literatūros žurnalas

Mindaugas Kvietkauskas. Šventei pasibaigus: nauji Kęstučio Navako poetiniai gestai

2003 m. Nr. 11

navakas-zaidimas-graziais-pavirsiais
Kęstutis Navakas. Žaidimas gražiais paviršiais. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. – 2003, 94 p. – Dailininkas Romas Orantas.

Filosofas Leonidas Donskis pažy­mėjo, kad ypač retas dabartinėje lietu­vių literatūroje, neatsikūręs poso­vietiniais laikais rašytojo vaidmuo yra dendis. Iš tiesų XX a. pradžios ir tarpukario Lietuvoje dendiškos laiky­senos rašytojų, tų, kurių pagrindinė profesįja, anot Charles’io Baudelaire’o, yra elegancija, o aukščiausias malonumas – kitų stebinimas pačiam niekuo nesistebint, būtų buvę galima sutikti bet kuriame literatų sambūvyje, net ir socialistiniame. Krokuvos kabaretų žvaigždė, magas ir chiromantas Juo­zas Albinas Herbačiauskas, gintaro karolius ir sandalus nešiojęs Balys Sruoga, Kauno praeiviams skelbęs, kad pėsčiomis išeina į Paryžių Juozas Tysliava, savitikslio literatūrinio pa­rodijavimo meistras Teofilis Tilvytis, vėliau tapęs socrealistu… iki pat gar­saus Lietuvos žydų poeto Leibo Naiduso, pasirašinėjusio eiles slapyvar­džiais Leonardo arba Lulu. Tačiau dabar Lietuvoje rašytojų noras „pa­puošti“ politiškai ir ekonomiškai at­gimusią visuomenę rafinuotumo ir žaismės kultu išties atrodo išsekęs –  dėl įvairių priežasčių. Jeigu imtume skaičiuoti šiuolaikinius lietuvių litera­tūros dendžius, pamatytume, kad jų yra tik du: poetai Rolandas Rastauskas ir Kęstutis Navakas. Abu jie pas­kutiniaisiais sovietų valdžios metais, devintajame dešimtmetyje iš jaunes­niųjų literatų itin išsiskyrė entu­ziastingu įsitraukimu į Vakarų mo­derniosios ir postmoderniosios kultū­ros kontekstus, siekiu kurti savo įvaiz­dį iš vakarietiškos erudicijos ir manie­rų, nelyginant nušlifuotų kokybiškiau­sioje kultūrinėje, netgi aristokratiško­je aplinkoje, – o tokia erudicija ir manieros anuometinėje uždaroje vi­suomenėje buvo neprieinamo „aukš­čiausiojo žinojimo“ ženklai.

K. Navakas, pirmąją knygą išleidęs 1988-aisiais, tokią jaunatvišką savo literatūrinę programą nuolat tęsė ir tobulino tiek pasaulėžiūros, tiek poeti­nės formos, tiek praktinio laikysenos rafinuotumo, elegancijos ir erudicijos atžvilgiu. 1996-aisiais išleistas kalbi­nio ir kultūrinio puošnumo, muzikalių formos žaidimų, estetistinės kūrybos filosofijos ir postmodernaus mėgavi­mosi citatomis prisodrintos rinkinys „Pargriautas barokas“. Išversta nemažai vokiečių viduramžių, romantinės, fin-de-siécle, dekadanso arba eks­presionizmo pasaulėjautai priklau­sančios, postmodernios eksperimen­tinės poezijos – nuo minezingerio Waltherio von der Vogelweide’s iki Ernsto Jandlio. Kaune įsteigtas „eli­tinio skonio“ literatūros klubas ir knygynas „Septynios vienatvės“, kurio pavadinimas – tai lietuvių kilmės prancūzų simbolisto Oskaro Milašiaus citata (jo rinkinys „Les Sept Soli­tudes“, 1906). Pagaliau literatūri­niuose sambūriuose ir skaitymuose K. Navakas išsiskyrė kaip artistiškos dvasios ir galantiško stiliaus skaito­vas, parodistas ir improvizuotojas. Ši nuosekli galantiškos poetikos ir laiky­senos linija nenutrūko iki pat naujau­sio jo eilėraščių rinkinio „Žaidimas gražiais paviršiais“ (2003), gana aiš­kiai ženklinančio tos ankstyvosios programos pabaigą, pervertinimą ir įdomų, komplikuotą, nors ir minorišką estetinių žaidimų perprasminimą.

