literatūros žurnalas

Jūratė Sprindytė. Trys knygos, kuriose pasaulis nesibaigia

2022 m. Nr. 3

Praeitų metų romanuose dominuoja farsas, groteskas, parodija, ironija – visos komizmo ir ypač juodojo humoro formos ir priemonės. Humoras niaurus, satyra tamsi, cinizmas šiurkštus. Gal tai susiję su agresyvia autoritarinių valstybių politika ir karinių konfliktų baime, migracijos padariniais, ne visai tinkamu pandemijos valdymu ir kitais galios struktūrų veiksmais, darančiais spaudimą individo sąmonei. Kūrėjų nerimastingumas ypač jautriai atliepia tvyrančią nesaugumo atmosferą, todėl totalinio žmonijos nuosmukio vaizdiniai persmelkia visas kultūrinio gyvenimo sritis. Tokia situacija rašytojams sukelia individualius depresijos paūmėjimus, asmens amžiaus vidurio išprovokuotas krizes, kūrėjo išsisėmimo, „išsirašymo“ ženklus. Modernių filosofų darbuose populiari ekologinės katastrofos tematika, ontologinio posūkio teoretikai rašo knygas „Pasaulio pãbaigos“, o visuomenėje nuolat tvyro grėsmės nuojautos. Pakirstas pasitikėjimas civilizaciniais pasiekimais, žmogaus proto, valios, aukštosios kultūros verte. Valdo Papievio „Ėko“ tiesiogiai atspindi visas šias anomalijas – bet išskirtinai autoriui būdingu lyriniu kodu, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus, Rolando Rastausko, Ievos Dumbrytės romanai – ekspresyviais ar ir agresyviais būdais. Tad šįkart vartysiu tiesiog kitokias knygas, kurių pasakojimai neturi bendriniu tampančio katastrofizmo bruožų, o siekia valstybės ar asmens išsipildymo.

Romas Gudaitis. Vėlyva malda: esė. – Vilnius, Homo liber, 2022. – 228 p.

Pirmuose Romo Gudaičio knygos puslapiuose erzina pakilumas ir nemaža dozė patetikos, kurios nepakenčiu, o ir skambi antraštė priverčia suklusti. Bet kurio signataro tekstai turbūt skambumo išvengti negali, nes tai, ką jie prieš trisdešimt dvejus metus laužė ir tvėrė, jiems yra šventa, ir žodžių tam reikia lyg pašventintų. Imu ir atsiverčiu bet kur, pradedu skaityti nuo p. 77, ir viskas stoja į vietas, „užkabina“ vyresniųjų rašytojų lietuviškai eseistikai būdinga problematika, jaukus arba ironiškas pasakojimo tonas.

Knygoje esama asmenybių portretų, beletristinių miniatiūrų ir publicistinių puslapių, memuarų ir aktualios esė. Yra pasakytų ir nepasakytų kalbų, apskritai – žavus tas neblėstantis visuomeninis aktyvumas, viešo intelektualo moralinis įsipareigojimas, kuris kalbėjimo aistra, būtinybe viešai dalintis primena Jono Mikelinsko angažuotumą. Štai 2000 m. kalba, turėjusi būti pasakyta konferencijoje „Menininko statusas Lietuvoje“: „Lietuva valdoma – ne kuriama. Lietuva saugoma – ne kuriama. Lietuva integruojama – ne kuriama. Kai neteikiame reikšmės kūrybai, kaip pamatiniam svarbiausiam principui, viso krašto ir jo žmonių kvailinimas neatrodo baisiai. Tie, kurie KURIA, nėra reikalingi taip, kaip tie, kurie valdo“ (p. 57). Aš (rašytojas, kūrėjas) čia nesureikšminamas, pozicionuojamas kaip mes, kaip bendruomenės narys.

Keliamas ir kitas svarbus klausimas, nuskambėjęs esė apie kino režisieriaus Raimondo Vabalo tėvą, Tauro apygardos politinio skyriaus viršininką Gediminą Vabalą: ar paduotų pokario rezistentai ranką mūsų inteligentams? Nepaduotų. Nes inteligentija pasirinko konformistinį kelią – „išlaukti geresnių laikų“, vis padūsaudama, kad ji nesulauksianti, o kai atėjo tie laikai, pareiškė žinojusi, jog ateis. Autoriaus nuomone, slidumas, laviravimas, šiaudadūšiškumas ir prisitaikymas neįmanomi atpirkti jokiais atsiprašinėjimais ir savigraužomis.

