Bet širdy ši žemė ne svetimšalė. Iš šiuolaikinės latvių poezijos
2018 m. Nr. 2
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
XX a. viduryje Janio Rainio kūrybos vertimų leidyba atvėrė kelius kaimynų poetiniam žodžiui link Lietuvos. Tuo metu kūrybingai dirbo vertėjai Kostas Korsakas, Eugenijus Matuzevičius. Aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį „Žvaigždyno“ serijoje suspindėjo Ojaro Vaciečio, Imanto Zieduonio, Mario Čaklajo lyrika. Šio amžiaus pradžioje iškiliai pristatyti Baltijos Asamblėjos premijos laureatai Uldis Bėrzinis, Knutas Skujeniekas, Janis Ruokpelnis. Per pastarąjį pusamžį pasirodė ne tik latvių jaunųjų poetų kūrybos rinkinys „Mes atėjome į šį pasaulį“, kuriame debiutavo šių dienų didieji meninio žodžio kūrėjai U. Bėrzinis, Leonas Briedis, Mara Zalytė, bet ir rinktinės / antologijos „Mūza ateina nuo Dauguvos“, „Varpai“, „Pavasaris bus kaip visada“.
Latvijos nepriklausomybės šimtmečiui verčiu rinktinę / antologiją, kurioje vietos ras įvairių stilistinių pakraipų, skirtingų kartų, mažiau versti į lietuvių kalbą poetai, tiek gyvenantys Latvijoje, tiek emigravusieji. Pažintį pradeda ši publikacija. Kaimynų margaspalvis poetinis žodis skanduos vieną pagrindinių kultūros vertybių – latviškąją tapatybę baltiškajame kontekste.
Pēteris Zirnītis
Pėteris Zirnytis (1944–2001) – aštuonių poezijos rinkinių, keturių knygų vaikams autorius, leidyklos „Nordik“ įkūrėjas. Jo eilėraščiai versti į anglų, prancūzų, rusų, ukrainiečių, bulgarų kalbas. Lietuviškai pirmąkart publikuoti latvių jaunųjų poetų kūrybos rinkinyje „Mes atėjome į šį pasaulį“, vertė Gediminas Jokimaitis.
* * *
Dunda Žemaitija dusliai
dundendama,
skuba skinti obuolių, aukštyn,
į dangų, į
nulinkusias obelų šakas, kaip mergina
į vaikino glėbį – taip
šią naktį atsiveria
Žemaitija.
Ir obuolių sėklos,
slaptingai išbrinkusios, jau dygti
gali – toks iškilmingas
obuolių kritimo ritmas,
ten būgnininkas nematomas
taktą muša.
Žemaitija pilna krūtine alsuoja,
skaisčiom žvaigždėm
patinka dundesys,
karvelis liepoje
ulduoja. Lekia
mašinos Mėnulio keliu. Laikas
grįžti namo.
Prakandau tavo obuolį, ir
viena žvaigždė
užgeso.
Jānis Baltvilks
Janis Baltvilkas (1944–2003) – poetas, ornitologas. Latvių vaikų literatūrą praturtino dešimčia poezijos rinkinių, penkiolika smulkiosios prozos knygų; vertė vaikų literatūros kūrinius iš rusų ir vokiečių kalbų. 2005 m. įsteigta jo vardu pavadinta premija už latvių vaikų literatūrą ir jos knygos meną, nuo 2008 m. ji – Tarptautinė Janio Balvilko premija Baltijos jūros regiono vaikų rašytojams, jų kūrybos vertėjams į latvių kalbą.
Apie smilgas
Apie smilgas po padangės pilkiu.
Apie smilgas po lietum prailgusiu.
Apie smilgas manyje užklydusias.
Apie smilgas – mano ilgesį.
Apie smilgas, Latvijos smilgas,
Žiemvėjy
Lietuvon palinkusias.
Apie smilgas, Lietuvos smilgas,
Pietvėjy
Latvijon palinkusias.
Apie smilgas, mūsų smilgas –
Mūsų žvilgantį
Šiaurės sodą.
Apie smilgas po padangės pilkiu.
Apie smilgas po lietum prailgusiu.
