2017 m. Nr. 5–6

Lėktuvas, prieš beveik penkias valandas pakilęs iš San Francisko oro uosto, jau buvo perskridęs trečdalį Ramiojo vandenyno, bet po lainerio sparnu iki pat horizonto vis dar driekėsi tie patys bekraščiai melsvi tyrai – monotoniška vandens dykynė. Ten, kur pro debesų properšas atsiverdavo vandenyno paviršius, buvo galima įžvelgti net smulkiausią bangų raibuliavimo piešinį, iš vienuolikos kilometrų aukščio atrodantį kaip menininko sukurtas tobulas grafikos darbas ar subtiliausios faktūros skulptūra, bet pro iliuminatorių nesimatė jokio žemės lopinėlio, net mažytės salelės, nes šioje atkampiausioje Ramiojo vandenyno dalyje, virš kurios lyg nejudėdamas jau kelias valandas kybojo mūsų lėktuvas, jų paprasčiausiai nėra. Be abejo, tai buvo apgaulingas jausmas, nes laineris dideliu greičiu skrido į vakarus, vydamasis besileidžiančią saulę, kurios spindulių nutvieksti debesys patys atrodė panašūs į salas. Jie buvo įvairiausių formų ir atspalvių, dideli ir maži, šviesūs ir tamsūs, tankūs ir permatomi lyg ploniausia skraistė – plaukdami skirtingame aukštyje ir persišviesdami vieni pro kitus jie formavo nuostabų daugiaplanį vaizdą, atsiveriantį akiai nelyginant stereometrinė akvarelė. Įmantriai suraizgyto sūkurio formos debesys, iš didelio aukščio atrodantys taip, tarsi būtų pakibę virš paties vandenyno paviršiaus, ant kurio jie metė aiškiai matomus šešėlius, patys priminė apskritos formos saleles ar snieguotas vulkaninių archipelagų viršukalnes. Matyt, tvirto paviršiaus pasiilgusios akys, troškusios išvysti bent menkiausią žemės lopinėlį, akvarelinę debesijos grožybę regėjo kaip mielą miražą, apgaulingai apreiškiantį efemeriškus debesų pavidalus kaip vandenyno platybėse išbarstytų salelių apybraižas.

Atrodė, ši be galo ilga diena niekada nesibaigs: po išvykimo iš Lietuvos jau buvo praėjusi visa para, bet saulė, kurią visos kelionės metu – skirtingose jos atkarpose – sėkmingai vijosi net trys lėktuvai, vis dar nebuvo nusileidusi. Palyginti su vienuolika valandų trukusiu skrydžiu iš Frankfurto į San Franciską, ši paskutinė penkių valandų trukmės atkarpa turėjo atrodyti kaip trumpas pasivaikščiojimas, bet būtent skrydis virš neaprėpiamų Ramiojo vandenyno platybių, matuojant jį vidinio laiko matais, regėjosi gerokai ilgesnis ir beveik mistinės patirties ženklu visam laikui įsirėžė mano atmintin. Ne, kelionė iš San Francisko į Honolulu tikrai neprailgo ir nepasirodė nuobodi – priešingai, dėl naujų įspūdžių gausos bei aštrumo ji tapo paženklinta sunkiai nusakomo juslinio ir emocinio intensyvumo žyme.

Kelionės pabaigoje, lėktuvui artėjant prie Havajų salų, mane apėmė keistas sustojusio ar gerokai pristabdyto laiko jausmas, o kartu – toks pat neįprastas šaknų netekusios ir nuo bet kokios koordinačių sistemos atitrūkusios erdvės, jau nustojusios būti apibrėžta vieta, potyris. Šią visiškai neįprastą jauseną apibūdinčiau kaip egzistencinio ir erdvėlaikinio nesvarumo išgyvenimą: žvelgiant pro lėktuvo, vienuolikos kilometrų aukštyje pakibusio virš neaprėpiamų Ramiojo vandenyno tyrų, iliuminatorių, atrodė, kad niekada nesibaigs nei visą parą trunkanti diena, nei bekraščiai vandens plotai. Ne tik skridau aukščiau debesų – ir būtent virš planetos taško, esančio toli nuo bet kurios žmonių gyvenamos vietos, bet ir jaučiau, kad žemė išmušta iš po kojų net ir manajam kasdieniam tikrovės suvokimui: šį keistą jausmą sukėlė ne tik visą parą užtrukusi diena, sutrikdžiusi įprastą laiko tėkmės suvokimą, bet ir netikėtas atsidūrimas beveik pačiame Ramiojo vandenyno viduryje, kažin kur netoli Japonijos, archetipinės Tolimųjų Rytų šalies, po ilgo skrydžio ne į rytus, o į vakarus.

Tą be galo ilgą paros trukmės dieną, nė karto nenusileidus saulei, nukeliavau apie penkiolika tūkstančių kilometrų – net ir tiesia geodezine linija, trumpiausia iš visų bet kuriuos du Žemės rutulio taškus jungiančių linijų, tad kiek trumpesne už tikrąją skrydžio trajektoriją, sujungus Tėvynę žymintį planetos tašką su tuo, virš kurio Ramiojo vandenyno platybėse buvo pakibęs mane skraidinęs lėktuvas, juos skiriantis atstumas vis tiek sudarytų daugiau nei vienuolika tūkstančių kilometrų: Lietuva buvo pasilikusi kažin kur nepaprastai toli, kitoje rutulio pusėje, paslėpta ne tik vis labiau tolstančio ir nuolat užsilenkiančio horizonto, bet ir užslinkusios nakties šešėlio.

Pro iliuminatorių žvelgdamas į besileidžiančios saulės nutviekstą ažūrinį raibuliuojančių bangų reljefą, jaučiausi kaip gimtųjų namų nostalgijos kankinamas Homero Odisėjas, kadaise audringos Viduržemio jūros bangomis plaukęs iš Trojos vakarų kryptimi, link savosios Itakės. Vis dėlto Odisėjas, net ir Poseidono blaškomas nuo vienos nepažįstamos salos prie kitos, tikėjo, kad nenumaldomai artėja prie gimtųjų namų, o aš skrisdamas puikiai žinojau, kad nuo savosios gimtinės vis labiau tolstu – ir kad jau dabar esu nuo jos nutolęs tiek, kiek Homero herojus nė nesapnavo nutolti nuo mielosios Itakės. Odisėjas plaukė namo jau įvykdęs savo pareigą, o aš skridau jos dar tik atlikti. Keliaudamas gimtinėn gudrusis herojus pamatė ir aplankė daugybę salų, nors neretai ir labai nesvetingų, o aš skridau virš tos vandenyno dalies, kurioje apskritai nebuvo jokių salų. Jau nekalbu apie tai, kad, palyginti su neramiu Ramiuoju vandenynu, Viduržemio jūra, net ir plakama Poseidono tridančio ir pliekiama Dzeuso žaibų, bet kuriam senovės laikų keliautojui, taip pat ir Odisėjui, veikiausiai būtų pasirodžiusi kaip ramus ežeras ar tiesiog įkūnytos ramybės užutėkis. Ačiū Dievui, sėdėjau ne Odisėjo laive ar ant jo plausto, sukalto padedant nimfai Kalipsei, o moderniame laineryje virš debesų, be to, ir pats Ramusis vandenynas, lyg norėdamas pateisinti savo vardą, tą dieną buvo maloningas ir nesiautėjo. Vis dėlto mano egzistencinė būklė, palyginti su nostalgijos kankinamo Odisėjo padėtimi, buvo gerokai keblesnė, nes filotopinę meilės gimtajai vietai nostalgiją jaučiau ne grįždamas į namus, o dar tik toldamas nuo jų – vykdamas į paslaptingą svetimą vietą, kurioje apie Tėvynės meilę privalėjau teoriškai samprotauti svetimiesiems. Tad kokio intensyvumo nostalgijos jausmą galėjau tikėtis patirti atėjus akimirkai, kai turėsiu išvykti namo?..

