Atsiminimai ir dienoraščiai
Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė. Atsiminimai apie Janiną Degutytę
2015 m. Nr. 5–6
Po Janinos mirties dažnokai buvau kalbinama padaryti tai, ko nespėjo ir nepajėgė pati Janina – parašyti jos biografiją ar prisiminimus apie ją.
Juk iš tikrųjų dabar aš vienintelis žmogus, galintis tai padaryti, – mano gyvenimas glaudžiais ryšiais buvo susijęs su Janina nuo gimimo iki jos išėjimo.
Pati supratau, kad privalau tai atlikti, visi mūsų bendravimo epizodai, lyg filmo kadrai, dažnai iškildavo mano atmintyje iki menkiausių detalių, galvoje buvo daug minčių, tačiau vis nekilo ranka…
Motyvuodavau tuo, kad įvairios gyvenimo problemos, laiko stoka, pašlijusi sveikata buvo pagrindiniai trukdžiai. Tačiau problemų yra visose šeimose, kiekvienas nešame savo didesnį ar mažesnį kryžių, pagaliau užtektų ir to laiko…
Tačiau šių 2005-ųjų metų įvykiai, juodasis periodas mūsų šeimos gyvenime, iš pagrindų pakeitė mano požiūrį į daugybę esminių dalykų. Pajutau, kad jei ne dabar, tai, ko gero, niekados nesugebėsiu to padaryti. Pagaliau gyvenime viskam ateina savas laikas. Beje, ir tas laikas nenumaldomai bėga, pagalvoju ir apie tai, kad suspėčiau parašyti viską, ką prisimenu ir kaip sugebu.
Tačiau nežinau, ar pavyks man tai išdėstyti popieriuje…
Kad būtų aišku, kodėl mus su Janina nuo pat pradžių siejo ypatingas dvasinis ryšys, turėčiau papasakoti savo gimimo istoriją, kurią išgirdau iš Janinos lūpų. Mano mama apie tai man pasakojo nenoromis, šykščiai, tik nuotrupomis.
Janina man viską išdėstė, žinoma, tik kai suaugau, kai jau buvau sukūrusi savo šeimą.
Savo pradėtoje rašyti autobiografijoje Janina buvo užsiminusi apie mano mamos pirmąją meilę – Praną. Tai buvo vienintelis vyras, kurį mama savo gy venime mylėjo. Karo metais jis tarnavo vokiečiams. Jie jau ruošėsi vedyboms, žadėjo važiuoti pas mamos mylimojo tėvus į kaimą tartis dėl vestuvių. Tačiau, prieš ateinant rusams, mamos sužadėtinis pasitraukė su vokiečiais, daugiau jokių žinių apie jį nebuvo.
Vienas iš dažnų svečių Šančiuose, senelės namuose, kaip pasakojo Janina, buvo labai geras, doras žmogus Borisas, dvidešimt penkerių metų majoras. Jis pamilo mano mamą, gal ir jis jai patiko, tačiau mama negalėjo dovanoti „išvaduotojams“, per kuriuos neteko savo mylimojo. Todėl dažnokai netgi ir pasityčiodavo iš mano tėvo.
Turiu išsaugojusi tėvo fotografiją, su užrašu mamai 1944 m., su eilėraščio posmu, lyg ir su atsisveikinimo žodžiais. (Fotografiją man atidavė mama.)
Mama papasakojo ir tėvo šeimos istoriją.
Pasibaigus karui, 1945 metų vasarą, tėvas paskutinį kartą aplankė mamą. Matyt, jie vėl susipyko (Janina tiksliai nežinojo). Taip jie ir išsiskyrė, abu nė neįtardami, kad jau buvo užsimezgusi mano gyvybė…
Pokario metai buvo neramūs, tėvas – kadrinis kariškis, nežinia, kaip susiklostė tolesnis jo likimas.
Mama, pajutusi besilaukianti (ji tuomet buvo dvidešimt ketverių metų), kategoriškai nusprendė negimdyti. Tais laikais buvo daug priežasčių: pirmiausia požiūris į nesantuokinius vaikus, o be to, matyt, bijojo sunkumų pokario metais vienai auginti kūdikį.
Janina tiesiog prašyte išprašė, kad mama gimdytų. Ji mylėjo mano mamą, glaudėsi prie jos vaikystės košmarų akimirkom (mama buvo aštuoneriais metais vyresnė už Janiną). Motyvavo tuo, kad, kiek galėdama, padės mane auginti ir globoti.
Taigi aš išvydau pasaulį 1946 metų balandžio mėnesio 2 dieną per didįjį potvynį Kaune – Janina su mama brido naktį per užsemtas gatves iš Šančių į miesto centrą, į gimdymo namus, kai pradėjau belstis į šį pasaulį.
Todėl ir Janinos testamentas, rašytas ranka, prasideda šiais žodžiais: „Visa, kas bute, ir dalis santaupų – Lilei. Dar jai negimus, aš pažadėjau ją globoti…“
Save ir Janiną prisimenu maždaug nuo ketverių–penkerių metų amžiaus.
Tuomet mes keturios – Janina, teta Degutienė, mama ir aš, gyvenome jau dėdės bute, tame, kuris buvo iš gatvės pusės – vienas kambarys ir virtuvė. Mes su mama miegojom kambaryje vienoje lovoje, o teta su Janina – virtuvėje, kitoje lovoje. Janina jau studijavo Vilniuje, atvažiuodavo į Kauną tarp sesijų arba tuomet, kai susirgdavo ir turėdavo ilgiau gulėti namuose ar ligoninėje. Labai laukdavau Janinos grįžtant iš Vilniaus, nes namuose, kol nelankiau mokyklos, teko dažnai sėdėti su teta. Mama dirbo pamainomis (teko dirbti fabrike ir naktimis), o mane palikdavo su teta, kuri dažniausiai būdavo girta. Kadangi ji niekur nedirbo, tai gėrė iš Janinos atvežtų pinigų (matyt, likusių nuo stipendijos ir dar uždirbtų). Kaip pamenu, kiek sykių mama kalbindavo tetą eiti dirbti į fabriką, kuriame pati dirbo, siūlė padėti įsidarbinti, nes tais laikais, po karo, fabrikų ir gamyklų buvo mažai, įsidarbinti buvo sunku. Būtų abi dirbusios pamainomis, prižiūrėjusios mane, teta būtų galėjusi padėti Janinai materialiai. Tačiau teta nesutiko jokiais būdais, nes tada ji nebūtų galėjusi girtuokliauti. Taip ir sėdėjau su tetule namuose. Kai negerdavo, pagamindavo valgyti, užsiimdavo su manimi, pasakodavo įvairias istorijas apie savo „nelaimingą gyvenimą“, vaikščiodavom abi kambaryje aplink stalą, dainuodamos įvairias lenkiškas „dainuškas“. Tačiau tie periodai trukdavo gana trumpai. Dažniausiai teta prisigerdavo, o tie gėrimo maratonai tęsdavosi porą savaičių. Nueidavo pas kažkokias savo sugėroves, atsinešdavo naminės degtinės butelį (kaip dabar prisimenu – užkimštą kamščiu, padarytu iš laikraščio), gerdavo, rūkydavo ir beveik nieko nevalgydavo. Tik sėdėdavo ant lovos ir verkšlendavo, skųsdavosi man, kokia ji nelaiminga, koks sunkus ir nenusisekęs jos gyvenimas… Kai kiek prablaivėdavo ir vėl pritrūkdavo degtinės, nueidavo atsinešti. Manęs to daryti niekuomet neprašydavo, nes mama buvo griežtai uždraudusi.
Kai gerdavo, kažkodėl neišleisdavo manęs į kiemą pažaisti su vaikais – turėjau viena sėdėti namuose. O jeigu jai užmigus tyliai išsliūkindavau, po kurio laiko pasirodydavo ant laiptelių ir liepdavo kuo greičiau eiti namo. Aš protestuodavau savaip: naktį, kai teta miegodavo, nueidavau į virtuvę ir prišlapindavau į jos šlepetę.
Vieną sykį girta rūkydama padegė patalynę. Gerai, kad tuo metu mes su mama buvom namie – neįsivaizduoju, kuo tai galėjo baigtis. O koks siaubas būdavo, kai nutrūkdavo tas kelių savaičių gėrimo maratonas: baisiom baltom akim, drebančiom rankom po truputį imdavo valgyti, pamažu atsigaudavo, kiekvieną kartą prisiekdavo, kad daugiau niekuomet nė lašo neims į burną.
Buvo vienas epizodas, kai mamos prikalbinta teta susirado darbą – žiemos metu gatvėse valė sniegą. O kadangi nuo ilgalaikio gėrimo ir nevalgymo buvo išsivysčiusi skrandžio opa, vieną dieną darbo metu opa plyšo, reikėjo skubiai operuoti. Janina, sugrįžusi iš Vilniaus, rado motiną jau išoperuotą ligoninėje. Tuo ir baigėsi tetulės darbai.
Šviesiausios dienos, kurias prisimenu, buvo tada, kai Janina grįždavo iš Vilniaus. Jeigu atvažiuodavo sveika, tuomet pirmiausia eidavo aplankyti savo vaikystės ir gimnazijos laikų draugės Vandos, kuri gyveno šalia, Kranto 5-ojoje gatvelėje, visuomet pasiimdavo mane su savimi. Man tai buvo didžiausia šventė – Vanda visuomet linksma, optimistė, labai dėmesinga ir draugiška man. Pirmiausia išsidūkdavo su manimi – žaisdavome slėpynių, dar kitus žaidimus. Paskui duodavo įvairių knygų su paveikslėliais vartyti, o jos abi su Janina kalbėdavosi, kalbėdavosi, taip pat vartydavo įvairias knygas.
Tačiau dažniausiai, deja, prisimenu Šančiuose Janiną gulinčią lovoje ir sergančią. Kai ji skaitydavo, matyt, ruošėsi sesijoms, aš kantriai sėdėjau šalia, laukdama, kol ateis mano eilė. O tuomet ji paimdavo Salomėjos Nėries eilėraščių tomelį ir skaitydavo, skaitydavo… Mokėjau mintinai visas poemas – apie našlaitėlę, apie Eglę – žalčių karalienę. Pamenu, verkdavau, kai skaitydavo apie tai, kad akmenėlis turi šaltą širdį ir kodėl niekas neperka Paryžiuje iš tos mergaitės gėlyčių tik už dvidešimtį sū…
Pamenu, kai vieną sykį, eilinio ligos paaštrėjimo metu Janina sutinusiais sąnariais numezgė megztinį motinos draugei, kaimynei, jos sugėrovei. Teta nunešė megztinį žadėdama už darbą parnešti pinigų duonai, parėjo vakare visiškai girta – abi draugės pragėrė Janinos uždirbtus pinigus.
Vėliau vasarą Janina nusiveždavo mane į Vilnių, į bendrabutį, kuriame gyveno. Miegojome vienoje lovoje. Janina ruošėsi sesijai, išeidavo į kiemą. Pamenu observatoriją bendrabučio kieme, kai nusileisdavau žemyn link Neries, priskindavau laukinių gėlių ir atnešdavau Janinai. Pamenu kai kurias Janinos drauges, kurios gyveno kituose bendrabučio kambariuose – Danutę, Adą, Rūtą, Teresę ir kitas, kurių vardų neatmenu. Jos kviesdavo užeiti į savo kambarius, apdovanodavo mane įvairiais niekučiais, tačiau tai man buvo ypač brangūs suvenyrai. Įstrigo atmintin buteliukai nuo kvepalų: prisirinkdavau jų, o paskui su Janina eidavom jų parduoti į antrinių žaliavų supirkimo punktą (tokie po karo buvo). Janina palydėdavo mane, o toliau liepdavo man bėgti ir atiduoti. Matyt, suaugusiai panelei nepatogu buvo pačiai eiti. Kaip dabar prisimenu, už buteliuką su plastmasiniu kamšteliu supirkėjai duodavo po tris kapeikas, o su stikliniu – dešimt. Gavusios pinigų, eidavom „puotauti“. Matyt, baigdavosi ir tie pinigėliai, kuriuos mano mama išleisdama įduodavo.
Paskui aš pradėjau lankyti mokyklą, Janina baigė studijas. Kai pradėjo dirbti Nemenčinėje, pasiėmė motiną su savimi.
Kai man sukako devyneri metai, mano mama ištekėjo už žmogaus, kuris grįžo išbuvęs stalininiuose lageriuose. Tuo metu, kol kalėjo, jo pirmoji žmona turėjo kitų vyrų, padavė skyryboms. Patėvis buvo nepaprasto gerumo ir taurumo žmogus. Po metų gimė sesuo, dešimčia metų jaunesnė už mane. Vienas iš dėdės sūnų Šančiuose vedė, mes turėjome užleisti butą, kuriame anksčiau gyvenome, jo šeimai. Apsigyvenome kieme, mažame namelyje, kur anksčiau senelių laikais buvo skalbykla. Tai buvo mažas, devynių kvadratinių metrų kambarėlis ir maža virtuvėlė.
Dar Janinai gyvenant ir dirbant Nemenčinėje, per vienas vasaros atostogas nuvažiavau pas ją. Nemenčinėje taip pat gyveno kita mamos pusseserė Irena, mamos vyriausios sesers Onos duktė su šeima, kartu gyveno ir teta Ona.
Janina, išeidama į darbą, palikdavo tetai pinigų maistui nupirkti ir pagaminti, tačiau grįžusi nerasdavo nei pinigų, nei pietų – teta gulėdavo girta lovoje.
Tuomet aš jau buvau paauglė, Janina mokė mane visko, ką mokėjo pati. Labai gražiai mezgė, išmokė megzti ir mane. Pamenu, būdama trylikos metų, nusimezgiau pirmąjį megztinį – ir dabar jį labai gerai prisimenu, labai didžiavausi tuo savo pirmuoju darbu. Po truputį Janina mane įvedė ir į literatūros pasaulį: rekomendavo, kokias knygas skaityti, dažniausiai duodavo jų pati.
Netrukus Janinai paskyrė pirmąjį butą Antakalnyje, Smėlio gatvėje. Tai buvo vieno kambario butas, saulėtas, gana jaukus.
Labai ryškiai įstrigo atmintin buto gavimo istorija. Prisimenu, kad tuomet buvo mano žiemos atostogos mokykloje ir aš Janinos kvietimu nuvažiavau į Vilnių. Janina jau turėjo buto raktus, tačiau tuomet jai buvo eilinis ligos paaštrėjimas, ji gulėjo savo kambarėlyje Rašytojų sąjungoje. Paprašė, kad mes su teta nueitume pažiūrėti naujojo buto. Kai grįžome, tetulė buvo geros nuotaikos, tiesiog euforijoje, prisiekė Janinai, kad daugiau niekuomet negers, gražiai abi gyvens, gamins maistą, rūpinsis namais. Abejoju, ar Janina tuo patikėjo… O po kelių dienų – vėl prisigėrė. Tokios įtūžusios Janinos man dar neteko matyti: tikriausiai iš širdies skausmo ir nevilties sviedė skaitomą knygą į motiną ir pasakė, kad kuo greičiau išvyktų iš Vilniaus, nes kartu gyventi daugiau joms neįmanoma. Pasakė, kad važiuotų į Kauną, į Šančius, pas savo jaunystės draugę, išsinuomotų butą. O ji, Janina, mokės nuomą ir ją išlaikys.
Teta išvyko, susirado butą Šančiuose pas buvusią jaunystės draugę antrame medinio namo aukšte, netoli nuo mūsų namų. Janina kas mėnesį siuntė jai pinigų, o tetai atsivėrė dar didesnė laisvė – gėrė kiek norėjo ir kada norėjo, nes buvo mažesnė kontrolė.
Kadangi Janina dažnai sirgdavo ir retai galėjo aplankyti motiną, mūsų šeimai teko ją lankyti ir prižiūrėti.
Tuo metu baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į medicinos mokyklą mokytis felčerio specialybės. Janina buvo patenkinta mano pasirinkimu, nes visuomet kiekvieną savo sprendimą aptardavau su ja. Janina buvo ir liko visą gyvenimą man didžiausiu autoritetu ir patarėju. Savaitgaliais nuvažiuodavau į Vilnių, aplankydavau ją. Vasarą susitikdavom retai, nes, susipažinusi su Brone Jacevičiūte, Janina visas vasaras praleisdavo Bronės tėviškėje – Kupiškio rajone, Mazgeliškyje. Visą laiką susirašinėdavom laiškais. Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo ryšys tarp manęs ir Janinos. Matyt, dėl to, kad aš jau buvau suaugusi ir galėjome daugiau viena kitai atsiverti. Tai buvo ypatingas artumas: Janinai nereikėjo daug pasakoti, pamačiusi mane, viską suprasdavo pati ir beveik nieko neklausinėdavo arba palaukdavo, kol pasipasakosiu pati. Jaučiausi visą laiką apgaubta jos meilės ir rūpesčio. Niekas nevadino manęs tokiais žodžiais kaip Janina – „Liliuk, žvirbluti, vabalėli“ ir kt. Savaitgaliais dažnai aplankydavau Janiną Vilniuje. Tuo metu susipažinau su būsimuoju vyru, draugavome dvejus metus, galvojom apie vedybas. Tačiau man buvo labai svarbi Janinos nuomonė apie mano draugą. Nuvažiavom į Vilnių. Janina, pamačiusi jį, iš karto pasakė: „Tai tavo žmogus“. Tais pačiais metais, 1969-aisiais, mano mamai darbovietėje buvo paskirtas ilgai lauktas butas. Mums, kaip keturių asmenų šeimai, priklausė du kambariai. Janina, pasitarusi su Brone (Bronės jaunystės dienų draugė tuo metu dirbo Kauno miesto vykdomajame komitete), paprašė mamos, kad jei būtų galimybė gauti trijų kambarių butą, į tą trečiąjį priimtų gyventi ir globoti seserį, Janinos motiną.
Mama sutiko, žinau, kad neturėjo jokių išskaičiavimų. Paprasčiausiai mylėjo Janiną, visą gyvenimą gailėjo jos, stengėsi kuo galėdama padėti. Aš manau, kad toks jau buvo mamos likimas – beveik visą gyvenimą gyventi kartu su alkoholike seserimi.
Teta mirė sulaukusi aštuoniasdešimties metų, gėrė beveik iki mirties. Su mano mama teta gyveno beveik penkiolika metų.
Kadangi visą darbingą gyvenimo dalį teta niekur nedirbo, negavo jokios pensijos, buvo visiškai Janinos išlaikoma. Ji siųsdavo arba perduodavo pinigų, pirkdavo drabužių, vaistų, kitų reikalingų daiktų. Kai pajėgdavo, pati atvažiuodavo iš Vilniaus, dažniausiai su Brone, atveždavo įvairių dovanų, skanėstų. Teta daug skaitė. Pasigamindavo valgyti, pati tvarkydavosi. Jokių rankdarbių nemėgo. Kol pati pajėgdavo nueiti į parduotuvę, vis užgerdavo.
Kai mano mama pastebėdavo, kad teta vėl geria, pradėdavo bartis, toji užsirakindavo savo kambaryje ir nieko neįsileisdavo. Kai teta jau nebepajėgė išeiti iš namų, atsirasdavo draugių, kurios atnešdavo ir pro langą paduodavo butelį (mamos butas buvo pirmame aukšte).
Tais pačiais (1969) metais ištekėjau. Nuolat susirašinėjom su Janina, nuvažiuodavau su vyru jos aplankyti. Janina laukdavo mūsų visuomet priruošusi įvairiausių gardumynų – kepsnių, pyragų. Jau laiptinėje iš buto sklisdavo nepaprastai gardūs kvapai. Ji buvo labai gera kulinarė: mokėjo· kepti, virti, konservuoti. Skaitė literatūrą lenkų, vokiečių, čekų kalbomis. Nusirašydavo arba išsikirpdavo įvairių valgių gaminimo receptų. Labai daug išmokau iš jos, atsiųsdavo man receptų, išverstų iš kitų kalbų.
Janina prenumeravo daug užsienio laikraščių ir žurnalų. Lenkų kalba skaičiau pati. Dar ir dabar turiu išsaugojusi jos ranka rašytus įvairių pyragų, sausainių kepimo, konservavimo receptus. Viską gamindavo su meile ir išradingai, greitai – jai visuomet viskas puikiai pavykdavo.
Patiko vaišinti visus svečius ir draugus, kurie ją lankydavo.
Tuo metu aš dirbau Kaune, Geležinkeliečių ligoninėje. Tai buvo žinybinė įstaiga, kurios darbuotojai vieną kartą per metus gaudavo nemokamą bilietą važiuoti traukiniu buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje pageidaujamu maršrutu, pirmyn ir atgal.
Janina, jau būdama Gurzufe, parašė man siūlydama atvažiuoti, kad išnaudočiau tą progą, kol jos ten kartu su Brone. Būsim visos kartu, galės mane pagloboti. Ji labai norėjo, kad ir aš pamatyčiau Krymą. Ryžausi, išėjau eilinių atostogų ir išvykau. Motyvavau tuo, kad po kūdikio gimimo nežinia kada ir kur galėsiu išvažiuoti. Janina su Brone surado man kambarėlį, visą laiką globojo, vežiojo į visus Krymo pakrantės kurortinius miestelius. Pamačiau visas Krymo grožybes. Buvau labai patenkinta ir dėkinga joms už rūpestį.
Jau Kryme pamačiau, kad Janinos būklė pablogėjusi, atsirado kitų problemų, kartojosi priepuoliai, dėl kurių vėliau teko atlikti operaciją. Tačiau Janina buvo labai ištverminga, kiek galėdama stengėsi nedemonstruoti savo blogos savijautos, negadinti kitiems nuotaikos.
Visą gyvenimą prisimenu Janinos žodžius, kai ji sakydavo, kad blogiausia yra gailėtis savęs, verkti dėl savęs. Tada žmogus ištyžta, sunku vėl atsistatyti. Nelengvomis gyvenimo akimirkomis visuomet prisimindavau šiuos žodžius. Šitaip gali elgtis tik stipri asmenybė, kokia ir buvo Janina.
Dar gyvendama pirmajame bute Smėlio gatvėje, Janina pradėjo bendrauti su laiptinės kaimyne, gydytoja chirurge Lena Daubaraite-Rapaliene. Ji gyveno su vyru ir mažu sūneliu Audrium. Lenutė, kaip medikė, matuodavo Janinai kraujospūdį, suteikdavo pirmąją pagalbą, kai prireikdavo, siūlydavo jai kitas savo paslaugas. Janina prisirišo prie mažojo Audriuko, vaikas pamilo ją. Bendravimas su Rapalių šeimyna peraugo į didelę draugystę. Rapaliai buvo (ir išliko iki šiol) nepaprastai dvasingais, gerais, dorais žmonėmis, pasiruošusiais bet kuriuo momentu padėti Janinai. Gerbė ją, mylėjo iki pat mirties. Ypač kantri, atsidavusi Janinai buvo Lenutė.
Janina pirkdavo Audriui dovanėles – rūbelius, žaislus. Galbūt tai buvo vienintelis būdas atsidėkoti bičiulei už paslaugas, tačiau Janina tai darė su meile, norėdama suteikti džiaugsmo savo artimiesiems, ją mylintiems žmonėms.
Kad ir kur būdavo Janina, Lena visuomet tiesiog paknopstom atbėgdavo, siūlydama savo pagalbą. Labai daug gyvenimo valandų yra praleidusi prie Janinos lovos. Tai reto gerumo ir didelės širdies žmogus. Ji su vyru globojo ir Janinos bičiulę Bronę (mirė 2013 m.).
Paskutiniame eilėraščių rinkinyje „Purpuru atsivėrusi“, išleistame 1984 m., Janina Lenai dedikavo eilėraštį „Gerumas“.
Noriu paminėti ir kitas artimiausias Janinos bičiules, kurias gerai pažinojau ir su kuriomis teko daug bendrauti. Tai draugės, kurios gyveno Vilniuje, dažnai aplankydavo Janiną, todėl ir aš jas gerai pamenu, dėkinga likimui, kuris suteikė progą pažinti tokias nuostabias asmenybes. Vienos iš jų buvo seserys Venclovaitės – Danutė ir Stasė. Apie Stasę žinau tiek, kad ji buvo mokytoja, dirbo vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje. Artimiau Janina bendravo su Danute Venclovaite, kuri buvo jos studijų draugė. Danutė dirbo grožinės literatūros leidykloje redaktore. Dažnai užsukdavo pas Janiną, atnešdavo įvairios literatūros, naujausių leidinių. Seserys Venclovaitės gyveno taip pat Antakalnyje, netoli Janinos namų. Jų tėviškė buvo viename kaime netoli Sartų ežero. Kol seserų tėvelis dar buvo pajėgus, gyveno vienas tėviškėje, jos dažnai jį lankydavo, o vasarą, per atostogas, pas Danutę prie Sartų ežero nuvažiuodavo ir Janina su Brone. Vėliau tėvelis persikėlė į Vilnių gyventi kartu su dukromis. Tai buvo nepaprasto gerumo senukas, labai mylėjo ir gerbė Janiną. Ši vadino jį tėvuku. Tais tarybiniais deficito laikais tėvukas, turėdamas laiko ir dar pajėgdamas, stovėjo eilėse žiemos metu, kad galėtų Janinai nupirkti vaisių – obuolių, apelsinų. Pats visuomet siūlydavo Janinai savo paslaugas, matyt, jam buvo malonu padaryti jai ką nors gera.
Dar norėčiau papasakoti apie kitą ištikimą Janinos bičiulę – šviesaus atminimo Anastasiją Kašinskaitę – mūsų Nastutę. Nastutė buvo neeilinės erudicijos, nepaprasto nuoširdumo, didelės širdies žmogus. Turėjo nuostabų humoro jausmą. Dirbo vertėja, vertė iš senųjų graikų, lotynų ir kitų kalbų. Iš jos akių trykšte tryško gerumas. Mylėjo gamtą, žmones, gyvulėlius, o ypač – šunis. Pati turėjo sukaupusi didelę suvenyrinių šunelių kolekciją. Daug metų nešė sunkų kryžių – namuose slaugė paralyžiuotą mamą. Deja, vėliau susirgo vėžiu ir mirė.
Dažnai Janiną aplankydavo profesorė Viktorija Daujotytė. Lankydavo gerbiamą poetę kaip literatė ir kritikė. Profesorė buvo Janinos biografė – tuo metu rašė knygą apie Janinos gyvenimą, todėl žinojo visas jos gyvenimo smulkmenas, visas peripetijas. Žinau, kad Janina yra jai papasakojusi apie save absoliučiai viską. Netgi aš tiksliai nežinojau kai kurių Janinos gyvenimo epizodų, apie vieną – fatališką – sužinojau tik po jos mirties. Janina nieko nepasakojo, matyt, nenorėdama manęs jaudinti, suteikti širdies skausmo. Po Janinos laidotuvių, gedulingų pietų metu, sužinojom, kad vienu kritiniu savo gyvenimo momentu Janina buvo komoje, o poetas Alfonsas Maldonis jau buvo parašęs nekrologą. Tuomet tai prisiminė ir papasakojo Bronė. Su profesore ir dabar mus sieja šilti santykiai. Po Janinos mirties jos prašymu perdaviau pradėtą ir nebaigtą rašyti autobiografiją, sutvarkiau Janinos korespondenciją, kitus dokumentus, kuriuos taip pat atidaviau. Labai dėkinga už viską gerbiamai profesorei.
Pažinojau ir kitas Janinos studijų drauges, su kuriomis ji ir vėliau bendravo: tai Rūta, Ada, Teresė (Tera), Filomena (Filė). Jos gyveno ir dirbo ne Vilniuje, todėl susitikdavome retai. Daugiau teko bendrauti su Rūta ir Ada. Apie šių draugių gyvenimus ir likimus žinojau iš Janinos pasakojimų.
Privalau papasakoti dar apie vieną ištikimą Janinos bičiulį. Tai Silvestras Drabavičius, gyvenęs Kaune, dirbęs „Šviesos“ leidykloje redaktoriumi. Redagavo mokyklinius vadovėlius. Silvestras buvo ištikimas Janinos talento gerbėjas, didelės erudicijos žmogus, nepaprastai mylintis literatūrą, poeziją. Dievino poetę Cvetajevą. Pats taip pat rašė eilėraščius, siuntė juos Janinos įvertinimui. „Šviesos“ leidykla savo iniciatyva 1996 m. išleido jo eilėraščių rinkinį „Labas rytas, saulėlydi“. Tai buvo labai nuoširdus, rūpestingas žmogus. Turėdamas galimybių gauti knygynuose naujausių poezijos leidinių, dažniausiai rusų poetų, atnešdavo juos man nupirkęs ir prašydavo perduoti Janinai. Kadangi Janinai nuolat reikėjo daug ir įvairių vaistų, o tų, kuriuos jai išrašydavo, vaistinėse nebuvo, turėdamas pažinčių Kaune, vaistų sandėlyje, aprūpindavo ją deficitiniais medikamentais. Be abejo, jų buvo ir Vilniuje, tačiau tais laikais jie buvo ne visiems prieinami, o Janina sau nieko neprašydavo – buvo per daug išdidi. Už ją, kai galėdavo, tai atlikdavo Bronė. Su Silvestru gražiai bendravo ir mūsų šeima: jis nepamiršdavo pasveikinti telefonu visų švenčių proga, aprūpindavo mano dukrą naujai išleistais mokykliniais vadovėliais.
Deja, ir šio žmogaus jau keletas metų kaip nebėra tarp gyvųjų.
Pagaliau 1971 m. spalio 24 d. gimė mano duktė Rūta. Sunku aprašyti, kaip džiaugėsi Janina, kokius nuostabius žodžius parašė sveikinimo atviruke! Tiksliai nepamenu, kada ji pirmą kartą atvažiavo mūsų aplankyti. Neįmanoma išreikšti žodžiais, kokios emocijos liejosi iš jos, kai pirmą kartą pamatė Rūtą – susižavėjimas mažu sutvėrimu iki džiaugsmo ašarų. Visuomet ją vadino anūke, o dukra ją – močiute Janina. Kai Rūta paaugo, aš jai pasakiau: „Tu net neįsivaizduoji, kokia turi būti laiminga, turėdama net tris močiutes. O aš buvau nuskriausta likimo – neturėjau nė vienos močiutės. Tačiau man Dievas davė dvi mamas!“
Su kokia didžiule meile Janina mezgė Rūtai sijonėlius, suknytes ir kitus drabužėlius. Buvo išpuošta jos darbeliais lyg lėlė.
Vėliau, važinėdama su Brone po įvairius Lietuvos miestelius, visuomet pripirkdavo drabužėlių, žaislų – tai Janinai teikė didžiulį džiaugsmą. Į Vilnių pirmą kartą visi nuvykome 1972 m. gruodžio mėnesį per Kalėdų šventes. Rūtai tuomet buvo metai ir du mėnesiai. Labai smagiai praleidome šventes, kartu buvo ir Rapalių šeima su mažuoju Audriuku.
Netrukus Janina persikraustė į didesnį – dviejų kambarių – butą žinybiniame Rašytojų sąjungos name Antakalnio gatvėje. Tai buvo geras, šiltas ir jaukus butas, su didžiule virtuve, už namo – didelis, apželdintas kiemas, netoliese, apačioje – Neries krantas. Janina su džiaugsmu įsikūrė savo naujajame būste – buvo vietos knygoms, kurių turėjo sukaupusi didžiulę biblioteką, įsigijo ir rašomąjį stalą, nes senajame bute nebuvo vietos jam pastatyti.
Tačiau netrukus Janinai vėl teko patirti eilinį stresą.
Tuo metu Rūtai buvo beveik dveji metai, laikinai gyvenome pas mano mamą, neturėjom nuosavo būsto. Mamos bute telefono dar nebuvo, tad su Janina nuolat bendravome laiškais. Ir štai vieną dieną gaunu laišką, kuriame rašoma, kad buvo sukviestas konsiliumas – nuspręsta ją operuoti. Prašė atvažiuoti į Vilnių. Tuo metu nepaprastai susijaudinau, tiesiog iki šiol neprisimenu, kaip atsidūriau pašto skyriuje, esančiame netoli mamos namų, paskambinau Janinai, mes pasikalbėjom ir sutarėm, kada atvažiuosiu.
Palikusi dukterį mamos priežiūrai, nuvykau į Vilnių. Radau Janiną jau ligoninėje, aišku, prislėgtą, tačiau kaip visuomet ji laikėsi stojiškai ir stengėsi tvardytis. Tuomet papasakojo viską išsamiai, kodėl nusprendė operuoti (nepadėjo keletą metų taikytas medikamentinis gydymas). Buvo sukviestas konsiliumas, kadangi operuoti buvo rizikinga dėl širdies būklės, reikėjo ypač atsargiai pritaikyti ir dozuoti narkozę. Kaip kardiologas, lemiamą žodį turėjo profesorius Elijus Stupelis. Rašydama apie šį Janinos gyvenimo epizodą, privalau papasakoti apie tą nuostabų žmogų, prieš kurį, jo asmeniškai nepažinodama, žemai lenkiu galvą. Apie gerbiamą profesorių žinau tik iš Janinos pasakojimų. Tai buvo gydytojas kardiologas, kaip aš pati, būdama medikė, dažnai išsireiškiu, „daktaras nuo Dievo“, jis nuolat gydė Janiną, stebėjo jos širdies būklę. Tačiau tai nebuvo eiliniai gydytojo ir pacientės santykiai. Janina begaliniai pasitikėjo juo ne tik kaip puikiu specialistu, juos siejo ir artimas dvasinis ryšys. Profesorius – nepaprastai inteligentiškas, dvasingas, visapusiškai išsilavinęs žmogus, gerbė Janiną kaip poetę ir asmenybę. Žinojau, kad esant reikalui, t. y. atsiradus problemų su širdimi, ji galėjo jam paskambinti nors ir vidurnaktį.
Vėliau profesorius su šeima išvyko į Izraelį. Janina visą likusią gyvenimo dalį susirašinėjo su juo, profesorius dažnai neakivaizdžiai ją konsultuodavo, duodavo patarimų, siųsdavo vaistų. Tai labai palaikė Janiną moraliai.
Operacija pavyko, nors būta nedidelių komplikacijų. Viskas baigėsi sėkmingai. Janina po truputį atsigavo, vis nuvažiuodavau jos aplankyti.
Netrukus ir mes įsigijome savo butą, tuomet su Janina dažniausiai bendravome telefonu.
Paskambinusi pirmiausia ji pasiteiraudavo apie mano sveikatą. Gal nereikėtų liesti tos temos, nes tai ne mano gyvenimo aprašymas, tačiau tik tokiu būdu galiu atskleisti didelį Janinos rūpestį manimi, jos sielvartą dėl mano nelemtos ligos.
Po didelio džiaugsmo – dukros gimimo ir prie manęs atsėlino nelaimė – susirgau nepagydoma, nuolat alinančia nervų sistemą odos liga, kuri pirmiausia palietė rankas. Beje, tai mano kryžius, kurį kantriai nešu visą gyvenimą – iki šiol. Janina matė, kokiom kruvinom, žaizdotom rankom auginu dukrą, skalbiu, gaminu, dirbu. Mačiau ir jaučiau, kaip ji dėl to jaudinasi, kaip stengiasi kuo galėdama man padėti. Gavusi jos laišką, pirmiausia perskaitydavau jos žodžius: „Liliuk, mieliausia, kaip Tavo rankelės?“ Kadangi skaitė daug užsienio literatūros, pati domėjosi medicina, turėjo daug šios srities žinių, siųsdavo laiškuose įvairių patarimų, palaikė mane moraliai, ieškojo specialistų, kurie galėtų man padėti. Susitarė Vilniuje su profesoriumi dėl konsultacijos. Tačiau geriausias palaikymas – tai jos geležinė valia, jos gyvenimo patirtis. Kai susitikdavom, ramindavo mane, guosdavo kiek įmanydama. Taip suprasti ir guosti gali tik pats kančioje gyvenantis žmogus. Kartą, kai viena po kitos susirgo vėžiu ir mirė artimiausios draugės – Vanda, Nastutė, taip pat gera sveikata negalėjo pasigirti ir kitos artimos draugės, Janina pasakė: „Kodėl visi mano artimiausi žmonės paženklinti kančios ženklu?“
Mes gana dažnai su Janina šnekėdavom apie mūsų keistą giminę, apie visų likimus, gyvenimus, kurie dažniausiai buvo nelaimingi, kai kurių netgi tragiški. Stebėjomės, mąstėm abi, tačiau tuo ir baigdavosi šie mūsų pokalbiai.
Visas vasaras Janina praleisdavo Bronės tėviškėje. Kiekvieną pavasarį buvo tokia tradicija kaip ritualas: per tuometines gegužės mėnesio šventes mano vyras nuvažiuodavo traukiniu į Vilnių (tuomet savo transporto dar nebuvom įsigiję), o iš ten, kartu su Brone, važiuodavo į Mazgeliškį padėti sodyboje pasiruošti sezonui (valydavo langus, tvarkydavo po žiemos kambarius), nugabendavo visą vasarai reikalingą mantą. Vėliau, orams atšilus, abi bičiulės iškeliaudavo vasaroti.
Pakviesdavo pasisvečiuoti ir mus.
Iki šiol dėkinga už tai Bronei, kadangi mes su vyru abu buvom miestiečiai, giminių kaime neturėjom.
Su dukra pirmą sykį į Mazgeliškį nuvykom, kai ji buvo trejų su puse. Sunku aprašyti, kokį įspūdį tai padarė jai, gimusiai ir augusiai daugiabutyje, „ant asfalto“. Teko būti ir miške, ir pajūry, tačiau kai atsidūrė nepaprastai gražioje sodyboje, apsuptoje aplink plytinčių laukų ir miškų, o svarbiausia – pirmą kartą gyvenime pamatė gyvus visus įmanomus naminius gyvulėlius ir paukščius, ją ištiko savotiškas šokas. Kol ten svečiavomės, kiekvieną rytą, vos praplėšus akis, jos pirmieji žodžiai būdavo: „Einam į tvartą.“
Vėliau beveik kiekvieną vasarą palikdavau Rūtą kokiam mėnesiui Janinos ir Bronės globai kaime. Buvau labai dėkinga, kad mano vaikas gali pagyventi kaime, šalia ją mylinčių žmonių. Buvo prižiūrėta, sveikai maitinama, tačiau nelepinama. Janina, turėdama pedagoginį talentą, liepdavo ir padirbėti: išravėti tam tikrą lysvės dalį, padėti jai prižiūrėti, palaistyti gėles. Gražu buvo žiūrėti, kaip Rūta savo mažais piršteliais kruopščiai išrauna kiekvieną piktžolę. Janina sakydavo, kad vaiką gyvenimui ruošti reikia nuo mažens, pratinti prie realybės, kad neužaugtų gležna kaip šiltnamio gėlelė. Pati žinojo, koks likimas gali būti negailestingas ir sutrypti bet kurią akimirką. Rūtą labai mylėjo: sekė pasakas, skaitė knygas. Paskyrė jai eilėraščių rinkinį „Saulės pėdomis“, kuris buvo išleistas 1979 metais.
Nuostabiai gražius žodžius įrašydavo dovanodama naują vaikams skirtą knygelę.
Kadangi kiekvienais metais mūsų šeima turėjo galimybę pavasaroti Bronės sodyboje, mačiau ir supratau, kodėl Janina taip laukdavo vasaros, kad galėtų ištrūkti iš miesto. Nesugebėsiu išdėstyti, kas jau parašyta išleistoje profesorės Viktorijos Daujotytės knygelėje, kur Janina pasakoja apie savo sąlytį su gamta, tačiau mačiau didžiulį džiaugsmą Janinos akyse, gamtoje ji jautėsi lyg žuvis vandenyje. Be galo mylėjo žemę, kiekvieną augalėlį, medį, žinojo visus laukinių gėlių pavadinimus. Turėjo savo daržą – sukastą ir aptvertą žemės plotą, kuriame sėjo ir augino daržoves. Atvažiavusi dažnai rasdavau tupinėjančią tarp lysvių, suprakaitavusią, purvinomis rankomis, tačiau be galo laimingą. Augino įvairias tuo metu Lietuvoje dar nepopuliarias daržoves – pastarnokus, špinatus, kaliaropes, brokolius ir įvairias prieskonines žoleles. Su pasididžiavimu rodė savo augalus, pasakojo, kuo vertinga viena ar kita daržovė.
Po langais žydėjo įvairios gėlės: nasturtos, piliarožės, jurginai. Vienais metais tarp kitų gėlių buvo pasodinusi ir rožės kerą. Vieną sykį atvykusi darželyje pamačiau pražydusį didžiulį sodrios purpuro spalvos rožės žiedą – nepaprasto grožio. Janina tuomet pasakė: „Žinai, koks tos veislės pavadinimas? – Princesė Lilijana“… Įamžinom fotografijoje tą rožę, dar ir dabar saugau padarytas skaidres.
Vakarais eidavome abi pasivaikščioti į laukus, šnekėdavom daug ir apie viską. Klausinėdavo, kokios naujienos pas mus, Kaune. Kartais nutildavo, susimąstydavo, eidavom tylėdamos – galbūt tuo metu Janinos galvoje gimdavo nauji poezijos posmai. Sodyboje, jos kambaryje ant stalelio prie lovos visuomet gulėjo įvairios užrašų knygelės, popieriaus skiautelės su prirašytais, pribraukytais ir koreguotais eilėraščių posmais.
Vasarodama kaime, Janina artimai susibičiuliavo su netoliese gyvenančia Nedveckų šeima. Kadangi ir mūsų šeimai teko gana artimai su jais bendrauti, noriu papasakoti, kokie tai nuostabūs, šilti, mieli žmonės. Nepaprastai darbštūs ūkininkai – Janina ir Bronius – augino sūnų Joną ir jaunesnę dukrą Jūratę. Jūratėlė tuomet buvo mano dukros vienmetė, jos abi susidraugavo, kartu žaisdavo. Mergaitė buvo rami, kukli, nepaprastai prisirišo prie Janinos ir pamilo ją. Janina, be abejo, atsakė tuo pačiu, labai šiltai bendravo. Kadangi Jūratė buvo gabi, savarankiška (manau, kad didelę įtaką jos tolesniam gyvenimui ir specialybės pasirinkimui padarė Janina), vėliau sėkmingai įstojo ir baigė Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos ir filologijos fakultetą. Baigusi studijas, dabar gyvena ir dirba Vilniuje, tapo gabia žurnaliste.
Su meile ir pagarba prisimenu ypatingą žmogų – Janiną Nedveckienę. Ji – buvusi Merkytė, gerbiamo akademiko Alfonso Merkio sesuo. Gyvenimo užgrūdinta, nepaprastai dvasinga ir šilta, išmintinga moteris. Mylėjo ir labai gerbė Janiną, abi bendravo lyg seserys, ji, kaip Janina, buvo teisinga, nemėgstanti prisitaikėliškumo ir tuščiažodžiavimo. Nors pati buvo gera, patyrusi ūkininkė, klausdavo Janinos patarimo praktiniais, finansiniais klausimais. Janina, būdama eruditė ir turėdama didelės visapusiškos gyvenimo patirties, yra daugeliui padėjusi vertingais patarimais. Labai dėkinga likimui, kuris suteikė galimybę mūsų šeimai artimai bendrauti su Nedveckais.
Vėliau Janina jiems leidus pervežė ir pastatė namelį jų sodybos teritorijoje. Sodyba labai gražioje vietoje, šalia – Puožo ežeras. Pabūti pas tuos žmones, pabendrauti su jais man buvo didžiulė atgaiva sielai. Kupiškėnų kalba su daugybe mažybinių, malonybinių žodelių skambėjo kaip gražiausia muzika. Mūsų santykius gaubė nepaprasta aura: graži gamta, mieli, geraširdžiai žmonės. Janinos Nedveckienės vyras Bronius vis ką nors meistraudavo su mano vyru, buvo labai rūpestingas, paslaugus. Dirbo veterinarijos gydytojo padėjėju, be galo mylėjo gyvūnus, buvo aistringas medžiotojas. Išvykstant į Kauną, Janina su Bronium visuomet stengėsi įdėti lauknešėlį kaimiškų gėrybių – obuolių, skilandžio, šernienos dešros, medaus.
Po Janinos mirties teko porą kartų svečiuotis pas juos, palaikėme šiltus santykius. Be to, jaučiau ypatingą trauką pabūti arčiau Janinos, pajusti ją prie jos išsvajoto namelio, kuriuo džiaugtis, deja, teko neilgai. Tačiau laikas, atstumas, mūsų visų gyvenimo problemos daro savo. Nors tikrai nuoširdžiai buvom kviečiami atvykti į svečius, tačiau vis atidėliojom. Santykiai nenutrūko – visuomet sveikiname vieni kitus švenčių progomis.
Taip ir gyvenome. Janina, kaip minėjau, vasaras praleisdavo kaime. Žiemą ar rudenį kartais tekdavo atsigulti ligoninėn, atlikti tyrimus, pastiprinti širdį. Kol pajėgė keliauti, dar porą kartų buvo išvykusi į užsienį su turistinėmis grupėmis – aplankė Lenkiją, Vokietiją, Čekoslovakiją, Norvegiją.
Kadangi vertė poeziją iš kitų kalbų, mėgo prancūzų poetus, vienu metu buvo pradėjusi mokytis prancūzų kalbos, į namus ateidavo dėstytoja.
Savaitgaliais dažnai važiuodavau pas Janiną, nuveždavau reikalingų produktų, aprūpindavau ją siūlais, kadangi Janina daug mezgė.
Mūsų karta puikiai prisimena ir tą laikotarpį, kai parduotuvių lentynose puikavosi vien jaučių kanopos, elementariausi produktai buvo deficitas ir dalijami tik išrinktiesiems. O Janinai, dėl sveikatos būklės, buvo ypač reikalinga visavertė mityba. Nuo gimimo gyvendama Kaune, turėjau ryšių, pažinčių, todėl galėjau gauti ko jai reikėjo. Žinoma, nemalonu eiti, landžioti, prašinėti. Sau šito niekuomet nedaryčiau, tačiau dėl kitų artimų žmonių, o ypač dėl Janinos, galėjau iš po žemių iškasti, kai reikėjo.
Jaučiau begalinį džiaugsmą, galėdama suteikti jai malonumą. Aišku, ne vien dėl to, kad ji elgėsi taip pat su visais artimais žmonėmis, ir tuo labiau ne dėl jos dėkingumo. Svarbiausia – didžiulė Janinos meilė man ir džiaugsmas, kad aš galėjau jai atsakyti tuo pačiu.
Mano mama – nepaprastai rūpestinga, kovojo už savo vaikus lyg liūtė, visuomet buvau soti ir tvarkingai aprengta, tačiau glaudžiausias dvasinis ryšys siejo su Janina. Tik išgirdusi mano balsą telefonu, ji jau iš karto suprasdavo, ar man tuo metu gera ar bloga. Kai susitikdavom, viską suprasdavo iš akių, vos mane pamačiusi. Niekuomet nepakeldavo balso kalbėdama su manimi, nors buvo sudėtingo charakterio asmenybė: gana kategoriška, impulsyvi, nepripažįstanti kompromisų, nemėgstanti tuščiažodžiavimo, o ypač nekentė melo, veidmainiavimo ir prisitaikėliškumo. Gal ir esu kelis kartus bandžiusi sumeluoti, tačiau tokiais atvejais jos žvilgsnis rodė, kad viską supranta, nereikėjo jokių žodžių. Turėjo subtilų humoro jausmą. Kiekvieną žmogų matė tiesiog kiaurai. Mokėjo atsiriboti nuo tų, kurie jai paprasčiausiai nekėlė pasitikėjimo.
1980 metai. Eilinį kartą atvykus į Vilnių aplankyti Janinos, ji man ištiesė tūkstantį rublių, sakydama, kad išvertė nelabai jos vertinamos rusų poetės eilėraščių rinkinį, norėdama uždirbti man pinigų, ir pridūrė, kad galim panaudoti tuos pinigus savo nuožiūra, savo reikmėms.
Be abejo, tuo metu mums tai buvo didžiuliai pinigai. Tačiau kokių nors didesnių pirkinių neplanavom, pragyvenimui pakako. Pasitarę su vyru, įsigijom turistinius kelialapius ir rudenį, spalio mėnesį, išvykom į Vidurinę Aziją – pamatėm senuosius miestus – Bucharą, Samarkandą, buvom be galo laimingi ir patenkinti šia kelione. Janina, žinoma, pritarė mūsų sumanymui, kad ištrūkom iš namų ir praplėtėm savo akiratį.
Visuomet, kiek galėdama, Janina mus rėmė materialiai, netgi stengėsi nepamiršti man kompensuoti išlaidų už keliones traukiniu į Vilnių. Tiesiog nepatogu būdavo imti tuos pinigus, tačiau be jokių atsikalbinėjimų įduodavo, ir baigta.
1983 m. kovo mėnesį staiga susirgo ir mirė Janinos motina. Sulaukusi savo aštuoniasdešimtmečio, be kančių, sutrikus širdies veiklai ir pragulėjusi kardiologinėje reanimacijoje dvi dienas. Kaip esu minėjusi, su mamos šeima ji gyveno kartu penkiolika metų.
Po metų, 1984 m. birželio mėnesį, staiga nuo komplikacijų po apendicito operacijos mirė mano patėvis Feliksas. Nors prieš metus buvo atlaikęs paeiliui du infarktus. Janina tuo metu vasarojo Mazgeliškyje. Gavusios telegramą, atvyko abi su Brone į laidotuves. Janina mylėjo ir gerbė Feliksą, kadangi tai buvo jautrus, geros širdies žmogus, kartu su mama globojo tetą Degutienę.
Tais pačiais 1984 m. Janinai diagnozavo inkstų ligą. Pradžioje gydė medikamentais, didelėmis dozėmis skyrė hormoninius preparatus, nuo kurių atsirado kiti pašaliniai reiškiniai: išopėjo žarnynas, sutriko kepenų veikla. Reikėjo laikytis ypatingai griežtos dietos. Vėl teko dažniau gulėti ligoninėje, kadangi blogėjo ir širdies būklė.
Janina išstudijavo visą įmanomą literatūrą apie šį susirgimą. Puikiai žinojo, kad liga neišvengiamai veda prie visiško inkstų funkcijos sutrikimo. Prasidėjo naujas kovos etapas už išlikimą…
Tada vieno pokalbio metu Janina man pasakė: „Neįvertinau, kad iki šiol aš buvau tokia sveika…“
Vieną rudenį į Vilnių iš sodybos Janina atsivežė katytę, kuri jai sunkiomis gyvenimo valandomis tapo ištikima drauge ir guodėja.
Šios katytės istoriją papasakojo knygelėje „Nepalik manęs“, skirtoje vaikams.
Praminė katytę Juodnosyte. Tai buvo didžiulio abipusio prisirišimo tarp gyvulėlio ir žmogaus pavyzdys. Vilniaus bute katytė greitai apsiprato, buvo švari, tvarkinga, tačiau su charakteriu: pripažino tik Janiną, žinoma, dar ir Bronę. Kitų neprisileisdavo, netgi apdraskydavo. Buvo savotiškai pavydi ir kerštinga: jei nepatikdavo kuri nors Janiną aplankiusi draugė, tai viešnios rankinėje kartais palikdavo „suvenyrą“. Sykį gavau labai graudų Janinos laišką, kuriame ji detaliai aprašė, kaip katytė patyrė sunkią traumą: gaudydama paukštelį, iškrito iš trečio aukšto pro langą ant asfalto. Sunkiai susižeidusią, leisgyvę Janina ją parsinešė, gydė, kol ši pasveiko. Vasaromis išsiveždavo katytę į kaimą.
Kuo labiau progresavo Janinos liga, tuo glaudesnis ryšys buvo tarp jos ir įnamės: dėkingu ir ištikimu žvilgsniu šioji sekė kiekvieną Janinos judesį, įsitaisydavo lovoje šalia jos, visuomet iš priekio ir murkdama minkydavo savo švelniomis letenėlėmis jos krūtinę. Visi Janinos megztiniai ir chalatai buvo išpešioti kilpomis nuo aštrių katytės nagelių. O kai Janina išvykdavo į ligoninę, gulėdavo susirietusi į kamuoliuką ir žiūrėdavo liūdnomis akelėmis.
Pagaliau išsipildė sena Janinos svajonė – įsigijo savo namelį, nusipirko iš vienos močiutės kaime, kuri išvyko gyventi miestan pas sūnų ir buvo priversta jį parduoti.
Mano ir sesers vyrai padėjo namelį sutvarkyti ir įrengti. Janina pasodino daržovių. Buvo nepaprastai laiminga, džiaugėsi kiekviena diena, praleista savo išsvajotame lizdelyje.
O liga negailestingai progresavo toliau… Janinos laukė dar vienas likimo smūgis: reikėjo pradėti daryti dializes, nes jau nebebuvo kitos išeities.
Sukvietė eilinį konsiliumą. Janiną globojusi gydytoja Nijolė Stanaitytė ilgai įkalbinėjo Janiną dėl šios procedūros.
Janina atkakliai priešinosi, jokiais būdais nenorėjo sutikti, kad jos gyvenimas būtų priklausomas nuo kažkokios gyvenimo prailginimo mašinos, tačiau vėl teko eiti į didžiausią gyvenime kompromisą: 1988 m. gegužės mėnesį pradėtos dializės procedūros. Tai buvo košmariškas išbandymas: du kartus per savaitę teko gulėti prijungtai prie aparatų. Paskui – vėl širdies ritmo sutrikimai, pykinimai, vėmimai. Leisgyvė buvo atgabenama iš dializės procedūrų į palatą.
Tai tęsėsi beveik dvejus metus.
Janina atkakliai veržėsi vasaros metu savaitgaliais į kaimą, nors tai mums visiems kainavo didelių pastangų.
Bronė jau baiminosi vežioti Janiną – buvo labai rizikinga, kiekvieną akimirką galėjo įvykti nepataisoma.
Tuo metu mes jau buvome įsigiję savo automobilį, todėl kiekvieną savaitgalį važiuodavom į Vilnių, o iš ten – visa komanda į kaimą.
Taip ir tęsėsi šie mūsų maratonai.
Kai Janina tapo absoliučiai neįgali, man teko laikinai palikti darbą. Tris mėnesius važinėjau iš Kauno į Vilnių, tik porai dienų sugrįždavau į namus, paskui – vėl atgal.
Vieną sykį man atvažiavus Janina pasiguodė, kad, norėdama kažką pasiimti iš šaldytuvo, atsitūpė ir nebepajėgė atsistoti, todėl turėjo nuropoti iki lovos.
Su siaubu žiūrėjau į bejėgį, išsekusį jos kūną. Baisiausia, kad jau niekuo negalėjau padėti.
Prisimenu mūsų paskutines 1989 m. Kalėdas. Tai buvo juodasis Kūčių vakaras, kuris niekuomet neišdils iš mano atminties.
Susiruošėm šventėms, prigaminom įvairių patiekalų.
Janina įteikė visiems šventines dovanėles. Stengėsi būti linksma, tačiau staiga neištvėrė, prie stalo pravirko, nebegalėdama sutramdyti taip ilgai slėptų ašarų…
Dienos bėgo, prasidėjo užsitęsusios agonijos periodas.
Geroji fėja, skyriaus vedėja gydytoja Nijolė Stanaitytė užleido Janinai savo kabinetą. Ten ji ir praleido paskutinįjį savo gyvenimo mėnesį.
Visas dienas buvau šalia Janinos, tik vakarais grįždavau į namus. Grįždama užeidavau į Katedrą – prašydavau Dievo ištvermės Janinai ir jėgų mums visiems.
1990 m. vasario 6 dieną, eilinės dializės procedūros metu, Janina ištraukė iš rankos fistulę. Išsivystė ūmus sepsis.
1990 m. vasario 8 dieną Janina paliko šį kančių pasaulį.
Išėjo taip, kaip ir gyveno – ramiai, išdidžiai. Tik ašara nusirito skruostu.
Taip ir atgulė mūsų Janina Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, raudant smuikui ir giedant nuostabiam draugui, kunigui Kastyčiui Matulioniui „Marija, Marija“…
Esu nepaprastai dėkinga Dievui ir likimui, kad galėjau augti ir gyventi šalia tokios nuostabios asmenybės kaip Janina. Galėjau mylėti ir būti mylima, patyriau motinystės džiaugsmą.
Ačiū Tau, Janina, ačiū, mieloji, už viską.
Žinau, kad toji bambagyslė, tvirtai sujungusi mūsų likimus, niekada nenutrūks…
Mes visi su tavimi. Visada.
Tavo Lilė
2006 metai, gegužė
Petras Klimas. Visų dienų apmąstymai
2015 m. Nr. 3
Iš rankraštinio palikimo
Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo (1891–1969) likimas galėtų būti raiški 1918 metais sukurtos pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito metonimija. Tautos egzistencijai lemtingą aktą pasirašo neturėdamas nė trisdešimties, vėliau darbas Užsienio reikalų ministerijoje, diplomatinė veikla Italijoje ir Prancūzijoje. 1943-iaisiais buvo suėmęs gestapas, 1945-aisiais suėmė NKVD – nuteisė dešimčiai metų lagerio už memorandumo (jį ketinta persiųsti į Vakarus) prancūzų kalba rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis, ir kt.
Iš Čeliabinsko srities į Lietuvą P. Klimas grįžo pačioj 1954-ųjų pradžioj. 1957 m. nusipirko 96 lapų Janonio popieriaus fabrike pagamintą sąsiuvinį linijom ir ėmė rašyti „Visų dienų apmąstymus“. Skaitant šiuos užrašus (LLTI bibliotekos rankraštynui perdavė prof. Vytautas Landsbergis 2013-08-26; signatūra F1-8121), turėtina galvoj: P. Klimas buvo istorikas ir teisininkas; kaip ir dera mokslininkui, pradėjo aiškindamasis esmines sąvokas. Prirašyti 47 puslapiai (ėmus svarstyti apie grožį, visam laikui stabtelėta).
Ir dar: sąsiuvinyje esti vienas palaidas lapelis, kuriame užfiksuota nota bene – mintis, kurią reikia gerai įsidėmėti. Publikuojant ji pateikiama kaip „Apmąstymų“ motto .
Virginijus Gasiliūnas
Filosofijos pradmenys
NB
Tautai reikia pirma apsispręsti savo būtim, t. y. tapti atskira valstybe, o paskui žengti socialinės evoliucijos keliais.
Jei Lietuva 1918 metais nebūtų sukūrusi valstybinės individualybės, ji būtų palikusi Rusijos provincija ir nieks net nebūtų galvojęs apie Lietuvą, vėl rusų kariuomenei ją okupavus.
Po 1941 Lietuva jau inkorporuota kaip valstybė, nors ir visaip suvaržyta ir rusifikuojama. Bet rusifikacija eina jau sunkiau, jai kliūva II.16 aktas ir internacionalinis įteisinimas.
Nemokšos lietuviai, paėmę valdžią, patys to nesupranta ir keliaklūpsčiauja prieš Maskvą, bet jaučia savo išdavystę ir visaip maskuojasi savo kailyje. Propaganda, kad Maskva viską duoda liaudžiai – tėra tik jų pačių apsigaudinėjimas. Bet jis yra be galo žalingas ir šaukiasi maišto.
Įvadas
Nėra tokios dienos, kad mes nesusidurtume savo būtyje su tiesa arba su netiesa. Dažnai mes paabejojame ir viena, ir antra. Taip pat vargu bepraeina diena, kurios metu mes nepasigrožime gamta, kuriuo žmogaus kūriniu arba ir pačiu žmogum bei jo elgesiu. Tenkinamės mes teisingumu ir jaudinamės dėl kokio neteisingumo arba net juo piktinamės. Kas teisinga ar nedora, mes dažnai tarytum neabejojame. Pamėgimas ir pamylėjimas taip pat niekam nėra svetimas.
Pati būtis visuomenėje, kuri teise arba įstatymais aprėžia paskiro žmogaus laisvę arba elgseną, gundo apmąstyti jos teisių ribas ir net patį pagrindą. Kodėl gi kartais kuri visuomenės dalis pasipriešina esamai teisei ir sukelia maištą? Pagaliau kuriuo pagrindu žmogus įsiterpia į visuomenę, patapdamas tos ar kitos jos dalies dalyviu? Kas yra jam tauta ir valstybė? Noromis nenoromis mąstanti būtybė kartais statosi sau klausimą, koks gali būti jo būties įprasminimas toje sudėtingoje visatoje, kurios nei pradžios, nei tikslo dėsningi reiškiniai neatskleidžia.
Apmąstymų kompleksas neišvengiamai apima taip pat kultūros, jos uždavinių ir prasmės problemą. Atskiro žmogaus sąmonė ieško taip pat apmąstymo išraiškos. Josios priemonės bendravimo ir susipratimo eigoje pirmų pirmiausiai reikalauja apmąstymo ir apdairaus patikslinimo, kad individualiniai nuosprendžiai pavirstų bendražmogiškais arba visuotinai įtikinamais.
Tokie yra patys svarbieji apmąstymų punktai, nelyginant gairės, kuriomis tenka vaduotis ieškant atsakymų į visą eilę kitų klausimų, kurie iškyla kasdieninėje asmeninėje ir visuomeninėje būtyje. Sąmonės pilnatis mums neleidžia ribotis neapmąstyta kasdienybe, kad ir per amžių amžinus ji būtų įprasta. Toks yra žmogui būdingas sąmoningumo poreikis. Per amžių amžius jis nepaliauja didėjęs.
1. Sąvoka
Ryždamiesi apmąstymams, mes visų pirma tiksliai nustatykime, kaip mes suvokiame arba pažįstame aplinką, kitaip tariant, mus supančią tikrovę. Akimis mes matome, ausimis girdime, uosle suuodžiame, jutimo organais suvokiame daiktų savybes. Tai atrodo visai paprasta. O iš tikrųjų? Juk ką mes matome, kiekvienas iš mūsų tepamatome savo akimis. Kito žmogaus ar gyvio akimis mes negalime pamatyti. Tie regimi įspūdžiai tėra individualiniai arba subjektyvūs. Tikrovė tad atsispindi kiekvienam saviškai. Yra akių, kurioms viskas atsispindi rūke arba raudonai. Toks pat subjektyvumas yra ir kituose pojūčiuose. Todėl galime pasakyti, kad gamtos pažinimas yra asmeninės percepcijos išdava, priklausoma nuo kiekvieno žmogaus išgalių ir jo patiriamųjų organų savybių. Tik kiek tos savybės žmonėse yra maždaug vienodos, vienodas padaromas ir aplinkos vaizdas. Bet mes nežinome, kaip ką suvokia gyviai, nors ir nutuokiame šunį kitaip girdint ir suuodžiant, katę ar šikšnosparnį net naktį matant ir t. t., ir t. t.
Jei žmonės neturėtų priemonių susiprasti ir išsiaiškinti, jie pasiliktų kaip visai atskiri mikrokosmai su savitomis pasaulėžiūromis. Bet net pirmykščiai gyviai prasimanė bendravimo ir susipratimo priemonių, kuriomis išsilygindavo subjektyvizmas, arba bent jis pasidarė vienodas, atseit vienodesnis, t. y. artinosi prie kažko objektyvaus, kad ir palikdamas vis dėlto pasaulio atspindį reliatyviu.
Tarp tokių priemonių svarbiausia yra kalba. Jos dėka žmonės patikrinėja savo įspūdžius su jų panašumais ir skirtingumais ir tuo būdu sukuria bendrą vienodą pasaulio atvaizdą, kurį dėl to net imame vadinti objektyviu, tikroviniu, t. y. tokiu, kaip jį suvokia žmonės.
Per amžių amžius tie susipratimo ženklai gausėjo, ryškėjo žodžių prasmė, minčių ir įspūdžių reiškimo būdai tobulėjo, pakeldami bendravimo lygį.
Tolesnę susipratimo pažangą padarė rašmenų išradimas, senųjų kartų įspūdžius, mintis, kalba pareikštas, leisdamas užfiksuoti būsimoms kartoms. Amžių patyrimas tuo būdu galėjo būti dalinai išsaugotas. Tiesa, tie pirmieji ženklai iš pradžių buvo kukloki, žodžių prasmę pareikšdami braižais (vadinamu kyliaraščiu arba dantyraščiu), vėliau paveikslais (hieroglifais), atskirų garsų ar skiemenų simboliais, pagaliau balsių ir priebalsių deriniais. Raštas ir spauda, išsaugodami individualinį patyrimą, pagrindė ir mokslų pažangą.
Bet kas yra kalbos ar rašto žodis?
Ką mes pasakome, pavyzdžiui, tokiu paprasčiausiu sakiniu: „Keliu eina žmogus“? Tas pasakymas kitam žmogui teatgaivina jo asmeninėje vaizduotėje kelią, kurį jis kada nors buvo matęs, ir tokį maždaug kaip jis pats žmogų, kurs eina, kaip kiekvienas kitas žmogus. Kokį kelią, kokį žmogų ir kokią eiseną čia sakytojas nusakė, kitas žmogus, tą sakinį išgirdęs, negali tikroviškai atkurti. Jis į einančio žmogaus vaizdą teįdeda savąjį, t. y. savaip, individualiai, subjektyviai įgytą. Pasakytas kelias gali būti kreivas, tiesus, grįstas, žmogus – jaunas, senas, moteris ar vyras; eiti jis gali pamažėl, skubomis ir t. t., ir t. t. Visi tie žodžiai teišreiškia bendrinius požymius, kurie kiekvieno individo sąmonėje gali atkurti labai nevienodus vaizdus. Kitaip sakant, kalbos žodžiai tepasako bendrines savybes. Tų savybių junginys sudaro daiktų ir dalykų sąvokas. Kalbėdamies mes tik sąvokomis ir tesivaduojame. Konkretų sąvokų turinį arba tikrovinį vaizdą tiek sakytojas, tiek klausytojas sau pasivaizduoja saviškai, nes daiktų ar dalykų (veiksmų) sąvokos visų konkrečių savybių nenusako. Dėl to žmonių pokalbiuose dažnai atsiranda nesusipratimų. Pavartodami žodį, mes dažnai susidarome skirtingus vaizdus. Todėl norėdami išvengti nesusipratimų mes platesnės apimties sąvokas susiauriname kitomis siauresnėmis sąvokomis. Pavyzdžiui, tą sakinį „Keliu eina žmogus“ mes galime susiaurinti tikslesniais pažymiais: „Kauno–Raudondvario plentu lėtai eina senas vyras.“ Bendra (plati) kelio sąvoka jau išreiškia konkretesnį dalyką, ėjimas susiaurėja lėtumo savybe, o žmogus gauna seno vyriškio patikslinimo. Toks sąvokų ryškinimas gali eiti dar toliau. Bet ir toli nuėjęs sąvokų ryškinimas individo (mikrokosmo) sąmonėje dar paliks neapibrėžtų konkrečių detalių. Ir vargu begali būti pasiektas absoliutus tikrovės sutapatinimas su sąvokomis, kuriomis individai naudojasi savitarpio bendravime. Jeigu, sakysime, mes panorėtume ąžuolo lapo sąvoką patikslinti visomis jo savybėmis, mums reikėtų pažymėti ne tik formą, dydį, iškarpas, spalvas su atspalviais, taškus, gyslas su jų kryptimis ir storiais, bet ir svorį, drėgmę ir t. t., ir t. t. O juk mikroskope tų savybių prisikrautų dar galybės. Pagaliau ir mikroskopų esama visa virtinė, kurie iškeltų aikštėn dar virtinių virtines tų ąžuolo lapo savybių. O juk kiekviena savybė taip pat apibūdinama sąvokomis, kurios gali būti patikslinamos, ir taip be galo.
Tas sąvokų pobūdis šiaip ar taip leidžia žmonėms susiprasti, ypatingai jei jie užauga, auklėjasi ir subręsta vienoje šalyje ir vartoja vieną kalbą, vieną sąvokų lobyną. Pavyzdžiui, lietuviui medis kaip sąvoka ar terminas prisistatys klevu, liepa ar drebule, o afrikiečiui jau savaime kaip palmė; upė lietuviui bus kaip Nemunas, Neris, o egiptiečiui kaip Nilas. Mūsiškės upės didžiųjų upių gyventojui taptų jau tik upokšnio sąvoka. Todėl kalbos priemone tiksliau susipranta vienos tautos žmonės, vienoje aplinkoje susigyvenę, o juoba viename mieste ar kaime. Be to, nereikia užmiršti, kad patys žodžiai, t. y. ir sąvokos amžių bėgyje pakeičia savo prasmę ar apimtį. Todėl bet ką reiškiant žodžiais tenka atsižvelgti į jų reikšmės patikslinimą, kuris turi apsaugoti nuo nesusipratimų bent ligi tam tikro laipsnio, norint išvengti nereikalingų ir beprasmiškų ginčų. Žodžiu reiškiama sąvoka kartais būna tiek įvairi savo turiniu, kad susipratimas bendrai nėra galimas, kol tas turinys nebūna tiksliai sukonkretintas ir apibrėžtas. Pavyzdžiu čia gali būti ginčai dėl gerovės, laisvės, taikos, laimės ir t. t., ir t. t. Kad tokių sąvokų (žodžių) vartojimas būtų vaisingas, reikia tiksliai susitarti dėl jų turinio. Bet kokiuose apmąstymuose mes susiduriame su ta sąvokų savybe, kuri reikalauja ypatingo apdairumo, norint savo mintį ar nuomonę išreikšti. Kiekvienu atveju reikalinga tiksliai apibrėžti sąvokos turinį, su esminiais jos pažymiais. Kitaip pareiškimai ir ginčai praranda savo prasmę.
2. Tiesa
Tiesa arba tiesos sąvoka nuo senų senovės visada jaudino mąstantį žmogų. Per amžių amžius tiesa kovėsi su savo priešu – netiesa. Tiesa grindė žmogaus patyrimą, tiesa sprendė bet kurį kūrybinį ryžtą, ji kaupėsi moksluose.
Bet kas ji yra? Kaip ją atpažinti, kuo ji atsiskiria nuo savo priešininkės – netiesos, klaidos ar melo? Kuo būdu mes ja įsitikiname ir kur mes tiesą surandame? O surastoji tiesa ar yra amžina, vis ta pati? Juk kartais ir šiandien išgirstame sakant, kad kas buvę tiesa seniau, paliovę būti tiesa šiandien.
Tokių ginčų žmonijos istorijoje būta begalės. Begalės jų yra ir šiandien.
Kaip tad yra iš tikrųjų?
Imsime paprasčiausią atvejį. Mąstydami jūs negalite suabejoti, kad jūs esate. Štai jau aiški tiesa, jūsų būties tiesa. Ta būtis savaime apčiuopiama erdvėje; ji yra kaip kiekvienas daiktas šalimais su savo ilgiu, pločiu, aukščiu. Mes galime tą būtį erdvėje matuoti mūsų pačių nustatytais matais. Tie išmatavimai gali įvairuoti kas šalyje ir laiko bėgyje. Bet visi tie saikai yra absoliučiai objektyvūs, kaip ir pati mus apsupanti erdvė. To paneigti mūsų sąmonė negali. Kaip mūsų pačių būtis, erdvė yra lygiai absoliuti ir be jos negali būti būties.
Mūsų sąmonė taip pat suvokia, kad ta būtis tįsta laike, kurį mes taip pat matuojame: minutėmis, valandomis, amžiais ir t. t. Tie duomenys taip pat yra visai objektyvūs. Būtis tad erdvėje ir laike darosi tokiomis tiesomis, kurias mes galime pavadinti amžinomis, neginčijamomis, absoliučiomis. Dėl matų ar saitų mums tenka tik susitarti ir patikrinėti.
Tokių erdvės ir laiko matų mes galime pririnkti begales. Ir vis tat bus tiesos, objektyvios ir pastovios.
Imkime dabar paties skaičiaus arba skaičiavimo sąvokas. Kuo būdu jos tampa objektyviomis ir savaime amžinomis?
Kai mes paimame obuolį, mes sakome „vienas“. Nesvarbu, ar jis didelis, ar mažas, ar dar koks. Mes tesuvokiame jo vienumą. Lyginai paimdami kitą, mes sakome „du“. Ir taip atsiranda trys, keturi, penki… Tame skaičiavime mes atsipalaiduojame nuo tikrovinės obuolių įvairybės. Obuolys praranda savo materialinę būtį, ir skaičius virsta abstrakcija. Tokių vienetų, dvejetų, trejetų ir t. t. santykiais užsiima matematika, kuri savo formulėmis sukaupia objektyvių, amžinų tiesų lobyną, kuriuo mes naudojamės visokiems apskaičiavimams. Ir vėl mes įsiturtiname tiesų gausybe, kurios nesikeičia per amžius ir todėl nežino nei vakar, nei šiandien.
Tokios pat abstrakcijos keliu mes suvokiame erdvės matmenis, kuriais vaduojasi geometrijos mokslas. Tiesioji linija kaip trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų geometrijoje nėra rašalu ar kreida nubrėžtoji linija, kuri neišvengiamai turėtų šiokių ar tokių materialinių savybių, bet nematerialinė mąstomoji linija, kaip ir taškai. Tokios idealinės, mąstomos yra visos geometrinės figūros. Dėl to jos yra absoliučiai tikslios, kaip minėtieji aritmetikos vienetai. Ir jeigu mes sakome, kad vidurinių trikampio kampų suma yra lygi dviems stačiakampiams (2d), tai ne apie kokį popierinį, medinį ar metalinį trikampį mes mąstome. Kad ir be galo tobuli būtų tokie trikampiai, jie nesutaptų su idealiniu trikampiu, kurio dėsnius nustato geometrija. Tik dėl to, kad geometrinės figūros yra sąvokiniu būdu atitrauktos nuo materijos kaip skaičiaus vienumas nuo obuolio, jų dėsniai neturi kintamų materijos įmaišų ir yra absoliučiai tikslūs. Tokias tiesas nustato matematika. Mąstančioji sąmonė tuo būdu įsiturtina nepaprasta daugybe amžinų tiesų, kurios vienos jau nieku būdu neleidžia svaičioti apie tiesų nepastovumą ar neamžinumą. Neamžinos tepalieka klaidos su neįrodytais tvirtinimais.
Apsidairykime toliau. Argi patys mūsų mąstymo dėsniai nėra tokie pat pastovūs, absoliutūs, atseit ir amžini? Jeigu mes tariame A=A, tuo ženklu pažymėdami kurią sąvoką arba sąvokų kompleksą, tai negali kilti abejojimo dėl pasakytos tapatybės. Mūsų mąstymas yra tuo dėsniu paremtas. Iš jo eina kiti mąstymo arba logikos dėsniai. Jei A yra A, tai A+a negali būti A. Arba jei A=X ir B=X, tai A=B. Kitaip tariant, matematinis tikslumas įsiamžina ir visuose logikos dėsniuose.
Mūsų mąstysena, susiorientuodama erdvėje ir laike, savaime įninka ieškoti tiesos visoje savo aplinkoje. Kodėl? Todėl, kad toji aplinka, arba gamta, materija, kuri apsupa mąstantį žmogų ir kurion jis pats yra įsiterpęs, visokeriopai jį veikia. Pati mąstanti jo būtis bendrauja su gamta, iš jos savo gyvybę ji imasi, jos patiekalais minta, jos dovanomis naudojasi, jas savinasi ir savo reikalams pritaiko. Bet tam reikalingas visos tos aplinkos, gamtos pažinimas, pažinimas jos savybių. Trimatė erdvės tįsa su savo tūriu ir neišprususiai sąmonei parodė savo kaitaliojimąsi laiko tėkmėje. Tai buvo kita didžioji tiesa. Be to, jau pirmykštis patyrimas parodė, kad kaita turi priežastį. Ne visada pavyksta kiekvienai gamtos pakaitai tą priežastį rasti, ją tiksliai išryškinti. Bet pats priežastingumas, ligi niekuo įrodomai nepaneigtas, darosi kita pagrindine pažinimo tiesa. Tebūnie ji sąlyginė, kaip premisa arba prielaida, bet be jos nebūtų galimas joks gamtos pažinimas. Antroji būtina prielaida yra pasaulinės materijos (gamtos) visumos patvarumas, kokiais būdais esamoji materija ar energija besikaitaliotų. Į tas prielaidas atsiremia visų gamtos dėsnių ieškojimas. Tikrovė tų prielaidų nepaneigia, ir dėl to jas reikia laikyti absoliučiomis tiesomis, nors ir pavadinsime jas prielaidinėmis, t. y. kaip mūsų sąmonės primestinėmis, bet kokį tyrimą pradedant.
Tų prielaidų įteisinti tyrimai leido įvairiems gamtos mokslams (chemijai, fizikai, astronomijai ir kt.) sukaupti galybę tiesų, kuriomis žmonija naudojasi savo reikalams tenkinti ir plėsti. Tų patirtų tiesų lobiu remiasi visa žmonijos kultūra ir jos pažanga.
Toli gražu ne viskas gamtos raidoje yra suprasta, išaiškinta priežastimis ir dėsniais. Mažiau negu praeitais amžiais mes blaškomės spėliojimuose ir nuolatos siauriname gamtos paslapčių nežinią. Bet pats tos nežinios siaurėjimas vyksta tam tikrais laipsniais. Todėl tenka apmąstyti tų laipsnių pobūdį, atseit išsiryškinti pačių surastų tiesų tikslumą.
Paimsime paprasčiausią pavyzdį. Mes šildome vandenį ir pastebime, kad 100° Celsijaus jis ima kunkuliuoti, t. y. virti. Pakartodami tą bandymą mes nutariame, kad tokia yra vandens savybė – šimtame laipsnyje vanduo užverda. Tai yra viena iš gamtos tiesų. Bet kas šiuo atveju buvo vanduo? Ta bendrine vandens sąvoka mes apimame ir ežero, ir jūros vandenį, ir lietaus, ir kūdros, bet kokių spalvų ir atspalvių vandenį. Tolesnis tyrimas parodo, kad visi tie skirtingi vandenys skirtingai užverda. Todėl kad ta tiesa būtų visitėlė, reikia patikslinti vandens sąvokos turinį. Laboratorinės priemonės leidžia ligi tam tikro laipsnio išgryninti vandens sudėtį, kad ji priartėtų ligi elementarinės cheminės formulės H2O. Tada ir pati tiesa priartėtų prie absoliučios tiesos. Bet čia dar reikėtų atsverti kosminių spinduliavimų įtaką ir dar gal kokią mūsų nesuvoktą priemaišą. Ne visi gamtos reiškiniai leidžiasi laboratoriškai eksperimentuojami. Todėl gamtos pažinimas su įvairiais kaitaliojimosi dėsniais mums pasiduoda tik apčiuopiamai, ir pačios tiesos darosi tik artutinės. Toks jų pobūdis paaiškina ilgą klaidų istoriją, kuri atsirado dėl sąvokų nepatikslinimo arba dėl eksperimentų ir stebėjimų nepakankamumo.
Gamtos vyksmų suvokimas dažnai esti palyginamas arba lygtinis ir reliatyvus. Pavyzdžiui, senų senovėje ir dar šiandien mes galime sakyti, kad auštant saulė pas mus teka, atseit pakyla rytuose, o vakare ji nusileidžia. Ar tai nėra tiesa? O kai patyrėme, kad pati Žemė sukasi ir vienur pasirodo Saulės akivaizdoje, kitur atsiduria josios šešėlyje, Saulei nei kylant, nei leidžiantis, tai tos tiesos mes taip pat negalime paneigti. Abi tiesos pavirsta lygtinėmis priklausomai nuo stebėjimo taško. Kaip žodžiu pareikšta sąvoka reikalauja patikslinimo, taip ir sąvokų derinys, nusakąs pastebėtą vyksmą, turi atžymėti kiek galima tiksliau vyksmo apystovas, kuriose vyksmas stebimas. Tik tokia sąlyga patirtis prisiartina prie tiesos arba virsta tiesa.
Net paprasčiausi gamtos faktų nusakymai žmonių susipratimui pasiekti privalo gauti tokių patikslinimų, kad bent ligi tam tikro laipsnio nesuklaidintų. Kai mes tvirtiname, kad Nemunas išteka iš balų Lietuvos rytuose ir įkrinta į Baltijos jūrą, mes pasakome tvirtą patirtą tiesą. Bet nei tos balos, nei tėkmės vingių, nei jo žiočių pobūdžio ta tiesa mums neleidžia suvokti, o juoba galybės kitų tos upės savybių. Tokių nepabaigiamų spragų turi visos geografijos, kosmografijos, zoologijos, botanikos ir kitų gamtomokslių patiriamos ar nusakomos ir aprašomos tiesos. Todėl reikia būti labai apdairiems vartojant tas tiesų sąvokas. Jos pažymi tik bendrines patyrimo savybes ir neiškelia aikštėn neaprėpiamo gamtinės tikrovės sudėtingumo. Mūsų apmąstymuose tos tiesos mus tenkina tik savo būdingomis arba svarbiausiomis mūsų bendravimui savybėmis. Tą sąvokomis pareiškiamą tiesų ribotumą gali įvaizdžiai papildyti tikroviniai braižiniai, fotografinės nuotraukos, kino paveikslai ir kitos vaizduojamos priemonės.
