Ramutė Dragenytė. Poezijos perviršis
2015 m. Nr. 7
Donaldas Kajokas. Apie vandenis, medžius ir vėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 152 p.
Donaldo Kajoko gerbėjai sulaukė šventės – galės patirti skaitymo malonumą, netgi tikrą malonumėlį, nes pasirodė naujas poeto eilėraščių rinkinys „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (2015). Neskaičiuosiu, kelinta čia D. Kajoko poezijos knyga, svarbiausia, kad nauja, dailiai apipavidalinta, maloni ir meilinga, tęsianti amžinąsias poeto temas, kurias lydi įkypa autoriaus šypsenėlė: „ėmė ir ištiko / tos lengvutės kelios / šypsenos raukšlelės / iš dyko buvimo“ (p. 75).
Temų, motyvų, personažų, įvaizdžių keliavimas iš vienos knygos į kitą skaitytojui suteikia atpažinimo džiaugsmo. Pavyzdžiui, rasime paminėtą kurčią asiliuką (jis iš ankstesnės autoriaus poezijos knygos pavadinimo), mirtį pusę keturių („jei kartą ją / bent puse lūpų ištarei // ji jau / yra“, p. 93) ar kokių nors keistų mistinių padarėlių, kurių apstu autoriaus prozoje (pvz., „bjaurybukas“, p. 83; „tvaskus tuštuliukas“, p. 50; „šikmedinis paukštukas“, p. 32, ir pan.). D. Kajoko sukurtas lyrinis subjektas yra lyg paties poeto prototipas – toks archetipinis gudrus išminčius (ar ganytojas), kuo išmintingesnis, tuo labiau nežinantis. Tiesa, naujausioje knygoje jau spėjęs kai ką sužinoti, nes jau išaugęs iš kvailelio amžiaus („kvailys – pusę amžiaus giniau / save botagu!“, p. 23) ir žinantis, kad „stovėdamas vietoj / gi kelią tą patį nukaksi!“ (p. 24).
Mūsų herojus jau viską po saule patyręs, netgi ir tai, ką patiria genijai („pats žinau // ką tie genijai jautė patyrė / ir nieko tenai ypatingo // na atmetus gal vieną ar kitą / gryniausią stebuklą“, p. 33), ir pasiekęs tokią nušvitimo būseną, kai „tiesą // sakant – man – dzin!“ (p. 34). Kaip ir ankstesnėse knygose, čia esama krikščioniško, budistinio ar platoniško diskursų dailaus persiliejimo. Simpatijas vis dar kelia neišsemiamos rytietiškos išminties persunkti tekstai. Pavyzdžiui, eilėraštis „Apie jūrą ir perlą“ (p. 107) arba šis – „Sapno matematika“:
virš žydinčio karklo
sapnavosi paukščiai
trys didelės grįžti
pavargusios gervės
trečioji sapnavos
antrajai
antroji pirmajai tik ši
nė vienai
užtat ryškiai ryškiai
(p. 70)
Nemažai šiame rinkinyje komunikacinių jungčių su kitais – gyvais ar jau mirusiais – poetais: Algimantu Mackumi („ir mirtis / nebus nugalėta“, p. 133), Nijole Miliauskaite („suverpetuoja uždraustam išeiti kambary“, p. 134), Henriku Radausku („ir suskaitytas / mano radauskai – // ne apie kepėjus / ne apie siuvėjus // apie vandenis / medžius ir vėjus“, p. 14), Gražina Cieškaite („Septyneilis Gražinai C“, p. 126), Sigitu Parulskiu („ne iš gyvenimo visa tai“, p. 44), Gintautu Dabrišiumi ir kitais, neišskiriant nė savęs paties („akimoju patyriau tai / ko niekados vėliau neužtikau // gudriausiose knygose / suprantama ir savosiose“, p. 47). Komunikuojama ir su kitokiais užslaptintais intertekstualiais veikėjais, kitaip tariant, autorius, kaip jam ir būdinga, truputį „slapyvardžiuojasi“.
