literatūros žurnalas

Mindaugas Kvietkauskas. Žaidimas ir jo taisyklės

1997 m. Nr. 3

Kęstutis Navakas. Pargriautas barokas: eilėraščiai, poema. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1996. – 131 p.

Vienas literatūros kritikas skubi­no mane rašyti šią recenziją saky­damas, kad Kęstučio Navako poezi­joje viskas esą aišku. Iš tiesą K. Navako kūrybos pagrindai – žaidi­mas kalba ir kultūros temomis, eilėraščio formos precizika, kiek dabitiškas estetizmas – yra tapę gero poetinio skonio požymiais. Eilėraščio, besilaikančio šių konvencijų, užnugaryje – šiuolaikinės literatūros tradicija. Todėl ir žaidžiantis žmogus mums aiškus, savas, priimtinas. K. Navako poezijos stiprybė ir yra besąlygiškas žaidimas kaip norma. Norint kritikuoti „Pargriauto baroko“ eilėraščius, reikėtų iš esmės kritikuoti žaidybišką poeziją.

Kita vertus, K. Navako eilėraščiui būdinga sukonstruota forma. Preciziška forma yra tapusi šio kūrėjo strategija. Eilėraštis pasirodo kaip formali konstrukcija – rondelis, impresija, tercinų seka. Tekstas pradeda egzistuoti kaip formalus rimų sąskambis, kalbos diktuojama melodija. Prasmės atsiranda jai jau nuskambėjus:

žeidimus žaidžiau kadaise
kur dabar tos dienos dėjos
kaip lakiai ruduo žeidėjas
lyg žaizda atplyšo žaisti

(p. 35)

Poetinės formos kontrolę galima pavadinti klasicistine. Tačiau klasicizmas reikalautų aiškios minčių tėkmės. K. Navako eilėraštyje minties seka neretai kaip tik ir suardoma kalbos žaidimų. Iš išorės strofa suveržiama stipriai, tačiau eilutės jos viduje pernelyg fragmentiškos, asociatyvios, nei galėtų būti klasicistinės dvasios eilėraštyje.

Žaidimai daro K. Navako tekstą polifonišką, tačiau ar ši polifonija kartais nesuardo eilėraščio formos ir vidaus? Kita vertus, formos diktatas verčia eilėrašti desemantizuotis. Strofa užpildoma menką prasmės krūvį turinčiais žodžiais, besikartojančiais sinonimais:

kituos kituos adresuos
kartosis bus atsitiks
o tau išsyk jos visos
stigs.

(p. 124)

Žaidimo ir formos diktato santykis K. Navako eilėraštyje lieka prob­lemiškas. Tuo tarpu pačiuose teks­tuose šio pasaulio pavidalai pasirodo pirmiausia kaip gražios formos. K. Navako poezijos daiktai yra dailūs tarsi įrėminti savo grafiškume. Gal todėl dažnai minimos graviūros? Eilėraštyje „Žvelgiu į graviūrą su šokančiais“ (p. 8) subjektas beveik apsigyvena grafikos kūrinyje: iš graviūros žvelgiančios akys atrodo esą paties subjekto akių atspindys. Vos vos nepereinama į grafikos „anapus“, nes tikrovės „šiapus“ neatitinka subjekto tapatybės, čia –  tik „tuštuma prikamšyta / trans­parantų laidų ir betono“. Subjektas identifikuoja save kaip grafikos kūrinio personažą. Kitame eilėrašty­je „Geležinė uždanga“ (p. 74) jis taip ir ištirpsta svajų menėse, lieka kažkur tarp rapyrom žvanginančių avantiūrų herojų: realiame pasauly­je išblunka jo pavardė, galų gale jis tarsi išgaruoja iš savo buto („tu atvėrei duris bet aš nestovėjau už jų“). Subjektas nutolsta į įvairiau­sius kultūros tekstus, tampa jų veikėju. Eilėraštyje „Jie“ (p. 125) pasirodo tokių teksto veikėjų minia – keliaujama per visas įmanomas Europos kultūras nuo neandertalietiškosios iki industrinės. Tekstų laikas nesibaigia. Jis amžinai kortojasi, todėl Ir tekstų veikėjų kelionė yra belaikė. Šis K. Navako eilėraštis paradoksaliai primena B. Brazdžionio „Per pasauli keliauja žmogus“. tik keliauja nebe istorinėje, o kultūros tekstų sferoje. Vis dėlto  tokia poetinio subjekto projekcija į tekstą – „Ir svetimi pieštukai tave rašo“ – nėra vienareikšmė. Bekompromisiškai savo istorijoje užsidaręs veikėjas staiga bando iš jos sugrįžti („Personažas“, p. 86). Teksto siužetas pasirodo esąs svetimas, ilgimasi buvimo, kurio dar niekas neaprašė. Tačiau pasirodo, kad tekstas yra personažo likimas. Viskas, ką gali­ma parašyti, jau parašyta; maža to, parašyta jau yra viskas, kas apskritai bus. Nei gamtos priešstata kul­tūros tekstui yra tik iliuzinė: tekstas čia pat praryja Ir gamtą. Atrodo, kad už lengvų K. Navako žaidimų savo personažų istorijomis slepiasi gan įdomi egzistencinė nuostata: tikėjimas likimu kaip kultūros tekstų kuriama lemtimi.