Saulėje spindinčius tolimus debesis, panašius į salas, jau ne kartą buvau palaikęs tikromis salomis – tik lėktuvui prie jų priartėjus kiekvienąsyk suvokdavau klydęs. Auksaspalviai įvairių pavidalų debesys priminė vakaro žarose skendinčias viršukalnes ar pasakiško miesto bokštus – akimirką net šmėstelėjo mintis, kad prieš tokias nežemiškas grožybes turėtų nublankti net paties Havajų salyno, kuris dar tik turėjo atsiverti žvilgsniui, grožis. Netrukus įsitikinau, kad ir vėl klydau: pasviręs ant dešiniojo sparno laineris staiga nėrė žemyn, prasiveržė pro storą spindinčių debesų antklodę ir atvėrė akims naują stebuklą – pluoštą vaivorykščių, keliais taisyklingais lankais švytinčių virš tamsiai žalių Oahaus salos viršūnių bei rusvo Deimantinės galvos – Leahio ugnikalnio – kraterio. Tai buvo pirmasis kartas gyvenime, kai vaivorykštę – ir net ne vieną, o iš karto kelias – pamačiau ne virš savęs, o po savimi. Išsyk prisiminiau visiems gerai žinomo havajiečių dainininko dainą, kurioje minimi virš vaivorykštės sklandantys mėlynieji paukščiai.

Panašų – ir galbūt net dar stipresnį – jausmą vėliau patyriau Havajų Didžiojoje saloje, stovėdamas ant miegančio Mauna Kėjos ugnikalnio viršūnės, daugiau nei keturis kilometrus iškilusios virš jūros lygio: tamsiame nakties danguje virš horizonto kylančios žvaigždės atrodė esančios ne viršuje, o apačioje – tiesiog po kojomis, žemiau akių lygio. Mes, lygumų gyventojai, esame įpratę žvaigždes stebėti virš savo galvų, pakėlę akis į aukštą nakties dangų, – kitaip tariant, regėti šiuos prakilnius šviesulius aukščiau savęs ne tik tiesiogine, topografine, bet ir perkeltine prasme. Išvydęs po kojomis patekančią žvaigždę gali pamanyti, kad stovi net ne kalno, o pačios kosmo ašies viršūnėje, lyg bekūnė dvasia plevendamas šalia dangaus poliaus, aplink kurį sukasi dangaus skliautas. Gali net nuodėmingai pamanyti, kad pats esi pasaulio bamba, nes dangaus skliautas sukasi aplink tave arba labai arti tavęs. Tai unikali – keistai trikdanti ir tuo pat metu žaviai svaiginanti – fenomenologinė patirtis, leidžianti suvokti viršaus ir apačios santykiškumą, o kartu – kosminį žmogiškosios būties matmenį.

Bet neužbėkime įvykiams už akių – nusileiskime mintyse nuo Maunos Kėjos viršūnės, nes iš pradžių būtina kartu su lėktuvu nusileisti Honolulu oro uoste – atvykti į Havajus…

…Virš Honolulu buvo ką tik nušniokštęs gaivus lietus, tad lėktuvas, šįkart skrosdamas jau ne debesis, o permatomas varsomis žėrinčių vaivorykščių skraistes, pradėjo leistis tikrame ir tuo pat metu mitiniame Polinezijos rojuje – salyne, pavadintame Havajikės, legendinės polineziečių protėvynės ir pomirtinio atilsio vietos, vardu. Pirmasis įspūdis, patirtas Havajuose vos išlipus iš lainerio, – tai visame šiltos atogrąžų drėgmės persmelktame ore tvyrantis maloniai saldus aromatas. Tai buvo ne gėlių, o delno dydžio ryškiaspalviais žiedais žydinčių tropinių medžių kvapsniai. Skirtingai nei stiprūs, bet aitrūs lietuviškų gėlių, antai čiobrelių, kvapai, juntami palyginti nedideliu atstumu nuo žydinčių gėlynų, čia gigantiškų išsikerojusių medžių skleidžiami Polinezijos rojaus aromatai buvo juntami absoliučiai visur, išskyrus nebent lavos laukų dykvietes veikiančių ugnikalnių šlaituose. Net oro uoste, kur, atrodytų, turėjo nemaloniai kvepėti aviaciniais degalais, tvyrojo lyg dieviškas balzamas nosį glostantys žiedų aromatai.

Supratau, kad lyg koks šių dienų Odisėjas atvykau į patį tikriausią lotofagų kraštą – dieviškas salas, gundančias hiperesteziškai sodriais jusliniais malonumais. Homero „Odisėjoje“ minima, kad saldūs lotoso žiedai, kuriuos valgė patys lotofagai ir aplankantieji jų kraštą, sukeldavo palaimingą visa ko – taip pat ir Tėvynės – užmarštį. Dvi savaites praleidęs rojaus salose įsitikinau, kad gundančiai saldūs tropinių medžių kvapai buvo šis tas daugiau nei vien teorinio dėmesio vertas gundymo simbolis – išvykdamas iš Havajų į Lietuvą buvau beveik tikras, kad vykstu ne namo į Tėvynę, o į kažin kokią tolimą, keistą, atminties miglose skendinčią šiaurės šalį, su kuria esu susietas sunkiai suvokiamais ir vargiai beatmenamais ryšiais, lyg koks lotofagu pavirtęs Odisėjo kelionės draugas, ne tik nenorintis grįžti namo, bet ir dorai nesuvokiantis ar neatmenantis, kodėl jam apskritai derėtų grįžti gimtinėn.

Galbūt šis pasakymas nuskambės kiek neįprastai, bet turiu pripažinti, kad nostalgijos Lietuvai jausmą patyriau su tam tikru uždelsimu – jau grįžęs į Tėvynę, kai visi šiaurietiškai asketiški jos pavidalai, kelionės metu visiškai nublankę ryškiame ir visais atžvilgiais jusliškai sodriame tropikų fone, pamažu vėl atgavo prarastą realumą ir tapo kasdienės mano būties dalimi: nostalgiškai ilgėtis Lietuvos pradėjau jau grįžęs į Tėvynę, kai pats grįžimas, įvardijamas graikišku žodžiu nostos, davusiu pradžią pačiam nostalgijos – skausmą (algos) sukeliančio ir grįžti verčiančio gimtinės ilgesio – terminui, jau buvo įvykęs. Šis keistai vėluojantis nostalgijos jausmas galbūt reiškė tai, kad tik pabuvojęs labai tolimame krašte ir iš jo sugrįžęs namo pradėjau vertinti Tėvynę kiek kitaip – ir gerokai labiau nei anksčiau, kai dar nebuvau išvykęs iš jos taip toli. Tėvynę Lietuvą mylėjau visada ir niekada nebuvau kosmopolitas blogąja šio žodžio prasme, bet tik parvykęs gimtinėn iš Havajų – sakytume, ištrūkęs iš gundančios lotofagų šalies, – užsidegiau nepalyginti stipresne nei anksčiau Tėvynės meile.

