Rūta Jonynaitė: Kūryba yra jų būsena
2010 m. Nr. 5–6
Vertėją Rūtą Jonynaitę kalbina Diana Bučiūtė
Rūta Jonynaitė gimė 1955 m. Vilniuje. 1973–1978 m. studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1987–1993 m. dirbo redaktore vaikų ir jaunimo literatūros leidykloje „Vyturys“, 1993–1995 m. redagavo literatūros almanachą „Proskyna“. Iš vokiečių kalbos išvertė S. Zweigo „Erazmo Roterdamiečio triumfą ir tragediją“, P. Handke‘s „Trumpą laišką, ilgą atsi-sveikinimą“, R. Musilio romaną „Auklėtinio Terleso sumaištys“, Ch. Wolf „Medėją“, F. Nietzsche‘s „Ecce homo“, pjesių: P. Handke‘s „Publikos išplūdimas“, T. Bernhardo „Įpročio jėga“ ir „Pasaulio gerintojas“, R. Musilio „Svajokliai“. Apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus premija už reikšmingiausią ir meniškiausią 2009 m. vertimą vaikams (Christine Nöstlinger „Ateina šuo“).
TOMAS. Ne ne, Regina, ne kitas kas, o būtent aš svajotojas.
Ir tu svajotoja. Iš pažiūros jie bejausmiai. Jie klajoja, žiūri,
ką veikia žmonės, kurie jaučiasi šiame pasaulyje kaip namie.
Ir slepia savyje kažką, ko anie nejunta. Jie grimzta kas akimirką kiaurai
bedugnėn. Ir neprasmenga. Kūryba yra jų būsena.
Robert Musil, „Svajokliai“
Šiais visuotinio ekshibicionizmo ir triukšmingų šou laikais tiesiog nuostabu sutikti tokį ramų, tylų, beveik užsislaptinusį žmogų kaip Tu. Ar toks viešumos vengimas yra sąmoninga nuostata?
Kad ne, užsislaptinusi nesu, lyg ir nelabai turiu ką slėpti. Bet viešumos nemėgstu – tai tiesa. Visuomet, nuo mažų dienų, jos vengiau intuityviai ir netgi bijojau: buvau labai drovi ir savimi nepasitikinti. Taip ir neišmokusi savęs rodyti, galiausiai turbūt subrendau – supratau, kad tai visai nėra būtina. Kitaip tariant, tikrai nebūtina visiems. Kiekvienas turi savo vietą. Mano vieta nėra viešumoje. Gali sakyti, kad tai mano sąmoninga nuostata. Dabar aš jai nusižengiu.
Kiek žinau, neturi televizoriaus. Vadinasi, nesi linkusi ne tik savęs rodyti, bet ir kitų žiūrėti. Ar nepritrūksta reginių?
Neturėti televizoriaus tiesiog labai gera, bet ne todėl, kad nemėgstu žiūrėti kitų, priešingai – esu smalsi. Tik gal nelabai mėgstu žiūrėti tai, ką man – noriu ar nenoriu – rodo, ir visai neįdomu žiūrėti, kai kas nors afišuojasi, ir tiek. O šiaip žiūrėti, spoksoti, vėpsoti man net labai patinka. Dar didesnis malonumas nebent klausyti. Ir muzikos, ir visokių kitokių garsų. Reginių ir „girdinių“ niekad netrūksta. Galiu, pavyzdžiui, priėjusi prie lango paganyti akis po Senamiesčio stogus ir įsiklausyti, kaip skamba kažkurios bažnyčios varpai. Nesakau, kad tai kažkas ypatinga, kas sukelia kokį jausmų antplūdį ar panašiai. Tai paprasti dalykai, kaip ančių ir balandžių gaudymas (ir negalėjimas pagauti) su vaikais prie Vilnelės, vaikščiojimas po mišką ir nenorėjimas grybauti ar plepėjimas su bičiule kertant lietinius „Pilies kepyklėlėje“, – dalykai, kurie leidžia suvokti, kad esi šičia.
