žmonėms, ko dar nepasakė niekas – apie tai mano nepagalvota! Kitą sykį atrodo: dantimis išgraužčiau ir tą „Saulėtą vaikystę“, ir trenkčiau velniop „Žėrinčios jaunystės“ rankraščius. Nereikėjo šito daryti, kaip nereikėjo man daryti daug ko kita gyvenime: vesti, auginti vaikus, imtis literatūros darbo, pliaukšti iš tribūnų, lakstyti po visokias šalis, o visų pirma – galvoti, kad gyvenu kažko vertą gyvenimą, kad dirbu reikalingus darbus. Viskas niekai, miela Donata, išvalgyto kiaušinio lukšto neverta. Tik dabar supratau, kad vienintelis garbingas žmogaus kelias – dirbti patį paprasčiausią darbą, bet dirbti gerai, meistriškai, kaip dirba tikri amatininkai, meistrai. Jeigu nepavyko man išmokti puodžiaus amato, reikėjo likti knygrišiu, gilinti šitą specialybę, pasidaryti tikru meistru, o ne talaškuotis po visokius patvorius, vis ieškant ir niekad nesurandant nieko didesnio, tauresnio, vertesnio. Na, ką gi. Vėlu dabar apie tai, ir aš prašau nerūstauti už tokias negeras mintis, ypač dar laiške į kurortą. Nepykite, gerai?
Vilniuje kažkodėl pradėjo smarkiai mirti žmonės. Palaidota nuostabi moteris akių specialistė Horodničienė, mirė puikus žmogus Vytautas Girdžius, palaidotas ir veteranas Stimburys… Laikraščiuose juoda nuo užuojautų. Bene bus čia paveikę karščiai? Mieste labai karšta, tvanku.
Vakar skambino iš Maskvos žmona. Sako, ten ne taip karšta. Iš Krymo rašo anūkas, irgi nesiskundžia karščiu. Kažkodėl užgriuvo toks vasaros dosnumas. Gal atsilyginama už praeitos vasaros vėsumus?
Nežiūrint viso savo nuotaikų niūrumo, vis svajoju įteikti Jums „Žėrinčios jaunystės“ rankraštį, išgirsti Jūsų nuomonę. Būtent Jūsų. Juoba labiausiai tikiu Jumis. Kaip tarsite, taip ir bus. Žinoma, jeigu sutiksite. Lieka klausimas: kada? Kartais atrodo man: tuoj, tuoj, o praeina kuris laikas, vėl pasimetu, nieko nebežinau. Na, nerūstaukite. Šitoks blaškymasis bene bus kilęs iš paprasčiausio nuovargio, fizinio, gal ir moralinio. Atitoksiu, ir vėl viskas stos į savo vietą.
Norėčiau pasakyti štai dar ką. Esu laimingas, kad likimas suvedė mane su Jumis, nuostabiu žmogum ir dideliu draugu. Turiu su kuo dalintis mintimis, kuriomis toli ne su daugeliu dalinuosi, turiu su kuo pasitarti, pagaliau kam atvirai pasiguosti savo bėdomis, tikromis, kartais gal ir tariamomis. Tai labai daug. Mūsų ypatingo žmonių susvetimėjimo laikais – tai labai daug. Dėkoju likimui ir dėkoju Jums.
Būkite sveiki visi, pailsėkite, nuplaukite jūroje visus negerumus, sugrįžkite atgal į Vilnių, ir eisim gyventi toliau.
Jūsų – Juozas Baltušis
Nida, 1975.VIII.7
Miela drauge Linčiuviene,
rašiau Jums kelis žodžius į Palangą, atsidūręs Nidoje – vėl rašau kelis. Prieš palikdamas Vilnių (rugpjūčio 1-mą), skambinau kelis kartus, deja, niekas nepakėlė ragelio, matyt, dar nebuvote grįžę. O gaila. Labai norėjau pasikalbėti.
Nidoje labai karšta. Visi maudosi, pleškinasi saulėje. Kiekvieną rytą palydžiu savo šeimą į pliažą, o pats grįžtu namo, sėdu prie rankraščių ir mėginu įtikinti save, kad esu rašytojas. Kol kas nesiseka. Bet nepasiduodu, vis dar laukiu kažkokio įkvėpimo, kuris lyg ir turėtų ateiti.
Vasarotojus Nidoje stebiu lyg per sapną ar miglas. Daug ko nebegaliu suprasti. Vaikšto žaliūkai petingi, mergužėlės raumeningos, o ko jie čia, nuo ko ilsisi? Ir tas jų poilsis… vien vynas, naktibaldymasis, suomiškos pirtys! Keista. Matyt, beviltiškai jau pasenau, atsilieku nuo šiuolaikinės atmosferos, nebesuimu protu. Ir vis giliau įsitikinu, kad per ilgai užsibuvau šioje planetoje: visi mano vienmečiai išėjo, vienas aš ne ir ne. Negerai būti užsispyrėliu.
Šiaip gyvename labai gerai. Įsitaisėme „Dobilo“ poilsio namuose. Valgykloje matėme net tikrus gyvus kolūkiečius, mat „Dobilas“ priklauso Žemės ūkio ministerijai, tai smagu. Ypač kad nėra nomenklatūrininkų, kurių visiškai nebepakenčiu net iš tolo.
Nors darbas prie „Druskos“ II dalies nesiseka, vis dėlto neprarandu vilties užbaigti ją, o paskui varyti toliau. Neturiu teisės mirti, šito darbo nepadaręs, būtų labai kieta gulėti karste. Man atrodo, reikėtų sprukti kur nuošaliau, pabūti visiškai vienam, tada viskas ir atsistos į savo vietą. Tokia viltim ir gyvenu.
Skaitau L. Jucevičiaus knygą „Mokyti žemaičiai“. Stipriai sujaudino Birutės dainos autoriaus Silvestro Valiūno nelengvas likimas. Aš juk mažai ką težinojau apie jį, šitą šviesų puikų žmogų. „Vaga“ padarė garbingą darbą, išleisdama šią knygą. Kiek šviesių Žemaitijos vyrų pamatėme! Žavi ir pats autorius L. Jucevičius, vos 33 metelius tegyveno, o kiek darbų nudirbo! O dar artimas jis man, kad Svėdasuose gyveno, kunigavo, šitą knygą parašė. Štai tik nežinau, kur palaidotas. Būtinai nuvažiuočiau, nulenkčiau galvą. Gal žinote kartais? Parašykite man, ne į Nidą, žinoma, o į Vilnių, Donelaičio 18–14. Būčiau stipriai dėkingas.
Laiškas užsitęsė, baigiu.
Daug gero Jums, Renatai ir vyrui Linčiui. Būkite visi sveiki, gražūs kaip visuomet ir jautrūs žmonėms, iš širdies linkiu.
Jūsų – Juozas Baltušis
P. S. Nidą paliekame VIII-13 d.
Maskva, 1976.VI.21
Miela drauge Linčiuviene Donata,
priimkite draugiškus pasveikinimus iš Kremliaus suvažiavimo rūmų. Sėdime rašytojų suvažiavime, darbą pradėjome šiandien, baigsime netrukus, birželio 27 dieną jau būsime namie.
Mane gerokai ėda sąžinė, kad išvykau darbą nebaigęs, viską Jums užkoręs. Būtų labai gera, jeigu Jūs „Tėvų ir brolių takų“ rankraštį laikytumėte namie. Labai galimas daiktas, kad birželio 27 dienos prieš pietus galėsiu paimti ir padirbėti. Tai sutaupytų laiko Jums, na ir man. Šiaip ar taip skambinsiu Jums į namus, prašau nerūstauti.
