literatūros žurnalas

Dovilė Kuzminskaitė. Žodžio ekvilibristas

2020 m. Nr. 7

Alis Balbierius. Ekvilibriumas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 127 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Šių metų „Poezijos pavasario“ Maironio premijos laureato Alio Balbieriaus kūrybos kelyje natūraliai persipina skirtingos išraiškos formos, eilėraščiai, esė ir nuotraukos kalbasi, atkartodami vieni kitų intonacijas, teigdami intymų, bet drauge ir labai atvirą žvilgsnį į supantį pasaulį. „Ekvilibriumas“ – devintoji šio autoriaus poezijos knyga, kurios kalbėtojas, jautriai išgyvendamas dabarties akimirką, mąsto apie laiko tėkmę, brėžia trapias kūno ir peizažo linijas. Čia įgudusia poeto ranka iš nutylėjimų ir pauzių, tarsi iš šviesotamsos, kuriami ištisi pasauliai.

„Ekvilibriumą“ sudaro skirtingų stilistikų eilėraščiai – griežtos ritmikos, kone staccato ritmu skambančius tekstus lydi laisvesnės formos, verlibras, poetinė proza, haiku. Regis, tokia įvairovė turėtų sutelkti skaitytojo dėmesį kaip tik į eilėraščio formą ir tai, kaip skiriasi kalbėjimas, kai keičiame jo išraišką. Tačiau verčiant puslapius aiškėja, kad A. Balbieriaus poezijos temų, įvaizdžių, emocijų laukas toks nuoseklus, kad, nepaisant kelių menkiau knygos specifiką atspindinčių eilėraščių (kaip, pavyzdžiui, „Musės skerstuvės“ ar „Vieno fermerio sapnai rugsėjo mėnesį“, kur akivaizdi kiek ironiška kalbėsena ir ekologistinis požiūris), šis rinkinys egzistuoja kaip vienas vientisas tekstas. Taip savitai patvirtinama Charleso S. Peirce’o mintis apie tai, kad knygas galime suvokti kaip vientisus simbolius.

Kai tenka rašyti apie tokius homogeniškus eilėraščių rinkinius, labai sudėtinga imtis jų skerspjūvių, nagrinėti žiūros taškus, tekstą sudarančius motyvus, lyrinio subjekto poziciją ar meninę raišką – regis, kone grubu ardyti tankų eilėraščio audinį. Vis dėlto, jeigu reikėtų įvardyti kelias esmines A. Balbieriaus kūrybines strategijas, tampančias pamatu daugeliui rinkinio eilėraščių, veikiausiai tektų kalbėti apie transformacijos principą ir pauzę. Paradoksalu, bet dažnai šios knygos eilėraščiai, jų įtampos ryškėja kaip tik dėl to, kas nepasakyta, – nutylėjimus, stabtelėjimą autorius žymi ir grafiškai, brūkšniais, skliaustais, pavyzdžiui: „susipynę siūbuojantys medžių sargai / atverdavo girių rūmus o vėjas – o vėjas / nešė kelio į save – į tave – į mus dainą / (laikas dar augo lyg žolė vasaros pievose)“ („Rekonstrukcija: snaigių peiliukai“, p. 39), arba: „daugybė gruodžių – nieko naujo; / tik tirpsta sniegas – baltą sielą / sapnuoja vaikas – palmės sėklą / į šiaurę neša žydras brizas“ („Klimato atšilimas“, p. 29). Įdomu tai, kad būtent savotiška atsitraukimo akimirka tampa jungiamuoju daugelio eilėraščių elementu, suteikiančiu tekstui struktūrinį pamatą. Toks eilėraščio kūrimo būdas atitinka ir lyrinio kalbėtojo poziciją – jis stebi aplinką, registruoja peizažo kismus, sieja juos su savo vidinėmis būsenomis ir tik tada kalba.