O iš kur čia tokia atsiradai? Gimei poeto Antano Jonyno šeimoje. Kaip apibūdintum aplinką, kuri Tave supo vaikystėje? Kiek ji lėmė Tavo pasirinkimą tapti filologe?
Jeigu reiktų apibūdinti vienu žodžiu, tai sakyčiau, kad užaugau geroje aplinkoje. Ir tai reikštų – ne kultūringoje ar inteligentiškoje, ar meniškoje, bet – šiltoje. O tai, kad tėvas buvo poetas, mama filologė, lituanistė, taip pat dirbo redaktore, žinoma, kreipė į tą kelią, kuriuo galų gale pasukau. Tėvų jautrumas ir dėmesys kalbai, meilė knygai – ši mamos aistra ligi šiol neišblėso, turbūt net dar karštesnė, – pagaliau jų pavyzdys darė didelį poveikį mums to nė nesuvokiant. Apskritai nebuvau ir nesu linkusi literatūros ir knygų pasaulio laikyti aukštesniu, viršesniu – ir vis dėlto, kai šen ir ten pasiblaškiusi atsidūriau „Vyturio“ leidykloje, vos įžengusi į kambarį, kuriame turėjau dirbti ir kurio lentynose, ant stalų ir net viršuj ant spintos kūpsojo knygų stirtos, tarsi lengviau atsikvėpiau. Iškart pasijutau kaip namie, ne tiesiogine, bet perkeltine prasme.
Pokalbiuose su brandžiais vertėjais neišvengiamai prisimenama „Vagos“ leidykla kaip vertėjų kalvė. Tu dirbai „Vyturio“ leidykloje, išaugusioje iš „Vagos“ Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos. Ką davė redaktorės patirtis ir leidyklos atmosfera?
„Vagoje“ dirbti neteko, negaliu pasigirti, kad būčiau ten „nukalta“. Ir palyginti negaliu, bet man visuomet atrodė, kad ir „Vyturyje“ gyvavo tos gerosios „Vagos“ tradicijos, visų pirma rimtas ir pagarbus požiūris į darbą ir kuriamą produktą – knygą. Bent jau mano pirmoji mokytoja leidykloje, mūsų redakcijos vedėja Dalia Montvilienė, buvo persisunkusi „Vagos“ dvasia. O tai, be kita ko, reiškė, kad pasiruošusi kiekviename žingsnyje dalytis patirtimi. Apskritai kone visa leidykla buvo kaip didelis draugų būrys, su visais galėjai ir tartis, ir ginčytis, ir sulaukti patarimų. Labai daug išmokau redaguodama kitų verstus ir skaitydama kitų redaguotus tekstus.
Manau, kad redaktoriaus ir apskritai darbo leidykloje patirtis vertėjui neįkainojama. Ypač tų ankstesnių laikų patirtis, kai aplink kiekvieną knygą be perdėtos skubos sukosi visas išmanančių žmonių būrelis. Taip kartu dirbant (o ne siuntinėjant elektroniniu paštu vieni kitiems tai suredaguotą rankraštį – dar gerai, jeigu su matomais pataisymais! – tai korektūrą, tai maketą), labai daug ko išmokstama, reikia tik turėti ausis ir akis. ne tik teksto taisymo bei tvarkymo pagrindų, bet ir atsakomybės, pagarbos kitų triūsui. Redaktoriumi dirbęs (ir netgi retsykiais tebedirbantis) žmogus turbūt niekada nepateiks jovalo vietoj vertimo. Ir pats, palikęs apmaudžią klaidą, nesipiktins, kad redaktorius buvo žioplas ir netikęs.
Ar pirmiausia pradėjai versti kūrinius vaikams? Gal darbas „Vyturyje“ ir užkrėtė Tave vaikų literatūra? Kuo ši literatūra Tave ypač traukia?