Pusę mėnesio viešėdamas Polinezijos rojuje – ir ypač sugrįžęs iš jo į gimtinę – išvydau Lietuvą tartum visiškai kitomis akimis. Dar ir dabar, praėjus beveik metams po šios kelionės, kiekvieną dieną Lietuva man atsiveria vis naujais teigiamais bruožais – kartais net atrodo, kad aš, savo fiziniu kūnu jau seniai grįžęs namo, subtilesniu moraliniu bei dvasiniu atžvilgiu vis dar nuolat grįžtu – kasdien grįžinėju – į savo lietuviškąją Itakę, nes kitaip negaliu paaiškinti to manęs niekaip nepaliekančio nostalgijos jausmo, mano sielai karčiai saldaus taip pat, kaip aitriai saldus lietuviškoje pievoje augančio čiobrelio kvapas – mano nosiai.

Į Havajus atvykau toli gražu ne kaip kosmopolitas, bet kuriame pasaulio krašte besijaučiantis kaip namie: priešingai – kartu su savo vadovaujamu doktorantu Justu Kučinsku į tolimą Polinezijos rojų atkeliavome perskaityti mokslinių pranešimų apie lietuviškąją filotopiją – lietuvio ir ypač lietuvio filosofo meilę gimtajai vietai, gimtinei, Tėvynei. Vienuoliktoji tarptautinė Rytų–Vakarų filosofų konferencija, vykusi 2016-ųjų gegužės pabaigoje, buvo skirta vietos (place) problematikai skirtingose pasaulio kultūrose ir filosofinėse tradicijose, dėl to atrodė lyg tyčia suorganizuota specialiai mums, Arvydo Šliogerio, sukūrusio patį lietuviškosios filotopijos terminą, mokiniams ir kolegoms. Tarptautinės Rytų–Vakarų filosofų konferencijos kas keleri metai rengiamos Havajų universitetui priklausančiame Rytų–Vakarų centre, įsikūrusiame rytinėje Honolulu dalyje, nuostabiame Manoa slėnyje. Jose ne tik pristatomi specializuotų mokslinių tyrimų rezultatai, bet ir svarstomos visam pasauliui aktualios problemos, kurių sprendimui būtinos tiek finansinės lėšos bei politinė valia, tiek ir naujos universaliai reikšmingos skirtingiems civilizaciniams arealams atstovaujančių mąstytojų idėjos. Į Rytų–Vakarų filosofų konferencijose gimusias perspektyvias teorines iniciatyvas, pajėgias tapti konceptualiąja konkrečių praktinių veiksmų baze, reaguoja net didžiausių pasaulio šalių politikos lyderiai – būtent todėl apie šiuos prestižinius akademinius renginius prasminga kalbėti ne tik kaip apie ryškų pasaulinio mokslo fenomeną, bet ir kaip apie planetos likimui neabejingų intelektualų, tiesiogiai priklausančių Honolulu komparatyvistinės filosofijos sąjūdžiui arba savo mintimis ir darbais remiančių jo iniciatyvas, susibūrimo vietą.

Kiekviena Rytų–Vakarų filosofų konferencija skiriama kuriam nors vienam teoriniam ar praktiniam fenomenui, vienai ar kitai aktualiai pasaulio kultūros, politikos ar ekonomikos problemai. Šįkart pasaulio filosofų ir kultūros tyrinėtojų dėmesio centre atsidūrė vietos problematika: taip formuluojant konferencijos temą buvo siekiama lokalumą (tiksliau tariant, skirtingus kultūrinius bei politinius lokalumus) ir kultūrinę lokalizaciją (kaip įsivietinimą, savosios kultūrinės tapatybės ir savųjų šaknų išlaikymą ar atradimą tam tikroje – visų pirma savojoje ar dvasiškai artimoje – vietoje) priešpriešinti globalumui ir globalizacijos tendencijoms, lemiančioms unikalių vietinių pasaulio kultūrų nykimą, kultūrinę niveliaciją, etninės, kultūrinės ar kitokios lokalios tapatybės nunykimą, visokeriopą šaknų praradimą, savanorišką planetos gyventojų išsivietinimą ar prievartinį jų išvietinimą. Ne tik neįtikėtiną mastą įgijęs politinių bėglių reiškinys, bet ir jokių geopolitinių kataklizmų neiššauktas geografinis ir kultūrinis nomadiškumas, daugelio „postmodernių“ jaunų žmonių betikslių klajonių po pasaulį fenomenas taip pat tapo vienu svarbiausių teminių šios konferencijos aspektų: juk aklą neįpareigojantį keliavimą po pasaulį galima aiškinti ne tik kaip norą įgyti naujos patirties ir įspūdžių, bet ir kaip neįsisąmonintą vidinį impulsą nuolat keisti vietą, atskleidžiantį tai, kad nei su savąja, nei su jokia svetima vieta neatrandamas gilus bei tvarus emocinis ryšys, nesugebama toje vietoje įsišaknyti. Kaip savita tarpdisciplininė atšaka šiuolaikinėje filosofijoje yra susiformavusi net atskira vietos filosofija. Ją plėtojantys mąstytojai, be daugelio kitų aktualių klausimų, daugiausia analizuoja etniniu, kultūriniu ar dvasiniu atžvilgiais konkrečios vietos (place), kurioje įsišaknijama ir kurioje atrandama ar sukuriama savoji tapatybė, ir anoniminės „globalios“ erdvės (space) skirtį.

Tai, kad vietos tematikai skirta konferencija surengta būtent Havajuose, yra labai iškalbinga ir net lemtinga aplinkybė, nes meilė gimtajai vietai yra vienas svarbiausių autochtoninės havajiečių kultūros bruožų: vietinėje havajiečių kalboje aptinkame net atskirą meilės gimtinei (aloha ‘āina) sąvoką, išreiškiančią pamatinę šių salų gyventojų jauseną – esmingiausiąjį kolektyvinės ir tuo pat metu giliai asmeniškos dvasinės havajiečių būsenos sandą, kuris per ilgus šimtmečius virto aiškiai įsisąmoninta nuostata, formuojančia pačią jų įvietintos ir įšaknytos tapatybės šerdį. Havajietiškoji aloha ‘āina sąvoka ne tik dvasine savo esme, bet ir pačia kalbine išraiška kaip du vandens lašai panaši į filotopijos sąvoką: nors šis filosofinis neologizmas, palyginti neseniai padarytas iš graikiško būdvardžio philos „mielas“ ir daiktavardžio topos „vieta“, klasikinėje graikų kalboje dar neaptinkamas minėtas dvi šaknis sujungiančio abstraktaus žodžio pavidalu, tai nepaneigia akivaizdaus fakto, kad filotopinė nuostata – kaip ištikimybę gimtajam poliui nusakantis politinės prigimties patriotizmas ir kaip visiems graikams bendros panheleninės kultūrinės tapatybės pabrėžimas bei branginimas – senovės graikams buvo būdinga labiau nei bet kuriai kitai senovės pasaulio tautai ir buvo persmelkusi visą jų kultūrą, politinį mąstymą ir filosofinį mentalitetą.