Iš penkių skyrių net du („Ne iš gyvenimo visai tai“) turi sąšaukų su pirmuoju S. Parulskio eilėraščių rinkiniu „Iš ilgesio visa tai“ (1990). Kita vertus, jeigu jau „visa tai“ paimta ne iš gyvenimo, tai dar labiau D. Kajoko knyga susišauktų su Jono Basanavičiaus „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“… Abstraktusis „tai“ yra lyg kokia išsprūstanti prasmė, kelianti neapčiuopiamumo ir būties slaptingumo bei virpesio jausmą, pavyzdžiui, šį: „aukščiausios / prabos virpesį kurį / kieno jei ne buvimo angelo / anuomet išgirdau“ (p. 47). „Tai“ nubrėžia ribas, sakytume, skliauto, kurį gebama apimti rega, klausa ir visais kitais pojūčiais. Už ribos jau būtų visiškas perviršis arba veidrodėjimas (p. 92), pavojingai vedantis anapusybėn. Kol kas autorius visas ribas kontroliuoja: „lygutėlė delta // tyki tyki / graži graži // tuo grožiu / kuris niekados / (nesibaigia? – ne, / kajokiuk, // mudviem / jau perviršis būtų)“ (p. 99). Ką reiškia „ne iš gyvenimo“, atsakymą rasime triptike „Malonumėlis“:
žinai jeigu dar
ir gyvenčiau
būtų visiškas
perviršis, malonumėlis
nepakelčiau tiek
brisčiau į upę toks
labai
labai li bo
(p. 17)
„Visa tai“ yra visokie nereikšmingi dalykėliai, pavyzdžiui, pokalbis su eilėraščiu, gėrėjimasis šlaituku ar kinrožių krūmu, ėjimas pamirčiui, truputį miegojimas, sapnavimas arba tiesiog švilpiniavimas. Poeto gyvenimo intraversija: „tai ką jūs vadinate / mistika // aš vadinu kasdieniu rūpesčiu“ (p. 93). Jeigu žvelgtume ekleziastiškai (ketvirtas skyrius pavadintas „Ekleziasto vynuogynas“), sakytume, jog visõs knygos turinį atspindi jos dviprasmiška pavadinimo formuluotė: apie vandenis, medžius ir vėjus. Kitaip tariant, apie nieką, nes gaudyti vėjus – juk tuštybių tuštybė. Vėjo įvaizdžio knygoje išties nemažai. Jo interpretacija galima nuo krikščioniškų motyvų („kur skliautų nėr nei vėjų // ir snaigės krito / tiesiai // ant altoriaus / statmenai“, p. 141) iki budistinio išminties vėjo.
Galėtume autorių pabarti nebent už perviršinius buitiškumus (pavyzdžiui, eilėraštis „Apie gamtinius reikalus“, p. 41), kurie būtų atleistini, pavyzdžiui, G. Dabrišiui. Kita vertus, ir apie buitiškumus D. Kajokas geba pasakyti labai sumaniai, filosofiškai paprastai. Esama keleto tekstų, kuriuose juntama pernelyg didelė minčių eklektika, pavyzdžiui, eilėraštyje „Spanguoliukė Kornelija“ (p. 130–132). Nežinia, ar autorius sąmoningai siekė žodžių perviršio, tačiau skaitytojui šis tekstas ganėtinai klampus ir „nesusiskaitantis“.
Taigi, kas gi tas skaitymo malonumas, kuris, anot Roland’o Barthes’o yra individualus, tačiau jokiu būdu ne asmeniškas? Vadinasi, universalus, estetiškai patiriamas, sudirginantis skaitytojo kolektyviąją sąmonę. D. Kajokas jau ne kartą yra įrodęs, kaip puikiai jam sekasi „tai“ perduoti skaitytojui. Toji aukštoji vibracija perduodama reikšmių persidengimais („Dieve Dieve / užstok mane nuo Dievo!“, p. 108; „taip gera, pasauli, kad net nesvarbus / tas tavo pasaulis“, p. 7; „taip gražiai / kad net / teisingai“, p. 22), potyrių perviršiais, išreikštais išvestiniais veiksmažodžiais („rytmečiuoja“, p. 88), mažybiniais daiktavardžiais („šlaitukas // vangus toks o žvilgt / į akis – // ir per širdį žibuoklių peiliu“, p. 11) ar tiesiog elementariausiais prieveiksmiais ir tikslingais jų pakartojimais (labai labai, ryškiai ryškiai, balta balta, švaru švaru), suintensyvinančiais mintį ir estetinį efektą. Sakytume, po kiekvienu žodžiu slypi egzistencinė estetinio efekto geologija.
Donaldas Kajokas puikiai jaučia kiekvieno kūrybinio judesio ribas, tarkim, pakartojimas triskart jau nesukeltų tokio efekto. Jo tekstai yra patirti, išgyventi, išmedituoti, bet kartu turintys tam tikrą filosofinę sistemą ir struktūrą, kurią perpratęs kiekvienas gali tapti kajokiuku. Tokių pusiau kajokų yra ne vienas, bet, laimei, dar nė vienas jų nepralenkė mokytojo.