literatūros žurnalas

Jūratė Sprindytė. Mes ir pynėm, ir rašėm

2021 m. Nr. 12

Danielius Mušinskas. Vainiko pynimas. – Vilnius: Homo liber, 2021. – 120 p. Viršelio autorė – Živilė Jackūnaitė.

Mano kartai „Vainiko pynimas“ – sunki knyga, nes joje nuolat klausiama, kas užgyventa, ką po savęs paliksime. Kai kartos jausmas yra stipriai, net skausmingai įsišaknijęs, lengva tapatintis ir su tekstų turiniu, ir su raiška (kokiais 1972 metais ir aš pati troškau taip aistringai žįsti literatūros spenį). Simptomiškai simbolinis ir šios knygos pavadinimas, juk vainikas pinamas ir šventiškas, ir gedulingas.

Novelistika tikrai nėra literatūros marginalija, nors ir ne taip adoruojama skaitytojų kaip romanas. O novelei ištikimų autorių, suvokiančių kietos struktūros ir prasmingo sakinio grožį, niekad nebuvo daug. Danieliaus Mušinsko novelės aštuntajame–devintajame XX a. dešimtmetyje atrodė smarkiai išsiskiriančios iš bendro fono. Prozininkas turi susikūręs savitą mažosios novelės modelį ir ištikimai jį eksploatuoja. Pats viena proga kūrybą yra palyginęs su „žodine eutanazija“, padedančia žmogui gelbėtis nuo laikinumo šioje žemėje pojūčio. Jo proza prisiliečia egzistencinio geluonies, t. y. kalba apie likimo ir mirties pamokas, kurias Umberto Eco laiko esmine literatūros funkcija. Ir „patys nelaimingiausi tie, kurie neišmoksta tapti lengvabūdžiais“, – sako vienišas medžio drožėjas novelėje „Svetimšalis“ (p. 9) – nes gyventa per daug teisingai ir sunkiai.

Suskaičiavus išleistas D. Mušinsko novelių knygas: „Kol išaušta rytas“ (1979), „Mėlynų dilgėlynų naktis“ (1982), „Šviesa virš Tausalo“ (1987), „Gyvenimas kaip alibi“ (1991), rinktinė „Kalno saugotojas“ (2006) – „Vainiko pynimas“ būtų šeštas rinkinys, o tarp pirmo ir naujausio driekiasi kone pusšimčio metų tarpsnis. Pluoštas periodikoje išbarstytų jaunatviškų ir vėlesnių kūrinių ir sudaro „Vainiko pynimo“ branduolį. Sunkiai save privarantis, kaip pats sako, prie rašomojo stalo, pagaliau ryžosi knygai.

Tai ne siužetinės, o būsenų novelės. Glaustumas svarbiau už platumą, čia nereikia papildymo ir plėtojimo potencialo. Rašytojas geba įvaizdinti pačią egzistencinio nerimo būseną ar tikėtiną būdą jos išvengti: „Gilyn, kur širdis, niekada nesileisk“, – pataria moteris („Užrašinėtojas“, p. 14). O D. Mušinskas nuolat leidžiasi, ir iš to kyla problemos ne tik veikėjams, bet ir autoriui, kadangi refleksyvūs tekstai ima kartotis. Žilas žmogus gręžiasi atgal kaip neišsipildęs, nieko reikšmingo nenuveikęs, ar jis būtų skulptorius, ar mokytojas, ar koks darbininkas, ar klajūnas, ar galbūt rašytojas. D. Mušinskas subtiliai, gal kiek įkyriai rašo apie laiko bėgsmą, kuris neišvengiamai slenka diminuendo kryptimi. Tipiška novelė „Upės pabaiga“, miestelis su Florijono statula centrinėj aikštėj, vėl žilas žmogus kaip ir kitų novelių pagyvenę vyriškiai dūsauja, kad tuščiai praėjo gyvenimas.