Transformacija, savo ruožtu, tarnauja kaip priemonė, leidžianti eilėraščiui išsivaduoti iš peizažinės ir natiurmortinės lyrikos gniaužtų, – be tam tikro sukeistinimo kiltų pavojus, kad tekstas nubanguos „blizgiais paviršiais“, taps iliustratyvus. Poeto eilėraščiuose žvalgosi mėnulio moteris ir rieda gyvybės krabo rašmenys (p. 9), skrieja speigo kulkos (p. 21), dainuoja nukritęs sudužęs kaštonas, girtesnis už rudenio lietų (p. 16). A. Balbieriaus kalbėtojas stebi ir stebisi gamtoje: dažnas rinkinio eilėraštis tarsi pro kameros objektyvą fiksuoja aplinkos kismą, žodžio teikiama galia jį keisdamas, prisitraukdamas arba nutolindamas. Dažnai taikant personifikaciją tekstai įgauna dinamikos – o tai dar vienas A. Balbieriaus poetikos paradoksas – nepaisant pirmojo ramybės įspūdžio, daugelyje eilėraščių kas nors „dedasi“, įasmeninant gamtą žymima jos gyvastis, o gamtinis pasaulis išsivaduoja iš dažnai jam tenkančio teatro dekoracijų vaidmens. Šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste „Ekvilibriumo“ kalbėtojas kaip tik tuo ir išsiskiria – jis suvokia savo priklausomybę nuo gamtos elementų, kviečia save kaip visumos dalį: „susitaikyk su rudeniu“ (p. 21) ir teigia: „esi tas kurs tą sodą sukūrė / esi tas kuris valgė vaisius / ir tasai kurs dar valgys vaisius / esi žiedas šaknis ir šaka“ (p. 26). Taip eilėraščiai kuria jautrią sąveiką – tarp mažosios kalbėtojo visatos ir jį supančios aplinkos platumo.

„Ekvilibriumas“ ypatingas dar tuo, kad labai plati jo eilėraščių geografija ir laiko plotmė: A. Balbieriaus tekstai plyti nuo Himalajų iki gimtųjų arimų (eilėraščiai „Tėviškė“ ir „Mountain Tracking. Himalaya“), o lyrinis subjektas keliauja laiku, sujungdamas dabartį, praeitį ir, galbūt, ateitį. Įdomu tai, kad lygiai taip pat, kaip nė viena forma neatrodo svetima poetui (kad ir iš kokios tradicijos būtų kilusi), taip ir įvairūs peizažai jungiasi knygos vienyje nesukeldami keistumo, neatitikimo įspūdžio. Janina Riškutė rinkinio anotacijoje išskiria kelio motyvą – veikiausiai taiklu būtų apibūdinti „Ekvilibriumą“ kaip savitą kelionę, mėginant išlaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų akimirkų: praeities, kurioje jau esi įvykęs, arba dabarties, kai dar tik vyksti. Nepaisant išorinės dinamikos, dėl savitų laiko ir erdvės kategorijų bei eilėraščio kūrimo metodų A. Balbieriaus tekstai atrodo gana statiški – tarsi būtų aiškiai susieti su kalbamuoju momentu, jo įžeminti. Žinoma, gebėjimas (o galbūt ir siekis) išlaikyti savitą rimtį galėtų būti siejamas ir su Rytų filosofijų, kultūrų atgarsiais, kurių rinkinyje taip pat gausu, ir kurie, dera pabrėžti, visiškai natūraliai jungiasi su lietuviško kraštovaizdžio elementais.

