Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai
2019 09 06
Dainiaus Dirgėlos nuotrauka
Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Aišku, yra tikimybė, kad būtų visai ne taip, kaip dabar manau, bet vis vien… Mane pasiekia įvairios knygos – leidžiamos šiandien ir jau seniai išleistos. Senųjų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujausių. Tam tikra prasme jos net įdomesnės, nes ligi šiol nebuvo pastebėtos arba yra atrandamos iš naujo.
Naujos knygos periodiškai apžvelgiamos kultūrinėje spaudoje, recenzijos ar asmeninės nuomonės apie jas pasiekia mus internete, dažnai feisbuke. O su seniau leistomis ir pamirštomis knygomis taip nenutinka. Todėl šalia asmeninio atradimo džiaugsmo kyla ir liūdesys, kad apie tokią knygą retai gali su kuo nors pasikalbėti, paklausti nuomonės. Juolab kad dažnai knygas renkuosi iš etnologijos ir antropologijos srities, domiuosi Sibiro ir Tolimųjų Rytų tautų mitologija, gyvenimo būdu bei sankloda ar su tuo susijusiais grožiniais tekstais. Man artimas autochtonų santykis su gamta, požiūris į ją. Per jų kūrybos prizmę įdomu išvysti jų pasaulį.
„Senovinė sakmė iš Sojos pasakoja, kaip senovės žmogaus vaikas buvo paimtas dangun ir išaugintas gegučių. Jis daug verkė, kai šios miegojo ar valgė, todėl viena iš gegučių, apvyniojusi apdaro rankove, pasisodino jį ant nugaros ir, perskridusi šešis dangiškuosius medžio, akmens ir vandens sluoksnius, nusileido ant žemės: „Iki šiol tu augai danguj, tačiau verkei ir todėl esi grąžinamas žemėn. Mudvi su seserim broliai tikriausiai nužudys už tai, kad auginome žmogaus vaiką. Jeigu po šešių dienų ir šešių naktų lis kruvinas lietus, tai reikš, kad mes negyvos. Kai tu užaugsi ir imsi daryt sakę, atsiųsk mums grūdų nuoviro.“ Pasakiusi tai gegutė sugrįžo dangun. Kai berniukas užaugo, jis ėmė vaišinti gegutes sake. Su gegutės garsų pamėgdžiojimu yra susijęs vaikiškas žaidimas: Kušire vaikai ant rodomųjų pirštų užsimauna balzaminą „neliesk manęs“ ir sukiodami pirštus sako: „Kakkr kakko“ (gegutė, kukū); šią žolę vadina „gegute“ (kakko mun)“ (iš ainų mitų, „Senųjų Azijos tautų mitinė proza“, Šiaurės Atėnai, 2009 05 22, Nr. 941; čia ir kitur vertė Jurgita Jasponytė).
„Iš dangaus nukritęs žaibas1
Seniau žmonės gyveno viena orda. Ėmė mirt badu ir kaip tik miške lyg žaibą, lyg arklį rado. Kaži kaip iš dangaus nukrito. Orda vadinosi Bogdedjeng. Žmonės tą arklį padalijo ir suvalgė. Nuo to visi – vyrai ir moterys – sunkūs tapo. Vyrai numirė, moterys pagimdė. Jų mergiščios, vaikinai jau Koneng tapo. Paskui dar labiau išsiskyrė. Kentaan tapo.
Žmonės suvalgė patį mažiausią griaustinį, nuo to Bogdedjeng tapo. Juos dar Jekkadeng vadina. Jau tada atsirado Koneng ir Kentaan.“ („Senųjų Azijos tautų mitinė proza“, Šiaurės Atėnai, 2009 05 29, Nr. 942).
1 Ketų etninis žodis: mitas, pasakojantis apie egzogaminį ketų dalijimąsi į dvi giminės dalis – Bogdedjeng ir Kentaan.
Jei kūrinius atrandu man prieinamomis užsienio kalbomis, kyla noras juos išversti. Versdama tekstą, jį pažįstu iš itin arti, turiu progos prisiliesti prie subtilių kalbos ir jos išraiškos niuansų, rasti tos raiškos atitikmenis savąja kalba. Žinoma, vertimas visada yra tam tikra vertėjo interpretacija. Neišvengiamai. Bet verčiau dalintis taip, negu visai to nedaryti. Juolab kad mane sudominusios mažos tautelės, kaip ir pats jų gyvenimo būdas, yra be galo trapios, besitraukiančios, nebesutampančios su moderniu gyvenimu. Norisi prisiliesti prie jų skleidžiamos pasaulėžiūros, kol jos dar yra. Pažįstant kitas kultūras, randasi proga atsigręžti į savąjį identitetą ir su nuostaba suvokti, kad pamatiniai dalykai prigimtiniuose tikėjimuose susisiekia, yra suprantami ir mums, perskaitomi.
