2008 m. Nr. 5 

Iš 1996–2000 m. užrašų

Rašoma, kad šis žodis – angliškos kilmės. Angliškai – compost. Lotyniškai – compositus – reiškia sudėtinis. Kažin, ar anglai sugalvojo tokį trąšos ruošimo būdą. Veikiau jie seniai žinomą būdą, atskirdami jį nuo kitokių, tik įvardijo. Kažkaip reikėjo pavadinti dažname darže pūdomą lapų ir žolių krūvą. Kai vienas seras paklausė kito sero, kas gi ten kūpso jo sodo kampe, anas, matyt, ir atsakė: kompostas. Panašiai galiu atsakyti ir aš. Kas ten stirkso mano kambario kampe? Kas gi toji didžiulė prirašytų lapų, apšiurusių sąsiuvinių kupeta, nejudinama metų metus, tik vis auganti? Com post. Kompostas. Tuos angliškus skiemenis galima sukeisti vietomis – išeina neblogai. Post com. Postkomas. Postkomunizmas? Tiek jau to, į tas teritorijas aš nemėgstu landžioti. Tačiau dėl įdomumo pasakysiu, kad diduma popierių kambario kampe buvo prirašyta paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, kaip tik tada, kai iš laikraščių ir tribūnų pasklido postkomunizmo sąvoka.

Iš tolo atplaukiantis vaizdas neaiškus, gal net siurrealistinis. Nesupranti, kas gi čia, iš kur – iš seno sapno, matyto filmo, iš knygos, o gal iš regėtos tikrovės – viskas apsitrynę, pablukę, apnešta žiedadulkėm ir kelio dulkėm. Dažniausiai sintetinis vaizdas, sudarytas iš kelių vaizdų, kurie neaišku kokiais principais sumaišyti, suplakti. Lyg senose sienų freskose – vienas paveikslas užtapytas ant kito, dar kito, ketvirto. Senosiosios spalvos nepasiduoda, lenda iš po vėlyvesnių sluoksnio. Ir pasirodo tai, kas buvo visiškai užmiršta ir nebežinoma. Toks vaizdas verčia krūptelti, įtempti atmintį, bet paprastai jokios realybės nebesugrąžina. Iškrypęs vaizdas grįžta, tiesa negrįžta, ji seniai suirusi į mikroorganizmus, gyvenančius savarankiškai ir vis dar neturinčius vardų. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad praeitis, suakmenėdama ar sudūlėdama, taip pasikeičia, kad ją atpažįsta tik tie, kurie jos gyvos ir sveikos nematė, o žino apie ją tik iš pasakojimų. Atklystantys iš toli vaizdai žadina ne ką kitą, bet fantaziją. Žmonės be fantazijos tokių vaizdų neįsidėmi, neprisimena. Kita vertus, nedora susijaudinusiems priekaištauti, kad tie vaizdai yra tik fikcijos, regėjimai, meniniai prasimanymai.

Angliška sentencija: jeigu žmogus jaunystėje nebuvo maištininkas, tai jis neturi širdies, o jeigu senatvėje žmogus netapo konservatoriumi, tai jis neturi proto.

Kai žmogus paneria po vandeniu, jo širdis pradeda tankiau plakti, o panėrusio po vandeniu ruonio širdis lėčiau plaka negu ore. Beje, kuo giliau jis neria, tuo jo širdis plaka lėčiau.

Kai tik reikalai žmonių bendruomenėje pablogėja, tuoj pulkai vyrų lenda į ilgas jupeles ir pradeda malti liežuviais. Tokių ilgasuknių profesionalų vis daugėja, anksčiau taip rengėsi tik pamokslaujantys kunigai, dabar jau rektoriai ir prorektoriai, advokatai ir teisėjai. Publika tai iškart pastebėjo ir ėmė šaipytis, pamėgdžioti visokiausiuose liaudiškuose vaidinimuose, nors esmės gal ir nepagavo. Bet moterimis persirengusių ir niekus pliauškiančių vyrų tuose spektakliukuose šiandien daug. O gal atvirkščiai? Gal reikia žiūrėti iš kito galo? Kai tik vyrai ima šalintis rimtų darbų, bėgti nuo sunkumų, kai jie pradeda siaustis mantijomis ir togomis, plakti liežuviais, čiulbėti ir pamokslauti, gal kaip tik tada viskas bendruomenėje ar valstybėje pradeda griūti, dardėti žemyn, tižti. Ilgaskvernių daugėja – gyvenimas blogėja. Dėsnis.

Mano vaikystės laikais Žemaitijoje, bent jau Salantuose, kur augau iki dešimties metų, žodžio ledai (kalbant apie valgomuosius ledus) niekas nežinojome. Vartojome iškreiptą, žemaitiškai tariamą rusišką pavadinimą – marozens. O pačių pasidarytus netikrus valgomuosius ledus vaikai vadino šakarmarozens. Kiša tau į burną kokią šlykštynę, kokią sušaldytą bulvių košę ir šaukia: šakarmarozens, šakarmarozens! Nuo to laiko man kiekvienas netikras daiktas, falsifikatas yra šakarmarozens. Kai šitaip burbteliu, ne vienas įsmeigia į mane akis – kokius užkeikimus anas marma.

Kai žmonės nesusikalba, jie arba kalba skirtingomis kalbomis, arba nenori susikalbėti. Jei bent vienas iš jų norėtų susikalbėti, tai kitam būtų sunku išsisukti. Kai nesusikalba literatai, teatrologai, netgi politikai – nieko keista. Nė vienas jų paprasčiausiai negirdi, ką sako oponentas. Kurčiųjų monologai nevirsta dialogais. Keisčiausia, kai nesusikalba ekonomistai. Man didžiausia mįslė: nejaugi ir jie kalba skirtingomis kalbomis? Dar kvailiau atrodo, kad tarpininkauti ir teisėjauti jie kviečiasi kokius nors muzikantus, skaičiuoti nemokančius analfabetus.

Vėl išlindo kalambūras su ridikėliais. Maždaug šešiasdešimtaisiais metais jį paleido M. Gedvilas, tuometinis švietimo ministras. „Mūsų mokytojai, – pasakė jis Kauno sporto halėje, – kaip ridikėliai. Iš viršaus raudoni, o viduje balti.“ Priekaištavo savo pavaldiniams. Dabar kažkoks Europos žurnalistas cituoja neva Estijoje girdėtą frazę, jog Pabaltijo valstybės – tai ridikėlių valstybės. Jose tikrų raudonųjų niekada nebuvę, buvę tik ridikėliai – iš viršaus raudoni, viduje balti.

Koncentratų amžius. Paradoksas čia tas, kad žmonės sugeba koncentruoti maistą, vaistus, informaciją ir nugabenti į bet kurią pasaulio vietą, bet ne visur yra paprasčiausio skiediklio, tarkime, vandens, kad tuos koncentratus būtų galima atskiesti ir naudoti. Dar gražiau: kompiuteriai daužomi geležinėmis lazdomis, elektroniniai užraktai laužiami kirviais. Kuo geriau už neįtinkančių knygų deginimą?

G. K. Čestertonas: Dailininkas arba rašytojas turi nušviesti daiktus nauja šviesa ir anaiptol ne nuodėmė, jeigu jis apšvies juos ultravioletiniais spinduliais, nematomais niekam kitam, tarkime, tamsiai violetine širdgėlos ir beprotybės spalva. Bet jei tai pasiekti jis mėgins ne tik mene, bet ir gyvenime, jis panėšės į skulptorių, per savo išsiblaškymą ėmusį kaltu tašyti pozuotojo plikę.

Minsko vaizdelis: Lenino paminklas iš visų pusių apstatytas prekystaliais, ant kurių dominuoja bananai. Kitur, na kad ir Lietuvoje, bananai užėmė Lenino vietą, nes leninai čia nugriauti. Mačiau ne vieną provincijos miestelį, kurių aikštėse privalomo Lenino paminklo vietoj dabar prekiaujama privalomais bananais. Reziumė: bananai užima tuos kraštus, kuriuose klestėjo Leninas. Gaila, kad kirčiai prasilenkia, graži būtų dainelė: išėjo leninai, atėjo bananai. Dabar irgi nieko, tik biulbiuliška. Aršin malalan.

Pagal socialinio teisingumo logiką valstybės, kur naujagimius apgraužia žiurkės, vadai (prezidentai, ministrai) neturi teisės nešioti batų ir važinėti dviračiais – teeinie tik basi ir tik pėsti. Na, prezidentui išimties tvarka gal ir priklauso vyžos. Tada ne tik šalies piliečiai, bet ir atvykėliai matytų, kokia čia valstybė.

Turinys savaime neatsiranda – jis būna arba kieno nors įpirštas, arba paties autoriaus iškentėtas. Nei gyvenimas, nei menas be turinio manęs niekada nedomino. Mokytojo, kuris neatsako į klausimus, aš nieko neklausinėju.

Kažin, ar yra kas baisiau už patyrimą žmogaus, kuriam teko ne savo noru bėgti kitų žmonių galvomis, kitų žmonių kūnais. Nešamas siaubo apimtos minios, jis neturėjo pasirinkimo – privalėjo bėgti pargriuvusių žmonių galvomis, trypti jų kūnus. Tiesa, galėjo(?) griūti ir pats, tuomet būtų sutrypę ir jį. Tas bėgimas kitų galvomis tikriausiai yra pražūtingas, lydintis žmogų jau visą gyvenimą kaip patirtas košmaras. Žinoma, visai kitas dalykas, kai koks nors pilietis tai daro savo noru. Tai jau kita situacija. Jo išgyvenimai – koviniai, sportiniai, taigi teigiami. Be to, tokie atvejai nėra realūs – bėgama ne tiesiogine prasme. Čia tokia alegorija, rodanti agresiją, žmogaus žiaurumą. Anas, sakome, nieko nepaiso, bėga į savo laimę ir tikslą kitų galvomis. Bala jų nematė, visų tų karjeristų, bet kaip jaunuoliui, bėgančiam iš degančios požeminės perėjos kitų žmonių galvomis, pamiršti tą siaubingą potyrį? O gal prie jo priprantama? Gal kitą sykį jau lekiama galvomis be jokių sentimentų ir širdperšos? Gal viskas kaip kare? Jei ne anas, tai – aš?

Federikas Felinis: Galėčiau pasakyti, kad Roma imperijos žlugimo metu buvo labai panaši į dabartinį pasaulį. Tenai ir čia toks pats aklas gyvenimo malonumų troškimas, prievartos siautėjimas, aiškių principų stoka, neviltis ir lengvabūdiškumas.

Kai patyrę ekonomistai, finansininkai, administratoriai supasuoja prieš kokią nors ekonominę ūkinę problemą, pareiškę, kad ji yra neįvykdoma, klaidingai sumanyta, be galo nuostolinga, mūsų valdžia tą problemą spręsti atiduoda medikams ir filologams. Kadangi šie apie ekonomiką bei finansus nieko neišmano, jie be skrupulų, netgi didžiuodamiesi, puola tvarkyti įstrigusio ūkio, anot E. Vilko, šoka nuogi į dilgėles. Kas iš to išeina? Kas gali išeiti, kai šiaučius kepa pyragus, kriaučius kala noragus? Įdomiausia, kad daktariukai nebėga nuo tų noragų. Aklam baidyklė nebaisi?

Šių dienų situacija primena bandymą sename, priskretusiame puode išvirti skanų valgį. Galimas daiktas, kad puode buvo virta kokia nors košė, į ją primaišyta prastų riebalų, tad prisvilo. Puodas – sudžiūvusios košės likučiai. Ir štai tame pačiame priskretusiame puode bandoma virti, tarkime, abrikosų kompotą. Jau įpilta šviežio vandens, įdėta abrikosų arba kitokių vaisių, įberta cukraus, prieskonių, na ir užkaista, kad greičiau išvirtų, ant smarkios liepsnos. Ką gali tokiame puode išvirti? Tik jovalą, kurį gali valgyti iš bado mirštantieji, bet ne tie, kurie svajoja apie palaimingą naują gyvenimą, apie komfortą. Vargšų, kvailių bei kiaulių viralas. O gal apie palaimą tik išbadėję ir tesvajoja?

Šiuolaikiniai rašytojai arba verda samanę, arba daro pilstuką (kokį gražų žodį liaudis sugalvojo), nes to nori šiuolaikiniai vartotojai, tai yra skaitytojai. Rašyti knygas, kuriomis būtų gardžiuojamasi kaip konjaku, gurkšnojant po lašelį, bemaž nėra kam, nes nėra kam jų skaityti. Visi skuba, neturi laiko, trokšta greito poveikio. Todėl tenka varyti samanę, kurią neišranki publika geria stiklinėmis arba net iš butelio kaklelio. Romanas kaip samanė, detektyvukas kaip pilstukas.

Pats baisiausias dalykas, bendraujant su kitais (gal tik man ir į mane panašiems), – būti pastumdėliu. Berneliu, kuris nežino, nei ką jis čia daro, nei kodėl. Marionete, kurią kažkas tampo, o jai nesvarbu net kas. Kareivukas, kuris vykdo jam žinomo seržanto komandas, stovi ant aukštesnės pakopos. Bet aš, ačiūdie, išvengiau ir šios. Beje, ir tarp pastumdėlių pasitaiko gudruolių. Jie leidžiasi stumdomi, net apsimeta, kad tai jiems teikia malonumą. Bet minty visai kas kita – iš to nuolankumo nori turėti kokios nors naudos, dažniausiai materialinės. Kiti noriai leidžiasi iš savęs tyčiotis. Bet už atlygį.

Kažin, ar begrįš toji atmosfera, kuri Lietuvoje tvyrojo 1990–1992 metais, kuomet baisiausiai buvo smerkiamas žmogaus apolitiškumas, nenoras nieko žinoti apie partijas, lyderius, visokius to meto herojus, o svarbiausia – rambus nenoras keikti praeitį, sovietus, kolūkius, profsąjungas, blokinę statybą, kūrybines sąjungas, bet kokius anų laikų papročius ir tvarką? Dabar lyg ir atsipeikėta. Pripažįstama (žinoma, to neakcentuojant), kad paprastas žmogus gali ramiai gyventi, puikiai dirbti ir būti visuomenei kur kas naudingesnis, negu koks nors patarška, kuris visur lenda, rašo į visus laikraščius, bėgioja į mitingus, bet pamiršta pasišluoti savo kieme, jau kelerius metus nesusitvarko unitazo ir nesugeba įsisiūti trūkstamų sagų. Tokia jau taisyklė: visų perversmų laikais sveika logika traukiasi į pakelę, gi į paviršių išlenda daug tuštybės, putų, šnypštalo. Ant scenos sušoka pajacai, tyčiojasi iš buvusių galiūnų, kviečia ir kitus prie jų prisijungti. Neduokdie, jei kuris pakviestas ir paragintas prie jų neprisideda – gali užkapoti labiau negu kapituliavusią seną valdžią, kurios sostą jie užėmė, bet jo griauti neskuba arba tiesiog nemoka – čia vėlgi reikia sugebėjimo bei fizinės galios.