Lietuviškojoje filosofinėje tradicijoje filotopijos terminą įšaknijo – ir nepriklausomai nuo kai kurių kitų šiuolaikinių mąstytojų, taip pat vartojusių šią sąvoką specifiniuose filosofiniuose kontekstuose, savarankiškai nukalė – iškilusis mūsų mąstytojas A. Šliogeris, filosofinę lietuvio laikyseną apibūdinęs kaip išskirtinai ir pavyzdingai filotopinę. Turėdami omenyje, kad Vakarų filosofija gimė būtent senovės Graikijoje – konkrečioje geografinėje vietoje ir konkrečiu istoriniu metu, galėtume pasakyti, kad pati graikišku būdu suvokiama filosofija yra filotopinis fenomenas par excellence, tad man, kartu su vadovaujamu doktorantu, rašančiu disertaciją iš A. Šliogerio filosofijos, pasaulio mokslininkų bendruomenei Havajuose pristatant lietuviškąjį – visų pirma šliogeriškąjį – filotopijos variantą, teko nuolat pabrėžti filotopinės jausenos bei nuostatos universalumą: lietuviškasis, heleniškasis ir havajietiškasis filotopijos variantai akivaizdžiai paliudija iš tiesų globalų šios lokalios nuostatos, įšaknytos neregimoje savosios tapatybės žemėje – konkrečioje savosios savasties vietoje ir konkrečioje autentiškos patirties dirvoje, – universalumą, peržengiantį tūkstančiais metų ir tūkstančiais kilometrų skaičiuojamas ribas.

Ne tik vietinė polineziečių kultūra, visomis išgalėmis saugoma ir puoselėjama tiek pačių havajiečių, tiek ir federalinės JAV vyriausybės, bet ir pati nenusakomo grožio Havajų gamta visą mano viešėjimo Polinezijos rojuje metą subtiliais ženklais priminė filotopinio įsišaknijimo gimtojoje žemėje svarbą. Antai havajiečių šventais laikomi milžiniški Mauna Lojos ir Mauna Kėjos ugnikalniai – tai povandeniniai kalnai, savo dar neseniai ugnimi alsavusių gerklių šaknimis įaugę į Ramiojo vandenyno dugną, kuris toje vietoje yra net šiek tiek įlinkęs nuo jų svorio: iš vandens iškilusios penkių vulkanų, iš kurių įspūdingiausi yra būtent Mauna Loja ir Mauna Kėja, viršūnės formuoja didžiausią Havajų archipelago salą – Didžiąją salą, kartais kitaip dar vadinamą tiesiog Havajų sala.

Senovės polineziečiai manė, kad Ramiojo vandenyno salas – kaip pirmapradžio kosmogoninio dumblo gniužulėlius – iš paties okeano dugno žvejo kabliuku ištraukė kultūrinis herojus dievas Maujis, laikų pradžioje „sugavęs“ šias salas lyg kokias žuvis, ir tokiame archajinių mitų paliudytame įsitikinime yra nemažai tiesos – net ir žvelgiant ne tradicinės išminties, o šiuolaikinio mokslo akimis: vulkaninės Havajų salos net ir dabar pamažu auga, o jų teritorija nežymiai didėja dėl magmos, kylančios iš Žemės gelmių tokių vis dar veikiančių ugnikalnių, kaip Kilauėja, gerklėmis, „įsišaknijusiomis“ į Ramiojo vandenyno dugną. Beje, verta atkreipti dėmesį į tai, kad, Mauna Lojos ir Mauna Kėjos aukštį skaičiuojant ne nuo vandens paviršiaus, o nuo vandenyno dugno, jie būtų aukštesni net už Džomolungmą, jau nekalbant apie tai, kad, kildami nuo vandenyno dugno plačiais nuožulniais kūgiais ir suformuodami milžiniškas kalderas, aukščiausią pasaulio viršukalnę jie gerokai pranoksta savo masyvumu.

Havajų salos – tai tartum milžiniški ugnies medžiai, augantys iš Žemės gelmių nuo pat vandenyno dugno: jie sustingę į juodą bazalto lavą savo vainikų viršūnėse, bet ugninės jų šaknys dar gyvos – jos vis dar keroja, varvėdamos raudonais ir oranžiniais lavos srautais. Pagrindinį veikiančio Kilauėjos ugnikalnio kraterį – Halema’uma’u – viešnagės metu teko iš arti matyti žioruojantį grėsminga ugnimi – akivaizdžiai beatbundantį iš kiek ramesnio snūduriavimo fazės: gėrėdamasis didingu vaizdu ir užuosdamas alpinantį vulkaninių dujų kvapą dar nežinojau, kad po nepilnų trijų mėnesių, man jau išvykus namo, ši ugninė gerklė įsisiautės taip, kad jos išspjauta lava, daugybę kilometrų atitekėjusi iki salos kranto, galingu oranžiniu fontanu trykš į vandenyną lyg vanduo iš ugniagesių žarnos.

Tvirtomis šaknimis filotopiškai įsišakniję gimtojoje žemėje yra ne tik gigantiški ugnies medžiai – Havajų ugnikalniai, bet ir įprasti salyno medžiai, augantys ne iš vandenyno dugno, o iš trąšios vulkaninės salų dirvos. Įsivaizduokite medį, kurio skulptūriškų šaknų, išsikerojusių pažeme lyg gigantiško voro ar aštuonkojo čiuptuvai, aukštis – ne ilgis ar plotis, o būtent aukštis – viršija žmogaus ūgį, ir suvoksite, kokią filotopinę meilę gimtajai vietai, būdingą ne tik protingoms archipelago būtybėms, bet ir visai salyno faunai bei florai, turiu mintyje. Didžiausių salyne matytų medžių šaknys netikėčiausiomis formomis bei pozomis išsirangiusios ir susiraizgiusios taip, kad ne tik tokių medžių miškas, bet ir kiekvienas paskiras medis savo šaknimis sudaro tikrą labirintą, kuriame būtų galima pasislėpti ir gyventi lyg kokiam trogloditui – pirmykščiam medinio urvo gyventojui, nors tokioje buveinėje būtų sunku vaikščioti neišsisukant ir neišsinarinant kojų. Kai kurių salyne matytų medžių šaknys buvo lyg virvės ar gyvatės susivijusios viena aplink kitą, o nuo šakų leidžiami ūgliai, pasiekę žemę, buvo virtę naujais kamienais – dėl „rizominio“ kerojimosi būdo ir daugybės naujų to paties medžio suformuotų kamienų jie atrodė panašesni veikiau į mišką nei į pavienį medį.