Kai atradau Nobelio premijai nominuotą nencų rašytoją Aną Nerkagi (g. 1952), pavyko gauti 1983 m. išleistą knygą „Šiaurės apysakos“ („Северные повести“, 1983). Knyga pasirodė verta dėmesio, ypač didelį įspūdį paliko apysaka „Iliras“, atskleidžianti viso, kas gyva, vienybę. Tai net gana tiesmukai parodoma našlaičio berniuko Iliro paveikslu. Našlaitis gelbstisi draugyste su nusenusiu šunimi, vardu Nuodėmėmis Gyvenantis. Vėliau, žiauraus šeimininko verčiamas gyventi šuniškomis sąlygomis, ir pats susitapatina su šunimi. Įvairiomis grimasomis pasirodo ir žiaurioji žmogiškosios prigimties pusė, kai stipresnis verčia silpnesnįjį ne tik paklusti, bet tiesiog mėgaujasi valdžia. Plačiau apie autorę A. Nerkagi ir jos kūrybą bei kitą veiklą esu rašiusi „Šiaurės Atėnuose“.
Šiaurietiška pasaulėjauta puikiai atskleidžia nencų animizmo esmę – visuotino aukštutinio, vidurinio ir žemutinio pasaulių sudvasinimo, žmonių, gyvūnų, žuvų ir tundros floros vienybę. Po kurio laiko sumaniusi versti A. Nerkagi tekstus, pasirinkau šios rašytojos apysakos „Baltoji elninė šiurė“ fragmentą.
„Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto, kaip kad upėn mestas riedulys nepajėgia pakeisti tekėjimo krypties. Vanduo jį apeis ir tekės toliau, taip duota.
Prieš metus į amžinąją naktį iškeliavo jo žmona, dar nesena moteris Lamdo. Nebeliko kas rytais pastato jų arbatinį stalelį, nebeliko kam taisyti kisus, kurti ugnį. Kai miršta moteris, ji išsineša su savimi pusę gyvenimo, tik tada imi suprasti, kad toji, su kuria dalinaisi dienas, išsinešė ir dalį tavosios sielos“ (iš „Baltosios elninės šiurės“).
Anot rašytojos, nencų žmonėms būdingos ilgos pauzės. „Nencai mąsto pauzėmis ir niekada nekalba dialogais. Vidinis monologas – tai didžiausia vertybė šiai mažai tautai. Jeigu tundroje tyla – nereikia manyti, kad žmogus tyli. Mano pauzės trunka po 15 metų. Kas penkiolika metų keičiasi mano gyvenimo būdas. Ne aš jį keičiu, Dievas keičia mano būdą ir jis mane panaudoja taip, kaip aš turiu būti panaudota“ (Ana Nerkagi: klajokliškai gyvenanti rašytoja, etnopedagogė ir kandidatė gauti Nobelio premiją, Šiaurės Atėnai, 2015 06 26)
Vertimui labiau tiktų koks apsakymas – tuomet būtų galima publikuoti visą kūrinį. Tačiau būtent apysakos yra autorės pamėgtas žanras, o jų apimtis publikacijoms kultūrinėje spaudoje yra per didelė. O labai norėjosi ir mūsų skaitytoją supažindinti su nencų autore A. Nerkagi. Apysaka talpina mitinę pasaulio sampratą ir paprasto rūstaus klajoklinio gyvenimo būdo buitį; taip pat šeimos tarpusavio bendravimo būdą, papročius, žmogaus santykį su gamta. Tarkime, per paprastą gamtos garsą – naro raudą – įvedama mitinė paralelė: kodėl naras rauda savo vaikų. Aprašytojo ir mūsų krašto gamtoje, nepaisant didžiulių skirtumų, galima atrasti tų pačių dalykų ir patirti metaforų taiklumą. Prieš kelias dienas prie Šiurpelio ežero Zarasų rajone išgirdau naro balsą ir įsitikinau, kaip jis žmogaus ausiai tikrai primena raudą, kaukimą…
Atsitinka ir taip, kad kaip tik neseniai pasirodžiusi knyga tampa postūmiu pasidomėti maloniai nustebinusiu autoriumi. Man taip nutiko su totorių kilmės rašytoja Guzel Jachina (g. 1977). Jos 2015 m. lietuviškai išleistas romanas „Zuleicha atmerkia akis“ lėmė, kad ėmiau domėtis ir kitais autorės darbais. Knygos anotacijoje minima, jog „Zuleicha atmerkia akis“ – romanas apie tremtį. Man pasirodė, kad tremtis čia tėra fonas, kuriame bręstanti ir stiprėjanti moteris pagaliau praregi, atsimerkia šioje tikrovėje. Romanas taip patiko, kad norėjosi labiau atkreipti į jį dėmesį. Todėl pirmiausia išverčiau interviu su autore.