Grafiškoji K. Navako eilėraščio tikrovė yra labai puošni, kelianti estetini pasigėrėjimą. Į eilėrašti kiekvienas daiktas ar drabužis atke­liauja tarsi iš madų salono. Net šluotos čia šlama lyg atlasas. Pasaulis išsipustęs keistam nuola­tiniam baliui. K. Navaką tiesiog žavi prabangios mados, jas demonstruo­dama tikrovė pridengia obscenišką savo nuogybę. Gal todėl eilėraščiuose gana dažnas draperijos, šydo, drabužio įvaizdis. Netgi miestas dėvimas tarsi rūbas („vakaras dėvi Vilnių“). Veikėjai puošniais kostiu­mais atsiduria tarp gausių dekoracijų – K. Navako poezijos pasaulis yra teatrališkas. Veikėjai taip įrašomi į tam tikrą kultūros tekstą – scenos veiksmą. Toje scenoje vyksta fejerija – fantastinis vaidinimas su virtuo­ziškais šviesos, spalvų efektais, aktorių triukais. Šis poeto pavarto­tas teatro terminas nėra atsitiktinis, juk pačią kalbą poetas, atrodo, nuvokia kaip garsų ir rašmenų fejeriją. Kalba puošni, ji pati diktuo­ja virtuoziškus sąskambių triukus, kaskart nykstąs pasaulis kaip tik ir įkuriamas iš tokios kalbos, todėl jis įgyja kalbos diktuojamo puošnumo;

ji sėdėjo viena ir be abejo

pynėsi plaukus

ir megino dainuoti kaip soduos

akacijos žydi

ko ji laukė? kareivio? atrodo

jau būtų sulaukus

bet pranyko pasaulis – jį vėl

mus priseis parašyti

(p. 115)

Savo dekoratyvumu ir teatrališkumu K. Navako poezija artima baroko manierai, tačiau kas slypi už visų dekoracijų, madingų drabužių, kel­iamo žaismo? Viename eilėraštyje moterų suknios čeža lyg laikraščiai – puošnumas ima rodytis laikinas, nepatvarus. Papuošalai pajuosta nuo prakalto – mirtingas kūnas, obsceniška tikrovė nudėvi kalbos jai suteiktus drabužius. Paribyje tarp estetiško puošnumo ir amorfiškos tikrovės pasirodo erotika – moterys miega išmėčiusios suknias ir papuošalus, apimtos kūniško nuo­vargio („Pavanos moterys“, p. 56). Pamažu byra tušas, atidengdamas jų raukšles. Imančius tame eilėraš­tyje dominuoti kūno vaizdus nustel­bia muzikos akordai, tarsi žadinan­tys iš kūniško miego, – ir čia pat muzika užtrenkiama tamsiame fut­liare. Kūno Ir erotikos tema eilėraš­tyje tarytum nugali, nors šiaip K. Navakui ji nebūdinga. Nuolatiniai, net barokiškai drastiški kūno ir kultūros įvaizdžių kontrastai iškyla poemoje „Dioniso traktas“: „labai mėgstu Ravelį“, – sako užstalių sakytojas, – „vakar išgirdau per radi­ją kaip tik buvau išvietėj – teko praverti duris kad girdėtųs“ (p. 58).