Havajų salyno medžiai mane pakerėjo ne tik savuoju gajumu, neįtikėtinomis kerojimosi galiomis, bet ir įspūdingais vainikais, neretai pločiu pranokstančiais patį medžio aukštį: tvankią dieną nuo karštos saulės pasislėpęs po tokio galiūno laja, jautiesi taip, lyg būtum ne po vieno paskiro medžio vainiku, o šešėlingame gojuje. Net kai kurių Honolulu parkuose augančių medžių vainikai, ką jau kalbėti apie laukiniuose salyno miškuose kerojančių medžių vainikus, yra tokio pločio, kad nuo medžio kamieno iki lajos krašto suskaičiuotum ne mažiau kaip dvidešimt metrų.

Polinezijos medžiai, žydintys dieviškus aromatus skleidžiančiais baltais, gelsvais, ugniaspalviais ir violetiniais žiedais, dydžiu neretai prilygstančiais kūdikio galvai ar suaugusio žmogaus delnui, man buvo jau anksčiau matyti Paulio Gauguino paveiksluose, vaizduojančiuose laukinę Tahičio – didžiausios Prancūzų Polinezijai priklausančio Draugijos salyno salos – gamtą, nors tada, žiūrint į paveikslus, buvo sunku patikėti, kad tokie medžiai gali egzistuoti tikrovėje, o ne tik romantiškai nusiteikusio dailininko vaizduotėje. Įsitikinau, kad tokie fantastiniai, o kartu visiškai tikroviški žemės rojaus medžiai auga ir Havajuose.

Beje, šio archipelago, kaip palaimingų lotofagų salų, įspūdį sustiprino ir vienas nuostabaus grožio kelias, Didžiojoje saloje besirangantis Ramiojo vandenyno pakrante netoli Pahoa gyvenvietės: jis visas buvo apsodintas mangamedžiais, ir neįtikėtina gausybė nedidelių, bet visiškai sunokusių ir labai gardžių mango vaisių buvo prikritusi pakelėse ir net ant paties kelio – ir ne vienoje kurioje nors kelio vietoje, o visoje kelių kilometrų ilgio kelio atkarpoje: valgydamas šiuos dieviško skonio vaisius lyg lotofagas – lotosus, iš tiesų pasijutau taip, kaip tie iš gyvenimo saldumo viską užmiršę fantastinės šalies gyventojai, minimi Homero „Odisėjoje“.

Filosofinę – ir filotopinę – lokalumo svarbą Havajuose man nuolat primindavo pats geografinis salos, kaip palyginti nedidelės griežtas ribas turinčios izoliuotos teritorijos, fenomenas, ir net pats paskirų salų, priklausančių tam pačiam archipelagui, skirtingumas. Antai iš visų salyno salų seniausia Kauajo sala, kurioje jau nėra veikiančių ugnikalnių, o vulkaninis kraštovaizdis dėl milijonus metų vykusios erozijos atrodo visiškai kitaip nei jaunesnėse šio archipelago salose, visa atrodo kaip žalias tropinis sodas. Tai drėgniausia vieta visame pasaulyje – įvairaus intensyvumo lietūs šioje saloje lyja beveik kiaurą parą ištisus metus. Net jei nekrenta smarkesnis lietus, beveik visada dulkia dulksna arba tvyro rūkai – ypač įspūdingai jie atrodo tada, kai būna pakibę virš su žaluma kontrastuojančių rausvų, pilkšvų ir juosvų vulkaninių uolienų klodais susisluoksniavusių Vaimėjos kanjono, dar vadinamo Havajų Didžiuoju kanjonu, kriaušių ir dar įspūdingesnių neįsivaizduojamo aukščio bei statumo laukinių Na Pali skardžių, aštriomis uolų viršūnėmis bei atbrailomis primenančių slibino dantis. Ir, be abejo, lyjant lietui ir tuo pat metu šviečiant saulei neįmanoma neišvysti fantastinio grožio vaivorykščių.

Vartojant filosofinę A. Šliogerio terminologiją, Kauajo salą dėl jos žalumo ir „žalios“ gyvasties pertekliaus būtų galima pavadinti Esmo sala, o visiškai kitaip atrodančią Didžiąją salą, kurios kraštovaizdyje vyrauja pilki lavos laukai ir ugnikalnių viršūnės, – Niekio sala (tiesa, verta pažymėti, kad Didžioji sala geografinių arealų požiūriu yra tiek įvairi, kad skirtingose jos vietose galima pamatyti visas įmanomas spalvas ir beveik visus Žemėje egzistuojančius landšaftų tipus). Milijonus metų salose vykstančių geologinių procesų rezultatai man atsivėrė tartum A. Šliogerio veikaluose aprašytos metafizinės Niekio ir Esmo gigantomachijos išdava: antai Kauajo salą išvagojęs Vaimėjos kanjonas man pasirodė panašus į žalią Esmo žemę, išgraužtą rausvų ir pilkšvų uolienų klodus atvėrusiais Niekio dantimis.

Tankiausiai gyvenama Oahaus sala, kurioje yra įsikūrusi ir salyno sostinė Honolulu, yra gana panaši į Kauajo salą, nors ir stokoja šiai būdingos rojaus sodo vėsos, o Maujis, kuriame stūkso Mėnulio peizažą primenanti Haleakalos – didžiausio pasaulyje miegančio ugnikalnio – kaldera, yra gerokai panašesnis į Didžiąją salą, nors ir jam netrūksta žalumos. Stačių pakrantės uolų grožiu garsėjantis Molokajis savo skardingumu primena Kauajo salą, nors ir nėra toks žalias. Kadaise šioje saloje buvo įsikūrusi nuo visuomenės izoliuotų raupsuotųjų kolonija. Derlinga Lanajo salos teritorija beveik visa skirta žemės ūkio reikmėms – ši archipelago sala ypač garsėja išskirtinio skonio ananasais, panašiai kaip Didžiosios salos Kona vietovė – to paties pavadinimo gurmaniška kava. Nedidelė Niihau salelė, esanti šalia Kauajo salos, yra privačiai valdoma teritorija, o visiškai mažytė Kahoolavės salelė dar neseniai buvo naudojama kaip JAV karinio jūrų laivyno šaudymų poligonas – jos veidas išvagotas ne gamtos, o žmogaus sukurtais krateriais. Kahoolavė šiuo metu jau sugrąžinta salyno gyventojams, joje vyksta įprasto gamtinio peizažo atkūrimo ir salos veidą žalojančių technogeninių žmogaus pėdsakų naikinimo darbai.

Havajiečių įsitikinimu, kuris paremtas autentiška filotopine patirtimi, kiekvienoje konkrečioje Kauajo salos vietoje lyja konkretus unikalių savybių lietus, nusakomas tik jį vieną įvardijančiu žodžiu, pučia konkretus vėjas, juntamas tik tam tikroje vietoje ir taip pat įvardijamas atskiru havajiečių kalbos žodžiu, ir matoma konkreti išskirtinės formos bei varsų intensyvumo vaivorykštė, taip pat vadinama tik jai vienai skirtu žodžiu, ir krenta konkretūs, savitos formos bei aukščio kriokliai, be abejo, taip pat įvardijami tik juos vienus nusakančiais žodžiais. Ir taip yra ne tik Kauajo saloje, o visose.