Po kurio laiko ėmiau versti G. Jachinos apsakymą „Mašalėlis“, kuriuo ji ir debiutavo literatūrinėje spaudoje. Jis spausdinamas šiame rugpjūčio–rugsėjo „Metų“ numeryje. Sulaukti skaitytojų reakcijų yra ir džiugu, ir įdomu.
„Sala nė vieno nepaleisdavo. Kartą žengęs ant jos akmeningo kranto, žmogus atsidurdavo visiškoje šios iš pirmo žvilgsnio net niūrokos žemės valdžioje. Vieni tai suprasdavo anksčiau, kiti – vėliau, dar kiti – taip niekada ir nesuvokdavo. Tačiau visi baigdavo gyvenimą čia, vešliose kalvose, tarp galingų sidabrinių karklų ir juodais kryžiais vainikuotų kupolų, pačiame dviejų milžinių – Volgos ir Svijagos – santakos viduryje. Čia tyvuliavo tokie vandenų plotai, jog krantus galėjai įžiūrėti tik itin vaiskią dieną, ir toks gylis, kad apniukus dangui gelmė regėdavosi mėlynai juoda. “ (iš G. Jachina „Mašalėlis“, Metai, 2019 m. Nr. 8-9).
„Norėčiau, kad [kūrinys] skaitytojui sukeltų emocijas. Pagrindinis mano tikslas buvo sudominti – bet ne siužeto vingiais, o emocijomis, kad mano knygą skaitantis žmogus galėtų drauge su Zuleicha išgyventi tam tikras ryškias akimirkas ir šią emocinę patirtį įsimintų. Manau, emocijos mene svarbiausia, ir jeigu man pavyko jas sukelti skaitytojams, aš laiminga“ (iš interviu su G. Jachina „Mėgstu paprastas istorijas“)
Kai kurie mano surasti kūriniai būna ir ne visai grožinė literatūra, o balansuoja tarp mokslinio ir grožinio teksto. Taip nutinka, jei autorius yra ne tik rašytojas, bet ir kitos mokslo srities specialistas. Dalis jų atrandami labai netikėtai, o ir ne taip greitai, kaip galėtum pamanyti. Galbūt todėl, kad tai ne taip dažnai pasitaikanti literatūra knygynų lentynose ir jos tenka pasieškoti bibliotekų užkaboriuose. Prieš keliolika metų draugė atkūrinėjo kažkada degusią Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g., biblioteką. Dalis fondo buvo nurašoma dėl to, kad knygos yra senos ir neaktualios arba sugadintos gesinant gaisrą. Iš ten parsinešiau grožinių kūrinių bei 1978 metais leistą geografijos straipsnių rinkinį, kuris vadinosi „Poliarinis ratas“ („Полярный круг“, 1978). Ši knyga ilgai gulėjo namų lentynose, kol pagaliau susiruošiau ją perversti. Tame rinkinyje publikuotas Jurijaus Simčenko (1935–1995) apsakymas „Berdanas“ tapo mano pirmąja pažintimi su šiuo autoriumi.
Antropologas grožiniame kūrinyje atskleidžia nganasanų gyvenimo sanklodą ir tikėjimo reikšmę – berdanas tampa talismanu, lemiančiu bendrą žmogaus gyvenimo sėkmę. Tuomet ir ėmiau ieškoti daugiau informacijos. Šis šiaurės tautų (ypač nganasanų, taip pat čiukčių, nencų, encų, kitų šiaurės samodų tautų) kultūras tyrinėjęs rusų antropologas, etnografas rašo ne tik mokslines studijas, bet ir grožinės literatūros kūrinius. Juose antropologas taip pat kalba apie savo tyrinėjamų tautų atstovus, jų kultūrą, savo patirtis ar įžvalgas. Rašo ir apie paprastus žmones, ir apie šamanus, jų šeimas. Atradau jo didelį įspūdį palikusią knygą „Įprastas šamanų gyvenimas“, kurioje mokslininkas ne visai mokslišku stiliumi pasakoja apie bendravimą su čiukčių ir kitų tautų šamanais bei savo gyvenimą tarp jų, keliones po Vidurinę Aziją, o kelis fragmentus išverčiau.