Lygiai stipri K. Navako poezijoje ir nuojauta, kad už puošniųjų tikrovės formų slepiasi tuštuma. Koncertas pasibaigia tarsi iliuzija. Išsivaikšto ko žiūrovai ir lieka tik tuščia beprasmė diena („Anie ir ši diena“). Pasensta riteris ir lieka tušti jo šarvai („Senas riteris“). Susidėvi ne drabužiai ir dekoracijos, priešingai, susidėvi patsai dėvėtojas – drabužis pasirodo patvaresnis už šeimininką. Iš dailių pasaulio formų Išnyksta jas pripil­dantis turinys. Daiktai lieka tamsoje vos įžiūrimi, dar apčiuopiamos jų formos, tačiau jie jau praranda savo turinį. Daiktus pripildo į juos plūs­tanti tamsa. Nuvysta tulpės, nuvys­ta ir laiškų sakiniai, tačiau jų dailios formos lieka atmintyje ir vaizduotė­je („Tulpės“, p. 81). Iš laiko miglų išnyra vaiduokliški tulpių pavidalai – tušti ir perregimi. Taip subtiliai K. Navako eilėraščiuose yra užkoduoja­ma mirtis – ji taip pat sukelia este­tinį įspūdį. Galbūt todėl beveik niekur nerasime tiesiai minimo mir­ties vardo – poetas, atrodo, laikosi tam tikrų estetinių tabu. Kiek kitoks tabu – konkrečiai niekur neapibrėžti poetinio subjekto. Daugumoje eilėraščių veikia tik asmeniniais įvardžiais težymimi ir todėl kiek beveidžiai „aš“, „mes“, „jie“. Nors šie veikėjai dažnai yra kultūros tekstų personažai, tačiau jie lieka anoni­miški. Maža to – kai visi tie bevei­džiai „aš“, „tu“ ir „mes“ atsiduria viename eilėraštyje, jie gerokai „atskiedžia“ eilėraščio prasmę, ir kyla įtarimas, ar šie įvardžiai ne­naudojami vien ritmo darnai išlaikyti. Dar viena knygos „Par­griautas barokas“ žymė – roman­tiškos intonacijos. Išsyk kyla klausi­mas, kaipgi dera kultūrinė rinkinio mozaika (čia pat – ir barokas, ir kla­sicizmas, ir ironiški postmoder­nistiniai žaidimai) su romantine jausena? Ar ji yra tik viena tos mozaikos dalių? Iš rinkinio visumos matyti, kad romanso intonacijos, kartais net gana sentimentalios, pasirodo gana dažnai. Eilėraštyje „Literatai“ (p. 115) kalbama apie eilėraščio kūrimą, universalų ars poética, ir pasirodo, kad kūrybos šaltinis – melodrama (mergaitė lau­kia nesulaukia grįžtančio mylimojo). Meilės tema kartais kiek salsvoka, sentimentali. Autentiškesnę roman­tinę savijautą liudija aštrus praeinančio laiko, visa ko laikinumo jutimas. Praeina šventės ir rudenys, įsimylėjimas ir girtuoklystė. Visas dekoracijas ir puošmenas nuplauna laiko jūra, Ir tik vieną akimirką stovint prie jos atrodo, kad išlikai („Jūros link“, p. 29). Romantinė laiko tema įdomiai papildo poetinę sistemą. 

Kęstutis Navakas yra poetas, kuriantis vien iš kalbos. Jis bando maksimaliai naudotis kalbos teikiamomis galimybėmis. Tuo jo eilėraštis labai priklauso ir nuo kalbos diktuojamų normų bei ribų. K. Navako poezija – žaidimai, kurie prasmingi tik laikantis itin griežtų taisyklių.

Joanna Tabor. Olga Tokarczuk: Kelias į populiarumą

2001 m. Nr. 5–6 / Kai kurie kritikai tvirtina, kad Tokarczuk šioje istorijoje pavyko sukurti absoliučios vienovės įspūdį. Mirtis ir materija, subjektyvumas ir objektyvumas, natūra ir kultūra, filosofija ir kasdieninė veikla, kaita ir pastovumas…

Donaldas Kajokas. Apie vieną, bet tris Kęstučius

2020 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas (1964 02 24–2020 02 16) / Vasario 16-ąją mus paliko Kęstutis Navakas. Gal savaitę prieš mirtį skambinau jam, į tradicinį: „Na, kaip gyveni?“ silpnu balsu atsakė: „Jau negyvenu, tik laukiu…“

Kalbantys Kęstučio Navako tekstai

2020 02 22 / Pastaruosius penkiolika metų drąsiai galima vadinti Kęstučio Navako lakotarpiu. Apie jį ir ši speciali publikacija.

„Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

Eugenijus Žmuida. Pralaimėtos Kęstučio Navako lenktynės su Jorgeʼe Luisu Borgesu (kurį visi skaito ir mėgsta)

2019 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / Gyvenimas. viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo veidu į plunksninius debesis po to pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų.

„Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7 / Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau.

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / tiktai vienas. reikia dar keturių. sapnavau kad kažkas pasirašinėja sutartis kažkas turi tam įgaliojimų sapnavau pasirašančių plaštakas jos buvo didžiulės ir laikė parkerius švininėmis plunksnomis

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Kęstutis Navakas. Lorelei. Papildomi laiškai

2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.

Eugenijus Žmuida. Kęstučio Navako lenktynės su Jamesu Joyce’u, kurio niekas neskaitė

2016 m. Nr. 11 / Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.