Plika akimi matyti, kad Lietuvoje nebeliko prekinių traukinių. Tai pastebėjau jau praėjusią vasarą (1994), pasidalijau šiuo įspūdžiu su vienu profesoriumi, ir anas man, žiopliui, paaiškino, jog tai tik į gera. Vėliau, važinėdamas traukiniais į Vilnių, Klaipėdą, Mažeikius, stengiausi pasitikrinti, ar nesuklydau. Ne. Nuo Kauno iki Vilniaus galima nukakti nesutikus nė vieno priešais atvažiuojančio prekinio traukinio. Nestovi ešelonai ir stotyse ant atsarginių kelių, kaip būdavo senais laikais. Sykį iš nuostabos net tryniau akis, Kaišiadorių stotyje išvydęs tris vagonus su rąstais, o Paneriuose šalia Vilniaus – ištisą sąstatą atvirų ir tuščių platformų. Tik prie Mažeikių beveik visada galima pamatyti ilgus ešelonus apvarvėjusių cisternų. Gal tik nafta ir bekeliauja traukiniais. Kitų prekių niekas geležinkeliu nebeveža. Nei į Lietuvą, nei iš Lietuvos (ko kažkada labiausiai bijojome), nei per Lietuvą į kokį nors Mukraną ar Karaliaučių. Beje, išnyko ir dar šis bei tas, ką mano pažįstamas profesorius, matyt, laimintų. Na kad ir stiklinė pieno tara, visokie buteliai, stiklainiukai, kurių žvangėjimas kadaise mane kiekvieną rytą pažadindavo, mat gyvenau name, kurio pirmame aukšte buvo maisto prekių parduotuvė, anų laikų žargonu – gastronomas. Gerai, kad tą žodį išgujome, nes man jis visada asocijavosi su gastritu. Šiandien visi pieno produktai pilstomi į popierines talpas, į visokius tetrapakus. Taigi atėjo autovežių ir tetrapakų gadynė. O tam pasitarnavo, sakykit ką norit, ir dainuojanti revoliucija.

Pasirodo, lietuvaičiai Kaune per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes lyg susitarę puolė krikštyti vaikų. Senamiesčio klebonas prikimusiu balsu skundėsi, kad baigia nusivaryti nuo kojų. Jis iki galo nepaaiškino, kodėl toks krikštynų antplūdis, tik užsiminė, jog krikšto tėvai – visi iki vieno – šiose apeigose yra iš Amerikos, tolimi ir artimi giminaičiai, atvykę į Tėvynę žaisti biliardo, na gerai – sportuoti. Tik dėl to kauniečiai būriais ir pasinešė krikštyti vaikus, kad šie turėtų krikšto tėvus amerikonus. Vis šiokia tokia viltis, kad vaikas nebus pamirštas, bus paglobotas – gal į Ameriką pasisvečiuoti pakvies, gal dolerių atsiųs. Viskas iš apskaičiavimo, su atsarga, gudriai. Tik čia jokia naujiena. Kadaise mūsų protėviai, matydami, kad kryžiuočių neįveiks, taip pat krikštijosi iš išskaičiavimo. Anuomet sutinkantiems krikštytis dalijo margaspalvius švarkus ir kepures. Dabar štai vaikai gauna pinigingus globėjus, kurie ir įtaisys savo krikštasūniams tuos margaspalvius švarkus. Nežinia tik, ar vaikeliams užaugus raudoni švarkai bebus tokie madingi kaip dabar, baigiantis dvidešimtam amžiui ir vos ne kasdien Lietuvoje steigiantis po banką.

Neišeina iš galvos pražūtingas lemingų plaukimas per vandenyno įlanką. Apie tai seniai moksliniuose leidiniuose rašoma, pirmą kartą tokią kelionę pavyko nufilmuoti. Šie maži šiaurės gyvūnai kažkodėl bando naktį mėnesienos taku perplaukti kelių kilometrų siautulingo vandens ruožą. Niekas nežino, kodėl jie tai daro. Dauguma žūva vandenyne, kiti nepajėgia įsiropšti į stačias uolas kitame krante. Kadangi šitokio elgesio niekas nesugeba paaiškinti, kai kurie biologai spėja, jog tai yra instinktyvus susinaikinimas, savotiška prievartinė atranka tais metais, kai lemingų populiacija yra rizikingai didelė ir atsiranda grėsmė neišsimaitinti. Bet tuomet tai unikalus išminties fenomenas, nes daugelis gyvų padarų, pakliuvę į panašią situaciją, arba žygiuoja užkariauti kitų kraštų, arba ima vieni kitus ėsti.

Dabar tiesiog iš naujo maišomos ir dalijamos kortos. Jeigu norite, galima pasakyti ir skambiau – likimo kortos. Jos jau buvo susigrupavusios, stipriõs rankos sudėliotos pagal vertingumą, žaidimas turėjo aiškią logiką. Kas su kuo, kas prieš ką, kas viršuje, kas apačioje, kas dengia ir blefuoja, kas aukojasi, kas eina į žvalgybą, kas laukia patogaus momento ir kerta. Žodžiu, viskas vyko tvarkingai, aišku, retkarčiais neišvengiant klaidų bei barnių. Tačiau staiga, žaidimui nesibaigus, tik sulėtėjus ir apsnūdus, kortos valingu judesiu buvo subrauktos į vieną krūvą ir pradėtos dalyti iš naujo, paskelbus, kad bus žaidžiamas kitas žaidimas pagal kitas taisykles, kurios paaiškės bežaidžiant. Lošiant kortomis, ypač paaugliams ir mėgėjams, tokių dalykų pasitaiko, bet žaidžiant likimais – ypač retai. Be to, kortuotojas, nemokantis ar nemėgstantis naujo žaidimo, gali pakilti nuo stalo ir pasitraukti. Tačiau gyvenimo žaidimuose niekur nepasitrauksi, privalai žaisti. Ir negali ilgai pratintis, privalai kuo greičiau suvokti naujas taisykles. Čia nebe kingas, o pokeris. Visiškai kita logika ir kitos vertybės. Įsivaizduokit, kad nuo šiandien reikės taupyti šiukšles ir tą pačią sekundę atsikratyti papuošalų bei pinigų. Įsivaizduokit, kad sveikinantis reikės ne paduoti ranką, bet iškišti liežuvį. Siaubas!

Viskas atvirkščiai. Tai, kas parašyta didelėmis raidėmis, yra svarbu ne skaitančiam, bet tą tekstą parašiusiam. O tai, kas parašyta mažytėmis raidelėmis, yra svarbu skaitančiam – dažniausiai vartotojui, pirkėjui, nes paprastai tenai slypi nemaloni teisybė, visokios sunkinančios sąlygos. Jeigu nenori būti apgautas, būtinai turi perskaityti tekstą mažiausiomis raidytėmis. Idėjų ir prekių siūlytojas daug ko nė nerašytų, bet yra verčiamas tai daryti. Jis ir parašo. Taip, kad niekas neperskaitytų.

Na, dvi vartotojų kategorijos tai garantuotai – vaikai ir seneliai. Pirmieji yra nekantrūs, orientuojasi pagal vaizdelius ir spalvotus piešinėlius, o antrieji neįskaito netgi su akiniais. Tad vaikai ir seneliai yra pagrindiniai visokių pigių apgaulių bei kvailų žaidimų taikiniai. Lengvatikiai vaikai ir seneliai, matyt, dėl to jaučia vieni kitiems simpatiją. Bet jie nepajėgia konsoliduotis, vienytis prieš neteisybę, jie vienijasi tik už ką nors. Sakykim, už spalvingą ir sąžiningą tikrovę.

Vieną ankstų rytą (beje, sekmadienį) įsijungiau televizorių ir aptikau įdomų dėsningumą. Pasirodo, rytais per televizorių šneka vienuoliai, kunigai, kitų konfesijų dvasininkai. Anksčiau rytais televizoriaus niekada nejungdavau, todėl nežinojau. Vadinasi, televizinė para yra principingai pasidalyta: rytas atiduotas šventiesiems, vakaras – nusidėjėliams. Kadangi vakare TV ekrane daug gangsterių, prostitučių, vagių, plėšikų, policininkų – visokiausių nenaudėlių. Jei vakare pasitaiko koks vienuolis, tai arba naivumui pademonstruoti, arba veidmainystei iliustruoti. O naktis televizoriuje, atrodo, priklauso siaubui ir seksui.

Mėgstama vaizduoti ir aiškinti, jog žmonės, pasitelkus visokias naująsias technologijas, yra nuolat lavinami. Tačiau iš tikrųjų jie – kvailinami. Dar gražiau – daug kam patinka būti kvailinamiems. Jie kaifuoja nuo to, kad jiems patiems nereikia nieko veikti, kad viską už juos padaro robotai. Įsigali dykaduoniavimas – kaip pagrindinis gyvenimo principas ir sėkmės kriterijus.

Valstybinės veidmainystės pavyzdys. Donorams už atiduotą kraują nemokama, nes donorystė yra laisvanoriška žmogaus kilnumo išraiška. Negražu, neetiška yra mokėti už labdarą, filantropiją.

Tačiau dabar mokama už šiai procedūrai, kraujo nusiurbimui, sugaištą laiką. Jeigu nemokėtų už sugaištą laiką, tai ir kilnumo niekas nerodytų. Jį, kai moka pinigus, parodo ypač tie, kurie sunkiai galą su galu suduria.

Kažkuris anglų finansininkas pareiškė: pinigai kaip mėšlas – kuo plačiau juos išdrabstai, tuo daugiau naudos. Gulintys vienoje krūvoje pinigai kelia pavydą ir skleidžia prastą kvapą. Iš jų jokios naudos.

Štai ir mėginu išskleisti susigulėjusį mano darže kompostą. Ne dolerius. Cha!

Aiškinama, kad dabar kiekvienas ligonis gali pasirinkti gydytoją. Kad pasirinktum, iš pradžių reikia rinktis – nueiti pas vieną, antrą, išbandyti jų keletą ar keliolika, paskui iš jų išsirinkti geriausią, labiausiai tinkamą. Bet kiek tada reikia sirgti, kol surasi tą geriausią? Yra tokia alaus reklama „Ieškok geriausio.“ Dėl to alaus ma jį galai – galima išplempti porą kibirų prastesnio, kol randi ir išsirenki geriausią. Bet pagal tokį metodą renkantis gydytoją gali ir kojas pakratyti.

Kelia šypseną naujųjų kregždučių pasirodymas. Ne todėl, kad jos „dangaus žirklės“, ir ne todėl, kad toks konservatorių partijos ženklas, bet todėl, kad kregždutėmis žvalgybininkų žargonu nuo seno vadinamos mergužėlės, kurios įvilioja rimtus vyrus į lovą, kad paskui juos būtų galima šantažuoti. Šitaip daug žinantys vyrai pradeda teikti informaciją ir tarnauti užsienio žvalgyboms. KGB, kaip ir kitos žvalgybos, dažnai naudojosi kregždučių paslaugomis. Pasirodo, jos į lovą įviliodavo ir katalikų dvasininkus, kurie, nufotografuoti intymiose pozose, bijodami demaskavimo, perdavinėjo žinias iš Vatikano. Teigiama, kad KGB žinojo visas Vatikano gyvenimo smulkmenas, visus kardinolų įpročius, pomėgius ir kaprizus geriau už patį Viešpatį, kuriam Vatikanas tarnauja. Kregždutės – antpečiuotos prostitutės. Seržantės, leitenantės ir netgi kapitonės. Kregždutė Vlasta iš Prahos „parišo“ kelis italų diplomatus. Jie ėmė stuksenti kaip geniukai. Moralas: simbolius reikia rinktis apdairiau.

Kai įžymius žmones patupdo ant pinigų, tai juos ne tik pagerbia, bet ir aukoja patyčioms. Štai jums pavyzdžiukas su naujaisiais mūsų litais. Debilus mėgdžiojanti „Radiošou“ jau tyčiojasi iš Žemaitės bei Dariaus ir Girėno. Žinoma, galima koneveikti vaidintojus ir jų lėles, reikalauti uždaryti laidą, bet nesunku įsivaizduoti ir realų vaizdelį, kurį aktoriai šaržuoja. Kokie nors iš Rytų užklydę kitataučiai Gariūnuose gauna nematytų lietuviškų pinigų ir ima aiškintis, kas ant jų pavaizduota. Jie – ne lietuviai, ne patriotai, be to – plebsas, turgininkai. Todėl įmanomi ir tokie komentarai: Žemaitė – susmirdus kaimo boba, Darius ir Girėnas – kažkokie lakūnai, skrido per Lenkiją, norėjo pro langelį nusimyžti ir nukrito. Panašiai galima pakomentuoti, kas yra Maironis, Jablonskis, Basanavičius. Beje, ant pinigų kažkodėl lipdo menininkus, kurie gyvenime mažiausiai turi reikalų su pinigais, arba teisingiau – jų neturi. Nei pinigų, nei reikalų. Gyvena, skursta, skatiko nesugraibo, numiršta, o po kurio laiko, žiūrėk, juos šlept ant banknotų. Vis dėlto protingiausia ant banknotų ir monetų lipdyti karalių, kunigaikštį, prezidentą. Tuomet net ir svetimšalis turgininkas ne kažką pakomentuos: „jų karalius“, „jų kunigaikštis“. Reikia didelės fantazijos, kad ką suskeltum apie šarvuotą svetimos tautos vadą. Lietuviams ant savo pinigų, matyt, reikėjo sudėti kunigaikščius, juolab kad jų turime nemažai ir skirtingo rango.

Miroslavas Krleža: …žmogus nesibjauri niekuo, ką gali apvaisinti ir suvalgyti.

Matyt, tokie dalykai kartojasi periodiškai. Didelėmis pastangomis visuomenė pakelia gyvybės vertę, žmogaus gyvenimo kainą. Tai trunka iki eilinės destrukcijos bangos. Stalino laikais gyvybė buvo nuvertinta iki nulio – visi, kurie bandė priešintis politinei dogmai, virsdavo nieku, juos buvo galima ištremti, pasodinti į kalėjimą, sušaudyti. Po Stalino mirties ilgai ir sunkiai vyko gyvybės reabilitacija, gyvybės vertė po truputį augo, žmogų dar buvo galima nurašyti, neleisti jam veikti, bet nužudyti buvo ne taip jau lengva. Šiandien, smėlio laikrodžiui apvirtus, žmogaus gyvybė vėl neteko vertės. Arba kitaip sakant – gyvybės kaina krito kaip dolerio ar net rublio kursas. Priežastys, aišku, kitos – ekonominės, bet gal šiek tiek ir politinės, ideologinės: gyvybės vertė krito, nes suabsoliutinta turto vertė. Pinigas taip išaukštintas, kad šalia jo gyvybė atrodo kaip ameba, vargana blusytė. Gyvybė atimama dėl pinigo. Pinigu galima išpirkti nužudymus, atimtas gyvybes. Pinigais galima išsipirkti ne tik iš gangsterių, bet ir iš oficialios teisėtvarkos. Atkurti gyvybės vertę po šio nuopuolio bus sunku, turės praeiti daug metų, pasikeisti kartos. Beje, ir pistoletus iš parduotuvių vėl teks grąžinti į saugyklas.