Trumpesnių ir ilgesnių esė forma atspindėtas ilgas istorinio laiko tarpsnis – nuo ankstyvojo pokario, per vėlyvąjį brežnevinį sovietmetį iki Sąjūdžio ir šių dienų. R. Gudaitis yra liudininkas daugelio Virsmo įvykių (sąmoningai rašau didžiąja raide), pažinojo svarbių kultūros ir politikos veikėjų, turi nuomonę apie daugelį reiškinių. Rašymo intencija – ne tik užfiksuoti, ko jau daugelis nebeprisimins, ar pagerbti bendražygius, bet ir paskatinti toleranciją, lietuvybę, patriotizmą, piktai pakalbėti apie klaidas ir pūlinius. Tie piktieji esė turi politinio pamfleto bruožų, kiti – lyriniai memuarai apie ankstyvą jaunystę, dar kiti pilni įnirtingos publicistikos (pavyzdžiui, AŠ išvešėjimas internete, politikoje, kasdienybėje), o valstybę juk kūrė ne AŠ – MES.

Vienas labiausiai įkvėptų rašinių su motyvu „metraščio linas“ – apie Romualdo Ozolo, kaip filosofo, mastelį ir jo galimybę būti nepriklausomos valstybės valdžios viršūnėje. Deja, tokie protingi, darbštūs ir tylūs dažnai patraukiami iš kelio, o visos organizacinės gijos buvo jo rankose, atliktas „milžiniškas darbas rengiant Sąjūdžio dokumentus. Milžiniškas darbas Sąjūdžio veikloje. Ir kuklumas esminiais momentais“ (p. 157).

Lietuva lyginama su Dievo karvyte boružėle. Įdomi mintis ir paralelė, kodėl lietuviai nesukūrė Epo – nes neturi imperinės sąmonės. „Boružėlės“ fone dar skaudesnės atrodo esė apie imperinį režimą ir nuolatinį spaudimą asmeniui ir tautos visumai, pilnos negyjančio trauminio sindromo širdgėlos, kurio jaunoji karta nepatyrė ir ne(pri)pažįsta.

R. Gudaitis susijęs su kinu, tad suprantamas sielvartas dėl sugriautos senosios Kino studijos (vadovavo jos scenarinėms dirbtuvėms). Tada ir susiformavo nuostata jokiu būdu nepatarinėti rašytojui, kaip reikia rašyti (daugelis jaunųjų anuomet kurdami scenarijus uždarbiavo duonos kąsniui). Unikalus liudijimas, kaip buvo nušvilptas Andrejus Tarkovskis po uždaros filmo „Veidrodis“ peržiūros (p. 112).

Niuansuotoje esė apie Justino Marcinkevičiaus juodinimo bylą išplėtotas taburetės motyvas. Tai dar vienas pavyzdys, kad tinkamai pavartotas įvaizdis, frazė ar žodis tampa apibendrinančiu ženklu. Taburetė kaip įnagis, reiškinys, destruktyvus kirtis simbolinama nuo paties Just. Marcinkevičiaus, jaunystėje susidūrusio su režimo prievarta. R. Gudaitis, įvairiuose kontekstuose linksniuodamas taburetę, kilstelėja ją į abstrakcijos lygmenį, kaip galimybę netiesiogiai užvožti kažkam nelojaliam per galvą, kaip įprotį šmeižti, intriguoti, juodinti, grasinti, šantažuoti, net sukuria frazę „taburetiškasis mentalitetas“. Paskutinis pavyzdys – taburetė jau gavusi nurodymą „pripaišyti Petrui Cvirkai atsakomybę už visus sovietizacijos nusikaltimus! Vykdo! Griauna paminklą!“ (p. 169).

Atsiminimai skleidžia daugelio kūrybingų asmenų likimus ir parašyti emocionaliai: apie Joną Čekį, kai po „Vagos“ dirbo Kultūros ministerijoje; apie šiandien beveik nežinomą dramaturgą Juozą Montvilą, kuris simptomiškai atspindi likimo vingius keičiantis santvarkoms – sovietmečiu persekiotas, paskui pripažintas sąjunginėje erdvėje, o nepriklausomybės laikais jau niekam nereikalingas, ligotas, jo pjesės nestatomos; apie Mykolą Karčiauską, jo suklestėjimą parašius „Žvirgždės poemą“, o vėliau nustumtą įtarus bendradarbiavimu su struktūromis; apie buvusius universiteto moksladraugius – baltiškojo tikėjimo rekonstruotoją Joną Trinkūną, Vydūno tyrėją Vacį Bagdonavičių.