Ne, pirmiausia pradėjau versti apsakymus, skirtus suaugusiems. Visada mėgau ir lig šiol turbūt labiau už romaną vertinu gerą novelę. Tad ir pirmieji mano bandymai buvo viena kita sudominusi novelė, verčiau šiaip sau, „mankštinausi“, ir tiek, vėliau atsirado progų kai kurias jų išspausdinti periodikoje arba novelių rinkiniuose. Dabar žinau, jog šis glaustas ir intensyvus žanras iš vertėjo reikalauja daug didesnės meistrystės ir kad mano užmojai anuomet buvo labai drąsūs. Tačiau jie leido pajusti tikrą vertėjo darbo skonį ir malonumą. Ir užkratas prikibo.
O vaikų literatūrą, galima sakyti, ne aš pasirinkau, bet ji mane pasirinko – mano laimei. Pradėjusi dirbti „Vyturyje“, beveik vienu metu gavau versti du nė iš tolo nepalyginamus kūrinius – S. Zweigo „Erazmo Roterdamiečio triumfą ir tragediją“ ir W. Janoscho „Panama labai graži“. Abu šiuos savo darbus labai branginu, bet greta S. Zweigo romano versti „Panamą“ – ir šiandien prisimenu – buvo vienas tyras džiaugsmas, argi galėjau po jos daugiau nebeversti vaikiškų knygų? Be to, tuomet „Vyturyje“ man teko rengti spaudai tokias knygas kaip Meinderto De Jongo „Gandralizdis ant stogo“ (vertė V. Čepliejus), Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“ (vertė R. Zagorskienė), Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“ (vertė E. Stravinskienė), naujus Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“ (vertė K. Grigas) ir „Veidrodžio karalystėje“ (vertė J. Lapienytė) leidimus. Argi bloga mokykla nepatyrusiai vertėjai? Ir kaip galėjau neužsikrėsti vaikų literatūra? Juoba kad ir namuose su nuosavais „jaunaisiais skaitytojais“ tada skaičiau beveik vien vaikiškas knygas.
Šiandien vaikų ir paauglių literatūra mane domina kaip kalbėjimo su vaiku ar paaugliu galimybė. O kalbinti vaiką, girdėti jį ir matyti, kad jis tave išgirdo, – retas ir vertingas malonumas.
Vaikų literatūrą iš vokiečių kalbos verčia nemažai garsių, patyrusių vertėjų: Adomas Druktenis, Teodoras Četrauskas, Laima Bareišienė, iš jaunesnių – Indrė Klimkaitė. Ar nejauti tarp vertėjų konkurencijos, kovos už būvį? Ar turi savo nišą? Kokiems autoriams ir knygoms teiki pirmenybę?
Tikra tiesa: versdama vaikų literatūrą esu puikioje draugijoje, juk vaikams iš vokiečių kalbos vertė ir pats Dominykas Urbas! Žinoma, konkurencijos esama – ir gerai, ji neleidžia apsnūsti, – bet dažniau jaučiu draugišką ir vyresnių, ir jaunesnių kolegų petį. Be to, vaikų literatūra tikrai sergu, todėl džiaugiuosi kiekviena gera ir gražiai išversta vaikiška knyga ir apmaudauju dėl tų, kurias prasti vertėjai sugadina. (Deja, neretai net ir leidėjams atrodo, kad vaikišką knygą gali išversti bet kas.) Turbūt negalėčiau tvirtinti, kad turiu čia savo atskirą nišą, bet visada pasirenku, kokius autorius ir knygas versti. Svarbiausias mano reikalavimas – knygoje vaikas ar paauglys yra lygiavertis pašnekovas, o ne žioplas daiktas, kurį reikia pamokyti. Taip pat žiūriu, kad joje būtų žaismės – kalbos, žodžių, minčių, charakterių, aplinkybių, pasakojamų istorijų. Pasakojimai suraukta kakta – ne mano skonio. Jie vaikams (ir man) nuobodūs. Man patinka rimtas pokalbis su šypsena lūpose. Žaismingas knygas versti sunkiau, bet daug įdomiau ir nepalyginamai didesnis džiaugsmas tokias pateikti skaitytojui. Patinka neklaužada Janoschas ir šmaikštuolė Christine Nöstlinger, išradingas, įžvalgus mintytojas Jürgas Schubigeris ir švelniai, su meile ironizuojantis šviesusis Wolfas Erlbruchas. Turiu ir dar vieną kitą mėgstamą autorių, kurį mielai pristatyčiau Lietuvos vaikams, jeigu tik leidėjai būtų drąsesni ir labiau pasitikėtų mums nežinomais vardais.