Pati havajiečių kalba, kurioje yra šimtai skirtingų žodžių, nusakančių skirtingose salose ir konkrečiose jų vietose patiriamus geografinius ir meteorologinius fenomenus – iš ugnikalnio besiveržiančią savitos spalvos bei faktūros lavą, savitai atrodantį bei nesupainiojamu balsu kriokiantį krioklį, savitai lyjantį lietų, pučiantį vėją ar žėrinčią vaivorykštę, akivaizdžiai paliudija vietinės kalbos ir visos kultūros dėmesingumą paskirų vietų – kitaip tariant, geografinio lokalumo – nulemtoms fenomenų skirtybėms. Įdomu ir tai, jog daugelis fenomenų, kurių lokalios apraiškos yra skirtingai patiriamos konkrečiose archipelago vietose ir dėl to įvardijamos skirtingais havajiečių kalbos žodžiais, yra vienaip ar kitaip susijusios su vandeniu: gėlo vandens svarbą salyno gyventojams, beje, parodo ir tas faktas, kad daugybė havajietiškų vietovardžių turi pirmąjį sandą Wai-, reiškiantį vandenį (Waikiki, Waimea, Wailua, Wainiha, Waipi’o, Waimanalo, Waikoloa, Waikapu, Waiahole, Waimanu, Wai’ohinu, Wailuku ir t. t.).

Kiekviena konkreti salyno vieta, savitesnis peizažo elementas ar įdomesnė topografinė detalė (tarkime, neįprastos formos įlanka, paplūdimys ar pakrantės uola) yra atspindėti nepaprastai turtingoje havajiečių mitologijoje ir apskritai visoje žodinėje tradicijoje. Savus topografinius įvardijimus turi, pavyzdžiui, folklorinėje tradicijoje minimos mitinių mylimųjų pasimatymo ar kurio nors legendinio vado kanojos priplaukimo prie kranto vietos.

Sakrali havajiečių pagarbos vietai išraiška – daugelio konkrečių vietovių laikymas šventomis ir to nulemtas jų tabuizavimas. Daugybėje salyno vietų, net ir miestuose, galima išvysti užrašą „kapu“ – tai havajietiškasis visiems gerai pažįstamo polinezietiško žodžio tabu, tapu, vartojamo Tongoje ir Prancūzų Polinezijoje, atitikmuo, reiškiantis tai, kas šventa, itin gerbtina, draudžiama ar užginta. Švenčiausia viso salyno vieta – Mauna Kėjos ugnikalnio, priklausančio dangaus dievui, viršūnė: būtent dėl to havajiečiai nėra patenkinti astronominių observatorijų, dėl nepaprastai giedro dangaus įrengtų pačioje šio aukščiausio Havajų kalno viršūnėje, egzistavimu. Gelsvai žalsvas unikalios spalvos paplūdimio, esančio Didžiojoje saloje, smėlis, sudarytas iš smulkių mineralo olivino kristalėlių, taip pat paplūdimiuose randami bangų nugludinti bazalto akmenys su žalsvais olivino kristalų intarpais, net šiaip juosvas ar pilkšvas paplūdimių smėlis ir vulkaninėse plynaukštėse randami rausvi, rusvi, pilki ar juodi neįprastos tekstūros lavos gabalėliai yra laikomi kapu – juos draudžiama rinkti ar tiesiog perkelti į kitą vietą. Dėmesį kraštovaizdžio detalių ir vulkaninių uolienų įvairovei, beje, rodo ir ta aplinkybė, kad havajiečių kalboje esama skirtingų žodžių, įvardijančių skirtingos formos, tankio ir faktūros lavą. Du iš jų net pateko į šiuolaikinį profesinį geologų žodyną, tapdami tarptautiniais moksliniais terminais. Havajietiški geologinių detalių įvardijimai kartais būna labai vaizdingi: antai itin retos formos lava, sudaryta iš plonų vulkaninio stiklo siūlų, tradiciškai vadinama ugnikalnių deivės Pelės plaukais.

Vietinių gyventojų (ne tik etninių polineziečių) ir vietinės valdžios dėmesį tiek salyno gamtai, tiek ir tradicinei autochtoninei kultūrai parodo daugelio įdomesnių vietų paženklinimas lentelėmis, kuriose užrašai pateikiami havajiečių, anglų, o kartais – ženklinant medžius ar kitus vertus dėmesio augalus – ir lotynų kalba. Užrašas ne anglų, o būtent vietine havajiečių kalba tokiose konkrečias vietas ženklinančiose lentelėse beveik visada pateikiamas pirma, o užrašai kitomis kalbomis – žemiau arba greta. Ne tik įspūdingo dydžio bei grožio medžiai Honolulu parkuose, bet ir atkampiuose tropiniuose miškuose augantys retesni augalai, jei tik jie vilioja akį greta per mišką vingiuojančių takelių, yra paženklinti tokiomis informatyviomis, neįkyrios išvaizdos ir skoningo dizaino lentelėmis. Skaitydami šiuos užrašus ne tik autochtonai polineziečiai, bet ir salyne gyvenantys europinės kilmės amerikiečiai, taip pat ir etniniai kinai bei japonai, o kartu ir salyne viešintys užsieniečiai turi puikią galimybę tuo pat metu pažinti ir egzotinę vietinę gamtą, ir ne mažiau egzotinę vietinę kultūrą.

Didžiai filotopinį salos, kaip izoliuotos ir griežtai apibrėžtos saikingo dydžio teritorijos, fenomeną Havajuose galima išvysti ne tik tiesioginiu jo pavidalu, lankantis konkrečiose archipelago salose. Šiame unikaliame salyne salos jus gundo ar persekioja visur ir visada – ne tik salos įprastine (tiesiogine) prasme, bet ir salos beveik visomis įmanomomis perkeltinėmis prasmėmis – arba tai, kas atsiskleidžia kaip salos būtent filosofo žvilgsniui.

Pavyzdžiui, Didžiojoje saloje yra nemažai izoliuotų nepaprasto grožio slėnių, laikytų ir tebelaikomų šventais dėl išskirtinio jų vaidmens vietinėje havajiečių kultūroje ir istorijoje. Švenčiausias ir vaizdingiausias iš jų – Vaipijo (Waipi’o) slėnis, per geologiškai ilgą laiką išgraužtas erozijos pažeistame Kohalos ugnikalnio šlaite. Šis slėnis, kaip ir kiti panašūs slėniai Didžiojoje, Kauajo, Oahaus ir kitose salose, filotopiškai nusiteikusio filosofo lengvai atpažįstamas kaip „sala“ saloje – šiuo atveju kaip „sala“ Didžiojoje Havajų saloje. Vaipijo slėnio ribas brėžiantys Kohalos ugnikalnio skardžiai yra tokie statūs, kad į šią „salą“ saloje gali saugiai patekti tik iš vandenyno pusės arba pėsčiomis leisdamasis beprotiškai stačiu žemyn vedančiu takeliu. Net važiuodamas šiuo keliuku visais keturiais ratais varomu džipu (kitoms mašinoms taip rizikuoti apskritai draudžiama), niekaip negali atsikratyti jausmo, kad kartu su nevaldomu automobiliu tuoj tuoj stačia galva nuslysi – veikiau nukrisi – tiesiai į užgintą slėnį.