Asmeninės praeities fragmentai žemiškiausi ir mažiausiai skambūs: neliko pradžios mokyklos, gimtojo kaimo, sodybos („Kur buvo mūsų namai – dabar degėsių krūva“, p. 109), šviesiai prisimenamas mokytojas Čiupkevičius, klasiokai – Ilgakasė, klasės draugas išradėjas, konstravęs primityvų telefoną iš dėžučių nuo batų tepalo. Man negirdėtas naujadaras „rusmergė“, bet turbūt jo gimtuose kraštuose tai gyvavęs žodis. Ne tik leksika (gražūs tie „paniera“, „pėrankos“, „bligacijos“, „liarmas“, „portepeliukas“), bet ir intonacija visad svarbi prozoje – daug empatijos, esama humoro ir grotesko, ypač kalbant apie chamus-Chamskius. Pakiliai pašlovinami skuduriniai pokario sportiniai bateliai, kuriuos merginos baltai nutepdavo dantų milteliais, ir tai buvo taip dailu berniokų akiai. Yra tokių miniatiūrinių gamtos ar savistabos blyksnių, kaip antai apie tylą, rasos lašą, pašlovinimas arkliui ar refleksijos apie žvilgsnį, liūdesį, išėjimą anapusybėn.

Tvirtinant ir viešinant savo vertybines pozicijas turbūt neįmanoma išvengti tam tikro tiesmukumo, atvirų deklaracijų, jau minėtų skambių frazių. O juk kartais užtenka ir vienos įsimenančios detalės – kuo vaišindavo leidykloje Jonas Avyžius knygai išėjus (atsinešdavo butelaitį, užkimštą namudiniu laikraštiniu kamšteliu…). Visada smagu rasti daugiau tokių užuominų, kaip kad rusų demokrato, Sąjūdžio užtarėjo Aleksandro Jakovlevo portretas, nutapytas per vieną detalę – protą žyminčią aukštą kaktą.

Dar vis svarstau, ar pabira, gana eklektiška šios knygos struktūra, kai įvairiausios esė sudėtos pramaišiui, – tai antitradicinis gestas ar taip netyčia atsitiko. Man labiau patiktų skaityti apie kaimą, vaikystę, mokytoją Čiupkevičių, Mokolų pradinukus ir gamtines įžvalgas vienoj vietoj, o atsiminimus apie kultūros žmones, Sąjūdžio riterius – sukauptus atskirame skyriuje. Taip skaidomas dėmesys, nors turinio visuma nuo to gal nenukenčia.

Būdama kitos kartos žmogus, nesu tokia skeptiška nei dangoraižių, nei knygų mugių ir net populiariosios literatūros atžvilgiu (ją R. Gudaitis vadina masine). Tačiau suprantu tos kartos principus ir nostalgijas, skausmą ar kandžiai išsakomą įtūžį dėl ne taip besiklostančio valstybės gyvenimo. Signatarui geriau matyti dvasinis nuopuolis ir atotrūkis nuo tų idealų, su kuriais eita, žūtbūtinai kovota.

Viktorija Prėskienytė-Diawara. Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą: gyvenimo romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 432 p.

Pastaruoju dešimtmečiu egodokumentiką skaityti dažnai įdomiau nei pramanytas fikcijas.

Esu alergiška pretenzingoms paantraštėms, bet šįkart „gyvenimo romanas“ neerzina, nes autorės gyvenimas įvykių gausa, veikėjos charakterio išsamia reprezentacija ir keistomis likimo trajektorijomis tikrai panašus į romaną. Pagausėjusias autobiografijas, gyvenimo aprašymus, laiškų publikavimą kartais skatina egocentrizmas, bet šioje knygoje skleidžiasi unikali patirtis. Kitas pabrėžtinas bruožas – stiprus politinis pamušalas, kurį nuosekliai ženklinti padeda žurnalistės, rašytojos įgūdžiai (prieš tai išleistos dvi apsakymų knygos – „Bėgimas į nežinią“, 2017; „Džiaugsmo ašaros“, 2019).