Maskvoje viskas kuo puikiausiai. Ryžių kruopų galima gauti ligi pusės kilo ant žmogaus, cukraus – irgi. Maskviečiai visiškai neperka kavos. Mes pasekėme jų pavyzdžiu, nors vykdami iš Vilniaus buvome nusistatę kitaip. Pavyzdys, kaip matote, užkrečiamas daiktas.
Gyvename beveik visi lietuviai „Rosijos“ viešbutyje. Kambaryje esu vienas, turiu televizorių, šaldytuvą, lovą, vonią ir t. t. Trūksta tiktai… ko? Na, kaip nors.
Suvažiavime iš tribūnos pasiklausėme daug melodingų deklamacijų. Kai kas jas vadina pasisakymais arba kovingomis kalbomis. Negalėjau sutikti su tuo. Negaliu iki šiol.
Gavome suvažiavimo delegatų ženklelius, prisisegėme juos, ir dabar visi maskviečiai supranta, kad mes – rašytojai. Labai smagu mums nuo šito.
O dar gavome po portfelį, iš tikros odos ir labai lengvą – tuščias sveria vos tris kg su trupučiu. Bus atminimas ilgiems metams. Oda, berods, šerno.
Ir gavome dar po šratinuką (su juo ir rašau Jums).
Žodžiu, sugrįšime praturtėję net ir materialiai.
Rytoj bus darbas sekcijose. Į vieną jų patekau ir aš. Svarstysime, kaip literatūroje atspindėta Spalio revoliucija ir Tėvynės karas. Labai aktuali tema.
Poryt iki pietų – laisvi. Paskui vėl bendras posėdis.
Daug gero linkiu Jums, Renatai ir vyrui Jūsų – Linčiui.
Su pagarba
Jūsų – Juozas Baltušis
Vilnius, 1976.VII.8
Miela drauge Linčiuviene,
prašau priimti sveikinimus iš senojo Vilniaus, kurį Jūs abi su Renata taip negailestingai palikote šalčiams, lietums ir vėjams drioksti.
O mes vis tiek laikomės. Ir laikysimės, duok dieve Jums gero oro Aiseto pakrantėse, ramybės dvasioje, stiprybės kūne, kad sugrįžtumėte abi varinės ir skambančios.
Šiandien buvau „Vagoje“, apžiūrėjau „Kas dainon nesudėta“ viršelį, kuris po pietų bus išvežtas į Kauną pagulėti porą ar tris mėnesius, kaip dabar guli „Druska“, tai yra ne visa druska, o tik antrasis jos pūdas. Kaip žinia, druska negenda, gali dar pagulėti, o mes palauksim.
Vakar palaidojome Antaną Jonyną. Buvau išlydėti, pastovėjau garbės sargyboje, į kapines nevykau – savijauta dar nelabai, nelabai…
Gerokai susimąsčiau šitos mirties akivaizdoje. Ir priėjau išvados: negeras žmogus aš esu. Šiaipgi laidotuvės buvo gana iškilmingos, dalyvavo daug rašytojų, taipogi kai kurie respublikos vadovai. Labai daug ir labai gražių gėlių margavo. Grojo orkestras. Garbės sargyboje stovėjo Zimanas.
Mirė Antanas Jonynas vienas, šeimą išleidęs ilsėtis į Juodkrantę. Nelinksma.
Pats aš nieko savo nerašau, tiktai ruošiu porą straipsnelių apie K. Borutą ir J. Šimkų. Rytoj pavakarę vykstu į Anykščius, šeštadienį būsiu Utenoj, filmavimo aikštelėje kartu su Roku, o sekmadienio vakare sugrįšiu į Vilnių.
Nieko nerašysiu dar visą liepą ir rugpjūtį. Reikia dabar nerašyti, kad galėčiau vėliau.
Ar ilgai dar būsite prie Aiseto? O kai pasieksite Juodkrantę, ar neaplankysite mane Nidoje, „Dobilo“ sanatorijoje? Aplankykite, gerai?
Bučiuoju abi ir einu ištraukti taurelę į Jūsų abiejų sveikatą.
Su gerais palinkėjimais – Juozas Baltušis
1976.IX.22
Miela drauge Linčiuviene,
tiktai šiandien susiruošiau parašyti Jums kelis žodžius. Nerūstaukite, kliudė neregėtas mūsų visų užimtumas, o visų pirma – gero vyno geri garai. Atvykę į viešbutį, jau radome „kai ko“ padėta ir pastatyta kiekvienam ant stalo, o paskui prasidėjo, prasidėjo… Juo labiau kad šalta Moldavijoje ir lietus pila kiauras dienas. Taip ir suvėlinau rašyti. Dirbame daug. Sėdime posėdžiuose visi 140 žmonių, suvažiavusių iš visų respublikų čionai į „Literatūros dienas“. Kai nesėdime, dedam gėles prie paminklų dideliems žmonėms arba atidenginėjame memorialines lentas – irgi dideliems žmonėms.
Vakar ir užvakar buvome suskirstyti į aštuonias grupes, išvykome į rajonus. Patekau į VI grupę: Edincų ir Dondiušanų rajonai. Išvykų tvarka buvo nuostabi. Su latvių poete Daina Avuotinia ir vienu poetu iš kažkur Maine atitrūkome kelyje nuo savo grupės ir vietoj 230 kilometrų važiavome 395, bet grupę suradome ir buvome labai šiltai priimti žmonių, neišpasakytai pasiilgusių mūsų. Visur visi rėžėme kalbas, paskui sėdome prie stalų su farširuotais pipirmakščiais ir broileriais, vynuogėm, obuoliais, balandėliais, mamalyga, pomidorais, mititejais, taipogi nesibaigiančiom artilerijom butelių su vynu, visokiausiais konjakais…
Kiek girdėjau, stalai tokie buvo ruošiami visoms grupėms. Vienoje jų, prie stalo, staiga numirė geras moldavų poetas ir vertėjas Piotras Zadnipru – nė 50 metų neturėjęs vyras.
Edincuose (ar Jedincuose) mums 2 valandas aiškino, kas yra tarpkolūkinis kiaulininkystės kompleksas, kuriame kasmet žūsta 54 000 kiaulių. Pačių kiaulių nematėme, nes pas jas einant reikia gerai išsiprausti po dušu, persirengti kitu kostiumu ir užsirišti kitą kaklaraištį. Matėme tuos kaklaraiščius, spintoje kabančius, bet po dušu nelindom, tai ir kiaulių nematėm.
O Edincų (ar Jedincų) miestelyje, rajono centre, pusantros valandos mus vedžiojo po „Poilsio zoną“, kurioje gyvena 6 povai, 4 stirnos, dvi nutrijos, o gulbė išperėjo 4 gulbiukus. Dėl šito apžiūrėjimo literatūros vakarą pradėjome ne 17 val., kaip buvo užplanuota, bet 19.15 val. Dvi valandas merginos laukė mūsų su gėlėmis prie salės durų, sulytos, sušalusios, bet labai pasiilgusios mūsų…
Kaip sakiau, čia smarkiai lyja, šalta. Kolūkiečiai nusiminę: negali kirsti saulėgrąžų, doroti tabaką, vynuogių kekės pūva iš apačios, o kukurūzų burbuolės vis dar žalios – vasara prasta buvo, ruduo jau čia pat.