Apie smilgas manyje užklydusias.
Apie smilgas – mano ilgesį.
Vitauts Ļūdēns
Vytautas Liūdenas (1937–2010) – poetas, publicistas. Sukūrė dvylika poezijos rinkinių, septyniolika vaikų poezijos ir prozos knygų. Lietuviškai mažieji skaitytojai skaitė jo „Šaunūs vyrai tie meldukai“ (1987, vertė Sigitas Geda). V. Liūdeno eilėraščių skelbta antologijoje „Varpai“ (1968).
* * *
Stasiui Girėnui ir Steponui Dariui – lietuvių lakūnams, Atlanto nugalėtojams, žuvusiems 1933-iaisiais
Į Lietuvą. O jų kely – Atlantas,
Danguj keistoji debesų slinktis.
Nebebaisi. Nebėra jos. Štai krantas.
Gyvybės dvi lietum tuoj žemėn kris.
Į Lietuvą. Šį lietų mes į giją –
Aidų aidužiais audžiame dainas.
Ir skausmą dangišką, kuris negyja,
Jis kiekvienam į gimtą žemę neš.
Lynoja Lietuvoj. Kai rugį sėja,
Kai gelsvą kvietį lenkia šiaurūs vėjai,
Kai saulei kelią nutvieskia aušra.
Lynoja ant akmens, žvalaus sėjėjo.
Žiedams ir rugiui žinoma lemtis viena,
Ir ąžuolui – į dangų kopti palengva.
Juris Kronbergs
Poeto, vertėjo Jurio Kronbergo (g. 1946), gyvenančio Švedijoje, kūrybinė veikla labai turininga: trylika poezijos rinkinių, trys rinktinės, dešimtys latvių poetų knygų vertimų į švedų kalbą, o švedų – į latvių. 2008 m. lietuviškai išleistas jo poezijos rinkinys „Vilkas Vienakis“ (vertė Vladas Braziūnas). J. Kronbergas vertė į švedų kalbą Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“, lietuvių poezijos antologiją. Rašo latvių ir švedų kalbomis.
* * *
aš svetimšalis šioj žemėj
bet širdy ši žemė ne svetimšalė
šioj žemėj ne mano namai
bet šioj žemėj jaučiuosi lyg būčiau namuos
aš skaitau ekelefo eiles
o jo eilės skaito mane
aš rašau eiles o eilės rašo mane
ir tai ką noriu pasakyti
pasakau nepasakydamas
jau vakaras o saulė akina
medžiai dar žali vanduo pamėlęs
ateis naktis ir apie save pasakys nepasakydama
Valts Ernštreits
Valtas Ernštreitas (g. 1974) – lyvių kalbininkas, vertėjas, poetas. Poeziją publikuoja lyvių ir latvių kalbomis. Jo eilėraščių rinkiniai paskelbti estų ir anglų kalbomis.
* * *
Regimoj šviesoj tu tarsi poliarinė lapė,
tavo minkštas kailis tviska it pašvaistė.
Neregimoj – raudona virpanti aušra,
ilgai, ramiai per debesis skverbiesi.
Regimoj šviesoj tavo akys juodos, pavargusios,
blaškosi po kambarį,
sekioja žvilgsniu aistringu.
Neregimoj šviesoj tava širdis raudonai tvinksi
ir krūpčioja sulig garsu kiekvienu.
Regimoj šviesoj rusena tavo kūnas
lėtai, kaip gęstančios žarijos, retkarčiais sušildo.
Neregimoj jisai lengvai suvirpa po kiekvieno tikro
ir smegenų sukurto prisilietimo.
Regimoj šviesoj tavęs nėra.
Neregimoj šviesoj tavęs nebūna.
Monta Kroma
Monta Kroma (1919–1994) – viena ryškiausių 1960–1980 m. latvių poezijos modernisčių, keliolikos poezijos rinkinių autorė.
* * *
Šįryt prie šviesoforo motiną sutikau.
Degė šviesa raudona.
Sustoti privalėjau.
Nepasisveikinome, mama tylėjo.
(Ji mirė prieš karą,
kai dar gimnazistė buvau.
Palaidojo juos visus bendrame giliame kape.