K. Navakas yra ribą tarp meno vaizdų virtualumo, kalbos fiktyvumo ir realaus daiktiško pasaulio itin griežtai nubrėžęs, stabiliai išlaikantis šią opoziciją, nuolat ją kartojantis, mąstantis, paverčiantis organizuo­jančiu poetinio teksto principu. Opozi­cija tarp modernistinio eilėraščio fik­tyvumo, formos ir kompozicijos perfekcijos kaip sau pakankamo viseto, ir tarp trivialaus kasdieninio buvimo perimta tiesiogiai iš vakarietiškojo aukštojo modernizmo, iš Stefano Mal­larmé, Paulio Valéry ir K. Navako versto Stefano George’s kaip viliojanti, o gal įpareigojanti prisijungti naujus adeptus iš Rytų Europos tradicija. Rinkinyje „Pargriautas barokas“ K. Navakas kuria įdomias grumtynes tarp ambicijos pakelti skurdžias poso­vietines realijas iki puošnaus estetinio miražo ir tarp suvokimo, kad tas vakarietiškas aukštojo modernizmo, tobulos kalbinės konstrukcijos idealas vos pasirodęs iš už horizonto suirs, kad jis, čia ką tik suvoktas, ten jau yra tylus, nuėjęs į praeitį ir bejėgis. Žavintis tobulasis, aristokratiškasis estezis, sublimuotoji Lorelei daina, tik trumpą akimirką išnyra iš tarpinio laiko chaoso, kad tuojau abejingai išnyktų:

aš bijau man skirto laiko mos abu jo

nebetenkam

vienas kito horizontais vienas kitą

tebemigdom

aš bijau sušiaušto ploto kylančio bangom

į dangų

to kuriuo artyn atplūsi kad pažvelgtum ir

išnyktum

(„Lorelei“)

Distancijos tema K. Navako kūry­boje virsta daugumą eilėraščių vieni­jančiu prasminiu centru. Į šią temą sutelpa istorijos reflektavimas: brėži­mas atstumo tarp sovietinių „bendra­bučių sapno“, erdvės, kurioj „prikamšyta transparantų laidų ir betono“, ir tarp rafinuotojo Vakarų meno emb­leminių vaizdų – Venecijos San Marko aikštės, „Novalio nakties“ arba „Lautreco ir Klimto sniego“. Tai ir distancija tarp poetinės fantazijos autonomišku­mo, ir bet kokios aplinkos neturto, dy­lančio laikinumo ir tikroviškųjų pavi­dalų. Šio atstumo kuriamos metaforos nuolat iš naujo ir įdomiai kinta, ma­tyt, priklausomai ir nuo socialinio konteksto, tokio svarbaus dendžiui, siekiančiam jį sau palenkti: rinkinyje „Pargriautas barokas“ aukštųjų meno fikcijų, „Apolono diodų“ link veda švilpiantis greitkelis, nuo banalaus „čia“ iki dieviškojo „ten“ nulekiama beprotišku greičiu, ir XX a. kvepia tik „svylančia guma“ – didėjančiu lėkimo į tobulų fikcijų pasaulį pagreičiu (poe­ma „Dioniso traktas“); o naujajame K. Navako rinkinyje ta pati distancija įvaizdijama jau kaip negyvas kelias, kuriuo einama lėtai, tylint, ir pabaigo­je ne įsiamžinama, bet mirštama (eik „gyva gamta ir toks negyvas kelias…“). Tai pačiai distancijos paradigmai pri­klauso ir nuolat mėgavimąsi estetiniu puošnumu apsunkinantis autoriaus ir abejingos suvokėjų auditorijos san­tykis. „Pargriautame baroke“ buvo  tikinama, kad šį atstumą galima panaikinti kuriant poezijos kaip šventės, tegu ir dekadentiškos, bet išsklaidančios autoriaus vienatvę, akimirką užburiančios auditoriją, atmosferą:

žiūrėkit į mus nes mums reikia jūs

žvilgsnio nelemto

tose akyse atitolęs pasaulis artės
mūs gražūs drabužiai kurių net naktis

nesulamdo

kai budim arenoj prie jūsų kasdienės

mirties

(„gladiatorių maršas“)