Šia proga verta paminėti, kad havajiečiai ne tik pirmieji pasaulyje išrado banglenčių sportą, bet ir kadaise mėgo gerokai pavojingesnį ir daugelio gyvybių pareikalavusį kitą sakralios ritualinės reikšmės „sportą“ – čiuožimą nuo kalno panašios formos lentomis, tik ne vandeniu, o smėliu ar tiesiog stataus skardžio šlaitu. Tokių šliūžių pėdsakų dar ir dabar galima pamatyti Kauajo saloje, ant beveik vertikalių Na Pali pakrantės skardžių. Buvo laikoma, kad nutrūktgalviai, išdrįsę čiuožti skardingu kalno šlaitu, jei tik negaudavo galo, dėl išskirtinės savo drąsos tapdavo verti būti genčių vadais. Vaipijo slėnis, būdamas kapu ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu požiūriu, galima sakyti, yra pati tikriausia izoliuota sala – jis visomis prasmėmis yra užgintas prašalaičiams. Siekiant išsaugoti nesuterštą ir nepakeistą gamtinę bei kultūrinę šios sakralios erdvės būklę, Vaipijo slėnyje leidžiama gyventi tik senųjų vietinių gyventojų palikuonims, o visiems kitiems – jei tik jie sutinka laikytis gausybės su kapu susijusių draudimų bei kitokių reikalavimų, nurodytų takelio, vedančio į slėnį, pradžioje pastatytoje lentelėje, – šią unikalią vietą leidžiama tik lankyti.

Kitas havajietiškas „salos“ pavyzdys – tai kīpuka, iš ugnikalnių tekančios lavos nepažeisti žalios augmenijos lopinėliai, užsilikę vulkaninėse dykrose lyg mielos žalios „salelės“ pilkoje sustingusios lavos jūroje. Havajietiškas žodis kīpuka turi ir kitų fenomenologiniu požiūriu įdomių reikšmių, žyminčių vis kitokius salos fenomeno pavidalus: juo gali būti įvardijama properša debesyse (šviesos „sala“ tamsių debesų „jūroje“), miško proskyna (panaši šviesos „sala“ tamsios miško tankmės „jūroje“), gilesnė vieta – sietuva – sekliuose vandenyse (gelmės „sala“ seklumos „jūroje“) ir net ramesnė vieta audringoje jūroje (ramybės „sala“ siautulingos jūros vandenyse)…

Beje, kaip kultūrinės prigimties kīpuka man pasirodė ir istorinis Honolulu centras: dangoraižių apsuptas parkas su išsaugotais karalių, valdžiusių salyną devynioliktajame amžiuje, rūmais, greta esančiais kapu ženklu pažymėtais valdovų kapais ir išlakiais medžiais atrodė lyg žalias, gyvastingas, akį džiuginantis vietinės kultūros inkliuzas – žalia žmogiškumo „sala“, stebuklingai išlikusi pilkoje dangoraižių, stačia ištisine siena ją supančių iš išorės, „jūroje“ – sakytume, sustingusios technogeninės stiklo ir gelžbetonio lavos, ūmia Vakarų civilizacijos banga užliejusios Havajų salyno istoriją bei tradicinę havajiečių kultūrą, „vandenyne“…

Baigiantis mano viešnagės Polinezijos rojuje laikui jaučiausi kaip tikras lotofagas – net ne šiaip lotofagas, o lotofagas su stažu. Ne tik įdomūs moksliniai dviejų tarptautinių konferencijų, kuriose teko dalyvauti, pranešimai bei turtinga kultūrinė programa, iš viso pasaulio atvykusiems mokslininkams parengta šių konferencijų organizatorių, bet ir nuostabi gamta, sveikas, aktyviam darbui ir žvaliam poilsiui nuteikiantis salų klimatas, pati įspūdžių gausa, beveik visiškai nustelbusi viską, kas buvo anksčiau įvykę bei patirta mano gyvenime, ir sudariusi tiesiog hiperrealų maksimaliai intensyvios tikrovės įspūdį – ar galbūt sukūrusi ne mažiau hiperrealią tokio įspūdžio iliuziją, mane paveikė taip, kad po dviejų viešnagės Havajuose savaičių man jau atrodė, jog šiose salose gyvenu nuo pat gimimo, savi yra visi šio archipelago kampeliai, o Honolulu dangoraižių labirintus apskritai pažįstu kaip penkis pirštus…

Kažin kur atminties kertelėje šmėžavo keistos, tolimos ir beveik visiškai pamirštos (o gal net iš viso niekada gerai nepažintos?) šiaurės šalies – Lietuvos – vaizdas. Prisiminimas krašto, kuriame tvyro žemi sunkūs debesys ir nuolat lyja lietūs – ne tie nuolatiniai, bet vis dėlto labai lengvi ir mieli Kauajo salos lietūs su dar mielesnėmis juos lydinčiomis vaivorykštėmis, o šalti, kiaurai merkiantys, niūrią depresiją ir nuolatinį nuovargį sukeliantys Lietuvos – mano brangiosios Tėvynės – lietūs, įvarantys tokią pat neviltį, kaip ir apskritai tas visas nepakenčiamas šiaurinės Europos oras, besireiškiantis visais bjauriausiais meteorologiniais fenomenais. Žinojau, kad į tą keistą ir tolimą šiaurės kraštą reikės grįžti – bet grįžti nieku gyvu nenorėjau, tad išvykos dieną jaučiausi taip, kaip turėjo jaustis Adomas ir Ieva, išvaromi iš rojaus sodo. Juk ir aš buvau laiko aplinkybių brutaliai išvejamas iš legendinės Havajikės – šios sapnuose regėtos anapusinės ar beveik anapusinės šalies, o kartu – paskutinio šios žemės rojaus.

Grįžęs į Lietuvą gerą mėnesį jaučiausi kaip nesavas: pykau, kad vėl užgriuvo įprastas, nuolatinio žemo atmosferos slėgio keliamas nuovargis ir pranyko tropikuose realiai patirtas nesuvokiamo žvalumo jausmas bei psichologinis tariamo, tačiau subjektyviai ne mažiau realiai jaučiamo atjaunėjimo geru dešimtmečiu efektas. Stebėjausi, kodėl man, pripratusiam prie Honolulu dangoraižių vaizdo, Vilniaus pastatai atrodė tokie žemi, o horizonte nustojau regėti įprastus vaivorykščių lankais apgaubtų kalnų siluetus. Kėlė nuostabą ir tai, kad Lietuvoje taip karšta – o juk tuo tikrai nederėjo stebėtis, nes birželio pabaigoje ir juo labiau liepą bei rugpjūtį mūsų brangiąją Tėvynę kartais aplanko tokios nepakeliamo karščio bangos, kokių Havajuose beveik niekada nebūna. Vykdamas į Polinezijos rojų labiausiai – labiau nei tropiniuose archipelago miškuose esą knibždančių skaudžiai kandančių gigantiškų šimtakojų – bijojau būtent alpinančio karščio – juk šis salynas yra palyginti netoli pusiaujo, ties maždaug dvidešimties šiaurės platumos laipsnių juosta, bet ši baimė visiškai nepasitvirtino: tik Honololu ir visoje Oahaus saloje buvo kiek karščiau, o temperatūra Didžiojoje ir ypač Kauajo saloje visą parą laikėsi ties maždaug dvidešimties ar dvidešimt kelių laipsnių padala. Mauna Kėjos viršūnėje žvaigždėtą naktį teko „pasilepinti“ tik maždaug trijų laipsnių šilumos vėsa, nors sniego, kuris ten iškrenta tik žiemą (tada šio ugnikalnio šlaitais galima slidinėti), nebuvo.