Chronologinis pasakojimas paprastai būna nuobodus savo linijiškumu, bet šioje knygoje jis pagrįstas nuoseklia herojės branda kardinaliai kintant aplinkybėms. Rišlumo teikia pabaisų motyvas, persekiojantis nuo pat pradžios iki pabaigos, kad ir kur gyventum. Vaikystėje vadinami „pabaisiukais“, piktybiški, indoktrinuoti žmonės ir jų žlugdantys veiksmai išplėtojami į visaapimančias bet kurio nedemokratinio režimo formas. Nuo mažens užsigrūdinusi mergaitė – nes tėvas lageryje, motina – kalinio žmona nuolat neturi darbo, o broliukas susideda su niekšeliais – anksti išmoksta atpažinti blogį, prievartinio režimo principus (viena galvoti, kita sakyti), nepasitikėti valdžia ir pasikliauti tik savimi. Sukrečiantis įvaizdis – spintoje slepiamas nuodų butelis, kurį vaikai turėtų išgerti, jei motina savaitę negrįžtų iš saugumo tardymų. Vieni šviesiausių metų – viešėjimas gyvenant pas senelius. Jautriai nuteikia poeto Kazio Jakubėno eilėraštukai, sueiliuoti vienišos moters vaikams. Gatvėje Viktorija išmoko pakovoti už save bet kokiomis aplinkybėmis, ir tai vėliau labai pravertė. Knygoje nuolat kartojasi, dauginasi pirmosios apgavystės įvaizdžio pamoka – apsuktai nepasiduoti (vietoj šokoladinio saldainio gautas blizgančiai supakuotas akmenėlis). „Gyvenimo romane“ apstu medžiagos moterų ar lyčių (ne)lygybės studijoms. Viktorija lanko šaudymo ir parašiutizmo būrelius, nori studijuoti kino režisūrą, bet moterų ten nepriima. Viktorijai Maskvos laikotarpis – neromantiškas, kultūrininkų bendruomenė ir rusų „auksinis jaunimas“ traktuojami pašaipiai, vos nenuslystant į gandų ir apkalbų lygį.

Dvylika pasakojimų skyla į dvi dalis, pirma – sovietmetis nuo gimimo iki studijų Maskvoje ir vedybų su Malio piliečiu, antra – Malio epopėja, kuri truko net trisdešimt šešerius metus. Kelionių ar emigracinės literatūros Lietuvoje parašoma daug, apie kitas šalis galime pasiskaityti įvairiausiais rakursais – nuo egzotiško grožio iki rytų europietės išnaudojimo, bet ši knyga netipiška. Ji išskirtinė, kaip minėjau, savo politiniais motyvais. Ypač konkrečiai vaizduojama, kaip Sovietų Sąjunga visais įmanomais būdais spaudė okupuotų kraštų žmones ir drastiškai kovojo už savo įtaką trečiosiose pasaulio šalyse. Patrice’o Lumumbos universitete studijavo socializmo dvasia auklėjami Afrikos, Lotynų Amerikos jaunuoliai.

Kaip moteriai ištrūkti į vyro tėvynę? Detaliai aprašomos komunikacinės kliūtys buvo ir primityvios, ir rafinuotos: valdžia vizos atidėliojimą aiškino kvailiausiais argumentais, išradingai persekiojo „vyrukai“, sulaikydavo ir filtruodavo laiškus, iki paskutinės minutės kratė oro uoste ir t. t. Visiems toji santuoka atrodė įtartina (norima pasprukti iš Sovietijos? išlaisvinti kalėjime už nužudymą sėdintį brolį?). Vilniuje auginanti du vaikus moteris negali išvykti net aštuonerius (!) metus. Pagaliau ištrūkusi V. Prėskienytė-Diawara tikėjosi apsigyventi bet kurioje demokratiškesnėje pasaulio šalyje, tačiau patriotas vyras to neketino daryti, nors buvo žadėjęs. Gaoussou Diawara – žinomas poetas, rašytojas, vėliau dramaturgas ir Malio rašytojų sąjungos pirmininkas, dėstytojas ir įvairių valdybų, komisijų narys, tikėjosi ir Malyje steigti kažką panašaus į socializmą, nes mokydamasis Maskvoje buvo pripūstas marksistinių idėjų, kurios tik iš lėto sklaidėsi.