Ar paminėti vokiečių autoriai yra apskritai Tavo patys mėgstamiausi vaikų rašytojai? Gal semiesi įkvėpimo ir iš kitų tautų bei lietuvių vaikų literatūros?
Tie, kuriuos dabar labiausiai mėgstu, rašė, deja, ne vokiečių kalba. Niekas neprilygsta A. A. Milne‘ui, ir jeigu turiu vieną pačią mylimiausią knygą, ne tik vaikų literatūros, tai ji yra „Pūkuotuko pasaulis“. Taip pat žaviuosi Tove Jansson, Lewisu Carrolliu, smagu skaityti Astridą Lindgren. Tiesa, bevardydama „kitataučius“, vos nepamiršau Michaelio Ende‘s „Momo“ ir „Begalinės istorijos“. Iš lietuviškų vaikų skaitinių pirmiausia į galvą ateina Antano Vaičiulaičio pasakos – dėl grakštumo ir neregėto kalbos grožio, Sigito Gedos eilėraščiai – dėl žaismės, Bitės Vilimaitės apsakymai – dėl subtilumo. Žinoma, su malonumu ir didele nauda kartkarčiais pasiskaitau lietuvių liaudies pasakų.
Kita Tavo vertimų sritis – dramaturgija. Neseniai pastatyta Tavo versta pjesė Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojas“. Spektaklio režisierius Valentinas Masalskis radijo laidoje „Kultūros savaitė“ gyrė Tavo darbą. Ar ne retas dalykas, kai atkreipiamas dėmesys pjesės vertimui?
V. Masalskis kuria savo spektaklius su bendraminčiais, mano, kad tik taip turi būti, ir moka įvertinti ne tik savo vieno, bet ir kitų darbą. Iš tikrųjų reta, kad režisierius viešai girtų pjesės vertimą, bet tai anaiptol nereiškia, jog nėra puikiai išverstų pjesių. Manau, toks pagyrimas daugiau pasako ne apie mano atliktą darbą, o apie režisieriaus požiūrį į tekstą. Juk šių dienų teatre tekstas dažnai nėra svarbiausias ar net iš viso nelabai svarbus, palyginti su kitais spektaklio dėmenimis. Antra vertus, net jeigu režisierius ir aktoriai labai dėmesingi tekstui, vis tiek spektaklį kuria ne vien sakomi žodžiai, bet ir daugybė nė kiek ne mažiau reikšmingų, o kartais netgi reikšmingesnių nekalbinių ženklų.
Ar versdama įsivaizduoji, kaip Tavo kuriamas tekstas skambės lietuvių teatro scenoje? Būtinybė turėti galvoje teatro sceną neblaško vertėjo dėmesio, nekelia pavojaus per daug atitrūkti nuo originalo?
Turbūt tokia ir yra vertimo teatrui specifika, kad daug ką reikia turėti galvoje, t. y. vis mėginti įsivaizduoti, kaip tą tekstą kalbės konkretūs aktoriai, – vienokiu ar kitokiu balsu, tempu, garsumu, intonacijomis, palydėdami gestais, judėdami scenoje, kurioje dar bus kokių nors daiktų, ir bendraudami tarpusavyje. Be to, reikia pagalvoti, kad šito teksto klausysis tie, kurie sėdės salėje, ir kaip jį, atėjusį iš svetimos kultūros, galbūt apeliuojantį į nepažįstamas realijas, išgirs ir suvoks. Besistengiant į visą tai atsižvelgti, kyla grėsmė nejučia kiek nuklysti nuo originalo, pamesti iš akių kokį nors autoriaus sumanymą ar mintį. Todėl nors versdama, kaip ir kiekvienas pjesės vertėjas, neišvengiamai pati sau tyliai „inscenizuoju“ ir dažnai balsiai perskaitau išverstus dialogus bei monologus, tikrindama, ar patogu juos kalbėti, vis dėlto man svarbiausia ne tai. Rūpi kuo tiksliau perteikti tiek pjesės originalo reikšmes, tiek stilių ir intonacijas – kiek tik pati sugebu jas pagauti. O toliau tegu interpretuoja režisierius, aktoriai, scenografas, kompozitorius. Mano reikalas – pateikti tai, kas taps jiems atspirtimi, bet pačiai visų pirma saugoti ištikimybę autoriui. Čia panašiai kaip ir verčiant prozą: tekstas – originalo ir vertimo – man yra alfa ir omega.