Moldavai – geri, nuoširdūs, paprasti, kiek primityvoki žmoneliai. Gyvena daugiau kaime. Sudaro 53% Moldavijos gyventojų. Likusius 47% sudaro „kitų tautybių“ žmonės. Pirmieji gana muzikalūs, dainingi. Labai myli tėvynę Moldaviją. Didžiuojasi savo laimėjimais ir merginų grožiu. Pastarosios šita prasme toli neprilygsta lietuvaitėms.
Mūsų viešnagė čionai jau įpusėjo. Šeštadienį grįžtame namo. Stipriai pasiilgau Vilniaus ir, kažkodėl, asmeniškai Jūsų. Ką tai galėtų reikšti?
Atvirai pasakius, nusibodo man čionai. Niekas iš „aukštesnių“ nekalba apie literatūrą, vien apie kiaules, tabaką, sojas, vynuogynus ir neišpasakytai laimingą gyvenimą.
Vis dažniau susimąstau apie „Druskos“ III-jį žiupsnį „Ugnies metai“. Traukia rašyt, o aš sėdžiu čionai. Ko? Man reikia dabar tiktai rašyti, niekam kitam laiko nebeliko, o aš – sėdžiu…
Na, gana dejuot! Šeštadienį vakare skambinsiu Jums. Tik ne anksti, nes lėktuvas „kabos“ ore virš 4 valandų, o išskrendame 15 val.
Dėkoju Jums, miela Donata, už viską. Vis pagalvoju, su kokiu pasiaukojimu Jūs vargote prie mano „Žėrinčios jaunystės“. Amžinas Jūsų skolininkas esu!
Nerūstaukite už baisią rašyseną. Atpratau dirbti rankomis, pats nebe viską perskaitau, ką parašęs.
Geri palinkėjimai jaunajai mano draugei Renatai, taipogi drg. Linčiui.
Daug gero Jums.
Jūsų Juozas Baltušis
P. S. Šitą laišką parašiau susitikime su respublikos vadovais. Dabar merkiu akis, laikas ir pamiegoti. (Kėdės čia labai patogios, minkštos.)
J. B.
Kišiniovas, 1976.IX.23
Miela drauge Linčiuviene,
prašau nerūstauti, kad vėl rašau Jums. Neišpasakytai nuobodu sėdėti vis tame pat pasitarime, tad ir nutariau pabendrauti su Jumis – bent laišku, nes šią akimirką kitokių būdų neturiu.
Mūsų viešnagė Moldavijoje eina į pabaigą. Rytoj iškilmingas uždarymas, rėšiu kalbą, poryt – į lėktuvą ir namo, namo, namo!..
Čia daug gero. Artimai bendrauju su rašytoju Vasilijum Belovu (jo apysaką „Paprastas reikalas“ esu vertęs į liet. kalbą). Gana sudėtingas žmogus, kažkoks itin artimas man, daugeliu klausimų mūsų požiūriai visiškai sutampa. Tai smagu. Sugrįžęs papasakosiu plačiau, žinoma, jeigu Jums bus įdomu.
Suradau draugų iš bendro darbo karo metais Maskvoje, radijuj. Buvo stipraus susijaudinimo! Ir vyno, žinoma.
Daug įžymių rašytojų iš Vidurinės Azijos. Visi su žmonomis, tik nelabai aš atskiriu juos ir jų žmonas: man visi – kaip vienas.
Dalyvauja Valentinas Katajevas. Atvyko ir jo sūnus, aukštas, liesas menkysta. Yra Vitalijus Panovas, Salynskis, Šamiakinas… Vis sako labai teisingas kalbas.
Yra ir iš Mažųjų ATR vienas rašytojas, poetas, dramaturgas, karo veteranas. Turi 63 metus, liaudies poeto vardą ir tinklelį „avoska“, užrištą mazgeliu. Šitoje „avoskoje“ atsivežė pakvietimą į savo jubiliejų, buvusį prieš trejus metus, parodė visiems, leido pasigrožėti nuotrauka pakvietime. Daugiausia laiko praleidžia parduotuvėse ir turguj. Perka viską. Įsigijo lietpaltį, lagaminą, mėsai malti mašinėlę… Su juo atvyko ir jo duktė Dina – jauna, nedidukė, akiniuota, dirba „Угрозыске“, berods, tardytoja. Labai valgūs abu.
Buvau ir aš mieste. Vynuogės čia kaštuoja 24 kap., pomidorai – 10 kapeikų. Dešrų nelabai matyti, didžios eilės prie jų. Sauso vyno nėra. Daug parkų. Parke visur fontanai, paminklai Puškinui, Gorkiui… Yra „Klasikų alėja“. Čia stovi pačių moldavų įžymiausių rašytojų (mirusių) biustai. Palikta dar vietos tiems, kurie mirs. Veikiančių cerkvių – nė vienos. Pasakojo man žmonės, kad respublikoje masiškai vystosi sektantizmas. Žinoma, tai natūralu. Cerkvių uždarinėjimais dievo neišrausi žmonėms iš širdies.
Tai tiek tuo tarpu. Kai sugrįšiu, prašysiu pasimatymo. Pasiilgau, labai reikia pasikalbėti.
Daug gero Renatai, Linčiui, močiutei, jeigu yra pas Jus.
Daug daug gero Jums.
Jūsų – Juozas Baltušis
P. S. Dar kartą atsiprašau už prastą rašyseną. J. B.
Nida, 1977.VIII.4
Miela ir gera drauge Linčiuviene,
rašau Jums kelis žodžius iš Nidos. Atvykome čionai rugpjūčio 1 dieną, laimingai prasibrovę iki kelto Klaipėdoje, kur laukė apie 400 automašinų ir minios žmonių. Visi kalbėjo, kad tokio reiškinio čia nėra buvę. O mūsų mašina buvo su numeriu, kuris jai teikė visur pirmenybę. Pasisekė mums. O štai Bela Zaleskaja (iš Maskvos) Nidą pasiekė tik 23.00, išlaukusi prie kelto 6 valandas.
Pati Nida dar pagražėjusi, bet ir gerokai patirštėjusi, žmonių pilnais pašaliais. Jau priplaukę vasarotojų ir tos tautybės, kurios atstovai anksčiau vengdavo Nidos. Mainos rūbai margo svieto.
Sėdime čia ketvirtą dieną, bet gerų orų nėra. Atrodo, nė nebus. Nusinešė šuo vasarą ant uodegos, nieko mums nepaliko. Žmona jau buvo įlindusi į jūrą penkioms minutėms, žiūrėsim, kad bus toliau.
Ant marių molo stovi minia žvejų, laukia užkimbant ešerėlio kokio, o tos žuvys – sulig vaiko mažuoju piršteliu.
Sutikau Nidoje ir Jūsų direktorių. Dabar jis, po „Rūtos“, ilsisi Juodkrantėje. Apie Ambraso nelaimę viską žino.
Negaliu prisiversti imtis kokio nors darbo. Neprisiverčiu net peržiūrėti medžiagos apie save, skirtos tritomiui „Lietuvių rašytojai“. Atsivežiau, ir guli. Jaučiuosi kažkoks pakulinis. Apie „Druskos“ III-čią pūdą nė pagalvoti negaliu. Na, žiūrėsim, žiūrėsim. Gal dar atitoksiu. Negaliu gi aš nusibaigti visų penkių pūdų „Druskos“ nepriskaldęs.
Perskaičiau „Nemune“ (7 nr.) Vytautės Žilinskaitės „Lagaminas ir tretysis“. Įdomu!
Daugiau nieko neskaitau.
Kaip gyvuoja Renata? Draugiški linkėjimai jai. Ir Jūsų vyrui taipogi.
Daug gero Jums asmeniškai.
Su pagarba
Jūsų Juozas Baltušis
Vilnius, 1978.VII.31
Miela ir gera drauge Linčiuviene,
kaip matote, net prie Aiseto nepalieku Jūsų ramybėje, gyvenimo džiaugsmui bei poilsiui, trukdau bent laišku, jeigu neišmanau kitaip. Reikalas čia tas, kad gerokai pasiilgstu Jūsų, aštriai pasigendu pokalbių su Jumis, pats Vilnius, Jums išvykus, pasidarė kažkoks tuštesnis, svetimesnis. O antra, kodėl rašau – noras pasidalinti keliomis naujienomis ir pakomentuoti jas.
Mane pribloškė gerokai Jono Bulotos straipsnis „Pergalėje“ (7 nr.) „Žmonės iš arti“, aptariantis M. Meškauskienės knygą „Ateities viltys“. Kelia į padanges draugas Jonas Bulota šitą knygą, vos ne tobuliausia memuarų knyga paskelbdamas ją. Žinoma, tai jo valia ir teisė kalbėti, kas jam atrodo teisinga bei reikalinga. Stulbina kas kita. O būtent, kad, susitikęs mane šį pavasarį, straipsnio autorius atvirai ir tiesiai reiškė nuomonę apie tą knygą, diametraliai priešingą jo teiginiams spaudoje, tarytum specialiai paneigdamas tai, ką šnekėjo man žodžiu. Prisipažinsiu, laikiau šį žmogų padoresniu, principingesniu, ir pats stebiuosi, kad, visą eilę metų bendraudamas su juo „Jaunimo gretų“ redakcinėje kolegijoje, taip ilgai neperkandau jo. Dar vienas įrodymas mano neįžvalgumo žmonių atžvilgiu, perdėto tikėjimo žmonėmis.
Tačiau visų labiausiai pribloškė, podraug ir įskaudino Jono Bulotos šitoks pasakymas straipsnyje: „Knygos redaktorė nepastebėjo, kad susitikimai su pogrindininkais kaip du lašai panašūs vieni į kitus (p. 170, 183, 226, 260, 276 ir kt.).“ Iki šiol buvau tvirtai įsitikinęs, kad tokius dalykus privalo pastebėti ne redaktorius, bet autorius, juoba tai jo tiesioginė pareiga. Dabar išeitų, pagal J. Bulotą, kad ne autorius, o redaktorius privalo parašyti už autorių knygą, pačiam autoriui paliekant tiktai pareigą pasirašyti knygos tituliniame lape ir honorarų lape buhalterijoje. Gana originali mintis. Deja, nors ir labai mėgdamas originalumą, tokios minties nesiryžtu priimti.
Kaip bekalbėtumėm, o viena aišku: šis straipsnio autoriaus teigimas, atvirai tariant, kaltinimas redaktorei, kaip iš jo tono matyti, aiškiai inspiruotas knygos autorės ir jos palaimintas. Iš to galima spręsti, kokia to straipsnio vertė apskritai.
Man rūpi, tiesą sakant, vien tai, kad Jūs neimtumėte rimtai į galvą ir patausotumėte nervus. Juo labiau, išvykusi poilsiui. Nesąžiningų žmonių visuomet buvo, yra ir, kaip atrodo, ilgai dar bus. Tad einam gyventi toliau. Gyventi ir dirbti.
Skambino man „Vagos“ vyriausiasis, pasakė, kad „Juza“ jam labai patikęs, tiktai esą kai kurių neesminių pastabų turįs man, kaip autoriui. Ir pasakė, kad Jums sugrįžus, maždaug rugpjūčio 9 ar 10 dienomis, susėsime visi trys, aptarsime, ir knyga bus paleista į darbą. Prisipažinsiu, tas skambutis mane gerokai nudžiugino, nes tikėjausi daug prastesnių dalykų. Juo tad nekantriau lauksiu Jūsų sugrįžtant, pailsėjus ir atsigavus, ir būsiu laimingas, vėl galėdamas kūrybiškai bendradarbiauti su Jumis. Jūs – pati geriausia redaktorė, kada nors ir kur nors sutikta mano darbuose. Ačiū Jums!
Palangoje išbuvau tris paras. Ne tik filmavo tenai mane, bet ir privertė dalyvauti lietuviškų filmų festivalyje, kuriame tapau, galima sakyti, pagrindiniu oratorium. Gudrūs tie kinošnikai! Po Palangos liepos 26, 27 ir 28 dienomis pabuvojome Anykščiuose, Svėdasuose, Kupiškyje. Susitikau su „Parduotų vasarų“ Alyzu prie Svėdasų, Būtėnų kaime, su Akvilija pačiame Kupiškyje. Daug buvo šviesių akimirkų ir… kaimiško skilandžio su alum. Kupiškyje ant piliakalnio susitikau su „Senovės kupiškėnų vestuvių“ žmonėmis, įsilinksminome taip, kad pats aš įdainavau į filmą dvi dainas: vieną kupiškėnų, o antrą – savo paties sudėtą. Žmonės buvo tiek mandagūs, kad pagyrė mane už gerą sudėjimą ir gerą atlikimą. Aš, žinoma, patikėjau… Dabar su filmu padaryta pertrauka vienam mėnesiui. Bus laiko redaguoti „Juzą“, vėliau gi važiuosime į Volgogradą, Beketovką, Saratovą, plauksime Volgos upe. Tai bent filmas bus, ką?
Tik nežinia, kiek manęs paties liks po to filmo. Išsigudrinau pasigauti tokią ligelę, lietuviškai vadinamą „virusiniu nervų uždegimu“. Labai linksma liga, linksmiausia iš visų, kokias esu pažinęs: nakčia pabundi nuo tokių skausmų, kad nieko kito nebelieka, kaip garsiai juoktis. Garbės žodis, nebeprisimenu, kad būčiau taip linksmai kvatojęs naktimis, kai visi aplinkui miega! Dabar, deja, liga jau silpsta. Būna naktelių, kai išmiegu net po keturias valandas. Gaila!
Visas Vilnius kalba, kad praeitą šeštadienį pasikorė „Eltos“ direktorius D. Roda. Bene bus, vis dėlto, tikra ši žinia. Nelinksma.
Geriausi mano palinkėjimai draugui Linčiui ir, žinoma, mano mielai jaunajai draugei Renatai. Bučiuoju visus iš eilės labai švelniai.
Parašykite. Gerai?
Jūsų – Juozas Baltušis
Volgogradas, 1978.IX.23
Miela drauge Linčiuviene,
siunčiu Jums gerus palinkėjimus iš Volgogrado. Esame čia jau trys dienos, daug ką matėme. Buvome Beketovkoje, kurią aprašiau „Druskos“ I-jame tome. Cerkvelės medinės neberadau: po Spalio buvo paversta poliklinika, o paskui sudegė. Užtat suradau namą, kuriame gyvenome. Daug kas pasikeitę kieme, bet atpažinau viską. Šeimininko Sirotino kalvės nebėra, pats Sirotinas ir visa jo šeima – išmirę. Suradau senų moterų, puikiai atsimenančių šitą kalvį ir jo šeimą, ir daug dar kita ko.
Na, suprantama, išgyvenau keletą akimirkų… duok dieve, kiekvienam!..
Įdomu, kad maršalas Paulius po kapituliacijos buvo atvežtas būtent čia ir pamaitintas pietumis kalvio Sirotino name. Tai bent!..
Rytoj išplaukiame Volgos upe į Saratovą. Ten irgi prisiminimų daug. Galimas daiktas, pasieksime Petrovsko rajono tarybinį ūkį „Kultarmejec“, kur buvome 1941.VIII–1942.II du lietuviai pritvirtinti prie 4 000 kiaulių, mane labai norėjo suėsti stepių vilkai, bet nebuvo alkani kaip reikiant (prisiėdę padvėsusių kiaulių!), tai paliko gyvą. Juos aprašysiu „Druskos“ III-jame pūde. Kad žinotų!
Volgograde apžiūrėjome Mamajevo kurgano memorialą. Įspūdis sunkus. Daug prisiminimų ir daug minčių.
Mieste labai šilta, žaliuoja medžiai, žydi gėlės, krautuvėse daug daržovių ir visokių sūriukų. Vadinasi, netiesą mums kalbėjo Vilniuje, kad maisto čia nėra. Pavalgyti restorane yra.
Labai daug turistų iš užsienio.
Turgai sunykę. Nebematyti kupranugarių juose, kaip būdavo. Nematyti kirgizų, totorių, kitų tautybių žmonių, kurie užpildydavo turgus. Dirba ir dabar kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose. Nemačiau ir nė vienos kinietukės mieste, o buvo pilna…
Daug kas kitaip. Papasakosiu sugrįžęs. Jeigu turėsite kantrybės.
Vilnių pasieksime apie rugsėjo 30-tą. Tada pradėsiu rimtėti.
Daug gero linkiu draugei mano gerai Renatai, Linčiui, visiems, o Jums su močiute – dar atskirai.
Jūsų – Juozas Baltušis
Vilnius, 1979.VII.19
Miela ir gera drauge Donata,
rašau Jums iš gana neįprastos vietos – kardiologinio skyriaus. Pakliuvau į jį visai netyčia: nuėjau pas gydytojus dėl gastrito, o tie puolė į paniką dėl širdies, mano širdies, ir pareikalavo skubiai gultis, nes, girdi, priešinfarktinis stovis. Tai ir atsiguliau, prieš tai, beje, dar parlėkęs su taksi į namus. O dabar aiškėja, kad nieko ypatingo nebūta, vien nuovargis begalinis viso organizmo. Pamiegojau po 8 val., ir jau gerai. „Išrašys“ mane 26-tą liepos. Deruosi, kad 25-tą, bet gydytojai atkaklūs: pavedžiosim, sako, po visus skyrius, inventorizuosim visą, tada paleisim.
Nusileidau. Tegu inventorizuoja.
Gulėti čia įdomu. Visame skyriuje nėra už mane jaunesnio, ir vis nusipelnę, didžiai garbingi, verti visa ko. Kažkodėl dažnas jų skuba į palatą pas mane ir dėsto savo autobiografiją. Jaučiuosi lyg ir koks klebonas, tik nesuprantu, ko jie šitaip. Gal suprasiu vėliau.
Autobiografijų yra visokių. Vienas nusipelniusių pokario metais dirbo prokuroru Panevėžio šone, dabar bijo Panevėžyje gydytis, tai atlėkė čia. Sunkus ligonis širdininkas, o netyčia krisdamas dar gerokai susitrenkė žemiau nugaros. Dabar eina koridorium vis viena ranka prie širdies, o antra – žemiau nugaros. Kitas pasakoja visiems ir kiekvienam, kokius jis ordinus gavo fronte ir kokius turėjo gauti, bet negavo: intrigos, intrigos. Trečias dėsto, kad labai gerai gyvavo, o dabar gyvena dar geriau, labai laimingas, nes visa mūsų liaudis laiminga ir dar ilgai bus laiminga, nė Karteris jau nebeturi jokios įtakos, o JAV kompartijos įtaka labai stiprėja. Ketvirtas vaikšto su protezu vietoj dešinės kojos, kurią prarado mūšiuose prie Šešupės, vaduojant Lietuvą. Norėję gydytojai nupjauti jam ir kairę, bet jis juristas, gerai žino, ką galima pjauti ir ko nereikia pjauti, tai ir išsaugojęs kairę koją, o paskui dirbęs respublikos Aukšč. teisme, gana aukštam poste. Dabar pensijoje. Apskritai, justicija – labai geras mokslas…
Iš jaunesnių buvo Lietuvos archyvų galva Feliksas Bieliauskas. Iškvietė fotografus, ir tie „nutraukė“ mane, man nematant, su pižama ir chalatu. Sako, niekas tokiame pavidale Baltušio neturi, o mes, archyvininkai, turėsime, jau turime. Tegu sau turi. Dabar jį jau išrašė, Bieliauską.
O dar iš jaunų yra dail. Savickas: „Jubiliejus buvo, paroda, pavargau.“ Pirmąją dieną turėjo 5 stenokardijos priepuolius, dabar jų nebėra, greit išleis iš ligoninės.
Ir yra dar šokėjų režisierius Lingis, jam antras mikroinfarktas, bet irgi jau tvarkosi.
Taigi šitaip.
Gal jau gana apie ligonius? Juos, beje, čia nevadina ligoniais, o „besigydančiais“.
Kartą, girdžiu, „besigydantieji“ vysto ginčą: „Nėra teisybės, kodėl Grušas su Paukšteliu užima tarp rašytojų pirmą vietą, o Baltušis – ne pirmą? Anie gi ne visą laiką buvo pažangūs, o Baltušis visą laiką buvo pažangus!“ Apraminau, kad ne visą laiką buvau ir aš pažangus, ėjau prie pirmosios Komunijos, karūną aplink bažnyčią nešiau… „O, tai viskas tvarkoj!“ – apsidžiaugė.
Tai ir šitaip.
Mane aplankė drg. Stepšys, atnešė „Juzos“ serijinį viršelį, parodė man ir žmonai (mano žmonai). Priėmėm. O aš ta proga parašiau jam, ką turėjau parašyti Jums: tekstą ant „Juzos“ atlapo. Perskaitė, priėmė. O kitą dieną mano duktė Rita nunešė jam ir nuotrauką (mano nuotrauką). Tai dabar viskas pilnoj tvarkoj, lieka man laukti pagarsėjimo. O ką? O gal ir bus.
Mūsų dvaro statyba Paalksnėj (Molėtų r.) pajudėjo smarkiai. Mat „pašmeravau“ meistrus rubliu geru, tai atgijo tarytum gyvojo sidabro žemiau nugaros įpylus. Liepos 27-tą grasina įteikti mums namo raktus. Gal ir įteiks. Tada važiuosiu tenai ilsėtis, gal ir rašyti.
O kita mano duktė, Violeta, liepos gale skrenda į JAV bene trims mėnesiams. Iš anksto pasakiau: be šratinuko man ir mano redaktorei nedrįsk grįžti!
Gal ir nedrįs. Visaip būna.
Laiškas labai užsitęsė. Bet jeigu tikrai atostogaujate, tai gal ir perskaitysite.
O dar atsiprašau, kad ranka rašau, sunku bus skaityti. Neturiu po ranka mašinėlės.
Betinginiaudamas čionai daug ką pergalvojau, pasvarsčiau būsimos savo knygos bendrą planą ir pasvėriau kai kuriuos personažus. Sunkiai traukia jie man, turėsiu bėdų su ryškinimu. Dar sunkiai seksis vystyti meilės liniją. Neišmanau apie meilę aš nieko, teks vaizduoti tokią, kokią visą gyvenimą svajojau bent pamatyti. Vienas dievas težino, kas iš to išeis. Tikriausiai grynas juokas, nieko daugiau. Tai ir vėl, vadinasi, bus mano knyga liūdna, kaip visos iki šiol. O ką darysi? Neturiu linksmų nei metmenų, nei ataudų. Šitaip.
O liepos 17-tą Vilniuje palaidojo „Vilniaus“ restorano barmeną. Kažkas atėjo pas jį naktį, dūrė peiliu 32 kartus ir paliko ant grindų negyvą. Surastas buvo negreit. Gyveno vienas.
Tai, berods, viskas.
Kaip gyvena Renata? Draugiški linkėjimai jai.
Ir draugui Linčiui.
Ir Jums asmeniškai – iš visos širdies.
Daug gero. Laukiu sugrįžtant, nes pasiilgau, negaliu prisiskambinti.
Jūsų – Juozas Baltušis
Paalksnė, 1980.VII.4
Miela, gera Donata Linčiuviene,
pats nežinau, kodėl rašau Jums, o rašau ir gana, matyt, iš pasiilgimo, gal ir todėl, kad labai jau įpratęs pastoviai dalintis mintimis su Jumis, ir kai šito ilgesnį laiką nebedarau, tuoj pasijuntu nebe savo geldoj. Tad prašau nerūstauti, kaip iki šiol nerūstavote ant manęs niekad ir už nieką.
Taigi išsiplėšiau pagaliau iš Vilniaus, viso to tuščio ir bereikalingo kunkuliavimo, nesibaigiančių kalbų viešų ir uždarų, kurios kažkodėl laikomos rimtu ir net reikalingu darbu, pateisinančiu mūsų pilietinį egzistavimą. Išvargau pats nežinau nuo ko, bet išvargau taip, kad stoviu ir miegu šalia beržo miške arba ant tiltelio į ežerą, kur žuvytės tikšnoja, reikalauja plikytos duonos trupinių, nes taip mano įpratintos, kad subėga artyn, kai tik išgirsta ateinant tiltelio lentomis. Naktį vėlgi miegu. Be sapnų ir sąžinės graužimo. Net keista pasidaro, kad šitaip.
Sėdžiu Paalksnėje jau trečia diena, bet netrukus nebesėdėsiu, šeštadienį, taigi liepos 5-tą, būsiu vėl Vilniuje: Rokas laiko pirmąjį stojamąjį į Dailės institutą, dieve man padėk, reikia pabūti šalia. Bet šį kartą Vilniuje pabūsiu neilgai, bandysiu vėl ištrūkti Paalksnėn. Reikia.
Atsivežiau su savim tris pundus rankraščių: „Druskos“ III-jį pūdą, romaną „Krito rasa“, atsiminimų knygą „Kuriuos mylėjau“. Ne rankraščių, beje, tiktai juodraščių, kuriuos apdoroti kiekvienam reikės maždaug metų laiko. Pasitiesiau visus tris ant stalo ir pabandžiau spręsti, kurį imti už ragų, ir… nieko neišsprendžiu, užmiegu kaip šiltutis, griuvęs į lovą. Žmona stebisi: niekad nemiegojo mano vyrelis, kiek dabar! Ir aš pats stebiuosi, o darbas stovi. Atrodo, greit nebesistebėsiu, o imsiu graužtis, kad leidžiu veltui jaunystės dieneles. Na, žiūrėsim, žiūrėsim…
Į Paalksnę atsivežiau ir anūką Roką, pakvietęs ir jo draugą vykti kartu. Dabar jie abu valtyje ir valtyje, nuo saulėtekio iki gerų sutemų. Sugrįžta įdegę, raudoni, alkani kaip žvėrys… Žodžiu, ilsisi, ruošiasi egzaminų mūšiams. Liepos 5-tą – mandatų komisija, liepos 7-tą – pirmasis egzaminas, paskui toliau, toliau, iki išprotėjimo. Lieka tiktai klausimas, kuris mūsų išprotėsim: Rokas ar aš?
O čia ramu, gera. Ir žmonės aplinkui labai geri. Vakar buvome Kuktiškėse, ieškojome meistrų šuliniui kasti, o tie meistrai nuvaryti prie tvenkinio: užtvanka suiro, karpiai išbėgo, reikia skubiai taisyti. Tai taiso, o šulinį man iškas vėliau, kai pažabos karpių bėgsmą. Kuktiškėse, beje, pagal naujuosius kalbos išminčius nūnai vadinamose Kuktiškiais, suradome Akademinio teatro direktorių ir rašytoją Praną Treinį. Pjauna šieną ir džiovina, batus nusiavęs, motinai, krauna jai į daržinę. Mat čionai jo tėviškė. Neseniai mirė jo tėvas, dabar motina viena, tą vieną sūnų ir teturinti. Gerai, kai toks sūnus.
Ieškojau po vienkiemius samagono, kadangi nusibodo valstybinė, tai niekur negavau, visi numykia ir tyli. Tiktai vienas atsirado, atvirai pasakė: „Rašytojau, kur jūs beeitumėte prie samagono, jis visada bėgs nuo jūsų!“ Pasirodo, nepatikimas esu. Tai grįžau be nieko, iš to piktumo nė valstybinės nebegeriu. Labai man nepatinka, kai žmonės nepasitiki.
Vienam tokių žmonių padovanojau seną ir nudėvėtą kostiumą, kurio tiesiog nebeturėjau kur dėti: „Gal kokiems lopams jums pravers.“ Mat žmogelis ne tiek žemdirbys, kiek besiuvinėjąs žmonėms, pridurkui prie savo gaunamos pensijos. Kostiumą priėmė, padėkojo, o paskui… atnešė didžiulį bryzą lašinių! Pasirodo, jis suprato, kad aš ne dovanoju, o parduodu jam tą kostiumą. O kai atsisakiau priimti lašinius, užsirūstino smarkiai, išbėgo šnarpšdamas. Štai ką reiškia atitrūkti nuo liaudies: nebesuprantu aš paprastų žmonių!
Skaičiau „Pergalės“ 6 nr. J. Lukoševičiaus „Anapus jūrų marių…“ Keista, kad Rašytojų sąjungos organas, „Literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas“ spausdina tokius rašinius. Šita prasme aš irgi daug ko nebesuprantu.
Pamilau iš naujo I. Turgenevą. Negaliu atsigrožėti šituo šviesiu, tauriu žmogum. Kai pagalvoji, kaip beviltiškai toli mes visi, nūdieniai literatūros darbininkai, nuo tų talento ir kultūros, ypač kultūros, aukštybių, kokias buvo pasiekę ano meto rašytojai!
Daug gero palinkėdamas, stipriai apkabinu.
Jūsų – Juozas Baltušis
Vilnius, 1980.VII.16
Miela ir gera Donata Linčiuviene,
rašau Jums kelis žodžius, nors tik vakar mačiau Jus abu su vyru ir buvau stipriai sujaudintas to dėmesio, kokį parodėte man. Tai jau iš tikrųjų retas reiškinys, kokio nelabai tesulaukiu iš savo artimųjų, tai yra vaikų bei anūkų. Ačiū stipriai! Visos rožės žydi ir gaivina mus savo neįtikėtinu aromatu. Baltosios savo kambaryje nebeturiu, sugriebė mano Monika į savo kambarį. Bet aš nueinu ir pasižiūriu, ir pasidžiaugiu, kad žiedas išsiskleidė visu sodrumu ir kvepia taip vėsinančiai, kad gera ant dūšios darosi. Padėkokite drg. Linčiui, o aš dar kartą tariu ačiū Jums iš širdies.
O rašau dabar todėl dar, kad ateinantį antradienį, taigi liepos 22-rą, būsiu kelias valandas Nidoje, kur barsiuos su vietos vadovais, kam silpnai remia Taikos fondą. Susitikimas su poilsio namų bei sanatorijų atstovais įvyks Nidos Vykdomajame komitete 11 valandą, truks apie dvi valandas, po to ieškosiu ko užkąsti, ir atgal namo. Būtinai susirasiu Jus, kadangi, nors nelabai dar gilios laiko marios skiria mus, bet jau pasiilgau, norėčiau pasikalbėti. Jeigu galite, būkite namie antradienį iš ryto, tai užbėgsiu. Žinoma, jeigu nesutrukdysiu minutei kitai, bet jeigu taip, jeigu turite kitus planus, į pliažą ar kitą malonią vietą, tai nesivaržykite, nelaukite, negaiškite, nepraraskite poilsio laiko ir t. t. Gerai?
Pas mus lyja ir lyja, žiūriu pro langą iš Taikos gynimo komiteto ir mąstau: kaip dabar pas Jus? Nejaugi ir tenai tas pats? Tai negerai visokeriopa prasme. Apskritai šiais metais, kaip sako kupiškėnai, „vasara nenusidavė“, rauda ir rauda, o ko jai, kai pagalvoji? Argi mes jau tokie blogi pasidarėm? Ar gal mums visiems pritrūktų ašarų, jeigu tik duotumėm valią joms? Tai už ką mums? Į tą klausimą atsakymo nerandu.
Mūsų Rokas ketvirtą dieną laiko piešimo, tapybos ir akvarelės egzaminus, jų rezultatus žinosime tiktai trečiadienį, liepos 23-čią. Reiškia, spėsiu iki to laiko sulakstyti į Nidą, pastiprinti taiką. O šį penktadienį, anksti rytą, abu su Monika kankame į Uteną, susitiksime su miškininkais Utenos ir Molėtų rajonų. Man patikėta papasakoti apie Tarybų Lietuvos 40-tį, o Mironaitei Monikai perduoti meno žodžiu skaitovišku Maironį, Strielkūną ir dar kai ką, pirmoj eilėj Justiną Marcinkevičių. Po to įvyks literatūros vakaras, kuriame kalbėsiu irgi aš. O jau po šito – suomiška pirtelė, kur, anot Alb. Žukausko, „ranka ranką mazgoja“. O nakvoti vyksime į savo Paalksnės „dvarą“, miegosime iki sekmadienio pavakarės, tada atgal į Vilnių, nes kitą dieną – Nida ir kiti geri dalykai, visų pirma susitikimas su Jumis, tegu ir trumpas, bet stipriai mano laukiamas.
O aš vis nieko nerašau, ir vis mažiau bepatinku pats sau. Anksčiau tai vis patikdavau. Kartais net smarkiai. Matyt, iš tikrųjų nieko nėra amžino: kai nebelieka už ką vertinti savęs, tai ir blėsta viskas. Pradėjau vartyti „Sakmę apie Juzą“, visą išklijuotą atskirais puslapiais. Atrodo, greit sėsiu prie jos, šitos sakmės, padarysiu ką galėdamas, kad paskaitomas daiktas būtų. Tiek daug čia visko trūksta, stačiai ausys svyla iš apmaudo, kam paleidau Juzą į žmones per anksti. Na, kaip nors, kaip nors… Dar suvesiu su juo sąskaitas, o ateityje būsiu apdairesnis, nors tos ateities ne taip jau gausiai man beliko, tegu ją dievai!
Skaitinėju vakarais amžininkų atsiminimus apie I. S. Turgenevą. Stulbina mane šitas žmogus savo talentu, intelektu, kultūra, asmenybės ryškumu, tiesiog krūpčioju skaitydamas. Dieve šventas, kada tu Lietuvai duosi tokių žmonių? Turime Justiną Marcinkevičių, turime daugiau gilios reikšmės žmonių literatūroje, mene, apskritai kultūroje, bet širdis vis šaukiasi gausesnio būrio, stipresnių spalvų, o visų pirma – giluminių klodų, kur šitiek mūsų tautos meno bei išminties lobių laukia atvėrimo į saulės šviesą! Na, gal sulauksime. Gal dar sulauksime. Jau esančios tarp mūsų asmenybės rodo pačiu savo buvimu, kad turėtumėm sulaukti. Lietuva tikrai verta šito, seniai ji sumokėjo už viską savo kančiomis. Taigi sulauksime.
Apkabinu visus tris, o Renatą dar atskirai, bučiuoju.
Jūsų – Juozas Baltušis
Vilnius, 1981.VII.12
Miela ir gera mano drauge Donata,
nebesulaukęs Jūsų iš Šiaurės, iškurnėjau prie ežero, o dabar staiga pajutau, kad reikia parašyti Jums kelis žodžius. Prašau už tai nerūstauti. Ne iš blogos valios darau šitai, o kad pasiilgstu Jūsų, vis trokštu pakankinti savo kalbomis, teatleidžia man likimas, kaip aš atleidžiu daug kam, nors, žinoma, ne visiems.
Vykau į Vilnių iš čionai porai dienų, užtrukau ilgiau. Mano didysis stomatologas, užuot sutvarkęs galutinai „fasadą“, gerokai apardė, privertė rauti kai kuriuos kelmus, kai ką statyti iš naujo. Buvo man kauksmo ir šaknų griežimo, o svarbiausia – užtrukau. Keikiau šį atvejį žiauriai, būdamas įsitikinęs, jog tai ir yra viena pagrindinių mano „kūrybinio sustingimo“ kliūčių, ir kai tik pasieksiu ežerą Molėtų padangėje, tai šedevrai pasipils kaip iš gausybės rago. Ir, žinoma, klydau: sėdžiu prie ežero, o niekas nesipila. Tyla. Jau treti metai tyla. Ir kiek truks jinai, toji tyla? Nežino niekas, net viską ir visuomet žinanti mano žmona.
Nebesitverdamas savam kailyje, ėmiausi pjauti šieną, rankiojau lentgalius aplink statybas, kroviau malkas. Tvarkos atsirado daugiau „mano dvare“, bet ne mano galvoj. Buvau net meškerioti, nes gavau dovanų suomišką meškerę, tikrą stebuklą. Bet ir su ja atsitiko man stebuklas: staiga paaiškėjo, kad negaliu gaudyti žuvelių, graudžiai gaila jų, norisi matyti plaukiojant, nardant ežere, o ne spurdant ant mano kabliuko. Taip netekau ir šito „pasilinksminimo“. Kaip matau, teks vis dėlto imtis kūrybinio darbo…
„Nemuno“ 6 numeryje skaičiau Birutės Baltrušaitytės eilėraščius. Buvau stipriai sujaudintas. Viešpatie dieve, galvojau, jeigu šitaip galima jausti ir šitaip išreikšti, reiškia, yra dar Lietuvoje moterų, o dar labiau reiškia, kad atėjo stipraus talento poetė į mūsų literatūrą. Apsidžiaugiau šiurpiai, labai trumpai parašiau autorei, o dabar gavau iš jos laišką, taipogi trumpą, bet taip sujaudintą, jog nelabai tegaliu patikėti, kad mano nuomonė galėtų būti kam nors tiek svarbi, ypač Birutei Baltrušaitytei, tepalaimina likimas jos žingsnius.
O dar pasidžiaugiau poeto Vinco Giedros talento sparčiu brendimu bei gilėjimu. Jo knygelė „Nubunda žodis“ – džiugus reiškinys. Parašiau ir jam kelis sakinius.
O dar perskaičiau Rimanto Kluso satyrinių ir humoristinių eilėraščių knygelę „Odė akmeniui“. Į šitą Klusą atkreipiau dėmesį paskaitęs jo eilėraščius „Nemune“, dabar pasidžiaugiau iš naujo. Mūsų laikais tai gana retas reiškinys – humoras ir satyra, vis labiau virstą „popierinėmis gėlėmis“. Kaip bebūtų gaila, o taip yra. Juodi nūnai metai humorui ir satyrai. Parašiau ir Klusui. Kaip matote, rašinėju laiškus.
Vilniuje kalbėjausi su rašytojų suvažiavimo delegatais, laimingai sugrįžusiais į gimtąją pastogę. Nelabai linksmi jų įspūdžiai. Visų pirma – karščiai Maskvoje, siekę ligi 35, o tarpmūriuose iki 45, neatleidžiantys nė naktį, kai reikia užmigti. O dar toji aplinkybė, kad posėdžių salėje oras kondicijuotas, gerokai vėsus, o lauke – „afrika“, tai nuo šitų pasikeitimų, išėjus iš posėdžių, daugelis peršalo, gavo slogą. Daugiau kaip 40 rašytojų buvo išgabenta į ligoninę. Poetai A. Surkovas ir M. Bažanas gavo po stiprų infarktą. Kokia laimė, sakau, kad susilpo mano sveikata, išsisukau nuo kelionės į Maskvą!
Pačiame suvažiavime dėmesys, sako, buvęs sutelktas daugiau į tarptautinę padėtį, įtempimą ir būtinumą sumažinti šį įtempimą. Tas, žinoma, gerai, tačiau, kaip man atrodo, literatūra yra literatūra, ji nepakenčia nedėmesio, net ir mažiausio, žiauriai keršija. Ar neatsitiks šito ir šiuo atveju? Na, parodys ateitis.
Iš Rumunijos atėjo laiškas, rašo kažkoks Peteris Banas. Rašo lietuviškai. Laiške pridėta iškarpa iš laikraščio vengrų kalba su mano novele „Gėlės“. Keista: laiškas [laikraštis], kiek supratau, išeina Rumunijoje, o spausdinamas vengrų kalba? Pats P. Banas rašo, kad norėtų kai ką išversti į vengrų kalbą iš mano kūrybos. Tai kaip čia dabar yra? Gal žinote ką daugiau apie šitą P. Baną? Parašykite man, būsiu dėkingas stipriai, iš anksto atsiprašydamas už laiko gaišinimą.
Iš dukters Ritos jokių naujų žinių nebegaunu nei aš, nei mano artimieji. Matyt, neblogai jai tenai sekasi. Kiek tiktai pamenu, ji atsimindavo mane tiktai tada, kai iškildavo sudėtingesnis reikalas, aštresnė situacija. Nejaugi ir visų vaikai šitaip?
Paalksnėje dabar labai judru. Jadvyga Čiurlionytė su šeima netoliese pirko ūkį-sodybą. Drauge su Kazio Borutos dukros šeima. Savaitgaliais dabar suvažiuoja daug žmonių. Bendraujame. O pas mus vieši Čekuoliai, atvykę iš Suomijos atostogų, plius keramikė Jolanta Okulič-Kazarinaitė. Yra Rokas su draugu studentu. Monikos duktė su antruoju sūnum Jurgiu. Taigi šitaip.
Bučiuoju Jus švelniai. Visiems namiškiams geriausi palinkėjimai. Būkite visi sveiki, stiprūs, pasėkmingi visur.
Jūsų – Juozas Baltušis
Paalksnė, 1983.VII.12
Labą rytą, miela mano drauge Donata!
Atbuvau jau pusę savo atostogų prie ežero, tai rašau Jums kelis žodžius. Darau šitai iš nerimo, jog galite užmiršti mane. Visų pirma siunčiu Jums, taipogi Renatai ir Linčiui daug geriausių palinkėjimų, visų pirma sveikatos stiprios, o tada ir viso kito.
Mes čionai laikomės. Visą savaitę nebėgo mums vanduo iš artezinio šulinio, dabar jau bėga. Įsitaisėm ilgą guminę žarną, ir aš kiekvieną vakarą lieju vandeniu berželius, liepaites, ąžuoliuką ir eglaites keturias, taipogi pinavijas, tai yra bijūnus, kitokias gėles ir alpinariumą, Monikos Mironaitės įruoštą buvusios daržinės pamatuose. Pas mus daug paukščių, o visų labiausiai džiugina, kad mūsų namų pastogėje apsigyveno kregždės. Nė neįtariau, kad taip myliu jas, o kai sužinojau, kad kregždžių gyvenamo namo niekad netrenkia perkūnas, tai dar labiau pamilau. Praktiškas esu žmogus. Dabar jos, šitos kregždės, peri antruosius vaikus, berods, jau išperėjo, girdim, kaip rėkia maisto iš tėvų. O varnėnai antrųjų vaikų neperėjo, išaugino vienus ir išskrido. Tokie reikalai.
Čia labai daug uogų: žemuogių, mėlynių ir aviečių. Visos išsirpo vienu metu, tiktai avietes galima valgyti viena ranka, kadangi antrojoje reikia laikyti beržo šaką ir pliekti uodus, kurie valgo mus nė kiek ne mažesniu apetitu, kaip mes avietes. Bet nieko, viskas gerai.
Atsitiktinai nutvėriau Emos Mikulėnaitės apysaką „Ona“. Klausykite, nesužavėjo ji manęs. Gudrauja. Kartoja seniai nudėvėtus daiktus. Rašo šitaip: „Sninga! Sninga! Sninga! Per naktį visur pasidarė balta. Ar jūs prisimenate, žmonės, kada pirmą kartą pamatėte sniegą? Žinoma, neprisimenate – jums atrodo, kad tas baltumas jau gyveno jumyse prieš milijoną metų, kai buvote jūs nežinia kuo – dulke, akmeniu, kraujagysle ar… skraidėte padangėje va šituo baltu, ant lūpų ištirpstančiu drugeliu.“ Ir taip toliau. Ir toliau taip. Kaip prieš šešias dešimtis metų rašė gimnazistai!
Na, gal per daug rūsčiai tariu, pasiteisinimu gali būti mano apmaudas: juk gabi gi merga, toji Ema Mikulėnaitė, o užsiiminėja tokiais niekais! Taigi tokie reikalai.
O daugiau nieko neskaitau, vien Simenono detektyvus. Labai tinka prie ežero.
O dar parašiau (pagaliau) straipsnį apie Antaną Venclovą, išsiunčiau „Literatūros ir meno“ redakcijai. Manau, nespausdins. Redaktoriaus vietoje ir aš nespausdinčiau. Tai pasiunčiau dėl visa ko. Tegu žiūri. O rašiau todėl, kad gerokai minčių kilo man, bestovint Palangoje prie namo, kuriame vasaros mėnesius leido Antanas Venclova. Ir atrodo man, kad mes tiktai dabar pradedame kaip reikiant suprasti šito žmogaus svarbą ir jo darbų reikšmę mūsų nacionalinei tarybinei literatūrai bei kultūrai. Šitas mintis ir norėjau išsakyti. Deja, pavėluotai: straipsnis turėjo būti parašytas prieš savaitę. Amžinai vėluoju su viskuo.
Tuo ir baigiu. Dažnai prisimenu Jus, visada su tikra pagarba ir dėkingumu už Jūsų dėmesį, rūpesčius, nuoširdų norą padėti man kūrybiniame darbe. Ačiū!
Jūsų – Juozas Baltušis
P. S. Į Vilnių sugrįšiu liepos 18-tą.