literatūros žurnalas

Viktorija Šeina. Elegantiškos kronikos

2005 m. Nr. 12

Kęstutis Navakas. Gero gyvenimo kronikos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 199 p.

Kęstučio Navako esė rinktinę „Gero gyvenimo kronikos“ sudaro autoriaus atrinkti 1994–1996 m. laikraštyje „Noriu“ spausdinti jo tekstai. Susiradus kone bibliografine retenybe tapusį anuometinį „komercinį laikraštį kauniečiams“, staiga pakliūni į seniai pamiršto, nors vos dešimčia metų nuo mūsų nutolusio, gyvenimo tikrovę. Tuometinis „Noriu“ buvo ne tik skelbimų laikraštis. Čia galėjai rasti visą miesto gyvenimo margumyną: gausiai nuotraukomis iliustruotus pasakojimus apie vietinius verslininkus, skyrių „Biznio naujienos“, rubriką „Ponioms“ (valgių receptai, patarimai apie sveikatą ir dietą), tęstines verstinių detektyvų publikacijas, pagaliau Kauno kultūros gyvenimui skirtą puslapį „Menai“. Šiandien, kai gyvenimo tvarka yra daugmaž nusistovėjusi, o leidybinė rinka pasidalijusi į atskirus komercinių skelbimų, moterų žurnalų, verslo dienraščių ir kultūros savaitraščių leidinius, „Noriu“ temų samplaika, be abejo, atrodo paradoksaliai. Tačiau anuometinio sumišusio, į tvirtesnes struktūras dar nesusikristalizavusio politinio, ekonominio, dvasinio gyvenimo arenoje „laikraščio rengtas tikrai įdomus „Menų“ atvartas buvo viena mielų to laikotarpio keistenybių“, rašo autorius esė rinktinės įžangoje (p. 5). Kaip tik šiame priede greta kultūros renginių anotacijų ir recenzijų gyvavo autorinė K. Navako skiltis „Stulpelis“. Pavadinimas susijęs su laikraštyje jam tekusia vieta: siaura kraštine „Menų“ puslapio grafa, vizualiai primenančia paraštę. „Stulpelio“ tekstų žanras esė rinktinėje pavadintas „kronikomis“. Iš tiesų daugelis esė (ypač skyrius „Raudonojo vyno puslapiai“) aprašo Kaune surengtas parodas, leidinių pristatymus, literatūrinius renginius, taigi pretenduoja į anuometinių kultūros įvykių apžvalgą. Kita vertus, kronikos turi ir metraščio reikšmę, viduramžiais jos fiksavo žymius valstybės ir žmogaus gyvenimo įvykius. Daugelis K. Navako aprašytų reiškinių, įvykių, jausenų dabar jau tapę istorine realybe. Nors jokie žymūs (ar nežymūs) valstybės įvykiai čia ir nefiksuojami, „kronikose“ užkonservuotos anuometinės jausmų struktūros šiandien mums byloja kur kas daugiau, nei kada nors bus parašyta istorijos vadovėliuose. „Rašiau ne apie tai, kas ten vyko. Apie tai, kas vyko šalia to, už to, netgi vietoj to“, – teigia autorius ketvirtajame knygos viršelyje. Paskutiniame rinktinės esė į menamą skaitytojo klausimą „kaip parašyti Stulpelį?“, atsakoma: „Jūs klausiate to, kas man giliai ir fatališkai neaišku“ (p. 192). Taigi esminis K. Navako pasirinkto žanro ar, jo paties žodžiais tariant, „formato“ dėsnis yra visiška laisvė ir atsitiktinumų fiksavimo principas. Į „Stulpelio“ tekstus patenka visas margas ir „mielų keistenybių“ kupinas to meto Kauno gyvenimas: esė pagrindu gali tapti sekmadieninis bičiulių pašnekesys, Kauno telefonų knygoje surastų komiškų pavardžių sąrašas ar kauniškių skelbimų tekstų kuriozai.