Trylika auksinių taisyklių:

1. Jei nežinai, kur tave gali nunešti audringos srovės ir bangos, gulk ant dugno ir gulėk.

2. Nerodyk iniciatyvos, jei to daryti neverčia neišvengiamos aplinkybės.

3. Jei gyveni saugiai ir ramiai, nepavyduliauk tiems, kurie giriasi nuotykių gausa.

4. Nesigundyk gražiom kalbom, vilionėm ir blizgučiais. Atsimink, kad siūloma prekė visados prastesnė už slepiamą.

5. Nemesk kelio dėl takelio, arba jeigu nežinai, kuo viskas baigsis, nesileisk į naują kelionę.

6. Nesišaipyk kartu su minia, kad nereikėtų kartu su ja raudoti. Šaipytis ir verkti geriausia atokiau nuo kitų.

7. Nepulk pirmas prie lovio ar girdyklos – gal ten spąstai, kilpos, nuodai.

8. Jei niekas tavęs neklausia, nešok pasakoti, ką žinai, juolab aiškinti klausovams nežinomų dalykų, dar išgąsdinsi juos ir prisišauksi nelaimę.

9. Kalbėk miglotai, lakstyk zigzagais, visiems ir visada suteik vilčių.

10. Žinok, kad gali atsitikti blogiau, negu tikėjaisi, bet neabejok, jog kaip nors vis tiek atsitiks, todėl pasiruošk blogiausiam variantui.

11. Kai artėja audra, laivo vairą atiduok jaunesniam, seniai tykančiam tave pakeisti. Jei laivą apvers, bent nereikės atsakyti už tai, ko buvo neįmanoma išvengti.

12. Tylėdamas ir tūnodamas pašaly daugiau sužinosi, negu lįsdamas ponams į akis ir įkyriai klausinėdamas. Bijai, kad tavęs niekas, reikalui esant, neįsidėmės ir neprisimins? Nuo to, jog įsidėmi, geriau nebūna.

13. Nesigailėk kokiame nors sambūryje neišbuvęs iki galo, nes visi guzai ir visos apkalbos tenka vėluojantiems ateiti ir išsidanginti.

P. S. Jei laikysies šių taisyklių, niekam nesigirk ir neprisipažink, kad gyveni pagal jas.

Itin aktyvūs šiandien istorikai ir domisi jie ne vien praeities kunigaikščiais bei kitokiais didžiūnais. Štai doktorantė R. P. pasiskelbė renkanti medžiagą apie Lietuvos plėšikus, visokius svieto lygintojus, iš kurių garsiausias, žinoma, Tadas Blinda. Beje, oficialūs balsai daug metų garsintą Blindą, tapusį netgi literatūros ir kino herojumi, dabar puolė niekinti. Joks, girdi, jis nebuvęs vargšų užtarėjas, joks svieto lygintojas. Primityvus arkliavagis, dvarų plėšikas, netašytas kaimo bernas, slapstęsis miške nuo rekrutavimo. Kaime turėjęs žmoną ir tris dukteris, o jį užmušę irgi tie patys kaimiečiai, keršydami už įžūlumą, ir jokios romantikos čia nesą. Vėliau tautos didvyriu žmonės jį pasidarę todėl, kad tokio tada jiems prireikė, mat labai suvešėjo kaime socialinė nelygybė, dvarininkai baisiai ujo valstiečius ir lobo iš vargšų prakaito. Reikėjo Robino Hudo, herojaus, kuris keršytų gobšuoliams. Pagal šią logiką galima teigti, kad šiandien tokio herojaus tautai, ypač jos vedliams, nebereikia. Socialinė lygybė išjuokta kaip pasakėlė kvailiams, vyksta privatizacija, piliečiai raginami pasirūpinti patys savimi, savo turtu, senatve, sveikata. Laikas statyti naujus dvarus, krauti aukso skrynias. Kapitalistams tokio didvyrio nereikia. Beje, minėta doktorantė spėja, kad panašiu herojumi ateityje gali tapti Henrikas Daktaras.

Menas ir maivymasis tapo sinonimai. Greitai prastuomenė (aišku, ir visi tie išsipustę biznieriai) santūresnio rimto meno nebesupras. Tie, kurie nėra išsiugdę meninio skonio ir neturi galimybės prasilavinti kokiais nors privačiais būdais bei metodais, iš oficialių šaltinių pagalbos nesulauks. Nebent skaisti siela turėtų įgimtą imunitetą prieš maivymąsi, pateikiamą kaip meno standartą. Kitoks menas išguitas iš mokyklų, dienraščių, televizorių, klubų. Jis nepropaguojamas, nereklamuojamas, sunkiai surandamas – reikia žinoti, kur ieškoti. Visur kitur parodija, momentiniai škicai, anekdotai, talaluškos – dailėje, muzikoje, literatūroje. Rašytojas, perrašęs romaną tris kartus, turbūt yra nebeįmanomas reiškinys. Kaip ir dailininkas, nusipiešęs kelias dešimtis eskizų. Kaip ir dainininkas, nesivartantis scenoje per galvą.

Varganoje šalyje, kur gyventojai skursta, valdovams yra amoralu gyventi pasiturimai ir demonstruoti savo turtus. Kadaise prezidentas Kazys Grinius, pagal profesiją gydytojas, matydamas sunkią šalies padėtį, žmonių skurdą, tūkstančiu litų susimažino savo atlyginimą. Kaip kitaip paneigsi, kad sotusis alkano neatjaučia. Kažin ar dabar atsirastų aukštas pareigūnas, kuris drįstų pasielgti kaip K. Grinius. Kadangi ligi šiol tie, kurių valioje valdiški pinigai, daugiausia paima sau ir savo klapčiukams. Sveikas protas sako, kad valdiškame darbe žemiausias ir aukščiausias atlyginimas negali skirtis daugiau nei dešimt kartų. Dabar vieni gauna 400, kiti – 10 000 litų, taigi 25 kartus daugiau.

Užrašas ant universiteto sienos:

Tie, kurie moka, daro patys. Tie, kurie nemoka, moko kitus. Tie, kurie neturi mažiausio supratimo, moko, kaip reikia mokyti.

Kelis dešimtmečius dirbęs redakcijoje, galiu paliudyti, kad iš visų kūrybinių profesijų kruopščiausi ir raštingiausi yra architektai. Jų rašiniai būna be klaidų. Sakysit – o rašytojai? Rašytojai, aišku, be konkurencijos. Tačiau kartais rašytojų rankraščiai tokie prikeverzoti, juose daug gramatinių klaidų, jog sunku net perskaityti. Dailininkai rašo kaip maži vaikai, muzikantai – iš klausos. Tik architektai visur ir visada paiso gramatikos taisyklių. Taip yra išmokyti – drausminti savo polėkius bei ambicijas.

Frensis Bekonas: Vienas iš tėvų, būdamas labai griežtas, pavadino poeziją vinum daemonum (demonų vynu), nes ji pasotina vaizduotę ir vis dėlto yra tik melo šešėlis.

Šį apibūdinimą F. Bekonas suklijavo iš Šv. Augustino ir Šv. Jeronimo posakių. Vienas poeziją vadino klaidų vynu, kitas – demonų maistu.

Baltos ir raudonos spalvos kontrastas mano atmintyje ne toks žiaurus kaip Romualdo Granausko romane. Vis sugrįžtantis vaikystės vaizdelis yra toks: klimpdami ligi kelių pusnynuose, rėkaudami, mušdami būgną ir tampydami armoniką, tiesiai per užsnigtą mūsų sodą ateina Užgavėnių žydai. Be galo daug raudonos spalvos – įkaitę ir dar padažyti žandai, gandro kojos ir snapas, čigonių skarelės. Rėkiančių spalvų ir garsų žaismas balto, neišvaikščioto, žiemiškai tylaus sodo fone ilgam įsirėžė į atmintį. Pati natūraliausia mano vaikystės šventė. Kad būna raudonieji paradai, sužinojau vėliau. Dar vėliau paveikslėliuose pamačiau visokius klaikius karnavalus. Bet tokios skaisčios baltos spalvos niekur nebepasitaikė. Per sodą, kurį aš perlėkdavau per kelias minutes, Užgavėnių žydai brisdavo kokį pusvalandį – stumdydavosi, vartaliodavosi minkštose pusnyse.

O šiais laikais čigonai savo gentainį, susirgusį AIDS, parsivežė iš ligoninės, išprausė pirtyje, apkirpo, nuskuto, aprengė švariais drabužiais ir pakorė.

Padorių ir kultūringų valstybių pareigūnai nuolat ragina ir kitų šalių valdžias švelninti bausmes nusikaltėliams, o mirties bausmę išvis panaikinti. Jiems bepigu – jų gatvėse ir namų laiptinėse žmonių neužmušinėja. Nežudo kaime senukų pensininkų dėl penkių kronų. O štai skurdžiose ir palaidose valstybėse, kur demokratija tėra butaforinė, žmonės reikalauja bausmes griežtinti. Nuolaidžiavimas ir susitarimas čia neįmanomas. Juk lygiai taip pat tropikų gyventojai kilniais sumetimais gali raginti šiauriečius nekirsti miškų malkoms ir jų nekūrenti. Man regis, kad ateityje bausmės už nusikaltimus griežtės. Pasaulis žiaurėja, lokaliniai karai įgauna siaubingas formas. O žiaurumas visada sulaukia tokio paties atsako. Judėjai taigi neatšaukė savo garsiosios formulės – dantis už dantį, akis už akį.

Pagal majų kalendorių šis pasaulis nustos egzistavęs 2012 metais gruodžio 23 d., sekmadienį. Mane kol kas labiausiai stulbina, kad prieš kelis tūkstantmečius majai tiksliai apskaičiavo, jog ta diena bus sekmadienis. Siūlau pirmąją eilutę poetui katastrofistui:

Laikraštininkai gatvėje paklausinėjo žmonių, ką jie norėtų pasikviesti į svečius prie šventinio Kūčių stalo. Tik vienas atsakė, kad į Kūčių vakarą nenorėtų kviestis jokių svečių, nes prie tokio stalo susirenka vien šeima, artimi žmonės, giminaičiai. Daugelis kitų pageidavo kviestis Landsbergį, Adamkų, Brazauską arba Šerėną, Kazlą, Orlauską. Pakalbintus gatvėje žmones domino tik dviejų kategorijų svečiai – politikai ir komikai. Gražiai nusivažiavome. Beje, smagų infantilizmą diegia ir pati valdžiukė. Štai Kaune miesto tėvai ėmė pjaustyti atitarnavusią kalėdinę eglę į ritinius ir juos dalyti kaip suvenyrus. Netyčia ir aš tokį gavau, net nežinau, gal jį įsirašyti į apdovanojimų sąrašą.

Dar iš laikraščių. Viename pokštaujama taip: lietuvis šiandien sėkmingiausiai žengia į 3K: kalėjimą, kariuomenę, kapines. Gal čia aliuzija į garsų projektą 2K?

Kitame pasakojama, kad nepilnamečiai vagišiukai ir chuliganėliai, pakliuvę į policijos rankas, prasimano visokių gudrybių. Atvesti į nuovadą prisišlapina arba prisikakoja į kelnes – dvokiančių ilgai nelaiko, veja lauk.

Koks nors žmogelis, ilgai ieškojęs, galiausiai suranda puikią vietelę, pragręžia storą ledą ir, prasėdėjęs prie eketės visą dieną, pagauna kelias žuveles. Suberia skylėn visą likusį masalą ir keliauja namo. Ryte prie tos pačios eketės ateina jau kitas žmogus, kulnu pramuša vos užsitraukusį leduką, įmerkia savo meškerėlę ir po pusvalandžio pradeda pešti tokio dydžio ešerius, kad jų pažiūrėti subėga visi ežero žvejai. Kaip ant ledo, taip ir ant parketo. Vienas viską padaro, parengia publiką, užaugina derlių, bet džiūgauja kitas, kuris vėliau ateina ir nusiraško vaisius. Naujasis net nežino, kas yra jaukas, masalas. Jam atrodo, kad publika kimba iš meilės ir susižavėjimo.

Iš Tatjanos Kiselgof, pirmosios M. Bulgakovo žmonos, atsiminimų apie M. B. darbą Černovicuose per Pirmąjį pasaulinį karą: „Tenai buvo daug gangrenuotų ligonių, ir jis visą laiką pjaustė kojas. Amputavo. Aš tas kojas laikiau… Jis taip išmoko kojas pjaustyti, jog aš nespėdavau… Laikau vieną, o jis jau kitą pjauna. Net pagyvenę chirurgai stebėjosi. Jis juos aplenkdavo.“ Na o vėliau, 1916 metais, M. Bulgakovas su žmona Tatjana atvyko į Smolensko sritį, Syčevkos miestelį. Iš ten jis pakliuvo į Nikolskajės kaimą, kur buvo ligoninė. Man ta detalė itin įdomi todėl, kad Syčevkos miestelyje 1916 metais gimė mano mama Viktorija Čerbaitė. Seneliai buvo karo pabėgėliai, glaudėsi Rusijos provincijoje. O M. Bulgakovui, kaip teko skaityti, reikėdavo ne tik kojas pjaustyti, bet ir gimdymus priiminėti.

Fenomenalus dalykas yra lietuviškoji urbanistika. Kiek tik buvo bandyta menuose vaizduoti amatininkus, fabrikus, gamybinę aplinką, darbininkus, tiek viskas prasmego kaip į nakties tamsą. Bet kokį urbanistinį bandymą prozoje, teatre, kine lyg kokia aukšta banga užpila agrokultūra: kaimo vaizdai, kaimiška pasaulėžiūra, kvietiniai vertės kriterijai. Visus tuos pjūklus, grąžtus ir pastolius bemat užželia avižos, krūmai, usnys ir žemuogynai. Lietuvoje žolynai ir daržovės vis tebešvenčia pergalę prieš metalus ir plastmases, kitus žmogaus susikurtus daiktus. Žalioji gamta lieka nenugalėta, nors ir apraudota. Viskas lyg ir gerai. Tačiau ko tada vertas milijono (gal ir dviejų) miestiečių gyvenimas, jeigu jie menams įdomūs pasidaro tik pabėgę savaitgaliais į savo daržus ar paupius, arba išsikraustę į kokią Čikagą, kur skerdyklose juos suranda ir puikiai pavaizduoja koks nors Sinkleris. Kaip lietuviai gyvena savo miestuose, nesužinosi, grožinė literatūra gali tik patvirtinti, kad jie vaikšto po parduotuves ir važinėja troleibusais.