Beje, ne visada galima sutikti su reikalavimu (tarsi savaime suprantamu), kad pjesės tekstas turi būti labai sklandus, t. y. lengvai, patogiai „iškalbamas“. Juk jeigu būtų vaidinamos tik tos pjesės, kurių tekstai patogūs kalbėti, teatras būtų kur kas skurdesnis. Džiaugiausi aptikusi patyrusio dramos tekstų kūrėjo Michaelio Wachsmanno, naujai į vokiečių kalbą išvertusio ne vieną W. Shakespeare‘o dramą, mintis, kad vertėjui net ir nereikia perdėm rūpintis tuo „patogumu“, visos šnekos apie tai – ne daugiau kaip tinginčių mąstyti, kalbėti ir klausyti išsisukinėjimas. Esą aiškiai sumąstytą ir parašytą dalyką, kad ir kokios sudėtingos struktūros ir metaforikos, visada galima aiškiai suvokti ir pasakyti. Vadinasi, reikia pasitikėti režisieriumi ir aktoriais, nebijoti jiems duoti sunkesnio darbo.
Žinoma, visus šiuos dalykus verta žinoti ir turėti omenyje, bet versdama kiekvieną minutę juk negalvoji apie visa tai, o veikiau intuityviai mėgini atrasti tinkamus žodžius ir skambesį, kurie geriausiai perteikia pjesės nuotaiką ir mintį.
Ar nenuvilia pagal Tavo vertimus pastatyti spektakliai, jei turi kokią nors išankstinę jų viziją? Gal aktoriai kartais iškraipo tekstą, prikaišioja į jį savo žargono ar panašiai?
Ta mano vizija būna tokia, vaizdžiai tariant, popierinė, tokia bekraujė. Net ir nesistengiu detaliai įsivaizduoti viso spektaklio kūno, visos jo tikrovės. Pasilieku labiau idėjų plotmėje. Visa, ką versdama konkrečiau įsivaizdavau, žinau esant tik vieną inscenizavimo galimybių, ir nebūtinai tinkamą, nes juk nesu spektaklio kūrėja. Todėl į spektaklį einu be išankstinių nuostatų. O gal būsiu maloniai nustebinta? Kartais taip ir atsitinka, bet yra tekę ir nusivilti – kai spektaklio kūrėjai, sumanę suaktualinti pjesę, prikaišioja į vaidinimą visokio darkalo, beskonybių ir – kaipgi be šito! – nešvankybių. Ir net, atmetę pjesės pavadinimą, įvardija spektaklį keiksmažodžiu. Kai Klaipėdos dramos teatre buvo vaidinama jauno, talentingo ir bekompromisiško austro Wernerio Schwabo radikali komedija (jo paties paantraštė) „Tautos išžudymas“, skaudžiausia buvo dėl autoriaus, kurio vardas puošė afišą, nors jo kūrinys buvo tiesiog išdarkytas.
O kad aktoriai iškraipo tekstą, per daug nesijaudinu – jeigu tai nutinka netyčia, tik tą vieną sykį. Kartais būna net smagu patirti, kaip aktoriai, užmiršę tekstą, meistriškai išsisuka iš padėties. nelabai malonu, kai, šitaip improvizuodami, jie neišvengia šiurkščių kalbos klaidų.