Tokį pat ribotumą rodo ir mūsų patiriamų gamtos dėsnių suvokimas, ypačiai atvejais, kai tų dėsnių išryškinimui mes negalime pavartoti laboratorinių eksperimentų, kaip kad vandens užvirimo bandymuose. Todėl dažnai gamtos dėsnių pažinimas atsiremia tik spėliojimais. Tie spėliojimai dar negali atstoti tiesų, bet yra tik menamos tiesos arba hipotezės, kurios skatina toliau tikrinti jų tikroviškumą ligi taps tiesomis. Mūsų apmąstymuose hipotezės pavaduoja trūkstamą gamtos vyksmų grandį ligi ji galės būti patikslinta kruopštesniu patyrimu ir pavirs tiesa arba klaida. Mokslo laimėjimai tuo būdu nužymi savo pažangą. Tokiomis hipotezėmis tuo tarpu vaduojasi tyrinėtojai, gyvybę mėklindami atsirandant iš baltymų, gyvius keičiantis evoliucijos raidoje, ugnikalnius randantis iš Žemės rutulio slūgimo ir t. t., ir t. t. Hipotezės negali būti laikomos tiesomis, nes jos gali būti ir netiesos, arba klaidos.
Tokių pavyzdžių praeitis suteikia begales. Bet tai nereiškia, kad senosios tiesos šiandien pavirto netiesomis. Jos niekados nėra buvusios tiesos, o tik menamos, t. y. hipotezės. Hipotezių vertimas tiesomis yra mūsų sąmonės nesubrendimo arba neįžvalgumo išdava, su kuria pažinimas turi kovoti.
Hipotezė yra kol kas ir spėjimas dėl visatos, t. y. pačios materijos (gamtos) kilmės arba pasaulio atsiradimo. Mūsų mąstysena negali apsiriboti tik materialinių dėsnių ieškojimu. Tų dėsnių suvokimas gali patenkinti mūsų reikalų aprūpinimą. Bet mąstanti sąmonė, bręsdama savo veikloje, turi pasistatyti sau klausimą, kas yra ta materija ir kaip ji ne tik kaitaliojasi, bet ir iš kur ji atsirado visatoje savo pirmapradišku pavidalu su visais savo dėsniais. Tai mįslių mįslei įspėti duomenų kol kas neturime. Jokia hipotezė čia neduoda reikiamos grandies. Materijos pakaitoms mes galime būti materialistai ir jų tyrime ieškoti tiktai materialinių priežasčių. Bet tokios priežastys negali išspręsti pačios materijos pradžios, atseit paties jos atsiradimo. Todėl antgamtinė idealistinė hipotezė čia pasidaro visai teisėta. Ar ji bus tiesa ar netiesa, to klausimo mūsų tyrimai neleidžia spręsti nei neigiamai, nei teigiamai. Šioje problemoje tiesa pasilieka didžiąja paslaptim, kurios akivaizdoje mūsų sąmonė turi palikti mąstymui laisvę. Kuklioje rezignacijoje tegalime tarti „ignoramus“, arba tikėti didingu kosminiu kūrybiniu aktu mums neįmanomoje beribėje erdvėje nepabaigiamoje laiko tėkmėje. Toks tikėjimas neprieštarauja mokslui, kurs turi reikalo tik su jau esama materialine visatos visuma ir tetiria esamus jos kaitaliojimųsi dėsnius ir savybes.
Pagaliau mes negalime nesusimąstyti dėl paties mąstymo fakto. Kas jis yra? Kas jį gimdo ir valdo? Kad jis surištas su gyvybe, tai akivaizdi tiesa: gyvybei išnykstant, išnyksta ir mąstymas. Todėl vargu begalima abejoti, kad mąsto ir sliekas, ir bitė, ir net mikroskopinė bacila, ligi ji gyvuoja materijos būtyje. Jau nuo senų senovės mokslininkai stengėsi suvokti mąstymo esmę. Tas užsimetimas „pažinti patį save“ niekuomet nesiliovė, tiriant mąstymą ir jo ryšius su pojūčiais. Sėkmingiau tyrimams vyko apčiuopti pačius mąstymo faktus, jų veiksnius ir poveikius. Bet ir čia tiesų lobis dar labai nepastovus. Kad mąstymas rišasi su aplinkos sąlygomis – tas faktas yra neabejotina tiesa. Bet kad mąstymas taip pat keičia sąlygas – tai taip pat negali būti ginčijama. Sąmonė, apsimąstydama esamose gamtos sąlygose, jas saviškai suvartoja, pritaiko, joms priešinasi. Nėra nei veiksmo, nei judesio, kurs nesirištų su mąstančia sąmone. Todėl nepaisant to, kuo mąstymas bebūtų palenktas ar pažadintas, jis darosi sprendžiamu veiksniu. Tą tiesą gerai suvokia agitatoriai ir propagandistai ar reklamų skelbėjai ir auklėtojai pedagogai. Kai žmogus eina į mišką malkų pasikirsti, jis visų pirma pagalvoja, ko jis eina. Taip pat padaro turbūt ir beždžionė lipdama į medį kokoso nusiraškyti, ar musė saldumynų pačiulpti. Tokiu pat veiksniu virsta mąstymas žmonių tarpusavio santykiuose. Jis kuria ir prievartą, ir pasipriešinimą. Klasių sukurstoma kova čia yra geriausias įrodymas. Mąstymas gali būti pažadintas gamtos sąlygų, ekonominės santvarkos, socialinių santykių, bet jis yra betarpiškas istorijos raidos stūmoklis, kaip jis yra kiekvieno individo veiksmų variklis. Gyvybinis mąstymas, sujungtas su visa emocine sistema, be abejonės, taikstosi prie gamtos sąlygų, derinasi prie socialinės santvarkos, atsižvelgia į tradicijas, papročius, net vaduojasi tikėjimu ir prietarais, bet taip pat ryžtasi maištauti ir kelti revoliuciją. Ir kol pasipriešinimas nesujaudina mąstysenos, paties pasipriešinimo nesti nei asmeninio, nei kolektyvinio. Šitas faktas darosi pirmapradžia istorine tiesa. Ir ta tiesa nėra kokia „idealistinė“, bet realių realiausia, tiesiog gamtinė arba psichofiziologinė, objektyviai žvelgiant į istorinių įvykių raidą.
Pagrindinis istorinių tiesų ieškotojo tikslas yra nustatyti praeities faktus. Tam reikalui jam tenka konsultuoti kronikas, atatinkamus laikotarpio dokumentus, atsiminimus, paminklus, meno kūrinius, kartais net legendas, dainas, archeologinius duomenis ir t. t., ir t. t. Čia galima susitikti su nevienodais liudymais, net prieštaravimais, ir todėl tiesa gali būti suvokta tik apytikriai, spėjamai arba hipotetiškai.
Dar rizikingesnis yra istoriko ryžtas motyvuoti įvykių gymį ir plėtrą. Žmonių sąmonę ir jausminę būseną įvairiose epochose ir sąlygose standartizuoti, o ypač suvesti į kurį vieną stimulą – būtų per daug neapdairu, tiesos ieškant. Toks išankstinis nusistatymas lengvai gali pavirsti istorijos klastojimu. Tokios „tiesos“ nebebūtų net hipotezėmis ligi tolesnio patikrinimo, bet tiesiog antimokslinėmis, skirtomis smurtiniam klaidinimui užgožiant neįžvalgią mąstyseną.
3. Teisė
Tiesa ir teisė savo sanskambiu atrodo labai artimi žodžiai. Galima pamanyti, kad jų skirtumas tesąs tik tarminis. Taip pat kitose kalbose jais reiškiamos sąvokos tarytum giminiuojasi, k. a. rusų „pravda“ ir „pravo“, lotynų „jus“ – „justitia“. Todėl visų pirma reikia tiksliai apibrėžti tais žodžiais nusakomų sąvokų turinį, kad išvengtume nesusipratimų. Tiesos savybes mes jau esame apžvelgę, todėl dabar išryškinkime, kas yra ta tariamoji jos giminaitė – teisė.
Kasdieniniuose pokalbiuose mes dažnai išgirstame sakant: tu neturi teisės taip kalbėti, kokią tu turi teisę kištis į mano reikalus! ir t. t. Apie kokią teisę čia kalbama? Kuo čia remiamasi tokios teisės įrodymui?
Kad teisės sąvoka išryškėtų, pravers atsižvelgti į apystovas, kuriomis ji atsiranda.
Jeigu žmogus vienui vienas atsidurtų kažkur niekieno negyvenamoje vietoje, jam nekiltų klausimo dėl bet kokios jo teisės ar neteisės. Jis elgtųsi kaip tinkamas niekaip nesivaržydamas. Jei jis tokioje vienatvėje būtų su sava šeima, jis tvarkytųsi jau sutartinai. Tame susitarime tektų šeimos narių teises nužymėti, kad tarpusavio santykiai rastų atatinkamo darnumo ir taikingo sugyvenimo. Santykių pobūdį galėtų nustatyti arba vyras – tėvas, arba žmona – motina, arba abipusis pareigų pasidalijimas. Koks tas nusistatymas bebūtų, įsisenėdamas, virtęs įpročiu, sudarytų kad ir neformuluotą šeimos narių teisę, teisėto elgesio taisykles. Dar ryškiau teisių nustatymo reikalas iškiltų, jei šalimais atsirastų kita šeima arba kitos šeimos. Savaime tada iškiltų reikalas arba atsiriboti nuo viena kitos, savarankiškos veiklos sritis pasiskirsčius, arba sudaryti kooperuojančią bendruomenę, arba, pagaliau, ryžtis smurtui, atvykėlių puolimui, t. y. karui ir pan. Galėtų pulti ir atvykėliai. Šiaip ar taip, tiek susitarimas, tiek smurtas taptų pirmykštės teisės pagrindu. Susitarimas nustatytų bendradarbiavimo pobūdį, smurtas – vienos šeimos pavergimą kitos naudai, jos narius paverčiant vergais, baudžiauninkais ar darbininkais-samdiniais.
Nuo senų senovės per ilgus amžius įvairiais būdais susiklojo visuomenės santykiai, kurie buvo užfiksuoti papročiais, įstatymais ir įvairiausiais potvarkiais. Įvairiai susidariusios bendruomenių valdžios tvarkai daboti prižiūrinėjo tų papročių ir naujų įsakų vykdymą ir baudė nusižengėlius. Tuo būdu susidarė pirmykštės teisės kodeksai, kurie nuolatos keitėsi, atsiliepdami į naujus, sąlygų iškeltus, poreikius. Romos imperijos teisininkai, panaudodami tą medžiagą, sutvarkė ją skyriais, sukurdami senojo pasaulio teisyną. Vėliau jį perėmė kitos šalys, pritaikydamos savos visuomenės sąlygoms ir papročiams. Tuo būdu piliečių būtis susiformavo teisės principais, vis mažiau vietos palikdama savivalei. Tuose teisės nuostatuose, be abejonės, atsispindėjo įvairių bendruomenių (tautų, valstybių) įprastos pažiūros, ekonominių sąlygų pažadinti reikmenys, moraliniai sumetimai ir t. t. Bet teisėje galėjo būti ir nuostatų, priešingų papročiams, moraliniams nusimanymams ir paskirų piliečių interesams. Teisei būdingas jos privalomumas, kurį apdraudžia vykdomosios valdžios organai, šiokiu ar tokiu būdu atsiradę ar sudaryti bendruomenėje. Todėl teisės sąvokoje tas privalomumas yra esminė savybė, be kurios nėra teisės. Todėl nuostatos be sankcijos, t. y. bausmės už jo nevykdymą arba pažeidimą, praranda savo teisinę prasmę ir virsta tik nuomone, pageidavimu ar teisės projektu. Dėl to ir nuostatai, kuriuos formuluoja sutartimis atskiros bendruomenės ir kurių vykdymas tepriklauso nuo geros susitariančių šalių valios be sankcijų nustatymo nusižengėliui, neturi pilnos teisės pobūdžio. Tokių nuostatų nevykdymas arba jų sulaužymas teiššaukia represijas arba net karą, kurio pasėkoje nugalėtojai diktuoja nugalėtiesiems savo teisę. Bet ir ši, nelaiduota sankcijomis, pavirsta tik pageidavimu. Todėl tarpgentinė, tarpvalstybinė, internacionalinė teisė, kad ir iškilmingiausiai sutarta, ligi neturi privalomos galios sankcijų, kurias taikytų bendrinis vykdomasis organas, pasilieka nepilnareikšmė, nepilnavertė, kitaip tariant, nepilnateisė, o tik pageidautina. Pastangų tokiai „teisei“ papildyti ir subrandyti buvo daroma buvusioje Tautų Sąjungoje ir dabartinėje Suvienytų Tautų Organizacijoje. Tarptautinė teisė galės gauti visus teisės požymius tik tada, kai valstybės atsižadės neaprėžto suverenumo jos nuostatų srityse, pasiduodamos bendrojo vykdomojo organo kontrolei ir sankcijoms. Savaime suprantama, kad toks organas privalėtų turėti prievartinės galios tos teisės galiojimui apdrausti. Tarptautinė teisė tuo atveju įsiturtintų visais teisės požymiais ir pasidarytų efektyvia taikos saugotoja tarp valstybių, kaip yra teisė nustatytų santykių ir tvarkos sargyboje valstybių viduje.
Teisė, būdama bendruomenėse tvarkomąja norma, nuolatos keičiasi keičiantis bendruomenių gyvenimo poreikiams. Tiems keitimams bendruomenės nusistato tam tikrą tvarką. Tam tikslui susikuria sprendžiamieji įstatymų leidimo organai. Istorijos raidoje tokiais sprendėjais galėjo būti užkariautojai, tironai, despotai arba tam tikros klasės žmonės, jų partija arba partijų komitetai. Laisvose lygiateisių žmonių bendruomenėse teisė nustatoma daugumos pritarimu. Iš to galime spręsti, kad galiojančiai teisei jos kilmė nėra esminga. Ji gali būti neteisinga, nežmoniška, net žiauri ir išlaikoma prievartinėmis priemonėmis.
4. Teisingumas
Be tiesos ir teisės žodžių griežtai skirtingomis prasmėmis mes vartojame dar kitą tos pat šaknies žodį – teisingumą. Mes galime berods pavadinti teisingu žmogų, kuris visada sako tiesą ir jos ieško, o taip pat ir žmogų, kurs visada vaduojasi teise ir niekados nenusižengia teisės nuostatoms. Bet kiek pamąstę mes juste pajuntame kažką ypatinga, ko neapima nei tiesos ieškojimas, nei teisėtumas žmogaus elgesyje. Mes, pavyzdžiui, kartais prikišame mokslininkui nepadorumą, kaip ir žiaurumą teisės aptvare tupinčiam asmeniui. Nei vienam, nei antram bendruomenėje nėra sankcijų. Dorovingumą mes siejame ne tik su veiksmais, bet ir su mintimis ir jausmais. Kas tad yra ta dora arba moralė, kurią mes apibendriname teisingumo sąvoka?
Ta problema jau nuo senų senovės buvo susirūpinę filosofai ir šiandien ji yra visur svarstoma. Teisingumo arba doros (etikos) klausimas yra toks kasdieninis, taip sutapęs su žmogaus buitimi, kad jis tarytum nesiduoda apmąstomas. Gi iš tikrųjų jis yra pats pagrindinis, tiesiog gyvybinis. Nuo jo išsprendimo pareina visas bendruomenės gyvenimas, jo negandų gydymas, jo žmoniškumas. Kuo pavirstų žmonių santykiai, praradę teisingumo pradus?
Nusimanymas apie teisingumą, atseit moralės principus, susiklostė jau pirmykštėse bendruomenių stadijose. Tie nusimanymai virsdavo elgesio taisyklėmis, kurios atsispindėdavo valstybinės santvarkos teisėje. Bet dažnai įsisąmonintas teisingumas ir pasipriešindavo esamajai teisei. Tuo būdu moraliniai principai įrodydavo savo pirmapradiškumą žmonių bendravime. Jie kartais savo pranašumą prieš žmonių potvarkius apsiausdavo metafiziniu autoritetu. Toks religinis išaukštinimas akivaizdžiai pabrėždavo moralės pradmenų savarankiškumą.
Kuo tad vaduojasi mūsų sąmonė, nustatydama arba formuluodama bet kurį teisingumo arba moralės dėsnį? Kuo būdu mes įsitikiname, kas yra gera, moralu, teisinga ir priešingai – kas pikta, nemoralu, neteisinga?
Mums šiuo atveju esmės neišsemia papročiai, auklėjimas, mokymas, religija ir kitokios įtakos. Mums rūpi pirmapradžiai moralinių nusimanymų šaltiniai, kurie išugdo papročius, nustato auklėjimo kryptį, įkvepia mokymą ir pagrindžia religinės mistikos įterpimą.
Todėl imsime pačią pirmąją moralinių refleksų užuomazgą, kai motina visokeriopai pasišvęsdama pradeda ugdyti naują žmogystą. Ji puoselėja tą savo kūrinį ne tik už tai, kad jis jos. Ji trokšta, kad jis užaugtų pilnutėliu žmogum ir visų geriausiu. Ji pati jam tik gera trokšta. Išimčių čia yra maža ir moraliai net būti negali. Tas gėris pradžioje tepasireiškia motinos rūpesčiuose, ir pats santykis savo panašumu nenutolsta nuo visų gyvių elgesio su savo paderme. Bet kūdikiui augant ir bręstant, motina su tėvu savo apmąstymuose jau numato naujo žmogaus susiformavimą, kuriame turi prabilti žmogaus vertybė su geromis jo savybėmis. Kokio lygio bebūtų tėvų sąmoningumas (čia nušaliname iškrypėlių ir degeneratų atvejus), tas žmogaus vertinimas sudaro pirmą santykių pradą. Vaikui išaugus, tas pradas virsta abipuse žmoniško bendravimo esme. Čia vėl neminėsime papročių, religinių įsitikinimų ar įsakymų, nes ir jie išauga iš to paties vertinimo pradmens arba, kitaip tariant, iš žmogaus vertybės principo.
Ką tad reiškia tas principas, kuris išugdo žmonių santykiuose moralę arba teisingumo supratimą?
Kaip tat išryškėjo šeimoje, taip pat platesnėje bendruomenėje (tautoje, valstybėje ir žmonijos visumoje), sugyvenimo teisingumui reikalinga, kad žmogus žmogų laikytų lygia būtybe. Tas lygiavertiškumas siejasi ne su buitine padėtim, ne su išmokslinimu nei su gabumais, o su gyvybine esme. Tai reiškia, kad nė vienas žmogus negali būti paverčiamas kitų žmonių įrankiu, atseit išnaudojamas bet kokia dingstim arba forma. Tik žmonės, įsisąmoninę to principo absoliutumą, pakyla į moralės pakopą, subręsdami visuotinam žmoniškumui. Kol žmonės neįsisavina to absoliutaus kategoriško imperatyvo, prievartavimas, visokeriopi išnaudojimai, karai siautėja visokiomis formomis. Betgi jau iš senų senovės skambėjo posakiai: „nedaryk kitam, kas tau nemiela“ arba „mylėk savo artimą kaip pats save“, atspindėdami tą imperatyvą. Tereikia žmonių bendravimui sutaurinti, kad to direktyvo įsisąmoninimas ir įsijaudinimas juo taptų visagalis, visuotinis, absoliutus. Tik tada žmonija pakiltų į aukščiausią santykių pakopą. Ieškodama tiesų, ji lengvintų savo gyvybinį išsilaikymą gamtoje, teise ji tvarkytų buitinius reikalus, o žmogaus vertybės imperatyvu pagrįstas teisingumas sukurtų atmosferą, kurioje tarpsta gyvenimo žavesys.
Kasdieniniame gyvenime tą moralinę atmosferą dažnai pavaduoja mandagumo taisyklės. Savaime betgi aišku, kai tų taisyklių laikymasis tik išviršine paraiška sutampa su moraliniu aktu. Mandagūs gali būti nedorėliai, veidmainiai, apsimetėliai, pataikūnai, kurie savanaudiškumą ir piktus užmojus dangsto vylinga išore, kitaip tariant, melu.
Kad melas žmonių santykiuose yra bjauriausias nuodas, tai, rodos, visai aišku. Bet kuo jis prieštarauja pagrindiniam dorovės reikalavimui?
Kai kuris bendruomenės narys arba susiorganizavusi grupė pavartoja melą kitų narių atžvilgiu, jie kėsinasi panaudoti suklaidintą kitų sąmonę. Toks savanaudiškas kėslas paverčia suklaidintuosius savo įrankiu. Bendravimas praranda žmogaus vertybe įprasmintą pradą. Susijauja tad apgaulės, suktybės, pagaliau žmogaus nepasitikėjimas žmogumi su visomis tokio siaubo pasekomis.
Berods kartais kalbama apie „nekaltąjį melą“, atseit tokį, kurs tarytum nepažeidžiąs žmogaus vertybės postulato ir nepaverčia jo įrankiu kokiam savanaudiškam tikslui. Tačiau ir tokį tuščio melo žaislą giliau apmąstę mes suvoksime tokio melagio vertybės nususimą, kurs užgauna taip pat su juo bendraujančių žmonių garbę.
Atleistinu kartais laikomas vadinamas „šventasis melas“, kai melu tariamasi darant paslaugą savo artimui. Toks „gero“ darymas piktąja priemone pavartojamas, pavyzdžiui, norint nuraminti ligonį mirties akivaizdoje. Bet čia dažniausiai pasireiškia tik geros intencijos apvilkimas melu. Tokie ramintojai turėtų suprasti gamtos, o ypačiai gyvybinių procesų pažinimo reliatyvumą, atseit ir pasveikimo eventualumus. Todėl niekados negalima vadinti to melu numatant pasveikimo galimybę net sunkiausiais atvejais. Mes žinome nemaža pavyzdžių, kai gydytojų beviltiškai pasmerkti ligoniai pasveiksta. Įsisąmoninus tą tiesą, net nepagrįstos vilties teikimas savo artimajam mirties ar šiaip nelaimės grėsmėje neprasilenkia su morale, pagrįsta žmogaus, kaip tikslo savyje, vertinimo pradu (kriterijumi). Toks ramintojas, objektyviai imant, nemeluoja, bet moralinė jo būklė yra ydinga, jei jis tariasi meluojąs.
Lygiu būdu ir formalus mandagumas, kai jis nėra nuoširdus, praranda moralinę vertę. Tačiau ir išviršinis mandagumas tenka laikyti pirmąja civilizacijos pakopa, kurioje gali būti prinokintas ir nuoširdumas (senoji žodžio civilis prasmė buvo mandagus).
Tie apmąstymai leidžia teigti, kad teisingumas žmonių santykiuose arba moralė yra nekintamos esmės sąvokos. Žmonijos istorijoje tesikeičia nuotoliai ir nukrypimai nuo moralės, kaip kad klaidos nuo tiesos.
5. Meilė
Meilės reiškinys, būdamas emocinio pobūdžio, tarytum nepasiduoda apmąstymui, atseit negali būti argumentuotas. Jis tekonstatuojamas kaip žmogaus jausmas dažniausiai kito žmogaus atžvilgiu, nors nereta girdėti žmones mylint gyvulius, net gamtą. Tačiau šiais atvejais praverstų atskirti meilę nuo pamėgimo. Mes gyvulius prisijaukiname, jų gailimės, juos užjaučiame, užstojame, o gamtos vaizdais mes gėrimės, grožimės, džiaugiamės. Berods galime gėrėtis taip pat gražiu žmogum, ypačiai gražia moterim, kaip gražiu paveikslu arba vaizdu. Tačiau tokio gėrėjimosi ar grožėjimosi sąvokoje gali visai nebūti meilės. Jos sąvokon įsiterpia kitoks jausmų kompleksas, kuris prašoka patikimą.
Kas yra tas pradmuo žmonių santykiuose?
Jau tūkstančius metų meilės žavesys atsispindėjo dainose, legendose, meno kūriniuose, kurie tą jausmą kėlė į aukštumas, paversdami sprendžiamu gyvybiniu veiksniu. Meilės poreiškių rasime ir kasdieniniuose santykiuose ar laiškuose. Meilė yra nelyginant oras, kuriuo kvėpuojame, kad jaustumės gyvuoją.
Iš motinos meilės savam kūdikiui mes matėme išsivystant pagrindinį moralės imperatyvą – absoliutų žmogaus vertybės pradą. Kitaip sakant, meilė pribrandina žmonių santykių pobūdį nuo pat jų užuomazgos, ir bet kokioje epochoje. Tūkstančiai metų sukaupė žmonijoje begales kūrinių, kurie meilę iškelia kaip patį didįjį ir net sprendžiamąjį žmonių santykiavimo veiksnį. Meilės yra įkvėptos visų šalių dainos, pasakos, legendos, misterijos, fejerijos, šokiai ir religijos apeigos. Apsakymai, novelės, romanai vis negali išsemti to amžino šaltinio, kaip ir dramos, tragedijos ar simfonijos. Net milijonai laiškų, kasdien metamų į pašto dėžutes, yra kupini meilės poreiškių. Kaip tad išleisti iš mūsų apmąstymų tą žavingą mūsų būties stimulą!
Kai praeitame skyriuje iš motinos meilę įkvėptos pagarbos naujam žmogui mes mėklinome išaugant žmogaus vertybės pradą kaip visuomeninės moralės pagrindą – imperatyvą, mes ta pačia dingstimi meilę atžymėjome kaip pirmapradį veiksnį. Tie emocijų pažadinti reikalavimai pagaliau pavirsta žmonių bendravimo direktyvomis. Tačiau pats meilės jausmas nepriklausomai išlieka tarp artimųjų žmonių su visa savo galia. Tūkstančiai poetų, romanistų, dailininkų, kompozitorių ir filosofų tiria ir vaizduoja tą paslaptingą emociją, nes vargu bėra būsenų, kurių neužgožtų jos dvelkimas. Nei materialiniai sumetimai, nei giminystės ryšiai, nei savanaudiški apskaitymai, nei grožio pamėgimai negali išsemti jos esmės. Mėginsime tad bent apibrėžti meilės reiškinius.
Visų pirma atžymėsime, kad būtų klaida riboti meilę lytinių santykių sfera. Meilė ypačiai tarpsta tarp tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų, tarp draugų ir draugių. Net tikinčiųjų meilė, nesužalota kokiais atpildų sumetimais, gali būti emociniu atžvilgiu pati skaisčioji ir šventa. Pačias moralines vertybes, net paprastą korektingumą ar mandagumą meilė įjautrina žavinga šilima. Žmonių būtyje net sunkiausiose materialinėse sąlygose meilė įneša gyveniman palaimą.
Tos pačios esmės yra ir meilė, kuri susikuria tarp vyrų ir moterų, pasiryžusių sukurti šeimą. Tokia kasdienybe dažniausiai ribojamas meilės vaidmuo. Bet santuokinės šeimos sudarymas ne visada remiasi meile. Įvairiausi sumetimai ir apystovos pastumia į santuokas. Dėl to jos praranda bendravimo žavesį, sukelia nesantaiką ir ištuokas. Priešingai, tikroji meilė, jokiais sumetimais nesufalsifikuota, apdraudžia šeimos patvarumą gražaus bendravimo atmosferoje. Bet kas yra ta tikroji meilė?
Meilingas bendravimas yra toks sudėtingas, kad net apibrėžti jį labai sunku. Pirmas individų susitikimas patikimu juos suveda į simpatijos atmosferą. Viename ir antrame milijonai stygų atsiliepia akordais, kurie suaidi kaip bręstančios simfonijos preliudija. Bet ilgesniame bendravime akorduose gali atsirasti disonansai. Meilė išyra. Priešingai, jei akordai gausėja, jie bendravimą įturtina, padaro jį nuoširdžiai draugišku ir, galima sakyti, įamžina savo darnumo grožiu. Dvi visai savarankiškos būtybės, susiderindamos bendrame gyvenimo kelyje pagarbos ir moralinių įsipareigojimų vienumu, meile nušviečia savo būtį tiek visuomenėje, tiek savo šeimoje. Savarankiška savo emocine savybe meilė darosi labai svarbiu veiksniu žmonių gyvenime. Ji apibūdina ir patį žmogaus pranašumą.
6. Grožis
Grožio požymį kasdieniniame gyvenime mes pritaikome labai įvairiems dalykams. Pasakome, kad gražus yra gamtos reginys, pastatas, graži mergaitė, gražus paveikslas, rankdarbis, graži daina, melodija ir t. t., ir t. t. Toks įvairus grožio taikymas nelengvina jo suvokimo. Antra vertus, tą patį dalyką mes nevienodai įvertiname. Dažnai esti, kad tas pats dalykas vienam atrodo gražus, o kitam – priešingai. Toks nevienodumas lyg grįstų požiūrį, kad grožio sąvoka neturinti objektyvių elementų ir gražumo pareiškimas tesąs visai subjektyvus.
Kaunas 1957–1962–1963
Tarp Vilniaus ir Maskvos
2015 m. Nr. 1
Netolimų dienų pėdsakais
Vieną aktyviausių deputatų, kompozitorių Vytautą Laurušą kalbina Anatolijus Lapinskas
1989 m. rinkimus į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą reikėtų vertinti kaip reikšmingą žingsnį Lietuvos laisvės kelyje, o patį suvažiavimą – kaip svarbią politinės kovos areną. Šių rinkimų rezultatai visoje TSRS parodė aižėjantį komunistinės ideologijos rūmą, o Lietuvoje tas rūmas jau buvo beveik visiškai sugriautas, tai atskleidė triuškinanti Sąjūdžio pergalė. Pačiame suvažiavime greta agresyvios daugumos atsirado su ja nesutinkanti opozicija, plačiai pagarsėjo ir Lietuvos deputatų demaršai.
1989: Liaudies deputatų suvažiavimas
– Kaip atrodė Lietuvos deputatų veikla tame tūkstantiniame Michailo Gorbačiovo sumanytame forume?
– Jau nuo pirmųjų Liaudies deputatų suvažiavimo dienų Lietuvos delegacija pradėjo „reikštis“. Pirmiausia suvažiavimas turėjo išrinkti nuolat dirbančią Aukščiausiąją Tarybą. Kiekvienai respublikai čia buvo skirta vietų pagal jos dydį – Lietuvai teko penkiolika. Renkant Tarybą, mes pakėlėme triukšmą: kodėl visas suvažiavimas turi balsuoti už vienos ar kitos respublikos deputatus, pavyzdžiui, ar koks nors uzbekų deputatas tinka būti Aukščiausiosios Tarybos nariu, ar netinka? Tegul uzbekai balsuoja už savo kandidatus, mes norime balsuoti už savo. Šiam pirmajam mūsų „išsišokimui“ suvažiavimas pritarė!
Taip prasidėjo Lietuvos delegacijos „atskirosios nuomonės“ reiškimas, kol 1990 m. kovo 12 d. mes tiesiog išėjome iš posėdžių salės, nes nematėme reikalo dalyvauti svetimos valstybės parlamento posėdžiuose. Tiesa, mums pasiūlytą „stebėtojo“ statusą mes vis dėlto pasilikome. Tai padėjo tolesnėje kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Įdomiausia, kad, mums pasitraukus į stebėtojų ložę, mano kolegos – kompozitoriai plodavo per petį ir sakydavo – ko jūs čia iš viso sėdite, juk jūs užsieniečiai… Vis dėlto dauguma suvažiavimo deputatų, aišku, tai buvo rusai, ypač užkietėję Sibiro „deržavininkai“, mus atvirai smerkė. Ir ne tik mus, bet ir, pavyzdžiui, gruzinus.
Pačią pirmąją suvažiavimo dieną, 1989 m. gegužės 25-ąją, buvo parodytas filmas, kaip sovietų armija tų metų balandį susidorojo su gruzinų opozicija, kareiviai kapojo kastuvėliais per galvas moterims, vaikams, neginkluotiems civiliams. O salėje deputatai rėkė: „Taip ir reikia“, „Teisingai.“ Širdis neramiai suspurdėjo, supratau, kad tokia „specoperacija“ gali įvykti ir Vilniuje. Širdis neapgavo, po pusantrų metų, sausio 13-ąją, Lietuva irgi išgyveno panašų siaubą.
1989: Kaip M. Gorbačiovas lietuvius auklėjo
– Pirmąjį smūgį suvažiavime, kiek žinau, gavote po LKP atsiskyrimo nuo TSKP 1989 m. gruodį, dar gerokai iki kovo 11-osios. Kaip jautėtės talžomi M. Gorbačiovo, matyt, jis iš tikrųjų labai sunerimo, išgirdęs naujienas iš Vilniaus?
– Puikiai atsimenu tą pirmąjį Lietuvos deputatų ir M. Gorbačiovo susikirtimą antrajame Liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. gruodžio 20-ąją, jau kitą dieną po Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP. Tuomet buvau Maskvoje, vyko posėdis, kažkodėl gana nervingas. M. Gorbačiovas vieną kalbėtoją išvarė iš tribūnos, kitą, matyt, jam jau pranešė, kad LKP atsiskyrė nuo TSKP. Staiga jis neištvėręs nutraukė posėdį: „Pertrauka. Lietuvos delegacija – pas mane!“
Mes nuėjome. Kreipdamasis į mus M. Gorbačiovas pareiškė – kalbą įsirašėme, todėl cituoju: „Tai labai rimta situacija. Kviesime TSKP plenumą ir spręsime. Tai – Lietuvos komunistų partijos laidotuvės. Jūs susidursite su labai rimtais procesais. Bet tai jūsų pasirinkimas. Ką darysite rytoj – aš nežinau. Kokie gali būti mūsų ryšiai? Juk jūs išeinate! Kai po dviejų dienų bus svarstomas Molotovo-Ribentropo paktas, sakysite, kad jūs ne Tarybų Sąjungoje. Tai milžiniškas smūgis visiems pertvarkos reikalams. Aš, pavyzdžiui, už nacionalinį atgimimą, bet mes juk dar negyvenome federacijoje, jos dar nebuvo! Tai buvo galinga unitarinė valstybė. Respublikų konstitucijose kažkas pažymėta, bet iš tiesų tai buvo centralizuota galinga valstybė, dabar jai suduotas smūgis į širdį. Jeigu jūs manote, kad atlikote istorinį vaidmenį, – labai klystate. Viskas! Jūs sudavėte tokį smūgį, kuris gali būti nepataisomas, tai turi būti kita partija, kita politinė jėga. Dabar jau mes kalbamės kaip partneriai.“
Paskui paėmė Vytautą Landsbergį už rankos ir visai nelinksmai tarė: „Jūs laimėjote, profesoriau.“ – „Bet aš visai ne komunistas…“ – „Aš viską žinau, ir tai, kad buvote Amerikos pasiuntinybėje, žinom, ir apie ką ten kalbėjote, žinom, žinom…“ Apsisuko ir išėjo.
Partijos atsiskyrimas Maskvai buvo baisus smūgis, juk Komunistų partija, tuomet net nereikėdavo pridurti, kad Komunistų, nes buvo tik viena, gyvavo kaip viso tuometinio tarybinio gyvenimo branduolys. Suvažiavime girdėjosi kalbų, esą taip įvyko todėl, kad Lietuvos komunistų partijoje buvo susisukę lizdą daug išdavikų… Latvijoje ir Estijoje buvo kitaip, nes pusę jų partijų sudarė rusai, jie tokio žingsnio būtų neleidę.
M. Gorbačiovas vėliau mums ne kartą aiškino: jeigu jūs norite išstoti iš TSRS, reikia rengti referendumą. O mes atsikirsdavome: mums nereikia referendumo dėl išstojimo, nes mes niekur neįstojom. O jis: ko jūs bijote referendumo, juk tarp jūsų gyventojų – aštuoniasdešimt procentų lietuvių, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, kur rusų yra žymiai daugiau. O mes vis tiek: mes nestojom į TSRS, ten atsidūrėme 1940 metais, įvedus sovietų kariuomenę, surengus „rinkimus“, kuriuose balsavo ir tie patys sovietų kariai. Be to, per 1940 metų Liaudies seimo rinkimus nieko nebuvo kalbama apie nepriklausomybės atsisakymą ir stojimą į TSRS.
Po to aštraus gruodžio 20-osios pokalbio su M. Gorbačiovu grįžome į salę – stebėtojais pavirtome tik po kovo 11-osios.
– 1990 metų pradžioje įvykęs M. Gorbačiovo vizitas Lietuvoje ir jo sovietinio patriotizmo kalbos nepajėgė nuslėpti akivaizdaus fakto: tvirto Lietuvos žmonių apsisprendimo siekti nepriklausomybės. Ar neišgąsdino M. Gorbačiovo pasažai Lietuvos kūrybinių darbuotojų, taip pat tuometinės valdžios struktūrų?
– Šį 1990 m. sausio 11–13 dienų M. Gorbačiovo vizitą vadinčiau jo visišku fiasco, nors jis su visa jam būdinga kalbos dovana beviltiškai bandė įtikinti, kad Lietuvos nepriklausomybė yra ne tas kelias, kuriuo turėtume žengti.
Jo susitikime su kūrybine inteligentija išgirdau tokius žodžius: „Mūsų Konstitucijos nuostatos, kad sąjunginės respublikos turi apsisprendimo teisę, politiškai yra labai svarbios, bet, mano giliu įsitikinimu, kelias į politinį suverenitetą, ekonominį savarankiškumą, kultūros plėtrą, tautinių tradicijų išsaugojimą turi eiti per suverenių, į federaciją susibūrusių valstybių konstitucijas.“
Ir tuojau pat pagąsdino: „Kitaip mes susidursime su žmogiškų santykių paaštrėjimu, kuris atmes visą Sąjungą, kiekvieną tautą atgal, pakryps į didelius praradimus. Todėl reikia judėti pamažu, bet teisingai, neužbėgant į priekį. Laisva Lietuva, nepriklausoma Lietuva – tai tuo pačiu Lietuva, įjungta į kokią nors bendriją.“
M. Gorbačiovas nepajėgė įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos, žinoma, ir kitų „broliškų“ respublikų, pasiryžusių būti ne sovietinėje bendrijoje, kurioje atsidūrė prievartiniu būdu, bet sukurti savo nepriklausomą valstybę.
O Lietuvos partinio aktyvo susirinkime M. Gorbačiovas kalbėjo jau visai atvirai: „Lietuvoje nieko gero nepatyriau tik todėl, kad jūs labai stengėtės man įteigti savo požiūrį. Aš nuolat kartoju: imkime mąstyti, eikime į priekį, žiūrėkime palankiai vienas į kitą.“ Ką čia ir pridėti dėl „palankaus požiūrio“: lygiai po metų sovietų tankistai, atsigręžę į televizijos bokštą apsupusius Lietuvos žmones, matyt, užmiršo M. Gorbačiovo pamokymus ir jau ne tik žiūrėjo, bet ir šaudė į juos.
1990: Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas
– Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, ne visi galbūt tai prisimena, tapo savotiškomis lenktynėmis su laiku, nes Maskva „jau galando kirvius, kalavijus aštrius…“, siekdama stabdyti mūsų pasiryžimą.
– Tikrai taip. 1990 m. kovo pradžioje dar ne visi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai buvo išrinkti, tačiau staiga sužinome, kad kovo 12 d. šaukiamas trečiasis TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame bus renkamas prezidentas, aišku, M. Gorbačiovas – tai įvyko kovo 15 d. Sąjūdis nujautė būsimus įvykius ir bijojo, kad, išrinkus prezidentą, jis gali įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą, kartu – Lietuvos valdžios nušalinimą.
Nemažiau svarbu, kad tame suvažiavime turėjo būti svarstomas išstojimo iš TSRS įstatymas, kuris galėjo nulemti labai ilgą Lietuvos išsilaisvinimo, o tiksliau – neišsilaisvinimo procedūrą. Tokį griozdiško pavadinimo įstatymą „Apie klausimų, susietų su sąjunginės respublikos išėjimu iš TSRS, sprendimo tvarką“ TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė 1990 m. balandžio 3 d.
Juo remdamiesi būtų ne tik Sąjūdį išvaikę, bet ir įvėlę Lietuvą į mažiausiai penkerių metų teisinę išstojimo procedūrą. Tokį išstojimą būtų turėjusios patvirtinti ne tik visos sąjunginės, bet dar ir dvidešimt autonominių respublikų. Kaip dabar sakoma, misija – neįmanoma, pagal tokį įstatymą išstoti mums niekada nebūtų buvę leista.
Todėl net neišrinkus visų AT deputatų, trūko dar dešimties, buvo nutarta kovo 10 d. šaukti pirmąjį naujos AT posėdį, o kovo 11-ąją skelbti nepriklausomybę. Viskas buvo padaryta valandų tikslumu.
1990: Liaudies deputatų suvažiavime tapome stebėtojais
– Kaip jautėtės Maskvoje, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kaip į tai pažiūrėjo M. Gorbačiovas, kiti deputatai, o gal į jus mažai jau kas kreipė dėmesį?
– Jau kitą dieną po nepriklausomybės paskelbimo – 1990 m. kovo 12 d. – Liaudies deputatų suvažiavimui ir visam pasauliui pareiškėme, kad paskelbėme nepriklausomybę, todėl suvažiavime dalyvausime tik stebėtojų teisėmis. Tuomet visi persikėlėme į balkoną, į svečių ložę. Tą kartą iš penkiasdešimt šešių Lietuvos deputatų buvo atvykę vos penkiolika, likusieji turėjo pakankamai valstybės kūrimo darbų Lietuvoje, tačiau ne visi deputatai tapo stebėtojais. Du, atstovaujantys Lietuvos lenkams – Anicetas Brodavskis ir Janas Cechanovičius – liko salėje, taigi atstovavo „Lietuvos TSR“.
M. Gorbačiovas, net keista, gana abejingai priėmė tokį mūsų sprendimą (kas jam liko daryti?), skirtingai nuo LKP atsiskyrimo, kai jis reagavo labai skausmingai. Net deputatų mandatų iš mūsų neatėmė, matyt, manė, kad mūsų nepriklausomybė – tai laikinas pasikarščiavimas, „jaunystės klaida“. Todėl jis mūsų nei varė iš suvažiavimo, nei kaip nors kitaip talžė. Norėjo, kad būtume Maskvoje, kad būtų nors koks ryšys su Lietuva.
Tik kai vykdavo balsavimas dėl kurio nors klausimo, ironiškai, netgi su šypsena pasiteiraudavo: „Ar stebėtojai taip pat balsavo?“ Beje, latviai ir estai tuomet dar nebuvo paskelbę nepriklausomybės, todėl sėdėjo su kitais deputatais, vėliau dalis jų irgi tapo „stebėtojais“. Dalis todėl, kad tarp jų buvo nemažai rusų, o šie nenorėjo atsiskirti nuo kitų, daugiausia Rusijos deputatų.
– Bet ką gi jūs galėjote nuveikti, būdami tik stebėtojais?
– Maskvoje mes galėjome dar daug padaryti, būdami stebėtojais – deputatų pažymėjimų, aišku, neišmetėme! Pavyzdžiui, galėjome neribotai skambinti į visą pasaulį ir skelbti laisvos Lietuvos poziciją visais politiniais, ekonominiais ir kariniais klausimais. Šalia didžiulės Suvažiavimų rūmų salės buvo nemaža patalpa su gausybe telefono aparatų, jais mes intensyviai naudojomės, skambindavome ne tik į Lietuvą, bet ir į pasaulį. O Algimantas Čekuolis kalbėdavo tiesiai su užsienio korespondentais, jų buvo nemažai, tai, matyt, suvažiavimą dar labiau siutino. Vėliau skambučius į užsienį uždraudė, katino dienos baigėsi, tiesa, nemokami viešbučiai ir netgi nemokamas metro išliko.
– Iš viso įvyko penki Liaudies deputatų suvažiavimai, juos tiksliau būtų vadinti sesijomis. Nuolat veikė dviejų rūmų TSRS Aukščiausioji Taryba: Tautybių ir Sąjungos Tarybos, kurios posėdžiavo atskirai, bet kartais rengdavo ir bendrus posėdžius. Juose be balsavimo teisės galėjo dalyvauti ir TSRS liaudies deputatai. Kaip vyko tie suvažiavimai, man rodos, daug kas prisimena iš jų ištisinių – nuo ryto iki vakaro! – televizijos transliacijų.
– Jei atvirai, vyravo chaosas, visi veržėsi kalbėti, o tų kalbėtojų mažai kas klausė. Visiškai aišku, kad susirinkus dviem tūkstančiams dviem šimtams penkiasdešimčiai žmonių, tiek buvo deputatų, bet koks rimtesnis svarstymas atrodė neįmanomas. V. Landsbergis tuo metu rašė nemažai laiškų suvažiavimams, jo pavedimu veždavau tuos laiškus į Maskvą. Bandžiau jį atkalbinėti nuo rašymų, nes niekas jų suvažiavime neskaitė, į valias užteko kalbėtojų.
– Per televiziją matėme, kaip buvo nušvilptas sovietų vandenilinės bombos tėvas, o vėliau žymus disidentas Andrejus Sacharovas. Ar tikrai deputatai išsityčiojo iš jo?
– A. Sacharovas, kaip kalbėtojas, nebuvo ryškus, tačiau jo mintys – įsimenančios. Jis bandė aiškinti, kaip reikėtų naujai formuoti TSRS valdžios struktūras, bandė brėžti TSRS politinę perspektyvą ir suabejojo netgi paties suvažiavimo prasmingumu. To jau buvo per daug, salėje pakilo triukšmas, supyko ir M. Gorbačiovas, jis paklausė deputatų, ar leisti A. Sacharovui toliau kalbėti. Visa salė šaukė: „Ne!“
A. Sacharovui dar nebaigus kalbos, M. Gorbačiovas jam išjungė mikrofoną, o jis vis tiek kalbėjo, tiesiog šaukė, pakėlęs rankas. Daugelis deputatų svaidė pasipiktinimo šūksnius, o vienas paklausė M. Gorbačiovo, kaip jis apskritai drįsta leisti A. Sacharovui kreiptis į „tarybinę liaudį“.
Vėliau Lietuvos delegacija A. Sacharovą pasikvietė pas save. Mums jis paskelbė savo politinės veiklos tikslą: reikia sukurti naują valstybę – „Europos ir Azijos jungtines tautas“ – „Euroaziją“. Tačiau remiantis sovietinėmis geografinėmis ribomis, o dar tiksliau – Rusijos imperijos ribomis. Žodžiu, jis buvo prieš Baltijos šalių nepriklausomybę, manydamas, kad naujoje „Euroazijos“ valstybėje bus visos demokratinės laisvės, garantuotos žmogaus teisės.
Apskritai ne tik A. Sacharovas, bet ir suvažiavimo dauguma, kurią sudarė, aišku, rusai, niekaip nenorėjo atsisakyti savo imperijos, sąjungos, sandraugos ar kaip nors kitaip pavadintos, bet faktiškai vis dėlto Rusijos valstybės, apimančios visą tuometinę TSRS.
1990: Spalio šventės konservatorijoje
– 1990 metų rudenį nepriklausomybės euforijos mums visiems dar pakako, tačiau sovietų kariuomenės akcijos, visokie platformininkai kėlė nuolatinę grėsmę jaunai Lietuvos valstybei. Nežiūrint to, lapkričio pirmosiomis dienomis Vilniuje sklido kalbos apie neklaužadas konservatorijos studentus, ketinančius surengti kažkokį cirką „Spalio švenčių“ dieną. Ar žinojote apie tai ir ar nemanėte, kad tai gana pavojinga avantiūra?
– 1990 metų vadinamosios „Spalio šventės“ tapo konservatorijos studentų surengtu, ir tikrai sutiksiu – gana pavojingu spektakliu. Tuo metu visuomeninė situacija buvo grėsminga, visiškos vienybės nebuvo net mūsų patriotiniuose frontuose, aštrius ragus rodė „Jedinstvo“ ir kitos priešiškos Lietuvai organizacijos.
Kaip tik jos nutarė paminėti (jau paskutinio pasispardymo būdu…) tas „Spalio šventes“. Konservatorijos balkone tokių švenčių metu stovėdavo „partijos ir vyriausybės vadovai“, todėl studentai sumanė į tą balkoną išleisti nugrimuotą „Brežnevą“. Buvo ir kitų projektų, pavyzdžiui, žygiuojant sovietų kareiviams balkone groti gedulo maršą.
Jau lapkričio 2-osios naktį man skambina konservatorijos budėtoja ir klausia, ką daryti: į rūmus laužiasi kareiviai, kurie ruošėsi repetuoti paradą. Kategoriškai uždraudžiau juos įleisti – tegu laužia duris, nes pasiduoti ir rūmų atiduoti neketinau. Kareiviai neišdrįso šturmuoti konservatorijos, nes toks atvejis turbūt būtų pirmasis pasaulyje… Supratau, kad puolimas tuo nesibaigs, bet vien studentų jėgų aiškiai per maža. Paskambinau krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui, išdėsčiau nuogąstavimus, kad sovietiniai kariai rūmus šturmuos dar kartą.
Ką daryti? „Gerai, – pasakė A. Butkevičius, – padėsime.“ Konservatorijoje ėmė budėti Krašto apsaugos vyrai. Lapkričio 7-ąją ateinu į konservatoriją, bet manęs kareiviai neįleidžia, viskas apsupta. Prospekte jau stovi karinės mašinos, net tankai – ruošiamasi paradui. Pakėliau triukšmą, pareikalavau pakviesti Vilniaus įgulos viršininką Vladimirą Uschopčiką. „Kas, po velnių, čia darosi. Aš esu šios mokyklos rektorius, turiu dirbti, o jūs man neleidžiate!“ – „Atsiprašome, atsiprašome…“ Ir mane įleido. Tą rytą konservatorijoje jau buvo susirinkę kelios dešimtys studentų. Visi sunerimę, bet be panikos.
Įeinu į savo kabinetą – iš karto girdžiu vyriausybinio telefono skambutį. Skambina „platformininkų“ sekretorius Vladislavas Švedas: „Girdėjome, kad jūs ruošiatės kažkokiai diversijai – sugalvojote išleisti į balkoną „Leonidą Iljičių Brežnevą“ ir sutrikdyti paradą. Privalote visa tai sustabdyti!“
Aš jam sakau: „Visa, kas numatyta pagal paskaitų planą, privalo įvykti. Mums šiandien – darbo diena. Jeigu numatyta pristatyti Brežnevą – gal taip ir bus. O jūs keliate sumaištį. Žmonės skuba į darbą, jūs užblokavote gatves, nekursuoja troleibusai. Žygiuokite kur nors kitur, jums gi nesvarbu, kur žygiuoti!“ V. Švedas metė ragelį…
O konservatorijoje jau dairėsi du kareiviai, nežinia kaip įsigavę į patalpas (kaip vėliau paaiškėjo, per kažkurį pirmojo aukšto langą – nebuvo laiko aiškintis, kas jį atidarė). Vyrukai su šalmais, su ginklais. Pamatę mane, jie sutriko ir nubėgo link centrinių durų, matyt, norėdami įleisti savo draugus, bet ten jau stovėjo mūsų studentai ir Krašto apsaugos kariai. Tuos sovietinius kareivėlius mūsiškiai gerokai aplupo, atėmė gumines lazdas. Šie sutriko ir puolė bėgti į antrąjį aukštą vedančiais laiptais. Studentai juos pasivijo, parvertė, kareivių šalmai nudardėjo žemyn.
Aš jau buvau šalia ir paliepiau sustabdyti tų kareivių „linčo teismą“. Nusivedžiau juos į tokį belangį kambariuką šalia rektorato ir liepiau tyliai sėdėti. Dar paklausiau, kas juos siuntė, kaip pateko į patalpas – nieko nesakė. Beje, vedami jie skubėjo gesinti šviesas, kad nebūtų nufotografuoti. Taip jiems buvo įsakyta – „neapsišviesti“, nes paviešinus jų veidus jiems grėstų dideli nemalonumai, gal net pašalinimas iš to „avietinių berečių“ (specnazo) dalinio.
Nespėjome susitvarkyti su tais kareiviais, girdžiu, studentai šaukia: „Rektoriau, pro langus lenda!“ Laimei, mūsų langai ne ištisiniai, bet suskaidyti į mažesnius. Išdaužęs vieną, pro jį neįlįsi, reikia daužti ir laužti kitas lango dalis. Nepasitikėdami šia užtvara, užbarikadavome langus suolais ir stalais. Vis dėlto kažkuris drąsuolis pabandė lįsti, įkišo galvą, tačiau vienas mūsų gynėjų driokstelėjo jam per pakaušį gumine lazda, tas žnektelėjo kitapus lango ant šaligatvio.
Įdomu, kad tie mūsų sulaikytieji kareiviai, pamatę, kas čia vyksta, pasisiūlė į pagalbą: „Duokite mums galimybę, mes jums padėsime!“ Netrukus ir jie kartu su mumis gynė langus nuo besiveržiančiųjų. Pamatę, kad jų draugai gyvi ir sveiki, puolantieji atlyžo. Tuo pasinaudojęs, aš (pats nežinau, iš kur atsirado tiek drąsos) daviau kareiviams komandą: „Dvidešimt žingsnių nuo sienos!“ Jie paklausė!!!
Manyčiau, kad šis lazdų mūšis – tai išties buvo mūšis! – mums pavyko. Jeigu kareiviai būtų į patalpas įsilaužę, nežinia, kaip viskas būtų baigęsi. Gerai, kad šaunamųjų ginklų jie greičiausiai neturėjo, tačiau ir be jų sužeidimų būtume neišvengę. Šis apsistumdymas abiem pusėms galėjo baigtis labai liūdnai.
Kai lauke stovintys kareiviai atsitraukė, atidarėme langą ir išleidome mūsų belaisvius. Bet jie vis gręžiojosi ir aimanavo: „O kur mūsų šalmai?“ Pasirodo, tie šalmai buvo ypatingi – iš titano ar dar iš kažkokio kosminio metalo. Bet kas ten ieškos tų šalmų, kai jau prasidėjo paradas, o kartu su juo ir spektaklis balkone su tariamuoju Brežnevu. „Partijos ir vyriausybės“ vadovams teko glaustis gatvėje, apačioje, be jokios tribūnos. Paradą paįvairino greitosios pagalbos automobilis, atvažiavęs paimti sužeisto karininko.
Pasibaigus paradui, matau, kaip gatvėje šurmuliuoja linksma žmonių minia, joje Antanas Terleckas, sveikina mus laimėjus „mūšį“. Tai buvo, ko gero, pirmas viešas susidūrimas su okupacine kariuomene ir „jedinstveninkais“. Mūsų konservatorijos studentai buvo pirmieji, „priėmę ugnį“. Tai tikri drąsuoliai!
1991: sausis
– Maskva bandė kažkokiu būdu pateisinti sausio 13-osios egzekuciją, atsiuntė net Aukščiausiosios Tarybos delegaciją, kuri neva turėjo kažką paaiškinti ir nuraminti Lietuvos žmones. Kaip jiems tai sekėsi?
– Nieko jie nenuramino ir negalėjo nuraminti, faktai buvo iškalbingi. Priminsiu, kad 1990 metų pabaigoje atmosfera Lietuvoje kasdien kaito vis labiau, sovietų kariškiai šeimininkavo miestų gatvėse, savo kraupius planus skelbė „platformininkai“ – Maskvai lojalūs komunistai. Tačiau Maskvoje susirinkę liaudies deputatai vis dar svaičiojo apie TSRS išsaugojimą.
Tuo metu – 1990-ųjų gruodžio 17–26 dienomis vykusio ketvirtojo Liaudies deputatų suvažiavimo metu netgi buvo nutarta surengti referendumą dėl TSRS išsaugojimo, kaip „lygiateisių suverenių respublikų atnaujintos federacijos“ – jis įvyko 1991 m. kovo 17 d. Neįtikėtina, bet po sausio 13-osios įvykių ir Lietuvoje atsirado žmonių, kurie palaikė šį svetimos valstybės referendumą ir tuo pačiu pareiškė norą į tą valstybę įsijungti. Turiu mintyje lenkų autonomininkų rajonus, aktyviai dalyvavusius referendume.
Grįžtu į sausio 13-ąją. Dar sausio 12-osios vakarą į Vilnių turėjo atvykti TSRS Federacijos Tarybos – 1990–1991 metais veikusios struktūros, į kurią įėjo patys aukščiausi TSRS ir sąjunginių respublikų vadovai, delegacija: Baltarusijos AT pirmininkas Nikolajus Dementėjus, TSRS AT Tautybių Tarybos pirmininko pavaduotojas Borisas Oleinikas, Armėnijos AT pirmininkas Levonas Ter-Petrosianas ir TSRS AT deputatas nuo Maskvos Aleksandras Fatejevas.
Tačiau ji kažkieno nurodymu (turbūt žinojusio, kas Vilniuje įvyks naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją) buvo sulaikyta Minske ir pas mus atvyko tik sausio 13 d. rytą. Delegacija neturėjo įgaliojimų ką nors spręsti, bet susitiko su Lietuvos vadovais, o po pietų ir su Lietuvos visuomenės atstovais Mokslų akademijos salėje. Dalyvavau ten ir aš.
Susitikimą pradėjo Mokslų akademijos prezidentas Juras Požėla. Jis kažką nerišliai šnekėjo, apie tautų draugystę, apie liaudies deputatų tarnystę, lyg už Tarybų Sąjungą, lyg už Lietuvą… Ta pačia intonacija jam pritarė liaudies deputatas Vytautas Statulevičius. Tuomet mano nervai jau neišlaikė, pašokau iš vietos ir tiesiog išrėkiau: „Chvatit pustych razgovorov (užteks tuščių kalbų – susitikimas vyko rusiškai)! Aš irgi TSRS liaudies deputatas! Ko jūs čia atvažiavot? Jūs turite būti ne čia, o ten, kur liejosi kraujas, jūs matote, kas čia darosi, jūs turite spręsti problemas, ir labai konkrečiai.“
Visi išsigandę nutilo, matyt, galvoja, kas čia bus Laurušui už tokias kalbas… Bet už akimirkos pradėjo ploti, nors J. Požėla pasipiktinęs man šnabžda, kad griaunu visą posėdį. O aš svečiams pridedu dar smarkiau: „Jūs atvažiavote palaikyti tarybinės kariuomenės, o ne Lietuvos žmonių.“
– Na, ir kas buvo Vytautui Laurušui už tokias kalbas?
– Po to audringo susitikimo netikėtai sulaukiau V. Landsbergio skambučio, sako, žiūrėk, kaip tu pasielgei vyriškai, gindamas mūsų bendrą tikslą. Ir pasiūlė jau visai konkrečiai: „Vytautai, esi kovingas lietuvis, kaip tik tokių mums reikia. Padėk man, o dar daugiau Lietuvai, būdamas deputatu gali labai daug nuveikti Maskvoje. Pradėk veikti!“ V. Landsbergiui pritarus, pasikviečiau dar porą TSRS liaudies deputatų: aktorių Regimantą Adomaitį ir gydytoją profesorių Alfredą Smailį.
Taip prasidėjo iki pat 1991-ųjų vasaros trukę mano „šaudykliniai“ vizitai į Maskvą. Po kiekvieno tokio „žygio“ parašydavau ataskaitą ir įteikdavau V. Landsbergiui, aišku, daug pasakojau ir žodžiu. Susitikdavome Seimo rūmuose. Pasižiūrėjau, kaip jis čia gyvena. Šalia didžiojo Seimo pirmininko kabineto, mažojo darbo kabineto, poilsio kambario buvo netgi miegamasis, nes darbai užsitęsdavo ir gerokai po vidurnakčio. Iki gilios nakties laukiamajame matydavau būrius žmonių – Seimo rūmų apsaugą, iškviestus patarėjus, gynybos specialistus, Seimo vadovybės žmones. Drįsčiau pasakyti, kad tai buvo tiesiog karo lauko štabas.
Įdomu buvo visus juos stebėti. Vienam patarėjų, Kazimierui Motiekai, greta aukščiausios teisinės kompetencijos buvo būdinga ir aukšta bendravimo kultūra. Pavyzdžiui, išgirdęs, kad Pirmininkas užimtas, jis neužmiršdavo atsiprašyti sekretorės, kad sutrukdė. Kaip tik su juo daug konsultavausi dėl teisinių argumentų, kuriuos vėliau teikdavau Maskvoje. Kultūra lydėjo ir Pirmininko santykius su visais savo pavaduotojais.
Išimtis – Virgilijus Čepaitis. Nors jis nebuvo joks pavaduotojas, bet nieko neklausdamas braudavosi į Pirmininko kabinetą. Atsimenu, kartą su V. Landsbergiu vakarieniaujame, netrukdomi aptarinėjame aktualijas. Bet staiga – įlenda V. Čepaitis ir atsisėda, neprašytas pradeda užkandžiauti ir kištis į mūsų pokalbį. Girdėdavau patarimų, kad V. Čepaitis esą yra labai įtakingas, gal geriau būtų visas problemas iš pradžių aptarti su juo. Aš tokių patarimų neklausiau, esu tiesus žmogus, nesiekiau ko nors laimėti intrigų keliu, nors žinojau, kad tokių intrigantų Seime tikrai yra.
1991: Maskva, sausio 20 d. mitingas
– Stebėtina, bet Vilniuje tuo metu mes nelabai ir žinojome, kad po sausio 13-osios Maskva – ne aukščiausioji valdžia, bet Maskvos plačioji visuomenė, įspūdingai reiškė savo solidarumą su Lietuva, o iškilūs tos visuomenės atstovai nebijojo viešai išreikšti savo paramos Lietuvai. Kaip tai atrodė?
– Tokią paramą mes pamatėme savo akimis, 1991 m. sausio 20 d. rytą atvykę į Maskvą. Jau prie geležinkelio stoties gatvėse pamatėme besiorganizuojančias kolonas su lietuviškomis vėliavomis. O vakare – tikras neregėtų įvykių sūkurys.
Tą vakarą Maskvos Maniežo aikštėje – netilpusieji joje užėmė ir dalį tuometinės M. Gorkio gatvės – įvyko istorinis įvykis: didžiausias naujausioje Rusijos istorijoje mitingas Lietuvai paremti. Toje aikštėje susirinko turbūt šimtas tūkstančių žmonių (buvo skaičiavimų, kad trys, penki ar net aštuoni šimtai tūkstančių!), virš žmonių plevėsavo šimtai, galėčiau sakyti, visa jūra Lietuvos trispalvių.
Sunku dabar net patikėti, šūkiuose buvo rašoma „Už mūsų ir jūsų laisvę“, „Šiandien – Lietuva, rytoj – Rusija“, o buvo ir tokių, dabar jau visiškai neįsivaizduojamų, kaip „Gorbačiovas – žudikas“. Ir tai tuo metu, kai M. Gorbačiovas buvo TSRS prezidentas! Mačiau šūkių net su reikalavimais išvesti kariuomenę iš respublikų, pareiškusių apie išėjimą iš TSRS, netgi dėl armijos depolitizavimo, M. Gorbačiovo atstatydinimo!
Pasilypėjęs pažvelgiau į neaprėpiamą žmonių jūrą, mišką Lietuvos vėliavų, nebijau prisipažinti – ištryško ašaros nuo to vaizdo, dar ir dabar jį sapnuoju.
Manyčiau, kad V. Landsbergis buvo teisus: mums tikrai vertėjo važiuoti į Maskvą, pažinti jos nuotaikas, viltis, lūkesčius. Dar labiau reikėjo kad ir neoficialių derybų su Maskvos valdžia, o liaudies deputato statusas tam labai padėjo. Su deputato pažymėjimu galėjome patekti visur, vos ne iki M. Gorbačiovo kabineto durų.
Žinomas Rusijos politologas Andrejus Piontkovskis:
„Manau, kad šis mitingas [sausio 20] padarė reikšmingą įtaką, kad būtų sustabdyta karinė reakcionierių avantiūra Lietuvoje. Taip pat manau, kad jis turėjo įtakos ir tam, kad gana greitai, vos po kelių mėnesių buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių sutartis ir pripažinta Lietuvos nepriklausomybė. Didžiuojuosi rusų tautos, Boriso Jelcino vyriausybės ryžtu, kurie išdrįso palaikyti Lietuvos nepriklausomybę. Beje, išdrįso palaikyti būtent sausio 13-osios naktį, kai viskas dar kabojo ant plauko. Ant plauko kabojo ir Lietuva, ir Rusija, niekas nežinojo, kuo viskas baigsis.“
Žinomas Rusijos žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas:
„Atleiskite mums. Atleiskite už tai, kad mes iki šiol vengiame žodžio „okupacija“, kai kalbame apie Baltijos valstybes. Kol oficialiai šie atsiprašymo žodžiai nebus ištarti, tol nebus įmanomi normalūs, lygiaverčiai tarpvalstybiniai Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai. Bet mūsų prezidentas [M. Gorbačiovas] apie tai nekalba. Yra žinių, kad tą kruviną sausį į gatves išėjo apie pusę milijono maskviečių. Niekas tiksliai neskaičiavo, tačiau virš šimto tūkstančių demonstrantų buvo tikrai. Šie šimtas tūkstančių maskviečių užkirto kelią tolesniam kraujo liejimui Vilniuje.“
Tą pačią mitingo dieną Maskvoje spaudos konferenciją surengė Rusijos AT pirmininkas Borisas Jelcinas. Jis perskaitė bendrą Baltijos respublikų ir Rusijos pareiškimą, kuriame jos skelbė, kad pripažįsta viena kitos suverenitetą. Žurnalistai buvo supažindinti su B. Jelcino kreipimusi į kareivius, tarnaujančius Rusijos ir Baltijos respublikų teritorijoje. B. Jelcinas kvietė kareivius nepasiduoti reakcijos jėgoms ir, prieš einant šturmuoti civilių pastatų Baltijos žemėje, susimąstyti apie Rusijos ir jos tautos ateitį. Pirmą kartą šį kreipimąsi B. Jelcinas perskaitė būdamas Taline sausio 13 d.
Tai dar ne visi Rusijos solidarumo su Lietuva ženklai. TSRS mokslų akademijos rinkimų klubas iš karto po sausio įvykių, sausio 14 dieną, paskelbė pareiškimą, kuriuo kvietė sausio 16 d. visoje TSRS(!) pradėti politinį streiką ir pasiūlė šūkius: „Šalin rankas nuo Lietuvos!“, „Diktatūrai – ne!“, „Pilietiniam karui – ne!“, „Rusijos kareiviai – namo!“, „Prezidentas ir Vyriausybė turi atsistatydinti!“ Šį pareiškimą svečias iš Maskvos, vienas iš „Memorialo“ kūrėjų Viktoras Kogan-Jasnyj [beje, parašęs straipsnių seriją „Baltijos atspindys“ apie 1989–1993 metų įvykius Lietuvoje, – V. L.], sausio 16 d. perskaitė ir Lietuvos parlamente.
1991 sausio 21: Sergejus Achromejevas
– Kaip bendravote su M. Gorbačiovo patarėju jėgos struktūrų reikalams maršalu ir diplomatu S. Achromejevu, ar jautėte tik „vyresniojo brolio“ pamokymus, ar vyko ir nuoširdesnis pokalbis?
– Nuvykę į Maskvą iš karto bandėme imti jautį už ragų: susitikti su M. Gorbačiovu. Deputatų statusas padėjo! Gavome pranešimą, kad jau kitą dieną, sausio 21-ąją, 16 val. mums paskirtas laikas. Tačiau prieš tai įvyko „apšilimo“ pokalbis su maršalu, buvusiu Generalinio štabo viršininku, o tuo metu labai įtakingu M. Gorbačiovo patarėju S. Achromejevu.
Tai įvyko M. Gorbačiovo laukiamajame. Sėdime, laukiame, kol priims. Staiga prasidaro durys, išeina S. Achromejevas. Matėsi, kad susirūpinęs, o greičiau susinervinęs. Paklausė, ko mes atvažiavome. Paaiškinome, nors jis, aišku, žinojo, dėl ko mes čia atėjom ir apie ką kalbėsim, žinoma, apie sausio 13-ąją, o iš esmės – apie išėjimą iš TSRS.
Nieko nelaukęs jis pradėjo: „Nieko jums neišeis, atleiskite man, senam kvailiui, bet rusų tauta niekada neleis, kad jos valstybė subyrėtų arba būtų išnešiota į gabalus. Jums negali padėti net TSRS prezidentas, nes jo valdžia ribota. Net jeigu ir norėtų, niekuo negalėtų jums padėti.“
Iš tolesnio pokalbio su maršalu pasidarė aišku, kad TSKP savo vadovaujančio vaidmens neatsisako, jis nepasmerkė „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ Lietuvoje sukūrimo, taip pat ir sovietų kariuomenės „žygių“ mūsų krašte. Visa tai išsakė griežtai, bet mandagiai. Kariuomenėje jis buvo laikomas ne tik karo vadu, bet ir diplomatu, dalyvavusiu sudėtingose TSRS derybose su Amerika.
Ir pagaliau S. Achromejevas prabilo jau visai atvirai, pasakęs, kad Rusija yra prieš mūsų nepriklausomybės paskelbimą. O aš jam sakau: argi jūs vakar nebuvote Maniežo aikštėje, vakar ten buvo pusė milijono, ir visi rusai, ir visi už mus. O jis: ak štai kaip, bet žinokite, kad Rusijos generolai, jų yra per du tūkstančius – jie visi prieš jus.
Įsibėgėjęs atskleidė beveik valstybinę paslaptį, sako, aš atnešiau M. Gorbačiovui tų generolų peticiją, reikalaujančią jo atsistatydinimo. Nusistebėjome: negi jūs išdrįsote atnešti tokią peticiją? O jis: ar jūs žinote, kad du tūkstančiai generolų – tai jėga! Aišku, kad žinojome, sausio 13-osios puolimų Vilniuje prieš Lietuvos žmones organizatorius V. Uschopčikas buvo tik pulkininkas, bet ir tokio laipsnio užteko įsakyti šaudyti į nekaltus žmones.
Vis dėlto po to aštraus pokalbio ir „valstybinės paslapties“ atskleidimo, jau vėliau, Suvažiavimų rūmuose kažkaip nejučiom užsimezgė mūsų jei ne šilti, tai supratingi santykiai – jis stengėsi mus įtikinti tuo, kuo tikėjo, o mes dėstėme savo tiesas. Suvažiavimo salėje S. Achromejevas sėdėdavo prie moldavų delegacijos (šioje respublikoje buvo išrinktas), aš tik pasirodau salėje, o jis tuojau pat rodo ženklą, kviečia prisėsti šalia.
Puikiai supratau savo padėties subtilumą: kaip čia yra – užsienio valstybės pilietis sėdi greta TSRS maršalo ir ramiai diskutuoja? Televizija nufilmuos, kils triukšmas ir Maskvos valdžios koridoriuose, ir galų gale Vilniuje, nes tokių savo kontaktų aš per daug negarsinau. Todėl stengdavausi nuvilioti maršalą į fojė ir jau ten narplioti mūsų santykius.
O S. Achromejevo atneštą tą generolų peticiją, esu beveik garantuotas, M. Gorbačiovas tikriausiai išmetė į šiukšlių kibirą. Valdžios olimpe tuomet jis dar jautėsi tvirtai. Supratęs, kad „paleido vadžias“, bandė įtikinti maištaujančias respublikas – „jūs dar negyvenote federacijoje“, joje esą bus tikra autonomija, tikras parlamentas, žodžiu, lygybė ir brolybė… Deja, šis prognozuojamas laimės rūmas tų pačių 1991 metų pabaigoje galutinai sugriuvo.
1991 sausio 21: M. Gorbačiovas
– Grįžkime prie pokalbio su M. Gorbačiovu, kaip vyko tas pokalbis, gal girdėjote nors vieną kitą supratimo gaidelę iš jo pusės, ar tik pretenzijas ir kaltinimus?
– Pats priėmimas truko pusantros valandos, žinant M. Gorbačiovo užimtumą, nepaprastai ilgai. Nenorėdamas sausai politikuoti, iš karto jam pasakiau, kad kreipiuosi ne politikų, bet kūrybinės inteligentijos vardu, maniau, kad tada pokalbis bus nuoširdesnis… Perdaviau didelį susirūpinimą dėl tragiškų sausio 13-osios įvykių Vilniuje. Pasakiau, ką jis ir pats puikiai žinojo: kad prieš taikius Lietuvos žmones buvo naudojami šaunamieji ginklai, tankai. Pabrėžiau, kad po sausio 13 d. kariuomenės savivaliavimas nė kiek nesumažėjo, todėl nuogąstaujame, kad televizijos bokšto, radijo užėmimas yra tik karinio perversmo Lietuvoje uvertiūra, tikėjausi, kad jis tokį žodį žino…
Išdrįsau netgi paklausti, tai kas gi davė įsakymą šaudyti į beginklius žmones? Prezidentas nieko neatsakė, tik apgailestavo dėl kariškių savivalės. Jis susijaudinęs kalbėjo, jog imsis visų priemonių, kad tai daugiau nepasikartotų, o visi klausimai būtų sprendžiami derybų keliu. Ką gi, ačiū ir už tai.
Jis paėmė popierių, kur buvo surašyti klausimai dėl mūsų parlamento nutarimų, prieštaraujančių TSRS Konstitucijai. Kai kurios šių pretenzijų buvo gana naivios. Pavyzdžiui, kodėl nepriregistruojamos naujai į Lietuvą atvykusių kariškių šeimos. Atsakiau, kad mūsų tauta nėra didelė, todėl mes esame priversti ginti savo egzistavimą. Įvedus į Lietuvą tris divizijas, o jų šeimoms prisiregistravus, toks žmonių skaičius gali turėti didelės reikšmės už poros savaičių vyksiančio referendumo dėl Lietuvos nepriklausomybės rezultatams.
Priminsiu, kad 1940 metų rinkimuose į Liaudies seimą dalyvavo ir Lietuvą okupavę Raudonosios armijos kariai. Tokio absurdo 1991 m. neketinome pakartoti, todėl įvedėme saugiklį, kad 1991 m. vasario 9 d. referendume dėl Lietuvos nepriklausomybės balsuotų tik Lietuvos piliečiai, taigi sovietų kariai jau negalėjo įtakoti rezultatų.
Prakalbus apie divizijas, M. Gorbačiovas, man rodos, gana naiviai mūsų paklausė, kiekgi karių sudaro diviziją, tarytum būtume karo ekspertai. Atsakiau, kad dešimt–dvylika tūkstančių. O M. Gorbačiovas vis tiek nenusileidžia, sako, kad trisdešimt tūkstančių naujų gyventojų didelės reikšmės neturės. Į tai atsakiau, kad įvykiams pakrypus Tarybų Sąjungos naudai, būtų nesivaržoma įvesti ir visos armijos.
Priminiau M. Gorbačiovui ir 1940 metų įvykius, juos pavadinau aneksija, nepamiršau Molotovo ir Ribentropo pakto, slaptųjų protokolų, pabrėžiau, kad visa tai vadinti savanorišku įsijungimu į TSRS absurdiška. Suglumęs M. Gorbačiovas pareiškė, kad visa tai buvo labai seniai ir nėra reikalo grįžti į tolimą istoriją. Aš nenusileidau ir atsakiau, kad tiesos ieškojimui negali būti kliūčių net ir ilgesniame istorijos tarpsnyje.
Taip pat pažymėjome, kad centrinės TV ir spaudos varoma šmeižto bei melo kampanija prieš Lietuvą dar labiau kaitina ir be to įtemptą atmosferą mūsų krašte. M. Gorbačiovas į tai nieko neatsakė, bet pažadėjo atnaujinsiąs derybas su Lietuva, o komisijos pirmininku skirsiąs viceprezidentą Genadijų Janajevą. Čia neištvėrė A. Smailys, pasakęs, kad su tuo tikrai nesutiksiąs.
M. Gorbačiovas pažėrė nuvalkiotų kaltinimų, kad Lietuvoje persekiojami rusai. Mes atrėžėme, kad Lietuvoje rusai kaip niekur kitur turi puikias sąlygas savo kultūrai ir tradicijoms puoselėti: daug rusiškų mokyklų, cerkvių, sudarytos sąlygos kultūrinei veiklai, leidžiami rusiški laikraščiai.
M. Gorbačiovas stebėjosi, kodėl Lietuva bijo surengti referendumą dėl šalies nepriklausomybės. [Toks referendumas tuo metu jau buvo numatytas, tačiau jo tiksli data – 1991 m. vasario 9-oji – nustatyta tik po kelių dienų – sausio 24 d. Referendume daugiau kaip devyniasdešimt procentų Lietuvos žmonių pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvą, – V. L.] Mes atsakėme, kad naujausi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rinkimai parodė, kad tauta remia Sąjūdį, o jo programos svarbiausias punktas – Lietuvos Nepriklausomybė. Todėl šiuos rinkimus irgi galėtume laikyti referendumu.
Paklausiau, ką M. Gorbačiovas žino apie „Nacionalinį gelbėjimo komitetą“? Jis atsakė, kad tokį žinąs, komitete, anot jo, septyniasdešimt procentų lietuvių, o vadovas – neutralus žmogus. Tačiau kartu pabrėžė, kad tai – antikonstitucinis organas.
M. Gorbačiovas skundėsi V. Landsbergiu, nes jis esą nedaro nuolaidų. Atsakiau, kad yra priešingai: kaip tik V. Landsbergio iniciatyva 1990 m. birželio 29 d. paskelbtas šimto dienų moratoriumas Kovo 11-osios aktui, kurio prašė TSRS valdžia, tačiau kadangi neprasidėjo derybos su Rusija, o tai buvo numatyta – jis faktiškai neveikė. Maža to, Lietuvos pusė sutiko atsisakyti ir išankstinio protokolo, kuris būtų apsunkinęs derybų pradžią.
Tuomet M. Gorbačiovas prisiminė, matyt, jo padėjėjų sukurtą istoriją apie tai, kad Lietuvos televizija „purvais drabstė TSRS vadovybę, komunistų partiją“, todėl sąjunginių įmonių darbininkai, šiek tiek paremti kareivių, ėmėsi iniciatyvos užimti tą melus skleidžiančią televiziją. Mes tuojau pat užprotestavome šią įvykių versiją, nes puikiai žinojome, kad prie TV bokšto jokių puolančių darbininkų nebuvo, tik šaudžiusios į žmones motorizuotos karinės pajėgos, o TSKP-LKP vadovai tuomet šaukė, kad „Nacionalinis gelbėjimo komitetas“ ima valdžią į savo rankas.
R. Adomaitis priminė, kad prie TV bokšto žuvo keturiolika žmonių, o jei būtų bandoma pulti parlamento rūmus, tuomet aukų būtų tūkstančiai. M. Gorbačiovas atsakė tai suprantantis ir jėgos naudoti nesiruošia. Aš tuomet jam pasiūliau iš karto paskambinti V. Landsbergiui ir pakartoti šią žinią, kad Lietuvos žmonės galėtų būti ramūs. Tačiau M. Gorbačiovas į mano repliką nesureagavo…
Pokalbio pabaigoje A. Smailys pasiūlė M. Gorbačiovui, apibendrinant mūsų susitikimą, parengti pareiškimą [sausio 22 d. šis taip ir padarė – V. L.]. Ir jau visai netikėtai paklausė, o kaip reikėtų spręsti Kaliningrado problemą – gal šią teritoriją pagal Šveicarijos pavyzdį paversti rusų, lietuvių ar lenkų kantonu? M. Gorbačiovas klausimą suprato visai rimtai ir nedvejodamas atsakė: tik rusų kantonu. Atsisveikinant paklausiau jo, ką jis norėtų perduoti V. Landsbergiui. Suirzęs sausai tarstelėjo: „Prašau perduoti linkėjimus“ [prošu peredat’ privet].
Sausio 22 d. M. Gorbačiovo pareiškimas
„Pirmiausia ir svarbiausia, kad Vilniaus ir Rygos įvykiai nėra prezidento linijos išraiška, todėl atmetu visus įtarinėjimus šiuo reikalu [koks naivus pasiteisinimas – V. L.]. Bet kurios visuomeninės organizacijos, komitetai, frontai gali ateiti į valdžią tik konstituciniu keliu, be smurto naudojimo [lyg Sąjūdis būtų atėjęs nekonstituciškai ir su smurtu – V. L.]. Visi bandymai apeliuoti į ginkluotąsias pajėgas politinėje kovoje neleistini [čia turbūt jau apie save – V. L.]. Neleistini ir jokie savavališki kariuomenės veiksmai [čia jau tikrai apie save, siekiant nusiplauti pralieto kraujo Lietuvoje dėmę – V. L.]. Pastarųjų dienų įvykiai tam tikrų sluoksnių buvo išnaudoti padėties kaitinimui neva vykstančio dešiniojo posūkio ir diktatūros pavojaus dingstimi [neaišku, ką jis turėjo minty – V. L.]. Aš ryžtingai atmetu šiuos prasimanymus [apie ką čia? – V. L.].“ Pareiškimas išspausdintas laikraštyje „Pravda“, 1991 01 23.
Kokias padarėme išvadas po šio susitikimo? Konstatavome, kad M. Gorbačiovas padėties nevaldo, nors žadėjo, kad jėga naudojama nebus, tačiau ir po sausio 13-osios sovietų karinės pajėgos toliau siautėjo Lietuvoje, o užimtų pastatų negrąžino. M. Gorbačiovas nepasiruošęs svarstyti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, tai parodė jo reikalavimas atstatyti TSRS Konstitucijos veikimą.
Iš S. Achromejevo išgirdome, kad didelė kariuomenės dalis nepasitiki Prezidentu, tačiau kariniam perversmui prielaidų nėra (nors jis pats vėliau visai netikėtai įsijungė į vadinamojo GKČP veiklą). Pokalbis buvo gana atviras, bet jo rezultatų tuomet negalėjome prognozuoti. Gyvenimas parodė, kad Lietuvos likimą galutinai nulėmė lygiai po aštuonių mėnesių įvykęs ir tuojau pat pasibaigęs valstybinis perversmas – pučas. Jam žlugus, S. Achromejevas nusižudė.