Kasdienybę suvokti kaip medžiagą elegantiškai šventei, madingam origi­nalumui kurti yra dendiškosios pa­saulėjautos esmė; bet tam reikia ir ypatingos auditorijos, tam tikro sociu­mo, kuris jaustų poreikį turėti galan­tiškų aristokratų, švente paverčiančių jo „kasdienę mirtį“. Viltis, kad estetiš­ka, rafinuota, sąmoninga savo euro­pinėms tradicijoms poezija gali Rytų Europos postmodernioje visuomenėje egzistuoti šventės, operos, karnavalo, tegu ir neambicingos kaukių operetės teisėmis, ir kad ji gali bent akimirkai pritraukti žiūrovų, K. Navako buvo išsakyta 1996 m. rinkinyje. Tačiau keleri amžių sankirtos metai, praėję K. Navakui rašant naująjį rinkinį, matyt, pakeitė daug ką tiek jo vidinėje poe­tinėje pasaulėjautoje, tiek santykiuose su socialiniu kontekstu, su poezijos adresatais už fikcijos rato ribų. K. Navakas vis dėlto yra postmodernus autorius tuo, kad trūkinėjant poezijos ryšiams su socialiniu kontekstu nebe­gali rinktis išdidaus susitelkimo ties savo individualia sąmone, paskelbęs, jog nebesirūpina jokiais išoriniais ob­jektais; nors ir siekdamas prisijungti prie aukštojo modernizmo tradicijos, jis nebegali kartu su Raineriu Maria Rilke kartoti principinio susvetimėji­mo ir amžinos elitinės distancijos su aplinka tezės: „Dieses heisst Schiele sali gegenüber sein / und nichts als das und immer gegenüber“ („Ir tai lemtis mūsiškė: būti priešais, /ir dau­giau nieko, visados tik priešais“ –  Duineser Elegien“, VIII. Vertė S. Geda). Postmoderniojoje epochoje nebeįmanoma įsivaizduoti absoliučios są­monės vienatvės, kuri reikštų poezijos klestėjimą, o ne sunykimą ir mirtį: iškritę iš informacijos srautų, nebedalyvaujantys globalioje apyvartoje žan­rai ir tekstai tiesiog miršta, jie nebe­gali pasisemti savo vertės argumentų iš metafizinės vienatvės grožio; savai­minis vienatvės grožis čia jau niekam nebėra argumentas. Kitaip tariant, in­formacijos amžiaus dendžiui yra užkirstas kelias tapti savo paties są­monėje užsisklendusiu, nekomunikuojančiu savo minčių niekaip kitaip, tik meno šifrais, aristokratu; nebent jis sugebėtų ir ryžtųsi savo poetinius šifrus kaip nors išversti į skaitmeninę, virtualaus kompiuterių dizaino kalbą. Svarbiausia K. Navako dendiškųjų žaidimų viltis, kad postmoderni vi­suomenė norės priimti poeziją kaip kultūrinį karnavalą, tradicijos vaiz­dinių prisodrintą šventę, kaip naujas kultūrines dionisijas, nepasitvirtina: į šią šventę niekas neateina, ją švenčia pats autorius savo vienišame „kitapus“. Ir artėja istorinis laikas, kai pats poezijos žanras, žaidimas aukštosios literatūros stilistinėmis priemonėmis, pats autorius, kad ir kaip puošniai, galantiškai jis kviestų į save suvokė­ją, – visa virsta tik atmestu socialiniu erzacu:

taurūs erzacai eilės
laikrodis ties riba
kam tau dailiausios dailės
arba

kam tų gražių paviršių
negi tik jų užteks
kas tau raides nuo pirštų
pridegs

štai dar kažkas gyvena
kitapus tam name
liaukimės žaidę meną
eime

(„taurūs erzacai eilės…“)

Naujojoje K. Navako knygoje pasirodo iki šiol nebūdingų kultūrinių nuorodų: pro mistiškosios dekadanso Venecijos ir prašmatnios imperato­riškosios Vienos ar Drezdeno vaizdus vis dažniau prasiveržia išnykusių ar­chajiškų civilizacijų pavidalai – egiptietiški „Karnako stulpai“, ba­biloniškoji Jiamurabio žemė“, Tėbai ir skęstantys laiko vandenyse Atėnai, tuo pat metu, kai „šūsnys monetų pa­kilo nuo dugno“ („ko tik nori“). Atrodo, poezijos rašymas, žaidimas kalba ima­mas tapatinti nebe su galantiškų aris­tokratijos švenčių šėlsmu, o su civi­lizacijos senienų grimzdimu į už­maršties smėlį: estetiškoji poezija pasirodo šiais laikais esanti Hamurabio ir Karnako lygio iškasena, tik niūrus sapnas apie ją pagimdžiusios civilizacijos, tradicijos mirtį:

