Elena Baliutytė. Ar galėtų Eduardas Mieželaitis pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje?

2019 05 07

Onos Pajedaitės nuotrauka

Tokio klausimo per knygos Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu pristatymą sulaukiau iš „Gyvosios poezijos“ serijos sumanytojo Gyčio Vaškelio. Pirmoji reakcija: galėtų, bet neišvengtume komplikacijų – ir jas keltų ne tiek ideologinis sovietmečio kontekstas, kiek jo modernistinės poetikos specifika. Tai ne ta poezija, kuri jausmintų, teiktų psichologinio tapatinimosi katarsį. Modernistinei kūrybai reikia intelektualaus, jautraus formos eksperimentams skaitytojo. Kalbu apie modernistinį poeto kūrybos periodą, nes būtent šio laikotarpio Mieželaičio poezija yra ir svarbiausia lietuvių poezijai, ir dabar, man rodos, įdomiausia bei aktualiausia. Ankstyvoji, neoromantinė, kūryba turbūt sulauktų daugiau skaitytojų, bet Mieželaičiui ji yra tik poetinių paieškų pradžia, ir Jonas Kossu-Aleksandravičius čia poetui nepalieka jokių galimybių. Kita vertus, Mieželaičio kūryba yra ne tik gausi, bet ir labai įvairi: tiktų sakyti, kad jo pavardę turi bent keli skirtingi poetai, ir kiekvienas iš jų ką nors kita siūlo potencialiam skaitytojui; vieniems jis yra talentingas gamtos lyrikas, kitiems – chrestomatinis tomų Čia Lietuva autorius, tretiems – poetinių formų virtuozas. Yra manančių, kad Mieželaitis sugadino lietuvių poeziją iki mūsų dienų (galingas turėjo būti poetas!), yra apgailestaujančių, kad poetas nepelnytai iš kanono buvo pašalintas. Šimtmečio sulaukęs rašytojas dabar yra tarsi skaistykloje: sveriama ir svarstoma, tikrinama ir tikrinamasi – ir tai yra geriau nei muziejinė kanono ramybė.     

Mieželaitis ne tik eseistikoje, bet ir poezijoje ne kartą reflektuoja savo kūrybos pasirinkimus, skirtingų poetikų susidūrimą. Štai kad ir eilėraštis „Posmas prozoje“, kuriame su lengva autoironija pasakojama apie gamtinio ir miestiškojo subjekto susitikimą:  

Tu primeni Bodlero albatrosą
Ar subtiliausią posmą –
čia per klaidą
patekusį į proziškiausią prozą.

Nutvieskia šviesos liūdną blyškų veidą.
Ir braunasi neoninės reklamos
ir kadilakų faros palei mūrus,
dangoraižių kvadratų panoramos

ir kitos geometrinės figūros –
tau į akies lyg ežeriukas vyzdį,
kuriame dar antelių pulkas nardo,
ir akyje įsmigusi jaunystė
neįsileidžia jų –
lyg tų šunų už vartų.
<…>  Vašingtonas

Keletas pastabų dėl „Žmogaus“ ciklo, kuris paprastai yra laikomas modernistinio Mieželaičio kūrybos centru. Dėl savo aukšto radiacinio ideologinio fono, manau, jis galėtų dar pabūti nuošalyje. Tikėtina, kad vėliau, minėtam fonui nurimus, jis skaitytojui bus įdomus. Kita vertus, dabartinei kartai jis gali būti įdomus būtent dėl savo ideologizuotos legendos. Šiaip ar taip, iš Žmogaus šešėlio nusipelno būti ištrauktos kitos to paties laiko ir poetikos knygos: Autoportretas. Aviaeskizai (1962) ir Atogrąžos panorama (1963). Jose mažiau deklaratyvaus ideologiškumo, o modernistinė poetika drąsesnė, be ryškesnių „akies su antelėmis“ intarpų. Atogrąžos panorama turbūt pati avangardiškiausia Mieželaičio knyga: joje pirmą kartą koliažo principu jis jungė eilėraščius ir „avianoveles“, poeziją ir prozą, reportažo fragmentus, autorinius komentarus, autokritiką, fonetines improvizacijas… Eilėraščių subjekto žvilgsnis pro lėktuvo iliuminatorių fiksuoja monumentalius vaizdus – „begalinio formato peizažus“.

Lėktuvas virš Andų,
virš Kordiljerų
kaip dievas sklando
dangaus interjeru.

Aš pats nežinau,
kiek valandų,
kiek dienų
virš Kordiljerų
K r u z e i r o d o S u l
lėktuvu skrendu
pažiūrėti kalnų –
galerijų.
 <…>

Ir apoteozė Žmogui (darbininkui) čia neretai yra konkretesnė ir įtaigesnė; antai eilėraštyje „Alandija Pantocha. Freska“, kur Mieželaitis parafrazuoja žymaus Bolivijos monumentalisto darbą, taip yra dėl majakovskiško smūginio ritmo bei industrinių vaizdinių.