Kaimiečiai laukia iš miesto atvykstančių svečių, šveičia lauko tualetus, daužo širšių lizdus, moteriškės puola naujai kimšti šienikus, lininius matracus. Krato pernykštį šieną lauk, kemša šviežią, vos pradžiūvusį. Darbams vadovauja prosenelė, šaukia: „Mortai storai nekimšk, nėra reikalo, jinai pati stora, lašininė, o Kazeliui prikimšk lygmalai – vaikelis toks kūdas, vieni kauleliai, nuspaus lentos.“

Kas paaiškins, kodėl, subyrėjus sovietinei imperijai, tiek Rusijoje, tiek šalyse, kurias ji buvo okupavusi, vyksta tie patys dalykai. Na gerai, pas mus ir Latvijoje sugriovė kolūkių statinius, ištampė įrengimus, kad niekas nesugalvotų atkurti kolchozų. Bet kodėl fermas griovė Rusijoje? Perskaičiau rusiškame žurnale rašinį apie vyrioką, kuris, apsiginklavęs medžiokliniu šautuvu, bandė sulaikyti kitus kaimiečius, kad šie negriautų karvių fermos, kurioje jis, galima sakyti, užaugo, nes jo motina buvo karvių melžėja ir visus savo vaikus kasdien vesdavosi į darbą, mat neštis pieno į namus melžėjoms draudė, bet kiek vaikai išgeria pačioje fermoje – niekas nepaisė. Taigi tasai vyriokas norėjo išgelbėti savo maitintoją, tačiau jį įgrūdo į psichiatrinę ligoninę. Grįžęs iš ligoninės, jis įsitaisė griuvėsiuose, juos saugo ir po truputį atstatinėja. Nežinau, ar Lietuvoje įmanoma tokia istorija, bet beatodairiškas gyvulininkystės kompleksų – puikiai įrengtų, moderniškų – griovimas gniaužė širdis ne vien kaimiečiams. Patriotai tvirtina (tiesa, kuo toliau, tuo vangiau), kad sugriovimai – būtini ir net pažangūs reiškiniai. Neva taip išraunama raudona komunistinė sėkla.

Ar ne tą patį kažkada kalbėjo bolševikai, draskydami stambius ūkius, palivarkus, dvarelius? Ir jie rovė sėklą – gobšumo, išnaudojimo, feodalizmo. Ir kas pasidarė su visais tų ūkių gyvenamaisiais ir negyvenamaisiais pastatais? Ogi tas pats, ką dabar daro su fermomis, vaikų darželiais, kultūros namais. Taigi – kas paaiškins, kodėl taip vyksta tiek Rusijoje, tiek buvusiose kolonijose? Kažkas čia ne taip. Bankai bankeliai, išviliojantys iš žmonių pinigus, o paskui dingstantys be pėdsakų, – ar ne tas pats?

Civilizuotas žmogus, rizikuodamas gyvybe, prifotografuoja puslaukinių kraštuose baisių karo vaizdų ir daro iš to biznį, pardavinėja nuotraukas spaudai bei televizijai. Sekasi neblogai – kuo vaizdas siaubingesnis, tuo daugiau moka. Respektabilūs Vakarų žurnalai pinigų negaili. Kitko tasai reporteris net nebefotografuoja, po metų žada vėl nusigauti į konfliktų zoną, kurių, deja, pasaulyje nemažėja.

Kiti už pinigus loja. Beje, tie, kurie loja itin garsiai ir piktai, nebūtinai gauna daugiau už tuos, kurie amsi tingiai ir nenoriai. Pirmieji paprasčiausiai yra alkanesni arba šio verslo naujokai, dar neįgudę blefuoti, pasitaupyti jėgų ateičiai,– siuto jie turi iki valiai, o čia už jį dar pinigus moka.

Vienas rusas per televiziją pareiškė:

Jeigu Rusijoje bus laisvoji rinka, tai visi pinigai bemat atsidurs žydų rankose.

Lyg ir susiklostė opinija, kad kai kurių profesijų žmonės yra dorovingesni arba bent neturi nemalonių savybių ir nedaro kai kurių nuodėmių. Atrodytų, jog visi dvasininkai ir menininkai yra altruistai, visi finansininkai ir ekonomistai – skručai ir sausuoliai, medikai ir santechnikai – cinikai bei pragmatikai. Nieko panašaus. Kiekvienoje profesijoje rasis visokiausių tipažų; dosnių ir gobšių, stačiokų ir meilučių, altruistų ir egoistų, žodžiu, raibo plauko. Apstulbino tremtinių atsiminimuose aprašytas kai kurių katalikų kunigų elgesys lageriuose. Taip, kai kurie elgėsi kaip dera šventiems žmonėms, – kartu dirbo sunkiausius darbus, dalijosi maistu, drabužiais, viskuo su tautiečiais ir net su kitatikiais kitataučiais. Bet buvo ir tokių, kurie giminaičių ar parapijos davatkėlių atsiųstus lašinius slapstydavo po čiužiniu ir kur tik įmanoma, net vaistais nesidalydavo, nors patys nesirgdavo, laikydavo atsargai. Tarp menininkų, kuriuos aš geriausiai pažįstu, itin nesunku būtų rasti tipiškų ir egoistų, ir altruistų. Tikiu, kad ne kiekvienas finansininkas yra Gobsekas, ne kiekvienas veterinaras – beširdis skerdikas. Bet atsilaikyti prieš opiniją vėlgi ne juokas.

M. Žvaneckis: Reikia laikytis toliau nuo vyresnybės ir arčiau maisto.

Taisyklė, kuria naudojasi politikai, diplomatai, dvasininkai: jeigu negali įveikti negerovės, ją reikia įteisinti, paskelbti prigimtine arba net gėriu. Su ja nebereikės kovoti, nes kovoti galima tik su tuo, ką galima nugalėti. Ypač šaunu yra įveikti efektingai, sutriuškinti. Pergalė iš paskutiniųjų, krentant nuo kojų, dvesiant, daro įspūdį tik sentimentaliems sirgaliams, kurių iš tikrųjų mažai. Juk dauguma nori galingo triumfo, aistringo nugalėtojo šokio ant sumaitoto lavono. Todėl gudriausieji, siekiantys audringų ovacijų, pasirenka silpnus priešininkus ir surengia paprasčiausią teatralizuotą kovą, amerikietiškas imtynes.

Kai kuriose vietose bemaž nesimato mano bendraamžių ir vyresnių žmonių. Vakar mikroautobusu suvažiavau į Vilnių ir atgal. Kartu važiavo tik jaunimas su mobiliaisiais telefonais ir nuolat atsakinėjo į skambučius. Buvo net kareivių su dideliais sportiniais krepšiais, bet vyresnio amžiaus žmonių – nė vieno. Tikriausiai tie žmonės važinėja traukiniais. Todėl, kad traukiniais pigiau bei patikimiau, nors kelionė trunka ilgiau. Beje, Kaune gyvenu jau beveik pusę amžiaus ir kas keleri metai spaudoje perskaitau su didžiausiu aplombu skelbiamą naujieną, jog nuo Naujųjų metų traukiniai iš Vilniaus į Kauną važiuos tik vieną valandą, bet jie kaip važiavo pusantros, taip ir tebevažiuoja, tarsi tas žinias skelbtų ne geležinkelio valdžia, bet priestočio čigonės. Taigi vyresnieji labiau saugo savo gyvybes ir pinigus. Mieste jie mikroautobusais taip pat nevažinėja, tik troleibusais ir autobusais, mat pensininkams perpus pigesnis bilietas. Vyresnių žmonių nematyti ir kine, teatre, užeigose. Kad įsitikintum, kad jų dar esti, reikia eiti į turgų, vaistines, poliklinikas. Mano bendraamžių dar pasitaiko parkuose, skveruose, Ąžuolyne.

Anot antropologų, pirmykštę visuomenę sudarė trys gyventojų grupės ar sluoksniai: kariai, valstiečiai, žyniai. Amžių bėgyje nepasikeitė tik kariai, kokie buvo, tokie ir liko, vykdo tą pačią priedermę. Iš valstiečių atsirado amatininkai, paskui – darbininkai, veikiau jau visokie specialistai praktikai. O štai žyniai kad skilo, tai skilo, ligi šiol tebeskilinėja. Iš žynių – dvasininkai, politikai, mokslininkai, menininkai, gydytojai. Išmintingiausia, bet ir parazi-tiškiausia visuomenės grupė. Tiksliau, labiausiai linkusi į parazitavimą. Nieko keista, kad visokie maištininkai chunveibinai prieš šią grupę pirmiausia ir kelia ranką.

Kartu su dainininku Romu Dambrausku ir aktorium Egidijum Stanciku dalyvavome Kauno aklųjų draugijos klube surengtoje žemaitiškoje vakaronėje. Ten buvo pardavinėjamos dainininko kasetės ir mano poezijos knygelės. Kasetes nupirko bemaž visas, o mano rinkinukų – tik porą. Atsisveikindamas su R. Dambrausku jam pasiūliau: „Tai gal kitą kartą einam pas kurčiuosius.“

Dar vienas charakteringas bruožas, būdingas tiek okupantei Rusijai, tiek nuo jos pasprukusiai Lietuvai. Aišku, ir kitoms buvusioms sovietų respublikoms. Taigi privilegijos. 1990 metais tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje visos pažangios politinės grupuotės, jų lyderiai, visi oratoriai per visus garsiakalbius rėkė, kaip jie nekenčia privilegijų, dievažijosi, jog atėję į valdžią išnaikins jas iki pašaknų ir žemę toje vietoje išakės, kad neliktų nė ženklo. Praėjo septyneri aštuoneri metai, ir kovotojų su privilegijomis nebėra, o privilegijos išliko. Kovotojai arba pasitraukė į pakraštį, arba, išrinkti į valdžią, pažadus pamiršo, vieną kitą senovinę privilegiją gal ir sunaikino, bet užat prisigalvojo naujų, itin gudrių. Veltui ar pusvelčiui dalijasi sklypus sostinėje, nustatė valdininkų atlyginimų normas, bet tuoj pat prikūrė priedų, didesnių už atlyginimus. Nepasinaudoti savo galia ir valia yra sunkiausia. Tiesa, man pasirodė, kad tiems, kurie gėrybių nesivaiko, niekas per jėgą jų nebruka.

Štai ką sužinojau. Velniai nemoka skaityti minčių. Jie supranta tik garsiai ištartus žodžius. Todėl velniai gali pakenkti, kai mintys garsiai pasakomos. Kol jos yra tik žmogaus galvoje, joks velnias negali pakenkti tų minčių savininkui. Anas velnią galvoja, šneka kaimynai, bet paskųsti nėra kaip, reikalingos konkrečios citatos iš velnią galvojančio kalbų.

Vaikystės laikais Salantuose turėjau porą gerų draugų – Juozuką Gulbinskį, pročkelės vaikaitį, ir Teisutį Zorgevičių, fotografo Papirčio, tiksliau, Papirtienės augintinį. Tuomet neateidavo į galvą, bet štai vėliau pastebėjau aplinkybę, vienijusią mus tris. Mes augome be tėvų. Nežinau, kur buvo Juozuko ir Teisučio motinos, manoji gi – mirusi, tačiau mūsų trijų tėvai buvo ištremti, kalėjo Stalino lageriuose. Aplink buvo ir vaikų, turinčių tik motinas, – Liudvis Ruginis, Romusis Leknius, bet jie priklausė jau kitai kategorijai. O tie, kurie turėjo abu tėvus, buvo dar daugiau atitolę. Tiesą sakant, pokario metais tokių buvo nedaug. Nežinau, kodėl mane labiausiai traukė prie betėvių, beje, ir senelė su jais draugauti skatino. Vaikiškas protas tokių dalykų neanalizuoja, nesvarsto – viskas vyko nesąmoningai. Gal intuicija? Gal ir paprastesnis variantas – kiti vaikai, tėvų patarti, su tokiais kaip mes bendrauti vengė, nes mes gi trefni, paženklinti, „liaudies priešų“ vaikai. Nors į vaikiškų žaidimų bei pradinės mokyklos kasdienybę toks skirstymas ir neprasiskverbė, suaugusių pasaulyje jis tikrai egzistavo, tad įtaigos ir intuicijos būdais galėjo persikelti ir į vaikų sąmonę. Romusio gimtadienį, tarkime, esu šventęs tik vieną kartą, tačiau pas Juozuką ir Teisutį eidavau kasmet. Kaip ir jie pas mane.

Genealoginės šaknys, giminės istorija nėra niekur dingusios. Tik tasai požiūris į šeimos, giminės ištakas šiandien kažkoks labilus, neapibrėžtas, gal ne visai susiformavęs. Atrodo, kad dabar yra neutralaus stebėjimo, domėjimosi laikas, kai šaknys viešai rodomos, jomis bandoma grožėtis ir didžiuotis (bajorai!), bet iš to neatsiranda jokių socialinių ar politinių pasekmių. Laikas neįprastas, nes anksčiau daug ką lemdavo žmogaus kilmė. Aristokratiška, bajoriška kilmė inspiruodavo pagarbą ir sėkmę, tačiau per visokius maištus, revoliucijas, karus arba, tarkime, sovietmečiu galėjo žmogų pražudyti. Kilmė, luomas panašiomis aplinkybėmis įprastą hierarchiją apverčia aukštyn kojomis – didžiuotis pradeda tie, kurie yra kilę iš prasčiokų: samdinių, proletarų (jų kilmė tampa netgi privilegijuota), o bajorų ir stambių ūkininkų vaikai savo kilmę slepia, jos net išsižada. Nūnai tiek oficiali, tiek privati opinija kilmei yra abejinga. Bajorystė žmonių galvose prilygsta tarsi kokiam filatelistų arba tėviškėnų sambūriui, klubui pagal pomėgius. Tiesa, iš bajorų ir aristokratų dabar niekas nesišaipo, atvirkščiai – juos reklamuoja, gaivina. Bet – niekas nebesigiria ir proletariška bei valstietiška kilme. Liberalizmas skatintų tokią pusiausvyrą išlaikyti, tačiau kitos politinės pakraipos gali jos ir netoleruoti. Tarkime, fundamentalistai, visokie tautininkai, konservatoriai bajorijai gali grąžinti privilegijas. Aišku, šių dienų pasaulyje tai keistokai atrodytų. Lygiuosimės į Didžiąją Britaniją? Betgi tikro karaliaus, dalijančio titulus, mes niekada neturėjome. Mindaugo karūnavimas tėra politinė ekvilibristika, priverstinis aktas, į kurį pasaulis rimtai nežiūrėjo, kuriuo, reikalui esant, galima pasinaudoti, tai Lietuvoje ir buvo padaryta. Profesorius E. Gudavičius kažkokiais fantastiniais metodais nustatė karūnavimo datą, tad galima skelbti ir šventę, anksčiau niekados nebuvusią, bet šiandien svarbiausią – Valstybės dieną. Matyt, ir požiūris į genealogiją, žmogaus kilmę ateityje priklausys nuo politinės situacijos, kuri ne visada pavaldi sveikam protui.

Žydiškas humoras: jeigu nori ilgai gyventi, turi kuo dažniau mirti iš juoko.