Du austrų rašytojai – Peteris Handke ir Robertas Musilis – figūruoja ir tarp Tavo pjesių bei prozos vertimų. Kaip juos atradai, t. y. atradai pati sau? Neabejoju, kad esi iš tų vertėjų, kuriems skirta laimė patirti „savo“ rašytojų atradimo džiaugsmą.
Su P. Handke mane sieja visa istorija. Susidomėjau juo perskaičiusi lietuviškai apysakas „Kairiarankė moteris“ ir „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“, kažkaip neįtikėtinai anksti (1980) L. Jutelytės išverstas ir „Vagos“ išleistas. Kaip tik tada Vilniuje pradėjo veikti Užsienio literatūros knygynas, kuriame buvo galima įsigyti „kapitalistinių šalių“ leidinių. Mėgau ten landžioti, šiame knygyne prisipirkau ir ne itin brangių kišeninio formato P. Handke‘s knygų. ankstyvesni jo kūriniai tada pasirodė kaip gaivaus oro gurkšnis. Skaičiau daugiausia prozą ir nepamenu, kad būčiau ketinusi versti. O pirmiausia išverčiau skandalingą visai jauno (24 metų) P. Handke‘s pjesę „Publikos išplūdimas“ – paprašyta a. a. Vaidoto Daunio, kuris sumanė ją įdėti į savo sudarinėjamą jaunųjų kūrybos almanachą „Veidai“. Praėjo keleri metai, jau dirbau „Vyturyje“, ir vieną dieną į leidyklą viesulu įsiveržė Valentinas Masalskis, ieškodamas Antano Gailiaus, kad šis išverstų jam tą „išsiplūdimą“. Antanas nukreipė svečią pas mane – gal aš galėsiu padėti… Taip prasidėjo draugystė su V. Masalskiu. Vėliau jam išverčiau ir daugiau P. Handke‘s bei Th. Bernhardo pjesių.
P. Handke‘s romaną „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ jau kiek vėliau pasiūliau tuomet irgi jaunai leidyklai „Alma littera“. Tik gaila, kad jis išėjo tokiais nerimastingais metais, kai turbūt mažai kam rūpėjo į savianalizę įnikusio austro nerimas, jauduliai ir protestai.
O R. Musilis buvo vienas tų autorių, kurių apsakymus susižavėjusi ėmiau versti pati sau, bandydama jėgas (juk sakiau, kad užmojų būta drąsių). Mat gana atsitiktinai į rankas pakliuvo R. Musilio šimtųjų gimimo metinių proga (1980) Maskvoje vokiečių kalba išleistas jo rinktinės prozos tomelis. kas gi dabar nežino, kad R. Musilis, kaip sakoma, vienas reikšmingiausių XX a. vokiškai rašančių literatų, o aštuntąjį dešimtmetį per visas studijas universitete apie jį nieko neteko girdėti – tokia vėlyva jo šlovė. Tasai tomelis – apsakymai, esė ir ištrauka iš „Žmogaus be savybių“ – man buvo didžiulis atradimas. Ieškojau daugiau R. Musilio knygų ir vis stebėjausi aštriu kaip skalpelis jo mąstymu, bandančiu užgriebti, nusakyti ir tai, kas už proto ribų, garbinau rašytoją už tą peržengtų galimybių jausmą, atvirumą gyvenimo alternatyvoms. R. Musilio „Juodasis strazdas“ man taip ir liko viena gražiausių novelių, kokias esu skaičiusi. Kai po pertraukos grįžau prie grožinės literatūros vertimų, pasiūliau „Tyto albai“ išleisti „Auklėtinio Terleso sumaištis“. Tik versti pjesę „Svajokliai“ buvo ne mano, o režisieriaus Cezario Graužinio idėja.
„Svajokliai“ – viena paskutinių Tavo verstų knygų, neseniai išleista leidyklos „Apostrofa“. Kuo reikšminga ši pjesė R. Musilio kūrybai? Ar tikiesi, kad ji bus pastatyta teatre?