Autorė nedviprasmiškai konstatuoja, kad Malio gyvensena visus tuos keturis dešimtmečius jai liko nepriimtina: „Man neprireikė daug laiko, kad suprasčiau, jog patekau į kitą pasaulį, pasiklydusį tarp dviejų civilizacijų, kurias skyrė keli šimtmečiai“ (p. 240). Stebino raudona žemė, nešvara, poligamija, įsigalėjusi kastų sistema, keli kariniai perversmai, vaikus „nusavinanti“ didelė šeima. Viduramžiški papročiai ir prietarai, nenugalimai įsišakniję stereotipai, vietinių tinginystė, veltėdžiavimas buvo kasdienybės dalis („vienas dirba, o dvidešimt parazituoja“, p. 312). Teko išmokti rėkti ant tarnų, prasimanyti pinigų, laviruoti tarp agentų ir godžios vyro šeimos. Kultūrininkai Malyje priklausė žemiausiai kastai. Tik karingo būdo „pasiutusi lietuvė“ galėjo atlaikyti tokį svetimos aplinkos spaudimą.

Šaltojo karo metais klestėjo ir KGB, ir CŽV, aplinka prifarširuota šnipų. Tas tinklas toks visaapimantis, kad kartais net atrodo nerealiai išdidintas, bet faktais ir pavardėmis grįsti pasakojimai tokias iliuzijas sklaido. Agentai net per tvorą peršokdavo, o skaitytojams netikėčiausia žinia, kad abu Diawaros yra įpainiojami į CŽV pinkles, turi atsiskaityti už surinktą informaciją, – ji kartą per mėnesį, vyras – kartą per savaitę. „Tapau amerikiečių šnipe“, – ir drąsiai, ir karčiai pripažįsta autorė (p. 315).

Intriguojančių pasakojimų gausoje esama šiek tiek snobizmo, kalbant apie pasisėdėjimus kultūros oazėje „Neringos“ kavinėje, pasididžiavimo bravūrišku elgesiu (į Maskvos centrinius literatų namus rašytojai net specialiai atvažiuodavo jos įvesti, p. 191), retsykiais pernelyg tiesmukai aiškinama apie sovietmečio suvaržymus.

V. Prėskienytė-Diawara atsigauna ėmusis jos natūrai artimos kūrybinės veiklos – statyti spektaklius, adaptuoti kūrinius scenai, ugdyti studentus, drauge su vyru kurti pjeses. Šis pozityvusis periodas skaitytojo jau taip nebeįtraukia, o gal pasireiškia storos knygos „nuovargis“. Tenka pripažinti, kad autorė pripratino prie šokiruojančių detalių, ir dirginantis jų poveikis sąmonei sugestyvesnis už ramų pasakojimą, nors dvylika skyrių kaip visuma suteikia daug netikėtos informacijos.

Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre. Kvėpuoti kitais: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 279 p.

Su prieš tai aptarta knyga šį romaną sieja prancūziškasis dėmuo, nes skurdi Vakarų Afrikos valstybė Malis buvo kolonizuota Prancūzijos, o „Kvėpuoti kitais“ ne tik veiksmas rutuliojasi Paryžiuje, bet ir herojės intencijos totaliai nukreiptos į lietuvės tapsmą prancūze. Nudžiugau, kad apie emigraciją galima ir kitaip parašyti – galingesnė istoriškai, brandesnė kultūriškai Prancūzija romane kvestionuojama kaip įsivaizduojamos laisvės šalis. Kiek čia suvaržymų, elgesio kodų, uždarumo, snobizmo, apsimetinėjimo ir tariamo aristokratizmo! Iš pradžių Paryžius svaigina vien nuo minties, kad jame esi, kad lauko kavinėje gurkšnoji kavą, o pro langą matai Eifelio fragmentą. Protagonistė Elena Pikar, pasakojanti apie kasdienybę su vyru prancūzu ir maža dukryte Lėja, kolekcionuoja vaizdus, būsenas, patirtis, kalbos ir elgesio manieras, ieško artimos draugės, kad iš jos perimtų reikalingus įgūdžius ir kuo greičiau pritaptų prie aplinkos. Nauja šiame romane tai, kad rytų europietės visada susitapatindavo su savo žemesniu statusu Europos šalyse, o Elena nori prilygti prancūzėms, perimti papročius, gyvenimo būdą, išmokti sklandžiai kalbėti, dailiai rengtis ir niekaip neišsiduoti, kad yra iš posovietinės respublikos. Elenai itin svarbu palypėti socialiniais laipteliais aukštyn, tapti „sava“. Vyras taip pat primena, kad prancūzės jai turinčios būti „pavyzdys“. Bet perkurti tapatybę ir įveikti žemą savivertę nesiseka: Elena neurotiška, nelaiminga, irzli, nesiadaptuoja, liguistai reaguoja į smulkmenas. Jai nuolat atrodo, kad yra skenuojama atsainiu paryžietišku žvilgsniu. Nei vyras, nei tariamos draugės, nei meilužis „nepadėjo svetimoje šalyje sukurti save iš naujo“ (p. 203), atvirkščiai – pasinaudojo, išdavė. Elena saugo figūrą ir serga bulimija, kuri romane pranoksta tik fiziologinį sutrikimą – tai svetimo gyvenimo būdo slegiantis turinys, kurį nuolat tenka išvemti.