Antra svarbi tema – nuolatinis iliuzijų dužimas. Akivaizdu, kad atgal pavojinga gręžiotis, dabar psichologai pataria nesigręžti į praeitį, nes tai sunkiai pakeliama. Gyvenk šia akimirka. Atsigręžus veikėjams atrodo, kad jų gyvenime nieko reikšmingo nebuvo. Net nebūtyje nėra teisingumo – dviejuose kūriniuose pasikartoja šis identiškas sakinys. Viskas nuplaukė, išskydo. Atmintis veikėjams labai svarbi, duria kaip dyglys. Vaikai smagiai žvelgia į dundantį traukinį, nes viskas prieš akis, o paskui jau žili sėdi ir žiūri į tą patį traukinį, kai viskas lyg baigėsi (novelė „Visos dienos ir naktys“). Kaip literatūrologė esu sugadinta intertekstualumo nuojautų, iškart prisimenu Juozo Apučio triptiką „Žalias laiko vingis“, kuris simbolizuoja laiko judesį nelyginant tasai žalias traukinys, ar Broniaus Radzevičiaus novelę „Praradimo aidai“, iš kurios pacituosiu vieną solidaraus rašytojų tapatumo pavyzdį: pajusdavo „širdį geliantį jausmą, kad visa, kuo jis kitados gyveno, jau seniai palaidota, nebesugrįš, tačiau visa tai tebegyva atmintyje“ (B. Radzevičiaus novelių rinkinys „Link Debesijos“, 1984, p. 274).

Pirmo skyriaus „Vainiko pynimo“ novelės įvairiais pavidalais varijuoja praradimų apmąstymus. Dažniausias scenovaizdis – vienišas žmogus, du alaus buteliai, cigaretės dūmas, tuščios saujos / neužgyventi aruodai, tuštumos slėgis, gėla ir klausimai: koks gyvenimo tikslas, kokia prasmė? Veiksmo erdvė – daugiausia maži provincijos miesteliai, iš kurių norima išsiveržti, toks miestelis apibūdinamas kaip duslus, alsus, nykus, troškus („Susapnuotas miestelis“). Kai kam ir pavyksta išsiveržti į didmiesčius, bet sugrįžus ar nesugrįžus – vis tiek kankina ta pati tuštuma. Veikėjas ar pasakotojas jaučia savo gyvenimą kaip kaltę, kitam net ima atrodyti, kad yra savo gyvenimo žudikas. Nepakeldamas rutinos, vakare veikėjas sukniumba iš nevilties, kad ryte vėl išeitų į kontorą („Baimė“). Dar herojumi gali tapti vidurnaktis, kai vėlgi kamuoja klausimas, „kaip nugyventi gyvenimą žmogui, mąstančiam apie savo gyvenimą“ (p. 96).

O tokių ritmiškų, programinių tekstų kaip „Nesi pašauktas, bet atėjai pats ir atsistojai prie sienos“ niekas neberašo, tai prasilenkia su dabarties konjunktūra, panašius pakilius žodžius kaip manifestus skandavo Justinas Marcinkevičius santvarkų virsmo dienomis. Šiuolaikinėj literatūroj niekas nebeklausia, „kaip nugyventi gyvenimą“, – klausimas, pripažinkim, tiesmukas, bet tuo, kad retas, yra ir įdomus, ir netikėtas. Tai poetinė proza nelyg Valdo Papievio mažasis romanas „Ėko“, ir tai stipri mūsų prozos tradicija nuo Jono Biliūno, itin perspektyvi buvusi vėlyvuoju sovietmečiu, kai emocinis pradas rikiavo visą kūrinių egzistencinį turinį, kompoziciją ir intonaciją, kai išpopuliarėjo mažos formos, ir tai buvo rimta, opoziciška priešstata tuomet išvešėjusiems storiems epiniams romanams, gelžbetoninei epikai. Dabar tai retroaktyvūs tekstai. Vertybinis maksimalizmas D. Mušinskui buvo būdingas nuo pat pirmų knygų, bet jauniems mums regėjosi, kad saulė niekada nenusileis ir kad būtina parašyti apie žiogų čirpimą! Pasaulis D. Mušinskui neatrodo nei blogas, nei geras, neturima intencijų pataisyti žmogaus prigimtį. Toks požiūris eliminuoja iš jo kūrybos didaktinį momentą, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalba moralistas. Ši knyga man aktualizuoja klausimą apie optimizmo ir pesimizmo sūpuokles. Nenustebau dėl rumunų filosofo Emilio Ciorano epigrafo ties vienu iš kūrinių, nes šio filosofo nihilistinis požiūris ir aforistinis stilius D. Mušinskui neabejotinai artimi. Novelėje „Amžinas rašymas“ kūrėjas rašo ir baltą, ir juodą apsakymus. Pesimistinis gyvenimo suvokimas juk nė kiek ne prastesnis už optimistinį, filosofiškai žvelgiant – jie lygiaverčiai.