Ši pjesė atspindi R. Musilio kūrybines paieškas, kaip prielaidas jo didžiajam veikalui. „Svajokliuose“ monsieur le vivisecteur, kaip save jaunystėje vadino rašytojas, mėgina preparuoti savo herojų – neaiškių, neapibrėžtų, nesusiklosčiusių, nesustingusių, ieškančių ir visada nerimstančių žmonių – sielas. Man šis kūrinys pirmiausia ir yra įdomus kaip negailestinga psichologinė tokių žmonių – su „nuojauta, kad gali būti ir kitaip“, – studija. Kaip bandymas „be gėrėjimosi ir bjaurėjimosi“ žodžiais nusakyti jų kintantį vidinį pasaulį. Dabar, kai „Svajokliai“ išėjo atskira knyga, turiu vilties, kad pjesė patiks kuriam nors protingam režisieriui ir jis sumanys, kaip ją perkelti į sceną.
O kaip ryžaisi versti Friedricho Nietzsche‘s knygą „Ecce homo“? Ar tai, kad pati vertei garsaus kūrinio „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ ištraukas, nebuvo iššūkis šį veikalą – ir dar kitas penkias F. Nietzsche‘s knygas – vertusiam Tavo dėstytojui Alfonsui Tekoriui?
F. Nietzsche‘s nesiveržiau versti ir būčiau nepatikėjusi, kad tuo užsiimsiu. Bet leidausi sukurstoma leidėjos Giedrės Kadžiulytės. Kartą ji man parodė keletą išverstų „Ecce homo“ skyrelių ir paklausė, ar sutikčiau juos redaguoti. Peržiūrėjau ir pasakiau, kaip dažnai nepagalvoję padarome: ne, jau geriau pačiai išversti. Taip ir įkliuvau. Na, pamaniau, bus įdomu. Ir neapsirikau, nors F. Nietzsche’s kai kurios idėjos ir perdėm aistringas jų dėstymo būdas man ne visai prie širdies. Bet jis yra geras stilistas, sakiniai skamba, o man kaip vertėjai malonu atkurti gražų skambesį. Nežinau, ar reikia teisintis, kad iš naujo verčiau „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ ištraukas. Čia, matyt, irgi kaltas skambesys. Mat kai kurios jų gana ilgos, ir man jos skamba kiek kitaip, tiesiog kitu ritmu, gal lengvesniu, žaismingesniu, gal kita intonacija, negu išverstos kito vertėjo, A. Tekoriaus. Kad ir labai gerbiu jo darbą, man atrodė, kad tos ilgokos ištraukos ne visai dera su „Ecce homo“ skambesiu, kokį aš išgirdau ir mėginau atkurti. Ir apskritai, mano galva, nuo ritmo, nuo intonacijos labai daug priklauso, skirtumas kartais gali būti esminis. Todėl ir pabandžiau „atlikti“ savaip. Kuris variantas geresnis – ne man spręsti. Būčiau laiminga, jeigu kas nors įvertintų, galbūt palygintų, dėkočiau ir už kritiką. Jaučiuosi taip, lyg būčiau vertusi kaip vaikas, kaip „ratas, riedantis savaime“, anot Zaratustros.
Ne tiek jau daug yra vadinamųjų laisvai samdomų vertėjų, t. y. vertėjų, kurie gyvena vien iš vertimų. Kokių privalumų ar trūkumų, Tavo nuomone, turi laisvo menininko gyvenimas?
Reikia pasakyti, kad, be vertimo, aš vis dar kartais ir paredaguoju. Tiesa, šitam darbui irgi esu laisvai samdoma. Didžiausias tokio gyvenimo privalumas – jautiesi laisva, pati skirstai savo laiką, gali daugiau jo skirti įsigyvenimui į kitą – verčiamo kūrinio – pasaulį. O didžiausias trūkumas – tik jautiesi laisva. Bėda, kad joks laisvojo menininko statusas nepadaro tavęs laisvo nuo to, kas nesi…
Ar neišgąsdino laisvai samdomų vertėjų naujos mokesčių reformos? Nebijote, kad teks atsisveikinti su savo laisve?