Dar vienas labai keistas susitikimas su M. Gorbačiovu, trukęs vos kelias sekundes, įvyko kažkurią kovo dieną. Radęs progą tiesiai paklausiau: „Tai ką toliau darysite su mūsų televizijos bokštu?“ – „Susprogdinsime“, neaišku, juokais ar rimtai atsakė M. Gorbačiovas. Manau, kad šis vos kelių sekundžių siužetas rodo, kad arba jo nervai jau buvo pašliję nuo amžino Lietuvos klausimo, arba jis tiesiog buvo visiškai sutrikęs nuo, matyt, nepertraukiamo kariškių spaudimo galutinai „išspręsti Lietuvos klausimą“, t. y. užimti Lietuvos valdžios struktūras ir baigti su ta jos nepriklausomybe.
Vis dėlto dar kartą imtis prieš Lietuvą griežtų priemonių, tokių kaip sausio 13-ąją, M. Gorbačiovas prisibijojo, o leisti Lietuvai galutinai pasitraukti iš TSRS jam neleido tie patys kariškiai, į kurių nuomonę jis vis tiek turėjo atsižvelgti.
Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą
2014 m. Nr. 12
– poezijoj niekas negali pakeisti žmogaus širdies skausmingojo ilgesio ir graudumo –
didysis sukrėtimo momentas, išbloškiantis žmogų –
į kitą pasaulį –
– kaip mirtis arba karas –
Kas tai parašė? Nejaugi Sigitas Geda? Taip, jis. Šitaip prasideda eilėraštis „Atsitokėjimas“. Gal daug kas stebėsis – ar tai tas pats poetas, kuris pynė fantastiškų gėlių girliandas ir žodžių džiungles savo giesmėse-psalmėse, o į senatvę, prabilęs „roplio balsu“, smuktelėjo beveik pornografijos akivaran? O čia… Taip tiesmukai, teziškai deklaruoja žmogmylystę, humanizmą? Remdamasis senos pažinties, ilgametės draugystės teise, drįstu teigti: taip, tai tikrasis Geda, šios eilutės – esmingas ir organiškas poeto credo, o žmogmylystė – pati tikroji jo poezijos paskirtis.
Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?
Bendravome du dzūkai beveik penkiasdešimt metų. Daug ko būta. Norisi pasakyti aibę žodžių, o kartu įsakau sau tylėti apie alkoholį ir vadinamąją „peilio bylą“ – nepatenkinsiu pikantiškumo ištroškusiųjų smalsumo.
Atsiminimai verčiasi vienas per kitą. Kaip juos surikiuoti? Supratęs, kad nuoseklus „naratyvas“ nepavyks, ryžtuosi pasinaudoti paties Sigito pamėgtu metodu – nuotrupom, epizodais, „gyvavaizdžiais“, kaip jis pats pavadino savo trumpučius esė ir tokį naujažodį net į knygų viršelius iškėlė. Dabar tai jau mada – ir ne vien Valentino Sventicko „Guriniai“ ar Leonardo Gutausko „Fragmentai“ tą rodo.
Apie tėviškę, vaikystę pasakotis Sigitas nebuvo greitas. Manau, užrašydavo kur kas daugiau nei pasakydavo.
Valstiečių pirkioje kultūra nebuvo svetima. Sigitas prisimindavo, kaip tėvas, susisodinęs visus vaikus, skaito jiems ką nors iš knygų, pavyzdžiui, Lazdynų Pelėdos „Klajūną“. Sūnus po daugelio metų sužinojo, kad Zigmas Geda knygoje „Dainavos partizanai“ paminėtas kaip miško brolių ryšininkas.
Namuose saldžialiežuvavimo nebuvę. Pasak jo, būtų stebėjęsi, jei kas pasakytų „pasiilgau“ ar panašiai. Beje, ir mano gimtinėje būdavo išsiverčiama be lipšnumų. Gal taip yra daugelyje dzūkų šeimų. Jausmai išreiškiami itin santūriai, net pavaidinant šiurkštų. Per motinos laidotuves Sigitas netgi sudraudė verkšlenantį brolį Antaną.
O tėviškės trauka – galinga. Pasakojo: manau sau – ką sapnuosiu Japonijoj? Ogi sapnavau save einantį į Šadžiūnų pradžios mokyklą. Antanas Andrijauskas, mokęsis Veisiejuose, sakė, kad mokykloje Gedukas nesileisdavo skriaudžiamas.
Jo Pateruose esu buvęs ne kartą. Vieną vasarą sukaitę krovėme šieną, o pailsėję pasivaikščiodami ėjome kokius penkis kilometrus pietų kryptimi, blizgant Snaigyno bangelėms. Sigitas rodė: anoje pusėje ežero – sunykęs Kailinių kaimas. Ne vienas tų kaimų vardas pateko ir į eiles: „Kaimelio mažo vardas Barčiai – gal kitados gyveno bartai?“ Nakvojau ant tvarto šiene.
Sigitas – vardas iš „sezoninių“. Daugiausia jų, kaip ir Gemų – iš vokietmečio. Vyresnių ar žymiai jaunesnių vardai visai kiti.
Kaip kirčiuoti pavardę? Net su pačiu neišsiaiškinome, koks turi būti kilmininkas: kaip „ranka-rankos“ ar kaip „sala-salos“. Gè ar Gẽ? Atsimenu, mokykloje buvo įsigudrinę net vardininką kirčiuoti „Gẽda“.
Apie Lazdijų periodą, „ikipėdinį Gedą“, jau rašiau „Metų“ žurnale (2009, Nr. 12). Lazdijai jaunąjį poetą 1959 metais „paveldėjo“ iš Veisiejų. Susipažinome – gėda dabar ir sakyti – rajono komjaunimo komitete. Rajono literatų vadas buvau, deja, gan konformistiškas, nors jaunuosius, ypač Sigitą, stengiausi kaip mokėdamas globoti. Nepaminėjau aname rašinėlyje tik 1961 metų rajono jaunųjų literatų konkurso, kai vertinimo komisijai vadovavo jaunas kylantis prozininkas iš Vilniaus Juozas Aputis. Sigitas Geda buvo pripažintas pirmuoju, po jo ėjo Jonas Balčius (dabar filosofas) ir Albertas Ivanauskas.
Viktorijos Daujotytės žodžiais, pradedantįjį poetą Gedą „gelbėjo tik gamtos motyvai“. Jis rašė apie išskrendančias raudotojas gerves, vandeny žaibuojančius lydžius, paukštišką pavasario berželį.
Bet – galingos to laikotarpio pagundos! – ir jam prasprūsdavo eilutės apie kolūkines kūlėjas, kurios „sukasi įkaitusios“, ir apie modernius geležinkelius, kurie drebina „atsilikusias“, senstelėjusias pilis, apie iš darbo grįžtančias mašinas, išsproginusias žibintų akis. Negediškai, kaip duoklė epochai, skamba: „Veisiejai, vai Veisiejai, vai Ančia mūs laiminga.“ Dabar tik galvą palinguoju: anokia ten ir buvo ta sovietinė Veisiejų laimė. Nuodėmę lydi nuodėmėlė: savo miestelio pavadinimą jaunasis poetas kirčiuoja ne taip, kaip visi dzūkai.
Kokio lygio „fone“ teko pradėti būsimam laureatui, rodytų tokie pavyzdžiai. Vienas Lazdijų lyrikas rašė: „Pasirausiu širdies gelmėse ekskavatoriaus kaušais plieniniais.“ Kitas: „Elastingai man plečias širdis, mylimoji širdies ertmėje.“ Rekordas priklausytų mano mokytojai E. J., vėliau turėjusiai ar ne trejetą pavardžių: „Aš esu iš Simno, o tu iš Seirijų, bet dalykas glūdi visai ne tame.“
Rajono laikraštį „Raudonasis artojas“ lazdijiškiai vadino kitaip: „Nuluptas artojas“.
Sigitui pirmiausia ačiū, kad galutinai supratau, jog komunizmas yra absoliutus blogis ir daugiau niekad nesuabejojau. O į Vilnių persikėliau dar sirguliuodamas lengva raudonligės forma, turėdamas rausvų idėjinių iliuzijų. Sename dienoraštyje radau įrašą, kaip jau universitete studijuojančiam lituanistui, gerokai intelektualiai prakutusiam jaunam poetui kalu: tik neįsmuk į nihilizmą! Tačiau netrukus vaidmenimis pasikeitėme: šešeriais metais jaunesnis draugas sudaužė provincialo fantomus, jie išdulkėjo. Prie mano „idėjinio perversmo“ prisidėjo dar kelios kurso draugės ir Rimantas Dichavičius, kurio maksimą dažnai kartoju: „Iš visų, kas aš esu, pirmiausia esu lietuvis.“
Vienu metu Sigitas savo dvasios tėvu pavadino antikos filosofą Plotiną. Nežinau, kur ir kaip susipažino su jo teorija. Negaliu įrodyti, kad tai teigė pagrįstai.
Iš mano dienoraščio, 1966 m. kovo 27.
Susitinku jį Basanavičiaus gatvėje, ir mudu keliskart tą gatvę perėjom aukštyn ir žemyn – tiek kalbos buvo šitą nedėlios rytelį. Apie Siniavskio teismą Maskvoje. Apie Sigito poezijos rinkinį. Apie diplominį darbą ir būsimą tarnybą. Užeik, Vladai, – Čiurlionio 1, 61 kambarys. Ten kol kas jaunoji Gedų porelė įsikūrusi.
Kai gyveno dabartiniuose „Metų“ žurnalo „apartamentuose“, svečius vesdavosi pažiūrėti Apvaizdos akies Šv. Jurgio bažnyčios frontone.
Iš mano dienoraščio, 1966 m. liepos 11.
Alfonsas Andriuškevičius grįžo iš kariuomenės ir palaidojo jauną žmoną Gaudą, mirusią po gimdymo. Sėdime prie butelio trise Čiurlionio 1. Draugai žino, kad moku giesmę „Kryžiau šventas“ („Crux fidelis“). Giedu neredaguotą senesnįjį kantičkinį, „mamos“ variantą. „Lenk viršūnę, medi aukštas, atleisk gyslas ištemptas.“ Atsimenu, su kokiu jauduliu Sigitas tai pakartojo.
Skambėjo daug nelinksmų lietuviškų dainų – kambaryje ir gatvėje. Vaikščiojome trise Muziejaus gatve, kur Gaudos gyventa, dainavome: „Užžels tie takeliai…“ Universiteto kieme užvedžiau „Kas bernelio sumislyta“.
Su daina trečią valandą nakties ir stotį pasiekėm, kareivį išlydėjome. Su jaunu poetu (greit jo knygutė pasirodys aplanke) ir pardainavome. Gražiausias pasaulyje lietuviškas dainas.
Jo dainavimai ir giedojimai. Muzikinė klausa, sakyčiau, buvo daugiau nei abejotina. Prisitaikyti šalia jo beveik neįmanoma. Manot, peiksiu? Ne. Vis dėlto ta daina darė didžiulį įspūdį – galinga, nesuvaldoma.
Pas mane į įkurtuves atėjo su Juozu Apučiu. Taip ir matau: stovi abu kambario gilumoje, jau užmynę ant kamščio, ir plėšia: „Žaliojoj lankelėj yr daug grėbėjėlių.“ Beje, Juozo balsas buvo be priekaištų. Jis ypač mėgo visoje Lietuvoje – nuo Lazdijų iki Biržų – žinomą pokario romansą „Aš pasiklausčiau šiauraus vėjelio“.
Įdomus duetas ir su Repšiu. Matyti Petrą dainuojantį – irgi pritrenkiantis vaizdas. „Bitele <…> uždeki žvakelę mirties valandėlėj“. Užsiima veidą, daina jį tiesiog riečia…
Kas dar Sigito repertuare? „Kad aš būtau žinojis“, „Anoj pusėj Dunojėlio“, „O tas Žalgiris“. Mane versdavo giedoti psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, o pats bedieviškai improvizuodavo, perkurdamas tekstą – net žinomų dainų. Bandžiau pripratinti jį prie senoviškojo lietuvių meloso autentikos ir partizanų laikų folkloro.
Iš mano dienoraščio, 1967 m. rugpjūčio 30.
Atostogauju tėviškėje, Ežerėliuose. Benius iš Lazdijų parvežė man juodo rašalo (dienoraščiui) ir – ir! – Sigito Gedos „Strazdą“ su Repšio iliustracijom. Nuotrauka: stovi toks juodas niūrokas su ta savo kepure prie mūro – tas, kurį motina nešdavosi prie ežero, eidama skalbti, o jis ten, dar nemokėdamas šnekėti, prisižiūrėjo visokių paukščių, žuvų ir gyvulių. Simpatiją jaučiu – taigi savas žmogus. Albinai giriu, Beniui giriu. Šilta šilta diena. Nusinešu Vištaraiscin. Po beržukais skaitau. Ne pirmąsyk jau, o veikia vis tiek. Pradžia – kiek literatūriška, ypač kur su Apdaiku susišaukia. Bet toliau – yra vietų, kur visas vidus virpteli. „Jokios saulės. Jokio Dievo. Jokio gyvulio, paukštelio.“ „Guli – nieko nebemato – Strazdo giesmės, giesmės mano.“ Ir – jeigu – jis pats bus represuotas („čto ne iskliučeno“), visi sakys – jis sau ateitį nuspėjo.
Paskaičiau ir mamai – apie ištryptą, apiplėštą Lietuvą. Sako: „Ca gi apie mūs čėsus.“
1970-ieji. Sigitas Geda Respublikinėje bibliotekoje skaito savo „Rudens ir vasaros giesmes“. Greta sėdinti moteriškaitė net pažaliavusi iš pasipiktinimo: „Nusirašys! Bus kaip Saliui Šemeriui!“ Spėju, kad taip į poezijos naujoves reagavo kokia lietuvių kalbos mokytoja.
Man tada tos giesmės atrodė gryno grožio dariniai – kaip šiaurės pašvaistė. Pasakęs tai autoriui, smarkiai nepataikiau. Atšovė: „Keliu ir problemų.“ Jas recenzijoje įžvelgė Kęstutis Nastopka.
Scenelė iš literatūros vakaro Aklųjų bibliotekoje. Dalyvauja Sigitas Geda ir Ričardas Pakalniškis. Viena mergelė, nužvelgusi ilgus poeto plaukus, pabandė bent žodžiais pėštelėti: „Ką manote apie patarlę: „Ilgas plaukas, trumpas protas“?“ Išsigandau – šiaip ne tylenis Sigitas prapliups, ims bartis. O jis be jokio kandumo, ramiai taria: „Plaukai yra žmogaus kūno dalis, vertinga kaip ir kitos. Kam juos skriausti?“ Ir priduria: „Štai mano draugė Aldona Liobytė sako – gal kam nepatinka, kad aš stora, tai negi įsakysite mane apdrožti?!“
Dirbau aklųjų žurnalo „Mūsų žodis“ redakcijoje. Kažkur užtikau, kad vokiečių poetas Magnusas Enzensbergeris yra parašęs eilėraštį „Blindenschrift“ („Aklųjų raštas“). Paprašiau Sigitą išversti. Neatsisakė. Taip „Mūsų žodyje“ atsirado eilėraštis „Aklaraštis“ (poetas spyrėsi, kad pavadinimas būtų būtent toks). Tiesa, su modernistine poezija bene pirmąkart susidūrusios spaustuvininkės skundėsi nieko nesupratusios. Kas čia per digitaliniai pranašai, krintantys iš padangių?
Viešoje auditorijoje, paklaustas apie literatūros kritikus, be užuolankų išrėžė: „Pusė iš jų per daug skaito, o pusė parsidavę.“ Kas turėjo labiau įsižeisti – prisiskaitėliai ar bolševikinio režimo aptarnautojai?
Su bonzomis iš kompartijos CK ir panašių įstaigų nepartinis Geda tiesioginių kontaktų neturėjo. Tiesa, pakikendamas pasakojo, kaip per vieną renginį priėjęs svarbus ideologas Sigizmundas Šimkus paklausė: „Ar galima partijai prisėsti prie poezijos?“ Tą patį Šimkų aš girdėjau kitame susirinkime sakrališku tonu skaitantį pranešimą – rengtą, matyt, ne jo, o Danutės Kadžiulytės. Ką aš girdžiu? „Ir rašytojas velka sunkų Sifizo akmenį.“ Sifizo! Tirtėdamas iš juoko, turėjau po kėde palįsti.
Sigitas pasakojo, kaip po jo poezijos svarstymo (pirtis neklusniajam) Justas Paleckis vyresnysis gyręsis: „Pamokėme vieną jaunąjį.“ Nuo „neidėjiško jaunimo“ jie nenuleisdavo akių. Valdžiai nepatogesni buvo ne tie, kurie eina priešpriešiais, o tie, kurie važiuoja visai kitais bėgiais. Režimą tai pagraužė labiau už tiesiogines disidentystes. Gera poezija nesuderinama su partinių susirinkimų stagnacija.
Bonzos ne visada terliojo rankas patys. Turėjo mažesnių inkvizitorių. 1967 metais Geda su Apučiu buvo priimti į Rašytojų sąjungą, bet palydėti Alfonso Maldonio komentaro: „Tai estetizuojantis jaunimas, kurį dar reikia auklėti.“ Sigito rinkinį užsipuolė Vitas Areška. Girdėjau Aputį sakant: „Pats save cenzūruoji. Žinai, ko Algimantas Baltakis nepraleis.“
Dar viena detaliukė. Rašiau apie senų nuotraukų kolekcionavimą. „Sutikite, tai ne degtukų dėžučių rinkimas“. Viršininkui sudrebėjo kinkos, išbraukė. „Vladai, o jeigu kuris iš jų renka?!“ Jie – tai tie iš CK.
Esu girdėjęs tokią Vytauto P. Bložės nuomonę: „Nežinau, ar Geda yra geriausias poetas, bet tarp kritikų tikrai geriausias.“ Reiklus, chaltūrai negailestingas. Kai Antanas Jonynas vyresnysis savaip gyrė Kosto Kubilinsko kūrybingumą („Jis tiesiog bezda eilėm!“), Geda įgėlė: „Tas ir yra, kad bezda.“
1966 m. rugsėjo 6 d. savo dienoraštyje randu: „…suniekina visus poetus iš eilės. Dėl Vilijos Šulcaitės ir Jono Lapašinsko – tai jau išvis kur juos dėti? Betgi ir Alfonsas Maldonis jau tuščias, ir Justinu Marcinkevičium ar Vincu Mykolaičiu-Putinu jaunimas jau nusivylęs. Na tai ką turime išvis, Sigitai? „Strazdą pirmiausia, Maironį, kelis dabar Amerikoje rašančius.“ Pajuokauju: nedaug kas liktų, jei leistume tau pašienauti!“
Jau nepriklausomybės metais piktinosi: „Dabar ir Antanas Drilinga biblinių temų nusigriebė. Saugiau nuo tokių dalykų buvo, kai drausdavo.“
Grįžtu vėl į Sovietiją. Kartą žurnalistų užstalėje sprendėme, kas geriausias Lietuvos publicistas. Atsiprašau plunksnos brolių – deja, negalėjau nurodyti nė vieno kolegos pavardės. Mano laureatų trejetas buvo „iš kitos operos“: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Edmundas Gedgaudas.
Nebuvo iš atlaidžiųjų. Berniokiškai pasigirdavo: „Mušiau Vytautą Petkevičių ir Egmontą Jansoną!“ Pakeiksnodavo Saulių Macaitį, liudijusį „Velnio nuotakos“ byloje Arūno Žebriūno naudai.
Daug kam mįslė – priešstata su Justinu Marcinkevičium. Gal šioks toks raktelis būtų Sigito žodžiai, kad kompartijos tūzas Antanas Sniečkus prezidiumuose mėgo sėdėti tarp Mokslo ir Meno. Iš dešinės vienas, iš kairės – kitas. „Mokslas“ buvo Jonas Kubilius, o „Menas“ – deja, Justinas Marcinkevičius, liaudies numylėtinis.
Kai 1979 metais Gedos eilės buvo išspausdintos Amerikoje, šiapus geležinės uždangos kilo nemaža audra. Autorių teisės poetą susirado net atostogaujantį Picundoje: ar pats eilėraščių aniems siūlėte?
Į vestuves liudininku Sigitas pakvietė paslaptingai: tokią ir tokią dieną atsinešk pasą. Kartais mane įgaliodavo paimti honorarą. Maniau, vėl tuo pačiu reikalu. Tik Gražina prisipažino: „Ženijamės!“
Na, ką gi – jeigu jau svotas, tai svotas. Pasipuošiau, užsakiau telefonu taksi: nuvešiu jaunuosius į Santuokų rūmus. Atvažiavo toks kledaras furgonėlis. Teko atsisakyti.
Puota buvo kukli. Jaunavedžiai tada buvo dar kampininkai, priglausti Leonido Jacinevičiaus, kurio žmona į įnamius šnairavo.
Šiemet Uršulei patikslinau datą: 1978 m. birželio 15 d.
Eidamas sekretoriauti į „Literatūrą ir meną“ (1978), pažinties su Gedų šeima neafišavau. Redaktoriui Osvaldui Aleksai tai būtų nepatikę. Kaip ir „svotavimo“ faktas.
Tuo metu Geda spaudos buvo lyg ir priimamas, lyg ir ne. Spausdintume, bet išmeskite Dievą ir kitokią mistiką. Autorius sutikdamas išgelbėtų ne vieną publikaciją, bet šitas autorius nė už ką nesutinka. Kaip čia neprisiminsi tų laikų anekdoto. Cenzorius skaitydamas randa: „Pro langą įskrido dievo karvytė.“ Dievas?! Mistika! Šalin! Liko: „…įskrido karvytė.“
Padorieji literatai tikėjosi, kad šiame poste dirbdamas galėsiu jiems pagelbėti, tačiau niekas čia man sprendžiamojo balso nesuteikė. Menkutė pagalba buvo, kad paprašiau Sigitą rašyti poetiškas miniatiūras prie viršelio fotoetiudo. Kelias parašė, bet paskui susigriebė: „Dar kas pamanys, kad tik tatai ir sugebu.“
Sigito motina mirė ketvirtadienį. Rašytojų sąjungos užuojauta vėluos, į numerį nepateks. Pats paskambinau į sąjungą, savavališkai suformulavau tekstelį, pasistengiau, kad užuojauta būtų išspausdinta kaip niekad operatyviai. Šeštadienį poeto bičiuliai ją pamatė, galėjo dalyvauti laidotuvėse.
Iš mano dienoraščio, 1976 m. gegužės 29.
Naujos Sigito eilės keistai jaudina išėjimo-nebūties nuotaikom, rezignacija. Radau ten ir antrininką iš Edgaro Poe, ir Jungo animą – keistą seserį. Nė nepajutau, kaip ėmiau pats eiliuoti. Kaip visada – labiau sekimas nei lengva parodija. Tik animai aš suteikiau kur kas daugiau destrukcijos: „Bežadė, bežodė, trapi ir baukšti silpnumą ir skepsį ji sėja širdy.“ Nutvėrus Poezijos paukštę – kad ir už vienos plunksnelės – būtis darosi prasmingesnė.
Vilniuje buvo rodomas filmas apie baleriną Aną Pavlovą. Papasakojau turinį. Abu su Gražina susidomėjo, panoro nueiti. Bet, Vladai, turėsi pasaugoti Uršulę. Mergaitei tada buvo gal pusantrų metų. Gerai, pabūsiu aukle. Paliko vaiką miegantį. Prigrasė: kai pabus, būtinai nunešk ant puoduko! Ta pabudo ir iškart ėmė baisiausiai rėkti. Ką daryti? Stvėriau besimuistančią ir nešiau, beviltiškai tikėdamasis, kad pavyks įvykdyti įpareigojimą. O ji rėkdama kad paleido čiurkšlę!
Vienu metu Gedai skambinti įniko Aleksys Churginas. Ragelį padėdavo tik po gero pusvalandžio. Filologiniuose pokalbiuose būta ir klastos. Matyt, pašnekovas turėjo tikslą padaryti poetą priimtinesnį režimui, bet padarė tik meškos paslaugą. Genriko Zimano „Komuniste“ atsirado Sigito Gedos „Tarybinių partizanų dainos“. To nepavadinsi šviesiu puslapiu poeto biografijoje. Deja, tuo metu Sigitas prirašė ditirambų ir Churgino eilėraščiams – už „europinę kultūrą“. Vėliau į šį asmenį ir į jo kūrybą, ypač vertimus, žvelgė visai kitaip.
Gimimo dienų plačiai nešvęsdavo. Triukšmingiausias gal buvo 60-metis. Vasario 4-ąją – gėlių jūra Rotušėje. „Tūsas“ Jauniaus 1. Dainavo Bronius Kutavičius.
Eilinės sukaktys būdavo kuklios – vienas kitas svečias. Atsimenu Vytautą Kernagį, Aidą Marčėną, Virginiją Kochanskytę, Petrą Venslovą.
Kartą sumaniau dovanoti savo įrašytą magnetofono kasetę. Su kaimynu Vitu Vaitavičium įdainavome partizanų dainų, kurias atsiminėme iš vaikystės. Buvo dar juostoje dzūkų tautosakos, keletas parodijų ir šiaip „balabaikų“, nors Sigitas iš tokios mano rašliavos ir pasišaipydavo.
Po vieno meno žmonių pobūvio Gražina kalbėjo: „Visų naujos žmonos, mums net nepatogu.“
Iš mano rašinio „Taip kūrėsi Sąjūdis“ („Mūsų žodis“, 1990, Nr. 3).
Man pačiam (o ir daugeliui lietuvių) nepaprasto ryškumo žvaigžde spindi Maironio 125-ųjų metinių minėjimas 1987 metų spalio mėnesį. Kaip nonkonformistiškai, be ideologinių reveransų kalbėjo profesorė Vanda Zaborskaitė ir poetas Sigitas Geda! Švytintis jų žodis praskynė kelią ne vienai naujai idėjai, išvarė pašalą iš apšarmojusių sielų.
Neužmirštami 1988-ieji. Jau dvelkė laisve. Artėjo septyniasdešimta Vasario 16-oji. Sovietiniai „organai“ paklaiko. Vilnius pilnas milicijos ir kareivių. Juozas Baltušis ir Šarūnas Marčiulionis valdiškuose mitinguose keikia „buržuazinę“ nepriklausomybę. O mes Gedynėje švenčiame su tortu.
Istorinę birželio 3-iąją Sigitas buvo Vokietijoje. Užtat aš sėdėjau Mokslų akademijos salėje ir svaigau nuo kalbų, viena už kitą drąsesnių. Parvažiavusiam viską smulkiai atpasakojau. Tu, Sigitai, pasiūlytas į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę.
Liepą ir rugpjūtį – didieji mitingai Vingio parke. Įspūdinga Sigito prakalba. Visi ilgai cituodavo jo pasakytą parabolę, kaip pelė gali nugalėti dramblį. Mitingų atmosferą apibūdino pats: „Tartum angelas iš dangaus nusileido.“
Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime (spalio 22–23 d.) Sigitas Geda išrenkamas Sąjūdžio tarybos nariu. Jo populiarumą liudija surinktų balsų skaičius. Delegatas buvau ir aš. Kai pasiskundžiau neturįs nuotraukos, septynmetė Uršulė pasišovė nupiešti „portretą“. Tebesaugau.
Visada prisimenu tų metų Kūčias. Buvau pakviestas pas juos vakarienės, kaip ir daugelį kitų kartų. Sąjūdis paragino tą vakarą devintą valandą languose uždegti žvakutes. Tik Česlovas Juršėnas pareiškė tuo metu demonstratyviai žiūrėsiąs Maskvos televizijos „Vremia“. Viena rusė buvo dar piktesnė: „Daže Gitler do etovo ne dodumalsia!“ Gedų languose žvakutės degė. Išėjau su Uršule į miestą ir gėrėjomės – tiek langų lietuviški!
Ilgai svarsčiau, ar viską rašyti apie 1991 metų gegužę ir birželį. Kas nors sakys: kompromituoji didelį žmogų. Turiu rašyti. Kaip moku, kaip sugebu. Nes laikau tuos mėnesius dramatiškiausiais poeto gyvenime. Pavojai buvo kur kas didesni nei per „peilio bylą“. Mačiau, į kokias pragarmes draugas buvo įsmukęs, atlėgo, kai didžioji krizė vis dėlto praėjo. Rašau pirmiausia tiems, kurie pasidarė atrakciją iš „Gedos hepeningo Jonuose“. Atseit originalus meninis proveržis. Pats buvau priverstas pastaraisiais metais keliose konferencijose tą gerklę gniaužiantį „filmą“ žiūrėti.
To laiko dienoraščio sąsiuvinį pavadinau „Ceitblomas ir Leverkiunas“. Galbūt per daug pretenzinga man lygintis su Thomo Manno „Daktaro Fausto“ veikėju, kuris bandė gelbėti dvasios ligos palaužtą kompozitorių, betgi mano „Leverkiunas“ išties buvo priėjęs labai pavojingą ribą, balansavo ant bedugnės krašto.
Įžanga tokia. Sutikau jį prospekte. Žvelgdamas į televizijos bokštą, parodė: jis bloga lemia! Dar neatrodė keistas – taip bet kas gali pasakyti. Neįtariau, kad toks pervargęs, nusibaigęs.
Į Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą Šv. Jonų bažnyčioje nenuėjau. Tą vakarą su kitais Nepriklausomybės aikštės dainininkais budėjau prie piketuotojų vagonėlio Radijo ir Televizijos rūmų pašonėje, o į mus buvo nukreiptas okupantų tanketės vamzdis. Žengi į šalį – pasisuka ir vamzdis. Atbėgo uždususi pana: „Aš iš poezijos vakaro. Geda pamišo. Staugė kaip vilkas!“ Nepatikėsiu, ne.
Neramia širdimi kitą rytą važiavau į Taikos 88. Abu su Gražina sėdi ir visai ramiai peržiūri vakarykštę sceną – vaizdo įrašą iš kažkur jau gavę. Deklamuoti Sigitas pradeda savo įprasta monotonija, paskui staiga ima skiemenuoti, ūkčioti, galiausiai tik žiopčioja. Žiūrovai aplinkui – net ir Bernardas Brazdžionis – pakraupę. Šiurpu ir man. Nepajuntu, kaip pabyra ašaros. „Bl…, Sigitui visai prastai“, – keikteli į šoną ką tik atsiradęs Petras Repšys.
Kad draugo siela klaidžioja didžiausiose tamsybėse, rodė daug kas. Nuolat kalbėjo apie kažkokius „atpotrijimus“ (atkerėjimus). Atpotrijęs darželį Vieciūnuose, iš kurio matyti Liškiavos bažnyčia už Nemuno. Atpotrija turimas medines skulptūrėles – padrasko peiliu, tik apgadindamas meistrų darbus. Skambina man po vidurnakčio, ko niekada nedarydavo: „Dainuoju tavo dainas!“ Giriasi kuriąs gėlių kompozicijas. Mačiau tą „floristo“ stalą – visai ne meniška kažkokia lapų krūva. Iš vielelių narsto rožinius. Kliedi apie nebuvėlius Dainavos kunigaikščius. Ir taip toliau, ir taip toliau – sveiku protu nepaaiškinami veiksmai.
„Užrašyk!“ Pasisodina mane ir pradeda kažką be galo diktuoti. Klusniai imu plunksną, žinodamas, kad tai beprasmė žodienė be jokio ryšio, logorėja. Pasveikęs visa tai išmetė pasibaisėjęs.
Kokia ugnis jį degina? Tarsi visąlaik šoktų į liepsną… „Vladai, pasiekiau ribą!“ – tragiškas skundas. O paskui vėl iš megalomaniškų aukštumų: „Kas kitas lietuvių kalboje tokius dalykus darė?!“ Kaip įmanydamas hipnotizuoju: „Neženk už ribos, neženk!“ O jis: „Poetas turi pereiti visus pragarus!“ Nejaugi Lietuva turės savo Hölderliną? Kažkokia anapusybė taip helderliniškai tempia jį pragarmėn, kad prarandi viltį, jog įstengs sugrįžti. Dieve duok, kad tik pasveiktų, jeigu po to ir neparašys nė eilutės.
Beprotiškiausias jo įnoris tada buvo: „Vladai, tu mus sutuokei, tu ir pertuok!“ Žvilgtelėjau į Gražiną: paklusk, gal jis nurims, gal atsipeikės. Štai tas tragikomiškas „hepeningas“. Abu apsivilko odiniais švarkeliais, kuriais prieš trylika metų vilkėjo Santuokų rūmuose. Pabuvau netikru kunigu. Paėmiau abu už rankų ir tyliai pastovėjome. Sigitas iš tikrųjų giliai atsiduso: „Kaip atlėgo!“
Aprimo, bet dar ilgokai jo protas skendėjo ūkuose. Gražina bandė kalbėtis su tuo metu madingu psichiatru Kaunu, bet tas tik patarė: „Tu žmona, tu žiūrėk.“
Pasveiko be psichiatro. Po kelių mėnesių jau kalbėjo kaip žmogus, jokių šizoidizmų. Šitokio masto liguista būsena, tokio dydžio depresija daugiau nepasikartojo.
Bajorystė – vienas iš jo sukurtų mitų? Kaip ir kilmė iš švedų ar vengrų. Mėgo klausytis švedų tenoro Nikolajaus Geddos įrašų.
Dalyvaudavo bajorų susirinkimuose, netgi tapo vienu to operetiško sambūrio vadovų.
Perpasakodavo istorijas, išgirstas iš draugų. Dalis jų pateko į „gyvavaizdžius“, bet toli gražu ne visos.
Petras Repšys Dailės institute buvęs ne itin drausmingas studentas. „Jaunimo gretų“ žurnalas nusprendė apie jį parašyti feljetoniuką, pasiuntė tuo metu redakcijoje dirbusią Vytautę Žilinskaitę. Rašytoja institute pirmą sutiktą studentą klausia, kur galėtų rasti trečiakursį Repšį. Tas nurodė – eikite ten ir ten, o pats dingo pasipustęs padus. Mat tai buvo pats Petras.
Didžiausiu Sigito liapsusu laikyčiau teiginį, kad Lietuvos Respublikos piliečių chartiją įkūrė KGB. Gal įsižeidė, kad signatarai į jį nesikreipė. Betgi tuo metu Geda „Respublikoje“ skelbė komentarus, kurie, švelniai tariant, „chartizanams“ buvo nepriimtini.
Mano papasakoti trumpi dzūkiški anekdotėliai jo „gyvavaizdžių“ knygose pailgėdavo tris keturis kartus. Nelabai atpažindavau ir papasakotų istorijų. Apipindavo nebūtom detalėm. Fantazijos šuoras? Juokaudavau: kaip per gendantį telefoną.
Ypač išplėtotas epizodas, kaip Č. J. bendrabuty man skolino batus, pirmiau liepęs už savo pinigus juos pataisyti. „Gyvavaizdyje“ figūravau kaip autoriaus „vaikystės draugas“(vaikystėje pažįstami nebuvome). Batus skolinęsis kažkokioms vestuvėms (nieko panašaus). Ten pašokęs (aš niekada nešoku) grąžinau batus, o Č. J. parodė puspadžius: matai, kiek nuplėšei (irgi beletristika).
Patarimų ir patarėjų nemėgo. Turiu galvoje pirmiausia kūrybą. Sumanymais ir planais nesidalijo. Kaip rašė pats? Automatiškai, kaip plunksna veda? Ar apgalvojęs iš anksto? Šita tema nekalbėjo. Parašęs ką kartais norėdavo pasiklausyti skambesio. Gaudavau į rankas lapelį, bet mano skaitymą supeikdavo. O dažniausiai kūrinį išvysdavau tik jau išspausdintą.
Šioks toks autoritetas jam buvau tik renkantis kino filmus. Pažiūrėjęs Federico Fellinio „Džindžer ir Fredą“, sutiko: taip, genialus režisierius puikiai sugeba vienu metu spaudyti skirtingus klavišus. Susidomėjo Pedro Almodóvaro filmais.
Beveik sutapo nuomonės dėl mano visų romanų romanu pripažinto Thomo Manno „Daktaro Fausto“. Bandžiau įpiršti tuos prozininkus, kuriems skyriau „personalinį Nobelį“ – Ernesto Sįbato, Williamą Styrone’ą, Perą Olofą Enquistą. Nelabai pavyko. Tiesa, „Išguito angelo“ turinį viename esė pagal mano žodžius atpasakojo. Nežinau, ar skaitė ką iš Lawrence’o Durrello „Aleksandrijos kvarteto“, iš Mario Vargas Llosos, Iris Murdoch.
„Literatūra nemirė!“ – šaukiau jam sužavėtas Johno Irvingo „Maldos už Oveną Minį“ finalinių scenų. Sigitas perskaitė kažkurį kitą šio autoriaus romaną ir nusivylė: vulgarokas. Tačiau „Pasaulį pagal Garpą“ vėliau ne viename rašinyje citavo.
Gerą ar blogą įprotį turėjau – kiekvieną jo knygą palydėti parodija-sekimu „Pėda į pėdą paskui Sigitą Gedą“. Sėkmingiausios gal būtų „Vilniaus peizažuos, Vilniaus miražuos“, „Antinomijų pynė“, „20 Gedos prisipažinimų Kutavičiui, užrašyti Motiejūno“, „Du poetu“, „Vijonas tarp vijūnų“, „Karalius Mindaugas kolūkietis“. „Tikiuos, kad neprisivėlė grasios parodijuotojų banalybės“, – rašiau autoriui. Tokio rašymo tikslas – „užkardyti“ epigonus. Jų mėgdžiojimai visada bus panašesni į parodiją nei į originalą.
Aš į poetus nepretendavau. Jaunystėje pabandęs eiliuoti (Vincas Giedra šį tą žadėjo), greit perėjau į nerimtą žanrą – parodijas arba net papliauškas. Parodijų savo pavarde, slapyvardžiu Kalnius Baigys ir po kolektyvine Horacijaus Drapako kepure spausdinau „Nemune“ ir „Literatūroje ir mene“. Prastus poetus parodijuoti neįdomu. Nuo mano plunksnos „nukentėjo“ Antanas A. Jonynas, Leonardas Gutauskas, Judita Vaičiūnaitė, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Vladas Braziūnas, Alfonsas Andriuškevičius, Aidas Marčėnas ir, žinoma, „japonas“ Sigitas-san Geda-san. Jonas Strielkūnas pašmaikštavimų apie save į savo „L. M.“ nepraleido.
Sigitas irgi yra bandęs satyros žanrą – dar Lazdijuose. Kaip visi tada – galėjo pasišaipyti tik iš biurokratų. Kartą Vilniuje rodė kandokų epigramų, kur figūravo gana atpažįstamas „Justinėlis“. Laimei, to niekur nepublikavo. Jaunas, naivus studentas būdamas pašlovinęs Fidelį Castro, vėliau „gyvavaizdžiuose“ pats tai išjuokė, pervertė atbulai. Subrendusiam Gedai pasaulis jau negulė „Lenino pėdon“.
„Vėl ta Vėsaitė, vėl ta Lobačiuvienė“, – suaimanuoja poetas Sigitas Geda, nuobodžiaudamas priešais televizorių. Prunkšteli pasiklausęs Kazimieros Prunskienės: „Kovo 8-osios moteris!“ Kasydamasis žiūri abejotinos vertės rusišką laidą „Okna“ („Langai“). Žodžiu, kasdieniškas žmogutis. Tik sporto transliacijas ignoruoja.
O atitinkamoje aplinkoje tas „kasdieniškasis“ darosi neatpažįstamas. Stulbinanti metamorfozė! Minios akivaizdoje virsta pranašu. Jo mintis iškart pakyla į kosmines erdves. Tos mintys gal ir paradoksalios, bet ištartos aiškiai, tiksliai, tvirtai. Iš kiekvieno žodžio sklinda kultūra ir išmintis. To pajusti negali nebent storaodžiai.
2004-ųjų gruodis. Gražina jau mirtinai serga, gęsta kaip žvakelė. Plaučių vėžys ją sugraužė per ketvertą mėnesių. Pastebėjau, kad žmonai sergant Sigitas pernelyg pabrėžia ir savo ligas.
Paskambino: ar ateisi Kūčių? Prisipažinau: kaltas, jau pasižadėjau Ritonei ir Juliui Šalkauskams, nemaniau, kad tokiom sąlygom vakarienę rengsite. Kaip ligonė? Kaip visada. O po pusvalandžio – ta skaudžioji žinia: mirė. Stvėriau taksi, atsidūriau ten. Gulėjo kaip mažytė mumija. Sigitas nesusmukęs – reikalų, rūpesčių tiek daug. Po visokias įstaigas vežiojo Jonas Jackevičius.
Sigitas mane žino kaip įgudusį šermenų giedotoją (sena, kilni lietuviško kaimo tradicija!), bet nesisiūlysiu, nes „gyvavaizdžiuose“ citavo Mykolo Karčiausko žodžius, kad pensininkai veržiasi giedot prie mirusių rašytojų. O jis parvažiavęs taip paprastai sako: „Firma siūlė giedotojų, bet aš atsakiau, kad turiu savų.“ Tada jau drąsiai sukviečiau bendraminčių pulkelį, giedojome itin dvasingai.
Kas galėjo pamanyti, kad taip greit – vos po ketverių metų – teks apgiedoti ir jį patį, sūnui Šarūnui prašant. Repertuarą parinkau auksinį – net šv. Pranciškaus „Saulės giesmę“, kurią ir pats Geda yra vertęs. Paskutinė paslauga draugui. Iki šiol esu nuoširdžiai dėkingas giedojusiems saviškiams – Violetai Jankauskienei, Elvyrai Lapinskienei, Gražinai Cijūnėlytei, Anicetai Žiupsnytei, Adolfui Verseckui, Gintautui Akelaičiui, Evaldui Grigoniui. Kitą rytą prisidėjo dar Laima Paulauskienė ir Giedrius Šmuilaitis – ką tik tapęs tėvu, sulaukęs pirmagimės. Argi ne simboliška: šalia mirties – gimimas.
Kūčių vakarienę Gedynėje esu valgęs ne kartą. Gražina, gamindama patiekalus, labai paisė senųjų tradicijų. Negaliu nepaminėti, kad vos kelioms dienoms praėjus po motinos mirties, nepažeisdama tradicijos, Kūčias parengė ir Uršulė. Atsidusome sėdėdami prie stalo: „Gal Gražina dabar į mus žvelgia iš aukštai?“
Turiu visas Sigitui gyvam esant išleistas knygas – net ir rusiškai – su autografais, išskyrus „Skrynelę dvasioms pagauti.“ O „Mėnulio žiedus“ užsimiršęs užrašė dukart. Galėtų išeiti visai įdomi publikacija.
„Pėdos“ dedikuotos „dzūkui, draugui, išlydėjusiam mane į poezijos kelius“. Celano vertimą užrašė: „Su meile, kuri amžina“. „Jabaniškes“ – tiesiog „Vladui, broliukui“. Baudelaire’o vertime apibendrino: „Mielas Vladai, ką gi čia aš galėčiau Tau užrašyti. Tik tai, ką ir Pats žinai: kad daugelį metų, didesnę gyvenimo dalį mus siejo broliški jausmai. Sigitas, 2005 birželis (per Šv. Antaną).“
Verta buvo draugauti, verta vienas kitam padėti.
Bendrų nuotraukų ne per daugiausia. Vestuvinė, patekusi į Antano Andrijausko rengtą knygą „Sigitas Geda: pasaulinės kultūros lietuvinimas“. Keturiese. Jaunavedžiai – Sigitas su Gražina, du liudininkai – aš ir Živilė Ramoškaitė, dvynė Gražinos sesuo. 1978 m. birželio 15 d.
Kelios nuotraukos, darytos mano giminaičio Raimundo Pilecko, mano tėviškės kieme Ežerėliuose 1982 m. gegužės 16. Užvažiavome iš Veisiejų, mamai juokais sakiau, kad Gražina – Veisiejų taksistė. Pavedžiojau juos savo pamėgtu maršrutu Babrų pusėn. Nuo aukštojo Kukucakalnio grožėjomės Mikyčių kaimo panorama.
2001 m. liepos 6 d. jie mane pasikvietė važiuoti į Kernavę. Pakeliui apžiūrėjome Sudervės, Karvio, Dūkštų bažnyčias. Prisifotografavome. Aparatu daugiausia spragsėjo Uršulė.
Laiškų savo archyvuose radau vos vieną. 1972 m. liepos 21 d. Sigitas iš Paterų rašo: „Vyrai prisilakę su traktoriais ardo tvoras, o jos [moterys – V. M.] tuo metu turi likti seksuališkai neužangažuotos, kaip pasakytų Lietuvos knygnešys Bielinis.“ Knygnešiu čia ironiškai pervardytas nomenklatūros veikėjas, ūdijęs rašytojus, kad šie vengia užsiangažuoti.
Vairuotoju būti taip ir nepasiryžo. Naudojosi vairuotojomis – Gražina ir Virginija (pastarąjį pasirinkimą gal ir nulėmė mašinos turėjimas?).
Prisipažinti neišmanančiu nenorėjo. Mačiau, kaip atsidaręs kapotą tepaluotom rankom kažką krapštė: „Valau žvakes.“
Kai buvo pristatinėjama knyga „Atsisveikinimas su Jabaniškėm“, Gražinos paklausiau, kodėl Sigitas Justiniškes perkrikštijo taip vulgariai, ta tik trūktelėjo pečiais: jo neperkalbėsi.
Seniai rūpėjo paklausti, ką mano apie Jurgį Mačiūną, kurį kai kurie mūsų kultūros veikėjai kelia aukščiau už Čiurlionį. Sigitas numojo ranka: „Fluxus“ – niekai, nesąmonė. Jie kvailioja, ir tiek. O Dali, nepaisant jį supusio komedijinio anturažo, yra didelis menininkas. Malonu, kad mudviejų nuomonės sutapo.
Epigonai, mėgdžiotojai nuolatos jį vijosi, bet nepasivydavo. Kai jie imdavo rašyti „gediškai“, jis jau „medžiojo“ kituose plotuose. Iš Albino Žukausko: „Su kiekvienu rinkiniu Geda vis netikėtas!“ Ėjo priekyje, kiti tik eksploatuodavo jo atradimus, atsilikdami ne vienu žingsniu. Buvo jų tiek ir tiek. Vien po jo japoniškų eksperimentų pasipylė „tankos“, „haiku“, „basio“ – iš paskos tipeno kas tik netingėjo. O Geda jau pasukęs naujais keliais ir pasirodo ten, kur kritikai su savo schemų kilpom visai nesitikėjo.
Su skaitovais jam tikrai nesisekė. Esu matęs tragiškų atvejų. Aktorius neišmano nei ką deklamuoja, nei kaip. Liūdnas vaizdas – tarsi bekojis šoktų. Eilėraštis išnarstomas, išmontuojamas, griaunant ritmą, arba pernelyg jausmingai „interpretuojamas“. Teneįsižeidžia aktorių padermė, jeigu pasakysiu eretišką mintį: mano akimis, blogiausiai deklamuojantis poetas deklamuoja geriau už geriausiai deklamuojantį aktorių. Tiesa, pasitaiko ir poetų – ypač poečių, kurios skaitydamos daro psichologizavimo, inscenizavimo nuodėmę.
Didesnių priekaištų Sigitas neturėjo Virginijai Kochanskytei.
Niekas kitas nemokėjo taip skaityti jo poezijos kaip pats. Monotonija, bet ne anemiška, o iškilminga, didinga, dievaž, turinti magijos. Pabrėžiamas ritmas, išryškėja kiekvienas žodis. Per radiją arba iš plokštelės skambantys jo „20 prisipažinimų“ ilgiems laikams bus akustinis (ir ne tik!) hitų hitas.
Daugiau jau nebus,
Daugiau nieko nebus,
Tiktai šitas kritimas,
Sprogimas, lūžimas
Ir garsas – –
Virš vienintelio mūsų pasaulio.
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Taip baigiamas eilėraštis „Angelas krintantis Palangoje“. Pritrenkiantis apokaliptiškas finalas stulbina daugelyje jo kūrinių. Kaip lemiamas fechtuotojo dūris, kaip paskutinis krepšininko metimas.
Viena iš „7 vasaros giesmių“ baigiasi: „Pelenai, pelenai, pelenai.“ „Giesmė apie Liuciferį“: „<…> mirties kunigaikšti? Ateik!“ Tarsi išsibūrė savo likimą.
„20 prisipažinimų“ ir „20 antinomijų“ cituočiau ištisai. Tai Gedos klasika, kūrybos viršūnė. Kaip ir:
Šitos bitės, kamanės,
Šita amžių galybė,
Virš apgriuvusių kaimų –
Rausva amžinybė.
Tai iš „Strazdo“. O „Pėdose“ rasime: „Būsiu Kalnas, būsiu Vėjas.“ Niekas kitas, tik Geda galėjo taip pasakyti.
„Teisingo žodžio malda“ irgi pranašiška:
Motin švento pamišimo,
duok ugnies ir duok sveikatos,
leisk matyt, ko nieks nemato,
leisk girdėt, ko nieks negirdi,
grįžk, įeik į mano širdį!
Per Gražinos laidotuves man vis vaidenosi eilutės iš „Kurapkų priemiesčio karjeruos“:
Bijodama – trokšti.
To blyksnio prakeikto, šviesos, kuri smogia per vyzdį.
Atmintyje likę ne tiek jau mažai nuotrupų iš jo eilėraščių, ko gero, net nepatekusių į rinkinius. „Tamsią naktį atsimerkia sieloj tūkstančiai pasaulių. Žalias žydi, žydras verkia, o raudonas siaučia, siaučia.“ Ši citata man buvo būtinai reikalinga rašant apie neseniai apakusius asmenis.
Iš jo klajonių po Rusiją. „O Volga gulasi ant pilvo, paskui apsiverčia ant šono – iš pradžių mėlyna ant pilko, paskui ant mėlyno raudona.“ Dar: „Ten nganasanų moterys mažytės – iš po skarų veideliai vos matyti.“ Klausiau, ar tikrai buvo nusibastęs net pas tolimosios Sibiro šiaurės tauteles. Gudriai atsakė: „Tai viršjutiminis patyrimas.“
ik pavasari
mana
dvēsele
apģìērbjas
un iet laukā
cik
reižu
mēģinu
viņu
izjautat
nezin kur
nezin kur
Atpažinote? Tai „Sielos kelionė“ latviškai, išversta Knuto Skujenieko, didelio Sigito bičiulio. Iš pirmo karto šį tekstelį įsiminiau ir padeklamavau autoriui. Jam tai patiko.
Du jo sakiniai apie vertėjo vargus. „Kiek reikėjo rimų verčiant Dantę!“ „O pamėgink išversti „У лукоморья дуб зелёный.“
Gedos vertimų viršukalnė – Narekaci.
Pirmininkaudamas Nacionalinių premijų komisijai, buvo demokratiškas. Tai galiu paliudyti. Sirgo, tad darbuotoja atvažiavo į namus. Jis užpildė anketą, sužymėdamas savo kandidatus, ir neklausinėjo, kaip ir už ką balsavo kiti. Sakė visad taip darąs.
Mačiau, kaip didysis premijų skyrėjas, jau būdamas našlys, darbavosi prie plytelės – virėsi makaronų su vištiena. Nepatingėjo išsivirti ir obuolienės iš savo sodelio Vieciūnuose obuolių. Gavau ir aš stiklainį.
Talkininkaudavau kraustantis iš buto į butą. Išvažiavę atostogauti, įpareigodavo palaistyti gėles. Pateruose irgi teko paprakaituoti sugrėbiant šieną. Vienas kitas darbelis su dalgiu tekdavo ir „vasarvietėje“, Vieciūnuose.
Paskutiniaisiais metais bene svarbiausias patarnavimas buvo pavedžioti šunį, kai pats šeimininkas vos paėjo. Mikui, sakyčiau, būta net per didelės pagarbos. Ir rašinėliuose neretai pasirodydavo „pasikalbėjimai su Miku“.
Kartą, rengdamasis Miką išvesti į lauką, paėmiau virvelę ir pasibjaurėjęs numečiau – apdergta! Sigitas ramiausiai čiupo ir nuplovė.
Paprašė perskaityti Dantės „Pragaro“ vertimo korektūras, patikslinti į Švediją siunčiamų kūrinių sąrašą. Nunešiau jo eilių „Šiaurės Atėnams“.
2008 m. gruodžio 12 d. vakaras. Smagus ką tik parėjau iš Aušros Liutkutės mokinių koncerto. Telefonas. Skambina Juozas Baušys. Seno draugo balsą girdėti visada malonu. Bet šįkart – ne. Televizija pranešusi, kad mirė Sigitas Geda. Negali būti! Gali. Puoliau ieškoti Šarūno telefono. Bet jis mane pralenkė: reikės giedotojų tėvo laidotuvėse, padėsite? Taip, tai mano pareiga, tą sugebu.
Olė Baušienė dar vakar mačiusi jį per televizorių: ėjo su lazdele iš teismo toks liūdnas. Grėsė kalėjimas. Sakė: „Namuose padaryčiau daugiau nei Pravieniškėse.“ Radijo studijoje Valdui Gedgaudui kalbėjo: „Aš susijęs su lietuvių kalba, man Lietuvoje jaukiausia.“
Baigėsi rūpesčiai ir kančios. Mirtis nuplauna visas nuodėmes.
Buvome kiek apsipykę. Jis įsižeidė dėl mano priekaištų už ne visai etiškus jo interviu „Lietuvos rytui“ ir televizijoms (tai nedaro garbės tokių publikacijų inspiruotojams ir organizatoriams). Regis, užpyko ilgam. O paskutinį gyvenimo mėnesį išdiduolis paskambino ir taip gražiai atsiprašė. Atsileidau iškart: nubraukime visas senas sąskaitas, Sigitai. Mirties nuojautos nebuvo. Tik pasisakė jau neturįs šuns. Ketino pastarųjų metų dienoraščių „Šiaurės Atėnuose“ jau neskelbti. Nežinau, ar sakė tą redakcijai, bet pomirtinė publikacija tęsėsi be galo.
1998 metais „Respublika“ paskelbė gana objektyvius įvairių meno sričių „dešimtukus“. Geriausiu Lietuvos prozininku buvo išrinktas Juozas Aputis, geriausiu kompozitoriumi – Bronius Kutavičius, geriausiu grafiku – Petras Repšys. Kas sieja šias tris pavardes? Tai ilgamečiai Sigito Gedos draugai, ir vienijo juos ne kokia formali lyderystė, o estetinės ir etinės pažiūros. Beje, Geda šiuose „Respublikos“ sąrašuose irgi buvo poetas Nr. 1, pralenkęs Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį, Vytautą P. Bložę, Juditą Vaičiūnaitę, Aidą Marčėną, Joną Strielkūną, Donaldą Kajoką ir kitus.
Geriausiojo vardo Sigitas nesikratė (pats man tą sąrašą parodė). Kartą – tiesa, neblaivus, pasakė: „Esu atsiųstas poezijai.“ Gal turėjo ir vieną kitą vagnerišką neklystančiojo bruožą. Retkarčiais prabildavo ir su šliogerišku aplombu.
Skaitydamas knygą apie Günterį Grassą apgailestavo, kad pas mus niekas tokių neparašo. Galbūt tikėjosi knygos ir apie save.
Beje, Grasso „Skardinis būgnelis“ įeina į mano visų laikų knygų dešimtuką.
Vėlyvuoju Gedos šedevru laikau „Raitelį ties bastėja“. Eilėraštis suręstas pagal klasikinius eilėdaros principus. Keli posmeliai, o kiek čia stygų užgauta, kiek minties posūkių, paradoksų! „Tai aš. Bet neverkiu aš…“ „Ir kas man sargybiniai tie?“ Geda savo poetinį kelią užbaigė didmeistriškai.
Perskaitęs „Raitelį“, kažkodėl visada prisimenu genialų Turidu ir Santucos duetą iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“, kur irgi puikiai suderinti septyni muzikiniai motyvai.
Uršulė man į namus atvežė naujausią – jau pomirtinę – tėvo poezijos rinktinę „Ugniabalsis Niekas“, sudarytą Rimanto Kmitos ir 2013 metais išleistą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.
Storas mišiolas. Pirmiausia žmogus pasidžiaugi, kad Geda kaip poetas nepraranda aktualumo. Ir nepraras. Tada savaime kyla noras lyginti su paties Sigito sudaryta 2001 metų rinktine „Sokratas kalbasi su vėju“. Poetas tada stropiai atrinkinėjo kūrinius, savo ranka užlygino sovietinių inkvizitorių padarytas žaizdas ir žaizdeles, išmėtė „inkliuzus“.
Rimantas Kmita poeto kūrybos pradžią atspindi gana išsamiai ir chronologiškai: „Pėdos“, „Strazdas“, „Nakties žiedai“, „Ledynas baltas kaukaspenis“, „Delčia rudenė deivė“. Toliau – dėl rinktinės sandaros jau galima smarkiai diskutuoti. Kodėl neproporcingai tiek daug vietos skirta eilėraščiams, kurių datos – 1991 metų gegužė ir birželis? Jau minėjau, koks sunkus tai buvo poetui laikas, tada Geda nebuvo šimtaprocentinis Geda. Kodėl sudarytojui taip patiko „Ąžuolo kultūros“ abrakadabra, kurios niekas nepavadins Gedos sėkme? Ir kitos to meto eilės labai nedisciplinuotos. Kai kurie kritikai bando įrodinėti, kad pradedant „Žalio gintaro vėriniais“ poeto Gedos talentas išvis pasukęs klystkeliais, nors aš su tuo nesutikčiau. Knygoje pasigedau „Dubultų romansero“, „Aramėjiškų kryžių poezijos“, „Sielos kelionės“, „Raitelio ties bastėja“. Sudarytojas atrinko tik dvi iš „Septynių vasarų giesmių“ (mano akimis, publikavimo prašyte prašosi visos vienuolika!).
Beje, ir pats Sigitas „Sokrate“, sakyčiau, palikęs spragų. Dabar jau galima tik spėlioti, kodėl neįtraukė daug ko iš „Pėdų“ (vien kiaulės skerdimas kaip meistriškai ten aprašytas!). Kažkodėl nepateko „Atsitokėjimas“ ir „Angelas krintantis Palangoje“ su apokaliptiška pabaiga.
Ant mano stalo ir dabar guli ar ne šešetas Sigito Gedos knygų. Atėję stebisi: koks čia kultas? Teisinuosi: rašau atsiminimus, daug ką prireikia pasitikslinti. Tai ne visai tiesa. Tas knygas atsiverčiu ir sunkmečiu, ir šiaip be progos. Man būtina bent tokiu būdu su juo pasikalbėti – mintis iškart atkunta. Ne vienas kūrėjas yra prisipažinęs, kad Geda jį pažadino, ne vienas jaunasis sako, kad šis poetas suformavo jo literatūrinį skonį.
Gedynė buvo tas kanalas, per kurį mane pasiekdavo draudžiamoji literatūra. Iš Sigito gavau paskaityti Kazį Bradūną, Birutę Pūkelevičiūtę, Jurgį Blekaitį, Zenoną Ivinskį, net skandalingąją Vladimiro Nabokovo „Lolitą“. Su kokiu įkarščiu skaičiau Nadeždos Mandelštam atsiminimus! Sigito bute pirmą kartą pamačiau Hieronimo Boscho reprodukcijas, iš plokštelių klausiausi Olivier Messiaeno, Toro Takemitsu.
Mano gyvenimą tas bendravimas nušvietė ypatinga šviesa. Žmogus, tiek daug nuveikęs lietuvių poezijoje, visoje mūsų kultūroje, buvo nepaprastai reikšmingas ir man. Dėkoju likimui, kad taip ilgai teko būti šalia jo.
2014 m. rugsėjis
Birutė Mackonytė. Laiškai iš jūros. Ir ne tik
2014 m. Nr. 11
Vitas Žvirdauskas (1929–1985) yra pateikiamų prisiminimų herojus. Poetas ir prozininkas. Studijavo universitete, dirbo žvejybos laivyne, kino studijoje, „Nemuno“, „Valstiečių laikraščio“ redakcijose. Gyvas būdamas spėjo išleisti tik apysaką „Vandenyno druska“, paremtą darbo jūroje patirtimi. Po mirties pasirodė eilėraščių rinkiniai „Vakaro žaros“ (1992), „Ežerai skandina saulę“ (1997) ir prozos knyga „Šeštasis keleivis“ (1993). Pastaroji – rašytojo kūrybos viršūnė.
Kai ryžtiesi rašyti atsiminimus, iškyla klausimas: kiek atvirumo gali sau leisti? Šių užrašų skaitytojams iš anksto prisipažįstu: aš savo atvirumą ribosiu.
Negaliu būti objektyvi, nes ir šiandien nežinau visų savo gyvenimo posūkių motyvų. Vadinamųjų kelio vingių mano gyvenime buvo per daug.
Ar 1969 metų pradžioje man staiga kilusį norą susipažinti su Vitu Žvirdausku lėmė tik „Vagos“ išleista jo apysaka „Vandenyno druska“ ir ten itin ryškus šio vyro autoportretas? Žinojau, kad maždaug prieš pusmetį tragiškai žuvo jo žmona, tai gal mane paskatino Vito našlystė? Knygoje jis šaukte šaukėsi giminingos sielos, o užmegzti ryšį – rasti dingstį – buvo paprasta. Abu dirbome populiariuose žurnaluose. Apie tą „dingstį“ Vitas užsimena savo pirmajame laiške iš Klaipėdos, kai nenuvykau susitikti, nors žadėjau.
Drauge Birute,
O vis dėlto reikėjo atvažiuoti. Labai gera retkarčiais pabūti toli nuo kasdienių rūpesčių. Savotiška šventė. Švenčių mūsų gyvenime labai nedaug. Laukiau ir galvojau… Dabar iki galo švęsiu vienas. Vaikštau gatvėmis (truputį šaltoka). Dangus aukštai ir mėlynas. Marios garuoja. Ūkčioja laivai. Ir jie vieniši, kaip žmonės.
Mano supratimu, Jūs išsigandote savo staigaus pažado. Be reikalo. Rašote – „neapvilkite, nepasijuokite…“
Dabar aš prašau – nepasijuokite iš manęs…
Tokią medžiagą galėjau parašyti ir Kaune sėdėdamas. Šaldytuvų bazės kadrų skyriuje kalbėjausi su plaukiojusia. Ryt, atrodo, pasišnekėsiu dar su viena. Bus tikra ir nuoširdu. Parašęs 24 d. atvešiu į Vilnių.
Bandysiu, bet iki šiol maža vilties išpildyti kitą pažadą. Tas Jonelis, turėjęs pažįstamų „Interklube“, gyvena Nidoje. Pabandysiu tą konjakėlį išgriebti kitais keliais.
Iki pasimatymo.
Šnervėse tirpsta druskos, žuvų ir trosų kvapai… Siaučia gripas.
69.II.14 Vitas
Aš jam siūliau parašyti apybraižą apie moterį tolimojo plaukiojimo laive. Tokią, kuri užima atsakingą postą ir tvirtai jaučiasi tiek ant siūbuojančio denio, tiek žvėriškai išalkusių vyrų apsuptyje su savo moteriškumu. Buvau apie tai prisiklausiusi iš savo pusseserės Aušros, kuri dirbo gydytoja žvejybos laivyne daug metų. Atsisveikino su vandenynu, kai ištekėjo už klasikinio, žavaus jūrų vilko; iki šiol tebėra jo žmona.
Apybraižos Vitas taip ir neparašė, abu greitai pamiršome tą susitarimą, kaip ir deficitinį konjakėlį iš mirtingiesiems anuo metu nepasiekiamo „Interklubo“. Laiškuose atsirado kitos temos. Gal veikė pavasaris. Vitas guodėsi:
Birute!
Nežinau, ar buvai Klaipėdoj. Aš negalėjau – turėjau eiti į karą. Matyt, kad dviem mažiems žmogiukams Likimas nenori leisti susitikti. Atidėkim ateičiai. Atrodo, neužilgo grįšiu. Gal prieš šventes. Paskambinsiu.
Man labai reikia gero, artimo Žmogaus. Vienatvė – čiulpianti pelkė. Sunku išbristi, jei neturi į ką įsitverti. Kur šiaudas, už kurio galėčiau?..
Kaliningradas gražus didelis miestas (buvo). Tvyro tušti mirties plotai. Griuvėsių kalvelės apaugo žole, medukais. Prie katedros griaučių, po trikampiu akmeniu guli Kantas. Akmuo slegia neišsakytas mintis…
Galiu pasigirti – gavau butą. Gaila – gyvenau tik dvi dienas. Užrakintas. Tuščias.
Parašyk man ką nors. Į redakciją. Nežinau, kada paleis. Laiškai slenka lėtokai. Galim apsilenkti.
Iki pasikalbėjimo
Iki pasimatymo
69.IV.21 Vitas
Po poros savaičių iš ten pat, t. y. iš karinės stovyklos prie Kaliningrado, atėjo naujas laiškas, kuriame jau buvo bendros ateities nuojauta…
…Nei į meilę, nei į laimę gyvenime jau nepretenduoju. Į draugystę – taip. Tai kodėl nekalbėt atvirai – viskas taip paprasta…
Nežinau, kas pro tave bangavo savo nuotaikomis. Žinau viena – žmogus ne ka muoliukas. Spardyt negalima. Tikėk – aš nebanguosiu. Jeigu užsimezga draugystė – ji turi šaknis ir pamatus…
Savo bute atrodau liūdnai. Vaikštau iš kambario į kambarį pusnuogis, ir tiek. Draugų tarpe toks pat – senas. Redakcijoj – pavargęs. Su moterimis? – velnias žino. Turbūt su kiekviena kitoks. Čia gali tik jos pasakyti. Vienai gali būti geras, kitai blogas. Nedaug jų mano gyvenime, Birutėle, tikrai nedaug…
Iki – Vitas
69.V.5
Šitaip, pakankamai banaliai užsimezgė mudviejų, kaip dabar sakoma, faktinė santuoka. Ji truko apie penkerius metus ir baigėsi be audringų išsiskyrimo scenų, tyliai, paprastai, iš lėto, bendriems draugams ir pažįstamiems beveik nepastebint.
Baigiantis tam penkmečiui buvo dar viena tokia popietė, kai abiem pasivaideno galimybė pratęsti per kartu nugyventus metus įsitvirtinusį ryšį. Jau senokai laikėmės savo atskirų „būstų“. Praleidęs porą savaičių psichoneurologinėje ligoninėje ir iš jos išėjęs Vitas panoro iš karto su manim pasimatyti. Sėdėjome „Vaivoje“, tada dar Gorkio gatvėje, netoli jo namų. Ne tik mačiau, bet ir skausmingai jaučiau jo depresyvią būseną. Visada toks būdavo pirmomis valandomis ir dienomis, kai, pasibaigus nervų ir jausmų medicininei terapijai, atsidurdavo tarp vadinamųjų sveikųjų. „Man neramu, bijau žmonių“, – pasakė. Žinojau, kad tai laikina, kad gąsdinanti nykuma su savo šmėklomis po valandos kitos, gal po nakties – ištirps, pasitrauks. Vis dėlto ėmiau dvejoti. Jeigu pasiūlyčiau: „Einam kartu… namo“, padėčiau jam pereiti iš tos negandingos būsenos į kasdienybę. Negalvojau, į kuriuos namus eitume. Kad Literatų gatvėje tuo metu jau tikriausiai šeimininkaudavo kita, man neatrodė svarbu.
Tačiau neištariau tų žodžių. Atsisveikinome, ir abiejų biografijos nuplaukė kiekviena sau tame pačiame mieste, tomis pačiomis gatvėmis.
Netrukus pajutau, kad Vitas visą laiką kažkur greta. Kaip nė vienas iš kitų, kurie man buvo daugiau ar mažiau artimi. Pamiršdavau jį ir tuoj pat vėl prisimindavau. Dar ilgai po jo mirties mane lydėjo beviltiška įkyri svajonė: kad jis būtų! Čia, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar dar kur nors. Galėčiau nematyti, nesusitikti, negirdėti jo balso, tik kad žinočiau esant šiame pasaulyje.
Jau po dutūkstantųjų, praėjus aštuoniolikai metų po Vito mirties, supratau, kad neturėsiu ramybės, kol neparašysiu apie tai, ką greta jo pergyvenau. Rašiau negalvodama, kam skirsiu ar atiduosiu savo atsiminimų pluoštelį.
2005-ųjų rugpjūtį radau tuos keliasdešimt puslapių užrašų archyve. Staiga suvokiau, kad tuoj pat, rugsėjo 9 dieną, sukanka lygiai dvidešimt metų nuo jo mirties. Matyt, viskas turėjo taip susiklostyti, kad šiai datai ir mano prisiminimams „Nemuno“ savaitraštis iš karto skyrė (su nuotraukomis) beveik pusę numerio.
…Ką slėpė jo stalčiai, žinojo tik artimieji ir keletas draugų „Nemune“, – rašiau publikacijos įžangoje. Pastarieji, praėjus septyneriems metams po Vito mirties, išleido rastus kūrinius rinktinėje „Šeštasis keleivis“. 1992 m. Vito jaunystės draugo J. Marcinkaus leidykloje „Eldija“ pasirodė poezijos knyga „Vakaro žaros“, dar po kelerių metų – „Ežerai skandina saulę“. Šiuos rankraščius išsaugojo Janina Mačerauskaitė – istorikė, ištikimoji Vito draugė, buvusi greta paskutiniuosius vienuolika jo gyvenimo metų, iki paskutinio atodūsio. Pirmą kartą mudvi pasimatėme per Vito laidotuves. Niekada iki tol nei buvome, nei jautėmės varžovės. Vito atminimas padėjo tapti bičiulėmis.
Prisiminimų apie penkerius su V. Žvirdausku pragyventus metus – nuo šešiasdešimt devintųjų pavasario iki septyniasdešimt ketvirtųjų rudens – nenorėjau palikti tik sau, nes tuo laikotarpiu datuota dauguma jo apsakymų ir viena apysaka. Iš pradžių ketinau paskelbti ir jo nuostabius laiškus iš jūros, nes tais metais buvo dar ne kartą išplaukęs, tačiau jie pernelyg asmeniški. „Nemune“ tada apsiskelbiau tuos laiškus atiduodanti Literatūros ir meno archyvui, bet vis delsiau atsisveikinti su mudviejų nepamirštamo ryšio liudijimais. Ilgokai jų neliečiau. (Nežvilgterėdavau ir į savo Vitui rašytus laiškus, kuriuos jis išsaugojo, o man atidavė Janina.) Kai neseniai paėmiau į rankas pirmuosius iš nedidelio pluošto, ant kurio Vitas pats kadaise užrašė „Laiškai iš Klaipėdos“, įsitikinau, kaip juos išskaidrino prabėgęs laikas.
1969 m. birželio pabaigoje iš Klaipėdos atėjo keli laiškai.
VI.25
Vakar buvau prie jūros. Rami ir atspindi dangų. Tik pačiame akiračio pakrašty, kaip muilo putos – debesėliai. Žmonių krante nedaug. Smėlis kaip sujauktas pilkas kilimas – pėdos, pėdos. Vanduo šaltas. Krantinis vėjas irgi vėsus.
Sėdėjau ilgai. Žiūrėjau į jūrą ir jutau, kad ji toliau negu tu. Tu man už ją reikalingesnė. Prabėgo kelios dienos – pasiilgau…
Ant mėlynos ramybės kažkas padėjo juodą taškelį. Saulei leidžiantis, iš jo išaugo laivas. Norėjau įžiūrėti, kaip jis plaukia. Stovėjo vietoje ir tik augo…
Ant kopų sustojo pora. Jeigu tai būtume mes. Ant šito žemės pakraščio. Ant dviejų pasaulių ribos. Į ten žmonės tik išeina ir grįžta, bet negyvena. O aš norėčiau gyventi ten – pasaulyje, kuriame niekas negyvena. Su tavim…
VI.26
Gyvenu pas savo kursiokę – Vladą. Valgau per dieną lėkštę sriubos. Ji išverda savo vyrui ir man. Dirbu direktoriaus * kabinete. (Dar nedirbu, tik pradedu.)
Kelias valandas klydinėjau po uostą. Gėriau tuos kvapus. Sutikau porą vyrų. Neprisimenu jų vardų – jie mano. Kalbėjom. Vakar grįžo. Tas taškelis, pavirtęs į laivą. „Ateik, – sako, – žmonių trūksta.“ Atsidusau. Norėčiau, bet kažko bijau. Gal palikti tave? Gyvenime esu daugiau praradęs, negu turėjęs. Daugiau prarasti nenoriu. Gal jau nebe tom akim žiūriu į pasaulį. Ir noriu, ir bijau. Pažiūrėsim…
Biruti, nesulauksiu liepos 15-tos. Jeigu aš tau kas nors, atvažiuok anksčiau. Per Jonines neišsisukau – išgėriau. Daugiau – ne.
Dar nesideginau. Nugara lupasi.
Dėl dievo meilės – rašyk. Greit, greit.
Vitas
Ir dar du:
VI.27
Tu man nerašyk, Birutėle, – negausiu. Vėliausiai trečiadienį – liepos 2 – iš važiuoju į Kauną. Jei gali – penktadienio vakare atvažiuok. Lauksiu ir visą šeštadienį.
O dabar taip. Nenustebk – plaukiu į jūrą. Nebijau tavęs prarasti. Jeigu mes tikri – nepasimesim.
Sutvarkau Kaune dokumentus, su kai kuo pasišneku Vilniuje ir… tan pasaulin. Ten, kur neauga medžiai.
Ilgiau dabar būti Klaipėdoje nėra prasmės. Be to, nepatogu. Direktorius savo mažo kambariuko neužleido. Kabinetas tik vakare.
Aš tau dar parašysiu. Tu vietoj laiško atvežk į Kauną savo rankas.
Iki – Vitas
Nežinau, Birutėle, kas su manim. Ar aš pats save apgaudinėju ta jūra, ar mane kas stumia?
Ryt su „Žvejo“ redaktorium einu į kadrų skyrių. Imu anketas ir ketvirtadienį ryte kombinato mašina važiuoju Kaunan. Nežinau, ar pavyks, ar praeisiu komisijas, ar leis, ar galėsiu, bet noriu, noriu…
Neįsivaizduoji, kaip gerai jaučiuosi Klaipėdoje. Gal jūros artumas, vėjas, gal kad vaikštau blaivas, lyg prieškarinis šešiolikmetis. Dingo Kauno nuovargis ir mirštančiojo nuotaika. Pasitempęs – gyventi, dirbti, mylėti tave, mano drauge…
69.VI.30 T. Vitas
P. S. Už pusvalandžio plaukiu kateriu į reide stovintį buvusį savo laivą „T. Arktika“.
Kažkurią iš to paties birželio dienų pirmą kartą peržengiau jo naujo buto slenkstį. Alsią pavakarę Vitas oriai atrakino nuosavo būsto, kurio ilgai laukė, duris Centriniame bulvare, kurį tada vadino „centriniu purvynu“. Mačiau, kaip mėgaujasi teisėto šeimininko jausmu. Du dažais tebekvepiantys kambariai su langais į pietus buvo beveik tušti. Ant pirmojo, į kurį įžengiau, sienos, virš siauro gulto, tirpo rausvas saulėlydžio šviesos lopas. Įsivaizdavau, kaip saulės kvadratai šliaužia per dieną plikomis plokštumomis ir galop pasitraukia, neužkliuvę už žmogaus ar baldo. Tada ir įvyko mano akistata su viena jo gyvenimo moterų, pačia svarbiausia. Kol buvome su juo kartu – galvojau apie ją kaip apie varžovę. Niekada nesijaučiau tikra, kuri iš mudviejų nugalės.
…Antrajame kambaryje prie lango stovėjo rašomasis stalas, ant jo – šviestuvas juodu plastmasiniu gaubtu. Apsižvalgiau stebėdamasi, kodėl šioje patalpoje tamsiau. Visa galinė siena buvo tirštai nutepta juodais dažais. Viduryje portretas – išdidinta jaunos moters nuotrauka. Juoduose rėmuose baltame fone – skaistus veidelis didelėmis tamsiomis akimis. Pirmą kartą mačiau tokį netikėtą gedulo ženklą. Suprantama, žinojau, kad prieš metus Vito žmona puolė po garvežio ratais ir žuvo, palikdama kelių savaičių dukrelę. Laimutės žvilgsnyje iš tamsos nebuvo nieko mistiško. Stebėjo mane atvirai ir truputį smalsiai. Jau pirmą minutę susitaikiau su jos buvimu greta. Jaučiausi vyresnė ir stipresnė; ne už ją, tik už lemtį, kuri jai teko ir nužudė. Nors dar nesuvokiau, kokia iš tikrųjų buvo toji lemtis. Tik po daugelio metų ji man iki galo atsiskleidė Vito apysakoje „Namai be durų“.
Vitas ramiai laukė mano reakcijos. Nei norėjau, nei būčiau sugebėjusi pasakyti, ką galvoju. Į vazą įmerkiau atsineštą rožę. Kaip ir dera, raudoną. Paskui virtuvėje gėrėme kavą iš baltų puodelių. Jis šykščiais žodžiais pasakojo, kaip įvyko nelaimė. Priežastis – pogimdyvinė depresija, kurios nesugebėjo nuspėti psichiatras. Daugiau kalbėjome apie Raselę, kurią nuo gimimo augino uošviai.
Kuo toliau brendu į atsiminimus apie aną laiką, tuo labiau mane trikdo (ir trukdo) atsakomybė, pateikiant tų kelerių metų tikrovę.
Man, tikiuosi, padės ne tik Vito laiškai, bet ir mano dienoraščiai. Rašiau juos beveik visą gyvenimą, bene nuo šešiolikos metų. Ankstyviausieji, pradėti dar karo metais ir tęsti keletą metų po karo, dingo iš mano namų, t. y. iš buvusio tėvų buto, kur ilgokai gyvenau su valdžios įkeltais įnamiais.
Po to daug ilgų nykių metų nesiryždavau ko nors užrašinėti. Tačiau laikas bėgo, tapau žurnaliste ir vėl kilo nenumaldomas noras palikti šiokią tokią prašvilpiančių dienų žymę.
Įdėmiai skaitau šešiasdešimt devintųjų ir pirmųjų aštuntojo dešimtmečio metų savo dienoraščius.
Pirmiausia tai buvo nepertraukiamas, dažnai skausmingas dialogas su savim. „Dienoraštis man jau tapo savotišku būrimu iš kortų, – rašiau tų pačių 1969-ųjų liepos 20 d. – Dažnai tai, ką rašiau plunksną paleidusi, kaip popierinį laivelį, pasroviui – vėliau pasirodo besanti tikroji tiesa apie dabartį ir ateitį.“
Suprantama, kad pasiryžėliai disidentai, o ir tikrieji rezistentai, viską fiksavę, neretai sugebėdavo išsaugoti savo užrašus. Tačiau aš jau buvau patyrusi, kaip dingsta net banaliausi, beveik vaikiški užrašėliai. Mano tėvo dienoraščiai, rašyti 1941–1943 metais, kartu su jo rankraščiais ir laiškais dingę iš mūsų namų keturiasdešimt ketvirtųjų liepos mėnesį, iškart praėjus frontui, vėliau tapo įkalčiais baudžiamojoje byloje pagal garsųjį 58-ąjį straipsnį. Tėvo popieriai iki šiol guli Lietuvos ypatingajame archyve.
Sovietmečiu gyvenusių žmonių atmintyje laikas iš lėto negailestingai trina ano nesibaigiančio nykaus „realybės šou“ patyrimą. Vis platesni visuomenės sluoksniai jo išvis nebeįsivaizduoja.
Savaime kyla klausimas, iš kokių ir kieno liudijimų šiandien smalsus dvidešimtmetis ar trisdešimtmetis skaitytojas susidarys nuomonę apie praeito amžiaus šeštojo ar aštuntojo dešimtmečio realijas ir bendrą atmosferą. Kur jis gali rasti tiesą apie tai, kaip anuomet jautėsi paprastas „vidutinis“ individas: susitaikęs (t. y. priverstas susitaikyti) su realybe ir prie jos prisitaikęs: įgijęs specialybę, užsidirbantis duonai ir namų apyvokai, sulaukęs savo eilės butui, o kartais ir automobiliui.
Kadangi, kaip jau minėjau, gavau pamoką dar paauglystėje, savo dienoraščių neslapsčiau ir jokių gudrybių nesigriebiau tikrindama, ar niekas neskaitė. Tas pats nematomas cenzorius, kuris sekė ir košė per savo sietą spaudai skiriamus mano rašinius, drausmino viską, ką patikėdavau dienoraščiui namų kamputyje, stalinės lempos šviesos rate. Atnaujinau tuos beveik kasdienius užrašus septintojo dešimtmečio pradžioje; dalijausi čia tik tuo, kas buvo įdomu ir svarbu man vienai. Užtat dabar turiu savotišką asmeninės biografijos metraštį.
O 1969-ųjų vasarą svarbiausias buvo naujas vyras mano gyvenime. Naujas ir kitoks, niekuo nepanašus į visus kitus plunksnos brolius, beviltiškai nupilkėjusius „Tiesos ministerijos“ tarnyboje. Jis kvepėjo jūra, apie kurią taip nuostabiai ir paprastai, vyriškai rašė. Ir dar: dirbo „Nemuno“ žurnale, kuris anuomet vienintelis iš viešų periodinių leidinių žadino permainų nuojautą!