Štai kokios profesijos, pasirodo, esama: nagų dizaineris. Jis gal net menininkas, jo meno šaka – nagų dizainas. Labai čia jau skiriasi nuo baldų dizaino. Pasirodo, vyksta nagų dizaino Europos ir pasaulio čempionatai. Būtų neblogai surengti nagų ir ragų pasaulio čempionatą-parodą, nes ragų parodos jau turi senas tradicijas.

Kad ir ką galvotum apie Katalikų Bažnyčią, kad ir kokiais naftalinais ji tau kvepėtų, šiandien pasaulyje ji išlieka vienintelė vieta, kur negalima įsiveržti ar pasalūniškai įsismelkti su gatvės kalba, su pajuoka ir panieka, visokiom buities smulkmenom, cinizmu ir ironija, žodžiu, su nepadoriu žargonu, plėšikėlių recidyvistiška retorika, kuri klesti ir jau yra įsiskverbusi daug kur – į mokyklą, žiniasklaidą, valstybines įstaigas, viešą mokslinę ir paramokslinę propagandą, atrodo, net į sektas, taip pat ir į buitinį bendravimą. Tačiau į Katalikų Bažnyčią šis brutalus žodynas ir familiarus elgesys dar neprasmuko. Bažnyčia ginasi konservatizmu, sustabarėjimu, archajišku, mažai ką bendra su realybe turinčiu bylojimu, iš praamžių teatro atsineštomis apeigomis, kurių šiandien niekur kitur nebepamatysi ir jokiam režisieriui nebeįsiūlysi. Įsikibusi į archaiką, neįsileidžianti novacijų, Katalikų Bažnyčia vis dar gyvybinga bei originali, nors ir naftalininė, džiūvusi ir perdžiūvusi, dažyta ir perdažyta, bet tomis pat spalvomis, tais pačiais raštais. Galima daryti išvadą: ji universali, patikima ir amžina: to, kas neskyla, negenda iš vidaus, neįmanoma iš išorės suskaldyti. Išorės poveikio citadelės tiesiog neįsileidžia.

Nugirsta kalbelė, atskleidžianti šio meto paradoksalumą, po kuria aš pirmas pasirašau:

Mes Lietuvoje turime porceliano gamyklą, bet ji neveikia. Porcelianą mes įsivežame iš užsienio, patys gi važiuojame į užsienį skinti braškių.

Truputį nejauku nuo minties, kad mano individualistinė panieka visokioms brangenybėms, aukso papuošalams, juvelyrikai, kandeliabrams ir šilkams, visiems blizgalams, yra anarchistinė, taigi tos pačios kilmės, kaip ir visokio plauko maištininkų panieka tradicijoms, kurias tęsdamas pasaulis egzistuoja tūkstantmečius ir net po truputį tobulėja, evoliucionuoja. Betgi aš nesu prieš visas tradicijas, man tik atrodo, kad apsikabinėjimas auksais yra klajokliškas reliktas, primityvaus gyvenimo liekana. Antra vertus, ar retas dalykas yra vertingas tik dėl to, kad jis – retas. Tada Tasmanijos velnias (toks sterblinis, į šunį panašus plėšrūnas), baisiai dvokiantis, klaikiai staugiantis, yra didžiausia pasaulio vertybė. Beje, zoologai taip ir teigia. Šiaipgi pasaulyje bjaurastis nėra reta, todėl ir nevertinama. Bet šit kas atsitinka, kai ji pasidaro reta. Nenustebčiau, jeigu atsirastų entuziastų, garbinančių itin retus išsigimimus.

Tiesa, auksas ir dar keletas tauriųjų metalų yra vertinami dėl patvarumo, atsparumo, tvirtumo. Auksas nerūdija, bet nerūdija ir nerūdijantis plienas, sukurtas žmogaus, todėl gal net vertingesnis.

O ir su tradicijom visaip pasitaiko. Neseniai išgirdau, jog devynioliktame amžiuje kaimo moterys Lietuvoje smarkiai priešinosi kaminų statybai. Mat joms atrodė, kad kaminai iš trobos ištrauks visą šilumą. Dūminės pirkios jų protui ir širdžiai buvo patrauklesnės, patikimos. Taigi tradicijos būna naudingos, neutralios ir žalingos. Bet saugomos ir puoselėjamos visos. Ypač tautinės, nacionalinės. Tai tam tikra savisauga. Nedera atsisakyti savo ydų, jeigu jos mus iš kitų išskiria. Tokia jau logika.

Žmonės, kurie gyvena miestuose, ypač daugiaaukščiuose namuose, yra šiek tiek kitokie, nei žmonės, gyvenantys kaimo vienkiemiuose. Dar kita kalba būtų apie klajoklius, kurie su gyvulių bandomis traukia per pasaulį, jų namai ant ratų, jie tai susirenka į krūvą, tai vėl išsiskirsto. Miestiečiai yra kolonijomis gyvenantys paukščiai, kaip, tarkime, varnos, kregždės, žuvėdros. Kaimiečiai – atsiskyrėliai ir slapukai, kaip pelėdos, vanagai, geniai. Tai kitokie paukščiai, jie turi savo medžioklės plotus, viską daro individualiai, nepripažįsta vedlių, komandų, pasitiki tik savimi ir atrodo kur kas ramesni, nes jiems netenka, kaip jų giminaičiams, gyvenantiems kolonijose, nuolat aiškintis santykių. Miestiečiai yra triukšmingesni, inertiški, pamėgdžiojantys vieni kitus ir, aišku, daug laiko aukojantys santykiams aiškintis. Gamtoje individualistų paversti bendruomenininkais neįmanoma, o štai civilizuotoje žmonių visuomenėje bandoma tai padaryti, tiesa, ne staiga, bet palaipsniui, nuolat nugalint įvairias psichologines kliūtis. Kyla daugybė konfliktų, anomalijų, keisčiausių reiškinių. Nutinka, kad bendruomenininkai pabėga į girią ir tampa atsiskyrėliais. Pastaruoju metu migracijos kryptys – iš kaimo į miestą ir atgal – nuolat keičiasi. Jauni paukštukai susilekia į krūvą, jiems linksmiau, seni paukščiai kuriasi atokiau nuo kitų – taip ramiau.

Tikriausiai tai yra visiems reklamos specialistams žinomas būdas (triukas?), matyt, aptartas ir aprašytas teoriniuose reklamos vadovėliuose. Bet aš jokių reklamos mokslų nesu uostęs, todėl ir stebiuosi. Taigi reklamos tekstas turi būti alogiškas, kvailas, imituojantis reklamuotojo žioplumą, menką išprusimą. Išgirdę be galo paiką tekstą, radijo ir TV klausytojai negali patikėti jo nemokšiškumu, todėl nori pasitikrinti, ar gerai nugirdo, klausosi dar kartą. Reklamos kūrėjams daugiau nieko nereikia, jie potencialų pirkėją jau yra pasigavę, privertę bent ką nors sužinoti apie reklamuojamą prekę. To ir buvo siekta. Pavyzdžiui, aliejus reklamuojamas šitaip – parodo keptą žuvį ir išdrožia tekstą: „Pažinkite patiekalą iš gerosios (?) pusės.“ Tai gal kita žuvies pusė pašvinkusi?

Pagal Paskalį: protingas yra tas, kuris gali sąmoningai nepaklusti savo protui, bet ne tas, kuris aklai jo klauso.

Šiandien Lietuvoje yra gana gausus sluoksnis žmonių, panašių į mano sūnų. Jie baigė mokslus, išvyko į kaimą, įsikūrė grąžintose senelių žemėse, puolė ūkininkauti, pasistūmėjo pirmyn, kas prisipirko gyvulių, kas pasistatė namus ir tvartus, išsinuomojo dar žemės, tačiau iš darbo jiems ėmė rastis vieni nuostoliai. Šie jauni žmonės tapo lyg kokie sovietiniai plėšinių užkariautojai. Suagituoti entuziastingai metėsi į žemės darbus, bet, pasirodo, jų antplūdis buvo reikalingas tik propagandai – va kokių šaunių ūkininkų atsirado vietoj nusibaigusių kolchozų. Dabar šie jaunieji ūkininkai šneka, kad apsiribos natūriniu ūkiu, nieko nebeaugins pardavimui, tik sau, nes auginti rinkai neapsimoka. Išvada: nebuvo reikalo jiems kraustytis į kaimą, studijuoti akademijose, statytis tvartus, pirkti galvijus. Jie, žinoma, kaime nepražus ir valgyti niekieno neprašys. Bet ūpas nuveikti didelius darbus jiems numuštas. Štai tokia nusivylusių žmonių kategorija atsirado Lietuvos kaime per pastarąjį dešimtmetį.

Kaip ir daugelis per savo tamsumą maniau: „kultūros griuvėsiai“ yra sąjūdininkų sugalvota efektinga metafora, kad pašieptų ir suniekintų tarybinę kultūrą, jos apraiškas bei liūdną palikimą. Pasirodo, nieko panašaus. Pasiskolinta iš Jono Basanavičiaus, kuris dar 1912 metais šitaip apibūdino krikščionybės sugriautą pagoniškąją lietuvių kultūrą.

Pati didžiausia bėda yra ta, kad valstybė turi maitinti tuos, kurie patys gali prasimaitinti. Socializmo (žinoma, tariamo) metais visus, nori nenori, varydavo į darbą, nedirbančius apšaukdavo dykaduoniais, parazitais ir net ištremdavo – kaip poetą Brodskį – į kaimą persiauklėti (Lietuvoje, tiesa, tokių tremtinių nebuvo, kaip ir tokių atžagarių poetų, lietuvius tremdavo už kitką ir gerokai toliau). Dabar gi reikia labai stengtis, kad neišvarytų iš darbo. Prikurta galybė valstybinių, visuomeninių ir bažnytinių tarnybų, kurios rūpinasi vargšais, neva negalinčiais prasimaitinti. Tos tarnybos, maitindamos kitus, pirmiausia pačios prasimaitina. Apie žmogišką orumą ir garbę nėra nė kalbos.

Josifas Brodskis: visuomenė, neskaitydama eilių, nusmunka iki tokio kalbėjimo lygio, kad lengvai patenka į demagogo ar tirono nagus.

Buvo buržuazinės atgyvenos, dabar – tarybukai, komunistinės atgyvenos, bolševikinis mentalitetas. Koks kvailas mėgdžiojimas – visos ydos, blogybės suverčiamos buvusiai santvarkai, ir gražu. Mane jau tada siutindavo, kai kokius nors chuliganėlius ar vagišius, paauglius ir vaikus, kaltino neišsivadėjusiu buržuaziniu raugu, nors jie visi gimė ir užaugo šviesiais tarybiniais laikais ir apie jokią buržuaziją, juo labiau apie jos raugą, neturėjo žalio supratimo. Dabar vėl tas pats – koks nors senolis, mokęsis prieš karą gimnazijoje, šių dienų jaunimėlį, kuriam 1990 m. tebuvo kokie penkeri šešeri, kaltina komunistiniu sugedimu, raudonuoju tvaiku, abejingumu tėvynei ir pan. Tarsi tie jaunikaičiai visa tai galėjo atsinešti iš vaikų lopšelio ar net įsiurbti su motinos pienu. Nesąmonė. Ir kaip tie ideologai, pedagogai, žurnalistai vieni iš kitų nepasimoko. O gal to nė nereikia, nes šis moralizavimas bei propaganda nukreipta ne į vyresniuosius, kurie tą beždžioniavimą pastebi, bet į jaunimėlį, kuris anais laikais dar nemokėjo net skaityti. Beje, dabar štai šnypšdamas prisimenu, kad bolševikų metais senukai panašiai šnypštė, kai mus auklėjo patriotine rusiška dvasia.

Sąjūdžio laikais per visus renginius, kad ir kur jie būtų vykę, keliavo toks mažas žmogutis kanklininkas šiaudine skrybėle ir, savaime aišku, su paprastomis, gal net savadarbėmis kanklėmis. Tarsi koks atsikuriančios Lietuvos talismanas. Toks pat mažas žmogutis, vis pasirodantis minios priekyje, tada buvo ir kardinolas V. Sladkevičius. Skrybėlėtas kanklininkas per mitingus, susibūrimus dažniausiai paskambindavo „Tautinę giesmę“, „Lietuvą brangią“, kalbėt nekalbėdavo, visur keliaudavo savanoriškai ir savarankiškai, spaudoje nesu aptikęs jo pavardės. Po dešimties metų mažąjį senuką su kanklėmis pakeitė raudona patrankėlė, kuri dabar vėlgi vežiojama po visus tautinius susibuvimus ir iš kurios šaudo ar tik ne Napoleono armijos uniforma aprengtas artileristas. Patrankėlę, kiek žinau, kažkur atrado ir iškilmėms pritaikė Kauno karo muziejaus bendradarbis Pociūnas. Dabar ji keliauja po visą Lietuvą – į tremtinių sąskrydžius, miestelių jubiliejus, kitokias šventes. Ir vis pyškina. Suprantama, toks talismanų pasikeitimas negali nekelti ir kai kurių asociacijų. Gal geriau, kad jos būtų tik linksmos.

Kai susiduria legenda ir istorija, visada nugali legenda.

Tarp Sedos ir Barstyčių, Daginės miške, gyvena atšiaurus į devintą dešimtį įkopęs senis, vietinių pramintas Daginės miško velniu. Buvau apie jį girdėjęs, bet matyti neteko, dabar rado jį žurnalistai, pakalbino ir nufotografavo. Senis baisiai apžėlęs: ilga barzda, tankūs ūsai, vešlūs plaukai ir antakiai, bet ne balti, o kažkokie šėmi. Lyg būtų apsamanojęs, apėjęs kiminais. Tačiau kaimo žmonės velniu jį vadina ne todėl, kad anas gyvena atsiskyręs miško gilumoje, paties susiręstoje trobelėje, bet todėl, kad koneveikia tikėjimą ir kunigus. Mat kažkada per išpažintį visas savo miškines nuodėmes išpasakojo kunigui, o šis perpasakojo jas visiems girdint. Nuo to laiko senis į bažnyčią nebeina, „špokinyčioj“ tupinčiam sijonuotam vyrui nieko nebesipasakoja ir kiekviena pasitaikiusia proga varo ant kunigų ir moterų. Nesigaili net vyskupų: „Veizėk, kokios anų kepurės – viršuje perskeltos, neturi bobų, nėr kam susiūti.“ Pašaipus senis, t. y. velnias.

Sovietmečiu man pavyko išsisukti nuo kariuomenės, partijos ir šventinių demonstracijų. Tiesa, mokykliniais laikais demonstracijose dalyvavau. Tiek Salantuose, tiek Mažeikiuose. Salantuose, atrodo, antrokas, lapkritį į demonstraciją netgi veržiausi, nes visus dalyvavusius po eitynių sulaipino į atvirą MTS sunkvežimį ir smagiai pavežiojo, nudardino stačius į Šateikius, Gintališkę, pakratė kaip reikiant.

Bet vėliau – Kaune, Vilniuje – niekados nemarširavau.