Ir štai nudžiungu 66-ame puslapyje sutikusi Munkų, mano mėgstamą ankstesnių D. Mušinsko knygų herojų, žemaitį, truputį Kukutį, truputį trečią brolį, kuris skleidžia naivumą, šviesą ir lengvesnį požiūrį. Čia jau kitas pasakojimo būdas ir kita tonacija. Novelėje „Muzika didingam pastate“ sukurtas Munkaus, atsirėmusio į reklamos stulpą, įsimenantis regėjimas: jam atrodo, kad pastatas keliauja, kad vargonai puikiai groja, bet minia jo nesupranta ir užpuola kaip nusikaltėlį. O Munkui tik galva trumpam aptemo. Individo ir minios antagonizmas nuolat forsuojamas, kaip Juozapo K. (bendrinis jau šis žodis) ir Naujosios Ponijos priešingybė socialinės atskirties novelėje „Ant peilio ašmenų“. Autorius atidus vadinamajam „mažajam žmogui“, kuriam nepriklausomybės laikai nesuteikė gyvenimo pagerėjimo. Naujieji išminčiai, pašūkavę iš tribūnų, lekia juodais limuzinais, o juozapai k. tik čiaudo nuo jų dulkių, t. y. taip „kyla gerovės viršūnėn“ (p. 73). Tokie naujoviški tekstai kaip „Trys kurmiai“ liudija, kad emocingą rašymą D. Mušinskas moka pakeisti kandžia satyra, socialinio analitiko nuostatomis, tai atsispindi antroje knygos pusėje.

Perkamus populistinius dabarties kūrinius rašytojas vadina papūstžandžiais – tokių jis nerašo sąmoningai, todėl jo kūrybinis kraitis skalsus. Patraukli tokia nesusireikšminanti laikysena – neleisti į rinką tuščiažodžiavimo, kurio šiandien literatūroje apstu. Pastarųjų metų Danieliaus Mušinsko kūryboje atsirado daug ironijos, elegiją pakeitė sarkazmas, saulėtekio optimizmą – saulėlydžio pesimizmas. Poetizavęs kasdienybę, dabar rodo rutinos siaubą, praradimų tikrovę.

Reziumuodama pacituosiu Gabrielį Garcíą Márquezą: „Neverk, kad kas nors baigėsi. Džiaukis, kad tai buvo.“

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Jūratė Sprindytė. Svetimšalės žvilgsnis

2021 m. Nr. 3 / Saulius Šaltenis. Geležiniai gyvatės kiaušiniai. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 197 p.

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Jūratė Sprindytė. Juozo Paukštelio orbitoje

2020 m. Nr. 3 / Juozas Paukštelis ir Juozo Paukštelio literatūrinės premijos laureatai. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. – 342 p. Knygos dailininkė – Laura Inė.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Jūratė Sprindytė. Rudens rašytojas

2017 m. Nr. 11 / Šį vėlyvą rudenį prisimename rudens žmogų – Antanui Ramonui neštume gėlių, pasidžiaugdami jo 70-mečio sukaktimi. Gimęs lapkritį (1947) ir išėjęs anapus spalį (1993), buvo palytėtas esmiškai rudeniško dėmens (šiaurės topika,

Jūratė Sprindytė. In memoriam. Sudie, bičiuli (Algis Kalėda)

2017 m. Nr. 7 / Sudie, bičiuli. Apie ištisus dešimtmečius arti buvusį žmogų rašyti sunku – esi nuščiuvęs, sutrikęs ir staiga praradęs ne tik balsą, bet ir gabalą savo paties gyvenimo. Literatūrologas, polonistas, lituanistas, vertėjas….

Nuo 2016-ųjų ližės: knygos ir tendencijos

2017 m. Nr. 4 / Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas