Kalbantys Kęstučio Navako tekstai

Pastaruosius penkiolika metų drąsiai galima vadinti poetos Kęstučio Navako (1964–2020) kūrybos laiku. Apie šią išskirtinę asmenybę galima kalbėti iš įvairių kampų, mąstant apie jį kaip populiarų, žinomą kūrėją, knygų redaktorių, charizmatišką ir neatkartojamą kultūros žmogų, kolekcionierių, estetą. Šioje publikacijoje to padaryti nepavyktų, todėl paliekame galimybę skaityti tekstus – poeto redakcijai siųstą kūrybą, jo interviu ir susipažinti su tuo, kas apie jo įvairialypę kūrybą per visą šį laiką rašyta.

Prasidėjus antrajam tūkstantmečiui išleidžiamos svarbiausios Navako poezijos knygos „Atspėtos fleitos“, ilgainiui mezgasi poetinės trilogijos „100du“, „Net ne“ ir „Šeši šeši“, kurios stebina ir tebejaudina užaštrinta poetine klausa ir nemenkėjančia menine verte. Jį imame pažinoti kaip realaus knygyno „Septynios vienatvės“ ir kultūrinės spaudos rubrikos „Etažerė“ valdytoją, kaip rašytoją, eseistikoje smagiai suskliaudusį pirmojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio (Kauno) kultūros įvykius ir charakterį „Gero gyvenimo kronikose“, vėliau prisidėjusį prie eseistikos bangos knygomis „Du lagaminai sniego“, „Begarsis skambutis“, vertusio daugiausia vokiečių poeziją ir ją pavertusio meilės epistolikos dalimi, šmaikščiųjų feljetonų, knygų vaikams ir intertekstualių romanų „Vyno kopija“, „Privatus gyvulėlių gyvenimas“ autorių.

Iš publikacijų „Metuose“ galima atpažinti Navako kūrybos eigą: jis dviem bangomis skelbė eilėraščius (iki „Atspėtų fleitų“ ir po jų) ir visada pateikdavo apgalvotas skirtingo žanro publikacijas. Taip pat Navako knygos svarstytos ir beveik visos jos sulaukė profesionalaus svarstymo. Visa tai pateikiame.
Tad tegu kalba įvairūs balsai ir poezija.

• „Kasdienybę suvokti kaip medžiagą elegantiškai šventei, madingam origi­nalumui kurti yra dendiškosios pa­saulėjautos esmė; bet tam reikia ir ypatingos auditorijos, tam tikro sociu­mo, kuris jaustų poreikį turėti galan­tiškų aristokratų, švente paverčiančių jo „kasdienę mirtį“. <…> Svarbiausia K. Navako dendiškųjų žaidimų viltis, kad postmoderni vi­suomenė norės priimti poeziją kaip kultūrinį karnavalą, tradicijos vaiz­dinių prisodrintą šventę, kaip naujas kultūrines dionisijas, nepasitvirtina: į šią šventę niekas neateina, ją švenčia pats autorius savo vienišame „kitapus“.“ (Mindaugas Kvietkauskas apie „Žaidimus gražiais paviršiais“, 2003 m.)
• „Tai dvitaškio poezija, įkvėptai besiaiškinanti ne tik santykius tarp daiktų, jausmų ir žodžių, bet ir vieną kitą egzistencinį santykėlį ar konfliktus tarp skirtingų „ars poeticų“. <…> Tariamai atsainus „rašau. ką man veikti“ iš tikrųjų yra rašymo judesio orumą liudijantis apsimetimas. Minimali, asketiška daiktinė erdvė, žaismingas ir nepretenzingas santykis su ja, nebanalus tylos ir amžinybės troškimas. Švytintys akmenys ir neįjungtas televizorius – girdimai nebylios plastmasės ir negirdimai bylios uolienos derinys, neautentiško ir gryno būvio samplaika.“ (Giedrė Kazlauskaitė apie „Atspėtas fleitas“, 2006 m.)
• „Glaustas, gyvas, neretai aforistinis, šmaikštus ir saviironiškas K. Navako pasakojimas imituoja pokalbio, tiesioginio bendravimo su auditorija situaciją. Nesvarbu, ar eseistas aprašo tarptautinį literatūrinį renginį, nuobodų savaitgalį ar libreto vertimo „kančias“ – visa tai jo tekste pavirsta elegantiška, žavia ir būtinai juokinga miestiška „istorija“.“ (Viktorija Šeina apie „Gero gyvenimo kronikas, 2005 m.)
• „Tekstas šiame K. Navako rinkinyje įgauna platesnę sampratą, tapdamas jau nebe vien tik žodžių rinkiniu baltame popieriaus lape, bet ir pretenduodamas į Gyvenimo ir Pasaulio teritorijas. O abi jau minėtos baimės nuolat yra nugalimos popierinio pasaulio drąsos.“ (Jūratė Čerškutė apie „Du lagaminus sniego“, 2008 m.)
• „Nepriekaištingas ir Romano garso takelis – atitinkantis Autoriaus kartos skonį, juo dera pasilinksminti prie tinkamomis vaišėmis nukrauto stalo. Svarbiausias Knygos privalumas išprususiam Skaitytojui ir svariausias pateikto torto ingredientas, mūsų kuklia nuomone, yra sąmojis, niekur negirdėtas, originalus: šį pro visus įtrūkius besiskverbiantį sirupą gurmaniškasis Skaitytojas galės laižyti lyg koks lokys medų.“ (Eugenijus Žmuida apie „Vyno kopiją“, 2016 m.)