Vieniems žmonėms būdinga nereaguoti (bent jau viešai) į kitų žmonių daromas klaidas ir žioplystes. Jie suvokia, mato, kad kiti daro klaidą, bet nestabdo, negriebia už rankos ar liežuvio, nebando atvesti į protą – tegul elgiasi kaip išmano, gal patys susipras, kad klysta, gal suvoks vėliau, o jeigu ne, tai taps savo žioplumo ar azarto aukomis. Žodžiu, tokie žmonės galvoja – tebūnie kaip lemta. Tačiau taip elgiasi tik nedaugelis žmonių. Kiti žaibiškai reaguoja į pakeleivių, pašnekovų ar šiaip iš šalies stebimų žmonių klaidas, perspėja juos arba net puola stabdyti anų veiksmus, elgesį, bando, anot jų, užkirsti kelią nelaimėms, nusikaltimams, kvailystėms. Esti netgi taip priekabiai reaguojančių į menkiausią kito žmogaus paklaidą, netikslumą, kad bet kokia pastarojo kalba bei veikla aniems girdint ir stebint tampa neįmanoma. Dievai žino, kokių yra daugiau. Bendruomenėje, manau, dominuoja dar kiti, tretieji, kurie iki tam tikros ribos yra pakantūs, tolerantiški, dėl smulkmenų nekelia panikos, leidžia pro akis ir ausis menkas klaideles, tačiau, kai klaidos ir veiksmai pasidaro pavojingi aplinkai, nedelsdami imasi priemonių stabdyti tokias kalbas ir ypač veiksmus, eliminuoti netinkamai besielgiančius žaidėjus iš žaidimo. Jie yra pakantūs ir tolerantiški elgesiui, kuris negali sukelti didelių nelaimių, ir griežti neabejotinoms nenaudėlių niekšybėms bei bjaurasčiai.

Kibaus proto žmonių šalia esama. Kauno laikraštyje vienas toks šmaikštuolis samprotauja maždaug šitaip: nejaugi mes dabar turėtume kaltinti okupantus, kad jie pristatė tiek daug mokyklų ir vaikų darželių, jog mes juos jau visą dešimtmetį uždarinėjame, bet jų vis tiek per daug. Tokia pat nekalta šveikiška mina galėtų pasidomėti ir apie uždarinėjamas ligonines, bibliotekas, kultūros namus, na ir, aišku, apie fabrikus, kurių okupantai Lietuvoje pristatė tiek daug, jog jų net normaliai uždaryti nebesugebam. Paliekam likimo valiai, ir tiek. Nauda tik viena – oras darosi gaivesnis, nebereikia visokių komisijų sunkiesiems metalams dirvožemyje tirti. Be darbo likę mūsų inžinieriai ir staklininkai gali kvėpuoti laisvai. Šis procesas, beje, vadinamas itin prašmatniai – tinklo optimizavimas. Taip visada buvo: kuo gražiau valdžia savo reformas ir veiksmus vadina, tuo didesnę klastą slepia. Pinavijom dangsto arkliašūdžius.

Kitą kartą taip norisi išlipti iš gilių, kapitaliai įspaustų vėžių, kuriose susitelkęs purvas ir vanduo, išsiropšti ant nepaliesto grunto, neišvažinėtos žemės, nors žinai, kad per dirvą toli nenusikasi. Išsiropšti sunku – senos vėžės laiko ratus, traukia juos. Atrodo, jie jau išsikapstė iš pliurzės, bet tuoj slysta atgal, tu vėl šliauži provėžomis, klimpsti ir buksuoji. O vėžės suka, kur joms reikia. Jeigu jos nukrypo į duobę, tai jon nuslysta visi tomis vėžėmis važiavę. Vėžės diktuoja kryptį, važiavimo būdą bei tempą. Esi priklausomas nuo provėžų griežtos diktatūros. Antra vertus, ne taip jau blogai senos vėžės. Štai per smėlynus, purų sniegą be kelio kastis daug sunkiau, negu vėžėmis, kuriose sniegas ir smėlis pravažiavusių mašinų kietai supresuotas. Vėžės tuomet – išsigelbėjimas, likimo dovana.

Tie, kurie valdžioje, kuria valstybę sau, kuria taip, kad jiems, valdantiesiems, būtų joje patogu ir malonu gyventi. Vargšai, viliasi, kad valdžioje išbus ilgai, jei ne amžinai. Iš tikrųjų esti gudresnių – tie pasirūpina ta sfera, iš kurios atėjo ir į kurią turės grįžti. Bet ką daryti tiems, kurie, paskutinę minutę iššokę iš skęstančio laivo, į valdžią ateina. Jiems reikia laikytis valdžios kaip skęstantiems šiaudo, nes grįžti nebėra kur – laivas nuskendo, fabrikas bankrutavo, bendrovė iširo. Kuo gi jiems daugiau rūpintis, jeigu ne pačiais savimi?

Matyt, žmogaus galvoje telpa tik kažkoks pastovus išgalvoto (dabar sakoma – virtualaus) pasaulio dydis, nekintama konstanta. Todėl, atsiradus naujoms to pasaulio formoms (televizija, internetas), senosios formos (literatūra, teatras) privalo pasislinkti, užleisti vietą. Tai ateina iš gilios senovės – antikinės tragedijos išstūmė religines misterijas, žynių apeigas, šios – dar kažką. Nors, ką žinai, gal, kylant materialinei kultūrai, ilgėjant laisvalaikiui, didėjant dykinėjimo galimybėms, didėja ir visokių pramanų, virtualaus pasaulio tūris. Bet tokie dalykai pastebimi tik iš aukštai ir iš toli. Vienos kartos gyvenime ši kaita neįžiūrima. Galima tik matyti, kaip kinta atskirų išraiškos formų proporcijos. Štai šiandien literatūra ir teatras yra spaudžiami į kampą, tikriausiai dvidešimtame amžiuje buvo per plačiai išsikeroję.

Vienas amerikiečių rašytojas pareiškė:

Džiaugiuosi, kad aš, kai elektroninės knygos užkariaus pasaulį, jau būsiu miręs.

Padūkę seni amerikonai (o gal nuo turtų ir senatvės išties kuoktelėję?) nusiperka Vilniaus senamiestyje didelį namą, suremontuoja ir įrengia prabangiau už prezidentūrą. Paskui pakelia jame didelį balių savo auksinių vestuvių proga. Dar iškilmingesnę puotą Trakų pilyje – taigi karaliai! Gal jie mano, kad šitaip džiugina Lietuvą, rodo pavyzdį, kaip reikia gyventi, ir koks nuostabus dalykas yra turtas. To negana. Balius išreklamuoja spalvoti blizgantys žurnalai bei laikraščiai. Kadangi rašyti nėra ką, nes, matyt, apie tai, kaip susikrovė turtus, amerikonai nepasakoja, tad spaudos lankai pritutinti spalvotų fotografijų. Nugrimuoti seniokai, įsprausti į madingas drapanas, šypsosi dirbtiniais amerikoniškais dantimis. Negi turtuoliai, suploję už reklamą didelius pinigus, mano, kad tautiečius tai žavi. Gal kažkiek jų ir kaista iš pavydo, bet daugumai kokti tokia prabangos demonstracija, pasipūtėliškos manieros, kvailas aplombas. Turtuolių marazmai. Atrodo, turtingieji Amerikos lietuviai perneša į gimtinę karamelinį, limonadinį gyvenimo stilių, lėlės Barbės sindromą. Amerikoniškos gerovės standartas Lietuvoje mažai kam yra pasiekiamas, bet imituojamas gana nesunkiai. Jau ir mūsų ponios fotografuojasi su šuniukais ir našlaičiais vaikais, dovanoja jiems knygeles bei lėles.

Vilkaviškio bibliotekoje surengtoje literatūros popietėje žmonių buvo skysta, bet užtat paskui prie kavos puodelio mes, atvykėliai iš Kauno, prisiklausėme biliotekininkių ir vietos žurnalisčių istorijų apie pasienio tvarką bei papročius. Į Kaliningradą per Kybartus traukia nemažai tautiečių, dauguma jų suvalkiečiai iš aplinkinių kaimų bei miestelių. Važiuoja apsipirkti, nes Rusijoje pigesnis benzinas, alkoholis, cigaretės, kai kurie maisto produktai. Bet visur – limitai perkant, limitai pervežant ar pernešant per sieną, todėl lietuvaičiai griebiasi visokių gudrybių. Štai pasienio kaime žmoneliai kasė bulves. Pavakariais išsiuntė tris pasiuntinius į Rusiją parnešti arielkos pabaigtuvėms. Trijulė pėsčia per Kybartus nužingsniavo į Eitkūnus, nusipirko leidžiamą kiekį degtinės, bet grįždami susėdo prie garsaus upelio, per kurį kadaise brido Smetona, ir butelius ištuštino, mat nusprendė: jei įsigers čia, tai jiems Lietuvoj mažiau reikės, taigi daugiau liks kitiems bulvių kasėjams. Vėl nuėjo į parduotuvę, kuri, lietuvių patogumui, dirba kiaurą parą ir priima lietuviškus litus, vėl nusipirko leidžiamą pernešti kiekį pigaus linksmintojo ir patamsiais – įšilę – su laukiamu kroviniu parlingavo namo.

Kartais nežinai elementarių dalykų. Buvau girdėjęs, kad trakėnai yra kilę iš Prūsijos, bet kad taip vadinasi miestelis Karaliaučiaus krašte, nežinojau. Dabartinė Jasnaja Poliana (pamanyk, kur Tolstojų atkraustė) iš tikrųjų yra Trakėnai, šalia jų – Žirgupėnai. Tai iš ten kilusi garsioji trakėnų žirgų veislė, kuri XIX amžiuje sudarė du trečdalius vokiečių kavalerijos. Žirgynas Trakėnų dvare įkurtas net 1732 metais karaliaus Vilhelmo potvarkiu. Per Antrąjį pasaulinį karą daug grynaveislių žirgų buvo išvežta į Vokietiją, kiti atiteko rusų kariuomenei. Ar šiandien šie žirgai yra grynaveisliai, žino tik specialistai.

Jeigu pats nepasigirsi, tai kas tave pagirs. Tokia kyla mintis, kai klausaisi kalbų, rėžiamų per oficialias Nepriklausomybės šventės iškilmes. O gal visame pasaulyje šitaip? Sovietų laikais buvo tiesiog fanatiškai ir debiliškai giriamasi santvarka, planais ir laimėjimais, valdžia ir vadais. Nepriklausomoje Lietuvoje giriamasi sugebėjimu išsikovoti nepriklausomybę. Gal esama tokio dėsnio – šauniais praeities žygiais imama girtis tada, kai nėra ką pasakyti apie nūdieną arba kai dabartis yra itin liūdna, netenkinanti nei tautos, nei valdžios.

Kai jam yra gera ir malonu, kai jį liūliuoja komfortas, vos ne kiekvienas žmogus yra geraširdis ir dosnus, netgi protingas. Todėl ypač svarbu įsidėmėti tuos žmones, kurie, nors patys skęsta skurde, yra gujami, persekiojami, lydimi kvailų minios apkalbų, išlieka dosnūs ir geraširdžiai. Gerbtini visi, kurie, paniekinti ir pasmerkti, išlieka protingi.

Iš dėdės Stasio Mikutos pasakojimo apie savo tėvą, mano senelį Praną Mikutą. (Pasakojimas užrašytas maždaug 1980 metais. Jame gali būti nukrypimų, nes rašyta nenuosekliai, žodžai trumpinti. Bet dėdės žinios patikimiausios, nes jis – vyriausias sūnus. Mano tėvas dviem metais jaunesnis ir daug mažiau su tėvu bendravo.)

Pranciškus vienintelis iš šešių valstiečio, prirašyto prie Pliaterio dvaro, bet laisvojo, vaikų lankė mokslus. Iš pradžių mokėsi dvimetėje mokykloje Rucavoje, Latvijoje, netoli Būtingės. Iš tėvų ūkio Žeimiuose, tarp Salantų ir Šateikių, į mokyklą rudenį jodavo arkliais, nes kelių nebuvo, lydėdavo arba tėvas, arba kas nors iš šeimynos, kad paskui dviem arkliais grįžtų namo. Arklius atsiųsdavo ir per Kalėdas. Paskui iš Rucavos persikraustė į Liepoją, kur per ketverius metus baigė gimnaziją. Mokėsi vokiškai ir rusiškai (galiu paliudyti: senelis ir senatvėje rusiškai rašė daug geriau negu lietuviškai). Vėliau ne visus metus mokėsi Peterburge provizorių kursuose, juos baigęs, kažkiek dirbo Pakruojyje pas vaistininką lenką. Pateko į rusų armiją, kokiu būdu – dėdė Stasys nežinojo. Tarnavo Kaukaze – Baku ir Tbilisyje. (Jau man yra pasakojęs, kad buvo generolo denščiku ir lydėdavo jį į kalnus, į medžioklę. Įsiminiau jo pasakojimą, kaip aviečiaudamas susidūrė su meška.) Kad šiam nenuosekliam pasakojimui būtų bent kokie orientyrai, pasakysiu, jog senelis Pranciškus gimė 1870 m., o mirė 1953-iaisiais (dėdė sakydavo: gimė su Leninu, mirė su Stalinu). Niekas tiksliai nebežino, kiek jis toje carinėje kariuomenėje ištarnavo, bet, atrodo, gana ilgai. Žinoma, kad 1905 metais, kai Rusija sukilo, senelis Pranas buvo Lietuvoje ir, matyt, dalyvavo anticarinėje veikloje, nes drauge su pusbroliais Straigiais, kunigu ir ūkininku, buvo ištremtas į Rusiją ir atsidūrė Simbirske. Anot dėdės Stasio, Rusijoje jis jau buvo apsipratęs, todėl pamažėle ėmė slinkti į Vakarus. Kadangi turėjo Peterburge išduotus popierius, gaudavo darbo vaistinėse. Dirbo Riazanėje, Kalugoje, Maskvoje. Ten vedė Anastaziją Sacharovą, zemstvos tarnautojo dukterį iš Tulos. Dėdė iš tėvų pasakojimų prisiminė, kad kažkurią vaistinę tėvas jau buvo nusipirkęs ir tapęs jos šeimininku (atrodo, Riazanėje). Po 1917 metų revoliucijos, aišku, jos neteko. Kad Rusijoje keturiasdešimtmetis Francas Francovičius su penkiolika metų jaunesne Anastazija Gavrilovna gyveno kaip klajokliai, liudija tai, jog trys jų sūnūs kas antri metai gimė vis kitame mieste. Po revoliucijų ir karų Rusijoje užėjus badui, senelio šeima su trimis mažais vaikais 1921 metais sugrįžo į Lietuvą. Iš pradžių prisiglaudė pas pažįstamą vaistininką Steponavičių Dusetose, paskui atsikraustė į Salantus, šalia tėvonijos. Dirbo pas vaistininką Bučmį padėjėju, vėliau (dėdė negalėjo pasakyti kuriais metais) lyg ir išsimokėtinai iš ankstesnio savininko Stan-kūno nusipirko vaistinę Barstyčiuose. Vaistus tiekdavo Sedos vaistininkas Mesjė. Su šeima Barstyčiuose apsigyveno 1927 metais ir vaistininkaudamas gyveno ten iki karo pabaigos, nors vaistinė, aišku, buvo bolševikų nacionalizuota. Mano tėvas ir dėdės mokėsi Sedos progimnazijoje, paskui visi trys baigė Telšių gimnaziją. Vaistininkas mažame miestelyje buvo svarbi figūra, bet, jo žmonos, mano senelės nuomone, jis nebuvo išpuikęs, atrodė per daug liberalus, nes keldavosi naktį, kai tik kas nors pabelsdavo į langą. Bobutė senatvėje niurnėdavo: kokį turtą gali susikrauti žmogus, kuris nėra išvijęs nė vieno utėlėto ubago. Senelis atšaudavo: jei tavo tautiečiai nebūtų atėmę iš manęs dviejų vaistinių, gal ir būčiau turtingas. Akušerė Anastazija, kuri vis girdavosi per karą gelbėjusi ne tiek moteris, kiek vyrus, labai nemėgo tautinės kritikos, bet kai mano tėvą, vidurinį jos sūnų, bolševikai ištrėmė dešimčiai metų į lagerį, nustojo garbinti išvaduotojus ir netgi pasidarė Lietuvos patriotė. Tada seneliai vėl gyveno Salantuose, senelio seserų, grįžusių iš Amerikos į tėvynę nukaršti, jam paliktame name, pas juos glaudžiausi ir aš. Senelis, net ir gaudamas pensijėlę, dar kurį laiką dirbo vaistinėje. Aišku, visi jį ten pažinojo, bet neseniai dabartiniai salantiškiai, leisdami albumėlį apie Salantų miestelį, kažkodėl po jo nuotrauka užrašė kito vaistininko pavardę. Todėl aš, baigdamas šį rašinėlį, paremtą a. a. dėdės Stasio pasakojimu, perspėju, kad barzdotas vaistininkas knygelėje apie Salantus yra Pranas Mikuta.