Gerai, kad pagaliau šių metų pavasarį mokesčių įstatymų rengėjai pasitarė ir su menininkų atstovais – vasarą buvo priimta pataisų, kurios suteikia šiek tiek lengvatų dirbantiems individualiai ir pagal autorines sutartis. Gerai, kad svarstoma, kokias socialines garantijas kūrybiniai darbuotojai įgyja ir ateityje galės įgyti mokėdami „Sodros“ ir Privalomojo sveikatos draudimo mokesčius. Taigi ir vertėjai gali tikėtis, kad po naujametinio šalto dušo viskas po truputį krypsta į gerąją pusę, – jeigu tik jų pajamos, palyginti su įdėtu darbu, nebūtų tokios nepadoriai menkos. O dabar išaugę ir 2010–2011 m. dar gerokai išaugsiantys socialinio draudimo mokesčiai vis dėlto gąsdina. Pirmiausia todėl, kad nežinia, kaip seksis mūsų pagrindiniams darbdaviams – leidykloms. Ar jos norės ir galės mokėti mums tokius honorarus, kad, susimokėję visus mokesčius, išgyventume ir dabar? Galima pasakyti: reikės daugiau dirbti. Taigi – greičiau. Tik visada kirba abejonė, kokia iš to nauda. Taip pat galima būgštauti, ar leidėjai artimiausiais metais aprūpins visus darbu. Žodžiu, yra galimybė atsisveikinti su šituo neva laisvu gyvenimu.
Bet kol kas, tikiuosi, dar turi darbo? Gal išduosi, ką gi dabar verti, kokias mintis ir jausmus žadina verčiamas tekstas?
Verčiu Anglijoje gyvenusio ir prieš kelerius metus mirusio vokiečių rašytojo W. G. Sebaldo knygą „Išeiviai. Keturi ilgi pasakojimai“. Ją sunku įsprausti į kokio nors žanro rėmus. Tai keturios jau praėjusio šimtmečio europiečių gyvenimo istorijos, jos lyg ir autentiškos, sumišusios su paties autoriaus biografija (beje, jis save taip pat laikė išeiviu, emigrantu). Liūdnos istorijos, kurių vieta, anot W. G. Sebaldo, – „tamsumos pakraštys“, istorijos apie susvetimėjimą, užmarštį ir prarastą laiką. Bet rašytojas pirmiausia patraukia ne tuo, ką pasakoja, o kaip pasakoja: neskubėdamas, negailėdamas laiko nei dėmesio menkiausiai detalei ir vis dėlto be galo diskretiškai piešdamas savo herojų, keturių giliai sužeistų žmonių, portretus. Poetiški, melancholiški, paslaptingi pasakojimai, kupini užuominų, sąsajų, netikrumo, ir vis dėlto nepaguodžiamai aiškūs.
Išskirtinis W. G. Sebaldo knygų bruožas – kaskart po tekstą išbarstytas visas pluoštas neryškių nespalvotų nuotraukų, sustiprinančių „dokumentikos“ įspūdį, dar labiau ištrinančių ribą tarp to, kas būta ir kas pramanyta. „Išeiviuose“ taip pat daugybė tų senų fotografijų, kurios, tarsi ištraukdamos daiktus, žmones ir įvykius iš užmaršties, kartu gramzdina nebūtin. Tokią „keturių ilgų pasakojimų“ nuotaiką ir mėginu atkurti.
Baikime pokalbį tuo, nuo ko pradėjome. Kas gi Tau padeda veržliame gyvenimo sūkuryje išsaugoti ramybę, kaip pavyksta susikaupti prie verčiamos knygos?
Deja, išsaugoti ramybės, ligi šiol dar neišmokau, o ją atgauti padeda žinojimas, kad iš tikrųjų žmogui reikia nelabai daug, kad – sakoma – kartais negauti to, ko trokšti, yra didelė laimė… Tiesa, turiu tai nuolat sau priminti.