K. Navako esė – tiek dėl jų publikavimo erdvės (laikraščio „paraštėje“), tiek dėl šmaikščios, gyvos kalbos, kultūros renginių aprašymo, gyvenimo situacijų ir pačios rašymo savirefleksijos – manding, labiausiai atitinka feljetono žanrą. „Gero gyvenimo kronikos“ susidėsto į gana junglų tekstą, vienijamą pasakotojo laikysenos. K. Navako pasakotojas sąmoningai pasirenka bohemiečio, miesto dykinėtojo (flaneur) vaidmenį: „idealiai tuščiu senamiesčiu ligi gotikinės bažnyčios griuvėsių, ten – per tvorą, atsisėsti ant subombarduotos palangės, išsitraukti butelį Baron d’Arignac ir pusę nakties niūniuoti Lili Marlen“ (p. 154). Jis vienišas vaikštinėja Kauno gatvėmis, tūno kavinėse, įsimyli, girtauja bohemiškoje draugijoje, kenčia nuo pagirių ir t. t. Saugiai ir jaukiai tesijaučia kavinėje: „Miestai pastatyti ne vienišajam ir jis telaukia, kol tų miestų atspindžiai apsivers jo kavos puodelyje. Kavos puodelis lokalizuoja tokį žmogų, jo blaškymosi laikas bei vieta tampa konkretūs“ (p. 13). Paryžiaus bohemos prieglobstį, Monmartrą, K. Navako dykinėtojui atstoja Kauno barai: „Antroji mūsų visų tėvynė – Skliauto baras“ (p. 172). Didieji prancūzų dykinėtojai buvo kartu ir vieni pirmųjų feljetonistų. Kas geriau išmano miesto įvykius, dvasią ir jo personažus, jei ne nuolat įdėmiai jį stebintis bei apmąstantis gatvių klajūnas. „Gero gyvenimo kronikų“ pasakotojas stebi žmones gatvėje, kavinėje, o sutemus su žiūronais dairosi į apšviestus kaimynų langus. Lėtai ir be tikslo slampinėdamas gatvėmis jis savaime priešinasi niekinamai didmiesčio skubai ir biurgeriškam pragmatizmui. Vienišas, ironiškas, be pinigų ir be pastovaus užsiėmimo ar „vietos visuomenėje“ K. Navako dykinėtojas oponuoja dešimtojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje tvyrojusiai kylančio, kitaip tariant, „laukinio“ kapitalizmo dvasiai.

Be pasakotojo, iš vienos esė į kitą keliauja ir pasikartojantys personažai – poetai Gintaras Patackas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Antanas A. Jonynas ir kiti. Dauguma jų – Kauno personažai, žmonės, be kurių, kaip ir be paties K. Navako, Kaunas sunkiai įsivaizduojamas. Pats eseisto kalbėjimo būdas ar net mąstymas yra kaunietiškas iki kaulų smegenų. Bet kurioje kitoje erdvėje moters įvardijimas „dama“ skambėtų nei šiaip, nei taip. Bet Kaune toks ironijos ir elegancijos derinys yra kaip tik vietoj. Elegancija neabejotinai yra esminis K. Navako stiliaus bruožas; neatsitiktinai viena rinkinio esė („Kur išskrenda paukščiukas?“) Jurgiui Kunčinui skirtuose prozos skaitymuose Alytuje buvo apdovanota „Baltosios varnelės“ salono premija už elegantiškiausią stilių. Glaustas, gyvas, neretai aforistinis, šmaikštus ir saviironiškas K. Navako pasakojimas imituoja pokalbio, tiesioginio bendravimo su auditorija situaciją. Nesvarbu, ar eseistas aprašo tarptautinį literatūrinį renginį, nuobodų savaitgalį ar libreto vertimo „kančias“ – visa tai jo tekste pavirsta elegantiška, žavia ir būtinai juokinga miestiška „istorija“. Nuotykį autorius įvardija kaip „Gero gyvenimo kronikų“ pasaulėjautos pamatą (p. 5). Literatūrinės reminiscencijos, taiklios frazės ir žodžių žaidimas nuotykiu paverčia ir patį skaitymą: „Patackas ir yra Kauno Marcinkevičius, net jo žmona yra Marcinkevičiūtė“ (p. 78).

