Atsiminimai ir dienoraščiai

Petronėlė Orintaitė. „…koks trumpalaikis laimės vainiko žydėjimas!“

2005 m. Nr. 2

Sena moteris rašo dienoraštį. Aprašinėja ligas, skausmus, savo fizinį silpnumą. Neišvengiamas dalykas – seno bei ligoto žmogaus stiprėjantis vienišumas, jo pasaulio uždarumas… Ir kas gi dar? Šilti jaunystės prisiminimai – neblėstantis jaunų dienų aidas. Sapnai. Bičiulių ir pažįstamų mirtys (jų vis daugyn)…

Ši moteris – rašytoja, atkakliai gyvenanti dvasiniais interesais: daug skaito, įdėmiai seka spaudą, – jai ne vis tiek, kas recenzavo jos knygą, paminėjo jos pavardę ar atsiliepė apie kūrybą. Jos skvarbus žvilgsnis ir išlavinta pagava greit „sučiumpa“ esmę – žmones, įvykius, knygas apibūdina ir vertina itin taikliai. Ji – Petronėlė Orintaitė – turi principingą nuomonę ir savitą stilių, jaučia savo vertę.

Rašytoja, istorijos įvykių nublokšta toli nuo Tėvynės, viena iš lietuviškojo egzodo dramos dalyvių. Labai darbšti ir ištverminga rašto darbininkė, savo indėlį kultūron, panašiai kaip ir daugelis XX a. kūrėjų, suvokusi kaip dvasios polėkių ir idealizmo skatinimą, kaip pareigą, pasiaukojimą tautos reikalams.

Dienoraštis rašytas puikiojoje Kalifornijoje, kur P. Orintaitė gyveno ir mirė, bet veltui ieškotume užfiksuotų egzotiškos gamtos vaizdų. Svetimų grožybių nepamilo, kalnų didybe nesižavėjo. Ji buvo ir liko Lietuvos ir gimtojo Zanavykų krašto lygumų dukra, lietuvių kalbos adoratorė ir puoselėtoja, ištikima zanavykų etniškumo reiškėja ir saugotoja.

Publikuojama dienoraščio dalis (1969–1978), nors nepasižymi realijų gausa nei vaizdų spalvingumu, yra vertingas autobiografinis dokumentas, o drauge autentiškas lietuvių rašytojo gyvenimo svetur liudijimas. Vis dar renkame, kaupiame medžiagą, galinčią pasitarnauti gilesniam XX a. mūsų literatūros, jos kūrėjų asmenybių bei epochinės savimonės pažinimui ir – esmingesniems apibendrinimams, universalesnėms įžvalgoms atsirasti.

Dienoraščio originalas saugomas rašytojos sūnaus Donato Janutos asmeniniame archyve.

Dalia Striogaitė

1969. XII. 7
Kokia turtinga dovana – senatvė! Viskas aiškiau, gryniau švyti. Ir žmones, ir jų darbus, ir pasaulį gali tiesiai pasverti. Nes tau netrukdo „aplinkybės“ – tu jau nesibrauni į karjerą, nebijai prarasti reputacijos, neieškai protekcijų. Visi pasaulio niekniekiai, trumpalaikės brangenybės nebesvarbu tapo.

1970. II. 26
Iš okupuotos Lietuvos atėjo „Gimtasis kraštas“ – mano novelė išspausdinta: „Ligonis“ (ir piešinys). Ką tai reikštų? Ar rimtai, t. y. objektyviai, mano darbais domisi, vertina? Ar siekia savo pusėn patraukti? Jie ten lyg mano raštus eiline tvarka pastebi ir atžymi – nei giria, nei peikia, bet ir neignoruoja. Objektyviai, šaltai žiūri kaip į literatūros faktą. Štai Vytautas Kubilius knygoje apie S. Nėries lyriką cituoja net šešis kartus mano „Ką laumės lėmė“. O mano poezijos knyga irgi pas juos buvo recenzuota vidutinišku straipsniu, gi šioj pusėj mano kolegos nė „nežino“ tos „Liūdnai linguoja lelija“, pvz., „Literatūra svetur“ išėjo 1969 m. pradžioj, visai dar nežinojo 1967 m. pavasarį išleistos knygos. Gal kad okupuotoje Lietuvoje literatai manęs asmeniškai nepažįsta, tai nėra ko pavydėti ar peikti.

1970. IV. 15
Kai įsitikinau, kad žmogus iš esmės yra netobulas, tapo daug lengviau gyventi: sąžinė ramesnė. Būk toks, koks esi, per daug nesinerk iš savo kailio. Džiaukis tuo, ką esi gavęs, ir nesigraužk dėl tų deimantų, kurių tau nelemta.

1970. VII. 28
Suradau Krėvės laiškus iš Filadelfijos, Maciūnas¹ prašė. Ta įdomi draugystė užsimezgė pirmais semestrais, kai mudu su Navardaičiu buvome išrinkti fakulteto studentų seniūnais, teko dekanate posėdžiauti, t. y. pasitarimuose su Krėve aiškintis, studentų reikalams atstovauti. Dekanas buvo aštrus, kietas, nelabai nuolaidus, bet ir su humoru. Surengę pasilinksminimą (Humanitarų draugija, rodos) pakvietėm profesūrą, savąją, pabūti su mumis. Atėjo visas pulkas, ir kaip jie džiaugėsi – linksminosi su savo studentais, lyg atjaunėję, prašvitę. Sezemanas, Dubas, o ir Karsavinas bei kiti kaip laimingi jautėsi žmoniškai padraugavę su jaunimu. Krėvė liežuviu plaikstėsi – jam kandaus humoro žodžių niekada netrūko.
Išvykusi į provinciją ir pasigesdama sostinės intelektualų – menininkų atmosferos, aš nuolat Kaune lankiausi ir bičiuliškai susitikdavome. Pirmasis galbūt toje draugystės eilėje buvo Vaižgantas, baisiai nuoširdžiai savo auklėtinius mėgęs ir sielojęsis dėl jų dvasinio ūgio. Lankiau jį, susirašinėjau. Sykį, remontuojant Vytauto kleboniją, jis gyveno laikinai pas kurį konfratrą, užėjau trumpam – nusiskundė (o jau buvo jam netoli gyvenimo pabaiga), kad nors parapijiečiai ir visuomenė jį vertina, bet jo dvasiškoji vyresnybė vis šnairuoja, prikaišioja, ylom badikuoja.
„Ką gi, aš esu tik eilinis dvasiškis, ne teologas, ko jie iš manęs nori, ko vis priekabiauja! Gal aš šv. Trejybės paslapties ar panašių dalykų ir nemoku teologiškai giliai perprasti, bet Dievą myliu ir žmones į Dievo kelią palenkiu nuoširdžiai, visom žmogiškom jėgom siekiu Tiesos kelio…“ Antrasis bičiulis buvo Putinas – Šatrijos susirinkimuose pas jį susidraugauta (o jis toks jaunas, beveik studentų amžiui lygus). Drovus, beveik bailus, jautriai įspūdingas, o gabus savoj srity – nors nelabai kalbus, bet būdavo lyg dvasinės vaišės su juo pasikalbėti, apie literatūros faktus jo taupią nuomonę išgirsti. Buvo vienišas ir baugščiu alkanumu dairėsi draugų, vertino nuoširdumą – seną draugystę. Nedaug kas pas jį lankėsi (po išėjimo iš kunigų), ir jis kentėjo dėl savo nedrąsos. Laiškuose buvo toks pat taupus, net oficialus daugiau nei pokalbiuose. Tik žvilgsnis rodė, kaip jis džiaugiasi pasižmonėjimu. Na o Krėvė – jam priešingybė: drąsus ir žodžių kupinas, nieko nepaisąs, visus vyriškai viršyti pasinešęs. Ir to tylaus jautrumo nei gilaus nuoširdumo, atvirumo jo gausiam šnekesy nelabai galėjai atsisijoti. Vis gudriom pašaipom, vis smailiai duriančiom patyčiom, erzindamas ir žaisdamas. Taip atrodė savo dvasios išteklių kupinas – gali kitiems be saiko dalyti ir vis dar nereiks jam alkanauti.
O šitie keli laiškeliai – jau liūdesiu dvelkia… Senatvės negalia pribloškė Šarūną, ypač – Lietuvos netekimas… žemės po kojų. Nuosavo sosto, kur gali karaliumi jaustis! O gyvenime jis buvo, t. y. išliko (pagal Subartonių nepuošnią kilmę), labai paprastas. Kai nusipirkęs jau automobiliu važinėjo, užsuko sykį į Vilkaviškį (mane aplankyti Tonę² atvėžino), prasiplepėjom lig vėlumos, tai, miegot nedaug laiko likus, jis nė į viešbutį nėjo (tolokai iš pat galo Laisvės gatvės), salonėly, ant kieto suolo (senovinis schlafbank – šliobankas, platus, bet be minkštumo, tik lentos) „dekį“ paklojus, prigulė ir, kelias valandas numigęs, anksti jau atgal Kaunan išbirbė. Taigi, kaip jis laiške rašo, „buvome draugai“. Ypač smagiai praleisdavome laiką retkarčiais susitikę, kad buvo tik humanitarų atmosferos draugystė, be flirtų, be tarnybinių rivalizacijų, be lobių svorio priedų. Lyg nujausta, kad tas laisvos Lietuvos intelektualinis pražydėjimas yra skubiai atidžiaugtinas, kaip reto grožio ir trumpos akimirkos paparčio žiedas… Ir mums buvo likimo lemta tą iš tamsios nakties lyg žvaigždės danguje prašvitimą išvysti, juo prisisotinti, nepamirštinai prisigėrėti… Iš po caro vergijos, iš po mužikiško jungo ir paniekinimo staiga pakilom į žmogiškas viršūnes ir – Lietuvos universitetas! Kaip jaunatviškai jis tuomet gimė, kokiais veržlumo ištekliais buvo kuriamas ir neįtikėtinai staigiai aukštyn išsistiebė! Tai buvo stebuklas! Ir jis, tas stebuklas, lyg dieviškojo žavesio liepsna mus – profesorius ir studentus, pačius pirmuosius – sulydė draugėn, į bendrą, laimėjimo vainiku karūnuotą šeimą… Deja, koks trumpalaikis laimės vainiko žydėjimas! Bet to didžio džiaugsmo skeveldras mes išsaugojome ir baisaus karo žiaurybėse, ir tremties klaikumoj, elgetos krepšio skurdume, ir ilgų dienų beviltiškumo naktyje – – –

1970. VII. 30
Išsiųsiu laiškus V. Maciūnui. Jau mano neilgos dienos, sveikata vos ne vos. Viskas pasibaigs – greitai ir man jau nieko nereikės. O dabar tik pasvajoju apie jaunas dienas Lietuvoje – įdomūs, kūrybiški laikai! Ir tos turtingos, intelektualiai ugdančios draugystės su didžiais Mokytojais: Vaižgantas, Krėvė, Putinas, Sruoga… Kaip jie mylėjo savo studentus, kaip jie džiaugėsi jaunąja Lietuvos mokytinių karta! Net ir padraugauti nevengė – rasdavo laiko. Pas Tumą keletą kartų buvau (sykį prie jo kuklių pusryčių – kad nesigaišintų vien pokalbiui pusvalandis), o Vilkavišky jis aplankė su rūpesčiu, kad neužsnūsčiau provincijos liūne, kad neliaučiau kilti, veržtis, dirbti ką nors svarbesnio… Jis buvo mane į „platesnius laukus“ išvedęs dar studentę: novelę nunešė „Lietuvos aidui“ ir, išspausdinus ją ten, pats honorarą man parnešęs įteikė (tai buvo brangiausias honoraras, kokį už eilutę kada gavau!). Laiškais vėliau skatino, bičiuliškai patarinėjo, skaitėsi kaip lygus su lygiu, net gyrė mano pirmus (oi, dar silpnus!) raštus, kad tik padrąsintų…
Gi dekaniukas irgi mėgo jaunus savo studiozus, o kai nuo Humanitarų seniūnų susidraugavom, t. y. artimiau susipažinom, bičiuliškai globojo, nevengė pokalbio ar susitikimų. Jis vis vedėsi drauge Karsaviną (man pripiršo jį lietuvių kalbos mokyti), lankėmės pas Putiną. Kartą Krėvė ir Putinas, ir mudvi su Tone ėjom vizito – rodos, Velykų vaišių pas ministrą A. Žilinską³ ir ten porą valandų įdomiai praleidom. Kokios įdomios, turiningos tai buvo jaunos dienos savoje tėvynėje!

1970. IX. 7
Lietuvos rašytojų draugija kvietimą atsiuntė – įstoti nariu. O užmiršo jau, kad aš ilgai buvau nariu! Bet keisčiausia, kad svetimu adresu siuntė („Lietuvių dienoms“, su kuriom aš jokių ryšių neturiu) ir… net mano literatūrinio vardo visiškai nežino, tartum jokios mano knygos dar nematę. Viena raidė juk irgi nemažas skirtumas, pvz., Jankus ar Pankus, Markus ar Mankus? Dar ir antra stambi klaida: trijų dalių vardas, lyg į rožančių sudėta eilė žodžių, nors aš niekada taip nepasirašau! Tai grubus nepastabumas – rašyti autoriaus vardą visai kitaip, negu jis pats viešumoj vartoja. Ypač kad aš taip nekenčiu tų bajoriškų trilinkų keturlinkų pavardžių – tiesiog vemt verčia… Dar ir trečia klaida: aš rašytojos kūrybiniam darbui niekada nevartoju pilietinės – šeimos pavardės (ne man vienai ji priklauso), bet žioplas grubumas būtinai verčia trumparegius ir ją be reikalo tampyti…
Mirė Henrikas Radauskas. Skaudu, kai taip sparčiai retėjame. Tie, kurie iš Lietuvos būriu čia atėjome. Mažai ateina į mūsų pėdas. Ir su blyškesniu kraičiu – kalba, temos, vaizdai jau nebe grynai mūsiški – – –

1970. IX. 25
Dar 1967 m. daug vaistų vartojau – ir blogiau jaučiaus. Dabar keleri metai be daktarų – ar ne geriau: galva šviesesnė, širdis ramesnė.

1970. IX. 27
Knygų derlius! Juozės Vaičiūnienės net dvi (šokiai ir poezija). Ji tiek daug dar dirba, o amžius! Apie šokius niekas kitas tiek neišmano (o gal tik tingi pasisakyti). Antano Gintnerio apie I Didkarį – oi, naudinga istorijai! Tiek raštingų turime, o maža kas palieka žinias. Antano Vaičiulaičio „Mano mažoji sesuo“ nežymėta, kad II laida. Man kaip visai nauja, nes visai neprisiminiau (o gal neskaičiau?). Ramus, dailus stilius. Vytauto Alanto novelių dar neperskaičiau.

1970. X. 10
Vasarą iš okupuotos Lietuvos buvo Marija Macijauskienė, trumpą pusvalandį, nieko daugiau, tik pamatyti, porą žodžių – balsą išgirsti. Nuo Onutės Dabrilų⁴ linkėjimus perdavė – kokie tolimi laikai… Jaunas pats nesižino, kaip gražios tos dienos! Ir neilgai, tuoj baigiasi. Paskui daug pilkų, vargingų, vis tamsėjančių metų velkasi kaip per rudens dumblą.
Vanda atsiuntė „Perkūną“⁵ – bent gera žmona, vyro kūryba rūpinasi (šio veikalo okupuotoje Lietuvoje nespausdino kažkodėl). Išeivijoj vien saviškiai draugai (ar partija) dar kiek paremia literatūrinius raštus, o be jokios atsparos – nieko nepadarysi. Pas mus čia neliko jokių tikrų recenzentų – vertintojų, vien patys autoriai (ar jų draugai) ką susiorganizuoja (tu ten parašyk, anas – į aną laikraštį, dar ką surast į kitą…).
Labai gerai – Kazimieras Barėnas už „Tūbotą Gaidį“ gavo V. Krėvės premiją (500 $). Jis taip grynai – tikrai, neišgalvotai rašo, o medžiaga šiltai lietuviška, žmonės gyvi, savi, artimi. O kalba puiki, stilius blizga. Bet kai kam nepatinka, kad – „dar tas kaimas“.

1970. X. 19
Anelėlė⁶ vargšė visai persidirbo. Su tuo anūku šokinėti ir save apsitriūsti, trobą remontuoti, viską sau parsigabenti (maistas, malkos, pirkiniai) – jai tikrai per daug. Nervai pabaigti! Suprantu, kad Cilė negali draugėn eiti. Kai užeis plūstis – kur bedingti? Ir mane iškoneveikė tokiom nesąmonėm: kad turiu laiko laiškams rašyti, kad klausinėju niekų… O aš tik klausiau, teiravaus dėl to siuntinio jai: kokia marškinių spalva ir kt. Atpylė vėl laišką, o ko klausiau, vis tiek nepasakė, tik išbarimui visą puslapį išeikvojo. Toks prigimimas, o dar sunki buitis, ligos visai suardo žmogų…

1970. XI. 9
Galop Tričys⁷ baigė piešti (išsiuntėm Italijon 5 lapkričio). Jis geras, rūpestingas dailininkas. Tik tą žodį-plakatą reikės išmesti. Dabar lauksim knygos, kada? Bet jis paskubėjo „Drauge“ žinutę įskelbti (nors buvau rašiusi, kad verčiau į įvairią spaudą dėti, ne vien tos vienos partijos). O, kaip nubodo laukti! Nuo 1967 m. – jau beveik pamiršau, kas ten rašyta.
Kelionė pas vaikus Velykų šventėms mane pribaigė. Per ilgai (4 d.) būta, vaikų triukšmas, dulkės, vaišės geros (dukart vakarienę valgiau, Danutė gerai paruošia, o mano dietai peilis…), na o per kalnus (vėlai) važiuot galutinai pribloškė, galvą suėdė. Visos senos ligos staiga atgijo aštriausia forma, dar lig šiol nebūta. Sinusitas taip skaudus, kad kaktą paliest negali, antra savaitė baisiai gelia kaulus. Ir strėnos grįžo sopėti (o gyriaus jau išsigydžiusi). Ir akys apsmilko, peršti. Antra savaitė, o nė kiek neina geryn. Nė skaityt nepajėgiu, o skaudėjimas – bastaus šen ten, nerandu vietos. Ir kaip išsikapstyti iš tokio vargo? Ne man važinėt po keliones daugiau. Vietoj tupint, saugantis vis tiek dar buvo geriau.

1970. IX. 16
Gobis⁸ mirė. O taip neseniai dar jam parašiau ilgoką laišką. Nors jau nedažnai susirašėme – vis ilgai nudelsdavau. Man jo nuomonės (spaudoj ir net laiškuose) kai kurios labai nepatiko. Bet ginčytis vengiau, seną žmogų juk nepertikrinsi, tesižinie. Bet griežtai laiškus nutraukti nesinorėjo: tai kolega mokytojas, toks vienišas, senatvės jau slegiamas, draugus taip branginąs… Pamanydavau, jei jam kiek prašviesina nuobodžią vienatvę bent laiškas iš kolegos mokytojo… Mes visi senyn daromės lyg atliekami, graudžiai vieniši ir liūdni, draugų ratas siaurėja… Nors jis man nebuvo labai artimas, bet vis viena – dabar lyg spyglys širdin durstelia, štai dar vienu kolega mažiau, tuščia vieta – – –

1970. XI. 27
Anelė Kaune – operacija (kažin kokia?). O ką aš iš taip toli, nieko pagelbėt negaliu. Cilė kaip užkerėta – vieniša laukuose, be kaimynų, žiema, o kojom nepaeina. Šiąnakt Tonę sapnavau, ilga juodo šydo suknele, apačioj šviesiai margas kartūnas prasišviečia, taip žvaliai pasisuko – lyg šokiuose su išeigine suknia…
Sruogienė siūlosi su tuo „Seimu“⁹, bet ar žiemą galiu dar ką dirbti, kai jau ir akys vis blogėja. Tos mano draugužės vis mano, kad aš simuliantas (veidmainė), kad tyčias darau, viską į šalį pastūmiau. O aš kančioje dieną naktį, nė valgau, nė miegu kaip reikiant. Kabinuosi dar į gyvybę kaip skęstąs šiaudo, ir jau niekas nesvarbu, ką kiti apie mane galvoja.

1971. II. 3
Sausio 14 d. mirė J. Šipaila. Mudu buvom podžiai našlaitėlei Dalytei¹⁰. Mano mama Šipailaitė, tai mes dvigubi giminės, bet į šermenis jų moterys mūsų nekvietė (nors čia Los Andželas, kvietė savo pažįstamus, ne gimines). Matai, marčios giminė nemėgstama. Taip baigėsi visa draugystė.
Sapnavau šią naktį Žalinkevičaitę¹¹ – ji šoko su kažkuo, pasibučiavova, ji man tuoj pusšnabždom padavė kažkokį raštą, kažką paslaptingo. Grįžusi į okupuotą Lietuvą ji „nutilo“, o čia (Vokietijoje) gražios poezijos rašė. Buvo miela, gera, įdomi, nors labai artistiška, jausminga, kaitrialiežuvė.
Mano knygos abi užkliuvo (o žadėta 1970 m.). Pasikeitė saleziečių vadovai: ar dar beleis iš viso? Tos iliustracijos nudelsė nuo 1967 m. O „Nidai“ kažkas sugedo, spaustuvėje ar darbininkų stoka. Anglijoj pašto streikas. Taip mano svajonės paguoda – niekais – – –

1971. III. 18
„Tėviškės žiburiai“ rašo: Vinipege (Kanadoj) Vasario 16 šventėje Balčiūnaitė paskaitė B. Voveraitės¹² istorinę poemą (gražia tarsena) – – –
Pradžioj šio mėnesio netikėtai gavau kvietimą iš Bradūno – į poezijos antologiją! O jau kuris laikas buvo spaudoj pranešta, kad ji jau paruošta, suredaguota ir netrukus bus spaudoje. Aš tik laukiau, kada ji pasirodys. Taip ir įdomu, kas jam davė tą „šv. dvasią“ – dar mane kviesti? Jis net nemėgsta ir mano beletristikos: kai „Nida“ išleido II laidą „Daubiškės inteligentų“, tai jis „Draugo“ priede pasipiktino, girdi, kam dar leisti tokius veikalus („nepirmaeilius“)… Tiek to, nors ir be noro, nusiunčiau kai ką. Net ir knygą jis išsikaulijo, nors žino leidėjo adresą, galėjo parsisiųsdinti, bet, matai, iš manęs dykai… (O jis man nėra savo knygų siuntęs.)

1971. IV. 26
„Naujienų“ Skautų skyrius net persispausdino mano straipsnelį (apie kalbos svetimybes) iš „Skautų aido“, matyt, jiems patiko. Bet ar klausys? O ypač bakūžė, cepelinai ir bobutė man įkyrėjo nuolat spaudoj skaityti¹³.
O aną savaitę buvo „Naujienose“ Tamulėno straipsnis apie Biržus ir – cituoja mano žodžius iš „Paslėpta žaizda“, girdi, labai gerai pavaizduota, o aš buvau visai pamiršusi, kad ten rašiau apie Biržus. Mat 1932 m. Sekminėms važiavau į Biržus iš Vilkaviškio (pas dr. A. Jušką), o „Paslėptą žaizdą“ rašiau 1933 m. vasarą (išleista 1934).

1971. VIII. 7
Šiandien laidojo Juozą Tininį¹⁴, žuvo rugpjūčio 2 d., važiuodamas tuo bloguoju keliu… Kažkaip man labai labai gaila. Nedaug pasipažinom, tik čia, Los Andžele. Bet toks geras, lig dugno krikščioniškas. Be įsivaizdavimų, visiems paslaugus, kuklus, darbštus. Lietuvišką kalbos grynumą saugojo, domėjosi. Bet labiausiai – kažkokia likimo nesėkmė. Iš Australijos čia atsikėlęs nusivylė – į mokslinę karjerą nepateko, nors buvo labai išsilavinęs, tikras mokslininkas. Net ir vedybom nesisekė, – kiek su kuria draugavo, vis liko vienišas (ir be giminių). Kažkokia negera laumė tykojo vis, kol galop taip žiauriai gyvybę atėmė… Kodėl geriausiam žmogui būtinai viskas nesiseka!
Jau prieš kelis mėnesius „Nida“ pranešė, kad mano apybraižų knyga išspausdinta, tik laukia – baigti ir „Veronikas“¹⁵, tada sykiu abi atsiųs. Galėjo bent 1 egz. – bent parodyti (kiek korektūros klaidų). Čia tai kiaulystę ir gerasis Barėnas iškrėtė: neatsiuntė korektūrų, nors buvau labai įprašiusi. Taip visi leidėjai nepatikimi.

1971. VIII. 31
„Tėviškės žiburiuose“ 31–32 nr. Algirdas Gustaitis recenzuoja „Nardžio pulką“. Prieš devynerius metus išleistą! Kas jam į galvą dabar? Teigiamai rašo, gal jis tikisi ko dar iš manęs? (Jis paprastai moka naudingai elgtis, išskyrus patriotizmą, – Lietuvą jis myli karštai, net kartais nuklysta iš kelio ir blaškosi, bet meilė nuoširdi.) Karolė¹⁶ rašo, kad jai už recenziją nepadėkota; Pranas Naujokaitis¹⁷ skundęsis, kad retai kas padėkoja. Tai gal ir aš turiu Algirdui dėkoti? O man atvirkščiai atrodo: rašoma recenzija visai ne autoriui, bet visuomenei, literatūros ugdymui. Jei autorius padėkos, tai ir atrodys, kad tik jo malonei ar garbei rašyta. Objektyviau, neutraliau, jei jokių padėkų nėra – rimtesnis įspūdis. Autoriaus asmuo turi būti užmirštas, vien koncentruojamasi į pačią knygą.

1971. IX. 24
Užvakar kunigas A. Kezys¹⁸ filmavo. Paskaičiau apybraižos „Vakaras Metropoly“ 12 eilučių. Bet blogai – išryškėja mano yda: neištariu „r r r…“
Sekmadienį buvo Felė Urbelienė (Pačekonytė) – 40 metų su viršum nesimatėm. Vilkaviškį prisiminėm.

1971. XI. 9
Dainelė trims dienoms buvo, gera, įdomi mergaitė¹⁹, viskuo domisi, gabi, tik nėra kam jai nuolat padėti. O aš jau bejėgė, žemyn sparčiai einu.

1972. II. 9
Visa savaitė lavonu, be valgio, nė gert neina – taip bjauru, nors tas didysis karštis (102–103°) jau krito, tokia baisi bakterija paguldė, pirmą kartą toks bejėgiškumas, ir vargu ar galima atsitaisyti iš tokio puolimo. Net į vaisius pažiūrėt negali, nė medaus į vandenį, lyg visi viduriai išversti, ištepti degutu… Nuo tokio flu jei galima – įsiskiepyti… O man su valgiu dar bus labai blogai, kai ta dieta nutraukta, kuri šiaip taip lyg vištos koja dar palaikė mano gyvybę…
Ir štai šiandien, sunkioj ligoj, atėjo „Tėviškės žiburių“ 4 nr. su P. Naujokaičio recenzija, bent netikėtai pradžiugino, kad ir jo pasigrožėta mano apybraižom apie Zanavykiją. Kai buvo prieš mėnesį „Dirvoj“, tai lyg buvo laukta, pagal redaktorių tikėtasi šio to²⁰. Bet P. Naujokaitis padarė visišką staigmeną. Ypač po A. Gintnerio mirties, kai zanavykų retėja, o A. G. ruošėsi zanavykų monografiją išleist (bent žalią medžiagą sutelkt knygon), dabar to nebus, gaila. Kalbinau J. Tamulį, sintautietį, kad ką nors darytų su A. Gintnerio palikta medžiaga, bet atrodo, „nieko iš to nebus“.
K. Barėnas net honoraro atsiuntė 100 $, tikrai patikimas ir sąžiningas žmogus, draugiškas kolega. Vien tik, kad išleido „Liepalotų medynus“ be mano korektūros, nors jo paties atidžiai koreguota, tik mano tarmė sunkiai duodasi kito krašto lietuviui – – –

1972. XI. 26
Kalakuto savaitgalis²¹ – Kazys pas vaikus, o aš viena krapštausi. Galva vis labyn ilsta, atmintis išblėso, lyg gyva, lyg šešėlis… Ližienė²² miršta… Mama vadinom, sena, jautri draugystė, lyg ir mano gyvenimo dalis jau sykiu miršta: Eimučio gatvė (jos nė ženklo neliko per Antrąjį karą), gimnazistiški polėkiai; paskiau dar Biterfelde ankštai gyvenom (mus geraširdiškai priglaudė), nuo fronto bėgom; Ulme ją lankiau (Elena buvo jau JAV), dar ir Vorčestery kone savaitę pabuvau, o ir ji su Antanuku Čikagoje pas mus pabuvo (Washtenaw g.). Baigiasi, baigiasi viskas, širdį gniaužo gėla.
Mano „Liepalotai“ sudomino daugelį. „Dirva“ įdėjo Gliaudos ir Vykinto recenzijas, o „Tėviškės žiburiai“ – Naujokaičio, „Metmenyse“ Antanaitis knisa iš visų pusių, neva mandagiai, bet gerokai gnaibo. O „Naujienose“ Balvočius – oi, kokią subjektyvią įžangą… Aš greitai „padėkojau“ per „Naujienas“, nes pabūgau, kad toliau jis gali dar koktesnių blevyzgų priplepėti! O tartum „gero norėdamas“, bet toks jo išvirkščias talentas, dorai kalbėt nepajėgia, būtinai knysle mėšlyno kvapo uodžia, o ir subjektyvus – daugiausia patį save apgerbti siekia.
Išėjo ir „Lietuva graži Tėvynė“, nuo 1967 m. surinkta laukė piešinių, o dėl įpiešto angliško žodžio (politinio – „Peace“) daug ginčijausi, bet manęs niekas neklausė. O atėjo mano dalis – 10 egz. – puslapiai sukeisti, vėl vargas, leidėjai ir taip pelno neturi, Zeliauskas²³ labai susijaudino, perklijavo spaustuvė tuos du lapus. Vandai²⁴ piešiniai taip nepatiko, sako, gėda žmogui rodyti (tiesa: nelietuviškas stilius – senoviška romantika, lyg iš „Don Kichoto“). O aš tik atsikvėpiau, kad ta bėda baigta, laukimas daugybę metų taip įkyrėjo, maniau, visai tos knygos nebus.
Dabar „Nidai“ apysaką („romaną“²⁵) nusiunčiau, bet Barėnas jau eina pensijon, nežinia, kaip ten bus. Kiti suranda mecenatų, tai tikresnis biznis, o man – nė pinigo, nė protekcijų – gal neskubės. Į 8 „Pradalges“ įdėjo apsakymą „C’est la vie!“ – paskiausiai parašytas. Atrodo, tik „pensijos amžiaus“ sulaukęs imi nuvokti, kaip tikrai reikia rankraštį parengti, drožles nusijoti. Bet fiziškai jau nejėgi dirbti, mašinėle plakti sunkiai sekasi, širdis ilsta vietoje įtemptai triūsti. „Moteris“, 1972 m., Nr. 5 – Naujokaičio recenziją mano poemai („Lietuva graži Tėvynė“); Babrauskui²⁶ mirus, jis vienas teliko iš tų, kur dar nepriklausomoje Lietuvoje literatūrinę buitį gerai pažino ir lietuvišką universitetą išėjo – dar jungtis, gyvas ryšys su ano laimingo meto kūrybos nuotaikom. Ne taip kaip dabar čia nauji išsispyrėliai: kaip iš kupsto išdygę, Lietuvos laikų nenuvokia, vien „dabartimi svetur“ viską matuoja. Ir europinių literatūros tradicijų nejaučia (kaip per miglą), gi tas amerikonizmas – iš dalies gyvas ir modernus, bet skoniai pigoki, pažiūros siauros (vien savo dabartį garbinant). O, alles jau geht vorbei!..

1972. XII. 12
Liūdniausia žinia atėjo. Iš dr. Grasskos Donatas namo parvežė. Jie – išsiskirstyti nutarę… Griežtai. Nieko daug neaiškino. Apsiverkėm. Ir jis po vakarienės tuoj išvažiavo atgal. Kvietė dar Kalėdoms, sakė, tik po Naujų metų ta nelaimė prasidės… Tokio širdies skausmo – netikėjau… prie visų bėdų, nesveikatos (žandas visą laiką sutinęs…). Dainelės ir Viltutės gaila… Viešpatie, tolyn gyvenimas vis dar skaudesnių smūgių²⁷…

1973. V. 5
Žiemą šiaip taip iškentėm (vis sunkyn). Mano liga itin ėda paskutinius likusius sąnarius, akis, kojas. Dar ir dešinė ranka – alkūnė tris mėnesius „neveikli“. Dr. Brinkis nė nemėgino gydyti (tokiam amžiuje reikia apsiprasti). Arba badauju (galva silpna, kojos pinasi), arba skauda vidurius, arba baudžia apetitas. O naktį vos keturias valandas ištveriu miegot, pirmiausia galva pajunta, kad „motoras sustojo“: akys peršti, dantys gelia, kaukolė cypauja ar šešiais balsais, kvėpavimas trumpas… Taip ir stumsimės ligi… S. Žymantas, profesorius, mirė, už mane jaunesnis.
Velykinę savaitę buvo mergaitės. Išblyškusios, suvargusios lyg pamestinukai. Tikrai, namų nėra, svetimose vietose mėtosi, vos miegot grįžta (ir ne visada) savo lovon. Ir valgis, matyt, bet koks, niekas neturi laiko jomis rūpintis. Atvelyky vėl čia jos buvo. Dainelė jau 9 gegužės sulauks aštuonerių, gal atlaikys, bet Viltutė dar maža šeimos nelaimei kentėti. Sako, jau Donatas formalų išsiskyrimą pradėjęs…
„Draugas“ buvo labai pagyręs (trumpu žodžiu) mano novelę 8 „Pradalgėse“, tai pirmas kartas, kad ir man geresnis žodis. Apie „Liepalotų medynuose“ buvo daug. Onutė Rozniekienė Semėnienės puslapy²⁸ gražiai paminėjo, „Dirvoje“ Gliauda ir Vykintas irgi teigiamu įspūdžiu, „Tėviškės žiburiuose“ P. Naujokaitis. O ir laiškuose (Birutavičienė, B. Navickienė, Strimavičienė)… Parapijos kieme Kaziui žodžiu pareiškė pasigėrėjimą Andrašiūnienė, Medziukas, Audronis ir kt.
Savaitgaliais esu visiškai viena. Galiu pasvarstyti, išvadas daryti. Tik rytojus (nors neilgas) – tokia nežinomybė. Anelė seniai neatsiliepia, ji irgi vargsta sunkiai, dėl vaikų aukojasi, o galo nesimato, nė atjautimo, tik širdis neša.

1973. X. 30
Akys… Jau imu pavargti – vis dar už šiaudo laikausi, nei gyva, nei mirusi, pusiau vegetuoju. Viską ėdė liga, bet vis dar džiaugiaus akim ir kojom, bet dabar – ar tai pabaiga bus? Atmintis suėsta, pamirštu, ką galvoju, ką veikiu.
Vasarą mergytės buvo ar mėnesį, paskui nuvežėm (oi, man tos kelionės!). Dabar prieš savaitę tris dienas pabuvo (parapijos bazaras!). Dainelė jau atsiuntė laiškelį. Mielos dukraitės, bet jau varge: be šeimos šilumos auga. Anelė gavo siuntinį, geriausia medžiaga pavogta! Cilė dar tėviškėje skursta, žada keltis į Keturnaujieną, o gaila palikti (sodai, karvė). Dielininkaitytė Petrė neatsako seniai, kai paprašiau žinių apie Praną. O M. Macijauskienei reikės atsakyti dar (tuščias rašymas – ji taip atsargi…).

1973. XI. 17
„Pergalėje“ randu, kad Algirdas Titus Antanaitis „mano knygą“ supeikė piktai „Metmenyse“, girdi, Petronėlės Orintaitės poemą vaikams kaltina „naiviu, bet piktai šovinistiniu patriotizmu…“ Taigi neva „rimtas kritikas“ nežinojo, kad Petronėlė Orintaitė vaikams jokios poemos neišleisdino dabar, o antra, A. T. Antanaitis yra iš tų, kurie tautinį jausmą visada pasitinka labai alergiškai ir supyksta…

1974. IV. 18
Kovo 24 d. premijos įteikimas – mano šventė²⁹. Pilna salė, plojimai, gėlės. 500 $ čekis. O mano savijauta – vargas!! Galva sopa, silpna (dvi dienas nevalgius, kad iš viso jėgčiau eit). Migla ir – noras greičiau vaidinimą baigti. Paskui sirgau, net koja pašlubo. Šiaip taip atsikapsčiau. Velykoms dešimt dienų mergaitės viešėjo, linksmo triukšmo ir nuovargio. Dabar reikia ruošti siuntinį Anelei, o koja silpna, galva migloj, užmirštu viską.
Juozė³⁰ mirė… Lyg pusė pasaulio tamsiau… Tokių tvirtų žmonių, taip gabių ir išmintingų, ypač moterų, per šimtą metų vargu ar viena gimsta… Dabar jau aš – manoji karta už krašto. Švaistas, Giedrius dar likę…
Sruogienė jau negaluoja, o dar knyga neišėjo. Ir didi energija baigias. Lietuvoj Onutė Dabrilaitė dar judri, sveika. O man jau sunku ir į laišką atsiliepti. Kokia nemaloni yra ligota senatvė, jau ir gyvent nelabai norisi tokiu paliegėliu, dieną ir naktį kančioj.
Vasario 18 d. (gimtadienis!) – jau ir širdies infarktas! O vis buvo nors širdis stipri. Paskutinis koziris žlunga. Irgi akys ir kojos. Emfizema ypač pjauna naktį – vos keturias valandas galiu miegoti… O kokie žiaurūs žmonės! Vis tyčiojasi, esą aš keistai „atsiskyrusi“, nenoriu bendrauti, įsivaizduoju. Tik dieta griežta dar palaiko, jau seniai būčiau kapinėse.
Mergyčių gaila, taip apleistos, „amerikoniškai“ auga, lyg be namų pas svetimus per dienas. Bet nieko padėt negalima. Ir jėgų neturiu.

1975. XI. 16
Sapnavau baisų sapną: iš mano kūno išlindo kirmėlė, tįsta staigiai ilgyn kaip virvė, balsva, rangosi tolyn, į sieną atsidūrė ir susitraukė storyn, tokiom riebiom rumbom šlykštybė, o geluoniu vizgina, poros colių ilgumo, durti ieško.
Užvakar Sologubaitei į Suvalkus siuntinį išsiuntėm, vargšė vieniša liko, o man čia Tonės atminimas, jos buvo draugės – – –
Esu bejėgė, net skaityt – ilgai trunka. Akių nuolatinis skaudėjimas (uždegimai be paliovos) – katarakta pagaliau. Dar tik pasninkai šiek tiek gelbsti, bet ir tų nelabai pajėgiu, galvasopis didyn, šone vis skauda.
Cilė tris mėnesius Šakių ligoninėj, motociklas pervažiavo Naumiesty. Ir kaip ten dar – du kartu ligoninėj vėl krito, vėl ranką sulaužė, dar antrąkart klubą ir koją… Koks jos vargų ir skausmų pilnas visas gyvenimas, laimės nė žiburėlio. Lyg kas užkeikė – – – Anelė irgi neišbrenda… Nėščia (su pirmu ir paskutiniu kūdikiu) ėjo paskui vyro grabą, liko be nieko, frontas nubloškė šalin, su maža Dalyte grįžus jau nė trobos, ėjo elgetauti maisto bent vaikui. Dabar Anelei su anūkais vargelis nemažas, niekas neužjaučia, jauni nesupranta. Tiek pergyvenus ir nervai neatlaiko, ji nepakelia vienumos, tai saviškiams sunkiai tarnauja.
Draugužių man nekiek belikę. Kaune Onutė Dabrilaitė, Dielininkaičių Petrė – per toli, daugis metų atskyrė, nėra bendrų reikalų, vien praeitis. M. Macijauskienė labai miela, bet – taip išgąsčiu suvaržyta, nėra kas nė rašyti, vos kelis žodžius. O šičia vietoje nieko neturiu. Dar Čikagoje kas likę: Songinienė – apie kalbos dalykus, pedagogiką pasikalbam laišku; Tarvydaitė – jautri ir vargų aplamdyta humanitarė, bičiuliška ir pasiilgstanti, kuklutė, tyra siela. O Karolė Pažėraitė – irgi nesėkmių gniuždoma, vieniša (broliai – viens Brazilijoj, kits Australijoj), atrodo, jau ilsta (truputį vyresnė). Bet Vanda Sruogienė nė amžiui nepasiduoda, kokia žavinga veikluma, dar paskaitos, dar pobūviai. Kaip gerai, kad jai sekėsi knygą išleisti, taip Balys Sruoga turi paminklą, o tas darbas tiek jėgų reikalavo. Ir ji vos suspėjo, jau dabar aš nepajėgčiau tiek gelbėti (akys…).
Dar turiu porą rankraščių. „Nida“, manoji leidykla, jau atsisakė. Kiti autoriai suranda globą kokią nors – mecenatai, organizacijos, draugai, redakcijos… Aš nieko neturiu.

1977. V. 24
Prieš Kalėdas išėjo „Erelių kuorai“³¹. Kad būtų geriau leidėjo „bizniui“, leidau rašyt „romanas“, nors lietuviškai – nuo Vinco Pietario laikų – vadintina apysaka. Marilės Biržiškaitės-Žymantienės raižiniai gražūs, spaudą Vytautas Gedgaudas labai uoliai prižiūrėjo. Tik įrišimas „Draugo“ Čikagoj blogas, suyra. „Dirvoj“ Alfonsas Tyruolis (Rimtenis) gražiai recenzavo. „Naujienose“ Vincas Žemaitis, miškininkas, labai entuziastiškai, smulkiai… turinį atpasakojo… „Akiračių“ K. Reikalas (Antanaitis) dogmatiškai paniekino, jokios teigiamybės…
Gegužės 7 d. Hamiltone (Kanada) parapijos choras (dirigentas A. Paulionis) pavasario koncertą pradėjo daina „Šešupėle miela“³², kompozitorius Pranas Ambrasas. „Tėviškės žiburiuose“ rašoma: „P. Ambrasas davė eilėraščiui svajingą, lengvą ir gražiai nuskambančių akordų muziką. O žodžiai jau labai išsakantys tremtinio tėvynės ilgesį“ (ir pirmas posmas cituota), straipsnio autorius Kazys Mileris.

1978. I. 28
Pernai „Aidai“ įdėjo „O Glora, Glora!“ – mano 50 m. literatūrinės kūrybos sukakčiai. „Moteris“ 6 nr. ypač gražiai paminėjo – S. Girdauskienės įvadas (apie asmenį), romano ištrauka ir P. Naujokaičio recenzija. Šiandien gavau gėlių nuo Lietuvių moterų klubų federacijos Čikagoj, rytoj jos savo susirinkime minės mano raštus.
Žiemą akys vis pablogėja. Valgiai visi netinka, galva sopa, cypia. Kaip ilgai dar pajėgsiu taip atsilaikyt?

1 Vincas Maciūnas (1909–2003) – literatūros istorikas, P. Orintaitės studijų kolega Lietuvos universitete. Dirbdamas Pensilvanijos (JAV) universiteto bibliotekoje, be kitų literatūrologinių darbų, parengė V. Krėvės raštus, surinko ir paskelbė V. Krėvės pokario metų laiškus.
2 Antanina (Tonė) – vyresnė P. Orintaitės sesuo, anuomet gyvenusi ir dirbusi Kaune.
3 Aleksandras Žilinskas, teisingumo ministras 1928–1934 m.
4 Ona Dabrilaitė (1908–1997) – mokytoja lituanistė Kaune, P. Orintaitės studijų draugė.
5 Vanda Sruogienė (1899–1997); su ja 1937–1942 m. P. Orintaitė kartu mokytojavo Kauno, paskui Vilniaus gimnazijose. „Perkūnas“ – Balio Sruogos drama „Radvila Perkūnas“, pakartotinai išleista Čikagoje 1970 m.
6 Anelė ir Marcelė (Cilė) – rašytojos seserys Lietuvoje.
7 Jonas Tričys (1915–2000) – dailininkas, iliustravęs P. Orintaitės knygą vaikams „Lietuva graži Tėvynė“ (1972), kurią kaip ir kelias kitas jos knygas išleido Saleziečių spaustuvė Italijoje.
8 Juozas Gobis (1895–1970) prieš karą mokytojavo Lietuvos, o 1946–1949 m. lietuvių pabėgėlių Vokietijoje gimnazijose. Yra išleidęs vadovėlių ir kt. knygų. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje.
9 Prašo redaguoti jos knygą apie Steigiamąjį Seimą. P. Orintaitė talkino V. Sruogienei, tvarkė net kelių jos knygų kalbą: „Lietuvos istorija“ (1956), „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ (1974), „Lietuvos Steigiamasis Seimas“ (1976). Visose šiose knygose autorė dėkoja savo talkininkei.
10 P. Orintaitės dukterėčios Dalios krikštatėviai.
11 Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė (1900–1986) – poetė (slpv. Alė Sidabraitė), aktorė. Baigiantis karui, buvo pasitraukusi į Vokietiją, bet sugrįžo į tarybinę Lietuvą.
12 Balė Voveraitė, Balė Vaivorytė – taip P. Orintaitė pasirašinėjo savo kūrybą vaikams.
13 Išeivijos periodikoje („Naujienos“, „Gimtoji kalba“, „Dirva“) P. Orintaitė daug rašė lietuvių kalbos klausimais: rūpinosi kalbos taisyklingumu ir turtingumu, sielojosi dėl barbarizmų gausos. Tarp rašytojų nedažnas toks specialus ir profesionalus domėjimasis kalba.
14 Juozas Tininis (1907–1971) – prozininkas, vertėjas, literatūros kritikas; gyveno Los Andžele (JAV), žuvo autokatastrofoje.
15 Autorė kalba apie savo knygą „Liepalotų medynuose“ ir K. Barėno novelių ciklą „Dvidešimt viena Veronika“.
16 Karolė Pažėraitė (1903–1988) – prozininkė; gyveno Brazilijoj, vėliau – JAV. Susirašinėjo su P. Orintaite.
17 Pranas Naujokaitis (1905–1984) – pedagogas, literatūros istorikas, rašytojas. Zanavykas (iš Šakių krašto) kaip ir P. Orintaitė.
18 Algimantas Kezys – kunigas jėzuitas, garsus fotografas, kultūrininkas.
19 P. Orintaitės dukraitė Daina.
20 „Dirvos“ vyr. redaktorius Vytautas Gedgaudas – buvęs P. Orintaitės mokinys Mažeikiuose. Ir ji pati „Dirvoje“ aktyviai bendradarbiavo, kurį laiką turėjo net savo nuolatines skiltis „Šis bei tas“ (slpv. Skirpstas) ir „Kalbos vargai“ (slpv. T. Klyga).
21 JAV švenčiama Padėkos diena.
22 Mokydamasi Vilkaviškio gimnazijoje, P. Orintaitė gyveno pas Matildą Ližienę (1883–1979). Ir vėliau nuoširdžiai bendravo, susirašinėjo. Elena – M. Ližienės duktė, Antanukas – jos vaikaitis.
23 Juozas Zeliauskas (1913–1978) – kunigas salezietis.
24 T. y. V. Sruogienei.
25 Istorinis romanas jaunimui „Erelių kuorai“.
26 Benediktas Babrauskas (1910–1968) – literatūros kritikas, redaktorius, mokytojas. 1951–1958 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas.
27 Kalbama apie sūnaus Donato šeimos iširimą.
28 Stasė Semėnienė redagavo „Draugo“ laikraščio kultūros priedo „Mokslas. Menas. Literatūra“ skiltį „Moterų gyvenimas“. Ten ir buvo išspausdinta minima O. Rozniekienės recenzija (1972, vasario 12).
29 „Dirvos“ laikraščio novelės konkurso 1973 m. premija paskirta P. Orintaitei už novelę „Gaudvytis“.
30 Juozė Augustaitytė-Vaičiūnienė (1895–1974) – poetė; gyveno JAV. Su P. Orintaite palaikė bičiulišką ryšį, susirašinėjo.
31 Išleido „Dirva“ Klyvlende.
32 Ši daina sukurta pagal P. Orintaitės eilėraštį.

Dalia Striogaitė. Modernistinis Petro Tarulio romanas: tarp mito ir eksperimento

2021 m. Nr. 10 / Romano „Vilniaus rūbas“ autorius Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas, 1896–1980) – garsusis avangardistas, vėliau gabus moderniosios prozos kūrėjas. Dar jaunystėje jis buvo užsibrėžęs moderninti lietuvių literatūrą…

Dalia Striogaitė. Ką reiškė būti keturvėjininku

2019 m. Nr. 3 / Pradėkime lietuviškojo avangardizmo temą nuo „Keturių vėjų“ redaktoriaus Petro Tarulio (tikr. Juozo Petrėno) papasakoto atsitikimo: <...> buvau pasiūlytas apdovanoti garbės ordinu.

Dalia Striogaitė. In memoriam. Skaudi žinia iš Kalifornijos (Pranas Visvydas)

2017 m. Nr. 10 / (1922 02 04–2017 08 14) Iškeliavo Anapilin šviesus, darbštus literatas, su didele meile žvelgęs į Lietuvą iš už Atlanto. Mūsų literatūra liko jam skolinga: nebuvo įdėmiau pažintas ir įvertintas.

Dalia Striogaitė. Meistro darbas. Petro Tarulio 120-osioms gimimo metinėms

2016 m. Nr. 10 / Petro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis;

Dalia Striogaitė. Povilo Višinskio laiškai, kurių nežinojome

2015 m. Nr. 8–9 / Publikacija parengta Vinco Kudirkos darbų tęsėjo ir naujesnių savo meto idėjų generuotojo, reto darbštumo ir veiklumo visuomenininko, kultūrininko ir politiko Povilo Višinskio (1875–1906) 140-osioms gimimo metinėms.

Rita Tūtlytė. Kraštiečių atsiminimai apie Antaną Miškinį

2005 m. Nr. 2

Atsiminimai apie poetą jo gimtuosiuose Juknėnuose ir gretimuose kaimuose rinkti 1986 metais. Antano Miškinio amžininkų, kurie tuomet pasakojo, jau beveik visų nebėra. Labiausiai brangintina tai, ką jie prisiminė apie poeto jaunystę, bendravimą su kaimo jaunimu.

A. Miškinio šeima turėjo šviesiųjų Lietuvos valstiečių bruožą – siekį mokslintis, šviestis. „Nebuvo pas juos turto, ale buvo pasiryžimas“, – sako viena iš atsiminimų pateikėjų Anelė Kuosaitė. Toji ambicija tikriausiai paveldėta iš motinos, kurios paveikslas kaimo žmonių atmintyje liko itin ryškus ir prieštaringas. Atitekėjusi į Juknėnus, šiame kaime ji nugyveno ilgą gyvenimą, buvo viena geriausių pasakorių ir dainininkių. „Jos tik klausyk ir klausyk, – ana kalba ir kalba“, – prisimena Angelė Prakelienė. Pagaliau ji pati tapo linksmai prisimenamų situacijų herojė: išauginusi garsius sūnus, mėgo jais didžiuotis; bendravo su parapijos klebonu, mokytojais, viršaičiu, mėgdavo, kad jai bučiuotų ranką. Samdydavo gražias tarnaites ir piršdavo savo sūnums; rengdavosi prašmatniau nei sodietės, buvo itin išdidi, šmaikšti ir netgi kandi. Tėvas – kilęs iš stiprių ūkininkų, darbštus, teisingas. Turėjęs brolį kunigą ir tuo kėlęs kaimo žmonių pagarbą. Anot sodiečių, taip pat „šposinykas“. Miręs, kai Antanui tebuvo septyniolika metų. Nepaprastai įdomaus žmogaus būta motinos brolio – dėdės Rapolo Pūslio. Nemokytas, vidutiniokas, amatininkas, buvęs caro kareivis, tačiau – puikus pasakorius. Rapolą juknėniškiai atsimena entuziastingai.

A. Miškinis, jau išėjęs Kaune mokslus ir pagarsėjęs, išsiskyrė iš savo gimtinės žmonių kaip studentas, mokytojas, radiofono bendradarbis, poetas. Bet su kaimo gyvenimo būdu itin tapatinosi. Jo nuoseklus paprastumas išliko kaimiečių atmintyje kaip svarbiausia būdo savybė. „Antanas buvo kaimo žmogus. Visiems draugas, artimas. Su kaimo jaunimu būdavo“, – džiaugiasi Sofija Maniušienė. Vienodai bendravo su šauniais ir su prastais, su turtingais ir su ubagais. „Untanas patvory atsisėda šalia tokio durniuko, knygą prispaudžia po pažasčia – ir sėdi“, – prisimena Angelė Prakelienė. A. Miškinis padėdavo režisuoti kaimo vaidinimus, vestuvėse mėgo dainuoti linksmas dainas, eidavo kūmuosna.

Poetas laužė suponėjimo tradiciją, šiaip jau būdingą Nepriklausomos Lietuvos inteligentijai. Šiai tendencijai priešinosi visa savo laikysena. Kaip tik ši laikysena ir žavėjo kaimo žmones. „Antanas daugiau liežuviu mandras buvo; nesijautė aukščiau prieš kaimo žmones“, – šiltais prisiminimais dalijasi Jadvyga Tumėnienė.

Bendra vaikystės patirtis su kai kuriais žmonėmis suartino ilgam. Vaikystėje būsimasis poetas ganė karves prižiūrimas kerdžiaus Sabesčiaus ir vėliau labai ilgesingai klausydavosi jo rago. Kazys Kunčius (kerdžiaus Sabesčiaus vaikaitis) prisimena A. Miškinį sakant: „Kai atvažiuoju atostogų, kai užgroja rytą Sabesčiaus trimitas, klausausi, – Sebastijonas jau gena gyvulius“.

Sugebėjimas pokštauti, sukurti iš niekų linksmas situacijas, laisva dvasia – Juknėnų kaimo gyvenimo būdas. Paveldėjęs iš tėvų šmaikštų liežuvį, nerimtas, padykęs, šnekus ir linksmas – toks bendraamžių atmintyje iškyla jaunas poetas. Bendravimą, bendrus pokštavimus sodiečiai labiausiai ir atsimena. „Kumpanija tai labai mėgdavo; jei ką išgalvot, tai tuoj jis. Ar gražiai, ar negražiai – anas visaip, būdavo, moka“, – sako Aldona Kunčiuvienė.

Ežeras, piliakalnis – maudynių, žvejybos, pasidainavimo vietos. Sodiečiams ypač įstrigęs dainavimas kartu. Poetas atsivežęs į kaimą ir išmokęs dainuoti kelias nebūdingas aukštaičiams dainas. Jas žmonės dainuoja iki šiol ir žino, kad šias dainas išmokęs A. Miškinis. Daina labiausiai išsaugojo bendro buvimo džiaugsmą. Bendraudamas, dainuodamas A. Miškinis telkė kaimą, ugdė pasididžiavimą juo, – Vaižganto mėgstamą dainą pavertė Juknėnų himnu. „Susitiko ką, nu tai ir dainuoja „Aždūmava, ažrūkava visi pakraštėliai“, – prisimena Stefa Maniušytė. A. Miškinis, galima sakyti, dalyvavo tuo metu plačiai vykdomoje kaimo kultūrinimo akcijoje; kita vertus, pats sėmėsi iš sodiečių optimizmo, šviesaus žvilgsnio į pasaulį; rinko senus žodžius, mėgo klausytis senolių pasakojimų.

Poetas jautė kiekvieno kaimo tarmės niuansus (Juknėnų, Gaidžių, Salako apylinkių), mokėjo šmaikščiai pamėgdžioti. Kaimas itin gerbė jį už puikiai išlaikytą tarmę. Sodiečiai prisimena, kad poetas laikėsi tradicijų ir tada, kai sovietmečiu tai buvo pavojinga (brolio Motiejaus laidotuvėse prašė giedoti).

Bet buvo ir kitoniškas, laisvas nuo tradicijų, normų. Kaimo žmonės pabrėžia, kad, skirtingai nei kiti vyrai, Miškiniokai ir svečias Jonas Aistis „eidavo be kepurių“ (Adelė Miškinytė). Panašiai nužiūrėtas ir Pulgis Andriušis („Kelnės iki pusei paraitotos, varlalį pasirišęs“ (Jadvyga Tumėnienė); „Andriušis užėjo – Vajesišky Onos atlaiduos – su barete, kelnės golf, matos dar kojinių daug“ (Aldona Kunčiuvienė); ir Antano Miškinio motina (skrybėlėta, pirštiniuota); ir Motiejaus elgesys („Motiejus šokt nemoka visai. Išvedė žmoną savo, ranką pabučiavo – mum navatna“, – Aldona Kunčiuvienė).

Didžiulį įspūdį juknėniškiams buvo padariusi A. Miškinio atsiminimų knyga apie savo kaimą „Žaliaduonių gegužė“. Knygoje papasakotas istorijas jie džiaugsmingai perpasakoja, papildo. Tokiu būdu klostosi lyg koks XIX–XX a. kaimo gyvenimo epas su savais herojais ir jų nuotykiais. Kaimiečiai liudija tolesnį herojų likimą, kitų pažįstamų reakciją į knygą; prisimena, kur buvusių sodybų akmenys, kryžiai, kokios keistos istorijos atsitikusios. „Antanas eidavęs į mūsų kaštaną, į kryžių. 1940 metais visi sodai iššalo, tik tas su kryžium – ne“, – mena Adelė Miškinytė. Kaimo geografija, istorija, senovės ir dabarties nutikimai, įamžinti A. Miškinio knygoje, jiems yra brangintinas ir saugotinas dalykas.

Nors ir klausęsi poeto eteryje ar šiaip girdėję jį skaitantį eiles, vis dėlto labiausiai sodiečiai poetą prisimena kartu su visu kaimo gyvenimu, dalyvaujantį jo istorijoje ir likime – kaip kaimo bendruomenės dalį. Ir tuo džiaugiasi.

To, kaip žmogus ir jo likimas buvo sulaužyti 1940 metais, kaimas nebefiksuoja; puse lūpų ir su paklaidomis komentuojamas ir A. Miškinio ištrėmimas į Sibirą (prisiminkime, atsiminimai rinkti prieš Atgimimą, tad sodiečiai neturėjo jokių galimybių apie tai laisvai kalbėti).
Publikuojami tik keli tekstai iš didelio per ekspediciją surinkto pluošto.

Aldona Tumėnaitė-Kunčiuvienė, g. 1925 m., Juknėnai

Antanas Miškinis buvo mano krikšto tėvas. Aš gimus per Jonines. Norėjo mano vardą išrinkti. Sako: „Kaune madingas vardas Aldona“. Tai aš pirmoji Juknėnuos Aldona.
Miškinis po to atvažiavęs vis prieina, klausia: „Kur čia mano krikšto duktė yra?“ Nebuvo mandras. Kai buvau maža, tai dovanų atveždavo, tokią suknytę. Sakė: „Paimsiu mokytis“, ale vedė, – ir taip liko. Su manim – keturi [jo] krikšto vaikai: aš, Pūslytė, Gaidelytė (Jotaučiuose) ir dar vienas berniukas (Utenoj).
Jų namuos daug sykių buvau. Po kaimą vaikščiodavom. Jo žmona siuvinėt mane mokė, siūlų davė. Kvietė ateit, kvietė prie mergytės pabūt, bet prasidėjo rugiapjūtė…
[A. Miškinis] kaime ruošė „Ameriką pirty“; per vasaros atostogas ir Velykų atostogas roles išrašė… Nemandras buvo labai Antanas. Ir gegužines ruošdavo.
Ir tarnaitė buvo, tai vedžiodavos. Gal įsimylėjus buvo. Juškaitė. Su tėveliu kartą anas ėjo iš bažnyčios. Prisėdo prie griovio: „Žinai, aš labai nelaimingas. Kad būčiau trijų klasių, tai pasiimčiau tokią, kokios norėčiau“. Maniušienė, Jackūnienė – vidutinės, ne tokios gražios kaip ana.
Laiškus už Miškinių motiną rašydavau vaikams: ir Antanui, ir Motiejui. Taip senybiškai kalbėdavo, o aš jau kitaip rašau – apverčiu. Rašė apie ūkį, apie tarnus, ką dirbam. Ilgą laiką gyveno viena su tarnais. Turėjo tarną ir tarnaitę. Be tarnų nebuvo. Pečių kūrendavo, kaip sako, jau senatvėj, bet darbų nedirbdavo. Gerbdavo ją labai mokytojai; visur kviesdavo. Katinas toks, kaimynijoj, kuris pas Maniušius nuomojo butą.
Miškinienės vyras… Atvežė, buvo išgėręs. Gal padaužė ratą smilkinin. Tada septyniolikos metų Antanas buvo.
[Per A. Miškinio statytą vaidinimą] Maniušienė, apylinkės mokytojai buvo suvažiavę. Pirmas gi vaidinimas. Prisimenu tik: labai ilgai šnekėdavo per tą vaidinimą. Ir Antanas Miškinis buvo. Nuolatos gi jisai. Ruošė tą vaidinimą peržiem, vaidino per Velykų atostogas.
Šnekėdavo anas su senais: kaip kas šneka. Kad paskui Miškiniai eina per kaimą, tai laiko mums nėra.
Andriušis užėjo – Vajesišky Onos atlaiduos – su barete, kelnės golf, matos dar kojinių daug. Buvo pas mus dvi viešnios, viena – jaunalietuvė. O jis nemėgo. Tą mergiotę pajuokė, nešoko: „Ką, aš nevertas tavo kepurės?“ O šoko su mokytojom.
Tilvytis, mačiau, ateidavo iš Daugailių pėsčias.
Pulgis padėjo jam pasislapstyti per karą. Ir Tilvytis, ir mano tėvelis, ir Govedaitė mokėsi pas Miškinius…
Miškinis yra sakęs: „Dukart pavydėjau Tilvyčiui, vieną – kai prie jo priėjo Binkis…“ Atvažiuodavo čia Binkis, Aleksandravičius. Kartą važiuojam iš Kauno, atsisėdo toks vyriškis lūpom postorėm, klausia: „Kur važiuojat?“ – „Į Juknėnus“. – „Ir aš ten važiuoju“. Kas važiuodavo, tai vis pas Miškinius. Ties mumis palydėdavo, atsišnekėdavo, atsisveikindavo.
Jų dėdė kunigas buvo. Gyveno Lenkijoj (Vilniaus krašte). Žemės tai turėjo. Labai gabūs buvo visi Miškiniai. Eidavo „kūmos žiedą“, tai pasako viską, surenka „pletkus“ visų ir išsako Antanas. Mes tai po tris keturis. O jis – visų; ir kaip nuo liepto pasako. Motiejus: kad kas buvo, tai pasakys ir dieną, ir valandą. Mano dėdės žmona tada tarnavo, augint [juos] padėjo. Ji sakiusi, kad gal mišiaunu vynu girdydavo (kad tokie gabūs, kad atsimena viską). Gal kaip midus ar kas, gal be alkoholio. Mačiau tą dėdę kunigą: ėjo per kaimą. Jis pakliuvo pas lenkus, kai Vilniaus kraštą užėmė, tai ir liko. Buvo giminaitė – Maniušienė, tai ji eidavo per rubežių pas jį.
Dar tokį fajetoną turėjo, tokį navatną vežimą, ne lineiką. Paskui pasisamdydavo kokį žmogų, kad [juos] vežtų.
Motina sūnų Untaniuką labiau mylėjo, ant šposų linkęs. Vincas rimtesnis. Motiejus irgi mėgo šposus. 1961 m. spalio mėnesį motina mirė. Buvo visos marčios… Šnekėjo, kad Motiejaus žmona vyresnė. Jinai ištekėjo dvidešimt aštuonerių metų, o anas – studentu būdamas. Labai Motiejus mėgo balius. Užkvietė ir mus; nenuėjom. Pas Govedus ateidavo, Užgavėnės ar kas. Pasakojo: užušneka – nėr kada valgyti nei gerti.
Motiejienės švogrius aukštu valdininku tarnavo. Antanas ir Motiejus tarnaudavo kariškiais. Motiejienė pasakojus [kaip susipažino su vyru]: „Trys karininkai Muziejaus sodely vaikšto, laukia kažko – baltom pirštinėm, pasitempę, o vieno diržas susuktas. Nu, negaliu žiūrėt. Pribėgau: „Atsiprašau, jūsų diržas susisukęs“. Jei kokį žmogų patvarkei, tai tvarkysi visą gyvenimą“.
Motiejus buvo labai apsileidęs. Jėzau, kad ir burnos anas nenusiprausdavo. Vienas… Motiejienė: „Dieve, jau mūs Motiejus svečius vaišina: šneka, pasakoja, o nuo svečių valgis toliausia“. Užimtas, nemato.
Motiejai Kaune – labai vaišingi… Bet nė vienas nei namo statė, nei ką… Nieko. Rodos, jokių turtų – ne. Gal kad plačiai gyveno.
Motiejai – tai jau pavyzdys. Čia pas Govedienę sueidavo. Motiejus šokt nemoka visai. Išvedė žmoną savo, ranką pabučiavo – mum navatna. O su Antanu dar šokom. Motiejienė supyko per Antano vestuves. Teisybė ar neteisybė, nežinau. Antano žmona buvo mokytoja. Per vestuves su Motiejum vis šneka, vis šneka. Tai Motiejienė: „Aš nebereikalinga, aš nebereikalinga“, – pradėjo šaukt ir išbėgo. Buvo sarmata, nors per žemes nueik. Vestuvės buvo Kaune, motiną tik pakvietė. Antanienė truputį gyveno Antilgėj, pas juos negyveno.
Vincienė – ai graži buvo. Tai Motiejienė: „Aš turiu sekti ir sekti jį“. Labai gražus gi buvo jaunas, o ana mažučiukė, veido tamsaus. Motina ją peikus… O apie Vinco žmoną sakė: „Dievuliau, kokia graži, misliau, kad angelas nuslaido iš dungaus“. Ji iš Joniškio. Jis dirbo ten nuovadoj. O Antano žmona labai simpatiška, plaukai juodi. Motinai ji: nei šilta, nei šalta. Niekaip. Vincienė nepatenkinta buvo: paliko su mažais vaikais.
Jaunystėj – su mano tėvu vis. Tėvas sako (sekmadienį per atlaidus Vajesiškyje): „Eisiu paieškot, kur Antanas. Žiūrim – sėdi prie bažnyčios mūro su ubagu Samėnu“.
Martinėnaitė iš Kubilių – jo simpatija.
Ir anksčiau, ir paskui – tik žiūrim pro langą ir bijom, kad nepamatytų; palydim kaip dievus. Antano labai balsas gražus buvo, vakarėliuos dainuodavo. Net per radiją dainuodavo. Sužinojom 1940 m., tai ėjom pas juos pačius klausyt. Ir Borutos eilėraščius, ir savo skaitė, ir dainavo „Dul dul dūdelė“. Jis pats programas rinkdavo. Nuėjo pas vieną garsią [solistę] prašyti, kad dainuotų per radiją. Nesutiko. Anas sako: „Tu dainuoji turtuoliams, scenoje, tu padainuok liaudies dainą visiems“. Pats Antanas Miškinis šitą pasakojo. Eilėraščiai jo labai lengvi – eina kaip per lieptą.
Grįžta iš Kauno. Pasidėjo čemodanus: „Parodyk tu man tą krikšto duktę Gaidelytę“. Bet taip ir liko. Parvažiuodavo iš Kauno, dirbdavo. Suorganizuodavo net marčias dirbti. Motiejus tai poniškas. Tarnavo pas juos toks Mizeikis. Veždavo vežimus; ir šieną džiovina, su rugiais darbų yr… Padėdavo ir marčios. Vienąkart Miškinienė net apibarus. Reikėjo pėdus nešiot. Ta atneša ir meta, ne sustato gražiai, ale meta. Motina: „Tai tu, vaikuli, jau ir bloški – ne nešioji, ale jau bloški“ (blokšti – reiškia kulti).
Atvažiavo kada per atostogas žiemą. Marčios iškūreno pečius ir tuoj atidarė fortkus. Motina: „Aš jums visos Untilgės neprišildysiu“. Ai, mama mandra buvo.
Motiejienė nemėgo eit bažnyčion vienaplaukė. Skarelė – šilta. Paėmė kokį šaliką ilgą; vienoj pusėj mazgelis ir kitoj mazgelis. Miškinienė: „Ale kaip tu buvai bažnyčioj, kad visa Untilgė ir visi juknėniškiai juokėsi“. Graužėsi paskutinėm dienom, kad barusi. Ana tarnaitėms būdavo nebloga. Pameluodavo, – bet nebloga.
Kartą buvo taip (Miškinienė pasakojus): „Atsikėliau, pasimeldžiau, „Ryto aušrą“ sukalbėjau, o jie kaip miega, taip miega. „Vaikeliai, – sakau, – jūs gal ir mokyti, gal mano maldos darmai aina, gal man nesimelst?“ Anys: „Kaip darei, taip daryk“. Rapolas, jis dėdė, sakęs: „Mano sesers vaikai bažnyčių negriauna, ale ir nestato“. Jo sesuo – Amerikoj. Mirė prieš karus dar.
Pas Motiejų… Iš kur neik, pas jį vis ugnis. Vakaroja, o rytais miega, kada jiems gana. Pusrytis, kai mūs jau pietūs.
Ar kas įskundė Antaną… Iškart jis kažką rašė, paskui nustojo rašyt. Ale pogrindy… Kažkas davė kokį laikraštėlį… Tikrai nė nežinau. Žmonos pradėjo apie jį klausinėt. Draugai patarė Miškinienei išsiskirt. Tai padavė išsiskyrimą, – tada jau galėjo dirbti. Antanas: „Kai gavau išsiskyrimą, tai nusigandau. Kai grįžau iš Sibiro, žiūriu – ateis ar neteis. Pamačiau, kad laukia stoty su dukra“. Su mano vyro pusbroliu Sibire kartu buvo. Sakė tik: „Ir lupynos skanu buvo“.

Kazys Kunčius, g. 1914 m., Pikčiūnų k.

Motiejus laiškus padėdavo rašyti. Kun. Antanas kaimiškai kalbėdavo, paprastas.
Motiejus prieš mirtį labai prašė, kad aš ateičiau. Kaip tik tą naktį ir mirė. Sekmadienį žadėjau eit, bet Antanas parvažiavo. O Motiejus dairos pro langą – „Kazys žadėjo ateit“. Antanui sakė: „Labai noriu, kad Kazys ateitų“. Matyt, širdimi negalavo. Paprastas žmogus buvo, jis nelaukė, kad „labas“ jam sakytų, pats pasakydavo. Mažą ir didelį sutikęs nepraeidavo pro šalį. Naktį dirbdavo. Dar ir ardavo. Bet nedaug, sklypuką kokį.
Antanas tankiai atvažiuodavo pas jį. Atostogaudavo ir šiaip. Laikrašty „Vilnis“ buvo parašyta apie Motiejaus mirtį, laidotuves. Antanas buvo inteligentas, bet laikydavos ir mūsiškių tradicijų. Sakė: „Kazy, jūs prieš uždarant karstą užgiedokit, tada aš atsisveikinsiu brolį“.
Antanas dainuodavo himną.

Padūmavį parūkavį
Visi pakraštėliai, (2 k.)
Pakulėlas pakulėlas
Kam jūs ir gadnas. (2 k.)

Mėgo dainą:

Užtrauksim, broliai, naują giesmę,
Kurią jaunimas tesupras.

Su senukais apie senovę kalbėdavo, klausinėdavo. Draugaudavo su Tilvyčiu. Tilvytis važiuoja paštan ir Antaną paima. Vakaruškose Miškinis, jei tik atvažiuoja, visada dalyvaudavo.
Motiejaus žmona daugailiškė. Apsivedė Kaune. Labai negraži buvo: maža, nedidelė, nei jauno, nei seno veido. Visi sakė: „Kaip jis ėmė: mažytė, negraži“. Tokia su šposais, sakydavo. Mokytojavo. Pats Motiejus mokėsi Dvinske. Ten labai sunku įstoti, priimdavo tik labai turtingus. Mokėsi Motiejus labai gerai. Tėvas atvažiavo į Dvinską arkliu. Sako: „Vedžiau pirštu – vis nėra Miškinio, keturiasdešimt devintu numeriu tik pažymėtas, o po to dar vienas; paskutinis“. Kas čia ūkininkėlio vaikas, nors mokės penketais. Motiejus nesutiko į kunigus stot. Atmintis gera. Kaime apie visus – senus ir jaunesnius – kada gimę – visada pasakys.
Tėvas irgi buvo šposinykas. Anas žiemą nuėjo Silin žuvaut; įkrito į eketę. Išlipa, baisus šaltis – apšalo visos vietos, kur nesilankstė. Užėjo pas kaimyną pasišildyt. Sako: „Kad koks durnis – būt prigėręs, o aš tykiai pabuvau, pasikrutinau, pasikrutinau ir išlindau“.
Miškinienė (Pūslytė, jo žmona) – nemokyta, bet labai daug senybės dainų mokėjo, pasakų. Paprasta kaimietė. Ji atmintį gerą turėjo, senybes pasakojo. Iš reto kalbėdavo, bet garsiai rėkdavo.
Rapolas (jos brolis, Pūslys) – irgi iškalbingas. Jis septynis hektarus žemės teturėjo. Pečius mūrijo, zimagoru dirbo. Prie caro – fronte buvo, su japonais kariavo.
Antanas vis su šposais: Vajesišky su sermėga, kailiniais ir su šiaudine kurlaiša apsijuosęs – Velykų rytą… Vieną sykį Vajesiškin – per dešimt minučių dviračiu… Įdomu jam. Antanui vėžys buvo. Dvejus metus prieš mirtį buvau jį sutikęs. Jo žmona Lietuvos rusė buvo, Kaune mokytojavo. Antanas, kai tik atvažiuoja, – į vakaruškas. Šoka, dainuoja su jaunimu. Jaunimo daug, kultūringas kaimas. Vaidinimus patys organizuodavo. Antanas dalyvaudavo. Kunčius Alfonsas kaukes, dekoracijas padarydavo, Laurinavičius (Sudeikiuos) – kitas organizatorius. Į Juknėnus atvažiuodavo dūdų orkestras iš Utenos, miesčionys atvažiuodavo pasilinksminti.
Motiejus prie vokiečių lyg ir kaime maišėsi. Paskui – daugiausia namuos. Kad išeidavo, tai tik su reikalu. Karvę turėjo, kol jėgos buvo.
Antanas turėjo visokių draugų. Gal paskundė kas… Kai grįžo, jį išteisino. Antanas niekada nekalbėdavo apie Sibirą. Klausiau. Nenorėdavo prisiminti. Sakydavo: „Man visur gerai“. Kažkas man pasakojo: kai vežė Sibiran, labai dainavęs. Turiu Antano knygą „Žaliaduonių gegužė“. Jos užrašas: „Didžiai gerbiamam Kazimierui Kunčiui, Kunčiaus Pranciško, čia aprašyto, sūnui – paskaityti apie žmones, tėvą, o ir apie patį save (ir apie savo senelį Sabesčių)“. Pranciškus Kunčius – tai mano tėvas, o Barysa Sabesčius – mano motinos tėvas.
Antanas ganė gyvulius prie Sabesčiaus. Sabesčius septyniolika aštuoniolika metų išbuvo kariuomenėj. Kai grįžo, žemė nebepriklausė jam. Daryk, ką nori. Jis buvo trimičius, traukė gražiai. Tai jam Maniušis atvežė. Antanas sakydavo: „Kai atvažiuoju atostogų, kai užgroja rytą Sabesčiaus trimitas, – klausausi; Sebastijonas jau gena gyvulius“. Miškiniai tik per savo gabumus prasimušė. Basi ganydavo. Kai padai sutrūkdavo, karštų nesūdytų taukų motina užpildavo. Šokinėji ilgai, kol nuskaudi. Antanas pasakojo.
Grįžęs Antanas apeidavo visus senus žmones: įdomaudavos, kas kokių baikų žino. Mėgdavęs štukas. Jo ketureilis:

Kai Nojus laivan ėjo,
Rankoj puslitrį turėjo,
Užtat Dievui jis patiko
Ir gyvas išliko.

Kauno turguj Antanas nusipirko šiaudų kūlį ir nešėsi per Laisvės alėją. Ale tų šiaudų jam nereikėjo. Jis namie turėjo matracą. Tik dėl mandrumo. Panešęs numetė.
Antanas pasakų mokėdavo. Atvažiuoja – ir ateina pas mūs tėvą. Tas irgi daug žinojo. Kaime gydytojas buvo. Mano tėvas rašyt nemokėjo, skaityt mokėjo. Jis pirmas kaime imdavo laikraštį. Gydė nuo ožkos iki žmogaus. Kai kurie gydytojai juo pasitikėjo. Kiti – kad neturi teisės gydyt. Siuntė raštus, kad milicija suimtų, bet žmonės eidavo.

Bronė Tumėnienė, Juknėnai

Antanas per vestuves dainas mėgdavo. Linksmas. Kur graudindavo, tai seni dainuodavo. Prie graudinimų Miškinis neprisidėdavo.
Antanas režisuodavo vaidinimus. Apie Vilnių visokių veikalų… Vilnių iš lenkų norėdavome atimt. Žiemą kamaroj, o vasarą klojimuose vaidindavo. Sueidavo visi aplinkiniai kaimai. Antanas nevaidindavo. Kai parvažiuoja, ateina, parežisuoja, pamoko, kad geriau išeitų. Pats nevaidindavo. Labai gražiai vaidindavo mano vyras Norbertas Tumėnas ir sesuo mano. Antanas į vaidinimus atsiveždavo ir draugų, ypač vasarą, kai vasaroti parvažiuodavo. Savo dainų nerekomenduodavo, nerašydavo vaidinimams.
Vaidinimuose dalyvaudavo Mykolo Kunčiaus penki broliai, Juozapas ir Kazys Kunčiai. Maniušis Leonardas – iš senųjų.
K. Binkis kartą parašė apie poetą:

Ten pakrūmėj vienmarškinis
Eiles rašo A. Miškinis.

Antanas grįžo iš Sibiro be sveikatos. Užėjo vandens atsigert – kosti, dūsta. Utenoj buvo nusitvėręs parankės: „Tik nepalik manęs vieno, sunku pirkt“. Jo žmona – Lietuvos rusė. Antanas vaikystėj su Norbertu keisdavosi duona: Miškiniui Tumėnų duona skanesnė, o Tumėnui – Miškinių.
Motiejus gyveno su žmona. Laikydavo karvę. Iš vakaro, kol šviesu, atsinešdavo pieną iki mūsų, o ryte atėjęs pabaigdavo nešti.
Į parduotuvę – visada basas. Sako: „Jūs kojas pagadinat. Reikia basiems vaikščioti“. Motiejus nė karto nebuvo sirgęs.

Angelė Prakelienė, g. 1924 m., Užėniškės

Motiejus – nuosakus labai. Tolima giminė, bet vis atvažiuoja. Antanas – tai vis su šposais. Motiejus dieną miega, o naktį dirba: niekas jam netrukdo. Gražiausias buvo Vincas. Ir Motiejus gražus. Prasčiausias tai Antanas. Jis buvo šposinykas, o Motiejus lėtesnis kalboj. Untanas patvory atsisėda šalia tokio durniuko, knygą prispaudžia po pažasčia – ir sėdi.
Mama jo ant pečiaus užlips, būdavo, ir pasakoja apie [mirusią dukrą] Uršuliutę. Uršuliutę vis, būdavo, mini ir mini. Motiejų norėjo kunigu išmokyti. Anas papuolė ligoninėn, o jo žmona sesute dirbo. Jį pagydė ir susipažino. Rūkydavo ji, nei vaikų neturėjo. Va ir po kunigo. Motiejus dažnai ateidavo bažnyčion.
Antanas suvis paprastas, tarmiškai kalba, salakoniškai – su salakiškiais. Nelabai pasipuošęs. Kalba vis senybiškai. Labai šposinykas, nuosakus būdavo.
Jo motina – su gražiais mėgdavo. Kur graži merga, su ta ir giminiuodavos. Vis savo Vincukui piršdavo. Šposinykė kaip ir vaikai: jos tik klausyk, ana kalba ir kalba. Klebonui eglute austą rankšluostį dovanojo. Ana ir klebonijoj būdavo dažnai, kalbėdavo.
Motiejienė viską valgo, jai viskas skanu, viskas gerai. Ji marlės baltinius pasisiuvo, ir gerai. Gražiai sutvarkytas buvo jų nameliukas. Antano tėvas kiek pijokas buvo. Maž ir mirė nuo gėrimo. Miškinienė sakė: „Kai jau muši, kad žmones nematytų, gurbe kur“. Sakė: „Maž tropysiu valgyt pataisyt“. Bet išvirdavo labai gerai. Švariai. Mizeikis tarnavo, lig kol pagalėdavo. Dūdėnas, mokytojas, – nuolatinis svečias Miškinių. Rečiau Vincas atvažiuodavo, Motiejus daugiau, ir ūkį tvarkyt padėjo. Motiejukas – mamos mylimiausias. Mama nei sirgo, nei nieko: bulves kasė ir mirė.
Antanas į Salaką važiavo, mane ant kelių pasisodino ir sako: „Uogienę pirštu reikia laižyt“. Ir kabina pats pirštu.

Jadvyga Tumėnienė (gyv. Juknėnuose), Stasė Maniušytė (gyv. Kaune, mokytoja)

Antano žmona – Aleksandra. Jos tėvas baltarusis, motina dvarininkaitė. Eidavo į ežerą visi basi, kelnes atsiraitę; labai demokratiški.
Motiejaus lietpaltis – senas, ilgas, pats basas, kelnes pasiraitojęs. Motiejus – kaimo išmintis.
Jis nemėgo pablevyzgot; jei išgirsdavo už stalo ką nešvankesnio, tai tiesiog…
Antanas kartais mandras buvęs, mėgdavęs pašiepti Tilvytį. Ir visada jo viršus buvo, nes bagotesnis Tilvytis 1916 m. pas Miškinius per žiemą mokėsi (norėjo stoti į gimnaziją). Tada Miškiniai namus tik statėsi. Tilvyčio dvieilis (gal pirmasis?):

Uti ti ti voveryti,
Kas tį guli par mergyti.

Antanas daugiau liežuviu mandras buvo; nesijautė aukščiau prieš kaimo žmones. Jei kurdavo, tai tik ekspromtu. Antanas palepintas, jauniausias, labai mylimas, gal mokėjo labiau prieiti prie motinos.
Ant piliakalnio eidavo, prie ežero, pas senesnius kaimynus, nes jie įdomesni. Čeburnis Justinas, Tumėnas Norbertas susitinka, duoda parūkyti. Su Cvilmanu buvo geriausi draugai. Kartą su Motiejum Antanas nuėjo tiesiai per pievą. Cvilmano pieva, o juk ją reikia pjauti. Liudvikas: „Laba diena“. Tie – „Laba diena“, gerų cigarečių uždavė (o jis rūkė naminį tabaką). Cvilmanas per petį paplojo: „Ai, Antaniok, vali parugiais!“ Antanas visada būdavo kermošiuj ir su ubagais pakalbėdavo. Šmaikštų liežuvėlį turėjo Antanas. Paskui jį būriuodavosi. Išeina: baltiniai balti, Mizeikio kailiniais užsivilkęs (kailiniai nudryžę), su čebatais… Paskutinis Antano draugas buvo Norbertas Tumėnas. Antanas: eina į parduotuvę – užeina, dirba – tai susėda pakelėj, kalbasi. Tumėnas irgi šmaikštus, anekdotus pasakojo.
Andriušio (Pulgio) kelnės iki pusės paraukta, varlalį pasirišęs. Vokiečių laikais pogrindinę organizaciją buvo įkūręs, todėl nėra apie jį kalbama. Jis – Tilvyčio sesers vaikas. Tilvyčiai balsingi visi buvo. „Don Kichotą“ išvertęs Pulgis. „Amerikai pirtyje“ jis piešė dekoracijas. Maniušio Balio klojime vaidino.
Pas Tumėnus – viso jaunimo suėjimas. Antanui nesvarbu, kas kviečia ir pas ką, – vis tiek ateis. Karštesnio temperamento, palyginti su kitais, judresnis.
Atmatuota ir apgalvota Motiejaus viskas. Labai gera atmintis: metai, diena, laikraštis, kokia žinutė. O Antano atmintis paprasta. Šnekėjo tarmiškai. Motina jų labai šneki moteriškė, prie juokelio.
Kai Antanas paskutinį kartą buvo pas Motiejų, tas prašė: „O gal da nevažiuok, pabūk“. – „Jei tu atvažiuosi unt Velykų, tada gerai“. – „Nu gerai“. Antanas sako: „Tai gulk, aš arbatos užvirinsiu“. Kol užkaitė vandenį – negyvas.

Rita Tūtlytė. Apie tai, kas nenutolsta

2026 m. Nr. 4 / Nijolė Marija Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Rita Tūtlytė. „O tačiau yra galimybė daug ką giliai pergyventi“

2020 m. Nr. 4 / Mamerto Indriliūno raštai. – Vilnius: Kriventa, 2019. – 185 p. Knygos viršelio dailininkas – Audrius Naujokaitis.

Rita Tūtlytė. Tikriausiai būtina

2005 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Nereikia tikriausiai būtina: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 92 p.

Rita Tūtlytė. Vokiečių romantika A. Nykos-Niliūno kūryboje

1999 m. Nr. 7 / Alfonsas Nyka-Niliūnas paprastai siejamas su prancūzų, Viduržemio jūros kultūra. Esminė jo poezijos ir gyvenimiškoji linija kyla iš studijų metais skaityto Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ įtaigų.

Atgrąžtai, atgrąžtai… Nijolės Miliauskaitės laiškai

2004 m. Nr. 3

Kovo 25 d. sukanka dveji metai, kai netekome talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės. Praėjusiais metais didelio dėmesio sulaukė atsiminimų, straipsnių etc. knyga apie ją „Moteris su lauko gėlėmis“. Tikriausiai todėl, kad gyvą ją labiau pažinojome iš poezijos. Manau, kad šis laiškų pluoštelis paryškins jos asmenybės bruožus, atskleis kasdienius rūpesčius.
Gražina Ramoškaitė-Gedienė

Gražina,

Bark, bark mane, nes reikia barti. Ir atleisk. Nes labai nebuvo nuotaikos rašyti laiško, perlaikius polit. ek., o paskui prašiojo toji katorga – taip pavargdavau, kad grįžus – 12 val. namo, tik lysdavau (ar lįsdavau?!! – visai nebemoku rašyt!) į vonia ir tuojau pat griūdavau į lovą. Tada toji Nida – ten tiek ir tiek saulės, kai vos vieną laiškutį tesugebėjau brūkštelėti. Dabar vėl esu Vilniuje (parvežė mus liepos 27 d.– 6 val. ryto), vėl vargstu toje stovykloje, bet šiandien turiu laisvą dieną (šlovė buteliui, kurį gavo viršininkas!), tai skalbiau, o dabar galiu ir Tau parašyti.

Ir didelis dėkui Tau už laiškus – jie tokie smagūs skaityti, ypač pirmasis. Džiaugiuos, kad taip mikliai susitvarkei su ta stovykla. Man rodos, kad tereiks charakteristikos – mudvi su Rima irgi tik tokį dokumentu turėsim.

Rašai apie „Taurę“ ir Hofmaną – Tavo tiesa, Gražina. Ir ne tiek jau aš garbinu Hofmaną – jis man yra labai mielas, galiu jį skaityti, norėdama nusiraminti, pasiguosti, ypač „Katino Murklio pažiūras..“

Žilas plaukas. Turėdamos 30 m., būsim kaip senutės, ko gero. Rodos, sakiau, pirmąjį žilą plauką radau, turėdama 14 metų. Juokinga,

Dieve, kol kas neturiu kada ne paskaityti. Apie rašymą visai kalbos nėra. O Tu, jei nepradedi verst, tai gal ką rašai? Matei, išėjo V. B. knyga. Kaip Tau atrodo? Ir viso – kaip Tu vertini jį kaip poetą?

Reiktų Tau apie tą stovyklą papasakot, bet geriau tai būtų žodžiu – rudenį, kai susitiksim. Iš literatų – nieko įdomaus nebuvo. Šiaip – visokių nuotykių. Džiaugiausi Nidoje atsidūrusi. Kelis sykius kopose buvau, vieną dieną ištisai ten pravaikščiojau, parsivežiau užpustytos senosios Nidos pasagą, medžių gabalėlių, visaip smėlio nugludintų, ir gintarėlį. O vieną vakarą iš tikrųjų buvau paklydusi. Buvo labai gražus vienas saulėlydis prie jūros. Vienas toks vaikinas šiek tiek sugadino mano džiaugsmą („Argi mes pirmokai?“ ir „Arba tu nenormali, arba aš“), paskui su juo visai nekalbėjau. Daugiausia bendravau su viena grafike – Gražina, kurią ir anksčiau šiek tiek pažinojau. Dar buvo vienas dailininkas, kurio žodžiuose ir elgesy nebuvo nė truputėlio meilautinio atspalvio – ko man labiausiai reikėjo. Man norėjosi tik ramybės ir paprasčiausio draugiškumo, bet jokiu būdu ne flirto, žaidimo, nes žinai, kaip dabar jaučiuosi, kai šitaip pasibaigė toji istorija. Įspūdingas buvo vakaras, kai maždaug lig pirmos valandos nakties Klaipėdoje laukėm autobuso, susėdę ant gatvės, kai vieni čia pat, patvory, miegojo, kiti gėrė, treti bučiavosi, dar kiti šūkavo, dainavo, lojo šunimis ir vadino save hipiais. Netgi aš priėjau ligi to, kad plojau į taktą delnais. Bendrai, gera buvo, tik labai greit reikėjo išvažiuot, dar nespėjus galutinai apsiprast. Kaip viena diena viskas pralėkė. O papasakosiu viską, kai susitiksim – rudenį, nes, matai, jau ir trečią puslapį baigiu prirašyt. Bet, žinai, aš tokia laukinė ir man sunku iš pradžių buvo ten apsiprasti.

Na, lik sveika. Gerų dienų Tau Palangoj.

Nijolė
1971. VII. 31, Vilnius

Gražina,

Dėkui Tau už abudu laiškus, už pirmąjį – smagų ir antrąjį – rimtą. Rašau Tau dabar lyg ir nuo mamos pasislėpus savo kambarėlyje ant aukšto, nes nenoriu, kad ji pastebėtų greta padėtą V. B. knygą (kam be reikalo ją jaudinti?).

Tai dabar jau Tu turbūt Palangoje sau vaikštai ir palaimintu veidu žiūri į bangas. Kokia laiminga (vien dėl to, kad esi prie jūros). Geri, matyt, vakarai buvo Tau pas senelį, gražūs! Tik aš kažkodėl nukabinus nosį ir niekaip nesirašo šįkart laiškas linksmai: 🙁 (net šitas veidukas, ko gero, daugiau liūdnas, nei linksmas!).

Dabar sėdžiu namie ir ryte ryju be perstojo obuolius, uogas, morkas ir kitokias gėrybes, jausdama vien tik nepasotinamą alkį. Dirbti kol kas nieko nedirbu. Pirmas rimtesnis darbas – tai, kad Tau laišką prisiruošiau parašyt. Protarpiais galvoj visokie prisiminimai lando, bet nerašau. Tik vieną eilėraštuką – netyčiuką įdedu Tau, jisai dar Vilniuje parašytas. O šitiek norėjau padaryt per atostogas! Dar nė „Odisėjos“ nepaėmiau į rankas… Taigi, jaučiuosi alkana ir nusivylusi savo užmojais.

Cha, turiu šįkart tik mažučių vokų, tai teks į kelis sudėti, jei nerasiu kokio didėlesnio.

Taip skaudžiai kerta kūną – lig saldumo
ir gludina, ir lygina. Ir užneša, užpusto
kaip statulą; ir namus, ir šulinį. Lyg burė
grįžtanti jos balzganas drabužis plazda
ir spurda šiugždančiais sparnais, o, kiek džiaugsmingos
baimės tavo žingsniuos, sužieduotine!
Jau vėliavas regi, užsižiūrėjusi į smėlį
ir džiugesį vaikų su verbomis… Ir giesmę
sapniškoj nerealybėj, smėlio užmaršties balse:
tu tavęs: tau tave tavimi tavyje

1971.VIII.1

Na, tai keliaukim toliau! Apie tą knygelę dabar. Beje, kaip Tau tos Alf. Augaičio iliustracijos? Man iš pradžių darė lyg ir geresnį įspūdį, o dabar – nekaip atrodo. Nors kai kur lyg ir nieko. Nežinau, kaip pasakyt, bet čia kažko stipresnio norėtųsi.

Iš 1 skyriaus man taipogi patikę šitiedu. „Išvardink žodžius…“, aš jį prisimenu dar iš tada, kai jis buvo lyg ir LM spausdintas. O „Jūreiviai“ tikrai gražus eilėraštis, tas vėžių kopimas, toji eisena, tik kodėl, kodėl tokia pabaiga, kodėl „žymėtomis kortomis lošia jūreiviai“, man liko neaišku.

2 skyrius „skalvių žemėse“, Tu tą mįslingumą pastebėjai III posmo. Tikrai! Dar man pabaiga:

jau keltas juos kelia į čia
ir kraujo žaizda
virš galvų
lyg suplėšytas nuometas

Ir labai patiko sekantis – „Kreivakojis berniukas“, jau pirma eilutė „o, kokia susikrimtusi keliaklupsčia klūpo prie kelio“ pagauna ir neša, žinai, šis eilėraštis man – tai lyg upės srovė, aš plaukiu, nejausdama nieko, tik tas tekėjimas („Artėja / užgavėnės, trys karaliai artėja, klojimo šešėlis“), tas tekėjimas. Tik rėžia ausį „spragilus gimdanti moteris“.

V. B., atrodo, mėgstąs kartais rašyti tokius kaip „Toli nuo kunigaikščio“, tokių nemaža ir ankstesnėj knygoj. Siužetas – taip, bet jis daro įspūdį, bent man. „Ant kupsto stovėjo nykštukas…“ – nepraeina.

O „kažkas klausėsi jų kalbos…“ labai patiko. Tas jisai tikrai keistas. Ten, kur Tu cituoji, ir dar toliau: „pažįsta / avelių jį kvapas“. Galim tiktai spėlioti. Ir labai gražu.

„Močiutės“ pabaiga man irgi patiko.

3 skyrius. Neblogas „kiek laiko tai tęsis?..“ „Pelių gyvenimas“ patiko. Ir labai man gražus „patikėk manim: man belieka susenti“. Argi jis Tau nepatiko? „Geležis“ taipogi. Dėl „Dievo ieškojimo“ – Tavo tiesa.

4 skyrius. Ką aš Tau galiu parašyti apie šitą ciklą? Tik tiek, kad jisai man labai gražus. Jis buvo P P – 68 m. išspausdintas, vadinasi, jis parašė šiuos eilėraščius, kai manęs dar nebuvo, nes į „Poezijos pavasarį“ tekstus pristato rudenį. Bet mane užaugino „Iš tylinčios žemės“ ir šisai cikliukas. Be galo gražu, be galo artima – toji „mergaitė su gėlėmis“. Ir toji pradžia, tas neskubus kuždėjimas:

žvelk man į veidą – neišsigąsk, nekrūptelėk
klausyk mano balso
lyg tylios ugnies židiny
liesk mano žvilgsnį – šaltą ir nelaukiamą
ir nieko – rudens vėsa kas rudenį grįžta – nieko nepagalvok

Ir tasai „ak, kodėl tu manęs sergančio neišgydei“ ir tasai „tik tam juk ir gyveni, kad jaustum tą amžiną gėlą“.

5 skyrius. „Sena laužavietė“, taip! Tiedu „arkliai į rūką paskęsta“ ir „tie medžiai tartum“, gražūs. Ir cikliukas „Prie Rudnios“ (anksčiau jis vadinosi „Šaukiantis balsas“, man rodos, tai buvo geresnis pavadinimas). Šis cikliukas tikrai gražus, toks, kad apie jį visai nesinori kalbėti.

Ai, Gražina, Gražina, Tu laukei, kad daugiau parašysiu apie šituos eilėraščius, daugiau! Bet mudvi abi nemokam kalbėti apie poeziją. Nei apie poeziją, nei apie dailę, nei apie ką kita. Juo labiau, kad dabar vasara ir tiesiog nemanoma ko nors rimtai nusitverti. Ką jau darysi, parašyk, kai grįši iš Palangos. Kaip Tau ten buvo, koks oras pasitaikė, ką veikei. Laukiu.

1971. VII. 11, Nijolė
Keturvalakiai

Gražina,

Būk gera ir pasiklausyk:

Atsirandu mažam tamsiam kambarėly, apgraibom prieinu prie langelio ir matau apačioje senovišką kiemą (pameni aliumnatą?). Paskui atveriu kažkokias duris ir įžengiu į keistą beformę erdvę. Viršuje regiu freską, bizantiško stiliaus bent jau spalvos tikrai bizantiškos – auksas, purpuras, kai kur žydro ir žalio lopinėliai) didžiulę freską. Priekyje stovi didelis vyras nebizantišku veidu – tokiu lyg iš gabalėlių sudėliotu ir tie gabalėliai juda. Žinau, kad tas vyras yra Judas. Kažkur toli toli, begalinėj perspektyvoj, stalas ir žmonės, aplinkui susėdę paskutinė vakarienė?). Betgi ir aš žmogus! Tai Judas surinka, iškeldamas rankas. Jisai apsisuka, ir aš matau jo nugarą, jis eina link stalo, jo figūra palaipsniui mažėja, mažėja, kol susilygina su sėdinčiaisiais. Jisai atsisėda prie stalo. Viduryje. Kristaus vietoje. Apaštalai kyla ir išbėgioja į visus šonus. Judas nekrutėdamas sėdi už stalo vienas.

Na, kaip Tau atrodo toksai sapnas, Gražina? Kaip Tau atrodo? Toks ryškus jisai buvo. Ir – keistas. Ir, žinai, rašau Tau dabar šį laišką vėlai vakare viena savo kambarėly ir man, pasakojant tą sapną, pasidarė baisu… Užtenka, kad dar daugiau neįsibaiminčiau.

Gavau Tavo laiškutį šiandien. Iš Palangos. Bet juk gerai, kad prie jūros vėjas. Tu gali vaikščioti sau užsigalvojusi. Dieve tu mano, ramybė! Ko gero, tai didžiausia šiais laikais prabanga!

Perskaičiau dabar „Tomą Nipernadį“, kurio veltui ieškojau Vilniuje. Bet dirbti – nieko! Tik ryju obuolius, vakarais melžiu karvę, mezgu. Ir jau laukiu (ir nelaukiu) rudens ir Vilniaus.

<…>

Fui, šunys loja, baimė ima – einu miegot! Kažko įsibaiminau. Labanaktis.

Nijolė
1971. VIII. 13, Keturvalakiai

Sveika, Gražina!

<… > Paėmė mane šiandien toksai noras Tau parašyti laiškutį, kad Tu galėtum pasijuokti iš mano naujų aistrų.

Taigi, parsivilkau į namus didžiulį, vos pakeliamą „Lietuvos TSR flora“ tritomį ir dabar sklaidau po truputėlį, baisiai nustebdama, jeigu po kokiu barbarišku vardu ir klaikiu aprašymu atpažįstu paprasčiausią augalėlį. Matai, pradėjau sirgti antrąsyk vaikystes ligomis. Juk visiems būna laikotarpis, kai susižavi žvėrimis ir augalais. Bet taip neprotingai – sulaukus, ačiū Dievui, dvidešimt vienerių metų!.. Prarijau kelias seniai skaitytas knygeles apie žvėris ir netveriu savo kailyje. Beje, gal čia ir tie Tavo gražieji flamingai kalti? Man rodos, aš juos kažkada sapnavau. O ir Nidoj visokie vabalai nenorėjo nuo manęs atsitraukt, vis užropodavo vorai, užlipdavo boružės. Gi čia, Keturvalakiuose, kai tik nueinu vakare pas karvę, užpuola didžiausia musių ir kažkokių mašalų kariauna, puikiai, pripažįstu, išgalandusi savo iltis ir kardus. Po kiekvieno mūšio man tenka gėdingai pasitraukti iš kovos lauko, o narsioji karvutė kantriai kenčia priešų patyčias ir kankinimus.

Ir dar vienas rimtesnis dalykas – perskaičiau dešimt „Odisėjos“ giesmių. Neįsivaizduoji, kokį patyriau malonumą, kokį dvasinį pasitenkinimą, kokį džiaugsmą ir kokią ramybę! Bet jeigu nugalės botanika, tai „Odisėją“ teks užmesti. Ruoštis kursiniam darbui – niekaip negaliu prisirengti, vis atrasdama aibę „neatidėliotinų“ darbų…

Patark, ką daryti su „Poezijos pavasariu“. Mane pakvietė, 5–6 kūrinėlius reikia pasiųsti iki rugsėjo 1 d. Kaip žinai, nieko neturiu, tik tą paskutinįjį, kur Tau atsiunčiau. Gal pabandyti surinkti ką nors iš nespausdintų? Na, „Pigmalioną“, „Pašaukimą“, gal dar kokį ir paskutinį? O gal iš viso neverta? Juk nerašau dabar nieko?.. Padėk, Gražina, nes man galva susisukus.

<…>

Parašyk kuo greičiau, nes Švyp-Švapas laukia eilinės aukos (mane jau suėdė su ragais ir nagais). Sudie.

Nijolė
1971. VIII. 21,
Keturvalakiai

Labas, Gražina,

Dėkui Tau už laiškus, kuriuos radau grįžusi iš Latvijos (o ten išbuvau 2 savaites su trupučiu, nes sutarėm, kad kitą vasarą Laima pas mane atvažiuos – lietuvių k. mokytis).

Klausyk, Gražina, gal tikrai judvi su Živile ar Tu viena atvažiuotum kiek pas mane pabūti, kol pabos? Man būtų labai smagu. O ir kavos šiek tiek iš Vilniaus parsivežiau, išvirčiau Tau „varšuvietiškai“ – taip Rygoj išmokau. O savo kambarį kaip pertvarkiau – nepažintum. Tiesa, dar nebaigiau. Matai, gavau lentynų knygoms, tai dabar jau panašiau į kambarį. Tik dieną velniškai karšta – saulė įkaitina stogą. Užtat vėlai vakare čia gera, tik, kol sėdi su žiburiu, turi langą uždaryti. Baisiai gera prie žvakių pasėdėti. O dabar aviečių kiek – pilnom saujom skinu. Ir šviežios bulvės, ir agurkai, ir kriaušės jau krinta, po savaitės bus kaip reikiant prinokę. Tai va, gal atvažiuotum?

Aš dabar rudens telaukiu. Jau, sakau, vyšnios, jau kriaušės – greit ruduo! Kad ir nemalonu, kad V kursas, kad ir pasidaro karšta, pagalvojus apie diplominį darbą, – vis tiek, kad greičiau ruduo, kad greičiau ruduo. Šiaip tvarkausi, šiek tiek mezgu, iš to vasaros karščio – „Tris muškietininkus“ skaitau… Ir dar ta botanika! Šiandien vėl radau nežinomą sau gėlelę – reiks pavartyt „Florą“, įdedu ją ir Tau.

O Ireną būtinai aplankysiu, kai būsiu Palangoj (gal žinai, kur Birutes alėja?). Žadu jai juostelę nuausti.

Latvijoj gera buvo. Penkias dienas praleidau žvejų kaime Upisgryve, kur nėra vasarotojų. Mūsų namas–pirtis stovėjo ant pat jūros kranto. Įsivaizduok: paėję tolyn maudėmės ir deginomės nuogos, nes niekas paplūdimiu nevaikšto (vietiniai – dirba!). Radom jūros išmestų gražiausių butelių, plūdžių, tinklo gabalų. Vieną vakarą jūra buvo – spėk – ruda!! O ten, kur įteka upeliukas, raudonas nuo balų rūdos, – raudona jūra, kruvina banga!

Parašyk, galgi atvažiuosi, ir kada. O aš baigiu, nes baisiai karšta,

Nijolė
1972. VI. 26,
Keturvalakiai

Gražina,

<…>

Tai nuobodžiavai pas senelį? Žinau, ką tai reiškia. Pati tik ką grįžau iš tėtės tėvų – vos nenumiriau tenai. Alyvinių, pasirodo, šįmet nėra. Pusbrolių nebuvo nė vieno, o ir su jais – užaugusiais – kažin ar rasčiau bendrą kalbą. Tai slankiojau po sodą kaip dvasia, rankiodama kur–ne–kur – suraudonavusią avietę. O čia dar teta Genutė su savo pamokymais, tai jai mano laikrodis nepatinka, tai drobinės kelnės, tai plaukai, tai parūpsta, ar aš dar nežadu tekėti, ir gąsdina senos mergos dalia. Įgriso iki gyvo kaulo.

Šiandien pas mus svečiavosi mamos pusseserė su dukterimi ir jos vyru, anądien buvau sutikusi kitą jos dukrą su vyru, abidvi neseniai ištekėję (ir pasidarę negražios, pasenusios). Pasižiūrėjau aš į tuos vyrus – vaikėzai, liauni kaip nendrės, nei jėgos, nei pasitikėjimo jais, nei saugumo jausmo – su jais. Ir – pasijuok iš manęs, kvailės! Vos neuždainavau sau, kad mano išrinktasis – „pirmasis tarp Jeruzalės sūnų“! Pati iš savęs juokiuosi, kad tokia iškvėšusi.

Ir dar vienas sapnas toks buvo. Lyg atplėšiu laišką – nuo V. B. Iš karto krinta į akis eilutė kažkur lapo viduryje – „Jei ateisi, ateik kaip mano žmona“. Betgi aš jau kito, betgi aš negaliu ateiti! – taip galvoju tada tam sapne.

Visas mano kambarys kvepia žolelėm. Prisirinkau čia mėtų, čiobrelių, dar tokių žolių, kur vardo nežinau, ir džiovinu. Ir delnai kvepia – ką tik skyniausi ir tempiau namo.

Galėtum atsiųsti man S. Gedos knygą, o dar geriau – iškart atvežti į Vilnių. Vieną turiu – sau, bet reikia man dar vienos. Vešiuosi skaityti į Palangą.

Šiandien baisiai plepu. Brūkštelėsiu Tau iš Palangos. Tu rašyk į namus. Skaitei „Pergalėj“ pradėtą spausdint Fr. Sagan romaną?

Dar čia razetos ir naktižolės vakarais kvepia. Noriu į Palangą greičiau išvažiuot, viena pabūt. Tai sudie. Parašyk.

Nijolė
1972. VIII. 9,
Keturvalakiai

Gražina, labas, rašau Tau iš Palangos, antra diena sėdžiu čia, nieko neveikdama. Vakar mačiau, kaip iššoko iš jūros ugninis žvėris ir taškėsi ant bangų. Visas dangus užsiplieskė nuo jo karčių. O paskui atskrido didelis juodas paukštis ir tupėjo ant aukso kiaušinių, kartkartėm sukrankdamas kran.

O galvoj viena – kad greičiau ateitų ruduo. Tu žinai. <…>

Nijolė
1972. VIII. 14, Palanga

Gražina, sveika!

Suvėlinau parašyti Tau laišką, nes ir vėl leidomės į klajones, ir, deja, gana beviltiškas. Taigi susikrovėm visą savo mantą, ir Juozas atvežė prie Gaišto ežero. Apsigyvenom čia tokioj sodyboj, pusėtinoj, bet vos atėjo šeštadienis – paaiškėjo, kad pakliuvom į tam tikrus spąstus, nei čia vietos yra daug, nei ramybės, ir miškas per toli, nepasiekiamas. <…>

Būtume žinoję, kiek čia žmonių susirenka, kojos nebūtume čia kėlę. Tris dienas pabuvę, ėmėm svarstyt, kurgi mums pasidėti, tokiems čigonams be stogo nuosavo. O dar tos mantos – nesėsi į autobusą ir neišvažiuosi. O ir kur? <…>

Tai va, šiandien buvom Druskininkuos ir prašėm bibliotekininkių, kad kaip nors priimtų atgal į tą kambarėlį prie vasaros skaityklos. Įgrisim joms iki gyvo kaulo, bet jos dar mums vis tik labai geros; prižadėjo įleisti į tą kambarį po savaitės. <…> Matai, išdėjau Tau visas bėdas, kurios dabar man ant širdies guli, pasiskundžiau, tai vis lyg ir lengviau.<…>

Ežeras tai čia neblogas, didžiulis, vanduo skaidrus. Vytautas perplaukė ten ir atgal (kokia pora km susidaro iš viso), tai turėjau baimės. Maudosi jis čia po keliskart, ir kol kas nepakenkė. Aš šiek tiek liepžiedžių pasirinkau vienoj apleistoj sodyboj, kur likę tik sodas, šulinys, pamatų akmenys ir tvarto molinių sienų liekanos bei didžiulis iš akmenų sumūrytas rūsys. Šiaip nežinau, ką veikiu: nei mezgu, nei neriu, tik aplink tupinėju, ir dienos eina bemat. <…> Iki artimiausio pašto 3 km. <…>

Nijolė
Vytauto vadinama Barbute (nenustebk, jei kada prie Tavęs šitaip pašauktų)
1976. VII. 27, Laibagaliai

Gražinute!

Dėkui už mielą laiškutį. Tikiuos, jau būsit abu laimingai grįžę. Taigi – kaip jaučiatės? Ar pasisekė parašyt įžangą savo knygai? Ar Sigitui sekėsi darbai? Gali pasakyt jam, kad labai jau jis galantiškas pasidaręs, sprendžiant iš Tavo laiškučio!

Čia mes baigiam paskęst balose, oras baisus, brendam gatvėmis iki kaklo, ir aš esu pikta, kad vis peršlampa kojos. Vytauto sveikata šiuo metu pagerėjusi, bando krapštytis prie savo darbų, po kelias dienas sėdi prie to paties gabalo. Aš kepu orkaitėj bulves su kmynais ir česnakais, kuo Vytautas be galo patenkintas. O taipogi siuvinėju tą velvetinę suknią, maždaug trečdalis dar likę, baisiai „marudnas“ darbas ir nežinia, koks rezultatas bus. Kada atsirasiu Vilniuj, kol kas neaišku, bet reikaliukų jau yra. Matyt, neužilgo! Įdomu, kaip judu atrodot po tų Pietų, ar pasitaisėt, o gal sumenkot? Neįsivaizduoju! Taip kad norėčiau atvažiuot. O kol kas linkėjimai judviems nuo mūsų abiejų, o aš einu kepti tų bulvių –

Nijolė
1977. II. 28,
Druskininkai

Miela Gražina,

<…> Matėm LM-yje, kad jau išėjo Sigito knyga, tik pačios knygos dar nematėm. Kaip Jūs ten gyvenat, sostinėj, kaip laikotės? Mes Jus dažnai prisimenam.

Čia buvo kelios dienos gražios, o dabar tai vis lyja. Maudėmės upeliuky keliskart, o dabar lig kelių po molį braidom. Baisiai puolėm prie uogelių, smarkiai apsirijom, tai teko palakstyt. Mamukė, mama ir Vytautas susėda visi trys ir pasikeisdami mane ūdija, girdi, sumenkus, nevalgau, turiu pasitaisyt ir t. t. Baisiai visi sutaria šiuo klausimu, bet vis tiek stengiuosi prieš juos kaip nors atsilaikyt. Šiaip tai labai norisi grynam ore būt, po medžiu gulinėt – dabar jau po biskį atsigavom, o iš pradžių net rankos drebėjo, taip norėjosi į sodą lėkt. Vytautas bando dainas rašyt, o mane pasodino prie tos nelaimingos operos iš po natų nurašinėt. Mamai prasidėjo atostogos, tai mane beveik atleido nuo pietų virimo, kuo esu be galo patenkinta. Jokių nuotykių lyg ir nebuvo, tik vieną naktį katė pro langą įlindo, tai labai išgąsdino, iš tos baimės paskui lig ryto užmigt negalėjau.

Dar kartą linkėjimai visiems.

Nijolė
1977. VIII. 3,
Keturvalakiai
P. S. Tiesa, neseniai išgirdom: kas gi atsitiko K. Ambrasui? Kaip dabar jo sveikata? Vytautą labai paveikė ta žinia.

Gražina,

Labai ačiū Tau už laišką. Ar vis dar viena tebesi Vilniuje? Labai suprantu, kaip nykiai turi jaustis, nes ir pati tą patyriau. Bet ką padarysi?!

Labai juokiausi iš to, kaip Tu „subarbutėjai“, tiesiog matau, kaip Tu tas knygas tempi, vargšelė… Bet, sakau, gal tada ir Sigitas Vilniuje, kai knyga jau yra? Kaip ta knyga atrodo, ar patenkinti esat? Baisiai įdomu perskaityt.

O kaip Tu laikaisi? Ar jau susitvarkei su Miškinio knyga? Kaip Tavo mezginys laikosi <…>.

Gerokai mums pabodo čia, tai kiekvienas laiškas ar laikraštis daug džiaugsmo suteikia. Šiaip tai ganomės sode (yra kriaušių ir obuolių) ir prie Rausvės. Kasdien 3–4 kartus, o Vytautas ir daugiau, lendam į vandenį. Ir vis chuliganėlius tvarkom. Vytauto sveikata pasitaisė, o man pievos ir vasarojaus gaila, tai ir gainiojam. Įsivaizduok: be tako važiuoja tokie motociklu per ganyklą, žuvaut, – nuvijom: pasistatyk motociklą kieme, o ne pieva, kur žmogus riša karvę, važinėkis. Arba: vėžiauja sau, o tranzistorius pilnu garsu, sode ir namuos net girdėt. Ir dar: vaikas kokių 12 m. sumanė per vasarojų pasivažinėt dviračiu nuo kalnelio, įvažiavo, užsivedė dviratį ant kalno ir vėl važiuoja. Kad užrikau! „Buožiukės“ kraujas, matyt, negaliu žiūrėt, kaip kito žmogaus triūsą – vasarojų trypia. Negirdėti dalykai! Mums pieva niekas neleisdavo eit ne taku, kad žolės neišmindžiotume. Matai, kokie laikai atėjo. Bet iš to, kad jau tvarką bandom daryt, gali spręst, kad jau gerokai atsigavom ir pailsėjom. Taip ir yra!

Įdomus tas Kubiliaus straipsnis. Apgina svarbius dalykus, bet remiasi „aukso viduriu“ – Miež., Mare., Balt., Mart., Vaič. Ir gana senais kūriniais. Kraštutinesnių reiškinių neliečia (turiu galvoj Sigito Kasandrą, Vijoną, Pikasą, iš seniau Strazdą; o ir Vytauto kai ką). Ar čia sąjunginiam skaitytojui skirta? Jokių aktualijų (išskyrus Marc. „Mažvydą“) ir nėr vertinimo, geri kūriniai ar ne, paimti tiesiog kaip literatūros faktai ir tiek. Negi jis specialiai Jums tai parašė? O gal čia jo toks tikslas buvo, tokia politika? Kitaip negaliu paaiškint, kaip jis pražiūri tuos dalykus.

Kaip tas Strielčiukas, gal jau išstenėjo ką?

Norėčiau į Vilnių atvažiuot, bet dar anksti.

Kaip Tu gyveni, parašyk. Kaip Sigitas. Kaip atrodo knyga. Galima sveikint Sigitą, knygai pasirodžius. Labai džiaugiamės, kartu su Jumis. Linkėjimai nuo Vytauto.

Barbutė
P. S. Cha, prisiminiau, Vytautas šaiposi iš manęs: buvai Nijolė Miliauskaitė, o dabar esi Barbutė Bložienė. Mamukei ta Barbutė nepatinka, negražiai, girdi, vadina.
1977. VIII. 14,
Keturvalakiai

Miela Gražina,

Ilgai neprisiruošiau Tau parašyti, nes labai intensyviai užsiėmiau gydymusi (ir aš, matai!). Gydymasis šitas yra gana sunkus, reikia daug kantrybės ir ištvermės. Tenka pakelti nemažą skausmą. Pirmiausia, atrodo, išsigydė mano migrena, o dabar daugiau kaip savaitė jaučiu skausmus vienoj vietoj ir nežinau, kas man ten skauda. Bet, matyt, būtų ten jau kas buvęs ar buvo rimtesnio. Šiaip ar taip – nevalgau mėsos, susiveržiu krūtinę ir kenčiu, kiek galiu iškęsti. Tiesa, nuo liežuvio baigia nueit visos apnašos, lyg ir pagerėjo oda. Pagal tą gydytoją išeina, kad oda turėtų labai pagerėt – šitai man labiausiai ir rūpi. Bet jau baisiai užsiplepėjau! Atleisk už tokią „medicinišką“ laiško pradžią! Esu taip įsitraukusi į šitą gydymąsi, kad man tai dabar lyg ir svarbiausia. Vytautas irgi smarkiai gydosi, jis kenčia tikrai didelius skausmus, viena po kitos skauda visos vietos, kur tik būta ligos, uždegimai ir pan. Ilga kalba! Bet net kraujagyslės galvoj gydosi, matyt, tos vietos po insulto.

O kaip Tu gyveni? Sigitas? Klausyk, Gražinute, baisiai knieti paklausti, kokią Tu pavardę sau pasiliksi? <…> Mezgu iš tų baltųjų siūlų. Labai malonūs. <.. >

Galvoju, kad jau neužilgo gegužės 15 d., o dar nelabai aišku, kur teks pasidėti, nes nežinia, ar įrengs tam laikui Valavičius kambarį. Yra dar vilties gauti kelialapį prie Elektrėnų, bet irgi nežinia. <…>

Nijolė
1978. IV. 18, Druskininkai

Miela Gražina,

Dėkui Tau už laišką ir širdingus pasiūlymus! Nežinau nė ką sakyti. Aksomas labai vilioja. Žiūrėk, dabar gegužės 14 d. Išvažiuojam prie Elektrėnų, jei viskas tvarkoj, ir būsim pora mėnesių. <…>

Mes čia vargstam toliau. Smarkiai gydomės. Tik tuo ir užsiimam. Skausmai būna nemaži, bet reikia kentėt. Arba sėdi sau vidury dienos ir staiga – knapt, nenusėdi – taip norisi miego, zirzi, unkšti, kol meti visus užsiėmimus ir atsiguli, iškart užmiegi ir porą valandų taip guli, o galvoj kažkas tuo metu darosi, pabundi – ir jautiesi gerai, smagi, energinga. Man daugiausia gydo galvą ir nervus. Gal atgausiu atmintį? Vienu metu lyg ir akys buvo pagerėję – ryškiau pradėjau matyt, be to, rašant mašinėle, klavišai pasidarė per arti akių, lyg ir stalas per aukštas. Gal visa tai neilgam, bet vilčių duoda. <…>

Baigiau siuvinėti suknią, dėkui Dievui. Negaliu net patikėt… <…> Šiaip vis tempiam pundus į Ratnyčią, pamažėle savo mantą reikia iš šito pensiono „ištarabanyt“. Atrodom baisiai komiškai su tais ryšuliais. <…>

Nijolė
1978. V. 5, Druskininkai
P. S. Labai mus nekaip nuteikė tas faktas, kad Kornelijaus knygutę atmetė. Blogi reikalai.

Gražina,

Dėkui Tau už nakvynę ir buterbrodus, kurie man labai pravertė… Kelionę turėjau klaikią: į Druskininkus ir atgal traukiniu, Vilniuj negaunu bilieto, siaubingai karšta, imu taksi ir važiuoju į Kauno plentą, čia stoviu ir laukiu, kol kas susimylės pavežėt. Šiaip taip vienas ponas pasigailėjo ir sustojo. Elektrėnuos jau visai neturėjau jėgų. Tik kitą dieną pradėjau pamaži atsigaut. Bet visa laimė, kad tą rankraštį Ratnyčioj radau ir atvežiau… <…>

Nijolė
1978. V. 21,
Abromiškės

Gražina,

Dėkui Tau už laiškutį ir už Tavo pastangas gauti man tą vadovėlį. Laką ir isp. k. gramatiką atvešiu atvažiuodama, o tą Valjecho ir Nerudos knygą būtų gerai, kad Sigitas dar leistų pasilaikyti iki rudens (vasarą turėtų būti redaguojami vertimai, tai reiktų dar viską turėti krūvoj). „Galvoju apie tave“ Vytautas Judviems užrašė, ryt išsiųsiu (registruotą banderolę, nes bijau, kad nedingtų). Tai tokie reikalai.

Tiesa, smalsu man, ar neplanuojat kokios anotacijėlės tai vertimų knygelei? Ar niekam nekrito į akį ir niekas nepasisiūlė parašyti?

Buvom nuėję pasižiūrėti savo namo. Baisiai nusivylėm. Viskas daroma atvirkščiai, negu norėtume. Labai prastai išplanuota. Ne trys kambariai, o du kambariai su kamara, toks mažytis tas trečiasis kambariukas! Aš net apsižliumbiau. Žinoma, bus stogas virš galvos, bus ramiau gyvent, lengviau, bet visa tai toli gražu ne tai, kas turėtų būti! O čia mus nelabai galės laikyto, tam pensione, atrodo, tik iki geg. 1 d. Taip kad vėl reikia ieškoti, kur mums pasidėti tuos porų mėnesių iki savo buto,

Apskritai tai sveikinu Tave, kad kriauklių kolekcija darosi vis didesne! Tiesiog nuostabu, iš kur Tu trauki tokius retus dalykus! Baisiai įdomu bus pažiūrėti. Nes žadu atvažiuot balandžio pradžioj.

Šį kartą tiek, Gražinute. Linkėjimai Jums nuo Vytauto,

Nijolė
1979,III. 22, Druskininkai

Miela Gražina,

Rytoj važiuojam į Vilnių, Živilė gavo mums bilietus į Č. Niemeno koncertą. Baisiai trokštu pasiklausyti Niemeno, dėl nieko kito nesusiruoštume į tokią varganą kelionę ir nakvynę svetimoj vietoj.

Ir dar didžiulis rūpestis: vis dar nėra I. J. atsakymo, kada leis iškraustyti Vytauto daiktus. Visą laiką vien tik nemalonumai ir bėdos, nesinori nė kalbėti.

Skaičiau K. Kafkos laiškus tokiai Felicijai Bauer iš to laikotarpio, kai rašė „Metamorfozę“ ir „Procesą“. Pirmą sykį skaitau tokį šiurpų dalyką (Apolinero laiškai yra tik žaidimas ir gryni niekai) – labai atsiskleidžia tuose laiškuose Kafkos vidus. Norėčiau iš naujo viską perskaityti (tą rusišką knygelę). O kur gauti jo „Pilį“? Spėju, kad tai geriausias jo kūrinys. <…>

Čia nieko naujo ar įdomaus. Nieko gero neskaitau laikraščiuos. Nieko nesutinku. Kornelijus sėdi Vilniuje. Orai baisūs: pernelyg karšta, šiandien išjunk radiatorius, tai vėl šalsim, nes iš sienų lendu baisi drėgmė ir šaltis. <…>

Nijolė
1979, X. 15, Druskininkai

Miela Gražina,

Labai Tau ačiū už laiškelį. <…> Baisiai apsidžiaugiau, kad Tu jau, atrodo, susirgai M. Prustu. Dabar neatrodys Tau juokingas mano žavėjimasis juo ir negalėjimas – po jo beveik nieko skaityti. Nors aš iš tiesų perlenkiu ir gal Tau jis neatrodys vertai minėti greta Homero ir Šekspyro, ką aš žinau!

Tai tiesiog nuostabu, kad J. Vaičiūnaitė taip pergiria mane. Matyt, tai dėl to, kad kiekvienam žmoguje ji nori matyti gera. Kitaip negaliu to paaiškinti. <.,.>

Perkrimtau dabar Gertrūdos Stein knygą, visas Paryžius, Pikasas, Matisas, Hugo ir visi, kas tuo metu ten kūrė. Yra užuomina į rumunų kunigaikštytę… Spėju, kad čia bus ta pati M. Prusto draugė. Bet į galą ta knygelė pasidaro nuobodi: vien pavardžių (dažniausiai man nežinomų) vardinimas. O kadangi rašo amerikonka, tai ir Paryžius kitoks.

Visai neatrodo, kad turėčiau daug kantrybės. Nes kai noriu prisilyginti prie Tavęs, tai matau, kiek man tos kantrybės trūksta.

Tiek daug dalykų norėčiau padaryti – o nieko nepadarau. Ir kai kas klausia, neturiu ką sakyti.

Nijolė
1980. II. 26,
Druskininkai

Miela Gražina,

Dėkui Tau už laišką, dėkui, kad paėmei M. Prustą, kad išvis pasirūpini manimi (turiu galvoj Tavo sumanymą dėl eilėraščių vaikams, bet ar tai ne utopija? Neturiu pasitikėjimo savimi).

Nežinau, ar yra Druskininkuos J. Stepšys. Mūsų jis neieškojo. Arba jis tenori užsiimti gydymusi ir poilsiu ir neketina papildomai sukti galvą dėl leidyklos, arba jis negali nieko gero pasakyti ir dėl to nesirodo… Greičiausiai antras atvejis arčiau tiesos. Ir dar pikčiau, kad tos nelaimingos „Naujos knygos“ ištrimitavo apie išeisiančią knygą, o visi rankraščiai guli pas mus ir Vytautas vis dar negali jų tvarkyti. Plaučiai lyg ir pagerėję, bet vis dar labai neatsparus ir viskas dar kenkia, laukan dar neišeina, kambary su vilnonėm šąla. Buvo pablogėjus savijauta dėl nekokių žinių, buvo pablogėję su nervais, vėl pradėjo imt depresija. Tai vakar įkalbėjom mudu su daktaru gerti sidnokarbą – nuotaikai pakelti, tačiau tas sidnokarbas alina širdį… Buvo kažkas negerai su vegetatyvine nervų sistema: vieną naktį baisiausiai sušalo, nors buvo užsiklojęs antklode ir kailiniais, kažkas negerai buvo širdžiai, ir pats tuo metu buvo toks apatiškas, kad neįstengė ištiesti rankos ir pažadinti mane, kad ko nors imčiausi. Šitas atsitikimas sukėlė man geroką nerimą. Be to, atrodo, kad tebėra žaizda viduriuos – naktimis kamuoja skausmas. O Vytautas vis viena nenori gultis ligoninėn, nes vis dar tikisi padirbėti prie rankraščių ir suspėt įteikt leidyklai. Bet man visa tai atrodo nelabai realu.

<…>

Po truputį skaitinėju R. M. Rilkės „Malte“, stiprus ryšys su elegijom, labai patinka.

Nieko gero nenuveikiu. O laikas eina. Visa bėda, matyt, ta, kad neturiu pasitikėjimo savim ir per daug rimtai į viską žiūriu. Sapnuoju absurdiškus sapnus, kuriuos greit pamirštu. Sukuosi savo rate. Ir viskas.

Geriausi linkėjimai Judviems nuo Vytauto.

Nijolė
1980. III. 10, Druskininkai

Eglė Frank. Išsirinkusi geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta

2025 m. Nr. 1 / Nijolės Miliauskaitės rinkinys „Uždraustas įeiti kambarys“ guli prie mano lovos – nuolat skaitomas, kai kuriuos eilėraščius moku mintinai. Kiek kartų panirta į jos eilėse aprašomas būsenas…

Nijolės Miliauskaitės kūrybos ir biografijos kontekstai „Metuose“

2021 12 04 / Poetės Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) archyvai žurnale „Metai“ yra turiningi. Tai atskleidžia jos poezijos publikacijos, susijusios su jos kūrybos branda: su knyga „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir…

Ramunė Brundzaitė. Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk

2021 09 06 / Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi…

Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

Nijolė Miliauskaitė. Kelionė Karaliaučiun. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 1 / Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.

Virginija Cibarauskė. Monograma ant senoviškos staltiesės (Nijolės Miliauskaitės eilėraštis-dagerotipas)

2010 m. Nr. 2 / Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą.

Elena Baliutytė. Knyga apie lietuvių Persefonę

2004 m. Nr. 10 / Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai / Sudarė G. Ramoškaitė-Gedienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 276 p.

Gražina Ramoškaitė-Gedienė. Nijolytė

2003 m. Nr. 8–9 / Pirmieji mano studijų metai universitete. 1968-ieji. Šviesus, saulėtas rugsėjis. Mes abi su Nijole einame pro senąjį telegrafą centro link. Atrodo, ketinome kažkur išgerti kavos. Žiūriu, kad prieš mus ateina mano Tėvelis.

Gražina Gedienė. Poezijos pavasaris 2003

2003 m. Nr. 7 / Dar vienas svečias – latvių poetas ir vertėjas K. Skujeniekas, kurio vakaras įvyko Rašytojų klube, kur jam buvo įteiktas LRS garbės nario pažymėjimas. Apie latvių poeto ir vertėjo kūrybą savo mintimis dalijosi poetai S. Geda…

Kęstutis Nastopka. Moteriška mitologija

2002 m. Nr. 5–6 / Šviesiam Nijolės Miliauskaitės atminimui / Nijolės Miliauskaitės cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ susitinka dvi moterys – mirusi motina ir motina būti trokštanti duktė.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Jurga Perminaitė. Savojo identiteto paieška (Nijolės Miliauskaitės „Uždraustas įeiti kambarys“)

2000 m. Nr. 1 / Traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums atrodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių

Gražina Ramoškaitė-Gedienė. Nijolytė

2003 m. Nr. 8–9

Iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamos išleisti atsiminimų knygos apie 2002 m. mirusią poetą Nijolę Miliauskaitę.

Pirmieji mano studijų metai universitete. 1968-ieji. Šviesus, saulėtas rugsėjis. Mes abi su Nijole einame pro senąjį telegrafą centro link. Atrodo, ketinome kažkur išgerti kavos. Žiūriu, kad prieš mus ateina mano Tėvelis. Atvažiavo iš Kauno mūsų (dar trys seserys tuo metu studijavo Konservatorijoje) aplankyti. Supažindinau su juo Nijolę. Ji taip pagarbiai ir dėmesingai pasisveikino. Nutarėme, kad eisim visi trys išgerti kavos. Kai jau atsisveikinu su Tėveliu ir vėl grįžtam į paskaitas, ji džiugiu balsu sako man, kokia turiu jaustis laiminga. Nuo tos dienos man ji ir įsiminė. Ir prasidėjo mūsų draugystė. Mano Tėvelis ją tarsi sutvirtino. Tada dar nieko nežinojau apie jos šeimą. Nežinojau, kad ji augo be tėvo. Visa tai išsipasakojo daug vėliau. Aš jai pasipasakojau apie savo Motinos žuvimą autoavarijoj 1961-aisiais, kai man tebuvo vienuolika metų… Šie mūsų sopuliai suartino mus. Susidraugavome. Atsirado abipusis pasitikėjimas. Būdavo smagu abiem klaidžioti Vilniaus gatvėmis, gerti kavą, sėdėti Universiteto Rankraščių skyriuje, kur, pabėgę iš paskaitų, gaudavome paskaityti Šventąjį Raštą (tuo metu tai mums atrodė didžiausias stebuklas), verstą J. Skvirecko. Vėliau, kur buvę, kur nebuvę, mes abi ten sėdėdavom galvas sukišusios, su kryželiais ant kaklo, – tuo metu tai buvo tikra šventvagystė, tačiau mums reiškė mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Pačios pasirinkdavom paskaitas, į kurias norėjom eiti, ir su kažkokiu jaunatvišku iššūkiu neidavom į tas, kurios nepatikdavo. Buvo pernelyg “raudonos“.

Mūsų draugystė dar labiau sutvirtėjo, kai apsigyvenome Žirmūnuose. Po kelerių metų. Važinėdavome viena pas kitą, svajodavome, ruošdavome valgį, kalbėdavomės apie būsimus mūsų namus. Net piešdavome kambarių planą, kurdavome jaukius kampelius ant popieriaus, tiek prifantazuodavome, kad realiai pasauly visa tai paprasčiausiai nebūtų sutilpę…

Pamažu išsikalbėjome. Ji – apie Vytautą, aš – apie Sigitą.

Su švelnia šypsena prisimenu mūsų „žygį“ į Igliauką pirkti porcelianinių čekoslovakiškų arbatinukų. Nįjolė prieš tai buvo kūrybinėje jaunimo stovykloje ir pamatė, kad paprastojo miestelio parduotuvėje privežta jų galybė. Kaimo žmonės nelabai ir puolėsi jų pirkti, buvo svarbesnių, kasdienių pirkinių. Taigi grįžus ji man papasakojo apie tas grožybes, o aš nenurimau, kol vieną ankstų rytą sėdome į autobusą, vežantį į Marijampolę (tada – Kapsuką), tenai sulaukėme kito – į Igliaukos miestelį, o vakare jau buvom Vilniuje laimingos, nors ir pavargusios, bet rankose laikydamos smulkiom gėlytėm išpuoštus arbatinukus…

Pamačiau šį pavasarį tą arbatinuką kaime paliktą. Parsivežiau atgal į Vilnių, nuploviau, išblizginau, paglosčiau kaip seną, artimą bičiulį… Net norėjosi atsiprašyti, kad taip lengva ranka jį ten ištrėmiau… Tiesiog – kraustėmės į naują butą, visokie rūpesčiai užgriuvo netikėtai. Kas žino, gal kaip tik taip išgelbėjau jį nuo pražūties…

Pamenu, kartą, dar studentė būdama, ji pakvietė pas save pietų. Atėjome abi su seserim Živile, ji neša mums jau iškeptą žuvį. O mes tik žvilgt, žvilgt, – kažkas ne taip. Klausiame: ką tu tai žuviai padarei?

Sako: nulupau. Juk silkę tai lupa! Kad pradėjom kvatoti, – tik suvalkietė ir galėjo tiek kantrybės turėti, kad žuvį nuluptų! Bet, atrodo, labai neįsižeidė. „O iš kur aš galėjau žinoti, grįžus iš internato man leisdavo tik nuskusti bulves, taip ir neišmokau nieko gaminti.“

Kai prisimenu vėlesnius laikus, – ji tapo puiki šeimininkė! Druskininkuose suruošdavo tikras valgių puotas. Visko išmoko. Ypač su dideliu įkvėpimu gamindavo krišnaitų valgius. Ją tada pagaudavo tikras įkvėpimas. Su kokiu entuziazmu ji eidavo kartu su Vytautu į tuos krišnaitų susitikimus, kuriuose jai tekdavo būti vertėja į lenkų kalbą. Ji visa švytėjo. Kartą ir mane su Sigitu nusitempė. Susikaupus, tyliu balsu verčianti jų tekstus ji man atrodė daug šventesnė už anųjų brahmanus.

Atvažiavus ko nors nusipirkti į Druskininkus iš čia pat esančių Vieciūnų, užsukdavau ir jos aplankyti. Pamenu, kai paskambindavau į duris, išgirsdavau sklindant krišnaitinę muziką, jos smulkius žingsnius ir džiaugsmingą balsą – „einu, Gražinute, einu“. Atverdavo duris visa švytinti, nuo prikaistuvio karščio kiek paraudusi, laiminga, kupina trykštančios energijos. Išstudijavo visą krišnaitų valgių knygą. Nebuvo tokio patiekalo, kurio nemokėtų pagaminti.

Ne kartą juokais jai sakydavau: duotų tau instrukciją, tai ir lėktuvą išmoktum valdyti! Megzti ji taip pat išmoko iš knygų. Labai kruopščiai išnagrinėdavo visus aprašymus. Nereikdavo, kad kas rodytų, mokytų. Priešingybė man. Tose instrukcijose aš nieko nesusigaudydavau. O gal paprasčiausiai neturėjau tiek kantrybės.

Man būdavo gera su ja draugauti. Mes daug ir nešnekėdavom. Susitikusios eidavom susikabinę, tylėdamos. Aš ją suprasdavau iš pusės žodžio, ji – mane. Pamenu, jau gimus Uršulei, ji pasisiūlė pabūti “guvernante“, kol gyvens pas Žaibo gatvėje.

Vytautas tuo metu gydėsi Naujosios Vilnios ligoninėje. Išleisdavo mane ryte į darbą, o vakare važiuodavo jo lankyti. Pasisiuvo tam reikalui net specialius “guvernantės“ drabužius, – tokį sodriai mėlynos spalvos su gėlytėm sijoną ir švarkelį. Uršulę labai mylėjo. Padovanojo jai skudurinę Onutę – mielą lėlę su geltonais vilnonių siūlų plaukais, balta palaidinuke ir mėlynu sijonuku…

Likusi nuotrauka, kurioje Uršule tą lėlę laiko žemyn galva. (Beje, peržiūrinėdama Nijolės nuotraukas, radau kitą variantą – Uršulytė gražiai savo mažom rankutėm laiko Nijolės lėlę… Nuotrauka ryški, ir ta lėlė atsiskleidžia visu savo grožiu.)

Ji su Vytautu atvažiuodavo pas mus pagyventi, pernakvoti, mes važiuodavom pas juos į Druskininkus. Iki vėlyvos nakties visi šnekėdavom. Buvo tiek bendrų reikalų, bendrų interesų.

Vėliau, jau mums nusipirkus sodybą prie Nemuno, – aplankydavo. Nuo Druskininkų – tik aštuoni kilometrai. Vaikščiodavom panemuniais, kalbėdavom, aptarinėdavom viską, kas vyksta, ką skaitėm. Žinoma, daugiausia kalbėdavo Vytautas su Sigitu. Mes tik antrindavom. Neturėdavom net kur įsiterpti. Tiek ten buvo entuziazmo ir energijos. Tikros literatūros pamokos! Gražios, šviesios dienos. Mūsų gyvenimų viltis ir jaunystė. Ulbančios, spindinčios, visom vaivorykštės spalvom tvieskiančios dienos… Ar galėjo kas tada pagalvoti, kad Nijolei gresia kokia liga? Ji buvo tokia stipri, tokia ištverminga… Tokia jauna ir sveika…

Pamenu, kai rinkosi sodybą Švendubrėje. Iš pradžių tai buvo ne ta sodyba, kurią vėliau nusipirko. Apžiūrėjome ją. Ji buvo iš visų pusių apsupta kaimyninių namų. Jau viskas buvo suderėta, Nijolė susikasusi daržus, pasidariusi lysves sėjo, sodino visokiausias daržoves. Kartą, man ten atvažiavus, atėjo kaimynas – toks mielas senukas. Tik pamatęs, kad kas atvyksta, jis tuoj prisistatydavo, – labai mėgdavo pašnekėti. Stovim lauke, Nijolė kapstosi darže, o jis man pasakoja: „Ponia, kad jūs ragėtumėt, kap jinai sąžiningai dzirba. Ant ažos pasdeda atverstų knygų, in rankas pasima tašmukį (metrą ilgiui matuoti – G. R.-G.), atmieruoja, kokis turėtų būc tarpas, ir tep kiekvienų dziegelį sodzina. Aš tep per savo gyvenimų niekur o niekur nematiau!“ Ir vis dyvijas, galvą kraipo po kelis kartus perpasakodamas tuos tokius neįprastus jam reginius… Po kiek laiko atvažiavome su Sigitu. Nijolė ir jam su džiaugsmu aprodė namą, daržą. Kur buvęs, kur nebuvęs, ir vėl tas senukas prisistato. Dabar jau Sigitą kalbina, girdžiu, kaip jam irgi apie tą “tašmukę“, apie tuos visus sodinimus pasakoja ir gėrėdamasis, ir stebėdamasis.

Po kiek laiko pasitaikė antra sodyba, kurią vėliau ir nusipirko. Didelis senas namas. Erdvu. Jauku. Ji, matyt, ieškojo ko nors panašaus į savo gimtinės trobą. Ir šioji atitiko anos modelį. Mirus motinai, pardavus gimtus namus, susivežė į ją kone visus Keturvalakius. Supratau ją. Aš lygiai taip dariau, kai buvo parduoti mano močiutės namai Molainiuose. Tempiau visokius niekus. Viskas man tada atrodė svarbu, reikalinga. Net audinio skiautė. Jau nekalbant apie stalus, stalelius, kėdes… Ir mačiau, kokia ji buvo laiminga. Tikrai galima buvo tarti, kad ji pagaliau surado, ko ieškojo. Ir dabar turi namus, kuriuose gyvens.

Deja… Klastinga liga jau graužėsi į ją. Iš pradžių pasiskųsdavo, kad padidėję limfmazgiai, iškyla ir vėl pradingsta „guzai“. Ji juos gydėsi savo metodais, dėdama delnus ant jų, siusdama Reiki (kurio mokėsi Kaune) sau. Nieko nepaisydama, iš visų savo suvalkietiškų jėgų kasė žemę, augino daržoves, tvarkė sodą, remontavo namą… Net nežinau, kiek vienas žmogus gali atlaikyti. Juk viskas gulė ant jos liaunų pečių. Visi rūpesčiai, visos problemos. Persvėrus ant rankos kietai pintą krepšelį su pora mineralinio butelių (po 1,5 l) ir dar gausybe valgio, tempdavo pėsčia iš Druskininkų į Švendubrę miško keliukais. Viskas dėl kito, kitam. O tą ranką, man atrodo, jau tada skaudėjo. Kartą klausiu: kaipgi tu panėši? Juk tai taip sunku. Ji nusišypsodavo – nieko, kas čia tokio. Kiek galėdavau, veždavau ją į Švendubrę, nusipirkus laikraščius, šeštadieniais. Bet kokia čia mano pagalba! Tik vasarom ir tik šeštadieniais… O visos kitos dienos?.. O ilgi rudens vakarai?..

Iki šiol svarstau. Nijolė jau važinėdavo gydytis iš Druskininkų į Santariškes (gal kokie metai prieš mirtį). Skambindavau jai dažnai iš Vilniaus, teiraudavausi apie sveikatą. Buvo žiema. O ji kartą per savaitę eidavo į Švendubrę, ten nakvodavo, kūrendavo krosnį… viena… per miškus… Kas ją ginė į tas baisias keliones? Į tą šaltą trobą su skaudama ranka?.. Matyt, šito man jau niekas nepaaiškins… Nepaaiškins įr to, ką ji tenai viena jausdavo ir išgyvendavo, kas vertėją tai daiyti…

Pats didžiausias rūpestis ir širdgėla apėmė ją tada, kai sužinojo, kad serga vėžiu. Atsimenu tą rudenį… Lankiau ją Santariškėse, kalbėjomės. Ir tik viena, svarbiausia – kaip ji apie savo ligą pasakys Vytautui ir Benitai, kad jų nesužeistų ir neįskaudintų… Laukė, taikėsi, bandė, apie save negalvojo, – tik apie juos. Kad tik jie atlaikytų šitą žinią…

Kai tik atsiguldavo į ligoninę Vilniuje, važiuodavau jos lankyti. Pačioj pradžioj būdavo dar pakankamai stipri. Buvo šiltas ruduo. Išeidavom pasivaikščioti. Kalbėjomės atvirai, svarstydavom, kaip reikia nepasiduoti nevilčiai ir gydytis, tikėti Dievą ir likimu, kad pasveiks, kad išbris iš šitos peklos. Kad galima prisijaukinti skausmą. Tuo metu bešnekėdamos visa tai priėmėme kaip teorinius dalykus. Jai, deja, visa tai teko patirti pilnutinai. Suvokti, kad iš tikro sergi ta nepagydoma liga ir priimti ją su visu jos t i k r u m u. Ir dar – apsimesti, kad su tavim viskas gerai – netraumuoti artimųjų. Be galo džiaugėsi kitų dėmesiu, pavyzdžiui, kad vienas krišnaitas jai atvežęs vaistų, specialiai padarytų ar tik ne iš riešutmedžio aliejaus ir dar kažko, kurie gydo vėžį. Labai tikėjo visais gyduoliais, visokios krypties ir visokiausių „medicinų“ metodais. Man nepasakė, kad jau ketvirta ligos stadija. Dabar jau ir nebežinau, ar ji pati viską iš karto sužinojo, ar kiek vėliau gydytojai pasakė.

Grįžau iš pasivaikščiojimo paneriais. Upė sukaustyta ledais. Taip liūdna. Taip skaidru ir aišku. Visąlaik galvoju, kad ten, kur su šuniuku vaikščiojam, – tiktai kitoje upės pusėje, gyveno Nįjolytė, nuomuodama kambarį pas p. Gumbaragienę. Ten išgyveno didžiausias savo gyvenimo tragedijas, savo didžiąją meilę Vytautui, laukiant atliepo į savo jausmus. Laukė – ir išlaukė. Nes buvo verta.

Paskutiniais gyvenimo metais Nijolė buvo labai įtikėjusi gydančiom akmenų savybėm. Tik atvažiavus į Vilnių, eidavo į specializuotą parduotuvę, rinkdavosi akmenis, domėdavosi kiekvieno jų savybėmis, tardavosi su ten dirbančia specialiste ir pirkdavo juos. Švendubrėje tam tikru išdėstymu (jei neklystu – trikampiu) užkasė į žemę kalnų krištolo gabalus, šventai tikėdama jų stebuklinga galia. O kiek namuose jų buvo prikaupusi, galiu spėti tik iš Benitos prasitarimų, kai po Nijolės mirties tvarkiusi jos daiktus. Jai atėjo išganinga mintis. Jausdama, kad Nijolė tam neprieštarautų, sudėliojo į maišelius ir padovanojo jos vardu artimiausiems žmonėms.

Iš ligoninės ji tikrai nebėgo. Važinėdavo į ją, kol turėjo sveikatos. Vis pailsėdama po gydymo kursų pas seserį Benitą. Kai jau pasidarė per sunku važinėti į gulėdavo savo kambaryje, Druskininkuose, dar atrasdama jėgų po du kartus nueiti į polikliniką persirišti žaizdų (iki ligoninės buvo mažiausiai du trys kilometrai, autobusai važiuodavo retai!).

Jos kantrybė ir ištvermė tikrai buvo kažkokia nežemiška, antgamtiška. Dar sugebėdavo rūpintis Vytautu, perrašinėjo jo paskutinę knygą dešine ranka (kairę jau laikė parištą, kad nors kiek sumažintų jos svorį, nes ji buvo ištinusi ir labai skausminga), jinai net neleido sau galvoti, kad to neturėtų daryti, kad rūpintųsi savimi. Tas, kuris buvo šalia, jai buvo svarbiau už ją pačią.

Nepridėjo jai sveikatos ir tolima kelione su Vytautu į Ameriką. Ko gero, Ji atidavė tai kelionei paskutinius savo jėgų likučius, vis kantriai tylėdama, nesipriešindama šitam jai jau per sunkiam žygiui. Matyt, vis dar nenorėjo Vytautui išsiduoti, kokia iš tikro yra jos savijauta. Grįžusi iš tos kelionės pasijuto dar kelissyk blogiau, taip ir neatsigavo, nors darė viską, bandė visokiausius vaistus ir gydymo būdus. (Tik vieną kartą dėl tos kelionės išsprūdo karti aimana.)

Pamenu, tą paskutinę vasarą padėjau jai parsivežti išspaustas sultis iš Švendubrės. Keliolika dėžių, dėželių ir pundų. Visa tai abi turėjom sutempti į penktą aukštą Druskininkuose. Vis šypsodamasi, rami mane mokė, kaip lengviau visa tai nugabenti į viršų. Pirmiausia viską iškeli iš mašinos ir nuneši į pirmą aukštą. Tada palaipsniui su visais tais ryšuliais kyli vis per vieną laiptelį aukštyn. Sako man: matai, kaip gerai sugalvojau, nereikia lakstyti nuo pirmo iki penkto aukšto, o kyli pamažu su visa našta. Kai dabar prisimenu, tai net pašiurpstu: tokią naštą, tiktai dešimteriopai sunkesnę, ji taip ir tampydavo iš pirmo į penktą aukštą. Ir atvirkščiai – kiek lengvesnę – iš penkto į pirmą aukštą… O tada iki autobuso, kuris važiuoja į stotį, iš stoties – į Švendubrę, tada dar keli žingsniai – ir jau savo troboj. Po kelių dienų – žygis iš naujo. Šviežiai išspaustos sultys (juk ne visada atsirasdavo pavežantis) būdavo tempiamos į autobusą, tada į Druskininkų stotį, paskui į autobusą, kuris gabendavo iki namų. O tada vėl: keliavimas su našta savo išrastu „liftu“…

Nežinau, kodėl tai noriu ypač išryškinti, bet taip dėjosi per visą jos gyvenimą. Tik anksčiau nesirgo. Bet kiek į tą penktą aukštą sutampyta mineralinio, destiliuoto vandens, daržovių, vaisių, kruopų, medaus, ir t. t., ir t. t. Kas apskaičiuos, kiek žmogui reikia, – o Nijolė su ypatingu entuziazmu, gerokai padaugindama kraute užkraudavo visus namus.

Nepaisant šito, tie mūsų šeštadieniniai susitikimai, kai atlėkdavau iš Vieciūnų pirkti laikraščių, paskui užsukdavau pas ją, jeigu reikėdavo, – veždavau į Švendubrę, – man išlikę tokie gražūs, pilni šviesos, kaip ir tas miškas, kai, išsukę iš pagrindinio kelio, lėkdavom smėlėtais keliukais. Aplink mus ir mumyse būdavo tiek džiaugsmo, jog, atrodė, įveiksime visas ligas, net ir pačias baisiausias. Ir tas iš jos veido sklindantis romus džiugesys… Susipešdavom ryšulius, Nijolė pasiūlydavo arbatos ar šiaip ko, minutę prisėdam, dar keliais žodžiais persimetam, ir aš jau lekiu atgal į Vieciūnus, matydama, kad jos laukia tūkstančiai darbų, – sodas, daržas, namai, valgis, Vytauto rankraščiai. Ir tas noras, kad jai niekas jai netrukdytų, net kaimynų vaikai. Sakydavo, – man taip gera būti vienai, neįsivaizduoji! Šita sodyba mane tiesiog gydo, aš čia puikiai jaučiuosi.

Likus kokiems keturiems mėnesiams iki mirties, galėjau bendrauti su ja daugiausia telefonu. Skambindavau dažnai. Sakydavau: man rūpi, kaip tu ten gyveni. O ji tokiu laibu ir trūkčiojančiu balseliu atsakydavo: žinau, Gražinute, kad tau rūpi… Neiškentus vasario 16 d. jau lėkiau į Druskininkus jos lankyti, norėjau pamatyti, pasikalbėti. Štai ką užsirašiau grįžus:

„Aplankiau. Sėdėjom, daug šnekėjomės (dar tada jai nebuvo sunku kalbėti). Rūpinosi, kad dar turėtų jėgų peržiūrėti savo dienoraščius. Sakau: ką gi ketini su jais daryti? Atsakė: daug ką, kur niekų prirašyta, – sudeginti. Kam palikti, kad kiti skaitydami juoktųsi… Sakau jai: gal palik viską taip, kaip yra. Nedegink. (Nežinau, ar spėjo tai padaryti. Jau po mirties radau tuose dienoraščiuose kai kur išbraukytų vietų. Bet ar tai buvo padaryta tada, ar anksčiau, – neturiu ko paklausti…)

Tąkart pažiūrėjo į mane tokiu be galo rimtu žvilgsniu, sako: „Jūsų Uršulė yra puikus vaikas. Gali tikrai džiaugtis ja ir didžiuotis…“ Man gerklę užspaudė. Ji irgi nutilo.

Po pauzės vėl atidžiai į mane pažiūrėjo, tarsi kažko dvejodama. „Ir dar: noriu tau papasakoti. Atsimeni, sakiau, kad gruodžio mėnesį atvažiuos mūsų Guru į Vilnių (tai buvo, kaip mes tarpusavy vadindavom, – kvėpuotojų sektos dvasinis mokytojjas, gyvenąs, atrodo, Amerikoje. Į tuos susitikimus su juo ir mane su Sigitu spaudė eiti. Iš karto atsisakiau. Nijolė turėjo tokį būdo bruožą, ko gero, jį išsiugdė tose sektose – įtraukti į jų veiklą kuo daugiau žmonių, ir, žinoma, pradėdavo nuo arčiausiai esančių. O kokią veiklą iš tikro išvystydavo, galiu tik pafantazuoti, bet iš visokių užuominų, išsitarimų, atrodo, – didžiulę). Buvau ten. Ir draugai nutarė, kad aš, kaip serganti sunkia liga, turėsiu galimybę prieiti prie jo ir pasišnekėti. Apie savo ligą viską išdėsčiau raštelyje, kurį turėjo jam perduoti. Per tą susitikimą laukiau, kada jis mane pastebės, pašauks ar prieis. Jis mane turėjo pažinti iš ankstesnių susitikimų, jų buvo ne vienas. Ir įsivaizduoji, aš stovėjau visai netoli ir laukiau to momento, o jis praėjo pro šalį net nepažvelgęs. Bandžiau jį sustabdyti kažkokiais mostais ar judesiu, pati jau neatsimenu. Bet nieko. Įsivaizduoji? Pasisukęs tik parodė man ženklais, kad viską surašyčiau. O aš juk jau buvau surašiusi… Įsivaizduoji? Jis gal net neskaitė, o gal visai nenorėjo nieko daryti, net nenorėjo man padėti… Buvau priblokšta…“ Ir toks nusivylimas, tokia nuoskauda jos balse. Bandžiau ją guosti, bet pati sau galvojau, kad tai paprasčiausias apsišaukėlis, uždirbantis didžiulius pinigus iš tokių entuziastingai įtikėjusių žmonių… Ir mačiau, kad ji niekaip negali susitaikyti su tuo, kad dar vis tiki, jog Guru gali ją išgydyti. Dar pakalbėjom. Ji pavargo, atsigulė. Vakare išvažiavau namo. Grįžus paskambinau jos seseriai Benitai ir paprašiau, jei gali, kad jau važiuotų jos slaugyti.

Vėl atvažiavau kovo 22 d., penktadienį, apie 13 valandą. Gulėjo lovoj ant nugaros, paženklinta mirties ženklu. Veidas nežmoniškai pasikeitęs. Jau buvo sunku jai kalbėti, bet mane pamačius tyliai ištarė: dabar pasišnekėsim. Kai atsisėdau šalia lovos, nutraukė nuo savo kūno paklodę. Pamačiau žiauriai vėžio suėstą kairiąją jos krūtinės pusę. Tamsiai violetiniai guzai driekėsi apimdami pusę kaklo ir iki juosmens. Kairė ranka ištinusi, juosva. Iš pradžių nesupratau, kodėl ji atsiklojo. O kai viską pamačiau, pasidarė aišku, – norėjo man parodyti, nes dukart ištarė: beprasmiška, beprasmiška––– – – –

Budėjau prie jos per naktį, sėdėjau šalia su atėjusia padėti moterim. Benitą paleidom pailsėti ir pamiegoti. Ant rašomojo stalo stovėjo minėto stebukladario didelė įrėminta fotografija ir raštelis, prirašytas jos smulkia rašysena. Įsidėmėjau tik pirmą sakinį: „Aš mirštu, aš sergu vėžiu, padėkite man….“ Tokia baisi neviltis sklido iš jos žodžių, kad aš tiesiog automatiškai nukreipiau žvilgsnį nuo jo, man pasirodė kažkaip net nepadoru jį iki galo skaityti, tarsi daryčiau kokį nusikaltimą–––

Per naktį blaškėsi, matė kažkokius žmones. „Tu girdėjai, sako Bitinėlis. Jis sako.“ Matyt, klejojo. Vienu metu pradėjo melstis: „Sveika, Marija…“ Atmerkus akis ir iš kažkur giliai giliai žvelgdama į mane. Tarsi ką norėtų man tuo pasakyti. Sunkiai tardama žodžius, kai kuriuos kažkaip keistai sutraukdama. Matyt, ir skausmas, ir morfijus pinkliojo liežuvį. Prabuvau dar šeštadienį. Vienu metu man sėdint šalia – ilgai ilgai šypsojosi. Kad kas matytų, kokia sunki ta išsekusio, mirštančio žmogaus šypsena – oda, kaulai ir gilios gilios akys, žvelgiančios į tave iš nesuvokiamų tolybių.

Apie 15 val. atėjo moterys, gydančios Reiki metodu. Nutariau važiuoti namo (kiek visa tai tęsis, buvo sunku nuspėti). Priglaudžiau savo kaktą pne josios, palaiminau, sakau: „Nijole, aš jau važiuoju į Vilnių.“ Atsimerke. Pakėlė kaip šakaliukas dešinę ranką ir pamojavo sušnabždėjusi: „Laimingai.“ Sakau: „Ir Tau laimingai.“ Išėjau–––

Pamenu, dar iš to laiko, kai bendraudavom telefonu, buvo vienu metu sustiprėjusi. Man įsižiebė tokia kvaila mintis, kad pagis, išsikapstys. Tą tvirtindavo ir prie jos buvusi sesuo Benita. Nijolė labai džiaugėsi, kad maždaug savaitė prieš mirtį sekmadienį atliko išpažintį. Trūkinėjančiu nuo ašarų balsu telefonu kalbėjo: „Buvo nuostabus kunigas.“ Dieve, aš tada tikėjau, kad įvyks stebuklas. Tuo stebuklu tikėjo ir pati Nijolė, ir Benita. Kai telefonu pasakiau, kad vėl žadu atvažiuoti, ji nutilo, palaukė, ištarė: „Vis dėlto.“ Iki šiol galvoju, ką ji jautė, juos tardama, ar pati suvokė savo beviltišką padėtį, ar norėjo nieko negirdėti, nesuvokti, nematyti–––

Dieną po laidotuvių pajutau, kad turiu būtinai aplankyti jos kapą. Saulė blykčiojo dabar jau pro Antakalnio pušis, kapas paskendęs tarp gaivių, gyvų gėlių. Stikliniuose indeliuose dar nuo vakar degė žvakės. Uždegiau savo atsineštą, ilgai stovėjau. Pirmą kartą pravirkau–––

Naktį po laidotuvių labai sunkiai miegojau, tai prabusdama, tai melsdamasi. Mačiau sapne (ar iš tikro?) kūgio formomis kylantį į aukštybes tamsiai mėlyną, spindintį dangų, o pačioje jo viršūnėje tokia mažytė švieselė, tarsi žvaigždė mirgėtų. Tik staiga iš apačios į viršų nuskriejo kažkas šnypšdamas. Pabudau. Guliu ir galvoju: kas čia buvo. Tas skrodžiantis erdves garsas tarsi gyvas. Kažkas atsitiko. Gal tai Nijolės siela iškeliavo į dausas?

Įrašiau užrašų knygelėje: „2002 04 23. Sapnavau, kad buvau Nijolės ir jos mamos sodyboj, kažkur danguos. Abi gyvena, tvarkosi tenai. Jų veidų nematau, bet girdžiu, kaip Nijolė man dėkoja, kad aš ją išmokiau šokti (???). Nubudau. Be paros – mėnuo, kai ji mirė. Paskaičiavau – trisdešimta diena.“

Epilogas: Nijolė mirė Didįjį pirmadienį. Tyliai įsiterpė, nesutrukdė visiems švęsti Velykų…

Turiu tokią seną maldų knygą „Didžioji savaitė“, išleistą 1930 m. Kaune, kurią parašė kunigas A. Sabaliauskas. Atsiverčiau Didžiojo pirmadienio liturgiją. Radau ištrauką iš 34-osios psalmės: „Kelkis, Viešpatie, ir žiūrėk mano teisių; mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą.“

Vilnius,
2003 kovo 27–28 d. ir gegužė

Eglė Frank. Išsirinkusi geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta

2025 m. Nr. 1 / Nijolės Miliauskaitės rinkinys „Uždraustas įeiti kambarys“ guli prie mano lovos – nuolat skaitomas, kai kuriuos eilėraščius moku mintinai. Kiek kartų panirta į jos eilėse aprašomas būsenas…

Nijolės Miliauskaitės kūrybos ir biografijos kontekstai „Metuose“

2021 12 04 / Poetės Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) archyvai žurnale „Metai“ yra turiningi. Tai atskleidžia jos poezijos publikacijos, susijusios su jos kūrybos branda: su knyga „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir…

Ramunė Brundzaitė. Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk

2021 09 06 / Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi…

Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

Nijolė Miliauskaitė. Kelionė Karaliaučiun. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 1 / Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.

Virginija Cibarauskė. Monograma ant senoviškos staltiesės (Nijolės Miliauskaitės eilėraštis-dagerotipas)

2010 m. Nr. 2 / Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą.

Elena Baliutytė. Knyga apie lietuvių Persefonę

2004 m. Nr. 10 / Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai / Sudarė G. Ramoškaitė-Gedienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 276 p.

Kęstutis Nastopka. Moteriška mitologija

2002 m. Nr. 5–6 / Šviesiam Nijolės Miliauskaitės atminimui / Nijolės Miliauskaitės cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ susitinka dvi moterys – mirusi motina ir motina būti trokštanti duktė.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Jurga Perminaitė. Savojo identiteto paieška (Nijolės Miliauskaitės „Uždraustas įeiti kambarys“)

2000 m. Nr. 1 / Traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums atrodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1998 m. Nr. 7 / tyla / prieš pradedant skaityti
„Bhagavad-Gitą“ / kai brahmano delnas padėtas šalia
knygos, jau atverstos reikiamoj vietoj

Janina Riškutė. Sielos rašmenys

1996 m. Nr. 4 / Nijolė Miliauskaitė. Užraustas įeiti kambarys: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995 – 143 p.

Janina Degutytė. Nebaigta autobiografija

2003 m. Nr. 7

Nežinau, gal jau nebeužteks laiko, kad parašyčiau savo autobiografiją. Rašiau vis ne tai, vis užuominom, vis prabėgom, fragmentais. Neišdrįsčiau perskaityti išspausdintą savo gyvenimo aprašymą.

Bet gal reikia, kad ir koks siaubingas jis būtų. Nedrįstu lygintis su tais, kurių kaulai įšalo Igarkoje, bet…

Tėvai susipažino labai romantiškai. Tėvas, studentas (aukštosios technikos mokyklos), ieškojo kambario Šančių priemiesty – vis pigiau negu centre. Gyveno be namiškių pagalbos – buvo korepetitorius ar kitus darbus dirbo, kad galėtų mokytis. Iš valstiečių šeimos – daug vaikų, bene penki broliai ir dvi seserys. Išsižadėjo savo dalies, nuvažiuodavo tik atostogauti. Taigi, atėjo ieškoti kambario į Šančius, į VI Kranto gatvelę, į neblogą, nemažą (4 butų) namą, gražiai užlaikomą, apsodintą alyvom ir nasturtom. Jį pasitiko daili mergina, juodais ilgais plaukais, mėlynakė, pasikaišiusi sijoną, beplaunanti grindis. Tėvui buvo meilė iš pirmo žvilgsnio (beje, pirmoji meilė). Motinai – patiko mokytas, išsiskiriantis iš kitų ir pasirinkęs ją… Gal Dievas ją aplenkė, dalindamas meilę – ji nieko gyvenime nemylėjo (tą iš jos lūpų nuolat girdėjau). Net savo vaiko…

Baigęs mokslus, tėvas ją vedė nereikalaudamas jokio kraičio. Paėmė žmoną taip, kaip stovi. Aprengė ir apavė. Ji dirbo fabrike (ar ne vaisvandenių), ne kažin ką uždirbdama, už išlaikymą turėjo mokėti šeimai, nes senelis dirbo vienas, o vaikų aštuoni. Reikėjo ir pasistatyti namą, ir visus išmaitinti, aprengti. Senelis dirbo Šančių metalo fabrike šaltkalviu (pas Šmitą), turėjo auksines rankas, buvo gerbiamas ir per šventes šeimininko apdovanojamas. Buvo labai taupus. Negėrė, nerūkė, kaimynai jį gerbė ir mylėjo. Dėl savitarpio vaidų eidavo pas jį kaip pas teisėją, kad nuspręstų, kas kaltas.

Senelė iš prigimties buvo retos inteligencijos. Darbšti, smalsi mokslui, mėgstanti skaityti. Kaip aš jai aiškindavau fiziką, chemiją ir astronomiją – per kiauras naktis (abi – bemiegės, gulėdavom vienam kambary)! Niekaip nesuprantu, kodėl nė vienas vaikas nepaveldėjo gabumų iš tėvų. Gal tie – mirę trys, o gal kiek gabesnė buvo vyriausia duktė Ona (iš pradžių tarnaitė, paskiau – siuvėja) – tik buvo be galo apatiška ir šykšti, kaip reta. Šiaip taip įkalbėta, nulipo iš savo salkos į apačią – pas mirštančią motiną, kuri jau dvi savaites gulėjo paralyžiuota. Neapsakomo luobo aptraukta širdis…

Gimiau aš liepos 8 dieną (kūmai sumaišė, įrašė 6). Tėvas neblogai uždirbo, butas apstatytas, motinai užteko, ko širdis geidė. Tėvas alpo iš laimės, parsivežęs iš ligoninės žmoną ir dukrą.

Toliau rašysiu, ką prisimenu.

Tėvo meile neabejojau. Motinos meilę norėjau iškariauti. Vis jaučiau, kad ne tai… Kas žino, kaip
sunku sulaukti meilės iš motinos…

Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jų neužlygins.

Buvo mano gimtadienis. Motina iš ryto išėjo į turgų, į parduotuves, sakydama – man parnešti dovanos. Beje, tėvas beveik ištisai važinėdavo į komandiruotes – statybos technikas (gyvenom Telšiuose netoli stoties, 3 kambarių bute su gražiu kiemu). Laukiau laukiau grįžtančios motinos, prilipusi prie lango – iki sutemų, kol atėjo svetima mergina ir pasakė nuvesianti mane pas mamą. Nujaučiau kažkokį siaubą, bet tai, ką pamačiau, viršijo visą mano fantaziją… Pamačiau motiną smuklėje, girtą be sąmonės, šalia žmogų policijos uniforma, laikantį ją. Man davė valgyti prie to paties stalo, bet joks kąsnis į burną netilpo. Paskui ją išnešė į kitą kambarį ir paguldė į lovą. Duris uždarė. Bet ji vis iškrisdavo iš lovos, ir tas garsas ligi šiolei man girdimas.

Nuo to laiko prasidėjo mano košmariškas gyvenimas. Visa, kas buvo ligi tol, kažkur skendi ūkuos, užmaršty. O nuo tos dienos – kiekviena valanda įsibrėžė į širdį amžiams.

Kaip sakiau, tėvas dažnai kelioms dienoms išvažiuodavo (turėjo savo mažą automobilį). Vos jam išvažiavus, būdavau siunčiama su portfeliu į krautuvę parnešti vyno arba alaus. Vyną nešti buvo lengviau – ilgiau užtekdavo butelio, o alaus – iš karto keletą butelių, po valandos – ir vėl. Eidavau su tuo portfeliu dieną ir vakare, žiemą ir vasarą, per lietų ir per pūgą. Kai parduotuvės būdavo uždarytos, eidavau vyno pas vieną žydą krautuvininką į namus – per juodąjį įėjimą. Jei reikdavo alaus – eidavau į barą: naktį, apie 12-tą, pilna vyrų, kur man buvo labai gėda eiti ir laukti, kol pripildys iš kranelio putojančio alaus. Mat būdavo tėvo pažįstamų – girdėdavau šnabždesį „Degučio dukrelė…“ Labiau mėgau eiti naktimis į stoties bufetą: ten bent daugiausia pakeleiviai – nepažįstami.

Beje, gyvenome miesto pakrašty, taigi tos kelionės būdavo per visą miestą – kaip man atrodė, ilgos be galo. Pro vieną kvartalą bėgdavau be dvasios, nes vaikai pasakojo, kad viename name gyvena senė, kuri gaudo vaikus.

Tom dienom manęs nebeleisdavo į kiemą, užuolaidėlėm uždangstydavo langus ir net prie lango neleisdavo. Blogiausia, kad neleisdavo naktim miegoti. Apie lovą nebuvo nė kalbos. Susigūždavau kamputyje ant kilimo, kai naktį ji jau atrodydavo iš girtumo sąmonės netekusi. Bet vos užsnūsdavau, ji prišliauždavo ir žnaibydavo mane. Šito prišliaužimo ir žnaibymo bijojau kaip maro. Man atrodė, kad prišliaužia ne motina, o kažkas, paverstas gyvate. Aišku, antrą kartą užsnūsti vėl bijodavau. Ta baimė persekiojo bene 40 metų: prieš užmigdama vis trūkteliu, pabundu – pasivaidena, kad ji man įžnybė…

Kelios naktys be miego – ir aš vaikščiodavau kaip apsvaigusi. Aišku, ir nevalgiusi. Nusipirkdavau ką, užkąsdavau (tėvas gyvenimui pinigų palikdavo), bet ir tas kąsnis nelindo burnon.

Kol kentėjau viena, buvo lengviau. Paskui sužinojo tėvas. Matyt, kaimynai ar bičiuliai iš barų pasakė. Tėvui plaukai pasišiaušė. Aš gi nė žodžio nesisakydavau, nesiskųsdavau. Pirma, dėl to, kad motina grasino man atkeršysianti – šito žodžio aš dar nesupratau rimtai, bet jis man buvo baisiausias iš visų. Antra, žinojau, kaip tėvą paveiks tos žinios. Jo meilės užkariauti man nereikėjo – visa širdimi žinojau, kad jis mano.

Taip ėjo mėnesiai. Ilgainiui ir tėvui atvažiavus ji jau nebesugebėdavo išsipagirioti. Kildavo skandalai. Tėvas norėjo skirtis – mane nuvežti pas senelę, mamos motiną. Senelė buvo stebuklinga. Aš ją be galo mylėjau. Bet taip pat nė žodžio nepasakydavau, kai kartais nuvažiuodavome jos atlankyti.

Kartą tėvas, grįžęs iš komandiruotės ir radęs ją išgėrusią, pasakė, kad turi skirtis, o mane nuvešiąs pas senelę. Tada motina krito – suvaizdavo apalpusią. Tėvas tai iš karto suprato ir išėjo į kitą kambarį. Aš gi likau prie jos. Vos durys užsidarė, ji atmerkė akis ir pasakė (keiksmažodžių nekartosiu – jie visi iš rusiško žodyno): „… jei išvažiuosi pas senelę, aš nusižudysiu, ir tau visą gyvenimą bus ant sąžinės…“

Mane apėmė siaubas. Kiekvieną tėvo mėginimą išvažiuoti aš apliedavau ašarom. Tada tėvas paprašė senelės, kad atsiustų mamos jauniausią seserį Zosę, kuri už mane buvo aštuoneriais vyresnė. Mes abidvi su Zose slapstydavomės naktimis sode arba rūsyje. Bet rūsio aš bijojau: ne dėl vabalų ir rupūžių, bet dėl to, kad tebuvo vienerios durys, ir jei motina pasirodytų tarpdury, pro kur išbėgsi?

Kai Zosės nebūdavo, vasarom eidavau miegoti į kapines, nes žinojau, kad ji naktį kapinių bijo iš tolo ir niekad čia manęs nesuras. Pasiklodavau paltą ir apsiklodavau skara. Ką reiškia vėsuma, palyginus su tuo košmaru namuose!..

Kartą ji, užrakinusi duris, gaudė mane – norėjo įžnybti. Bėgau aplink apskritą stalą ir rėkiau. Kitoj koridoriaus pusėj buvo kiemsargio butelis. Jie daužė duris, liepė atidaryti ir išleisti mane, o paskui duris išlaužė ir nusivedė pas save, paguldė, trynė smilkinius actu, davė amoniako uostyt: buvau kaip ugnyje ir negalėjau ištarti nė žodžio – atėmė žadą.

Kai atmerkiau akis, radau aplink lovą abudu kiemsargius ir jų berniuką Broniuką, vienmarškinį, išlipusį iš lovos, klausiantį tėvų, ar aš nemirsiu. Buvo bene metais už mane vyresnis, geriausias mano draugas. Tokia jau lemtis, kad pirmas ir paskutinis ištikimas draugas tuo pat vardu. Parvažiavus mano tėvui, matyt, jie viską jam pasakė, ir mes tuoj pat išvažiavom į Kauną, – tėvą perkėlė. Gyvenom senelės name, tėvas manė, kad aš galėsiu slapstytis pas ją. Bet motina duris užrakindavo ir manęs niekur neišleisdavo. Senelė gyveno už sienos, ji daužydavo sieną kumščiais ir liepdavo motinai mane išleisti. Man šaukdavo, kad lipčiau pro langą. Bet aš būdavau perimta košmariškos baimės – man atrodydavo, kad niekur nepabėgsiu, ji visur mane suras ir pasmaugs. O skirtis vis tiek nenorėjau, man atrodė, kad ji be manęs žus.

Tiesa, dar gyvendami Telšiuose, kai tėvas, grįžęs iš komandiruotės, rasdavo motiną girtą, eidavom miegoti į viešbutį. Abudu atsiguldavom, bet užmigti negalėdavom, tada pirmą kartą išgirdau, kaip tėvas verkia… Kažkoks neapsakomas vyro verksmas – rauda… Aš ėmiau daužyti galvą į geležinės lovos groteles galvūgaly. Atrodė, galvos skausmas nustelbs širdies skausmą… Beje, aš ir namie, kai būdavo visiškai nepakenčiama, atsiklaupdavau miegamajame priešais paveikslą – Kristų Alyvų sode – ir daužydavau galvą į sieną.

Išvažiuodamas tėvas man palikdavo pinigų, kad eičiau nakvoti į viešbutį ir valgyti į valgyklą (buvo susitaręs su moterimis administracijoj). Kelis kartus pabandžiau – būdavo gėda: visi žino, kodėl ateinu viena…

Geriau buvo kapinės, o žiemą kentėdavau namie. Matyt, moters psichika labai greit sutrinka, kad taip visai negailėjo savo vaiko, sergančio, karščiuojančio, varomo naktimis į restoranus per didžiausius šalčius ar lietų.

Aštuonerių metų būdama norėjau nusiskandinti, bet labai gailėjau tėvo. Telšiuose negalėjau lankyti mokyklos – kas gi supras, kad sąsiuviniai suplėšyti, o vaikas per pamokas miega arba verkia. Tėvas nuvedė pas nepaprastai gerą žmogų – mokytoją Adomavičienę. Tai ir pradėjau mokytis. Eidavau kasdien, kai pavykdavo ištrūkti iš namų. Kai ateidavau, ji pirmiausia mane pamaitindavo, o pasibaigus pamokoms, žaisdavau su jos dvynukais – mergyte ir berniuku, kurie buvo 4–5 metų ir prie manęs labai prisirišę.

Paskui kelis mėnesius lankiau mokyklą – trečią skyrių, vėliau išvažiavom į Kauną. Buvau išdžiūvus, neišsimiegojus, nervinga. Pamokų namie niekad neruošiau. Mokiausi vidutiniškai. Bet metams bėgant daugiau įgavau proto – būdavau pas senelę ar mokyklos skaitykloje. Iki uždarydavo. Skaityti be galo mėgau. Iš pradžių pasakas ir eilėraščius, paskui visą nuotykių literatūrą apie indėnus, W. Scottą, knygas apie keliones. Baigusi pradžios mokyklą, buvau perskaičius beveik visą lietuvių klasiką. Gimnazijos pirmose klasėse jau skaičiau V. Hugo, L. Tolstojų, F. Dostojevskį, prancūzus ir skandinavus, kuriuos iki šiol labai gerbiu.

Knygos buvo vienintelė palaima. Tėvas Kaune nebevažinėjo į komandiruotes, bet motinos gėrimas nesiliovė. Skandalai taip pat. Jaučiau, kad esu tėvui kalta, nesutikdama su skyrybomis, bet nieko negalėjau su savim padaryti: girtos motinos nekenčiau ir bijojau, o prablaivėjusios gailėjau. Man atrodė, kad ji pati nelaimingiausia iš mūsų visų.

Paskui prasidėjo karas. Kartą tėvas, parėjęs iš tarnybos, paklausė, ar jam likti Kaune, ar važiuoti keleriems metams į Mažeikius. Motina, aišku, buvo už išvažiavimą. O aš plyštančia širdimi irgi pritariau: gal jam bus lengviau toliau nuo to košmaro. Nežinau, ką jis pagalvojo apie mane – aš neaiškinau nieko. Buvau įpratusi gyventi surakinta burna, viską užspausti savyje. Ir dabar negaliu sau to atleisti.

Persikėlėm gyventi – tiksliau sakant, pasiėmėm į savo butą pas senelę su Zose. Man buvo lengviau – senelė buvo mano gynėja.

Deja, 1942 metų kovo 23 dieną gavom iš Mažeikių telegramą juodais apvadais – tėvas nušautas. Gatvėje vakare, matyt, po komendanto valandos. Kaltininkas buvo surastas, bet vokiečiai jį tuoj paleido – jis buvo jų talkininkas: šaudė žydus ir karo belaisvius. Paskui, sakė, pasikorė.

Tą naktį sapnavau: atėjau į klasę, visos mergaitės pilkom uniformom ir tyli. Pasižiūrėjau, ar ir mano tokia suknelė. Bet mano buvo juoda. Per pamokas buvo neramu. Įėjusi į kiemą, išgirdau motiną tariant pro langą: tėvą nušovė, iš ko mes dabar gyvensim… Kai įėjau pro duris, pirma jos frazė buvo: „Dabar aš tau atkeršysiu“… Nesupratau, už ką – juk aš visą laiką buvau jos pusėj, net tėvą paaukojau – gal čia nebūtų žuvęs. Buvau keturiolikos metų. Kai motina paklausė, kas dabar uždirbs pinigų, visai rimtai prisiėmiau visą šeimos galvos atsakomybę ir atsakiau: „Aš“. Tapau korepetitore, mokiau tinginius, apsileidėlius – po pamokų gimnazijoj ligi vėlyvo vakaro ėjau iš buto į butą, iš vienos gatvės į kitą. Ne visi atsilygindavo sąžiningai. Dažnai, kai prieidavo terminas mokėti, rasdavau uždarytas duris. Mokytojai buvo labai geri, žinojo mano varganą situaciją (tik apie motiną nieko nežinojo). O motina sėdėjo namie, pardavinėjo daiktus, baldus ir vis gėrė. Senelei atkirsdavo: „Ką noriu, tą darau. Ne jūsų reikalas“. Kartą girta kompanija pavogė jos šveicarišką, tėvo dovanotą laikrodį ir platinos žiedą, o mano – auksinę grandinėlę su kryžiuku, dovanotą krikštatėvio, ir tėvo dovanotą auksinę apyrankę, – jam ji patiko, sakė: kai užaugsi – nešiosi.

Visi daiktai buvo greitai pragerti, o mes badavom. Net mano drabužiai buvo parduoti. Avėjau kaliošais, prikimštais laikraščių (žiemą), kurie nuolat išlįsdavo.

Penktoj klasėj mūsų auklėtoja tapo lotynų kalbos mokytoja Antanina Dragūnaitė. Norėdama susipažinti su klase, davė visiems lapus su klausimais apie šeimos sudėtį, iš ko gyvena, ką skaito ir pan. Parašiau, kad pardavinėjam daiktus. Parašiau, ką skaičiau. Buvo nustebinta ir kartą pasikvietė mane į namus. Ten pateikė tiek klausimų, kad nenorom prisipažinau, jog motina geria (motinai buvo tik 40 metų)… Patarė atsiskirti, kur nors man parūpintų lovą – t. y. kokį nors kampą gyventi. Aišku, nesutikau. Tada pasirūpino, kad gaučiau pietus nuo mokytojų stalo (tada mokiniai sunešdavo produktus). Aš suvalgydavau sriubą, o duoną parnešdavau motinai (tokie pietūs ir tebuvo). Kokia man būdavo laimė (ir išdidumas!), kai ji pagiriom – mėlynai pilku veidu, drebančiom rankom imdavo po kąsnelį duonos ir užsigerdavo šaltu vandeniu. (Ir žiemą labai retai kūrendavom – nebent atsinešę atliekų iš lentpjūvės.) Kaip man tada jos būdavo gaila! Viską atleisdavau, širdį būčiau atidavusi. Bet po kelių dienų vėl viskas prasidėdavo iš naujo… Tos pagirių dienos, sumušto gyvulio žvilgsnis, išpurtęs veidas man būdavo didesnė kančia negu tada, kai girta plūsdavo mane paskutiniais žodžiais. Tada aš tik pykdavau. O pyktis ir kančia nėra tas pat… Nors gal ir sunku suvokti, bet aš ją mylėjau. Kitaip juk būčiau išėjusi. Bet kur. Stengdavausi ją išblaškyti (ji visą gyvenimą skųsdavosi nuoboduliu). Norėjau įpratinti skaityti. Pradėjau pasakoti romanų siužetus. Kai susidomėdavo, parnešdavau parinkusi romanų, kurie jai patiktų. Skaitė R. Roland’o Žaną Kristofą, Dostojevskio Pažemintuosius ir nuskriaustuosius, Maupassant’ą, Zola. Gal ne viską, aišku, suvokdavo (tebaigusi kelis rusiškos mokyklos skyrius, bet skaitė lietuviškai). Koks būdavo džiaugsmas (abiem), kai parnešdavau iš savo mokinių atlyginimą – stiklinę kruopų ar aliejaus, porą burokėlių, gabalą duonos ar saujelę „razavų“ miltų. Kartais ir klasės draugėms mokytis padėdavau – už tai rasdavau suole sumuštinį ar ką nors atnešdavo valgomo į namus. Visi stebėdavosi, kodėl motina nedirba. Sakydavau: serga, nesveika širdis. Tiesos nesakydavau – žinojo tik auklėtoja. Antras žmogus, kuriam viską pasakiau, buvo Bronė. Ir senelė, ir tėvas mirė nežinodami visų mano kankynių. Senelės širdis buvo labai silpna. Būdama, rodos, gal 50 metų labai sunkiai sirgo (tada mama laukėsi manęs). Tėvas veždavo geriausius profesorius, kvietė konsiliumus, samdė medseseris (šiaip taip pasitaisė). Taigi, senelę reikėjo saugoti. Po tėvo ji man buvo brangiausias, artimiausias žmogus.

Nežinau, ar pabaigsiu tą autobiografiją, nežinau, kiek man liko laiko. Žinau tik tiek, kad labai mažai. Todėl nenoriu, kad iš to siaubingo gyvenimo būtų kalta tik viena motina. Tėvo ji nemylėjo. Ištekėjo, kad būtų ponia, visos draugės draugavo su darbininkais, o ji su mokytu. Buvo be galo išdidi. Kadangi pati neprilygo tėvo aplinkos žmonėms, gal tą juto, todėl su niekuo nebendravo. Vaikščiodavo per dienas po kambarius ir rūkydavo. Kambariai buvo pilni dūmų. Gal turėjo kokį nepilnavertiškumo kompleksą. Gal tas alkoholio troškulys atėjo su genais (jos giminėj buvo nemaža alkoholikų ir savižudžių). Aš taip norėjau ją išgelbėti. Senelės įkalbėta, kasdien eidavau į bažnyčią ir kasdien kalbėdavau tą pačią maldą: „Dieve, duok man mirtiną ligą, bet grąžink motiną“ (čia jau buvo ne senelės, o mano kūryba). O kas penktadienį visus metus ėjau Švč. Komunijos. Deja, rezultatų nebuvo. Juodos dienos vis ilgėdavo… O manęs nemylėjo turbūt dėl to, kad buvau nemylimo vyro vaikas. Atsimenu, kad mažą, 4–5 metų (tada dar negėrė), užrakindavo namie, o pati išeidavo pas drauges ar
gimines. Amžinai žiūrėdavau pro langą, kaip žaidžia kiti laimingi kiemo vaikai. Kartais jie ir žaisdavo po mano langais, kad man būtų linksmiau.

Šiaip motina buvo švari, tvarkinga (senelio genas), dosni – nė vienas elgeta neišeidavo iš namų gausiai neapdovanotas. Ir kai atvažiuodavo iš Telšių į Kauną, visiems atveždavo lauktuvių. Tik man būdavo labai skaudu, kai tėvą vadindavo mužiku ir su panieka apie jį visiems atsiliepdavo. Sakydavo: „Man jo nereikia, man reikia tik jo pinigų.“ O supykusi visada jį vadindavo chamu, kaimiečiu; mat ji kalbėdavo lenkiškai, t. y. Šančių žargonu, ir didžiausią neapykantą jautė lietuvių kalbai. Aš kalbėjau su ja jos kalba, o su tėvu lietuviškai. Tai irgi be abejonės, buvo neapykantos priežastis. Bet man lietuvių kalba buvo tokia brangi ir šventa, kad mes dažnai bardavomės dėl jos. Galėdavau pakęsti, kai plūsta mane, bet kai niekindavo tėvą ir lietuvių kalbą – negalėdavau nutylėti.

Kartais ji parodydavo kiek švelnumo ir gerumo: prisimenu, kai iš ligoninės (apie 1950 m.) atvažiavo manęs pasiimti visai blaivi, namie laukė bandelės, iškeptos iš to, ką turėjo. Kartą ten man begulint prof. Vabalas-Gudaitis (ar Gudas-Gudavičius, dabar neatmenu) paprašė manęs, kad motina užeitų pas jį – būtinai reikia. Nežinau, ar jam pasirodė įtartini mano nervai ir kasdieniniai širdies priepuoliai, ar kas iš personalo pasakė, kad ji ateina neblaivi. Buvo didžiausias stebuklas, kurio visiškai nesitikėjau: ji nuėjo pas tą profesorių į butą. Kai paklausiau, ką sakė, ji po ilgokos pauzės ištarė: „Sakė, kad esi labai nervinga…“

Ir dar vienas buvo pritrenkiantis jos gerumas. Įstojus į pirmą kursą, reikėjo iš karto sumokėti už mokslą – 200 rb. Tie pinigai buvo fantastiški. Pasiunčiau laišką – SOS! Prašiau parduoti jos vienintelę išeiginę labai gražią suknelę. Sakiau, baigsiu mokslus – atsilyginsiu. Ir štai gaunu perlaidą! Buvau sukrėsta jos gerumo. O suknelę ji pardavė savo pusseserei, kuri gyveno kaip inkstas taukuose ir galėjo nors kelis rublius pridėti. Apskritai giminės man niekuo nepadėjo, net ir tie, kurie šunį mano akivaizdoje maitino sumuštiniais su sviestu ir skilandžiu. Pyko, kam tokia elgeta mokosi, ir dar geriau negu jų sūnus… (Tai buvo mamos vyriausias brolis, tame pat name gyvenantis.) Kai senelė mirė, namą reikėjo remontuoti (stogas buvo kiauras), o visos trys seserys (mama, vyriausia sesuo Ona ir Zosė) pinigų neturėjo, tai jis, padalinęs visoms po keletą rublių, pasiėmė tą namą. Tuoj buvo iškirstos senelės alyvos ir suniokotas darželis – ten dabar augo burokai ir morkos… Beje, kai aš susirgau (1948 m.) pirmame kurse ir gulėjau namie, jis su žmona pasitarę parduodavo man stiklinę pieno už 75 kap. Nors pilnos spintos buvo visokių medžiagų – aksomų, parčų, kailių, aukso ir t. t., ir t. t. Man dėdienė viską aprodė, sakydama, kad tai vyriausio sūnaus žmonos, – pats jis buvo išmestas iš Universiteto
pirmo kurso už nepažangumą.

Jaunesnysis mamos brolis Mamertas buvo švelnus, nuostabiai geros širdies, patiklus, tik… įsimylėjo profesionalią prostitutę Valeriją, kurios motina su kitom dukterim laikė viešnamį. Jis mažai uždirbdavo, buvo baigęs bene porą klasių, buvo labai nerviškas, neretai būdavo be darbo. Žmona dažnai, pasiėmusi mergaitę – kelerių metų Valeriją, išeidavo pas motiną. Mamertas užgerdavo. Užeidavo baltoji karštinė: lakstydavo, atsimenu, atkišęs peilį po kiemą, braukdamas per tvoras, paskui susiliesdavo ant cementinių laiptelių po senelės durim ir užmigdavo. Tada senelė pakišdavo jam pagalvėlę po galva, užklodavo kuo nors ir verkdama kalbėdavo rožančių… Vokiečių okupacijos metais su žmona jau nebegyveno ir buvo išvežtas į Reichą. Dirbo Leipcigo fabrike. Paskui atėjo telegrama juodu apvadu: „Nerastas po bombardavimo“.

Kai mes parvažiavom į Kauną (aš buvau dešimties metų), tėvas jį įdarbindavo ten, kur pats dirbo. Ir šiaip jis visą laiką nešiojo tėvo drabužius ir be galo jį mylėjo. Tėvo žodis jam buvo šventas. Aš dėdę Mamertą irgi mylėjau, ir jis mane. Tėvui žuvus, jis labai verkė ir labai norėjo man padėti, bet deja – 1942 metai – padėti nebuvo iš ko. Tuo labiau jam. Taip ir žuvo visi, kas mane mylėjo ir ką aš mylėjau. Tėvas – 1942, Mamertas – 1944, senelė – 1946 metais. Senelė apsirgo gripu, paskui po kelių dienų ją suparalyžiavo, kvietėm daktarą, paskutinius skudurus pardavinėdami. Teta Zosė dirbo fabrike, senelę slaugė mano mama. Jos garbei reikia pasakyti – motiną prižiūrėjo sąžiningai. Vyresnioji senelės duktė Ona, gyvenanti salkoje, teikėsi nulipti vargais negalais priprašyta, kai jai buvo paaiškinta, kad motina visai prie mirties. Ji vis negalėjo atleisti motinai, kad ją penkiolikos metų išleido tarnauti į Maskvą – su tikra teta, bobutės seseria. (Ten jai nesisekė meilės reikalai.) Betgi gal nėra tokio nusikaltimo, kurio negalėtum atleisti motinai mirties valandą.

Gydėm senelę kaip galėjom. Vakare, po darbo, ateidavo mūsų buvęs šeimos gydytojas Taftas, kurio visą šeimą vokiečiai iššaudė. Jis ateidavo su švirkštais, aš laikydavau senelės suveržtą ranką – kokiom dėkingom savo tamsiai pilkom akim ji žiūrėjo į mane (kalba buvo atimta). Mama laikė viršuj žibalinę lempą. Vaistų rimtų jokių nebuvo, turbūt leido tik gliukozę.

Kai vieną vakarą daktaras pasakė, kad reikia ruoštis atsisveikinimui, aš nubėgau per didžiausią pūgą (vasario mėnesį) pas senelės seserį ir ją atsivedžiau. Deja, gyvos jau neberadom. Taip man buvo gaila, kad neprisiliečiau jos gyvos. Įdėjau į rankas rožančių. Savo maldaknygės ji jau nebeturėjo. Kai ji, jau išėjus vokiečiams, grįžo iš kaimo (buvo pas brolį prie Dotnuvos), grįžo pėsčia, rusų kariška mašina ją pavėžėjo, bet atėmė duoną ir lašinių bryzelį, o maldaknygę išmetė kvatodamiesi kareiviai per bortą. Senelė prašė sustoti. Pasiėmusi savo seną maldaknygę, ji būtų ėjusi pėsčia. Ligi Kauno. Bet jos niekas neklausė, tik kvatojo iš jos tamsumo, kramtydami duoną ir lašinius.

Kaip senelė verkė parėjusi namo! Atsisėdo ant lovos. Aš atsiklaupus nutraukiau veltinius (jos kojos buvo sutinusios – venų trombozė, venos sutrūkinėjusios, sukrešėjusio kraujo trupiniai). Bet tai buvo tik ašarų pradžia. Ji paklausė manęs, kaip mes čia gyvenom. Aš atsakiau: „Nieko“. O kitą dieną su tyliu skausmingu priekaištu raudojo ir vis kartojo: „Kodėl tu man visko nepasakei?..“ O ką aš galėjau pasakyti? Kad namai tapo viešnamiu?.. Kad teta Ona guviai nulipdavo iš viršaus, kad rinkdavosi mūsų bute, kad gerdavo motinos kambary poilsiui iš fronto atvažiavę karininkai? O paskui išsiskirstydavo po kambarius… Aš visą laiką miegodavau viename kambary su senele. Dabar senelės lovoj su kareiviu gulėjo kažkuri bičiulė – kvailutė kvatoklė Polė… O man tekdavo miegoti apsirengus, nes tykodavo ir manęs…

Zosės mylimasis buvo pasitraukęs – dingęs prieš ateinant rusams, ji, atrodo, jį labai mylėjo. Vienas iš dažnų svečių buvo labai geras doras žmogus Borisas, majoras, 25 metų, laimės vaikas, nes keturis kartus buvo išlipęs iš degančio tanko, visiems žuvus. Jis pamilo Zosę, gal ir jis jai patiko, bet ji negalėjo dovanoti „išvaduotojams“, per kuriuos neteko savo meilės.

Kartais Borisas ateidavo naktį pas mane, atsisėsdavo ant senelės lovos, iš jos išvijęs porelę, duodavo man paskaityti dienoraštį, deklamuodavo Lermontovą. Ir vis tyliai liūdnai klausinėdavo: „Kaip tu čia išgyvensi – tokioj aplinkoj…“ Man ėjo šešiolikti metai.

O ir prie vokiečių mane užkabinėdavo kaimynai, liepdavo, kad, atėjus „svečiams“, motina uždarinėtų langus, nes pro vėjo pučiamą užuolaidą matosi ant kėdžių kareiviškos kelnės… Aš, žinoma, tylėdavau, niekam nieko nesakydavau, bet atėjus „svečiams“, iš lauko pusės pati uždarinėdavau langines.

O žiemą, kai motiną parvesdavo naktį kaimynė ar giminaitė… Užklodavau, paguldžius į lovą, ant vadinamosios „kaptilkos“ iš šovinio su knatu pašildydavau lašą karšto vandens ir girdydavau. Kaip ji nesušalo, nesusirgo?! Tikras stebuklas.

Senelei mirus, mes persikėlėm į mažą vieno kambario ir virtuvės butą – išorinį, prie vartelių. Beliko iš daiktų tik viena lova, spintelė maistui amžinai tuščia, širma ir dvi pagalvės. Taigi miegojom su motina vienoj lovoj – valetu. Deja, ne kasdien – galima sakyti retokai man pavykdavo pamiegoti ir toj lovoj. Kartais ji būdavo visokeriopai šlapia… O aš miegodavau galvą pasidėjus ant spintelės, ant rankų, o kojas pasėdus po savim. Buvau jau paskutinėse klasėse. Kambary vienu metu gyveno du leitenantai vienas žydas, vienas rusas. Abu labai geri žmonės. Kartais atnešdavo po pažasčia glėbelį malkų, kartais duonos riekę ar po gabalėlį cukraus.

Atsimenu, rusas buvo tėviškėj – savaitei išleistas atostogų. Atvežė lauktuvių: tai, ką vadino duona, buvo paplotėlis iš pašarinių burokų, sėlenų, gal saujos, ir kažkokių miltų, kurie man kvepėjo medžio pjuvenom. Bet man tai buvo skanėstas.

Gimnazijoj ne visada sugebėdavau atsakinėti (ir ne visada nueiti), kartais rankos nepakeldavau užsirašyti net uždavinio sąlygos. Visi mokytojai buvo labai geri, jautrūs. Matyt, iš veido suprasdavo, kad aš negaliu atsakinėti, liepdavo sėstis ir nerašydavo pažymio. Kartais (vienu tarpu beveik kasdien) gaudavau pas Vandą lėkštę sriubos (aišku, vargingos) su duonos rieke. Bet tai buvo didelė laimė.

Su Vanda pradėjau draugauti nuo penktos klasės. Suartino knygos. Ji turėjo dviejų brolių, studentų, biblioteką. Ir aš šiek tiek knygų – kitas motina sudegino (vietoj malkų); kai pastebėjau, kad jau įpusėjo Lietuviškąją enciklopediją, skubiai išnešiau pas kitą draugę – Janiną (ji dabar JAV), kuri turėjo didelį butą ir pustuščių lentynų). Taigi su Vanda keitėmės knygomis, mylėjom Čechovą, Dostojevskį ir Tolstojų, Beethoveną ir Mozartą (Bachas man atėjo vėliau – bene 17 metų), garbinom Čiurlionį – ji turėjo reprodukcijų knygų. Vanda kažkokiu būdu išprašydavo iš motinos ar pati pasiimdavo pinigų stovimiems bilietams į teatrą, ir ten, susėdusios „galiorkoje“ ant laiptų, mes klausydavomės operos. Pirmoji buvo „Karmen“. Nusirengti tada nereikėjo. Sėdėdavom su paltais. Visa studentija taip sėdėjo. Kai kas grauždavo duoną ar batoną. Vieną kartą ir man šalia sėdintis atlaužęs įdėjo į ranką gabalą batono. Nedrįsdama nė pažiūrėti į jo pusę, sumurmėjau „ačiū“ ir suvalgiau po trupinėlį dėdama į burną. Gal alkanas alkaną pamatė.

Deja, vienam suole su Vanda nesėdėjau, nes ji buvo žemesnė ir blogesnio regėjimo. Su kitomis klasės draugėmis didesnių kontaktų neturėjau, nes jų buvo visai kiti interesai, kita aplinka. Mudvi tik dvi buvom lopytos ir skaitančios, šokiai, „robaksai“ mums nerūpėjo. Mums rūpėjo muzika, Nanseno kelionės po Šiaurės ašigalį, alpinizmas, kelionės po pasaulį. Ir ką nors padaryti, kad žmogui būtų lengviau gyventi, kad pasauly būtų teisybė. Deja, valdžios ėjo viena po kitos, o teisybės kaip nebuvo, taip nebuvo. Mes jau tada skyrėm, kur balta, kur juoda. Matėm žydų procesijas su geltonom žvaigždėm – ir senelius, ir mažus vaikelius, vedamus sušaudyti. Matėm rusų belaisvius leisgyvius – šalia esesininkai su šunimis. Žmonės ir jiems mesdavo duonos. Matėm ir vokiečius, slenkančius apsuptus kareivių. Žmonės ir juos norėdavo pamaitinti, mesdavo arba einantiems kokį puskepalį, arba pro tvorą, ten, kur jie dirbdavo.

Todėl niekad niekuo netikiu, kad nieko nesupratę, nematę, o praregėjimas atėjęs tik dabar, kai prisiskaitė storų žurnalų ir laikraščių. Buvo paprasčiausi karjeristai ir bailiai. Jeigu aš, trylikametė, viską mačiau ir supratau, kaip jie, suaugę, negalėjo matyti ir suprasti. Net ir dabar, brežnevizmo laikais, buvo žmonių, kurie nejautė vergystės, rusinimo, neteisybės ir buvo savo gyvenimu patenkinti – nesvarbu, kad ko ir trūksta, jie esą ne kokie materialistai, jiems kelionių po užsienį nereikia, uždraustos literatūros taip pat… Laikė savo būklę normalia. O žmonės geraširdžiai. Deja, gera širdis ir aklas bukumas kartais eina greta…

Taigi vakarais, neturėdama mokinių – pusdebilių, sėdėdavau pas Vandą. Paskui viena kitą lydėdavom bene valandą ar dvi. Ko tik mes neprifantazuodavom. Buvom ištroškusios erdvės, laukų, miškų, svajojom apie lūšnelę pamiškėje, toli nuo civilizuoto pasaulio, – į teatrus, koncertus atvažiuotume, – apie sodą, kur pačios augintume medžius, gėles; turėdavo būti upelis, šaltinis ar ežeras.

Baigusios 6 klases, nutarėm eiti dirbti. Padavėm į kažkokią įstaigą pareiškimus sąskaitininkių darbui, nors aš skaičių nekenčiau. Prašymus patenkino. Vanda nuėjo dirbti, o aš… neturėjau kuo apsiauti. Absoliučiai nieko. O reikėjo eiti iš Šančių į miesto galą apie 6 km. Paskui viena klasės draugė atidavė savo suplyšusius batus, susisiuvau ir ėjau vėl darbo ieškoti. Susiradau – prie senamiesčio statybos-remonto kontoroj mašininke. (Beje, buvau išmokus rašyti akląja sistema, lankiau gimnazijoj kursus, kuriems dar senelė buvo davusi 10 rb už mokslą susimokėti.)

Dabar prisiminiau – tuos metus aš išbadavau, iškentėjau – auklėtoja sumanė tokią man pagalbą: kasdien viena klasės draugė pakviesdavo mane pietų. Tai buvo baisus pažeminimas. Dar gaudavau sumuštinį, kurį parnešdavau motinai. Bet kažkoks fanatiškas troškimas mokytis leido viską iškentėti. Tais metais buvo labai bloga sveikata, širdis jau kalė, mažakraujystė atimdavo visas jėgas. Motinos „juodosios dienos“ vis ilgėdavo, tapdavo savaitėm… Nors iš proto išeik.

Baigusi 7 klases, dar dirbau toj statybos kontoroj. Bet neilgai – išsekimas priėjo ribą. Susirgau reumatu, temperatūra 40 °C, o aš nesuvokiau. Atėjau į darbą – buhalteris klausia: ar nesergi. Sakau – ne. Paskui jis palietė delnu mano kaktą, liepė eiti namo ir pas daktarą. Nežinau, kaip parėjau tuos 7 km. Žinau, kad svirduliavau ir ramsčiausi į tvorą. Nuėjau pas daktarą, pamatavo temperatūrą ir liepė seseriai nuvesti mane namo. Sakau: arti, sugrįšiu namo pati, nes bijojau, kad nepamatytų motinos… Pragulėjau pusantro mėnesio – visi sąnariai ištinę, skausmas nežmoniškas, jokio judesio, jokio sąnario pajudinti negalėjau. Skaičiau pasidėjus kažkaip knygą prieš akis, o mažoji Lilė – dvejų metukų mano meilė – atbėgdavo atversti puslapio ir labai didžiuodavosi tuo savo darbu…[1]

[1] Autobiografija, kaip mano ta pati Lilė – L. Žukauskienė, rašyta 1989 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, jaučiant, kad laiko užbaigti nebeužteks. Nebeužteko… Rašyta į knygelę Darbo užrašams (1988), gulom, tarsi labai skubant, nelengvai įskaitomai. Lilė, pusseserė, gyvenanti Kaune, liko Janinai pati artimiausia iš giminių, padėjo, globojo.

„Tu – mano namai“: Janinos Degutytės laiškai Bronei Jacevičiūtei

2023 m. Nr. 7 / Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus.

Janinos Degutytės biografijos kontekstai

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Patirties vėrimosi profiliai

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašoma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Danutė Venclovaitė. Kiekvienas nešame savo kryžių

1998 m. Nr. 7 / Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys, parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai.

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…

1998 m. Nr. 7 / Janina Degutytė kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Solveiga Daugirdaitė. Atsakymai

1997 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.

Juozo Grušo laiškai Jonui Lankučiui

2001 m. Nr. 11

Juozui Grušui – 100

Lapkričio 29-ąją sukanka šimtas metų, kai gimė Juozas Grušas – prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas. Šių metų vasario 8 dieną sukako septyniasdešimt šešeri metai, kai gimė literatūros tyrinėtojas Jonas Lankutis. Kas siejo šiuos du žmones – rašytoją ir akademiką – gyvenime? Humanizmas, kurio taip trūksta šių dienų Lietuvoje. Publikuojami rašytojo laiškai kaip epochos dokumentas liudija daug ką – visų pirma tarpusavio supratimą, tikėjimą ir pasitikėjimą.

Epistolinis J. Grušo palikimas turėtų būti nemažas. Jį reikia surinkti, jį būtina publikuoti, jį verta apmąstyti. Rašytojo laiškų autografai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne (F1–6415–6417). Komentarai – parengėjo.

Laiškų kalba netaisyta.

Jonas Šlekys

Brangus drauge Lankuti!
Nuoširdžiai dėkoju už laišką ir už svarbias pastabas dėl mano pjesės¹. Aš pats visą laiką galvojau ir su drg. Vancevičium tariausi dėl Andriaus akcijos visuomeninių motyvų sustiprinimo. Pasirodo, ir Jūs tą patį iškėlėte. Bet aš ir bijau, kad neliktų vien tik visuomeniniai motyvai, kas jį darytų per mažai žmogišką.
„Skyrybų“ scena, žinoma, yra daugiau komedijinio pobūdžio. Dėl jos ir veikalą pavadinau pjese, ne drama. Sąmoningai maišiau žanrus, ryžausi pasirinkti tokią formą, kuri duotų galimumo trumpiausiu laiku atskleisti nemaža ryškių neigiamų charakterio bruožų. Bet dabar atrodo, kad iš tikrųjų būsiu perlenkęs lazdą. Be to, tos dvi scenos labai blogai patašytos (III v. I ir II sc.). Jas taisysiu. Norėčiau dar su Jumis pasikonsultuoti. Atvažiuosiu kada į Vilnių ir užsuksiu pas Jus.
Dar kartą dėkoju ir spaudžiu dešinę.
J. Grušas
Kaunas, 1958.III.18

Draugas Lankuti,
Atleiskite, kad trukdau Jums brangų laiką. Perskaitykite mano naują pjesę.
Jei dogmatikai norės mane sudraskyti, užstokite savo autoritetu (Jūs visada buvote mano gynėjas).
Būsiu labai Jums dėkingas. Ir kritiškos pastabos Jūsų bus man labai naudingos.
Rankraštį, jei nesudarys Jums sunkumų, perduokite Chlivickui.
Nuoširdžiai Jūsų
J. Grušas
1965.XII.2

Draugas Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju Jums už straipsnį „Pergalėj“ apie „Adomą Brunzą“ ir „K. Sierakauską“². Nedažnai tenka skaityti tokių straipsnių, kurių autoriai taip giliai pajustų ir suprastų tragizmo dvasią. Jūs pasakėte kažką be galo svarbaus ir esminio. Tai praplėtė man tragizmo supratimo ribas. Rašydamas pjesę aš kai ką taip giliai nesuvokiau. Pav., Ksaveros žodžiai apie laužą man nebuvo tokie reikšmingi, nors ir buvau jais sujaudintas. Dabar aš daug galvoju apie tragizmo emocionalinę pusę. Labai reikšmingos Jūsų pastabos dėl tų vietų, kur pjesės veiksme lieka vien logika. Jūsų straipsnyje daug vertingų minčių.
Dar kartą dėkoju, nors ir nesijaučiu vertas tokio gilaus vispusiško, labai teigiamai vertinančio straipsnio.
Jūsų Juozas Grušas
Kaunas. 1967.V.24

Gerb. Drg. Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju už gerus žodžius. Jūsų žodžiai, Jūsų straipsniai visada man buvo didelė dvasinė paspirtis. Man kaip A Mileriui užtenka, kad intelektualai įvertina. Populiarumo plačiose masėse neieškau.
Su geriausiais linkėjimais spaudžiu Jūsų ranką.
J. Grušas
1968.I.3

Draugas Lankuti,
Esu sužavėtas recenzija ir dėkingas Jums – nesusilaikau neparašęs Jums laiško.
Niekas taip giliai ir taip teisingai neišaiškino šios pjesės dramatizmo esmės (net spektaklio režisieriai), kaip Jūs savo straipsnyje „Literatūroje ir mene“³. Jei nebūtų Beatričės, nebūtų aktyvaus geno prado, nebūtų nė dramos. Jei Beatričė nesiveržtų taip į savo pražūtį, nebūtų įtemptos bekompromisinės draminės kovos, niekas neužkirstų kelio blogiui, jis tik triumfuotų.
Rašydamas aš neturėjau tokių tikslių precizijų, vadovavaus daugiau kūrybine intuicija. Noriu pasakyti, kad man kėlė įkvėpimo viena Bodlero frazė apie Rembrandtą: „Nelaukti spinduliai nušviečia veidus tų, kurie meldžiasi dangui tarp nešvankybių“. Iš karto kilo Beatričės vaizdas. Ir pjesės veiksmą plėtodamas, naudojau staigius kontrastus, „nelauktus spindulius“.
Rašydamas šią pjesę, laikiausi ir to metodo, kurį susidariau rašydamas „Brunzą’: leisti veikėjams tiek „įsisiautėti“ – jei dar žingsnis, prasidėtų beprotybė. Tada, man rodos, geriausiai atsiskleidžia žmogaus dvasios galios – iki neribotos pasąmonės. Ir neatsisakiau nuo principo, kurį esu taip susiformulavęs: už regimojo pasaulio neregimasis daro savo stebuklus.
Žinoma, dėl to nepasiekiau reikšmingesnių laimėjimų, nes viską lemia ne kūrybiniai principai, bet kūrybinis darbas. Tačiau vis lengviau darosi, kai prakerti nors mažą langelį toje tamsioje nežinios sienoje, kurią turi pralaužti.
Dar kartą dėkoju Jums už gerą straipsnį ir už didelę dvasinę paramą, tokiu metu, kai ji labai reikalinga.
Jūsų J. Grušas
Kaunas, 1968 m. kovo 7 d.

Mielas drauge Lankuti,
Dėkoju Jums už laišką – labai nuoširdų ir turiningą laišką, kuris mane tikrai sujaudino. Jūs apie mane esate parašęs pačius geriausius žodžius ir mano kūrybą aukštai iškėlęs. Galvoju, kad ir patys geriausi iš tų, ką esu parašęs, nėra verti tokios aukštos kainos. Bet, žinoma, mane tai jaudina ir džiugina, ir aš tada galvoju: teišgirsta dangus Jūsų žodžius!
Man didelė paguoda, kad Jūs taip gerai įvertinote išspausdintą „L. ir M.“ „paradoksinę“ novelę⁴, kurią „Vagos“ redaktoriai norėjo išmesti iš leidžiamo novelių rinkinio. Jie norėjo išmesti „Tris paradoksines noveles apie švarą“ ir „Nuogi atrodo negražiai“ (apie cirką). Tada aš paprašiau visai nebeleisti rinkinio (nors jau buvo korektūros peržiūrėtos). Ir taip buvome susitarę. Po kurio laiko jie pasiūlė tik vieną išmesti (trečiąją „paradoksinę“, mano supratimu, pačią svarbiausią). Su kompromisu sutikau, nors dėl to labai nukentėjo ir pirmųjų dviejų vertė.
Man atrodo, aš kuriu būties tragiškumo konstrukcijas visuotinai paėmus, o kai kas į tas konstrukcijas stengiasi sugrūsti konkrečius mūsų gyvenimo reiškinius ir, žinoma, išsigąsta.
Malonu, kad „Meilė…“ gerai „pasirodė“ profsąjungų teatre⁵. Panevėžys, siekdamas dinamikos, per daug padarė kupiūrų.
Siunčiu pačius nuoširdžiausius Naujametinius linkėjimus Jums ir Jūsų žmonai.
Su meile ir dėkingumu
J. Grušas
[1969 m. pabaiga]

Brangus Drauge Lankuti,
Dėkoju Jums už tokius gražius Naujametinius sveikinimo žodžius, už linkėjimus, už nuoširdumą.
Sveikinu Jus, linkiu Jums surasti gyvenime ir kūryboje tai, ką vadiname laime.
Perduokite savo žmonai pačius nuoširdžiausius mano linkėjimus.
Siunčia Jums geriausius linkėjimus mano žmona –
Su pagarba ir meile
J. Grušas
Kaunas, 1969/1970 m.

Gerbiamas drg. Lankuti,
Nepaprastai malonu gauti iš Jūsų laiškus su Naujametiniais sveikinimais ir gerais linkėjimais. Šį kartą labai teisingai parašėte, kad geriausia darbuotis į nieką nesidairant, nieko nelaukiant ir neeikvojant energijos bereikalingam nervinimuisi. O aš, atvirai sakant, buvau net susirgęs nuo to kvailo nervinimosi… Na tiekto…
Priimkite ir mano nuoširdžiausius sveikinimus ir geriausius linkėjimus – taip pat ir žmonos linkėjimus Jums, Jūsų žmonai ir visai Jūsų šeimai.
Labai dėkoju, kad sutikote recenzuoti pjesių rinkinį. „H. Manto“ neįtraukiau. Kiek aš girdėjau, 6 tome „Sov. dramaturgija“ numatytas spausdinti. Jei Jūs pasiūlysit – tai tik į gera išeis.
„Meilę, dž. ir v.“ pavadinau „Užgesinimas žiburėlio“, nes pirmasis pavadinimas (ir „Pražūt. Apsv.“)
Maskvoje, Rašytojų sąjungoj ir Kultūros ministerijoj, žinomi iš blogosios pusės. Išbraukiau ir keletą vietų, kurios kėlė pasipiktinimą. Jei tai galima, nepriminkite senųjų pavadinimų.
Dar kartą už viską dėkoju.
Juozas Grušas
1970/1971

Mielas drg. Lankuti,
Jūs parašėte man nepaprastai gerą ir nuoširdų laišką. Sujaudintas skaičiau keletą kartų. Labai dėkingas Jums. Iš visos širdies dėkoju.
Rašiau pjesę su dideliu įkvėpimu, jaučiau, kad liečiu svarbius klausimus, bet nebuvau tikras, kaip man pavyko, dėl kai kurių dalykų abejojau. Laukiau rimtos nuomonės. Ir štai gaunu laišką iš Jūsų, pačio didžiausio autoriteto. Galite įsivaizduoti, kokia man buvo šventė.
Nuo „Dūmų“ laikų Jūs buvote tarsi dvasinis krikštatėvis mano pjesių. „Mantą“ Jūs iškėlėte. Kiti kritikai tik pakartojo Jūsų mintis. Tas pats buvo su „Adomo Brunzos paslaptimi“ ir „Pražūtingu apsvaigimu“. Rašydamas „Barborą“, viską grindžiau tikrais istorijos faktais, bet žiūrėjau mūsų dienų menininko akimis. Praeitis man buvo nei daugiau, nei mažiau kaip dabartis.
Ministerija veikalą nupirko, Kauno dramos teatras įtraukė į repertuarą, bet aš prisibijau, kad specialistai nepradėtų „distiliuoti“, tai yra „pakeisti tirpalo koncentraciją“. Jaučiu tai iš teatro direktoriaus kai kurių užuominų. Na, pažiūrėsim…
Nuoširdžiai Jūsų J. Grušas
Kaunas, 1971 m. gegužės 23 d.

Gerb. Drauge Lankuti,
Būčiau labai dėkingas, jei Jūs perduotumėt vengrų vertėjui Marazui (nežinau, ar teisingai rašau pavardę) mano pjesės „Meilė, džiazas ir velnias“ rusišką vertimą. Jis verčia mano noveles, buvo atvykęs į Kauną ir prašė rusiško šitos pjesės teksto.
Jūsų J. Grušas
Palanga, 1971 m. liepos 14 d.