Paryžius, nepaisant akcentuojamos ir geidžiamos prancūziškumo specifikos, yra multikultūrinis miestas, jame daug emigrantų, kurie priešinami su sistemingai išugdytais prancūzais, mokančiais gyventi ir mėgautis, puikuotis, apgaudinėti ir dėl to nesijaudinti. Tik Saigone iki vedybų abu – lietuvė ir prancūzas – jautėsi gerai, nes abu svetimoje kultūroje buvo lygūs, o kai vyras atsiduria namuose Paryžiuje, harmonija dingsta, išryškėja sunkiai įveikiami skirtumai. Romane išsamiai plėtojamos moters, motinystės, vaikų auklėjimo problemos. Empatiškai vaizduojami vaikai, kuriuos griežtos taisyklės traumuoja, o tėvų troškimas plaikstytis dėl malonumų palieka mažuosius svetimšalių auklių globai.

Romano tekstas tarsi nuaustas iš mažučių dygsnelių: pasakotoja stebina pastabumu, konkrečiomis mikrodetalėmis, kurias kruopščiai fiksuoja lyg įgudusi kolekcionierė. Jei autorė žurnalistė nebūtų dirbusi „Cosmpolitane“ ar rašiusi „Moters“ žurnalui, tikriausiai nebūtų tokia atidi išoriniams, materialiems paviršiams (drabužiams, maistui, laikysenoms, interjerams). Laimei, išorės mirguliavimas grindžiamas psichologiniais tvinksniais, o herojės charakteris patiria evoliuciją. Gebėjimas per Kalėdas išrėžti vyro giminei apie jų iškrypusias vertybes yra moters savivokos kulminacija. Elena patiria šoką, klajoja po nebemielą miestą ir grįžusi namo nualpsta ant ribinį lūžį žyminčio slenksčio. Toks kūrinio finalas atviras įvairioms galimybėms.

Jūratė Sprindytė. Mes ir pynėm, ir rašėm

2021 m. Nr. 12 / Danielius Mušinskas. Vainiko pynimas. – Vilnius: Homo liber, 2021. – 120 p. Viršelio autorė – Živilė Jackūnaitė.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Jūratė Sprindytė. Svetimšalės žvilgsnis

2021 m. Nr. 3 / Saulius Šaltenis. Geležiniai gyvatės kiaušiniai. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 197 p.

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Jūratė Sprindytė. Juozo Paukštelio orbitoje

2020 m. Nr. 3 / Juozas Paukštelis ir Juozo Paukštelio literatūrinės premijos laureatai. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. – 342 p. Knygos dailininkė – Laura Inė.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Jūratė Sprindytė. Rudens rašytojas

2017 m. Nr. 11 / Šį vėlyvą rudenį prisimename rudens žmogų – Antanui Ramonui neštume gėlių, pasidžiaugdami jo 70-mečio sukaktimi. Gimęs lapkritį (1947) ir išėjęs anapus spalį (1993), buvo palytėtas esmiškai rudeniško dėmens (šiaurės topika,

Jūratė Sprindytė. In memoriam. Sudie, bičiuli (Algis Kalėda)

2017 m. Nr. 7 / Sudie, bičiuli. Apie ištisus dešimtmečius arti buvusį žmogų rašyti sunku – esi nuščiuvęs, sutrikęs ir staiga praradęs ne tik balsą, bet ir gabalą savo paties gyvenimo. Literatūrologas, polonistas, lituanistas, vertėjas….