Minėti keistai ilgos fizinės ir psichologinės adaptacijos simptomai, patirti grįžus į Tėvynę, buvo sunkiai suvokiami, nes juk teoriškai kuo puikiausiai žinojau, ką reiškia meilė gimtinei ir Tėvynei – ne tik šiaip žinojau, bet ir vykau kitiems abstrakčiai kalbėti apie šią meilę – kitaip tariant, kitų jos mokyti. Maža to – pačios Havajų salos visais mano ką tik aprašytais gamtiniais ir kultūriniais havajietiškosios filotopijos pavidalais mane toliau mokė – ar privalėjo mokyti – meilės būtent Lietuvai, paliktai kažin kur toli, kitoje planetos pusėje, o ne meilės sau pačioms, meilės Polinezijos rojui – šios filotopijos Mokytojui. Tik praėjus keliems mėnesiams Havajai – šis saldus, egzotinis, rojaus aromatais dvelkiantis ir nimfos Kalipsės glamonių vertą hiperestezinį juslumą dovanojantis lotofagų kraštas – mane galutinai paleido, sakyčiau, paliko ramybėje. Pamažu atgavau prarastą atmintį – pabudau iš saldaus lotofagiško sapno.

Ir tada Lietuvą vėl pamačiau ryškiai ir aiškiai – net geriau nei pirma. Dabar ir vėl ją filotopiškai regėjau, supratau ir mylėjau – net stipriau nei anksčiau, prieš išvykdamas į tolimąją kelionę už jūrų marių.

Visų pirma supratau, kad stoviu ant tvirtos ir labai senos Tėvynės žemės. Žinojau, kad visa mano žemė žalia – čia nereikia ieškoti žalumos salų vulkaninėje dykroje. Žinojau, kad miela gimtinės žemė yra ant patikimo granitinio skydo – čia iš klastingų Halema’uma’u nasrų niekada netikėtai neišsiverš viską savo kelyje naikinančios lavos upės. Granitinis Puntuko akmuo mano Tėvynėje kietesnis už korėtas Havajų bazalto uolienas stačiuose Kohalos ugnikalnio skardžiuose ir juo labiau už gležnus Kilauėjos išmestos lavos gabalėlius, lengvai trupančius tiesiog tarp pirštų. Geologinis Lietuvos žemės amžius – keli šimtai milijonų metų. Ką reiškia tas, žvelgiant geologinio laiko masteliais, beveik vaikiškas kelių milijonų metų trukmės Havajų salyno amžius, palyginti su paleozojų siekiančia Lietuvos žemės amžinybe? Beveik kiekvienam pilkam Lietuvos lauko akmenėliui yra keli šimtai milijonų metų, ir net paprastas lietuviško gintaro lašelis su jame matomu vabzdžio inkliuzu yra nepalyginti senesnis už visą Havajų salyną su visais impozantiškais jo ugnikalniais, iš Žemės gelmių išsviestomis uolienomis, juosvo bei žalsvo smėlio paplūdimiais ir ūksmingais drėgnaisiais tropiniais miškais, ką jau kalbėti apie tokius efemeriškus fenomenus, kaip ugnikalnių deivės Pelės plaukų sruogos, besiplaikstančios vulkaninio stiklo voratinkliais ar plonomis sidabro gijomis nuo stačių skardžių krentantys kriokliai su virš jų spindinčiomis vaivorykštėmis.

Lietuvos istorija – istorinis mano Tėvynės laikas ir kultūrinė jos atmintis, kitaip tariant, kultūrinis Lietuvos amžius taip pat gerokai pranoksta kultūrinį Havajų archipelago amžių: šį salyną drąsieji polineziečių jūrininkai atrado galbūt tik maždaug prieš tūkstantį ar pusantro tūkstančio metų ir pamažu jį kolonizavo keliomis atvykėlių bangomis, o kultūrinės Lietuvos šaknys siekia neolito ir net mezolito laikus, kai dar nebuvo net pačios Lietuvos.

Egzotinis Havajų salynas – širdžiai, gomuriui ir uoslei miela lotofagų šalis – man staiga atsivėrė kaip galinga, bet dabar jau išsklaidyta iliuzija, kaip hiperrealus ir hiperesteziškas miražas. Lietuva, nepaisant jos pilkumo, prėskumo, juslinio neįmantrumo ir net beveik asketiško niūrumo, mano akims, protui ir širdžiai netikėtai atsiskleidė kaip žemė, gerokai ryškesnė bei realesnė už jusliškai be galo intensyvų simuliakrinį Havajų miražą.

Bet kad suvokčiau Lietuvos – savo brangiosios Tėvynės – realumą ir pilko, dulkėto granitinio jos pamato tvirtumą, teko nuvykti į tolimąjį lotofagų kraštą ir išvysti užburiantį jo miražą. Tik žvelgdamas į gimtinę Lietuvą iš kitos planetos pusės išvydau tikrąjį Tėvynės veidą – jis, net ir tiesiogiai nematomas kūno akimis, o tik širdies ir dvasios žvilgsniu, man viešint Havajuose, o dar labiau jau sugrįžus iš palaimingojo lotofagų salyno, mano dvasios akims atsivėrė taip, kaip niekada jo nebuvau regėjęs anksčiau. Jaučiausi kaip tie „Apolono“ kosminės programos astronautai, iš Mėnulio orbitos pažvelgę į gimtąją Žemę ir išvydę ją taip, kaip anksčiau jos nebuvo regėjęs nė vienas Žemės gyventojas.

Beje, šios išminties mane išmokė ir šventasis Mauna Kėjos kalnas. Visas viešnagės Didžiojoje saloje dienas jis nesiteikė parodyti savo sakralaus, kapu auros gaubiamo viršugalvio, kurį slėpė po storu debesų sluoksniu, ir net užkopęs į pačią jo viršūnę šio kalno dorai nebuvau matęs – nebuvau jo išvydęs iš išorės, iš pagarbaus atstumo – kaip vientisos vizualios visumos. Kad pamatytum kalną, turi nuo jo nulipti ir pažvelgti į jį iš tam tikro nuotolio. Tik pačią paskutinę – mano išvykimo iš Didžiosios salos – dieną, kai jau buvau susitaikęs su mintimi, kad šio didingo kalno, net ir užkopęs į pačią jo viršūnę, taip ir nepamatysiu, jis teikėsi atverti godžiam mano žvilgsniui savo šventą galvą su mažyčiais ryto saulėje žėrinčiais astronominių observatorijų bokštais.

Dabar man keista, kodėl Havajuose – ir ką tik grįžęs iš jų į Lietuvą – jaučiau filotopinę nostalgiją ne Tėvynei, o šiam saldžiam lotofagų kraštui.

Vis dėlto filotopinę simpatiją jaučiu ir mane daug ko išmokiusiam nuostabiajam archipelagui – visų pirma kaip Mokytojui, pozityvios ir negatyvios patirties pamokomis pakursčiusiam mano sieloje filotopinės meilės ne jam, Mokytojui, o visų pirma gimtajai vietai – brangiajai Tėvynei Lietuvai – jausmą…