Mielas Drauge Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju už laišką. Įraše pasakyta gryna tiesa jau nuo „Dūmų“ laikų, kai mane daug kas negailestingai puolė, Jūs buvote mano atrama. Jūs iškėlėte „Mantą“. Kiti tik pakartojo Jūsų mintis.
O „Brunza , „Džiazas“? Ką bekalbėti. Aš privalau būti Jums dėkingas.
Sveikinkit žmoną.
Jūsų J. Grušas
1972.IX.8

Mielas Drauge Lankuti,
Nuoširdžiausiai dėkoju ui labai turiningą straipsnį apie mano dramas, ypač apie „Barborą Radvilaitę“⁶, kuri iki šiol turėjo pergyventi kažką panašaus į baimę. Vis atrodė, kad kuris nors iš dvasios tėvų ims šaukti: „Heretikė! Tegu prasmenga!“ Dabar atrodo, viskas bus tvarkoje. Jūs visada apginate mano rašymus, sudarote estetines, moralines, technikines dokumentacijas.
Planuoju parašyti dar vieną pjesę. Nors sveikata šią žiemą labai pašlijo, bet šiaip taip, pasiramsčiuodamas ramentais, mėginsiu kopti į kalną. Noriu tikrovę vėl maišyti su fantazija, veržtis į tai, kas yra anapus realių galimybių, mėginti atrasti tokias dvasines tikroves, kurias atrasti paprastomis aplinkybėmis neįmanoma. Aišku, rizikuoju susilaukti nesėkmės. Bet, kaip sakoma, kiekviena siena gali virsti vartais.
Siunčia linkėjimus Grušienė, sveikinkit drg. Lankutienę.
Jūsų J. Grušas
Kaunas, 1973.11.25

Mielas Drauge Lankuti,
Dėkoju už laišką, už Jūsų nuoširdumą, už pastovų gerą vertinimą mano kūrybos. Labai džiugu, kad šviečiasi stambesnis Jūsų darbas apie mano pjeses.
Dabar guliu ligoninėje. Gydo mane nuo širdies… Dificilo (10–20 kartų daugiau širdis sumuša, negu jaučiasi pulse. Tai esą pavojinga), elektrošokas ir kiti malonumai vis pramoga.
Perduokite mano linkėjimus savo šeimai.
Jūsų Juozas Grušas
1973.IV.17

Mielas Drauge Lankuti,
Nuoširdžiausiai dėkoju Jums už gerą ir turiningą mano novelių recenziją „Pergalės“ nr. 7⁷. Jūs visada mano kūryboje atrandate kai ką vertingą, iškeliate ir įtikinate skaitytoją, net ir… patį autorių.
Dabar graudingai susimąsčiau, kad iš tikrųjų per mažai parašiau. Per daug blaškė mane gyvenimas (nors neišmesdamas kur nors toli iš namų), dezorientavo ideologijos, socialiniai perversmai, vertybių perkainojimai… Jaunystėje neturėjau tikro supratimo, kas yra kūryba, galbūt neturėjau net gilesnės nuovokos apie žmogų, aistras, išmintį ir… beprotybes… Galbūt tik praėjęs visus gyvenimo išbandymus ir susidūręs akistaton su visokiais dievais, priėjau išvadą, kad žmonija to šventojo kelio į tiesą ir teisybę negali surasti, ir ėmiau ieškoti „auksinio sapno“. Gal tai tragiška, bet paguodžiančio…
Norėčiau dar keletą veikalų parašyti, bet štai senatvė, ligos, graudžiai pilkos karšinčiaus dienos. (Beveik jau pusmetis, kai nieko negaliu dirbti.)
Taigi, liūdna, bet „taip turi būti“.
Jūsų Juozas Grušas
P. S. Perduokite nuoširdžius linkėjimus nuo mano žmonos (ir nuo manęs) savo žmonai.
J. G.
1973.VII.30

Mielas Drauge Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju už knygą apie Mykolaičio-Putino kūrybą“⁸. Malonu skaityti taip gerai parašytą knygą, džiaugtis analizes gilumu, minties šakotumu ir spalvingumu.
Jums pasiunčiau naujausios savo pjeses rankraštį (savo kūrybos ataskaitą Jums duodu)⁹. Pora žodžių paaiškinimui: veikėjai ir svarbiausi įvykiui – istoriškai autentiški, išskyrus Adonę ir meilės intrigą. Parašiau eilėmis. Drg. Šepetys yra pasakęs, kad jiems lengviau tvarkytis su istorinėmis pjesėmis, kai jos parašytos eiliuota kalba. Rašiau grynu klasikiniu jambu. „Barboroj Radvilaitėj“ jambinę pėdą maišiau su chorojino ir kai kur su daktiline. Tai laisviau ir skambiau, be to, naujoviškiau. Bet „Pergalės“ redaktoriai nepripažino tokio pjesių eiliavimo ir pavedė V. Šimkui suvesti į gryną jambą. (Tarp kitko, mane barė Bložė (ir Geda), kad aš sutikau, nes klasikinis jambas nobe madingas.) V. Šimkus labai sąžiningai atliko savo darbą, bet jis jokio supratimo neturi apie dramos repliką. Kauno teatro aktoriai nepriėmė jo pataisymų. (Mes su redaktore Linčiuviene kai ką atstatėme, žinoma, laikydamiesi gryno jambo.) Šį kartą norėjau palengvinti darbą redaktoriams, kad jiems nereikėtų daryti tai, ką aš galiu padaryti.
Žinoma, Jūs labai užverstas darbais, bet aš būčiau labai dėkingas, jei perskaitytumėt ir nurodytumėt labiausiai krentančius į akis trūkumus.
Siunčiu linkėjimus Jūsų šeimai, mano žmona taip pat perduoda linkėjimus Jums visiems.
Jūsų J. Grušas
1973.XI.30

Draugas Lankuti,
Gavau iš Oteno laišką, kuriame jis primygtinai prašo įtraukti į recenziją–rekomendaciją visas noveles, kurios išspausdintos knygoj „Laimingasis – tai aš“ ir dar daugiau. Manau, kad užteks ir tų, kurios minimoje knygoje. Mano sąraše nebuvo „Atpildo“, „Pabučiavimo“ ir trijų paradoksinių novelių apie švarą. Jas reikėtų paminėti.
Sąraše pažymėjau tuos dalykus, kurie išversti į rusų kalbą, o reikia pažymėti tik tuos, kurie išspausdinti rusiškai knygoje (žurnalas ar laikraštis nesiskaito). Tai liečia tik tas noveles, kurias išleis „Vaga“. Paskambinsiu Kaplanui (redaktoriui), kad Jums duotų sąrašą. Pjeses liečia tik penkias. „Pijus“, „Smalkės“, „Švitrigaila“, „Zigmantas Sierakauskas“ turi įeiti į Jūsų recenziją, bet skyriuje neišleistų rusų kalba. Ten pat ir kino apysaka „Šeimos tardymas“. (Tikriausiai tai reikalinga honorarui nustatyti.)
Su nuoširdžia pagarba ir dėkingumu
J. Grušas
1974.IX.16

Mielas Drauge Jonai Lankuti,
Už daug ką ir labai nuoširdžiai Jums turiu padėkoti: už geras „Pijaus“ recenzijas, už tokią vertingą Jūsų knygą ir bendrai už rūpinimąsi lietuviška dramaturgija – beveik visada esančia podukros ar posūnio padėtyje. Dabar sergu (gripu su komplikacijom), guliu lovoje ir galvoju, kad daug lengviau gyventi, kai pasaulyje yra tokie žmonės kaip Jūs. Ačiū už tai, kad gyvenate pasaulyje.
Parašiau naują pjesę (teberašau), paradoksinę trag. komediją „Cirkas“, Galvojau dar pataisyti ir Jums atsiųsti, ir paprašyti kritiškų pastabų. (Nežinau, kas išėjo.) Bet dabar susirgau. Kiek pasveikęs, taisysiu tą „nesusipratimą“ ir vis vien Jums atsiusiu (nors žinau, kad tuo vagiu Jūsų brangų laiką).
Ištikimas J. Grušas
1975.1.27

[Telegrama]
Širdingiausiai sveikiname mokslo daktarą daktarato gavimo proga.
Grušai
1975. V. 17

Mielas Drauge Lankuti,
Širdingiausiai dėkoju už recenziją „Tiesoje“¹⁰. Tai nepaprastai svarbus mano dviejų pjesių įvertinimas, ypač, kad „Pijus…“ tik po trejų metų įžengė į sceną ir tai drebėdamas ir apsidairydamas, ar nečiumpa kas nors už kalnieriaus ir nemeta atgal. Dabar Jūs ir „Tiesa“ davėte kelią į gyvenimą, sudarėte literatūrinę ir teatrinę dokumentaciją. Dar kartą ačiū!
Jūsų Juozas Grušas
1975.VII.7

Didžiai Gerbiamas ir Brangus Jonai Lankuti,
Iš visos širdies dėkoju Jums už „Unijos“ recenziją, kurią gavau iš drg. J. Čekio. Šia recenzija, kaip ir visada, Jūs labai tiksliai pastebite pjesės trūkumus ir teigiamus privalomus. Galvoju, Jūs turbūt ir pats neįsivaizduojate, kiek daug gera man esate padaręs ir kiek daug esate padėjęs pasiekti to mano pjesių lygio, kurį Jūs patys pripažįstate. Šį kartą taip pat (beveik visą žiemą sirgęs), darydamas naują pjesės variantą, naudojuos Jūsų nepaprastai vertingomis pastabomis.
Prof. Jurginis nurodė kai kuriuos netiksliai panaudotus istorinius faktus. Kai ko nežinojau, o daug ką sąmoningai pergrupavau pagal dramaturgijos principus ir logiką. Aš profesoriui labai dėkingas. Rašydamas pjesę, naudojaus „Drevnik liublinskogo seima 1568 goda“ (C. nexep6ypr, 1869 r.). Ir pjesėje pažymėjau – Liublino dienoraštis. Dabar tai išmetu. Man atrodo, duos daugiau laisvės.
Dar viena dalykas: negalėjau pilnai parodyti lietuvių tragiškos padėties – Ivanas Rūstusis ar lenkai.
Kitos išeities nebuvo. Ir lenkai tuo naudojosi.
Tikiuosi, kad naujas variantas bus, kiek begalima, labiau išbaigtas.
Dar kartą dėkoju.
Jūsų J. Grušas
1977.III.23

Mielas Jonai Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju už knygą apie J. Marcinkevičiaus draminę trilogiją (labai gerai, kad parašėte apie šiuos veikalus)¹¹. Dėkoju ir už įrašą, bet jis per daug išaukština mane. Nesijaučiu šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos meniniu vadovu. Aš blaškaus, ieškau ir visada rizikuoju patekti į Bermudo salyną.
Pavėluotai Jums rašau. Buvau Palangoje naujojoj reabilitacinėj kardioioginėj ligoninėje. Ten mane „reabilitavo“. Jaučiuos šiek tiek geriau. Ačiū už viską, Jonai Lankuti.
J. Grušas
1977.X.10

Mielas Drauge Jonai Lankuti, mielas Kolega,
Širdingiausiai dėkoju už straipsni „Naujose knygose“ apie mano naująsias istorines pjeses¹². Straipsnis pasirodė labai laiku ir buvo nepaprastai reikalingas. Atsirado žmonių, ieškančių mano kukliose dramose to, ko nėra, ir besistengiančių sudaryti neigiamą nuomonę apie mano kūrybą, ypač apie istorines dramas. Jūs giliai ir objektyviai išanalizavote veikalus ir davėte gaires tolesniam jų aiškinimui. Savo kūryba, analitine kritika Jūs visada iškeldavote, kas yra esminio mano veikaluose, ir savo autoritetu užkirsdavote kelią paviršutiniškam ir diletantiškam aiškinimui.
Su gilia pagarba ir dėkingumu
Jūsų J. Grušas
1978.X.29

Brangus drg. Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju Jums už laišką ir už dėmesį kukliai mano kūrybai.
Straipsnis „Literatūroje ir mene“ apie „Gintarinę vilą“ buvo puikus – gili filosofinė analizė¹³. Po tokio Jūsų straipsnio kaltinimas, kad aš nedraugiškai parašęs apie gydytojus, nebeturi prasmės. Čia visai kas kita.
Labai džiaugiuos, tiesiog esu laimingas, kad Jūs 1981 m. išleisite knygą apie mano literatūrinius darbus. Matau, kad Jūsų veikalas bus apvainikavimas išeinančių mano Raštų, ir atskleis, įvertins turinį tų aruodų, į kuriuos supiltas beveik visas vieno literato darbo derlius.
Jūs rašote, kad imate darbštumo pavyzdį iš manęs, kaip gražu! – iš ko begalima imti darbštumo pavyzdį, jei ne iš Jūsų?
Perduokite linkėjimus visai savo šeimai.
Jūsų J. Grušas
1979.X.1

Brangus kolega Lankuti,
Perskaičiau „Kelias į literatūrą“¹⁴. Radau porą mažų netikslumų. Jūs pernelyg mane išgiriate. Žinoma, aš labai dėkingas Jums, bet ar aš to vertas? Jei pažymėjote anglų kalba išleistus novelių rinkinius, gal reikėtų paminėti mokyklų chrestomatiją, kurioje įdėta mano novelė „Kelionė su kliūtimis“. Praėjusią vasarą gavau: labai gražus leidinys (780 psl., didelio formato), nuo graikų beveik iki šių dienų, su mokykliniais nagrinėjimais, klausimais, žymiųjų pasaulio dailininkų reprodukcijomis¹⁵.
Dar kartą dėkoju.
Perduokite mano linkėjimus savo šeimai.
Jūsų J. Grušas
1980.IV.21

Mielas kolega Lankuti,
Algis Samulionis sakė, kad aš turįs parūpinti Jūsų knygai nuotraukų. Romas Rakauskas žadėjo iki liepos 4 d. pagaminti, kol aš grįšiu iš Druskininkų. Gydausi „Lietuvos“ sanatorijoje.
Linkėjimai Jūsų šeimai
Jūsų J. Grušas
Druskininkai, 1980.VI.15

Brangus drauge Jonai Lankuti,
Perskaičiau Jūsų „Etiudus…“ Esu sujaudintas, nudžiugęs ir laimingas. Tai įprasminimas ir įteisinimas mano penkių tomų. Be Jūsų knygos, Raštai ir jų išleidimo faktas būtų ne visai suprantami, lyg ore pakibtų. Aš gi nesu taip populiarus, kaip kuris kitas mūsų rašytojas. Ir dabar dar išgirstu abejonių: ar būtinai reikėjo leisti?
Jūs atlikote ypač svarbų dalyką: kuklius mano kūrinius įvedėte į dabarties literatūros tėkmę ir pasakėte, kad leisti reikėjo. Dabar prieš savo oponentus galėsiu remtis Jūsų dideliu autoritetu.
Nors knygą pavadinote kukliai: etiudais, bet padarėte labai aukštos kvalifikacijos kūrinių analizę, paliesdamas esminius dramaturgijos ir prozos dėsnius, klasikos ir modernizmo, formulavote nuostabiai preciziškai; turbūt tai pavyksta tik dideliems talentams, metodiškai dirbant ir tikrai logiškai galvojant.
Dar svarbi Jūsų darbo ypatybė: parodėte mane gyvą, tebedirbantį ir su suprantamom kūrybos sėkmėm, ir nesėkmėm, parodėte santykyje su kitais rašytojais ir jų veikalais.
Tas faktas, kad Jūsų knyga išėjo kartu su mano Raštais, liudija apie mūsų Leidyklos žmonių rimtą požiūrį ir mūsų literatūros vispusišką išaugimą.
O Jūsų išganingą įvertinimą ir globą jaučiu nuo audringų „Dūmų“ Panevėžio teatre.
Ačiū, kolega, šimtą kartų ačiū.
Jūsų J. Grušas
1981.VII.8

Brangus Drauge Lankuti,
Nuoširdžiai dėkoju už knygą ir dar kartą labai dėkoju už Jūsų pastovius palankius žodžius apie mane ir mano kūrybą.
Dabar, slegiamas ligos ir išgyvendamas vienatvę, esu galbūt senatviški jautrus kiekvienam geram žodžiui ir palankiam veiksmui. Jaučiuos, lyg būčiau jau peržengęs tą didįjį slenkstį ir viską aš pats priimu kaip praeitį. Ir Jūs, nuolat primindamas mane ir mano kuklius darbus, kurie buvo mano gyvenimo prasmė, darote mane dar gyvą. Ačiū už tai. Ačiū, brangus kolega.
Jūsų J. Grušas
1983.X.8

1 Kalbama apie pjesę „Vedybų sukaktis“’; jos premjera Kauno muzikiniame dramos teatre įvyko 1958 m. gruodžio 27 d.
2 Kalbama apie J. Lankučio recenziją „Makbetiška tragizmo dvasia“ (Pergalė. – 1967. – Nr. 5 134–138).
3 Kalbama apie J, Lankučio recenziją „Psichoanalitinio dramatizmo keliu“ (Literatūra ir menas –1968. – Kovo 2. – P. 2), kurioje analizuojama drama „Meilė, džiazas ir velnias“ (Vilnius: Vaga, 1967. –106 p.).
4 Turima gaivoje „Liūdna novelė apie beprotę Konstanciją“ iš ciklo „Paradoksinės novelės apie švarą“ (Literatūra ir menas. – 1968. – Gruodžio 5 – p. 6–7)
5 Pjesės „Meilė, džiazas ir velnias“ premjera Respublikinių profsąjungų kultūros liaudies teatre įvyko 1969 m, lapkričio 23 d.
6 Kalbama apie J. Lankučio recenziją „Rūstus dramatizmas“ (Literatūra ir menas. – 1973. – Vasario 24. – P. 3), kurioje aptartas Grušo „Raštų“ antrasis tomas „Barbora Radvilaitė“ (Vilnius: Vaga, 1972. – 473 p.)
7 Kalbama apie J. Lankučio recenziją „Juozo Grušo novelių tomas“ (Pergalė. – 1973 – Nr. 7. – P. 67–170), kurioje aptartas rašytojo „Raštų“ trečiasis tomas „Laimingasis – tai aš“ (Vilnius: Vaga, 1973. – 295 p.)
8 Kalbama apie J. Lankčio monografijos „Vinco Mykolaičio-Putino kūryba“ antrąjį leidimą (Vilnius: Vaga, 1973. – 350 p.).
9 Kalbama apie dramą „Švitrigaila“.
10 Kalbama apie J. Lankučio recenzijų „Minties ir emocijų darna. Pastabos apie Grušo dramos veikalus“ (Tiesa. – 1975. – Liepos 6. – P. 4), kurioje nagrinėjami pjesių „Pijus nebuvo protingas“ bei „Švitrigaila“ pastatymai Panevėžio ir Kauno dramos teatruose.
11 Kalbama apie J. Lankučio knygą „Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija“ (Vilnius: Vaga, 1977. – 204 p.).
12 Kalbama apie Lankučio recenziją „Naujos Juozo Grušo istorinės dramos“ (Naujos knygos. – 1978. – Nr 9. – P. 22–23), kurioje aptariama „Rekviem bajorams“ ir „Unija“ (Vilnius: Vaga, 1978. – 279 p.)
13 Kalbama apie J. Lankučio recenziją „Sąžinės šauksmas“ (Literatūra ir menas. – 1979. – Liepos 21. – P. 4), kurioje nagrinėjama drama „Gintarinė vila“ (Vilnius: Vaga, 1979. – 91 p.).
14 Atrodo, kad J. Grušas skaitė J. Lankučio knygos „Etiudai apie Juozą Grušą“ (Vilnius: Vaga, 1981. – 310 p ) mašinraštį dar prieš knygai išeinant iš spaudos. Pirmasis jos skyrius būtent taip ir pavadintas: „Kelias į literatūrą“.
15 Atrodo, kad turimas galvoje veikalas „British and Western Literature“ (New York, 1979), kuriame išspausdintas ir minėtos J. Grušo novelės vertimas (p. 415–421).

Juozo Grušo šviesa „Metuose“

2021 11 23 / Per trisdešimt žurnalo leidybos metų reguliariai skyrėme dėmesio Juozo Grušo (1901–1986) kūrybos aktualumui: čia pasirodė pjesė „Eduardo Dargio nusikaltimas“, skelbti laiškai, atsiminimai apie kūrėją.

Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

2011 m. Nr. 11 / Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai.

Elžbieta Banytė. Barboros Radvilaitės portretas literatūroje ir istorijoje

2011 m. Nr. 8–9 / Barbora Radvilaitė – tikriausiai vienintelė Lietuvos istorijoje moteris, kuri susilankė tokio išskirtinio menininkų, istorikų, kultūrologų dėmesio. Lietuvių sąmonėje ji dažnai suvokiama kaip patriotė, „gražiausioji Lietuvos moteris“ ir pan.

Jonas Šlekys. Gražiai išleista knyga, tačiau…

2011 m. Nr. 1 / Neužmirštamas Vaižgantas / Sudarė A. Pakėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 488 p.

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu (Pabaiga)

2009 m. Nr. 11 / Rašytojas 1945 m. sausio 14 d. pradėjo dirbti Šiaulių valstybiniame dramos teatre literatūrinės dalies vedėju, nuo 1945 m. kovo 9 d. tapo Respublikos rašytojų sąjungos nariu.

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu

2009 m. Nr. 10 / 1970 m. rudenį pirmą kartą apsilankiau pas rašytoją Juozą Grušą kartu su VU Kauno vakarinio fakulteto studente Dalia Velykyte. Vadovavau jos diplominiam darbui „Juozo Grušo bibliografija“, tad reikėjo rašytojo pagalbos…

Juozas Tumas-Vaižgantas. Recenzijos (Pabaiga)

2004 m. Nr. 1 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pabaiga).

Vaižganto recenzijos Švietimo ministerijai (Pradžia)

2003 m. Nr. 12 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pradžia).

Vytautas Martinkus. Metaforos link

1996 m. Nr. 11–12 / Juozas Grušas priklausė prie tų menininkų, kurie norėjo ir stengėsi suprasti ir tai, ką jie daro, ir tai, ką jiems pavyksta padaryti. Anot A. Zalatoriaus, „klausimas „kodėl“ jam buvo lemtingas“. Tai tradicinė…

Bronius Radzevičius. Iš užrašų knygelių

2000 m. Nr. 12

Broniui Radzevičiui – 60

Savianalizė

Gyvendamas intensyvų dvasinį gyvenimą, braudamasis nuo vienos tiesos prie kitos, bendraudamas su įžvalgiausiais žmonijos protais, kaskart vis skverbdamasis gilyn, į pačią esmę, į ramybės ir didingumo pasaulį, jausdamas, kad kas akimirką tobulėja, braunasi į priekį, jis retkarčiais prisimindavo savo tėvus, kurie gyveno palaukėje, apie nieką negalvojo, nieko nesuprato nei apie meilę, nei apie tiesas, kurie diena iš dienos rausė žemę, varstė duris, lytėjo padargus, kurių gyvenimas sustingo ir apmirė vietoje, kaip buvo prasidėjęs, nebekrusteldamas, nebesiverždamas priekin… Bet tas gyvenimas jam rodėsi tolimas, nesuprantamas, kaip iš sapno – plyni ir tylūs laukai ir monotonija – medžių, žolės, takų, žingsnių, padargų, balsų ir žodžių. Tokiuose ankštuose rėmuose išsiteko jų gyvenimas – toks lėtas vandens tekėjimas, saulės laida, durų virstelėjimas, kad, rodosi, sustingo laikas, nebuvo jokios pradžios nei pabaigos.

Nuolat judantis, keliaujantis iš vieno krašto į kitą, nekantrus, jis niekaip nebegalėjo suprasti tos ramybės – kartais ji rodydavosi jam kaip prarastas rojus. Kartais kaip melancholijos ir mirties žymė. Jis nelaikė viso to gyvenimu, jis egzistavo tarp šitų dviejų krantų, jis plaukė kaip srovė, jis jautėsi nešamas srovės, ir kaskart vis į prieki ir į priekį, prie kažkokio galutinio tikslo. Galutinio praregėjimo, galutinės pergalės ar išsilaisvinimo.

Bet kartu jis jautėsi tarytumei niekada nėra turėjęs tėvų, tolstant nuo gimtų vietų dilo iš atminties jų paveikslas, ir jis žinojo, jeigu jie prisikeltą, ateitų pas jį, jisai neturėtų jiems nė vieno tikro žodžio, ir nė vieno žodžio jie nesuprastų… Jie mirė jam būdami gyvi.

Tąsyk jam rodydavosi, kad jis keliauja į priekį, į kaskart vis gilesnę skaidrią, aiškią ir nepaneigiamą tuštumą, iš kurios, žinoma, bus matyti vakarėjančios saulės nutvieksti veidai, motinos veidas ir tėvo žingsniai prieangy. Bet žodžiai… žodžiai… niekas šitame kambaryje nebetars nė vieno.

Per žodžius jie keliavo į tylą…

Įstatymai yra kategoriški, užtat kartais būva nuolaidesni jų vykdytojai žmonės – šitaip kompensuojamas įstatymų kategoriškumas. Tuo ir paaiškinama, kad nedidelis žmonių skaičius nuo jų nukenčia. Bet vargas tam, kuris pastebėjo įstatymo akis, jis visiems laikams pažymėtas, ir nėra jam išsigelbėjimo.

Tačiau yra dar kita įstatymų rūšis – jie taikomi be atodairos, kaltė čia akivaizdi, jie visiškai atitinka kažkokius gyvybinius žmonių poreikius, jie instinktyvūs, jiems atstovauja patys žmonės. Dar didesnis vargas tiems, kuriuos jie užklumpa, kurie inkščia jų užklupti.

Įstatymo užklupto žmogaus inkštimas… Ko vertas jis, kokioje instancijoje jis gali rasti atgarsi ir pateisinimą? Jį pateisinti gali tik kažkas absoliučiai teisingo. Kadangi tuo nebetikima, pats inkštimas jam nebeturi prasmės. Ir, be to, absoliučiu teisingumu nėra suinteresuota pati gyvybė, nors pirmiausia jai tai naudinga. Taigi pastaroji instancija lieka tik iliuzijų žaismui, pasismaginimui ir regimybei. Į ją niekas jau nebesiryžta žiūrėti rimtai, tai varžybų ir įsitikinimų kovos. Štai, kažkas, pretenduojantis į snūdžią ir mažą didybę, kažkas visiems leistina ir prieinama, užtat niekieno nebesaugoma. Prie įstatymo vartų nebėra sargo…

Išsemta perspektyva

Jis galėjo pasirinkti gėrį, jį traukė gėris, gėris jam sapnavosi kaip atrama, kaip egzistencijos prasmė, kaip visų minčių susitikimo punktas, todėl kad į jį einama aiškiu, nepaneigiamu jokiais sofizmais keliu. Gėris visuomet akivaizdus. Bet jis puikiai žinojo, kad jo griebiasi nuovargis, nepasitikėjimas, valios stoka ir t. t. Tai paskutinis ginklas, kurio neleido jam griebtis jo išdidumas ir gyvybės bei agresyvumo liekanos. Gyvybė visuomet sukta, ji eina visais keliais, visa, kas jai pastoja kelią, atmetama. Jeigu mintis nesutikdama kliūčių braunasi vis tolyn ir gilyn, jeigu ji neapsistoja, nepakviečia, ji bėga nuo tavęs, ji palieka tave vienišą, ji tau nebetarnauja, tarnauja kažkam aukštesniam, didesniam ir tolimesniam, tu beginklis, ji neša kažkur toli, gramzdina į nebūtį, bet gali būti, kad tu ir taip grimzti į nebūtį, todėl tau būtinai reikia rasti tam pateisinimą. O gal vyksta viena ir kita kartu, kas žino.

Be to, jis aiškiai matė, kad žmonės jau buvo pavargę nuo optimizmo, aukojimosi ir gėrio. Jiems nebereikėjo nieko galutinio, plataus ir nebeaprėpiamo! Jie norėjo kažko, kas apčiuopiama, aišku, į ką gali atsiremti kiti kas akimirką, ką gali eksploatuoti. Žmonės buvo išsiilgę kažko žiauraus, kraupaus ir duso jie šitam ilgesy, nematoma jėga juos laikė sukausčiusi. Jų rankos vėl ilgėjosi pavojingų daiktų, jos prisitvenkė grubios galios, jų žodžiai buvo kieti, standūs, prie jų slenksčio budėjo veiksmas, todėl mintys buvo dar atkaklesnės ir grubesnės. Jie nebenorėjo eiti nei į amžius atgal, nei į priekį, jie norėjo būti čia, čia veikti, mirt–gyvent iškart, išgriauti ką nors čia ir nedelsiant. Tai, kas perspektyvoje jiems nebeturėjo nei skonio, nei masinančios galios. Visa staiga sustojo, visos ribos tapo perpildytos, retos ir išeikvotos, išsemta kiekvienos minties galimybė, jos pasikartojimas individo sferoje tapo vangus, nebūtinas ir nebeprivalomas. Sustojimas, pauzė, žvilgsniai į vienas kitą – kas toliau? Ir neišvengiama – šitoje spūstyje ir sustojime turi gimti kažkas visiškai naujo, negirdėto, ko pranašai jau ryškūs, tačiau nieko gero nežada individui – jie jam vargu ar bepriklausys. Tai bus nuasmeninto, grubaus, pailsusio tempo, beribių jėgų eikvojimo ir standartų laikas, aišku, jeigu negims kokia nors dievybė, nebenušvis kokia žvaigždė, neatsivers kas nors, prie ko visi pasileis urmu ir ilgam suras savo prieglobstį, kol gelmėse nepribręs koks nors naujas tikėjimas, kuris pamažu nušalins pirmąjį. Jeigu individas beveik gali gyvuoti be tokio visuotinio tikėjimo, tai man griūva visos ribos, išnyksta susiskaidymo ir atsiribojimo kontūrai, ištirpsta pati egzistavimo galimybė. Visa naikindama netikėjimo banga nusirita iš vieno krašto į kitą.

Bet kartu viduje bręsta, ne bręsta, o laikosi nuožmiai neužleisdamos pozicijų šitos ribos, šituos požymius, šitą grupės egzistavimo galimybę neigiančios, aklos, instinktyvios, nesiskaitančios su jokia išsigelbėjimo galimybe jėgos. Protu suvokiamos ir teigtinos vertybės tapo nebebūtinos slidžiai, ties pačiomis gyvybės ištakomis – polėkis ten, kur dabartis, tradicija, visos senosios ir dar turinčios balsą galios. Bet to balso, aiškaus ir paprasto kaip dukart du, niekas jau nebeklauso. Tai, ką tu tikėjaisi rasti, visa, kas tavo supratimu būtina ir saugotina, kitiems ir nesvarbu, ir nevertintina. Galvos pakeltos į priekį, į ten, kur visa, kuo gyvena šiandiena, nebetenka prasmės. Ir šitai dar laikoma privilegija, šitai dar jaučia prasmę. Nesunku atsiskirti, atmesti ir nebesaugoti to, kas nenaudinga, trukdo gyventi, pastoja kelią į viešumą, tačiau išėjimas į viešumą perkamas stulbinančio praradimo kaina. Tai žygis, kuris pats nuvainikuoja save, paminklas, po kuriuo nebėra postamento, nes į priekį buvo išeita vardan senųjų vertybių, senųjų vertybių dėka, jų išsižadėjimu ir paneigimu. Tikslas pateisina priemones, bet šiandien aišku ir kitkas – priemones, tegu ir pavartotas nesąmoningai, pateisinęs tikslas pats save nuvertina ir paneigia.

Štai kodėl toksai vienų atskilimas nuo daugelio, štai kodėl jo nebepaveikia jo balsas ir štai kodėl, kai daugelis priartėja prie vienų, paseka vienais, nors tai nenaudinga, kiti pasilieka ten, kur buvo daugelis – vėlgi atskilimas. Daugelis kažkur vidury, vieni jį šaukia į priekį, kiti atgal, tie, kurie šaukė jį priekin, neturi jam ką pasiūlyti, atgal jis negali grįžti, nes ten neįmanoma egzistencija. Priešybės visuomet susieina. Abiem atvejais tas pats atskilimas. Daugelis – kaip laisva moteris, kiekvienas su ja mielai pakoketuotų, bet ji budriai saugoma apgauto ir pavydaus vyro. Ir vis dėlto prasiveržimas įvyks […], jis, ko gero, gana negailestingai atkeršys tiems dviem nevykėliams, kurie nė vienas jos nepajėgė patenkinti. Jis, ko gero, juos visiškai atleis iš tarnybos. Tai ir yra visų rūšių inteligentijos, jeigu ši sąvoka dar ką nors reiškia ir netapo daugelio privilegija, likimas. Ji išsilaisvinus, pasiglemžusi šitą žodį sau…

Daiktas savy (Sapnas)

Tarytumei kažkur Slapš. lankose žvejoju. Ne, tai pernelyg plati upė, nebent Šventoji, metu blizgę gal už kokių dviejų šimtų metrų, prie pakraščio, ten arba žuvis, arba maurai užkibo, nors… bet ne, paika mintis, kad tai žuvis, maurai, pamažu tempiasi, tačiau valas per ilgas, gali bet kuriuo momentu trūkti… Pro šalį eina Užkurio Stasiulis ir… atsistoja už krūmo, dabar tai Vyž. krantas paužuloje, stoviu už serbento.

Paskui jau pusiau prabudus, kažkoks humoristinis juokingas puikiai susirimavęs posmas apie draugus, bandžiau jį įsiminti, dar žinojau ir prabudęs, jis atlaikė ir prabudusią sąmonę, ir pabudus jis atrodė toks pat vykęs, juokingas, taikytinas prie ir visų stalų kaip ir miegant, man besistengiant atkurti paskutinę eilutę, beveik atkūręs vėl užmigau, kai prabudau, šio posmo jau nebesistengiau prisiminti – įspūdis, tarytumei jis jau niekuomet nepradings, tarsi ji žinau, o gal tiesiog jis tapo nebesvarbus – jį išstūmė kitas miegančios sąmonės polėkis ir atradimas. Šį kartą tai buvo žodžiai, kažkoks neišsakomai gilus praregėjimas, tai aš galbūt jau iš esu patyriau pabudęs, nes, rodosi, galiu atkurti jo prasmę, jo visumą, nors be to jausminio išgyvenimo nebesuprantu šio atradimo (praregėjimo) svarbumo ir dabar. Tai buvo kažkoksai neišsakomai didelis praregėjimas, žadantis daug nulemti, daug pakeisti, nepaprastai svarbus, galbūt toks svarbus, kokio aš nebuvau niekad patyręs. Kartu manyje slypėjo ir nuojauta, kad šis praregėjimas jau seniai brendo many, kaupėsi, kad aš seniai jau buvau priėjęs prie jo, budėjau prie jo, jo laukiau, kad jis sakytumei kažkokios visuotinės minties, požiūrio, kažkieno (gal Kanto) filosofinio sakinio, paties svarbiausio, perskaitymas, tai staiga atsivėrusi šimtą kartų girdėtų žodžių prasmė, kuriai aš iki šiolei buvau kurčias, tiesa, kurios aš nesupratau, pro kurią praėjau, kuri man vis buvo neaiški, vis atsidurdavau į tą perėjimą prie žinojimo ir pasaulio, tiksliau, į mąstymo ir realybės santykį – į jį visi atkreipia dėmesį, parašyta aibės traktatų pagal jį… Net filosofiją bandoma išskirti į dvi rūšis, tai kertinis jos punktas, visų nesusipratimų taškas, bet kokia šių požiūrių praktinė reikšmė, ką gi jie galų gale vertina, koks pasaulis atsiveria, jeigu išeities tašku laikysi mintį (įsitikinimą), kad mes gyvename savo proto susikurtame pasaulyje, kad mes nežinome, kas yra po mūsų sąvokomis, kad ten, žemai, vyksta visai kiti dalykai, apie kuriuos mes nė nepamąstome, kad mes įsitvirtinę tik kietų, kategorinių formų pasaulyje, o jis netikras, kad esmę nuo mūsų dengia tamsi neperžengiama uždanga – šį žodį aš girdėjau (Bergs.), tačiau jam neteikiau reikšmės… Niekad neįsivaizdavau, ką jis galėtų reikšti. Tik dabar man staiga paaiškėjo, koks stulbinantis, grėsmingas, niūrus turėjo pasirodyti pasaulis tokiems filosofams kaip Kantas, Šopenhaueris, Bergsonas, kai jų sąmonę nušvietė įtarimas, kad ten, anapus, po mūsų kojomis, žemai, vyksta kažkas kita, kad mes nė neįtariame, koks skirtingas tas tikrasis, realus pasaulis nuo mūsų sukurto sąmonės pasaulio. Ir dar žvilgtelėti į jį neįmanoma, jo, galima sakyti, nė nėra, apie jį mes nieko nežinome, bet kartu jis labiausiai realus ir neišvengiamas. Tai, kas visuomet liks anapus, už uždangos, prie ko mes nei artėjame, nei tolstame, į ką mes niekuomet nebuvome įžengę, kas nieko neturi bendro su pažinimu – tas mineralų gyvybės pulsavimo, nuolatinės kaitos pasaulis, kurį pajutęs pažinimas staiga nebetenka pasitikėjimo, savo pirmykštės galios, jis nebenori skverbtis gilyn, nes jo pažintinis procesas yra tik sukimasis toje pačioje iliuzijų, kategorijų, sąmonės formų sferoje. Iš ten, iš žemai, sklido niūri tyla, spengianti tamsa, šaltis, ledinis skalūno spindėjimas, abejinga tolimosios juodu dangaus fonu keliaujančios žvaigždės šviesa. Tai pasaulis, kuris neatsiliepia į jokį mūsų kreipimąsi, neatsako į jokį klausimą, kuris žiūri į mus begalinių visatų tyla, kurios ledinį alsavimą mes pajuntame tik retomis akimirkomis.

Gyvenimas vyksta viršum bedugnės, mes vaikštome plonu ir klampiu mūsų sąmonės nutiestu tiltu.

Ir tu nueisi, kur gyvenimo atlaužos – sukriošę seniai, šaltesni nei žiemos dangus veidai, nustėrusios blausios akys ir rankos… nors dėk į grabą.

O begalinis siaubo sūkurys, kokia trumpa buvo vasara, tas aistrų siautėjimas be atvangos, kaip uragano įsiūbuoti vandenys.

Į žmonių istoriją žiūriu, į pačią jos gelmę, ta neaprėpiama ir nesibaigianti drama, kur laimės šūksnis užsibaigia begaliniu siaubu ir plėšo naktį.

Tos žvaigždės aukštai juodame danguje – argi tai ne mūsų ženklai, ne amžių perspėjimas, ne mus stebinčios akys? Mūsų laimė ir mūsų siaubas jų spindėjime.

Tai, kas buvo grasu ir kraupu šioj žemėj, pasklido po tolimiausias galaktikas, ir mūsų akys ieško visa to ilgėdamosi.

Tolimųjų karų gaisrai ir meilės aistra, ir glamonė nuėjo nuėjo daugeliui kaip liepsnos.

Aš irgi buvau šios dramos dalyvis, ir tu, ir jis, ir ji – nei mes paskutiniai, nei pirmi, ugnies plykstelėjimas tamsoje, amžiuose, kurie buvo, amžiuose, kur ateis, mūsų likimai.

Šis balsas pasiekia praeitį ir aidu iš praeities sugrįžta, jo aidas ateityje tik vienas tarpsnis, tik ženklas be formos.

Tenai, kur mes nebeturėsime vardų, nei dramų, nei nusikaltimo nebus, ten [būsime] vieniši kaip vienišas meteoras ar kometa, esmė savyje, ir amžinasis ilgesys išsiveržti, nusimesti šitą drabužį, ištiestom rankom į ten, į ten įbedę akis mes buvome čia tik kūnu, mintys ir siela visuomet viešėjo ten, anapus.

O didžioji mirties karalystė, nebekintančios formos ir lygtys. Kas buvo čia vienišas, užguitas, persekiojamas, ką degino beprotybė, pavydas ir aistros – visa, kas čia jam buvo per sunku, neslėgs ten daugiau jo pečių. O didžiosios melodijos gausmas, visatos requiem, nuo kurio sustingo kiparisai, žolės ir gyviai.

Niekuomet ten negaudė taip didingai ir šiurpiai.

Su visais aš buvau giminystėj – su augalais, gyvuliais ir medžiais, gyvenę su manimi tą akimirką težino tai.

Rodos, tuoj tuoj nukris kažkokia uždanga, tu pažvelgsi, kur beveik niekas iš gyvųjų nepažvelgė, ateis kažkoks žinojimas, po kurio visa taps aišku, lengva, paprasta, ir kartu tarytumei stovėtumei prie uždraustos ribos, tarytumei ta nepaprasta tiesa nusineš su savimi, tarytumei po to praregėjimo nebeįmanoma nei ramiai kalbėti, jausti, o turi šaukti, gyventi nuolatinio šėlo sūkury, tarytumei eini i patį dugną, pačią gelmę, artiniesi prie to, kas uždrausta – tas stulbinantis susilietimo, suartėjimo su kažkuo didingu šventas jausmas, po kurio gyvenimas taps beveik nebeįmanomas, virs kažkokia legenda.

Ir meilė visus veidus, visa užklojusi, uždengianti meilė prie kiekvieno artinasi kaip prie kokio stebuklo, toks regėjimo ir klausos alkis, toks vienas kito ilgesys, dosnumas, mane gąsdino mano paties dosnumas, kilnumas, gėris ir meilė keliems žmonėms, ne vienam, daugeliui – šimtams, tūkstančiams, viskam, kas gyva.

Ateiti ir klausti: „Kaip tu gyveni? Kuo aš tau galiu būti naudingas? Ko tau stinga, kas tave slegia?“

Jeigu tu lauki, kenti, tyliai džiaugiesi, esi beveik kaip malda – drovumas, gerumas, nusižeminimas ir amžinas dėkingumas, – aš myliu tave.

Priimk mane, kartoki ir kartoki, kad laukei ir manimi tikėjai, aš nišas esu, ir mano gėris plevena vakaro metu padangių plynėm, kada auksiniai saulės spinduliai parausvina ir debesį, ir stogus, kada ilgesys, kada geras nujautimas, kas netikėjo manimi – tikės, kam svetimas buvau – manęs dar pasiges.

Kai akys klaidžioja šiurkščiais daiktų paviršiais, kai stingo šaltyje mintis ir jausmas.

Dabar dosni ši saulė, o gyvybė triukšmingai srūva iš visų versmių, priimk mane į savo gelmę, į šitą sūkurį ir tylą, ir ramybę, kur žodis virsta kūnu. o prasmė, jo skambesys – jo lūkestis ir spalvos.

Kokios patiklios tavo laiko gėlės, ir supasi jos vasaros alsoj, kai vėjas tingiai glosto ir saulė merkiasi glamonėj.

Jau visa laukia, visa subrandino mums motina gamta, ir dosnūs lobiai kaip vaisių kekės, saulės šilumos sugėrę syvus, kokia šilta dabar spalva ir soti.

Tavasis veidas tarp žiedų ir saulės, ir akmuo to kupinas švelnumo. Prie ištakų gyvybės ir mirties, visų pradžių pradžioj akimirka pavirsta amžinybe, ir laiko tarpsmas toksai yra apčiuopiamas ir aiškus – per vieną dieną amžius išgyvenęs, nujautimu įspėjęs amžinybę, kad laikas gniužulu suspaustu tampa, agonijoje prasidėjęs, ja ir baigias.

Aš neturiu nei vardo, nei gimimo datos, nei likimo – atomo plazdesys ir garsas.

Priimk priimk į pirmapradį chaosą, ugninis stulpas, požemių gelmė, giliausių amžių labirintai ir tapimas, iš nebūties į nebūtį einu. Visur viešėjau aš, visur buvau namuose, pasaulis šis jaukus ir paslaptingas.

Priimk priimk į pirmąjį motyvą, kur visos pradžios, formos judesys ir garsas pačioj esmėj, ir vyksmas, ir tapimas.

Dar paskutinis žodis neįmintas, dar visa miega kūdikio miegu, gamta dar saugo paslaptis ir budi rūstusis sargas, dar dvejoja – ką patikėti jam, ką jam pavesti.

Skaisti dar valko siela, nekaltybei dar žinomi ir meilė, ir kančia, kas vertas jos, tam daug bus dovanota ir atleista.

Ne tau meldžiausi ir ne tave garbinau, tavam veide dievybę aš jaučiau, prakilnų grožį ir kūrėjo meną, kuriame atgyja formos, kūrėjo džiaugsmą, ilgesį ir meilę aš tavy jaučiau. Buvai tu simbolis ir tobulybės ženklas, užuomina kitos būties, kitų pasaulių dievybę garbinu tavy.

Kas spjaudė ją ir tyčiojos, ir juokės – tą žemės dulkės sups. tas negirdės skambėjimo švelnaus, dievų viešėjimo tasai nejaus, tas aklas – grožis jam užgintas, jo balsas dūžta į kurčias erdves, jo paskutinė valanda jau muša.

Susitikimas su motina

Pasaulis vis platėja, ir atsiveria šimtai likimų, tu dabar žinai: tokioj kurčioj vienatvėj negyvensi. Kaip aklas gyvenau, kaip kurčnebylis rankomis mojavau, šaukiau, blaškiausi, apkurtęs savyje nepatikėjau [, kad] užgožtas, ir spengiančioj tyloj jų žodžiai buvo kaip švino gabalas, kaip akmenys per įtvaras jie krito, ir mano skundas balso neturėjo, kas aš buvau, tuo niekada nebuvo kitas. „Žmonės pikti, – sakiau, – iš jų nelauki gero, jie gainioja tave ir blogo linki.“

Su meile aš einu dabar, girdžiu balsus jų ir geriu juos kūnu, ir jeigu aš kreipiuosi ir prašau, prašau tikėdamas, kad būsiu išgirstas.

Dosni ranka priartino šiuos veidus, matau jų apgamus, jų išplėstais vyzdžiais akis, visi jie – dėmesys, tik tarki žodi, o tu tylėjai.

Vieni ateina siaubo apnikti, ateina ginčytis, stovėti priešais, neigti, naikinti, mylėti, ateina nežinodami, kas tu esi, apsėsti baimės, slapto įtarumo, nežino jie, ką tarti tau, ko reikia, kas jiems esi, kokias jie rezga pinkles. Surik balsu: aš draugas jums, aš jums nepavojingas, aš to nesuprantu, dėl to kenčiu.

Į žmones aš kreipiuos, matau jų veidus, išguitas iš žmonių draugijos kūdikystės metais, tada, kai motiną prarijo kapas, ir gera linkinčių akių aš nemačiau, tokių akių aš nemokėjau rasti.

Spardomas tarsi šunytis, ir ujamas, ir peikiamas – mylėk mane, matai – aš atėjau, žmonių užguitas metuose vaikystės, pas žmones aš grįžtu, beldžiuos i širdis, grąžinkite man meilės skolą jūs. moterys, kur vaiką ujote ir spardėte, kaip žiežulos vaikystės metais buvote, kaip siaubo įsikūnijimas, prakeikimas.

Grąžinkite man meilės skolą, einu pas jus kalbėdamas, tai aš, ar girdite mane, ar matote, ar jaučiate? Kaip iš vaikystės prarastos išbėgęs vaikas gėlėtom pievom bėgau aš pas jus. kaip klyksmas jo džiugus švytėjo džiaugsmas, kaip puolė jis i glėbį ir pravirko, pravirko motina sutikus sūnų po šitiek metų po tokių klajonių.

Paglostyk galvą man ir skausmo lūpom tark: „O kaip tave aš myliu, o sūnau, po šitiek metų juodo ištrėmimo laiminga aš matydama tave, būk vertas mano meilės, eik, ir aš žinau, kad būsi čia laimingas.“

Aš košiu pro dantis, pabrėžiu kai kuriuos žodžius – matytumėt, kaip aš diktuoju šiuos sakinius mintyse – aš klykiu ir t. t. Tačiau parašyti jie neturi nei balso, nei mostų, nei išraiškos, nei akių. ir jų jausminę prasmę, kuri buvo juos tariant mano akyse, veide, balse, lūpose ir t. t., žodis turėjo tik vieną kartą, blykstelėjo iš vidaus savaip visa nušviesdamas – tai buvo kelionė nakty žaibuojant – ta žodžių muzika, jų ypatingas skambesys, jų nelauktas atėjimas…

Pirmiausia atėmiau iš jų universalią, visiems suprantamą prasmę, jie atėjo per mane tušti, nevartoti, negirdėti, nekalti, nusidėję, nemylėję, kaip žmonės, kaip mylima moteris, jie buvo man vienkartiniai, į juos aš nukreipiau savo sąmonės snaudulį – išpešiau iš tamsos ir nebūties – būtent jie atėjo iš nebūties, ištikimi tik man, niekieno nevartoti ir neliesti, todėl aš juos taip griebiau, todėl jie mane taip traukė, tai buvo išpažintis, malda, paslapties patikėjimas, ar jie buvo tarpininkai tarp dievybės, tiltai, žodžių tiltai į idealą, permesti viršum bedugnės, jie buvo kelią nurodanti ranka, ir niekam neturės tokio skonio, tokios prasmės, kokią turėjo, kai aš juos rašiau ir tariau be garso. Tai buvo elektros iškrova, tai buvo nervų dūzgesys, raumenų žaismas, tai buvo siūbuojantis (jausmo?) dievas, kuris juos svaidė kaip skiedrelę, tai buvo galinga srovė, bloškusi ir daužiusi laiveli, ir kas turi akis [, matė], kaip jis sukosi, vertėsi per uolas, grimzdo putose ir vėl kilo. Tai tokia buvo žodžių prasmė.

Aš savo sapnu bijau, nakties, kuri užveria karsto dangčiu – jeigu tu gatvėje, kartais tyla išsisklaido: mašina, rasos blykstelėjimas sode, priešaušris, lietaus ūžesys ar žvaigždės, bet aš bijau nubusti vidurnaktį, kurčia kurčią, kai jokio garso ir tu nebeįstengsi sulaukti aušros.

Aš motinos kvapą saugojau, aš tėvo kraują sugėriau, tą, kurs kapnojo lašais, aš meilėj murkdžiausi, dievams buvau pažadėtas.

Ir štai dabar užsirūstinę dievai vėl laukia atsako – jų klausimas nedviprasmiškas, girdžiu, kaip skamba: arba ateiki pas mus, arba grimzk į tą pragaištį. Aš mačiau juos – iškamšos, lėlės, tušti vėdarai, be šaknų, be dvasios, be nieko, ir jeigu jiems kas byloja, tai tik kaimenės jausmas, bet argi…

Realybė. Aš pažinojau vieną, gyvenusį sapnų pasauly, mačiau vaiką, stumdantį žaisliukus – spalvotus traukinius, mašinas, girdėjau miniai kalbantį politiką – jis buvo nepamainomas strategas, visi jį vadino dalyko žmogumi, bet tai, ką jis šnekėjo, tebuvo tik žaibų plykstelėjimai naktyje. „Aš kuriu savo realybę, – pasakė vienas dailininkas. – Ką man reiškia egzistuojanti realybė, ta, kuri suka jūsų sąnarius, spaudžia smilkinius.“ „Prisimerkę, įtempę ausis, – šnekėjo vienas filosofas, – jie gaudo vadinamuosius realybės garsus, jie visur šmižinėja, stengdamiesi suprasti, kur kas eina, ką veikia, ir iš to nusprendžia, ką jie patys turi daryti.“

Aš mačiau sodininką, kuris apraišinėjo obelaites – jo rankos buvo kaip medžio žievė, mačiau baltame sode sėdinti žmogų, mačiau, kaip bilstelėjo mirusiojo ranka, mačiau akis, kuriose jau geso šviesa, mačiau apgraibomis minančius akluosius.

Realybė, – sakote jūs. Kokios realybės aš turiu paisyti? Aš težinau tik kuriančiąją realybę. Realybė, – sakote, ir tas žodis užvožia mane karsto dangčiu. Realybė – ar tai reiškia, kad aš turiu dairytis į kairę ir dešinę, kvailai maivytis ir rodyti į tuos, kurie kitom realybėm gyvena. Kur kreipia mane šitas žodis? Ar tai jau yra kažkas, galintis pakuždėti visas tiesas ir apsaugoti nuo paklydimo, ar tai galutinė išmintis, ar tik orientyras primityviam gyvenimui, kad nežūtum, kad neapvirstum ant nugaros kojom į viršų.

O čia pasirodo besanti ir objektyvioji realybė, mokslinė tiesa ir kurmio aršumas. Tad duoki man balsą ir galią, kad ištarčiau „Ne“, kur visi jau buvo „Taip“ pasakę.

O Viešpatie! Kaip užkeikta, nė iš vietos, entuziazmas, kuris buvo apėmęs vakar – kur jis, [neparašiau] nė sakinio – į žodžius daužausi kaip į ašmenis, kokie jie gremėzdiški, kaip krinta iš rankų, kaip irsta sugniuždyta nepasitikėjimo mintis, kaip klimpsta vis giliau ir giliau, kaip įstringa, kaip nenori kabintis – kokie sausi, kvaili tie žodžiai, beprasmiai – tu, matyt, visiškai nebetiki tokiu mokslu, tave jis kažkuo atstūmė, ne, bet pradėkime iš naujo.

Tačiau kur gauti įkvėpimą, impulsą, jauti, giliai jauti, kad vis ne tai, kad klimpsti, slysti, sustingsti, atsitrauki, kokia terminologijos tironija – niekad turbūt aš nežinojau tokio sumišimo.

Neišleiskime iš akių, kad žodis – tik žodis, tik ženklas, tik terminas, pasirinkęs tradicinę terminologiją jis pražudė save. Tas trypčiojimas, tas sukaliojimasis aplink savo modelį, atgimstantis tikėjimas.

Neskubėk, nesikrimsk, nesijaudink, šaltai, niekas neveja, ramiai, vis vien nepadės, kaip parašysi – taip, vis vien parašysi – ramiai tiesiog atpasakoki, tu nori, kad visa trykštų ugnim, kad būtų atrandama kažin kas, kad [būtų] stulbinantis vieningumas. Nenorėk per daug, ramiai… ramiai.

Man sapnavosi gūdus vidurnaktis, kai senas laikrodis tyloj išmušė valandas – sausas varinis garsas – kai juodoj girioj ūžė medžiai – tai visos pragaro pabaisos – vienas žingsnis ir siaubas tave užgrius, o toli pamiškėj spindinčios šlapios vejos pranašavo šlapdribą, buvo gal balandis, gal gruodis.

Kvepėjo šventine duona, ir kelias vedė į pamiškę, į girią ar į tą spingsulę, kur gyveno senųjų pasakų karalius, keistas senas žmogus, gal net ne žmogus, o vėlė.

Traukiamas nenumaldomos jėgos aš ėjau į ten ir dvejoti nebuvo laiko.

Iš kur ėjau, kodėl šito nieks neklausė.

Šlapias vėjas užgavo medžius, ir kaip mylimas veidas spingsulė…

Betgi aš čia buvau! – išsprūdo žodžiai priėjus. Senas laikrodis išmušė valandas.

Pagaliau jis suprato vieną paslaptį: gyvenimas siūlo neribotas, neišmatuojamas galimybes, jis palaiko visas viltis, ir tie, kurie nejaučia pašaukimo, kurie nežino, ką jie čia privalo atlikti, kurie nežino, kur jų vieta, nenori taikytis su tuo, kas jiems skirta, o pakeisti nieko negali, tie pasmerkti štai tokiam beprasmiam blaškymuisi. Jie visą laiką pasilieka vaikai, gyvena smulkmenomis ir galų gale viską praranda. Reikia mylėti savo likimą, nuolankiai priimti tuos džiaugsmus, kuriuos jis teikia, priimti kartu su nesėkmėm, – rašė jis į savo dienoraštį, – o šito mūsų amžiui taip stinga. Daugelis nejaučia jokio pašaukimo, nenori pripažinti jokios būtinybės. Ką gi, būtinybė ateina pati, ji atima viską […], virsta trumpalaikiu džiaugsmu ir gainiojimasis visa to, kas galutinai nuvertina gyvenimą, atima iš jo pašaukimą.

Bandau perdirbti, pakreipti, prisiversdamas vystyti pagal planą vieną apsakymą, jį apmąsčiau mintyse, dar tik vakar pasakiau sau: dabar tik niekis prisėsti, čia yra puikių pastebėjimų, visa klostysis puikiai, baigti reikia, užbaigsiu be pastangų, ir štai, kai po ilgo atidėliojimo (8 val.) pagaliau bandau rašyti, negaliu suregzti sakinio, – gaila, kad išmetu aną epizodą, kurį keičiu, gal pirmasis buvo geresnis, kur juodraštis, kaip jį terpus, tai niekam tikęs sumanymas, kas iš jo, reikia pradėti iš naujo, ne, reikia tęsti senąjį variantą, ne, reikia mesti – velniop kankinimąsi, visa, ką darau prisiversdamas – nepatenkina, nepasitikiu – ši detalė ne vientisa, nepagaunu jos nuotaikos, žodžiu, kas mintis, kas žodis – prieštaravimas, klykiantis „Ne“, ir dabar, kad ir kaip jaustumei reikalą jį baigti, tiesiog siutina, negali ištverti, jauti savo bejėgiškumą, nori užmesti, nebegali pats sau rasti vietos – praėjo 15 minučių nuo to laiko, kai aš rūkydamas nusprendžiau rašyti, ir štai vėl einu rūkyti.

Ak, kad greičiau ateitų devinta valanda ir išlaisvintų mane iš šito darbo. Kaip jas vystyti? Pirmosios fonas, sakykim, stoties laukiamasis ar restoranas, antrosios vėl… Palauk, o jeigu jungti. Taip, reikia jungti. Tai kažkokios… nuojautos.

Ne, tai tiesiog beviltiška, negali atsirinkti, nepatinka, nė iš vietos, nori tverti ir šį ir tą, kaip užkeikimas, nieko negali atsisakyti, ir kaip kūju daužia mintis: „Reikia, daryk!“ Tirti visas iš siuto, išdaužytumei, suglamžytumei popierius – ir kartu balsas […]: „Ramiau, ramiau, neskubėk, ramiau!“ Bet ramiau neįmanoma! Kiek tai gali tęstis? Pasirodo, ir ta kavinė, ir jos garsai, glebus to herojaus veidas, jo vaikas. Visa šalin. Tai katorga, beprasmis, beviltiškas darbas, ir tas balsas: „Betgi tau sekasi, tu matai, čia puiku, štai tas vaizdas, anas, tu turi padaryti.“

Ne, aš tiesiog nebegaliu čia ištverti. Paprasčiausia – pamestas kelrodis…

Šit dėl ko aš raudu – nors truputis tos senos moters giesmės iš tų vakarų, kai plieksdavo į langus žaros ir sniegas buvo baltas kaip drobė, kaip išskalbtos, iškočiotos paklodės, kai kvapnūs dūmai vilnydavo į plačią šalčiu alsuojančią padangę… Ten, kur motinos meilės aidas, kur daiktai prisigėrę jos rankų ir šilumos, kur baltas putojantis pienas ir tylios mylinčios akys. O atgarsis amžino rūpesčio, netekimų ir meilės, nueinantis toli toli į amžius, į niekieno nepasakotą pasaką, su ta pasaka tu gimei, kai siūlai slydo pro pirštus ir dūzgė ratelis.