Su tokiu nuosaikiu, menkai emocingu kalbėjimu įdomiai dera erotika ir būdas, kaip poetas kuria vaizdinius. A. Balbieriaus poezijoje moteris vaizduojama pirmiausia kaip geismo objektas, erotinis požiūris išreiškiamas būtent per kūniškumą, sakytume, net aktų fotografiją primenančius įvaizdžius („<…> kur svorio centras / mažoj duobutėj po krūtų speneliais / šviesokaitos baltybėj slypi“, p. 48). Tiesa, drauge su seksualumu randasi ir savotiška nekaltumo sema („mergaitė: nokstanti: / dar kaip žiedas / bet jau kaip vaisius“, p. 84). Tokia moters-mergaitės samprata, keistas bandymas moterį „uždaryti“ vaikiškumo narvelyje ir drauge stebėti ją kaip erotinį objektą lietuvių poezijos kontekste nėra unikalus – susiformavęs, veikiausiai, Alfonso Nykos-Niliūno poetikoje, ataidi ir Juliaus Kelero, ir A. Balbieriaus eilėraščiuose. Kiek toks vaizdinys įtikina, yra dar vis įdomus – sau turės atsakyti kiekvienas skaitytojas. Be erotikos, esama ir kitų įvaizdžių, kurie taip pat, regis, turėtų prieštarauti „Ekvilibriumo“ paprastumui – tai šilkas, aksomas, deimantai („naktis / yra deimantas / iškasu jį vakaro rankomis / tyliai šlifuoju / <…> / prie nuogos lunatikės kojų“, p. 14; „šilkas plaukų“ ir „vyzdžių aksomas“, p. 15). Nepaisant to, tiek erotinis pradas, tiek prabangos elementai neatsiskiria nuo eilėraščio vientisumo, priešingai – subtiliai papildo jį kitokiais pustoniais. Jonathanas Culleris kalba apie poetinį tekstą kaip tokį, kuris formuojasi prieštarų, įtampų lauke, tokiu būdu nurodydamas, kad poezija kyla iš dvilypumo, kontrasto nuojautos. Kaip tik toks ramus prieštarų kibirkščiavimas matyti ir A. Balbieriaus eilėraščiuose.

Šioje recenzijoje kelis sykius buvo pakartotas žodis „natūralus“ – jis, ko gero, ir yra tinkamiausias būdvardis, jei mėgintume reziumuoti „Ekvilibriumo“ veikimo dėsnius. Alis Balbierius, pasitelkęs kontempliatyvų žvilgsnį, skirtybių dermę ir nuoseklų poetinį braižą, geba kurti ne vienodą, bet vientisą pasaulį, kuriame mainosi metų laikai, o drauge su jais – ir kalbėtojas, pripažįstantis: „esu kelias ir keleivis / esu keleivio ir kelio / tobulai netobula amalgama“ („Amalgama“, p. 31).

Dovilė Kuzminskaitė. Užrašai iš niekur

2020 m. Nr. 3 / Narius Kairys. Toliau nei vandenynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 277 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Dovilė Kuzminskaitė. Imperatoriškieji vargai

2019 m. Nr. 11 / Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 333 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Dovilė Kuzminskaitė. Tėvo eilėraštis tėvui

2019 m. Nr. 10 / Mindaugas Nastaravičius. Bendratis. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 64 p. Knygos dailininkė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.

Dovilė Kuzminskaitė. Vilniaus stigma

2019 m. Nr. 7 / Tomas Vaiseta. Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990. – Vilnius: Lapas, 2018. – 271 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Vanilinė tamsa

2018 m. Nr. 8–9 / Karolis Baublys. Geležinė vėjarodė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 112 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

„Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“

2018 m. Nr. 7 / Poetą, fotografą Alį Balbierių kalbina Gediminas Kajėnas / Ir savo tekstuose, ir fotografijose, ir nuo didmiesčio gyvenimo nutolusioje kasdienybėje Alis Balbierius yra tikras panteistas, adoruojantis gyvybę…

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4 / lapkritis toks slidus kaip žuvis lyg žaltys tarsi plauktų per lietų neatskirsi kur žemė kur pelkių vanduo nesulauksi nė saulėto mirksnio iš dangaus –

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Dovilė Kuzminskaitė. Gilyn

2017 m. Nr. 10 / Gytis Norvilas. Grimzdimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.