Pasakojimai atrodo ir magiški, ir tikroviški; jie daug pasako apie šiaurės tautų pasaulėžiūros skirtumus – štai musmirės, kurias vartoja paprasti čiukčių žmonės, norėdami susisiekti su kitais pasauliais, yra laikomos tiesiog kita tauta, vedžiojančia žmones po kitas tikroves. O čiukčių šamanai tas tikroves pasiekia be jokių psichotropinių priemonių. Paliečiamos įvairios kasdienybės temos, kuriose vis viena įžvelgi stebuklą. Pavyzdžiui, tekste „Valgirginas, papūga Robingruzas ir kiti veikiantieji asmenys“ kurčias savamokslis genialus nganasanų mechanikas iš lūpų judesių išmoksta kalbėti taip, jog ne iškart suvoksi apie jo negalią. Garsiai birbiant varikliui jo kurtumas net tampa pranašumu, kurį pokalbyje su autoriumi optimistiškai akcentuoja pats mechanikas. Arba su tyleniu naujuoju šeimininku kalbėti atpratusi papūga po paros šalia čiukčių šamano Valgirgino tuoj pat perima jo šamaniškus niūniavimus. Viskas ir buitiška ir stebuklinga tuo pat metu.
„Kiekvienam berniukui ir mergaitei jau buvo numatytos žmonos ir vyrai. Berniukui žmonos buvo nustatomos tik iš jau esančių gyvų, gimusių iki jo atsiradimo pasaulyje, moterų tarpo, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Žindomam kūdikiui buvo numatytos žmonos nuo seniausių senių iki tokių pačių kūdikių kaip ir jis, tik moteriškosios lyties. Mergaitei, be tų vyrų, kurie jau buvo gimę, į vyrus atitekdavo ir tie, kurie gimdavo viso jos gyvenimo metu“ (iš „Įprasto šamanų gyvenimo“).
„– Žiūrėk, – paaiškino jis. – Pirmiausia žmogus girdi. Dar būdamas motinos pilve jis jau girdi. Jis dar neišėjo, o jau žino, kas ten vyksta. Kai žmona laukiasi, reikia su ja švelniai bendrauti. Jei su ja būsi atžarus, tai tas, kuris ateis, visą laiką bus blogos nuotaikos. Jis ten, pilve, viską girdi, o atsakyti negali. Užtat jam blogai. Užtat jo būdas bus prastas. Yra toks mūsų įstatymas – apie vaiką, kuris dar negimęs, galima tik gera kalbėti, tarsi jis jau yra“ (iš „Valgirginas, papūga Robingruzas ir kiti veikiantieji asmenys“).
Pasitaiko ir itin keistų literatūros atradimo būdų, kaip, antai, per mineralinio vandens pavadinimą. Būdama Lvove aptikau ukrainietišką mineralinį vandenį „Devaytis“. Pasirodo, tam Karpatų kalnuose trykštančiam šaltiniui pavadinimą davė XIX–XX a. lenkų rašytojos Marijos Rodzevičiuvnos (Maria Rodziewiczówna, 1864–1944) romanas „Dievaitis“ (1888). Tačiau suabejoti lietuviška leksema neįmanoma, o tai šiuo atveju ir nustebino. Susidomėjusi perskaičiau ir šaltiniui vardą davusį romaną (kuris, beje, 1993 m. yra išverstas į lietuvių kalbą), o tada jau negalėjau nepasidomėti, iš kur tame romane atsirado ąžuolas, vadintas Dievaičiu. Paaiškėjo, kad jis turėjo realų prototipą – ąžuolas Dievaitis augo M. Rodzevičiuvnos gimtajame Grušavos dvarelyje (Baltarusija). Tas ąžuolas Grušavoje auga ir šiandien. Jo amžius siekia 500 metų.