Lūpų trimitas
darbo
maršą variu trimituoja,
veido kvadratas –
plienas,
dangoraižių staklių pjūklo
nenušlifuotas,
akys –
degančios, didelės, stambios
kaip apelsinai,
vėjo
juodas šikšnosparnis
laukus
jaukia – kaltūnas,
kūnas
viršum kalnų postamento –
akmens monumentas,
rankos –
gyslotos buldozerio replės,
iškėlusios kūjį,
į kalną
perkūniškai trankos,
<…> (p. 98) 

Įdomūs ir po eseistikos knygas pasklidę eilėraščiai, kurie sudaro ryškią priešpriešą socrealistinės poezijos vaizdiniui ir paties Mieželaičio, kaip oficialaus poeto, renomė. Tai „beprasmė“ poezija, kurioje jis, atrodytų, tik žaidžia fonetinėmis žodžio galimybėmis, muzikuoja, raliuoja ar piešia eilėraščių motyvus (pvz., „Eglė“, „Malūnas“, „Medžiotojas“), dar kitur – tekstą kuria iš raidžių konfigūracijų. Štai Benediktas Januševičius į savo sudarytą konkrečiosios (vizualiosios) poezijos lietuvių kalba antologiją Raidžių paveikslai (2018) yra įdėjęs penkis tokius Mieželaičio tekstus, kurie visai gerai atrodo tarp aštuoniolikos kitų poetų, kurių dauguma dabartinio literatūros proceso dalyviai, „paveikslų“. Prisimintinas ir Simonos Talutytės straipsnis „Konkrečioji poezija Lietuvoje“, kur Mieželaičio tekstai yra tapę pagrindiniu tyrimo objektu.  

Galima sakyti, kad Mieželaitis yra pirmas tikras formalistas sovietmečio lietuvių poezijoje. Formos reikšmę mene, tai, kad tam tikromis aplinkybėmis forma tampa turiniu, jis kalė į galvą ideologams ir savo eseistikoje. Bendriau žvelgiant, socialiniai motyvai jo kūryboje, galima sakyti, yra antriniai: sovietinė kasdienybė, socialus dabarties laikas jam nebuvo įdomūs – jo akys krypo į dangų, jį traukė bendrieji Visatos sąrangos principai, žmonijos istorijos ir egzistencijos klausimai, kuriuos saugo kultūra – pasaulio mitai, religijos, Biblija. Ir jo renesansinės dvasios Žmogus jam reiškė daugiau nei sukonkretintas ir subanalintas komunistas – jo nebūta pirmoje „Žmogaus“ eilėraščio redakcijoje (atsirado vėliau, leidyklos ir redaktoriaus valia), o ir vėliau naujuose leidimuose kartais pranykdavo.

Mieželaitis – kūrybingas pasaulinės poezijos (čia reiktų minėti ne tik Waltą Whitmaną ar Alleną Ginsbergą, bet ir daugelį kitų garsių vardų) „mokinys“. Iš jų jis sėmėsi idėjų, drąsos rašyti kitaip ir turėjo talento jėgos visa sumieželaitinti, suindividualinti. Prisiminus, pvz., kad ir Alleno Ginsbergo Staugsmą, Mieželaičio avangardiniai eksperimentai stokoja socialinės agresijos ir destrukcijos, juose ryški lyriko liekana, jie pernelyg (?) inteligentiški, moralūs, literatūriški. Net ir tuomet, kai poetas imasi socialinės kritikos prieš idealizmo matmenį praradusią vartotojų visuomenę (ciklai „Infliacija“, „Standartai“), tai įgauna banaliai tiesmukas satyros formas.

Dar vienas pastebėjimas: „kosmopolito“ Mieželaičio kūryboje leitmotyviškai skamba ir Lietuvos, lietuvių tautos, kalbos, kultūros tema. Apie tai poetas yra parašęs argumentuotos eseistikos ir gražių deklaratyvių eilėraščių (patriotinis motyvas ypač netikėtas Atgimimo meto poeto kūryboje, kur jis gyvena tais pačiais pilietiniais tautos rūpesčiais, bet „mitinguoja“ vienas pats – savo eilėraščiuose – kn. Laida). Tautinę Mieželaičio poziciją, kuri ryškiai skyrėsi nuo oficialiosios internacionalinės, paremia ir iškalbingas dokumentas. Elena Mieželaitienė yra rodžiusi poetui dovanotą Genriko Zimano knygą Per suklestėjimą į vienybę (1968), kurioje deklaruojama tautų susiliejimo į vieną socialistinę naciją būtinybė ir gėris – dauguma jos puslapių išmarginti Mieželaičio prieštaraujančiomis, demaskuojančiomis, emocingomis pastabomis.

 

Iš Mieželaičio knygų lentynos. Autorės nuotraukos

Kad Mieželaitis yra svarbus lietuvių poezijos istorijai, abejojančių, manau, nedaug. Ar jis gali būti / yra įdomus dabartiniam skaitytojui? Bandžiau pasakyti – taip.