Kultūrinis Kauno gyvenimas „Kronikose“ virsta marga švenčių, pristatymų ir pasirodymų karusele, žaidimu, farsu ar anekdotu. Vis dėlto patys kultūros įvykiai niekada netampa centrine feljetono tema. Pasakojamas, komentuojamas ne tiek pats įvykis, tarkim, knygos pristatymas, bet jo atmosfera, ar dar tiksliau – pasakotojo būsenos. Itin laisvas feljetono žanras leidžia jo autoriui leistis į netikėtus ekskursus, kreipti pasakojimo tėkmę asociacijų sekos link. Stebėti kultūrinius renginius ar juo labiau juos aprašinėti dykinėtojui yra perdėm nuobodu: „Suomijai mums keturias dienas atstovaus drėgnas miestas Turku, kur vyks konferencija Littera Baltica. Jai ir bus lemta tapti nuobodžiausia mano gyvenimo konferencija – grįžęs iš visų ankstesnių tekstų išbrauksiu žodį žiovulys. Iki šiol nežinojau jo reikšmės. Dabar žinau“ (p. 101). Išties, koks gi flaneur be mirtinai jį kamuojančio nuobodulio – ennui? Įmanomas ir kitas klausimas: koks gi bohemietis be lėbavimų? Ir jų K. Navako esė yra aprašyta daug, mano skoniui gal kiek ir per gausu. „Gero gyvenimo kronikų“ patrauklumą kuria ne stikliukų kilnojimas, suvartoto alkoholio rūšis, kiekiai ar, autoriaus žodžiais tariant, „profesinė bohemos liga – pagirios“, bet kaunietiška specifika, „mielos keistenybės“. K. Navako Kauno tekstas apima ir tarpukario priešistorę, ir sovietines reminiscencijas, ir, žinoma, ryškiausiai atspindėtą „komercinių kioskelių“ erą. Šio laikotarpio absurdas ir vietinė egzotika aprašoma su atlaidžia šypsena ir simpatija. Žvilgsnis į savojo miesto aplinką visada esti autoironiškas ir šiltas, jis neturi užgaulios pašaipos ar sarkazmo. Per K. Navako tekstą prabyla visas Kaunas, pradedant bičiuliais bohemiečiais, baigiant vienu komiškiausių personažų – Arūnčiku iš Šančių; čia sugula visi kalbiniai klodai: kauniškė šnekta, jaunimo slengas, vietinės keiksmažodžių formos. Tad K. Navako esė rinktinė ir yra ne kas kita, kaip dvasinė kelerių Kauno metų kronika.

Donaldas Kajokas. Apie vieną, bet tris Kęstučius

2020 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas (1964 02 24–2020 02 16) / Vasario 16-ąją mus paliko Kęstutis Navakas. Gal savaitę prieš mirtį skambinau jam, į tradicinį: „Na, kaip gyveni?“ silpnu balsu atsakė: „Jau negyvenu, tik laukiu…“

Kalbantys Kęstučio Navako tekstai

2020 02 22 / Pastaruosius penkiolika metų drąsiai galima vadinti Kęstučio Navako lakotarpiu. Apie jį ir ši speciali publikacija.

Kęstutis Navakas: „Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

Eugenijus Žmuida. Pralaimėtos Kęstučio Navako lenktynės su Jorgeʼe Luisu Borgesu (kurį visi skaito ir mėgsta)

2019 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / Gyvenimas. viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo veidu į plunksninius debesis po to pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų.

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / tiktai vienas. reikia dar keturių. sapnavau kad kažkas pasirašinėja sutartis kažkas turi tam įgaliojimų sapnavau pasirašančių plaštakas jos buvo didžiulės ir laikė parkerius švininėmis plunksnomis

Kęstutis Navakas. Lorelei. Papildomi laiškai

2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.

Eugenijus Žmuida. Kęstučio Navako lenktynės su Jamesu Joyce’u, kurio niekas neskaitė

2016 m. Nr. 11 / Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.

Gerda Druskytė. Laiškai apie meilę ir literatūrą

2015 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių . – Kaunas: Kitos knygos, 2013.

Asta Skujytė. Žirafų periodo parkas

2013 m. Nr. 7 / Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė. Visi laiškai – žirafos. – Vilnius: Vaga, 2011– 2012. – 148 p.

Jūratė Čerškutė. Keliaujantis su lagaminais sniego

2008 m. Nr. 11 / Kęstutis Navakas. Du lagaminai sniego. – Vilnius: Tyto alba, 2008. – 206 p.

Vaiva Kuodytė. Pelkėjantys maisto paviršiai

2007 m. Nr. 6 / Kęstutis Navakas. Iš gyvenim garstyčių ir krienų: pokštai – eiliuoti ir ne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – P. 112.