O pati M. Rodzevičiuvnos biografija pasirodė ne mažiau įdomi. Jos tėvai dalyvavo 1863 metų sukilime ir už tai buvo ištremti į Sibirą, o dvaras konfiskuotas. Motinai išimties tvarka leista būti su dukterimi iki dviejų mėnesių amžiaus. Paskui Marija atiduota giminaičių globai: iš pradžių augino seneliai, po jų mirties – teta Karolina Skirmunt. 1871 m. po amnestijos iš Sibiro grįžę tėvai su dukterimi apsigyveno Varšuvoje. Po tėvo mirties rašytoja paveldėjo gimtąjį Grušavos dvarelį su garsiuoju Dievaičio ąžuolu. Galima tik numanyti, kad ąžuolo vardas nurodo į senuosius tikėjimus. Juolab kad tai tikrai ne vienintelis šimtametis medis Baltarusijos teritorijoje, pavadintas senajam lietuvių tikėjimui būdingos dievybės vardu (pavyzdžiui, netoli Lentupio yra Laimos liepa). Rašytojos brendimui Polesės gamta su visomis pelkėmis ir giriomis buvo itin svarbi. Buvo laikai, kai su bičiule Jadviga Skirmunt jos gyveno specialiai pastatytame namelyje miško glūdumoje. Net Pirmojo pasaulinio karo metais, daugeliui traukiantis į Rusiją, ji kategoriškai atsisakė palikti savo kraštą.
Pirmąja dvasine M. Rodzevičiuvnos mokytoja buvo Karolina Skirmunt, kuri sekdavo vaikams pasakas ir legendas, taip pat pasakojo LDK istoriją. Būtent mintis apie LDK pirmiausia ir ateina į galvą, mąstant apie šią lenkų rašytoją, gimusią Baltarusijos teritorijoje ir pasirašinėjusią lietuvišku slapyvardžiu Žmogus. Be to, savo kūriniuose ji liečia politines problemas, įskaitant lenkų ir lietuvių konfliktą, minėto romano „Dievaitis“ veiksmo vieta yra Žemaitija.
Turint omenyje laikotarpį, kuriame ji gyveno, Marija atrodo įdomi ir išskirtinė: vyriškai kirposi plaukus, dėvėjo vyriškus drabužius ir kartu su kumečiais dirbdavo sunkius fizinius darbus. Taip pat sąmoningai ir griežtai nusprendė niekados netekėti. Minima, jog retkarčiais apsivilkdavo moterišką tautinį kostiumą, kadangi itin vertino valstiečių rankdarbius.
*
Buvo laikas, kai visai nesinorėjo skaityti grožinės literatūros. Ir leidau sau jos neskaityti. Tuo metu jei skaičiau, tai daugiausia etnologijos, antropologijos, lingvistikos studijas. Iš pastarųjų tikriausiai turėčiau paminėti Kazimiero Būgos „Raštus“, kuriuos nuoširdžiai ir nuosekliai skaičiau, žavėdamasi lietuvių kalba ir atrasdama ją iš naujo. Taip pat rūpėjo K. Būgos hipotezės apie sėlių kalbą, kuri daugiausia tėra išlikusi gausiuose mano gimtojo Zarasų krašto hidronimų pavadinimuose. Per tas hipotezes atrasdavau ir savųjų, kuriomis mėginau sau paaiškinti senelių pavardžių kilmę ir pan.
„Mane su K. Būga sieja ir tai, kad norėčiau jį įvardyti savo mokytoju (jeigu ne pernelyg daug garbės prisiimu), nepaisant per kelias dešimtis metų prasilenkusių mūsų gyvenimų. Miręs vos keturiasdešimt penkerių, mokslininkas mokinių nepaliko. Ir todėl „mokinė“ aš esu savotiška, tiesiogiai nė netęsianti mokytojo darbų. Ir vis dėlto jaučiu jo įtaką, net rašydama eilėraščius. <…> Jo kalbos jausmas man kaip stebuklas, skaitydama jaučiausi ne tik kaip filologijos mokslų nebaigusi, bet kaip lietuvių kalbą besimokydama iš naujo, ar net apėmė jausmas, kad niekada jos nemokėjau, atsivėrė neįtikėtinos žodžių etimologijos gelmės.“ (iš J. Jasponytės atsakymų į „Metų anketą“)
Visa tai rašydama esu savo amžinatilsį senelių namuose, juose stovi mano prosenelių staklės – retkarčiais mėginu prisiliesti prie senelių ir prosenelių veiklos. Taigi skaitoma literatūra dažnai būna susijusi su man pačiai svarbiais dalykais ir mano savastimi. Tikriausiai panašiai yra ir su mano rašymu, turiu minty poeziją.
Šį rugpjūtį skaitymas ir rašymas turėjo daug rimtų konkurentų – mezgimas, audimas, grybavimas, uogavimas, ravėjimas… Visa tai yra man tam tikros meditacijos rūšys. Tada mano protas ima ilgėtis skaitymo, vertimo, rašymo.