Niekaip netelpa į galvą, kad Salantai kažkada galėjo vadintis Skilandžiais. Aš ne prieš skilandį, bet man regis, jog tokio žodžio tame krašte niekas nevartoja. Bent aš, ten praleidęs vaikystę, jo negirdėjau. Žemaičiai sakydavo užtrinas, storoji kilbasa, lyveris, kiaulapūslė, dar kažkaip kitaip, bet tik ne skilandis. Pirmą kartą apie Salantus – Skilandžius perskaičiau B. Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“. Reikėtų tikėti, bet nenoriu.

Girdėjau rimtai aiškinant, kad senatvė prasideda tada, kai žmogui ausyse ima augti plaukai. O aš atradau kitą ženklą – senatvė prasideda tada, kai žmogus ima bijoti ateinančios žiemos. Pirmoji šalta diena, sniegas ir vėjas jį nuliūdina ir prislegia. Kasdieninė seno žmogaus melodija: šalta, slidu, nei kur išeiti, nei kur nuvažiuoti. Jaunas žiemos atėjimo gali nė nepastebėti. Pamanyk, vakar lijo, šiandien sninga.

Dar vienas mano atradimas, kurį skubu užpatentuoti. Ką žinai, gal būsiu pirmas, nors – vargu.

Trys senatvės etapai:

PIRMAS: dar visko nori, bet ne viską gali.

ANTRAS: žinai, ką dar gali, ir daugiau nebenori.

TREČIAS: nieko nenori, nieko negali.

Skolintis pinigų galima dviem tikslais – maistui ir pastogei. Kai turi ką valgyti ir kur gyventi, kitkam privalai užsidirbti, o jei užsidirbti negali, visko reikia atsisakyti. Tačiau mūsų valstybė elgiasi kaip pasipūtęs šlėktelė – skolinasi frakui bei konjakui, nors netrukus paaiškėja, jog ir stogas kiauras, ir šeimyna savaitę nevalgiusi. To paties valstybė moko ir savo piliečius, aiškindama, kad visas pasaulis gyvena skolon. Iš tikrųjų tas, kuris skolinasi išgėrimui, papuošalams, muzikai bei kitokiai pramogai, yra pasmerktas būti amžinu skolininku ir palikti skolų kuprą vaikams, kurie vėlgi elgsis ne kitaip. Bjauri bei nepermaldaujama gyvenimo taisyklė – tasai, kuris keletą sykių pasiskolino alui, netrukus skolinsis duonai.

Salantų vaistininkas Pranas Mikuta buvo toks pat naktibraiža, lauminėtojas, kaip dabar aš. Tiesa, tuomet jam buvo aštuoniasdešimt metų, dabar man – mažiau.Vakarais, kai visi suguldavo, jis dar ilgai šlepsėdavo po kambarius, išeidavo ir sėdėdavo verandoje, kažką darydavo savo kambarėly, gal skaitydavo rusiškus laikraščius – to neįsidėmėjau, krebždėdavo kaip pelė, beveik negirdimai. Rytais jis miegodavo iki dvyliktos, pusryčių košė jo laukdavo orkaitėje. Kartais grįžęs iš mokyklos padėdavau ją suvalgyti, nes košė pasidarydavo skanesnė negu anksti rytą – orkaitėje apsitraukdavo ruda plutele, apskrusdavo. Senelis buvo visus įtikinęs, kad jo amžiuje nieko kito ir nedera valgyti – tik košę ir kleckynę. Taip jis ir elgėsi: atsikėlęs valgydavo bulvinę arba pusmarškonę košę, o pavakary – pienišką sriubą, kuri buvo verdama specialiai jam, nes močiutė Anastazija irgi buvo įnoringa – ji vakarais gerdavo beveik verdančią arbatą su komfitiūrais. Komfitiūrų, t. y. uogienių, prisivirdavo pati, geros arbatos iš Rusijos atsiųsdavo seserys. Kartais senelis dar čiaumodavo minkštus obuolius ir virtas pupas. Matyt, seneliui Pranui, kaip ir man dabar, nakties valandos, kuomet suminga žmonės ir gyvulėliai, ir niekas negali sudrumsti ramybės, sujaukti lygiai gulančių minčių, atrodė palaimingos bei malonios. Dieną jis, pasiramsčiuodamas lazdele, išeidavo į paties sodintą sodą arba į dvaro parką, paupį.

Muzika, it kokia antklodė, užkloja pavargusias mintis ir leidžia joms pailsėti. Svarbu, kad mintys po ta antklode neištižtų, neuždustų, kad, pailsėjusios ir atsigavusios, pajėgtų ją nuspirti į šalį ir, įkvėpusios gurkšnį šviežios tylos, vėl užvirtų, sukunkuliuotų.

Šarlis Bodleras: gyvenimas yra ligoninė, kur kiekvienas sergantysis apsėstas noro persikelti į kitą lovą. Šis norėtų kentėti priešais krosnį, anas įsitikinęs, kad pasveiktų prie lango.

Iš Barstyčių pienininkystės komplekso net po dešimties griovimo metų dar šis tas likę. Jį pastatė devintame dešimtmetyje. Tame Žemaitijos pašaly, užkampių užkampyje, šis kompleksas su automatizuotomis melžimo linijomis, galingais šaldytuvais, moderniais įrengimais atrodė įspūdingai – tokių rūmų čia niekada nebuvo, prieškariniai dvareliai, palyginti su kompleksu, atrodė kaip pašiūrės. Kai tik krito kolchozai, įmonę ėmė kaip visur draskyti. Iš pradžių draskė itin energingai, matyt, žmoneliai išlupo reikalingiausius daiktus: elektros įrangą, langus, duris, apdailos plyteles, stogo dangą. Pliki griuvėsiai, mūro ir betono sienos, nyko lėčiau. Šią vasarą važiavau pro šalį, žiūriu, net po dešimties metų toji vieta dar nesulyginta su žeme, kyšo sienų liekanos, kažkokios geležys. Nors, aišku, nežinantis, kas čia yra buvę, niekaip nepasakytų, kokio dydžio pieno fabrikas stovėjo. Įdomu, ar stambiesiems Lietuvos ūkininkams kada nors dar kils noras statyti tokius pastatus?

Vasaromis iš Telšių, o vėliau iš Kauno į Barstyčių vaistininko namus grįždavo sūnūs studijozai. Kaip jie ten visi tilpdavo, nežinau, nes didesnę namelio dalį užėmė pati vaistinė, o vaistininkas su šeima glaudėsi viename kambaryje ir virtuvėlėje. Elektros nebuvo, jei naktį belsdavosi koks nors pasiligojęs žmogelis, senelis degdavo žibalinę lempą ir eidavo į vaistinės kambarį išduoti vaistų. Mano tėvas yra pasakojęs, kad, girdi, tos lempos seneliui net nereikėję. Kartais, kai negalėdavo užmigti (suskausdavo dantį ar kitaip sunegaluodavo), senelis patyliukais nušlepsėdavo į vaistinę ir, nedegdamas šviesos, įsilašindavo reikiamų lašų. Kaip? Patyręs vaistininkas žinojo, kiek kuriame butelyje yra skystimo ir kokiu kampu buteliuką reikia palenkti, kad išlašėtų dešimt ar penkiolika lašų.

Prisiminiau savo pirmųjų mokytojų Salantuose pavardes. Iš pradžių mane mokė Čepienė, baigiant antrą klasę – Paštukienė. Pas ją baigiau keturias klases. Paštukienė buvo nevietinė, greičiausiai suvalkietė, nes kalbėjo kaip iš knygos ir ne viską, ką mes, žemaitukai, jai sakėm, suprasdavo. Ji Salantuose pasirodė viena, įtariu, kad jos vyras taip pat, kaip ir mano tėvas, vergavo Stalino lageriuose, nes kai 1953 metais mirė Stalinas (aš mokiausi ketvirtoje klasėje), visas mokyklos moteriškynas žliumbė prie juodomis juostelėmis perrištų tautų vado portretų, o ji viena stovėjo prašvitusiomis akimis, nors ir tylėjo. Tik ir trūko, jog tarybinė mokytoja pradėtų džiūgauti. Kad ir Žemaitijos užkampio mokyklėlėje. Matot, netgi aš, tėvelio Stalino kūdikėlis, įsiminiau jos švytinčias akis. Kaip ir paraudusias nuo šnypščiojimo kitų mokytojų nosis.

Žemaitiškai: puoštis – strajintis, puošeiva – strainiuška, o dar macniau, su ironija – strajaus pypka. Kuri kita tarmė turi tokį posakį – puošnumo pypkė, gražumo pypkė? Todėl nereikia manyti, kad, išmokęs žemaitiškos tarties, esi žemaitis. Svarbiausia yra idiomatika, taip pat mąstymas, pagal kurį susidėlioja sakinys, kalba. Visokie Klaipėdos dainininkėliai mano, jog, tardami aukštaitiškus žodžius žemaitiškai, jie jau traukia kaip tikri Kretingos klumpiai. Tarp Kretingos ir Klaipėdos yra itin gilus etninis griovys. Aš jau nekalbu apie Kuršėnus bei kitus Žemaitijos paribio rajonus. Atrodo, žemaičių kalbą beišmano tik septyniasdešimtmečiai Telšių apskrities kaimiečiai ir gal dešimt kalbininkų. Bet ir tarp jų yra tokių, kurie nebežino, kad santaka žemaitiškai yra sonteklė. Vaikystėje patraukdavom meškerioti į Sonteklės malūno tvenkinį – ten Notė įteka į Salantą.

Vienas autorius kaip lietuviško uždarumo pavyzdį pateikė tradiciją suolelius senukų ir moteriškių su vaikais pasisėdėjimui statyti prie namo kieme arba sode po obelimi, žodžiu, viduje, na ir už tvoros, bet tik jau ne gatvės pusėje, kaip tai daro slavai. Rusijos kaimuose žmonės sėdi, šnekasi ant suoliukų palei savo trobas, tačiau gatvės pusėje, dažniausiai – prie aukštų vartų. Jie trokšta būti viešumoje, nori matyti praeivius ir patys būti jų matomi, taip pat sužinoti šviežiausias naujienas. Tiesą sakant, tas lietuvaičių sėdėjimas po liepa arba po obelimi sode taip pat eina iš mados. Lietuviai veržiasi į gatves, sales, visokias viešas vietas, ypač į televizorius, nebesiekia uždarumo. Beje, slavų aukštuomenė irgi nesėdėdavo patvoriuose, rinkdavosi altanose, terasose, nešoko ir nedainavo viso dvaro akivaizdoje. Taip elgėsi ir tebesielgia tik prastuomenė. Tai gal galiu paklausti savęs ir kitų, kodėl mes panorome lygiuotis į Valstijų negrų kvartalus ir Nejuodžemio sričių kaimus?

Tik dabar man paaiškėjo lietuviška Velykų simbolika. Viščiukai piešiami atvirukuose, dabar ir klipuose rodomi ne todėl, kad yra išsiritę iš kiaušinio, simbolizuojančio pradžių pradžią, bet todėl, kad pirmieji viščiukai visada išsirita per Velykas. Velykos pasitaiko ir anksčiau, ir vėliau, bet viščiukai kažkaip prie jų prisitaiko. Laukinių paukščiukų dar nebūna, o viščiukai jau čypsi, žirginiai geltonuoja, todėl jie ir tampa simboliais. Mano vaikystėje velykinių atvirukų su viščiukais ir margučiais nebuvo, nes siautėjo ateistinė ideologija, todėl paveikslėlius tekdavo piešti patiems. Mažeikiuose, pasimokęs iš kaimynystėje gyvenusių brolių Skeivių, kurie vėliau tapo garsiais futbolininkais, viščiukus ir žirginius piešdavau ir aš. Ant siaurų vatmano lapelių. Na aš tik kopijuodavau Skeivių piešinius. Ir tik po penkiasdešimties metų pagalvojau, kodėl piešia tik viščiukus. Kiaušinius deda ne tik vištos. Bet, tarkime, ančiukų niekas nepiešia. Minties klišės dažnai neleidžia pasidaryti pačių paprasčiausių išvadų. Beje, šiemet Velykos vėlyvos, žalios ir šiltos. Antrąją Velykų naktį sapnavau, kad važiuoju automobiliu ir vežuosi kartonines dėžes, pilnas čypsinčių viščiukų. Vežu iš inkubatoriaus į kaimą auginti. Ūmai nebegirdžiu jų čypsėjimo, sustoju, puolu prie bagažinės išsigandęs, kad jie užtroško. Paaiškėja, viščiukai suvynioti į skudurus ir sukišti į plastmasinius maišelius. Siaubingai bijodamas kišu ranką į maišelius, ten karšta, vynioju skudurus, viščiukai dar gyvi, vėl ima čypsėti. Kažkieno balsas sapne man paaiškina – jie taip supakuoti, kad nesušaltų, karštis pakenkti jiems negalįs. Vėliau mano žmona sapnininke perskaitė, kad viščiukai reiškia nesveikatą. Taigi.

