literatūros žurnalas

Kalbantys Kęstučio Navako tekstai

2020 02 22

Pastaruosius penkiolika metų drąsiai galima vadinti poetos Kęstučio Navako (1964–2020) kūrybos laiku. Apie šią išskirtinę asmenybę galima kalbėti iš įvairių kampų, mąstant apie jį kaip populiarų, žinomą kūrėją, knygų redaktorių, charizmatišką ir neatkartojamą kultūros žmogų, kolekcionierių, estetą. Šioje publikacijoje to padaryti nepavyktų, todėl paliekame galimybę skaityti tekstus – poeto redakcijai siųstą kūrybą, jo interviu ir susipažinti su tuo, kas apie jo įvairialypę kūrybą per visą šį laiką rašyta.

Prasidėjus antrajam tūkstantmečiui išleidžiamos svarbiausios Navako poezijos knygos „Atspėtos fleitos“, ilgainiui mezgasi poetinės trilogijos „100du“, „Net ne“ ir „Šeši šeši“, kurios stebina ir tebejaudina užaštrinta poetine klausa ir nemenkėjančia menine verte. Jį imame pažinoti kaip realaus knygyno „Septynios vienatvės“ ir spaudintos knygų „Etažerės“ valdytoją, kaip rašytoją, eseistikoje smagiai suskliaudusį pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio (Kauno) kultūros įvykius ir charakterį „Gero gyvenimo kronikose“, vėliau prisidėjusį prie eseistikos bangos knygomis „Du lagaminai sniego“, „Begarsis skambutis“, vertusio daugiausia vokiečių poeziją ir ją pavertusio meilės epistolikos dalimi, šmaikščiųjų feljetonų, knygų vaikams ir intertekstualių romanų „Vyno kopija“, „Privatus gyvulėlių gyvenimas“ autorių.

Iš publikacijų „Metuose“ galima atpažinti Navako kūrybos eigą: jis dviem bangomis skelbė eilėraščius (iki „Atspėtų fleitų“ ir po jų) ir visada pateikdavo apgalvotas skirtingo žanro publikacijas. Taip pat Navako knygos svarstytos ir beveik visos jos sulaukė profesionalaus svarstymo.
Tad tegu kalba įvairūs balsai ir poezija.

Poezija

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

1994 m. Nr. 12 / kambarys juos dar stabdo varpeliais
– iš lėto spraga degdami didžiulėje
japonų saulėje – klausausi man mestos
žalingos tuščios tylos tik tak
ausyse tebesmilksta keli negrabiai
užgesinti pokalbiai

Kęstutis Navakas. Sonetai

2005 m. Nr. 3 / mes išgalvojom po šalį kiekvienai
šio pasaulio briaunai: kiekvienai
krypčiai visus jos kelius išmelavom
kiekvienas su savo gaubliu mes
sėdim Trapaus punktyro kavinėj

Kęstutis Navakas. Iš nežinomo poeto dienoraščio

2006 m. Nr. 4 / lyg matyčiau dumsias dėmes miegamajam kur kadais gulėjo mano žaislai. aplink juos jau tada
saulė spalvą išėdė. iš ko statyti savo pilis bei mėsmales? iš kokio sutirpusio cukraus? tie laikai lyg sukniubę. nuo vėliavų svorio.

Kęstutis Navakas. Lorelei. Papildomi laiškai

2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / tiktai vienas. reikia dar keturių. sapnavau kad kažkas pasirašinėja sutartis kažkas turi tam įgaliojimų sapnavau pasirašančių plaštakas jos buvo didžiulės ir laikė parkerius švininėmis plunksnomis

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / Gyvenimas. viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo veidu į plunksninius debesis po to pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų.

Apie Kęstutį Navaką

„Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

​Skaitiniai po žiemos: 2015 metų knygų peržvalga

2016 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Algis Kalėda, Elžbieta Banytė aptaria 2015-ųjų grožines knygas

Apie Kęstučio Navako knygas

Kestutis_Navakas_Vyno_kopija

Literatūrologai apie kūrybą

  • „Kasdienybę suvokti kaip medžiagą elegantiškai šventei, madingam origi­nalumui kurti yra dendiškosios pa­saulėjautos esmė; bet tam reikia ir ypatingos auditorijos, tam tikro sociu­mo, kuris jaustų poreikį turėti galan­tiškų aristokratų, švente paverčiančių jo „kasdienę mirtį“. <…> Svarbiausia K. Navako dendiškųjų žaidimų viltis, kad postmoderni vi­suomenė norės priimti poeziją kaip kultūrinį karnavalą, tradicijos vaiz­dinių prisodrintą šventę, kaip naujas kultūrines dionisijas, nepasitvirtina: į šią šventę niekas neateina, ją švenčia pats autorius savo vienišame „kitapus“.“ (Mindaugas Kvietkauskas apie „Žaidimus gražiais paviršiais“, 2003 m.)
  • „Tai dvitaškio poezija, įkvėptai besiaiškinanti ne tik santykius tarp daiktų, jausmų ir žodžių, bet ir vieną kitą egzistencinį santykėlį ar konfliktus tarp skirtingų „ars poeticų“. <…> Tariamai atsainus „rašau. ką man veikti“ iš tikrųjų yra rašymo judesio orumą liudijantis apsimetimas. Minimali, asketiška daiktinė erdvė, žaismingas ir nepretenzingas santykis su ja, nebanalus tylos ir amžinybės troškimas. Švytintys akmenys ir neįjungtas televizorius – girdimai nebylios plastmasės ir negirdimai bylios uolienos derinys, neautentiško ir gryno būvio samplaika.“ (Giedrė Kazlauskaitė apie „Atspėtas fleitas“, 2006 m.)
  • „Glaustas, gyvas, neretai aforistinis, šmaikštus ir saviironiškas K. Navako pasakojimas imituoja pokalbio, tiesioginio bendravimo su auditorija situaciją. Nesvarbu, ar eseistas aprašo tarptautinį literatūrinį renginį, nuobodų savaitgalį ar libreto vertimo „kančias“ – visa tai jo tekste pavirsta elegantiška, žavia ir būtinai juokinga miestiška „istorija“.“ (Viktorija Šeina apie „Gero gyvenimo kronikas, 2005 m.)
  • „Tekstas šiame K. Navako rinkinyje įgauna platesnę sampratą, tapdamas jau nebe vien tik žodžių rinkiniu baltame popieriaus lape, bet ir pretenduodamas į Gyvenimo ir Pasaulio teritorijas. O abi jau minėtos baimės nuolat yra nugalimos popierinio pasaulio drąsos.“ (Jūratė Čerškutė apie „Du lagaminus sniego“, 2008 m.)
  • „Nepriekaištingas ir Romano garso takelis – atitinkantis Autoriaus kartos skonį, juo dera pasilinksminti prie tinkamomis vaišėmis nukrauto stalo. Svarbiausias Knygos privalumas išprususiam Skaitytojui ir svariausias pateikto torto ingredientas, mūsų kuklia nuomone, yra sąmojis, niekur negirdėtas, originalus: šį pro visus įtrūkius besiskverbiantį sirupą gurmaniškasis Skaitytojas galės laižyti lyg koks lokys medų.“ (Eugenijus Žmuida apie „Vyno kopiją“, 2016 m.)