Slėpiningojo pasaulio daiktai, žmonės ir jų trobesiai – jie ateidavo šlamėdami paslaptimi, buvo tylūs, bežadžiai.

Nustebusios vaiko akys, gimusios tos pasakos burtuose – būtent pasakos – kokia paslaptimi užbūrė ta amžių kertelė, kieno atmintyje, į kokią atmintį.

Aš gimiau, kad pasekčiau jums šitą pasaką.

Prisimenu visus žodžius, jų kvapą ir paslaptingą vėdavimą, daug vaizdų įsidėmėjai, siela, daug sutelkei savyje.

Dabar kalbėk. Tai nebuvo trumpas buvimas, ne atsitiktinumas, ne tarpsnis.

Rūpestingoji motina tave globė kantriai ir tyliai, ir dabar tu nepasakysi jai „Ne“, jeigu dar nė negimęs esi jai „Taip“ ištaręs.

Nuostaba vaiko akyse, nesuprantamus žodžius lemenančios lūpos, tu ir pasilikai ten, kur kartą atsivėrė tie pasauliai.

Per gruodo miglą, per spalių byrėjimą, per klumpių skambesį gruodo žemėj, per dūžius spragilų per pūgą, per malkų traškėjimą, per motinų raudą, per kaitriosios vasaros garsus, per šienapjūtės pievas, per mergautini juoką, per tas, kurios paliko vienišos – dailios ir gražios, per amžinąjį mokėjimą, meilę ir mirtį, per šieno kauges, kur po žvaigždėmis buvo mylėtasi, per mažo išnykusio pasaulio švytėjimą aš nematau tavęs, nes tu tarsi ateivis iš to pasaulio, kurio man jau nebebuvo, bet kuris tebėra atminty. Tu lyg gandas mano pasaulio ir jeigu aš ką myliu, tai myliu moters žengimą per bulvių lauką, pilnus krepšius. Šit ką man reiškė išėjimas iš ano pasaulio, išėjimas iš motinos godų, iš to, kuo jie gyveno.

Broniaus Radzevičiaus prozos ir gyvenimo fragmentai „Metuose“

2020 12 12 / Kviečiame panirti į mąslų, melancholišką ir prasmingą Broniaus Radzevičiaus prozos pasaulį, atrasti ir įminti jo kalbą. Jums padės tiek trumpieji tekstai, tiek dokumentika.

Bronius Radzevičius. Penkios novelės

2020 m. Nr. 12 / Šiemet gruodžio mėnesį rašytojui Broniui Radzevičiui (1940–1980) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Ta proga jo žmona Genė Radzevičienė skaitytojams parengė ypatingą dovaną – neskelbtų novelių pluoštą.

Viktorija Daujotytė. Broniaus Radzevičiaus gervės

2011 m. Nr. 2–3 / Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas?

Bronius Radzevičius. Apsakymai

2000 m. Nr. 12 / Taip, mes su skausmu išėjome iš savo namų, mums nebuvo lengva matyti, kaip motina mojuoja nuo savo namų vartų. O kad tai tiesa – prisiminkime ir tas dainų nuotrupas. Mus prašė pasilikti, mus kvietė,

Giedrė Aleksandravičiūtė. Besileidžiančios saulės spinduliuose

1996 m. Nr. 10 / Bronius Radzevičius. Vakaro saulė: apsakymų rinktinė (sud. J. Aputis). – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 197 p.

Vilma Kunickytė. „…Ginti žmogiškumo likučius…“

1995 m. Nr. 12 / Bronius Radzevičius. Žolė po šerkšnu. – Kaunas: Varpas, 1994. – 210 p.

Kelios spalvos Henriko Radausko atminimui

2000 m. Nr. 4

Susidomėjimas Henriku Radausku buvo ypač išaugęs pirmuoju atgautos Nepriklausomybės penkmečiu. Tuomet paskelbta daug įdomių paties poeto tekstų bei jį liečiančios archyvinės, kritinės medžiagos: solidus, beveik 600 puslapių Radausko pasisakymų bei straipsnių, jam skirtų atsiminimų bei literatūros kritikos tomas, šiek tiek rinkiniuose neskelbtų eilėraščių, didelis pluoštas laiškų Algirdui Juliui Greimui; 1995 m. pakartotinai išleista ir 1965 metų Radausko eilėraščių rinktinė (dar kartą pakartota 1999 m.). Vėlesni metai Henrikui Radauskui taip pat nebuvo šykštūs: galima paminėti Radausko poezijos kalbinės savimonės analizę Dalios Satkauskytės studijoje, o pastaruoju laiku poetas į mus vėl gyvai žvelgia iš Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių.

Tačiau daug kas iš H. Radausko rankraštinio palikimo dar tebėra nepublikuota. Pirmiausia tai jo laiškai. Radauskas yra susirašinėjęs nemažai. Ir paskelbtoji korespondencija su A. J. Greimu rodo, kokių intelektualinių bei estetinių pokylių H. Radausko gerbėjai dar gali tikėtis. Publikavimo vilkinimą turbūt labiausiai bus lėmusi ta aplinkybė, jog savo laiškuose H. Radauskas yra ne tik elegantiškas. įžvalgus bei sąmojingas, bet ir negailestingai kritiškas. Ne vienas korespondentas, į kurį kreipiausi rinkdamas medžiagą minėtam tomui „Radauskas“, užklaustas apie laiškus, yra atsakęs – „dar ne laikas“. Be laiškų, viešumos laukia ir H. Radausko užrašų knygutės su eilėraščių autografais ir pažymėtomis jų parašymo datomis (šiomis knygutėmis yra naudojęsis Jurgis Blekaitis, ruošdamas paaiškinimus pomirtinei Henriko Radausko knygai); esama ir neskelbtų poetui skirtų memuarinių fragmentų.

Ko gero, tas H. Radausko epistoliniam palikimui tinkamas „laikas“ dabar jau bus kiek priartėjęs. Trisdešimt metų nuo poeto mirties (tiek sukanka rugpjūčio 27 dieną) ataušino asmeniškų įvertinimų žiežirbas, nudildė ašmenis ir briaunas, viskam suteikdami raminančią istorinę perspektyvą: taip, H. Radauskas buvo griežtas, tačiau tai ne vien jo, bet ir tam tikros estetinės pozicijos, būdingos XX amžiaus viduriui, griežtumas; savotiškas aukštų kriterijų ir aiškios skonio normos epochos paminklas,

Čia skelbiamų Henriko Radausko laiškų Stasiui Santvarui ir Antanui Škėmai originalai saugomi Amerikos lietuvių kultūros ir lietuvių rašytojų draugijos archyvuose JAV, Putname ir Čikagoje. Žinomo vertėjo, literatūros redaktoriaus Dominyko Urbo atsiminimai – iš šių eilučių autoriaus asmeninio archyvo.

Giedrius Viliūnas

Dominykas Urbas. Atsiminimai apie Henriką Radauską

Radauską pažinau maždaug nuo gimnazijos ketvirtos klasės. Mokėmės toje pačioje gimnazijoje, tiktai ne toje pačioje klasėje – Radauskas mokėsi vadinamojoje „paralelinėje gimnazijoje“, kuri veikė popietinėmis valandomis. Sueidavome gimnazijos bibliotekoje, kur knygas keisdavomės. Organizacinėje moksleivių veikloje – ne, užtat kad, kiek atsimenu, Henrikas joje nedalyvavo. Pasižinau su jo tėvu, nors nedaug. Jis buvo, kaip ir aš, smilgietis, kilęs iš Smilgių valsčiaus, Gikonių kaimo. Man regis, kad prieš Pirmąjį karą jis Lenkijoj ir Rusijoj tarnavo dvaruose darbininkų prievaizdu. Prievaizdas – daugiau mažiau darbininkų kategorijos žmogus, bet šiek tiek prasilavinęs, pasimokęs. Jo pareiga būdavo darbininkus prižiūrėti, per jį eidavo darbų užduotys. Henriko mama, man regis, buvo namų mokytoja. Ar ji buvo pusiau lenkė, pusiau vokietė, ar atvirkščiai – negaliu pasakyt. Tiktai tiek, kad Henrikas, tarp kita ko, nepaprastai gabus kalboms, iš mažens gerai mokėjo rusų, lenkų ir vokiečių kalbas. Tėvas buvo grynų gryniausias lietuvis ir šnekėjo lietuviškai gryna savo gimtosios vietos, būtent Smilgių, tarme. Kurią kalbą Henrikas iš visų keturių išmoko ant motinos kelių, aš tikrai nežinau – gal lenkų ar vokiečių. Pirmam Didžiajam karui baigiantis ar tik pasibaigus, Radauskai parvažiavo iš Rusijos. Vaikai ten buvo pradėję pradžios mokyklą rusiškai. Teko pažinti ne vieną ir ne du iš tų, kurie pargrįžo iš Rusijos po karo – jie mokykloje paprastai turėdavo bėdų su lietuvių kalba. Radauskas – nė kiek. Jis su tėvais yra gyvenęs kaime, Gikonyse, kur visiškai gerai išmoko Smilgių tarmę. Jo tėvas ten turėjo kažkokio sąryšio su žemės ūkiu, kurio dalis jam priklausė. Paskiau, kai pokario bėdos apsitvarkė, jis gavo tarnybą Panevėžy, apygardos teisme. Jo pareigos nebuvo aukštos. Ką mama veikė, nežinau. Pas juos namuose nesu buvęs. Susitikdavom su jo tėvu. Jis pasipasakodavo esąs medžiotojas mėgėjas ir kaip ten su kiškiais ar lapėmis medžioklėje būdavę… Bet apie rimtesnius gyvenimo reikalus neišsišnekėjome.

Gimnazijoje baigęs keturias klases, Henrikas nusikėlė mokytis į mokytojų seminariją tame pačiame Panevėžy. Jis įstojo į pirmą kursą ir visą seminariją išėjo tuo pradėjimu. Aš į tą pačią mokytojų seminariją persikėliau baigęs 5 klases. Taigi su Radausku kartu mokėmės antrame ir vyresniuose kursuose. Paskutinius metus, ketvirtame kurse, sėdėjom viename suole. Pernelyg artimi nebuvom. Iš viso jis tokio buvo būdo – nelabai greitas suartėti, juo labiau susidraugauti, artimai išsikalbėti. Kas mus artino – kad mudu abu mokėjom svetimų kalbų ir buvom tuo išsiskiriantys iš aplinkinės seminaristų masės. Aš irgi jau moksleivis būdamas skaičiau ir rusiškai, ir vokiškai, ir lenkiškai. Na ir ne taip maža buvau ko perskaitęs. Daugiausia mūsų šnekos ir būdavo apie skaitytas knygas, jų turinį ir formą. Abiejų mūsų mėgstami buvo Gogolis, Čechovas ir kiti klasikai. Ir rusų, ir vokiečių tiktai didžiuosius autorius minėdavom savo kalbose. Ir atmintinai abu mokėjom nemažai eilėraščių. Galimas daiktas, kad Henrikas jau ir tada rašė eilėraščius, bet niekad neprasitarė. Aš tą sužinojau tik universitete, ir tai ne pirmais metais, – kai jis jau ruošė savo „Fontaną“.

Aš visą laiką – gimnazijoje, seminarijoje, paskui universitete – buvau ateitininkas, dešiniųjų nusistatymo. Be to, buvau šaulys, ir aktyvui šaulys. Mūsų, suaugesnių seminaristų, buvo paprotys važinėti į periferiją, į miestelius, bažnytkaimius padėti tiems, kurie, seminariją jau baigę, mokytojavo. Padėdavome tautos ar kitoms šventėms pasiruošti, sakysim, Vasario 16-ajai, Gegužės 15-ajai – Parlamentarizmo dienai, rengdavome vakarėlius, minėjimus su vaidinimais, chorais, deklamacijomis, prakalbomis; veikėm su pavasarininkais, rengėm sporto šventes r taip toliau. Henrikas prie šitų dalykų niekad nagų nekišo. Visiškai.

Turbūt ne kartą esat girdėję, kad Panevėžy buvo toksai Lindė-Dobilas, vietos filosofas, didelis moralinis autoritetas, didžiai išsimokslinęs žmogus. Jo globojama buvo Meno kuopa. Iš jos ir meno, ir mokslo žmonių yra išėję. Įprastinė tvarka buvo tokia. Sekmadienis, 11 valanda, moksleivių bažnyčioje lietuviams moksleiviams, trims gimnazijoms ir mokytojų seminarijai pamaldos (nes buvo ir lenkų gimnazija, tai jai kitas laikas). Ateina ir Lindė. Jis civiliškai nešiojo, kunigiškais rūbais aš jo niekad nemačiau. Toksai sau ponas – didelis, ramus, labai tvarkingai apsirengęs. Ateina į zakristiją, persirengia taip, kaip reikia pamaldas laikant, nueina prie Marijos altoriaus, atlaiko skaitytines mišias (jos trumpos), mums dar tebeklausant savo ilgesnių pamaldų su giedojimais ir pamokslu, vėl persirengia civiliniais drabužiais ir – namo. Kai užsibaigia mūsų pamaldos, tai centrine Panevėžio miesto arterija, Respublikos gatve, lyg koks Nemunas ar Dunojus teka srautas mokinių ir po truputį ima skirstytis. Kur dabar Balčikonio vidurinė mokykla, yra gražūs romėnų stiliaus rūmai, pastatyti apie 1885 metus Panevėžio pavieto bajorų maršalkos kunigaikščio Povilo Puzino rūpesčiu. Kada mūsų tas srautas nuteka iki gimnazijos, tai mes, tie, kurie laikėm save jaunimo „elitu“, einam į gimnaziją. Yra 12 valanda, sekmadienis. Ką mes čia veiksim? Bus Meno kuopos susirinkimas. Kiekvieną sekmadienį po pamaldų. Kol mes susirenkam, susitvarkom, susisėdam – per tą laiką kun. Lindė papusryčiauja. Mūsų pirmininkaujantis nueina ir paprašo: sako, mes jau susirinkę. Jį vadindavom „pons mokytojau“. Paskaito, kas ką turi atsinešę vadinamosios „kūrybos“ – eilėraštį kokį ar feljetoną. O būdavo ir literatūros mokslo etiudėlių, pvz., „Beatričių kultas ir jo reikšmė literatūros kultūrai“. Aštuntokas gimnazistas rašo, ir aš dabar atsimenu – taigi ne niekus parašė, turėjo kur pasiskaityt, pasiskaitė ir pamąstė. Arba: „Sturm und Drang periodas“ ir „Jaunojo Verterio kančios“. Radausko nė karto ten nemačiau. Gal jis kartais ir nueidavo, bet aš neatmenu, kad ten būtų sėdėjęs ar šnekėjęs. Ką jis tada veikdavo? Lektūra. Trys didžiosios kalbos. O iš kur knygų ėmė? Visų pirma, tas kunigaikštis Puzinas, kur fundavo gimnaziją, fundavo ne tik rūmus, didelius ir gražius aniems laikams, bet ir biblioteką. Ji išliko ir per karą. Ir knygų ten buvo visokių – rusų klasikų ir Vakarų. Knygoms dalinti buvo skiriami gimnazijos mokytojai. Buvo atskiros dienos: lietuvių kalba skaitantiems vienos, o ne lietuvių kalba – kitos. Tai Radauskas nešėsi ir nešėsi, kiek tiktai jam patiko, knygų, jau gimnazijoje mokydamasis. Ėmė knygas ir iš Centrinės bibliotekos. O Kaune, kai jau buvom studentai, jis ypatingai geru žodžiu minėdavo Balošerio biblioteką. Buvo toks verslininkas, prie pinigo ir apsišvietęs, tai jis laikė didelę biblioteką su apsčiais fondais ir rusų, ir vokiečių, Ir kt. kalbomis. Na, o daugiau – sakysim, sovietinių leidinių tokiam Panevėžy nebuvo, bet Kaune tai ir šitų Radauskas matydavo, skaitė Juos ir gerai nutuokė. Iš Jo pomėgių – akmeistai, Gumiliovas, Ana Achmntova, Zinaida Gipius. Pas Balošerį jų būdavo, Henrikas ten juos ir imdavo. Dar Pasternaką, Mandelštamą – tie ypač jo mėgstami buvo. Gali būti, kad ši lektūra prisidėjo prie jo literatūrinės esteto nuostatos.

O atmintį kokią turėjo Henrikas! Šit kad ir toks pavyzdys: pačioj universiteto pradžioj Radauskas laiko lietuvių kalbos bendrojo kurso egzaminą, ir Skardžius jam parašo penkis. O Skardžius su penketais nebuvo greitas. Iš kur Henrikas išmoko? Mokėsi kaip mes visi. Bet turėjo kalbai ir interesą, ir klausą, ir atmintį. Šnekam, sakysim, rusiškai arba vokiškai, ir kuris nors pašnekovas pasako klaidingai arba žodį ne visai ta reikšme, kuri yra pati būdingoji, pavartoja – tai Henrikas ima ir pataiso, ir taikliai pataiso. Aš germanistikos šiek tiek studijavau, prancūzų ir lenkų pradmenis gavau iš lektorių, o toliau jau pats variausi, kol išmokau. Bet su juo man lygintis toli: jis ką sykį nugirdęs atminty užfiksavo, tai jau visam gyvenimui.

Neatlaidus buvo labai. Ir dėl klaidų iš nežinojimo, ir dėl nemokėjimo elgtis, takto neturėjimo. Sykį po kažkokio pas germanistus referato aptarimo išeina į koridorių Anglickis, išeina Henrikas, toks suirzęs bent kiek, ir sako: „Anglicki, kodėl tu toks durnas?!“ – „O ką?“ – Anglickis mėgina sakyti savo tokiu ramiu žemaitišku notūru. Tai kur tu, žmogau, rasi, kas galėtų į tokį klausimą atsakyti.

Nors aš jų namų klimato ir nepažinojau, bet turiu pagrindo spėti, kad tėvas, kaip ir dauguma jo padėties žmonių, subrendusių XIX amžiaus pabaigoje, priklausė prie tų, kurie laikėsi liberalių ar ir ateistinių pažiūrų. Ar jo mama buvo katalikė, ar protestantė – šito negaliu pasakyti, bet Henrikas užaugo žmogus be tikybos.

Jo ir visuomeninis nusiteikimas buvo savotiškas. Taip antai studentų akademines korporacijas (visas!) laikė niekų darbu, nevertu rimto žmogaus. Pasišaipydavo iš neolituanų, ateitininkų, varpininkų ir kt., pats nepriklausė jokiai korporacijai. Daugumas veiklesnių studentų užsiėmė kokiu nors visuomeniniu darbu; Henrikas – niekur nė piršto nepridėjo. Sakysim, Kaune vyksta Ligonių kasų rinkimai, studentai eina vieni varyti agitacijos tarp darbininkų, kad balsuotų už dešiniuosius kandidatus, kiti – kad už kairiuosius, bruzdesys, lakstymai, o Henrikui – nė motais. Eina pasirengimai rinkti studentų atstovybę, vėl bruzdesys, o jam –nieko! Nemažai studentus jaudina Respublikos valdžios politika –daugumas nusiteikę opoziciškai, ypač dėl nedemokratiško valdymo, bet yra ir tokių, kurie uoliai gina Smetonos valdžią, o Henrikas – šaiposi ir iš tų, ir iš anų. Apskritai nuo politinių, visuomeninių reikalų jis laikėsi nuošaliai. Viena tik buvo sritis, kuriai nebuvo abejingas, tai – kultūra. Džiaugėsi nauju teatro spektakliu, koncertu, vertinga dailės paroda, dailiai išleista knyga, o dūkte uždūko, jei kas išleido nemokšiškai išverstą svarbią knygą. Universitete besimokydamas gavo darbą būti vienos mūsų fakulteto „seminaro“ bibliotekos prižiūrėtoju (su alga). Čia buvo jam labai geras kąsnis – aprūpintas pragyvenimas ir darbas prie knygų! Tada jis prie jau mokamų kalbų prisidėjo dar vieną: puikiai išmoko prancūziškai. Atsivėrė turtingas prancūzų literatūros pasaulis. Literatūriniam jo prusinimuisi tai buvo tikras rojus. Taip ir išaugo mūsų Henrikas – puikus poetas, didelis meno mylėtojas ir žinovas, o visų pirma – išpuoselėto skonio estetas.

Užrašė Giedrius Viliūnas
1993 m. gegužės 8 d.

Henriko Radausko laiškai

Baltimore,
1949.XII.27

Mielas ponas Santvarai,

labai dėkoju už malonų laišką Ir linkėjimus. Jį tegavau prieš porą dienų – dabar tepersiuntė Iš Waterbury[1], kurį bevelk prieš mėnesį apleidau. Iš savo pusės, linkiu Pačiam su šeima tikrai laimingų ir linksmų Naujųjų metų. Buvau girdėjęs gandus, lyg Pats esąs iš Brook’o išsikėlęs, o „naujo adreso“ nežinojau, – bet, pasirodo, netiesa. Apie Paties nelaimes (ir Ponios ligas) šiek liek esu patyręs iš laikraščių. Tikrai tas Velnias, kai prikibo prie Jūsų dar Ratkatte, tai vis iš savo globos nepaleidžia. Tlkėkimės, kad naujaisiais metais jo gaila galutinai sprogs!

Pats rašai neįsikūręs, o ir aš dabar tepradedu kurtis. Waterbury per 2 mėnesius niekur negalėjau rasti darbo. Daugumas DP–sų iš ten, vos atvažiavę, tuoj bėgdavo. Aš, perkeliavęs eilę fabrikų, ligoninių ir mokyklų, niekur darbo negavau. Žmona dirbo 1 mėnesį stiklo fabrike. Atvažiavus mano broliui į Baltlmorę, o taip pat išgirdęs, lyg čia kiek lengviau su butais ir darbais, pirma apsižvalgiau, o paskui nutariau keltis čia. Viename fabrike, padaręs visą eilę ilgų („intelektualinių“ ir kitokių) testų, pagaliau gavau darbą. Esu pakuotojas vario Ir aliuminijaus fabrike, kur, dirbdamas po 8 vai. į dieną, gaunu po $ 1,09 į valandą. Žmona kol kas nedirba. Brolis nuo šiandie ėmė dirbti kaip daktaras vienoj privačioj ligoninėj. Turim „2–jų kambarių“ (kaip čia sakoma) butą, t. y. kambarį ir virtuvę. Butų čia tikrai yra labai daug, o su darbu ne kažin kas. Kai kurie mėnesiais ieško ir negauna.

Iš kultūrinių įstaigų čia minėtinas nedidelis, bet geras muziejus, kuriame yra puikūs Matisse’ai, keli Renoirai, Van Goghas, Picasso ir kt., o taip pat vienas kitas Rembrandtas, Rubensas ir italai. Sako, nuostabių dalykų esą New–Yorke, kur, deja, būti neteko. Yra ir labai gera biblioteka, pavyzdingai įrengta, kaip paprastai USA (su prancūzų, vokiečių, rusų knygom). – Per šventes buvo atskridęs lėktuvu iš Chlcagos Blekaitis, su kuriuo teko praleisti pora malonių dienų. Jis plakasi su savo „Atžalynu“ ir dirba kasininku (!) muzikalijų bei baldų krautuvėj.

Tai tiek šiam kartui. Būtų malonu kada nors išgirsti, kaip sekasi Pačiam ir kaip Ponios sveikata. Prašau nuoširdžiai sveikinti ją.

Su geriausiais linkėjimais Pačiam ir Agui
Jūsų H. Radauskas

Chicago.
1953.XI. 7

Mielas ponas Škėma,

labai dėkoju už laišką ir pakvietimą į premjerą[2], į kurią dėl didelių nuostolių nebuvo, deja, jokių vilčių nuvykti. Įdomu, kaip ji praėjo, nors Jums, kaip „tiesioginiai įmaišytam“ į šį reikalą, nėra taip jau paprasta apie tai kalbėti.

Neseniai čia matėm Rūko statytą Putino „Valdovą“. Veikalas pasirodė priplaktas pasaldytų žodinių putų, ir viskas praėjo grynai mėgėjiškam stiliuj, nors pastatymas ir kaštavęs 4.000 dolerių. Artistai irgi labai baisūs, – žodžiu, tremties kultūrinis lygis.

Keletą savaičių dirbau po 10 vai kasdien: kompanija, atrodo, daro didelius biznius. Laimei, dabar visa tai praėjo.

Buvau nuoširdžiai nustebintas Jūsų sakinio, kad mano .“daugelis eilėraščių persunkti filosofija“. Nei vienas iš rašiusių apie „Strėlę“ nei žodžiu apie tai neužniminė, o ju tarpe buvo tikrai nusimanančių žmonių. Su tam tikra melancholija galvoju, kad, jeigu būtumėt rašęs apie mane, galėčiau nepagristai pasipūsti, atsidūręs Schillerio–Baltrušaičio–Claudelio–Tyruolio kaimynystėj…

Pereinant prie kitų menų, reikia pasakyti, kad jų čia netrūksta. Matėm nuostabią japonų senosios tapybos ir skulptūros parodą (Jap. vyriausybės organizuotą) su iš dalies monumentaliais, iš dalies magiškais kūriniais. Pasirodo, kad japonų „impresionizmas“ egzistavo dar keliais šimtmečiais prieš jų klasikų raižytojų periodą (t. y. prieš XVIII–XIX a.).

Šiuo metu čia vyksta neblogo šveicaro Hans Erni (Michelangelo, linkusio į siurrealizmą) paroda. Šiom dienom matysim Giacometti. – Prieš kelias dienas buvom italų kamer. ansamblio „Virtuosi di Roma“ koncerte; grojo bevelk vien italų barokinę muziką. Tai vienas iš nuostabiausių koncertų, kokius tik teko girdėti.

Kasiulio (per Bielskį) pavestas, surinkau po Čikagą 6 jo paveikslus, taigi dabar visas butas – lyg pražydęs.

Rašot, kad metat lauk „per intymius sujungimus“ „Čelestoj“. Jei neklystu, kadaise, grąžindamas rankraštį, buvau tokių sugestijų padaręs…

Gal atvyksit į savo premjerą[3] Čikagoj? Būtų balsiai malonu pasimatyti. Norėtųsi klausti, kodėl pasirinkot Pilką (o gal, tiesą sakant, jis Jus pasirinko)?

Spaudžiu ranką – Jūsų H. Radauskas

Chicago,
1953.XI. 22

Mielas ponas Škėma,

prašau priimti sveikinimus ir geriausius linkėjimus Jūsų gimimo dienos proga (Jei Vacl. Biržiška nemeluoja dėl datos). Ir kad nepritrūktų energijos baigti romaną[4] ir parodyti kryžiuočius visoj Jų nedieviškoj šviesoj.

Kai dėl mūsų „diskusijų“ poezijos klausimais, tai manau, kad gal Jau reikėtų Jas baigti, – ypač, kad į Jas ima brautis futbolinis žargonas (čia prisimena klastingas anos gražuolės klausimas: „Ar Jūs ne iš Šančių?“). Man atrodo, kad, ginčijantis apie poeziją, aš prieš Jus vis vien neatsilaikysiu.

Jūsų premjeroj buvau ir savo įspūdžius papasakosiu tik dėl to, kad Jūs tuo domitės. Papasakosiu kaip mėgėjas, niekuomet nė vienos eilutės neišspausdinęs apie teatrą (vaikiški rašiniai tais klausimais Sruogos seminare – vieni niekai), Neįtikinama atrodė toji istorija su Kossu knyga – nuo pradžios iki galo. Gale ypatingai, kur dvasia traukia iš kišenės knygą ir pasikeičia egzemplioriais su Irena. Disonansu nuskambėjo kilnaus ir kuklaus mokytojo lūpose žodžiai apie „dailaus snukio“ daužymą. Prasiveržimas, žinoma, galėjo būti, bet gal kitoks (ir tekste, ir atlikime). Specialiai mokytojui išteisinti atrodė pravestas bolševiko „apklausinėjimas“ (ir dar tokiu momentu), kur jis atskleidžia sėdėjęs miške „nuo pat pradžios“. Mažiausiai patiko išvedimas gale gyvų optimistiškų (buvusių) gimnazistų su kalbom apie jų vaikų nosies formas etc. greta dvasių. Labai gera buvo įžanga – Valiuko vaiduoklis, vieta tikrai sunki scenai; geras buvo apšvietimas, o V. „išpildymas“ ir balsas sukėlė tikrai klaikią nuotaiką. Veikalo dramatinis nervas ypač išryškėjo po to mizerno „Valdovo sūnaus“. Visumoj buvo geras Valiukas (labai vientisas vaizdas, išskyrus minėtą „išsišokimą“ – per daug Jau „hitlerišką“) ir labai neblogas Petkus – rolėj, kurioj ne vienas paleistų „falšių“. Kiek blogesnis, bet nepeiktinas Juodka (prastoka dikcija; Jo ir rolė gal mažiau dėkinga). Vilutienė atrodė ponia iš kokio Kauno buto (kokia ji būna bute, ne scenoj), bet – kas nuostabiausia – jai gerai pavyko pora fortissimo. – Visumoj buvo labai šviežias įspūdis, ir jautei, kad tave griebė kažkas už pilvo (kaip sako ispanai). Kad „tremties“ teatras tikrai nemiręs, kad dar turime dramaturgų (vienaskaita čia tiktų daugiau). – Yra gandų, kad prie režisūros smarkiai prisidėjęs Valiukas…

Gavau laišką iš Greimo (iš Egipto). Jis nori „Santarvę“ (gal matėt tą žurnaliuką) paversti kone grynai kultūriniu žurnalu. Labai kviečia bendradarbiauti – atrodo, neįsivaizduoja sunkumų, kurie jo laukia. – Dėl Jūsų grįžimo į USA: labai džiaugčiausi, jei pasirinktumėt Chicago (New Yorkas turbūt neturi daug šansų). Lauksiu žinių. – Žmona labai sveikina pjesės proga.

Geriausi linkėjimai – Jūsų H. Radauskas

Chicago,
1958. VI. 28

Mielas ponas Škėma,

ačiū už Jūsų romaną[5], kurį man persiuntė Meškauskas. Tikrai džiugu, kad greta mūsų prozelės, mintančios Biliūno–Žemaitės tradicija, atsiranda naujų, drąsių veikalų, nusikračiusių anais pelėsiais (nors turinio kilnumu jie su „Laimės žiburiu“ arba „Kunigo naudą velnias gaudo“ lygintis ir negalėtų).

Su geriausiais linkėjimais –

Jūsų H. Radauskas

[1] Greičiausiai turima omenyje A. Škėmos drama „Pabudimas“, kuri paties autoriaus režisuota pirmą kartą buvo pastatyta 1953 m. Monrealio Lietuvių dramos teatre.
[2] Waterbury – pramoninis miestas JAV rytinėje pakrantėje, Konektikuto valstijoje. Į šį miestą Henrikas Radauskas su žmona atvyko pirmiausia, 1949 m. rugsėjį. 1949 m. lapkričio mėnesį persikėlė į Baltlmorę.
[3] A. Škėmos dramos „Vienas ir kiti“ premjera Čikagoje įvyko 1953 m. lapkričio 14 d. Leidimo šią dramą pastatyti dar 1953 m. vasarą autoriaus paprašė Stasys Pilkas. A. Škėma tuo metu gyveno Monrealyje.
[4] 1952–1954 m. Škėma rašė „Baltą drobulę“.
[5] A. Škėmos romanas „Balta drobulė“ pasirodė 1958 m. vasarą (išleido „Nidos“ knygų klubo leidykla Londone).

Henrikas Radauskas „Metuose“

2020 04 25 / Balandžio 23 d. – poeto, kritiko, frazės „poezija yra pasakos suaugusiems, turintiems fantaziją ir keliantiems galvą aukščiau bliūdo, iš kurio valgoma“ autoriaus Henriko Radausko gimimo diena.

Neringa Klišienė. Henrikas Radauskas: žaidimo apologija

2010 m. Nr. 7 / Henriko Radausko poezija, siekianti parnasietiškų formų tobulumo, skelbianti olimpietišką nesuinteresuotumą, neretai jo bendralaikiams sukeldavo įspūdį, jog tai tik mėginimas paversti kūrybą tegu ir grakščiai dėliojamu žaidimu.

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.

Arvydas Juozaitis. Daukantas ir Radauskas

1995 m. Nr. 6 / Jeigu tiesa, kad kultūra kvėpuoja, tai kiekvienas jos įkvėpis turi būti palydėtas iškvėpio. Įkvėpis, palydėtas iškvėpio… Daukantas – įkvėpis, Radauskas – iškvėpis. Neįprastas sugretinimas? Pasižiūrėkime kiek atidžiau.

Solveiga Daugirdaitė. Kitas Radauskas

1995 m. Nr. 4 / Radauskas: Apie kūrybą ir save. Recenzijos ir straipsniai. Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / Sudarė Giedrius Viliūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – 560 p.

Viktorija Daujotytė. Henrikas Radauskas: poezija iš principo

1994 m. Nr. 4 / H. Radauskas – inteligentas iš prigimties ir esmės – bus vienas pirmųjų lietuvių šių tragiškų situacijų supratusių. Jis atsisakė skelbti poezijoje principus. Jis pasirinko poeziją iš principo.

Jonas Mekas. Nervuoti dienoraščiai

1999 m. Nr. 12

Avangardinio kino guru, poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Meko kūrybos nagrinėtojai teigia, kad visą savo gyvenimą jis rašo dienoraščius – kino kamera ir plunksna. Beje, tai pripažįsta ir pats J. Mekas, Niujorko moderniojo meno muziejuje pristatydamas tavo filmą „Voldenas. Dienoraščiai, užrašai, škicai (1965–1969)“, jis pareiškė: „Nuo 1950–ųjų aš laikausi dienoraštinio filmo.“

Panašiai galima pasakyti ir apie J. Meko poeziją – ji taip pat dienoraštinė. Su tokiu apibūdinimu pratarmėje jis palydėjo „Baltų lankų“ leidyklos 1998 m. išleistą savo poezijos knygą „Dienų raštai“. Kitą, pas mus dar nematytą savo poezijos rinkinį, „Žvilgsnių“ leidyklos išleistą Niujorke, J. Mekas taip ir pavadino – „Dienoraščiai 1970–1962“. Išeivio, žmogaus be namų poetiniu dienoraščiu galima pavadinti ir jo poezijos knygą „Reminiscencijos“.

Bet J. Mekas rašė ir grynai literatūrinio žanro dienoraščius, kuriuos, kaip ir pridera šio žanro kūriniui, sudaro chronologiniai gyvenimo užrašai, periodiškai fiksuojami dienų įvykiai, išgyvenimai, nurodomos įrašų datos. Jau turime „Baltų lankų“ leidyklos išleistas „Semeniškių idiles“, krūvelę kitų J. Meko poezijos ir publicistikos knygų, o apie jo dienoraščius žinome tik iš nuogirdų, taip pat iš fragmentų, išspausdintų jo eseistikos knygoje „Laiškai ir Niekur“. Kas šią knygą skaitė, prisipažįsta, kad tie fragmentai – vieni įdomiausių ir stipriausių šios knygos eseistinių rašinių.

Tad kas tie skaitytojų seniai laukiami J. Meko dienoraščiai?

„Aš pradėjau rašyt dienoraščius, kai buvau kokių šešerių metų – bet jie buvo saugumo išvežti, taip mama sakė, – laiške šių eilučių autoriui rašė J. Mekas. – O 1940–1944 metų dienoraščiai guli ir pūva pakasti Biržuose.“ (Kai šiemet buvau Niujorke, girdėjau brolius Joną ir Adolfą tariantis nubraižyti tos vietos planą, kad būtų galima surasti per karą pakastus dienoraščius.) Mat vokiečių okupacijos metais J. Mekas dalyvavo pasipriešinimo judėjime, leidžiant pogrindinį laikraštėlį, paskui, gresiant areštui, dar 1944 m. liepos mėnesį, užkasęs savo užrašus, su broliu Adolfu pasitraukė į Austriją. Ten tęsė Lietuvoje pradėtus dienoraščius. Juos J. Mekas vadina lietuviškiausiais, nes vėliau, jau gerokai pagyvenęs Niujorke, dienoraščius ėmė rašyti anglų kalba.

J. Mekas taip apibūdina savo būsimą knygą: „Dienoraščiai apimtų 1944–1955 metus. Kai viską dar rašiau lietuviškai… [Tų metų] dienoraščiai sudarytų kokių 600 puslapių tomą ar du mažesnius tomelius.“

To tomo ar tomelių rankraščius šį pavasarį parsivežiau iš Niujorko, iš J. Meko rankų. Knygą, kurią rengiasi išleisti „Baltos lankos“, autorius linkęs pavadinti „Nervuoti dienoraščiai“. Mat jie apima gyvenimą, kaip, pasak J. Meko, „…mano rankos, kaip dvi pabėgėlės apsiveja vienatves – aš puolu, paliestas / deginančio skausmo botagu“.

Rengiama J. Meko dienoraščių knyga, kurios fragmentai čia spausdinami, prasideda 1944 m liepos 14 d. įrašu dar pakeliui į Vieną. Toliau – vargana buitis karo belaisvių, o vėliau – iperkeltųjų asmenų (DP) stovyklose. Pasakodamas išeiviškos būties realijas, kaip ir B Sruoga „Dievų miške“, J. Mekas sugeba kartais su lengva ironija, kartais su sarkazmu pavaizduoti žmonių be vietos charakterius.

Pridursiu, kad lietuviškieji J. Meko dienoraščiai yra išversti į angių kalbą ir 1991 m. išleisti Niujorke pavadinimu „I Had Nowhere To Go“ (laisvai būtų galima išversti „Be vietos“).

Rengėjo ir vertėjo dar laukta angliškai parašyti J. Meko dienoraščio (lietuviškųjų tęsinys), apimantys patį vaisingiausią ir įdomiausią J. Meko kūrybinės veiklos laikotarpį – jo kelią į avangardinio, nepriklausomo kino aukštumas, žurnaio „Film Culture“ leidimą, bendravimą su Jacku Kerouacu. Salvadoru Dali. Andy Warholu, Allenu Ginsbergu, Peteriu Kubelka, Johnu Cage’u, Marcelinu Duchampu, Susana Sontag, Johnu Lennonu, Jurgiu Mačiūnu, kitomis meno pasaulio įžymybėmis. Angliškųjų dienoraščių fragmentai buvo paskelbti JAV. Prancūzijoje. Japonijoje ir kitose šalyse.

Antanas Naujokaitis

Dienoraščių kalba netaisyta – Red.

1948 m. rugsėjo 26 d.

Kaip daug galima iš karto mykti: mylėti visą laiką, visur…
Pora žodžių tik. Ir tačiau ne jie svarbu. Jie buvo tik apie nieką ir šiaip sau – o tačiau kaip aš gailu užmiršti tas akimirkas, kai mano akys pasinėrė josiosin? Beveik kaip meilė…

A, akys greit susipainioja. Jas greit pagauna.
Algis pasakė: a, tu nenori donžuanu būti? Bet donžuanas nemetė savo širdies visoms, kurios jį sekiojo, o tik toms. kurių jis norėjo…

Lietuvis dainoj paskęsta, užsimiršta. Lietuvio dainos ilgos, daugelio posmų, kad būtų kur išsidainuoti.
Aš nieko neturėjau. o miesčionys viską turėjo ir nemokėjo to mylėti.

Nedavė Dievas nueidamas – duos pareidamas.

Mesk dirbęs, nes padvėsi!

Penktoji dimensija moderniajame mene – tapyboj, literatūroj (muzikoj jau seniai buvo) – pagauti tai, kas yra už linijų ir žodžių, o ne ne linijas ir žodžius. Žodžių ir linijų montažas yra priemonė, o ne baigmė.

1948 m. spalio 20 d.

Povilas įširdęs kalba apie tremtinių norą grįžti namo, pasipiktinęs jų noro nepagrįstumu jų širdyse.
Kad žodis toks menkas dabar, kad neveikia burtų – gal kaltas nebetikėjimas juo ir tas lengvabūdiškumas – tai jokia dirva jam: nėra priėmimo. Stebuklas nelaukiamas, stebuklu netikima. Reikia dvigubos jėgos, kad taptų. Kur gali tarpt stebuklas, jei nėra išsiilgimo, kuris perskelia akmenis?
Šiandieną klausia manęs: „Kas gero?“ Sakau: „Ko gero nori?“– „O žinai, ko visi norim, namo.“
Ar to norit? Ar tai galima vadint noru. kaip jūs norit? Ir už tai jau jaučiatės verti namų? Sakyt, įsikalbėt norint – dar nereiškia norėt. Kristus mokė apie norą. Povilas mokė. Ką išmokom iš to? Aš pasakysiu: mes nieko nenorim, štai kas yra. Mes nieko nenorim, todėl nieko neturim, ir skursim, ir mirsim tokie. Akgi, nuodėmė greita, bausmė nesiskubina, ar nesakė Herbačiauskas?
Numeskit visą gudrumą. Priimkit vargą. Tegu jūsų širdis būtų tyra – kad ji būtų išskusta knyga. Ir tegu jūs ir negalėsit joje viso brudo ištrint – tegu užteks jūsų nusižeminimo, užteks, kad jūs prisipažinsit, jog nebegalit jos ištrint, ir ją padėsit tokią, kokia yra, žinodami, kad ji vis dar pilna brudo – kokia yra – ir joje JIS įrašys jūsų tylėjimo metu: „Viza namo“.
Bet reikia norėt! Visa širdimi, visom rankom, visom akim. Iki kraujo. Tegu ir užmuša – reikia norėt. Noras kalnus perkelia, noras jūrom pereina. noras skaito ateitį ir praeitį, noras ugnimi pereina.

1948 m. spalio 27 d.

Kunigui Trakiui

Rašau iš tolimo ir purvino Kasselio. Dabar čia lyja. šlapia, nebeišbrendama.
Pirmiausia pora žodžių dėl mūsų kalbėto Mainz-Kastelio. Parvažiavęs sužinojau, kad į ten persikelti nebeįmanoma, nes stovykla neseniai uždaryta. Todėl visos pastangos ten link yra bergždžios. Taigi ir mudviejų su broliu studijos Mainze turi nutrūkti. Mėginsim dar persikelti į Miuncheną, gal ten pavyks. Bet dar nežinom.
Dabar kitu reikalu. Apie teologijos studijas.
Daug galvojau apie tai visą kelią. Daug esu galvojęs prieš tai ir dar kartą pergalvojau čia, kai grįžau. Pergalvojau ir radau, kad negaliu studijuoti teologijos. Kodėl, aš galėčiau priimti Jūsų paramą ir studijuoti, stropiai gal net – bet kaip aš tai galiu, jeigu iš vidaus tikro patraukimo, tikro veržimosi vis tiek nėra? Būt sau pačiam netiesiu, dirbt prieš save, reiškia būt ir prieš Dievą netiesiu. Teisybė, kad aš turiu didelį patraukimą prie tikėjimo dalykų, taigi ir prie teologijos – bet visai ne tokį, kokio reikia kunigui, ir dar evangelikui. Kaip aš galiu studijuoti evangelikų teologiją, ruoštis ev. kunigu, jeigu nesu savo viduje tikras evangelikas? Apgalvojau ir radau, kad man brangūs visi tikėjimai, visi tikintieji, visų religijų. Išorinė forma? Vis tiek tikroji bažnyčia yra mūsų viduje, o išorė tik pagal įpratimą, tradicijas, kaip kam. Ką aš galiu prikišti šitai moterėlei, kuri sėdi ir kalba rožančių, atsidavusi, visa širdimi. ieškodama Dievo malonės? Liuteriui gal tas nepatiktų, bet Dievui, aš galėčiau derėtis, tai visai tvarkoj: jis jos nenubaus už tai… Ar kuo galiu pakaltinti tuos, kurie keliauja vargingą kelią, pavyzdžiui, kad ir į Šiluvą, kad ten kartu pasimelstų. Jiems tai šventa. Ar Dievas jiems prikiš tai už bloga, kad jie Jo garbei tai daro? Arba vėl – aš nueinu į katalikų bažnyčią, klausaus, žiūriu, ir ką aš galiu blogo apie juos pasakyt? Tikint nereikia būt labai protingam ar kritiškam – reikia tik norėti, tik geisti visa širdimi priartėt prie Dievo, nekritikuoti pamaldų ar kunigo pamokslo. Ak, kaip dažnai mes negalim žodžiais ir išorinėm formom, liturgija išreikšt savo vidinių jausmų, mes nesame tobuli – ne kritikuoti reikia, o pačiam pasinerti į tai kartu su visais, vienoj maldoj, vienoj giesmėj, litanijoj. Tada visi išoriniai žodžiai yra tik priemonė, tik pereinamasis lieptas, ir ar svarbu, ar kiek į ten žodis ar į ten – svarbu yra tik, kad ateina tikėjimas; tikėjimas ateina savaime tada, kaip Dievo Malonė. Aš tai esu pajautęs katalikų bažnyčiose, kaip ir toj, evangelikų, toj mažutėj Papilio bažnytėlėj, kai sueidavo, suvažiuodavo visi kaimai, visi pilki žmoneliai.
Ir štai dabar, kai aš galvoju apie visa tai, peržiūrinėju. aš sakau: Kaip galiu studijuoti teologiją, jeigu nejaučiu dar tikro „teologiško“ pašaukimo? Jeigu būt ir vadintis evangeliku – kur jau, nekalbant, ev. kunigu! – reikia sutikt su visom piiimtinėm evangelikų bažnyčios tiesom. Bet aš to negaliu nemelavęs.
Matot, kaip yra. Gal Jums tatai atrodys ir kiek keista, bet ką aš galiu padaryti – nežinomi yra Dievo keliai ir norai… Jie vedžioja žmogų per visokį pragarą net, po visokį abejojimą, kol atveda. Aš žinau, kad many yra didelis velnias, kuris dažnai mane kamuoja, ir aš dažnai pavydžiu tiems, kurie taip lengvai Dievą randa, kurie yra laimingi tikėdami, tikrai aš pavydžiu jiems, tikintiesiems. Bet aš žinau, kad ieškantieji randa. Ir keisti tie keliai į Jį, nesuprantami, kaip kalnai:
Užuot ėjęs tiesiai – eini laukais ir apsukui, aukštyn Ir žemyn, tarpekliais ir perėjom, dešimtkart ilgesniu keliu. Ir, rodos, ta viršūnė taip arti, ar Bartolomaa, ji čia pat, gal dešimt minučių – ir eini valandom, žiūri, ir nuotolis nemažėja, ir nuotolis vis tas pats – kalnuose sulūžta visa linijų, erdvės ir laiko logika. Ir vanduo, akgi ir upeliai – kaip krištoliniai krinta ir skubinas jie, žalsvi ir mėlyni, tyri jau tyri. Atrodo, nėra nei iš kur, nei lyja – o jis, staiga netikėtai visai, skaidria čiurkšle iššoka pačioj netikėčiausioj vietoj – iššoka, išsipurkščia iš uolos vidurio, nuo baltos grublėtos uolos; viskas kitaip, viskas kaip nelauki, kaip nesitiki kaip paslaptis, kaip stebuklas. Tokie yra nuostabūs jie, kalnai. Tai ką jau žmogus…

1948 m. spalio 7 d.

Aš girdėjau dainuojant. Vieną vakarą, vieną šviesų, neišpasakytai žvaigždelėm mirgantį, pačiame vidurvasary. Po darbo, kai visos svirtys, visos tvartų durys nutyla, kai tik kurklelių ūžesys, kai tik šikšnosparniai… Stovėjom po mėlynais alyvų krūmais, šiltame kieme, ir dainavom.
Daina, tu dainele! Tokia graudžiai ilgesinga, tokia užsisvajojusi. Tarsi gintarėliai tie žodeliai, tarsi karolėliai suvarstyti. Tai tik ant Baltijos kranto, tai tik į pušų kalnelius užsižiūrėję, į beržynėlius, tai tik tie lėti žemdirbiai, tos grėbėjėlės, tie lietuviški berneliai tokias dainas sudėti galėjo. Ar jūs girdėjot kada kur kitur taip dainuojant, kaip ten? Taip graudžiai ir taip ilgesingai? Ar girdėjot, taip laukuose, iš darbo grįžtant ar vasarų vakarais? Ak, tai prisimena vis tie vasarų vakarai, šviesūs, neapsakomai žvaigždelių pilni. Sėdėdavome po tirštomis liepomis ant medinio suoliuko, diemedžiams kvepiant šiltame kieme, ir dainuodavom. Ak, Dievulėliau, ką gi aš žinau, apie ką dainelės kalbėjo: prasti jų žodeliai. Mes dainavome apie darželį, apie rūtelių kvepėjimą, apie bernelio, apie mergelės ilgesį, apie žirgelius; ir apie pūdymą, apie linų laukus mes dainavome, ir apie motules, – ak, maži, nepuošnūs tai buvo žodžiai, šimtus kartų mūsų dainuoti, ak, ir melodija! Bet mes dainavome, ir tai buvo neapsakomai ilgesingas susidūmojimas. Mes dainavom, ir mūsų akys žiūrėjo tolyn, į žvaigždelių šviesumą, mes žiūrėjom į vakaran įsigėrusius medžius, į namus ir į vienas kito akis, ir mes nieko nieko daugiau nenorėjom, tik dainuoti, tik dainuoti. Ir mums rodės, kad niekad gražiau negalima dainuoti, niekad. O kai mes, pabaigę, nutildavome, ir, bijodami ardyti tą nuotaiką ir tylą, klausydavomės: mes girdėdavome tas pačias dainas dainuojant toli, kitame kaime, tolimose sodybose ir ten, kiemuose susirinkę ar vaikščiodami tamsėjančiom sodžių gatvėm ar laukų takeliais, dainavo sodžių merginos ir bernai, tokie pat kaip mes, dainavo iš tokio pat nežinomo ilgesio, tokio pat susidomėjimo pagauti, vakarėlin užsižiūrėję. Ak, kokios gražios tos dainelės, ta nuotaika, tie sidabriniai vasarų vakarai, ir balsai, ir balsai atrodė tokie gražūs. O, nesvarbu, kad tai kiek ir nesiderina, ir grubokas kitas, kad tai kiek kuris ir prasišoka, visa burna, taip. atmetęs galvą, traukia, – ak, argi tai svarbu? Mes sau, sau dainavome, kad kitaip negalėjome: argi galima tokį vakarą nedainuoti, argi galima tokiais vakarais užmigti?
O, mes nedainavom niekam – mes tiktai sau. rateliu, pasiklausydami ir pasikalbėdami, ir tyliai nusijuokdami kartais, tyliai, kad nesudrumst tos ramumos, tos šventos nuotaikos. Tyliai, tyliai naktim plaukė mūsų dainelės į kitas kaimo puses, tolyn į naktį, ir mums buvo taip neapsakomai gera, taip neišpasakytai!
O, buvo ir kitos dienos, ir kitos dainelės dainelės, kurios skambėdavo per mūsų vestuves, dukreles tolyn išleidžiant, ir linarūčių dainelės, tos švelnios švelnios, ir kūlimo: ir tos, kurias audėjos seklyčiose prie staklių liūdnai dainuodavo: ar mergelė, į rūteles užsižiūrėjusi, apie bernelį besvajodama, ir tos, kurias po juodalksniais sugulę arkliaganiai niūniuodavo, ar piemenėliai, po alksnių krūmus karves varinėdami, – ak, vis tai dainelės, vis tokios gražios, tokios vis graudžios – iš pačios lietuvio širdies išriedėję, kaip rasos lašeliukai, kaip gintarėliai.
O, kur benueitum, kur benuklystum – ar tai galėtum be tų dainų, jeigu jos tavy kaip rūtos įaugę? Kaip be tų dainų be dainelių?
Daug laiko jau nuo to praėjo. Bet ieškojau, visur ieškojau to, visose koncertų salėse – ir niekur neberadau, niekur. O, kur ten salėse įtarpint gyvenimą! Juk tai buvo sidabriniai vakarėliai. Juk tai buvo aukso žvaigždelės. Juk tai buvo pačiam mano lietuviško kaimo vidury Nesugrąžini jų.

Didžiai gerbiamas p Girniau.

„Tremtinių mokykloje“ skaičiau Jūsų įvadą į filosofiją. Leiskite man paminėti kelias vietas, kurios man itin sukėlė abejonių.

1. Jūs rašote: „Kaip anksčiau jau nurodėme, filosofija, kuri teikia žmogui išmintį ir ne tik paprastą žinojimą, kaip kiti mokslai, nuo visų kitų mokslų skinasi esmiškai.“ Nemanyčiau, kad mokslas, kad ir filosofijos mokslas, galėtų teikti išmintį. Žmogus gimdamas viską atsineša, ir toliau yra tik išryškinimo – kaip fotografijoj – eiga. Nekalbu apie žinojimą – žinojimo žmogus neatsineša, žinojimas yra aplinka. Jis daugiau ar mažiau įgyjamas judant ir santykiaujant. Bet išmintis nėra žinojimas ir neįeina į mokslų sritį ir jos suteikti žmogui niekas negali, nes ją jau turime gimdami. Klausimas yra tiktai išryškinimo.
2. Jūs kalbate apie tikrą savęs pažinimą, kada jis „drauge yra ir savęs perkeitimas“. Bijau, kad savęs pakeisti negalima, nes tai jau nebe mūsų radiuse. Mes save galime tik giliau ar paviršutiniškiau pažinti, išvystyti, ir tai galbūt per nesusipratimą ir vadinam „savęs pakeitimu“, bet iš esmės tai yra tik nuolatinis brovimasis gilyn į save. Ir kadangi niekados iki galo savęs nepažinsi, neįsibrausi į pat sielos centrą, tai atrodo lyg ir beprasmiška kalbėti apie savęs perkeitimą: tik, gal, pažinimą.
3. Kalbėdamas apie egzistencializmą, jūs skiriate filosofiją nuo „literatūrinio judėjimo“, kaip, pvz., Berdiajevas, J. P. Sartre. Taip, bet klausimas kyla, kur yra „tikroji“ filosofija? Ar kalbėjimas apie filosofijos principus ir kalbėjimas apie filosofiją yra tikrai filosofija? Kartais pagalvoju, kad Kristus ir Sokratas buvo tikrieji filosofai, nors jie tik palyginimais kalbėjo. Gyvenimas yra daug laisvesnis, negu filosofai mato, ir žmonija gal pasimoko daugiau iš tų „literatūrinių“ filosofų negu iš filosofinių filosofų. Žmogus gyvena, ne mąsto. Kas pasakys, kad prieš Kristų nebuvo visų tų idėjų, kurias jis skelbė. Bet jis mokėjo jas žmonėms perduoti. Jis buvo jau viską suvirškinęs. Viena įgyvendinta idėja yra gyvesnis daiktas negu kokio filosofo visi rinktiniai raštų tomai. Kristus ir Sokratas mokė savo gyvenimais. Iš visų lietuvių filosofų Vydūnas gal arčiausiai priėjo prie to.

1948 m. spalio 24 d.

Yra nusišypsojimų, kurie miršta tą pat minutę. Šitas nusišypsojimas… Aš užmiršau, kur esu, aš nemačiau aplinkui. *

O dabar vėl vienas.