Senokai bandau įtarinėti, kad menų ir menininkų pas mus gausėja ne vien dėl to, kad panaikinta cenzūra, atsirado privačios leidyklos ir galerijos, bet ir dėl bedarbystės. Ir štai skaitau V. Gombrovičiaus dienoraštyje tokią frazę apie Argentiną: niekas nenori dirbti, visi kuria menus. Kalbant apie Lietuvą frazę reikėtų švelninti: kas neberanda kito darbo, ima kurti menus. Todėl tokia gausa dailininkų, rašytojų, muzikantų. Netgi artistų. Anksčiau artistų be teatro neegzistavo. Ne tik po karo, prie sovietų, bet ir prieš karą, prie Smetonos. Dabar artistai laksto uždarbiaudami po visokias šventes, atrakcijas, televizijas ir radijus, gabesni ir apsukrūs netgi prakunta. Beje, artistai drąsiau už kitus atsisako savo profesijos ir imasi kitų, patikimesnių, darbų. Tarkime, dirba barmenais, dekoruoja butus.

Mano amžius ieškojimams ir eksperimentams nebetinka, tai daryti reikėjo anksčiau. Dabar jau reikia žinot, ko nori ir ką gali. Nebedera vaikštinėti po parduotuvę, kuri vadinasi GYVENIMAS, ir žvalgytis, ar nerastum tinkamo, geidžiamo ir įperkamo daikto. Jau reikia žinoti, ko atėjai ir kiek tai kainuoja. Tuščiai slampinėti ir dairytis vėlu, gali likti nuogas bei basas, neapsisprendęs, amžinai jaunas. O amžina jaunystė rodo tik infantilumą ir debilizmą. Ypač vyrų pasaulyje. Tarp moterų ieškojimų pomėgis, madų vaikymasis solidžiame amžiuje, nuolatiniai bandymai keistis neatrodo tokie kvaili, jie tiesiog įprastesni. Nors taip elgiasi ne visos moterys, bet jų vis dėlto daugiau negu nesusitupėjusių – vis dar ieškančių – vyrų. Ieškojimams reikia laiko ir energijos, kurios jaunystėje nėra kur dėti, o senatvėje stinga. Laiko stinga ir jaunystėje, ir senatvėje. Be to, pagyvenę eksperimentatoriai ieškojimus tik imituoja. Ypač meninėje ir mokslinėje veikloje.

Nyčė yra sakęs, kad vyrai mėgsta pavojų ir žaidimus, o moterys yra pats pavojingiausias žaislas.

Skirtingi moterų sugebėjimai, gal net charakteriai gražiai atsiskleidžia, kai jos ruošia mišraines. Improvizatorės paruošia originalias mišraines iš nieko, kitaip sakant, iš to, ką randa namuose, o fundamentalistės pereina su produktų sąrašėliu per parduotuvę, susiperka reikiamus ingredientus ir tik tada ruošia griežtai pagal receptą sumanytą mišrainę.

Prieš pat Užgavėnes visas Kaunas buvo apstatytas reklaminiais stendais, kuriuose nupieštas gėlės žiedas ir užrašyta MORE. Aš visiems aiškinau, kad reklamuojama žemaitiška Morė, kurią tampydavome per Užgavėnes ir vėlai vakare sudegindavome. Jaunimas mane pataisė, neva šitaip reklamuojama kažkokia gėlių firma. Na gerai, nusileidau aš, matysim, ar tas mores po Užgavėnių sudegins, ar ne. Nesudegino. Užsimiršta senosios žodžių reikšmės, papročiai ir tradicijos. Štai rusai po kelių šimtmečių atkasė, kad ir jie turi Morę ir toji vadinasi Kostroma (nuo žodžio kostior – laužas). Rusai, panašiai kaip žemaičiai, pagonybės laikais rišdavo iš šiaudų mergas ir jas degindavo ant laužų, skelbdami, kad baigėsi žiema. Tą žodžio reikšmę rusai buvo pametę, matyt, stačiatikybė jos neperėmė, bet etnografai prisiminė ir paaiškino, jog netgi jų Snieguolė–Sneguročka, lydinti Senį Šaltį, yra ne kas kita, kaip naujesnis Kostromos pavidalas. Kadaise ji buvusi tokia populiari, kad jos vardu pavadintas netgi miestas. Pasiutimas, ką daro laikas, – žmonės nebežino, iš kur kilęs jų miesto ar šalies vardas.

Salantuose po vienu stogu buvo tvartelis, klėtis ir malkinė. Tvartelis ir klėtis turėjo lubas, o štai malkinėje malkos buvo kraunamos iki pat stogo. Taigi iš malkinės kopėčiomis arba tiesiog per malkas buvo galima užkopti ant klėties lubų, kur apdangstyti gūniomis stovėjo du grabai. Senelis juos buvo iš anksto paruošęs sau ir senelei. Nežinau, kada jis ten pasidėjo pačius pirmuosius, mano atmintis tų laikų nesiekia. Vėliau jis grabus skolindavo kaimynams ir giminaičiams, bet tik skolindavo, pinigų neimdavo, – skolintojas, palaidojęs savąjį nabaštiką senelio grabe, turėjo nedelsdamas grąžinti naują. Žodžiu, grabai visada būdavo nauji, kvepiantys sakais. Kai žaidžiau su vaikais slėpynių, man kažkaip šovė mintis pasislėpti tuščiame grabe. Taip ir padariau: užsikoriau ant aukšto, atsiguliau į grabą ir užsitraukiau dangtį. Gulėjau gana ilgai, o kai nusileidau pas vaikus, paaiškėjo, jog jie seniai manęs nebeieško, žaidžia kitus žaidimus. Ta slėptuvė, kurioje aš retkarčiais tūnodavau, išaiškėjo labai negreitai ir, atrodo, aš pats ją parodžiau nebeapsikentęs, jog ten manęs niekas neranda, – kartą grabe užmigau ir išmiegojau tris valandas, net namiškiai manęs pasigedo, bet negi bobulei prisipažinsi, kad numigai jos grabe. Tiesa, vėliau senelis, kažką supratęs, uždraudė laipioti ant aukšto, net kopėčias iš malkinės išnešė. Mat po to, kai parodžiau vaikams savo slėptuvę, į grabus bandė gultis ir kiti. Baisumas čia tik toks, kad, užsiklojęs dangtį, nieko nematai, tamsu. Bet tamsu ir po kubilu – kitoje mūsų pamėgtoje slėptuvėje, o ten jau bjauriau kvepia – raugintais kopūstais.

Praeities nostalgijai gydyti labiausiai tinka ateities vizija – vienintelis efektyvus vaistas. Tačiau kai tokio vaisto neturi nei valstybė, nei pilietinė bendruomenė, ši liga, gal ir tariama, hipotetinė, apima vis gilesnius sluoksnius, slaptingesnius sielos užkampius. Privati ateities vizija vieniša ilgai neatsilaiko, ji privalo derintis prie kitų reginių ir projektų, šlietis prie masės, kad nedisonuotų, kitaip sakant, įsirašytų į peizažą. Bet jei peizažas skęsta ūkanose, privati vizija jame bematant ištirpsta. O kalbant dar grubiau ir primityviau, reikėtų sakyti, kad pleištą būtina išmušti pleištu. Kol nesušvis ryškesnė (kad ir apgaulinga) ateities vizija, tol žmones grauš praėjusių laikų nostalgija, pagyvenusių rypuotojų perduodama jaunesniems, kurie iš tikrųjų dar neturi nė ko prisiminti. Nostalgijos smaugti, novyti, kitaip kratytis nedera – šiek tiek jos bendruomenei tik į sveikatą, bet nostalgijos perteklius veikia kaip rūdys.

Išpažinties esmė yra netinkamų poelgių, blogų darbų pripažinimas. Moraliniu požiūriu išpažintis teikia vilties, kad žmogus, pripažįstantis, jog pasielgė netinkamai (padarė nuodėmę), ateityje vengs tokio poelgio, saugosis, stabtelės ką nors negera darydamas. Kitaip tariant, praktikuojantis katalikas yra nuolat verčiamas analizuoti savo žingsnius doroviniu aspektu arba kartkartėm peržvelgti savo veiklą ir suvesti veiksmų balansą, atskirti nuodėmingus poelgius nuo nenuodėmingų. Žinoma, kaip ir daug kas pasaulyje, bažnytinė išpažintis dažnai tėra tik formalizuotas aktas, kai akcentuojama tik procedūra, parodomasis pasipasakojimas dvasininkui, o pasakoti juk galima ir visokius niekus, nutylint sunkius nusikaltimus. Galų gale tai, kas vienam išpažinėjui atrodo baisus veiksmas, kitam tėra menkas juokelis. Bet netgi tuščia ceremonija be privalomos atgailos ir kančių dėl to, kas padaryta nederamai, negali būti smerkiama. Vis dėlto nuoširdi išpažintis kartais darosi net pavojinga, tarkime, pokario metais kai kurie kunigai buvo užverbuoti KGB ir nugirstas paslaptis privalėjo perpasakoti saugumiečiams. Kokie buvo pirminiai išpažinties sumanytojų tikslai ir siekiai, šiandien nebesvarbu, bet išlikusi esmė – prisipažinimas, kad žmogus supranta padaręs kažką nederama, tebėra aktuali bei pozityvi. Protestantams, tiesa, atrodo kitaip, mat jie pažangesni, racionalesni, todėl išpažinčių seniai atsisakė kaip asmens laisvės varžymo.

Amerikonai sugalvojo vaistą boteksą, neurotoksiną, kurį švirkščia į veido raumenis, jis neleidžia susidaryti veido raukšlėms, o jau esančias išlygina. Tą vaistą it paklaikusios šoko vartoti Holivudo aktorės. Kino režisieriai netgi pradėjo skųstis, kad neberanda vaidmenims tinkamų artisčių, ypač vyresnių, kurių veidai išreikštų susirūpinimą, skausmą, kitas neigiamas emocijas. Artisčių veidai lygutėliai, kaip jaunų mergaičių. Tuose vaškiniuose veiduose nebegali atsispindėti joks sielvartas ar liūdesys, tik amžinas džiaugsmas ir palaima, kuri menkai tesiskiria nuo debilų šypsenos, tokios pat amžinos.

Tuos, kurie siekia amžinybės, laikas greičiausiai nušluoja. Įsiamžina tie, kuriems tokia mintis net nebuvo toptelėjusi.

Spalio pradžia. Aguonų gatvėje krinta gilės. Tai ne muzika, nors panašu į mažo būgnelio tratėjimą. Šis gilių barbenimas panašesnis į šaudymą pneumatiniu šautuvu į kokią nors fanerą ar kartoną. Sunku rasti palyginimą tam nenutrūkstančiam garsui, nes yra girdimas lyg ir ritmas, beje, nenuoseklus, tai greitėjantis, tai stabdomas it kokios džiazo sinkopės. Bijau, kad, įrašius garsą į magnetofono juostelę, niekas neatspėtų, kas čia vyksta, kas čia trata. Aišku, tai ne vien Aguonų gatvės, ne vien Žaliakalnio rudeniniai garsai. Taip trata visur, kur auga ąžuolai, o po jais nėra žolės kilimo, sugeriančio garsus, tik kietas ir skambus gatvės asfaltas.

Treninguoti jaunuoliai yra koviniai šunys. Tokią aprangą jiems diktuoja ne ypatingas jų skonis, ne formali ir reikli mada, bet jų gyvenimo būdas. Kiekvieną akimirką jie turi būti pasirengę muštynėms, rytietiškų kovų veiksmams, spyriams kojomis į galvą, šuoliams, persivertimams ir kitokiems beveik akrobatiškiems triukams. Todėl jiems reikalinga laisva, judesių nevaržanti apranga. Suprantama, kaip ir visur, taip ir šiame fronte, tuoj atsiranda mėgdžiotojų, epigonų, kurie nėra koviniai šunys, nėra torpedos ar asmens sargybiniai, tačiau nori pasirodyti, kad tokie esą. Jie gali pramokti bušido ar kongfu veiksmų, bet lengviausia yra plikai nusiskusti galvą, apsivilkti treningą ir vaizduoti kietą vaikiną, galintį užmušti vienu smūgiu. Miestelėnai tokio jau privengia, manydami, kad anas priklauso dresuotai ir agresyviai gaujai. Treningas signalizuoja – saugokis jį dėvinčio. Toks ir yra visų treninginių tikslas – tiek tikrųjų bulteljerų, tiek šunbeždionių, ypač pastarųjų.

Nugirdau įdomų paaiškinimą apie grybavimo paplitimą įvairiuose kraštuose. Pasirodo, jog vokiečiai, čekai nėra dideli grybautojai todėl, kad jie – protestantai. Mat Liuteris visą augaliją yra suskirstęs į dvi dalis: vieni augalai pavaldūs Dievui, kiti velniui. Grybai priklauso velniui. Todėl į grybus protestantų kraštuose žiūrėta atsargiai, šiek tiek niekinamai. Netgi šiais laikais, atsikračius tiesmuko religingumo, primityvaus požiūrio į gamtą, grybavimo pomėgis, ypač azartas, Vokietijoje nepaplito. Vokiečiai verčiau perka konservuotas voveraites iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, negu patys grybauja. Tik nedera aiškinti, kad jie tingi, bijo gyvačių, saugo gamtą. Nieko panašaus – jiems draudžia Liuteris.

Atrodo, kad dvidešimto amžiaus pabaigoje pagoniškos ir krikščioniškos atributikos priešprieša turėjo nugarmėti į juodą praeitį ir į jokias aktualijas nebepretenduoti. Betgi ne – konfrontuojančių tikėjimų ženklai nei iš šio, nei iš to išlindo į paviršių. Protestantas Robertas Antinis kažkada nukalė iš vario Perkūno skulptūrą ir pastatė ją Kauno senamiestyje prie Perkūno namų tarp dviejų katalikų bažnyčių. Stovėjo ji ten ilgai, fotografavo ją atvirukams ir reprezentaciniams albumams. Vienoje bažnyčių sovietų laikais buvo sporto salė, bet kai į ją sugrįžo jėzuitai, jiems pradėjo kliūti pagoniškas stabas. Elgėsi jie gana subtiliai, išardė galingą mūro tvorą, dar kažką patvarkė taip, jog Perkūnas atsidūrė ant tako. Jie nesako, kad Perkūnas jiems svetimas ir nepageidaujamas, nevadina jo nė stabu, tik aiškina, kad jis trukdo moksleiviams, maldininkams, nes stovi netinkamoje vietoje. Jie tiesiog prašo jį perkelti kitur, kad skulptūra niekam nemaišytų ir gražiai įsikomponuotų į peizažą. Štai skulptorius ir laksto po miestą, ieško jai vietos, atrodo, žada ją užkelti ant Aleksoto kalno, ten, šlaito viršuje, yra puiki apžvalgos aikštelė, iš kur matosi senamiestis su visais jėzuitais ir visom bažnyčiom.