Liepos 10 dieną savo dienoraštyje rašiau:
„…naktis, jau po dvyliktos… Šiandien galvojau, kad tik tada viskas tarp mudviejų bus tikra ir kažko verta, jeigu jis ir aš, vienas kitam padėdami, realizuosim save. Jeigu mūsų ryšys padės iškelti kiekviename tai, kas dar neiškelta… Tą pirmą vakarą pas mane apie tai kalbėjom ir svajojom.“
Pirmoji vasara su Vitu buvo kupina vis dar naujo atrasto džiaugsmo, abipusio švelnumo ir supratimo. Dalijomės vienas kito rūpesčiais, tikėjomės kartu įveikti visas problemas ir kliūtis. Labai greitai supratau, kad Vitas neįsivaizduoja savo gyvenimo be jūros. Pirmieji birželiui baigiantis iš Klaipėdos rašyti jo laiškai man tai galutinai patvirtino. O dar po savaitės kitos įsitikinau, kad nelauktų problemų ir kliūčių bus kuo toliau, tuo daugiau. Kodėl niekada iki tol nesusimąstydavau, kokie išbandymai tenka žmogui, sumaniusiam tapti jūreiviu? Nors puikiai žinojau, kiek išpūstų charakteristikų, atsiliepimų, rekomendacijų ir idiotiškiausių anketų tenka užpildyti, kad patektum į stropiai sergstimą bandą, t. y. užsienin vykstančią sovietinių turistų grupę, turinčią mažiausiai du neįvardytus vidaus stebėtojus. O čia – galimybė nors trumpam ištrūkti į pasaulį, kupiną pagundų, neišskiriant didžiausios – ten pasilikti. Nes jūra – neaprėpiama vandens ir vėjo stichija – savaime gimdo sunkiai numaldomą laisvės troškimą. Tuo akyliau būdavo stebimi ir tikrinami visi besiveržiantys į tą erdvę individai.
Tą patį vakarą, kai dienoraštyje svaičiojau apie mudviejų ateitį, Vitas Klaipėdoje rašė laišką apie realybę:
Nesiseka. Iš „Nemuno“ reikia partinės org. charakteristikos. Skambinau – laukiu, kada teiksis atsiųsti. Viskas dabar sustojo vietoje. Be to, jie visi čia pasimaišę švente. VII.13 – Žvejo diena.
Labai laukiu Tavęs… noriu su Tavimi pasišnekėti – rimtai ir tikrai. Laišką radau.
Nemanau, bet turbūt ta mano jūra užsitęs. Atrodo, atsistojau ant liepto galo. Jei nebūtų Tavęs…
Biruti, trečiadienį 18 val. sėdžiu „Pingvine“.
Į Kauną grįžti nenoriu.
Labai laukiu Vitas
69.VII.11
Kitaip ir negalėjo būti. Iki tol, prieš keletą metų, Vitas išplaukdavo ir triūsdavo žvejybos traleriuose kaip paprastas, niekam dar nespėjęs užkliūti vyriokas. Dabar atvyko tiesiai iš naujo „Nemuno“ žurnalo, kuris tam tikruose sluoksniuose daug kam kėlė įtarimą ne tik nuogų gražuolių meninėmis fotografijomis. Tuo labiau kad kiti su spauda susiję kandidatai į jūreivius siekdavo savo tikslų anuomet įprastais būdais, tvarkingai. Apie juos „Metų“ žurnalo 2005 m. liepos numeryje rašė klaipėdietis rašytojas Rimantas Černiauskas. Priminęs, kaip sovietų laikais „augindavo marinistus“ („sukimšdavo rašytojus į žvejybos laivus ir paleisdavo pusei metų šlifuoti tralerio denį po plačiausias pasaulio jūras“), jis klausė: „Tik kur šiandien pradingo marinistinė jų literatūra, naujos knygos ir patirtis? O gal jos nė nebuvo? Kokią patirtį įgysi per pusę metų nieko rimto nedirbdamas, tik stebėdamas įgulos darbą?“
Vis dėlto buvo ir tokių rašytojų, kurie plaukiojo be „spec. siuntimų“. Niekas Vito net nemėgino priimti į Lietuvos rašytojų sąjungą. Kodėl? To ir šiandien nežinau. Neprisimenu, kad jis pats būtų to siekęs. Niekada šios temos neliesdavome. Galbūt apie įšventinimą į oficialią rašytojų bendriją jam užsimindavo kuris nors iš tų, su kuriais Vitas nuolat bendravo ir neretai gerdavo. Ne vienas butelio draugas priklausė tuomečiam Vilniaus literatūriniam „Olimpui“, tačiau „Olimpo“ viršūnėse apie tokį Kauno rašytoją beveik nežinota arba nepageidauta žinoti.
Aš kantriai stebėdavau plunksnos brolių pabendravimus su būtinais kiekvieno dalyvio monologais. Vitas retai apie save prabildavo. Gal todėl ir buvo pageidaujamas prie taurelės, kad netrukdė žaliuoti kitiems. Klausydamasi jų neatsistebėdavau, kokie jie dideli ir svarbūs – kiekvienas savo akyse. Ne tik tuo, ką buvo nuveikę. Daug labiau tuo, kad yra pripažinti. Pripažinimas – tas žodis daugeliui anais laikais atrodė saldesnis už laisvę. Tada jis reiškė ne vien gerbėjų dėmesį ar perspektyvą patekti į šalies kultūros istoriją, bet ir galimybę spausdintis, vadinasi, ir pinigus. Honorarai – būtini ir laiku išmokami! – štai viena sovietmečio vertybių, verčianti ilgesingai atsidusti, prisiminus laikus, kurie, laimei, nebesugrįš.
Vitas nebuvo pripažintas, todėl pripažintieji žiūrėjo į jį su nuoširdžia užuojauta ir apgailestavimu, nesuvokdami, kad jų vertinimus negailestingai išduoda žvilgsniai, mimika ar netyčia, be piktos potekstės mestas žodelytis. Jaučiau, kaip smarkiai jį tai žeidžia. Neabejoju, kad ilgainiui tikėjosi taip pat sulaukti pripažinimo. Juk jautė savyje rašytojo galias. Sprogdino iš vidaus nerealizuoti sumanymai, pokario tragedijos, kurių liudininku ir, spėju, dalyviu jis buvo. Gal ir todėl Vitą taip traukė jūros tikrovė, kad spausdintas žodis apie realybę miške buvo žiauriai uždraustas. Už jį grėsė tas pats Sibiras, kaip XX amžiui auštant – už bet kokį spausdintą lietuvišką žodį.
Liepos 21 dieną Vitas rašė iš Klaipėdos:
Šiandien trečia diena be tavęs. Daug galvojau ir atvirai – mintys visokiausios. Čia tu arti, čia tavęs nepažįstu.
Keliskart gatvėje, atrodė, mačiau Laimutę. Jausmas – tarsi nieko nebūtų įvykę. Kažkoks nesusipratimas. Mergaitė išvažiavo ir gyvena kažkur man nežinomame mieste. Viskas praeis, susiklostys ir ji sugrįš. Nebus nei skausmingų metų, nei ilgesio… Nubusiu ryte – ji guli greta. Naktis baigsis.
Mano reikalai tempiasi, kaip guma. Charakteristika gera, bet reikia dviejų egzempliorių. Nepasakė iš karto. Gavau spec. blankeles tam tikslui. Be to, savo gėdai, nežinau brolio adreso. Žinau namą, bet… o anketoje netikslumų nesinori. Ryt antradienis – paskutinį kartą važiuoju Kaunan. Paskambinsiu. Sutvarkysiu reikalus, gal savaitgalį pabūsiu pas tave (jau noriu dirbti). Grįšiu į Klaipėdą, ir nejudu.
Oi Birute, Birute. Žemė – žmonių kapinės… Negėriau. Liūdna, bet gerai. Taip visada turėtų būti – truputį liūdna.
Labai noriu jūron. Man atrodo, pajusiu, ko niekada nebuvau pajutęs, kad vėl sugrįš pusiausvyra, kad sustiprėsiu.
Jei kartais negalėsiu paskambint anksčiau – vėliausiai ketvirtadienį.
Iki pasimatymo. Vitas
69.VII.21
Dar dešimt dienų – paskutinė liepos dekada – prašvilpė laukiant leidimo tapti eiliniu triumo darbininku. Visą tą laiką blaškėmės tarp Vilniaus ir Klaipėdos, ilgiau sustodami Kaune. Kartais atskirai, dažniau dviese. Plėtėsi mano pažintys su „Nemuno“ vyrais bei su kitais šaunios Kauno bohemos liūtais. Kiekvienas iš jų buvo (ne todėl, kad man toks atrodė – ne! Iš tikrųjų buvo) ryški figūra. Jeigu čia skirčiau porą sakinių bet kuriam – tarkime, Algimantui Mikutai, Mykolui Karčiauskui, Robertui Keturakiui, Juozui Marcinkui ar jau anapus išėjusiam dailininkui Algiui Martinaičiui – net paviršutiniška užuomina išsivyniotų į vaizdingų epizodų virtinę. Gal todėl jie man padarė tokį stiprų įspūdį, kad Vilniuje tuo metu bendraudavau tik su spaudos ir radijo žurnalistais, na, dar ir su įvairių rangų funkcionieriais. Iš jų mano dienoraščiuose, o ir atminty, išskyrus keletą, liko tik pilkoki siluetai. Galima mane už tai kaltinti puikybe, tuštybe ir panašiomis nuodėmėmis, neprieštarausiu. Lėmė tai, su kuo anuos savo bendradarbius lyginu. Jau šeštojo dešimtmečio vidury iš tremties vienas po kito grįžo mano tėvo draugai ir bendraminčiai. Kaip vaikystėje, taip ir dabar, prabėgus gerai dešimčiai metų, klausydavausi, apie ką šnekasi prie kavos puodelio Alfonsas Keliuotis, Albinas Žukauskas, buvęs diplomatas Jonas Čečeta arba išvengęs Sibiro (bet ne paniekinimo) žurnalistas ir muziejininkas Vincas Žilėnas. Su jais nenorom lygindavau ne tik kolegas, bet ir „valdžios vyrus“, savo interviu herojus… Tik po keleto metų, pradėjusi dirbti „Literatūros ir meno“ savaitraštyje, jau galėjau įsižiūrėti į daugelį Lietuvos rašytojų: kaip jie klimpsta ir kaip gelbėjasi sovietinės tvarkos dumble.
Su vienu iš jų, poetu Paulium Širviu, susidūriau gerokai anksčiau Klaipėdoje – t. y. ten, kur niekas jam netrukdė jaustis laisvam. Netyčia susitikę saulėtą tos pačios 1969-ųjų vasaros vidudienį sėdėjome ant suolelio su juo ir Vitu prie įėjimo į senąjį uostamiesčio parką. Neprisimenu, gal valgėm ledus. Vyno tąsyk negėrėme. Jau mokėjau mintinai keletą Pauliaus eilių, bet ne todėl džiaugiausi proga pabūti greta jo, vilkinčio nepakeičiama „telniaška“. Man Paulius buvo tas ypatingas poezijos pasaulio žmogus, kuris kaip ir Vitas sunkiai dirbo žvejybos laivuose. Kaip jis tapo jūreiviu, sužinojau tik perskaičiusi Stasio Lipskio knygą „Spindėjo beržas tolumoj“ – sakmę apie Paulių Širvį. Anuomet refrižeratoriuje „Pranas Zibertas“ pirmuoju kapitono padėjėju dirbęs rašytojas Ignas Pikturna pasakoja: „Susitiko mane gatvėje prie Centrinio pašto Eduardas Mieželaitis, tuometis Rašytojų sąjungos pirmininkas, ir sako: „Galėtum tu, Ignai, ir Paulių pasiimti į jūrą. Bus laiku pavalgęs, pasaulio pamatys, parašys ką nauja…“
Rašytojų sąjunga, kaip toliau rašoma knygoje, išdavė rekomendaciją, kad P. Širvys siunčiamas į jūrą „įsisavinti naujos tematikos savo kūrybai“. Beveik trejus metus (1967–1969) Paulius plaukiojo jūroje. Iš pradžių transportiniame refrižeratoriuje „Štormas“, vėliau – plaukiojančioje bazėje „Naujoji žemė“…
Kad Pauliaus plaukiojimas nebuvo turistinio pobūdžio, liudija taip pat I. Pikturna: „Kiekvienam jūreiviui, tokiam kaip Paulius Širvys, reikėdavo pakelti, panešėti, paridenti, perduoti iš rankų į rankas, vienu žodžiu, palaikyti savo delnuose bent po tūkstantį kilogramų per pamainą.“
Bet tą dieną, sėdėdama tarp dviejų neeilinių matrosų , nesidomėjau jų šnekomis apie patyrimą jūroje. Pauliaus žvilgsniuose vis pagaudavau tą patį savotišką smalsumą, su kuriuo mane iš pradžių stebėdavo Vito „chebrantai“. Prie to smalsumo gal prisidėdavo ir pavydo trupinėlis, kad štai nestabilios psichikos draugelis su savim tamposi nebjaurią ir nekvailą bobą, kuri neslepia, jog yra jam labai neabejinga.
Po kelių mėnesių, kai Vitas jau buvo grįžęs iš reiso plaukiojančioje bazėje „Kapsukas“, man teko susipažinti su „Štormo“ kapitonu Jonu Ulke. Jis prisipažino, kad buvo nustebęs, kai sužinojo, jog tarp paprastų matrosų lieja prakaitą garsus poetas Paulius Širvys. Neprisimenu, kodėl tas aukštas laivyno pareigūnas draugiškai bendravo su Vitu, nuo ko prasidėjo jų pažintis. Gal Vitas susilaukė jo dėmesio kaip žurnalistas. Kartą ar du svečiavomės Ulkės šeimoje. Toji viešnagė, beje, paliko skaudų pėdsaką mudviejų su Vitu santykiuose. Buvau rūsčiai pamokyta už lengvabūdišką elgseną. Bet apie tai – vėlesnių Vito laiškų komentaruose.
O rugpjūčio pradžioje atėjo džiugus laiškas. Ir rašiklis buvo raudonas…
B.
Jau nebežinau kelintą kartą skaitau Tavo laišką. Staiga pajuntu, kad tu mano gyvenime stovi abiem kojom… Išsiimu, paskaitau… vėl išsiimu. Jaučiu tave visai šalia…
Vakar – ketvirtadienį VII.31 – pusę keturių buvau Klaipėdoj. Šį rytą atidaviau dokumentus. Kaip į plaukiojusį, pažiūrėjo labai nuolaidžiai. Kursuose mėnesį būti nereiks. Išlaikysiu tik saugumo techniką. Netikėtai įteikė medicininę knygelę. Vos nepapuoliau į komisiją šiandien. Nespėjau. Šią procedūrą atliksiu pirmadienį (laikyk špygą kišenėj). Pirmadienį po pietų jau žinosiu rezultatus. Būk antradienį vakare apie 18–19 val. namie – skambinsiu.
Dėl manęs, Birutėle, būk rami ir leisk, kad aš būčiau. Jeigu viskas bus gerai, nereiks labai ilgai laukti – apie VIII.15 turėčiau būti jūroje. Gaila, kad būsi Maskvoj ir negalėsim atsisveikinti. Bet tų išsiskyrimų ir susitikimų dar bus daug.
O jeigu kas nors, jei reikės laukti – tik šią savaitę pabūsiu Klaipėdoj… Apie VIII.11 atmausiu Kaunan, o 13, jeigu tikrai tada grįši, pasitiksiu Vilniuje.
Būtų gerai, Biruti, jei tu kokį trečiadienį nusileistum Klaipėdoj. Laiške visko neparašysi. Per laišką nepabučiuosi…
Laimingai, Biručiuk!
Būk gera ir aš būsiu geras.
Vitas
Tikriausiai paskui laišką į Vilnių atvažiavo ir Vitas, nes mano dienoraštyje rugpjūčio 3 dieną yra toks tekstas:
„Pradėti rašyti „Paskutinieji 20 metų“… Valandų valandom galvoju apie mus abu stengdamasi pagauti – kas ten, mano viduje, toje gelmėje, kur ateitis? Nevalia taip giliai skverbtis, o aš visą gyvenimą skverbiausi, lėkiau, bėgau į ateitį – ir gal kaip tik tai buvo gerai?“
Mintis kartu rašyti savotišką mūsų bendro gyvenimo kroniką kilo Vitui. Tą pavasarį man sukako keturiasdešimt vieni, Vitas rudenį turėjo švęsti keturiasdešimtmetį. Jis troško planuoti savo laiką, nubrėždamas jam ribas, tarsi tokiu apynasriu būtų įstengęs suvaldyti nesuvaldomą, alinantį gyvenimo būdą. O man ateitis visada buvo beribė, neaprėpiama erdvė – tik kartais nujaučiama, tarsi viesulo gūsis iš už horizonto. Pragyvenusi beveik antra tiek, ne sykį turėjau progos įsitikinti, kad ateities nežinomybė mus iš tiesų neretai iš ten pašaukia mūsų protui nesuvokiamais ir neįrodomais būdais.
To „metraščio“ mudu, atrodo, neparašėme nė sakinio. Tačiau Vitas pirmuosius keletą metų, nuo septyniasdešimtųjų vidurio, kai grįžo iš jūros ir apsigyveno Vilniuje, kūrė gana nuosekliai ir produktyviai. Tai liudija stipriausių trumpų apsakymų datos vienintelėje jo kūrybos rinktinėje, kurią 1993 metais išleido nemuniečiai: septyniasdešimtieji–septyniasdešimt tretieji metai. Nežinau, ar tuo laikotarpiu būdama arti aš jam labiau padėjau, ar trukdžiau. Ir nebesužinosiu.
Jau apysakoje „Vandenyno druska“, kurią perskaičiusi panūdau pažinti į kitus nepanašų rašytoją, man atsiskleidė jo ryškus ir sykiu be galo santūrus braižas; keisto išankstinio liūdesio persmelktas pasaulis, kažkuo panašus į Džeko Londono jūros prozos pasaulį, tačiau egzistuojantis čia pat, Lietuvoje. Vėliau, kai imdavau į rankas jo naują rankraštį, mane kas kartą nustebindavo gebėjimas piešti žmones, įvykius, jausmų ir nuotaikų kreives lengvai, taupių žodžių akordais. Iš visų mūsų rašytojų tai priminė Jurgį Savickį. Ir čia tarsi nerūpestingai, punktyrais vos nužymėtas vaizdas lieka atminty ryškus ir sodrus. Dar šiandien nenorom šypteliu, „Vandenyno druskoje“ atsivertusi 117 puslapį, kuriame atostogų parvykęs jūreivis vienu kirčiu įvertina gimtąjį miestą: „Nutuko Kaunas.“ Ar kas nors paneigtų iki šiol nesenstančią laikinajai sostinei skirtą diagnozę?
Skubri ir veržli pasakojimo tėkmė anuomet labai skyrėsi nuo įprastos, tąsios lietuviškos prozos, kartais akivaizdžiai kuriamos vien tam, kad būtų dar kartą parodyti mūsų kalbos lobiai. Brisdamas per tokių kūrinių verbalinius labirintus, neretai pasigendi įdomesnio charakterio, situacijos ar intrigos. (Be abejonės, sovietmečiu gyvenimo tiesa buvo uždrausta ir mene, ir moksle, tad save gerbiantiems literatams beliko kalbos grožis.) Užtat V. Žvirdausko prozai niekada netrūko nei druskos, nei kraujo. Jis rašė, kaip šiandien sakytume, kietai – apie tikrus dalykus.
Bene per pirmą mudviejų vyno gėrimą „Literatų svetainėje“ man pasakė: „Jūroje ir žmonės, ir jausmai tikri.“ Ir prisipažino: „Aš neleidžiu sau pasimylėti su moteriške, jeigu jos vyras išplaukęs…“ Šyptelėjau iš naujo pažįstamo „patirties“, bet neilgai trukus suvokiau, kad ši jo nuostata – iš savotiško tikrų, normalių vyrų garbės kodekso. Nors buvau jau keturiasdešimtmetė, iki tol ne itin daug tokių teko sutikti. Paskutiniaisiais karo metais tapau beglobe našlaite. Karui vos pasibaigus, studijuodama pirmame Vilniaus universiteto kurse, vieno iš savo dėdžių, atkaklaus komunisto, paveikta, įstojau į komjaunimą. Dėl šių dviejų priežasčių man ilgam užsitrenkė padorių namų – net ir buvusių tėvų draugų – durys. (Padorių – be šešėlio ironijos.) Negaliu jų kaltinti. Tokie buvo laikai, kiekvienas drebėjo tik dėl savo ir savo palikuonių egzistencijos. O aš blaškiausi nuo vieno iki kito „nuotykio“. Kad nenuklydau per toli, privalau būti dėkinga angelui sargui ir iš tėvo paveldėtam polinkiui rašyti.
Pokariu subrendo ir Vitas. Šį bei tą apie jo jaunyste greitakalbe pažeria klaipėdietis poetas ir verslininkas Juozas Marcinkus (miręs 2004 m.) tomelyje „Menu juos“. Kažkuriuo metu, tikriausiai dar prieš mokymąsi kartu su J. Marcinkumi Kauno 4-ojoje darbo (vakarinėje) mokykloje, V. Žvirdauskas dirbo kilnojamojo kino mechaniku, važinėjo po Lietuvos kaimus. Be abejonės, tada sukaupti įspūdžiai po poros dešimtmečių padiktavo jam, gimusiam ir augusiam dideliame mieste, stulbinančius savo tragiška tiesa pokario kaimo vaizdus.
Apie save Vitas man nedaug pasakojo. Šiandien suvokiu, kad labiau troško prisiminti šviesesnius paauglystės ar jaunystės epizodus. Tragiškieji prasiverždavo retkarčiais, kai dvasinė krizė pasidarydavo nepakeliama. Tačiau kas kartą, kai tapdavau tokio epizodo liudininke, tikėjau: nevalia pernelyg įsijausti, susitapatinti net su paties artimiausio žmogaus skausmu. Jį reikia gesinti savo vidine ramybe. Laikydavausi šios nuostatos ir tada, kai jo neviltis virsdavo siautuliu, dažniausiai girtu. Tomis valandomis matydavau tik trumpam iš vėžių ištrenktą giliai protaujantį žmogų su nuostabia kūrybine potencija. Palaukdavau, kol siautulys praeis ir gyvensime toliau.
Žinojau, kad prieš kelerius metus jis mėgino nusižudyti. Išgelbėjo medikai. Ant kairės rankos riešo, kur pirštų galais apčiuopiame kraujo tvinksnius, liko ryškūs perpjautos venos randai. Tačiau viena yra kasdien matyti pėdsaką, kuris suteikia žmogaus įvaizdžiui nors ir bauginančių, užtat romantiškų spalvų; visai kas kita – stebėti nevilties priepuolius iš arti.
Tęsėsi mūsų bendras gyvenimas. Spalio pradžioje Vitas liko Klaipėdoje laukti, kol gaus leidimą plaukti į tolesnį reisą dideliu žvejybos laivu. Išvakarėse sėdėjome kartu su Romualdu Granausku „Pingvino“ kavinutėje. Ledai, kava, „Pliska“… Mažytė ir man pati mieliausia iš visų uostamiesčio užeigėlių (jos nebėra) traukė jaukia, intymia atmosfera; tada, prieš keturis dešimtmečius, tokias vieteles Lietuvoje galėjai suskaičiuoti ant rankų pirštų. Gal tai buvo ir jaunos žavios barmenės Angelės nuopelnas. Granauską tąsyk mačiau pirmą kartą. Negalėjau žinoti, kad tas čigoniško gymio gauročius taps vienu talentingiausių Lietuvos rašytojų.
Kitos dienos popietę išvažiavau į Vilnių. Kelionė traukiniu kažkodėl atrodė kankinamai ilga. Paskutinį pusvalandį vagonai vos vilkosi, o keistas nerimas stiprėjo. Vos įžengiau pro namų duris, telefonas jau plyšavo užmiesčio signalais. Keldama ragelį žinojau, ką išgirsiu. Kodėl pabėgau, kai jam sunku? Kodėl esu kurčia artimiausio žmogaus skausmui? Nieko nėra greta, o kraujas laša… kapsi… Pažadėjusi atskristi ryt ryte, išgirdau, kad gali būti per vėlu.
Katedros laikrodis išmušė devintą valandą vakaro. Lėktuvo bilietas į Klaipėdą tuo metu kainavo devynis su puse rublio. Kišenėje tiek neturėjau. Paskambinau draugui – vieninteliam, kuriam retsykiais išpažindavau savo nuodėmes ir sulaukdavau paguodos. Ir šį kartą nepasidomėjo, kodėl vėlyvą vakarą man staiga prireikė penkiolikos rublių… Gavau.
Iki ryto, iki tol, kol lėktuvas nutūpė Palangos oro uoste, ir dar valandą, kol atrakinau švaručio, šviesaus mums palikto butuko duris, stengiausi negalvoti, ką ten rasiu. Durys lengvai atsidarė. Užuodžiau tik ką užplikytos kavos ir rūkytos žuvies kvapus. Mano gyvenimo laikrodis vėl pradėjo tiksėti. Vokiška švara tviskančioje virtuvėje už stalo sėdėjo Vitas ir kaip nusikaltęs spitrino žydras akis. Buvo išblyškęs, blaivas ir susirūpinęs, nes ištuštino mūsų prieglobsčio šeimininkės indaujoje aptiktą butelį „Pliskos“. Apie tai, kad vakar mėgino pasitraukti iš gyvenimo, nenorėjo prisiminti. Rankos sulenkime liko įpjovimo žymė, tačiau negili. Nei tąsyk, nei vėliau, kai panašios krizės pasikartodavo, bet ne taip pavojingai, jų niekada neaptarinėjome. Elgėmės tarsi nieko nebūtų įvykę net ir tada, kai vieną naktį buvo sudaužytas juodoje sienoje kabojęs portretas.
Po pietų išsiruošėme į miestą. Manto gatvėje nepiktas vėjas gainiojo gausiai krintančius lapus. „Pingvine“ išgėrėm kavos. Angelė mus suprato, pardavė naują, lygiai tokį patį „Pliskos“ butelį be Klaipėdos restoranų ir kavinių tresto antspaudo. Tvarkingoje indaujoje ir anksčiau nebuvo nė dulkelės, taigi neliko pėdsako, kad čia kažkas šeimininkavo.
Ir vėl kelionė traukiniu atgal į Vilnių, šįkart ramesnė: audra praėjo, nutolo, gal ne taip greitai pasikartos… Netrukus pašto dėžutėje radau laišką, kurį Vitas rašė ir išsiuntė spalio aštuntą – t. y. tą dieną, kurios vakare šaukėsi pagalbos.
Tu dar važiuoji į Šiaulius. Dar pusantros valandos. Su kažkuo kalbies. Nepažįstamam, praeinančiam atiduodi savęs dalelytę. Blizga akutės. Nepyk, bet dabar aš tave įsivaizduoju tokią. Nenorėčiau tokios – įrodyk. Šiuo požiūriu tu kažkuo primeni Dabulskį. Jis man daug pasakojęs. Vyrukas kitaip negali. Ar eina, ar važiuoja, – būtinai turi užkalbint, susipažint – žodžių srautu išlieti save, o gal ir daugiau… Bet gana. Gerai vakar pasakei – neanalizuokim. Gyvenkim, Biruti, tikrai gyvenkim. Susikaupk ir dirbk. Išliek save ne vienam, bet visiems. Parodyk save ne vienam – visiems iš karto… Netampykime viens kito už ploniausių gyslelių. – Šitoks mūsų pasaulis. Kaip elementas. Vienas protonas, vienas elektronas. Paprasčiausias, drauge sudėtingiausias. Neišskaidomas, nedalomas, tik… susprogdinamas…
Vėl pasijutau jūreivis. Atsižymėjau – nieko nesakė. „Ateikit poryt“, – mirktelėjo. „Ačiū.“ Uoste sutikau porą pažįstamų iš senosios „Arktikos“. Toji laukia „Kapsuko“. Žodžiu, jis tikrai neužilgo bus. Smagiau, kuomet keli vyrai pažįstami… Vakar vakare grįžo namo „161“. Šnektelėjau su vyrais – miela. Buvo prie Saaremo salos. Slėpėsi nuo audros, grybavo. Pardavę butelius, gėrė alų. Truputį pasigailėjau, kad ir aš neplaukiau. Bet tiek to. Mudu pabuvom ir to niekas iš mūsų neatims. O mums reikia būti, būti – pajusti tvirtybę ir tikrumą.
Sėduos dirbti. Kai tu važiuosi į Vilnių – išsiųsiu.
Iki pasimatymo, mano vieninteli elektrone. Neišsikrauk. Tavo protonas saugo krūvį.
Bučiukas V.
69.X.8
dabar 13.10 val.
Aleksas Dabulskis, ir šiandien žavus kaip jaunystėje, gal labai nenustebs, kad taip keistai buvau su juo kadaise palyginta. O pats laiškas šiek tiek paaiškina, kokie prieštaringi jausmai jautriai asmenybei sukelia nerimą, apmaudą, neviltį.
Su kiekvienu laišku iš „Kapsuko“ ar telegrama mano šviesios nuojautos stiprėjo. Pirmųjų priepuolių įspūdis neišblėso, tačiau nebegąsdino. Per praėjusios vasaros ir rudens mėnesius prisiragavau džiaugsmo, kokį patiria du žmonės, patikėję, kad yra vienas kitam skirti, ir didžiai nustebę, kad likimas juos taip stebuklingai suvedė… Ar ateityje laukiantis nusivylimas labai jau didelė kaina už pilnatvės jausmą, kurį jie vienas kitam suteikia? Vėlyvą rudenį savo dienoraštyje parašiau: „Aš tavęs nemyliu. Bet yra kažkas stipriau. Tu – mano pasaulio tęsinys… Todėl aš taip skubėjau tada į Klaipėdą – ne taip, kaip skubama pas mylimą žmogų, kuris pateko į pavojų – bet taip, kaip bėgama ieškoti pagalbos nuo pavojaus, kuris gresia tau pačiam… Kažkas grėsė man pačiai.“
Ir Vito laiškai iš jūros kartais būdavo tarsi dienoraštis. „Kapsukas“ nereguliariai galėdavo atiduoti siuntas praplaukiantiems laivams. Vieną tokį tęstinį laišką, rašytą lapkričio pabaigoje ir pirmomis gruodžio dienomis, gavau tik mėnesiui įpusėjus. Panašiai Vitą pasiekdavo ir mano siųsti…
Miela Biruti,
Radiogramą gavau XI.20. Laišką – XI/27. Tu išsiuntei 12 d. Keliavo 15 dienų. Vaikeli mano, kas bebūtų ir kaip – žinok vieną: tu mano tolimesnis likimas. Tik aš labai norėčiau, kad tai būtų geras likimas. Užtenka to, kas buvo gyvenime. Norisi ramybės, pasitikėjimo, tvirtumo…
Aš tau rašau kas dieną. Kartais pripaistau kvailysčių, bet tegu liejasi tai, kas liejasi.
Tu sakai – Šiaurės jūra rami. Šiaurės platumų jūreiviai keikia dvi jūras – Baltijos ir Šiaurės. Jeigu pirmoji uždara ir dideliems laivams jos bangos per trumpos, tai į Šiaurės jūrą vėjai atlekia iš Atlanto platybių. Jei kelias dienas dirbam, tai dvi ar tris knapsome nosimi prieš bangas. O šiandien pučia 12 balų. Tokios audros ir aš nebuvau matęs. Anksčiau nuo jų bėgdavom į fiordus, dabar sutinkam atviroje jūroje. Matei mano laivą – didelis, ar ne? Užlieja denį. Užpila vairinės langus, o jie 14 m aukštyje. Kapitonas ir miega šalia budinčių. Gerai, kad vakar atvežė laiškus…
Nežaidžiu, Biruti, to žaidimo – „jauti ar ne?“ Viskas turi ateiti savaime ir bus taip, kaip turi būti. Mes nei sulėtinsim, nei pagreitinsim. Be reikalo tau 5-ą ar 6-ą buvo neramu. Viskas tvarkoj. O mane plėšė XI.25. Atsiverčiu žalią knygutę ir skaitau: „…bet ir čia kartais pasiekia tuštuma. Juk aš kaip ištryptas laukas… ar tu supranti mane? Ar tu tas pirmas grūdelis, iš kurio sužaliuos pieva?.. Kas man šiandieną? Kas tau? Ką tu veiki? Baisiai mane kažkas plėšo…“ Paskui praėjo.
Nežinau, kada tau išsiųsiu šitą laišką. Gal greit nurims ir kas nors plauks krantan, o gal prirašysiu ilgus puslapius.
Grįžom iš budėjimo. Pusė pirmos (Vilniuje pusė keturių). Tu jau miegi. Saugok save man, mano likime. Velniškai noriu greičiau sugrįžti. Gal neverta mudviem šitaip kankintis. Kiek čia beliko. Kam šita savanoriška ištremtis. Sakai – reikia ir man, ir tau. Man galbūt, o tau kam? Nesuprantu, turėsi paaiškinti…
Einu gulti. Labanaktis.
XI.29
Netyčia pastebėjau – Kepas ir… Žinai, kas neša į stalą ir tvarko miegamąjį. Matyt, visų kapitonų judesiai vienodi. Prieš akis Ulkė. Pirmą akimirką toks karštas noras skelti antausius ir tau, ir jam. Tau už tą išsigalvotą neliečiamumą. Yra toks, tik ne šioj srity, Biruti. Čia žmogus ne tik paliečiamas – patiesiamas po kojom. Jis kaklą glostė ne tau – M. B. – moteriai, kurią galima pasiguldyti. Jam skelčiau už tą dieviškumo, nevaržomos galybės jausmą… Paskui pagalvojau – velniop. Aš turiu būti neliečiamas…
Atleisk, kad šitaip. Dabar norėčiau išbraukti, bet tiek to. Tokie dalykai greit praeina – yra svarbesnių.
Šiandieną jūra dar siaučia. Vienu metu ji buvo žalia žalia lyg kalvota pieva. Iš kur?
Šioje vietoje privalau kai ką paaiškinti. Ar pasiaiškinti, kaip raudodama aiškinausi Vitui? Kapitonas Juozas Ulkė čia niekuo dėtas. Na, gal šiek tiek… Atmosfera jo namų svetainėje, kai bendravome ten keturiese: kapitonas, jo žmona ir mudu su Vitu, buvo stipriai paveikta tauriųjų gėrimų. Markių, deja, neįsidėmėjau, kaip tos „Pliskos“ „Pingvine“. Sėdėjau atsirėmusi į sofos atkaltę greta kapitono. Draugiškai apglėbęs mano pečius jis ranka lengvai glostė kaklą. Aš, kvailelė, nekreipiau į tai dėmesio. Šiaip jau tokia tingios katės laikysena galėtų būti paslėptas signalas vyriškai rankai. Taip ir suprato situaciją tiek Vitas, tiek šaunioji Ulkienė. Tik vėliau, išblaivėjusi, aš įsisąmoninau, kaip žiauriai mane įpainiojo ankstyvoje jaunystėje išsiugdytas požiūris į tai, ką šiandien vadiname priekabiavimu. Buvau seniai įpratusi banalų gnybtelėjimą ar paplekšnojimą vertinti atlaidžiai; mano savigarbos tai nėmaž nepaliesdavo. Kiek per vėlai supratau, kad savo elgesiu pastebimai skyriausi nuo daugelio bendraamžių. Šios, jeigu nepadoriu kibinimu ir nesipiktindavo, tai bent demonstruodavo orų pasipiktinimą.
Nereikėjo to intarpo? Tegu lieka.
Gana apie nūdieną. Grįžtu į savo prarastą laiką, kuris liko Vito laiškuose ir mano užrašuose. Jau kitą dieną, lapkričio 30-tą, pamiršęs, kad vakar mane koneveikė, jis rašė:
Sekmadienis, Biruti. Ką tu veiki? Po dviejų dienų jūra nurimo. Krauna kranai ir krauna žuvelę. Nepyk, kad vakar prirašiau kvailysčių. Pati žinai, kai savyje nenešioji – būna lengviau. Sunku man šiandieną. Jaučiu didžiulį nuovargį. Atrodo, būčiau su tavim – taip nebūtų. Pagal šios dienos nuotaiką – nenoriu daugiau jūros. Užtenka platybių. Jau reikia ramaus kampo. Net dirbti nesinori. Atrodo, įpusėjau „Laivai ir žmonės“. Krapščiaus prie „Nusikaltėlių laivo“. Turiu medžiagą vienai apybraižai. Pradėjau tokį keistą apsakymuką – „Ąžuoliukas“. O šiandieną nieko nenoriu. Greičiau namo. Pas tave… Už kelių dienų atplauks bazė „S. Nėris“. Gal atveš mums laiškus. Ar gausiu? Gal paims mūsų.
Kažkodėl nebematau jūros. O gal aš jos niekada nemačiau – tik įsivaizdavau. Kaip vaikas – „mama, noriu namo“.
Dar po trijų dienų:
Šiandien nuo mūsų borto nuplauks statinė. Traleris ją sugaus ir keturias paras puškens namo. Siunčiu ir tau. Su Naujais dar nesveikinu, manau, iki tol parašysiu. Ryt mėnuo, kai mudu nebesimatom. Kartais tave pamirštu, kartais stumiu, o dažniau – velniškai pasiilgstu.
Tos kelios dienos man buvo labai sunkios. Dabar žinau, kad mano gyvenime užeina akli periodai – tada ir šunų tramdymas, ir naktinės senamiesčio gatvės. Tokiais tarpais galiu negyventi. Kaip didžiuliai akivarai atsiveria juoduma ir viskas nugarma. Nežinau, iš kur ateina tie periodai, ko jie iš manęs nori ir ką reiškia. Nežinau net jų dažnumo – žinau, kad yra.
Ryt ar poryt paliekam Šetlandų salas, plaukiam arčiau namų, prie Norvegijos pakrančių, netoli Skagerako. Iki šiol ėmėm ir šaldėme menkę. (Jų būna oho, didelių!) Dabar tvarkysim silkutę. Kad tik jos būtų. Porą dienų pagulėjus ramiai, jūra šią popietę (dabar Vilniuje 15.30 val.) pradeda dūsaut.
Čia nebuvo šalta, +8, +11. Ten, atrodo, truputį atvės.
Atrodo, kad imsiuos darbo. Dirbk ir tu, Biruti, kad susitikę turėtume ką parodyti kits kitam. Man atrodo, tai mūsų bendro gyvenimo ir supratimo pagrindas. Visa kita – drabužiai, kuriuos galima keisti. Aišku, kiekvienam norisi, kad drabužiai, tegu padėvėti – būtų švarūs.
Jeigu tau bus sunku – susirask pietvakarinę Norvegijos pakrantę, Skageraką. (Valio Vidui, kad tau įteikė tą gražią Atlanto priemonę.) Tose platumose klajoja Solveigos dvasia. Žinok, kad ir man nelengva. Aš vienišesnis negu tu. Tavo draugai gyvena Vilniuje. O aš niekur jų neturiu. Ir kai pagalvoju apie vieną ar kitą – visai vis tiek, ar jie buvo, ar ne. Tik žinau, kad daugiau jų nebus – jokių.
Iki susitikimo.
Laimingai, Biruti. Lauk, kaip aš laukiu tos dienos, kada paprastai, lyg ryte nubudę, pažiūrėsim viens į kitą. Rašyk. Jūroje gauti laišką, kaip Žemėje palikimą. Žinai, kad yra, kad tu rūpi.
Ir kitu paštu parašysiu dar. Prižiūrėk mūsų Kauną.
69.XII.3 Vitas
Dėl įgimto uždaro būdo Vitas ypač brangino vyrišką draugystę. Draugų jam reikėjo gal dar labiau nei kitiems. Jų būta jaunystėje, tačiau jaunystė baigėsi, o laikas, kad ir kaip banaliai skamba, kartais ardo tvirčiausius ryšius ir laužo priesaikas. Todėl tokia liūdna gaida laiško žodžiuose apie draugus. Jis dažnai prisimindavo anksti mirusį Anzelmą Lileikį, kurio aš nepažinojau. Smuikininkas Jonas Žukas su šeima iškeitė Vilnių į nuostabią seną sodybą Anykščių rajono miškuose, netoli Šventosios. Atsisakęs muzikos tapo ūkininku. Minėtasis Juozas Marcinkus liko Klaipėdoje. Tuo metu, kai Vitas grįžęs iš jūros ruošėsi įsikurti Vilniuje, dailininkas Ričardas Vaitiekūnas dirbo ką tik psichiatrų apleistame Pažaislio vienuolyno ansamblyje.
…Šešiasdešimt devintieji ėjo į pabaigą. Aš laukdavau laiškų iš jūros, Vitas – manųjų.
Biruti,
rašau tau trečią – iš tavęs tegavau vieną. Ar jie nepasiekia Šiaurės jūros, ar tu nerašai…
Šiandien laiminga diena! Ryte – radiograma. Vakare – laiškas. Kažkodėl, rašai, trečias. Kur dingo antras? Kodėl mes taip nepasitikim viens kitu – ir aš pripaisčiau, ir tu kai kur… Sakai, važiuosi pas seną žmogų. Pasitart? Aš, Biruti, senas.
Kažkodėl manęs visai nedomina kranto naujienos. Kas kur perėjo, kas atsitiko, kas išeina. Mane domina – ko tu nerašai, sakai, negalima. Mane domini tik tu.
Nežinau, kada šitas tave pasieks – kilo idėja. „Jūros medicinos istorija“. Jei gali – parink arba bent sužinok, kur galima rasti medžiagos apie tai. Literatūrine – novelių forma.
Man sunkiau be tavęs, nes aš čia vienas. Ryt bandysiu siųst radiogramą.
Staiga per radiją pranešė – kas nori išsiųsti – skubiai atiduot. VŽT-21. Plaukia namo.
Lauk, vaike, lauk. Atrodo, apie I.15.
Viskas, atrodo, gerai, tik nostalgija didesnė už vandenyną.
Laikas būti drauge ir gyventi tam, kam gimėm.
Iki, vaikuti mano.
Pak, pak – Vitas.
Kai Vito laiškai užtrukdavo, aš jam rašydavau apie savo nerimą ir prašydavau nuraminti nors telegrama. Gavau tokią prieš pat Kalėdas:
„Polučil, otpravil tri pisma deržis moj čelovek ja tože vsio na svoich mestach, tolko nastalgija.“
Sąžiningas telegrafistas teksto apačioje prirašė: „nastalgija – tak napisano.“
O mano nerimui buvo pagrindo, nes po Naujųjų, plaukiojimui užsitęsus, Vito laiškuose atsirado užuominų apie grįžtančius košmarus:
…Prieš kurį laiką vėl buvau toj savo duobėj. Tebesu, bet, atrodo, besikapstąs paviršiun. Kas tai? Liga ar prigimtis?.. Tada rašiau, kad nenoriu nieko. Jei laivas skęstų – nesigelbėčiau, bet… norai kaip švintanti žiemos diena – iš lėto, iš lėto…
Kažkurią dieną praskrido mirties angelas. Ir vėjas sukaukė, kaip šuva. Buvo ramu. Praskrido…
Tau bus labai sunku su manim.
„Kapsuko“ reisas dar tęsėsi visą sausį. Tik vasario pradžioje, beveik kartu su pačiu Vitu, atkeliavo paskutinis laiškas iš jūros, kuriame jis mėgino paaiškinti jūreivio nostalgiją.
I.30
„Ilgai laukus, dar palauk…“
Nežinau, į kokį voką kišiu. Nesusipratai atsiųsti, Biruti.
Daugiau jau turbūt nebereiks. Vėl mus iškrauna, ir vėl mes būsim. Kiek – ir dangus nežino…
Kaip toli dabar lapkričio ketvirta. Kokie mes? Kokie susitiksim?
Tu niekada nesuprasi jūreivio nostalgijos. Ne vynas, net ne aplinka. Paprasčiau – žemės vaizdai. Akys ilgisi. Ir tavęs. Bendravimo su tavimi. Jeigu neklystu, bet, atrodo, – ne. O pagaliau, velniai žino – žodžiais nenusakysi.
Tos radiogramos turbūt sumovė tave. Aš nekaltas. Ryte ruošėmės namo. Vakare… Suprask dabar mano nuotaiką, ir, matyt, ji tokia bus tą visą likusį laiką. Na, bet sugrįšiu – nieks neiškrapštys. Seniai jau čia nebedirbu. Nesirašo. Pikta. O medžiagos, gyvos ir aštrios – daug. Krante.
Kartais atrodo, kad man sugrįžus bus lapkričio penkta. Kad mes nesimatėme tik vieną labai ilgą naktį. O kartais – kad būsim toli. Tau daug lengviau – tu savo aplinkoj, tarp senų draugų. Mataisi, susitinki. O aš…
Jau šiemet gavau du tavo mažus laiškus, rašytus sausio pradžioj. Tau iš viso parašiau keturis (o gal penkis?). Vokai. Niekas čia jų neturi.
Man labai sunku. Vėl, tarsi duobėj. Matyt, pradedu išsekti negrįžtamai. Tu laikykis, nes aš – už tavęs, mano šiaude. O gal pyktis suteikia tvirtumo? Tokiu atveju turėčiau būti tvirtas… Labai sunku nežinoti – kada baigsis viena ir prasidės kita.
Ir aš tau kurį laiką nenorėjau rašyti. Dabar noriu, bet, patikėk, nežinau ką. Atrodo, kas aišku man – ir tu žinai…
Stovi prie mūsų „Plaja chiron“. Iškraunam savo triumus. Jei bus ramu ir žuvies, gal neilgai. Bet vargu ar žiemą jūra tylės. Tada – mėnuo, o gal ir daugiau.
Einu ieškoti voko…
Radau be ženklo – ką padarysi.
Gal ir gerai, kad pasiliekam. Ilgiau namie pabūsiu. O gal ir visai. Turbūt prikeliavom. Noriu tylos ir susikaupimo. Į save. Reikia iš ten ką nors ištraukti…
Jeigu rašysi, gavus laišką, kažin ar gaučiau. Tikiu – tu dabar rašai. O aš – trumpom radiogramom. Laikykis, mano žmogau, mums reikia – ne kalbėt, ne aiškinti – gyventi. Juk liepto galas netoli…
Vežu krūvą kriauklių ir kriauklelių. Jei bus, ir dar pririnksiu. Visą lagaminą…
…Nerizikuosiu antrą kartą tavęs apgauti. Sek „Žveją“. Paskambinsiu iš Klaipėdos. O gal, jeigu tiksliai žinosiu – atsiųsiu „žaibą“. Neužilgo einu budėti. Krausimės kelias dienas. Parašysiu dar…
I.31
Rašau jau gulėdamas. Tik pasikeičiau. Tu jau miegi. Gavau padorų voką. Diena prabėgo, stovint vietoj. Ramu. Šiandien man truputį geriau. Vakarop gavau tavo radiogramą. Reiškia, nevažiavai Klaipėdon. Labai šito bijojau. Žinau, ką reiškia nusivilt. Jeigu bus viskas tvarkoj, užtruksim ne daugiau penkiolikos dienų. Bet kada jūra būna rami žiemą? Netikiu. Žodžiu – vasario gale, o gal ir kovo pradžioj.
Žinai, aš pasitaisiau. Pilvukas. Pergyvenu. Manau, pabuvęs krante iškratysiu tą mėšlą.
Tarpais labai skauda šoną. Inkstai. Čia jie nieko negali. Geriu tokius vaistelius. Sugrįžus, matyt, reiks gydytis.
Labanaktis, Birute. Ryt, atrodo, baigsim krautis. Atiduodam ne viską, tik tūkstantį tonų.
II.1
Tai, Biruti, lauk manęs. Būk tvirta. Aš irgi tvirtas.
Net įlankoj jau pučia devyni. Laivai neužilgo skirsis. „Plaja chiron“ ne šiandien, gal už penkių dienų plauks uostan, bet kitų kelių nėra.
Grįšiu, pabūsim ilgiau.
Bučiuoju – Vitas
Pagaliau atsidūrus krante, ant kietos žemės, jam labiau nei bet kada reikėjo senų draugų. Jie nepamiršo ir nenutolo, liko ištikimi, džiaugėsi sulaukę ir šventė susitikimus kaip buvo įpratę. O švęsdami, t. y. gerdami, daugelis savaime nuklysdavo į savo problemas, savo skausmą. Juk tai buvo kūrybos žmonės, kaip ir Vitas, ypatingos vidinės sandaros asmenybės, kiekvienas įsitvirtinęs susikurtame „dramblio kaulo bokšte“.
Maldamasi tarp jų, greta Vito, klausiausi šnekų, kartais tiek pat giliamintiškų, kiek beprotiškų. Vis aiškiau mačiau, kad ypatingos nostalgijos, kuri jį slėgė, toji draugija nei apmaldys, nei palengvins. Po šių susitikimų Vitas pasijusdavo dar vienišesnis, tapdavo dar niūresnis.
Jau po poros savaičių, vasario 18 d. savo dienoraštyje rašiau:
„Vitas užmigo kietai po naujo prisiminimų priepuolio, išsikankinęs.
…Sėdžiu Kauno virtuvėje, valgau obuolį, obuolys skanus. Akių obuoliai įkaitę nuo verkimo.
…Aš gyvas – tuose namuose, kurie turėjo būti jos. Toks ir yra skirtumas tarp mudviejų, kad ji mirusi, išbaigta, pilna, visa – tuo, kad jos nebėra. O aš esu – su savo silpnumu, ašaromis, juoku ir begale bereikalingų žodžių. “
Manau, kad nebuvau išimtis tarp panašaus likimo menininkų draugių. Jų netrūko įvairiais laikais, tik nedaugelis pačios pasakojosi. Jeigu kūrybingi „latrai“ (ar latraujantys genijai) patenka į istoriją, jų, taip pat žmonų, meilužių, draugių – laikinųjų ir nuolatinių – vaidmenį išblusinėja biografai. Jie autoritetingai nusprendžia, kiek tų moterų ištikimybėje ar net pasiaukojime būta tikro jausmo, vadinasi – meilės; kiek bohemiško lengvabūdiškumo ar, tarkime, išskaičiavimo: tapti kūrybos produktų paveldėtoja. (Pastarųjų pavyzdžių, be abejonės, pasitaiko ir Lietuvoje.)
Aš manau, kad beatodairišką prisirišimą prie atgrasaus būdo menininko dažnokai lemia paprastas motyvas. Greta esanti moteris (kartais, savaime suprantama, ir vyras greta moters ar kito vyro) geriau už visus kitus jaučia savo sutuoktinio ar „sugyventinio“ kūrybines galias ir perspektyvą. Tokia buvo mano ryšio su Vitu „paslaptis“. Ne meilė ar aistra, dėl kurios, artimųjų nuomone, buvau „pametusi galvą“, tik – nuo pirmųjų dienų – tvirčiausias tikėjimas jo talentu. Kartais į galvą ateina net mistika dvelkiančios mintys. Gal kokia neįvardijama jėga mane prie jo pririšo kaip tik tada, kai jam labiausiai reikėjo būtybės, kuri be pasipriešinimo ir be jokių teisių sutiktų su juo dalytis chaotišką ir laikiną buvimą kartu.
Ar kada pavyks grąžinti skaitytojams ir mūsų literatūros istorijai „kitokį rašytoją“? Iki šiol nepraradau vilties. Tam ir rašau šiuos atsiminimus. Be kita ko – apie ypatingą V. Žvirdausko apsakymų ciklą. Rinktinės „Šeštasis keleivis“ pabaigos žodyje A. Mikuta paminėjo sunkumus, rengiant šią knygą: „<…> jokių knygos projektų, apmatų ar bent vienokio ar kitokios kūrinių sąrašo autoriaus archyve nerasta. Nepavyko tiksliai atstatyti ir jo ne kartą minėto ciklo „Pokario pasakos“. Tikriausiai šiam ciklui priklausė apsakymai, dedami pirmame knygos skyriuje, bet ar tokia tvarka jie sudėti, ar čia visi – nežinia.“
Kiek prisimenu – beveik visi parašyti per kelerius pirmuosius aštuntojo dešimtmečio metus. Šiam ciklui gal reikėtų priskirti dar keletą („Medinis dievas“, „Pelkių skonis“, „Imperatorius“, „Didysis tvanas“). „Pokario pasakomis“ Vitas juos pavadino paveiktas trumputės Marcelijaus Martinaičio replikos, kurią pats Marcelijus, manau, senų seniausiai buvo pamiršęs.
Sėdėjome vieną vakarą keliese mano butelyje Giedraičių gatvėje ir gėrėme raudoną vyną. Buvo turbūt septyniasdešimt pirmieji, ruduo ar jau žiema, nes stalelį apšvietė toršero lemputės. Kas atsivedė Martinaitį, neprisimenu, tačiau Vitas labai jo laukė. Kadangi nesitikėjo pripažinimo, – spėju, kad vylėsi jo sulaukti tik tolimoj ateity, – troško išgirsti nors žinomo rašytojo vertinimą.
Senkant vynui butelyje Marcelijus pagaliau ištarė nuosprendį: „Apsakymai? Pasakos, ir tiek.“ Žodžiai nuskambėjo draugiškai ir sykiu – neatšaukiamai.
Niekas neprieštaravo, tik kelioms ilgoms sekundėms pakibo nejauki tyla. Kodėl būtent pasakos, bandžiau atspėti pati sau. Gal šitam autoritetui atrodo nepriimtina skubri, kapota, lyg paviršutiniška kiekvienos istorijos tėkmė, neatitinkanti tragiškos įvykių atmosferos? Pasakos? Vadinasi, V. Žvirdausko kuriamas žiaurus pasaulis – iš fantazijos ar tautosakos srities? Negalėjau su tuo susitaikyti, vis dėlto tylėjau. Stipriai veikė M. Martinaičio asmenybė ir pagarba jo poezijai.
…Visiems išsiskirsčius, įsivyravo įprasta tyla. Atidariusi langelį išgirdau katedros laikrodį – vieną po kito dvylika dūžių. Vitas parėjo naktį, kai jau miegojau. Po savaitės ar dviejų naujos novelės pirmojo lapo kairiajame kampe pamačiau rubriką „Pokario pasakos“. Tokia tad yra vieno ciklo „mįslė“.
Tikrų mįslių ar, teisingiau, baltų dėmių man Vito biografijoje liko iki šiol. Niekada nesistengiau klausinėti apie praeitį – nei jo paties, nei kitų. Kai ką nujausdavau ir atkurdavau vaizduotėje iš autentika dvelkiančių rankraščių arba iš gyvenimiško patyrimo nuotrupų, jeigu kokia ypatingesnė situacija, o dažniau emocija sužadindavo Vito atvirumą. Taip jis prisiminė vieną kitą savo pirmosios, neilgai trukusios santuokos epizodą; buvo vedęs žinomo Kauno advokato Toliušio dukterį. Tačiau tose reminiscencijose šiai buvo skirta mažiau dėmesio nei jos tėvui – spalvingam laikinosios sostinės metą menančiam teisininkui.
Rašančių vilniečių ir kauniečių – žurnalistų, taip pat ir Rašytojų sąjungos narių ratas septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje buvo palyginti nedidelis. Beveik visi vienas apie kitą žinojome. Vitą taip pat pasiekdavo tikrų ar pramanytų mano ankstesnių emocinių ryšių atgarsiai. Tuo labiau kai jis 1971 metų rudenį persikėlė į Vilnių ir mudviejų (kaip dabar oficialiai įvardijama) nepalaiminta sąjunga tapo visiems žinoma. Į kai kurias iš tų užuominų ar net atvirų replikų Vitas reaguodavo gana skausmingai. Tačiau situaciją „normino“ užsimezgęs paprastas ir šiltas jo bendravimas su mano tėvu ir pamote Helena.
Viskas taip sėkmingai susiklostė, kad mano santykiai su tėvu, 1956 metais grįžusiu iš Sibiro, po ilgai trukusios įtampos tuo metu pagaliau visiškai nuskaidrėjo (čia ne vieta mūsų šeimos dramai, kurios tikrosios priežastys paaiškėjo tik po tėvo, Rapolo Mackonio, mirties), grįžo prieš porą dešimtmečių prarasta šiluma. Prisimenu tą šviesų likimo posūkį todėl, kad ir dėl jo Vitas tapo labai gerbiamas, beveik mylimas visos giminės narys. Nesuskaičiuojamų, nuolatinių kavos gėrimų ir bendrų švenčių valandomis tie ryšiai vis stiprėjo. O Vitas čia susidūrė su ypatinga senųjų vilniečių bendravimo atmosfera.
Gimusiam ir augusiam Kaune, Vilnius jam tapo svajonių miestu nuo tada, kai 1960 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Studijų nebaigė, teko grįžti į gimtąjį miestą, išplaukti į jūrą, blaškytis, porą metų dirbti „Nemuno“ redakcijoje, vėl blaškytis… Tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsirado galimybė dviejų kambarių butą Centriniame bulvare iškeisti į tokį pat Lazdynuose, o dar po metų – į senamiestį! Tai, kad pateko į namo Nr. 5 Literatų gatvėje 6 butą, kuriame prieš pusantro šimto metų gyveno Adomas Mickevičius, buvo atsitiktinumas ar likimo pokštas? Kieme už senų vartų su marmuro lentomis buvo daug langų ir durų. Vos įsikraustę nenutuokėme, kur čia būtų galėjęs gyventi Lietuvą mylėjęs poetas. Tai išaiškėjo, kai Bulhako fotografijų albume atradome nuotrauką „Okno Mickiewiczowskie“. Prie to paties lango Vitas pastatė stilingą fotelį žemomis grakščiomis kojytėmis ir praskydusiu šilku apmušta atkalte, kurį ketino restauruoti. Labai mėgdavo jame sėdėti.
Parašiau „įsikraustę“, nes tada, antraisiais bendro gyvenimo metais, dar tikėjome, kad esame ir būsime kartu viename ar kitame iš mūsų butų. Neketinome jų jungti, nes „plotai“ buvo gana skirtingi ir tuo patrauklūs. Mano „Giedraičiai“, kaip juos paprastai vadindavome, turėjo beveik visus šiuolaikiško būsto (aštuntojo dešimtmečio Lietuvoje) privalumus. „Literatuose“ nebuvo nei telefono, nei centrinio šildymo ar vonios. Užtat dviejuose mažučiuose kambarėliuose (kadaise erdvoką patalpą pusiau dalijo plona siena), be mudviejų, glaudėsi draugiškos to būsto dvaselės. Jos leisdavo save pajusti labai atsargiai, naktimis virstelėdamos duris arba lėtais žingsneliais sugirgždindamos grindis. Pačios grindys tikrai turėjo daugiau nei šimtą metų, gal ir neperklotos nuo didžiojo dviejų tautų poeto laikų. Jų lentos buvo nuvaikščiotos tiesiogine to žodžio prasme. Nuobliuotų šakų vietose kietesnė mediena nepasidavė ją mindžiojusioms kojoms ir nusėjo kadaise lygų paviršių kauburėliais. Senutėlė atrodė ir krosnis, šildžiusi abu kambarius. Jau pirmąjį vakarą, kai Vitas ją pakūrė, dūmtraukyje kažkas ėmė melodingai keliais balsais niūniuoti lyg bežodę lopšinę, lyg atšylančių būtybių padėką. Vėliau vakarais ir naktimis dažnai klausydavomės tų garsų. Kas gi ten taip ūbavo, jei ne šitų namų dvasios?
„Literatuose“ supratau ir tai, kad į ugnį jis žiūrėjo kaip tikras pagonių ainis. Kūrendamas senąją krosnį kalbėdavosi su pirmomis liepsnelėmis, tarsi jas padrąsindavo. Kai naktį pabudusi išgirsdavau lengvą atodūsį gretimame kambaryje, vėl ramiai užmigdavau. Bet privalau prisipažinti: jei Vitas kur nors išvažiuodavo, viena šioje pastogėje nesiryždavau miegoti. Persikeldavau į savo butelį Giedraičių gatvėje.
Visas gyvenimas, o gal ir Dvynių ženklas pavertė mane atkaklia realiste, gal net cinike. Visada stengiuosi šaltai reaguoti į tai, ką tenka patirti, taip pat ir į vadinamuosius mistinius reiškinius. Su jais susidūrusi nesvarstau apie šių dalykų prigimtį. Ir niekada tokiomis temomis nešneku. Mano manymu, vadinamu „sveiku protu“ nesuvokiamas paslaptis saugo demonai, neišmintinga juos rūstinti tuščiomis kalbomis, kurios, deja, tapo žiauriai madingos. Vitas laikėsi panašios nuomonės, dėl šito mes sutardavome.
Atskiri „lizdai“ buvo reikalingi abiem. Tai, kad galėjome dieną ar dvi nesimatyti, padėdavo mums atgauti pusiausvyrą po tylių ar audringų Vito nuklydimų, kurie buvo susiję su draugais, dažniau – naujais. Tie naujieji, taip pat su vardais, – buvo jau ne tokie artimi, kaip anie, laikinojoje sostinėje. Daugeliui jų alkoholis anaiptol netrukdė rašyti nuostabiausių eilėraščių, tapyti paveikslų ar kurti įsimintinų vaidmenų. Į amžiną klausimą, ar būtų nuveikę daugiau, jeigu periodiškai negirtautų, galėtų atsakyti tik kiekvieno jų asmeninis angelas sargas, niekas kitas. Iš pradžių, klausydamasi jų girtų sapaliojimų, stebėdavausi tokiu dvilypumu. Tačiau netrukus atsikračiau paskutinių vadinamojo miesčioniškumo prietarų – t. y. tam tikrų elgesio reikalavimų, kuriuos man skiepijo iki šešiolikos metų. Įsitikinau, kad tas pats Dievo apdovanotas menininkas, kuris įkaušęs apkulia fiziškai silpnesnį draugą, kitu metu pažeria tau po kojom savo sielos lobių krislus.
Dieve gink, neketinu apie juos pasakoti. Ne vienam jau skirtos solidžios monografijos. Tiesiog mano atmintyje liko itin ryškūs tų šaunių vyrų „portretai su taurele“ Pilies ir Literatų gatvių fone ir didį Poetą menančiuose trečio aukšto kambarėliuose. Bėgo metai, į Vito pastogę siauručiais laiptais kopdavo jau kita moteris, bet aš dar ilgai, susitikusi kurį nors iš ano laiko kompanijos ir paikai plepėdama, galvodavau, kad niekada neatleisiu šitam ir visiems kitiems už tai, kad gėrė su Vitu. Kad jį girdė. Tai, žinoma, buvo naivu. Nelogiška. Kvaila. Nors daugelis moterų, žmonų ir draugių mane supras. Nelengva įsisąmoninti, kad ne draugai išveda iš kelio mylimą vyrą. Alkoholis yra žmogaus išbandymas, tik tiek. Arba tu turi galią jį įveikti, arba ne.
Atsiminimus apie Vitą su keletu jo buvusių draugų galėčiau atgaivinti užeigoje, kur yra muziejinė krosnis, stovi pianinas, o tikrame židinyje traška tikros malkos. Visa bėda, kad į tokią vietą – Rašytojų sąjungos kavinę – Vitas neateidavo išgerti kavos ar vyno. Sąmoningai vengė šitų gražiausių Vilnius centre rūmų, nors pakankamai dažnai bendraudavo su tais, kurie čia jautėsi savi. Nežinau, ar jie suprato, kad taip elgtis jam patarė normali savimeilė. Jis buvo toks pat, kaip anie plunksnos darbininkai, taip pat stengėsi įvilkti į literatūrinę formą savąjį pasaulio ir Lietuvos įvaizdį, ir taip pat buvo vertinamas išmanančių literatūros dėsnius. Tačiau ideologinių kodeksų žinovai ir jų ginklanešiai, kurių žodis buvo lemiamas, laikė jį visiškai nepriimtinu to meto lietuvių literatūroje. Deja, anuomečių cenzorių šešėlis dengia Vito Žvirdausko kūrybą iki šiol, gal ir literatūros istorikų yra pamirštas dėl šykščios bibliografijos. Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių periodinėje spaudoje beveik nepasirodydavo jo grožinių kūrinių. Durys į Rašytojų sąjungą jam buvo uždarytos – taigi ir jos kronikoje neliko pėdsakų.
Subtilus ir dažnai skausmingas dalykas – mūsų santykiai su žmonėmis begalinėje situacijų įvairovėje. Sociologai, psichoanalitikai, psichoterapeutai vis kramto ir atrajoja šią temą. Palikime juos nuošaly, nes jų atrastas „nevisavertiškumo kompleksas“ toli gražu ne viską paaiškina. Panašioje padėtyje kaip Vitas sovietmečiu buvo atsidūrę šimtai talentingiausių Lietuvos žmonių – ir neištremtų į Sibirą, ir iš ten grįžusių „autsaiderių“. Kai kurie iš jų ilgokai negalėjo atsikratyti žeminančio patirtos neteisybės jausmo, iš esmės paradoksalaus, kurį jiems skiepijo ir ugdė sistemai lojali visuomenės dalis. Ar čia yra kas bendra su „nevisavertiškumu“? Ničnieko! Stipresnių asmenybių ta lyg ir prastesnio visuomenės nario žymė neslėgė, tačiau buvo neįmanoma jos nejausti. Mano tėvas Rapolas Mackonis, perėjęs nacių ir sovietų lagerius, savo atsiminimuose „Be ryto naktis“ taip pat prisipažįsta, kad vengė Rašytojų sąjungos buveinės ir ten esančios kavinės, nors šiaip buvo atkaklus kavinių lankytojas. Negaliu neprisiminti ir Juozo Keliuočio, grįžusio iš tremties, įspūdžių apie susitikimus su kolegomis literatais ir šių sutrikusias fizionomijas. Jis dalijosi šiais įspūdžiais su mano tėvu. Abu linksmai aptarinėjo nomenklatūrinio meno atstovų elgesį. Bepigu tamstoms šmaikštauti, galvodavau jų klausydamasi. Abu turite savo vietą Lietuvos kultūroje, laikini cenzoriai jūsų vardo neištrins. Į ką gi reikėjo atsiremti tokiems kaip Vitas Žvirdauskas, nerandantiems objektyvaus savo kūrybos vertintojo, tik abejingas politrukų kaukes?
Tik gimtajame Kaune netikėtai atsirado vieta, kur jis pasijuto tikrai savas tarp savų. Nuo 1967 m. balandžio, nuo pirmojo žurnalo „Nemunas“ numerio Vitas čia dirbo, ruošė reportažus, rašė jaunimui apie jaunimą, ypač studentus. Be kita ko, sumanė ir redagavo šmaikščią „Studentų enciklopediją“. 2007 m. pavasarį tam anuomet ypatingam periodiniam leidiniui, kuris jau vien atkakliai kvadratiniu viršeliu išsiskyrė iš visų kitų, pagal ūgį surikiuotų žurnalų, sukako keturiasdešimt metų. Perskaičiau beveik visas šiam jubiliejui skirtas publikacijas „Nemuno“ savaitraštyje ir kituose kultūros leidiniuose.
Suprantama, ieškojau tose publikacijose Žvirdausko pavardės. Jį, vieną pirmųjų nemuniečių, savo straipsnyje vienintelis ryškiai prisiminė Romualdas Rakauskas, garsus ir bene šviesiausias (visom prasmėm!) fotomenininkas. „V. Ž. redaguojamų studentiškų puslapių struktūra, – rašo jis straipsnyje „Pradžia – pabaiga – pradžia“, – tuomet atrodė gana originali ir gyva. Ši „Nemuno“ sala tapo atgaiva ištroškusiems lengvo humoro ir tikro jaunatviško šaunumo. O pats Vitas dažniausiai būdavo mąsliai niūrus, nuolat cigaretės dūmais apsivyniojęs… Jo makabriška svajonė – juodai išdažyti kambario sienas ir ant juodo stalo rašyti juodas knygas – daug byloja apie tuometį dvasinį siautulį…
Tuo metu pasirodžiusi Vito <…> apysaka „Vandenyno druska“ kritikų buvo pagirta. O jis toliau rašė apsakymus, kurių niekas nedrįso spausdinti, nes juose kaupėsi skaudūs mūsų pokario partizanų paveikslai.“
Galiu šį tą paliudyti tik apie vieną vėliau išspausdintą kūrinį: „Augustino Merkio gyvenimas“, kuris žadėjo išaugti iki nemažos apysakos, deja, taip ir liko nebaigtas.
Jo siužetą atvežiau iš traukinio Talinas–Vilnius, mėlyno, su žuvėdrų siluetais, vadinto „Čaika“. Vienoje kupė nuo Šiaulių iki Vilniaus su manim važiavo įspūdingos išvaizdos vyras, kokie stebina ir žavi galiūnų varžybose. Platūs pečiai, raumeninga krūtinė, įmitusio jautuko sprandas… Savotiškai dailūs veido bruožai atrodė iškalti iš akmens, rūstoki ir pilni ramybės, kurią turbūt suteikia fizinė jėga.
Įsišnekėjome, kaip ir dera traukinyje. Jis pasipasakojo savo likimą. Važiavo atgal – į Rytus, aplankęs tėviškę kažkur už Šiaulių. Buvo pritvinkęs nusivylimo ir apmaudo, kurį troško kažkam išlieti. Į Rusiją, tai yra į kalėjimą ir kasyklas, pateko prieš porą dešimtmečių, dar devyniolikmetis. Išgyveno, išėjo į laisvę, Kuzbase vedė vietinę. Apie praeitį kalbėjo šykščiai, daugiausia apie tai, ką rado tėviškėje. Brolis, pasirodo, jau surentęs erdvų namą, važinėja žiguliuku, augina trylika kiaulių. Sakinį apie trylika kiaulių šeriančią brolio šeimą stipruolis kartojo su panieką ir širdgėla: „Jie neturi poilsio, nepaskaito laikraščio, nešvenčia sekmadienių. Argi tai gyvenimas?“
Papasakojau apie pašnekesį traukinyje Vitui, nes įstrigo viena vyriškio frazė. Paklausiau, ar ten, šachtose, kam nors padėdavo malda. Galiūnas keletą sekundžių patylėjo ir ramiai, dalykiškai tarė: „Dievo ten nebuvo.“
Tie žodžiai man ilgai sugrįždavo kaip negailestingai tikslus žmogaus patyrimo apibendrinimas. O Vitui išsyk nubrėžė siužetą, kuriam jis, atrodo, buvo jau pakankamai pasiruošęs. Pagrindinis veikėjas greitai gavo vardą, pavardę ir smulkią biografiją. Kai perskaičiau keletą pirmųjų Augustino Merkio gyvenimo epizodų, mane sukrėtė ne tiek kasyklų pragaro vaizdai, kiek įtaigiai sukurtas pasmerktųjų egzistencijos siaubas.
Jo vaizduotė, pamaniau, pasiekė kraupiausios nevilties dugną. Taip tada galvojau… apie literatūrinę vaizduotę … Ėjo septyniasdešimt pirmieji, kai toli gražu ne visi galėjo suvokti visą sovietų vykdomo teroro mastą. Daugelis bijojo – pripažinkime – bijojo apie tai ne tik kalbėti, bet ir galvoti… Dabar neabejoju, kad Vitas žinojo daug daugiau, nei pasakojo man ar kam kitam, nors nebuvo nei tremtas, nei kalintas. Tas žinojimas turbūt jį slėgė nuo jaunystės metų, kai važinėjo po kaimus, sukdamas sovietinio kino juostas – vieniems ir kitiems. Užsiminė kartą, kaip, rodant kino kroniką miško broliams ir besišypsant ekrane Stalinui, vienas iš partizanų pašokęs perrėžė peiliu ištemptą drobę. Šio epizodo jis neįdėjo į jokį apsakymą. Bet, pavyzdžiui, „Sekminių“ arba „Pilnaties“ siužetai šaukte šaukia, kad yra autentiški, išgyventi.
Anuomet buvau tiek naivi, kad nunešiau „Sekminių“ rankraštį savo jaunystės draugui Osvaldui Aleksai, kuris tuo metu dirbo „Švyturio“ redakcijoje. „Chrestomatinis gabalas, – atsiduso perskaitęs. – Bet juk pati supranti… Nespausdintinas.“ (Deja, šis „chrestomatinis gabalas“ dar nepateko į mūsų nūdienos chrestomatijas.)
Ar dėl to, kad nebuvo jokios vilties išspausdinti, Vitas, kruopščiai ir ilgai (1971–1976) dirbęs prie sakmės apie Augustiną Merkį, neužbaigė šio į apysaką žadėjusio išaugti rankraščio? Galiu tik paliudyti, kad antrą, neparašytą, dalį Vitas ketino skirti skaudžiam galiūno nusivylimui, po ketvirčio amžiaus (tiek jo protėviai tarnaudavo caro armijoje) išvydus, kokį gyvenimėlį išsiilgtoje tėvynėje stumia artimieji. Tai būtų gal pati pirmoji naujaisiais laikais grįžtančio tremtinio drama, prieš daugelį dešimtmečių skambėjusi ne viename lietuvių literatūros klasikų kūrinyje.
Viskas, ką parašęs Vitas tada duodavo paskaityti artimiems draugams ir man, atrodė besąlygiškai tikra, suprantama ir įtaigu. Lygiai taip pat aiškiai suvokdavome, kad tai negali būti išspausdinta. Pats jis ne blogiau už mus suprato, kad tikroviškai atkurti pokario epizodai Lietuvos kaime niekada neįveiks „Periodikos“ cenzorių akylumo. Tačiau anų metų patirtis, giliai įsirėžusi atminty, sprogdino jį iš vidaus ir vertė dalytis neištrinamų įspūdžių našta. Su kuo dalytis? Be abejonės, su tais, kuriems jie bus kada nors prieinami. Stipri viltinga ateities nuojauta palaikė Vitą kaip ir saujelę kitų, rašiusių sovietmečiu kitaip. Nors nepamenu, ar jis žinojo Michailo Bulgakovo žodžius, kad rankraščiai nedega.
Kai kurie iš tų, kurie anuomet susipažino su Vito Žvirdausko kūryba, buvo linkę ją priskirti pakrikusios psichikos paveiktai vaizduotei. Juk nematėme tada ekranuose šiandien mums įkyriai brukamų „siaubiakų“, pratinančių prie minties, kad Apokalipsės pasiuntiniai šuoliuoja čia pat, už kampo. Beje, didžioji dauguma tų griausmingų, kompiuteriu sulipdytų „košmarų“ kelia tik juoką, prisiminus to paties Augustino Merkio arba Ratulio iš apsakymo „Pelkių skonis“ nesibaigiantį nebylų siaubą. Užtat daugelyje „pokario pasakų“ atrandame tą pačią mirtininkų atmintį, kuria alsuoja visos koncentracijos stovyklų kalinių parašytos knygos. Nūdieniams nebrendyloms, kurių kraujyje adrenalinas kaupiasi tik drybsant priešais ekraną, patarčiau verčiau susipažinti su bet kurios totalitarinės valstybės mirties stovyklas ištvėrusių vergų liudijimais: nesvarbu – lenkų, žydų ar lietuvių. Jeigu šiai lektūrai trūksta laiko ar kantrybės, pakaktų apsilankyti Genocido aukų muziejuje ir įsitikinti, kokius realybės šou prieš pusę amžiaus stebėjo mūsų kaimo ir miestelių žmonės. Laimei, anų performansų vykdytojai paliko nenuginčijamus savo veiklos įrodymus: kino juostas, nuotraukas, garso įrašus, tardymų ir teismo farsų kruopščiausias medžiagas.
Sovietmetis tolsta laike, jo esminiai bruožai ir faktai išsitrina arba pakinta net pagyvenusių žmonių atmintyje. Vieni save balina, tvirtindami visada „dirbę Lietuvai“, kiti šiems sviedžia baisiausią kaltinimą išdavyste. O trisdešimtmečiai, kurie trokšta žinoti tiesą, kamantinėja mano kartos atstovus, kaip buvo iš tikrųjų.
„Naujasis židinys“ yra išspausdinęs Jono Malinausko straipsnį apie įžymų Vilniaus lenką, rašytoją Juozapą Mackevičių, dėl kurio jo tautiečiai iki šiol ginčijasi: ar jis buvo patriotas, ar kolaborantas, o gal dar blogiau… Šiai nesibaigiančiai diskusijai skirto straipsnio autoriaus išvada glausta ir tiksli: būtina sąžiningai užversti praeitin nuėjusios istorijos puslapį. Bet savo mintį jis baigia liūdnai apibendrindamas ir mūsų, lietuvių, nūdieną: deja, sąžininga akistata su ką tik praėjusiais laikais taip ir neįvyko.
Aš stengiausi ne tiek sąžiningai užversti, kiek paliudyti tuos savo atminties puslapius, kurie yra skirti keleriems su Vitu pragyventiems metams. Ir taip pat sąžiningai atsakyti į klausimą: kodėl mes išsiskyrėme? 2005-ųjų rudenį, pirmame atsiminimų apie jį pluoštelyje, kuriuos išspausdino „Nemuno“ savaitraštis, prisipažinau, kad, būdama greta jo, pavargau. Dabar pasakysiu daugiau: ilgainiui ėmiau svajoti, beveik melsdavausi, kad kita moteris nuimtų nuo mano pečių atsakomybę už Vito likimą. Janina, suprantama, atsirado Literatų gatvės namo trečiame aukšte ne dėl mano maldų. Vitas nuo pirmųjų viltingų metų, be abejonės, irgi ėmė trokšti kitokios moters. Tokios, kurios nelydėtų praeities romanų, kaip dabar sakoma, „šleifai“.
Iki šiol džiaugiuosi, kad ilgus dešimtmečius, daugmaž nuo šešiasdešimtųjų iki dutūkstantųjų, nuosekliai rašiau dienoraštį. Jame, kaip minėjau, palyginti nedaug vietos skirta mano žurnalistiniam darbui – „Tarybinės moters“ žurnale, vėliau „Literatūros ir meno“ savaitraštyje. Užtat gana tiksliai fiksuotos nuolat besikeičiančios nuotaikos ir jų priežastys.
…Septyniasdešimtieji, septyniasdešimt pirmieji, antrieji ir tretieji metai… Ištisas audringai permainingas debesuotumas, priklausomai nuo to, ar Vitas blaivus, ar užgėrė, ar geria, ar atsipagiriojo ir rašo, ar vėl mane nudžiugino nauju apsakymu iš savo taip ir neišsemtos atminties dugno. Su šia nuolatine tema susipina reguliarios trumpos „ataskaitos“ apie smagią sekmadieninės kavos tradiciją, kurios iki šiol neminėjau. Netyčia įpratome, kad į mudviejų su Vitu „pastogę“ – mano butą Giedraičių gatvėje – sekmadienio vidudienį ateina gerti kavos tėtis ir dėdė Jonas, dailininkas, libretistas. Grįžęs iš kariuomenės, prisijungdavo sūnus Dovydas, retsykiais padalyvaudavo kas nors iš giminių ar bičiulių. Pasikeisdavome naujienomis, aptardavome asmenines ir visuomenines aktualijas, kartais smarkiai, bet nepiktai pasiginčydavome.
1972 metų sausio 14 dieną, paminėjusi eilinę sekmadienio kavą, rašiau:
„Prieš porą dienų buvo manyje liūdesys, kurio tada neapibūdinau: gailestis – Tėtės, Jono, jų gyvenimo, kuris, nors žymiai turiningesnis už mano, – ritasi link tos ribos, kur išnyksta viskas – spalvos, šviesa ir šešėliai. Kaip sulaikyti? Juk žinau, kad kažkas lieka. Kas? Kaip sujungti su savim?“
Ar galėjau tada nujausti, nors susapnuoti, kad abu broliai – vyriausias ir jauniausias iš Dzūkijos Paąžuolės kaime augusių Mackevičiukų būrio patys apie save papasakos – po trisdešimties metų? Kad vieno ir kito autobiografiniai kūriniai gulės Lietuvos knygynuose? Tiesa, Rapolas Mackonis tada jau buvo savo atsiminimus parašęs, po Atgimimo man tereikėjo parengti juos leidybai. Jonas Mackonis savuosius baigė rašyti porą metų prieš mirtį, jau šiame tūkstantmetyje, o 2004 m. išleido jo sūnus, matematikos daktaras, profesorius Vygintas Mackevičius. Knygos pavadinimas „Boružės odisėjos“ (tokio norėjo autorius) šiek tiek mūsų naiviuosius skaitytojus trikdo ir neatskleidžia esmės. O juk ten gana plati sovietinių dešimtmečių Lietuvos kultūrinio gyvenimo panorama. Ne fasadinė ir nelabai panaši į kai kurių nomenklatūrinių „grandų“ memuarus.
Trečias iš nuolatinių mūsų sekmadieninės kavos dalyvių savo atsiminimų nepaliko. Tačiau tragiška šio rašytojo biografija glūdi išskaidyta kūryboje. Rašyta giliu sovietmečiu, ji bus ne tik suprantama, bet ir skausmingai artima daugeliui tų, kurie ieško nenudailintos tiesos apie bolševikinės okupacijos metą. Reikia tik paimti į rankas 1993 metais „Nemuno“ išleistą rinktinę „Šeštasis keleivis“.
Aldona Kudžmaitė. Poeto Vytauto Mačernio tėviškėje
2014 m. Nr. 10
Šį rudenį sukanka 70 metų, kai žuvo poetas Vytautas Mačernis (1921–1944). Žurnalo skaitytojams siūlome žurnalistės Aldonos Kudžmaitės (1923–1993) atsiminimų apie jos apsilankymus Šarnelėje sovietmečiu.