Kaip sulaikyt, kaip sulaikyt!
šitų akių tyrumą —.

Spalio 27 d.

A, mylinčios širdies nepastovumas! Baimė.
Dieve, duok mano naktims miego.

1948 m. lapkričio 14 d.

Vakar su Valentuku užėjom pas Tvirbutus. Tvirbutienė užsispyrus ėmė tvirtinti, kad laimingos šeimos yra tiktai išsigalvojimas, laimingų šeimų negali būti. Jeigu kurios šeimos tokios išrodančios, tai tik taip iš paviršiaus: viduj ne meilė, o tik šalta pagarba, apsipratimas.
Kokios mergaitės tau patinka? – sako. Kodėl, kiekvienas turi viduj keletą mėgiamiausių bruožų, kiekvienas… Bet kaipgi aiškiai tai apsakyti ar atsakyti? Jeigu žinočiau, kokia mergaitė man patinka ir dėl ko – visas tas savybes – tai gal iš viso jau meilės nebebūtų, tik mokslas…
Yra mergaičių, į kurias nei iš kurios pusės negaliu įsikibt. Sakysim, Liucija. Anei jokios kalbos aš negaliu su ja rast. Aš stoviu prieš ją kaip kvailas avinėlis ir nežinau, ką pasidaryti. Mėginu įsijungti į jos atmosferą, pagaut jos bangas – o nieko neišeina. Ir ieškau būdų pabėgt.

1948 m. lapkričio 22 d.

Nieko negaliu pradėt. Oras bjaurus. Mėginau rašyt – slėgimas smilkiniuos, drangna veržias į kambarį – vaizduotė mėlyna.
Jaučiu viena: jeigu rėkčiau, visa burna – būtų geriau. Rėkt, šaukt! Bet aš vaikštau po kambarį ir kriokiu, sulaikydamas balsą gomury, rėkiu – ir pats bijaus, bijaus šaukti, kad pats savęs neišgirsčiau, kad kas neišgirstų, kad kaimynai.
Aš negaliu daugiau! Draugai! Aš negaliu išlaikyt to savy, negaliu!
Tai vienatvė mane veržia, tai vienatvė, aš žinau! Ir aš negaliu ko padaryti.
Kaip užmušt ją, vienatvę, kaip užmušt tave, prakeiktoji vienatve, kaip! Užmušti.
Didžioj beprasmybėj stovėjau tarpdury ir žiūrėjau į naktį. Nežinojau, ar eit, eit naktin, gatvėn – ar gal gult lovon kaip didžiausiam ligoniui. kad užmigt, kad užmigt nuo visako.

1948 m. lapkričio 28 d.

Iš komiteto gavau dvimėnesinę 100 DM paskolą. Iš Poškienės (Dievo moteris) pasiskolinau 50 DM. Kooperatyvas paskolins – pažadėjo – 50 DM. Tai turiu 200 DM „Semeniškių idilėms“ išleisti.
Riekutė duonos, ant jos raugintų kopūstų, užklojam kitą riekutę – ir su arbata valgom, visai gerai. Arba duona su svogūnu viršuj, su druska.
Vokietis. Sudžiūvęs visai, prašo duonos Įėjęs. Sakau, leider¹, neturiu daugiau, štai su Valentuku, stebėdamiesi paskutinio kampelio skanumu, baigiam. Vokietis piktokas, išeina, netiki.
Valentukas popieriais, knygom ir išrašais, iškarpom apsikrovęs, ruošias rytdienos paskaitai.
Vladas juokias, sako, neprotinga kalbėt žmonėms apie tai, kas ne visiems suprantama; ir dar, sako, Valentukas iš ambicijos, iš kažkokio įsivaizdavimo tai daro. Jam sunku suprasti, kad Valentukui tai mirt ar gyvent. Vidus verčia, plėšia išsakyt. Ne tai, kad raštu, sau, uždarai – o visiems, kam reikia, žodžiu, gyvu žodžiu. Ar tai nėra poezija – kalbėti?
Kai dabar rašau, Valentukas bando Šaltmirui tai išaiškint. Jis visas viduje dega. Kaip pilna jame priplūdę, ko reikia išsakyt, kaip jį plėšia.
Prieš porą dienų kažkokia norvegė iš IRO įstaigos, iš Kasselio, mane aplankė. Sako, jei nestudijuosi žiemą, gal darbo nori, užsidirbtum. Sakau, aš turiu begalę darbo, aš nenoriu jokios įstaiginės tarnybos iš principo. Tai sako, gal emigruoti nori kur. Ne, sakau. Nebent į Morocco kada nors. Dabar – – čia noriu dirbti. Sako, negerai galvoji. Reikia gi planą turėti prieš akis. Ačiū, sakau, aš turiu šimtą planų, o kai dėl darbo Amerikoj – aš žmogus noriu būti, ne mašina. Tai norvegė žiūri keistai, labai keistai. Ir išeina.

1948 m. gruodžio 13 d.

Stasiui Budavui

Jeigut, kai šis laiškas jus pasieks, bus jau Kūčių išvakarės: jeigut ant žmonių veidų ir gatvėse, o jau ir languose bus netolimų, taip arti arti jau esančių Kalėdų nuotaika –
Jeigut –
tai mano laiškas bus kartu ir pasveikinimas. Akgi, neturiu čia tų spalvotų atvirukų, tų, kurių vaikystėje, prisimenu, taip laukdavom – su eglutėmis, su kankorėžiais ir spalvotom naujametinėm pasagom; akgi, tie mieli atvirukai, tie prasti, tie proginiai – vis tik, kaip jie yra mieli prisiminimuose! Paprasti bus šieji ant popierio lapo kalėdiniai pasveikinimai ir linkėjimai:
– kad įsižiūrėję į savo prisiminimų šąlančio lango gėles, kad įsiklausę juosin išgirstute anų, nebesugrąžinamų žiemos naktų siautėjimą, kai taip vėlų vakarą, langams juodai vidun bežiūrint; tą kibirų baladojimąsi kieme prie šulinio, ir langinių; ir tada – kūčių šieno kvapą, kvapą kamaroje ant lovos sudėtų pyragų, o gal ir kukulių? Ir kvapą baltai šventėms išplautos trobos, ir baltus, tik ką iš pirties parėjus užsivilktus marškinius; ak, ir kai visi prie stalo sėdasi, prie balta staltiese užtiestu, kai taip, rytą, pro užšalusių langų pratirpimus žiūrėdami vieškelin seka, kada grįš ankstyvieji iš bažnyčios; ak, ir tas nesiliaująs pustymas – visa tai taip brangu, taip artima – vėl kad taptų, ir sniegas. Dievuliau tu mano. Sniegas! Kas Kalėdos be sniego, be sniego pusnių, linkui trobas, prieš pirtis ir tvartus, – man taip graudu, taip neapsakomai, kai apie tai vien pagalvoju, tik pagalvoju – –
Taigi – kad nors prisiminimuose švęstute anokias Kalėdas! Nežinau, ar bus pas jus ten sniego, ar pašals, ir iš viso nežinau, kaip kas ten yra – bet tikiu, kad labai jau liūdna bus. Akgi, jeigut krikščioniu vien būt, jeigu tik krikščioniškai Kalėdas prisimint – taip! Bet jau toks silpnumas gal, gal kita kas, o gal ir tas įgimtas lietuvio panteizmas, kad Kristaus gimimo reikia ir visos tos įšaldytos ir snieguotos kalėdinės gamtos nuotaikos, ir – būtinai! Kai aš pagalvoju, kad tektų Kalėdas švęst kur Australijoj ar Brazilijoj – man taip tik paširdy graudumas spaudžia. Ak, neįsivaizduoju – tai būtų kažkoks baisus skaudumas, tos Kalėdos prie žaliuojančių medžių – tai būtų nepakeliama. O gal tai tik taip rodos, gal žmogus ir prie ilgesio pripranta? Ak, kad jis nepriprastų, lietuvis, kad jis niekados nepriprastų prie ilgesio – kad jis jam aštriu graužu vis brėžtųsi!
Tai šit, rodos, visai ne taip norėjau parašyt – norėjau tik apie ką kita, – gal apie reikalą – ir nesusilaikiau, nesusiturėjau, kur dūmos, kur žodžiai nuveda. Tai dabar prie reikalo.
Matot, nesenėlio skaičiau J. Aisčio ir S. Budavo pasirašytą apskelbimą dėl Rašytojų Draugijos narių emigracijos. Narys nesu, kaip nėra ir brolis. Nuo mažumės savy nešioju rašytojo vaizdą kaip didelio, kaip šventojo – kaip tarpininko tarp žmogaus ir dangaus – gal kunigo? – į kaip tad aš galėčiau jaustis Rašytojų Draugijoj? Jūs nesupykit ir blogai nesupraskit manęs – jeigu man rašytojas yra RETAS, NEKASDIENIS, jeigu man ir lietuvių rašytojų tėra KELI. Tai dovanokit, kad negaliu būt Rašytojų Draugijoj. Todėl ir norėčiau prašyti, o gal klaust Rašytojų Draugijos, o kartu jūsų asmeniškai – vieno:
Jeigu panorėtume pamatyt, pagyvent Suvienytose Valstijose – ar negalėtumėte padėt gaut kur sutartį ar ką panašaus dviem nelabai praktiškiems jaunuoliams? Dėl darbo – tai iš pykčio, iš darbo neapykantos dirbam viską (nors manytumėm, geriausia Amerikoje gyventi valkata ar bedarbiu – mažiausia gundymų). Taigis – ar korektorium, ar laikraščių išnešiotoju, ar batų valytoju, gatvių šlavėju (pažymėjimus turim ūkio darbininkų ir miško kirtėjų), pagaliau vienuolyne (ir tai rimtai. ne juokais, būtinai norim bent metus pagyventi vienuolyne!). Taigi – ieškom DARBO, ir
…prakeiktas tebūnie jis, DARBAS, kas dabar suprantama DARBU. Mes prisiimam tyčiomis, sąmoningai, būt ARKLIAIS! Kas bus po tų metų, kai įgris, kai prinoks viduj tai, ko nelaiko Amerika (ir jau ir kitur) DARBU, kai prisirps vidus neišsakomo – tada nebeatsakome už save. Kai pagalvoju, kaip visi plūkiąs fabrikuos, įstaigose – tuose viešuose beprotnamiuose – mane apima žalias pyktis (žalias siaubas, anot Mikšio) – pyktis dėl visa to, nors žinau, kad kaip žmonija į tai jau įsivėlus. Ji negalėtų jau be to, to nebeįmanoma pašalint be „mirtinos“ operacijos – ropoja kaip urvu, kuriuo tik pirmyn yra kelias, apsigręžti negali, tik pirmyn, vis pirmyn į užsinėrimą (kilpos).

Šaltmirui Vladui

Ak, ar tai žodžiuosin sudėt, ar
tai išverkt raudot?

Į širdį, į mano kojas įsigraužė žemė,
į mano rankas, mano akysna įsisiurbė,
nebeiškrintamai.

Tat ne aprašyt – tai išgyvent – metais
tarp visų tų daiktų, rūpintojėlių ir
bobų vasaros vortinklių sidabro. –

keltis kartu su karvių bliovimu,
jaust linų veleno dundėjimo muziką
ir rasos karoliukų elipsėles ant
rasakilėlių, –

ak, tai vis išgyvent reikia, kad
galėtum – viso to netekęs,
taip iš tolo – sopulingam užsi-
svajojiman paskęst, rūpintojėlio
rymone, taip žalio ir sidabro
pieta.

Ak. mano bėdinas, mano lėtas lietuvi,
sermėgiau prastas ir lyriškas – tik tujen
suprastai mane – bet tavęs čia tik pasi-
gendu. tavęs, kaip mano žemės —

Kassel, 1948.XII.21

1948 m. gruodžio 16 d.

Bernardui Brazdžioniui (neišsiųsta)

Vakar sėdėjau ir mąsčiau apie Kalėdas. Ir apie daugelį praėjusių metų. Jie kilo prieš mane ir krito, kilo ir krito.
Man prisiminė baltos, snieguotos laukų platumos, man prisiminė tos gilios pusnių kauburės aplink trobas, ir upių pokšėjimas naktimis (ak, jeigu dabar nebūtų žiema, jei ne Kalėdų išvakarės, aš prisiminčiau vasaros šilimą ar šiltus liepų lietus, žemuogių kvapą – bet dabar many tik sniego, neapsakomas sniego pasiilgimas).
Ir kai mąsčiau – ne, ne mąsčiau, o tik leidau viskam vėl many nubusti, iškilti ir vėl pranykti, sutrupti, iškilti ir vėl nuslinkti užmarštin – man prisiminė ir tie vakarai, ilgi ir gūdūs, kai grįžę iš miškų, malkas kirtę, ar iš vėjų klebenamų daržinių, nuo linų, iš klojimų – kai po karštos vakarienės išsitraukdavom iš po pagalvio porą knygų ir užsikniaubdavom ant jų, tyliai ūžiant žibalinės lempos dagčiai, juodai mėlynuojant langams. Nedidelės pasinėrimo valandos. Nedaug jų buvo, kelios: Salomėja, Aistis (Kossu tada), ir Boruta, Donelaitis, Žemaitė. Ir „Kunigaikščių miestas“.
Daug metų po to prabėgo, ir greit bėgo metai, nuostabiai greitai. Nepamačiau net. Prie lauko darbų, prie sunkių mėšlo vežimų, prie plūgo. Ir vėliau, išsimušus miestan, į gimnaziją, badmiriaujant, besivejant kitus, užsidarbiaujant – greit bėgo metai. Ir vardų, kurie tapo mano draugais – niekados akis akin nesutiktais – vis daugėjo, vis platėjo, Baudelaire, Valéry. Begalinė eilė vardų. Tačiau pirmieji kažkaip giliausiai įsirėžė. Galbūt ir dėl to, kad jie didžiausiu sunkumu buvo įgyti, nuslėptom minutėm, vakarais, ar lietums lyjant, kai visi trobose sėdi, kai iniekas nesibars, kad vis su knygom ir su knygom, vis nosį knygose įkišęs.
Dabar tik aiškiausiai imu įžiūrėt, vis aiškiau ir aiškiau, kokia didelė metų eilė skiria mane nuo daugelio vardų, kuriuos ir dabar aš matau žurnalų puslapiuos, ant naujų knygų viršelių. Juk aš buvau vos piemeniokas dar, kai jie jau pačiam stiprume buvo. Pusberniokas dar buvau, kai jų knygos po mano pagalve gulėjo, ar lauke dirbdamas užantyje vis nešiojaus, prakaite. Jūs nežinojote, – nei Kossu, nei Nėris, nei Vaižgantas, net tu – kad palikote nedidelę (ar didelę?) savo dalį kažkur, vienam tolimam kaime paskum šieno vežimus, paskum akėčias einančio pusbernioko širdy ir ambicijose. Ir daugeliu kitų taip išsidalijo, daugelio pėdsakus savy nešuosi. Ir kas jie visi buvo, kas jūs, visi tie vardai, atsimenami ir nebeatsimenami? – ak, vis tai mano priėmėjos, palengva gimstančio manęs priėmėjos. Ir su kiekvienu prisilietimu vis gimė kažkas naujo, vis atsirišo viduj raištelis po raištelio, akis po akies, šitam audiny.
Yra laikas jaunystėj, pačiam priešaušry, kai praeini, prateki pro visus. Ir tik vėliau, daug vėliau, stabtelėjęs, pradėjęs žvalgytis, vis arčiau žiūrėdamas, vis artindamas savo žvilgsni iš tolumų artyn prie savęs – išvysti savuosius. Tėvus. Antrą kartą atrandi juos…
…o gal kad Kalėdų išvakarėse, kad bunda visoki ilgesiai ir prisiminimai, visoki užleisti jausmai viduje pasikelia ir vedžioja tavo ranką…
Ir man dabar gaila, kad aš į jūsų laišką laiku neatsakiau…
O kadangi jau Kalėdų išvakarės, tai siunčiu jums visiems kalėdinių linkėjimų – ir tai ne tokių, kasdieniškų – o baltų balčiausių, su eglučių šakom ir su sniego vėpūtiniais, su vėjo nublizgintom laukų tolumom ir su tom mažytėm, nuostabiuos kaimuos išsimėčiusiom. sniegu apverstom bažnytėlėm, su tais tolimais važių varpeliais, apšarmojusiom krūmų šakom – ak, kad taip čia žiema, kad taip pašaltų, kad pasnigtų! Ak, Dievuliau mano, kad būtų baltos Kalėdos, kaip anos, namiese, kaip tos kristalinės prisiminimų Kalėdos –

1948 m. Kalėdos

Galbūt tai tik ilgesys, nutolusio idealizavimas, galbūt… Ten, namuos, tarp sniego vėpūtinių, nuo speigo braškant tvoroms ir vėjui neramioj nakties tamsumoj begrabaliojant trobos langines – kadais, dar pusberniokas, metų prietemoj (kaip greit, nemačiom taip, prabėga metai!), žibalinės lempos šviesai švytuliuojant, tykiai ūžiant žibalan įsisiurbusiai dagčiai, vėlai vakare, mamos rateliui beburzgiant, skaičiau Aleksandriškį: „O, kokia tu graži iš tolo!“ – ir nesupratau. Nes tai buvo dar seniai (dabar rik įžiūriu, kokia metų eilė skiria nuo Aisčio ar Brazdžionio, kad jų jau tada plačiausia širdimi rašyta) – nesupratau tada, tik tie žodžiai, kaip nebeiškrintantys dagiai, liko viduj: O. kokia tu graži iš tolo!

Ir po to bėgo metai, daug tokių vakarų, ir dienos: prie plūgo ir gyvulių, prie dalgio, dulkėse ir rudenio lietų išplūktuos purvynuos ir prie runkelių taisymo, ir šlapiose bulvių vagose sugrubusiais pirštais. Diena dienon prie darbų, taip diena dienon. Ir kai mėginį galvoti paskum mėšlo vežimą klampodamas – mintys tokion sustingusios, ir tik nuovargis. kaip sunki ranka, sveria. Gal tik vakarais, ar šventom dienom nutrūkęs, ar kada užeina neperstojami lietūs, ilgos septynių broliu miegančiųjų liūtys – kur kamaros prieblandoj išsitrauki iš palovio Donelaitį ar Aistį, ar Vaižgantą, ar tautosakos tomą (o, jie giliai palovy, medinėj dėžėj sudėti, kad šeimyna nesuplėšytų, neišmestų!) – ir sklaidai, ir žiūrinėji, taip nedideliam atsigavimui. Ir vėliau, išsiprašius, išsimušus miestan (koks nedidelis buvo tas mano miestelis, su pora silkių krautuvių ir arklių turgeliu), – kietom darbo rankom besivejant toli nutolusius vienmečius, dantis sukandus, pusbadžiu stumiantis ir užsidarbiaujant, savaitėmis su vienu vieninteliu duonos kepalu, taupiom riekėm. – vis Vaižgantas, Aistis, Boruta, dar vėliau – Verhearenas, Baudelaire ir Rimbaud, ir tada – karas, ir okupacijos, plakatai, girios.
Vargani – prakalto ir alkio yra mano išsinešti prisiminimai, vargo, kurį nešė daugelio vaikų šeima, palaužta dvidešimt aštuntųjų žiemos, kėlimosi vienkiemiuos, skolų, kad vaikus išmokius ir aprengus, kad utėlės negraužtų. – vargani prisiminimai, nuo mažumės savom rankom. Bet ak, argi tai tas ilgesys, tėvynės ilgesys yra gero gyvenimo ilgesys? O, tai ne to. Ne tai matau, kai ilgesy pasineriu, ne tai regis. Tai tik tai, ko neberandu čia, ko nė ilgiausiose kelionėse niekados nebeišvystu, anei kai žiūrau į gražius gražius kalnų upeliukus, anei ežerų vandenin, anei upėsna įsižiūrėjęs. Ir kai atverčiu knygas, jos virsta vienu skausmu. Ar tai rast Malarmė ar George’s žodžių kristale? Ar D’Anunzzio pinijų vaiskiai mėlynam virpėjime? Tai vis ne tai. O gal tai Verheareno rūsčiose pajūrio lygumose, ar gal tai rast pas Hamsuną? Ar Faulknerio grubioj vešlumoj – ar Wiecherto pelkynų krūmenojuose? Kur tai rast?
Ir tada svajoju – tada lieka vien svajonė. Ir tada viskas praėję taip sidabriniai, ašariniai žvilga. Taip, kaip šiandieną, štai, vakare, kaip šiandien. Sėdžiu ir prisimenu. Prieš pat Kalėdas.
O, tai balti balti, tai lino staltiesėm apdengti stalai. Ir pyragai kamaroje ant lovų sudėti, geltonu tryniu aptepti, gražiai, žąsies plunksna. Ir ta šviežiai, tik šventėm – kaip per Sekmines ar Velykas – išplauta troba, ant grindų patiestos meldrinės pynės. Ir ta visa kalėdinė nuotaika, tos kalbos apie rytdienos kelią bažnyčion, apie vis nenustojanti kilti šaltį, apie tai. ką naktį galvijai kalbės. Ir tie švieži, kalėdiniai laikraščiai su žaliom eglučių šakom, stori tokie, visai šeimai yra ko paskaityti, ir kaimynams.
O langinės vis baladojasi, vis daužosi, – vėjas, ir pusto, balti vėpūtiniai gula aplink trobas ir ant šulinių, ant kiemų. Rytą anksti, einant galvijų šerti, reikės šiūpėle atsikasti, reikės šaltyje ir vėjuje, į akis nešant ir pustant, už pirštinių, už kaklo.
O, kas Kalėdos be sniego, be baltų pusnių, vėjo nublizgintų lygumų – kas Kalėdos be speiguotam danguj kristaliniai, šaltai mirgančių žvaigždžių, kas?
Toks ilgėjimasis, toks anų žiemų pasiilgimas gula, kad. rodos, netversi, širdį suplėšys – ir tada sėdi ir svajoji. Sėdi ir svajoji apie visą aną kristaliniai baltą žiemą, girdi sukaustytų upių. ežeriokšnių pokšėjimą, ir žvangučius, rogių čiuožimą begaliniais keliais, arklių kojų klepsėjimą. Kai mišku – girdi, kaip virpteli sušalusi eglės šaka, pabyra balti sniego vėpūtiniai. Taip viską girdi, viską. Ir vakare, jau prieš pat Kalėdas, prieš įmigdamas – ak, taip ilgai tada neužmiegama, tiek kalbų su šalia gulinčiu, ar svajonių, – ir tada girdi, kaip viduj, gryčioj, dar skambaloja puodai ir skardos, šlepsi kojos. O lauke toks vėjo ūkimas, taip gailiai vaitoja, lyg vaikas koks. Ir sniego kruopelytės prasiskverbia su vėjo šlūstelėjimu pro langinių tarpą, ir puola, nubyra palei stiklą, šaltos ir smulkios sniego kruopelytės.
„Leisiu – šalčio gal priveisi“, – girdi patyliai kartojant brolį tik ką išmoktas Janonio eilutes, ir mintyse pats perbėgi: „Šarmotas rytys nebeblaško sniegų, tik kvapą užimdamas spaudžia“. Kieno tie taip artimi, taip gyvi žodžiai? Ar šitie, kiti: „Ir tyli upaitė ledu surakinta… O sniegas baltasis vis krinta, vis krinta…“
Kaip viskas svajonėse, tyliai krinta. Ir tik kai staiga versteli kas duris, kai kambary žodžiai kieno tylą praplėšia – krūpteli tada ir prasiblaivi – matai knygom apgrioztą stalą, mėlyną sienos plėmą.
Ak, tat nieko, bičiuli, tai tik nedidelis užsisvajojimas. Tik prisiminimai.
O, kokia tu graži iš tolo! Argi tai tiek daug reikėjo, tiek metų, tiek vargo tenai ir čia, tremtinio keliu, kad tai tikrai suprastum, visa širdimi pajustum? Tuos kelis, tuos nedidelius žodelius, poeto širdim parašytus? Kokia didelė pasitikrinimo kaina!

1948 m. gruodžio 26 d.

Antanui Giedraičiui

Šit kelios mano pasiilgimo IDILĖS, ašaros, ištvinusios žodžiais, iš pat širdies ištvinusios, ko sulaikyti nebegalėjau. Nesakau, kad tai tik tiek ir tenorėjau. Ak, tai tik nuotrupos. Žodžiai apie brangiausius mums dalykus visados lieka tik nuotrupom.
Manai, kad aš kada užmiršiu, jog tu buvai vienas iš mano pirmųjų priėmėjų? Aš stebiuosi, aš nesuprantu kartais, kaip tas popieriais, darbu ir šeima apsivertęs ir užtektinai iš seno pasimokęs žmogus rizikuoji su manimi prasidėti, su nepraktiškiausiu, nerealiausiu žmogum, kuris svajonėm ir ilgesiais tik gyvena, kuriam fantazija ir vidinis gyvenimas didesnė realybė negu maisto dienos davinys ir batai. Ir kai aš visa tai pergalvoju, pajuntu, kad turiu reikalo su žmogum, su labai geru ŽMOGUMI, su vienu, kuris dar nėra tapęs verslininku, bet yra dar vis žmogus, kuriam dvasinės vertybės yra pirmoj vietoj, vertybės, realybė, kuri išriša mirtį.

jis priėmė žemės pabučiavimą kaip savo
likimo kelią, ir lygiai mylinčia ranka
lietė duoną, mylimąją, ir akmenį

tačiau žemė turėjo erškėčio lūpas, ir
medis, ir vanduo, ir mylimoji, kiekvienas
prisilietimas tryško kraujo lašais, ir
plovė, ir valė

kiekvienas prisilietimas jam buvo tik
susirišimo ir atsiskyrimo kančia –
tačiau jis ėjo per žemę, ir negalėjo
savo lūpų nuo jos atitraukti

žemės kvepalai skleidės ir pildė – bet
tai jam buvo paslėpta ligi paskutinio
pabučiavimo, ligi paskutinio kraujo lašo
ant jo lūpų

…Milašius, radęs Dievą, metė rašęs… Kiekvieno meno gale – Dievas… O pusiaukely? Kančia, poezija… Dantės pragaras…
Pavydžiu tiems, kurie lengvai Dievą randa, kurie yra laimingi tikėdami.
Many dar sėdi velnias.

1949 m. sausio 1 d.

Sėdėjau šiandieną vakare savo kambary, galvojau, bandžiau skaityt. Iš kito namų bloko, gatvėj, girdėjos daina ir muzikos garsai. Iš kito šviesom aptekusiais langais kambario sklido linksmi šūkčiojimai, sumišę su muzika balsai skverbėsi pro uždarus langus kambarin. Brolis atidarė langus – dar ryškiau viskas. Lauke lynoja, šlapia ir tamsu. Gatvės juodos, ir dangus apsiniaukęs. Tik lempų šviesos kryžiuoja gatvę, spindi balose.
Išeinam su Adolfu. Ilgai vaikščiojam iš gatvės gatvėn. Žiūrim sustoję kambariuosin pro apšviestus langus, klausomės, kaip graudžiai dainuoja kur, ilgesingai, susėdę, gal ir apygirčiai. Gatvės tuščios, lyja po truputį. Ilgai vaikščiojam iš gatvės į gatvę. Brolis atidaro langą. Lauke lynoja. Storai apsivilkęs policininkas stoviniuoja ties kampu. Kažkur užgeso šviesa. Moteris atidaro langą ir iškiša laukan galvą. Ir vėl užtrenkia. Sėdėjau šiandieną vakare savo kambary, galvojau, bandžiau skaityt. Pora žmonių praskuba, mergaitė. Ir vėl tuščia, vėl vien vienudu einam gatvėm, skersai, išilgai, įsižiūrėję į naktį.
Akgi, įgrysta, įgrysta tik knygos ir kambarys, pats sau įgristi. Jeigu ir pas Šaltmirą ar Algį – tai vis tos pačios mūsų kalbos, vis neištrunki iš to, vis negali pabėgti. O taip ilgiesi kartais paprastos draugijos, paprasto šeimos vakaro, kur nieko gudraus, kur tik visoki dienos vargai, kasdienės šnekos tik, apie daiktus ir žmones.
Bet ne… Tuščia… Vienudu einam gatve, skersai, išilgai, įsižiūrėję į naktį, į lietaus, šviesų skarą.

1948 m. gruodžio 28 d.

Išlipau šiandieną Kassely iš tramvajaus – ir sutikau tave einančią. A, niekados nebuvau tavęs matęs tokios gražios, niekados, kaip dabar – šalty įraudusi.
Ir po to tu nuvažiavai namo, o aš likau stovėti ant šaligatvio, ilgai, kol tramvajus išnyko už pasisukimo.
Meilė, sako, tik jausmai, širdis… Ne: meilė mane fiziškai kankina, ėda. Ji ėda mano širdį, mano plaučius, mano smegenis. Meilė nėra nieko „eterinio“…

Ne tik laisvė yra atsisakymas. Ir laimė yra atsisakymas. Jei nori būt laimingas, turi sąmoningai atsisakyti daug, oi daug.

1949 m. sausis

…štai vakaras, jau vėlus vakaras, ir greitai miegas apdengs viską. Galbūt taip ir geriau. Ateis sapnas, ateis sapno tikrovė, ir tave išvysiu sapne – bent sapne būsiu laimingas. Kad tik neišbusti tuomet! Galbūt jau ir lemta man būti amžinu svajotoju, kurio didžiausia laimė yra tik sapne, ir vos atveri akis – telieka tik prisiminimai, lyg rojaus gabaliukai.

Apie IDILES:
Akgi – ar kiekvienas lietuvis nėra lyrikas. Kad ir kaip bandytų tai nuslėpt – ak, vis tiek jis lyrikas. Gal dėl to lietuvis ir be gamtos negali būt. Ak, kaip lietuvis be laukų platumos, be pievų, be upelių, be sniego ir be bobų vasaros voratinklių! Tai dėl to ir rūpintojėlis vis į laukus įsižiūrėjęs, vis užsisvajojęs. Kaip rūpintojėlis yra lietuvis. Tai nesistebėk, kad ir aš, norint iš tolo, tik ilgesiu čia užsirymojau, į aną ilgesio šalį užsižiūrėjau. Ak, gi sunku yra išlaikyt! Vieni į medi įskaptuoja, kiti į drobes įaudžia – aš tik į žodžius sudėjau, ir tai ne į lengvas daineles, o taip kaip ratais per avižieną… Juk aš gi ūkininkas esu, ir mano pasaulis, mano širdis yra ūkininko, ir ausis, akys.

1949 m. sausio 6 d.

Vakar vakare nuėjau pas Giedraitį laikraštėlio, radau Balvočių su Gobiu, vėliau atėjo Šaltmiras, Adolfas, dar keli. Susiginčijom visi dėl abiejuos laikraštukuos pasipylusių negražių ginčų (mes ginčijomės gražiai…). Vladas ir sako galop: „Ką čia, atleidžiu, iš prigimties visi žmonės yra geri, nesvarbu kad ir pasipeša, pasišmeižia“.
Šiandien vakare nuėjęs pas Giedraitį vėl radau Gobį. Sakau, krikščioniui nedera su pykčiu rašyti. Į tai Gobis atsakė, kad tai yra priešrinkiminis tonas, ir iš viso, tai politika, o ne poezija. Į tai atsakiau: propaganda tai propaganda, bet krikščioniška ji turi būti pas krikščionį. Ar tai krikščionis gali imti propagandos pavyzdžiu rusiškąją ar amerikoniškąją? Ar tai jis ir propagandoj neturi vadovautis meile ir tiesa? Ar įsivaizduojamas amerikoniškas tonas „Osservatore Romano“ puslapiuose? Barklay, žurnalisto užklaustas dabar, kodėl jo kalba taip skiriasi nuo prieškalėdinės, galėjo atsakyti, kad „ana buvo priešrinkiminį, bet ar taip gali krikščionis? Čia man Gobis prikišo: „Tai ką, man nori čia turbūt pamokslą pasakyti?“
„Taip, ir kodėl gi ne. Juk ir Povilas savo evangelijoj rašo, kad primintumėm nuolat savo tikėjimo broliams Kristaus pavyzdį, jeigu jie patys vargsta tikėjime, primiršta. Aš tiek ir tenoriu. Bet žmogus užsigauna dėl priminimo. Toks jau yra žmogus.“

1949 m. sausio 6 d.

Tos kelios minutės, kai mes esam kartu, man atstoja visas kitas minutes. Tom keliom minutėm aš matuoju gyvenimą. Visas kitas laikas sukrinta ir supliūkšta, ir aš nepastebiu, ar jo būta, ar nebūta.

1949 m. sausio 8 d.

Vokietijoje steigiasi vadinamieji Hausteater, teatrai kambariuose, nedidelei publikai.
Tegu kas sumoka pinigų, arba ir veltui, ir pasėdi taip ramiai, nekliudomas pas mus kamputy, mūsų kambary – bus geresnis teatras mūsų gyvenimas negu tie Haus teatrai.

1949 m. sausio 9 d.

Rytą anksti, be pusryčių, kėlėmės. Išvažiavom visi trys – Adolfas, Valentukas ir aš į kiną pažiūrėti Kautnerio „Der Apfel ist ab“. Man patiko tik pati pradžia. Grįžau atgal, esu susirišęs su ta prakeikta biblioteka. Valentukas su Adolfu pasiliko, eis į Uraniją pasižiūrėti „The Best Years of Our Lives“.
Dabar jau vienuolikta, o jie dar negrįžę, turbūt dar į trečią kiną nuvažiavo, ar į teatrą. Nevalgę, nebuvę, skolintais pinigais.
Skolos: komitetui 100 DM, Aistijai 70 DM, bibliotekai 95 DM. Tikimės loterijoj ar kur laimėti, prisipirkom visokių bilietų…

1949 m. sausto 23 d.

Vakare pas Šaltmirus. Mozart. Toks jau trapiai tyras. Tokia muzika!
Vladas ir sako: nėra ko valgyti dabar.
Sakau: Visai užtenka normos, nedirbant fiziškai. Valgyti reikia šventai.
Tai Vladas juokiasi: matai, kiek valgau? O vis neužtenka.
Sakau: Kol prieš valgydamas, kol imdamas rankom duoną nesimelsi, tol gali valgyti ir trigubai tiek, vis tiek nieko nepadės.
Vladas: O ar tu persižegnojai prieš valgydamas?
Sakau: Ne, aš ne.
Vladas: O ar tu mintyse pasimeldei?
Sakau: Ne, ir tai yra mano minusas, tai todėl ir aš nesu sotus, taip kaip tu…
Sakau: Konferencijos, posėdžiai, visi skundžiasi, kad nėra pasauly tvarkos ir nėra kaip prie jos prieiti. Tegu prieš pradėdami posėdžius visi pasimeldžia, tai gal ir kas išeitų. Nebūtinai aš čia turiu galvoj teologiją: rimtumo trūksta, štai kas. Malda – tai tam tikras rimtumo laipsnis.
Vladas Adolfui: Ką tu sakai į tai?
Adolfas: Duoną reikia gerbti.
Vladas tyli ir keičia temą. Marcelė šypsos.
Bronius uždeda Cosi fan tuti.
Einam namo. Vienuolikta. Naktis tokia mėlyna, šiek tie pašalę, žvaigždelės, pora žmonių gatvėje, langų šviesos kryžiuojas gatvėj.

1949 m. sausio 24 d.

Baltos baltos, taip gražiai apšarmojusios medžių viršūnės. Stovėjau rytą laukdamas tramvajaus, vidur laukų ir žiūrėjau tolyn, į tas baltumas, ir taip neapsakomai gera buvo akims, ir pilna prisiminimų – anų netektųjų šarmotų rytų, snieguotų lygumų. Tik prisiminimai gėli: neliesk, sutrups… Nieko, nieko labiau nepavydžiu, nesiilgiu kaip sniego. Nuo pat Kalėdų jis guli many, sninga, sniegas… Snieguotų lygumų prisiminimas, ir užušalusios upės. Guli kaip dagys, ir neiškrenta…
Tai šitokį rytą su šita kristaline, šarmota nuotaika parsivežiau Stefan George. Ilgai jo ieškojau bibliotekose. Bet tik vakar, Kassely, praeidamas lange jas sudėliotas pamačiau. Ant durų užrašyta: Atsidarysim rytoj 9 valandą. Tai dabar skubu…
Krautuvėlės savininkė, moteris, labai susidomėjo mano George’s susidomėjimu. Sako, ji Schellerio žmona. Kiek supratau. Schelleris buvo didelis George’s draugas. Visos knygos jam užrašytos, dedikuotos. Aš, sakau, norėjau tik jas pavartyti, aš neturiu pinigų, negaliu pirkti. Tai, ji sako, nekalbėk taip: imk, vežkies ir skaityk. Atvežk, kai perskaitysi. Tik prieš kelias dienas, ji sako, aš jas iš po plytų atkasiau: jos nori būt skaitomos…
Knygos dar pilnos smėlio. Bet dabar jau jos po akimis. Ir kai atgal važiavau iš Kasselio, mano buvo taip pakilęs ūpas, kad mano nuotaikos neapniaukė nė bilietų tikrintojas. Pasirodė, teturėjau tik 10 pf atgal parvažiuot. Tai be jokios gėdos paprašiau kitų keleivių man padėti, ir jie man užmokėjo už bilietą George, Valéry (aš taip pat vežiausi Valéry), kai kam juokinga gali būt, kad dėl poros knygų galima taip sukvaišt. Bet taip aš vis gyvenu dabar. Tiek maža bėra ko po šito karo, kas nebūtų sutepta, gal tik mūsų iliuzijos teišliko.. Tai nubarstyk smėlį nuo knygų ir skaityk, juodu ant balto… iliuzijas… sapnus… žodžius…

1949 m. sausio 24 d.

Bernardui Brazdžioniui

Parvažiavau šiandieną iš Kasselio ir radau tavo laišką. Turiu – aš tikrai graužiuos ir savęs nenoriu teisint, savo nerangumo. Iš jūsų – antras laiškas: o dar į paskutinį, prieš keletą jau mėnesių, neatsakiau, nepadėkojau. O jūsų laiškas man buvo didelis džiaugsmas, niekas kitas apie IDILES nėra rašęs tokių suprantančių ir nuoširdžių žodžių. Kiti kalbėjo ir rašė, bet kalbėjo ir rašė kaip mokytojai, ar kaip aukšta viela vaikščiojančiam, ant galvos stovinčiam cirkininkui. Tu rašai kaip poetas, kuriam yra žinomas, kuriam paties krauju išgyventas, nueitas panašus brendimo ir ieškojimo kelias, ir tai ne nustebint ką, ar per aukštą vielą pereit, bet kad sprogstantis nesutilpstantis vidus tave į tuos nepažįstamus horizontus vis išmeta. Ne dėl „modernizmų“, ne dėl „ieškojimų“. Kiekvienas poetas savitai blaškosi arba, kol nusimeta visa, kas yra svetima, visa. kas nėra jo, o tik prikibę. tik kitų kartojimasis, kol prieina prie savo vidinės būtinybės…
Dabar teturiu norą gyvent nemeluotai ir rašyt tik kai tikrai veržias laukan, kad neužsmaugtų savo susigrūdimu. Tai gal dėl to tik ir mano HIDILĖS – su kurių minusais aš sutinku – man yra brangios kaip mano pirmas naujagimis. Gėlė, degė, su visom prarastom vakaronėm, su mėšlavežiais ir arklių pančių žvangėjimu, su neapmatomais alksnų krūmų plotais, balta beržo tošim, ir tais purvinais, lietingais rudeniais ar bobų vasarų vortinklių blizgėjimu. Ir dabar, kai visa tai jau išmesta, aš žinau, aš aiškiai matau, kad mano ilgesio raudoms dar trūksta daug forminiai, daug. Bet aš negaliu jų taisyti, ne dabar. Man per daug skaudu dar viską liesti, gal ir niekados tikrai jų nebeliesiu.
Aš žinau, kad esu tik pačioj pradžioj. Žinau, kiek daug dar turi eiti. gerti ir čiulpti iš visur, ragaut saldaus ir rūgštaus, degti, tik vis neužmigt, idant žodis, idant formos įaugtų, įlinktų – kad pasidaryčiau patsai forma ir žodis, kad mano gyvenimas būtų toks, kad kiekvienas išgyvenimas, kiekvienas žodis virstų kristalu.

1949 m. sausio 25 d.

Bibliotekininkas parėjo namo ir įrašė į savo dienoraštį:
Mergaitės yra kaip gėlės. Į jas galima žiūrėt ir žiūrėt, vis ir vis. Ir kai vėl išvysti, vėl akys ilsisi iš naujo, kaip žiedeliais.
Šita mergaitė kas kelinta diena ateina pakeisti knygų. Ji turi tokį Bernadetės veidą ir drungnas vaiko akis – ar žemės. Ir štai dabar tos kelios minutės, kai ji yra čia, man atstoja visas čia prasėdimas valandas. Laiką dabar aš skaičiuoju nuo jos atėjimo ligi atėjimo, didelėm prašokančiom pauzėm. Minutės pilnumos ir ištisos dienos nieko.
Bet kai aš dabar galvoju, kas yra jos veide ir akyse – aš nežinau, negailu pasakyt. Ir juokiasi ji visai kaip valkas, taip tyliai, šypsos taip tokiu gėlėtų pievų atspalviu.
Vakar Leonas man kalbėjo. Sako, tu niekados neįsimylėjęs. Įsimylėk kartą.
Bet man gi yra taip, dabar matau: aš visados įsimylėjęs, visados ir dažnai vis iš naujo, kiekvienu pamatymu iš naujo.
O, tai sakysit, kas čia tavo per meilė, nieko realaus. Gėlių meilė yra vaikų ir poetų meilė. Mylėt kaip gėlę reiškia visiškai nemylėt.
O ką mes žinom apie meilę?.. Mylėt mergaitę kaip gėlę, o ne kaip mergaitę yra kur kas rečiau… Ir sunkiau…
Akgi, ar nėra jos gėlės, ar nėra, mergaitės? Viena už kitą spalvingesnės, kvepiančios taip it sapnas, žiūrėt žiūrėt ir vis neatsižiūrėt…
…rašė bibliotekininkas.

1949 m. sausio 26 d.

Šitie tremtiniai vargu bau išvys savo žemę. Jie praranda ją kasdien ir kasdien. Ar tas vertas grįžt, kuris duoną pelydo ir meta kepalais į šiukšlių dėžes, kai aplinkui vokiečiai įkritusiom akim vaikšto ir miršta? Taip, miršta.
Pirmiausia reikia norėt grįžt, tada gal ateis grįžimas. Ar taip norėjo žydai savo ištrėmime? Ar galimas sugrįžimas be puikybės sulaužymo, be maldos ašarų? Kur jos, tos sugrįžimo ilgesio maldų ašaros? Kur yra tėvynės ilgesio dainos? Jei širdis dar neprinoko tiek, kad jos kristų iš jos, tai dar toli grįžimas, toli toji laiko pilnuma, kuri tai nunokins. Gal tik jų vaikams, gal – – A, mano pilkadiene, pilkadirve žeme, a, mano išvaikščiotoji! Dievas baudžia už visus, ir Dievas baudžia už vieną.

1 Deja, galit. (Vok.)

Dalia Staponkutė. Būti Jonu Meku

2024 10 12 / Rašytoja Dalia Staponkutė analizuoja ir pristato Jono Meko poeziją.

Jonas Mekas. Trumpos istorijos

2024 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas / Šiemet lietuviškai pasirodys Jono Meko knyga „Trumpos istorijos“, kurią pats autorius vadino „dienoraštine biografija“. Lakoniški ir šmaikštūs pasakojimai byloja ne vien apie J. Meko gyvenimą…

Jonas Mekas. Dešimt skausmo grandinių

2023 m. Nr. 7 / Jums, kurie tai tik skaitysite, kuriems tai nebuvo gyvenimas, – jums bus tai tik nedidelė užuomina, kuri vėl tuoj išblanks ir išsitrins, su pirmom naujom dienos smulkmenom. Mums tai yra gyvenimas.

Vytautas V. Landsbergis. Trupinėliai nuo Jono stalo

2022 m. Nr. 12 / Jonas dažnai pusiau juokais pasakydavo rimtus dalykus – ne visad iš karto galėjai suprast, bet jausdavai, kad šmaikščiame pasakyme yra ir kažkas labai rimta, esmiška. Vienas tokių išliko atminty apie Lietuvos himną…

„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui

2022 m. Nr. 12 / Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai…

Jonas Mekas. Apie brandintuvę. Laiškas Antanui Vaičiulaičiui

2022 m. Nr. 7 / Mano asmeniškas noras būtų dvi idilės (pirma ir kurią iš vasaros ar rudens, trumpesnę), arba pirmą idilę ir AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ. Man visados truputį nesmagu randant antologijoje kurio nors autoriaus tik vieną dalyką.

Ramūnas Čičelis. Jono Meko pamokos

2019 m. Nr. 2 / „Pastaruoju metu atrodo, kad Jono Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį.“ Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas…

Ramūnas Čičelis. Jono Meko kūrybos autobiografiškumas

2016 m. Nr. 11 / Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių

Jonas Mekas: „Moira vyniojo savo siūlus ir dainavo“

2014 m. Nr. 12 / Filmininką, rašytoją Joną Meką kalbina literatūros tyrinėtoja Evelina Gužauskytė / Su Jonu Meku kalbėjomės jo namuose Bruklino rajone Niujorke per Tėvo dieną, tad ta proga pasveikinau jį tapus seneliu.

Birutė Mumėnaitė. Naktinis Jono Meko gyvenimas

2008 m. Nr. 7 / Jonas Mekas. Mano naktys. – Vilnius: Baltos lankos, 2007. – 127 p.

Rimantas Kmita. Poezija yra žodžio siela

2002 m. Nr. 7 / Jonas Mekas. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. – 320 p.

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.

Danutė Venclovaitė. Kiekvienas nešame savo kryžių

1998 m. Nr. 7

Janinai Degutytei – 70

Niekados – nei jaunystėje, nei vėliau – man nepakildavo ranka kaip nors fiksuoti įspūdžius iš bendravimo su Janina Degutyte, nors seniai supratau, kad tai neeilinė asmenybė ir kitiems gal nežinomos jos gyvenimo detalės ateity galėtų padėti geriau suprasti poetės kūrybą. Taigi šie iš tolimiausių atminties užkaborių nūnai išgriebti įspūdžiai labai fragmentiški, dažnai gal nereikšmingi, bet jie tikri tuo, kad įsirėžę atmintin neišdildomai. Kitkas per daugelį metų nusitrynė ir išbluko nebesugrąžinamai.

Pažinties pradžia – literatūros studijos Vilniaus universitete (1950–1955 m.). Dabar jau nebeatsimenu, kada ją – nekalbią ir susimąsčiusią, dažnai liguistos išvaizdos – išskyriau iš kurso draugų būrio. Gal tada, kai mus, ypač lietuviško sodžiaus vaikus, nustebino jos geras lenkų kalbos mokėjimas. Tuo metu, kai mes nuobodžiaudami kalėme „žaba, žabi“ linksniavimą, Janina turėjo neoficialią teisę lenkų kalbos kurso išvis nelankyti (tada lenkų k. dėstė E. Samaniūtė), ir to jai gerokai pavydėjome. Šiaip ji nebuvo mokslo pirmūnė – negarsėjo nei dėstomo literatūros ar kalbos kurso ypatingu, kaip mums tada atrodė, išmanymu, kaip kalbininkai B. Savukynas ar A. Piročkinas (draugiškai pašiepdami, juos vadindavome „mokslo korifėjais“), juolab iškalba per marksizmo seminarus, kaip K. Ambrasas, A. Kadžiulis ar Just. Kačiulis. Iki šiol išlikęs atminty pirmųjų studijų metų vaizdas; didelė apytamsė auditorija ir jos gale nuošaliai nuo visų kukliu pilku palteliu tyliai sėdinti (tada, pokario metais, auditorijose dažnai būdavo šalta ir retai kada apsieidavome be paltų, o kartais neprošal būdavo ir pirštinės) tamsiaplaukė blyškiaveidė mergina. Šalia jos ant suolo – rusvai ruplėta apsitrynusi rankinė (vėliau, kai susidraugavome, švelniai ją vadindavome „rupūže“ – vardas duotas, regis, pačios Janinos), su kuria ji retai tesiskirdavo (vėliau paaiškėjo, kad ten nešiodavosi ir būtiniausius vaistus). Atsimenu, tada pagalvojau: kodėl ji tokia – nuo visų atsiskyrusi ir užsidariusi (atrodė, neprieisi, nepašnekinsi), liūdna, susigūžusi savy? Tą valandėlę tarsi pirmąkart ją pamačiau, ir širdy smilktelėjo lyg gailestis, lyg užuojauta. Netrukus sužinojome, kad ji dažnai sirginėja, o po kiek laiko ir tai, kas mus, artimiausias jos drauges, stačiai pritrenkė ir niekaip netilpo į mūsų dar vaikiškas galvas: jos motina – alkoholikė. Bet apie tai vėliau. Arčiau su ja pabendravus paaiškėjo, kad tai anaiptol ne kokia atšiauri užsidarėlė, o gyva, impulsyvi, mėgstanti smagiai pasijuokti (kai geriau jausdavosi) draugiška mergina. Ir visai ne negraži, kaip galėjo iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Tiesa, Janina buvo stambokų, ne visai taisyklingų bruožų veido, bet jį darė patrauklų išraiškingos, kupinos susimąstymo pilkšvai mėlynos akys, vešlūs, visad blizgantys ir didelėm bangom gražiai ant pečių krintantys juodi plaukai. Buvo dailios figūros – nors aukštoka, bet nestambi, saikingai apvali. Ypač gražios buvo jos rankos – baltos, aristokratiškos ir kartu kažkaip itin gležnos, kaip gėlės žiedas – net, rodos, baugu tvirčiau paspausti. Atsimenu, sykį jau po daugelio metų ji šypsodamasi pasakojo, kaip rašytojas K. Saja sveikindamasis jai spustelėjo ranką ir sutriko pajutęs tokį mimozišką jos švelnumą. Rengdavosi bemaž kaip ir mes visi, pokarinukai, kukliai, bet skoningai (labai puoštis nemėgo ir vėliau, kai jau turėjo iš ko). Jai labai tikdavo pačios nusimegztas rusvų ir žalsvų dryžių trumparankovis megztinukas, ir aš baisiai nustebau, kai kartą juokdamasi parodė išvirkščiąją pusę – vieni mazgai mazgeliai (mat buvo numegztas iš padėvėtų ir išardytų megztinių slūlgaliukų). O puošnumo viršūnė, mano akimis, buvo jos raudonos spalvos basutės, tačiau kai aš vienąsyk pasigrožėjau jomis, Janina parodė apavą iš arčiau: ogi durstyta sudurstyta, lopyta ir dar kartą lopyta, bet taip dailiai, kad iš tolo nieko nematyti, ir visa tai – jos pačios gležnų pirštelių darbas. Kaip dabar girdžiu jos smagų juoką ir vos jaučiamą pasididžiavimą tai pasakojant – bent aš tikrai taip nebūčiau sugebėjusi. Jos praktiškumas ir sumanumas buitiniuose reikaluose mane visados ir stebino, ir žavėjo, ypač vėliau, kai išryškėjo jos subtili, poetiška prigimtis (atrodė – nesuderinami dalykai). Tačiau tat buvo kietos gyvenimo mokyklos vaisius. Kai kartą nusistebėjau, iš kur mokanti taip gražiai megzti, ji papasakojo, kad dar būdama vaikas taip užsidirbdavusi duoną – nešdavusi savo megztinius į turgų parduoti. Studijų metais (žinoma, ir vėliau) niekas jos materialiai neremdavo, pokario metai ir taip buvo skurdūs, tad jai visada reikėdavo būti taupiai ir apdairiai. Tačiau kiekvieną darbelį – ar tai būtų mezgimas, siuvimas, valgio gaminimas – Janina dirbdavo su meile, kažkokiu smagiu įkarščiu ir pasigėrėjimu, sakytume, profesionaliai, ir vis žiūrėdavo, kad būtų ne tik naudinga, bet ir gražu. Svarbiausia – gražu. Ir visad labai noriai savo buitine ar tiesiog gyvenimiškąja patirtimi dalindavosi su draugėmis, atrodydavo, tik ir laukia, kad ko paklaustum. O mes greit patyrėme, kokia ji išmintinga ir kaip daug išmano.

Iš jos vaikystės įspūdžių atsimenu nedaug. Tik žinau, kad labai mylėjo tėvą (tarėsi iš jo paveldėjusi poezijos kibirkštį) ir senelę. Apie senelę yra pasakojusi nemažai, tačiau išliko atminty tik patys bendriausi labai šviesaus paveikslo bruožai. O didžioji, gal visų skaudžiausia jos gyvenimo žaizda, visą laiką kankinusi, graužusi ir taip silpną širdį, buvo motina – ir tada, kai jos gyvendavo kartu, ir tada, kai Janina nebepakeldama atsiskirdavo. Jausdama, kaip tai opu, niekad neklausinėdavau smulkmenų, tačiau įstrigo dar studijų metais papasakota detalė, kaip ją, dar mažą, naktį gulinčią motina piktai žnaibydavo sakydama: „Tu visa kaip tėvas“, kaip nakčia ji verkdama bėgdavusi iš namų. Studijų metais dažnokai važinėdavo į Kauną prižiūrėti motinos, kai jai užeidavo gėrimo periodai – dažnai ją rasdavo gulinčią ant grindų, apsidaužiusią, susiteršusią. Aš jaučiu, kad motina jau „miortvaja“, – sakydavo ruošdamasi į Kauną, ir ta rusišku žodžiu nusakoma jos būklė, ir tonas, kaip Janina ištardavo tą žodį, man keldavo nenusakomą šiurpą. Kartu būdavo nuostabu, kaip tiksliai ji nujausdavo šias motinos būsenas. Prisimenu jau vėlesnių laikų pasakojimus, kaip mokytojaudama (tada jos kurį laiką gyveno kartu) gėdydavosi prieš žmones dėl motinos siautėjimo ir gėrimo, dažnai trukdavusio savaitę ar ilgiau, – juk nedideliame miestely ar kaime šito nenuslėpsi. Gana anksti, kai motina buvo dar apyjaunė ir tvirta, Janina turėjo ją materialiai išlaikyti ir globoti. Esą ji Kaune girdavusis savo kaimynėms: kam man dirbti – mano duktė rašytoja! Janiną visą gyvenimą nepaprastai slėgė ir sunkiai paaiškinami motinos neapykantos priepuoliai – apskritai visiems žmonėms, netgi nepažįstamiems. Dėl visų šių priežasčių ji dažnai motiną vadindavo „gimdytoja“, ne mama, ir aš ilgai negalėjau apsiprasti su tuo žodžiu. Vėliau, jau 1970 m., viename laiškely Janina rašė: „Mano ponia ryt išvažiuoja (jau man galva ėmė svaigti ir rankos drebėti), tai būsiu normalus žmogus. O Viešpatie, kiekvienam savo kryžius, bet kai tų kryžių susideda bent keli, tai jau reikia dievų, kad išlaikytų“ (1970.IV.2). Ir po kelių dienų (IV.6) – „O aš baigiu grįžti į normalią būseną… Mat nuo Didžiojo ketvirtadienio savaitę išbuvo motina. Tokio įsisiautėjimo dar nemačiau. Aplamai jau keli metai, kai vis blogėja. Kai atvažiavo, priėjau pasisveikinti. Kad stums mane: „Nelįsk prie manęs!“ Ir kai prasidėjo išsiveržimas – vulkanas! – mudvi su Brone nuščiuvom, abiem pakilo temperatūra, man vėl ėmė galva svaigti. Tokia buvo visą savaitę. Mat ant kauniškių įniršus, kad neleidžia gerti, ieško absurdiškiausių priežasčių save pateisinti. Jei dar bent viena diena – būčiau išprotėjusi. Kai išvažiavo, po truputį ėmiau taisytis. Nuo rytojaus pradėsiu skaityti. Reikės ieškoti psichiatro motinai, nes kažin kas gali būti. Aš bijočiau viena su ja nakvoti“.