Tėvą apačioje,
man tąkart nė metų nebuvo.
Motinos seserį.
Tada mamą.
Rodos, mama nori išgirsti, kaip sekasi man.)
Aš jai tariau:
– Mieste gyventi noriu.
Dama pabūti.
(Po karo,
po fronto
Matyso kapinėse
jos kapo neradau.
Vokiečiai tenai suguldė
ne tai savuosius,
ne tai mūsiškius.)
– Imk dobilą penkialapį, –
ausyse motinos balsą girdžiu.
Įsižiebė žalia šviesoforo šviesa.
Mamos nebeliko.
Toliau ėjau viena.
1986
Guntars Godiņš
Guntaras Guodinis (g. 1958) – latvių „jaunųjų maištininkų“ kartos (kartu su Pėteriu Brūveriu, Klavu Elsbergu, Mariu Melgalvu) atstovas, vienas kūrybingiausių latvių vertėjų iš estų ir suomių kalbų.
* * *
Nešu tave kaip tirpstantį sniegą
savo minčių delnuose. Dar nešaltuose,
nešaltuose. Tavo akys iš kitos šviesos,
iš žuvies, jos mėnulį mato
per plono ledo skraistę. Šis akligatvis veda
tik iki Mekos, o mums tenai
nėra ką veikti. Ko gero, poryt tu įlipsi
į svajonių laivą ir plauksi tolyn,
o aš tave vis dar nešu kaip tirpstantį ledą
savo minčių delnuose. Dar
nešaltuose, nešaltuose.
Liūdesys į juodą dangų liula. Kaip jo
atsikratyti? Kai atplyšusi beržo tošė
vėjo džiaugsmui vaidina vėliavą
suplyšusią. Aš laukiu sniego, kad krisčiau į jį
kaip į minkštą bekraštę lovą. Krisčiau
kaip strėlė ugninė į tirpstantį sniegą,
kurį nešu savo minčių delnuose. Dar
nešaltuose, nešaltuose.
Pēters Brūveris
Pėteris Brūveris (1957–2011) – poetas, vertėjas, Baltijos Asamblėjos premijos laureatas, dainų tekstų spektakliams autorius. Latvių literatūrą jis praturtino dešimčia poezijos rinkinių, reikšmingais vertimais iš azerbaidžaniečių, turkų ir lietuvių kalbų. Sudarė lietuvių poezijos antologiją.
Karaimų ruduo
Poeto S. Firkovičiaus atminimui
Naktis juoduoju marmuru
patampa, tolumoj lopšinė –
krinta
Dievo ašaromis sudrėkę
lapai,
eilėraščiai
kaip epitafijos
kartu su lietum
prie stiklų prilimpa,
eilėraščiai
įrėminti į juodus rėmus,
lūžiame svajonių vainike
kaip gluosnyje svyruoklyje
sustoja vėjas;
žvilgsnis
per petį praeinant,
trumpa šviesos strėlė
ant marmuro laiptų juodų;
ir lietus –
stingdantis,
nebesugrįžtantis,
per užšąlantį Galvės ežerą
akyse sustabdytas.
Hermanis Marģers Majevskis
Hermanis Margeris Majevskis (1951–2001, tikroji pavardė Margeris Kukainis) – poetas, vertėjas, eseistas, ieškojęs postmodernių formų, muzikalumo, polifoninio skambesio. Jo atminimą įamžina trys eilėraščių rinkiniai ir lietuvių poetų (Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Jono Juškaičio ir kt.) vertimai į latvių kalbą.
* * *
tirštėja nuovargis po
popiečio šešėliais. Ir kaitra
pasiklysta ramindama virpulį. Taip
tuščia tuščia. Net žodžiai
neišsprūsta
sielos ir šviesos šlamėjime –
mes seniai jau mirę. Šakose šlamantis vėjas
naują dieną nuplėš
ir padovanos. Dar vieną
dieną. Tėvų kalba
pasagom arklių
skambės
po žemu dangum –
o senoji kriaušė, kuri drauge užaugo,
už namo kampo žvaigždžių pavėsy
mus, kieman išėjusius, žiedais apibers
ir netikės, kad išėjom.