kantri Zenito saulė dar ieško po mumis
sulindusių šešėlių (iš jų kada nors
būsim atkurti kaip užmirštos
demonų pilnos civilizacijos)

mes netilpom net į savo sapnus; po juos
vaikšto nusiskaityti herojai…
<…>
kodėl sunešėte lavonus į mano sapną?

(„trūkinėjantis miegas“)

Naujo kultūrinio prisijungimo prie Vakarų modernybės išteklių ir ar­chyvų greitį bei svaigulį K. Navakas yra išreiškęs poemoje „Dioniso trak­tas“, išspausdintoje 1996 m. rinkinyje. Pagrindinis tekstas čia plūsta kaip išsilaisvinusi asmenvardžių, vietovar­džių ir citatų griūtis, vakarietiškoji modernybė ateina kaip nepažinti, dar neišoksploatuoti lietuvių kalboje for­malūs ištekliai, staigios kalbinės kai­tos energija. Čia K. Navakas kūrybin­gai pasinaudoja vokiečių ekspresioniz­mo poetika, chaotiškos jėgos glorifikavimu, sprogdinant kasdienines lietu­vių kalbos formas, vis dar besigi­nančias nuo atgriaudinčio „šiuolai­kiškumo“ ir urbanizmo. K. Navako kalbėsena ankstesniajame rinkinyje turėjo tikrai daug neįtikėtino dabar­tiniais laikais revoliucingumo, dažnas eilėraštis buvo parašytas kolektyvinio „mes“ – kalbančiųjų šiuolaikinio meno kalba – vardu. Paradoksalu, bet tik po septynerių metų, naujajame rinkinyje, tokia sproginėjanti, vakarietiškojo meno šventę, o gal net revoliuciją, skelbianti poetika jau pavadinama mirusia kalba, kuri ne tik nebe­suprantama auditorijai, bet ir yra nebepajėgi suvienyti išsklidusios kar­tos. Tobuloji poetika netgi nebepadeda surasti dvasinio kontakto su moterim, mylimąja: jos vardą begalima sudėlioti tik iš daiktų, nebe iš poetinių žodžių (eil. „žaisti daiktų pavadinimais…“); rafinuočiausia poetinė konstrukcija pralaimi realybės objektui. „Nesu­vokiamai šneka žmonės tavo/ mieste: jei buvo tokia kalba – seniai išbluko apsemtų bibliotekų tomuos“ (eil. „plunksnos ir pelenai“). Distancija į tarp aukštosios poezijos kalbos ir bui­tiško suvokėjų bendravimo nebetenka prasmės, įtampos, nes pasaulis, ku­riam toji įtampa buvo reikalinga – tikriau, atrodė, kad dar bus reikalinga, –  yra pasibaigęs: poetai jame leidžia tik „svetimas valandas“. Skaidrių at­stumų turėjęs pasaulis sustoja, „liau­jasi“ (eil. „lietūs liovėsi: vėjas…“). At­stumas ir distancija, kurie buvo pabrėžiami kaip poetinės sąmonės esmė, dabar pamatomi kaip didėjantys tar­pai tarp aukštosios poezijos žodžių, reikšmės dezintegracija. Stulbinanti aristokratiškos ekstazės pabaiga: puošnusis dendis pastebi dėvįs skar­malus, ieško, „kur užkasti seniai išvyniotų dienų / skudurus“ (eil. „ko tik nori“). Skaudus socialinis poeto praregėjimas, Lietuvai įžengiant į iš­sivysčiusios ekonomikos fazę?