Gimusi Šeduvoje, A. Kudžmaitė 1950 m. baigė Antavilių namų ūkio technikumą, dirbo agronome Kavarske ir Baleliuose, o nuo 1953-iųjų pradėjo ketvirtį amžiaus trukusią žurnalistės karjerą „Valstiečių laikraštyje“ – pradžioje kaip korespondentė, vėliau buvo Žemdirbystės skyriaus vedėja. Praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmety ėmė rašyti atsiminimus, kurių imtis vis skatinęs poetas Eugenijus Matuzevičius (1917–1994), žurnalistės abejones dėl rašymo prasmės ir būsimų tekstų vertės atremdamas: „Tu tik rašyk, o kas skaitys – negalvok!“
Vienas A. Kudžmaitės atsiminimų mozaikos „Ko nesurašiau į laikraštį“ tomelis atsidūrė prof. Vandos Zaborskaitės (1922–2010) archyve, kuris dabar saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne ir baigiamas tvarkyti. Mašinėle perrašytų atsiminimų tituliniame puslapyje nurodyta, kad tai esanti II dalis (vadinasi, tikrai buvo ir pirmoji, o, sprendžiant iš „Pabaigos žodžio“, greičiausiai dar ir trečioji). Spėtina, kad būtent dėl čia esančių liudijimų apie V. Mačernio šeimos likimą ji ir buvo padovanota prof. V. Zaborskaitei.
Virginijus Gasiliūnas
Nepailstantis „gazikas“ plentu mane veža ir veža Šarnelės link. Ylakiai. Jau ir Varduvos upelį privažiavom. Kalvelėse bei pakelėse išsidėsčiusios mūrinės ir medinės koplytėlės, iš tolo baltuojanti bažnyčia sako, kad jau privažiavome garsiąją Žemaičių Kalvariją, dabar Varduvos miesteliu „perkrikštytą“.
Tiltas per Varduvos upelį. Juo 1944 m. spalio 7 d. rytą paskutinį kartą pervažiavo Vytautas Mačernis. Netoli jo tarp kelių namų įsiterpusi aikštė – čia apsistojusį jauną poetą palietė minosvaidžio skeveldra. Į kairįjį smilkinį pataikė. Čia nutrūko Vytauto jaunystė, taip ir neišsakiusi visų savo kančių ir troškimų, lūkesčių, svajonių.
Varduvos miestelio gyventojo Jurkaus namai. Į šitą kiemą to paties minosvaidžio sužeistas arklys atvežė mirtinai sužalotą poetą. Į geriausio Vytauto draugo Pauliaus kiemą. Bet juos skyrė tik dviejų trijų kilometrų tarpas. Jie niekada vienas kito nebematė.
O kur Šarnelė? Kur tas kalnelis, kur tas smėlio kauburėlis, po kuriuo ilsisi Vytautas?
Užeinu į knygyną, kuriame pusamžis vyriškis pardavinėja moksleiviams knygas.
– Gal turite Mačernio „Žmogaus apnuogintą širdį“? – klausiu.
– Ką jūs! Šitą knygą per vieną dieną išpirko, – paaiškina.
Paprašiau, kad nupasakotų, kaip pasiekti Šarnelę. Knygyno vedėjas šarneliškis. Su poetu buvo geras pažįstamas.
– Pervažiavę tiltą sukite į kairę. Už penkių šešių kilometrų bus didelis kryžius. Pro jį sukit kairėn į pačią pamiškę, – braižo popieriuje planą.
Ir vėl važiuojame, per krūmus, per arimus. Mano vairuotojas jau pyksta: skersai arimo įsispraudę ratai toliau riedėti nebenori.
Pagaliau ir pamiškėje dunksanti sodyba. Iš molio plūktas tvartas, daržinėlė. Už jos keletas eglių, uosių. Toliau šakotos senos obelys. Viena vienintelė išlikusi liepa. Prie jos namas, tikriau, tik vienas po negandų išlikęs kambarys, kuriame gyveno ir kūrė poetas. Po karo mat poeto motiną ir brolius išvežė į Sibirą. Tuo pasinaudodami, kaimynai ir kiti taip išdraskė ūkinius trobesius ir gyvenamąjį namą, kad iš jo beliko vienas kambarys ir virtuvė.
Vakaras. Praveriu namo duris. Prieš mane suvargusi senutė šluosto nuo virtuvės dūmų ašarotas akis. Tai poeto motina Elžbieta Mačernienė. Pradžioje su manim kalba nenoriai, bet kai suminėjau keletą ją lankiusių žmonių pavardžių, kai perdaviau jų linkėjimus, senutė pasikeitė. Ji labai norėtų, kad aš pas ją pernakvočiau, tik bėda, kad neturinti nei ko pakloti, nei kuom užkloti. Susitarėme, kad atsigulsiu ant medinio suolo, ant kurio sėdėdamas Vytautas rašydavo eiles, o užsiklosiu senais kailiniais.
Grįžo iš darbo jauniausias Vytauto brolis Alius. Močiutė barasi, kad jis išgėręs. Mes su Aliumi labai greit susigyvename. Aš jam pašviečiau žibintuvėliu, kai jis kiaulėms į lovius pylė jovalą, kai melžė karvę. Atnešėme į virtuvę ir iškošėme pieną, malkų prinešėme. O vėliau, saulei nusileidus, ėjome abu į netoli esantį kalnelį. Sniegas kietai sušalęs. Einame mes juo ten, kur ilsisi poeto Vytauto kaulai.
Kalnelis nuo namų gal už kokio puskilometrio. Ant jo keletas pušų, drebulių. Prie pat kapo baltliemenis ledo karoliukais išsidabinęs beržas.
Alius sakė, kad prie kapo augę ir trys dideli ąžuolai, bet kolūkio valdyba paliepusi kirtėjams juos nukirsti. Keletą medžių nuvertė ir 1967 m. praūžęs uraganas, bet nė viena jo šaka nepalietė kapo.
Buvo pradėta iš kalnelio kasti žvyras. Bet kai išėjo iš spaudos poeto knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“, žvyro nebekasė.
Besikalbėdami su Aliumi priėjome Vytauto kapą. Kuklutė, brolių padaryta tvorelė. Pro ploną sniego sluoksnį matosi gelsvo smėlio juostelės. Ant menkučio kauburėlio rūtomis išrašytas kryžius. Tai ir viskas, kas liko iš Vytauto gyvenimo.
Ilgokai stovime prie kapo. Kai poetas žuvo, Aliui buvo tik dešimt metų. Žuvusį brolį pirmiausia pamatęs vyriausiasis brolis Vladas. Kai pamatė visą kruviną, tai tuoj ir apalpęs. Bijoję, kas bus, kai apie Vytauto mirtį sužinos motina. Ji vieną tragišką mirtį neseniai jau buvo išgyvenusi: prieš kelerius metus bulius mirtinai subadė jos vyrą.
Vytauto niekas nebešarvojo. Tuomet buvo pats sumišimas – vyko smarkūs mūšiai, sviediniai, kulkos iš visų pusių lakstė. Taigi kaimynai sukalę iš lentų dėžę ir įdėję Vytauto kūną. Kalnelyje iškasę duobę, Vytautą palaidojo šeimos nariai, vienas kitas kaimynas.
Visa tai pasakodamas Alius jaudinasi. Matau, kaip į šoną nuo manęs nusisukęs šluostosi nuo akių ašaras.
– Buvau išvežtas į Sibirą. Kartą vienas ten buvęs lietuvis ir klausia: „Ar Vytautas Mačernis tau ne giminė? Aš jį pažinojau.“ Kai pasakiau, kad tai mano brolis, jis manęs prašydavo ir prašydavo papasakoti apie Vytauto gyvenimą. Pasakodavau, – sako Alius, – o mintys taip ir lėkdavo ant šito kalnelio. – Ir priduria: – Šiemet paminklą pastatysime. Vienas liaudies meistras Sedoje iš lauko akmens daro. Vieną Vytauto eilėraščio posmą žadėjo iškalti.
Ilgokai pabuvę prie Vytauto kapo, su Aliumi grįžtame namo, kur, paruošusi vakarienę, mūsų jau laukia poeto motina. Įvedė į kambarį, aiškina. Kambario pasienyje stovėjusi jo lova. Durų į virtuvę, kur dabar, tada nebuvo. Vietoje jų stovėjusi didelė etažerė, pilnutėlė knygų. Prie jos stovėjo apvalus stalas. Prie šito stalo Vytautas ir prasėdėdavo ištisas dienas ir naktis.
– Pats vidurnaktis, – sako Vytauto motina, – visi miega. O Vytauto kambaryje dega lempa. Tyliai praveriu duris, pažiūrėsiu. Vytautas įsikniaubęs į sąsiuvinį kažką rašo.
Vytautas labai daug rašydavęs. Aš nemokyta, caro laikais tik tris skyrius baigusi, pasakoja motina, todėl daug Vytauto eilėraščių ir nesupratau. Bet kai paprašydavau paaiškinti, ką jis nori juose pasakyti, Vytautas atsisėsdavo prie manęs ir balsiai skaitydamas kiekvieną posmelį išaiškindavo. Kiekviena jo mintis tada man suprantama pasidarydavo.
Vytautas buvęs labai kuklus. Vyresnysis jo brolis Vladas mėgdavęs su mergaitėmis pasiausti, už kasų jas patampydavo. Vytautas su jomis visada elgdavosi labai dorai, mandagiai.
– Galėtum tu, sūnau, kunigu būti, – vieną kartą prasitarusi motina. O Vytautas atsakęs, kad kunigu jis niekada nebūsiąs. Kunigas mat turi atsižadėti savęs, taip kaip vienas jo pažįstamas, kuris visus kalėdojimo metu surinktus grūdus ir pinigus išdalydavęs neturtingiesiems. Vytautas gi nesąs tikras, kad tokiu kunigu jis galėtų būti. O jei ne tokiu, tai geriau iš viso kunigu nebūti.
Poetas niekada prieš namiškius ar kaimynus nesididžiavęs savo gabumais. Su samdiniais, kurių buvo nemažai, nes poeto tėvai turėjo šimtą hektarų žemės, jis elgėsi labai mandagiai. Tik vieną kartą jo išsireiškimas labai nustebinęs motiną.
Vytautas norėjęs įeiti į savo kambarį. Paprašė netoli sėdinčią seserį Valę, kad ji atidarytų duris.
– Kas tu, „obovatelius“ koks ar kas, kad tau duris darinėsiu? – paklaususi sesuo.
– Ne man, sesut, o mano mokslui nusilenk! Ateis laikas, kada visi, išgirdę mano pavardę, atidarys duris, – pasakęs Vytautas. Pasakęs labai kukliai, be jokio pasididžiavimo.
Visada būdavęs užsidaręs, nesipasakodavo, ką rašo. Tik, kai frontui artėjant jis dėžėje užkalė daugybę popierių ir prie daržinės ją užkasė į žemę, tai pačiai seseriai Valei pasakė, kad užkasė trejų metų darbą.
Atsitiko taip, kad kaip tik toje vietoje, kur buvo užkasta dėžė, kareiviai įsirengė lauko virtuvę.
– Tris dienas iš eilės pylė ir pylė kaip tik ant tos vietos vandenį, bet negi jiems pasakysi, kas po žeme paslėpta, – sakė motina.
Kai iškasę rankraščius, jų perskaityti nebuvo galima. Atvykusi poeto sužadėtinė Vildžiūnaitė sklaidė lapelį po lapelio, tarp jų šiaudelius dėjo, vėdino, džiovino, bet daug raidžių taip ir liko neįskaitomos.
Labai jau didelis svajotojas Vytautas buvęs. Savotišką lizdą medyje turėjo įsirengęs. Kai tik turi laiko, žiūrėk, įsilips į tą medį ir dairosi į visas šalis. Ką jis ten matydavo, motina nesuprato. Tik, išlipęs iš medžio, kad jau rašydavęs, tai rašydavęs. Motina negalėjusi atsistebėti, kaip tie žodžiai ant popieriaus liete liedavosi. Ištisus lapus bematant prirašydavo.
– O tu žinai, vaikel, – po ilgesnės pauzės man vėl pasakoja poeto mama, – kad Vytautas kažkokiu maištininku kartą buvo pasidaręs. Tada, kai gimnazijoje mokėsi. Parėjo sykį į namus gana vėlai. Susirinkime, sako, buvau. Ir koks svarbus susirinkimas buvęs!
– Valdžią, mamut, versime. Smetona jau per daug užšeimininkavo mūsų Lietuvą, – pasakė.
Ką jis tuom norėjo pasakyti, taip ir nesužinojau. Prašiau, kad papasakotų, kur tas susirinkimas buvo, kas ten dalyvavo, apie ką šnekėjosi. Nepasakė.
Jau ir naktis. Visi trys – poeto motina, brolis Alius ir aš – vis dar sėdime smarkiai aprūkusioje virtuvėje. Ant stalo dega žibalinė lempa. Elektros čia nėra: Alius sakė, kad norint ją įvesti reikėtų daug stulpų statyti. Patiems brangiai kainuotų, o kolūkis, kadangi Mačernių sodyba ne gyvenvietėje, o pamiškėje, savomis lėšomis to daryti nesiima.
Taigi sėdime prie spingsulės. Aš vis daugiau ir daugiau noriu išgirsti apie poetą. Bet jo mama jau pavargusi. Ji imasi kloti man lovą. Ant to juodo pjaustytu atlošu suolo, kur sėdėdavęs Vytautas, ji kloja kailinius, nedidelę pagalvėlę padeda, seną austinę skarą užsikloti.
Kambaryje palieka mane vieną: mama ir Alius miegos virtuvėje.
Rytą namuose tebuvo viena mama. Alius į statybas išėjęs. Dabar ir vėl, lyg kokią legendą, pasakojo ir pasakojo apie save, vaikus, Vytautą.
– O draugų kiek turėjo! Tai su vienu, tai su kitu, žiūrėk, vasarą ir parvažiuoja. O kai prasidėjo sumaištis, vokiečiai traukėsi, visas būrys tų draugų pas mane apsigyveno: Banionis, Blėdis, Miltinis, kitų ir pavardžių nebeatsimenu. Glaudžiau juos visus kaip vaikus, duona dalijausi. Visi kartu šieną grėbdavom, kitus darbus dirbdavome.
Ir atsidususi tęsia:
– Tik kažin kodėl dabar jie mane visi taip pamiršo. Žinau, kad gyvi tebėra, visi į didelius žmones išėjo. O mane seną ir biedną pamiršo…
Parodė Čikagoje išleistą Vytauto eilėraščių knygą.
– Tą norėčiau, kad prie manęs į karstą įdėtų, – pasakė. – O Lietuvoje išleistos taip ir nebesugaudau. Atvažiavo kartą toks ponas. Sakėsi Barstyčių girininkas esąs. Prašė paskolinti, sakė greit grąžinsiąs. Nebesulaukiu. O labai brangi man ir šita: rašytojas Vytautas Kubilius, taip gražiai apie mano sūnų parašęs, ją man atsiuntė.
Įdienojo. O močiutė man vis pasakoja ir pasakoja apie Vytautą. Kažkur suradusi atneša šapirografu perrašytų, bet į rinkinį, atrodo, neįėjusių keletą Vytauto eilėraščių.
– Pasiimk. Gal kur prisigadys. O tai čia nusimėtys, ir viskas, – paduodama sako. (Parvežusi į Vilnių, juos atidaviau Vytautui Kubiliui.)
Atsisveikinu su močiute, dabar jau pėsčiomis (vakar mane atvežė Skuodo žemės ūkio valdybos vairuotojas) tais pačiais vingiuotais, snieguotais keliukais grįžtu Šarnelės link. Mane prisiveja vidutinio amžiaus vyriškis. Einame kartu. Pasisako buvęs kadaise bažnyčios zakristijonas, o dabar „Aušros“ kolūkio partinės organizacijos sekretorius.
Pasisakiau jam, ir kas aš esu. (Tuomet dirbau „Valstiečių laikraščio“ korespondente.) Ir tuoj pat papriekaištavau: kaip, sakau, į tokio brangaus, į tokio gabaus poeto tėviškę nėra net paprasčiausios rodyklės? Kiek priklaidžiojam, kol ją surandame. O šis:
– Ar jūs žinote tos šeimos praeitį? Ar jūs žinote, kas buvo poeto tėvai, brolis?
Ir pradeda man pasakoti istorijas, kiek tėvai turėjo žemės, kaip jie buvo į Sibirą išvežti. Apie vieną kažkokiu būdu žuvusį Vytauto brolį pasakoja. Pasakoja piktai, pagiežingai. Girdi, šeima tokia ir tokia, o jūs apie kažkokią rodyklę kalbate.
Pasakiau savo pakeleiviui, kad man rūpi ne poeto giminės ir jų likimai, o pats Vytautas. Paaiškinu jam, koks gabus jis buvo, kaip juo domėjosi draugai, net Universiteto profesoriai. Sakau, kad Lietuva nedaug tokių žmonių turėjo ir turi, todėl jų atminimą reikėtų gerbti, išsaugoti. Bet tas ekszakristijonas nesileido į kalbas ir pasiekę Šarnelės kaimą mes išsiskyrėme.
Kitą kartą, iš Plungės žemės ūkio valdybos viršininkų išsiprašiusi vairuotoją, vėl aplankiau Mačernienę. Ją radau labai paliegusią. Netoli gryčios esančiame darže svogūnus ravėjo. Bet jau nebe pasilenkusi, o sėdėdama ant žemės.
Pasisakė seniai bebuvusi ant kalnelio, prie Vytauto kapo.
Su vairuotoju įsodinę į „gaziką“, nuvežėme prie kalnelio. Išlaipinę iš jo, įsikabinome močiutei į parankes ir nutempėme iki sūnaus kapo. Dažnai atsidusdama, dažnai sustodama, ji vos vos ėjo koja už kojos.
– Paskutinį kartą tave, vaikel, aplankau, – rankove šluostydama ašaras, prakalbėjo. Ir daugiau nė žodžio – stovėjo tarsi sustingusi.
Parvežėme senutę į namus. Pasakiau jai, kad anąkart, vos iš jos grįžusi, parašiau Panevėžio dramos teatro vyr. režisieriui Juozui Miltiniui laišką apie senutės padėtį, prašiau bent kiek jai materialiai padėti. Ar atsiliepė?
– Niekas nei aplankė, nei parašė. Tiesa, atvažiuoja čia žmonių – aktorių, rašytojų, Vytauto kapą aplanko, į gryčią užeina. Bet tai ne tie, kurie su Vytautu šieną grėbdavo.
Ir nei iš šio, nei iš to manęs paprašė:
– Tu, mergel, mano marti galėtum būti! Pasirūpintum tu manim!
Palikdama atvežtas lauktuves, atsisveikinau su močiute.
– O į mano laidotuves tai tikrai atvažiuok! Ir tą knygą, kur sakiau, man į karstą įdėk! – pasakė senutė.
Tą kartą lankydamasi pamačiau, kad skurdas šiuose namuose dar didesnis nei anąkart. Vaikai išsiskirstę kas sau. Vaikai išgerti mėgsta. Vaikai išgėrę triukšmingi, todėl nedaug kieno mylimi. Dukra su šeima gyvena toliau nuo tėviškės, todėl ir mamą retai aplanko.
Pasikalbėjau su Plungės ligoninės gydytojais. Prašiau, kad jie senutės sveikata labiau pasirūpintų.
– Jokios vilties nebėr: vėžys jau savo padarė, – man atsakė.
Tada paprašiau Plungėje dirbančių savo pažįstamų agronomių, kad močiutę paglobotų. Jos nuveždavo kruopų, makaronų, kitų produktų.
Apie Vytauto Mačernio mamos mirtį sužinojau tik iš gautų jos laidotuvių nuotraukų. Vienoje jų – visi vaikai sustoję prie jos karsto, kitoje – laidotuvių procesija. Trys sunkvežimiai snieguotu keliuku išvažiuoja iš poeto tėviškės. Viename jų – eglėmis apstatytas karstas, kurį lydi močiutės sūnūs. Kituose dviejose senutę išlydintys į Žemaičių Kalvarijos kapines giminės, kaimynai. Tolėliau apsnigtu stogu namas su vienu kambariu ir virtuve. Už jo didžiulė liepa – visų poeto Vytauto Mačernio svajonių, minčių, kūrybos lopšys.
Kai po kurio laiko su mosėdiškiu gydytoju Vaclovu Intu ir kitais draugais dar kartą nuvažiavau, poeto tėviškėje jau virė naujas gyvenimas. Sūnus Aloyzas jau buvo vedęs. Jo moteriškė atrodė labai nesimpatinga. Iš visko matėsi, Vytauto atminimu nesuinteresuota. Kambaryje šliaužiojo jųdviejų sūnelis Vytukas.
Neberadau to suolo su atlošais, ant kurio sėdėdamas poetas kūrė eiles. Ant sienos kambaryje nebebuvo anksčiau matyto didelio kryžiaus. Visi relikviniai, su poeto atminimu susiję daiktai išnešioti, kažkam išdalyti. Vietoj jų didžiuliai pundai tai baltintų, tai įvairiomis spalvomis nudažytų vilnų – Aliaus žmona jas pardavinėja Palangos poilsiautojams.
Bet matėsi, kad Alius gyvent kuriasi. Priešais senos pirkios langus švietė nauja daržinė.
– Kai atvažiuosite kitą kartą, ir gryčią atnaujintą rasite, – pasigyrė Alius.
Į kalnelį mūsų niekas nebelydėjo. Prie Vytauto kapo nuėjome vieni. Nurovėme antkapį užgožusias piktžoles. Gėlių pasodinome.
„Tu, žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, neamžinas esi“, – perskaitę ant akmeninio paminklo išrašytus poeto žodžius, palikome Vytauto kapą.
Paskutinį kartą poeto kapą aplankiau praėjus dar porai metų. Būdama Plungėje, susiradau rajono darbuotoją, kokių penkiasdešimties metų moteriškę, jau daug laiko užsiimančią kraštotyros reikalais. Ir kaip nustebau pamačiusi, kad ši taip ilgai Plungėje gyvenanti, jos kultūriniais interesais besirūpinanti moteris labai miglotai žino apie Vytautą Mačernį, o kur jo tėviškė, kur jo kapas, visiškai nežino.
Susiradau tada pažįstamus, kurie jaunystėje gyvenę netoli Šarnelės, kurie buvo pažįstami ir su pačiu poetu. Paprašiau, kad jie savo mašina prie Vytauto kapo nuvežtų mane, o labiausiai tą rajono kultūros darbuotoją.
Nuvažiavome. Kapą radome dar labiau apleistą. Vėl nuravėjome, vėl padėjome gėlių.
Mačiau, kaip tai rajono kultūros darbuotojai nepatogu. Tai rausdavo, tai baldavo, kai mes, iš kažkur atvykę, jai pasakojome apie čia pat, rajono žemėje, amžinai besiilsinčio poeto jaunystę, jo polėkius, jo gabumus, jo kūrybą bei tragišką gyvenimo baigtį. Apie tai ji girdinti pirmą kartą.
Kaip kartais gyvenime būna!
Šarnelė–Vilnius, 1971–1978 m.
Valentina Freimane. Sudiev, Atlantida!
2014 m. Nr. 8–9
Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius
Valentina Freimanė gimė 1922 m. Rygoje. Ji – žydų kilmės Latvijos teatro ir kino mokslininkė, meno mokslų daktarė, apdovanota Trijų žvaigždžių ordinu. Vaikystėje gyveno Rygoje, Paryžiuje ir Berlyne, po 1935 m. – Rygoje. 1949 m. baigė Latvijos valstybinio universiteto Istorijos fakultetą, neakivaizdiniu būdu studijavo Maskvos valstybinio teatro Meno instituto aspirantūroje. Dirbo švietimo įstaigose Liepojoje, Latvijos radijo ir televizijos komiteto Dramos radijo laidų redakcijoje. Nuo 1968 iki 1980 m. – Latvijos kalbos ir literatūros instituto vyr. mokslinė bendradarbė. Įkūrė Latvijos teatro draugiją ir Kinematografininkų sąjungą, joms vadovavo. Po 1990 m. skaitė paskaitas Berlyno laisvojo universiteto Teatro mokslo institute. Šiuo metu gyvena Berlyne. Prisiminimų knyga „Sudiev, Atlantida!“ išleista latvių ir rusų kalbomis. Netrukus pasirodys ir vokiečių kalba.
Kas užmiršta aukas,
tas nužudo jas antrą kartą ir galutinai.
Paul Celan
Šokas be terapijos. Pirmieji sovietiniai metai
Manau, kad 1940 metų birželį Latvijoje ne visi nujautė, kad šios dienos užbrėžia radikalią ribą ne tik valstybės, bet ir kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime. Įvairiai, net diametraliai priešingai klostėsi likimai, tačiau, žvelgiant atgal, darosi aišku, kad būtent tą vasarą visi peržengėme slenkstį, už kurio negrįžtamai liko gyvenimas, kurį, nors ir prieštaringą, vis dėlto buvo galima vadinti normaliu, žmonišku.
Nebepajėgiu atsiminti kodėl, bet 1940 metais, kai baigiau gimnaziją, stojamieji egzaminai į aukštąsias mokyklas, mano nuomone, įvyko anksčiau negu paprastai, netrukus po išleistuvių. Dirbo ta pati ankstesnė stojamųjų komisija su tais pačiais reikalavimais, lyg niekas nebūtų pasikeitę.
Jau minėjau, kokiais sumetimais išsirinkau liaudies ūkį. Niekada nesu apgailestavusi dėl šių vienų metų Liaudies ūkio fakultete būtent todėl, kad ten sutikau įžymų dėstytoją Edgarą Dunsdorfą, kuris mums skaitė pasaulio ekonomikos istoriją. Bendroji politinė ekonomika man nebuvo svetima, ji mane domino visada, bet dabar norėjau aiškiau pamatyti svertus, kurie veikia už matomų procesų. Todėl ir norėjau skirti metus fakultetui, kuriame likti nesiruošiau. Sumanymas vėliau užsiimti istorija buvo neužginčijamas.
Atsitiko taip, kad profesorius Dunsdorfas mane pastebėjo ir skyrė daug laiko ir individualiai, matyt, įžvelgdamas mano susidomėjimą ir galbūt potenciją. Keli pažįstami, kurie jau studijavo, mane prieš tai įspėjo: Dunsdorfas didelis nacionalistas, nelabai mėgsta žydų, todėl turėčiau būti dėmesinga ir taip toliau. Tada dar kartą įsitikinau, kad apie jokį žmogų negalima a priori spręsti kategoriškai. Nemačiau nė mažiausio profesoriaus Dunsdorfo priešiškumo arba negeranoriškumo. Netgi priešingai – jis į mane greitai atkreipė dėmesį, atsakydamas į studentų klausimus net pasišnekėdavo su manimi. Profesorius pabrėžė, kad vidurinės mokyklos lygiu vidutiniškai paruoštam žmogui studijuoti ekonomiką nėra taip paprasta. Reikia suvokti, kad turi įgyti didelį žinių bagažą, nes ekonomiką reikia matyti plačiame kontekste su visais žmonijos raidos etapais. Dunsdorfas pastebėjo ne tik gyvą mano susidomėjimą, bet ir žinių atsargas, savo ruožtu sutikau mokytoją, apie kokį svajojau, koks iš tikrųjų galėjo man duoti daugiau, negu galėjau pasiekti savo jėgomis.
Bet Edgarui Dunsdorfui esu ypač dėkinga už tai, kad išmokė mane susidaryti mokslinę kartoteką ir dirbti su ja. Derlingiausias mano veiklos laikotarpis susiklostė sovietų sąlygomis, kai nebuvo kasdien prieinamos pasaulinės enciklopedijos, speciali bibliografinė literatūra ir visiškai nepasiekiami kompiuteriai, kurie dabar padeda išspręsti informacijos kaupimo ir panaudojimo problemas.
Kai pradėjau studijuoti, buvo reikalingas kitas pagrindas ir žinių išsaugojimo sistema. Gali būti, kad vėliau pati būčiau tai pasiekusi, bet Dunsdorfas padėjo sutaupyti laiko ir pastangų, ieškant teisingo kelio. Jau pačioje pradžioje jis parodė, kad mano kartoteka gali būti ir objektyvi, ir subjektyvi. Pavyzdžiui, vienos knygos informaciją galima surašyti į kelias korteles su skirtingomis funkcijomis ir mano komentarais. Sisteminti pageidaujama ne tik objektyvius duomenis ir faktus, bet ir pastebėtas problemas bei samprotavimus. Tuoj pat supratau, kaip visa tai man būtina, ir su malonumu pradėjau tai įgyvendinti. Tai buvo sistema, kuri man sovietų metais padėjo kaip ir kalbų mokėjimas – įveikti izoliaciją nuo Vakarų pasaulio kultūros ir mokslo procesų. Vėliau, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, atsirado galimybė skaityti knygas ir spaudą specialiajame fonde – uždaroje uždraustų arba paprasčiausiai nepageidaujamų spaudinių saugykloje. Iš ten nieko nebuvo galima išsinešti, išskyrus tai, ką pats persirašei. Šią informaciją įtraukiau į kartoteką, kurią per kelerius metus surinkau savo specifiniams poreikiams. Tiesiogiai ir netiesiogiai ja pasinaudojo ir kiti – kolegos, studentai, kurie užsiėmę kino, meno ir teatro mokslu. Kartotekoje lengva rasti būtiną informaciją ir apie asmenis bei faktus, ir apie problematiką bei teoriją. Dabar, kai mūsų žinioje yra ne tik turtingi literatūros rinkiniai, bet ir elektroninės informacijos priemonės, dalis kortelių galbūt tapo nebereikalingos. Bet esu įsitikinusi, kad mano kartoteka iki šiol tarnauja labai gerai ir ypač todėl, kad niekada nereikia bijoti, jog po elektronikos kaprizų svarbi informacija bus ištrinta. Mano pačios galbūt didžiausias pasiekimas buvo tai, kad visus tūkstančius kortelių surašiau pati, formuluotės ir komentarai mano, o tai, ką savo ranka ar rašomąja mašinėle fiksavau, yra išgraviruota mano atmintyje.
Taip Edgaras Dunsdorfas, kurį sutikau studijų aukštojoje mokykloje pradžioje, leido man suprasti, kiek gali duoti mokslininkas, kuris tuo pačiu metu yra ir geras pedagogas bei švietėjas enciklopedininkų reikšme.
Nors tuo metu mano galvoje, atrodo, buvo tiktai meilė, labai gerai prisimenu tą dieną, kai į Rygą įvažiavo sovietų tankai. Tėvas prisakė sėdėti namie, nes gatvėse mums nėra ko ieškoti. Jis sakė, yra, žinoma, žmonių, kurie tuo džiaugiasi. Vieni tikisi didesnės socialinės teisybės, dalis latvių – todėl, kad bus nuversta nelegitymi Ulmanio vienvaldystė ir naiviai tiki atnaujinti parlamentinę respubliką. Dalis žydų – todėl, kad viliasi: šitie tankai apsaugos Latviją nuo hitlerininkų, kurie mums reiškė dar didesnius pavojus. Buvo žinoma, kad tarp Vokietijos ir SSRS sudarytas savitarpio nepuolimo paktas, bet nieko, aišku, nežinota apie Molotovo ir Ribentropo slaptąjį susitarimą. Užtenka perskaityti tų dienų laikraščius su klastingais sovietų pasiūlymais ir matome, kokiu būdu šios iliuzijos buvo maitinamos.
Iki gyvenimo pabaigos mano tėvą kankino savigrauža. Jis visuomet jautė ypatingą atsakomybę už savo šeimą. Jo profesinė veikla paprastai leido gerai orientuotis politiniuose įvykiuose, bet 1940 metais mes susidūrėme su Vakarų žmogui nenuspėjamu ir sunkiai suvokiamu reiškiniu, kuris pasireiškė įvairiausiais nesuprantamais būdais. Tai mums pradėjo aiškėti po truputį, diena po dienos. Būtent – nustojo veikti bet koks teisėtumas, tarptautinės sutartys, susitarimai, kurie civilizuotoje, demokratiškoje visuomenėje atrodė savaime suprantami, ką jau kalbėti apie duoto žodžio galią. Mes, be abejo, žinojome, kad Sovietų Sąjungoje įstatymai radikaliai skiriasi nuo priimtų Vakaruose, tai buvo galima logiškai suprasti, bet nebuvome pasiruošę patekti į aplinką, situaciją, kurioje mindomi net pačios sovietų valdžios priimti įstatymai ir susitarimai. Jie pasirodė tiktai dekoracija, vitrininė falsifikacija. Labiausiai stebino tai, kad dešimtmečius beveik pavyko nuslėpti nuo kito pasaulio tragediją, kurią išgyveno šeštadalis Žemės rutulio tautų. Bolševikų partijos ideologija, manipuliacija patriotizmo jausmais, lydima masinio teroro, pasirodė tokia stipri, kad šioms tautoms primesta tylėjimo priesaika su retomis išimtimis buvo išsaugota. Visiškai kaip Omerta mafijoje, kaip plėšikų gaujose, kriminalinėje aplinkoje.
Šitie 1940 metai man buvo daugiau nei keisti. Taip – baisi vasara, kaip ir kitiems Latvijoje, tačiau kartu, atrodo, gražiausia ir laimingiausia per visą mano gyvenimą. Neįtikėtina, bet galiu paliudyti, kad tai įmanoma. Nesigėdiju prisipažinti. Jausmų euforija iš dalies švelnino griaunančius smūgius, žlungant visam mūsų ligšioliniam gyvenimui. Dėl laimingos meilės apimto žmogaus egoizmo realiai egzistavome tiktai mes abu – aš ir Dima. Pasislėpiau beveik hermetiškame pasaulėlyje – kaip audros akyje.
Vasarą praleidome Jūrmaloje. Tai buvo paskutinis kartas. Dima pasirodė puikus buriuotojas ir irkluotojas, kiauras dienas leidome arba jachtoje, arba valtyje, plaukiodami po Lielupę, kurioje suradome ir užėmėme menkutę salelę, priklausiusią tik mums. Tamsūs debesys, kurie tirštėjo virš realaus pasaulio, įvykių eskalavimas, gėdingas rinkiminis teatras, galų gale – groteskiškas įstojimas į broliškų tautų šeimą, o šeimoje – neramūs pokalbiai, tėvo graužimasis, radikalus kasdienio gyvenimo pertvarkymas – viskas vyko čia pat, greta, lietė ir mane, tačiau sąmonė visa tai tik pasyviai registravo. Iš tikrųjų dar nesuvokiau, kad vykstančioje istorinėje tragedijoje esu personažas, o ne stebėtoja.
Šiandien, prisimindama 1940 metus, turiu smarkiai pasistengti, kad atskirčiau savo tuometinius tikrus jausmus nuo dabartinio supratimo. Tai tikrai nelengva, bet reikia pasistengti.
Buvo visiškai aišku, kad iš žmonių atims jų nuosavybę. Bet žydai neturėjo net alternatyvos, Sovietų Sąjungoje turėjome viltį išsaugoti nors gyvybę. Tokiems žmonėms kaip mano tėvai išsiskyrimas su materialinėmis vertybėmis nebuvo didelė tragedija. Tėvas galvojo taip: „Jeigu ši valdžia nors kiek laikytųsi savo išgirtų principų – iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikį, tai nei man, nei tau dėl duonos kąsnio bijoti nereikėtų.“
Žinoma, komunistų deklaruotus principus priėmiau atsargiai. Vis dėlto net kraštutinai nepalankiomis aplinkybėmis ateityje vis įsitikindavau, kad žinios padeda ir pačiam išgyventi, ir būti naudingam kitiems, ir šį tėvo postulatą visada laikiau teisingu.
Tėvas nebegalėjo prieiti prie sąskaitų Šveicarijoje ir JAV, ką jau kalbėti apie praradimus Latvijoje, tačiau, palyginti su kitais mūsų sluoksnio žmonėmis, tai neatrodė ypač daug. Prisimenu, kaip šaipėsi mama: „Tavo seserys mane visada smerkė dėl lengvabūdiškumo ir išlaidavimo, kad per mane tu nesi įsigijęs nei fabrikų, nei namų, nei kitos nuosavybės. Dabar matome, kad gyvenome teisingai ir neturime ko gailėtis.“
Iš tikrųjų materialiniai nuostoliai buvo paskutinėje vietoje tarp priežasčių, kuriomis motyvavome savo negatyvų požiūrį į naująją valdžią. Nepalyginti sunkiau buvo prarasti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, nors ir Ulmanio laikais jos jau buvo pažeistos. Prarasti viltį, kad Baltija galėtų egzistuoti kaip neutrali ir teisinė zona, kaip buferis tarp agresyvių didžiųjų valstybių ir ideologijų. Panašiai kaip Šveicarija arba Švedija.
Kai kurios mano draugės tapo visiškai bejėgės, kaip išmestos iš laivo. Tuo metu jos dar nežinojo, kad gresia kai kas daug baisesnio nei turto atėmimas. Tai buvo mielos merginos, gerai išauklėtos ir išsilavinusios, tačiau daugumai jų šeimos turto – solidaus nekilnojamojo turto ir įspūdingos banko sąskaitos – užuovėjoje ateitis su nepajudinama tvarka atrodė aiškiai numatoma. Ir staiga – per kelias dienas, porą savaičių – lyg lavina viską nušlavė.
Mano mama ramiai ir su ironija priėmė ir pasikeitimus buityje. Po ašaringo atsisveikinimo Mania pas mus nebedirbo, ir mama lengvai bei natūraliai atliko visus namų darbus, puikiai gamino ir pateikdavo kulinarinių siurprizų. Iš kitų girdimas aimanas ji tik niekino.
Dabar atsigręždama matau, kad 1940-aisiais ir dar 1941-aisiais iki pat birželio 14 dienos likimas man ir mano artimiesiems, palyginti su daugeliu kitų, pasirodė palankus. Kai kurie laimingi, lyg ir netikėti sutapimai mus gelbėjo keliose situacijose, kurios lygiai taip pat galėjo tapti lemtingos. Mano tėvą juk galėjo suimti ir net nužudyti, kaip atsitiko daugeliui kitų. Jis buvo gana pasiturintis, metų metus gyvenęs Vakarų Europoje, turėjo plačių ryšių įtakinguose tarptautiniuose finansiniuose sluoksniuose. Visa tai jo personą darė labai įtartiną ir nepatikimą.
1940 metų rudenį, pradėdama studijas Latvijos universitete, pirmą kartą susidūriau su begale beprasmiškų klausimų sovietinėse anketose. Kebliausias klausimas buvo apie gyvenimą užsienyje, tai naujosios santvarkos buvo laikoma didžiausia nuodėme. Visiškai nelogiškai, nes SSRS atžvilgiu Latvija buvo lygiai toks pat užsienis, kaip bet kuri kita Tautų Sąjungos valstybė.
Pavojingu povandeniniu akmeniu galėjo pasirodyti ir smulkus tėvo darbų aprašymas. Susitarėme nurodyti tiktai dvi vietas, kuriose jis dirbo nuolatiniu konsultantu – chemijos gigantą „IG-Farben“ ir filmų industrijos koncerną UFA. Įtariu, kad anketas skaitę mažaraščiai vietiniai Rygos čekistai nežinojo, kokios tai įmonės, arba nelaikė jų ypač svarbiomis. Taip įgijau pirmos patirties su sovietinėmis anketomis, vėliau, kaip ir visi, pildžiau jų labai daug, tylomis šį darbą supaprastindama ir trumpindama. Negalėjau, žinoma, visiškai nuslėpti, kad esu augusi užsienyje, bet didelę to laiko dalį nuslėpiau. Berlyne buvau lyg tiktai pačioje vaikystėje, o mokykliniais metais nuolat gyvenau pas močiutę ir senelį Rygoje. Paryžiaus neminėjau apskritai.
Mano pačios įsitikinimu, stipriausias skydas, kuris 1940–1941 metais apsaugojo mano tėvą, buvo popieriaus lapas – tragikomiškas paradoksas – UTAG konsultanto pažymėjimas. UTAG vadinosi organizacija, kuri tvarkė visus su Baltijos vokiečių repatriacija susijusius turto klausimus. Repatriacija vyko jau 1939 metais, bet Latvijoje dar buvo likę nemažai Hitleriui nedraugiškų vokiečių, kol įsikūnijo perspėjimas apie Baltijos šalių sovietinę okupaciją. Tada ir jie beveik visi puolė bėgti.
Kadangi tarp hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvo sudaryta nepuolimo sutartis, vokiečių repatriacija vyko ramiai beveik iki karo pradžios. Žinojome, kad išvykimo sumaištyje pavyko išvažiuoti ir kai kuriems latviams, kurie kokiu nors būdu sugebėjo įrodyti savo vokiškumą.
UTAG dar ilgai veikė pirmaisiais sovietų metais, reikėjo skaičiuoti Baltijos vokiečių turtą, tvarkyti jo perdavimo ir kompensacijos klausimus. Sovietų valdžia į būsimų Hitlerio pavaldinių reikalus per daug nesikišo ir išvažiuoti netrukdė. Kadangi beveik visi Baltijos vokiečiai juristai jau buvo išvykę, buvę mokyklos draugai prašė mano tėvo pakonsultuoti UTAG finansų ir likvidacijos klausimais. Tai buvo privatus susitarimas, bet klasės draugai jam parūpino lyg ir oficialų, tačiau iš tikrųjų vokiečių popieriuose neregistruotą tarnybinį pažymėjimą, kuris sovietų akyse buvo labai svarus dokumentas. Čekistai jį labai gerbė, nes Hitleris staiga tapo SSRS draugu ir tuo metu jo nebuvo galima net kritikuoti. Absurdas po absurdo.
Latvijoje iš karto prasidėjo politinių priešų areštai ir žudynės. Mūsų pažįstamų rate pirmą negailestingą smūgį gavo rusų baltoji emigracija. Matyt, tai įvyko kartu su Latvijos politinio elito sunaikinimu. Šiaip ar taip, sovietų valdžios neapykantą baltiesiems emigrantams buvo galima pajusti nedelsiant. Vienas po kito dingo artimi mamos draugai – rusai ir žydai – iš rusų emigracijos leidinių „Segodnia“ ir „Segodnia večerom“ redakcijų. Vyrus suėmė jau pirmosiomis dienomis, keletą sušaudė kaip politinius priešus. Mama artimai pažinojo laikraščio „Segodnia“ redaktoriaus Charitonovo žmoną, todėl gerai prisimenu šiuos tragiškus įvykius. Taip pat be pėdsakų dingo garsus šios redakcijos karikatūristas, kuris pasirašinėdavo pseudonimu Civis, ir kiti mūsų pažįstami.
Tačiau ne mažiau už pačias represijas ir nacionalizaciją mane sukrėtė valdžios pasikeitimo sukeltos pasekmės visuomenėje, staigūs žmonių elgesio ir pokalbių pokyčiai, be varžymosi prisitaikant prie okupantų ir naujųjų valdžios vyrų reikalavimų ir stiliaus. Jau tada klausiau savęs, kiek tame melo ir veidmainystės ir kiek tiesiog neįtikėtinų galimybių sau pačiam kažką įteigti. Nekalbu, žinoma, apie įsitikinusius komunistus, dėl kurių džiūgavimo ir tikėjimo geresne ateitimi niekada nepykau. Tikėjimas ir atsidavimas iliuzijoms bent jau nuoširdūs, nors dėl to niekam nėra lengviau. Pagrįstos atrodė girdėtos kalbos, kad šešeri Ulmanio autoritarinio valdymo metai Latvijoje netiesiogiai parengė dirvą totalitarizmui. Bent jau mentaliteto požiūriu. Demokratija buvo likviduota, žodžio ir pažiūrų laisvės apribojimas jau įprastas. Ir dar prisimenu tylias diskusijas apie tai, ar buvo teisinga nesipriešinti okupacijai, kodėl to reikėjo arba nereikėjo. Minėjo suomių pavyzdį. Tėvas ir Andzia Blankenšteinas kaip juristai svarstė, kad taip galėjo atsitikti tiktai todėl, jog vado vienvaldystės sąlygomis nediskutuotinas vieno žmogaus ir jo klikos sprendimas lemia viską. Niekas ir netvirtino, kad karas su sovietų milžinu būtų galėjęs iš pagrindų pakeisti Latvijos likimą. Situacija, visos aplinkybės radikaliai skyrėsi kad ir nuo suomių kovos sąlygų. Kalbame apie ką kita. Jei net iš vyriausybės pusės nėra jokio pasipriešinimo, bent jau tarptautiniu lygiu išreikšta protesto forma, gali susidaryti įspūdis, kad Latvija laisvanoriškai pritaria tam, kas vyksta, kitaip sakant, tai legalizuoja. Jei Latvijoje dar būtų egzistavęs parlamentas, būtų vykę bent protestai, kokie nors diplomatiniai žingsniai – kaip kitur pasaulyje panašiais atvejais. Prisipažįstu, tuomet man trūko užtikrintos pozicijos ir visuomeninės bei politinės problematikos žinių, kad dalyvaučiau pokalbiuose. Aš turėjau dar daug ko išmokti. Bet tuo metu paaiškėjo, kad mes visi per mažai žinojome.
Patiklūs ir apimti blogos nuojautos kabinomės už nedrąsios vilties, kad galų gale nebus taip baisu, mes padarėme vienintelį įmanomą dalyką – konstatavome sovietinės okupacijos faktą ir toliau stengėmės gelbėtis ir išlikti. Šlykštėjomės įkyria politine propaganda, kuri įgavo visiškai groteskiškas formas, bet netrūko ir renginių, kurie mums, jaunimui, patiko. Man tai buvo meno sritis. Pavyzdžiui, universitete kūrėsi visokios saviveiklos rūšys, kurios vienijo įvairių fakultetų studentus. Ypač sėkmingai, mano nuomone, mažiausiai politizuotoje gyvenimo srityje – muzikoje. Apie komjaunimą negalėjo būti ir kalbos, bet į studentų profsąjungą įsirašiau, kad padirbėčiau kultūros švietimo srityje.
Mus su Dima nudžiugino studentų orkestro įsteigimas ir aktyvus universiteto muzikinis gyvenimas. Dima buvo įvykių centre, aš dalyvavau kaip nuolatinė klausytoja. Vyko net studentų simfoniniai koncertai, prisimenu, Dima grojo Šopeno ir Listo koncertus, o aš skraidžiau padebesiais, užmiršdama neišsprendžiamus realaus gyvenimo prieštaravimus.
Rygos muzikinis gyvenimas 1939–1941 metais man atsispindi visai be lemtingos 1940-ųjų vasaros cezūros. Labai gražus ir lyg gyvenimo blogybių nepaliestas. Iš dalies galbūt todėl, kad Rygos operoje tuo metu tris sezonus dirbo pasaulinio garso dirigentas Leo Blechas, kuris, be abejonių, ir vokalinę, ir simfoninę muziką, jau ir taip aukšto lygio, pakėlė dar gerokai aukščiau. Rasistų persekiotas vokiečių žydas Blechas rado prieglobstį ir derlingą dirvą darbui Latvijoje. Viename pokalbyje su mano tėvais (jie buvo truputį pažįstami jau Berlyno laikais) Blechas išgyrė talentingų vokalistų ir instrumentalistų būrį Latvijos muzikiniame gyvenime. 1939–1940 metais mano laimingiausiems meniniams išgyvenimams priklausė Blecho įgyvendintas Verdi operų „Aida“, „Trubadūras“ ir „Kaukių balius“ ciklas, kurį dar vainikavo neužmirštamas Mocarto „Užburtosios fleitos“ atlikimas 1940-ųjų pradžioje. Joje Blechas sužavėtai publikai, taip pat ir man su Dima, atskleidė dar mažai žinomos, iki tol Operos kolegų ne ypač pageidaujamos jaunos dainininkės Elfridos Pakulės fenomenalų koloratūrinį sopraną valdingos Nakties karalienės partijoje. Šiame vieninteliame gyvenimo etape muzika dominavo visuose mano gyvenimo pajautimuose ir garsų architektūra lyg ir formavo erdvę, kurioje gyvenau kartu su žmogumi, kurio dalyvavimas visuose džiaugsmuose, taip pat ir dvasiniuose, dabar jau buvo niekuo nepakeičiamas.
Kulminacija – vakaras 1940-ųjų pabaigoje, kai kartu su kitais jaunuoliais, prilipę prie Operos Didžiosios salės trečiojo balkono baliustrados, rankose mėšlungiškai spausdami storą partitūrą, klausėmės Bethoveno Devintosios simfonijos grandioziniame Blecho diriguojamame simfoniniame koncerte. Nei prieš tai, nei vėliau gyvenime nesu išgyvenusi tokio absoliutaus, išlaisvinančio žmogaus ir žmogiškumo vertybių triumfo prieš aplinkos realybę ir grėsmingas ateities nuojautas.
Žinoma, visiškas atsiriboti nuo realaus gyvenimo ir man nepavyko, diena iš dienos jis veržėsi į mano muzikos ir meilės pasaulį. Kokios nors aiškesnės nuomonės apie tai, kas iš tikrųjų yra sovietinė sistema, komunistinis režimas, aš iš karto negalėjau susidaryti. Įvykių, įspūdžių be patikimos informacijos buvo pernelyg daug, be to, jie nepasidavė mano suvokimui. Manyje po truputį kaupėsi fragmentiški įspūdžiai, smulkūs epizodai, kurie įsirėžė į atmintį ir patirtį, vėliau jie tapo medžiaga, iš kurios, analizuodama ir darydama išvadas, formavau savo supratimą.
Kažkoks angelas sargas 1940-aisiais saugojo mūsų šeimą, kai susidūrėme su tokiu sovietų sistemos fenomenu kaip komunaliniai butai. Iš penkių kambarių mums liko trys, kituose dviejuose apgyvendino sovietų majorą su žmona. Reikia pasakyti, kad iš pradžių į Latviją važiavo tiktai kariškiai, civiliai pasirodė vėliau. Girdint ir matant, kokie įtempti santykiai tarp kaimynų susidarė kitur, supratau, kaip smarkiai pasisekė mums. Noščinskiai buvo leningradiečiai, vyras – karo gydytojas, majoras, lenkų tautybės. Kaip jis pranešė – katalikas. Jo žmona Elizabeta – Karelijos suomė, medicinos sesuo karo ligoninėje. Atvykęs ir pasidėjęs daiktus Noščinskis pasibeldė į mūsų kambario duris. Atidarė mano mama. Jis prisistatė ir atsiprašė. „Noriu, kad jūs žinotumėte, – paaiškino majoras, – aš manau, kad nėra teisinga taip atvažiuoti ir apsigyventi svetimame bute. Bet mes patys nesprendžiame, todėl galiu tiktai atsiprašyti.“
Noščinskiai pasirodė labai malonūs, inteligentiški žmonės, ir tarp mūsų iš pat pradžių susiklostė puikūs santykiai. Nė akimirkos nejutome, kad šis priverstinis bendras gyvenimas mums būtų pasidaręs kančia. Mama Noščinskius dažnai kviesdavosi kavos, tėvas kartais pasiūlydavo konjako, mes daug kalbėdavomės. Pokalbiai greitai pasidarė visiškai atviri. Noščinskio atvirumas mūsų tuo metu ypač nestebino. Tik vėliau supratau, kaip smarkiai jis rizikavo mumis pasitikėdamas ir pasikliaudamas mūsų padorumu.
Majoras Noščinskis įspėjo, kad tiktai šiuo metu, tuoj po armijos įžengimo, viskas dar esą palyginti ramu. Represijos be teismo sprendimo kol kas bus taikomos daugiausia politikams, buvusiems valstybės tarnautojams, stambiesiems pramonininkams. Tačiau neišvengiamai ateis masinių represijų metas. „Jūs net negalite įsivaizduoti, kas jūsų laukia“, – sakė Noščinskis.
Pavasariop, kai atmosfera iš tikrųjų pastebimai sutirštėjo, Noščinskis jau sugalvojo tokį lyg ir veikimo planą. „Kai ateis jūsų, pradės daužyti į duris, jūsų dukra tegul tuojau eina pas mus. Mes esame kariškiai, mūsų gyvenamasis plotas pavaldus kitai valdybai. Be specialaus orderio jie neturi teisės mūsų kratyti. Brangenybes ar kitas vertybes, kurias norite palikti dukrai, galite paslėpti mūsų kambariuose. Valentiną mes pradžioje paslėpsime, o paskui pristatysime kaip savo giminaitę. Kai buvo masiniai trėmimai Leningrade, taip išsigelbėjo daug vaikų – kaimynai juos pasiimdavo pas save.“
Tėvai suprato, kad majoras kalba teisybę, ir juo tikėjo, bet labiau teoriškai, nes realiai įsivaizduoti, kad tai įvyks, iš tikrųjų nepajėgė.
Vienas to meto įvykių fone, atrodytų, smulkus epizodas liko mano sąmonėje kaip daug apimantis laikotarpio ženklas. Jis susijęs su šeima, su kuria tėvai mažai bendravo – aš jų net nepažinojau. Vyras – pasiturintis Rygos žydas, neprisimenu, kokių įmonių savininkas, aktyvus sionistas, žmona Neli iš Vienos, dvidešimt šešerių metų, daug jaunesnė už vyrą, tyli, maloni moteriškė, ir trejų ketverių metų berniukas. Vyrą iš karto suėmė, o iš šeimos atėmė butą, į kurį įsikėlė kažkoks saugumo tūzas. Pasakė, kad pasiimtų tiek daiktų, kiek gali panešti, ir eitų lauk. Neli rusiškai nekalbėjo, nelabai suprato ir latviškai, giminių ar draugų ji, matyt, Rygoje neturėjo, ir su vaiku liko šioje situacijoje sutrikusi ir bejėgė. Manęs paprašė nueiti su ja kartu į ką tik įkurtą miesto butų valdybą. Neli turėjo vienintelį prašymą – tegul palieka jos bute nors patį mažiausią kambarėlį, nes su vaiku neturi kur dėtis. Nuvykau kartu kaip vertėja. Taip pirmą kartą pati patekau į sovietinę įstaigą. Ji buvo ką tik paskubomis įsteigta, ir ten darbavosi kelios tikros sovietinės moteriškės – jos jau apranga ir išvaizda skyrėsi nuo mūsiškių. Viena, matyt, buvo vietinė, kiek supratau, neseniai buvusi pogrindininkė, žydė, tokia pat kaip mes, lankytojos. Pradėjome kalbėti, bandžiau versti, bet ji ėmė rėkti – ką jūs sau galvojate, taip jums ir reikia, jūsų vyras to nusipelnė! Buvo pavartoti ir kiti ką tik tapę madingi politinės leksikos žodžiai.
Ir staiga ši sovietinės įstaigos darbuotoja atsisuko į vaiką, kuris stovėjo persigandęs nuo jam nesuprantamos garsių žodžių lavinos, ir su neslepiama neapykanta, tyčiodamasi, košdama žodžius pro dantis ištarė: „Na, buržujcik, dabar tu pamatysi!“ Berniukas išsigandęs pasislėpė už mamos sijono. Šitas vaizdas man liko atmintyje kaip vienas to meto simbolių. Daug brutalaus ir negailestingo išgyventa tais metais, giminaičius, draugus suėmė, išvežė į Sibirą, bet ryškiausiai atmintyje išliko beveik nepažįstamas berniukas, paslėpęs veidą, kad dingtų priešiškas pasaulis. Būtent butų valdyboje pirmą kartą suvokiau, kaip niekšinga siela pasiduoda gundymui pasimėgauti savo galia prieš beteisius žmones.
Kai vėliau girdėdavau primygtinai kartojamus klišėmis tapusius kaltinimus, kad dėl visų 1940–1941 metų piktadarysčių kalti žydai, prisimenu šį vaizdą. Rėkiančioji buvo žydė ir berniukas buvo žydas, kaip aš ir jo motina. Ne tautybė buvo svarbu, nežmoniškais žmones pavertė ideologija, valdžios sistema, nebaudžiamumo pagunda. Tai jau mačiau Vokietijoje, kai į valdžią atėjo hitlerininkai, ir trečią kartą bus lemta pamatyti ateityje, kai į Latviją įsibraus hitlerinės Vokietijos karinės pajėgos. Daugelio žmonių civilizuotumo sluoksnis pasirodė visai plonas, o po juo – žemi instinktai, kurių daugiau nebevaldė nei įstatymas, nei auklėjimas, kultūra, tradicijos, religija. Aiškiai mačiau, kad nelauktai įgyta galia pažeminti, nulemti žmonių likimą, net gyvybę arba mirtį svaigino menkus žmogiūkščius. Tai man buvo socialinės psichologijos pamoka.
Visa, kas vyko aplink, vis labiau vertė galvoti apie tai, kad gyvenimas naujojoje santvarkoje gali būti nepakeliamas. Kol dar nejutau fizinio sunaikinimo grėsmės, mane labiausiai slėgė tragikomiški pasikeitimai, kuriuos į kultūrą įdiegė naujieji ponai. Taip pat ir universitete. Susidarė įspūdis, kad pirmaisiais sovietiniais metais mūsų aukštosiose mokyklose išvis nepasirodė išsilavinusių rusų mokslininkų ir pedagogų iš Maskvos bei kitų centrinių institutų, aukštųjų mokyklų. Ten dirbo nemažai senosios rusų inteligentijos ir jų palikuonių atstovų. Būtent jų dėka, nepaisant nieko, daugeliui iš mūsų jau pokario metais tiek daug vertingo davė studijos rusiškose aukštosiose mokymo įstaigose. Universitetą užpildė pusiau beraščiai partijos siųsti dėstytojai, kurie pasitikėdami savimi kilo į katedrą ir skelbė primityvias dogmas. Jau po penkių minučių man pasidarė aišku, kad mūsų lektoriai geriausiu atveju žino tik dešimtąją dalį to, ko išmokau dar besimokydama mokykloje. Mane kamavo pyktis ir gailestis dėl beprasmiškai švaistomo laiko, nes nelankyti paskaitų nebuvo galima. Be to, būčiau įdėmiau klausiusi kurso, jei marksizmą būtų nagrinėjęs koks kompetentingas žmogus. Kapitalizmo struktūrų analizė mane domino, nors marksizmo politinė utopija niekada negalėjo įtikinti arba būti patraukli. Bet tai, kokį marksizmo kursą dėstė universitete, neviršijo kolūkio politinformacijos lygio.
Tikriausiai paskaitas skaitė ir ankstesni dėstytojai, bet prisimenu vienintelį Edgarą Dunsdorfą, kuris savo studentų neapvylė, todėl prie jo labai prisirišau.
Tais keistais metais kiekviena diena atnešdavo kokį nors kartų atradimą, kuris griaudavo mūsų iki tol buvusio gyvenimo pagrindus. Vis gyvenau su tokia lyg ir sudvejinta sąmone. Jausmų realybė tebebuvo tikra, bet naujų faktų, įvykių ir taisyklių pasaulio, kaip visiškai realaus, galutinai neįsisąmoninau.
Tiktai po truputį kaupėsi supratimas, kad šiai valdžiai viskas įmanoma ir viskas leidžiama. Vis dėlto iki 1941-ųjų birželio 13–14-osios nakties dar atrodė, kad represijos liausis, kad tiktai tie, kuriuos režimas laiko priešiškais ir pavojingais elementais, bus suimti, nors ir neįstatymiškai, neteisingai, bet tai kažkada baigsis. Likę, nors ir patyrę karčių praradimų, galės pradėti pusiau normalų gyvenimą naujomis sąlygomis.
Birželio 14-oji padėjo tašką, ir per Latviją nusirito siaubo, nevilties ir nežinomybės lavina. Apie masines represijas Sovietų Sąjungoje, aišku, girdėjome, bet įsivaizduoti, kad kas nors tokio galėtų atsitikti ir pas mus, nebuvo įmanoma. Vis dar kabinomės už naivaus tikėjimo, kad Višinskio pažadai, įvažiuojant sovietų tankams, turi kokį nors svorį. Juk sakė, kad Baltijos šalyse iš dalies daug kas liks kaip anksčiau – pavyzdžiui, neprimesią kolūkių sistemos.
Represijos skaudžiai palietė ir mūsų šeimą. Ištrėmė mamos pusseserę tetą Fridą, kuri su vyru ir ketverių metų dukrele Noemi gyveno nuosavame name Mežaparke. Linksma, sąmojinga rudaplaukė Frida buvo mylimiausia mamos giminaitė, ir išvaizda jos buvo truputį panašios. Frida, anksti netekusi tėvų, prieš vedybas ne kartą glaudėsi Elizabetės gatvės giminaičių lizde. Visų nuostabai ji ištekėjo už geraširdžio ir ramaus už ją vyresnio našlio, kurio paauglei dukrai Frida tapo mylima antra motina. Gimė ir jau minėta bendra dukra Noemi. Laimei, podukra spėjo sovietų okupacijos išvakarėse išvažiuoti į Italiją studijuoti meno, ten ji ir liko, ištekėjo už savo profesoriaus. O jos šeima pateko nelaisvėn ir buvo beveik sunaikinta. Fridos vyrui, ponui Finkelšteinui, priklausė nedidelis tekstilės fabrikas, niekuo nepasižymintis, bet tai buvo stabilus pagrindas mažai šeimai. Lemtingąjį birželio 13-osios vakarą Frida šventė gimimo dieną ar kokią kitą šventę (tiksliai neprisimenu), į kurią atvyko ir mamos brolis Žoržikas. Vakarėlis užtruko, ir Žoržikas liko pas pusseserę nakvoti.
Auštant jis, per stebuklą išsigelbėjęs, atbėgo pas mus. Prie tetos Fridos namų privažiavo sunkvežimis, visą šeimą susodino ir išvežė. Žoržikui vis dėlto pavyko įrodyti, kad jis tiktai užsibuvęs svečias, nes jo pavardė ir gyvenamosios vietos įrašas kiti, tai patvirtino ir tarnaitė. Fridos šeimos ištrėmimas mums buvo didelis smūgis, labai sielvartavome, bet tuo pat metu džiaugėmės, kad mūsų mylimą Žoržiką toks likimas aplenkė. Jei būtume žinoję, kas jam atsitiks jau po kelių savaičių, būtume gailėjęsi, kad ir jo nepaėmė.
Juodos žinios sekė viena paskui kitą – buvo išvežtos kelios draugės, keli mokyklos ir studijų draugai. Neabejojome, kad toks pat likimas laukia ir mūsų.
Taip viena naktis viską neatpažįstamai pakeitė. Trūko bet kokios oficialios informacijos, laikraščiai ir radijas nieko nepranešinėjo, valdžios įstaigos apsimetė, kad nieko neįvyko, tačiau viską apimantis žodinės informacijos tinklas veikė visu pajėgumu. Žinantys žmonės kalbėjo, kad po poros savaičių galinėse stotyse ištuštinti vagonai grįš atgal ir bus dar viena vežimų banga. Dabar tai jau nebeatrodė neįtikėtina. Majoras Noščinskis tapo dar atkaklesnis – privalome būti pasiruošę. Pirmiausia – aš naktimis turiu miegoti jų pusėje.
Tačiau mes su Dima turėjome kitą planą. Apie vedybas konkrečiai iki tol nekalbėjome, svarbiausia atrodė baigti studijas – pirmiausia Dimai, vėliau ir man. Jautėmės taip pasitikintys vienas kitu, kad spaudas pase mūsų iš tiesų nedomino. Bet dabar reikėjo atsižvelgti į visai kitokias aplinkybes. Supratome, kad tremtyje vienintelę viltį jei ne likti kartu, tai bent vėliau susirasti vienas kitą turės tiktai registruotos šeimos. Mums pasakojo, kad ir kalėjimuose kokia nors informacija teikiama tiktai šeimos nariams.
Santuokos registravimas tada buvo labai paprastas. Iš ryto parašai pareiškimą, po pietų jau esi sutuoktas. Mes niekam nieko ir nesakėme, tik vakare, parėję iš metrikacijos biuro, pranešėme tėvams, kad oficialiai esame vyras ir žmona. Metrikacijos biure mums išdavė santuokos liudijimą, su kuriuo reikėjo vykti į pasų skyrių ir ten gauti atitinkamą spaudą pasuose. Bet to padaryti mes nebespėjome, ir vėliau tai turėjo nelauktą prasmę. Susituokėme birželio 16 dieną. Dar po dviejų mėnesių, jau vokiečių okupacijos metu, susituokėme katalikų bažnyčioje.
Vestuvių mes su Dima, žinoma, nekėlėme, jokių iškilmių, tiktai tariama povestuvinė kelionė. Liudmila Dmitrijevna pakvietė mus pasisvečiuoti pas ją Priedainėje, ir mes dviračiais ten nuvažiavome.
Kaip tik tomis dienomis tėvas buvo atgulęs – paūmėjo inkstų liga. Jį lankydavo labai geras urologas daktaras Goldbergas. Jis turėjo nepaprastai gražią gyvenimo draugę vokietę (nors jos motina buvo latvė) Margaritą Klaus. Liko atmintyje, kaip smarkiai ji bijojo tremties, tikėjosi, kad gydytojo reputacija juos nuo to išgelbės. Nepraėjo nė mėnuo, ir būtent ji tapo savo gyvenimo draugo žydo gelbėtoja, rūpinosi slėptuvėmis ir palaikė jo tikėjimą ateitimi. Po karo jie galų gale susituokė ir liko kartu visą gyvenimą.
Savaitė tarp birželio 14-osios ir 22-osios praėjo stingdančiame laukime. Kiekvieną dieną pasipildydavo pažįstamų ištremtų žmonių sąrašas. Pradedant iš tikrųjų turtingomis šeimomis ir baigiant smulkiais žydų krautuvininkais, amatininkais ir net darbininkais, nepasiturinčiais žmonėmis. Daugiausia trikdė represijos prieš darbo žmones, kurių niekaip nebuvo galima priskirti buržujų kategorijai. Tarp žydų tokių buvo gana daug. Didžiausia jų nuodėmė – ankstesnis priklausymas bundistams ir Latvijos socialdemokratams, už ką juos smerkė ir Ulmanio laikais. Bolševikai, kaip žinoma, kairiųjų nekomunistų nekentė ne mažiau už klasinius priešus. Taip pasireiškė keista naujosios valdžios logika.
Per birželio 14-osios akciją Rygos ir visos Latvijos žydai nukentėjo labai smarkiai. Mes tai matėme savo akimis, nereikėjo jokios statistikos, kuri pusšimtį metų nebuvo pasiekiama. Hitlerininkų propaganda skubiai paskelbė, kad dėl visų čekistų piktadarybių kalti žydai, ir, esant tuometinei šoko būsenai, kai latvių bendruomenė, apimta praradimų skausmo ir nevilties, ieškojo atpirkimo ožio, daug kas pasidavė šiam sąmoningam, tikslingam šmeižtui. Kadangi po karo sovietų valdžios daugiau ar mažiau slėptas antisemitizmas tapo valstybine politika, šitas mitas žmonių sąmonėje įsitvirtino gana smarkiai.
Apie konkretų 1941 metų birželio 14-osios represijų mastą iki pat Latvijos nepriklausomybės atkūrimo mes, žinoma, negalėjome turėti nors kiek realaus supratimo; tai po truputį aiškėjo tik iš kiekvieno žmogaus informacijos ir susitikus su tais, kuriems pasisekė grįžti. Taip 1958-aisiais iš Sibiro grįžo mano teta Frida su dukra, jau suaugusia ir baigusia mokyklą. Dėdė lageryje mirė nuo bado ir nepakeliamų darbų. Tetai pasisekė ešelone sutikti gerą pažįstamą – ponią Nukšą, Latvijos diplomato žmoną prancūzę. Laikydamosi kartu jos pateko pas gerus rusų valstiečius, be kurių pagalbos tolimame kolūkyje būtų žuvusios iš bado ir šalčio.
Bendrame sąmyšyje ir neviltyje nuo birželio 14-osios praėjo tik savaitė, kai ištiko kitas smūgis – prasidėjo karas. Lyg ir nelauktai, nors ir iš laikraščių, ir iš kitų šaltinių jau buvo galima jausti, kad Stalino ir Hitlerio medaus mėnuo eina į pabaigą. Jie, žinoma, buvo vienas kitam artimai giminingi ir vienas iš kito daug mokėsi, taip sakant, keitėsi patirtimi. Vis dėlto imperinės ambicijos ir ekonominis godumas paėmė viršų.
Priedainėje suspėjome pagyventi tiktai kelias dienas. Dimai paskambino iš Rygos, kad atėjo šaukimas į armiją. Būdamas paskutinio kurso studentu, karo sąlygomis Dima jau tiko medicinos tarnybai, nors nuo tiesioginės karo prievolės ir buvo atleistas dėl vaikystėje persirgto vaikų paralyžiaus. Reikia pasakyti, su tuo buvo sėkmingai susitvarkęs ir vėliau, daug sportuodamas, įveikė visas ligos pasekmes, išskyrus retus recidyvus – kartais į vieną koją įsimesdavo stiprūs traukuliai. Medikai tai laikė pakankama priežastimi, kad atleistų Dimą nuo tarnybos. Pasirodė, kad ir dabar į tai kreipiamas dėmesys. Tai man Dima pranešė telefonu iš Rygos, taip pat paprašė, kad sėsčiau ant dviračio ir važiuočiau namo. Likti Priedainėje nebebuvo prasmės, be to, skubiai reikėjo nuspręsti, kaip elgtis toliau.
Prasidėjo paskutinis veiksmas
Per keletą dienų iki hitlerininkų įžengimo į Rygą mes turėjome priimti sprendimą, kuris, kaip pasirodė, radikaliai nulems mūsų likimą. Vėliau mintyse šimtą kartų grįždama prie to meto įvykių, svarstydama, kas būtų buvę, jei būtume elgęsi kitaip, supratau – mums fatališkai pritrūko laiko priimti protingą sprendimą. Buvome protu mažai kontroliuojamų emocijų galioje. Žinoma, visiškai paralyžiuotas jis nebuvo ir tvirtino tik vieną – žydai turi bėgti!
Juo labiau šią tiesą turėjo suprasti mūsų šeima, mes juk patys savo akimis matėme agresyvaus antisemitizmo apraiškas Berlyne. Nuo to laiko, kiek galėjome spręsti gyvendami Rygoje, padėtis pasikeitė tik į blogąją pusę. Bet mus, mūsų gimines ir draugus tiesiog kaustė mintis, kad dabar pačių laisvu noru reikia leistis ten, kur ką tik per prievartą buvo ištremti mums artimi žmonės, į valstybę, apie kurią niekas daugiau neturėjo jokių iliuzijų, kurią mes suvokėme kaip antipasaulį.
Nors protas nenusiramino, įspėdamas, kad pasilikti Rygoje dar pavojingiau, mes ieškojome ir rasdavome vis naujų priežasčių, kad kartu su bėgančia sovietų armija nepasitrauktume į Rytus. Stengėmės sau įteigti, kad taip blogai juk nebus. Žmogus nė už ką nenori tikėti dalykais, kurie yra už sveiko proto ribos, nors patirtis paskutiniu metu daug kartų patvirtino negalimo galimybę. Tėvas nė akimirkos neabejojo – į karą būtinai įsijungs JAV ir visi sąjungininkai kartu sumuš Hitlerį. Iki tol teks pakentėti – ištverti kaltinimus, pažeminimus, represijas. Bet vis dėlto ištversime. Masinių žydų žudynių, genocido tikrąja šio žodžio prasme, kuris XX amžiuje buvo žinomas iš armėnų tragedijos, nacistai savo piliečių akivaizdoje pačioje Vokietijoje prieš karą nebuvo įgyvendinę. Todėl ko nors tokio neįsivaizdavome. „Čia vis dėlto Latvija, mūsų namai, čia esame tarp saviškių, Latvijos piliečių, todėl galėsime jaustis saugesni“, – maždaug taip galvojome. Be to, dvidešimtaisiais ir trisdešimtaisiais metais latvių dauguma žydams neatrodė ypač nedraugiška arba net priešiška, istoriškai išreikštą antipatiją latviai labiau jautė vokiečiams.
Tokių diskusijų atmosfera buvo ir mūsų namuose, ir kitose pažįstamose šeimose. Liko suskaičiuotos dienos priimti sprendimą. Gerai prisimenu melagingas radijo žinias, raginimus nesijaudinti, tačiau gatvėse priešingai – chaosas, panika. Sovietų valdžios įstaigos su savo darbuotojais ir jų šeimomis paniškai bėgo, propagandos vadinama nenugalimoji Raudonoji armija pasitraukė, užklupta netikėtai ir nepasiruošusi, teroro metais praradusi kompetentingiausius karo vadus, virtusi dezorientuota nevaldoma stichija.
Skersai kelio mūsų išvažiavimui stojo ir kelios buitinės kliūtys. Seneliai mus ragino važiuoti, bet patys palikti Rygą ir leistis į gąsdinantį svetimą kraštą atsisakė. Jie savo gyvenimą jau kaip ir nugyvenę, todėl daug ko prarasti negali. Mama taip pat savo artimųjų palikti negalėjo, bet suruošti mažiausiai devynis žmones evakuacijai šiomis aplinkybėmis buvo neįmanoma. Be to, tėvas, sirgdamas inkstų liga, tebevargo lovoje. Vėliau galvojau – jei tarp karo pradžios ir vokiečių įžengimo į Rygą būtų buvusios nors dvi savaitės, birželio 14-osios sukeltas proto aptemimas būtų prasiblaivęs ir būtume suvokę, kad kalbama ne apie tai, ar mums priimtina ar ne sovietų valdžia. Būtume suvokę, kad gresia elementari pražūtis. Nesuvokėme, kad nacistų akyse bet kuris žydas yra naikintina būtybė, nesvarbu, turtingas ar vargšas, judėjų tikėjimo ar krikščionis.
Ir Dimos šeima liko Rygoje. Juk motina buvo baltoji emigrantė, be to, palankios genealogijos. Du jos broliai gyveno emigracijoje Berlyne. Vyresnysis Aleksandras Ocupas buvo žinomas rašytojas pseudonimu Sergej Gornyj, vėliau pseudonimas tapo oficialia pavarde. Jo dukra buvo balerina viename vokiečių teatre. Šis Dimos dėdė nuo 1922 metų gyveno Berlyne ir rusų stačiatikių bendruomenėje buvo labai gerbiamas. Aktyviai bendradarbiavo ir spausdino straipsnius emigracijos leidiniuose. Kitas dėdė Sergejus Ocupas, nors ir baigė carinę karo akademiją ir iškilo iki caro gvardijos generolo leitenanto, buvo tapęs autoritetu ikonografijos tyrimų srityje. Jam priklausė didžiausia Europoje privati ikonų kolekcija. Abu broliai su šeimomis karo išvakarėse persikėlė iš Berlyno į Madridą, savo paskutinę gyvenamąją vietą. Netoli Madrido, sename vienuolyne, jau apie keturiasdešimt metų yra Serhio Ocupo vardu pavadintas ikonų muziejus, turistinė įžymybė. Kai tik hitlerinė armija įžengė į Rygą, dėdės atsiuntė seseriai ir jos sūnui stiprius popierius – giminės dokumentų kopijas, galinčias apsaugoti iškilus tautybės ir kilmės klausimams.
Taip neišvažiavo nei mano, nei Dimos šeimos, taip pat dauguma pažįstamų. Beveik visi mes birželio 14-ąją praradome artimuosius, todėl lemtingas slenkstis – sprendimas dėl evakuacijos buvo sunkiai priimamas. Išvažiavo tiktai nedidelė dalis mano mokyklos ir studijų draugų žydų, kuriuose, matyt, spragtelėjo kažkoks supratimo užraktas. Kelis klasės draugus, kaip ir kitus jaunuolius, įkvėpė perspektyva kartu su Vakarų sąjungininkais eiti į mūšį prieš nusikalstamą Trečiąjį reichą, kurį būtinai nugalėsią. O tada, veikiant sąjungininkams, daug kas keisis ir sovietinėje sistemoje. Dar viena iliuzija. Tačiau daug per šimtmečius prie Baltijos įsišaknijusių, išsilavinusių, garbingų žydų bendruomenės narių liko Latvijoje ir už savo patiklumą sumokėjo gyvybe. Lemtingas žingsnis buvo žengtas.
Girdėjome, kad Rygoje ir kitur Latvijoje gausėja pačių latvių įsteigtų vadinamųjų savigynos grupių. Vidžemės keliuose jos šaudė ne tik į paskutinius chaotiškai bėgančius raudonarmiečius, bet ir į civilius gyventojus, kurie krovininėmis mašinomis, dviračiais ir pėsčiomis leidosi rytų kryptimi. Vienas tokios grupės dalyvis, nežinodamas, kas esu, po metų išgėręs man gyrėsi tuo metu atliktais žygdarbiais. Apie tai pasakojo ir kiti nelaimingieji bėgliai, kuriems nepasisekė pasiekti užsibrėžto tikslo. Išsigelbėję nuo ginkluotų grupių keršto, jie, slapstydamiesi po vieną, du, vėl atsirasdavo išeities taške.
Gatvėse daugelis linksminosi, saulėtų iliuzijų apimti, kad jau tuoj ateis Latvijos nepriklausomybės metas. Lyg sovietų karinių pajėgų atsitraukimas leistų pasukti laikrodį metais atgal ir iš naujo pradėti ankstesnį gyvenimą. Naujuosius okupantus rėmė kaip priešingą jėgą ligšioliniams, puoselėdami išsvajotas viltis. Vėliau pagalvojau, kad pirmą kartą istorijoje latviai, bent jau jų matoma dalis, džiūgaudami sutiko vokiečius. Šimtmečių patirtis iki pat paskutinių nepriklausomybės metų atvirai neigiamo Ulmanio požiūrio į Hitlerio valstybę – viskas užsimiršo per vienus sovietinio šoko metus. Bet kitiems Ryga, kurią buvo palikusi rusų armija, bet dar neužėmė vokiečiai, po truputį kėlė siaubingo pasmerktumo jausmą ir suvokimą, kad esame lemtingai suklydę likdami čia. Prasidėjo paskutinis veiksmas mūsų ir kitų panašių šeimų gyvenime.
Po geltona žvaigžde
Nuo 1941 metų liepos 1-osios, kai vermachto kareiviai įžengė į Rygą, mano gyvenimas pasidarė panašus į klaustrofobišką kliedesį. Santykiuose su žydais nacistų valdžia po truputį panaikino visus civilizacijos priimtus tabu, ir tokia visko leidimo pagunda daugumai pasirodė saldi. Mūsų vyrai – tėvas ir Dima – bandė motiną ir mane apsaugoti nuo tiesioginio kontakto ir pažeminimų bei prievartos, su kuria buvo galima susidurti gatvėse. Artimiausiais mėnesiais mano gyvenamoji erdvė baigėsi mūsų buto durimis.
Rygoje žydų registracija prasidėjo 1941-ųjų metų liepos 25 dieną. Kiekvienam buvo įteikta ypatinga registracijos kortelė su reikalavimu ant drabužių, kairėje krūtinės pusėje, nešioti pritvirtintą dešimties centimetrų skersmens šešiakampę, geltoną vadinamąją Dovydo žvaigždę. Reikalavimas turėjo būti įvykdytas iki liepos 28-osios. Tuo pačiu metu žydams uždraudė vaikščioti šaligatviais. Rugsėjo pirmąją paskelbė papildomą įsakymą – geltonas žvaigždes prisitvirtinti ir ant nugaros.
Tėvas, kaip visi žydai, šią geltoną žvaigždę prisitvirtino, jis dažniausiai pasirodydavo miesto gatvėse, nes tvarkė būtinus buitinius reikalus. Dimos visi šie ir vėliau sekę prieš žydus nukreipti potvarkiai nelietė. Jis ir toliau buvo laisvas žmogus. Iš jų abiejų mes su mama sužinodavome viską, kas vyksta išorėje. Taip pat ir artimiausiais mėnesiais viskas, kas vykdavo pasaulyje, už mūsų namų sienų, daugiausia mano sąmonę pasiekdavo netiesiogiai – kaip patikimų liudininkų informacija, iš spausdinamų įsakymų bei įstatymų ir kt. Vis dėlto prievartautojams ir žudikams į akis tiesiogiai žiūrėti neteko, keiksmų ir patyčių klausytis ir tylėti priversta nebuvau. Taip, pavyzdžiui, žinojau, kad plečiasi šucmanų, kurie jau tapo organizuota jėga, savivalė. Jie pradėjo niokoti Rygos žydų butus. Kaip ir Vokietijoje, pasirodė, kad viena antisemitizmo varomųjų jėgų, be kitų, yra paprastas pavydas ir plėšimo godulys – pradedant vertingo turto konfiskavimu ir baigiant butų nusiaubimu bei apiplėšimu. Žydai paprasčiausiai buvo paskelbti už įstatymo ribų, todėl bet kas galėjo įeiti į jų namus ir elgtis savo nuožiūra.
Ruošdamasis galimam trėmimui tėvas dar paskutinėmis sovietų dienomis visas laisvas lėšas buvo pavertęs juvelyriniais dirbiniais ir aukso monetomis, kuriuos deportacijos atveju galėtų keisti į produktus. Daugiausia tai buvo smulkūs papuošalai – žiedai, grandinėlės, apyrankės, laikrodžiai. Kartu su mamos brangenybėmis juos įsiuvo į du plačius lininius diržus, kuriais mes, moterys, galėjome apsijuosti taliją po drabužiais. Dideliame fotelyje buvo įrengtas ir slaptas seifas, išeidama į getą mama jame paslėpė savo talismaną – Nobelio dovanotą žiedą. Su juo nemėgdavo skirtis nė akimirką jau daugiau nei dvidešimt metų, nes manė, kad šis žiedas saugo ją ir neša laimę. Nors ir nesu labai prietaringa, vis dėlto tuo metu atsirado nuojauta, kad tai ne į gerą. Vis dėlto mama turėjo pasiimti žiedą.
Jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis vadinamieji pagalbiniai policininkai (greitai juos pradėjome vadinti šucmanais, nors būriai buvo įvairūs) įsilaužė į senelių butą Elizabetės gatvės 23-iajame name. Jie prisistatė keršytojais, žydams teks atsiskaityti už išvežtus latvius. Siautėjo ir senelius vadino komunistais, pasiėmė šiokių tokių vertingų daiktų. Ir išsivedė vienintelį jauną, stiprų vyrą šeimoje – Žoržiką, kuris ką tik laimingai išsigelbėjo nuo tremties. Jis mūsų giminėje žuvo pirmas.
Panašiu būdu pagrobtus vyrus daugiausia vežė į latvių prefektūrą arba į vokiečių SD latvių pagalbinės policijos būrio būstinę Valdemaro ir Elizabetės gatvių kampe. Juos mušė ir žemino. Pirmosiomis dienomis taip pat liepė atkasti čekistų aukų kapus arba palaidoti tuos, kurie, čekistams skubiai bėgant, liko nepalaidoti. Tokie vaizdai buvo fotografuojami ir spausdinami, pavyzdžiui, laikraštyje „Tevija“. Verta pažymėti, kad šis leidinys savo ypač išraiškinga žydų baudimo propaganda man atrodė vienas odioziškiausių, lenkiančių net vokiečių spaudą, kurią taip pat skaičiau. Prisimenu paaiškinimą prie kažkokios atitinkamos nuotraukos: „Žydų budeliai prie savo aukų kapų“. Žinojome, kad po nužudytųjų identifikavimo ir iškilmingų laidotuvių kasusiųjų kapus likimas buvo aiškus. Juos sušaudė ir sumetė į pačių iškastas duobes arba kitose vietose. Sprendžiant iš visko, toks buvo ir Žoržiko likimas.
Dr. Paulius Simanas, pas kurį patekau vėliau, man sakė, kad Rygoje nukankintų žmonių palaikus, kuriuos, prasidėjus karui, palaidotus ir nepalaidotus paliko skubėdami čekistai, beveik visus pavyko identifikuoti, bet oficialiuose registruose taip pat matomi įrašai „Nežinomas“. Tarp jų buvo identifikuotos ir žydų tautybės čekistų aukos, bet jų minėti negalėjo, kad nesugriautų mito apie žydus-budelius. Šitas mitas puikiai tiko manipuliuoti sukrėstais latviais ir padaryti juos nacistų nusikaltimų bendrininkais.
Tuo metu mano tėvas, o kartu su juo ir mes su mama išgyvenome dar vieną nusivylimą. Prieš karą pas mano tėvą privačiai konsultavosi buvęs nepriklausomos Latvijos finansų ministras Alfredas Valdmanis. Labai malonus, padorus žmogus, nešdavo mamai gėles ir sakydavo komplimentus. Tėvui rodydavo didelę pagarbą, žavėjosi jo protu ir erudicija. Bet atsisveikindamas daug kartų prašė niekam nieko nepasakoti apie jo apsilankymus: jei sužinotų, kad eina pas privatų asmenį žydą patarimų, kiltų pavojus jo, kaip ministro, prestižui. Tie, kurie pageidautų jo kėdės, užnertų jam kilpą vien dėl to, kad spręsdamas valstybės reikalus klausia patarimo žydo. Tėvas tai suvokė realistiškai, bet su liūdna panieka.
Sovietų metais Valdmaniui pavyko išvengti blogiausio. Tėvas, kuris niekada namuose neaptarinėjo svetimų paslapčių, tik trumpai mestelėjo, kad jam pavyko kažkaip padėti kolegai slapstytis. Smulkiau nieko nežinau.
Prie vokiečių buvęs ministras labai greitai išplaukė į paviršių ir, kiek prisimenu, užėmė gana aukštą postą savivaldos teismuose. Tėvas nusprendė su juo pasikalbėti, ne dėl to, kad prašytų konkrečios pagalbos, bet tikėdamasis, jog Valdmanis galėtų turėti informacijos apie tai, kas mūsų laukia, ir patartų, kaip elgtis. Tačiau kai tėvas paskambino, Valdmanis, atrodo, sunkiai jį prisiminė, kalbėti atsisakė ir paprašė ateityje netrukdyti. Po daugelio bendradarbiavimo metų ir pagarbos reiškimo tėvas to paprasčiausiai nelaukė.
Neseniai susipažinau su Latvijos istorikų komisijos leidinio XXV tomo (2010) dokumento publikacija, kuriame latvių organizacijų atstovų pasitarimas 1941-ųjų liepos 11 dieną adresavo Didžiosios Vokietijos vadui sveikinimą ir padėką. Trylikoje šio dokumento punktų su ištikimybės paliudijimu bei tam tikro savarankiškumo ir priėmimo į Didžiosios Vokietijos prieglobstį prašymu yra ir devintas punktas – reikalavimas išlaisvinti Latviją nuo žydų, taip pat nuo rusų ir lenkų. Vienas šio pasitarimo pranešėjų buvo A. Valdmanis. Paskubėjo net anksčiau vokiečių pageidavimų ir būsimų įsakymų. Prisiminus tai į galvą ateina Hanos Arentės pasakymas: „Šokas buvo ne tai, ką darė mūsų priešai. Šokas buvo tai, ką darė mūsų draugai.“
Iš šių pirmųjų vokiečių okupacijos mėnesių atmintyje įstrigo dar vienas reikšmingas epizodas. Kaip jau sakiau, pirmosiomis vokiečių okupacijos savaitėmis vadinamoji Lettische Hilfspolizei (Latvijos pagalbinė policija) labai mikliai sukosi po žydų butus su pretekstu, kad ieško įtartinų asmenų ir ginklų. Vyrus, ypač jaunus, vesdavo į prefektūrą. Bet daugelį labiau domino galimybė apeiti pasiturinčių žmonių butus, nusavinti viską, ko geidžia širdis. Dingstis – nacionalinė kova – beveik sutapo su sovietų metais taip sėkmingai naudotu klasių kovos lozungu, su buržuazijos ekspropriacija. Ne veltui Hitlerio partiją vadino „nacionalsocialistine“.
Tarp plėšikų buvo gana daug primityvių žmogiūkščių, kurie anksčiau galbūt patys jautėsi nustumti į pakraštį ir dabar juos svaigino netikėtai įgyta valdžia ir visagališkumo suvokimas. Su ypatingu malonumu jie tyčiojosi iš inteligentiškų ir išsilavinusių žydų, neužmiršdami visų išvadinti komunistais, apkaltinti dėl trėmimų ir panašiai. Tą patyrė seneliai, patyrė ir kiti.
Kartą paskambino į mūsų duris. Tėvas atidarė – ten stovėjo du vyrai su raudonomis, baltomis, raudonomis juostomis ant rankovių. Vienas – išgėręs pusamžis vyras, sprendžiant iš kalbos – latgalis; kitas – jaunas vaikinas, galbūt porą metų vyresnis už mane. Įėjo į butą. Jaunasis tylėjo, bet vyresnis kalbėjo už abu ir visai kaip namie sėdo prie stalo: „Na, šeimininke, statyk!“ Tėvas atnešė butelį konjako, mama suieškojo kažko valgomo. Šucmanas (atrodo, tuo metu jų taip dar nevadino) nebuvo agresyviai nusiteikęs ir kai išgėrė, jam pačiam nesinorėjo vaikščioti po kambarius. Dar truputį išgėręs jis pareikalavo: „Duokit šen, ką esat iš latvių pavogę!“ Ir, lyg tai būtų baisus pokštas, juokdamasis pridūrė: „Auksiniai daiktai, šiaip ar taip, daugiau jums reikalingi nebebus.“ Tėvas atnešė auksinių daiktų – laikrodį, žiedus. Senasis šucmanas atrodė patenkintas, daugiau nereikalavo ir ėmėsi konjako. Jaunesnysis tame nedalyvavo, todėl kolegai kažkas atėjo į galvą. „Klausyk, tegul panelė tau parodo kitus kambarius! Jei tau kas patiks, imk drąsiai“, – ir sakydamas daugiaprasmiškai pamerkė akį.
Moterims ir jaunoms merginoms buvo ypač pavojinga, nes plėšikavimas neretai vyko ranka rankon su išprievartavimu. Ką tik taip atsitiko mano klasės draugei Angelikai, dailiai rudaplaukei, kurią tarpuvartėje išprievartavo girti šucmanai, o ji nuo išgyvenimų vos neišsikraustė iš proto. Vėliau žuvo gete.
Bandžiau sugalvoti, kaip gelbėtis. Mano vyro tuo metu namuose nebuvo, jis daug dėmesio skyrė ir savo tėvams. Atsistojau ir išėjau su jaunesniuoju. Jis uždarė duris mums už nugaros ir pasakė: „Nebijokite, panele, nieko blogo jums nedarysiu. Ir prašau, atleiskite už tai, kas čia vyksta.“ Pastebėjau, kad šitas žmogus yra labai nelaimingas, net sutrikęs. Pradėjome kalbėtis.
Birželio keturioliktąją buvo išvežta visa vaikino šeima, jis vos neišėjo iš proto, buvo apimtas neapykantos ir keršto. Užėjus vokiečiams, tuoj pat įstojo į pagalbinę policiją, nes vijo tiktai viena vienintelė mintis – atkeršyti. Praėjo tiktai kelios savaitės, ir jis su siaubu suprato, kad smarkiai suklydo, kad dalyvauja beprasmiškose žudynėse tokių žmonių, kurie su bolševikų nusikaltimais neturi jokio ryšio. Mačiau – kompanionas, banalus plėšikas, jam buvo šlykštus. Bet vaikinas suprato, kad klaidingas žingsnis nėra labai lengvai ištaisomas, nes tokios komandos saviškių nepaleidžia. Išėjimas galėtų sukelti įtarimų. Todėl nusprendė geriau užsiverbuoti, kai tik ir latvius pradės siųsti į frontą, ten priešais stovės ginkluoti kareiviai, o ne išgąsdintos moterys ir vaikai.
Šis susitikimas man daug ką reiškė. Jis padėjo išsaugoti tikėjimą, kad ir pavojingose situacijose staiga gali atsirasti išsigelbėjimas. Net priešų gretose tau staiga gali būti ištiesta draugiška ranka.
Iš tikrųjų per kitus trejus metus, kai buvau praradusi viską ir visus, ir bet kuris, jei tik būtų norėjęs, būtų galėjęs mane išduoti ir sunaikinti fiziškai, pirmą kartą gyvenime taip giliai ir užtikrintai atsivėrė ir žmonių sielose išsaugotas kilnumas, padorumas bei nesavanaudiškumas. Įvairūs žmonės gelbėjo mano gyvybę, rizikuodami savąja. Tai galbūt skamba paradoksaliai, bet pačiu nežmoniškiausiu laikotarpiu įsitikinau, kad ir žmoniškumas yra realybė. Ir šiuo kritišku momentu sutiktas jaunuolis – nežinau nei jo vardo, nei kas jam nutiko vėliau – savotiškai sustiprino šį mano tikėjimą.
Algimantas Mikuta. Mėnulio peilis
2014 m. Nr. 5–6
Tai tikriausiai reminiscencijos. Vaizdai nušvinta atmintyje, tarsi plėšiami iš gūdžios tamsos, kuri buvo juos užgriuvusi kelis dešimtmečius, bemaž palaidojusi amžiams. Tamsa dryksta kaip sunešiotas drabužis, o atgiję vaizdai lyg nuogo kūno oda švysteli išskydusių apdarų skylėse. Reminiscencijos būna ryškios ir blankios, dinamiškos ir statiškos. Kartais pasimato tik vietovė, peizažas, interjeras ir natiurmortas, o kartais ir šurmulinga scena su gyvais žmonėmis, garsais ir spalvomis, netgi pokalbių nuotrupomis. Vaizdas ir veiksmas gali pasirodyti net ryškesnis už tą, kuris driekiasi priešais tave, tarkime, priemiesčio gatvelėje. Reminiscencijų žavesys yra tas, kad jos pasirodo staiga, jų nelaukiant, neprognozuojant, nebandant kaip nors prisišaukti, suvilioti. Pirmąją sekundę net nesupranti, kad išplaukęs vaizdas nėra fikcija, svajonė ar fantastinė regimybė, tai reali buvusi tikrovė, atsivėrusi kaip užžėlusio raisto akis. Reminiscencijos yra tokie paveikslai, kurių nė neįtarei buvus, o paskui giliai pasislėpus. Net nepasakytum, kas gali labiau apstulbinti – iracionalūs dienos šviesoje neįsivaizduojami sapnai ar neįtikėtinos reminiscencijos, savaime be jokių pastangų išplaukiančios iš atminties gilumų. Užrašęs šį pastebėjimą, žvilgtelėjau į žodyną, o jame parašyta, kad reminiscencija – tai miglotas įvykio ar reiškinio atminimas. Manding, tas atminimas nėra miglotas, jis tik išplaukia iš miglų. Vaizdinys būna ryškus, gal net padailintas, paspalvintas, paretušuotas.
Šateikių eigulys, kuris mūsų kieme pasistatydavo savo padvadą, kelis kartus man pasakojo šią istoriją, manau, kad netikrą, arba ne jam pačiam nutikusią. Pasilenkdavo prie mano juodo šuniuko, pririšto prie malkinės, ir sakydavo: „Akurat mano Tobis, ir letenėlės baltos, ir ausis viena stačia, kita nulinkusi. Geras buvo šuniukas, bet pernai žiemą vilkas nunešė.“ Aš, žinoma, suklusdavau, o jis, botagu pleškendamas į blizgantį bato aulą, pasakodavo, kad pernai po Kalėdų važiavęs rogėmis iš Plungės į namus, anksti sutemę, šuniukas Tobis, kaip iš akies trauktas mano Duksis, bėgęs šalia. Važiuojant pro krūmus šuniukas ūmai ėmęs gailiai cypčioti, arklys suprunkštęs, pastatęs ausis ir ėmęs pasiutusiu greičiu lakinti roges. Eigulys apsidairęs ir išvydęs pakrūme liuoksint vilką. Išsigandęs šuniukas iš baimės įšokęs į roges. Bet tai jo neišgelbėję, vilkas liuoktelėjęs iš paskos. Eigulys kirtęs vilkui botagu taip, kad botkotis lūžęs, bet šis pačiupęs šuniuką už pakarpos ir nusinešęs į krūmus. Arklys lėkęs kaip pašėlęs, sustabdyti jo eigulys neįstengęs, o ir pats išsigandęs. Nešokęs paskui vilką gelbėti savo šuniuko, džiaugėsi pats pabėgęs. Tą istoriją iš eigulio lūpų girdėjau keletą kartų. O užbaigdavo ją visada šitaip: „Galėtum man parduoti savo šuniuką. Jo ilgos kojos, išmokyčiau zuikius gaudyti.“ Galiausiai šuniuką jam pardaviau, nes vasarai turėjau išvažiuoti pas kitą senelę į Mažeikius. Toji stebėjosi, iš kur aš turiu pinigų, netikėjo, kad tiek galima gauti už šunį, kad ir medžioklinį. Tik po kelerių metų supratau, kad čia būta mano salantiškės bobulės ir Šateikių eigulio suokalbio, nes ši nemėgo amžinai skalijančio ir vištas baidančio šunelio. Pakalbino eigulį, tas va ir nupirko neva medžioklei. Vėliau jo klausiau, ar Duksis išmoko zuikius gaudyti. Eigulys tik nusijuokė: „Bijo jis tų zuikių, pamatęs bėga šalin.“
Žurnalistės klausimas įstrigo kaip rakštis. Kodėl naujoje mano knygoje tiek daug eilėraščių apie vaikystę. Užkluptas nesumojau, ką atsakyti. Vėliau perverčiau knygelę, – ne tiek jau daug, maždaug dešimtadalis, bet kažkodėl skaitančiam krenta į akis. Taigi kodėl? Galimas daiktas, tos ekskursijos į vaikystę padažnėja todėl, kad senatvė nebėra atradimų metas. Atrodo, antroje knygelėje mano jau suvokta, kad „du trečdalius pasaulio atrandame vaikystėj“. Jaunystė ir vidutinis amžius yra raštingasis metas, – kas patirta, tas užrašyta. Neišreikštas lieka tik tas laikas, kai apie jokį rašymą negalvota, net nemokėta rašyti, bet gyventa įdomiai ir intensyviai. Vaikystėje sukaupiami dideli patirties turtai, kupina kraičio skrynia. Vaizdų ir įspūdžių iš tos skrynios jau skolintasi ir anksčiau, bet paslapčia, to neakcentuojant. Senatvėje vaikystės gėdytis nebereikia. Be to, dabartis pakliūva į daugelio jaunesnių rašytojų akiplotį, o jie šiuolaikinio gyvenimo reiškinius ir vaizdinius mato ryškiau, gali perteikti talentingiau. O epizodai ir būsenos iš vaikystės laikų gali tiesiog nugarmėti tamson, niekieno nepastebėti. Štai ir rašai, kaip sugebi, apie turgų pokario Žemaitijoje, apie klajojančius to laiko puspročius, bandai prisiminti pabažnyty ir šalia smuklės girdėtas talalaikas. Pakanka minties spindulį nukreipti ta kryptimi, ir iššoka Laumės Kūlis Salanto upelyje, ant kurio rytais tupėdavo ūdra, šaltasis mūsų namelio kambarys, kur žiemai būdavo sunešamos gėlės. Išsiskleidžia daug vaizdų vaizdelių, lydimų to meto emocijų atšvaitų. Atvirai šnekant, senatvėje pasijunti kaip koks praeities gelbėtojas, traukiantis iš užmaršties upės visokius skęstančius daiktus, žmones, įvykių detales. Trauki net už plaukų – kad tik nepradingtų gelmėje. O viską, kas vyksta dabar, vertini kur kas atsainiau, – niekur toji dabartis nedings, ji pernelyg ryški, skausminga, visiems prieinama, net nepatogu apie ją šnekėti, tarsi įtartum kitus esant kurčius ir aklus. Kada nors vėliau, žinoma, pasirodys, kad nemažai autentiškų šių laikų detalių prasprūdo pro visų metraštininkų ir nepastabių menininkų akis ir dingo laiko bedugnėje. O kai kas liko gyventi vien dėl to, kad keli niekam nežinomi pedantai mąstė truputį kitaip ir surankiojo trupinius, nubyrėjusius nuo oficialiųjų metraštininkų ir menininkų darbastalio. Nesvarbu, kokiu pavidalu. Kaip vaikystės pasakas, kaip nugirstas istorijas, kaip legendas, anekdotus, vestuvių baliaus dainas.
Mano vaikystės laikais Kalėdų Senis tikrai nebuvo raudonšvarkis. Paprastai jis rengdavosi šviesiais avikailio skrebučiais, avėdavo aukštus pilkus veltinius. Toks keliaudavo per miestelį, užsukdavo pas vaikus prie mokyklinės eglutės (žinia, naujametinės, kalėdinė buvo puošiama tik bažnyčioje). Raudonais drabužiais Kalėdų Senį neva aprengė firma „Coca-Cola“. Neseniai perskaičiau, kad raudonai jį aprengė amerikiečiai, bet tai padarė ne „Coca- Cola“, o žurnalistai. Naujo žurnalo leidėjai savo pirmojo numerio viršelį papuošė Kalėdų Senio nuotrauka, o kad tas viršelis išsiskirtų – Senį aprengė raudonai. Šia versija esu linkęs patikėti, nes spalvinti žurnalų viršelius raudonai yra senas ir patikimas būdas pirkėjams vilioti. Povilas Pažemeckas yra pasišaipęs, kad tokie žurnalai skirti ne žmonėms, bet jaučiams.
Mistifikacijos pomėgis turbūt įgimtas, nes jau vaikystėje vieni vaikai mėgsta vienokias pasakas, kiti kitokias, o treti nemėgsta jokių. Pasakos yra geriausias indikatorius, tiesiog lakmuso popierėlis, jei norima nustatyti vaiko polinkį į mistiką. Pasakų klausytis mėgsta visi, bet tik dalis į jas įsigyvena, įsimena siužetus ir personažus, vertina juos kaip realias būtybes. Dar mažesnė dalis organiškai perima pasakų sąlygiškumą, kuria girdėtų pasakų tęsinius ir naujus variantus. Viena darželio auklėtoja pasakojo, kad jai teko sutikti vaikų, kurie pasakas interpretuodavo, sumaišydavo veikėjus, suvesdavo krūvon Raudonkepuraitę ir nykštuką Nosį, sukurdavo tokį pasakų koliažą, kad nebūdavo įmanoma atsekti, ką jie yra girdėję, o ką prigalvoję patys. Žinoma, toji pasakiškoji pasaulėjauta su amžiumi išskysta. Daugelis žmonių taip ir lieka jos nepatyrę, nes vaikystę praleidžia itin šiurkščiame pasaulyje, kur išmonei ir vizijoms nėra vietos. Kiti tą pasakišką nuostabą ir fantaziją atsineša į jaunystę ir ima ją tobulinti. Taigi atsakant į klausimą, iš kur atsiranda mistifikatoriai, pirmučiausia dera manyti, kad jie tokie gimsta. Tik ne kiekvienas legendų ir stebuklų mėgėjas pats tampa mistifikacijų kūrėju ir skleidėju. Esu įsitikinęs, kad tai nėra instinktyvus noras, bet apgalvotas, net pragmatiškas pasirinkimas, kurį galima vadinti ir proto išdaiga. Vieni mistifikacijų nemėgsta, kiti iš jų šaiposi, treti jas kuria ir platina. Žinoma, tokiai kūrybai, kaip ir bet kuriai kitai, reikia talento. Ir ne taip svarbu, kokios rūšies bei paskirties būna tos mistifikacijos – politinės, mokslinės, religinės ar meninės, kurios, žinoma, nekalčiausios. Misticizmas mene kartkartėm patiria fiasko, bet ilgainiui vėl atsigauna ir randa paklausą. Ypač dailėje ir poezijoje tai vėl tampa madinga. Literatūros istorikai nesunkiai galėtų nustatyti mistifikacijų periodiškumą. Dabar, postmodernizmo epochoje, mistika yra tik viena ypač sudėtingo kokteilio dalis, viena iš ingredientų, sunkiai atpažįstama. Šiais laikais, meną traktuojant kaip žaidimą, mistika yra aukštai kotiruojama, o kažkada išjuokti mistikai laikomi vos ne genijais. Kai žaismingas mistifikacijas puolama kanonizuoti, darosi graudu. Kita vertus, kai mistika peržengia virtualaus pasaulio ribas ir įsiveržia į apgaulingas socialines teorijas, kai mistiniams svaičiojimams suteikiamos konkrečios galios, kai jais remiantis žmonės gydomi, apvesdinami, vaikams parenkamos profesijos, kvepia viduramžių tamsa. Galiausiai dera pasakyti, kad tarp mistifikatorių būna nemažai užkietėjusių cinikų, kurie savo pramanus skleidžia apskaičiavę, kokį konkretų pelną tos pasakaitės jiems atneš. Pavyzdžiui, finansinės piramidės yra pačios primityviausios mistifikacijos, kurių sumanytojams, be išmonės, reikėjo dar ir akiplėšiškos drąsos. Beje, įvairių pertvarkų ir perversmų metu mistifikatoriai itin suaktyvėja, paskleisdami daugybę praturtėjimo, stebuklingo pagijimo, sėkmės ir laimės receptų. Dar ir šiandien mūsų knygynuose pilna brošiūrų, pavadintų „Kaip tapti milijonierium“, „Sėkmingos karjeros paslaptys“ ir panašiai. Tačiau leidėjai jau krato galvas – nebeleisim, nebeperka.
Alpinisto pastebėjimas: Prieš kopiant į kalną, ilgai ruošiamasi, laukiama palankaus oro, geros nuotaikos, jėgų sankaupos. O leistis nuo kalno tenka be pasiruošimo – viršūnėje ilgai neišbūsi, nėra kur, nėra kaip. Tenka leistis bet kokiu oru, bet kaip nusiteikus. Taigi nusileisti iš aukštybių visada sunkiau negu tenai užkopti.
Žmogus, nusigręžęs į praeitį, dabarties dorai nemato. Nužvelgia ją tik per petį skubotu žvilgsniu. Ir tik tada, kai kas nors jį sutrikdo – šaižus garsas, nemalonus kvapas, siūbtelėjęs vėjo gūsis. Dabarties gudrybių jis nepažįsta, pavojų nenujaučia. Visi jo pojūčiai sukoncentruoti viena siaura kryptimi – į praeities įvykius ir žmones. Praeitis, žinia, fizinio poveikio nebedaro, vien dvasinį. Iš proto gali išvesti ir praeitis, bet paskandinti, suvažinėti, sudeginti jau ne. Todėl žmogus, nusigręžęs į praeitį, yra labai pažeidžiamas menkiausių šios dienos virusų ir bacilų. Kaip koks indėnas, atvežtas į didmiestį. Su tokiu žmogumi saugiausia bendrauti per nuotolį.
Piršliai Lietuvoje šiandien yra ritualinės figūros, simboliai, nors maždaug prieš šimtmetį jie turėjo aiškias funkcijas, uoliai ir išmaniai atlikdavo savo pareigas. Pirmiausia jie turėdavo surasti jaunikį ir nuotaką, suvesti juos, o svarbiausia – gauti tėvų pritarimą. Sudaryti kad ir nerašytą, bet sandėrį dėl jaunųjų kraičio. Piršlybos buvo sudėtinga ir spalvinga procedūra, reikalaujanti nepaprastų savybių: piršliai privalėjo būti apsukrūs, iškalbingi, smagaus būdo žmonės. Bemaž profesija. Dabar nieko panašaus nebėra, ilgame piršlybų vėrinyje liko tik paskutinis akordas – vestuvės, kuriose piršliai dalyvauja tik kaip artistai, dažnai net apeiginius tekstus skaitydami iš popieriukų. Aišku, viso ritualo nebeįmanoma grąžinti, bet ne dėl to, kad lietuviai negerbia savo tradicijų, o todėl, kad iš pagrindų pasikeitė socialinės sąlygos. Nieko nepadarysi, visa, kas nėra gyvenimiškai pagrįsta, kas praranda pragmatinį pamušalą, kad ir kaip gražiai tai atrodytų, vėliau ar anksčiau iškeliauja į etnografinį muziejų. Galima iš tų šiuolaikinių piršlių šaipytis, bet gal būtų dar blogiau, jeigu atsisakytume šių formalių vaidinimų ir ritualinių personažų. Tikriausiai ateityje juos vėl reikėtų traukti iš archyvų, kaip kad traukiame Užgavėnių gerves, bandydami išsiaiškinti, ką jos reiškia. Dabar tik vaikai dar kartais pasidomi, už ką tą piršlį karia. Nė vienas vaikas nebeklausia, ar iš tikrųjų karia.
Įsiplieskiantys ginčai dėl žemaitiškos pilietybės yra ganėtinai pavojingi, nes klibina mūsų valstybės vienybę. Šia tema šiandien iškasama ir pasakoma nemažai karčios istorinės tiesos, bet tuo pat metu paskleidžiama ir daug visokio blūdo. Agresyvūs menkiau išprusę žmonės internete prirašo bjaurių šovinistinių šūkių, kiršinančių susigyvenusius vienon šeimynon žmones. Tokios šnekos itin kenkia jaunų žmonių savimonei, tautinei vienybei. Vos išgirstu tokias kalbas, prisimenu Pauliaus Širvio, doro kareivio ir jautraus dainoriaus, nuolatinį raginimą: „Vyrai, tik nesidalinkim Lietuvos!“ Ar nepakanka vis prastėjančios mūsų šalies demografijos, ar nesuvokiame globalizmo ekspansijos, ekonominės emigracijos pavojų. Prognozuojama, kad 2050 metais Lietuvoje liks du milijonai gyventojų. Čia dar trūktų Lietuvos susiskaldymo į aukštaičių ir žemaičių autonomijas. Manau, kad žemaitiška savimonė, juolab savita Žemaitijos kultūra gali puikiausiai klestėti ir vieningos valstybės sąlygomis. Juk viskas priklauso nuo pačių žemaičių pastangų. Niekas gi netrukdo žemaičiui būti žemaičiu, aš bent jau to niekada nejutau. Gal nesmagiau jaučiausi tik žemesnėse mokyklos klasėse, kai rašinėliuose raudonu rašalu buvo taisomi tarmiški žodžiai, kuriais visi šnekėjome gatvėje ir namuose. Neginčiju, panašiu pretekstu valstybės būna ne tik jungiamos, bet ir atidalomos. Baltarusiai nuo rusų, tarkime, kalbiniu požiūriu nėra labiau nutolę nei žemaičiai nuo dzūkų. Intuityviai man netgi atrodo, kad šiaurinių žemaičių tarmė yra artimesnė latvių kalbai. Kaip yra iš tikrųjų, nežinia. Baltų kalbų lyginamosios studijos tuos dalykus analizuoja, bet, kiek žinau, kokių nors kategoriškų išvadų kalbininkai nėra paskelbę. Daug žinoma apie prūsų kalbą, bet atkurti jos nepavyksta. Visi gi jaučiame, kad tarmių ištakos yra tos pačios, o skirtumai ilgainiui atsirado dėl įvairiausių geopolitinių ir religinių įtakų, dėl atskirų regionų uždarumo, taip pat ir dėl susiskaldymo. Kada kas ir kaip nutiko – sunkiai nustatomi dalykai. Jokia vienybė nėra įmanoma be kompromisų. Reikia tik džiaugtis, kad prieš kelis šimtmečius vardan vienybės ir stiprybės buvo peržengta per visokiausias luomines, turtines bei kitokias ambicijas. Atvirai šnekant, nebėra ne tik ko grįžti, bet ir kur grįžti. Esu žemaitis Lietuvoj. Taškas.
G. K. Čestertonas: Kai būtis sunaikina gėlę, nepakanka pasakyti, kad mes ja gėrėjomės. Klausimas nėra tas, ar mes gėrėjomės gėle; klausimas tas, ar mes būtume galėję pirmapradės nebūties tamsoje įsivaizduoti gėlę, o tada dieviškojo kūrimo proveržyje ją sukurti.
P. S.
Žmogus mėgdžioja gamtos (ar Dievo) kūrinius, nes tik tiek sugeba. Mėgdžiodamas kūrybos principus, daugių daugiausia, ką jis gali – kurti koliažus, kryžminti egzistuojančius gamtos kūrinius. Taip elgiasi mokslininkai ir menininkai, pastarieji dar pakeičia proporcijas: mažam vabaliukui pripaišo didelį straublį, bet tokiu būdu jų sukurti subjektai yra ne kas kita, kaip chimeros. Dabar iš gamtos įdomiai mokosi prietaisų gamintojai ir jų dizaineriai. Jie kuria įrenginį pagal funkcinius reikalavimus, o tada gaminį apvelka oda (kaip gamtoje), kitaip sakant, sukiša į patogų korpusą. Dizaineriams kartais pavyksta netgi geriau negu Dievuliui: gyvi organizmai nėra tokie aptakūs ir dinamiški kaip technikos kūriniai. Tačiau žmogui, regis, nėra pavykę sukurti nieko, ko nėra gamtoje; ne jis sugalvojo vamzdynus, filtrus, dumples, mimikriją, sparnų bei kojų struktūrą ir mechaniką. Žmogus kai ką jau moka nukopijuoti, bet iki Čestertono minimos gėlės dar be galo toli.
Senas artistas sako: „Kas man gali skambinti? Manęs seniai nėra.“ Šitaip jis nori pabrėžti, kad aktorius, kuris nebevaidina teatre, nebesirodo scenoje ar ekrane, yra dingęs iš akiračio, matyt, miręs. Kai kurie seni aktoriai nebevaikšto į teatrą net kviečiami savo mokinių. Šitaip jie, galimas daiktas, keršija, – jūs palaidojot mane, aš palaidojau teatrą. Nežinau, ar tokius dar galima kaip nors paguosti. Bet dar keisčiau atrodo, kai panašiai rezignuoja kino aktoriai, kurie net po mirties dar ilgus metus būna rodomi ekranuose, gyvena žiūrovų akyse tvirti ir žvalūs. Esu girdėjęs, kad jie, tiek vyrai, tiek moterys, dar ilgai gauna susižavėjusių žiūrovų laiškų, nors paliegę karšta senelių prieglaudoje. Man jų gaila, jie sielojasi dėl to, kad negali kurti. Manau, panašiai turėtų jaustis ne tik atlikėjai, bet ir autoriai – muzikos, pjesių, romanų, jei nepajėgtų dirbti savo darbų. Jų situacija šiuo požiūriu geresnė, su baleto šokėjais nepalyginsi. Autoriai senatvėje netgi turi progą atsigriebti už šlovės gėles, koncertinius honorarus, premijas, kurias už jų, gyvų, bet nematomų, atliktus kūrinius anksčiau susirinkdavo aktoriai, muzikantai, režisieriai. Ne taip dažnai, bet autoriai keliasi iš numirusiųjų.
Kalbėdamas apie skapų sektą Sibire, rusų etnografas daro prielaidą, kad skapų kastracija gali būti susieta su bulvėmis. Mat aštuonioliktame amžiuje Rusijos imperatorė Jekaterina beveik per prievartą vertė valstiečius sodinti bulves, kurios ligi tol ten nebuvo auginamos. Tam rusų valstiečiai priešinosi, bulves imta vadinti šėtono augalais. Etnografas spėja, kad, išsipjaudami pautus, Sibiro skapai (dažniausiai vienuoliai) protestavo prieš bulves, labai jau panašias į vyrų pautus. Suprantama, tai tik spėjimas. Apie skapus sklinda daug visokiausių šnekų, bet kas yra tik legendos, o kas teisybė, sunku suprasti, nes sekta senokai nebeegzistuoja, likę tik pasakojimai. Beje, lemiamą smūgį sektai sudavė bolševikai, kurie siųsdavo į Sibirą čekistus, rengdavo skapų gaudynes.
Kalakutus per Kalėdas Europoje pradėjo valgyti po Amerikos užkariavimo, nes tie paukščiai atkeliavo iš tenai. Indėnų paukščiai. O veisti Senajame žemyne juos ėmė jėzuitai. Iš jų vienuolynų kalakutai plačiai pasklido po katalikų kraštus. Tiesa, kalėdinis vaišių stalas ir prieš tai neapsieidavo be ritualinių paukščių. Ant turtingųjų stalo ligi tol buvo patiekiami karališki paukščiai – povai. Kepti ir papuošti savomis plunksnomis. Po povų, maždaug vienu metu su kalakutais, ant katalikų stalų ėmė rastis kiti stambūs paukščiai – antys, žąsys, vištos. O štai pas mūsų kaimynus latvius per Kalėdas buvo vaišinamasi kitkuo. Mat jie protestantai. Vidury kalėdinio stalo Latvijoje turėjo stūksoti šerno galva, vėliau pakeista kiaulės galva. Latviai sako – kiaulės šnipas. Etnografai atsekė, kad šerno galva į Latviją atkeliavo iš Skandinavijos. Švedų palikimas. Skandinaviškas ritualas prasidėdavo nuo to, kad šerną šventiniam stalui pirmiausia reikėdavo sumedžioti. Taip jau buvo – senovėje prieš visas šventes reikėjo smarkiai padirbėti, įdėti daug pastangų.
Vėlinių proga Libertas Klimka per radiją papasakojo įdomų epizodą apie karališką mirtį. Medžiodamas Dzūkijos miškuose, Lenkijos karalius Vladislovas Vaza peršalo ir susirgo. Pajutęs, kad liga nesitraukia, kad jis nebepasveiks, liepė lovą, savo mirties patalą, išnešti į Merkinės aikštę ir marinosi po atviru dangumi, apsuptas žmonių minios. Karalius norėjo, kad į aną pasaulį jį palydėtų visi, kas gali, – valdiniai, tautiečiai, apylinkių gyventojai, taip pat atvykę su juo atsisveikinti svetimšaliai.
Knutas Hamsunas: Dieve tu mano, kaip Tolstojus plėšosi, kad sunaikintų bet kokį žmonių džiaugsmo šaltinį ir pripildytų pasaulį meile vien Dievui ir paprastam žmogui <…>. Tik aptingęs ir surambėjęs nuo senatvės, persisotinęs malonumais ir nuo jų atbukęs eini pas jauną žmogų ir sakai: „Atsižadėk!“ Jaunuolis paskanauja, pamąsto ir pripažįsta, kad tai teisinga pagal Šventąjį Raštą. Tačiau jaunas žmogus neatsižada, tik karališkai nuodėmiauja keturiasdešimt metų. O kai prabėga keturiasdešimt metų, ir jaunuolis pavirsta seniu, tuomet jis taip pat pasibalnoja savo baltą kumelę ir išjoja kaulėta ranka aukštai iškėlęs kryžių, visam pasauliui trimituodamas, kad jaunikliams reikia atsižadėti, visko atsižadėti.
Vaikystėje gyvenau netoli bažnyčios ir dar arčiau špitolės, į kurią sovietai atitrėmė kleboniją, tikrojoje įkurdinę pradžios mokyklą, o vėliau ligoninę. Todėl kasdienis bažnyčios tarnų gyvenimas man gerai pažįstamas. Tų laikų geriausias mano draugas Juozukas buvo bažnyčios skalbėjos (pročkelės) anūkas, tad man buvo prieinami ne tik špitolės, bet ir bažnyčios užkaboriai. Mediniame name glaudėsi nemažai žmonių: klebonas, zakristijonas, vargonininkas bei kelios davatkėlės nešildomoje mansardoje, pas jas vaikai eidavo mokytis poterių. Ten buvo įsikūręs ir klebono bernas, vaikis, kuris prižiūrėjo gyvulius, laikomus kaimiškame tvarte. Klebonas turėjo arklį, jį pasikinkęs važiuodavo pas mirštančius (vaikis vadeliojo ir skambino varpeliu, nežinau kodėl, ar kad kiti duotų kelią, ar kad praneštų, jog kažkas prašo paskutinio patepimo). Kita įsiminusi klebono kelionė – kalėdojimas. Kalėdoti važiuodavo ilgomis rogėmis, kad būtų kur sukrauti kaimuose surinktas dovanas: grūdus, žąsis ir vištas, visokias kitokias aukas. Klebonas taip pat laikė kelias karves (jas melždavo špitolės davatkos) ir jautį. Jautis aptarnaudavo viso miestelio karves. Na, gal tik pusę, nes dar vieną jautį Salantuose turėjo veterinaras. Po daugelio metų šiandien atrodo keista, kad klebonas vertėsi tokiu žemišku užsiėmimu, bet tada miestelyje niekas tuo nesistebėjo ir nesipiktino. Už klebono tvarto plytėjo didelė pieva, kur tasai jautis ganėsi, ten jam atvesdavo karves. Mes, bažnytkaimio vaikai, skubėdavome to vaizdelio pasižiūrėti, bet špitolės gyventojai paprastai mus nuvydavo. Pats klebonas šiame spektaklyje nedalyvaudavo, tačiau iš Juozuko kiemo nuo tvoros dažnai matydavome, kaip jis su savo vaikiu vis vaikšto į tvartą, žodžiu, gyvulėliai jam buvo prie širdies, jais rūpinosi ir domėjosi gal net labiau nei parapijiečiais. Tikriausiai buvo valstiečio vaikas, dėl baltesnės duonos išleistas į kunigus. Taip manau po daugelio metų. Klebono neįsidėmėjau – nei jo stoto, nei veido, kur kas geriau įsiminiau juodą ir grėsmingą jautį. Ausyse tebeskamba: „Veizėk, ved karvę pas klebona jautį“, „Nek tėise per peivas, tėn ganos klebona jautis“, „Gol ė pot garą par nosį kap klebona jautis.“
Mūsų miestelyje buvo tokia moteriškė, priekurtė, amžinai užsimiegojusi. Su ja sunkiai susišnekėdavo. Salantiškiai mėgdavo ją parodijuoti: „Labas, Rapaliene.“ – „Rapalio nėr. Ons Palongo.“ – „Vo kou ten dara?“ – „Blynos kepo.“ Žmonės kalbėjo, kad kartais ji atsikelianti tik po pietų. Vakarop moteriškė atsigaudavo, imdavo skalbtis, vasarą temstant ateidavo prie upės, išsirengusi plikai maudydavosi. Tačiau gražiausiai nutiko kapinėse. Gargždelės žmonės vieną rudenį pastebėjo, kad po kapines naktimis ima klajoti kažkoks virpantis žiburėlis. Pasklido kalbos, kad tenai klajojanti kažkieno, gal nekrikštyto vaiko į dangų nepriimta dvaselė. Žmonės bijojo ją susitikti, todėl pamatę šviesą bėgo šalin. Vieną naktį veterinaras pro Gargždelės kapines važiavo į Šateikių geležinkelio stotį parsivežti kažkokio svečio iš Vilniaus. Važiuodamas pro šalį pamatė tą žmonių vis minimą švieselę. Sustabdė arklį, tas ramiai sustojo, vadinasi, tenai ne koks nors nelabasis. Įėjo veterinaras pro vartelius ir mato – Rapalienė ravi kapus, ant antkapio pasistačiusi žibintą. Jos giminaičių tenai daug, aptvarkė vieną kapelį, pasiėmė žibintą, nuėjo prie kito. Sako, veterinaras ėmė juoktis, o kapų tvarkytoja pakėlusi galvą pasiklausė, pasiklausė, persižegnojo ir vėl pasilenkė prie tvarkomo kapo. Matyt, nusprendė, kad juokas jai pasigirdo. Kitą naktį jau pusė išdrąsėjusių miestelio smalsuolių slinko į Gargždelę įsitikinti, kad veterinaras nemelavo.
Mano tėvą paleido iš lagerio 1956-aisiais. Tą vasarą jis pirmą kartą po dešimties metų aplankė Lietuvą. Vos tik spėjo grįžti atgal į Pavlodarą, jį pasikvietė KGB. Pasirodo, saugumas gavo skundą. Kažkas iš Barstyčių parašė į Vilnių, kad matė čia Mikutą, kuris baigiantis karui lakstęs po miestelį su Lietuvos karininko uniforma. Taip po metų mums pasakojo tėvas, vėl per atostogas aplankęs Žemaitiją. Gal tame skunde buvo parašyta dar kas nors, bet užtenka ir to – baigiantis karui bei po karo apsirengę Lietuvos karininkų uniformomis viešai pasirodydavo tik partizanai. Tokio rašto gana, kad žmogus būtų apkaltintas ginkluotu pasipriešinimu sovietų valdžiai. Pavlodaro saugumiečiai neatskleidė laiško turinio, net nesakė, ar jiems persiuntė visą tekstą, išverstą į rusų kalbą, ar atsiuntė tik Vilniaus KGB raštą su skundo perpasakojimu. Saugumiečiai pareiškė, kad jie žino apie tėvo teistumą ir mano, kad jis už savo nusikaltimus buvo deramai nubaustas ir kaltę išpirko. Todėl liepė tarnauti sovietų valdžiai ir neužsiimti nacionalistine veikla. Tada ši istorija nieko pernelyg nenustebino, bet šiandien puikiai atskleidžia tų metų moralinę situaciją. Tėvas į Barstyčius užsuko tik aplankyti žmonos, mano motinos, kapo. Bet kažkam to užteko, pamatė jį kapinėse ir iškart įskundė saugumui. Gal skundą pasirašė, bet tėvui saugumiečiai, aišku, pavardės neišdavė. Budrūs buvo sovietų patriotai nuošaliame Žemaitijos bažnytkaimyje, nors mėgstame sakyti, kad lietuviai yra vieningi, dorovingi ir nepakantūs okupantams. Gali būti, kad tas, kuris skundė, manė, kad aptiko ligi 1956-ųjų išsislapsčiusį Lietuvos karininką, tiesiog nežinojo, kad anas jau atsėdėjo dešimt metų lageryje. Bjauriausia būtų, jeigu paaiškėtų, kad skundą sukurpusi kokia nors miestelio moterėlė, pamaldžiai klūpėjusi prie giminaičių kapelių.
Prof. Gediminas Motūza: Palyginus mūsų šalies klimato rajonų žemėlapį ir Lietuvos tarmių žemėlapį, matome labai didelį panašumą. Ką tai reiškia? Klimatas apibendrina visus geografinius požymius, tarmes, etnografinius rajonus. Būtent tie apibendrinti žemėlapiai rodo, kad žmonės, ilgai gyvendami Lietuvos teritorijoje, tarsi prisiderino prie tų rajonų ir išryškėjo jų pačių skirtumai <…>. Sunku pasakyti, kodėl žemaičiai mėgsta žiemos šventes, spygliuočius medžius, rupūžes, velnius, kitaip sakant, chtoniškojo pasaulio arba žemės gelmių padarus, ir stengiasi viską daryti arčiau žemės arba įlįsti į ją, o aukštaičiai stiebiasi į viršų. Faktas tas, kad tarp žemaičių ir aukštaičių esantys skirtumai atspindi geografinius skirtumus, nulemtus visos geologinės istorijos.
Penki žydų išminčiai apie tai, kas yra svarbiausia:
Pirmasis: Svarbiausia protas, žmogus be proto yra tuščia vieta. Mozė.
Antrasis: Svarbiausia širdis, žmogus be meilės yra šaltas akmuo. Jėzus Kristus.
Trečiasis: Svarbiausia pinigai, žmogus be pinigų yra nelaisvas. Marksas.
Ketvirtasis: Svarbiausia tai, kas tarpkojy, žmogų valdo tarpkojis. Froidas.
Penktasis: Svarbu yra viskas ir niekas, nes viskas yra reliatyvu. Einšteinas.
Sovietmečiu tarp inteligentų buvo tokių žmonių, kurie vengdavo šnekėtis su drąsesniais, tiesmukai reiškiančiais kritiškas mintis apie valdžią ir santvarką. Ne, jie nebuvo skundikai, kurie nugirdę bet kokią antisovietinę pastabą bėgtų į saugumą. Minėta inteligentų kategorija buvo jautri ir įžvalgi, todėl stengėsi su dauguma stačiokų nesileisti į ilgesnes kalbas, kad anie neprišnekėtų pavojingų minčių, dėl kurių vėliau galėtų turėti reikalų su ideologine sargyba. Tais laikais ir aš jaučiausi tokiu žmogumi, kurio šalinosi pažįstami pareigūnai, partiniai inteligentai, visokie redaktoriai ir instruktoriai. Net nežinau, su kuo jie iš širdies pasišnekėdavo. Gal tik su šeimos nariais. Mat buvo pernelyg protingi, kad galėtų klausytis kokių nors meninių fantazijų. O gal jie, anot vieno partinio sekretoriaus, savoj kompanijoj kalbėdavo tik apie medžioklę ir mergas. To meto kūrybinėse stovyklose arba po kokių nors oficialių renginių, kai būdavo išlenktas ne vienas bokalas, šie apsidraudėliai, nugirdę, kad tokie kaip aš atsipalaidavusiais liežuviais pradeda burbėti prieš valdžią, su bokalu ar be bokalo sprukdavo į šalį, dažnai griebdavo kokią panikę ir leisdavosi šokti. Kad tik negirdėtų tų šnekų ir kad niekas jiems nepriekaištautų, jog nesudraudė eretiškų kalbų, nesutramdė oportunistų arba nacionalistų. Jie irgi bijojo būti apskųsti.
Paskaitinėju atsiminimų knygas, dažniausiai rašytojų apie rašytojus. Tai specifinė literatūra, vargu ar kam kitam be pačių meno žmonių įdomi, nebent būtų parašyta itin meistriškai. Įdomesni yra rašytojų memuarai apie gimines, artimuosius, pažintus žmones. Galima įsivaizduoti, kad būtų smagu skaityti rašytojų atsiminimus ir apie kitų profesijų žmones, tarkime, mokslininkus, politikus, teisininkus, verslininkus. Deja, memuaristų akiratis jų neaprėpia, daugių daugiausia, ką tuose rašiniuose galima rasti, tai prisiminimų apie ryškesnius mokytojus ir profesorius. Man gana įdomūs yra ne rašytojų, o kitų profesijų žmonių prisiminimai, tarkime, dailininkų, žurnalistų, politikų, bet su viena sąlyga – jeigu jie moka pasakoti ir rašo patys. Jei pasakoti nemoka, prisiminimai būna sausi, schematiški, panašūs į tarnybines ataskaitas, jeigu už juos rašo samdyti bendraautoriai, prisiminimai būna padailinti, standartizuoti, vieno šabloniško stiliaus. Suprantu, kad pagyvenusių žmonių išmokyti vaizdingai ir raiškiai rašyti neįmanoma, jeigu jie nemoka to, ką prisimena, net papasakoti balsu. Bet kitą sykį koks nors technokratas ar medicinos daktaras pasakoja taip, kad klausaisi išsižiojęs, o kai paima plunksną, nors verk – vienos klišės. Kol dirbau žurnalo redakcijoje, vis sukau galvą, kaip tuos pagyvenusius žmones, turinčius puikiausią atmintį, pažinojusius galybę iškeliavusių į anapusius įdomių žmonių, patyrusius įvairiausių išgyvenimų, mačiusius galybę istorinių įvykių, įtikinti, kad jų prisiminimai būtų itin vertingi, jeigu jie imtųsi juos nedailindami pasakoti, jei ne raštu, kas yra nelengva, tai bent žodžiu. Garso įrašymo technika, kuri šiandien yra minimalių dydžių ir tobulo jautrumo, tai padaro puikiausiai. Svarbu, kad vėliau redaktoriai ir patys autoriai (taip dažnai pasitaiko) savo autentiškų pasakojimų nepradėtų cenzūruoti ir dailinti.
Eilėraščiuose esu minėjęs iš vaikystės įsiminusias Salantų vietas – Kregždinkalnį, Gargždelę, Laumės Kūlį, Gaidžio koplyčią, tačiau fragmentiškai, prabėgomis. Kregždinkalniu buvo vadinamas status smėlėtas Salanto upės skardis Notėnų pusėje. Mano vaikystės metais jis iš tikrųjų buvo pilnas urvinių kregždžių lizdų. Į Kregždinkalnį dažniausiai eidavome rudenį riešutauti. Ne taip toli stovėjo pradinė mokykla, pastatyta, atrodo, 1952 metais, tiksliau, perstatyta, nes tenai nuo seno stūksojo kažkoks apleistas pastatas. Toje mokykloje buvo keturios pradinės klasės, o mansardoje gyveno mokyklos direktorius Ivanauskas, su kurio dukra Žibute mokiausi vienoje klasėje. Iki Kregždinkalnio netoli, bet vėlų rudenį ir žiemą nebuvo ten ko eiti, nes mokykla taip pat stovėjo ant vieno iš paupio kalnelių. Žiemą per ilgąją pertrauką mes spėdavome po porą kartų nušliuožti nuo tų kalnelių kas kaip – kas rogutėmis, kas ant faneros lapo, kas ant užpakalio, o kas ir ant portfelio. Vasarą į Kregždinkalnį vaikai sueidavo retai, nes tinkamų maudytis vietų pačiame miestelyje kiek širdis geidžia – Sietuva, Užplūska, Laumės Kūlis, Kriminalio pievos. Ne žemaičiams reikia paaiškinti, kad užplūska žemaitiškai reiškia užtvanką. Kriminaliu Salantuose buvo vadinamas nedidelis kvartalėlis tarp žydų šulės ir upės, turėjęs prastą šlovę, o už jo upės slėnyje žaliavo pievos, kur ganėsi ožkos, plekšėdavo kultuvėmis skalbėjos. Malūno tvenkinyje ties užtvanka mes beveik nesimaudydavome, nes ten buvo gilu, Sietuvoje turškėmės taip pat retai, nes ji buvo patiltėje prie pat kelio į Kretingą. Per senąjį dvaro parką traukdavome prie Laumės Kūlio, kuris buvo jau už parko pakeliui į Gaidžio koplyčią. Po upelį, tekantį per parką, galėjai braidžioti iki kelių, o štai Laumės Kūlis – tai didžiulis akmuo platokame duburyje, ligi kurio mes, vaikai, nubristi negalėjome, keletą metrų reikėjo plaukti. Tenai plaukti bemaž visi ir išmokome, nes užsiropšti ant didžiojo akmens ir atsigulus kaitintis saulėje buvo šaunumo ženklas. Ant to akmens pasišildyti išlipdavo ir ūdra. Kartą, kai su Juozuku anksti rytą išsiruošėme žvejoti, ją ten matėme. Dienomis, kai prie Laumės Kūlio siausdavo miestelio vaikai, ji, aišku, nesirodydavo, bet kur yra jos urvas, maždaug nujautėme. Net nežinau, ar Laumės Kūlis Salanto vagoje dar teberiogso, o štai iš Kregždinkalnio po to, kai šiauriniu Salantų pakraščiu buvo nutiestas Plungės– Skuodo plentas ir per upę pastatytas naujas tiltas, mažai kas belikę. Na, o Gaidžio koplyčia, per gerą kilometrą nutolusi nuo miestelio, stovi kaip stovėjusi, ko gero, virtusi svarbiausia Salantų įžymybe, nes apie ją rašo visos enciklopedijos ir turistiniai žinynai, tik aš vis neprisiruošiu užbaigti seniai pradėtos baladės. Su koplyčia susiję mano prisiminimai yra dviejų rūšių – šventiniai ir piemenavimo. Per kažkuriuos vasaros atlaidus (tikriausiai Sekminių, nes žydėdavo bijūnai) ilga maldininkų procesija, vedama kelių kunigų, iš Salantų bažnyčios su vėliavom, giesmėm ir skambalėliais traukdavo per parką tolyn į paupio pievas, kur ant vieno apvalaus kalnelio stovi toji koplyčia, sumūryta iš tų pačių raudonų, kaip ir miestelio bažnyčia, plytų, išdegtų Latvijoje. Kunigas laikydavo mišias tarpduryje, maldininkai klūpodavo dideliu ratu aplink išpuoštą gėlėmis koplyčią. Pamenu gausybę bijūnų ir lelijų, o štai rožių lyg ir nebuvo. Kiti prisiminimai jau iš vėlesnių laikų, kai į Salantus atvažiuodavau vasaroti. Dėdė Mečislovas tuo metu vasaras leisdavo savo žmonos Barbutės tėviškėje Žvainiuose už poros kilometrų nuo Salantų. Savaime aišku, kad ir aš laikydavausi su jais. Toje sodyboje gyveno daug žmonių, jie augino visokių gyvulių ir paukščių, visi triūsė po laukus, pievas ir namus, per kiemą tekėjo upelis, buvo šurmulinga ir smagu. Žvainiuose galiojo tokia tvarka – kaimas ganydavo gyvulius bendrai, anksti rytą suvesdavo ant kelio ir nuvarydavo į paupio pievas, vakare pargindavo, o po kiemus karvės išsivaikščiodavo pačios. Ganydavo kaimiečiai pakaitomis. Štai man ir tekdavo su šiek tiek vyresne dėdienės dukterėčia Nele kelias dienas pabūti Žvainių karvaganiu. O ganėme jas tame pačiame paupyje, kur stovėjo Gaidžio koplyčia. Rupšnodamos žolę, kai kurios margės užlipdavo į Gaidkalnį ir nuravėdavo koplyčios pamatus. Tokios alpinistės buvo tik kelios, kitoms atrodė per statu. Koplyčia, suprantama, būdavo užrakinta, bet ji iš visų pusių įstiklinta, todėl per langelius galėjai netrukdomas apžiūrinėti šventųjų skulptūras, paveikslus, visokius papuošimus. Retkarčiais ateidavo kažkokios moteriškės, atsirakindavo dureles ir pakeisdavo vazose gyvas gėles, kartą ir aš prisidėjau, sulaksčiau atnešti iš upės vandens. Žiemą koplyčią tikriausiai puošdavo popierinėmis gėlėmis, nes ir bažnyčioje jų nevengdavo. Bet žiemą prie Gaidžio koplyčios nesu buvęs. Vargu ar kas prie jos nubrisdavo, nes jokio tako nebuvo, reikėjo eiti per pievas, kurios pavasarį aptvindavo, o vasarą vešlia žole maitindavo Žvainių karves.
Kad rajoninio laikraščio redakcijoje vyksta literatų būrelio susirinkimas, buvo galima suprasti net neužėjus vidun. Tą popietę pastatas, kuriame redakcija įsikūrusi, būdavo apstatytas dviračiais. Keli dviračiai karksojo ir kieme šalia trofėjinio motociklo, kuriuo važinėjo redakcijos fotografas Žilevičius – Barzda. Dviračiais suvažiuodavo kaimo mokytojai, kurie sudarė būrelio branduolį. Strazdauskas atmindavo iš Buknaičių, Kaušpėdas iš Traškučių, vienuoliktokas Bukontas iš Dapšių, dar kiti iš Tirkšlių, Pikelių. Mokytojas Strazdauskas visada su kostiumu, o kelnių klešnės, kad neįtrauktų grandinė, susegtos segelėmis, – toks ir vaikščiojo po redakciją. Pasakėtininkas Kaušpėdas, aukštaitis iš „pautenas“, deklamuodavo: „Ožy, ožy, pusiau skustas, pusiau luptas, už prekystalio užgrūstas“, kreipinį „ožy“ kirčiuodamas pirmame skiemeny. Nežinau, kaip jis susikalbėdavo su žemaitukais savo pradinėje mokykloje, jeigu jo tarmybės nustebindavo net mūsų kuratorių Povilavičių: „Zaslanas“ taigi tarmybė, Kaušpėdai, tu gi mokytojas, turėtum sakyti „suolas“. Mums keldavo juoką ne tiek jo pasakėčių turinys, kiek autorinės interpretacijos. Ateidavo ir keletas vyresniųjų klasių moksleivių – Girdenis, Puškorius, mudu su Jankevičiumi. Kaip jaunas mėnulis pasirodydavo Granauskas. Paskutinį kartą mačiau jį plikai nukirptą. Vieni sakė, kad buvo gavęs parų, kiti – kad Romusį ima į armiją. Atrodo, teisingas antras variantas. Mūsų mokyklos mokytojai būrelio susirinkimuose nesilankydavo, tikriausiai dėl to, kad tenai klestėjo itin laisva, demokratiška atmosfera. Mes, moksleiviai, kritikuodavome mokytojų kūrinius aršiau ir aistringiau negu jie mūsų. Kartais, tiesa, ateidavo tik Niemčiauskas, mokytojavęs vakarinėje mokykloje. Vėliau jis daug metų dirbo redakcijoje ir ilgainiui perėmė iš Povilavičiaus literatų globą. O kas tas Povilavičius? Jis buvo laikraščio atsakingasis sekretorius, matyt, prijaučiantis literatūrai, gal jaunystėje bandęs rašyti, todėl Mažeikių laikraštyje noriai sudarinėjęs ir leidęs literatūrinius puslapius. Tuos puslapius, beje, maketuodavome visi drauge, aišku, jo žodis buvo lemiamas. Prieš susirinkimą jis mėgdavo išdalyti literatų kūrybą, gautą paštu, ir laukdavo, ką mes pasakysime. Paprastai sėdėdavo ir tylėdavo, leisdavo mums ginčytis į valias, savo nuomonės bemaž niekada nereikšdavo, nepamokslaudavo, tik kartais reziumuodavo: „Šito eilėraščio negaliu dėti dėl politinių sumetimų.“ Dar prisimenu, kad jis itin ragino rašyti prozą (literatūriniame puslapyje negalėjo būti vien poezija) bei eiliuoti satyrinius parašus po karikatūromis – tada, varganos cinkografijos laikais, Maskvos spaudos agentūros išsiuntinėdavo po visas mažiausias imperijos redakcijėles puikios kokybės kaučiukines karikatūrų klišes. Povilavičius tai priėmė kaip įpareigojimą jas panaudoti, žinoma, sugalvojus aktualų prierašą. Nesulaukęs talkininkų, Povilavičius kartais sueiliuodavo ir pats, bet neprisipažindavo. Vieną jo skambaliuką prisimenu ligi šiol: „Jankiai tankiai skuba bombarduoti Kubą.“ Penkios eilutės, keturios iš jų rimuotos. Kas gali paneigti, kad nesama meistrystės. Iš šio mūsų kuratoriaus, kaip vėliau sužinojau, kariavusio 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, posmelio galima suprasti, kad veiksmas vyko 1959–1960 metais. Tada mokiausi baigiamojoje Mažeikių vidurinės mokyklos klasėje. Tiek eilėraščių, kiek atmetė Mažeikių laikraštis „Komunistinis rytojus“, vėliau neatmetė net Vytautė Žilinskaitė „Jaunimo gretose“. Bet daug ir išspausdino. Kai nežinodavo, ką su mano ir kitų jauniklių kūryba daryti, Povilavičius kopdavo į trečią aukštą pas partiečius. Nors tai buvo konfidencialu, jis kartą parodė mano rankraštį, parsineštą iš trečio aukšto. Ideologijos sekretorius buvo perbraukęs jį raudonu rašalu skersai išilgai, o apačioje užrašęs rezoliuciją – „Nieko nesupratau“.
Lyg patvirtindamas informacinę, pažintinę literatūros funkciją, man po akimis pakliuvo Sigito Parulskio eilėraštis „Švarūs kaulai yra gražūs“, kuris prasideda taip: „skruzdės užplūdo mūsų apylinkes <…> ilgi karavanai driekiasi virtuvės dykumos pakraščiu.“ Prisiminiau, kad ne taip seniai Lietuvos miestuose buvo įsikūrusios kažkokios anksčiau nematytos mažytės skruzdėlės, kurios voromis keliaudavo per daugiaaukščius namus, apipuldavo maistą: duoną, cukrų, nutįsdavo virvelėmis per sienas, grindis, stalus, palanges. Keletą metų laikėsi ir mūsų name, atkeliaudavo per ventiliacijos vamzdį į dešimtą aukštą. Bandėme su jomis kovoti, bet niekas nepadėjo. Galėjai kuo švariausiai išvalyti visus pašalius, jos vis viena kur nors ką nors valgomo surasdavo – orkaitėje, šiukšlių kibire, uždengtame dangčiu. Neįlįsdavo tik į šaldytuvą. Klajojo po visą namą – iš vieno buto į kitą. Jas vadino faraonais (gal kas parvežė iš Egipto?). Skaitydamas S. Parulskio eilėraštį, jas ir prisiminiau. Tačiau tie, kurie gyvenime su šitokia realija nebuvo susidūrę, niekada nepagalvos, kad šis eilėraštis inspiruotas tikrovės, nes įpusėjęs jis virsta į pusiau mistinį pasakojimą apie skruzdžių karalių, sumintą vyrišku batu, „kuriuo pamaitinome laužus, kad kaulai iš po pelenų švarūs išeitų“. Žodžiu, nuklysta į pasakų sritį. Gerai tai ar blogai, Dievas žino. Pažindamas realijas, aš tą eilėraštį priimu kaip atmintį žadinančią informaciją. O koks nors jaunikaitis, tų skruzdėlių ant pietų stalo nematęs, šį eilėraštį palaikys šimtaprocentine autoriaus išmone. Tos skruzdės, keliavusios per miesto namus, kaip atsirado, taip ir išnyko. Jau keletas metų apie jas nieko negirdėti. Gal tik šiame S. Parulskio eilėraštyje ir išliko.
Nesugebu nustatyti, ar mano dėdė Stasys dėl to didžiavosi, ar apgailestavo, tačiau kalbėjo apie šį savo poelgį dažnai, turbūt kiekvieną vasarą. Dėdė buvo melioratorius, prieš karą Dotnuvoje baigęs kultūrtechnikų mokyklą, žodžiu, vienas iš šios profesijos pionierių, paskui daug metų dirbo Panevėžio hidromelioracijos technikumo direktoriumi, o profesinę karjerą baigė Panevėžio melioracijos statybos tresto valdytojo kėdėje. Tačiau gal metus, gal dvejus jis buvo nuklydęs į miesto valdžią, buvo Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, atsakingu už statybą (dabartiniais terminais – vicemeras). Į jo pareigas įėjo ir sklypų privačiai statybai skyrimas. Primenu, kad sklypai pagal ano meto įstatymus galėjo būti skiriami tik vietos gyventojams. Štai tuo metu į jį kreipėsi Palangos meras, siūlydamas sandėrį: mano dėdė skiria sklypą jo giminaitei, gyvenančiai kaime netoli Panevėžio, o jisai skiria sklypą dėdei ar kokiam nors jo giminaičiui Palangoje. Šiuos mainus ana pusė siūlė įkyriai, buvo net porą kartų atvažiavęs, rodė savo miesto planus, siūlė rinktis vietą. Dėdė gerai įsiminė, kad viena buvo už šimto metrų nuo jūros. Dėdė Stasys atsisakė, nes formaliai būtų pažeidęs įstatymą. Tą neįvykusį sandėrį jis prisimindavo iki pat mirties. Juolab kad į jo vietą atėjęs valdininkas pasiūlymu beregint pasinaudojo ir pasistatė vilą Palangoje. Ir net šuo nesulojo. „Pagalvok, – sakydavo dėdė, išėjęs į pensiją, – galėjau ir aš pasistatyti, nereikėtų vasaromis glaustis pas bobutes arba kaulyti kelialapių į poilsio namus. Visa mūsų giminė galėtų smagiai vasaroti Palangoje. Bet aš nesiryžau taip elgtis, sąžinė neleido, todėl dabar nieko ir neturiu.“
Itin keista geografinė sąvoka yra Ceklis (dar keistesnis variantas – Keklys). Taip vadinama 1253 metais Kuldigoje pasirašytame Kuršo žemių pasidalijimo akte pietų Kuršo teritorija. Ji apima dalį Kurzemės ir Žemaitijos. Cekliui priklausė dabartiniai Skuodo, Mažeikių, Kretingos, Telšių rajonai. Atrodo, kad Ceklis tikslių ribų neturėjo ir nebuvo etnografiškai vientisas rajonas. Nežinia, kokia šio žodžio etimologija, nuo kada iki kada Ceklis egzistavo. Remdamiesi minėtu Kuršo žemių pasidalijimo aktu, kurio nuorašas išsaugotas Karaliaučiuje, daugelis Žemaitijos miestelių 2003-iaisiais atšventė savo 750 metų jubiliejus. Šiuolaikiniai lietuvių istorikai teigia lokalizavę trisdešimt aštuonis iš keturiasdešimt keturių sutartyje minimų vietovardžių. Svarbiausia išvada ta, kad kuršių gyvenimo centrai buvo piliakalniai. Manoma, kad tokių pilių apygardos išvardytos dalijant Kuršą į šiaurinį ir pietinį su Cekliu vidury. Mano vaikystės miestelis Salantai XIII amžiuje galėjo vadintis Zaloceten. Mat vietovardžiai sutartyje užrašyti lotyniškai, aišku, iš klausos, todėl dažniausiai klaidingai. Vėliau jie buvo taisomi, perrašinėjami taip, kad kai kurių sutapatinti su dabar egzistuojančiais vietovardžiais nepavyksta. Beje, ir Salantų spėjimas tik apytikslis. Tiesa, teko girdėti, kad Ceklis kildinamas nuo žodžių „seklis, seklu“. Neva kur Venta dar sekli, ten ir Ceklis. Žaisminga.
Labiausiai žmones vienija baimė ir pavojus. Tai yra bendruomenės pagrindas, visos kitos jungtys ir bendri interesai yra išvestiniai. O baimė kyla ne tik iš realiai egzistuojančių grėsmių, matomų ir jaučiamų pavojų, bet ir iš skaudžios patirties, kuri persiduoda iš kartos į kartą mentališkai, baimė užprogramuojama žmogaus prigimtyje. Be to, baimės šaknys dažnai glūdi ne išoriniame pasaulyje, o žmogaus viduje. Baimė gali būti tik subjektyvi interpretacija įvykių, kurie iš tikrųjų nėra pavojingi. Jie taip pat apsiverčia žmogaus viduje ir pastūmėja vienytis, jungtis ir gintis. Iš baimės arba dėl baimės yra atsiradę tikėjimai, susiformavusios religijos. Nežinia ir baimė žmones verčia tikėti nežemiškomis jėgomis, dievais, Viešpaties galia.
Kai gyvenau Salantuose, seneliai mėgdavo prisiminti Barstyčių medžiotojus. Tos jųdviejų kalbos, aišku, skęsta miglose, bet kažkas yra įstrigę. Barstyčiuose prieš karą buvę trys dideli medžiotojai: dvarininkas Štrausas, vokietis, kurio žmona buvo rusė, taigi mano senelės tautietė, ūkininkas Mačernis, būsimo poeto, o tuo metu Telšių gimnazisto, tėvas ir klebonas Mockus. Mano seneliai po sėkmingos medžioklės kartais būdavo kviečiami į svečius pas Štrausą į netolimą dvarelį. Jis net atsiųsdavo brikelę. Bet dažniausiai sušalę medžiotojai žiemos pavakariais užgriūdavo į vaistinę, kur senelis juos atšildydavo visokiomis eksperimentinėmis trauktinėmis, kurių turėjęs pilną viršutinę spintelę, pasiekiamą tik nuo kopėtėlių. Tai jau mano tėvo, tuo laiku taip pat gimnazisto, komentaras. Kai su juo šeštajame dešimtmetyje žiūrinėjome prieškarines fotografijas, jis taip apibūdino kleboną Mockų – smarkus medžiotojas, laikęs pulką skalikų. Medžiodavo su kompanija, dažnai sekmadieniais. Kadangi Mockui reikėdavo atlaikyti rytmetines pamaldas, jis į bažnyčią susiruošdavo kaip į medžioklę, atsivesdavo šunis, pririšdavo šventoriuje prie medžio, ant medžiotojo drabužių užsitempdavo kamžą ir greitomis pustuštėje bažnyčioje atlaikydavo mišias. Giedodavo patyliukais, nes, jam garsiau užtraukus „aleliuja“, šventoriuje atsiliepdavo skalikai. Mitriai susidorojęs su savo sekmadieninėmis pareigomis, čiupdavo skalikus ir skubėdavo į sutartą vietą, kur jo laukė medžioklės bičiuliai. Smarkus vyras buvęs ir Mačernis, mėgdavo išgerti. Anot mano tėvo, kaip visi medžiotojai šnekorius ir pagyrūnas. Senelė, pamenu, dar sakydavo, kad bent vieną zuikį visada norėdavo įbrukti kaip atlygį už senelio trauktines. Jinai neva sutikdavusi paimti tik prieš vaikų gimtadienius, Kalėdas, kai nusimatydavo kuklios vaišės. Šiaip jau su tais zuikiais virtuvėje vienas vargas. Mockaus gaspadinė neva dalį jų sušerdavusi šunims. Tik frau Štraus netingėjusi ir mokėjusi juos ištroškinti nuostabiai.
Viename Anglijos meno aukcione pardavimui buvo pateikta graviūra, kurioje vaizduojami Leninas ir Hitleris, žaidžiantys šachmatais. Už graviūrą prašoma 40 000 svarų. Graviūros savininkas tikina, kad ji sukurta 1909 metais Vienoje, o jos autorė yra Ema Lovenštram, pas kurią Hitleris, tada dar Šiklgruberis, mokėsi piešimo. Graviūros nugarėlėje yra Lenino ir Hitlerio parašai. Kilo didžiausias triukšmas, vieni teigė, kad realistinis vaizdelis pagrįstas faktais, kiti – kad falsifikatas. Lyg menininkas neturėtų teisės pavaizduoti vizijos, sapno, nuojautos. Koks gi skirtumas, ar jie buvo susitikę? Ar jų išvaizda 1909 metais galėjo būti tokia – Leninas atrodo per jaunas, Hitleris per senas? Būtų smagu, jei paaiškėtų, kad tai šiuolaikinio dailininko provokacija. Autorių reikėtų sveikinti. Tai šaunesnis triukas negu žvaigždės iš kruvinų kiaulių galvų ar Kristaus skulptūrėlė inde su šlapimu.
Sapne vis dar vairuoju, o kartais net užsirūkau. Šįkart žiguliuku važiavau per Maskvą. Žiema, gatvės snieguotos, purvinos, šalikelėse pusnys sulig pirmu aukštu. Sunkiai ir ilgai yręsi per miestą mudu su drauge galop atsikasėme į užmiestį, kur turėjo būti mūsų ieškoma bandymų stotis BS. Prie kažkokių apleistų statinių palikome automobilį, perėjome nudrengtais cechais per buvusią gelžbetonio gamyklą ir atsidūrėme prie pilkos lentinės tvoros. Palei tvorą buvo pramintas siauras takelis, paėjėję juo kokį pusvalandį priėjome vartus. Pabeldėme ir mus įleido. Už tvoros vešėjo tropinė žaluma. Augo vaismedžiai, ant šakų noko gelsvi vaisiai, tarp medžių dalgiškus lapus skleidė ananasai, lakiojo papūgėlės. Moterys nieko nesakiusios nusivedė mano draugę, pasisodino vidury sodo, nukirpo plaukus ir perrengė kažkokiais pilkais leprozoriumo marškiniais. Paskui kažkur pradingo. Aš ilgai laukiau, sėdėjau ant prastos taburetės pavartėje ir žiūrėjau į nežinia kokiu būdu žiemos vidury pamaskvėje vešinčią žalumą. Kažkodėl man nerūpėjo nei kokiu tikslu mes čia atvažiavome, nei ką tos moterys daro mano bendrakeleivei. Žinojau tik tiek, jog čionai sunku patekti ir kad čia tobulina žmonių gyvenimus – išvaduoja nuo rūpesčių, išgydo ligas, atjaunina, sustiprina kūną ir sielą. Ši bandymų stotis taiko kažkokius paslaptingus metodus, veikia nelegaliai. Tiesa, moterys buvo man liepusios nusiauti batus ir palikti juos už tvoros. Taigi sėdėjau pavartėje vienomis kojinėmis ir, aišku, jaučiausi nejaukiai. Galų gale trumpai nukirpta mano draugė grįžo, bet nepratarė nė žodžio ir nerodė jokių emocijų, lyg neprabudusi iš miegų, o viena palydovė pasakė, kad rezultatai paaiškės po mėnesio. Kokie rezultatai? Sapnas yra sapnas, tokie klausimai sapne nekyla. Savų drabužių mano bendrakeleivei negrąžino, anapus vartų neberadau ir savo batų. Greitai greitai – ji basa, aš vienomis kojinėmis – nubėgome snieguotu patvoriu, paskui per tuos aidinčius cechus į dykvietę, kurioje palikome žiguliuką. Automobilis stovėjo visiškai sudaužytas, tarsi būtų nudardėjęs nuo skardžio į gilų tarpeklį. Sapnas baigėsi.
Senelė Anastazija gerbė tik vienos profesijos žmones – gydytojus. Labai norėjo, kad bent vienas iš trijų sūnų pasirinktų šią profesiją, bet jos norams nebuvo lemta išsipildyti. Kai įstojau į politechnikos institutą, ji mane pasitiko ironišku klausimu: „Na ir kas tu būsi? Inžinieriukas? Muterkes sukinėsi?“ Bandžiau jai aiškinti, kad studijuosiu pramonės ekonomiką, bet, jos akimis žiūrint, tai buvo dar blogiau. Atseit visą gyvenimą tarškinsiu skaitytuvais kaip tėvas. O kai jai parodžiau savo pirmąją knygą, ji tiesiog išsityčiojo ir dar savo gimtąja kalba: „Źąęåņń˙ āūšīń, ęåķčņüń˙ ļīšą, ą īķ āńå ļčńóėüźąģč ēąķčģąåņń˙“*. Tačiau labai apsidžiaugė sužinojusi, kad būsimoji mano žmona yra medikė, nes tokių nebuvo net tarp jos marčių. Ausma išgelbėjo pašlijusią mano reputaciją. Senelės Anastazijos vertinimų skalėje, kaip supratau, aukščiausiame taške buvo karo chirurgai (ji pati buvo akušerė, bet karo pabaigoje kelis mėnesius Plungės ligoninėje dirbo operacinės seserimi). Skalės apačioje telkėsi visokiausi „šnekoriai ir pišoriai“: mokytojai, kunigai, valdininkai, žurnalistai, artistai. Jai buvo sunku susitaikyti su faktu, kad jauniausias jos sūnus Mečislovas metė žemės ūkio mokslus Dotnuvoje ir pasinešė į artistus, net į režisierius. Senelio profesiją – jis buvo farmacininkas – jinai gerbė, bet vėlgi pasišaipydama: „Pavojingas žmogus. Ką gali žinoti, kokio tručo įlašins į buteliuką. Geriau su juo nesipykti.“ Tačiau užmiršdavo ką sakiusi ir puldavo bartis. Gerai, kad senelis niekada neatšaudavo. Patylėdavo, patylėdavo, o jeigu Nastenka įsismarkaudavo, nusikabindavo nuo krosnies savo gelsvą lazdžiukę ir išeidavo į senąjį dvaro parką. Dažnai ir aš su juo.
Tėvas mėgo pasakoti apie šokių mokytoją Mintaučkį. Studijuodamas tėvas porą metų Kaune gyveno Maironio gatvėje viename name su šiuo mokytoju. Viršutiniuose aukštuose studentai nuomojosi kambarius, o pirmame buvo nedidelė salikė su bufetu. Čia Mintaučkis paprastomis dienomis rengdavo šokių pamokas, o savaitgaliais šokių konkursus. Pamokas lankė bemaž vien moterys – valdininkų ir karininkų žmonos. Vyrus atitempti į šias pamokas, juolab darbo dienomis, sekėsi sunkiai. Jei ir pasirodydavo koks karininkutis, tai trumpam, iki pirmo savaitgalio, mažai kas iš vyrų įnikdavo į šią pramogą. Šokių mokytojas Mintaučkis kviesdavosi studentus – koks mokslas be partnerių, kažkas gi turėjo įsukti ponias valso sūkury. Studentai noriai dalyvavo šokių pamokose, jiems mokslai nekainavo, dar ir selterio dykai išgerdavo. O štai šeštadieniais ir sekmadieniais studentai pasišienaudavo. Tomis dienomis būdavo samdomas žydukų orkestrėlis, damos ateidavo išsipusčiusios, užklysdavo ir veteranų, buvusių Mintaučkio mokinių, šiaip mėgėjų pramogauti. Šokių konkursas trukdavo visą vakarą. Mintaučkis su asistentėmis stebėdavo šokėjus ir rašydavo pažymius. O įdomiausia tai, kad vakarui baigiantis paaiškėdavo, kad visus prizus laimi poros, kuriose šoka studentai iš viršutinių aukštų. Turbūt nebereikia nė sakyt, kad po vakaro laimėtojai su iškovotais prizais: tortais, šampano ir krupniko buteliais, susieidavo į šokių mokytojo būstą ir gražiai atšvęsdavo. Dar įdomiau, kad maždaug po trisdešimties metų bičiulis dailininkas „Tulpėje“ man parodė sausą žmogelį paaiškindamas: „Čia šokių mokytojas Mintaučkis. Smetoninis.“ Ką jis tuos dešimtmečius veikė, kaip išsilaikė? Neva kažkuriuo metu dirbo Muzikiniame teatre. Nežinau, ar tiesa.
Pasirodo, kad vargonai bažnytiniu instrumentu tapo tik dvyliktame amžiuje. Antikos laikais vargonais buvo grojama hipodromuose, teatrų ir cirkų arenose. O į bažnyčią vargonai įsileisti nenoriai, mat turėjo nekokią šlovę, vargonuojama gi buvo per visokias atrakcijas, plebėjų šventes. Deja, nėra žinoma, kokia muzika tuo metu jais buvo grojama.
Tikriausiai ji skambėjo kitaip, ne taip dangiškai ir prakilniai kaip šiandien. Smagiausia būtų sužinojus, kad vargonai grojo visiškai taip pat kaip dabar, tačiau šventikams ir maldininkams tada atrodė, jog vargonai prasčiokiškai bauboja. Lietuvoje vargonai atsirado šešioliktame amžiuje.
Ligi šiol nežinojau, kad kovo dešimtoji yra Keturiasdešimties paukščių diena, pagoniška lietuvių šventė. Tą dieną į Lietuvą turi būti parskridę keturiasdešimties rūšių paukščiai. (Aš tiek nepriskaičiuoju.) Vėliau katalikai tą šventę neva pertvarkė į Keturiasdešimties šventųjų dieną, kiekvienam šventajam paskyrę po kokį nors globotiną paukštį. Įprastas metodas. O štai kovo vienuoliktoji iš paprastos dienos pavirto Nepriklausomybės švente visų mūsų akyse. Profesorius Vytautas Landsbergis, galima sakyti, šios šventės sumanytojas, apie kovo vienuoliktąją pripasakojo tiesiog mistiškų dalykų. Pasirodo, Berlyno Šarlotenbergo parke yra paminklas – baltas obeliskas, skirtas kovo vienuoliktajai. Pastatytas jis 1979-aisiais, taigi prieš vienuolika metų iki mūsų nepriklausomybės paskelbimo. O skirtas jis datai, kuri ateityje pasauliui taps itin svarbi. Prisimindamas, kaip profesorius skubino Nepriklausomybės akto priėmimą ir turėdamas omeny stebėtiną V. Landsbergio įžvalgą, pagalvojau – žinojo apie obeliską. Tarsi pagavęs mano abejonę, profesorius per radiją ėmė dievagotis, kad apie paminklą išgirdęs daug vėliau, jau po 1990-ųjų. Skulptūros autorius yra bosnis Braco Dimitrijevičius. Obeliskas parke pastatytas Šarlotenbergo rajono gyventojų pageidavimu, o data jame iškalta pirma pasitaikiusi (beje, keturiomis kalbomis). Neva skulptorius tiesiog paklausęs praeivio, kada šio gimimo diena, ir tą datą iškalęs akmenyje. Anot autoriaus, šitaip jis įamžinęs dieną, kuri taps svarbi pasauliui. Profesorius reziumavo, jog taip ir atsitiko, tą dieną ėmė griūti Sovietų Sąjunga. Taigi kad mistika. Jeigu šitaip, skulptūros autorių reikėtų vadinti pranašu, ne kuo kitu. Obelisko atsiradimo intencija vis dėlto nėra aiški. Kas viską sugalvojo? Įtariu, kad skulptorius baltąjį obeliską buvo iškalęs anksčiau ir siūlė jį pastatyti kokio nors miesto parke. Ieškojo municipaliteto, kuriam ši idėja patiktų. Rado tokius suokalbininkus Berlyne. Bet čia tik mano prielaida. Tikriausiai viskas vyko dar paprasčiau.
„Globalaus kaimo“ sąvokos autorius yra Kanados literatūrologas Maršalas Makluhanas, miręs dar iki interneto atsiradimo, tačiau jį puikiausiai išpranašavęs. Anot jo, toji aplinkybė, kad pasaulis virsta globaliu kaimu, nėra vien teigiama. Tarkime, kokiame nors atokiame Azijos ar Afrikos kaime visos žinios dar ne taip seniai buvo pranešamos būgnais. Iš būgno garsų žmonės suprasdavo, kas nutiko, – ar gimė kas, ar mirė, ar nelaimė kokia: gaisras, potvynis, žvėrių antpuolis. Būgnai dundėdavo tik reikalui esant. O šit dabar „globaliame kaime“ būgnai dunda be perstojo – radijas, televizija, telefonai ir t. t. Nebūtų taip pavojinga, jei ryšių priemonės be paliovos nepranešinėtų blogų naujienų, dažnai net nepasitvirtinančių: nuskendo laivas, susprogdinta bomba, cunamis nusinešė šimtus gyvybių. „Globaliame kaime“ pavojaus signalai skamba kur kas dažniau nei realiame, atskirtame nuo kitų uždarame kaime. Anot M. Makluhano, dėl šios priežasties „globalus kaimas“, kitaip tariant, šiuolaikinis pasaulis, tampa įtarus, sudirgęs, bailus. Po blogų žinių lavina jam vaidenasi tariami priešai ir pavojai, jis greit puola į paniką, praranda atsparumą gandams ir melui. Puikiausias to pavyzdys – vis iš naujo nušniokščiantys gąsdinimai visokiomis epidemijomis: paukščių gripu, cholera, juodlige. „Globalus kaimas“ viską žino, kas dedasi plačiajame pasaulyje, tačiau gyvena tarsi vulkano pašlaitėje.
Begaliniai yra teologų sugebėjimai išsukti uodegą iš bet kokios situacijos. Nemirksint paaiškinti bet kokį neįtikimą reiškinį. Kad ir kaip mažvaikiškai tie paaiškinimai skambėtų, juos gina visomis išgalėmis. Galiausiai priėję liepto galą, nieko nebegalėdami atsakyti į triuškinamą faktologiją, lyg niekur nieko ima nesidrovėdami platinti naują versiją. Kad ir garsioji istorija su Turino drobule, į kurią neva buvo suvyniotas nuo kryžiaus nukeltas Kristaus kūnas. Daugybę metų toji drobulė buvo vežiojama po pasaulį tvirtinant, kad ji iš Kristaus laikų, nors joks mąstantis žmogus negalėjo patikėti, kad paprastas audinys nesudūlėjęs gali atlaikyti šimtmečius ir dar išsaugoti į jį įvynioto kūno atspaudą, beveik paveikslą. Mokslinių argumentų ir modernių tyrimų metodų įvaryti į kampą, Vatikano profesoriai neseniai sugalvojo naują variantą, ne tokį fantastinį. Atsirado mokslininkas, kuris ištyręs drobulę paskelbė, kad jinai yra iš XIV amžiaus. Bet tai ne falsifikatas. Pasak specialisto, drobulė esanti garsaus Renesanso laikų dailininko Džoto di Bondonės kūrinys. Originali drobulė, kuria buvo apdengtas Kristus, iš tikrųjų sudūlėjo, todėl meistras padarė jos kopiją. Originalas galėjo būti netgi sąmoningai sunaikintas. Argi ne gudriai apeitas teiginys, kurį XX a. išplatino fizikai, ištyrę Turino drobulę radioaktyviosios anglies metodu. Tyrimas kolei kas patikimiausiu metodu parodė, kad audinys yra iš viduramžių, tūkstantmečiu naujesnis, negu teigiama, taigi klastotė, simuliakras. Tačiau konservatyvūs oponentai šokosi kritikuoti netgi naująją išmaniai sukurtą Vatikano versiją. Atseit drobulė yra šventa relikvija, o ne meno kūrinys, ir jokiais technokratiškais metodais jos tyrinėti nevalia. Anot jų, tokių relikvijų nedera netgi liesti. Turino drobulė jiems tikra, stebuklingu būdu atkeliavusi iš Palestinos į Europą. Ji amžina, nepavaldi laiko poveikiui.
Replika iš dokumentinio filmo: Sunkiasvoriai vandenyno gyvūnai, išlipę į sausumą, miklumu nė iš tolo neprilygsta žmogui. O paniręs po vandeniu žmogus tarp visų tų vėžlių, jūros liūtų, ruonių atrodo tarsi gorila su balerinos sijonėliu.
Mėnulio peilis įkypai kerta kambario kraštą. Atsiremia į mano lovą. Nubundu ir pakeliu delną tarsi veidrodėlį. Vidurnaktį delne galima matyti visus rėželius. Jei išmanytum chiromantiją, pagal mėnulio išryškintas linijas galėtum išsiburti ateitį. Telpa tik keturi pirštai, toks tas rėžis siauras, mat lova stovi prie tos pačios sienos, kaip ir langas, pro kurį sminga aštrusis mėnulio peilis. Taip yra dėl to, kad šią naktį pilnatis ir giedras dangus. Atsikėlęs matau, kad visas kambarys juodas, tik patį jo kampą kerta balčiausia juosta. Pagalvė atrodo kaip televizoriaus ekranas. Žavios pilnaties išdaigos. Ko gero, ji pažadino mane. Bet nebūtinai, kaime aš nesilaikau jokios tvarkos, naktimis klausausi radijo, dieną po obelimi nusnūstu.
Visą ikimokyklinę vaikystę man atrodė, kad ten kažkas gyvena. Ypač vasarą, kai pilkšvos nedažytos lentos įkaisdavo ir permušdavo kitus kvapus. Namelyje galėjai tupėti nors visą dieną, skaitinėti laikraščių skivytus arba nuplėšiamo kalendoriaus lapelius, kuriuos perskaitęs senelis atnešdavo čia ir pamaudavo ant surūdijusios vinies. Nuojauta manęs neapleido – kažkas čia turėjo gyventi. Tikriausiai negražus, slepiantis savo išorę, bet ne pabaisa. Arklys juk netilptų į šį namelį, juolab trigalvis slibinas. Galiausiai paaiškėjo, kad neklydau. Senelis parodė palubėje virš gulsčiojo langelio kažkokį pilką tumulą, panašų į skudurinį kamuolį. Širšių lizdas. Pačių širšių nebuvo matyti, bet tasai kamuolys pamažu didėjo. Mes jo nelietėme, ne visi ir pastebėdavo. Širšių nebijojau, nes namelyje jos neskraidė, viena kita kartais patyliukais ropodavo langelio stiklu. Buvau patikintas, kad jeigu neliesiu jų lizdo, jos nepuls ir negels. O štai kaimynė Sigutė, mano žaidimų draugė, sužinojusi apie tą lizdą ir kas jame gyvena, namelin eiti bijojo. Užsimaniusi sisiuko bėgdavo į savo kiemą.
Leonas G. pasakojo, kad prieš pat karą jo tėvas buvo paskirtas spaustuvės direktoriumi. Dirbdavo iki išnaktų. Artimieji negalėję suprasti, ką jis ten taip ilgai darąs. Nuolat klausinėjamas jis nenoriai paaiškinęs, kad spaustuvininkai daro neštuvus sužeistiesiems gabenti. Taip ir neaišku, iš ko jie darė tuos neštuvus. Gal iš kartono ir viršelinės drobės? Vadinasi, rusai žinojo, kad karas tuoj prasidės, ruošėsi kaip sugebėjo. Dar jis pasakojo, kad tuo metu jų šeima gyveno Julijanavoje prie pat aerodromo, todėl patyrė patį pirmąjį Kauno bombardavimą, nes pirmosios vokiečių bombos krito ant Aleksoto aerodromo, kad jį paralyžiuotų, sudaužytų pakilimo takus ir lėktuvus. Leono šeima traukėsi, bėgo kažkokiu giliu grioviu, paskui slėpėsi rūsyje. Ten gulėjo kraujuojanti nutrauktomis kojomis moteris, kuri jo akyse mirė. Leonui tada buvo penkeri metai, pirmoji karo diena vaikui įsirėžė į atmintį giliausiai, ji buvo pati kraupiausia.
Sapnavau Kubą, susitikimą jaukioje Havanos kavinėje su Kubos menininkais. Kažkada, kai iš tikrųjų teko lankytis toje šalyje, panašus renginys buvo numatytas, bet paskutiniu momentu buvo pakeistas į susitikimą su mokytojais, o dar tiksliau – su Havanos mokytojų choru. Sapne nedidelį mūsų būrelį vaišino menininkai. Muzikantai, dailininkai. Įpusėjus pasisėdėjimui vienas pusnuogis Kubos žurnalistas keičia toną iš draugiško į valdišką ir liepia iš pateikto sąrašo išsirinkti suvenyrą. Bandau atsisakinėti, bet jis netgi reikalauja, skaito sąrašą, kuriame puodukas, nosinė, cukraus gabaliukas, suvyniotas į spalvotą popieriuką, ir kitokie menkniekiai. Vėliau paaiškėja, kad tai svarbi diplomatinė misija, valstybinis įpareigojimas, o patys suvenyrai jau seniai supakuoti į popierinį maišelį, ant kurio užrašyta „Dolce Cubana“, kurį vaišėms baigiantis kiekvienam svečiui atneša ant padėklo tamsiaodė gražuolė. Mulatų orkestras įteikiant maišelį groja „Bandera rosa“. Prabudęs galvojau, ar tas suvenyrinis ritualas nebus patekęs į sapną iš literatūrinių švenčių Gruzijoje, Moldavijoje, Gorkyje, Kijeve, kur esu dalyvavęs. Bemaž visur tas ritualas būdavo itin sureikšminamas, net mistifikuojamas ir, matyt, privalomas. Bet kodėl Havanoje?
Erichas Fromas rašė, kad vienas ankstyviausių šaltinių, kuriame nusakomas požiūris, kad mūsų sapnuose gali pasireikšti ir pačios racionaliausios, ir pačios iracionaliausios galios, yra Homero poemos. Homeras piešia dvejus sapnų vartus: vienus iš rago, pro kuriuos pasirodo teisybę reiškiantys sapnai, kitus – iš dramblio kaulo, pro kuriuos pasirodę sapnai yra klaidinantys, neteisingi. Taip yra todėl, kad ragai peršviečiami, skaidrūs, o dramblio kaulas neskaidrus, nepersišviečia.
Mano anūkė, grįžusi iš Amerikos, apie Las Vegasą, kur buvo nuvykusi su draugais, pasakė štai ką: „Baisus kičas, tokio net neįsivaizdavau. O vyrai visi tenai man iki peties. Mažiukai storuliai. Visokie kinai, japonai, gal meksikiečiai, italai, bet ir tie žemaūgiai. Amerikoje žmonės negražūs, visus gražuolius, matyt, susirenka Holivudas. Beje, garsioji žvaigždžių alėja Holivude atrodo prasčiau už Laisvės alėją Kaune.“
Prisiminiau Valį Drazdauską, kuris sakydavo: „Jei Ąžuolynas būtų ne Kaune, o Paryžiuje, taptų garsesnis už Bulonės miškus ir Liuksemburgo sodus.“
Latviai garsėja savo konditerija. Žemaitijoje esu girdėjęs juos pravardžiuojant pyraginiais. Kai dar mokinukas pirmą kartą apsilankiau Rygoje, ji mane nustebino ne tik savo pastatais, bažnyčiomis, bet ir pyragaičių bei kavos kvapu, plūstančiu bemaž iš kiekvieno namo. Kūkas un konfetes – pyragaičiai ir saldainiai – tiek jų šnekoje, tiek ant kavinukių langų, visur. Vėliau yra tekę lankytis ir kituose latvių miestuose bei miesteliuose, svečiuotis latvių namuose. Pastebėjau, kad kiekviena latvė labiausiai mėgsta pasigirti savo pyragu, neva iškeptu pagal jai vienai žinomą receptą. Latviai suvokia, kuo jiems dera didžiuotis, taigi didžiuojasi savo bandelėmis, saldumynais ir dainomis. Šią vasarą Ezerėje, pasienio miestelyje, nusipirkau garsiųjų latviškų pieniškų karamelių „Gotina“. Lukštendamas saldainius, pastebėjau, kad kitoje popierėlio pusėje atspausdinti lyg ir eiliuoti tekstai. Įsiskaičiau – ėgi čia garsiosios latvių dainos. Tokiu būdu, išradingu tautinių grožybių sukryžminimu, matyt, siekiama, kad tuos posmelius pirmiausia įsimintų pagrindiniai „Karvučių“ vartotojai – latvių vaikai. Taip, latviai myli savo folklorą, bet kasdienybėje jo vis mažėja, visu ūgiu pasirodo jis tik per garsiąsias Dainų šventes. Latviai ne mažiau kaip lietuviai bijo nutautėjimo, todėl štai ir sugalvojo būdą, kaip su tuo grumtis. Gal kiek padės. Nurašiau nuo vieno popierėlio:
Riga, Riga, skaista Riga,
Kas to skaistu darinaja?
Vidzemnieku grūti darbi,
Pakavoti kumelini.
Lietuviškai maždaug taip: „Riga, Riga, gražioji Riga, kas tą grožybę sukūrė? Vidzemės žmonių sunkūs darbai, kaustyti žirgeliai.“
Sentikių kaime už Irtyšiaus mus užklupo speigas, pirmas tą žiemą. Jeigu būtume žinoję, vargu ar būtume išsiruošę į kiškių medžioklę. Šaltajame trobos gale buvo užšalusios visos sūdytos gėrybės, net didžiulė rėčka su sūdytais arbūzais – tokią pirmą kartą mačiau. Gerai, kad iš gaziuko išleidome vandenį, nes per valandą, kai gerdami arbatą laukėme, kol prašvis, užšalo tepalas, teko kaitinti karterį. Apšarmojusios sibirietiškos karvės slampinėjo po laidarą ir pešė šieną iš apsnigtų kaugių. Braškėjo tvoros, sukaltos iš gulsčių papenčių. Pavažiavome gal kokį kilometrą senojo miško link, nusidriekusio palei Irtyšių. Krūmuose pasibaidė du kiškiai, jų nervai neatlaikė motoro burzgesio, vargšeliai tuoj ir krito. Niekas daugiau, išskyrus porą purptelėjusių kurapkų pulkelių, nepasirodė, o kurapkoms mūsų šautuvai nebuvo paruošti. Įsidienojus grįžome į kaimą, sulindome į trobą, kur tvoskė dvi krosnys – koklinė kambaryje ir didžioji miegamoji virtuvėje. Kiškiai buvo prisiėdę aitrių žolių, tad troškinami puode skleidė sūdrų pelynų kvapą. Šeimininkas ir jo sūnus, kuris mus čionai pasikvietė, kalbėjo, kad tokia kiškiena su praskiestu spiritu gydo nuo visų peršalimų. Besivažinėdami ir beslampinėdami pagiriu sušalome į ragą. Kiškieną užgėrinėjome dar ir verdančia kvapnia arbata iš caro laikus menančio varinio virdulio. Paskui mums paklojo didžiajame kambaryje, tiesiog numetė ant grindų krūvą vilkų ir šernų kailių, jais pasiklojome ir užsiklojome. Šiluma iš spirito, arbatos ir aitrios kiškienos įkaitintų vidurių pamažu pasklido po kūną. Naktį jaunamiškyje, siekiančiame kaimą, kažkas stūgavo – gal sulaukėję šunys, gal vilkai. Pro langą ryškiai plieskė mėnuo, tarsi prožektorius pramoniniame Sibiro mieste, iš kurio, sukorę tris šimtus kilometrų, čionai atvažiavome. Rytą termometras rodė trisdešimt keturis laipsnius šalčio.
Kažkoks finansinių paradoksų paradas. Miestelyje pasiligojęs mokytojas, kuriam jau aštuoniasdešimt, pasisamdė dešimčia metų jaunesnį kaimyną, taip pat pensininką, suskaldyti jau supjautas malkas. Senas vyras dirbo lėtai, paskaldė vieną dieną, kitą. Antros dienos vakare pro šalį ėjo pakaušęs jaunystės draugas iš kito miestelio pakraščio. Pamatęs savo prietelių skaldant malkas rūsčiu balsu užriko: „Ak tu šitaip, dejavai, kad neturi macios, nė stiklelio negali išlenkti, o malkas mokytojui skaldyt gali. Reikės pranešti, kad tau nuimtų pensiją.“ Trečią dieną malkų skaldytojas nebeateina. Mokytojas bėga žiūrėti, gal kas nutiko. Nieko nenutiko, sėdi jo pagalbininkas patroby, vištas lesina. „Nelauk, nekviesk, – sako, – daugiau nebeateisiu. Bijau prarasti pensiją.“ Jokie įtikinėjimai, kad jo draugas pajuokavo, kad taip nebūna, žmogaus neįtikino. Mokytojui teko laukti, kol atvažiuos anūkas ir pabaigs pensininko pradėtą darbą. O pensininkas, pasirodo, išsigando ne tuščiai. Mat dabartinės valdžios logika yra tokia – jeigu tu, senas žmogau, dar pajėgi šiek tiek dirbti ir kiek nors užsidirbti, pensijos mokėti tau nereikia. Su šiuo paradoksu susidūriau ir aš pats. Porą sykių gavau kelių dešimčių litų honorarą iš spaudos leidinių. Po mėnesio ateina valdiškas laiškas, girdi, aš, toks ir toks, esu padaręs valstybei žalą, nes, būdamas pensininkas, gavau atlyginimą už atliktą darbą, todėl esu baudžiamas, regis, aštuoniolika litų. O didžiausia komedija yra tai, kad iš tavęs atima sumą, kuri prilygsta vienos dienos pajamoms iš pensijos. Nesvarbu, kiek tu papildomai uždirbai – tūkstantį litų ar tris litus, atskaito pensijos dalelę, tenkančią vienai dienai. Finansininkų logika: kiekviena gauta suma yra atlyginimas už vieną darbo dieną. Pensininką baudžia ne dėl to, kad jis daug uždirbo ir dar nori pensijos, o už tai, kad jis apskritai dirbo. Ar ne marazmas? Pensininkai, suprantama, rado šiokią tokią išeitį, sutarė su darbdaviais, jog visi smulkūs uždarbėliai jiems būtų mokami vienu kartu. Už mėnesį, ketvirtį, pusmetį. Aš dar suprasčiau, jeigu pensininkas privalėtų pranešti apie papildomai uždirbtą sumą, ir toji suma būtų išskaičiuota iš pensijos (arba dalis sumos). O dabar kas? Štai ir nusprendžia dėdelis, kad jam geriau lesinti savo vištas negu kapoti mokytojo malkas. Tegu prasmenga skradžiai visi tie darbai, jeigu dirbant reikia slapstytis net nuo vaikystės draugų.
Tarkime, vieną sekmadienio rytą atvažiuoji į savo sodybą Dzūkijoje, o jos nebėra. Pamiškė, kurioje ji glaudėsi, išarta, o arimo vidury tik šuns būda. Šuo yra. Jis atbėga iš miško, inkščia, glaustosi, laižo tau rankas, negali nieko pasakyti.
Tarkime, atsiverti šviežią laikraštį, o jame tik pavadinimas, tarkime, MIESTO NAUJIENOS. O žemiau tik juodos manų kruopos, smulkūs taškeliai, peliukų spiros. Perverti puslapį, ten kitas pavadinimas, tarkime, SPORTAS, o aplink tos pačios kruopelytės. Žiūri žiūri į jas, kelis kartus išvalai akinių stiklus, bet niekas nepasikeičia. Nieko daugiau perskaityti neįstengi.
Tarkime, ankstyvą pavasarį plauki valtimi, netyčia išsineria vienas irklas ir lieka už borto. Iškabini iš kilpos antrąjį ir bandai pasiekti srovės nešamą pirmąjį, bet ir laikomasis išslysta iš rankų. Tarkime, vanduo dar su ledais, krantai toli, valtį srovė neša greičiau, o irklus lėčiau ir kažkodėl kreivai, priešingo kranto link. Vis garsėja artėjančios užtvankos šniokštimas.
Arba keliauji prie jūros. Įlipi į traukinį, tarkime, Madride. Dar likę laiko, tad nusprendi stoties kioske nusipirkti žemėlapį. Perone žemėlapio nerandi, tave siunčia stoties vidun, kur yra knygynėlis. Kai su žemėlapiu rankoje grįžti į peroną, traukinio, tarkime, nebėra, išvyko. Vagone liko tavo daiktai, švarkas su dokumentais ir pinigais. Marškinių kišenaitėje turi tik traukinio bilietą ir truputį smulkių, grąžą, gautą knygynėlyje. Esi svetimšalis, greta nesuprantama kalba kažką rėkauja būrys juodaodžių. Žemėlapio, kurį laikai rankoje, tarkime, tau gali prireikti.
Išeitis vienintelė – šalin vaizduotę.
Pristatinėdamas Vilniaus knygų mugėje savo naująjį romaną „Čia ir dabar“, Jonas Mikelinskas citavo Staliną: „Aš išvaduosiu žmogų nuo chimeros, kuri vadinasi sąžinė.“ Jis tą ir padaręs. O naujo žmogaus niekas taip ir nesukūrė. Toliau J. Mikelinskas suka mintį šitaip: jeigu sovietinė santvarka iš žmogaus norėjo padaryti vergą, tai šita santvarka labai sėkmingai daro iš jo gyvulį. Vergas dar gali atvirsti žmogumi, o gyvulys – jau niekada.
P. S.
Itin žiauriai pasakyta. J. Mikelinskas labai originalus rašytojas. Rašo daug, prirašo visko – nuo epopėjų iki miniatiūrų. Ir niekada niekam nepataikauja. Per tai užsitraukia didžiausių nemalonių. Sovietmečiu jo kūrinių gerą dešimtmetį nespausdino. Sulaukęs garbaus amžiaus, atsilaiko net prieš žydus, kurie patologiškai nepakantūs kritikai. Jie kažkada skaudžiai jam įkando, J. Mikelinskas gindamasis jau antrą dešimtmetį renka istorinę medžiagą ir rašo publicistiką apie žydų ir lietuvių santykius. Pedantiškai, skrupulingai, išsamiai. Panašiai gali būti ir su tuo sugyvulėjimu, šokiravusiu ne vieną valdžios žmogų. Jeigu tik Dievas duos jam sveikatos, manau, šią temą jis išskleis į plotį ir į gylį.
Neprisimenu, kas pirmas Lietuvoje pradėjo kalbėti apie garmėjimą į dugną. Atrodo, kad tai buvo Vagnoriaus laikais, vadinasi, šiai filosofijai jau penkiolika metų. Ji čia išlenda į viešumą, čia vėl pasislepia. Jos esmė, pateikiama su optimizmu, yra tokia: Lietuvos ekonomika (ir ne tik ji) ritasi žemyn, garma į dugną, kai tą dugną pasieksime, imsime kilti aukštyn. Matyt, nuo jo atsispyrę, kitaip, matyt, negalime. Klausimas: koks dabar mūsų tikslas? Aišku, kuo greičiau pasiekti dugną. Ar tokią filosofiją galima vadinti normalia? Kas gali trokšti garmėti į dugną, į patį žemiausią lygį, kitaip sakant, į pragarą. Aišku, kad tik bepročiai. Belieka konstatuoti, kad politikai, o gal ir ekonomistai bei žurnalistai mums nori įpiršti pakaruoklišką credo, savižudišką filosofiją, kurios mes nesigėdijame, netgi laikome ją racionalia, pragmatiška. Taigi kuo greičiau nukrisime į dugną, tuo mums bus geriau. Nesispyriokime, garmėkime stačia galva, skatinkime taip daryti ir tuos, kuriems tokia filosofija atrodo absurdiška. Įdomu, kada koks nors aukštas valdžios žmogus viešai pasakys, kad šitaip galvoti nedera, kad nedera sąmoningai siekti bankroto, kad gyvenimas nėra neprognozuojamas, kad jis priklauso ne vien nuo atsitiktinumų, bet ir nuo žmogaus pastangų, kad čia ne loterija. Paprastai gyvenime atsitinka taip, kaip mes esame įsikalbėję. Tauta ir valstybė, apkrėsta dugno filosofija, net ir gerėjant ekonominei situacijai, galvos, kad vis dar krenta žemyn. Šiandien mūsų valdžia, ypač premjeras, elgiasi kaip koks burtininkas ar šamanas – paspjaudo pirštą, pakelia prieš vėją ir aiškina, kad šį ketvirtį kritimas sustojo, recesija baigėsi. Arba kad kitos kaimyninės šalys krenta greičiau, o mes nuo Naujųjų metų kilsime aukštyn. Palaukite, o kaip su tuo nepasiektu dugnu. Mistika, o ne valstybės ekonominė politika.
Šis mano palyginimas senamadiškas. Kaip ir aš pats. Jo moralas – jaunieji neturėtų iš vežimo išmesti senių, nes seniai turi lazdą. Visur ir visados, nes be lazdos nepaeina. Jaunimas mėgsta važiuoti greitai, čaižo botagais žirgus, pliauškina vadžias, jų karietos, ekipažai lekia kaip vėjas. Bet pavojaus akimirką įsilėkusių žirgų suturėti jie nebegali. Ratai gali nusiristi pakalnėn ir subyrėti. O seniai, kaip sakyta, turi lazdą, vežasi po šonu pasikišę vežime. Štai tą senio lazdą ir galima įkišti į ratus. Lazda, aišku, lūžta, stipinai išsilaksto, bet įsilėkęs vežimas kitąsyk, žiūrėk, ir sustoja ant prarajos krašto. Su visais jame esančiais keleiviais – jaunais ir senais. Taigi senis su lazda gali išgelbėti jauną ir smarkų. Jaunam net tokia mintis neateis į galvą, greičiau jis gelbėsis šokdamas lauk iš patrakusio vežimo, bet toks šuolis dažniausiai yra pražūtingas. Iš lekiančios karietos nesusižeidę sugeba iššokti tik profesionalūs kaskadininkai. Bet ką čia niekus šnekėti – jaunimas dabar laksto motociklais ir automobiliais.
Kai sutikau trečią šitaip besielgiantį žmogų, supratau, kad mano jaunystės draugas R. nėra koks nors fenomenas. Iš jo nepatenkintos kalbos kadaise supratau, kad bendradarbiai iš jo švelniai pasišaipė. Pasirodo, kad žmogus, kuris visus žemina, apkalba, iš visų tyčiojasi, nori, kad visi jam maloniai šypsotųsi, mandagiai sveikintųsi, jokiu būdu nedrįstų į pašaipų žodį atsakyti tokiu pat. Jis, matai, drabstysis purvais, skaldys antausius, o aplinkiniai jam atsukinės antrąjį skruostą, – skelk dar kartelį. Beje, mano jaunystės draugas buvo vargonininko sūnus. Jis retsykiais iš tikrųjų nuduodavo esąs doras katalikas. Tačiau trokšdamas, kad visi juoktųsi iš jo sąmojaus, pats dėl menkiausios pašaipėlės tiesiog užsiplieksdavo. Dabar žinau, kad tai žmogaus tipas, itin įdomus, bet retas. Šie žmonės iš visų smagiai ir išradingai juokiasi, bet patys pajuokti baisiausiai pyksta.
Sužinojau, kad esperanto kalbos pavadinimas atsirado ir paplito per klaidą. Esperanto yra Liudviko Zamenhofo slapyvardis. Šis Baltstogės žydaitis, nuo paauglystės užsidegęs sukurti tarptautinę kalbą, 1887 m. Varšuvoje išleido tokios kalbos vadovėlį, pasirašytą slapyvardžiu Doctor Esperanto (išvertus galėtų skambėti kaip Daktaras Viltingasis). Iš pradžių Rusijoje, vėliau visoje Europoje platinama, keturiasdešimties puslapių knygelė buvo pristatoma kaip esperanto vadovėlis, prasmę perkeliant iš slapyvardžio į pavadinimą bei turinį. Ilgainiui imta aiškinti, kad kalba taip pavadinta sąmoningai, tikintis, jog tai bus vilties kalba, suartinanti tautas, leidžianti joms susišnekėti. Visas šios knygos pavadinimas yra „Lingvo internacia. Antauparolo kaj plena lernolibro“ („Tarptautinė kalba. Įžanga ir vadovėlis“). Beje, šį vadovėlį L. Zamenhofui padėjo išleisti jo uošvis Keleris, gyvenęs Kaune ir senamiestyje turėjęs muilo fabrikėlį. Šiaip L. Zamenhofas buvo gydytojas okulistas, po studijų kelis mėnesius netgi praktikavęs Veisiejuose, kur gyveno jo sesuo.
Nostradamas savo kūrinius rašydavo naktimis. Legenda sako, kad jis priešais save pasistatydavo dubenį, pilną vandens, užsidegdavo žvakę. Neva vaizdiniai, kurie pasirodydavo vandens paviršiuje nuo šalia plevenančios liepsnos, jam ir diktuodavo katrenų tekstą. Ką išvysdavo dubenyje, tą ir surašydavo. Kitaip tariant, pranašystės kildavo spontaniškai, kaip vaizduotės ir atspindžių rezultatas. Viskas labai paprasta. Tiesiog keista, kad jo pranašysčių aiškintojai patys nebando pakartoti šio metodo. Gal paprasčiausiai nesugeba eiliuoti. Negali būti, nes eiliuojančių pranašų ir mistikų pasitaiko visur ir visada. Vienas buvo užklydęs net Lietuvon – Juozapas Albinas Herbačiauskas.
Romos imperatorius Dekretianas 305 m. atsisakė sosto ir įsikūręs kaime dabartinės Kroatijos teritorijoje ėmėsi ūkininkauti. Kai po septynerių metų romiečių delegacija, atvykusi į jo ūkį, ėmė prašyti, kad jis sutiktų vėl būti Romos imperatoriumi, Dekretianas atsakė: „Jei būtumėte matę, kokie šiemet mano darže užderėjo kopūstai, tikrai neragintumėte manęs užsiimti tokiais niekais.“
Beje, JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas, atbuvęs dvi kadencijas aukštajame valstybės poste, išsikraustė į atokų dvarelį, kur ligi gyvenimo pabaigos užsiėmė žemės ūkiu.
O štai Levas Tolstojus, vasaromis Jasnaja Polianos dvare mėgęs kartu su kaimiečiais sukti dalgelę, kartodavo, kad pats tinkamiausias užsiėmimas vyrui yra žemdirbystė.
Kančia, kaip vertybė, nūnai nebe pirmą kartą patiria priekabią reviziją. Kančią, žinia, ypač aukština su krikščionybe susiję menai bei filosofijos. Kančios grožis ir vertė labiausiai akcentuojama po pasaulį ištinkančių tragedijų: karų, katastrofų, stichinių nelaimių, šitokiu būdu atkreipiant dėmesį į aukas, nukentėjusiuosius, atiduodant jiems pagarbą, reiškiant užuojautą. Norima įteigti, kad kenčiantieji nėra nurašyti, pasmerkti vargams, bet priešingai – jie pakylėjami aukštyn, jais grožimasi. Kančia įprasmina fizinį skausmą, kurį žmogus patiria ne dėl savo kaltės. Kančios garbinimas gali atskirus žmones, tarkime, atsiskyrėlius, vienuolius, religinius fanatikus netgi nukreipti į savanorišką savęs kankinimą. Tokios perversijos paprastai ir tampa svariausiu kontrargumentu kančios kaip vertybės traktavimui. Jokia čia vertybė, – sako Dioniso garbintojai ir visi kiti lengvabūdžio gyvenimo šalininkai. Taigi, kas gali paneigti, kad šiandien labiausiai yra propaguojami visokiausi gyvenimo malonumai, reklamuojamas dykinėjimas, nevaržoma vartojimo manija. Paradoksalu tai, kad tiek Europoje, tiek Amerikoje visuotinai pripažįstant krikščionišką pasaulėžiūrą ir jos prioritetus, į kančios garbinimą žiūrima kaip į naftalininę senieną, religinę atgyveną. Šiuolaikinė pramogų industrija kančią eliminuoja netgi iš pavojingų žaidimų, ne visada pasibaigiančių laimingai. Tik šypsena, šypsena, per visą ekrano plotį šypsena. Kančia pamažu traukiasi iš visų menų, netgi iš poezijos, užleisdama vietą džiaugsmui, pašaipai, nerūpestingam elgesiui. Vyrauja pažiūra, kad protingieji siekia malonumų visose srityse, o kančiomis tenkinasi tik paklydėliai ir apsimetėliai, arba globalių ideologijų apmulkinti naivuoliai. O mūsų Vidmantė Jasukaitytė neseniai netgi pareiškė, kad ilgai mąsčiusi ji suprato, kad visas pasaulio blogis atsiranda iš kančios. Tokia nuomonė niekaip nedera su krikščionybės skatinimu kentėti ir aukotis. Kaip ši išvada koreliuoja su modernia (ir ne tik modernia) filosofija, galėtų paaiškinti nebent speciali studija.
Supažindintas su mokyklinių biologijos vadovėlių autore, aš iškart prisiminiau satyriką Vytautą Eidukaitį, kuris mėgdavo prisistatyti kaip lietuvių kalbos vadovėlių autorius. Dar pasigirdavo, kad yra sueiliavęs kelių eismo taisykles. Negaliu pasakyti nei koks jis buvo mokytojas, nei koks vadovėlininkas. Jo mokiniai sako, kad linksmas ir sukalbamas. Man keisčiausia, kad jis absoliučiai neatitiko suvalkiečio įvaizdžio, nebuvo savanaudis ir gobšus. Priešingai – dosnus, draugiškas, abejingas visokioms materialinėms gėrybėms. Lengvai prašvilpdavo pinigus su jaunomis panelėmis, draugais ir bičiuliais. Bet mokėjo ir uždirbti. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dirbo maisto pramonės technikume, dėstė neakivaizdininkams. O neakivaizdininkai tenai – restoranų direktoriai, virtuvių šefai, parduotuvių vedėjai, visokiausių maisto gamybos įmonių viršininkai. Anot jo, visiški beraščiai, kuriems sunku įkalti į galvą, kad Žemaitė parašė „Petrą Kurmelį“, bet ne „Žemę maitintoją“, kurią parašė Petras Cvirka. Restoranų direktoriams kažkodėl atrodė atvirkščiai. V. Eidukaitis pirmučiausia jų pačių šratinukais ištaisydavo gramatines klaidas rašinėliuose, o paskui parašydavo trejetą arba ketvertą, priklausomai nuo pažadėto atlygio. Kartais Vytautas surengdavo bičiulių literatų „kruizus“ per savo mokinių parduotuves ir restoranus. „Nereikia kuklintis, jie pinigų turi kaip šieno, o intelekto jokio. Tegul dalijasi su intelektualais.“ Per jį, reikalui esant, buvo galima nusipirkti deficitinių valgių ir gėrimų. Sueiliuotos kelių eismo taisyklės vėlgi autoriui nešė dividentus. Ne tik pats išsisukdavo nuo baudų, bet išsukdavo ir kitus. Rašytojas jis buvo prastas, kepdavo epigramas kaip blynus, menkai rūpindamasis jų meistryste. Išmanių redaktorių padedamas išleido kelias knygutes. Prekybininkų ir autoinspektorių draugijoje jis, atrodo, buvo kur kas didesnis rašytojas ir nepamainomas pokštininkas. O šit literatų brolijoje jam tekdavo kitas vaidmuo – apmokėti vakarėlių sąskaitas, ką neprieštaraudamas ir darė. Gana anksti palikęs šeimą, sendamas Vytautas savo išdaigų teritoriją praplėtė ir šia kryptimi, mėgdavo rodytis su jaunomis merginomis, glausdavo jas savo gūžtoje, vėliau, anot jo, išleisdavo už patikimų vyrų, mat jam pačiam ištekintoji panikė tapdavusi per sena. Nežinau, ar savo paties, ar savųjų pasijų iniciatyva jis nuolat jauninosi, dažė plaukus, pritardamas smuikeliu plėšdavo liaudiškus kupletus, rengėsi lyg koks hipis ir nieko pernelyg neėmė į galvą, nesirūpino savo reputacija. Man yra pasakojęs, kad rimtai persigandęs buvo tik vieną kartą gyvenime, kai keturiasdešimt pirmaisiais, jau prie vokiečių, sėdėdamas „Romuvoje“ išvydo ekrane savo eilėraštį, šlovinantį bolševikus, spausdintą prieš metus „Tiesoje“. Buvo rodoma naujausia kino kronika, ir griausmingas diktoriaus balsas ragino nubausti tautos išdavikus, okupantų pataikūnus. „Maniau, kad gyvas iš kino teatro neišeisiu. Bet išėjau ir tą patį vakarą moviau į Suvalkijos kaimą. Mane galėjo ištikti Montvilos likimas.“ Galimas daiktas, kad dėl to jaunasis suvalkiečių dainius po karo perėjo į linksmąjį žanrą, sudarinėjo vadovėlius, eiliavo kelių eismo taisykles ir jokioms valdžioms odžių neberašė.
Aiškiaregys Aržanas, altajietis, dainuoja gerkliniu balsu ir aiškina, kad jo balsas vibruodamas suranda pažeistus žmonių organus ir gydo juos, išvaro iš kūno ligas. Tuo abejojantiems jis pareiškia, kad dabar bukagalvių amžius, o vėliau ateis didžiagalvių laikai. Vaikystėje, sakosi, ir pats sunkiai sirgęs, naktimis jį lankydavę demonai, laužydavę kaulus, draskydavę gerklę. Nežinau, ar altajiečių tauta tokia unikali, mįslinga, ar tik kitataučiai susikūrė tokį jos paveikslą. Bet kad altajiečius bandoma demonizuoti (šamanizuoti?), tai akivaizdi tiesa. Teko susidurti su vienu jų poetu iš Kalnų Altajaus. Nors jis jau trečius metus mokėsi Maskvos M. Gorkio literatūros institute, buityje elgėsi kaip nežabotas laukinis, išlindęs iš urvo kalnuose. Be ceremonijų griebdavo patikusią merginą už rankos ir tempdavo į užkaborius, įerzintas restorane vartė stalus, klykė ir raičiojosi ant grindų, ilgai negalvojęs čiupdavo peilį, – ironijos ir patyčių nepakęsdavo, gerai dar, kad ne visada suprasdavo, kad iš jo juokiamasi. Bendramoksliai juo žavėjosi. Pasiskaičiau altajiečio tekstų, – ne šedevrai, gamta, kalnai, gyvūnija – primityvu (aišku, skaičiau vertimus). Tačiau pats autorius savo giesmes (?) atlikdavo be galo įspūdingai, tarsi kokias religines apeigas, staugė ir gargė it šamanas, galingas Rytų burtininkas. Beje, per vieną Poezijos pavasario šventę Palemone panašiai pasiūkčiodamas ir pasidainuodamas savo kūrinius skaitė mansių poetas Juvanas Šestalovas, kurio senelis tikrai buvo šamanas, o tėvas kolchozo pirmininkas. Kas girdėjo, manau, nepamiršo. Kaip niekas iš girdėjusių nepamiršta Sigito Gedos urvinio giedojimo Šventų Jonų bažnyčioje, man regis, taip pat nusižiūrėto nuo Sibiro šamanų.
Per radiją nugirdau energingos lietuvaitės Evelinos, pasivadinusios Candy Cactus, pasakojimą apie Užkaukazę, ji tenai nukako dviračiu ir praleido pusantrų metų, keliaudama po kaimus, stebėdama įvairių tenai gyvenančių tautų papročius, gyvenimo būdą. Užsiminė apie osetus, azerus, graikus, duchoborus. Galimas daiktas, kad jinai savo įspūdžius aprašys. Bent jau man dviratininkės pasakojimas iš Kaukazo tautinio ir religinio margumyno būtų daug įdomesnis nei dabar spaudoje išpopuliarinti mobiliųjų lietuvaičių įspūdžiai iš Paryžiaus, Londono ar Monako. Evelinos pasakojimas mano atmintyje atgaivino molokanų kaimelį Šemachos apylinkėse netoli Baku. Molokanai į Kaukazą iš Rusijos buvo priverstinai atitremti devyniolikto amžiaus pradžioje dėl nesutarimų su stačiatikiais. Mat jie tiki Jėzų Kristų, bet nepripažįsta šventųjų, ikonų, šventikų, atlaidų, jokio išorinio religinio triukšmo. Negeria alkoholio, nevalgo kiaulienos, per pasnikus maitinasi tik pieno produktais (dėl to taip ir vadinasi). Kaimelyje buvome tik pusvalandžiui sustoję, bet išsyk matyti, kad čia gyvena ne azerai. Kitokie namai, daug karvių, veršių, palei kaimą obelų sodai, bet nėra vynuogynų. Neaugina jie ir avių, kurių bandos aplipusios visas Kaukazo priekalnes. Molokanų kaimelis slėnyje, palei kiekvieną namą daržas, kūpantis daržovėmis. Azerai pasakojo, kad molokanų rauginti kopūstai garsėja visame Kaukaze. Jie raugina ir obuolius. Molokanų moterys stambios raudonskruostės gėlėtomis palaidinėmis ir skarelėmis. Vyrai rudabarzdžiai, apsivilkę senoviškomis liemenėmis lyg kokie Pavolgio pirkliai, kepurėti. Kaimas švarus ir tvarkingas, šalikelėje nesimato nė vieno permušto šuns, kaip kitose kalniečių gyvenvietėse.
Jau ir pas mus bandomos visokios reklaminės akcijos ir atrakcijos. Bet mūsiškės, jei palygintume su pasaulinėmis, yra juokingi mažmožiai. Štai Ramiojo vandenyno dugne šalia akmeninėmis galvomis garsėjančios Velykų salos guli kelios tokios pat galvos. Pasakojama, kad jos kadaise išvirto iš laivų, kai kažkokie tyrinėtojai bandė jas išgabenti iš salos, veikiami, matyt, savanaudiškų paskatų. Taigi kažkokiu būdu įkėlė nepakeliamą krovinį į laivą ir bandė plukdyti žemyno link. Tačiau akmeninės stabų galvos apvertė laivą ir nuskendo. Nūnai iš viso pasaulio plūstantys turistai, apžiūrėję milžiniškų galvų rikiuotę pakrantėje, pasigrožėję gamta ir gyvūnija, suprantama, užsimano žvilgtelėti ir į galvas vandenyno dugne. Lipa į tam skirtus laivelius, išsinuomoja nardymo įrangą, leidžiasi dugnan ir įsitikina, kad ten iš tikrųjų guli išvirtusios galvos, tokios pat, kaip ir krante. Betgi kai kurių nardytojų (gal žurnalistų?) smalsumas yra beribis. Ilgainiui jie ėmė aiškintis, iš kokių akmens luitų tos povandeninės galvos iškaltos, ir ištyrė, kad jos išlietos iš betono. Dugne guli betoninės statulų kopijos. Vadinasi, apsukrūs verslininkai jas išliejo, nuskandino, paskui įsigijo kelis laivelius, nardymo įrangą ir šit sėkmingai purto turtingų turistų kišenes. Keletą metų niekas nesuuodė, tad šią akciją ir atrakciją tenka vadinti labai sėkminga. Skaičiau, kad toji firma, nors ir demaskuota, tebetęsia ekskursinius reisus. Galvos, kad ir netikros, vandenyno dugne tebeguli – kas jas iškels. Atvykėliams įdomu.
Pažįstamas dailininkas papasakojo smagią istoriją su raudonu voru. Sovietmečiu paveikslus į parodas atrinkinėjo griežtos komisijos. Tose komisijose, be pačių dailininkų, suprantama, ne pačių nuosaikiųjų, būdavo ir visokių pareigūnų, politrukų, kitų prievaizdų. Toji komisija vienus paveikslus išbrokuodavo, kitus praleisdavo, o trečius svarstydavo, reikalaudavo ką nors patobulinti. Taigi, vienas aršus avangardistas, žinodamas, kad bet kuriuo atveju prie jo paveikslų prikibs, juos stumdys, aptarinės, į kiekvieno kamputį įpiešdavo raudoną vorą. Metodas suveikdavo, komisija iškart klausdavo – kam tas voras, ką jisai simbolizuoja? Autorius atsisakydavo ką nors aiškinti, sutikdavo paveikslą taisyti, tobulinti, bet užtepti voriuką – nė už ką. Tuomet užsispirdavo ir komisija, – arba vorą užtepi ir tuoj pat kabini paveikslą, arba pasiimi paveikslą su savo voru ir nešiesi namo, parodon jis nepateks. Pasispyriojęs ir pasiginčijęs dailininkas galiausiai vorą užtepdavo, ir visi jo modernūs bei drastiški paveikslai patekdavo į parodą. Jeigu ne tie vorai, komisija, aišku, būtų prikibusi prie daug rimtesnių dalykų. Moralas: vienur tinka raudona skara, kitur raudonas voras. Svarbu apsidraudėlius laiku nukreipti klaidingu keliu.
Žmonės nemėgsta, kad juos šnekančius kas nors pertraukinėtų. Išskyrus nebent tylenius, iš kurių žodžius reikia pešti su replėmis. Visi kiti, jeigu atvirai ir neparodo nepasitenkinimo, vis viena įsižeidžia, pyksta, kartais demonstratyviai nutyla ir ilgai tyli protestuodami, net jeigu juos bandoma šnekinti. Michailas Bulgakovas, kaip žinom, turėjo tris žmonas. Lygindamas jas, apie trečiąją, Jeleną, sakydavo: „Ji niekada manęs nepertraukinėja.“ Vadinasi, kitos elgėsi kitaip. Ta pačia proga dar viena įdomi detalė apie „Meistrą ir Margaritą“. Pirmasis šio romano pavadinimas buvo „Konsultantas su kanopa“. Tačiau išsiaiškinęs, kad rusai kaime kanopa pavadina suaugusius žmogaus pirštus, to pavadinimo atsisakė. Mat tokių atvejų gyvenime nors retai, bet pasitaiko. Kalbama, kad tokios buvusios Stalino pėdos – šešiapirštės su suaugusiais viduriniaisiais pirštais. Klausiamas, kodėl atsisakė šito pavadinimo, M. Bulgakovas atšaudavo: „Šėtonas Volandas neturi prototipo, o jei būčiau palikęs senąjį pavadinimą, žmonės jo ieškotų ir, aišku, rastų.“ Vėliau rašytojas tą kanopą išbraukė iš rankraščio, kad neliktų jokios žymės nei tekste, nei pavadinime.
Išsišiepęs iki ausų rašytojas laksto po kambarį, rodydamas savo šeimos nariams atverstą laikraštį: „Žiūrėkit, žiūrėkit, mūsų gyvenimas greitai pagerės. Svarbu kaip nors išgyventi metus kitus.“ Artimieji žiūri į atskleistą laikraštį ir nesupranta, kur glūdi šitokio džiugesio priežastis. „Kur žiūrit? Žiūrėkit į baldų reklamą, – komanduoja rašytojas. – Matot, puiki knygų spinta. Didžiulė, per visą sieną. Bemaž pilna knygų. Tokios reklamos mūsų spaudoje nebuvo gal dvidešimt metų. Knygų spinta kaip baldas moderniame interjere seniai nebeegzistuoja. Ją pakeitė mažos spintutės, sekreterai, komodos. Ant staliukų paprastai guli keli žurnalai, stovi surikiuotos vazelės, įrėmintos nuotraukos. Spintelių lentynose – muzikiniai aparatai, televizoriai. Jokių knygų. Baldų reklamoje seniai nemačiau baldų, skirtų knygoms. Pagaliau štai dizaineriai siūlo statyti kambaryje knygų spintą per visą sieną. Ar neaišku, kad kambario savininkas, tokią pasistatęs, tuščios jos nelaikys. Pirks knygų. Rašytojų produkcija – knygos – vėl įgaus paklausą. Valio!“
Aštuoniolika metų buvęs komos būsenoje, lenkų geležinkelietis atsipeikėjęs labiausiai stebėjosi ne nauja santvarka, ne didžiausiu būriu (vienuolika) per tą laiką gimusių anūkų, ne kalbos naujadarais, nematytomis drabužių madomis, o mobiliaisiais telefonais. Jis niekaip negalėjo priprasti prie zujančių po palatą žmonių, kurie vis kažką šnekėjo, tačiau ne su juo ir ne tarpusavyje. Tų mažyčių delne apgniaužtų daiktelių iš pradžių jis net nepastebėjo, kol jam nepaaiškino, kas čia vyksta. Perpratęs stebėtis nesiliovė.
Etnologė Gražina Kadžytė paaiškino, kad plačiai ir smagiai vartojama lietuviška patarlė „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“ yra suprantama neteisingai, jos prasmė iškraipoma. Anot etnologės, apie jokius muštus ir nemuštus žmones patarlėje nėra kalbama. Muštas čia yra pinigas, kuriame įspaustas valdovo portretas, o nemušti – žemesnės vertės pinigėliai be įspaudų. Išeitų, kad tai jokia patarlė. Kaip drąsiai ir įdomiai žmoneliai apvertė sausą finansinę taisyklę. Štai jums ir kūrybinė išmonė visu savo gražumu.
Šią vasarą vėl sutikau, teisingiau pasakius, atsitrenkiau į Didžiąją Motiną, ne itin dažnai matomą tipažą. Bent jau man tokių moteriškių mažai teko sutikti. Girdėjau, kad jų daugiau yra Lotynų Amerikoje ir Skandinavijoje. Mano sutiktoji Didžioji Motina viename provincijos miestelyje vertėsi visokiausiu perpardavinėjimu, tarpininkavimu ir socialine globa, kitaip tariant, karšino senukus ir tvarkė jų turtą. Kas yra Didžioji motina? Tai moteriškė, kuri viską žino, viską mato, be kurios palaiminimo niekas negali imtis jokių darbų, juo labiau sandėrių, ką nors pirkti ar parduoti. Ji pasako, kokią ir kur tverti tvorą, kokia spalva dažyti verandą, kam ir už kiek parduoti šuniuką ar veršiuką. Mano aptiktoji matrona broliui kaime įsakinėjo, kada pradėti šienapjūtę, kada pjauti vasarojų. Anas atmynė dviračiu pasiklausti, nes taip buvo įpratintas. Kaimynė sakė, kad jos valią paskutinį gyvenimo dešimtmetį klusniai vykdė ir amžinatilsį tėvelis. Su Didžiąja Motina niekas nesiginčijo, nebent patyliukais burbėdavo. Jos nuomonė apie kitus šeimos narius, giminaičius bei kaimynus visiems artimiesiems buvo privaloma. Didžioji Motina rūpinosi visais: vaikais ir įvaikiais, anūkais, artimais ir tolimais giminaičiais, netgi vyro gimine, kuri gyveno kitame Lietuvos pakrašty. Skambindavo, nurodydavo, kokias prekes gabenti iš Lenkijos ir pas kokį dantistą gydytis dantis. Negalima sakyti, kad vien įsakinėjo, – ištikus bėdai padėdavo, sušelpdavo pinigais, kurių niekam neleido skaičiuoti, bet visi žinojo, kad reikalui esant jų suras. Žinoma, išbardavo ir įkaldavo nevykėlio galvon, kad jam taip nutiko dėl to, kad nepasitarė su ja. Žioplesnius giminaičius ji globodavo netgi įkyriai, domėjosi, ar turi žieminius batus ir pirštines, ar apsirūpino malkomis, pasakydavo, kur jų galima pigiau nusipirkti ar pasikirsti. Ji priglausdavo netgi visokias pabėgėles su mažais vaikais, globojo našlaičius, pas ją paramos ir patarimo užsukdavo grįžę iš kalėjimo recidyvistai. O kokie dėkingi jai buvo vieniši seneliai, kuriuos ji prižiūrėdavo, sunku apsakyti. Pati visų apeiti nespėdavo, siųsdavo pas ligonius dukras ir jaunesnes giminaites. Neįgalūs prie lovų prikaustyti karšinčiai seneliai atsidėkodami už globą palikdavo jai namus, butus, brangenybes. Tad ir pagrindinės pajamos, kurių dydį rūpestingoji slėpė nuo visų, matyt, buvo iš šito šaltinėlio. Dėl senukų palikimo jai tekdavo net bylinėtis su velionio giminaičiais, tačiau nė vienos bylos nepralaimėjo, nes testamentai būdavo be mažiausių priekaištų, ji žinojo, su kokiais advokatais bičiuliautis. Kai jinai eidavo tvarkyti savo begalinių reikalų, miestelio gatvėmis ją lydėdavo pulkas kačių, ir tik retas šuo sulodavo už geležinių vartų. Mažieji šuneliai, jai sustojus pasikalbėti su pažįstama moteryte, pripuolę šokinėdavo aukštyn ir laižydavo rankas. Vyrai, ją išvydę, išsitempdavo kaip kareiviai, kuo nors prasikaltę, jos nepaklausę, neįvykdę pažado, sprukdavo šalin. O viršūnė, mano akimis žiūrint, buvo jos dukterėčios, diplomuotos agronomės, vizitas. Ji atskrido iš Norvegijos atsiklausti tetos, ar jai tekėti už vyresnio norvego. Štai kaip. Tiesa, nepaminėtas liko jos vyras. Jis buvo užkietėjęs žvejys ir ištisas dienas tupėjo prie ežero.
Tokia ir laimė, kad senatvėje nereikia elgetauti. Kažkas aukštybėse, matyt, taip patvarkė, sumanęs padaryti išimtį. Nes su tokiu nelanksčiu charakteriu ir troškimu išrėžti visą teisybę karaliams į akis turėtumei sėdėti patvory niekada neišsiblaivantis, kasdien vis labiau linkstantis prie purvinos žemės, keikiantis visą pasaulį. Turėtumei būti bjaurus elgeta gyvatišku liežuviu, aplojamas kaimo šunų, varomas iš vieno kiemo į kitą, iš vieno bažnytkaimio į kitą, arba įsikūręs, kaip šiandien įprasta, didmiesčio šiukšlyne. Tai būtų atlyginimas už atkaklų nenorą nusižeminti ir prašyti malonės, už išradingą burnojimą ant visų tų, kurie sugeba laimingai gyventi ir verstis, paklusdami valdžiai, Dievui, proto ir raumenų jėgoms, kurių vienam, kad ir velniškai užsispyrusiam, įveikti neįmanoma. Kad nesi nubaustas tau derama elgetos dalia, galimas daiktas, yra neapsižiūrėjimas arba nebaigtas įgyvendinti atpildas. Esi pamokomai nubaustas tik už pašaipą, su kuria tyčiojaisi iš bestuburių, besiraivančių kaip gyvatės. Kitiems siūlei nusidrožti medinį nugarkaulį, štai likimas (ar kas Kitas?) tau jį ir išdrožė. Bet juk tu koneveikei ir amžiną šypseną veide, ir paslaugų įsiteikiantį elgesį, ir pasitikėjimą bei orumą, – už visas tas blevyzgas ir atžagarumą tave galėjo nutrenkti perkūnas. O tu štai kažką vis dar paistai, kalbi ne iš knygų, ne iš brevijorių, o vis dar iš savo niekaip nesušukuojamos galvos.
Aktorė Eugenija Pleškytė, po penkiolikos metų grįžusi į Lietuvą iš Amerikos, sako ilgai nesupratusi, kas toje Lietuvoje atsitikę. Ją stebino begalinis skubėjimas, turtėjimas, nuolatinė prabangos ir tuštybės reklama. Anot jos, visi verčiasi per galvą, bėga lekia, perka brangias mašinas, puošnius drabužius, statosi naujus namus. Visur festivaliai, koncertai, galybė naujų dainininkų, rašytojų, menininkų. O jau politikų arogancija, nuolatinis šmėžavimas televizijos ekranuose kartu su „šoumenais“. Amerikoje ji tokio reiškinio nemačiusi, gal kur nors tai ir vyksta, bet nekrenta žmonėms į akį. O Lietuvoje, atrodo, niekas niekam daugiau ir nerūpi – tik karnavalai, politikų paradai, žodžių purslai, tyškantys į visas puses. Ji prisipažįsta, kad iš pradžių visiems norėjusi sakyti viena: atsipeikėkit, ką jūs darot, baikit tuos lengvabūdiškus karnavalus.
Tikriausiai dabartinė oficiali mūsų ideologija yra fatalizmas. Gyvensime kaip pavyks, kaip Dievas duos, kaip pasaulis lieps ir kaimynai leis. Valdžios ir mokslo instancijos tik stebi, skaičiuoja, prognozuoja ir pranašauja. Niekas nieko nedaro, kad pakeistų situaciją, pakreiptų norima linkme. Tiesa, tokia nuostata nėra deklaruojama, netgi atvirkščiai – vis mėginama imituoti kryptingus siekius ir net veiksmus. Tačiau imitacija lieka imitacija, jokių rezultatų taip nepasiekiama. Reikia būti aklam, kad nematytum, jog viskas mūsų gyvenime vyksta savaime, stichiškai, todėl žmogaus valia ir protas nieko nebereiškia. Bet koks išmintingesnis pasiūlymas ir radikalesnis poelgis bemat užblokuojamas ir suniekinamas. Planuojama viena, o nutinka visiškai kita. Turėjome keletą veiklesnių ministrų, savo srities specialistų, kur jie dabar? Protaujantiems šiandien vienintelis užsiėmimas – ateities modeliavimas, pasitelkus bankų ir statistikos rodiklius. Ko tie burtai verti, vėlgi matome. Bankų ekspertai pareiškia, kad per metus BVP išaugs dviem procentais, o tasai BVP per pirmus du mėnesius ima ir nukrenta septyniais procentais. Ekspertai aiškina, kad jie nenumatė krizės Amerikoje pasekmių ir įtakos. Galima šaipytis, kad šiandien, kaip ir faraonų laikais, stovime ant trijų dramblių – globalizmo, fatalizmo ir mistikos. Ir jeigu mūsų vadovai bei lyderiai tampa talentingais fatalistais bei mistifikatoriais, nedera stebėtis. Jie tiesiog puikiai perpranta patikimiausią dabarties ideologiją. Mūsų laukia dar kvailesnė dalia – bevalių robotų, pakraunamų iš tarptautinio valiutos tinklo.
Borisas Pasternakas: Kūrybą valdančių jėgų santykis tarsi apsiverčia žemyn galva. Pirmenybę įgauna ne žmogaus dvasinė būsena, kuriai jis ieško išraiškos, o kalba, kuria jis tą būseną nori išreikšti. Kalba, toji grožio ir prasmės tėvynė bei slėptuvė, pati pradeda mąstyti ir šnekėti už žmogų, tampa muzika, bet ne išorinio garsinio skambėjimo, o galingos ir veržlios vidinės tėkmės požiūriu.
Iš astronomijos. Tam tikra prasme tinka ir žmonių pasauliui. Pasirodo, kad naujos planetos, kurios sukasi apie šviesulius, arba žvaigždes, yra aptinkamos tik dėl tų šviesulių virpėjimo, krusčiojimų į šalis. Pačių planetų astronomai nemato, jos yra tamsios. O šviesulių virpčiojimus gali sukelti tik aplink juos nedideliu atstumu skriejančios ir didelę masę turinčios planetos. Tokio dydžio planetos kaip Žemė, panašiai nutolusios nuo Saulės, aplink kurią jos skrieja, šviesulio neišjudina, taigi, negali būti pastebėtos. Astronomai teigia, kad iš Žemės gali būti pastebėta tik penki procentai dangaus kūnų, nes tik tiek yra šviečiančių. Visi kiti visatos objektai yra tamsūs, taigi nematomi, tad niekaip neišsiduodantys, kad egzistuoja. Devyniasdešimt penki procentai visatos – tamsuma.
Marija Macijauskienė. Laiko sandūrose
2014 m. Nr. 5–6
Pakruojis, kai gyvenome netoliese, už trijų kilometrų Linksmučiuose, atrodė labai tvarkingas miestelis su gražia plytų bažnyčia (pirmoji buvo medinė, statyta 1630 m.), erdviu šventoriumi, Gaisrininkų sale (kur kartais gastroliuojantys menininkai surengdavo koncertą, spektaklį parodydavo, sako, demonstruodavo ir filmus, bet aš jų nemačiau. Čia per įvairias šventes švysteldavo ir saviveiklininkai ar vykdavo iškilmingi posėdžiai miesto reikalais), keturkampe turgaus aikšte, apsupta dailiais tvarkingais medinukais. Buvo geležinkelio stotis, elektrinė ir malūnas, priklausę tam pačiam savininkui. Pagrindinė gatvė – Vytauto, kuria važiuodamas į vieną pusę pasieksi Joniškėlį ir, šiek tiek pasukęs link Mūšos, – Linkuvą (čia hitlerinės okupacijos metais antrą ir trečią klasę lankiau), o į kitą pusę dardėdamas, jau pravažiavęs paštą ir aikštę, galėjai tiesiai mauti į Šiaulius.
Gyveno Pakruojyje lietuviai ir žydai. Lietuviai buvo įvairių įstaigų tarnautojai, pradžios mokyklos mokytojai. Veikė čia ir puikios reputacijos labai sena raudonų plytų vaistinė, tarsi kiek pakylėta, nes, norint atidaryti duris, kai cinktelėdavo skambutis, reikėjo du ar tris laiptelius palypėti. Buvo, žinoma, ir fotoateljė (nuotraukos tada buvo brangios). Miestelyje dirbo du gydytojai ir dantistė, gydytojo Šreiberio žmona Elena. Jų šeimoje augo du sūnūs – Jokūbas ir Aleksandras. Gydytojas Šreiberis garsėjo kaip inteligentiškas, paprastas, altruistiškos prigimties žmogus; kartais, matydamas, kad žmogus vos vos pragyvena, už suteiktą pagalbą visai atsisakydavo pinigų, nebent priimdavo kaip atlygį ir pagarbą kelis kiaušinius ir baltą sūrį. Gydytojas Paulauskas turėjo privačią kelių lovų ligoninę. Antrame aukšte jis pats su šeima gyveno, o pirmame buvo jo kabinetas, laboratorija ir nedidelės palatos. Miestelyje buvo gimęs ir dailininkas Stasys Ušinskas, tačiau jis retai atvažiuodavo motinos aplankyti. Tik jo gražias dukrytes su močiute kas šventadienį galėjai matyti bažnyčioje. Gyveno Pakruojyje ir amatininkai, batsiuviai, kailiadirbiai ir labai geri siuvėjai (jie dirbo nuosavuose namukuose), taip pat garsus kalvis, įvairūs padieniai ar elektrinės, malūno ir geležinkelio darbininkai.
Mano Tėveliai buvo gerbiami. Anot vieno padienio darbininko Beresnevičiaus, urėdienė (mano Tėvas buvo Pakruojo miškų urėdas) keturiasdešimt kalbų moka, – tuo norėjo pabrėžti, jog kada tik į mano mamą besikreiptų, vis patarimą ar kitą pagalbą gaus. Buvęs pradžios mokykloje mano klasės draugas P. N. neseniai papasakojo tokį epizodą. Artėjo pavasaris, bulvių sodinimo metas, o pernykštis derlius buvęs prastas, todėl jų trūko. P. N. tėvas, išgirdęs šnekas apie mano Mamą, pasiėmė sūnų, sėdo į vežimą ir išvažiavo į Linksmučius. Mama iškart juos pasodino, pavaišino žolelių arbata ir tada prasidėjo kalba apie sėją. Taip, davė bulvių. Kai draugo tėvas paklausė, kiek mokėti, mano Mama atsakiusi: rudenį, kai nukasit derlių, tai ir atiduosit, kiek dabar gavote. Jokių pinigų neimsiu.
Tėveliai buvo labai santūrūs, nesipiršo į draugystes, laikėsi šeimos ir savo nuostatų. Tiesa, vasarom pas mus su šeima, su vaikais atvažiuodavo ir Pakruojo pašto viršininkas, ir girininkas Osipauskas. Kitais kartais pasikalbėti kultūros reikalais, o gal ir paskaityti savo naujausių eilėraščių atvažiuodavo „Aušros“ poetas, Pakruojo bažnyčios klebonas Mikalojus Šeižys-Dagilėlis. Tada atsiverdavo mano Mamos kulinarijos išmonių skrynios: buvo vaišinga, išradinga, greitai pateikianti ant stalo, ko negalėjai ir tikėtis: spurgų su uogiene, chrustų (labai traškėdavo tirpdami burnoje), įvairiausių mielinių bandelių. Gražiai serviruodavo stalą.
O dabar iš tų apsilankymų istorijos. Eilėraščius pradėjau rašyti, kaip ir piešti, būdama devynerių. Kam parodysi, kam pasisakysi, jei ne Tėveliams.
Tėveliui davus penkių litų užstatą, 1938-aisiais mudvi su sesute Gražina buvom įrašytos į Pakruojo bibliotekos skaitytojų sąrašą.
Kartą atvykus poetui Mikalojui Dagilėliui, Mama tuoj padengė valgomajame stalą. Šalia valgomojo buvo vaikų kambarys. Mažosios sesytės žaidė su lėlėmis, o aš tvarkiau savąsias knygutes, kaip mačiau tai darant bibliotekoje. Durys buvo kiek praviros. Ką Tėvelis su svečiu ir svečias su Tėveliu kalbėjo, nežinau. Tik staiga įsivyravo tyla. Ilga tyla. Pagaliau Tėvelis įsidrąsinęs pasakė, kad jo vyriausioji rašo eilėraščius, ar galįs kunigui klebonui parodyti. Sušlamėjo popieriai. Aš suakmenėjau. Pro durų tarpą mačiau išbalusį Tėvelio veidą. Atiduodamas lapelius Tėveliui, poetas pasakė: šitos mergaitės laukia didelė ateitis. Mačiau, kaip Tėvelio veidas paraudo, jis atsiduso ir pakvietė svečią vaišintis. Anokie buvo čia eilėraščiai:
Jau pavasaris ateina,
Paukščiai gieda gražią dainą…
Arba:
Eina lapė tapu tapu
Su vainiku žalių lapų…
Tai mano pirmasis žingsnis, abiejų Tėvų toliau skatinamas.
O kai svečiai atsiveždavo paviešėti ir savo vaikus, turėjau Mamytės (be sakymų ar raginimų) pavedimu juos globoti, sugalvoti įvairių žaidimų ir taip toliau. Girdžiu, netoliese po dideliu medžiu pievutėje stovėjusios ponios Mamytei ir sako: kokia jūsų Marytė graži, gera, rūpestinga… O Mamytė raiškiai, lėtai, manau, kad ir aš girdėčiau, ištarė: taip, rūpestinga, darbšti, bet negabiausia iš visų mano dukrų. Iš tiesų, mano jaunesnės seserys, vos išgirsta ar perskaito eilėraštį, ir jau gali pakartoti… Mama niekada nepamokslaudavo, ji kitaip norimą rezultatą pasiekdavo. Ir nuo tos dienos užsispyriau ir vedu, rašau sau kiekvienos dienos tvarkaraštį. Tikriausiai nebūčiau anais laikais prikėlusi Lietuvių literatūros muziejaus gyvenimui, jeigu ne tos kasdienės dienotvarkės. Trūks plyš, turi, ką numačiusi, atlikti.
Tėveliai stengėsi niekam nesimaišyti po kojų, neieškojo atsitiktinių pažinčių; į Pakruojį vykdavo tik tada, kai reikėdavo. Pas garsų siuvėją, atrodo, Šivicką, Tėveliui siuvo kostiumą, o man žieminį paltuką, pamuštą kiškio kailiuku. Ir fotoateljė lankėmės labai retai, yra visos šeimos nuotrauka su vasariniais, kita – su žieminiais rūbais, karo meto šeimos su dėde Adolfu nuotrauka ir Tėvelio apie 1938 m. – portretinė.
Vienoj Vytauto gatvės pusėj buvo kirpykla ir chalų, riestainių, kepyklėlės-krautuvėlės. Jų savininkai buvo žydai, labai paslaugūs, dėmesingi. Mano Mama, eidama pirkti chalų, vesdavosi ir mane kaip padėjėją. Ak, tiesa, visada, jei būdavo iškepta, gaudavom macų dovanų. Kitoj gatvės pusėj buvo taip pat žydų išlaikomos manufaktūros krautuvės. Mes, trys mergytės, augom ir kasmet tekdavo lankytis batų parduotuvėje. Savininkai buvo paslaugūs; siūlydavo šį bei tą, ką nauja ir gera buvo gavę, o aš, pamenu, niekaip neįkišau kojytės į žiemai perkamus batus. Tai pardavėjas priklaupė, atvarstė raištelius ir padėjo apsiauti. Tėveliai visada žiūrėdavo, kad neužmirštume padėkoti, įėjusios pasisveikinti, o išeidamos atsisveikinti. Medžiagų parduotuvėn Mama mane vesdavosi kaip patarėją. Pamenu, nupirko dangiškos spalvos šilko, iš kurio Mama kiekvienai pasiuvo suknytes, su jomis apsirengusios eidavome į bažnyčią. Nupirko ir rausvo perkelio su gėlytėm ir žirniukais. Tai buvo mūsų kasdienėm suknytėm skirta. Nepamenu, kad Mama būtų kada sau išlaidavusi, save pamaloninusi – vis šeimai.
Silkes, druską, cukrų, muilą, degtukus ir žibalą pirko nedidelėje krautuvėlėje (savininkai taip pat žydai), kuri, nuo vaistinės nusileidus kreiva gatvele, glaudėsi beveik už kampo.
Žmonės bendravo daugiausia gyvenimiškais reikalais be muštynių, be recidyvistinių nusiteikimų. Kiekviena šeima laikėsi savų tradicijų, savų moralės normų. Buvo įvairių švenčių, atlaidų, būdavo ir laidotuvių, nugiedant iki kapų. Žinoma, šokta gegužinėse, pasitaikydavo ir sutuoktuvių, bet dalyvaujant tik giminei ar artimiausiems kaimynams. Gyvenimas tekėjo sava vaga, darbai pagal metų laikus keitė vienas kitą. Mūsų Tėveliai nusipirko „Philips“ radijo aparatą, tai Mama, tvarkydama gėlynus priešais didžiojo kambario langus, kur ant palangės stovėjo radijo aparatas, vis įdėmiai išklausydavo žinias. Iš Tėvų bendravimo ir veidų supratau, kad artėja kažkas tragiška ir neišvengiama.
Ir štai driokšt! Pirma atgaunam Vilnių, bet tą džiaugsmą grėsminga banga užlieja sovietinės armijos invazija. Tuoj mūsų namuose pasirodė valdinga Šiauliuose dislokuoto sovietinės armijos įgulos viršininkė kuro paruošoms. Visur iššniukštinėjo, vos į lovą pas Tėvus nelipo. Valgydama, o turėjome ją maitinti, įdėmiai žiūrėjo, kaip laiko, kuria ranka ima Tėvai peilį ir šakutę… Žodžiu, mokėsi jai nežinomo etiketo, bet laikėsi kaip carienė Jekaterina, Petro I-ojo žmona. Tiesa, ji dažnai išvažiuodavo, tvarkydama tik jai vienai žinomus reikalus, į Šiaulius. Peržiemojus, jau ėmus siautėti pavasariui, vieną dieną pietaudama pasakė Tėvui: jus išveš. Netrukus išveš kaip inteligentą, netinkantį sovietinei santvarkai, ir kaip Šaulių organizacijos narį. Mama buvo patyrusi bekompromisį sovietinės valdžios žiaurumą, kai negalėjo ištrūkti iš Krymo, kur tada gyveno, mokėsi, dirbo, todėl ėmė džiovinti juodos duonos riekes ir, niekam nepastebint, dėti į mūsų pačių austus drobinius maišus. Staiga įgulos viršininkė išvyko. O po kelių dienų užgirdom triukšmą netoliese, kitoj kelio pusėj pamiškėj gyvenusio jauno ūkininko su motina sodyboj. Ten darbavosi, šautuvais stumdydami ir skubindami sėstis į ratus senąją ir jos sūnų, enkavėdistai. Nuo Lygumų jau važiavo kiti vežimai, kurių galuose stovėjo kareiviai, štikus atkišę. Pasigirdo klyksmas kitoj pusėj Kruojos gyvenusio mokytojo, mano Mamos bičiulio, kieme. Ir ten siautėjo enkavėdė. Mes susiglaudėm ir laukėm savo eilės, laikydami rankose kas būtiniausia, stovėdami šalia džiovintos juodos duonos (ją pati Mama ir kepdavo) maišų. Mus pasiekė žinia, kad Pakruojo geležinkelio stotyje stovi ešelonas prekinių vagonų, į kuriuos stumiami suimtieji. Paaiškėjo, kad suėmė mano klasės draugus Aldoną ir Vytautą Pažemeckus su tėvais. Mano Mama neištvėrė; ji buvo labai drąsi ir ryžtinga – šio to pasigriebusi, sėdo į ratus ir išvažiavo į Pakruojį. Ginkluota apsauga, atkišusi štikus ir šaukdama mat’ mat’, neleido prieiti. Mama palaukė ir gražia taisyklinga rusų kalba juos sutramdė (jiems buvo netikėta) ir įsakmiai pasakė, kad leistų žmonėms išlipti iš vagonų ir pabūti gryname ore, paprašė atėjusiems giminaičiams leisti perduoti šiek tiek maisto, pagirdyti šaltinio vandeniu, nes buvo neapsakomai karšta, – birželis. Mamai pavyko, ir ji vėl lėkė į Linksmučius – gal jau prie mūsų namų stovi sunkvežimis ar brigada… Grįžusi išgirdo žinią. Telefonu Tėveliui pranešė, kad Kaune jau uždarytos tremtinių vagonuose jos sesuo Natalija Bičiūnienė su šeima ir Tėvelio vyriausioji sesuo Kamilė Vaitkevičienė su vaikais, Kostu ir dvejų metukų Henriku (dabar jis pasaulyje žinomas mokslininkas, matematikas). Mama iškart pražilo, veidas tapo kaip senutės, suvargęs, švietė pastirusios gražios, didelės akys. Ji apglėbė mus visus ir laukė. Aš, pamačiusi iš tolo pievutėje prie vendyklos – rūkyklos – iš smėlio krūvos iškilusią raudoną tulpę (niekas jos nesodino), nubėgau, nuskyniau, – o tie bjaurybės jos neturės! Nei sunkvežimis, nei niekas kitas neatvažiavo mūsų suimti. Temo. Vėliau buvo rastas, nespėjus sunaikinti Pakruojo KGB archyvo, sąrašas tų, kurie turėjo būti suimti ir išvežti į Rusijos gilumas liepos 26-ąją. Tame sąraše ir mūsų šeima. Iš jo sužinojom, kas mus įskundė: urėdijos darbuotoja L-tė ir arklininkas-vežikas (tada į miškus važiuodavo arkliu traukiamais vežimaičiais) Juozukas. Abu – komjaunuoliai.
Nespėjo Tėvai nė prigulti, kai pasigirdo motociklų – be galo, be krašto – burzgimas abiem Kruojos pusėm bėgančiais keliais. Griaudėjo metamos iš kryžiais pažymėtų lėktuvų bombos. Ryte jau kaip skėriai plūdo uniformuoti, pasitempę vermachto armijos pėstininkai. Nusimetę palaidines, šaltu vandeniu nuplauna gausų prakaitą, padailina pasmakrę, nugremžia jau sužėlusias žandenas, paskubomis laužo ir kramto šokoladą, o paskui, viską, ką nudrengė, palikę, vėl į žygį, pirmyn ir pirmyn. Anksti ryte, kai saulė dar ne taip svilina, įsiskubinau su kibirėliu į didžiulį Mamos užveistą braškyną, skubiai rinkau uogas. Staiga išgirdau lyg kokį krenkštelėjimą. Pakėliau galvą, o daržo gale, įsisprendęs į šonus rankas, tartum katinas, pamatęs pelę, stovėjo pasiruošęs šuoliui kareivis. Buvau mažo ūgio, tai pasilenkiau, pranirau kitame braškyno gale po aukštom varnalėšom ir pro netoliese esančius tvartą ir malkinę pažeme bėgte pasileidau namo. Kai per ūkinę verandą įgriuvau vidun, Mama tuoj mane paslėpė. Tačiau vokietis, likęs kaip musę kandęs, turbūt vijosi savuosius. Tik vakare buvo galima ramiau atsidusti. Bet ar ilgam. Ir vieni, ir kiti kareiviai pasimėgaudami prievartavo – nesvarbu, mergytė ar senutė, kad tik pergalingai pasismagintų.
Paskui, tolyn nuamsėjus pabūklams ir lėktuvams, nutilo. Žmonės dairėsi – kokios nelaimės reikia laukti.
Už akmeninio (visi dvaro ūkiniai pastatai sumūryti iš lauko akmenų) svirno stovėjo kumetyno namas su dviem galais. Ten gyveno mažažemis Adomaitis su šeima. Visi labai darbštūs, sąžiningi, nuoširdūs. Per tas vienų ar kitų kariškių „eitynes“ labai saugojo savo gražuolę dukrą. Jaunėliui sūnui kaip tik pasirodė pirmieji barzdos ir ūsų pūkeliai – jau vyras! Tai paprašė tėvo pinigų – eisiąs į Pakruojį pas kirpėją ir barzdaskutį; tegu tada mažvaikiai seiles varvina.
Praėjus valandai ar daugiau, staiga pas Adomaičius baisūs klyksmai. Pasirodo, Adomaitukas, kildamas gatvike, kad pasiektų Vytauto gatvėje barzdaskutį, išvydo bernus, kurie su ginklais rankose varėsi būrelį miesto žydų. Jis šoko prie jų: vyrai, ką jūs darot! Paleiskit! Tie, nieko netarę, ir jam surišo rankas už nugaros ir kartu nusivarė. Visus juos sušaudė vienu ypu ant nedidelio piliakalnio, iškilusio pievoje už Pušynėlio. Juk tai visai netoliese. Šūvių garsas pasiekė Adomaičius ir mūsų namus. Mano Tėvas, sužinojęs, kas dedasi, sėdo į vežimą ir – į miestelį. Mat dabar miestelio gyvenime svarbią vietą užėmė su vokiečiais bendradarbiaujantis advokatas P., pasiturintis ir „į kito daržą besidairąs“ (suprask, į suimtųjų žydų turtą). Tėvas pas jį: ką daro, ar nematot?! Sulaikykit tuos su ginklais! Advokatas, išėjęs iš dailaus savo namuko, stovėdamas ant laiptų suriko: „Von! Eik šalin! Tuoj tave ir tavo visą šeimą sušaudysiu!“ Ir, įėjęs į vidų, užtrenkė duris. Miestelis raudojo.
Bet vos grįžo Tėvas, kita naujiena – mus skubina greičiau apleisti namus, nes urėdijos raštinėje dirbęs K. savo žmonai, to paties kaimo žemdirbio dukrai, išdidžiai pareiškė: dabar tu būsi čia ponia. Ką galėjo, Tėvai krovėsi į vežimus, už jų pririšo dvi karves. Mūsų šeimą, o kartu ir miškų urėdiją, įkurdino Vytauto gatvės raudonų plytų name, kuris, kaip ir dešinėj esantys ūkiniai pastatai, buvo atokiau nuo gatvės, už kelių ne pirmos jaunystės obelų, bet gerai matomas. Tikriausiai valdžia norėjo turėti mūsų šeimą po akimis.
Nežinau, kaip ir su kuo Tėvai tarėsi, kuriuos žmones gali išgelbėti. Visi labai gerbė gydytoją Šreiberį (jis, sako, buvo karaimas) ir jo žmoną dantistę (ji – žydė), žodžiu, visa šeima bendravo su jais, kai reikėdavo, kreipdavosi pagalbos. Ir mano jaunesnei sesytei Gražinai ponia Elena taisė prakiurusius dantukus (mokėjo labai gražiai su vaikais sutarti). Jie, atrodo, buvo katalikai; nežinau, ar lankė bažnyčią, bet greičiausiai namuose ar kitaip bendravo su Dievu, melsdavosi. Taigi. Šreiberių šeima. Kaip sutarta, visos jų namo langinės buvo tvirtai uždarytos. Šaligatvio niekas nešlavė, prie verandos piktžolės drąsiai išsikerojo. Namas atrodė negyvenamas. Dar, sako, paskleidė gandą, kad išvykę, išvažiavę, bet nežinia kur. Taip šitoje būties kapsulėje gyveno tėvai ir du jųdviejų sūnūs: Jokūbas, medicinos studentas, ir Aleksandras (vadindavom jį Aliuku), moksleivis. Reikėjo organizuoti jų maitinimą. Mama, kaip buvusi miestelio Moterų draugijos pirmininkė, daugelį moterų gerai pažinojo, jautė, kuo galima pasitikėti. Maisto perdavimu užsiėmė mokytoja (ji ruošdavo vaikus Pirmajai Komunijai) Mykolaitytė (tolima rašytojo, dailininko ir pedagogo Vytauto Bičiūno giminaitė) ir Mažeikonių mažažemė Lukauskaitė, kuri buvo baigusi pradžios mokyklą, skaitė knygas ir laikraščius. Ji buvo giliai tikinti ir principinga. Turėjo karvutę, atrodo, dar ožkytę ir vištų. Bet kaip nunešti nors du ar tris kartus per savaitę pieno, sūrio, kiaušinių ir drobės brizgu apmuturiuotą puodą su karštomis bulvėmis? Eiti reikėjo sutartu laiku, kai visai sutemsta, kai nėra mėnesienos. Nėjo, bet basomis apčiuopdama kelią, tarsi lapė slinkdavo Lukauskaitė gatvelių labirintais iki Šreiberių namo, o ten jau laukdavo Mykolaitytė. Iššniukštinėjusi, kad ko pikto, jokios žmogystos nėra, duodavo Lukauskaitei ženklą, kad ši išnirtų iš pro namus tekančio šaltinėlio pakrantės krūmo ir paduotų nešulį pro prastąsias duris laukiantiems. Ir 1941-aisiais, ir 1942-aisiais tęsėsi šis slapukavimas. Šaltinėlio čiurlenimas slopindavo vienos ar kitos moters neatsargų žingsnį.
1941-ųjų žiemą ar vėlyvą rudenį iš Kauno pas mano Tėvelius atvažiavo Mamos krikštasūnis, politechnikos studentas Daumantas, nes gydytojai įtarė – susirgo džiova. O mes turėjom pieno, daržovių. Mama visiems stengėsi padėti. Tada jai kilo mintis, kad reikia nors valandai kitai jaunuosius Šreiberiukus iškrapštyti iš nelaisvės namų. Ta pareiga atiteko Daumantui. Jis, kaip pasakoj lapė, nušluodavo sniege likusius žingsnius ir gatvelių labirintais atvesdavo pas mus Jokūbą su Aleksandru. Kelią iki Šreiberių namo prastojo įėjimo parodė Mykolaitytė. Tėveliai džiaugėsi, kad broliai atsikvėps, gaus karšto maisto: įvairių sriubų, cepelinų, kugelio, o kartais ir mėsos gabalėlį. Aliukas (Aleksandras) greitai atgijo, džiaugėsi mūsų trijų, už jį jaunesnių mergaičių, draugyste. Žaidėme „Trik trak“ su paridenamu kamuolėliu, dėliojome domino ar dalijomės perskaitytų knygų įspūdžiais. Jokūbas, medicinos studentas, kartais stovėdavo atsirėmęs į sieną ar įsikibęs į kėdės atkaltę, nuniręs į savo minčių pasaulį, arba šnekėdavosi su Daumantu; juos siejo studijų laikas. Kaip atsivesdavo, tokiais keliais Daumantas ir parvesdavo abu vaikinus pas tėvus. Tos kelionės dėl atsargumo negalėjo būti dažnos.
Tada, okupacijų metais, nebuvo kur įsigyti apavo, jei būtų užuodęs vienas ar kitas okupantas, kad kas nors slėpia juchto ar chromo odos gabalėlį, tai ne tik būtų atėmęs!.. Todėl žmonės dirbdino medinukus. Virš drožto pado prikaldavo seno maišo ar kito audeklo brizgus, kad apsaugotų pirštus nuo šalčio. Ir kojinių nebuvo kur įsigyti, tik su paskyromis. Man, kaip geriausiai mokinei, paskyrė dvi poras medvilninių kojinių, kurių atsiimti važiavau su klasės auklėtoja į Šiaulius. Kai vakare, išlipusios iš traukinio patraukėme į miestelį, buvo taip tylu, taip gūdu, tarsi visi būtų išmirę. Paaiškėjo, kad įvyko baisi tragedija. Iš Šiaulių atvykę esesininkai įsiveržė į Šreiberių namus, suėmė, pasodino į sunkvežimį, su ginklais stovėdami kėbulo kampuose vežė sušaudyti. Šreiberis mojavo ranka atsisveikindamas, žemai nusilenkė vežamas pro bažnyčią. Sušaudė juos Morkakalny, šalia Pušynėlio, kur žemė jau buvo įdubusi virš kitų nužudytų Pakruojo žydų kūnų. Šreiberio šeima atgulė šalia iškastoje duobėje. Naktimis, kai nebūdavo mėnesienos, dėkingi pakruojiečiai ir apylinkių gyventojai padėdavo gėlių. Pradžioje, sako, sodindavę, bet kaskart išaušus jų nelikdavo: taip „saugojo“ mirusiųjų ramybę įvairūs pakalikai (o jų buvo nedaug). Po kiek laiko vėl atvyko esesininkai ir sušaudė garsųjį advokatą, apkaltinę, kad nebuvo atiduotas Reichui kažkoks turtas, kad palaikęs ryšius su Maskva. Tokios kalbos sklido per žmones. Mano jauniausioji sesuo Kamilė Laimutė prisiminė, kad kai paskutinį kartą mūsų namuose viešėjo Šreiberiukai, Aleksandras džiaugdamasis pasakojo, kad sapnavo šventąjį Antaną, kuris išskėtęs rankas taip kalbėjo: ateikite, aš jūsų laukiu. Berniukui tai buvo netikėtas potyris. Po dviejų dienų Šreiberius suėmė ir sušaudė.
O mes turėjome kaip nors susitvardyti ir gyventi nežinioje.
Birželio 29-ąją, per Tėvelio vardines, jau žydėdavo rausvi ir balti bijūnai abipus keliuko, vedančio į namus. Rinkom pirmąsias braškes šventės stalui. Mama Tėvelio garbei visada suruošdavo (ji buvo išradinga kulinarė) gražų stalą su įvairiais kepiniais ir net kepta antim su obuoliais. Mudvi su Gražina jau mokėmės Linkuvos gimnazijoje, gyvenom „ant buto“, pirmus metus pas Liumienę, kuri tik nuomodavo lovas mokiniams su maitinimu ar be jo. Antrus metus gyvenome prieš senuosius gimnazijos rūmus, medinio namo mansardoje, pas vienuoles – mokytojas Daukaitę, Antanę Kučinskaitę ir šeimininkę Ruseckaitę. Čia, kaip ir mudvi su seseria, gyveno botanikė Rūta Murkaitė. Gimnazijos pedagogai buvo universitetinio lygio. Dauguma pasitraukė iš badaujančio Kauno, o čia tėvai nustatytą produktų kiekį turėdavo atvežti gimnazijoj dirbantiems ir šeimininkei, pas kurią gyvendavom.
Gyvenome, kaip sakoma, tarp dangaus ir žemės, nenuspėdami, kuo pritrenks, sužlugdys kita drama.
Nauja sovietinės armijos invazija buvo audringa. Pakruojiečius varė iš namų su pliūpsniais keiksmažodžių ir ginklais rankose. Mes, pasikinkę arklius, šį tą įsimetę (svarbiausia dokumentus, kiek maisto, aš vis raginau nepalikti albumų su nuotraukom, knygų, bet nespėjom), išvažiavom toliau į vakarus ir apsistojom pas vieną eigulį, atrodo, Auksučiuose, kur buvo ir daugiau išvarytųjų, t. y. pabėgėlių.
Kai jau leido grįžti namo, butas buvo išplėštas, tik pagalvių plunksnos skraidė ore, o virtuvėj, užkūrę duonkepę krosnį, kareiviai mėtė į ugnį mūsų knygas. Mama, puikiai mokėdama rusų kalbą ir būdama drąsi, tuoj: ką jūs darot? Kareiviai nustėro, tame „fašistiniame“ krašte išgirdę šnekant jų gimtąja kalba. „Parašyta fašistų kalba.“ Mama išaiškino, įtikino, ir jie paliko mūsų namus. Reikėjo galvoti, kaip pradėti išdraskytame lizde gyventi ir išgyventi. Bet čia atskubėjo Mamos pagalbos šaukdamiesi žmonės: Pakruojo dvarą plėšia, degina bibliotekos knygas. Dvaro savininkas von der Roppas prieš pat naują invaziją su keliais arkliais kinkyta karieta patraukė į Vakarus. Mes tada kaip tik prie gėlėmis apipintų vartų laukėme Panevėžio vyskupo ir rašytojo Kazimiero Paltaroko; turėjo įvykti viso mūsų būrio konfirmacijos ceremonija.
Pakruojo rūmai garsėjo kaip išskirtinai turtingi ne tik biblioteka įvairiomis pasaulio kalbomis (dvarininko būta poligloto), bet ir reto grožio baldais, kiekvieno kambario ar salės įrengimu… Mamai pavyko sustabdyti, pačių siaubūnų rankomis užgesinti knygų gaisrą. Savo laiku, būdama komandiruotėje Smolenske, iš rašytojo, vieno laikraščio darbuotojo Beltiukovo sužinojau, kad antrajam Pabaltijo užgrobimui Stalino įsakymu buvo paleisti iš kalėjimų recidyvistai, kaip geriausi amato naikinti, plėšti, prievartauti meistrai (Beltiukovas buvo mobilizuotas ir paskirtas į inžinerinį batalioną ar skyrių ir tiesė, lygino kelius, statė tiltus – ir pontoninį prie Kauno – kad armija greičiau ir patogiau persikeltų į kitą upės krantą).
Tiksėjo laikas. Miestelyje maišėsi daug nepažįstamų veidų, tie ateiviai save vadino bežencais. Tik nežinojai, kas yra kas ar kuo dedasi. Tvyrojo nerami, grėsminga atmosfera. Įsteigė ir atidarė progimnaziją. Mama pateko tarp kviestų pedagogų. Ji dėstė gamtą ir namų ruošą. Įstaigos, amatininkai dirbo kasdien, kaip įprasta, bet atmosfera nesikeitė.
1945 metų kovo 3 d. rytą mano Tėvas buvo iškviestas pas „valdžią“ tarnybiniais reikalais. Atėjo ir vakaras, Tėvas negrįžo ir nedavė jokios žinios. Mama susirūpino. Ėmė ieškoti. Pagaliau sužinojo, kad, kaip ir kitus miestelio inteligentus, suėmė ir dabar laiko enkavėdė būstinėje, begėdiškai įsitaisiusioje sušaudytų Šreiberių name. Saugumo valdžia buvo iš tų vadinamųjų bežencų. Pagaliau Mamai pavyko pasimatyti su mūsų mylimu Tėveliu. Vedėsi Mama ir mus, tris mažametes dukreles. Sargyba leido pastovėti gerosios verandos prieduryje. Tėvą, matyt, nukankintą, už pažastų laikydami įtempė du saugumiečiai. Tokios gražios buvo mėlynos Tėvelio akys, kupinos skausmo ir meilės. Kai jį vedė atgal, atsigręžęs Mamai pasakė: tik žiūrėk mergaites. Ir užsitrenkė durys. Kitą sykį Mama sužinojo, kad suimtuosius (be inteligentų, buvo ir apylinkių ūkininkų, visi tik vyrai, tik vyrai) sodina į vagonus. Ji – į Pakruojo geležinkelio stotį. Vienas traukinys jau išvažiavęs, kitas bus vėliau. Ir Mama mus bei darbus (ją vadavo kiti mokytojai) palikusi išvažiavo į Šiaulius, pasiskolinusi iš kunigo J. Niurkos kiek pinigų, nes dar nebuvo mokami atlyginimai. Šiauliuose suimtųjų jau nerado, traukinys buvo išvykęs į Daugpilį. Mama patraukė ten, bet Daugpilyje jau niekas nepasakė, kur dingo vagonai su keleiviais (greičiausiai saugumas tuo pasirūpino). Grįžus namo, vėl naujiena – nurodymas apleisti butą, išsikraustyti, nes čia įsikurs dvi progimnazijos klasės (įsteigus progimnaziją, nei patalpų, nei, kaip minėjau, specialistų nebuvo). Mus su daiktais ir gyvuliukais priglaudė Mažeikonių ūkininkė Sargūnienė, kurios vyras taip pat buvo suimtas. Priėmė ir išvežto advokato Vytauto Garbaliausko žmoną su sūneliu. O aplink susišaudymai, išeisi karvės melžti, bet nežinai, ar grįši. Mama prisiminė, kad Pirmojo pasaulinio karo metais mano Tėvelio tėvas Vytautas Žakavičius (jis 1944 m. suimtas ir sušaudytas Kauno IX forte už persekiojamų žydų gelbėjimą ir slėpimą) buvo mobilizuotas ir dirbo Omske kaip karo gydytojas. Tuo laiku prireikė visokeriopos pagalbos besislapstančiam M. Kalininui. Senelis jam netgi savo kailinius atidavė, kad tik šis išgyventų. Tada Mama ir parašė vienam aukščiausių Tarybų Sąjungos pareigūnų, atrodo, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui M. Kalininui, prašydama padėti, primindama ir situaciją Omske. Tik mes nežinojome, kad Stalinas konclageryje laikė įkalintą jo žmoną. Laišką į Maskvą išvežė, perdavė per rankas. Miestelio ir apylinkių žmonės, kuriems Tėvelis padėjo, kuriuos gelbėjo (užėjus vokiečiams, „žalius“ mokinius, komjaunuolius, išsiuntė savo bendramoksliams į Kuršėnus ar Tauragę, kad įdarbintų ir paglobotų), ėmė rinkti parašus. Miške tais laikais ir už žabų ryšelį reikėjo valstybei sumokėti, o tie varguolėliai juk neturėdavo iš ko, tai Tėvas, būdavo, išrašo kvitą, duoda pinigėlį ir sako: „Eikit, susimokėsit ir neškitės žabus namo.“ Tėvas, važiuodamas iš miškų, dažnai pakelėj surankiodavo visus apspurusius pavargėlius, parveždavo namo, o čia jau Mama leisdavo nusiprausti ir pamaitindavo karštu viralu, o kartais ir apnakvydindavo. Taigi sąrašas buvo ilgių ilgiausias, rašėsi seni ir dirbantys, net vietos komunistai Valteriai, ir išsiuntė vėl Maskvon. Iš mirtininkų lagerio „Belomor“, kur kaliniai buvo žiauriai kankinami ir verčiami kasti kanalą įšalo žemėje bet kokiu oru, ne visi sugrįžo. Mano Tėvelį, kaip nereikalingą, nepajėgiantį dirbti, iškėlė iš vagono paguldytą ant neštuvų. Tiesa, nepasakiau, kad nesitikėdama, jog bus atidaryta gimnazija, Mama mudvi su seseria Gražina išvežė pas Tėvo seserį dr. J. Žakavičaitę į Kauną, o pati su jaunyle Kamile Laimute liko laukti Tėvelio sugrįžtant. Laukti teko daugiau kaip metus, o kai sulaukė, mano krikšto mamos, minėtos Tėvelio sesers, ir mano Mamos rūpesčiu, Tėvelis buvo pervežtas į Kauną, paguldytas ligoninėn. Mirė 1947 m. birželio 10 d., palaidotas Vytauto prospekte buvusiose kapinėse. Tačiau, uždarius ir naikinant kapines, Tėvelio neleido perlaidoti Petrašiūnų kapinėse. Tada Mama mylimą savo Petrelį nuvežė ir palaidojo tėviškės, Užpalių, kapinėse, kur dabar abu ir ilsisi. Lapkričio 1 d. sukaks šimtas dvidešimt metų, kai mano taurioji Mama gimė. Kaip jiedu tą datą, gyvendami pas Viešpatį, paminės…
Tiesa, nepasakiau dar kelių svarbių faktų ir detalių. Kai tik 1940-aisiais naujasis Lietuvos šeimininkas atsistojo ant kojų, Pakruojo geležinkelio stoties viršininkas K. Kviklys buvo atleistas ir išmestas iš buto (tuo pasirūpino jo buvęs pavaduotojas. Manau, kad jis ir jo sūnus priklausė tai „partijai“, prieš kurią ir komunistai buvo bejėgiai). Tada V. ir K. Kvikliai atvyko pas mus slėptis, Tėveliai priėmė ir kurį laiką jie pas mus gyveno, kol atsirado galimybė nepastebėtiems išvykti pas pažįstamus į Kėdainių rajoną. Išvažiuodama Veronika Kviklienė išmetė į šiukšlyną savo sūnaus užrašus, sąsiuvinius ir dienoraštį. Mano jaunesnė sesytė dienoraštį pakėlė ir perskaičiusi pasidžiaugė, kad Kaziukas dviračiu atvažiuodavęs į Linksmučius norėdamas man pagroti smuiku, kad jam labai patinkanti Marytė Žakavičiūtė. V. Kviklienė, pamenu, kalbėjo, kad jos sūnaus žmona bus tik daktarė, tik daktarė. Jau atėjus vokiečiams pas mus slapstėsi ir miškininko, atrodo, urėdijos buhalterio Mukano šeima su sūnumi Gražvydu ir gražia dukrele Aldute. Jie gyveno mansardoje, valgydavo ir bendraudavo jau nusileidę laiptais, kaip ir visi. Netikėtai mažoji Aldutė (jai sekdavau pasakas, skaitydavau knygeles; taip draugavom) susirgo. Iškviestas felčeris pasakė, kad tai difteritas, bet pats padėti negali, nors naujieji okupantai turėjo gelbstinčių nuo tos ligos prontontozilio tablečių. Bet kaip paprašysi – juk vieni slapstėsi, kiti slapstė (tai mes). Aš užlipdavau laiptais į mansardą ir sarginau Aldutę. Kartą manydama, kad užmigo, grįžau žemyn į virtuvę. Tik girdžiu šaukiant: Maryte, Maryte… Greit vėl užsiropščiau, bet Aldutė jau buvo mirusi. Tada kalbėjo – gydytojas Šreiberis ar išvykęs Paulauskas būtų mergytę ištraukę iš mirties nagų.
Ir dar kitas faktas. Grįžęs iš konclagerio, advokatas V. Garbaliauskas su niekuo nesitardamas, niekam nenusileisdamas, pasiėmė žmoną ir susuktą į pledą karščiuojantį Rimutį ir išvyko į gimtąją Žemaitiją. Pakeliui sūnelis, laikomas glėbyje, mirė nuo difterito (kaip J. W. Goethe’s baladėje „Miškų karalius“!). Daugiau vaikų jie nebegalėjo turėti.
Tokie buvo to laiko rėdai. Taigi.
Balys Sruoga. Laiškai iš Štuthofo (Pabaiga)
2014 m. Nr. 4
Publikaciją parengė Neringa Markevičienė
Stutthof
1944.IX.24
Po ilgos pertraukos šį laišką gavau ne kaip paprastai, per Viekšnių paštą, bet per Mažeikius, kur dar paštas veikė karo įvykiams įsiliepsnojus visai prie mūsų. Vanda Sruogienė
Mano brangiosios Vanduk ir Daliuk! [Kreipimasis vokiškai] Paskutinę žinią iš Jūsų esu gavęs per Vladimirą iš IX.9. Aš džiaugiuosi, kad Jūs visi kartu esate pas tėvą. Aš nežinau, ar Tu gausi šitą laišką – vis dėlto bandau… Aš vis esu uždarytas lagery, nėra jokių ženklų, kad mano likimas kaip nors pasikeistų. Esu sveikas. Šią vasarą dirbau sau. Esu parašęs (be 2 mokslo straipsnių) 2 vieno akto ir 1 trijų aktų komedijas („Uošvė“), lengvus, beveik pasiutusius dalykus ir 1 trijų aktų lyrinę tragediją (dabar dirbu su trečiuoju aktu). Šitie dalykai, ypač tragedija, bus kažkas visai nauja mano kūryboje – ji yra paskirta Daliuko jaunystei įamžinti. Tu tenai rasi kažką artimo sau. Tai didelė laimė, kad aš vėl įsitraukiau į kūrybą – tuo būdu nejaučiu taip aštriai ilgesio ir pasiutusio tėvynės pasiilgimo. Krasauskaitė yra Passau, iki šiol ji neturi jokios tarnybos, ji eis į fabriką kaip darbininkė, Liūdžius jau seniai ten dirba. Krėvė su šeima yra Vienoje (jo žentas gavo tarnybą už 800 Mk.), Puzinas – Heidelberge, Skardžius – Gottingene, Barauskas – Marburge, Vaclovas su Viktoru gyvena kartu Vienoje – privačiai. Mykolas (su žmona) gauna 500 mk. pensijos, 4 savaites buvo Bad Reinerz (su žmona), dabar jis turi dirbti Breslau, Rytų institute. Krupavičius – Regensburge, Kubiliūnas – netoli Dancigo, ten yra daug kas. Aš džiaugiuosi, kad tu padariusi sprendimą paklausei savo nujautimo. Tėvo neapleisk. Aš dar turiu maisto (riebalų!) atsargos maždaug dviem mėnesiam, gal dar ilgesniam laikui. Ir paskui aš nepražūsiu. Tik turėsiu atsisakyti nuo rūkymo (taip pat ir nuo kūrybos). Mano didžiausias rūpestis yra Jūsų likimas, nors aš Jums nieko padėti negaliu. Dažnai matau Tave ir Daliuką sapnuose – tai mano laimė, tas palaiko mano gyvybę. Pasakyk Daliukui, kad laike savo darbo prie naujos tragedijos vis apie ją galvoju – apie jaunystę ir jaunąją laimę. Tai bus visai romantiškas gabalas iš esmės (tik 5 asmens). Tai bus Daliukui. Daugiau jai nieko negaliu padaryti. Gyvenimo našta vėl guli ant Tavo pečių. Dėl Dievo meilės, išlaikyk, Vanduk! Aš, būdamas lagery, galiu Jus tik laiminti visomis mano jėgomis. Aš esu dvasiškai stiprus, turiu geriausių vilčių, net tikiu aukščiausiuoju teisingumu. Sveikink Tėvą, apkabink mūsų Daliuką – ji turi visą mano sielą, Vanduk, mano geroji Vanduk! Laiminu Tave, širdingai Tave apkabinu, – būk palaiminta!
Tavo Bal
Paaiškinimas: Mūsų optimizmas, paremtas gryna logika, kad Vakarų sąjungininkai neleis rusams eit toliau į Vakarus, buvo visai klaidingas, kaip tai parodė įvykiai… Mudvi su Dalia mokslo metams pasibaigus atvažiavome pas Tėvą į Būgius, klausėmės raminančių Londono radijo pranešimų. Ir staiga birželio pabaigoje išgirdom, kad rusai pajudėjo visu frontu, veržėsi į Vakarus. Liepos 1 d. suspėjau nuvažiuot į Vilnių – jau miestas buvo pilnas pabėgėlių iš Minsko… Vilniui liko dienų klausimas. Vos spėjau išmokėt gimnazijos mokytojams algas, pasiimti keletą būtinų daiktų, dokumentus ir paskutiniu traukiniu išvažiavau į Būgius. Vilnius buvo rusų paimtas VII.12 d., neužilgo – Kaunas… Po to trim mėnesiam rusai sustojo, laukdami tiekimo. Frontas buvo 3–5 kilometrus nuo mūsų. Laiškai iš Balio nebeatėjo. Blaškėmės, nežinodami, kas daryti. O čia kasnakt pazarai aplinkui, matėm, kaip Šiauliai buvo bombarduojami, Liepoja… Būgių kieme stovėjo vokiečių kariuomenė – laikėsi visai korektiškai, net per atentatą prieš Hitlerį kai kurie kariškiai nemokėjo paslėpti džiaugsmo, paskui baimės. Kas daryt? Buvau kaip paralyžiuota… Baimė dėl Balio likimo slėgė begaliniai – nei jam padėt, nei siuntinių siųst…
Paštas Viekšniuose nustojo veikęs. Kažkokio nujautimo vedama nuvažiavau į Mažeikius – stebuklingai – radau ten pašte į Mažeikius adresuotą Balio laišką man! Apliejau jį ašaromis, vis negalėjom apsispręsti, kas daryti… Pergyvenom bombardavimus, partizanų vizitus… vokiečių kariuomenės keitimąsi mūsų kieme… Pagaliau spalio 9 d. atėjo frontas. Griovy už daržinės praleidom siaubingą bombardavimo naktį, mūsų akyse sudegė 3 derliaus pilnos daržinės… Iš ryto bolševikai jau buvo mūsų kieme – viską plėšė, daužė… Bet vakare grįžo vokiečiai ir liepė mums kraustytis – bus dar didesnės čia kautynės.
Kartu su Tėvu, Klementina, Zose Gedviliene, jos 6 metų Gabriuku ir atėjusiu pas mus Jurgiu Blekaičiu pasitraukėm iki Laižuvos… Kas išgyventa – nėra žodžių… Ten išsiskyrėm su Tėvu ir Klementina (jie paskui grįžo į sudegintus Būgius ir vargo vargą, badavo, bet savo žmonės juos globojo). Mums jau nebebuvo kelio atgal – arkliais leidomės į Liepoją, nuostabiu būdu patekom į laivą… Spalio 15 dieną pravažiavom pro krantą – pro šalį Stutthofo… Dancige mano pastangos patekti į Stutthofą pasirodė neįmanomos. Atsidūrėm Greifsvalde. Ten susisiekiau su prof. Šilkarskiu, gavau iš jo liepos mėn. rašytą Balio laišką jam ir – vėl užmezgiau susirašinėjimą su Baliu. Vėl Berlynas – pažadai iš paties Himmlerio štabo dėl išleidimo… veltui. Kūčioms buvo tikrai pažadėta išleist – laukiau… veltui. Sausio mėnesį prasidėjo Stutthofo evakuacija… ryšiai su Baliu nutrūko – amžinai… V. S.
Stutthof
1944.X.23
Miela, miela Vanduk, mano vargšas vaikeli! Ką Jūs su Dalia turėjot išgyventi! Kai Tavo atvirukai kartu mane pasiekė, turėjau labai skaudžią savaitę. Norėjau Tau pranešti, kad nevažiuotum į Vieną, bet neturėjau tam jokios galimybės. Tavo atvirukas iš X. 25 d. mane nuramino. Greifsvald gal Jums geriausia vieta. Na, taip, įvyko – nieko nepadarysi. Reikia stiprintis – ir baisiausias sapnas kada nors praeis. „Viskas praeina…“ Mes dar gyvensime – nepaisant likimo! Aš tikiu tėvo laime, mes rasim jį sveiką mūsų Tėvynėje – jis išlaikys! Aš esu Tau parašęs per Valiukėną (Berlin, Charl. – 2, Herderstr. 9) ir prašęs jį Tau padėti. Šilkarskis pasiuntė Tau per rektorių Biržišką 500 Mk. ir laišką Tau parašė į Gotenhafen. Aš irgi galiu Tau kelis šimtus markių persiųsti – parašyk man, ar turiu tai padaryti tučtuojau. Tu gali visus mano daiktus iš ponios Škirpienės (Sonnenburg i/Neumark, Elektrisches Zigeleiwerk, Ausbau 38) pasiimti ir viską panaudoti, pvz., naktinius, abudu megztiniu, iš mano kostiumo galit sau su Dalia ką nors padaryti, batus iškeisti ir t. t. – man viso to nereikia. Jūs turite ką nors turėti! Nebesiųsk man daugiau siuntinių – visa, ką turi, pasilaikyk sau ir Daliai (tarp kitko, esu gavęs 5 paketus iš Skaudvilės ir 2 iš Viekšnių, kiti gal dar ateis). Kas įvyko, to negalime pakeisti. Turime tik rasti naujų jėgų naujam gyvenimui iš griuvėsių ir skausmo statyti. Gerai, kad Dalia dirbs pas Tenią. Tave dominantieji adresai šie: 1) Krasauskaitė: 13 B Passau, Innstr. 7III, 2) Živilė (su tėvais): Landshut/Bay 13B, Altstadt 52, Hotel Dräzlmair, zimm. 24, 3) Šilkarskis: Bonn a/Rh, Koblenzer str. 85 b/Grunert. Dėl manęs nesirūpink. Aš esu sveikas, sotus, turiu stogą virš galvos, šiltą lovą ir šiltus baltinius. Esu darbingas – šią vasarą daug rašiau ir dar rašau. Yra gandų iš rimtų šaltinių, iš Berlyno, kad netolimoje ateity būsime iš lagerio išleisti. Po mūsų patyrimo, žinoma, sunku tokiais dalykais tikėti. Iš kitos pusės, nėra jokios prasmės mus čia ilgiau laikyti. Aš nesu joks piktadarys, joks politikas… Tarp kitko, gal dabar mano gyvenimas nėra blogesnis už tą, kokį Jūs turite gyvųjų pasauly. Aš nelaukiu nieko nelaukto. Žinau tik viena: juo sunkesni likimo smūgiai, juo aukščiau reikia kelti galvą. Ir tau su Dalia nėra kito pasirinkimo. Juo man sunkiau, juo aš jaučiuosi stipresnis. Kaip tik šiomis dienomis rašau pasiutusias komedijas. Mes dar gyvensime!
Padėkok rektoriui Biržiškai už atviruką, kurį iš jo esu gavęs.
Mano geriausi linkėjimai Maciūnui, Puzinui, Saliui, Rindzevičiui, Adomui ir kitiems draugams. Kas ten dar pas Jus?
Mūsų namas Kaune turbūt išliko sveikas, taip pat mūsų butas Vilniuje – šitos gatvės, lygiai kaip ir Žaliakalnis Kaune, nenukentėjo. Materialiniai dalykai niekad mums neturėjo didelės svarbos, dabar jie mums dar mažiau reiškia – visų svarbiausia – išlaikyti išdidumą ir dvasines jėgas.
Bučiuok nuo manęs Dalią – palaimink ją naujam gyvenimo etapui ir naujam darbui prasidedant. Man atrodo, kad aš kartu su Jumis išgyvenau Jūsų nelaimes ir pavojus. Deja, negaliu Jums nieko daugiau padėti, tik persiųsti pinigus. Bučiuoju Tave, Vandukai, ir dar kartą primenu: būkit stiprios ir išdidžios. Bučiuoju Tave ir Dalią širdingai.
Tavo Bal
Pastabos: Tai pirmas laiškas, rašytas man jau į Vokietiją. Reikia stebėtis Balio dvasios didybe – mūsų išbėgimas iš Tėvynės buvo jam neišpasakytas smūgis, o jis, būdamas kaliniu, dar mums nori padėti ir padrąsina…
Laimei, atsidūrusios Greifsvalde, kur turėjau savo pusbrolio Adomo adresą, gavome daug paramos iš jo ir jo žmonos, Tenės, iš Puzino, Rindzevičiaus, Maciūnų ir kt. Tenia, dirbusi kaip gydytoja Greifsvaldo universiteto klinikoje, įtaisė Dalią gailestingųjų seserų mokykloje – kadangi ji gavo darbą, aš turėjau teisės pasisamdyti mieste kambariuką. Dalia ligoninėj gavo gerą maistą, tuo tarpu kai tuo laiku Vokietijoje visi pusbadžiu gyvenome. V. S.
Stutthof
1944.XI.5
Vanduk, miela, mylima! Tavo naujausias atvirukas rašytas X.29. Vargšai vaikeliai! Jūs vis neturite kampo kur gyventi! Kokia nelaimė, kad aš negaliu Jums padėti! Ar esi gavusi mano laišką apie Valiukėną ir dar vieną jau į Greifsvald adresuotą (Post-Rest.)? Šilkarskis prašė manęs, kad aš kreipčiausi į Tave, kad Tu priimtum jo paramą (500 Mk. per M. Biržišką). Aš panašiai galvoju. Mūsų lagery mes turime vienas kitam padėti. Be to, aš galiu Tau keletą šimtų markių atsiųst. Atrodo, kad aš jau ilgai čia nesėdėsiu uždarytas. Aš turiu pakankamai pinigų, per mėnesį išleidžiu 15–25 Mk. Vėliausia per Kalėdas būsime kartu. Tada aš nuimsiu nuo Tavo pečių gyvenimo rūpesčius. Iki tol – nieko nepadarysi, Tu turi viena kentėti. Daliai būtų geriausia dirbti klinikoje, tai labai gera mintis. Tau, žinoma, nėra didelio pasirinkimo. Reikia gyventi, kaip įmanoma. Tik manim daugiau nebesirūpink. Aš išlaikysiu – esu jau senas, prityręs kalinys, kaip sakoma dainoje: „zakalion v boju“ (užgrūdintas kovoje su likimu). Taip pat kartais ateina netikėta pagalba. Pavyzdžiui, vakar gavau: puikų siuntinėlį iš Živilės tėvo (jų naujas adresas: 13 B Landshut/Bay, Theater str., 67II) ir paketas su obuoliais iš Kardelienės (Freiburg/Breisgau, – Adolf Hitler str. 11, b/Frau Miskowiski). Padėkok tiem geriem žmonėm nuo manęs. Kardelienė yra vienintelė iš kolegų menininkų, kuri mane prisiminė. Parašyk jai, kad aš atnešiu naujas idėjas apie teatro meno prisikėlimą, kad jos dovana man buvo ypatingai maloni. Taip pat padėkok Šilkarskiui už jo rūpestį manimi. Šitais laikais jis buvo man kaip senas geras susirūpinęs brolis, jis gi – puiki dūšia, pirmasis draugas nelaimėje. Visiems jiems negaliu rašyti, nes vienintelį savaitinį laišką noriu Tau palaikyti. Atrodo, kad su maistu aš dabar esu geriau aprūpintas, negu judvi su Dalia. Tuo būdu visa, ką Tu turi, palaikyk sau. Aš šiaip taip laikausi. Dienos jau pasidarė trumpos, todėl turiu pertraukti savo kūrybos darbą. Turiu daug laiko galvoti. Deja, Tavo ir Dalios veidus visad matau labai liūdnus. Visad prisimenu tą naktį, kada atėjo svetimi ginkluoti vyrai ir ištraukę mane iš lovos išsivedė – Jūsų veidai buvo kaip suakmenėję. Šitas nepaguodžiamas skausmas paliko amžiams mano atminty. Kitą išraišką Jūsų veiduose man sunku įsivaizduoti. Yra per daug nereikalingo skausmo pasauly. Nieko nepadarysi. Vanduk, aš nenustojau vilties, – gal net pasidariau dvasiniai stipresnis. Nėra nieko pasauly, kas galėtų mane gąsdinti.
Žinoma, Daliai galbūt yra lengviau viską pakelti – ji jauna. Tau sunkiau – su Tavo giliai jautria siela. Betgi, Vanduk, laikykis! Mes vėl esame neturtingi kaip bažnytinės pelės, – mes daugiau gyvensime dvasios gyvenimu – daugiau kursime, daug gero ir gražaus darysime. „Viskas praeina…“ – praeis ir mūsų kančios! Pasveikink Zosę, Puzinus, Maciūnus, Salį ir kitus gerus žmones. Pabučiuok širdingai Daliuką – padėkok jai už jos drąsą ir ryžtingumą (mano lyriškoji tragedija, skirta Daliukui, jau seniai baigta – ji ne taip blogai atrodys). Bučiuoju Tave, mano vargše, mano geroji Vanduk, mano nelaimingasis vaikeli. Likit sveikos, likit sveikos!
Tavo Bal
Stutthof
1944.XI.12
Vanduk, mylima, miela! Vakar atėjo Tavo atvirukas iš XI.4. Siuntinėlis keliavo tik 2 dieni. Vanduk, nebesiųsk man daugiau nieko. Aš turiu viską, ko reikia gyvenimui. Aš esu parašęs Tau 3 laiškus. Vieną – apie Valiukėną, 2 atviruku Postlagernd Greifswald (V. Sruogienė), – ar Tu negavai? Aš kartoju: jei Tau reikia pinigų, aš galiu Tau atsiųsti keletą šimtų – pranešk. Dabar aš esu geriau maistu aprūpintas, negu Jūs abi. Ir pinigų man pakanka – sunaudoju per mėnesį 15–20 Mk. XI.2 esu gavęs vertingą siuntinį iš V. Mykolaičio ir obuolių iš E. Kardelienės. Padėkok nuo manęs tiems geriems žmonėms – pats negaliu jiems parašyti. Vanduk, dėl manęs Tu visai nesirūpink, keli kolegos man yra atsiuntę įvairių dalykų (pvz., batus, šiltus baltinius, megztinius ir kt.). Dargi turiu pakankamai taboko ir arbatos. Rūpinkis tik savim ir Dalia. Gaila, bet šiuo tarpu aš Tau negaliu padėti – aš vis esu kalinamas už nežinomas piktadarystes nežinomam laikui. Kaip nors tvarkyk savo gyvenimą, kad išlaikytumėt karo metą, kad galimai apsaugotum Dalios jaunystę. Gal jai geriausia būtų dirbti klinikoje – nesvarbu, koks darbas. Šiuo tarpu esu Jums blogas patarėjas, mažai žinau apie gyvųjų pasaulį. Po karo iš naujo pradėsime gyvenimą – aš perimsiu nuo Tavo pečių visus rūpesčius, dabar aš esu labai patyręs, už tą esu labai brangiai sumokėjęs. Dabar aš esu sveikas, tik turiu nutraukti savo kūrybinį darbą, nes dienos pasidarė labai trumpos, o vakare neturiu ramaus kampo mano darbui. Dabar turiu daug laiko galvojimui. Visos mano mintys yra nukreiptos į Jus. Mano Dieve! Tai taip yra atsitikę! Vis dėlto aš manau, kad blogiausia mūsų gyvenimo dalis jau praėjo, bent baigiasi. Tebūnie, kas bus – blogiau nebebus!
Paimk visus mano daiktus iš ponios Škirpienės, panaudokit viską sau: baltinius, megztinius, iš mano kostiumo pasidarykit abi su Dalia drabužius. Nėra žinoma, kada mane išleis iš lagerio, judviem tuoj reikalingi drabužiai. Jeigu aš grįšiu į gyvųjų pasaulį, man tie daiktai nebus reikalingi. Man daug nereikia. Pasakojama, kad Vilnius nedaug nukentėjo, Tauro gatvėje nebuvo jokių kovų, mūsų butas neturi būti sunaikintas (daugiau nukentėjo stoties rajonas, Aušros Vartai išliko, taip pat Didžioji gatvė, Basanavičiaus). Kaune Žaliakalnis mažiausia nukentėjo, atrodo, kad mūsų namas dar tebestovi. Kaune sunkiausiai nukentėjo Panemunė, centras, Aleksotas – ypatingai Panemunė. Kaip ten bebūtų, Kaune ir Vilniuje surasime ką nors iš mūsų daiktų, pagaliau mūsų sodas bus išlikęs, – o tai nemažai. Aš labai džiaugiuosi, kad Judvi su Dalia taip esate vieningos, aš dalinu mano meilę ir mano mintis tarp jūsų abiejų. Aš manau, kad aš turiu judviem taip daug jausmų ir ilgesingos jėgos, taip daug dvasios stiprybės, turinio, kad užteks mums visiems trims. Gaila, kad aš negaliu įsivaizduoti, kaip Jūs atrodote po dviejų metų nesimatymo ir po visų išgyvenimų.
Sekantį sekmadienį gal parašysiu Šeiniui, tokiu būdu mano laiškas Jums iškris. Mano geroji Vanduk! Bučiuok Dalią, padėkok jai ypatingai už jos gerumą, už jos drąsą (Bravheit). Rašyk man daugiau apie Jūsų gyvenimą ir santykius. Padėkok Puzinams ir Maciūnams, kad jie Jums tokie geri. Sveikink visus kolegas ir gerus žmones. Dabar vėl matau Tave gyvą sapnuose ir kai nemiegu. Vanduk, mano miela! Bučiuoju Tave ir Dalią.
Jūsų Bal
Stutthof
1944.XI.26
Mylima Vanduk! Pereitą savaitę atėjo tik vienas Tavo atvirukas (XI.16). Man labai įdomu, kaip Daliai sekasi naujoje tarnyboje. Ką ji ten daro? Ar ji ten gauna algą ir maistą? Kaip ilgai ji turi dirbti į dieną? Gaila, kad Tu taip mažai rašai apie savo padėtį, – man sunku Jūsų gyvenimą įsivaizduoti. Vakar atėjo Tavo antrasis siuntinėlis – cigaretės ir kt. Labai ačiū! Cigaretės labai geros. Bet vaistus turėtum palaikyti savo reikalams. Aš esu sveikas ir darbingas (man labai padėjo cebionas, kuriuo Šilkarskis mane gerai aprūpino). Tik kūrybos darbo nebegaliu tęsti: dienos trumpos, bloke per daug žmonių. Ponia Gražina Valavičienė (14, Essingen, Krs. Aalen, – Rathaus str. 189 b/Borst) klausia, ar aš nežinau mano brolio Kazio adreso. Gal Tu jai pali pranešti. Kazys man nerašė, paskutinėmis Kauno dienomis rašė man brolis Juozas – pranešė, kad Kazys su žmona išvyko į Grazą; Juozas taip pat norėjo emigruoti, bet jis gavo įsakymą iš savo darbovietės pasilikti vietoje – daugiau aš nieko nežinau. Po trijų dienų Kaunas buvo bolševikų užimtas. Iš Berlyno mums rašo, kad mus greit iš lagerio išleis. Pvz., ponia Urbonienė, pulkininko žmona, rašo, kad jau siunčia vyrui paskutinį laišką ir kad jis pats jau turįs vykti į Berlyną. Apie tą tikrą žinią apie mūsų išliuosavimą rašo man taip pat mano mokinys Antanas1, – šita prasme jis parašė pirmą kartą, anksčiau jis taip niekuomet nerašė. Generolas Povilas tą patį sako. Taip pat Krivickas. Mykolas Žilinskas rašė dar tvirčiau. Tokiu būdu žinių šaltiniai yra rimti. Aš asmeniškai netikiu tam daug. Jau šimtą kartų buvo duotas žodis, o aš vis sėdžiu uždarytas. Mums dar rašo: Stolpe (netoli Greifswaldo) bus suorganizuota lietuviška radijo stotis, jos pryšaky stovės tas pats Stonys, taip pat Neberavičius, kurs buvo Salzburge, o dabar yra Berlyne. Programa žadanti būti didesnė, negu buvo Kaune, įvairūs menininkai jau ten pakviesti bendradarbiauti. Vilniuje Lukošius pasidarė teatro direktorium, vyriausias redaktorius „Tarybų Lietuvos“ – Žilėnas. Aš esu perrašęs savo naują dramą „Pavasario giesmė“, kuri yra Daliai dedikuota, bandysiu Tau persiųsti, tikiuosi, kad man bus leista, nors gal tai nebus taip paprasta: čia nėra cenzoriaus, kuris moka lietuviškai, – neįmanoma viso veikalo išversti į vokiečių kalbą, be to, pas mus nėra vertėjo. Gaila, kad Šilkarskis man daugiau neberašo (aš norėčiau jo balsą girdėti). Taip pat Krasauskaitės laiškai man buvo labai malonūs. Mano gyvenimas slenka be pasikeitimų. Keliuosi visad anksti, apie 4:30; iki 11:30 dirbu lagerio raštinėje (savanoriškai), o po to visą dieną turiu laisvą – raštinėje dirbu kaip braižytojas – išmokau to darbo. Nuo to laiko, kai Jūs atvykote į Vokietiją, dar labiau Jūsų ilgiuosi. Artimumas Jūsų gyvenamos vietos ir visiškai negalėti Jus matyti, neaiškus kalinio laikas – tai kažką reiškia! Tai žadina ypatingus jausmus sieloje. Ką gi, nieko nepadarysi!..
Pereitą savaitę esu gavęs siuntinėlį iš Brigitos Vaitkevičiūtės – padėkok jai, aš negalėsiu jai parašyti (Berlin, Charl., Kant str. 141).
Rašyk tik man daugiau apie Jūsų gyvenimą, kad aš čia nesijausčiau toks vienišas! Na, taip, Vanduk! Gal dabartiniai mūsų išgyvenimai bus ateity naudingi. Bučiuok nuo manęs Daliuką. Bučiuoju Jus abi ir myliu begaliniai.
Tavo Bal
Padėkok Daliukui, kad ji man parašė!
Bal
Stutthof
1944.XII.3
Vanduk, mylima mano! Pereitą savaitę gavau Tavo laišką (XI.22) ir 2 atviruku (XI.27), kurie mane ypatingai pradžiugino. Taigi, prof. Gerulis paliko senu geru draugu. Padėkok jam labai – aš būsiu laimingas, jei kada galėsiu jam ką ypatingai gera padaryti. Aš niekad nepamiršiu to, ką jis mums padarė2! Tokiu būdu Daliukas jau dirba: sveikinu, sveikinu!.. Ar negalima smulkiau parašyti, kaip ilgai ji ten dirba, ką ji daro, kaip ji jaučiasi ir t. t.? Aprašyk man Jūsų kambarį, kuriame aukšte ir t. t. Seniau žinojau, kur Jūs gyvenat, – man lengviau buvo įsivaizduoti kiekvieną Jūsų žingsnį, aš jaučiausi lyg prieš keletą valandų nuo jūsų nutolęs. Dabar man sunkiau. Man reikia detalių, kad galėčiau vaizduoti sau Jūsų gyvenimo eigą ir vėl jaustis kartu su Jumis. Paaiškėjo, kad mano rankraščių negalėsiu Jums nusiųsti: čia nėra cenzoriaus, kuris lietuviškai suprastų. Lagerio vadovybė čia nekalta, ji man yra palanki, tačiau yra bendri nuostatai ir lagerio vadovybė negali daryti išimčių. Gaila! Vis dėlto aš dirbu toliau. Daliukui esu paruošęs: 1) Tragediją, 2) Svarstymus apie estetinę ir anestetinę realybę, 3) pradėjau įvadą į Dramaturgiją – tai viskas Daliukui. Dabar apdirbu antrąją redakciją komedijos „Uošvė“, tai pasiutęs dalykas, durniausias iš durniausių dalykų, ji neturės jokios literatūrinės vertės, bet teatrališkai bus gerai padaryta. Taip pat turiu du mažu teatro gabalu ir dirbu toliau ties 3-jų aktų komedija „Dobilėlis penkialapis“ – vėl pasiutusi istorija apie 5 senus viengungius, kurie yra įsimylėję į vieną ponią. Tokiu būdu iš Stutthofo atnešiu mažiausia 3 knygas. Tu turi 3 mano rankraščius. Taigi, po karo turėsime, kuo gyvenimą pradėti. Tiktai darbo sąlygos pas mane labai nepalankios: aš neturiu ramios kertelės – vis žmonės aplinkui… žmonės, kurie apie poeto darbą neturi supratimo. Vis dėlto aš dirbu: 7–11:30 lagerio raštinėje, o nuo 14 iki 22 val. – savo literatūros darbą (su maža pertrauka valgiui). Be darbo negaliu gyventi. Aš bendrauju su mano išrastais asmenimis, sapnuoju juos, taip laikas bėga. Aš gyvenu visai vienas mano poetiniame pasauly – realybe nesirūpinu. Kaipgi aš galiu rūpintis realybe, jeigu vis sėdžiu uždarytas lagery! Esu tik poetas, daugiau nieko nenoriu žinoti. Pereitą savaitę atėjo 3 siuntinėliai: iš E. Kardelienės, daugiausia su cukrum (Freiburg), padėkok gerajai kolegei. Ar ji nenukentėjo nuo bombardavimo? Juk Freiburgas buvo stipriai bombarduojamas. Taip pat atėjo pakelis iš Br. Vaitkevičiūtės (Berlin) – taip pat padėkok! Labai gaila, kad prof. Šilkarskis ir dr. Marija man daugiau neberašo – kiekvienas balsas iš gyvųjų pasaulio man brangus. Taip, iš kokių šaltinių gyvena Puzinas, Maciūnas ir kiti? Ką jie ten daro? Maciūno draugo, sportininko Jono Bartkaus adresas yra toks pat, kaip mano, tik jis yra ne XI, bet VII bloke. Gandai apie mūsų išleidimą vėl pražuvo. Seniau jie džiugino, dabar net neturi reikšmės. Kaip musės vasarą, – daugiau nieko. Pasitikėjimas žodžiais visai išnyko iš mano sielos. Ir – visa tai jau nebesvarbu. Daug svarbiau, kad Jūs abi esate gyvos ir šiaip taip susitvarkėt, kad šitas neramumas nutolo nuo mano sielos. Prašau, aprašyk man tiksliai, kaip Jūs gyvenat, kad aš vėl galėčiau glaudžiau būti su Jumis. Prašau! Bučiuok ir laimink mūsų begaliniai mylimą Daliuką, pasveikink visus kolegas, kurie Jums geri. Ar negalima pas Jus gauti be kortelių rūkytų silkių ar žuvų? Lik sveika, mano geroji – mano mylima – mylima Vanduk!
Tavo Bal
Stutthof
1944.XII.10
Vanduk, mano mylima-miela! Pereita savaitė buvo man ypatingai palanki: aš gavau 2 Tavo atviruku ir laišką (laišką iš XI.18) – laišką iš Dalios ir iš Šilkarskio. Tu man atsiuntei tokias nepaprastas naujienas. Atrodo, kažkas pasaulyje pasikeitė. Laukiu nekantriai Tavo grįžimo iš Berlyno – Tu man vėl smulkiai praneši? Argi ateinanti savaitė bus sprendžiamoji mūsų likimui? Tai būtų tikrai pritrenkiantis dalykas. Tik, aš manau, Berlyne varomas toks pats žaidimas, koks buvo Lietuvoje. Apie teisingumą ir išmintingumą aš daugiau negaliu galvoti. Su kalinių paleidimu nesiskubinama. Juk kalinys yra labai brangus daiktas. Karo metu reikia juk viską taupyti. „Gražūs žodžiai, bet jokių veiksmų“ – mes tai jau šimtus kartų išgyvenom. Bus vėl kas nors surasta, kuo remiantis žodis nebus laikomas. Labai liūdna taip galvoti, betgi taip yra tikrumoje. Mes esame svečiai svetimoje šaly, – ir visa kita savaime suprantama. Dalios laiškas atnešė man labai stiprius išgyvenimus. Mano geras, vargšas vaikas! Šaukiu su ašaromis, man dar liūdniau, kad aš jai padėti negaliu. Bet mūsų padėty Daliai su ta tarnyba labai pasisekė. Tai geriausia, ką ji galėtų turėti. Kitiems daug blogiau. Aš šiandie esu tiek ilgesio pilnas, kad negaliu Daliai rašyti, – man per daug liūdna – pabučiuok ją, padėkok nuo manęs – daugiau nieko negaliu pasakyti. Dabar man kiek lengviau: esu gavęs kiek daugiau žinių apie Jūsų kasdieninį gyvenimą, vėl galiu Jus arčiau jausti. Aš vėl kartais galiu pamiršti neišsprendžiamą piktą klausimą: „Kas aš esu? Kur aš esu?“ Stengiuosi kaip nors pasiliuosuoti nuo realybės pajautimo, bet daug kartų skaitydamas Dalios laišką jaučiu, kaip šitas klausimas ypatingu sunkumu vėl iškyla. Be to, buvau priverstas savo kūrybinį darbą žiemos laikui visai nutraukti: neturiu kertelės, kur tas darbas dirbti būtų įmanoma. Be to, dar – visur taip daug žmonių, tiek nelaimės draugų, kurie, užuot buvę draugai nelaimėje, yra nelaimė draugams. Todėl esu baisiai vienišas minioje. Ištisas valandas sėdžiu be žodžių, nors ir nedirbu, – neįmanoma. Todėl mano ilgesys yra dar skaudesnis. Ką gi, – nieko nepadarysi. Reikia viską išlaikyti. Reikia. Aš tai padarysiu – iki karo pabaigos. Prašau, rašyk man daugiau smulkmenų iš Jūsų kasdieninio gyvenimo, bus man jaukiau šitame pasaulyje.
Pereitą savaitę gavau labai vertingą siuntinį iš J. Šapkaitės (Wien I, Körtnerring, II), daugiausia su lietuviškos kilmės riebalais. Geroji mergaitė turbūt man rinko – gal Tu gali jai širdingiausiai padėkoti? Ar negalima Greifswalde pirkti rūkomojo popieriaus? Mes čia turime labai kvailą rudenį: vis lietus ir lietus – liūdnas, beviltiškas. Lieka vienintelė paguoda: mūsų biografijos bus turiningesnės. Nieko nepadarysi, Vanduk! Be to, mano komedija „Dobilėlis penkialapis“ labai blogai padaryta – beviltiškai blogai – aš turiu ją sunaikinti. Gal vėliau galėsiu geriau padaryti.
Vanduk, pabučiuok mūsų brangią, begaliniai mylimą Daliuką – gal vėliau aš galėsiu jai parašyti. Vanduk, tik Tu man rašyk apie Jūsų kasdieninį gyvenimą! Vanduk, ar girdi mane?
Tavo Bal
Stutthof
1944.XII.17
Mano mylima miela Vanduk! Pereitą savaitę atėjo Tavo laiškas (XII.11) ir 5 siuntiniai (4+1 mažas). Vanduk, nesiųsk man maisto! Tu pati esi tokiame varge, kad kiekvienas valgomas kąsnis turi būti Tau pačiai! Tarp kitko, morkas man sunku panaudoti. Riebalų turiu, aš turiu dar kiek susitaupęs iš tų, kuriuos Tu man atsiuntei iš Lietuvos. Riebalų vartoju labai mažai – tikiuosi iš tų santaupų atnešti kiek Tau ir Daliai, jeigu būsiu iš lagerio išleistas. Kaip ten bebūtų, šitam tikslui dar taupysiu. Duonos man taip pat nereikia (turiu kiek džiovintos). Dėl mūsų paliuosavimo nebeturiu daugiau iliuzijų – tęsiamas tas pats nervų žaidimas, kurs buvo pradėtas Kaune. Dar bus Jums pasakojama, kad aš (kaip ir kiti) negalime būti išleisti dėl karantino, – kaip ir pernai. Kaip ilgai tęsis karantinas – nežinau. Taigi, viskas tvarkoj, kaliniai gali ramiai sėdėti. Ypatingai Tau dėkoju už atsiųstą man Greifsvaldo miesto planą. Trumpus laiškus Ignui3 ir Studerui4 jau esu parašęs. Prašiau, kad mane užregistruotų prie Raudonojo Kryžiaus, kad galėčiau gauti Raudonojo Kryžiaus paketus. Juk neaišku dar, kaip ilgai karas tęsis. Panašius laiškus jau kiti parašė. Yra leidžiama čia tokius paketus gauti. Parašiusieji gavo atsakymus su viltimi gauti paketus. Jeigu aš Tau negaliu padėti, nors Tavęs neapsunkinčiau. Esu gavęs siuntinį iš Algirdo (ne Antano!) Gustaičio (Berlin, 58; Danziger str. 10) – vargšas, jis pats neturi ką valgyti! Gal jam padėkosi. Atėjo laiškas iš Živilės tėvo, – labai dėkoju, jis turi man atleisti, kad aš neatsakau į jo laiškus, juk aš esu kalinys, mano galimybės aprėžtos. Blekaičio teatrui galėtų tikti tiktai mano komedija „Uošvė“ – ar jam patiks? Ji yra „beidėjinė“, be didelės literatūrinės vertės, tai tik teatro pjesė, nekalta prieš jokį pasaulio cenzorių. Mano lyriškoji tragedija yra reikalinga labai geros muzikos – emigracijos scenoje jis negalės gerai šio veikalo pastatyti. Be to, aš norėčiau ją dar gerokai pataisyti. Geriau kiek palaukti.
Už savaitės jau Kalėdos – aš sėdžiu uždarytas. Man nieko negalima padėti. Man būtų malonu, jei bent Jūs su Dalia per šventes turėtumėte kiek žmoniškiau. Šiais metais būsiu dar labiau vienišas, negu pereitais. 24 ir 25 aš galvosiu apie Jus labai stipriai – labai. Gal girdėsite mano vidujinį balsą! Neištarsiu nei vieno žodžio garsiai – tik apie Jus galvosiu. Laiškas iš Jūsų – tai vienintelis daiktas, kurio aš dar šiame pasauly trokštu. Aš neturiu dabarties. Galvoti apie ateitį – taip skaudu! Aš turiu tik vieną vienintelę realybę – praeitį. Tavo laiškai duoda man dar gyvenimo turinį, mano padėty tai – šventenybė. Man būtų labai didelis įvykis, jei ir Dalia man parašytų laišką. Specialiai jai aš dar nerašau, nes nesu dar atgavęs vidinės ramybės. Lagery nesu pasidaręs blogesnis, nors beprotiškas žiaurumas likimo įspraudė gilius pėdsakus mano sieloj. Aš netinku vidujiniam lagerio lygiui – to aš niekuomet ir niekados nepadaryčiau. Vanduk, rašyk man daugiau smulkmenų apie Jūsų gyvenimą, kad aš galėčiau Jus arčiau jausti – nesijausčiau taip vienišas! Atleisk man, Vanduk, kad aš negaliu Tau nieko raminančio parašyti. Bučiuok Daliuką – Dieve mano, kaip aš ją myliu! Būkite sveikos, mano geri, mano nelaimingi vaikai! Būkite sveikos! Nors esu liūdnas, dvasios stiprybės nenustoju. Jeigu Jūs kiek žmoniškiau susitvarkytumėte, aš išlaikyčiau visas likimo beprotybes! Būk sveika! Bučiuok mūsų begaliniai mylimą Daliuką! Vanduk, mano numylėta5, ar Tu mane girdi? Vanduk!
Tavo Bal
Stutthof
1944.XII.25
Vanduk, mano mylima, miela! Prieš keletą dienų atėjo Tavo mielas, liūdnas laiškas. Vakar, XII. 24, Kūčių vakarą, mūsų blokas paruošė bendrą vakarienę. Aš joje nedalyvavau. Aš anksti atsiguliau, kad galėčiau netrukdomai apie Tave ir Dalią galvoti. Visą vakarą, visą naktį girdėjau jūros ošimą. Aš tikiu, kad Tu irgi girdėjai mano mintis. Nežinau, sapne ar tikrovėje, mačiau Judvi su Dalia. Vanduk, apie mano gyvenimą nieko Tau negaliu rašyti. Fiziškai neblogai laikausi. Esu sveikas ir sotus. Šiandie kartu su mūsų gydytoju ir keliais gerais draugais turėjome bendrus pusryčius – tikrai geresnius, negu Tu ir Dalia. Aš dar turiu daug atsargos, kurią Tu man prisiuntei. Vanduk, prašau Tavęs, nebesiųsk man daugiau maisto, juk Tu su Dalia pačios esat jo reikalingos!
Daliuk, mano miela! Tavo laiškas taip mano sielą sujaudino, kad ilgai negalėjau Tau atsakyti. Ačiū, Daliuk, labai ačiū! Man labai liūdna, kad aš Tavęs nematau, kad Tavo jaunystė eina tokiomis aplinkybėmis, kad Naujiesiems metams aš galiu tik Tave tokiomis sąlygomis sveikinti. Betgi, Daliuk, Tavo tėvas nepadarys nieko tokio, dėl ko Tu turėtum ateity dėl jo gėdintis. Savo žemišką naštą nešu išdidžiai ir garbingai. Apskritai nedaug jau man reikia iš gyvenimo. Likusią gyvenimo dalį skirsiu Tau, kad Tavo jaunystė būtų gražesnė. Aš suprantu, Daliuk, Tavo mintis ir Tavo jausmus, – kada tai ir aš buvau jaunas. Taip, dabartiniai laikai Tau yra žuvę – nieko nepadarysi. Mudu su Mama savo laiku irgi netekome keletos metų. Karas amžinai nesitęs. Mudu su Mama paskui gyvensime tik dėl Tavęs. Mums su Mama jau praėjo mūsų geriausi laikai – mums buvo gera, – mes turime Tave – to užtenka mudviejų laimei. Kaip aš jaučiuosi išdidus ir kaip aš esu laimingas, kad Tu esi tokia puiki (brav): suvokimas, kad mano duktė yra tokia, palengvina mano liūdną vidinį vienišumą nelaisvėje. Tavo laikas – žydėti, mano – vysti, tačiau aš turiu dar pakankamai vidinių jėgų poetinei kūrybai. Aš dar sukursiu veikalus – aš dar turiu jėgų – aš dar kursiu, kad Tu dar didžiuosies savo Tėvu! Visą mano likimo beprasmiškumą aš išrausiu – mes dar gyvensime mūsų laisvoje, nepalyginamai brangioje Tėvynėje. Tu su savo meniška siela girdėsi dar mano dainas, skambančias per mūsų laukus ir miškus. Pasakyk Mamai, kad ji dėl manęs nesirūpintų. Aš iš Jūsų noriu tik laiškų. Kiekvienas laiškas atneša man vidujinę šilimą, – aš Jus jaučiu, aš vėl nesu vienišas pasauly. Aš laukiu, Daliuk, šitos valandos, kada galėsiu su Tavim kalbėti mūsų nuostabiai gražia gimtąja kalba. Ačiū Tau, Daliuk, aš Tave laiminu, Tave bučiuoju. Žodžiais negaliu Tau daugiau nieko pasakyti – Tu mane supranti be žodžių. Būk palaiminta, Daliuk, Tu!
Vanduk! Mūsų karantinas, atrodo, greit bus nuimtas. Iš Berlyno ateina žinios apie mūsų likimo pasikeitimą. Mes vėl virtome derybų objektu. Šitame žaidime silpnesnis praloš – mes toliau sėdėsim kalinami, uždaryti. Aš esu vidujiniai pasiruošęs iki karo pabaigos laukti nelaisvėje. Vanduk, aš Tavęs prašau, būk išdidi, būk stipri ir tvirta, kolei aš pas Jus sugrįšiu, – tada aš Tave pakeisiu. Norima turėti aukų. Mudu su Tavim atnešėme sunkią auką, vis dėlto aš esu įsitikinęs, kad mūsų auka atneš kada nors vaisių. Juk yra prasmė beprotybėje! Pasidarykite sau ką nors žmoniškesnio Naujųjų Metų sutikimui. Vanduk, nebūk liūdna – mes dar tvarkysime mūsų gyvenimą. Sveikinu Tave iš mano vienišumo Naujiesiems metams – mano mylima, mano numylėta – Vanduk!
Tavo Bal
Stutthof
1945.I.1
Mano miela, mylima Vanduk! Per Naujuosius metus, pačiomis pirmomis minutėmis mano mintys buvo su Jumis. Atsisveikinau su pereitais metais vėl vienas – nenorėjau būti su kolegomis, tik su Jumis. Blogiausi metai mūsų gyvenime jau nugalėti – tegu juos velnias traukia! Naujuosius metus pasitinku su nauju pasiryžimu ir naujomis vidaus jėgomis. Aš esu Tau labai dėkingas už laiškus. Po Tavo pranešimo iš Berlyno daug dalykų man paaiškėjo. Po Tavo aprašymo, kaip jūs gyvenat, aš vėl Jus aiškiai galiu įsivaizduoti, aš vėl jaučiuosi, lyg esu kartu su Jumis – tik kelioms dienoms išvykęs iš namų. Taip, Vanduk, galas mano nelaisvės jau matomas, aš jaučiu jau pirmuosius aušros spindulius. Velykoms aš jau tikrai būsiu su Jumis, galimas daiktas, net anksčiau. Net dar šį mėnesį. Jeigu aš galėsiu gyventi Greifsvalde, aš pasiieškosiu paprastą darbą kokioje nors fabrikoje, laisvomis valandomis rašysiu teatro gyvenimo Greifsvalde istoriją.
Ką Tau Krėvė rašo apie mirtį? Pasakyk jam nuo manęs, kad jis nekalbėtų tokių niekų. Jis tam neturi teisės. Mirti, pasikarti – galima visuomet pakankamai laiko turėti. Aš turiu teisės taip kalbėti – aš gerai pažinau gyvenimo ir mirties kainą. Mudu su juo esame menininkai, ne tik rašydami, bet ir gyvenime. Jisai (ką gi, ir aš!) gali mirti ramiais laikais, bet audros ir vėtrų metu – niekados! Mudu su juo dar parodysim, kaip rusai sako: „jest ješčo poroch v starych porochovnicach“ (yra dar parako senose parakinėse). Tegu jis tuoj atvažiuoja į Greifsvaldą, aš ištrauksiu iš jo tas pavargusias mintis! Jis turi man pažadėti nuo šio laiko užsiimti rimtesniais dalykais, bet nekalbėti apie mirtį. Aš jį suprantu. Aš žinau, kad jam nelengva. Dieve mano! Mano gyvenimas ne mažiau komplikuotas, mano patyrimai ne mažesni. Bet aš einu išdidus į audringą pasaulį. Jis yra didelis poetas. Jis neturi pamiršti senos išminties: ty carj – živi odin (tu esi karalius – gyvenk vienas). Mano sunkios valandos visad iššaukia manyje naujas jėgas, naują ryžtingumą, naują troškimą kurti. Jis neturi teisės kitaip daryti! Parašyk jam tai!
Vanduk! Aš jaučiuosi, kad per šventes esu buvęs su Jumis. Nežinau iš kur, bet man atrodo, kad kažkas nauja įėjo į mūsų gyvenimą. Per Kalėdas ir Naujuosius metus aš buvau labai liūdnas, bet Naujuosius metus sutikau su aukštai pakelta galva. Nežinau kodėl, bet jaučiu milžiniškai didelį troškimą kurti. Jeigu aš turėsiu pas Jus mažą kertelę su staliuku, aš rašysiu ir rašysiu (ich verde dichten und dichten). Visai naujoviškus veikalus kursiu. Aš esu surinkęs taip daug psichologinės ir emocionalinės medžiagos mano dvasioje, kad esu ta medžiaga perpildytas su kaupu. Taip, Vanduk! Pasitinkame Naujuosius metus su naujomis jėgomis! Neberašyk man daugiau apie „griuvėsius“ – neturi tam jokios teisės. Mudu su Tavim turime dabar mūsų gyvenimo posūkį – mūsų gyvenimas turės nepalyginamai daugiau turinio!
Pasveikink nuo manęs Naujųjų metų proga visus kolegas ir draugus, ypač tuos, kurie yra pavargę ir nelaimingi! Bučiuok, apkabink mūsų Daliuką – pasakyk jai, kad jos tėvas yra jaunesnis, negu ji mano!
Likite sveikos, mano geros vargšės mergaitės – tokios tolimos ir tokios artimos! Likite sveikos! Bučiuoju Jus abi.
Tavo Bal
Stutthof
1945.I.7
Vanduk, mano miela, mylima! Mykolas Žilinskas praneša iš Berlyno, kad ponas von Kleist (labai aukštas asmuo užsienio reikalų ministerijoje) jam sakęs, o jo sekretorė jam po to oficialiai patvirtino, kad mes esame jau iš lagerio atleidžiami – nutarimo pravedimas dar truks keletą dienų. Buvo pasakyta oficialiai: Lietuvos įkaitai! Ponui von Kleist reikėtų tikėti. Tiktai sąvoka „kelios dienos“ yra labai ištęstina. Gali trukti mėnesius. Prie to prisideda dar karantino klausimas – tai ne blefas, – tai rimtas dalykas. Žinoma, tai nėra neišsprendžiamas dalykas, yra įvairių išeičių. Ar bus tų išeičių ieškoma? Žinoma, aš to nežinau. Šiaip karantinas galėtų dar ilgai tęstis. Vėl tas nežinojimas! Kaip ten bebūtų, galas jau matomas, ir oficialiai pripažinta, kad aš esu kalinamas nekaltai. Būtų gerai, kad Tu šiuo laiku galėtum pasiteirauti apie darbo galimybes man. Mano literatūrinis darbas neduos mums duonos. Prie universiteto turbūt nebus jokių galimybių (rusų kultūros ir literatūros istorija, teatro mokslo seminaras, dramaturgija ir teatralinė kritika ir t. t.). Jeigu tai bus neįmanoma, tai man visai vis tiek, koks bus darbas. Aš galiu dirbti raštinėje, taip pat ir fabrike, kaip paprastas darbininkas. Pereitą savaitę atėjo Tavo laiškas, rašytas XII.25, ir Tavo kalėdinis siuntinėlis – tai padarė man didelio džiaugsmo. Tik laiškai vėl labai lėtai eina. Vakar esu gavęs vertingą siuntinėlį iš Živilės tėvo (jame buvo net bavariško sviesto!) – padėkok jam labai širdingai nuo manęs. Dabar aš jam nerašysiu, bet vėliau, aš tikiu, žinosiu, kaip jam atsidėkoti. Esu užbaigęs antrą redakciją mano „Dobilėlio penkialapio“, aš vėl nesu patenkintas, bet jau yra neblogai. Aš tikiuosi, kad savo rankraščius galėsiu laisvai iš lagerio išnešti. Lagerio vadovybė žino, kad aš rašau dramos veikalus – ji netrukdo man to darbo daryti, – cenzūros požiūriu visi mano veikalai yra visiškai nekalti, aš galiu juos ramiai kiekvienam cenzoriui pasauly rodyti. Man yra neramu, kad Tavo paskutinis laiškas yra rašytas tik XII.25. Ar Jūs abi esate sveikos? Ar įvyko pas Jus kas nors nemalonaus? Jūsų laiškai man yra daugiau negu duona kasdieninė. Šita vidinė šilima man gyvybiniai reikalinga. Aš išmokau valdytis, bet be šitos vidinės šilimos, kurią man Jūsų laiškai atneša, aš negaliu apsieiti – man jau trūksta jėgų. Juo daugiau tyliu, juo pasiutesnis mano ilgesys. Gyvi sapnai man mažai bepadeda. Ar esi gavusi mano laišką su kreipimusi į Daliuką? Ach, ta jauna darbininkė, ji turi tokį keistą gyvenimo patyrimą! Aš vis tikiu, kad galėsiu atsilyginti už visas Jūsų kančias. Šita pasaulinės istorijos beprotybė juk nesitęs amžinai, Vanduk, mudu dar galėsime padaryti Daliukui turiningą gyvenimą! Mum abiem jau daug nereikia, mūsų tolimesnis gyvenimas bus skirtas Daliukui… Daug sveikinimų Tau iš Germanto – su juo gerai sugyvenu, nors oficialiai mandagiai. Pasveikink nuo manęs visus kolegas, ypatingai tuos, kurie Jums geri – Biržiškas, Puzinus, Maciūnus, Adomus, Rindzevičių… Kaip ten bebūtų, aš jau greit būsiu su Jumis, 1–2 mėnesiai anksčiau ar vėliau, tas jau daug nereiškia: jau nebebus diskredituojamasi. Vanduk, rašyk man dažniau! Kiekvienas Tavo laiškas yra man kaip šventadienis! Bučiuok mūsų vargšą Daliuką. Aš nemoku išsakyt mano ilgesio. Bučiuoju Tave, glaudžiu prie savęs, mano miela – miela vargšele Vanduk! Būkite sveikos!
Tavo Bal
Stutthof
1945.I.14
Vanduk, mano miela! Labai ačiū už Tavo laiškus iš I.2 ir I.8, taip pat ir už siuntinuką. Vanduk, nebesiųsk man maisto! Aš žinau, kad Tau labai nemalonu, kad negali man padėti. Aš žinau Tavo padėtį. Duona Tau yra daug svarbiau negu man. Aš galiu išsiversti. Juk aš turiu dar atsargos iš Būgių, dargi iš Vilniaus! Aš nebadauju, esu darbingas, nesu liesas. Iš visų užtikrinimų ir pažadų Berlyne vėl liko tik niekai (Sauerer Quatsch). Dabar bus kalbama apie tai, kad lageris uždarytas dėl karantino. Tai atatiks tikrenybei. Uždarymas gali tęstis neaprėžtą laiką. Betgi prie gerų norų galima būtų lengvai rasti išeitį. Kur to gero noro trūksta – nežinau. Jokiais žodžiais netikėsiu, kol nebūsiu toli nuo lagerio vartų. Tik gal po dešimties metų sapnuosiu nepamirštamą Stutthofą. Dabar sapnuoju apie Babiloną. Kaip ten bebūtų, nesu uždarytas už savo kaltes. Esu įkaitas už mano Tautą, ir suvokimas tos aukos palengvina man gyvenimą. Juk tai didelė garbė būti auka už savo tautą! Kaip tik šičia išmokau vertinti mūsų tautos tūkstančių metų kultūrą ir kultūrinį palikimą. Mūsų vargšė nelaiminga tauta gali didžiuotis savo kultūra. Ji turi visai skirtingas garbės, tiesos, teisės, kvailumo sąvokas (supratimą). Tradicinės etinės ir estetinės mūsų tautos sąvokos virto man mastu. Aš didžiuojuos būdamas įkaitu už tokią didžią vidinę kultūrą.
Žinios, kurias Tau atsiuntė Janavičienė6, yra vienpusiškai perdėtos, – aš esu įsitikinęs, kad jis turi nepalyginamai geresnes sąlygas, negu jo giminaitis Pad. Kasmatė7. Apie tolimesnį dr. Janavičiaus likimą aš nieko nežinau.
Jurgis Blekaitis turėtų paimti kokį paprastą darbą, visai nesvarbu kokį. Jeigu aš būčiau laisvas, aš nesigėdinčiau jokio nešvariausio darbo – visai nesvarbu. Mes esame svečiai svetimoje šalyje, mes neturime jokios teisės ką nors reikalauti, mes turime taikytis prie aplinkybių ir imti tai, ką mums šeimininkas siūlo. Ką jis mums siūlo – tai jo dalykas. Mums svarbiausia: išlaikyti mūsų žmonišką garbingumą ir mūsų tradicinę etinę ir estetinę kultūrą. Tu galėtum stengtis išgauti mano rankraščius. Kadangi Tu nustojai visko kare ir Tau pinigai yra reikalingi gyventi, galėtum parduot rankraščius kuriam nors leidėjui lietuviui (būtų išleista po karo) arba kaip kitaip panaudoti ir gauti kiek pinigų – gal į Tavo prašymą būtų atsižvelgta. Tuo tikslu aš esu paruošęs keturius dramatinius veikalus. Netikri, tyčiomis duodami vilties žodžiai manęs daugiau nebejaudina, nebeveikia į mano nervus. Aš galiu tik juoktis iš tų suaugusiųjų žmonių žaidimo. Tegu gyvenimas eina savo keliu. Ar Tavo šeimininkė žino, kas aš esu ir kur? Ir kad Tu manęs lauki? Vanduk, jeigu Tau reikia pinigų, aš galiu Tau iš savo turimų persiųsti keletą šimtų – šita operacija pas mus leidžiama. Rašyk man. Mes nugalėsim visus likimo sunkumus. Mes negyvename šiai dienai. Mes esame senos meškos, mūsų kaklas taip lengvai nepalūžta. Juo man sunkiau, juo drąsiau ir išdidžiau žiūriu į ateitį. Po šitų laiškų aš jau galiu vaizduotis Jūsų gyvenimą – aš vėl jaučiuosi kartu su Jumis. Tavo laiškai atneša man vidinės šilimos, o tai yra viskas, ko man reikia mano vidinei jėgai užgrūdinti. Bučiuok, apkabink mūsų Daliuką. Ji mane supras ir atjaus. Vanduk, mano miela, nebūk liūdna – mano miela – miela – lik sveika!
Tavo Bal
Pastabos: Man būnant Greifsvalde teko girdėti, kad Balio ir kitų lietuvių įkaitų išleidimą iš lagerio sutrukdė buvęs prie vokiečių Lietuvos darbo tarėjas Paukštys. Po Kalėdų, 1945 m. pradžioje, mūsų veikėjai Berlyne tarėsi su vokiečiais dėl Tautos Tarybos suorganizavimo. Remdamasis praeitimi, kaip 1918 m., M. Biržiška tam sumanymui pritarė. Tada būk tai Paukštys vokiečiams pataręs palaukti su įkaitų išleidimu – esą Tarybai susirinkus jų išleidimas būsiąs efektingesnis! Vokiečiams to tik reikėjo. Tarybai nespėjus susirinkti, sausio pabaigoje prasidėjo didžiulė bolševikų ofensyva – rusai veržėsi visomis jėgomis. Berlyno vadovybė įsakė evakuoti Stutthofo lagerį į Vakarus. Įvyko katastrofa, evakuavimas nelaimingųjų nežmoniškomis sąlygomis. Per tą golgotą žuvo keli lietuviai, Balys, kurs iki tol didvyriškai laikėsi, fiziškai neišlaikė… Stebuklingu būdu išliko gyvas, bet atsidūrė bolševikų okupacijoje… Visos viltys susijungti su šeima pražuvo. Atsidūręs Lietuvoje pateko į moralinį spaudimą iš bolševikų pusės. To jis jau nebeišlaikė. V. S.
Stutthof
1945.I.23
Mielos Vanduk ir Daliuk!
Pereitą savaitę esu gavęs keletą laiškų ir siuntinėlį su cigarais. Labai ačiū! Dabar neturime nei radijo, nei laikraščių. Kas vyksta pasauly – nieko nežinau. Žinoma, nėra jokių ženklų, kad būčiau išleistas iš lagerio. Esu sveikas ir stiprus. Visus įvykius priimu labai ramiai. Vargšai mano vaikeliai, Vanduk ir Daliuk, dabar turite pačios savimi rūpintis. Aš nepražūsiu, man jokiu būdu nieko blogo neatsitiks. Esu geros nuotaikos ir į ateitį žiūriu labai ramiai. Esu sveikas ir optimistiškas, kaip gali būti tiek išgyvenęs poetas.
Mano vargšės Vanduk ir Daliuk, aš bučiuoju Jus stipriai ir spaudžiu Jūsų rankas, glaudžiu Jus prie savęs.
Laiminu Jus – klausykite – laiminu Jus.
Būkite sveikos! Būkite tvirtos ir ryžtingos, mano vargšai vaikeliai.
Bučiuoju, bučiuoju Jus.
Iki greito pasimatymo.
Jūsų Bal
Pastabos: Tai buvo paskutinis laiškas, kurį mudvi gavome iš Balio. Iki vasaros nežinojom nieko apie jo likimą. Iš Berlyno pranešta buvo, kad Stutthofo lageris evakuojamas į Oldenburgą. Tik atsiradus anglų komendantūrai Liuneburge, kur mes atsiradom vasario mėn., gavau iš komendanto leidimą nuvažiuot į Oldenburgą – Dalia ten nuvažiavo motociklu su tokiu Dainučiu ir nieko nerado… Pasklido gandai, kad stutthofiečiai, vežami laivais, buvo anglų subombarduoti jūroj ir daugybė lavonų buvo išmesta į krantą prie Liubeko… Važiavau ten teirautis. Rašiau laiškus visoms atstovybėms – į Ameriką, Londoną, Romą, teiravausi Danijoj ir Švedijoj, kur teko išgirst, kad ten atsirado keli stutthofiečiai – Balio niekur nebuvo… Tik iš Žadeikio Washingtone gavau pagaliau žinią iš Amerikos laikraščių, kad Balys atsidūrė bolševikų okupuotoje Lietuvoje. Visos viltys buvo palaidotos – važiuot pas jį? Veržiausi visa savo esybe, bet buvau griežtai perspėta, kad ir gavusi leidimą greičiau atsidursiu Sibire, negu Lietuvoje pas Balį… Ar aš galėjau aukoti Dalios likimą? Liko tik laukti – tikėjomės, kad dalykai pasikeis, buvau palyginti rami dėl Balio – atsidūrė namie, tarp draugų. Nenustojau vilties pasimatyt. Ir štai, 1947 m. spalio pabaigoje atėjo žinia, kad X. 16 d. Balys mirė…
Prie Balio laiško, rašyto turbūt 1944 m. XII. 3 d. (pašto štampas voke 1944.XII.6), buvo išvirkščioje voko pusėje Balio ranka skubotai parašytas toks tekstas:
Berlin, 1945.I.20
Dienraštis „Ateitis“
Berlin, SW 68, Alexandrinen str. 110
Ruf 1755 31 Ap.
Nr. ___
Įsakymas kelionei
Šiuo pažymima, kad ponia Vanda Sruogienė ir Dalia Sruogaitė yra lietuvės tarnautojos aukščiau pažymėto laikraščio, kurs randasi žinioje Reicho ministerio okupuotoms Rytų sritims. Joms įsakyta vykti iš Berlyno į Greifsvaldą nuo gruodžio 20 iki sausio 25 dienos. Jos yra įpareigotos surinkti medžiagą apie lietuvių darbininkų gyvenimą Greifsvalde ir parašyti straipsnį mūsų laikraščiui.
Šis įsakymas galioja iki sausio 25 dienos.
(valdininko parašas)
Deja, tą tekstą pamačiau daug vėliau. Bet ko Balys tikėjosi pasiekti tuo raštu – niekam iš mūsų nebuvo aišku. Aplankyt jį Stutthofe? Viename iš savo laiškų jis rašė to visai nenorėjęs, nes trumpas pasimatymas prie gestapininkų būtų jam nepakeliamai sunkus. Ir be labai aukštos protekcijos patekti į Stutthofą iš viso buvo neįmanoma… V. S.
1 Antanas Valiukėnas, vėliau žuvęs Berlyne – V. S.
2 Davė, kaip žymus nacis, Daliai rekomendaciją ligoninei – V. S.
3 Ignas Šeinius – tuo laiku buvo Švedijoje – V. S.
4 Prof. Gotlieb Studerus, dėstęs vokiečių kalbą VDU, ilgus metus gyvenęs viename name su mumis Bilevičių namuose, šveicarietis, grįžo į Šveicariją – V. S.
5 Originaliame laiške frazė Vanduk, mano numylėta parašyta lietuviškai.
6 Vanda Janavičienė – žmona dr. Simo Janavičiaus iš Alytaus. 1939 m. jis buvo generaliniu tautininkų partijos sekretoriumi, 1940 m. rusų suimtas ir kalinamas, vėliau išvežtas į Rusijos gilumą. Po kelerių metų grąžintas į Lietuvą palaužta sveikata. Jį, kaip ir Balį, Kaune globojo Marija Nemeikšaitė – V. S.
7 Padegėlis Kasmatė – senas B. S. slapyvardis – V. S.