Žinoma, jų santykiuose būta ir šviesesnių valandėlių – apie tai Janina, tarsi norėdama užtrinti tuos savo slogius įspūdžius, taip pat yra pasakojusi. Tačiau tai padėties nekeitė, ir tragedija su visais savo niuansais, kuriuos dažnai težinojo ji viena, tęsėsi iki pat motinos mirties. Grįždama prie pirmųjų studijų metų, noriu pridurti ir tai, kad ji studijavo kitaip negu mes. Atsimenu, syki užsukau į universiteto bibliotekos katalogų skyrių užsisakyti literatūros sąraše nurodytų knygų. Įėjusi radau Janiną, besisukinėjančią tarp katalogų ir skubiai pildančią užsakymų lapelius. Kai pasidomėjau, ką ji skaito, nustebau: tai nebuvo programinė lektūra, bet man nežinomi autoriai – dailės albumai, knygos apie žymiuosius meno žmones, grožinė ir kitokia literatūra lenkų kalba. Atsimenu, sakė, kokių esama pasauly įdomybių, ir patarė man tokių pasiieškoti.

Iš studijų laikų prisimenu ir kitokio pobūdžio epizodą, teisingiau – atsitikimą, kuris iš kurso draugų lūpų su pagražinimais iki pat šių dienų skamba kaip smagus anekdotas. Tai buvo, regis, ketvirtame kurse, kai vadovaujami prof. K. Korsako rašėm seminarinį darbą. Temas reikėjo rinktis iš tarybinės lietuvių literatūros, kuri mums buvo neįdomi ir atgrasi. Kol per draugų nugaras prisigretinau prie temų sąrašo, jame visos padoresnės temos buvo jau išgrobstytos, ir prieš akis – vienos išrankos. Nusiminusi paėmiau tai, kas atliko – „Komjaunuolių paveikslai A. Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybėje“. Taip atsitiko, kad vakare su Janina ėjome į operos teatrą, ir per pertrauką (atsimenu, buvome įsikūrusios gana arti, ar ne ketvirtoje parterio eilėje, prieš tai studentiška akimi nužiūrėjusios, kad keletas „ponų“ kėdžių tuščios ir drąsiai galime ten įsitaisyti) jai pasiguodžiau, kas man atsitiko. „O tu ką paėmei?“ – paklausiau. „Taigi tą Dovydaitį!“ – su įniršiu lygiai taip pat nuskriausta garsiai sušuko Janina, į „tą Dovydaitį“ sudėdama visą savo susierzinimą ir pasidygėjimą tokia literatūra. Tuokart gal akies kampučiu, o gal pakaušiu ūmai pajutau visai čia pat kažkieno baisias akis — dideles, stulpu pastatytas. Grįžtelėjau – ogi už nugaros besėdįs pats J. Dovydaitis!

Kai Janina gyveno Čiurlionio gatvės bendrabuty, dažnai su kitomis draugėmis patraukdavome mokytis ar ruoštis egzaminams kur nors į gamtą. Vienu tarpu smarkiai draugavome trise – Janina, Ada Kizlaitytė (dabar Vilkaviškio r. Gižų vidurinės mokyklos mokytoja) ir aš. Ši draugystė truko iki pat paskutinių Janinos gyvenimo dienų. Per vieną tokią išvyką į Vingio parką, atsimenu, Janina buvo pasiėmusi savo mažąją pusseserę Lilę, viešėjusią pas ją. Tai buvo vienas jautrumėlis – liesutė, nedrąsi gal 5–6 metų mergytė. Janina ją nepaprastai mylėjo ir visąlaik globojo – iš savo menkutės stipendijos pirkdavo kaspinus kasytėms, rūpinosi jos drabužėliais, pataikydavo skanesni kąsnį ir, prisimindama savo skurdžią vaikystę, vis sielodavosi, kad tik Lilės neištiktų panašus likimas. Jau vėliau, kai suaugusi Lilė ištekėjo ir susilaukė dukrelės, Janina visą savo neišeikvotą motinišką meilę nukreipė į mažąją Rūtą. Apskritai Janina labai mylėjo vaikus, visad buvo linkusi globoti silpnesnį, padėti neturtingam ir būdavo laiminga, jei kas, ypač mažieji, atsiliepdavo prieraišumu. Nors draugystės jausmą priimdavo ne iš visų, ji turėdavo daug tikrų draugių ir būdavo joms seseriškai gera.

Mokslai universitete jau visai ėjo į pabaigą – rodos, buvome išlaikę valstybinius ir apsigynę diplominius, kai vieną popietę pas mane užėjo Janina, nešina storu sąsiuviniu (kambary tuomet daugiau nieko nebuvo). „Paskaityk“, – pasakė duodama. „Kas tat?“ – paklausiau. „Eilėraščiai“, – atsakė ji ir greit išnyko už durų. Kiek nustebusi („tai štai, kokia ji!”) ėmiau skaityti apvaliom tvarkingom raidėm surašytas eilutes. Atsimenu. jie man padarė didelė įspūdį – taip jautriai parašyti, lyriški, ir atrodė keista, kad dar neišspausdinti. O vienas, pavadintas „M. Gorkiui“ (tuo metu jis buvo populiarus, leidykloje ėjo vertimai į lietuvių kalbą, ir Janina jį mėgo) mane taip sujaudino, kad kai kurias eilutes atsimenu ir šiandien:

Būna taip – spyglys įsminga,
Ir jauti – daugiau nebegali.
Kaip nepakeliamą, kaip nereikalingą
Nusimestumėt gyvenimą šalin.

Toliau ėjo du ar trys posmeliai, kurių nebeatsimenu, ir eilėraštis baigėsi tokia mintim: „imu į ranką Tavo raštų knygą“, bylojančią, kiek daug kiti žmonės kentėjo, vargo, o dvi paskutinės to eilėraščio eilutės skambėjo taip:

Noris pasakyti kaip kadais vaikystėj:
„Nedarysiu taip daugiau, atleisk“…

Man atrodė, kad tai ne šiaip sau poetinis žaidimas, o autentiški, iškentėti žodžiai, tačiau apie šį eilėraštį nedrįsau su ja kalbėti.

Kai atsisveikinę su draugais ir Vilniumi išsiskirstėme po darbovietes, su Janina palaikiau ryšį laiškais. Atsimenu vieną labai šviesų, nuotaikingą laišką iš Krymo, kur ji pasakojo apie kažkokį įkyrų garbintoją, kurį taip vaizdžiai aprašė (Janina išvis labai mokėjo nupasakoti), kad aš nesitvėriau juoku. Rašydavo iš Tauragės ir iš Laurų septynmetės.

Sykį važiuodama į savo darbovietę (tai buvo gal 1957 m.) Šiaulių geležinkelio stoty nusipirkau „Jaunimo gretų“ žurnalą. Vartydama jį tvankioje, sausakimšai prisigrūdusioje žmonių salėje, palubėje blausiai spingsint silpnai elektros lemputei, atradau juodame fone baltomis raidėmis išspausdintą Janinos eilėraštį, – atrodo, ne iš to storojo sąsiuvinio. Skaičiau ir skaičiau tas sunkiai įžiūrimas eilutes, kol akys apraibo, ir negalėjau atsidžiaugti, ir didžiavausi, tarsi pati jas būčiau parašiusi. Pagaliau! Man atrodė, kad seniai tai turėjo atsitikti.

Taip susiklostė, kad, maždaug trejus metus padirbėjusios pedagoginį darbą, 1958 m. ir aš, ir ji sugrįžome į Vilnių. Iš pradžių abi neturėjome kur apsistoti ir kurį laiką nakvodavome pas kurso draugę S. Riškutę (dabar S. Stripinienė, Platelių vidurinės mokyklos mokytoja). Ji tuo metu mokėsi aspirantūroje ir su seserimi gyveno mažyčiame dviviečiame bendrabučio kambarėlyje, tačiau mes įsigudrinome susitalpinti keturios. Janina tada prastai jautėsi, prisimenu ją liūdnu, skausmingu veidu gulinčią žemoje sulankstomoje lovelėje, persikėlusią į kitą to paties bendrabučio kambarį (ten buvo erdviau).

Janinos gyvenimas visiškai pasikeitė, kai sutiko didžiąją savo bičiulę – dailininkę Bronę Jacevičiūtę. Rodos, tada Janina gyveno tokiame nejaukiame Rašytojų sąjungos (Litfondo) kambarėlyje (tada jau garsėjo kaip pradedanti gabi poetė), kai kartą man parodė simpatiškos, gražiai besišypsančios merginos nuotrauką ir truputį didžiuodamasi pridūrė: „Man padovanojo“. Netrukus pradėjo dirbti Valstybinės grožinės literatūros leidyklos (dabar „Vaga“) redaktore, kur galėjo darbą pasiimti į namus. Kai sykį su kažkokiu reikalu turėjau pas ją užeiti, radau jau Kapsuko (dabar – Jogailos) gatvėje pas dailininkę Bronę, apsisupusią šiltu pledu ir redaguojančią E. Mieželaičio poeziją. Man atrodė, kad jai ten jauku ir gera. Po kurio laiko gavo erdvų vieno kambario butuką Smėlio gatvėje, greit įsikūrė ir džiaugėsi: „Gyvenu karališkai“.

Aš tuo metu mokiausi aspirantūroje, buvau persikėlusi gyventi į „Tauro“ bendrabutį. Sykį, atsimenu, sapnavau labai tokį ryškų keistą sapną. Rodos, Janina palaidais ilgais plaukais užmerktom akim, išblyškusi lyg bėga, lyg plaukia per tirštą, tamsų rūką. Ir tas jos bėgimas, atrodo, be pabaigos. Sapnas, deja, buvo simboliškas. Tą naktį Janina bėgo iš gyvenimo į nebūtį. Niekad apie tai aš jos neklausinėjau, ir pati pasakojo nedaug. Kai grįžusią iš ligoninės jau gerokai po to įvykio aplankiau, ji lyg norėjo apie tai pasipasakoti ir, paraitojusi rankovę, parodė žymę venoje, likusią perpylus kraują. Paskui sakydavo, kad gal tas kažkieno kraujas jai vėliau gyvenime teikdavo stiprybės – „šiaip gal tiek nebūčiau pakėlusi“. Tada dar, atsimenu, pasakojo, kad pasiryžusi anam žingsniui, nusipraususi, išsiskalbusi, nes nenorėjusi palikti nieko nešvaraus, ir jai pačiai vėliau atrodę keista, kad taip galėjusi tvarkytis. O man tąsyk vėl stojosi prieš akis jos studijų metų eilėraštis „M. Gorkiui“, ir pagalvojau, kad dar per menkai ją pažįstu.

Laikas bėgo, ir aš, pradėjusi dirbti Grožinės literatūros leidykloje, turėjau palikti „Tauro“ bendrabutį. Ėmiau ieškoti buto, bet rasti sekėsi sunkiai. Janina, pati neseniai patyrusi tokį vargą, mane labai atjautė ir pasiūlė apsigyventi pas ją. Su džiaugsmu sutikau. Kambarėlis buvo jaukus, saulėtas, nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, su daugybe gėlių. Ypač jai patiko kaktusai, visokiausių rūšių, o jų pražydėjimas būdavo lyg kokia šventė. Viename iš vėlesnio laikotarpio laiškų ji rašo: „Šiandie pirmą kartą saulė tokia dosni, kad leisiu sau nusimesti žieminį paltą. Mano visi kvietkai pasikėlę, pasišiaušę, pumpuruoti (žibuoklių pumpurai kyla kas valandą), pats mažiausias kaktusas – kaip žvirblio galva – patėškė tris geltonus žiedus, net jo paties nesimato“. Janina visą gyvenimą labai mylėjo gėles. Tuo metu ji retkarčiais išvažiuodavo į gamtą ar užsibūdavo pas Bronę ir gėles tekdavo prižiūrėti man. Deja, deja! Pernelyg uoliai jas laistydama, aš kartą vos nepražudžiau jos mylimų kaktusų. Sykį, parėjusi namo, randu tokį jos raštelį su daugybe šauktukų: „Dosnumas geras dalykas, bet… gėlės pūsta!!! Kai ateisiu, pati pasilaistysiu. Jei dar jos išlaikys šitą tvaną!“ Paaiškėjo, kad ir šeimininkė aš ne kažin kokia – vienąsyk, eidama į darbą, beskubėdama palikau įjungtą lygintuvą (vėl raštelis – „Nesudegink namų!“). Ir dar visokių smulkių nelaimių vis atsitikdavo. Janina tuo kartu pasibardavo, tačiau didesnių konfliktų nėra buvę. Iš tų laikų prisimenu ir seserišką jos rūpinimąsi mano buitim, finansais (tada statėmės kooperatinį butą). Matydama kuklų mano garderobą ir tardamasi turinti daugiau laiko nei aš, „prikalta“ prie leidyklos darbo stalo, sykį apėjo parduotuves ir nupirko batukus, taip pat jai labai patikusią kostiuminę medžiagą (paskui tai buvo vienas mėgstamiausių mano drabužių – visaip jį persiūdinėdama, išnešiojau bemaž trisdešimt metų…). Yra išlikęs ir jos raštelis: „Esu laiminga, kad pirkiniai tinka. Jei kas netinka, tai sakyk, aš sutvarkysiu. Parinkau žurnalų – fasonų šitam rūbui. Parodysiu, išsirinksi, kai ateisi (!)“. Tokį širdies gerumą ir globą sunkiais gyvenimo momentais yra patyrusi ne viena jos draugė.

Tuo metu, kai pas ją gyvenau (maždaug po metų išsikėliau į savo nuolatinį būstą), ji rengė spaudai, atrodo, antrąjį savo rinkinį. Nuo to laiko tapau savotiška ryšininke tarp jos ir leidyklos – atiduodavau eilėraščius perrašinėti, įsinešdavau korektūras, signalinius egzempliorius ir pan. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visos mašininkės įstengdavo jos raštą įskaityti, tad aš, kaip labiau įgudusi, kartais padėdavau iššifruoti kai kuriuos žodžius, Janina nemėgdavo savo eilėraščių perrašinėti, ir neretai jie būdavo paskubomis, raidėms virstant vingiuotu siūlu, užrašinėjami ant bet kokių po ranka pakliuvusių lapukų, skiautelių ir pan.Ne per daugiausia juos ir taisydavo – ir kad nemėgdavo to daryti, ir to dėl, kad, pasak jos, eilėraštis dažnai jai susiklostydavo mintyse visas iki paskutinės eilutės, belikdavo tik užrašyti, tad, atėjus tam metui, ir skubėdavo jį „pačiupti“, kad nepradingtų. Ne kartą apgailestaudama pasakojo apie koki nors negrįžtamai prapuolusį, nespėtą užfiksuoti eilėraštį. Viename laiškelyje rašo: „Rodau savo „naktinę produkciją“, anot Stupelio (širdies ligų specialistas, nuolatinis jos konsultantas, vėliau išvykęs į Izraelį – D. V.)… Reikia gi pasigirti, nors nuostolių aibes. Pirmiausia – suiro ritmas (širdies), jau dvi savaites priepuoliai kasnakt po 3–4 val. Vakar buvau pas savo daktarą. Sako, po 27 metų stažo (ligų) – naktinis darbas šitoks!!! Mesti be pasigailėjimo, nors produkcijos ir labai gaila. Pasiryžus mesti, kietai užmerkus akis, išgėrus valerijonus ir jo duotus vaistus – ruošiaus akmeniniam miegui – ir… pradėjo lipti eilėraštis iš galvos („Migdolų žydėjimas“)… Tą pabaigiau, sakiau – amen. Dabar miegu. Lipa lauk antras („Fiordas“)… Kai pabaigiau – dvi valandos. Nemiegojau ligi penkių. Ir ką daryti? Nei juokas, nei verksmas.

Duodu paskutinio mėnesio pluoštelį. Cvetajevos (ji mane irgi iš proto varo)“.

Nemažai eilėraščių yra gimę ligoninėse. Laiškelis: „Esmi baltoj vienutėj – kaip baltam grabe. Tik yra langas į pasaulį – į ligoninės kiemą, kur vaikšto chalatuotos pabaisos, tokios kaip aš. Na ir gabalėlis dangaus. Ir dar – ant spintelės radijo taškas. Taigi kalba ir dainuoja. Už mane. Man belieka klausytis. Ir rašyti. Per tą laiką – tris pilnas dienas – parašiau pasaką ir tris eilėraščius („Judas“, „Medėja“, „Raudonoji upė“). Baisu!“ Jos bičiulė Bronė yra pasakojusi, kad Janinai gerai sekdavęsi rašyti ir juodviem keliaujant, važiuojant Bronės vairuojamu automobiliu (Bronė: „Matau, kad jau galvoja, tai nekalbinu, netrukdau“). Janina šypsodamasi yra pasakojusi, kaip sykį kažkur abi su Brone keliavusios ir trumpam apsistojusios pas kažkokius bičiulius. Širdingi šeimininkai sukrutę ieškoti stalo, kuris, jų manymu, rašytojui būtinas (Janina: „Man šito visai nereikia“.). Vėlgi kažkas iš draugų, matydamas, kaip ji užrašinėja eilėraščius ant kokių pakliūva lapelių (jie kartais pasimesdavo, ir Janina susinervinusi ieškodavo, skubiai rausdamasi tarp popierių), padovanojo jai specialų bloknotą. Mačiau jame užrašytus kelis eilėraščius, tačiau spėju, kad nelabai juo tesinaudojo.

Kažkada juokais, turėdama minty savo poetinius regėjimus, yra sakiusi: „Po mirties tegu mane išskrodžia ir pažiūri, kas ten yra“. Yra pasakojusi, kad nuo tam tikro laiko (galbūt kai pradėjo intensyviai rašyti) pasaulis jai atsivėręs kitoniška negu iki tol puse („ne kaip visiems žmonėms“). Būdama itin jautri, ji turėjo aštresnę negu eiliniai žmonės intuiciją (anot jos, iš balso telefonu galėjo spręsti, kas per žmogus), telepatinių sugebėjimų ir kitų sunkiai įvardijamų, gal tik menininkui būdingų pojūčių. Vienas bioenergetikos specialistas maždaug prieš dešimt metų yra pasakęs, kad ji ekstrasensė, bet „kaip kiauras rėtis“ – savo energiją išspinduliuoja į aplinką.

Asmeniniai išgyvenimai jos eilėraščiuose glaudžiai susipynę su subtiliu gamtos, kaip sudėtingos, tobulos gyvasties, pajautimu. Kai aš nusistebėjau, iš kur ji, miesto vaikas, taip puikiai pažįsta gamtą, Janina papasakojo, kad vaikystėje tėvas, vykdamas dirbti į įvairias Lietuvos vietoves, neretai imdavosi ir ją drauge. Į imlią vaiko sielą įsirėžę gamtos įspūdžiai lydėjo ją jaunystėje, o gyvenančią mieste nuolat traukė kaimas – natūralios gamtos prieglobstis. Atsimenu, kaip ji su tyliu liūdesiu klausydavosi mano pasakojimų iš gimtojo Aukštaitijos sodžiaus (ten mėgdavo leisti atostogas literatūros profesorius J. Lebedys) ir sakydavo: „O aš neturiu kur važiuoti“. Visa tai suprasdama, po studijų universitete palikau savo adresą ir pakviečiau apsilankyti. Dėl sveikatos ir tolimo kelio ji, matyt, viena nesiryžo, ir aš pirmąkart jos sulaukiau, regis, 1964 m vasarą. Vieną gražią popietę prie mūsų namų netikėtai sustojo du automobiliai. Iš vieno linksmai klegėdamos išsirito Bronė ir Janina, iš kito – dailininkės I. Naginskaitė ir O. Lipeikaitė. Viešnios pasklido po sodybą, gėrėjosi Sartais ir apylinkių grožiu. Bronė bemat dalykiškai ėmė svarstyti, kokį čia motyvą užfiksavus drobėje. Kitos dienos popietę apsiniaukė, ėmė lyti ir Bronė, seklyčioje pasistačiusi molbertą, daug nelaukdama ėmė tapyti pro langą matomą vaizdą – keliais energingais brūkšniais greit perkėlė į drobę tris šimtamečius klevus, kurie dulkiant pavakario lietui atrodė tamsiai mėlyni. Ir aš nustebau, kad jie savo dvasia tokie panašūs į tikruosius. Tuo metu, kai Bronė tapydavo ar meškeriodavo, Janina susimąsčiusi tyliai sėdėdavo, skaitydavo ar vaikščiodavo. Gale trobos po sena laukine obelim jos įsiruošė ugniakurą, ir Janina ten kartais šeimininkaudavo. Ji paprastai per daug nepasakodavo, ką rašo ar ketina rašyti, tačiau kartą yra prasitarusi, kad 1964 m. rašytas minoriškos intonacijos eilėraštis „Geltoni atodūsiai“ ją aplankė Velikuškių klėtelėje. Vienoje klėtės pusėje tuo metu buvo kraunamus šienas, ten mėgdavome nakvoti. Ir būdavo jauku, kai miegant į lentinį stogą barbendavo lietaus lašai ar švilpaudavo, šlaistydamasis palei klėtelės sienas, nuo ežero atkilę vakarų vėjai. Man buvo truputį lyg nesmagu, kad čia ją buvo apėmusi tokia elegiška nuotaika, – norėjosi, kad jai pas mus butų lengva ir šviesu. Sykį ėjome su Janina per netoli namų esantį miškelį. Atsimenu, mūsų akį patraukė vėjo šukuojamų vasaros saulėj išblukusių smilgų kupsteliai – jos gražiai atrodė tamsžalių eglių fone – taip atsirado šviesaus kolorito eilėraštis vaikams „Bėga smilgos“.

Nepamenu, kurią vasarą buvo toks atsitikimas, vos netapęs lemtingu. Janina buvo išėjusi čia pat, į paežerę. Bronė vaikštinėjo kažkur toliau. Pamačiau, kad iš vakarų pusės kyla audros debesis – dangus apsiniaukė, kažkur tolumoje blykstelėjo žaibas, sušniokštė vejas, patamsėjo ežero vilnys. Žinojau, kad Janina plonai apsirengusi. Jai sunku greit eiti, tad sunerimusi stovėjau ant kalno ir mintyse raginau: „Greičiau! Greičiau!“ Štai paptelėjo pirmieji sunkūs lašai ir įsisukęs vėjo sūkurys dar smarkiau suošino plačiai išsikerojusius klevus. Ačiū Dievui, Janina jau ant kalno. Tik spėjo ji keliu praeiti pro klevus (tuos pačius, kur piešė Bronė), kai staiga visu svoriu tik per plauką nuo Janinos driokstelėjo žemėn klevas (į jį kitados buvo trenkęs perkūnas ir nuskėlęs vieną šaką) ir visu ilgiu išsitiesė per daržą. Be galo išsigandau, bet Janina buvo keistai rami ir tyli. Net lyg šyptelėjo ir žiūrėdama žemyn kažką sumurmėjo apie lemtį…

Vėliau ji visas vasaras iki pat mirties praleisdavo Bronės tėviškėje Mazgeliškių kaime (Kupiškio r.). Ten, kaimo tyloje, jai geriausiai sekdavosi rašyti, ten bent kiek atsigaudavo nuo visų ligų, sustiprėdavo. „Čia iš karto viskas pagerėjo, – rašė ji viename laiške. – Dirbu kaip juodas jautis (na, sakykim, hiperbolė), bet: sutvarkiau visus atvežtus daiktus, sustačiau sudėjau į vietą, ir apsėjau daržą bei sutvarkiau darželį. O tų daiktų buvo dvi mašinos!“ (iš 1984.V.15 laiško). Kitame laiške: „…čia grožybė dieviška – akį veria, širdį glosto. Palei visą steną – ružavi jurginai, peraugę mane spindi tamsiai raudona rože, o ir kardeliai purpuriniai ruošiasi visu grožiu atsiskleisti. Net pentinius iš naujo pradėjo žydėti (žydras!), o kur dar medetkos, nasturtos… Ir daržas su visom sveikatingom gėrybėm. Diena praeina – kaip valanda. Bronė tapo, o aš džiaugiuosi saulėtu rudeniu ir daugiau nieko nenoriu žinoti. Palaima Nirvana“ (1980.IX.9). Metais vėliau. pavasarį: „Štai aš ir kaime. Širdis atsigavo nuo sodų žydėjimo, nuo pirmų geltonumo nuo tulpių ir narcizų, kuriuos pasodinau rudenį, galvodama, kažin ar besugrįšiu“ (1981.V.24). Ir dar vieną pavasarį: „Čia gerumas nežmoniškas. O sodo žydėjimas buvo! Ir alyvos tik ką peržydėjo. Darželis pilnas gėlių. Žolė kvepia. Rojus. Tik per tuos karščius reikia daržą laistyt, nes ta molynė kaip titnagas – neprasikala joks daigelis. Žinoma, Bronei jau tas vargas – vandenį nešioti, aš tik su stiklainėliu palieju“ (1982.VI.5). Čia Janina parašė daug puikių eilėraščių – tai ir „Kriaušė“ (sakė, kad tai – Mazgeliškių sodo įspūdis), eilėraščiai skirti Bronės motinos atminimui („Po kambarius, priemenėm“) ir daugelis daugelis kitų, kuriuose paliko savo šviesų pėdsaką šio Aukštaitijos krašto vasarų žydėjimas.

Dažniausiai iš ten grįždavo vėlai rudenį. Dulkėtas miestas, amžinas automobilių dundėjimas po langais tolyn labyn ją vargindavo, ir sveikata iškart imdavo blogėti, ypač užėjus rudens darganoms. Vos grįžusi vėl imdavo svajoti apie važiavimą atgal ir sakydavo, kad jau raišiojanti mazgelius pavasarinei kelionei. Į gyvenimo galą, susikomplikavus padėčiai Mazgeliškėse, netoli nuo Bronės tėviškės pasistatė savo namuką – atsigabeno visą grytelę. Prieš daugelį metų, kažkada po studijų, yra prasitarusi, kad labai norėtų triūsti sode, darže, deja, kai jos svajonės išsipildė, dėl sveikatos turėjo atsisakyti ne vieno sumanymo.

Šviesesniais protarpiais tarp ligų (gal iki kokių 1980 m.) ji retkarčiais apsilankydavo pas mus. Mūsų butas ketvirtame aukšte ir sunku būdavo žiūrėti, kaip ji kopia, pastovėdama kiekvienoje laiptų aikštelėje. Kai atidarydavau duris, išvysdavau ją dar uždususią, gelstelėjusiu veidu. Tačiau, valandėlę atsikvėpusi, ji linksmai prašnekdavo, būdavo smagi, gyva ir nedaug tetrukdavo, kad laisvai iš širdies nusijuoktų. Vienąkart netikėtai pačiai sau konstatavau, kad ji iš tikrųjų daug linksmesnė nei atrodo iš šalies. Mokėjo su humoru vaizdžiai pasakoti ir taip taikliai (kartais negailestingai) keliais žodžiais charakterizuoti žmogų. Nors Janina garsėjo kaip puiki kulinarė, tačiau ją pavaišinti būdavo labai paprasta. Atsimenu, vienąsyk patys abejodami pasiūlėme neluptų bulvių su kefyru. Ir ji taip gražiai viską, kas padėta, sušlavė, kad miela buvo žiūrėti. Mes visąlaik pasikeisdavome įdomesnėm knygom (visą gyvenimą ji daug ir godžiai skaitė). Iš leidyklos bibliotekos paimdavau jai užsienio literatūros vertimų, tačiau daug ką ji seniai jau būdavo skaičiusi lenkų kalba. Viename laiškely Janina rašė: „Turiu aibę grožybių – Hamsuną, Kafką, Kamiu – lenkiškai“. Savų bendraamžių kūrybą paskaitinėdavo daugiau iš reikalo ar asmeninių simpatijų, o į kai kuriuos žiūrėjo gana iš aukšto. Viename laiškely rašo: „Neskaitau savo brolių šedevrų, t. y. neperku. Jei ten bibliotekoje būtų, paimk porą knygelių, kad nebūtų sunku, pvz., Apučio paskutinę, pirmosios knygos aplankalą (70 m.) ar dar ką“. Iš gyvųjų lietuvių autorių bene labiausiai vertino Just. Marcinkevičių: domėdavosi A. Maldonio, J. Juškaičio, J Strielkūno, J. Vaičiūnaitės, S. Gedos poezija, J. Apučio proza. Gausiai prenumeruodavo lenkiškų laikraščių ir žurnalų, kryžiukais pažymėjusi skaitytinus straipsnius, atnešdavo ir man jų pasiskaityti (ypač mėgo lenkišką „Kultūra“).

Ir beveik visada – naujai parašytų eilėraščių. Skaitydavau juos tylomis, o ji, visu kūnu palinkusi į mano pusę, visa savo esybe, rodos, vėl iš naujo išgyvendavo kiekvieną parašytą eilutę. Beveik visada paklausdavo „Na, kaip?“ Pasakydavau, kurie eilėraščiai labiausiai patiko, pacituodavau pavienius, mano akimis, gražiausius posmus ar eilutes, o kurie man pasirodydavo blankesni, apie tuos nieko nesakydavau. Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys, parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai. Be to, žinojau, kad kūryba jai buvo viskas. Ji neturėjo daugiau į ką atsiremti (ypač gyvenimo pabaigoj). Mano reakcija būdavo patenkinta – lengvai atsidusdavo, kartais tarstelėdavo: „Tai gerai, kad tau patinka“, ir man atrodydavo, kad norėdavo, jog kas nors (gal nebūtinai aš) tuos naujus eilėraščius paskaitytų. Vėliau jau nebesiryždavo kopti į ketvirtą aukštą, ir mudvi, susitikusios laiptų apačioje arba kieme, pasikeisdavome spauda, o kartais patraukdavome į netoliese esantį Sapieginės parką pasivaikščioti. Pušyne prasidėdavo kalneliai ir kalnai – neįveikiama kliūtis Janinai – ji išvis greit pavargdavo, ir grįždavome namo. Tie apsilankymai kasmet retėdavo, o paskutinį dešimtmetį jau tik aš pas ją užeidavau. Naujų Janinos eilėraščių skaitymas tapo tų pasibuvimų tradicija.

Kadangi ir leidykloje ją vargindavo laiptai, rengdama spaudai savo rinkinius, ten bemaž nesilankydavo. Redaktoriai patys eidavo pas ją arba aš pabūdavau ryšininke. Nors redaktorių kritinių pastabų būdavo ne kažin kiek, paprastai gana jautriai į jas reaguodavo. Tai žinodami, redaktoriai stengdavosi elgtis atsargiai. Išlikęs vienas laiškelis iš 1963 m.: „Perduok Stasei (red. S. Budrytei – D. V.). Jei negali palikti viso – su pabaiga – „Man visur namai“, tai tegul išima. Kam turi būti iškraipytas?“ Nors ir būdavo išdidi, neblogos nuomonės apie savo poeziją, labai nekonfliktuodavo, kiek galėdama taisydavo, jei pastabos būdavo priimtinos. Tiktai „privalomų temų“ atžvilgiu būdavo kategoriška, nepajudinama kaip akmuo, sakydavo, kad tokių eilėraščių nemokanti rašyti. Leidykla nesiryždavo primygtinai reikalauti ir turėdavo nusileisti. Tais laikais žodžiai „tėvynė“, „lietuvis“, „laisvė“, „tremtis“, „melas“ įėjo į nepageidautinų sąrašą, ir Janina, juos įterpusi į savo eiles ar draudžiama linkme išradingai pakreipusi mintį, jausdavosi patenkinta, akyse įsižiebdavo triumfo ugnelės, nors kartais ir suabejodavo, ar kurių nors instancijų visa tai nebus „išdistiliuota“. „Tegu jie patys išbraukia, aš nebrauksiu“, – sakydavo. Atsimenu, džiaugėsi vienam eilėraščių ciklui suradusi talpų, daugiaprasmį pavadinimą „Ištrėmimo sonetai“. Nors ciklas buvo ne apie politines tremtis, tačiau pirminė šio žodžio prasmė jai buvo tik tokia. Viename laiškely džiugiai rašo: „Perrašau iš naujo „Tilį Ulenšpigelį“ (laisvės temai)“. Kartais pasipasakodavo kūrybinius planus, pasiteiraudavo, kaip iš šalies atrodo būsimų ciklų, skyrių, ypač rinkinių pavadinimai, pasitikrindavo kokio žodžio vartojimą ar kirtį. Prieš pradėdama rašyti vaikams proza, sykį prasitarė, kad jai neduodą ramybės įvairūs pasakų siužetai, kuriuos jau „turinti gatavus“. Tačiau iš keleto su visom smulkmenom tada man papasakotų ji realizavo tik vieną – „Pelėdžiuko sapnas“ (dar tebeturiu jos padovanotą šios pasakos „prototipą“ – molinę švilpynėlę pelėdžiuko galva). Vėliau pasakų parašė ir daugiau.

Visą gyvenimą domėjosi įvairių laikotarpių užsienio poetų kūryba (originalo kalba skaitė lenkų, vokiečių, prancūzų poetus), nemaža jų vertė į lietuvių kalbą – kai ką savo malonumui, ne visada tikėdamasi, kad bus išspausdinta, o dalį – pagal „Vagos“ leidyklos užsakymus. Su dideliu įsijautimu vertė savo mėgstamuosius – Verhaereną, Rilke, Supervielle’į, dažnai parodydavo, ką išvertusi. Iš ankstyvosios jaunystės laikų išliko atminty jos žavėjimasis G. Apollinaire’u, Ch. Petofiu (atsimenu, jį pavadino krištolinio tyrumo poetu), ypač vertino Ch. Baudelaire’ą (man yra padovanojusi į lenkų kalbą išverstą jo „Blogio gėlių“ tomelį). Iš rusų poetų mėgo A. Achmatovą, B. Pasternaką ir ypač M. Cvetajevą. Didžioji jos viso gyvenimo svajonė buvo išversti Cvetajevos eilėraščių knygą. Keliskart yra manęs klaususi, ar leidykla neplanuoja jos išleisti. Pasiteiravusi iš vadovybės vis gaudavau atsakymą, kad tai ateities dalykas – tokie tada buvo laikai…

Janina buvo didelė dailės, kino, muzikos, koncertų mėgėja (viename laiškely iš ligoninės kitados rašė: „…paskui susitiksim ir klausysimės Pandereckio (varšuvietiškų) plokštelių“). Kiekvieni metai trumpindavo visokias išvykas iš namų, reikėjo atsisakyti platesnio bendravimo su meno pasauliu, sudariusiu jos gyvenimo turinį. Užsidarius tarp keturių sienų, belikdavo knygos, namų ruoša ir mezgimas. Kai po ilgesnio nebuvimo ją aplankydavau, būdavo, ima ir pakloja prieš akis kokį neseniai numegztą daiktelį – žiūrėk, grožėkis – o vienąkart pati pasigrožėdama išrikiavo ant sofos net tris vienas už kitą išmoningiau numegztus megztukus. Jos kulinariniai sugebėjimai irgi vertė stebėtis – žiūrėk, atsiunčia per kokį žmogų nepriekaištingo skonio kepinėlių, dar ir receptą priduria, kaip tą padaryti. Sunegalavusi pirmiausia kreipdavausi į ją, – visą gyvenimą sirgdama, ji domėjosi medicina, buvo perskaičiusi kalnus literatūros. Turėdama didelę patirtį, nesibodėjo gilintis į kito ligas. Ji ne tik paguosdavo, nuramindavo, bet ir per savo poezijos gerbėjus įkišdavo į ligoninę, jei to prisireikdavo (apylinkės gydytojai vis stokodavo talonų…). Ją pačią ligų ir kentėjimų dienomis visą gyvenimą labiausiai gelbėdavo knygos, tačiau dažnėjo dienų, kai ir tai darėsi per sunku. Į gyvenimo galą dažnai sakydavo tegalinti tik iliustruotus žurnalus vartyti, ir ją apimdavo neviltis, kad „su tokia vaistų prikimšta galva“ nebegali ir eilėraščių rašyti. Po 1988 m. politinio atlydžio Janina džiaugėsi sulaukusi atgimimo (vienąsyk išsitarė niekad nemaniusi, kad geležinis režimas gali kada nors pasikeisti), tačiau tai buvo metas, kai kartu su jėgų likučiais seko ir dvasinės jėgos. Vis liūdnesnis ir tylesnis darėsi jos balsas šnekantis telefonu, skųsdavosi, kad sunku prisitaikyti maistą, kai nuolat pykina, dėl sutrikusios inkstų veiklos katastrofiškai silpsta organizmas. Gerai žinojo, kad jos ateitis be prošvaisčių – laukė kankinančios dializės procedūros. Ne kartą sakydavo: „Geriau mirsiu, bet nesiduosiu pririšama prie to aparato – koks gi be gyvenimas, jei negali be jo egzistuoti“. Tačiau atsisakius inkstams kančios pasidarė nepakeliamos, ir ji pasidavė. Prasidėjo patys sunkiausi metai. Kaip sunku Janinai tą dializę pakelti supratau iš pasakymo: „Norisi griebti ir ištraukti tą fistulę“. Tai pasakė lyg klausdama: „O jei taip padaryčiau?“ Aš krūptelėjau ir daug negalvodama greit pasakiau: „Janina, nesirink tokios mirties“. Ji nutilo, ir po to stojo ilga pauzė. Supratau – lengva pasakyti: taip nedaryk… Ir ji didvyriškai kentėjo. Kartą ji kaip visada palydėjo mane iki durų ir skaudžiai šyptelėjus pasakė; „Sveikink mane, jubiliejus“. – „Koks?“ – paklausiau. „Ogi šimtoji dializė.“ Ką aš galėjau sakyti, kaip paguosti?

Liga aštrėjo, keitėsi ir Janinos būdas – ji darėsi nekantri, irzli ir įnoringa. Nuolat būti šalia jos, silpnos ir nervingos ligonės, kas kelinta diena vežioti į procedūras ir atgal tegalėjo tik toks begalinio pasiaukojimo, tokios kantrybės ir valios žmogus kaip jos bičiulė Bronė. Kai paskambinau Janinai keletą mėnesių prieš mirtį, neatpažinau jos balso – toks buvo susvetimėjęs, pasikeitęs… Neatsargiai tuo nusistebėjau, o ji šiurkščiai atšovė: „Kaipgi pažinsi, kad tiek laiko nesirodai!“ Tačiau žiūrėti į jos kančias buvo nepakeliama. Kitąkart ji vėl papriekaištavo, kad ligoninėje ją lanką vis tie patys keli žmonės, net jai esą nesmagu prieš gydytojus. Bičiulei mokytojai Adai prieš mirtį yra sakiusi: „Prie karsto tai, žiūrėk, visi sulėks, o dabar nėra draugų“.

Paskutinįsyk namie ją aplankiau pačioje 1989 m. pabaigoje, prieš Kalėdas. Norėdama ją nors kiek pradžiuginti, išrinkau pačią gražiausią kalėdinę gėlę – puansetiją („Kalėdų žvaigždę“), tačiau ji nepasigėrėjo, nepasidžiaugė kaip kitais kartais, o tik žiūrėjo ir tylėjo. Mane prislėgė jos išsekimas ir pasikeitę veido bruožai (tebebuvo tokios pat gražios ir išraiškingos tik jos rankos). Susivyniojusi į apklotą, ji apsirengusi gulėjo ant sofos ir pasikreipusi į mane silpnu balsu ėmė pasakoti savo vargus. Virtuvėje triūsė Lilė. Pasėdėjau kaip galėdama ilgiau ir atsisveikinau būdama tikra, kad dar ją aplankysiu. Taip ir pasakiau išeidama. Janina truputį pakilo nuo sofos – lyg norėdama sulaikyti, tylom žiūrėjo įkandin, dar tarsi norėjo ką sakyti, bet taip ir nepasakė. Išėjau suspausta širdim, nes supratau, kad jos dienos suskaitytos. O tos dienos bėgo greitai, mane prispaudė savos bėdos, ir pažadas liko netesėtas. Vėl aplankiau Janiną jau tik 1990 m. vasario 9 d. Gulėjo ji nurimusi – veidą žymėjo kažkoks iškilnus rimtumas ir jai būdingas susimąstymas. Pagalvojau, kad tokia veido išraiška, žengiant į amžinybę, gali būti tik poeto, ir tai mane keistai paguodė.

Vilnius, 1991 m. vasaris

„Tu – mano namai“: Janinos Degutytės laiškai Bronei Jacevičiūtei

2023 m. Nr. 7 / Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus.

Janinos Degutytės biografijos kontekstai

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Patirties vėrimosi profiliai

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašoma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Tą besaulį vidudienį…

1998 m. Nr. 7 / Janina Degutytė kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

Judita Vaičiūnaitė. Žmonės ją labai mylėjo

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

Alfonsas Maldonis. Kančioje atsivėrusi

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Atsiminimai ir dienoraščiai

Dienoraščio originalas saugomas rašytojos sūnaus Donato Janutos asmeniniame archyve.

Dalia Striogaitė

2021 m. Nr. 10 / Romano „Vilniaus rūbas“ autorius Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas, 1896–1980) – garsusis avangardistas, vėliau gabus moderniosios prozos kūrėjas. Dar jaunystėje jis buvo užsibrėžęs moderninti lietuvių literatūrą…

2019 m. Nr. 3 / Pradėkime lietuviškojo avangardizmo temą nuo „Keturių vėjų“ redaktoriaus Petro Tarulio (tikr. Juozo Petrėno) papasakoto atsitikimo: <...> buvau pasiūlytas apdovanoti garbės ordinu.

2017 m. Nr. 10 / (1922 02 04–2017 08 14) Iškeliavo Anapilin šviesus, darbštus literatas, su didele meile žvelgęs į Lietuvą iš už Atlanto. Mūsų literatūra liko jam skolinga: nebuvo įdėmiau pažintas ir įvertintas.

2016 m. Nr. 10 / Petro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis;

2015 m. Nr. 8–9 / Publikacija parengta Vinco Kudirkos darbų tęsėjo ir naujesnių savo meto idėjų generuotojo, reto darbštumo ir veiklumo visuomenininko, kultūrininko ir politiko Povilo Višinskio (1875–1906) 140-osioms gimimo metinėms.

Atsiminimai apie poetą jo gimtuosiuose Juknėnuose ir gretimuose kaimuose rinkti 1986 metais. Antano Miškinio amžininkų, kurie tuomet pasakojo, jau beveik visų nebėra. Labiausiai brangintina tai, ką jie prisiminė apie poeto jaunystę, bendravimą su kaimo jaunimu.

Aldona Tumėnaitė-Kunčiuvienė, g. 1925 m., Juknėnai

Kazys Kunčius, g. 1914 m., Pikčiūnų k.

Bronė Tumėnienė, Juknėnai

Angelė Prakelienė, g. 1924 m., Užėniškės

Jadvyga Tumėnienė (gyv. Juknėnuose), Stasė Maniušytė (gyv. Kaune, mokytoja)

2026 m. Nr. 4 / Nijolė Marija Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2020 m. Nr. 4 / Mamerto Indriliūno raštai. – Vilnius: Kriventa, 2019. – 185 p. Knygos viršelio dailininkas – Audrius Naujokaitis.

2005 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Nereikia tikriausiai būtina: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 92 p.

1999 m. Nr. 7 / Alfonsas Nyka-Niliūnas paprastai siejamas su prancūzų, Vidurže­mio jūros kultūra. Esminė jo poezijos ir gyvenimiškoji linija kyla iš stu­dijų metais skaityto Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ įtai­gų.

2025 m. Nr. 1 / Nijolės Miliauskaitės rinkinys „Uždraustas įeiti kambarys“ guli prie mano lovos – nuolat skaitomas, kai kuriuos eilėraščius moku mintinai. Kiek kartų panirta į jos eilėse aprašomas būsenas…

2021 12 04 / Poetės Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) archyvai žurnale „Metai“ yra turiningi. Tai atskleidžia jos poezijos publikacijos, susijusios su jos kūrybos branda: su knyga „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir…

2021 09 06 / Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi…

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

2014 m. Nr. 1 / Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.

2010 m. Nr. 2 / Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą.

2004 m. Nr. 10 / Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai / Sudarė G. Ramoškaitė-Gedienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 276 p.

2003 m. Nr. 8–9 / Pirmieji mano studijų metai universitete. 1968-ieji. Šviesus, saulėtas rugsėjis. Mes abi su Nijole einame pro senąjį telegrafą centro link. Atrodo, ketinome kažkur išgerti kavos. Žiūriu, kad prieš mus ateina mano Tėvelis.

2003 m. Nr. 7 / Dar vienas svečias – latvių poetas ir vertėjas K. Skujeniekas, kurio vakaras įvyko Rašytojų klube, kur jam buvo įteiktas LRS garbės nario pažymėjimas. Apie latvių poeto ir vertėjo kūrybą savo mintimis dalijosi poetai S. Geda…

2002 m. Nr. 5–6 / Šviesiam Nijolės Miliauskaitės atminimui / Nijolės Miliauskaitės cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ susitinka dvi mo­terys – mirusi motina ir motina būti trokštanti duktė.

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

2000 m. Nr. 1 / Traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums at­rodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių

Iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamos išleisti atsiminimų knygos apie 2002 m. mirusią poetą Nijolę Miliauskaitę.

2025 m. Nr. 1 / Nijolės Miliauskaitės rinkinys „Uždraustas įeiti kambarys“ guli prie mano lovos – nuolat skaitomas, kai kuriuos eilėraščius moku mintinai. Kiek kartų panirta į jos eilėse aprašomas būsenas…

2021 12 04 / Poetės Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) archyvai žurnale „Metai“ yra turiningi. Tai atskleidžia jos poezijos publikacijos, susijusios su jos kūrybos branda: su knyga „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir…

2021 09 06 / Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi…

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

2014 m. Nr. 1 / Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.

2010 m. Nr. 2 / Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą.

2004 m. Nr. 10 / Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai / Sudarė G. Ramoškaitė-Gedienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 276 p.

2002 m. Nr. 5–6 / Šviesiam Nijolės Miliauskaitės atminimui / Nijolės Miliauskaitės cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ susitinka dvi mo­terys – mirusi motina ir motina būti trokštanti duktė.

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

2000 m. Nr. 1 / Traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums at­rodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių

1998 m. Nr. 7 / tyla / prieš pradedant skaityti „Bhagavad-Gitą“ / kai brahmano delnas padėtas šalia knygos, jau atverstos reikiamoj vietoj

1996 m. Nr. 4 / Nijolė Miliauskaitė. Užraustas įeiti kambarys: eilėraščiai. – Vilnius: Lietu­vos rašytojų sąjungos leidykla, 1995 – 143 p.

2023 m. Nr. 7 / Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus.

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

2015 m. Nr. 5–6 / Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.

2008 m. Nr. 11 / Šio straipsnio tikslas – punktyriškai pasekti patirties vėrimosi, arba artėjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbėdama apie patirties vėrimosi profilius Janinos Degutytės kūryboje, įtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus.

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

1998 m. Nr. 7 / Man jos eilėraščiai būdavo tarsi gyva biografija, daugelio žinomų būsenų atspindys, parašyti atvira širdimi ir tokie autentiški, kad visai nesinorėjo narstyti po kaulelį, kaip tai daro kūrybos vertintojai.

1998 m. Nr. 7 / Janina Degutytė kalbėdavo nedaug, bet skubotai, ir atrodydavo, kad burnoje žodžiai kliūdami ritasi vienas per kitą – dideli ir apvalūs, kaip ir raidės jos rašysenoje.

1998 m. Nr. 7 / Žinojau, kad su ja galima atvirai kalbėti – be baimės, be kaukės. Buvo aišku, kad ji doras žmogus. Nors į literatūrą abi atėjom beveik tuo pačiu metu, neteko jos susitikti nei bendram literatūros vakare, nei Rašytojų sąjungoj.

1998 m. Nr. 7 / Janinos Degutytės likimas buvo kaip reta sunkus, dramatiškas, nešykštėjęs visų įmanomų išbandymų. Jos poezija atsivėrė kančioje, bet kaip aukštai. Išdidžiai ir galingai Ji yra iškilusi virš to, kas gyvenime atrodo neįveikiama Ir nepasiekiama.

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

1997 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. „Klausimai“. Janina Degutytė. „Atsakymai“. – Vilnius: Regnum, 1996 – 72 p.

Juozui Grušui – 100

Epistolinis J. Grušo palikimas turėtų būti nemažas. Jį reikia surinkti, jį būti­na publikuoti, jį verta apmąstyti. Rašytojo laiškų autografai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne (F1–6415–6417). Komentarai – parengėjo.

Laiškų kalba netaisyta.

Jonas Šlekys

2021 11 23 / Per trisdešimt žurnalo leidybos metų reguliariai skyrėme dėmesio Juozo Grušo (1901–1986) kūrybos aktualumui: čia pasirodė pjesė „Eduardo Dargio nusikaltimas“, skelbti laiškai, atsiminimai apie kūrėją.

2011 m. Nr. 11 / Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai.

2011 m. Nr. 8–9 / Barbora Radvilaitė – tikriausiai vienintelė Lietuvos istorijoje moteris, kuri susilankė tokio išskirtinio menininkų, istorikų, kultūrologų dėmesio. Lietuvių są­monėje ji dažnai suvokiama kaip patriotė, „gražiausioji Lietuvos moteris“ ir pan.

2011 m. Nr. 1 / Neužmirštamas Vaižgantas / Sudarė A. Pakėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjun­gos leidykla, 2009. – 488 p.

2009 m. Nr. 11 / Rašytojas 1945 m. sausio 14 d. pradėjo dirbti Šiaulių valstybiniame dramos teatre literatūrinės dalies vedėju, nuo 1945 m. kovo 9 d. tapo Respublikos rašytojų sąjungos nariu.

2009 m. Nr. 10 / 1970 m. rudenį pirmą kartą apsilankiau pas rašytoją Juozą Grušą kartu su VU Kauno vakarinio fakulteto studente Dalia Velykyte. Vadovavau jos diplominiam darbui „Juozo Grušo bibliografija“, tad reikėjo rašytojo pagalbos…

2004 m. Nr. 1 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pabaiga).

2003 m. Nr. 12 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pradžia).

1996 m. Nr. 11–12 / Juozas Grušas priklausė prie tų menininkų, kurie norėjo ir stengėsi suprasti ir tai, ką jie daro, ir tai, ką jiems pavyksta padaryti. Anot A. Za­latoriaus, „klausimas „kodėl“ jam buvo lemtingas“. Tai tradicinė…

Broniui Radzevičiui – 60

2020 12 12 / Kviečiame panirti į mąslų, melancholišką ir prasmingą Broniaus Radzevičiaus prozos pasaulį, atrasti ir įminti jo kalbą. Jums padės tiek trumpieji tekstai, tiek dokumentika.

2020 m. Nr. 12 / Šiemet gruodžio mėnesį rašytojui Broniui Radzevičiui (1940–1980) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Ta proga jo žmona Genė Radzevičienė skaitytojams parengė ypatingą dovaną – neskelbtų novelių pluoštą.

2011 m. Nr. 2–3 / Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas?

2000 m. Nr. 12 / Taip, mes su skausmu išėjome iš savo namų, mums nebuvo lengva matyti, kaip motina mojuoja nuo savo namų vartų. O kad tai tiesa – prisiminkime ir tas dainų nuotrupas. Mus prašė pasilikti, mus kvietė,

1996 m. Nr. 10 / Bronius Radzevičius. Vakaro saulė: apsakymų rinktinė (sud. J. Aputis). – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 197 p.

1995 m. Nr. 12 / Bronius Radzevičius. Žolė po šerkšnu. – Kaunas: Varpas, 1994. – 210 p.

1999 m. Nr. 7 / Alfonsas Nyka-Niliūnas paprastai siejamas su prancūzų, Viduržemio jūros kultūra. Esminė jo poezijos ir gyvenimiškoji linija kyla iš studijų metais skaityto Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ įtaigų.

2002 m. Nr. 5–6 / Šviesiam Nijolės Miliauskaitės atminimui / Nijolės Miliauskaitės cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ susitinka dvi moterys – mirusi motina ir motina būti trokštanti duktė.

2000 m. Nr. 1 / Traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums atrodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių

2002 m. Nr. 5–6 / Šviesiam Nijolės Miliauskaitės atminimui / Nijolės Miliauskaitės cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ susitinka dvi moterys – mirusi motina ir motina būti trokštanti duktė.

2000 m. Nr. 1 / Traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums atrodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių

1998 m. Nr. 7 / tyla / prieš pradedant skaityti
„Bhagavad-Gitą“ / kai brahmano delnas padėtas šalia
knygos, jau atverstos reikiamoj vietoj

1996 m. Nr. 4 / Nijolė Miliauskaitė. Užraustas įeiti kambarys: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995 – 143 p.

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašoma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Epistolinis J. Grušo palikimas turėtų būti nemažas. Jį reikia surinkti, jį būtina publikuoti, jį verta apmąstyti. Rašytojo laiškų autografai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne (F1–6415–6417). Komentarai – parengėjo.

2011 m. Nr. 8–9 / Barbora Radvilaitė – tikriausiai vienintelė Lietuvos istorijoje moteris, kuri susilankė tokio išskirtinio menininkų, istorikų, kultūrologų dėmesio. Lietuvių sąmonėje ji dažnai suvokiama kaip patriotė, „gražiausioji Lietuvos moteris“ ir pan.

2011 m. Nr. 1 / Neužmirštamas Vaižgantas / Sudarė A. Pakėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 488 p.

1996 m. Nr. 11–12 / Juozas Grušas priklausė prie tų menininkų, kurie norėjo ir stengėsi suprasti ir tai, ką jie daro, ir tai, ką jiems pavyksta padaryti. Anot A. Zalatoriaus, „klausimas „kodėl“ jam buvo lemtingas“. Tai tradicinė…