Tačiau tai, kas naujojoje K. Navako knygoje įdomiausia ir pozityviausia, yra jo atrastas būdas perprasminti ar­ba iš viso pakeisti anksčiau taip prog­ramiškai, kartais netgi įkyriai, vy­ravusią distancijos temą. Kai (tempta modernistinė kūrinio/realybės distan­cija pavirsta postmoderniam poetui nepakeliamu, niekur nebevedančiu susvetimėjimu, realiai pavirstančiu visiška socialine izoliacija, tą distanci­jos poetiką ryžtamasi peržengti. Šioje K. Navako knygoje ima įsivyrauti nebe atstumo, o susilietimo, prigludi­mo, palytėjimo, susitikimo metaforos, lydimos savitos ironijos dėl šių susi­lietimų su pasauliu efemeriškumo. Kelis kartus rinkinyje pasikartoja muzikos, prilipusios prie pianisto pirštų, metafora – autonomiškoji me­no būtis glaudžiasi prie kūno, prie daikto, nes antraip jaučiama, kad ji krenta į bedugnę, į tuštumą, dykumą (eil. „bedugnių artumas“). Reflektuoja­ma naujo kontakto galimybė su su­vokėju, „praeiviu“, „keleiviu“, kuris įeitų į poetinį būstą, nubraukdamas atsiribojimo fikcijų pasaulyje ženklus – „nušluostyk mėnesieną“, „kreidos kryžių nubrauk“; tiesa, galiausiai šis praeivis palytimas tik per stiklo paviršių, tačiau su neslepiama inty­mumo intencija – „lūpomis“ („užkal­bėjimas“). Atsitiktinis, nebūtinas, abe­jotinas sąmonės ir gamtos suaugimas vis dėlto dvelkteli paprasčiausia pava­sario gyvybės energija eilėraštyje „ba­landis“. Pratrūksta drastiška, skirta abejingam suvokėjui išjudinti, litanija, kurios refrenas – grubiai buitiškas: „duok man alaus“ („litanija“). Bando­ma įvardyti naują substanciją, kuria būtų įmanoma suklijuoti tylos tarpų, pauzių, nesusikalbėjimo su aplinka išardytą poetiką – ir ta substancija pastebima paprasto intymumo, kū­niško gyvybingumo, erotizmo sferoje: „nutilai? kažkas mus vėl suklijuos / nuodais! saldžiaisiais“. Cituojamame eilėraštyje įdomiai panaudotas naujas K. Navako poetines skyrybos ženklas –  pasviręs brūkšnys, taip pat žymintis dviejų poetinių frazių artimą su­glaudimą, poetinės kalbos ir užkalbinio, emocinio konteksto artinimą: „/////// jau / nebeišleisiu tavęs iš savo palėpės“.

Anot Ch, Baudelaire’o, dendžiai pasirodo visų pirma pereinamosiose epochose, kai „demokratija dar nėra visagalė, o aristokratija – tik pusiau nusilpusi ir pusiau negarbinga“. Gal­būt šis teiginys tebegalioja ir naujų demokratijų Rytų Europoje laikams: K. Navako rafinuotoji poetinė progra­ma iš tiesų Lietuvoje išsiskleidė per­einamaisiais visai kultūrai metais, nuo 1988-ųjų iki 1996-ųjų. Bet kurgi toliau pasuks, kokią poetiką pasirinks autorius, visavaldės informacijos ir komunikacijos laikais tebedeklaruojantis autonomišką „žaidimą gražiais paviršiais“? Tai didžiausia naujų Kęs­tučio Navako eilių skaitymo ir spėlioji­mo intriga.

Kalbantys Kęstučio Navako tekstai

2020 02 22 / Pastaruosius penkiolika metų drąsiai galima vadinti Kęstučio Navako lakotarpiu. Apie jį ir ši speciali publikacija.

„Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

Eugenijus Žmuida. Pralaimėtos Kęstučio Navako lenktynės su Jorgeʼe Luisu Borgesu (kurį visi skaito ir mėgsta)

2019 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / Gyvenimas. viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo veidu į plunksninius debesis po to pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų.

„Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7 / Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau.

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / tiktai vienas. reikia dar keturių. sapnavau kad kažkas pasirašinėja sutartis kažkas turi tam įgaliojimų sapnavau pasirašančių plaštakas jos buvo didžiulės ir laikė parkerius švininėmis plunksnomis

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Kęstutis Navakas. Lorelei. Papildomi laiškai

2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.

Eugenijus Žmuida. Kęstučio Navako lenktynės su Jamesu Joyce’u, kurio niekas neskaitė

2016 m. Nr. 11 / Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.

Mindaugas Kvietkauskas. Laisvųjų menų likimas

2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…

Gerda Druskytė. Laiškai apie meilę ir literatūrą

2015 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių . – Kaunas: Kitos knygos, 2013.